Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rositos Patackienės, teisėjų Rūtos Miliuvienės ir Arūno Dirvono, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Mariui Juoniui, atsakovės atstovams Justi nai Paulauskaitei ir Giedrei Jarmalytei, trečiojo suinteresuotojo asmens VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ atstovams Deividui Poškai, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl nutarimo panaikinimo,

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau - ir UAB) „Vilniaus energija“ skundu (t. I, b. 1. 1-74) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2010 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau - ir Konkurencijos taryba) nutarimą Nr. 2S-11 .Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams“. Nurodė, jog skundžiamas teisės aktas naikintinas dėl tokių priežasčių: 1) Konkurencijos taryba netinkamai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - ir LV AT) 2009 m. kovo 27 d. sprendime nustatytą įpareigojimą atlikti papildomą tyrimą; 2) skundžiamo nutarimo 3.1 ir 3.2 dalyse pateikta analizė ir ja pagrįstos išvados yra akivaizdžiai klaidingos; 3) skundžiamame nutarime pasirinktas neva „nesąžiningų kainų“ įrodinėjimo būdas prieštarauja skundžiamame nutarime nurodomuose Europos Sąjungos precedentuose pateiktoms gairėms; 4) skundžiamame nutarime pateikiama analizė neatitinka pačios Konkurencijos tarybos pateikiamo nesąžiningų kainų primetimo sudėties apibrėžimo; 5) skundžiamame nutarime nėra poveikio konkurencijai analizės; 6) Konkurencijos taryba nepagrįstai pripažino UAB „Vilniaus energija“ atsakomybėn traukiamu ūkio subjektu; 7) Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo, jog komunikaciniai tuneliai atitinka „esminio ištekliaus“ kriterijus; 8) priimant skundžiamą nutarimą buvo padaryta procedūrinių pažeidimų, leidžiančių abejoti visapusiško ir objektyvaus bylos medžiagoje esančių įrodymų įvertinimo buvimu; 9) Konkurencijos taryba paskyrė neproporcingą sankciją bei nustatė abstraktų įpareigojimą.

Paaiškino, kad LV AT 2009 m. kovo 27 d. sprendimu panaikino 2007 m. rugsėjo 13 d.

Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-18 konstatavęs, jog galimas UAB „Vilniaus energija“ taikomų tarifų neatitikimas 1996 m. gegužės 30 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr.843V patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų „Bendrųjų nurodymų“, kurių turinį iš esmės sudaro tarifų apskaičiavimo ir indeksavimo metodika (toliau - ir Metodika) reikalavimams, savaime nesuponuoja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau - ir Konkurencijos įstatymas) 9 straipsnio pažeidimo. Dėl šios priežasties Konkurencijos taryba buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą, kurio kontekste būtų vertinamas ne santykis tarp UAB „Vilniaus energija“ taikomų tarifų ir 1996 m. Metodikos, bet santykis tarp UAB „Vilniaus energija“ taikomų tarifų ir komunikacinių tunelių nuomos, kaip paslaugos ekonominės vertės. Konkurencijos taryba turėjo įvertinti, ar UAB „Vilniaus energija“ nuomuojamų komunikacinių tunelių nuomininkai nemoka nepagristai didelių kainų. Nepaisant to, tiek pranešimo apie atliktą tyrimą turinys, tiek jo pagrindu priimto skundžiamo Konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimo turinys suponuoja, jog per atnaujinto tyrimo laikotarpį Konkurencijos tarybos tyrėjai neatliko jokio reikšmingo tyrimo. Iš esmės tiek skundžiamo 2010 m. gegužės 6 d. nutarimo turinį, tiek ir jį pagrindusio pranešimo apie atliktą tyrimą turinį sudaro panaikinto 2007 m. rugsėjo 13 d. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-18 argumentų atkartojimas. Pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos išvados bei teiginiai patys savaime parodo, jog papildomas Konkurencijos tarybos tyrimas apsiribojo UAB „Vilniaus energija“ pajamų ir išlaidų palyginimu su 1996 m. Metodikoje nustatytomis sąnaudomis bei pelno norma, neanalizuojant ar tarybinių laikų normatyvų pagrindu parengta 1996 m. Metodika apkritai gali būti laikoma patikimu kriterijumi realiai paslaugos ekonominei vertei apsikačiuoti ir kainos sąžiningumui Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio prasme įvertinti. Paaiškino, kad LV AT 2009 m. kovo 27 d. sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė, jog nukrypimas nuo 1996 m. Metodikos ar joje įtvirtinto proporcingumo principo savaime nepagrindžia kainos „nesąžiningumo“. Nurodė, kad skundžiamo nutarimo 3.1 ir 3.2 dalyse pateikta ana1izė yra klaidinga iš esmės ir nepagrindžia Konkurencijos tarybos išvadų dėl tariamai nesąžiningų kainų taikymo. Teigė, kad nors UAB „Vilniaus energija“ yra inkriminuojamas toks pažeidimas, kaip nesąžiningų/nepagrįstų kainų taikymas, nei vienoje nutarimo vietoje nėra analizuojamos konkrečios kainos, kurias taiko UAB „Vilniaus energija“. Paaiškino, kad norėdama UAB „Vilniaus energija“ inkriminuoti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto pažeidimą Konkurencijos taryba privalėjo analizuoti kokius nuomos mokesčio tarifus taiko UAB „Vilniaus energija“. Pabrėžė, kad skundžiamo nutarimo 3.1 dalyje Konkurencijos tarybos pateikta kainų „sąžiningumo“ analizė UAB „Vilniaus energija“ pajamų ir sąnaudų palyginimo būdu iš esmės nieko nepasako apie realias UAB „Vilniaus energija“ taikomas kainas, todėl kai kurios Konkurencijos tarybos išvados prieštarauja tiek protingumo principui, tiek pačios Konkurencijos tarybos tymo metu nustatytoms aplinkybėms. Paaiškino, kad skundžiamame nutarime ignoruojama ta aplinkybė, kad įmonės pelnas arba pajamos priklauso ne tik nuo paslaugos kainos bet ir nuo atitinkamos paslaugos pirkėjų skaičiaus bei tiesiamų komunikacijų ilgio. Pažymėjo, kad kadangi atskirų nuomininkų grupių skaičius nuo 1996 m. keitėsi nevienodai, atitinkamai iš atskirų nuomininkų grupių uždirbamų pajamų ar pelno suma taip pat nėra vienoda. Nurodė, kad Konkurencijos taryba savo skaičiavimuose neįvertino aplinkybės, kad prie tam tikrų surenkamo nuomos mokesčio ar pelno proporcijų neatitikimo prisideda ir tai, jog dalį ūkio subjektų Vilniaus miesto savivaldybė yra apskritai atleidusi nuo nuomos mokesčio mokėjimo. Manė, kad vien tai, jog Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime neanalizavo pareiškėjo taikomų kainų yra pakankama jį pripažinti nepagrįstu. Nurodė, kad Konkurencijos taryba ignoruoja tai, jog 1996 m. Metodika nustato 10% pelno normą, įraukiamą į nuomos mokesčio tarifą (t. y. paslaugos kainą), bet ne bendrą įmonės veiklos pelningumo normą. Manė, kad Konkurencijos taryba yra neteisi teigdama, jog 1996 m. Metodika nustato „iš šios veiklos“ gaunamo pelno normą arba „įmonės normatyvinį pelną“. Pažymėjo, kad 1996 m. Metodikoje niekur nėra nurodoma, jog metodika reguliuotų pačios įmones iš komunikacinių tunelių nuomos veiklos gaunamą pelną ar pelno normą. Analogiškai, 1996 m. Metodikoje nėra nei vienos nuostatos, teigiančios, kad metodika nustatytų ar ribotų „įmonės normatyvinį pelną“. Teigė, kad jokia 1996 m. Metodikos nuostata nesuponuoja, jog UAB „Vilniaus energija“ gaunamas pelnas iš komunikacinių tunelių nuomos negali viršyti 10%. Pažymėjo, kad priešingai nei teigia Konkurencijos taryba, 1996 m. Metodika reguliuoja ne bendrąjį atitinkamos įmonės veiklos pelningumą, bet vieną tarifo (kainos) dedamąją. Teigė, kad Konkurencijos tarybos išvada, jog didesnė nei 10% iš kai kurių nuomininkų grupių gaunamo pelno norma įrodo UAB „Vilniaus energija“ taikomų kainų nesąžiningumą ar nepagrįstumą, yra visiškai neteisinga. Nurodė, kad tiek pati 1996 m. Metodika, tiek Metodikos pagrindu apskaičiuoti tarifai (ar šių tarifų pagrindu apskaičiuotos UAB „Vilniaus energija“ pajamos/pelnas) apskritai negali būti objektyviu atskaitos kriterijumi vertinant kainų pagrįstumą ar sąžiningumą. Pažymėjo, kad Konkurencijos taryba apsiriboja tik niekuo nepaaiškintu konstatavimu, jog pagal 1996 m. Metodiką apskaičiuotos sąnaudos atspindi paslaugos ekonominę vertę. Skundžiamame nutarime pateikta Konkurencijos tarybos analizė nieko bendro neturi su komunikacinių tunelių paslaugos ekonominės vertės ar kainos sąžiningumo nustatymu. Paaiškino, kad Metodikos sąnaudų eilutėse apskritai neatsispindi dalis sąnaudų bei UAB „Vilniaus energija“ kapitalo kaštai, Metodikoje neatsižvelgiama į su išlaidomis nesusijusius faktorius, 1996 m. Metodika neatitinka faktinės ir ekonominės realybės, Naujame Vilniaus miesto savivaldybės svarstomame metodikos projekte numatyti ženkliai didesni tarifai už tuos, kuriuos Konkurencijos taryba pripažino nesąžiningais ar nepagrįstai dideliais. Dėl to, nei 1996 m. Metodika, nei jos pagrindu apskaičiuoti tarifai negali būti naudojami kaip atskaitos taškas ar „etalonas“ kainų sąžiningumui įvertinti. Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ taikomos kainos negali būti laikomos akivaizdžiai nepalankiomis ar nepagrįstomis ekonomine verte net ir pačios 1996 m. Metodikos kontekste. Teigė, kad savo analizėje Konkurencijos taryba neatsižvelgia į tai, kad skundžiamo nutarimo 1 dalyje ji išskyrė devynias atitinkamas rinkas. Paaiškino, kad atskirose rinkose skiriasi tiek atskirų nuomininkų grupių sumokamų pajamų dydžiai, tiek ir santykis tarp atskirų nuomininkų grupių sumokamų pajamų. Teigė, kad skundžiamame nutarime nėra pateikiama jokių duomenų ar įrodymų, patvirtinančių, jog Konkurencijos tarybos daromos išvados atitinka situaciją visose devyniose rinkose. Nurodė, kad į 1996 m. Metodiką yra neįtraukta dalis sąnaudų, susijusių su komunikacinių tunelių eksploatavimu, 0 1996 m. Metodikos pagrindu taikomi tarifai nebuvo indeksuoti nuo 1999 m. Pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, kaip pasiskirsto UAB „Vilniaus energija“ gaunamų pajamų proporcijos pagal atskiras nuomininkų grupes ir koks yra šių pajamų santykis su atskiros nuomininkų grupės užimama komunikacinių tunelių dalimi, visi be išimties UAB „Vilniaus energija“ nuomininkai moka tarifus, kurie yra mažesni nei suteikiamos paslaugos reali ekonominė vertė. Nurodė, kad teiginiai, jog UAB „Vilniaus energija“ neva nepadengia dalies komunikacijoms tenkančių sąnaudų ar, kad dalis komunikacijoms tenkančių sąnaudų yra nepagrįstai perkelta kitiems nuomininkams, prieštarauja Konkurencijos tarybos tyrimo bylos medžiagai. Teigė, kad Konkurencijos tarybos išvada, jog neva vienos nuomininkų grupės yra išnaudojamos kitų nuomininkų grupių naudai yra nesuderinama su 1996 m. Metodikos nuostatomis. Paaiškino, kad paklausa komunikacinių tunelių nuomos paslaugai tarp skirtingų nuomininkų grupių gali skirtis, todėl vien dėl šios aplinkybės, nėra pagrindo teigti, jog ekonomiškai pagrįstomis laikytinos tik visiem vienodos kainos. Nurodė, kad skundžiamame nutarime ignoruojama aplinkybė, jog teikiant paslaugas atskiroms komunikacinių tunelių nuomininkų grupėms UAB „Vilniaus energija“ gali patirti skirtingus alternatyvių galimybių kaštus (angl. opportunity costs). Teigė, kad kadangi UAB „Vilniaus energija“ yra atsakinga už komunikacinių tunelių eksploatavimą ir išlaikymą, jai tenka ne tik einamojo remonto (t. y. techninio aptarnavimo ir eilinio remonto) darbai bet ir kapitalinio remonto darbai, su kuriais susijusios sąnaudos nėra įtrauktos į 1996 m. Metodiką ir jos pagrindu apskaičiuotus tarifus. Dėl to, realios su komunikacinių tunelių eksploatacija susijusios UAB „Vilniaus energija“ išlaidos yra didesnės nei tos sąnaudos, kurių pagrindu Konkurencijos taryba atliko skaičiavimus. Rėmėsi 2004 m. liepos 23 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimu byloje Scandlines Sverige AB prieš Port of Helsingbor. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos atlikta komunikacinių tunelių, kaip paslaugos ekonominės vertės nustatymo analizė, ne tik kad neatitinka Scandlines Sverige AB prieš Port of Helsingbor suformuluotų principų, bet netgi jiems prieštarauja. Taip pat rėmėsi Europos Teisingumo Teismo bylomis British Leyland, Ministere public v Jean- Louis Tournier, Europos Bendrijų Komisijos sprendimu Deutsche Post AG bei LV AT nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-363-02 SP UAB „Utenos šilumos tinklai“ prieš Konkurencijos tarybą. Nurodė, kad skundžiamo nutarimo 3.1 ir 3.2 dalyse pateikiama analizė neatitinka pačios Konkurencijos tarybos pateikiamo nesąžiningų kainų primetimo sudėties apibrėžimo. Paaiškino, kad Konkurencijos taryba, ignoruodama UAB „Vilniaus energija“ veiksmų poveikio konkurencijai analizę bei vertindama, ar UAB „Vilniaus energija“ taikomas nuomos mokestis atitinka 1996 m. Metodikos reikalavimus, peržengė jai pri skirtos kompetencijos ribas ir ėmėsi tų funkcijų, kurias pagal įstatymus turi atlikti už rinkos reguliavimą (kainų apskaičiavimo metodikos ir kainų tvirtinimą) atsakinga institucija - Vilniaus miesto savivaldybė.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į skundą (t. II, b. 1. 1-30) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka. Paaiškino, kad 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 2S-18 priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, jog UAB „Vilniaus energija“, primesdama nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą. Įvykus teisminiams ginčams LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimu šį nutarimą panaikino ir grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Atsižvelgusi į šį teismo sprendimą, Konkurencijos taryba 2009 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 1 S-64 tyrimą dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams atnaujino ir 2010 m. gegužės 6 d. priėmė skundžiamą nutarimą. Nurodė, kad papildomo tyrimo metu nuosekliai laikėsi LVAT nurodymų sprendime bei išanalizavo, kas sudaro ūkio subjektų mokamą komunikacinių tunelių nuomos kainą ir šios paslaugos teikimo išlaidas, nustatė už paslaugos teikimą gaunamas pajamas ir jų pasiskirstymą tarp skirtingų nuomininkų grupių, įvertino UAB „Vilniaus energija“ ir savivaldybės pateiktą informaciją bei duomenis šiuo klausimu, įvertino, ar pareiškėjo taikyti nuomos mokesčiai buvo nesąžiningi. Pažymėjo, kad gautų išvadų pagrindu konstatavo, jog UAB „Vilniaus energija“ elgesys komunikacinių tunelių nuomininkų, visiškai priklausančių nuo nuomotojo ir negalinčių pasirinkti kito atitinkamoje rinkoje veikiančio paslaugos teikėjo, atžvilgiu yra išnaudotojiškas (eksploatacinis atskirų klientų atžvilgiu), nes už nuomojamą erdvę minėti nuomininkai moka kainą, kuri nėra pagrįsta užimamos erdvės proporcija ir atitinkamai gaunama ekonomine nauda. Paaiškino, kad pareiškėjas nei tyrimų, nei teisminių ginčų metu nepateikė jokių duomenų, objektyviai pagrindžiančių kiekvienai nuomininkų grupei ar nuomininkui tenkančių sąnaudų ir pajamų santykio, kadangi tokių duomenų UAB „Vilniaus energija“ paprasčiausiai neturi. Manė, kad ginčyti UAB „Vilniaus energija“ skaičiuojamų kainų atitiktį 1996 m. Metodikoje įtvirtintoms taisyklėms yra visiškai nepagrįsta. Nurodė, kad remiantis 1996 m. Metodikoje numatytu kainos apskaičiavimo principu, kuo daugiau atsiranda paslaugos gavėjų, tuo nuomos kaina turi mažėti jau esamiems nuomininkams, tačiau faktiškai to nebuvo. Paaiškino, kad įsipareigodama tam tikriems ūkio subjektams netaikyti nuomos mokesčio, UAB „Vilniaus energija“ negali šioms įmonėms tenkančių sąnaudų dalies perkelti kitiems nuomininkams, nes to nenumatyta nei 1996 m. Metodikoje, nei su nuomininkais sudarytose komunikacinių tunelių nuomos sutartyse. Pažymėjo, kad analizuotu laikotarpiu Vilniaus miesto savivaldybės įmonėms, atleistoms nuo nuomos mokesčio, buvo priskaičiuota 132478.20 Lt suma, kas tesudaro 1.19 proc. visų šiuo laikotarpiu UAB „Vilniaus energija“ patirtų sąnaudų už komunikacinių tunelių priežiūrą, todėl tokios nedidelės sumos tikrai negalėjo šitaip išsikraipyti ir padidėti pelnas, gaunamas iš kai kurių nuomininkų. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl komunikacinių tunelių nuomos veiklai taikytos pelno normos pagrįstumo nepaneigia Konkurencijos tarybos nustatytų aplinkybių ir pačios pareiškėjos tyrimo metu pateiktų duomenų, nėra patvirtinti jokiais objektyviais skaičiavimais bei įrodymais ir todėl yra visiškai nepagrįsti. Manė, kad šioje byloje nusidėvėjimo ir kapitalinio remonto sąnaudos visiškai pagrįstai nebuvo ir netgi negalėjo būti vertinamos. Pažymėjo, jog tyrimo metu nustatytos komunikacinių tunelių nuomos kainos yra nesąžiningos, kadangi UAB „Vilniaus energija“ įsipareigojo nuomos mokestį skaičiuoti pagal 1996 m. Metodiką ir tą įtvirtino sutartyse su nuomininkais, tačiau faktiškai taip nesielgė ir į kainą įtraukdavo tas sąnaudas, kurių įtraukti negalėjo ir apie kurias nuomininkai nebuvo informuoti. Dėl to, vienoms nuomininkų grupėms kainos buvo nepagrįstai didelės, 0 UAB „Vilniaus energija“ iš jų gaudavo virš 100 proc. ir daugiau pelno, kai tuo tarpu galėjo gauti tik 10 proc. Nurodė, kad tai, jog tokias sąnaudas skirtingi nuomininkai dengė skirtingai (0 vieni išvis nedengė), yra laikytina Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimu. Paaiškino, kad įtraukus minėtus atskaitymus ir kapitalinio remonto išlaidas į UAB „Vilniaus energija“ patiriamas sąnaudas, susijusias su komunikacinio tunelio nuoma, tektų pripažinti, jog ūkio subjektas, apskaičiuodamas savo teikiamų paslaugų sąnaudas, į jas gali įtraukti išlaidas, kurių teisės aktai jam neleidžia įtraukti, t. y., kad iš esmės teisėtai gali būti įtraukiamos neteisėtos išlaidos, nenumatytos nei teisės aktuose, nei sutartyse su nuomininkais. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių skaičiavimų, parodančių, jog būtent dėl tam tikrose erdvėse padidėjusio ūkio subjektų komunikacijų skaičiaus atitinkamai išaugo įmonės pelnas iš šių erdvių nuomos.

Nurodė, kad pagrindiniai abiejose metodikose nurodyti kolektorių ir techninių koridorių nuomos tarifų skaičiavimai yra vienodi, 1996 m. Metodiką vertinti kaip morališkai pasenusią, tuo pačiu teigiant, kad naujas metodikos projektas grindžiamas faktine situacijos analize bei aktualiais duomenimis, yra nepagrįsta. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie 1996 m. Metodikos nesugebėjimą užtikrinti tobulos proporcijos tarp atskiroms komunikacijų grupėms priskiriamų plotų ir sąnaudų yra visiškai nepagrįsti. Teigė, jog 1996 m. Metodika įtvirtina vieną bendrą kainos apskaičiavimo principą, kuris taikomas visiems nuomininkams - visi už tą pačią erdvę moka vienodai. Paaiškino, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog atskirų nuomininkų grupių paklausa atskiroms jo erdvėms gali ženkliai skirtis, jokiu būdu nepateisina skirtingų kainų už tą pačią paslaugą - 1 proc. erdvės nuomą - taikymo. Būtent ši priežastis lemia tai, kad 1996 m. Metodikoje numatytų sąnaudų pagrindu apskaičiuota 110786,74 Lt kaina bei principas „visiems vienoda kaina“ yra teisinga, 0 UAB „Vilniaus energija“ turi sąžiningai siekti padengti komunikacinių tunelių priežiūros išlaidas, bet ne nepagrįsto pelno iš kai kurių nuomininkų, visiškai neatitinkančio paslaugos ekonominės vertės. Teigė, kad UAB „Vilniaus energija“ išnaudotojiškas elgesys jai buvo naudingas tuo, jog tai leidžia kitų „permokančių“ nuomininkų sąskaita susimažinti savo komunikacijų išlaidas, kurias ji, apskaičiuodama komunikacinio tunelio kaip visumos nuomos kainą, turėtų dengti proporcingai jos užimamų komunikacijų daliai. Nustatytas nesąžiningas kainas UAB „Vilniaus energija“ galėjo primesti savo nuomininkams tik dėl to, jog pastarieji buvo nuo jos priklausomi, kadangi neturėjo kito pasirinkimo, nes UAB „Vilniaus energija“ užėmė monopolinę padėtį atitinkamų paslaugų tiekimo rinkoje. Pabrėžė, kad esant veiksmingai konkurencijai paslaugų teikimo rinkoje, t. y. esant konkurencijai tarp tiekėjų, pastarieji negalėtų primesti tokių ne sąžiningų kainų savo paslaugų pirkėjams, kadangi veiksmingos konkurencijos sąlygomis yra įprasta, jog kiekvienas paslaugų pirkėjas pats moka tik už jam, bet ne kitiems subjektams tenkančią ekonominę naudą.

Nurodė, kad nuomos sutartyse įtvirtintas nesąžiningų kainų primetimas sudarė kliūtis ūkio subjektams įeiti į naujas rinkas, kuriose reikėtų nutiesti komunikacijas UAB „Vilniaus energija“ tuneliuose, 0 taip pat galėjo pažeisti ir kitų nuomininkų grupių interesus, reikalaujant iš jų mokėti nepagrįsto dydžio nuomos mokestį, taip suvaržant jų galimybes efektyviai veikti rinkoje. Pabrėžė, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės Konkurencijos tarybai leido pagrįstai teigti, jog UAB „Vilniaus energija“ piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi taikydama nesąžiningas komunikacinio tunelio nuomos kainas atskiroms nuomininkų - šalto vandens vamzdynų, ryšių kabelių ir radijo linijų - grupėms. Paaiškino, kad apskaičiuojant baudą buvo atsižvelgta į tą faktą, kad komunikacinių tunelių nuomos veikla yra visiškai nesusijusi su pagrindine UAB „Vilniaus energija“ veikla, 0 iš komunikacinių tunelių nuomos veiklos gaunamos metinės pajamos tesudaro apie 1 procentą visų įmonės pajamų, būtent nuo šio vieno procento nustatytas baudos dydis 3 procentai.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai palaikė atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotasis asmuo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ atsiliepime (t2, b. 1. 31- 41) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka. Paaiškino, kad VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ nuomone, Konkurencijos tarybos priimtas Nutarimas yra teisingas, pagrįstas tiek faktiniu, tiek ir teisiniu požiūriu, todėl UAB „Vilniaus energija“ skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuotojo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ asmens atstovai prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime (2 t.b.I. 43- 44) teismui paaiškino, jog kolektoriai bei techniniai koridoriai pagal panaudą perduoti pareiškėjui UAB „Vilniaus energija“. Nuomos sutartis su kolektoriuose bei techniniuose koridoriuose esančių komunikacijų savininkais sudaro, nuomos mokestį renka ne kolektorių ir techninių koridorių savininkas Vilniaus miesto savivaldybė, bet panaudos gavėjas, t.y. UAB „Vilniaus energija“. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė nėra kolektorių bei techninių koridorių nuomos rinkos, t.y. tos rinkos, kurioje skundžiamu Konkurencijos tarybos nutarimu konstatuoti Konkurencijos įstatymo pažeidimai, dalyvė.

Skundas tenkintinas.

Nustatyta, kad VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ 2006-02-08 Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai pateikė prašymą atlikti tyrimą dėl UAB „ Vilniaus energija“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kuriame suformulavo reikalavimą pradėti UAB „ Vilniaus energija“ konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą (KT byla tI, b. 1. 1-7). Konkurencijos taryba 2007-09-13 priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad UAB“ Vilniaus energija“ ,primesdama nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė LR konkurencijos įstatymo str. 1 p.; įpareigojo Bendrovę per 3 mėn. nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio .Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti LR konkurencijos įstatymo 9 str. 1 p. prieštaraujančius veiksmus; už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 p. nurodytą pažeidimą skyrė Bendrovei 178000 Lt baudą; įpareigojo Bendrovę per 14 d. nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 p. nurodytų įpareigojimų įvykdymo informuoti Tarybą ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus (adm. byla Nr. 1-2425-662/2008; tI, b.1. 175-184). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008- 06-02 sprendimu UAB“ Vilniaus energija“ skundas dėl Tarybos 2007-09-13 nutarimo Nr.2S-18 panaikinimo buvo atmestas kaip nepagrįstas (adm. byla Nr. 1-2425-662/2008; tI, b.1. 199-205). Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2009-03-27 sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-06-02 sprendimas buvo panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo panaikintas Tarybos 2007-09-13 nutarimas Nr.2S-18 ir byla grąžinta Tarybai nagrinėti iš naujo (adm. byla Nr. 1-2425-662/2008; t 3, b.I. 78-91). Konkurencijos taryba, atlikusi papildomą tyrimą, 2010-05-06 nutarimu Nr.2S-11 pripažino, kad UAB „Vilniaus energija“, primesdama nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą; įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ per 3 mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio .Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, jeigu jis iki šiol nėra nutrauktas; už Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą skirti UAB „Vilniaus energija“ 178 000 (vieno šimto septyniasdešimt aštuonių tūkstančių) litų baudą; įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ per 5 (penkias) dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (1 t.b.I. 75-96). Konkurencijos taryba konstatavo, kad UAB „Vilniaus energija“, būdama esminių išteklių valdytoja, vienintelė teikia komunikacinių tunelių nuomos paslaugas atitinkamose rinkose, 0 ūkio subjektai neturi alternatyvų gauti atitinkamas paslaugas iš kito analogiško paslaugų tiekėjo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2000 m. sausio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Šilumnešis“ sudarė Nutiestų kolektorių bei techninių koridorių panaudos sutartį, kurios pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė perdavė panaudos gavėjui neatlygintinai naudotis savivaldybės nuosavybės teise valdomus nutiestus požeminius kolektorius ir techninius koridorius, 0 UAB „Šilumnešis“ įsipareigojo perduotą turtą eksploatuoti bei prižiūrėti ir sudaryti nuomos sutartis su juose esančių komunikacijų savininkais. 2001 m. lapkričio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą Nr.442, kuriuo specialiosios paskirties akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ perleido panaudos gavėjo teises pagal 2000 m. sausio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Šilumnešis“ sutartį. 2002 m. vasario 1 d. SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pasirašė turto nuomos sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe, bendrove .Dalkia“ ir nuomininku UAB „Vilniaus energija“ (KT byla 4 tomas, 23-26 lapai). 2002 m. kovo 22 d. SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Šilumnešis“ ir UAB „Vilniaus energija“ pasirašė susitarimą Nr. 116, kurio pagrindu UAB „Vilniaus energija“ buvo perduotos kolektorių (komunikacinių tunelių) panaudos gavėjo teisės ir pareigos, įskaitant nuomos sutarčių su kolektoriuose esančių komunikacijų savininkais sudarymą, nuomos mokesčio apskaičiavimą bei jo surinkimą (KT byla 4 tomas, 29 lapas). Nustatyta, kad komunikaciniuose tuneliuose nutiestų komunikacijų savininkams nuomos mokestis turi būti skaičiuojamas pagal Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr. 843V patvirtintus Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus (toliau taip pat vadinama 1996 m. Metodika), kurių apskaičiavimo tvarka paruošta vadovaujantis Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento 1995-03-31 įsakymu Nr.17 „Dėl komunalinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto bei centrinio šilumos punkto techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“ (KT byla 4 tomas, 52-69 lapai).

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti 2010 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-11 .Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams“.

Tokiu būdu ginčas yra kilęs dėl Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumo bei pagrįstumo. Lietuvos Respublikos konkurencijos istatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis. Konkurencijos tarybos kompetencija yra apibrėžta Konkurencijos istatymo 19 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad Konkurencijos taryba: 1) kontroliuoja, kaip ūkio subjektai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų; 2) nustato atitinkamos rinkos apibrėžimo bei dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, tiria ir apibrėžia atitinkamas rinkas, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje; 3) duoda privalomus nurodymus ūkio subjektams, tarp jų komerciniams bankams ir kitoms kredito įstaigoms bei valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, pateikti finansinius ir kitus dokumentus, taip pat ir turinčius komercinių paslapčių, bei kitą informaciją, reikalingą rinkoms tirti ar kitiems Tarybos uždaviniams vykdyti.

Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos veiksmų pripažinimo piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Pagal Konkurencijos istatymo 9 straipsnį draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: 1) tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą; 2) prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams; 3) panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 4) sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu. Pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnį kaip nesuderinamas su bendrąja rinka taip pat draudžiamas bet koks vienos ar keleto įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Toks piktnaudžiavimas konkrečiai gali būti: a) nesąžiningų pirkimo ar pardavimo kainų arba kokių nors kitų nesąžiningų prekybos sąlygų tiesioginis ar netiesioginis nustatymas; b) gamybos, rinkų arba technikos raidos ribojimas pažeidžiant vartotojų interesus; c) nevienodų sąlygų taikymas lygiaverčiams sandoriams su kitais prekybos partneriais, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį; d) vertimas sudaryti sutartis kitoms šalims prisiimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis ir komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokių sutarčių dalyku.

Pažymėtina, kad siekiant įrodyti Konkurencijos įstatymo 9 straipsnyje numatytus pažeidimus, būtina atlikti pažeidimo sudėties bei įrodymų vertinimo analizę: turi būti nustatyta atitinkama rinka, kuri apibrėžiama pagal prekės ir geografinę rinką; turi būti įvertinta, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį ir gali daryti vienpusę lemiamą įtaką toje atitinkamoje rinkoje; turi būti įvertinta, ar tiriami veiksmai yra piktnaudžiavimas. Todėl bent vieno iš jų neteisingas įvertinimas savaime sąlygoja neteisingas galutines išvadas bei paskesnio etapo išvadas ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸-715/2008). Kartu pažymėtina, jog nors teismas paprastai turi išsamiai įvertinti KĮ 9 straipsnio ir EB steigimo sutarties 82 straipsnio taikymo sąlygas, vertindamas Konkurencijos tarybos atliktų sudėtingų ekonominio pobūdžio tyrimų išvadas, tačiau teismas turi patikrinti tik tai, ar Konkurencijos taryba laikėsi procedūrinių taisyklių, ar visos išvados buvo motyvuotos, ar nebuvo iškraipytos faktinės bylos aplinkybės, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (1985 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo byloje Remia ir kt. prieš Komisiją, 42/84, 34 punktą; 1987 m. lapkričio 17 d. Sprendimo byloje British American Tobacco ir Reynolds Industries prieš Komisiją, 142/84 ir 156/84, 62 punktą ir 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo byloje Thyssen Stahl prieš Komisiją, C-194/99 P, 78 punktą, LV AT 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-248-715/2008). Kadangi kainų vertinimas yra sudėtingas ekonominio pobūdžio tyrimas, todėl su tuo susijusios Konkurencijos tarybos išvados turi būti tikrinamos iš esmės tik pagal minėtus aspektus.

Nagrinėjamu atveju buvo išskirtos devynios priešsrovinės komunikacinių tunelių nuomos rinkos devyniuose Vilniaus miesto mikrorajonuose : komunikacinių tunelių nuomos rinka Lazdynų mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Karoliniškių mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Viršuliškių mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Fabijoniškių mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Žirmūnų-Naujamiesčio mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Justiniškių mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Šeškinės mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Pilaitės mikrorajone ir komunikacinių tunelių nuomos rinka Pašilaičių mikrorajone. Atsakovas taip pat pagrįstai, atsižvelgus į tai, kad UAB „Vilniaus energija“, būdama esminių išteklių valdytoja, pripažino užimančią dominuojančią padėtį atitinkamose priešsrovinėse komunikacinių tunelių nuomos rinkose, 0 jos užimamų rinkų dalys sudaro po 100 procentų kiekvienoje iš atitinkamų rinkų. Ginčo dėl nustatytos rinkos bei dominuojančios padėties tarp šalių nėra.

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, nagrinėdamas ne sąžiningų kainų sąvoką, išskyrė keletą modelių, kuriais vadovaujantis gali būti nustatyta, ar taikomos kainos yra nesąžiningos: 1) permoka gali būti nustatyta, lyginant pardavimo ir gamybos išlaidas, kas atskleidžia pelno normą (251 p.); 2) nesąžiningos kainos gali būti nustatytos atsakant į du klausimus: ar skirtumas tarp patirtų išlaidų ir taikomų kainų yra pernelyg didelis, ir jeigu taip, ar taikoma kaina yra nesąžininga per se arba palyginus ją su konkuruojančiais produktais (252 p.); 3) kiti būdai nesąžiningai kainai nustatyti (253 p.) (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1978 m. vasario 14 d. Sprendimas byloje United Brands Company ir United Brands Continentaal BV prieš Komisiją, 27176). Šioje byloje Europos Bendrijų Teisingumo Teismas pažymėjo, kad piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi nustatomas, jei kaina nėra pagrįsta produkto ekonomine verte.

Atsakovas ginčijamu nutarimu pripažindamas, kad UAB „Vilniaus energija“, primesdama nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punktą, kainos įvertinimui nesąžiningumo apsektu pasirinko Europos Bendrijų Teisingumo Teismo išskirtą antrą modelį, atimdama iš gautų pajamų patirtas (skaičiuotinas) sąnaudas (išlaidas) atskirų komunikacijų rūšių išdėstymui skirtai komunikacinio tunelio daliai.

Nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs UAB „Vilniaus energija“ pateiktus duomenis apie komunikacinių tunelių bendras sąnaudas priežiūrai laikotarpiu 2002-04-01 iki 2005-12-31, bei priskaičiuoto ir sumokėto komunikacinių tunelių nuomos mokesčio suvestinę laikotarpiu 2002-04- 01 iki 2005-12-31 (bylos 5 tomas, 154 lapas, 4 tomas, 88 lapas), nustatė skirtumą tarp UAB „Vilniaus energija“ patirtų išlaidų už komunikacinių tunelių eksploataciją ir taikomų nuomos kainų bei gaunamo pelno pagal atskiras nuomininkų grupes. Atsakovo pateiktais paskaičiavimais iš UAB „Vilniaus vandenys“ pareiškėja gavo 141,98 % pelno, 0 UAB „Vilniaus energija“ faktinis pelnas, priskaičiuotas nuo UAB „Vilniaus vandenys“ nuomos mokesčio, 12,78 karto viršijo UAB „Vilniaus energija“ sąnaudų straipsniuose nurodytą pelną; ryšių kabelių zonos nuomininkams (TEO LT, AB, kabelinių televizijų operatoriams/interneto paslaugų teikėjams) priskaičiuota nuomos mokesčio taip pat daugiau, negu priklausytų pagal Metodiką, ir UAB „Vilniaus energija“ gavo 487.65 % pelno, 0 UAB „Vilniaus energija“ faktinis pelnas, priskaičiuotas nuo ryšių kabelių zonos nuomininkų nuomos mokesčio, 43,89 karto viršijo UAB „Vilniaus energija“ sąnaudų straipsniuose nurodytą pelną; iš radijo linijų zonos nuomininkės VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ priskaičiuoto nuomos mokesčio UAB „Vilniaus energija“ gavo 69,68 % pelno, 0 UAB „Vilniaus energija“ faktinis pelnas, priskaičiuotas nuo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ mokesčio, 6.27 karto viršijo UAB „Vilniaus energija“ sąnaudų straipsniuose nurodytą pelną; UAB „Vilniaus energija“, taip pat turėdama savo komunikacijas tuneliuose, realiai padengia tik trečdalį Bendrovės komunikacijoms tenkančių sąnaudų dalies; AB „Rytų skirstomieji tinklai“ padengia tik pusę sąnaudų, proporcingai apskaičiavus priskirtinų elektroninių ryšių komunikacijoms. Atsakovas apibendrindamas šiuos duomenis, konstatavo, kad UAB „Vilniaus energija“ taikomi komunikacinių tunelių nuomos mokesčiai UAB „Vilniaus vandenys“, TEO LT, AB ir kitų kabelio ryšių operatorių bei VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ atžvilgiu yra nesąžiningi, kadangi jų pagrindu UAB „Vilniaus energija“ gauna nepagrįstai didelį pelną, kuris gerokai viršija Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr.843V patvirtintuose komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifuose numatytą pelno normą ir todėl yra nesąžiningas per se.

Vertinant šias atsakovo išvadas, pažymėtina, kad siekiant įrodyti ūkio subjekto piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi taikant nesąžiningas kainas, būtina pagrįsti dvi sąlygas: ar skirtumas tarp patirtų išlaidų ir taikomų kainų yra pernelyg didelis, 0 taikoma kaina yra nesąžininga per se arba palyginus ją su konkuruojančiais produktais. Atsakovas nutarime nurodo, kad UAB“ Vilniaus energija“ gaunamo pelno marža už komunikacinių tunelių nuomą yra įtvirtinta Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr. 843V patvirtintuose komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifuose, t.y. ūkio subjekto pelnas iš šios veiklos yra fiksuotas, todėl Konkurencijos taryba turėjo galimybę vertinti taikomų kainų sąžiningumą iš gautų pajamų atimdama patirtas (skaičiuotinas) sąnaudas (išlaidas) atskirų komunikacijų rūšių išdėstymui skirtai komunikacinio tunelio daliai ir įvertindama, ar gautas skirtumas (pelnas) yra nesąžiningas per se. Vertinant šiuos atsakovo argumentus, pažymėtina, kad Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr. 843V patvirtintos komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifai, kurių pagrindu nustatomas šių tarifų dydis. Pagal Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr.843V patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų „Bendrųjų nurodymų“ dalies 2 punkto nuostatas tarifai skaičiuojami kaip normatyvinis darbų skaičiavimas su socialinio draudimo ir pridėtinių išlaidų bei pelno normos suma vienam kilometrui požeminių tunelių litais. Tokiu būdu nurodyta pelno norma yra sudėtinė tarifo dalis, reikšminga nustatant nuomos paslaugos tarifą (kainą). Atsižvelgiant į tai, atsakovo išvada, jog įmonės pelningumas iš atitinkamos veiklos viršijant 10% pelno normą yra per se nesąžiningas, nepagrista tuo apsektu, kad nagrinėjamu atveju svarbu yra atskirti pelno vertinimą ir vertinimą, ar kaina yra nesąžininga. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra kaltinamas dėl ne sąžiningų kainų taikymo, tačiau atsakovas kainų sudėties analizės nepateikia, todėl nėra aišku koks mokesčio nuomos tarifas ginčo atveju buvo taikytas.

Tiriant ar nustatyta kaina yra nesąžininga, taip pat turėjo būti lyginamos dominuojančio subjekto teikiamos paslaugos kainos su kainomis, nustatytomis kitų konkurentų (2001 m. liepos 25 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimas Deutsche Post AG byloje, COMP/C-l/36.915; Corine Bodson byloje ETT, 1988 m. gegužės 4 d. ETT Sprendimas byloje Corinne Bodson prieš SA Pompes funėbres des rėgions libėrėes, 30/87). Kaip matyti iš Konkurencijos tarybos nutarimo, nagrinėjamu atveju nebuvo vertinama, ar šių paslaugų teikimas yra ženkl iai brangesnis nei kitų įmonių paslaugų teikimas kitose arba susijusiose rinkose. Atsakovas nurodo, kad UAB „Vilniaus energija“ taikytų komunikacinių tunelių nuomos kainų objektyviai nebuvo įmanoma palyginti su kitų ūkio subjektų (Kauno mieste) taikomomis kainomis dėl metodikų skirtumų (skiriasi pats mokesčio apskaičiavimo būdas). Tačiau Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio prasme ginčo atveju vertinimo dalykas yra pareiškėjos veiksmai, susiję su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, bet ne UAB „Vilniaus energija“ taikomų tarifų atitikimas Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr. 843V patvirtintiems reikalavimams. Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis objektyvumo principu, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo istatymo 3 straipsnio 2 punktas). Atitinkamai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo istatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, 0 taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Todėl nagrinėjamo ginčo kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstai buvo atsisakyta vertinti kainas su kitų ūkio subjektų nustatytomis kainomis.

Konkurencijos taryba, pripažinusi, kad nesant galimybės nuomos kainų palyginti su kitų įmonių tokio pobūdžio paslaugų kainomis, nusprendė palyginti UAB „Vilniaus energija“ taikomus komunikacinių tunelių nuomos mokesčius skirtingoms nuomininkų grupėms - elektros kabelių, ryšių kabelių, radijo linijų, šiluminių trasų ir šalto vandens vamzdynų. Šio modelio pasirinkimą atsakovas motyvavo tuo, kad analogiška paslauga, t.y. komunikacinių tunelių nuoma, naudojasi įvairios nuomininkų grupės, kurių mokamas nuomos kainas galima santykinai palyginti. Atsakovas, remdamasis Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr. 843V patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifuose numatytomis išlaidomis, nustatė 1 procento komunikacinio tunelio nuomos kainą, kuri buvo naudojama kaip matas realiai taikomų kainų sąžiningumui įvertinti. Šios nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas Bendrovės komunikacinio tunelio sąnaudų paskirstymo sumas pagal atskiras komunikacijų rūšis prilygino atitinkančiomis komunikacinio tunelio dalies nuomos paslaugos ekonominei vertei. Taigi, atsakovas UAB „Vilniaus energija“ komunikacinių tunelių nuomos ekonominę vertę siejo su Vilniaus miesto valdybos 1996-05-30 sprendimu Nr.843V patvirtintoje Metodikoje numatytomis eksploatacijos sąnaudomis. Šios byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pilnai įvertintos visos pareiškėjo patiriamos dėl paslaugos teikimo išlaidos, eksploataciniai, atnaujinimo, profilaktikos ir kiti kaštai, kuriuos pareiškėjas patiria, teikdamas paslaugas. Todėl tinkamai neatskleidus kainos santykio su teikiamų paslaugų ekonomine verte, nėra pagrindo atsakovo išvadas pripažinti pagrįstomis.

Pažymėtina, kad Konkurencijos taryba, atlikdama valstybinę Konkurencijos įstatymo vykdymo priežiūros funkciją, veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl turi vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo istatymo nuostatomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą sprendimą bendrųjų Viešojo administravimo reikalavimų kontekste, pripažįsta, kad nutarimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, 0 atsakovo nustatytų faktų nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto nuostatas. Kadangi viešojo administravimo procedūrose, užsibaigiančiose sankcijų skyrimu, administracinis aktas negali būti grindžiamas abejonėmis, 0 visos pagrįstos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, skundas tenkintinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimas byloje Nr. A²⁴⁸_2207-2006, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis byloje Nr. A²⁴⁸-715/2008, 2009 m. spalio 16 d. nutartis byloje Nr. A^so2-341/2009).

Teismo išdėstytų motyvų pagrindu Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2010-05-06 nutarimas Nr.2S-11 naikintinas (ABTĮ 89 str.1d.3p.).

Vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str., teismas

pareiškėjos UAB „Vilniaus energija“ skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2010-05-06 nutarimą Nr.2S-11 .Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams“.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.