Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko,Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ atstovui advokatui Mariui Juoniui, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams Elonui Šatui ir Giedrei Jarmalytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – viešoji įstaiga „Teleradijo kompanija Hansa“, Vilniaus miesto savivaldybė) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 1-74) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2010 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) nutarimą Nr. 2S-11 „Dėl UAB „Vilniaus energija” veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams” (toliau – ir Nutarimas).

Pareiškėjas paaiškino, jog Taryba netinkamai įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. kovo 27 d. sprendime nustatytą įpareigojimą atlikti papildomą tyrimą. Nutarimo 3.1 ir 3.2 dalyse pateikta analizė ir ja pagrįstos išvados yra akivaizdžiai klaidingos, Nutarime pasirinktas neva „nesąžiningų kainų“ įrodinėjimo būdas prieštarauja skundžiamame Nutarime nurodomuose Europos Sąjungos precedentuose pateiktoms gairėms. Be to, pareiškėjas pažymėjo, jog Nutarime pateikiama analizė neatitinka Tarybos pateikiamo nesąžiningų kainų primetimo sudėties apibrėžimo. Nutarime nėra poveikio konkurencijai analizės. Taryba nepagrįstai pripažino UAB „Vilniaus energija“ atsakomybėn traukiamu ūkio subjektu ir nepagrįstai konstatavo, jog komunikaciniai tuneliai atitinka „esminio ištekliaus“ kriterijus. Pareiškėjo vertinimu, priimant Nutarimą buvo padaryta procedūrinių pažeidimų, leidžiančių abejoti visapusiško ir objektyvaus bylos medžiagoje esančių įrodymų įvertinimo buvimu. Be to, Taryba paskyrė pareiškėjui neproporcingą sankciją bei nustatė abstraktų įpareigojimą.

Pareiškėjas nurodė, kad LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimu panaikino 2007 m. rugsėjo 13 d. Tarybos nutarimą Nr. 2S-18 konstatavęs, jog galimas UAB „Vilniaus energija“ taikomų tarifų neatitikimas 1996 m. gegužės 30 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 843V (toliau – ir 1996 m. Sprendimas) patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų „Bendrųjų nurodymų“, kurių turinį iš esmės sudaro tarifų apskaičiavimo ir indeksavimo metodika (toliau – ir Metodika),reikalavimams, savaime nesuponuoja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 9 straipsnio pažeidimo. Dėl šios priežasties Taryba buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą, kurio kontekste būtų vertinamas ne santykis tarp UAB „Vilniaus energija“ taikomų tarifų ir 1996 m. Metodikos, bet santykis tarp UAB „Vilniaus energija“ taikomų tarifų ir komunikacinių tunelių nuomos, kaip paslaugos ekonominės vertės. Taryba turėjo įvertinti, ar UAB „Vilniaus energija“ nuomojamų komunikacinių tunelių nuomininkai nemoka nepagrįstai didelių kainų. Nepaisant to, tiek pranešimo apie atliktą tyrimą turinys, tiek jo pagrindu priimto skundžiamo Tarybos Nutarimo turinys suponuoja, jog per atnaujinto tyrimo laikotarpį Tarybos tyrėjai neatliko jokio reikšmingo tyrimo. Iš esmės tiek skundžiamo Nutarimo turinį, tiek ir jį pagrindusio pranešimo apie atliktą tyrimą turinį sudaro panaikinto 2007 m. rugsėjo 13 d. Tarybos nutarimo Nr. 2S-18 argumentų atkartojimas. Pažymėjo, kad Tarybos išvados bei teiginiai patys savaime parodo, jog papildomas Tarybos tyrimas apsiribojo UAB „Vilniaus energija“ pajamų ir išlaidų palyginimu su 1996 m. Metodikoje nustatytomis sąnaudomis bei pelno norma, neanalizuojant, ar tarybinių laikų normatyvų pagrindu parengta 1996 m. Metodika apkritai gali būti laikoma patikimu kriterijumi realiai paslaugos ekonominei vertei apsikačiuoti ir kainos sąžiningumui KĮ 9 straipsnio prasme įvertinti. Paaiškino, kad LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė, jog nukrypimas nuo 1996 m. Metodikos ar joje įtvirtinto proporcingumo principo savaime nepagrindžia kainos „nesąžiningumo“. Nurodė, kad Nutarimo 3.1 ir 3.2 dalyse pateikta analizė yra klaidinga iš esmės ir nepagrindžia Tarybos išvadų dėl tariamai nesąžiningų kainų taikymo. Teigė, kad, nors UAB „Vilniaus energija“ yra inkriminuojamas toks pažeidimas, kaip nesąžiningų/nepagrįstų kainų taikymas, nei vienoje Nutarimo vietoje nėra analizuojamos konkrečios kainos, kurias taiko UAB „Vilniaus energija“. Paaiškino, kad, norėdama UAB „Vilniaus energija“ inkriminuoti KĮ 9 straipsnio 1 punkto pažeidimą, Taryba privalėjo analizuoti, kokius nuomos mokesčio tarifus taiko UAB „Vilniaus energija“. Pabrėžė, kad skundžiamo Nutarimo 3.1 dalyje Tarybos pateikta kainų „sąžiningumo“ analizė UAB „Vilniaus energija“ pajamų ir sąnaudų palyginimo būdu iš esmės nieko nepasako apie realias UAB „Vilniaus energija“ taikomas kainas, todėl kai kurios Tarybos išvados prieštarauja tiek protingumo principui, tiek pačios Tarybos tymo metu nustatytoms aplinkybėms. Paaiškino, kad skundžiamame Nutarime ignoruojama ta aplinkybė, jog įmonės pelnas arba pajamos priklauso ne tik nuo paslaugos kainos, bet ir nuo atitinkamos paslaugos pirkėjų skaičiaus bei tiesiamų komunikacijų ilgio. Kadangi atskirų nuomininkų grupių skaičius nuo 1996 m. keitėsi nevienodai, iš atskirų nuomininkų grupių uždirbamų pajamų ar pelno suma nėra vienoda. Nurodė, kad Taryba savo skaičiavimuose neįvertino aplinkybės, jog prie tam tikrų surenkamo nuomos mokesčio ar pelno proporcijų neatitikimo prisideda ir tai, jog dalį ūkio subjektų Vilniaus miesto savivaldybė yra apskritai atleidusi nuo nuomos mokesčio mokėjimo. Manė, kad vien tai, jog Taryba skundžiamame Nutarime neanalizavo pareiškėjo taikomų kainų, yra pakankama jį pripažinti nepagrįstu. Nurodė, kad Taryba ignoruoja tai, jog 1996 m. Metodika nustato 10% pelno normą, įraukiamą į nuomos mokesčio tarifą, bet ne bendrą įmonės veiklos pelningumo normą.

Manė, kad Taryba yra neteisi teigdama, jog 1996 m. Metodika nustato „iš šios veiklos“ gaunamo pelno normą arba „įmonės normatyvinį pelną“. Pažymėjo, kad 1996 m. Metodikoje niekur nėra nurodoma, jog Metodika reguliuotų pačios įmonės iš komunikacinių tunelių nuomos veiklos gaunamą pelną ar pelno normą. Analogiškai, 1996 m. Metodikoje nėra nei vienos nuostatos, teigiančios, kad Metodika nustatytų ar ribotų „įmonės normatyvinį pelną“. Teigė, kad jokia 1996 m. Metodikos nuostata nesuponuoja, jog UAB „Vilniaus energija“ gaunamas pelnas iš komunikacinių tunelių nuomos negali viršyti 10 %. Pažymėjo, kad 1996 m. Metodika reguliuoja ne bendrąjį atitinkamos įmonės veiklos pelningumą, bet vieną tarifo (kainos) dedamąją. Teigė, kad Tarybos išvada, jog didesnė nei 10 % iš kai kurių nuomininkų grupių gaunamo pelno norma įrodo UAB „Vilniaus energija“ taikomų kainų nesąžiningumą ar nepagrįstumą, yra visiškai neteisinga. Nurodė, kad tiek pati 1996 m. Metodika, tiek Metodikos pagrindu apskaičiuoti tarifai (ar šių tarifų pagrindu apskaičiuotos UAB „Vilniaus energija“ pajamos/pelnas) apskritai negali būti objektyviu atskaitos kriterijumi vertinant kainų pagrįstumą ar sąžiningumą. Pažymėjo, kad Taryba apsiriboja tik niekuo nepaaiškintu konstatavimu, jog pagal 1996 m. Metodiką apskaičiuotos sąnaudos atspindi paslaugos ekonominę vertę. Skundžiamame Nutarime pateikta Tarybos analizė nieko bendro neturi su komunikacinių tunelių paslaugos ekonominės vertės ar kainos sąžiningumo nustatymu. Paaiškino, kad Metodikos sąnaudų eilutėse apskritai neatsispindi dalis sąnaudų bei UAB „Vilniaus energija“ kapitalo kaštai, Metodikoje neatsižvelgiama į su išlaidomis nesusijusius faktorius, ji neatitinka faktinės ir ekonominės realybės. Naujame Vilniaus miesto savivaldybės svarstomame metodikos projekte numatyti ženkliai didesni tarifai už tuos, kuriuos Taryba pripažino nesąžiningais ar nepagrįstai dideliais. Todėl nei 1996 m. Metodika, nei jos pagrindu apskaičiuoti tarifai negali būti naudojami kaip atskaitos taškas ar „etalonas“ kainų sąžiningumui įvertinti. Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ taikomos kainos negali būti laikomos akivaizdžiai nepalankiomis ar nepagrįstomis ekonomine verte net ir pačios 1996 m. Metodikos kontekste. Teigė, kad savo analizėje Taryba neatsižvelgia į tai, jog skundžiamo Nutarimo 1 dalyje ji išskyrė devynias atitinkamas rinkas. Paaiškino, kad atskirose rinkose skiriasi tiek atskirų nuomininkų grupių sumokamų pajamų dydžiai, tiek ir santykis tarp atskirų nuomininkų grupių sumokamų pajamų. Teigė, kad skundžiamame Nutarime nėra pateikiama jokių duomenų ar įrodymų, patvirtinančių, jog Tarybos daromos išvados atitinka situaciją visose devyniose rinkose. Nurodė, kad į 1996 m. Metodiką yra neįtraukta dalis sąnaudų, susijusių su komunikacinių tunelių eksploatavimu, o 1996 m. Metodikos pagrindu taikomi tarifai nebuvo indeksuoti nuo 1999 m.

Pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, kaip pasiskirsto UAB „Vilniaus energija“ gaunamų pajamų proporcijos pagal atskiras nuomininkų grupes ir koks yra šių pajamų santykis su atskiros nuomininkų grupės užimama komunikacinių tunelių dalimi, visi be išimties UAB „Vilniaus energija“ nuomininkai moka tarifus, kurie yra mažesni nei suteikiamos paslaugos reali ekonominė vertė. Nurodė, kad teiginiai, jog UAB „Vilniaus energija“ neva nepadengia dalies komunikacijoms tenkančių sąnaudų ar, kad dalis komunikacijoms tenkančių sąnaudų yra nepagrįstai perkelta kitiems nuomininkams, prieštarauja Tarybos tyrimo bylos medžiagai. Teigė, kad Tarybos išvada, jog neva vienos nuomininkų grupės yra išnaudojamos kitų nuomininkų grupių naudai yra nesuderinama su 1996 m. Metodikos nuostatomis. Paaiškino, kad paklausa komunikacinių tunelių nuomos paslaugai tarp skirtingų nuomininkų grupių gali skirtis, todėl vien dėl šios aplinkybės nėra pagrindo teigti, jog ekonomiškai pagrįstomis laikytinos tik visiem vienodos kainos. Nurodė, kad skundžiamame Nutarime ignoruojama aplinkybė, jog teikiant paslaugas atskiroms komunikacinių tunelių nuomininkų grupėms UAB „Vilniaus energija“ gali patirti skirtingus alternatyvių galimybių kaštus. Teigė, kad kadangi UAB „Vilniaus energija“ yra atsakingas už komunikacinių tunelių eksploatavimą ir išlaikymą, jam tenka ne tik einamojo remonto (t. y. techninio aptarnavimo ir eilinio remonto) darbai, bet ir kapitalinio remonto darbai, su kuriais susijusios sąnaudos nėra įtrauktos į 1996 m. Metodiką ir jos pagrindu apskaičiuotus tarifus. Todėl realios su komunikacinių tunelių eksploatacija susijusios UAB „Vilniaus energija“ išlaidos yra didesnės nei tos sąnaudos, kurių pagrindu Taryba atliko skaičiavimus. Nurodė, kad Tarybos atlikta komunikacinių tunelių, kaip paslaugos ekonominės vertės nustatymo analizė, ne tik kad neatitinka Scandlines Sverige AB prieš Port of Helsingbor suformuluotų principų, bet netgi jiems prieštarauja. Taip pat rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bylomis British Leyland, Ministere public v Jean-Louis Tournier, Europos Bendrijų Komisijos sprendimu Deutsche Post AG bei LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁷-363/2002. Nurodė, kad skundžiamo Nutarimo 3.1 ir 3.2 dalyse pateikiama analizė neatitinka pačios Tarybos pateikiamo nesąžiningų kainų primetimo sudėties apibrėžimo. Paaiškino, kad Taryba, ignoruodama UAB „Vilniaus energija“ veiksmų poveikio konkurencijai analizę bei vertindama, ar UAB „Vilniaus energija“ taikomas nuomos mokestis atitinka 1996 m. Metodikos reikalavimus, peržengė jai priskirtos kompetencijos ribas ir ėmėsi tų funkcijų, kurias pagal įstatymus turi atlikti už rinkos reguliavimą atsakinga institucija – Vilniaus miesto savivaldybė.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į skundą (t. II, b. l. 1-30) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka.

Paaiškino, kad 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 2S-18 priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, jog UAB „Vilniaus energija“, primesdamas nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė KĮ 9 straipsnio 1 punktą. Įvykus teisminiams ginčams LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimu šį nutarimą panaikino ir grąžino bylą Tarybai papildomam tyrimui atlikti. Atsižvelgusi į šį teismo sprendimą, Taryba 2009 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 1S-64 tyrimą dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties KĮ 9 straipsnio reikalavimams atnaujino ir 2010 m. gegužės 6 d. priėmė skundžiamą Nutarimą. Nurodė, kad papildomo tyrimo metu nuosekliai laikėsi LVAT nurodymų sprendime bei išanalizavo, kas sudaro ūkio subjektų mokamą komunikacinių tunelių nuomos kainą ir šios paslaugos teikimo išlaidas, įvertino, ar pareiškėjo taikyti nuomos mokesčiai buvo nesąžiningi.

Pažymėjo, kad gautų išvadų pagrindu konstatavo, jog UAB „Vilniaus energija“ elgesys komunikacinių tunelių nuomininkų, visiškai priklausančių nuo nuomotojo ir negalinčių pasirinkti kito atitinkamoje rinkoje veikiančio paslaugos teikėjo, atžvilgiu yra išnaudotojiškas, nes už nuomojamą erdvę minėti nuomininkai moka kainą, kuri nėra pagrįsta užimamos erdvės proporcija ir atitinkamai gaunama ekonomine nauda. Paaiškino, kad pareiškėjas nei tyrimų, nei teisminių ginčų metu nepateikė jokių duomenų, objektyviai pagrindžiančių kiekvienai nuomininkų grupei ar nuomininkui tenkančių sąnaudų ir pajamų santykio, kadangi tokių duomenų UAB „Vilniaus energija“ paprasčiausiai neturi. Manė, kad ginčyti UAB „Vilniaus energija“ skaičiuojamų kainų atitiktį 1996 m. Metodikoje įtvirtintoms taisyklėms yra visiškai nepagrįsta. Nurodė, kad remiantis 1996 m. Metodikoje numatytu kainos apskaičiavimo principu, kuo daugiau atsiranda paslaugos gavėjų, tuo nuomos kaina turi mažėti jau esamiems nuomininkams, tačiau faktiškai to nebuvo. Paaiškino, kad įsipareigodamas tam tikriems ūkio subjektams netaikyti nuomos mokesčio, UAB „Vilniaus energija“ negali šioms įmonėms tenkančių sąnaudų dalies perkelti kitiems nuomininkams, nes to nenumatyta nei 1996 m. Metodikoje, nei su nuomininkais sudarytose komunikacinių tunelių nuomos sutartyse. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl komunikacinių tunelių nuomos veiklai taikytos pelno normos pagrįstumo nepaneigia Tarybos nustatytų aplinkybių ir pareiškėjo tyrimo metu pateiktų duomenų, nėra patvirtinti jokiais objektyviais skaičiavimais bei įrodymais ir todėl yra visiškai nepagrįsti. Manė, kad šioje byloje nusidėvėjimo ir kapitalinio remonto sąnaudos visiškai pagrįstai nebuvo ir netgi negalėjo būti vertinamos. Pažymėjo, jog tyrimo metu nustatytos komunikacinių tunelių nuomos kainos yra nesąžiningos, kadangi UAB „Vilniaus energija“ įsipareigojo nuomos mokestį skaičiuoti pagal 1996 m. Metodiką ir tą įtvirtino sutartyse su nuomininkais, tačiau faktiškai taip nesielgė ir į kainą įtraukdavo tas sąnaudas, kurių įtraukti negalėjo ir apie kurias nuomininkai nebuvo informuoti. Todėl vienoms nuomininkų grupėms kainos buvo nepagrįstai didelės, o UAB „Vilniaus energija“ iš jų gaudavo virš 100 proc. ir daugiau pelno, kai tuo tarpu galėjo gauti tik 10 proc. Nurodė, kad tai, jog tokias sąnaudas skirtingi nuomininkai dengė skirtingai (o vieni išvis nedengė), yra laikytina KĮ 9 straipsnio pažeidimu. Atsakovas paaiškino, kad įtraukus minėtus atskaitymus ir kapitalinio remonto išlaidas į UAB „Vilniaus energija“ patiriamas sąnaudas, susijusias su komunikacinio tunelio nuoma, tektų pripažinti, jog ūkio subjektas, apskaičiuodamas savo teikiamų paslaugų sąnaudas, į jas gali įtraukti išlaidas, kurių teisės aktai jam neleidžia įtraukti. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių skaičiavimų, parodančių, jog būtent dėl tam tikrose erdvėse padidėjusio ūkio subjektų komunikacijų skaičiaus atitinkamai išaugo įmonės pelnas iš šių erdvių nuomos.

Nurodė, kad pagrindiniai abiejose metodikose nurodyti kolektorių ir techninių koridorių nuomos tarifų skaičiavimai yra vienodi, 1996 m. Metodiką vertinti kaip morališkai pasenusią, tuo pačiu teigiant, kad naujas metodikos projektas grindžiamas faktine situacijos analize bei aktualiais duomenimis, yra nepagrįsta. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie 1996 m. Metodikos nesugebėjimą užtikrinti tobulos proporcijos tarp atskiroms komunikacijų grupėms priskiriamų plotų ir sąnaudų yra visiškai nepagrįsti. Teigė, jog 1996 m. Metodika įtvirtina vieną bendrą kainos apskaičiavimo principą, kuris taikomas visiems nuomininkams – visi už tą pačią erdvę moka vienodai. Paaiškino, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog atskirų nuomininkų grupių paklausa atskiroms jo erdvėms gali ženkliai skirtis, jokiu būdu nepateisina skirtingų kainų už tą pačią paslaugą – 1 proc. erdvės nuomą – taikymo. Būtent ši priežastis lemia tai, kad 1996 m. Metodikoje numatytų sąnaudų pagrindu apskaičiuota 110 786,74 litų kaina bei principas „visiems vienoda kaina“ yra teisinga, o UAB „Vilniaus energija“ turi sąžiningai siekti padengti komunikacinių tunelių priežiūros išlaidas, bet ne nepagrįsto pelno iš kai kurių nuomininkų, visiškai neatitinkančio paslaugos ekonominės vertės. Teigė, kad UAB „Vilniaus energija“ išnaudotojiškas elgesys jam buvo naudingas tuo, jog tai leidžia kitų „permokančių“ nuomininkų sąskaita susimažinti savo komunikacijų išlaidas, kurias jis, apskaičiuodamas komunikacinio tunelio kaip visumos nuomos kainą, turėtų dengti proporcingai jo užimamų komunikacijų daliai. Nustatytas nesąžiningas kainas UAB „Vilniaus energija“ galėjo primesti savo nuomininkams tik dėl to, jog pastarieji buvo nuo jo priklausomi, kadangi neturėjo kito pasirinkimo, nes UAB „Vilniaus energija“ užėmė monopolinę padėtį atitinkamų paslaugų tiekimo rinkoje. Pabrėžė, kad nuomos sutartyse įtvirtintas nesąžiningų kainų primetimas sudarė kliūtis ūkio subjektams įeiti į naujas rinkas, kuriose reikėtų nutiesti komunikacijas UAB „Vilniaus energija“ tuneliuose, o taip pat galėjo pažeisti ir kitų nuomininkų grupių interesus, reikalaujant iš jų mokėti nepagrįsto dydžio nuomos mokestį, taip suvaržant jų galimybes efektyviai veikti rinkoje. Paaiškino, kad apskaičiuojant baudą buvo atsižvelgta į tą faktą, kad komunikacinių tunelių nuomos veikla yra visiškai nesusijusi su pagrindine UAB „Vilniaus energija“ veikla, o iš komunikacinių tunelių nuomos veiklos gaunamos metinės pajamos tesudaro apie 1 procentą visų įmonės pajamų, būtent nuo šio vieno procento nustatytas baudos dydis 3 procentai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Teleradijo kompanija Hansa“ (toliau – ir VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“) atsiliepime į skundą (t. II, b. l. 31-41) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka. Paaiškino, kad Nutarimas yra teisingas, pagrįstas tiek faktiniu, tiek ir teisiniu požiūriu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime į skundą (t. II, b. l. 43-44) teismui paaiškino, jog kolektoriai bei techniniai koridoriai pagal panaudą perduoti pareiškėjui UAB „Vilniaus energija“. Nuomos sutartis su kolektoriuose bei techniniuose koridoriuose esančių komunikacijų savininkais sudaro, nuomos mokestį renka ne kolektorių ir techninių koridorių savininkas Vilniaus miesto savivaldybė, bet panaudos gavėjas, t. y. UAB „Vilniaus energija“. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė nėra kolektorių bei techninių koridorių nuomos rinkos, t. y. tos rinkos, kurioje skundžiamu Tarybos Nutarimu konstatuoti KĮ pažeidimai, dalyvė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. sprendimu (t. III, b. l. 106-115) nutarė pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą tenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimą Nr. 2S-11 „Dėl UAB „Vilniaus energija” veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams”.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ 2006 m. vasario 8 d. Tarybai pateikė prašymą atlikti tyrimą dėl UAB „ Vilniaus energija“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, kuriame suformulavo reikalavimą pradėti UAB „Vilniaus energija“ konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą. Taryba 2007 m. rugsėjo 13 d. priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad UAB „Vilniaus energija“ , primesdamas nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė KĮ 9 straipsnio 1 punktą, įpareigojo pareiškėją per 3 mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti KĮ 9 straipsnio 1 punktui prieštaraujančius veiksmus, už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skyrė pareiškėjui 178 000 litų baudą, įpareigojo pareiškėją per 14 dienų nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodytų įpareigojimų įvykdymo informuoti Tarybą ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus (adm. byla Nr. I-2425-662/2008). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimu UAB „Vilniaus energija“ skundas dėl Tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimo Nr. 2S-18 panaikinimo buvo atmestas kaip nepagrįstas (adm. byla Nr. I-2425-662/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimas buvo panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo panaikintas Tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimas Nr. 2S-18 ir byla grąžinta Tarybai nagrinėti iš naujo (adm. byla Nr. I-2425-662/2008). Taryba atlikusi papildomą tyrimą Nutarimu pripažino, kad UAB „Vilniaus energija“, primesdamas nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė KĮ 9 straipsnio 1 punktą, įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ per 3 mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, jeigu jis iki šiol nėra nutrauktas, už KĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą skirti UAB „Vilniaus energija“ 178 000 litų baudą, įpareigoti UAB „Vilniaus energija“ per penkias dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Taryba konstatavo, kad UAB „Vilniaus energija“, būdamas esminių išteklių valdytojas, vienintelis teikia komunikacinių tunelių nuomos paslaugas atitinkamose rinkose, o ūkio subjektai neturi alternatyvų gauti atitinkamas paslaugas iš kito analogiško paslaugų tiekėjo.

Teismas nurodė, jog 2000 m. sausio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Šilumnešis“ sudarė Nutiestų kolektorių bei techninių koridorių panaudos sutartį, kurios pagrindu Vilniaus miesto savivaldybė perdavė panaudos gavėjui neatlygintinai naudotis savivaldybės nuosavybės teise valdomus nutiestus požeminius kolektorius ir techninius koridorius, o UAB „Šilumnešis“ įsipareigojo perduotą turtą eksploatuoti bei prižiūrėti ir sudaryti nuomos sutartis su juose esančių komunikacijų savininkais. 2001 m. lapkričio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybė priėmė sprendimą Nr. 442, kuriuo specialiosios paskirties akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ perleido panaudos gavėjo teises pagal 2000 m. sausio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Šilumnešis“ sutartį. 2002 m. vasario 1 d. SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pasirašė turto nuomos sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe, bendrove „Dalkia“ ir nuomininku UAB „Vilniaus energija“. 2002 m. kovo 22 d. SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Šilumnešis“ ir UAB „Vilniaus energija“ pasirašė susitarimą Nr. 116, kurio pagrindu UAB „Vilniaus energija“ buvo perduotos kolektorių (komunikacinių tunelių) panaudos gavėjo teisės ir pareigos, įskaitant nuomos sutarčių su kolektoriuose esančių komunikacijų savininkais sudarymą, nuomos mokesčio apskaičiavimą bei jo surinkimą. Nustatyta, kad komunikaciniuose tuneliuose nutiestų komunikacijų savininkams nuomos mokestis turi būti skaičiuojamas pagal Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtintus Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifus, kurių apskaičiavimo tvarka paruošta vadovaujantis Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento 1995 m. kovo 31 d. įsakymu Nr.17 „Dėl komunalinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto bei centrinio šilumos punkto techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų“.

Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju buvo išskirtos devynios priešsrovinės komunikacinių tunelių nuomos rinkos devyniuose Vilniaus miesto mikrorajonuose: komunikacinių tunelių nuomos rinka Lazdynų mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Karoliniškių mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Viršuliškių mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Fabijoniškių mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Žirmūnų-Naujamiesčio mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Justiniškių mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Šeškinės mikrorajone, komunikacinių tunelių nuomos rinka Pilaitės mikrorajone ir komunikacinių tunelių nuomos rinka Pašilaičių mikrorajone. Atsakovas taip pat pagrįstai, atsižvelgęs į tai, kad UAB „Vilniaus energija“, būdamas esminių išteklių valdytojas, pripažino užimančią dominuojančią padėtį atitinkamose priešsrovinėse komunikacinių tunelių nuomos rinkose, o jo užimamų rinkų dalys sudaro po 100 procentų kiekvienoje iš atitinkamų rinkų. Pabrėžė, jog ginčo dėl nustatytos rinkos bei dominuojančios padėties tarp šalių nėra. Nurodė, jog Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, nagrinėdamas nesąžiningų kainų sąvoką, išskyrė keletą modelių, kuriais vadovaujantis gali būti nustatyta, ar taikomos kainos yra nesąžiningos: 1) permoka gali būti nustatyta, lyginant pardavimo ir gamybos išlaidas, kas atskleidžia pelno normą (251 p.); 2) nesąžiningos kainos gali būti nustatytos atsakant į du klausimus: ar skirtumas tarp patirtų išlaidų ir taikomų kainų yra pernelyg didelis, ir jeigu taip, ar taikoma kaina yra nesąžininga per se arba palyginus ją su konkuruojančiais produktais (252 p.); 3) kiti būdai nesąžiningai kainai nustatyti (253 p.) (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1978 m. vasario 14 d. sprendimas byloje United Brands Company ir United Brands Continentaal BV prieš Komisiją). Šioje byloje Europos Bendrijų Teisingumo Teismas pažymėjo, kad piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi nustatomas, jei kaina nėra pagrįsta produkto ekonomine verte. Atsakovas ginčijamu Nutarimu pripažindamas, kad UAB „Vilniaus energija“, primesdamas nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė KĮ 9 straipsnio 1 punktą, kainos įvertinimui nesąžiningumo apsektu pasirinko Europos Bendrijų Teisingumo Teismo išskirtą antrą modelį, atimdamas iš gautų pajamų patirtas (skaičiuotinas) sąnaudas (išlaidas) atskirų komunikacijų rūšių išdėstymui skirtai komunikacinio tunelio daliai. Nagrinėjamu atveju atsakovas, įvertinęs UAB „Vilniaus energija“ pateiktus duomenis apie komunikacinių tunelių bendras sąnaudas priežiūrai laikotarpiu 2002 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., bei priskaičiuoto ir sumokėto komunikacinių tunelių nuomos mokesčio suvestinę laikotarpiu 2002 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. nustatė skirtumą tarp UAB „Vilniaus energija“ patirtų išlaidų už komunikacinių tunelių eksploataciją ir taikomų nuomos kainų bei gaunamo pelno pagal atskiras nuomininkų grupes. Atsakovo pateiktais paskaičiavimais iš UAB „Vilniaus vandenys“ pareiškėjas gavo 141,98 %pelno, o UAB „Vilniaus energija“ faktinis pelnas, priskaičiuotas nuo UAB „Vilniaus vandenys“ nuomos mokesčio, 12,78 karto viršijo UAB „Vilniaus energija“ sąnaudų straipsniuose nurodytą pelną; ryšių kabelių zonos nuomininkams (TEO LT, AB, kabelinių televizijų operatoriams/interneto paslaugų teikėjams) priskaičiuota nuomos mokesčio taip pat daugiau, negu priklausytų pagal Metodiką, ir UAB „Vilniaus energija“ gavo 487,65 % pelno, o UAB „Vilniaus energija“ faktinis pelnas, priskaičiuotas nuo ryšių kabelių zonos nuomininkų nuomos mokesčio,43,89karto viršijo UAB „Vilniaus energija“ sąnaudų straipsniuose nurodytą pelną; iš radijo linijų zonos nuomininko VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ priskaičiuoto nuomos mokesčio UAB „Vilniaus energija“ gavo 69,68 %pelno, o UAB „Vilniaus energija“ faktinis pelnas, priskaičiuotas nuo VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ mokesčio, 6,27karto viršijo UAB „Vilniaus energija“ sąnaudų straipsniuose nurodytą pelną; UAB „Vilniaus energija“, taip pat turėdamas savo komunikacijas tuneliuose, realiai padengia tik trečdalį Bendrovės komunikacijoms tenkančių sąnaudų dalies; AB „Rytų skirstomieji tinklai“ padengia tik pusę sąnaudų, proporcingai apskaičiavus priskirtinų elektroninių ryšių komunikacijoms. Atsakovas apibendrindamas šiuos duomenis, konstatavo, kad UAB „Vilniaus energija“ taikomi komunikacinių tunelių nuomos mokesčiai UAB „Vilniaus vandenys“, TEO LT, AB ir kitų kabelio ryšių operatorių bei VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ atžvilgiu yra nesąžiningi, kadangi jų pagrindu UAB „Vilniaus energija“ gauna nepagrįstai didelį pelną, kuris gerokai viršija Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtintuose komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifuose numatytą pelno normą ir todėl yra nesąžiningas per se.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, siekiant įrodyti ūkio subjekto piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi taikant nesąžiningas kainas, būtina pagrįsti dvi sąlygas: ar skirtumas tarp patirtų išlaidų ir taikomų kainų yra pernelyg didelis, o taikoma kaina yra nesąžininga per se arba palyginus ją su konkuruojančiais produktais. Atsakovas nutarime nurodo, kad UAB „Vilniaus energija“ gaunamo pelno marža už komunikacinių tunelių nuomą yra įtvirtinta Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtintuose komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifuose, t. y. ūkio subjekto pelnas iš šios veiklos yra fiksuotas, todėl Taryba turėjo galimybę vertinti taikomų kainų sąžiningumą iš gautų pajamų atimdama patirtas (skaičiuotinas) sąnaudas (išlaidas) atskirų komunikacijų rūšių išdėstymui skirtai komunikacinio tunelio daliai ir įvertindama, ar gautas skirtumas (pelnas) yra nesąžiningas per se. Vertinant šiuos atsakovo argumentus, teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtintos komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifai, kurių pagrindu nustatomas šių tarifų dydis. Pagal Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifų „Bendrųjų nurodymų” dalies2 punkto nuostatas tarifai skaičiuojami kaip normatyvinis darbų skaičiavimas su socialinio draudimo ir pridėtinių išlaidų bei pelno normos suma vienam kilometrui požeminių tunelių litais. Tokiu būdu nurodyta pelno norma yra sudėtinė tarifo dalis, reikšminga nustatant nuomos paslaugos tarifą (kainą).Atsižvelgiant į tai, atsakovo išvada, jog įmonės pelningumas iš atitinkamos veiklos viršijant 10 % pelno normą yra per se nesąžiningas, nepagrįsta tuo apsektu, kad  nagrinėjamu atveju svarbu yra atskirti pelno vertinimą ir vertinimą, ar kaina yra nesąžininga.Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra kaltinamas dėl nesąžiningų kainų taikymo, tačiau atsakovas kainų sudėties analizės nepateikė, todėl nėra aišku, koks mokesčio nuomos tarifas ginčo atveju buvo taikytas.

Pabrėžė, jog, tiriant, ar nustatyta kaina yra nesąžininga, taip pat turėjo būti lyginamos dominuojančio subjekto teikiamos paslaugos kainos su kainomis, nustatytomis kitų konkurentų. Pabrėžė, jog KĮ 9 straipsnio prasme ginčo atveju vertinimo dalykas yra pareiškėjo veiksmai, susiję su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, bet ne UAB „Vilniaus energija” taikomų tarifų atitikimas Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtintiems reikalavimams. Pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis objektyvumo principu, reiškiančiu, jog administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 2 p.). Atitinkamai VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Todėl teismas nurodė, jog šiuo atveju nepagrįstai buvo atsisakyta vertinti kainas su kitų ūkio subjektų nustatytomis kainomis.

Nurodė, jog Taryba, pripažinusi, kad nesant galimybės nuomos kainų palyginti su kitų įmonių tokio pobūdžio paslaugų kainomis, nusprendė palyginti UAB „Vilniaus energija“ taikomus komunikacinių tunelių nuomos mokesčius skirtingoms nuomininkų grupėms – elektros kabelių, ryšių kabelių, radijo linijų, šiluminių trasų ir šalto vandens vamzdynų. Šio modelio pasirinkimą atsakovas motyvavo tuo, kad analogiška paslauga, t. y. komunikacinių tunelių nuoma, naudojasi įvairios nuomininkų grupės, kurių mokamas nuomos kainas galima santykinai palyginti.  Atsakovas, remdamasis Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifuose numatytomis išlaidomis, nustatė 1 procento komunikacinio tunelio nuomos kainą, kuri buvo naudojama kaip matas realiai taikomų kainų sąžiningumui įvertinti. Šios nagrinėjamos bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas Bendrovės komunikacinio tunelio sąnaudų paskirstymo sumas pagal atskiras komunikacijų rūšis prilygino atitinkančiomis komunikacinio tunelio dalies nuomos paslaugos ekonominei vertei. Taigi, atsakovas UAB „Vilniaus energija“ komunikacinių tunelių nuomos ekonominę vertę siejo su Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtintoje Metodikoje numatytomis eksploatacijos sąnaudomis. Šios byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvertintos visos pareiškėjo patiriamos dėl paslaugos teikimo išlaidos, eksploataciniai, atnaujinimo, profilaktikos ir kiti kaštai, kuriuos pareiškėjas patiria teikdamas paslaugas. Todėl tinkamai neatskleidus kainos santykio su teikiamų paslaugų ekonomine verte nėra pagrindo atsakovo išvadas pripažinti pagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Nutarimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, o nustatytų faktų nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjas pažeidė KĮ 9 straipsnio 1 punkto nuostatas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 117-126) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo UAB „Vilniaus energija” skundą dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 2S-11 panaikinimo kaip nepagrįstą ir nutarimą palikti galioti.

Apeliaciniame skunde dėl Tarybos naudoto kainų nesąžiningumo vertinimo metodo nurodoma, jog, atsižvelgus į KĮ 9 straipsnio formuluotes, akivaizdu, kad absoliučių vertinimo kriterijų, kurie būtų universalūs ir visiems atvejams pritaikomi vienodai nagrinėjant galimus šių teisės normų pažeidimus, nėra ir net objektyviai negali būti. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime nepakankamai motyvavo ir pagrindė, kodėl būtent konkrečių nustatytų ir nagrinėtų aplinkybių kontekste Tarybos išvados yra neteisingos. Nurodo, jog Taryba Nutarimą priėmė atsižvelgdama į LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁸²²-454/2009, kuriuo teismas įpareigojo Tarybą atlikti papildomą tyrimą, nurodytus ankstesnio tyrimo trūkumus, bei atsižvelgė į šiame sprendime įvardintus galimus nesąžiningų kainų vertinimo metodus, naudotus kitose bylose. Pastebi, jog iš šiame sprendimo pateikto apibendrinimo darytina išvada, kad nesąžiningomis KĮ prasme gali būti laikomos kainos pagal šiuos kriterijus, t. y. kai nustatoma permoka, lyginant pardavimo ir gamybos išlaidas, kas atskleidžia pelno normą; kai skirtumas tarp patirtų išlaidų ir taikomų kainų yra pernelyg didelis ir tokia kaina yra nesąžininga per se arba ją palyginus su konkuruojančiais produktais; kai kainos nesąžiningumas nustatomas kitais būdais bei kai jos nepagrįstos ekonomine verte. Be to, kokiais konkrečiais būdais ir kokiais konkrečiais duomenimis remiantis tokia analizė turėtų būti atlikta, LVAT šiame sprendime nenurodė. LVAT iš esmės atkreipė dėmesį tik į tai, kad sąvoka „ekonominė produkto/paslaugos vertė” nėra išsamiai analizuota Teisingumo Teismo praktikoje ir turi būti nustatoma atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes, taip pat su išlaidomis nesusijusius faktorius, bei pripažįstama, kad ekonominė produkto/paslaugos vertė negali būti nustatoma paprasčiausiai atėmus patirtas išlaidas iš gauto pelno. Šiuo atveju Taryba įvertino visas specifines šios bylos aplinkybes ir remdamasi vienu iš Teisingumo Teismo United Brands byloje įvardintu nesąžiningų kainų apskaičiavimo būdu, taip pat atsižvelgusi į Europos Komisijos sprendimą Deutsche Post AG byloje (2001 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. COMP/C-1/36.915) analizavo UAB „Vilniaus energija” taikomų kainų sąžiningumą iš gautų pajamų pagal faktines nuomos kainas atimdama patirtas skaičiuotinas sąnaudas (išlaidas) atskirų komunikacijų rūšių išdėstymui skirtai komunikacinio tunelio daliai ir pagal tai įvertino, kad gautas skirtumas (pelnas) yra nesąžiningas per se. Be to, Taryba remdamasi dar vienu nesąžiningų kainų vertinimo metodu, įvardintu Teisingumo Teismo1986 m. lapkričio 11d. sprendime byloje 226/84 British Leyland Public Limited Company prieš Europos Komisiją, palygino UAB „Vilniaus energija” taikomus komunikacinių tunelių nuomos mokesčius skirtingoms nuomininkų grupėms – elektros kabelių, ryšių kabelių, radijo linijų, šiluminių trasų ir šalto vandens vamzdynų, ir šio palyginimo rezultatai taip pat parodė, kad nuomos kainos buvo nesąžiningos. Pažymi, jog nesąžiningų kainų analizė buvo atliekama net keliais būdais. Abiem atvejais gautų išvadų pagrindu Taryba konstatavo, jog UAB „Vilniaus energija” elgesys komunikacinių tunelių nuomininkų (UAB „Vilniaus vandenys”, TEO LT. AB, kitų kabelio ryšių operatorių bei VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa”), visiškai priklausančių nuo nuomotojo (UAB „Vilniaus energija”) ir negalinčių pasirinkti kito atitinkamoje rinkoje veikiančio paslaugos teikėjo, atžvilgiu buvo išnaudotojiškas, nes už nuomojamą erdvę minėti nuomininkai mokėjo kainą, kuri nėra pagrįsta užimamos erdvės tunelyje proporcija ir atitinkamai gaunama ekonomine nauda. Pažymi, jog toks Tarybos vertinimas buvo atliktas remiantis konkrečiais UAB „Vilniaus energija” veiksmų tyrimo metu nustatytais duomenimis ir specifinėmis aplinkybėmis, į kurias teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kadangi Tarybos tyrimo ir Nutarimo trūkumus įvardino neįsigilinęs į tai, ką ir kodėl Taryba šiuo konkrečiu atveju traktavo kaip paslaugos kainą, jos ekonominę vertę ir kitus nagrinėjamu atveju reikšmingus kriterijus.

Dėl kainų sudėties analizės atsakovas pabrėžia, jog Taryba remdamasi UAB „Vilniaus energija” pateiktais duomenimis aiškiai įvardijo komunikacinių tunelių nuomos kainos sudėtines dalis. Nurodo, jog svarbios yra 1996 m. Metodikoje nurodytos sąnaudos, o ne apskritai visos bendros komunikacinių tunelių eksploatavimo sąnaudos, kurios gali būti patiriamos eksploatacijos metu. Tokia išvada darytina dėl to, kad UAB „Vilniaus energija” komunikacinius tunelius eksploatuoja panaudos pagrindais, o jų savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė. Atitinkamai, kaip yra nurodžiusi Vilniaus miesto savivaldybė 2006 m. vasario 23 d. rašte UAB „Vilniaus energija”, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 955 „Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarkos”, o Energijos ir ūkio departamentas skaičiuoja kolektorių nusidėvėjimą, kuris sudaro 1,4 proc. pradinės vertės per metus. Be to, remiantis šio nutarimo 6 punktu, naudojamo pagal nuomos (panaudos) sutartį ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimą apskaičiuoja ir įrašo į savo finansinę atskaitomybę to turto nuomotojas (savininkas), t. y. Vilniaus miesto savivaldybė. Tuo tarpu komunikacinių tunelių nuomos paslaugas kitiems ūkio subjektams teikia ir atitinkamai pajamas iš to gauna UAB „Vilniaus energija”. Atsižvelgus į tai yra akivaizdu, jog vertinant UAB „Vilniaus energija” taikomų tunelio nuomos kainų sąžiningumą KĮ 9 straipsnio prasme į šių kainų analizę įtraukti sąnaudas, kurių nepatiria UAB „Vilniaus energija”, būtų nepagrįsta. Pažymi, jog 1996 m. Metodikoje nurodytos sąnaudų grupės pagrįstai laikytinos nuomos paslaugų kainos sudėtinėmis dalimis, kadangi UAB „Vilniaus energija” pats yra įsipareigojęs nuomos mokestį skaičiuoti pagal 1996 m. Metodiką ir tą net įtvirtino sutartyse su nuomininkais (t. IV, b. l. 103, 107, 110, 120, 126, 128, t. IV, b. l. 112, 116, 118, 124, 133, 136). Į nuomos paslaugos kainą turėjo būti įtrauktos ne tik sąnaudos, bet ir atitinkamas pelnas, todėl UAB „Vilniaus energija” gaudamas pajamas pagal 1996 m. Metodiką nustatytą mokestį turėjo gauti ekonominę paslaugos vertę atitinkančias pajamas. Tuo tarpu UAB „Vilniaus energija” klientai (nuomininkai) turėdami galimybę žinoti, kas sudaro ir kokias sąnaudas padengia jų mokamas mokestis (žinojo, kad jis skaičiuojamas pagal 1996 m. Metodiką), taip pat galėjo įvertinti šiuos tarifus kaip Metodika pagrįstus tarifus atitinkančius paslaugos ekonominę vertę. Tarybos nuomone, įtraukus įvairius kitus atskaitymus, pavyzdžiui, tuos, kuriuos nurodo teismas sprendime, kurie nepatenka į 1996 m. Metodikoje nurodytas sąnaudas, tektų pripažinti, jog ūkio subjektas, apskaičiuodamas savo teikiamų nuomos paslaugų sąnaudas (kainas), į jas gali įtraukti išlaidas, kurių teisės aktai (Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas) jam neleidžia įtraukti.

Dėl UAB „Vilniaus energija” kainų nelyginimo su kitų ūkio subjektų taikomomis kainomis nurodo, jog Corine Bodson byloje skiriasi aplinkybės dėl galimybės palyginti dominuojančio ūkio subjekto kainas su kainomis nustatytų konkurentų nuo esančių šioje byloje. Minėtoje byloje ūkio subjektas, kuris buvo manoma piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi suteikdamas laidojimo paslaugas taikė nesąžiningas kainas. Kadangi laidojimo paslaugų teikėjas dažnai būna ne vienas toje pačioje apylinkėje bei paslaugų pobūdis panašus, akivaizdu, jog Europos Teisingumo Teismas konstatavo, kad buvo galimybė objektyviai palyginti kainas su konkurentų taikomomis kainomis. Tačiau nagrinėjamu UAB „Vilniaus energija” taikytų komunikacijų tunelių nuomos tarifų atveju faktinė situacija yra iš esmės skirtinga nuo nagrinėtos Corine Bodson byloje. UAB „Vilniaus energija” užima 100 proc. atitinkamų komunikacijų tunelių rinkų dalis. Nurodo, jog teismas taip pat rėmėsi Europos Komisijos sprendimu byloje Deutsche Post AG. Šioje byloje Europos Komisija sutiko, kad tinkamiausias būdas nustatyti, ar kaina yra nesąžininga per se,yra palyginti su konkurentų nustatytomis kainomis, tačiau dominuojantis ūkio subjektas turėjo monopolį rinkoje ir kadangi nebuvo įmanoma objektyviai palyginti su kitais konkurentais, Europos Komisija pasirinko alternatyvų būdą nesąžiningoms kainoms nustatyti. Todėl galima teigti, jog kainos neprivalo būti lyginamos, jei nėra tam realių galimybių. Pažymi, kad Taryba rėmėsi šiuo sprendimu Nutarime kaip pavyzdžiu, jog galimi alternatyvūs būdai nesąžiningoms kainoms nustatyti, todėl teismas Komisijos sprendimą pritaikė netinkamai. Tarybos nuomone, palyginimas su kitais ūkio subjektais nebuvo objektyviai galimas dėl faktinių aplinkybių, kurios yra išsamiai aptartos tiek Nutarime, tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą, toks palyginimas būtų neobjektyvus ir lemtų klaidingas išvadas, nes Kauno mieste kaina apskaičiuojama pagal du aspektus – zonos užimamą plotą komunikacinio tunelio skerspjūvyje ir užimamą dalį komunikaciniame tunelyje pagal komunikacijos ilgį. Tokiu pagrindu gaunama atitinkamos zonos (atitinkamo nuomininko) proporcija komunikacinio tunelio skerspjūvyje – bendra dalis pagal komunikacijos ilgį ir zonos plotą komunikacinio tunelio skerspjūvyje. Tuo tarpu UAB „Vilniaus energija” taikomi komunikacijų tunelių nuomos tarifai paskaičiuoti tik pagal vieną zonos užimamą plotą. Taigi akivaizdu, jog lyginti pagal savo esmę besiskiriančias metodikas nuomos kainas būtų buvę neobjektyvu ir nepagrįsta. Nepriklausomai nuo to, kokie tokio palyginimo rezultatai bebūtų, jie keltų abejonių dėl jų patikimumo vertinant UAB „Vilniaus energija” taikomų tarifų pagrįstumą KĮ 9 straipsnio prasme. Pastebi, jog Nutarime bei atsiliepime į pareiškėjo skundą taip pat yra aptarta ir UAB „Vilniaus energija” teikiamų komunikacijos tunelių nuomos paslaugų palyginimo su TEO LT, AB teikiamomis paslaugų kainomis. Paaiškina, kad toks palyginimas taip pat yra negalimas, kadangi šio ūkio subjekto teikiamos paslaugos pagal savo savybes negali būti laikomos pakaitalu pareiškėjo teikiamoms paslaugoms. TEO LT, AB eksploatuojami kolektoriai nėra praeinami ir skirti tik ryšio įrangai, todėl jie nėra tinkamas pakaitalas pagal savo savybes UAB „Vilniaus energija” komunikacinių tunelių nuomos paslaugoms, kas buvo pažymėta ir apibrėžiant atitinkamą rinką. Taigi savaiminis šių dviejų paslaugų kainų dviejų kainų palyginimas neparodytų nei jų taikymo pagrįstumo, nei sąžiningumo, nes būtų nenuoseklus. Tuo tarpu kainų lyginimo nuoseklumo svarbą, vertinant, ar atitinkamų prekių ar paslaugų kainos gali būti laikomos nesąžiningomis, yra įvardinęs Teisingumo Teismas savo sprendime SACEM byloje. Remiantis šiuo sprendimu, kai dominuojantis ūkio subjektas už savo paslaugas taiko mokesčius, kurie yra žymiai didesni nei taikomi kitose valstybėse narėse ir kurių lygis buvo nuosekliai palygintas, toks skirtumas turi būti vertinamas kaip piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymis. Tokiu atveju ūkio subjektas turi pagrįsti skirtumą nurodydamas objektyvius nepanašumus, egzistuojančius nagrinėjamoje valstybėje narėje ir visose kitose valstybėse narėse. Kadangi nagrinėjamu atveju nuoseklus UAB „Vilniaus energija” taikomų kainų palyginimas su kitų ūkio subjektų kainomis, taikomomis už panašias paslaugas, nėra galimas, tyrimo metu Taryba negalėjo remtis antruoju United Brands byloje įvardintu nesąžiningos kainos nustatymo modeliu pajamų ir išlaidų skirtumą palyginant su konkuruojančiais produktais, todėl atsižvelgė į Europos Komisijos praktiką ir apsirinko alternatyvų būdą palyginti kainas.

Atsakovas dėl taikytų kainų nesąžiningumo per se vertinimo nurodo, jog, kadangi nebuvo įmanoma objektyviai palyginti UAB „Vilniaus energija” taikomų nuomos tarifų su konkurentų ar kitose atitinkamose rinkose veikiančių ūkio subjektų tarifais, Taryba vertino, ar yra pagrindo išvadai, kad UAB „Vilniaus energija” taikomų kainų ir patirtų išlaidų skirtumas rodo per se nesąžiningas kainas. Toks vertinimas ir jo pagrindu padaryta išvada buvo įmanoma dėl to, kad šioje byloje nustatyta faktinė aplinkybė – UAB „Vilniaus energija” gaunamo pelno marža už komunikacinių tunelių nuomą yra įtvirtinta Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtintuose komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifuose. Pagal šiuos tarifus viena iš nuomos mokesčio sudedamųjų dalių turėjo būti ir UAB „Vilniaus energija” pelnas, kuris buvo fiksuotas. Be to, tyrimo metu UAB „Vilniaus energija” pateikė Tarybai duomenis apie komunikacinių tunelių (kolektorių ir techninių koridorių) bendras sąnaudas priežiūrai už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. Remiantis šiais duomenimis ir UAB „Vilniaus energija” pateiktomis komunikacijų nuomininkų užimamomis proporcijomis, o taip pat pačios Bendrovės aiškinamu nuomos apskaičiavimo principu („(...) 1-as elektros kabelis užima 5% kolektoriaus ploto, o tai reiškia, kad 1 km elektros kabelio turi dengti 5% 1 km kolektoriaus sąnaudų”), Taryba nustatė patirtų sąnaudų pasiskirstymą tarp nuomininkų grupių (Nutarimo 2 lentelė). Nutarime Taryba pažymėjo, jog šios komunikacinių tunelių sąnaudų paskirstymo sumos pagal atskiras komunikacijų rūšis atitinka komunikacinio tunelio dalies nuomos paslaugos ekonominę vertę, kuri apėmė visas pagal 1996 m. Metodiką numatytas komunikacinių tunelių eksploatacijos sąnaudas, įskaitant ir normatyvinį pelną. Pagal pareiškėjo Tarybai pateiktus finansinius duomenis už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas skirtumas tarp UAB „Vilniaus energija” partirtų išlaidų už komunikacinių tunelių eksploataciją ir taikomų nuomos kainų bei faktinis įmonės gaunamas pelnas pagal atskiras nuomininkų grupes ir konstatuota, jog iš įvairių atskirų kategorijų komunikacijų tunelio nuomininkų sumokėto nuomos mokesčio UAB „Vilniaus energija” galėjo gauti nuo kelių iki keliasdešimt kartų didesnį pelną (virš 100 proc. ir net 400 proc. pelno) nei galėjo gauti vadovaujantis 1996 m. Metodikoje įtvirtintais nuomos mokesčio sandaros principais. Iš šio didelio gauto faktinio pelno ir normatyvinio pelno (nustatyto proporcingai pagal užimamą plotą) skirtumo yra akivaizdu, jog UAB „Vilniaus energija” taikytos nuomos kainos buvo nesąžiningos per se.

Taryba dėl taikytų kainų nesąžiningumo lyginant jų dydžius tarp UAB „Vilniaus energija” klientų pažymi, jog nėra jokio objektyvaus teisinio ir faktinio pagrindo išvadai, kad UAB „Vilniaus energija” nuomininkams taikomos kainos turėjo padengti ir kitas Metodikoje nenurodytas sąnaudas, kaip ir nėra jokio pagrindo teigti, kad tokia pagal 1996 m. Metodiką nustatyta kaina neatitiktų ekonominės paslaugos vertės. Todėl teismo argumentai, jog Tarybos išvados yra nepagrįstos vien dėl to, kad neįvertintos kitos tunelių eksploatavimo sąnaudos, yra nepagrįsti ir atmestini. Atkreipia dėmesį, kad Taryba lygino nuomos kainas tarp UAB „Vilniaus energija” nuomininkų grupių, nes UAB „Vilniaus energija” taikytų komunikacinių tunelių nuomos kainų objektyviai nebuvo įmanoma palyginti su kitų ūkio subjektų taikomomis kainomis. Toks metodas, Tarybos nuomone, yra tinkamas, neprieštaraujantis ir ETT praktikai, todėl savaime negali būti atmestas kaip nepagrįstas. Taryba, atlikusi papildomą tyrimą ir įvertinusi tai, jog nuomos mokestis ūkio subjektams skaičiuojamas neatsižvelgiant į komunikacijos užimamą erdvę, tai, kad vieniems nuomininkams tenkanti sąnaudų dalis kompensuojama iš kitų nuomininkų grupių surenkamu mokesčiu, ir tai, kad už tą pačią erdvę (1 proc.) nuomininkai moka labai skirtingas ir nepagrįstas sumas, pripažino, kad toks UAB „Vilniaus energija” elgesys komunikacinių tunelių nuomininkų atžvilgiu buvo išnaudotojiškas, nes už nuomojamą erdvę minėti nuomininkai mokėjo kainą, kuri nebuvo pagrįsta užimamos erdvės proporcija ir gaunama ekonomine nauda, nustatyta atsižvelgus į 1996 m. Metodiką. Pažymi, jog sąnaudos erdvei (1 proc.) nepriklausomai nuo to, kokios grupės komunikacijos šią erdvę užima, yra visiškai vienodos ir nei 1996 m. Metodika, nei kiti teisės aktai nesąlygoja būtent tokių UAB „Vilniaus energija” taikomų kainų disproporcijos. Be to, nei 1996 m. Metodika, nei kiti teisės aktai nenumato, jog tunelio eksploatacijos sąnaudos gali skirtis priklausomai nuo konkrečios vietos tunelio erdvėje, o taip pat sąnaudų skirtumus pagrindžiančių įrodymų nepateikė ir UAB „Vilniaus energija”, todėl darytina išvada, kad 1 procentui komunikacinio tunelio tenka vienodas sąnaudų dydis, nesvarbu, kurioje zonoje tas 1 procentas būtų skaičiuojamas. Atitinkamai, 1 procentui komunikacinio tunelio nuomos turėtų būti taikoma ir vienoda kaina, nesvarbu, kuriai komunikacinio tunelio zonai ji būtų nuomojama.

Nurodo, jog šiuo atveju išnaudojimas pasireiškia tuo, jog UAB „Vilniaus energija” apskaičiavęs viso komunikacinio tunelio nuomos mokestį (sąnaudas ir normatyvinį pelną) šį mokestį nuomininkams padalijo neproporcingai jų užimamiems plotams, t. y. vieniems nuomininkams nepagrįstai padidindamas šį mokestį. Esant veiksmingai konkurencijai paslaugų teikimo rinkoje, t. y. esant konkurencijai tarp tiekėjų, pastarieji negalėtų primesti tokių nesąžiningų kainų savo paslaugų pirkėjams, kadangi veiksmingos konkurencijos sąlygomis yra įprasta, jog kiekvienas paslaugų pirkėjas pats moka tik už jam, bet ne kitiems subjektams tenkančią ekonominę naudą. Pastebi, kad savo esme analogišką nesąžiningų kainų taikymo nustatymo metodą pripažįsta ir ETT praktika (1986 m. lapkričio 11 d. ETT sprendimas byloje 226/84 British Leyland Public Limited Company prieš Europos Komisiją. 1986, ECR 3263). Pažymi, jog 1984 m. liepos 2 d. Europos Komisijos sprendime dėl procedūros pagal EEB Sutarties 86 straipsnį (IV/30.615-BL) jokie kaštai ir taikomos kainos (gaunamas pelnas) nebuvo skaičiuojamas. Pabrėžia, jog 2001 m. liepos 25 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendime Deutsche Post AG nustatinėdama nesąžiningų kainų buvimą Europos Komisija lygino Deutsche Post tarptautinius tarifus, taikomus paštui iš užsienio, ir tarifus, taikomus siunčiant paštą šalies viduje. Deutsche Post taikė vienodus tarifus abiem teikiamoms paslaugoms. Nustačiusi, jog išlaidos, patiriamos paštui iš užsienio, sudaro ne daugiau kaip 80 procentų išlaidų (įskaitant 3 procentų pelną, kuris yra įprastas šiame veiklos sektoriuje) siunčiant paštą šalies viduje, Komisija konstatavo, jog Deutsche Post paštui iš užsienio taikytas tarifas yra nesąžiningas tokia apimtimi, kiek yra viršijama minėta 80 procentų tarifo dydžio riba, nes didesnio tarifo dydžio negalima pateisinti objektyviais ekonominiais kriterijais. Pabrėžia, jog UAB „Vilniaus energija” taikyti nuomos tarifai UAB „Vilniaus vandenys”, TEO LT, AB ir kitų kabelio ryšių operatoriams, VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa”, kaip ir palyginus su British Leyland byla, gerokai daugiau nei Deutsche Post byloje viršijo pagal metodiką mokėtiną nuomos mokestį. Tačiau to skirtumo objektyviais ekonominiais kriterijais UAB „Vilniaus energija” taip ir nepateisino.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija” atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą (t. III, b. l. 166-202) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, tiek pačiame LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime, tiek tame sprendime minimoje Europos Komisijos ir ES teismų praktikoje principas, jog kainos „sąžiningumas” konkurencijos teisės prasme yra vertinamas per produkto kainos ir produkto ekonominės vertės santykį yra fundamentalus ir neginčijamas. Pastebi, kad toks požiūris atitinka ir pačios Tarybos pateiktą nesąžiningų kainų primetimo” apibrėžimą. Pabrėžia, jog nors pareiškėjui yra inkriminuojamas „nesąžiningų kainų” taikymas, tačiau nei Nutarime, nei apeliaciniame skunde Taryba neanalizuoja pareiškėjo taikomų kainų. Pareiškėjo taikomos kainos nėra paminėtos Nutarime. Pirmosios instancijos teismo posėdyje metu Tarybos atstovai taip pat negalėjo konkrečiai įvardinti pareiškėjo taikomų kainų bei paaiškinti, kurios iš jų yra nesąžiningos. Pareiškėjui yra nežinoma atvejų, kai kainos nesąžiningumas būtų įrodytas neanalizuojant pačių kainų. Nurodo, jog abu Tarybos naudoti neva „nesąžiningų kainų” nustatymo būdai yra pagrįsti ne kainos, bet kitų išvestinių rodiklių analize. Nei vienas iš Tarybos naudotų „kainų nesąžiningumo vertinimo metodų” nieko nepasako apie pačias kainas. Pažymi, jog Taryba visais atveju analizavo ne atskiriems nuomininkams taikomas kainas, bet pareiškėjo iš atskirų nuomininkų grupių gaunamas pajamas bei pelną. Tačiau iš atskiros nuomininkų grupės gaunamų pajamų ir/ar veiklos pelningumo naudojimas kaip kainų analizės pakaitas yra iš esmės ydingas dėl to, kad tiek pareiškėjo pajamos, tiek veiklos pelningumas priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo kitų dviejų kintamųjų: nuomininkų skaičiaus, komunikacijos ilgio. Pabrėžia, jog daugėjant atitinkamos nuomininkų grupės nuomininkų skaičiui, pareiškėjo gaunamos pajamos ar pelnas iš atitinkamos nuomininkų grupės taip pat didėja, nors taikoma kaina lieka tapati. Nurodo, jog apskaičiuojant nuomos mokestį už ryšių kabelius, nuomos tarifas yra dauginamas iš kabelio ilgio. Kadangi kabeliai vingiuoja ir viename komunikacinių tunelių kilometre gali būti daugiau nei 1 kabelio kilometras, į komunikacinius tunelius talpinamų ryšių kabelių ilgio pokyčiai taip pat įtakoja pareiškėjo pajamas. Tai reiškia, kad, net ir esant tai pačiai kainai, pareiškėjo pajamos ir pelnas gali skirtis priklausomai nuo to, kaip keičiasi kiti du pajamas ir pelną įtakojantys veiksniai. Tuo tarpu Tarybos atliktoje analizėje nėra atsižvelgiama į tai, kad pajamas ir pelną be kainos veikia ir kiti veiksniai. Vadinamosiose „nesąžiningų kainų” bylose turi būti analizuojamos ne dominuojančio subjekto pajamos ar pelnas, bet būtent kaina, kadangi pajamos ar pelnas priklauso ne tik nuo kainos ir atsakomybė pagal KĮ kyla ne dėl to, jog dominuojantis ūkio subjektas uždirba daugiau pelno, nei (tariamai) leidžiama pagal metodiką, bet tais atvejais, kai dominuojančios ūkio subjekto paslaugų pirkėjai moka „nesąžiningą” kainą.

Pareiškėjas nurodo, kad, vertinant jo taikomų kainų sąžiningumą/nesąžiningumą, paslaugos kaina turėjo būti lyginama su paslaugos ekonomine verte. Prekės ar paslaugos ekonominės vertės nustatymas yra grindžiamas resursų, sunaudotų gaminant prekę ar paslaugą įvertinimu. Nėra pagrindo teigti, kad komunikacinių tunelių nuomininkų mokama kaina yra nepagrįstai didelė, jeigu realūs paslaugos teikimo kaštai yra didesni nei pareiškėjo teikiamos paslaugos kaina. Įtakos prekės ar paslaugos ekonominei vertei gali turėti ir pasiūlos bei paklausos santykis. Nei proceso pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde Taryba neįrodinėja, jog ji būtų savarankiškai atlikusi kaštų bei su kaštais nesusijusių faktorių analizę. Priešingai, apeliacinio skundo dalyje „Dėl kainų sudėties analizės” Taryba aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog Tarybos analizėje pareiškėjo teikiamos paslaugos ekonominė vertė buvo nustatyta vadovaujantis 1996 m. Metodika. Tai, jog Taryba vadovavosi 1996 m. Metodika kaip kainų sąžiningumo etalonu arba ekonominės vertės nustatymo pagrindu aiškiai atsispindi ir Nutarime. Pabrėžia, kad 1996 m. Metodika, kuria Taryba pagrindė visą savo analizę, negali būti tinkamu pareiškėjo teikiamos paslaugos ekonominės vertės matu, nes: 1) bet kokia metodika yra nustatoma valiniu administracinės institucijos sprendimu. Toks sprendimas ne visais atvejais yra paremtas grynai ekonominiais argumentais; 2) 1996 m. Metodika negali būti naudojama kaip kainų „sąžiningumo” ar paslaugos „ekonominės vertės“ nustatymo etalonas dar ir dėl to, kad ši metodika yra skirta tik techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifams apskaičiuoti; 1996 m. Metodikoje neatsižvelgiama į su išlaidomis nesusijusius faktorius, į kuriuos turi būti atsižvelgiama apskaičiuojant prekės ar paslaugos ekonominę vertę; 3) ši metodika yra paremta tarybinio laikotarpio normatyvais, ji nebuvo atnaujinama daugelį metų ir neatitinka šiuo metu komunikaciniuose tuneliuose susiklosčiusios realios situacijos, t. y. 1996 m. Metodika neatitinka nei faktinės, nei ekonominės realybės; 4) 1996 m. Metodikos pagrindu apskaičiuotos kainos paskutinį kartą buvo indeksuojamos 1999 m., tuo tarpu naujame Vilniaus miesto savivaldybės svarstomame metodikos projekte yra numatyti ženkliai didesni paslaugos tarifai nei tie, kuriuos taiko pareiškėjas. Vien tai parodo, jog 1996 m. Metodikos pagrindu pareiškėjo taikomi tarifai yra žemesni, nei paslaugos „ekonominė vertė“, t. y. reali kaina. 1996 m. Metodika savo esme yra skirta einamojo remonto darbų įkainiams apskaičiuoti. Ji objektyviai nesudaro ir negali sudaryti prielaidų pareiškėjo teikiamos paslaugos ekonominei vertei nustatyti KĮ 9 straipsnio taikymo tikslais. Be to, net jeigu ji ir būtų skirta ekonominės vertės apskaičiavimui, ji nesudarytų prielaidų šiam tikslui pasiekti, kadangi per laikotarpį nuo 1996 m. įvyko tiek pasikeitimų, kad 1996 m. Metodika tiesiog neatitinka faktinės ir ekonominės realybės.

Pareiškėjo nuomone, ta aplinkybė, jog Taryba neanalizavo pareiškėjo paslaugų kainų ir nenustatė šių paslaugų ekonominės vertės jau savaime yra pakankama tam, kad būtų konstatuotas Tarybos pasirinktų nesąžiningų kainų nustatymo „metodų“ ydingumas. Nepaisant to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kaip Taryba atliko trečiąjį tariamai nesąžiningų kainų analizės etapą, t. y. kaip vertino patį santykį tarp pareiškėjo gautų pajamų bei pagal 1996 m. Metodiką apskaičiuotų sąnaudų. Iš esmės santykio tarp pareiškėjo gautų pajamų bei pagal 1996 m. Metodiką apskaičiuotų sąnaudų vertinimas yra pagrįstas prielaida, jog vadovaujantis 1996 m. Metodika pareiškėjo veiklos pelno marža yra fiksuota. Kitaip tariant, Taryba laikosi pozicijos, jog vadovaudamasis 1996 m. Metodika pareiškėjas negali uždirbti didesnės nei 10 % pelno maržos iš komunikacinių tunelių nuomos. Atitinkamai, taikant „pirmąjį“ metodą padaryta Tarybos išvada dėl tariamo kainų „nesąžiningumo“ per se yra grindžiama ne skirtumo tarp paslaugos kainos ir paslaugos ekonominės vertės analizės, bet formaliu konstatavimu, jog pareiškėjas iš atskirų nuomininkų grupių gaudamas didesnį nei 10 % pelną nukrypo nuo 1996 m. Metodikos. Tuo tarpu taikydamas „antrąjį“ metodą ir apskaičiuodamas neva sąžiningą 1% tunelio erdvės nuomos kainą Taryba prie 1996 m. Metodikos pagrindu paskaičiuotų sąnaudų pridėjo 10% pelno maržą, nes neva tokią maržą numatė 1996 m. Metodika. Pažymi, jog nei Nutarime, nei teismo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde, nei jokiame kitame procesiniame dokumente Taryba taip ir nepaaiškina, kokiais įrodymais remiantis yra daroma išvada, jog 1996 m. Metodika fiksuoja pareiškėjo veiklos pelną. Į šį klausimą Tarybos atstovai nesugebėjo atsakyti. Be to, kad pati Taryba niekur nepagrindžia savo teiginio apie tai, jog neva 1996 m. Metodika fiksuoja pareiškėjo pelno normą, tokiai metodikos interpretacijai nepritaria ir 1996 m. Metodiką priėmusi institucija – Vilniaus miesto savivaldybė, palaikanti pareiškėjo poziciją.

Pažymi, jog Taryba neteisingai interpretuoja 1996 m. Metodiką ir remiasi argumentais, nurodytais pareiškėjo skunde. Nurodo, jog šimtaprocentiniai pareiškėjo pelnai buvo apskaičiuoti ignoruojant išlaidas, kurias pareiškėjas patiria atlikdamas kapitalinį tunelių remontą, ignoruojant pareiškėjo kapitalo kaštus, ignoruojant transporto, mechanizmų, inventoriaus, darbuotojų mokymo, žemės mokesčio ir kitus realiai patiriamus kaštus, taip pat ignoruojant ir tai, kad būtent pareiškėjui tenka kaštai susiję su nenaudojamos komunikacinių tunelių dalies išlaikymu bei kaštai tenkantys ūkio subjektams, kuriuos savivaldybė yra atleidusi nuo nuomos mokesčio. Be to, šimtaprocentiniai pareiškėjo pelnai buvo paskaičiuoti ignoruojant ir tai, kad pareiškėjo taikomi nuomos tarifai nebuvo indeksuoti nuo 1999 m. Pareiškėjas komunikacinių tunelių eksploataciją perėmė 2002 m. Jis taiko tuos nuomos tarifus, kuriuos jam perdavė Vilniaus miesto savivaldybė, ir kurie buvo taikomi ir iki 2002 m. Pareiškėjas net ir norėdamas jų negalėtų pakeisti ar kitaip įtakoti, nes tai draudžia tiek įstatymai, tiek sutartis su komunikacinių tunelių savininku.Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas šioje byloje nuosekliai laikosi pozicijos, kad jis Tarybos tyrime apskritai negalėjo būti atsakomybės subjektu, kadangi jis nėra atsakingas už nagrinėjamos paslaugos kainų nustatymą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad apeliacinio skundo dalyje„Dėl kainų sudėties analizės” Taryba pripažįsta, jog ji vadovavosi 1996 m. Metodika tiek analizuojant pareiškėjo teikiamų paslaugų „kainų sudėtį”, tiek nustatant šių paslaugų ekonominę vertę. Be to, kainos nesąžiningumas per se buvo konstatuotas darant klaidingą prielaidą, kad 1996 m. Metodika reguliuoja pareiškėjo pelno normą. Atitinkamai, šie argumentai pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina išvadą, jog Tarybos atlikta analizė apsiribojo pareiškėjo veiklos atitikimo 1996 m. Metodikai vertinimu. Taryba šios aplinkybės apeliaciniame skunde neneigia. Tai reiškia, jog Taryba taikė ne KĮ 9 straipsnį, bet 1996 m. Metodiką. Tarybos konstatuoti tariami pareiškėjo nukrypimai nuo 1996 m. Metodikos buvo nepagrįstai prilyginti KĮ 9 straipsnio pažeidimams. Be to, vadovaujantis VAĮ Taryba nėra kompetentinga vertinti pareiškėjo veiklos atitikimo 1996 m. Metodikai.

Pareiškėjas nurodo, jog Taryba pasisakydama apie atliktą papildomą tyrimą pažymi, kad tyrimo metu Taryba atliko „kainų sudėties analizę“ vadovaujantis pareiškėjo pateiktais duomenimis. Pareiškėjo supratimu, tokiu būdu Taryba nori pasakyti, jog būtent pats pareiškėjas Tarybai patvirtino, jog teikiant komunikacinių tunelių nuomos paslaugą yra patiriamos tik 1996 m. Metodikoje numatytos sąnaudos. Tačiau pareiškėjas pabrėžia, kad šis teiginys yra klaidinantis. 2011 m. spalio 12 d. vykusio teismo posėdžio metu Tarybos atstovai taip pat negalėjo paaiškinti, kokia konkrečiai bylos medžiaga jie remiasi. Pažymi, jog Tarybos vykdomo tyrimo eigoje pareiškėjas buvo gavęs paklausimą pateikti duomenis tik apie pagal 1996 m. Metodiką apskaičiuotas sąnaudas. Pareiškėjas pateikė Tarybai informaciją apie šias sąnaudas 2006 m. birželio 19 d. raštu. Pažymi, jog pareiškėjo 2006 m. birželio 19 d. rašte yra aiškiai nurodyta, kad į pateikiamą sąnaudų sąrašą neįtrauktos sąnaudos, kurių 1996 m. Metodika nenumato.

Pareiškėjas teigia, jog tiek LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime, tiek jį pagrindžiančioje praktikoje yra aiškiai nurodoma, kad vertinant kainų sąžiningumą konkurencijos teisės prasme turi būti vertinamivisisu prekės ar paslaugos teikimu susiję kaštai. Savo analizę pagrįsdama tiktai 1996 m. Metodikos sąnaudų eilučių įvardinimu Taryba ignoruoja šio ginčo esmę. Kaip pabrėžiama 2009 m. kovo 27 d. LVAT sprendime, šio ginčo kontekste yra vertinamas ne pareiškėjo veiklos atitikimas 1996 m. Metodikai, bet pareiškėjo veiklos atitikimas KĮ 9 straipsniui. Dėl to, pagrindinis šio ginčo tikslas yra įvertinti, ar pareiškėjo eksploatuojamų komunikacinių tunelių nuomininkai nemoka nesąžiningų, t. y. per didelių kainų. Būtent šiuo tikslu ir turi būti įvertinta paslaugos ekonominė vertė, kiek realiai yra verta paslauga. Nurodo, jog 1996 m. Metodika nenumato nusidėvėjimo ar kapitalinio remonto sąnaudų/kaštų, tačiau nereiškia, kad tokios sąnaudos nėra patiriamos. Pareiškėjas remiasi skaičiavimais, pateiktais atsiliepime į pranešimą apie atliktą tyrimą. Pabrėžia, jog Taryba klysta teigdama, kad nusidėvėjimo kaštų ignoravimą Tarybos analizėje pateisina tai, jog pajamas už komunikacinių tunelių nuomą gauna pareiškėjas. Vadovaujantis 2000 m. sausio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Šilumnešis“ sudarytos panaudos sutarties 4.6 punkto nuostatomis, pareiškėjas, kaip UAB „Šilumnešis“ teisių ir pareigų įgyvendinimo perėmėjas, sumoka Vilniaus miesto savivaldybei dalį komunikacinių tunelių nuomininkams priskaičiuotos nuomos mokesčio sumos. Atitinkamai, pajamas iš komunikacinių tunelių nuomos gauna ne tik pareiškėjas, lietaus ir tunelių savininkas Vilniaus miesto savivaldybė. Tarybos akcentuojama aplinkybė, jog komunikacinių tunelių nusidėvėjimas yra įtraukiamas ne į pareiškėjo, bet į turto savininko, t. y. savivaldybės, finansinę atskaitomybę, nėra esminė.Šio ginčo kontekste pareiškėjo veikla yra vertinama ne buhalterinės apskaitos aratitikimo 1996 m. Metodikai aspektu. Vertinant pareiškėjo veiklos atitikimą KĮ, yra siekiama nustatyti ar komunikacinių tunelių nuomininkai nemoka daugiau, nei ta paslauga yra verta. Atitinkamai, tokio vertinimo kontekste yra svarbūs visi kaštai, nepriklausomai nuo to, kaip jie yra buhalteriškai apskaitomi. Turto nusidėvėjimo sąnaudos yra patiriamos objektyviai. Pažymi, jog Taryba neįvertina tos aplinkybės, kas realiai atlieka komunikacinių tunelių remontą, kadangi visos su komunikacinių tunelių eksploatavimu ir remontu susijusios išlaidos, įskaitant ir kapitalinį remontą, tenka būtent pareiškėjui ir yra kompensuojamos būtent iš pareiškėjo lėšų. Pareiškėjui nėra aišku, kodėl paslaugos ekonominė vertė yra prilyginama tik einamojo remonto sąnaudoms. Tarybospozicija pripažinti tik tas sąnaudas, kurias numato 1996 m. Metodika, neatitinka pačios Tarybos pateikto „nesąžiningų kainų primetimo“ apibrėžimo, numatyto 2010 m. gegužės 6 d. nutarime Nr. 2S-11.

Pabrėžia, jog Taryba skundžiamą Nutarimąbando pagrįsti tais argumentais, kuriais ji nesivadovavo priimdama Nutarimą. Tai prieštaraujaKĮ36 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Be to, šis argumentas yra absoliučiai nauja „ekonominės vertės“ koncepcija, kadangi ekonominė vertė parodo tai, kiek produktas yra realiai vertas. Reali vertė yra nustatoma atsižvelgiant į produkto pagaminimo kaštus bei su išlaidomis nesusijusius faktorius. Pažymi, jog apeliaciniame skunde nėra paaiškinama, koks yra ryšys tarp„valinio ir vieningo“sprendimo ar paslaugos pirkėjų lūkesčio ir realios paslaugos vertės. Jeigu administracinė institucija nusprendė į einamojo remonto tarifų skaičiavimą įtraukti tik dalį kaštų, tai savaime nereiškia, kad atitinkama metodika atspindi paslaugos ekonominę vertę. Teigia, kad 1996 m. Metodikosautorius ir už metodikos priežiūrą pagal VAĮ atsakinga institucija – Vilniaus miesto savivaldybė – tiek šioje byloje, tiek bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtose bylose palaikė pareiškėjo poziciją.

Nurodo, jog pareiškėjas siekia įrodyti, jog 1996 m. Metodika nėra tas kriterijus, kurio pagrindu galima būtų objektyviai įvertinti, ar pareiškėjo taikomos kainos laikytinos „sąžiningomis“ ar „nesąžiningomis“ KĮ 9 straipsnio prasme. Tarybos atliekamo pakartotinio tyrimo metu turėjo būti įvertinta pareiškėjo teikiamos paslaugos ekonominė vertė, t. y. kokie ištekliai yra sunaudojami teikiant šią paslaugą. Nepriklausomai nuo to, kas yra komunikacinių tunelių savininkas, nepaneigiamas faktas yra tai, kad jie nusidėvi. Atitinkamai, pareiškėjas šioje byloje teigia, kad komunikacinių tunelių nuomos paslaugos kaina negali būti per didelė, jeigu ji nepadengia visų su paslaugos teikimu susijusių kaštų, įskaitant nusidėvėjimą. Pareiškėjas teigia, kad nustatant komunikacinių tunelių nuomos paslaugos „ekonominę“ vertę reikia analizuoti visus šią vertę įtakojančius faktorius, įskaitant ir tuos išteklius, kurie yra sunaudojami teikiant šią paslaugą, t. y. visus kaštus. Pabrėžia, jog Tarybos argumentai apie skirtingų metodikų pagrindu apskaičiuotų tarifų nepalyginamumą tik patvirtina pareiškėjo teiginius, jog kainų atitikimo 1996 m. Metodikai vertinimas negali būti prilyginamas kainų atitikimo KĮ 9 straipsnio vertinimui. Konkurencijos teisė įtvirtina vieningą principą, jog kainų sąžiningumas yra vertinamas analizuojant produkto kainos santykį su produkto ekonomine verte. Metodikos tuo tarpu yra valiniai savivaldybių sprendimai, besiskiriantys savo turiniu. Todėl kuri nors viena metodika negali būti objektyviu ekonominės vertės matu, nebent būtų įrodyta, jog atitinkama metodika yra pagrįsta būtent tais principais, kuriais konkurencijos teisėje yra grindžiamas ekonominės vertės skaičiavimas.

Pareiškėjas nurodo, jog Tarybos taikyta analizė neturi nieko bendro su United Brands byloje nurodytu būdu, Taryba nevertino skirtumo tarp kainų ir išlaidų. Taryba vertino skirtumą tarp pajamų ir pagal 1996 m. Metodiką apskaičiuotų sąnaudų. Dėl to jos naudotas kainų nesąžiningumo per se nustatymo būdas objektyviai negali pagrįsti Tarybos daromų išvadų; iš atskirų nuomininkų grupių gaunamų pajamų ir šioms grupėms tenkančių sąnaudų proporcijų palyginimas yra beprasmis, kadangi per laikotarpį nuo 1996 m. pasikeitė tiek atitinkamų nuomininkų grupių sudėtis, kai kurios nuomininkų grupės išnyko, o kai kurias nuomininkų grupes Vilniaus miesto savivaldybė yra atleidusi nuo nuomos mokesčio; Vilniaus miesto valdybos 1996 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 843V patvirtinti tarifai nereglamentuoja nei pareiškėjo pajamų, nei pareiškėjo gaunamo pelno maržos. Dėl to, Tarybos taikytas metodas yra pagrįstas klaidinga prielaida apie tariamą gaunamo pelno maržos „įtvirtinimą“. Tarybos pasirinktas kainos nesąžiningumo per se įvertinimo būdas neturi nieko bendro su United Brands byla vien dėl to, jog Taryba neanalizavo pareiškėjo taikomų kainų ir nelygino jų su paslaugos ekonomine verte. Pastebi, jog tiek skundžiamame Nutarime, tiek apeliaciniame skunde Taryba apskritai ignoravo United Brands byloje pateiktus kainų nesąžiningumo vertinimo principus. ETT United Brands byloje labai aiškiai pasakė, jog konkurencijos teisės prasme nesąžiningą kainą galima konstatuoti tada, kai įrodoma, jog nėra jokio protingo ryšio tarp kainos ir produkto ekonominės vertės. Tuo tarpu kainos ir gamybos kaštų palyginimas yra tik vienas iš tokios analizės etapų. Nurodo, jog Taryba nevertino skirtumo tarp kainų ir išlaidų. Taryba vertino skirtumą tarp pajamų ir pagal 1996 m. Metodiką apskaičiuotų sąnaudų. Dėl to jos naudotas kainų nesąžiningumo per se nustatymo būdas objektyviai negali pagrįsti Tarybos daromų išvadų. Pastebi, jog tariami pareiškėjo „pelnai“ gaunami lyginant ne visus su paslauga susijusius kaštus, o tik 1996 m. Metodikoje numatytas sąnaudas. Už komunikacinių tunelių išlaikymą, įskaitant ir jų kapitalinį remontą, atsako būtent pareiškėjas. Be to, į 1996 m. Metodiką neįtraukti transportas, mechanizmai, administracijos darbuotojų atlyginimai, pašto, telekomunikacijos išlaidos, amortizaciniai atskaitymai, inventoriaus įsigijimas, sanitarinių sąlygų užtikrinimas, darbų sauga, žemės ir kelių mokesčiai, personalo ruošimo sąnaudos, kurios taip pat tenka būtent pareiškėjui Bylos medžiagoje esantys duomenys apie nuo 1996 m. pasikeitusį komunikacinių tunelių nuomininkų skaičių bei kitus faktorius pakankamai aiškiai parodo, jog Tarybos gautus „rezultatus“ nulemia ne pareiškėjo taikomų kainų „nesąžiningumas“, bet nuo 1996 m. gerokai išaugęs nuomininkų skaičius, pasikeitę komunikacijų ilgiai ir kiti nuo 1996 m. įvykę pokyčiai. Nuo 1996 m. pasikeitus atitinkamoms nuomininkų grupėms tenkančiam nuomininkų skaičiui bei jiems priklausančių komunikacijų skaičiui ir ilgiui, pasikeitė ir iš atskirų nuomininkų grupių surenkamų pajamų proporcijos. Be to, Tarybos skaičiavimuose nėra atsižvelgiama ir į tai, kad dalį komunikacinių tunelių naudotojų nuo mokesčių yra atleidusi Vilniaus miesto savivaldybė. Dėl šių priežasčių nei teoriškai, nei praktiškai nėra įmanoma, kad iš atskirų nuomininkų grupių surenkamos pajamos būtų proporcingos atitinkamai nuomininkų grupei tenkančiam komunikacinių tunelių plotui.

Pareiškėjas teigia, jog ginčas kyla dėl to, koks yra santykis tarp kainos ir ekonominės vertės. Siekiant nustatyti ekonominę vertę, turi būti vertinamos visos su paslaugos teikimu susijusios išlaidos. Šioje byloje ginčas kyla ne dėl to, kokias pareiškėjo sąnaudas turi padengti komunikacinių tunelių nuomos kaina. Padengtinas sąnaudas reglamentuoja 1996 m. Metodika. Dėl to, jeigu kiltų ginčas dėl sąnaudų padengimo, tokiu atveju neabejotinai reiktų vadovautis 1996 m. Metodika. Pastebi, jog tiek Vilniaus miesto savivaldybė šiame ginče, tiek ginčus tarp pareiškėjo ir trečiojo asmens VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa” nagrinėję teismai pripažino, kad pareiškėjo taikomi nuomos tarifai ir jų skaičiavimas atitinka 1996 m. Metodiką. Faktinę prielaidą vertinti 1996 m. Metodikoje nenumatytus kaštus sudaro ta aplinkybė, jog 1996 m. Metodika yra pagrįsta tik einamojo remonto darbų sąnaudomis bei tai, kad 1996 m. Metodika ilgą laiką neatitinka faktinės ir ekonominės realybės. Be to, patys pareiškėjo taikomi tarifai yra neindeksuoti nuo 1999 m. Taryba neanalizavo kainų ir nenustatė kainų disproporcijų. Tarybos analizė neįrodo, tai, kad vieniems nuomininkams tenkanti sąnaudų dalis kompensuojama iš kitų nuomininkų grupių surenkamu mokesčiu, ir tai, kad už tą pačią erdvę (1 proc.) nuomininkai moka labai skirtingas ir nepagrįstas sumas. Pagal 1996 m. Metodiką skirtingoms nuomininkų grupėms yra nustatyti skirtingi tarifai. 1996 m. Metodika nėra pritaikyta „erdvės” pardavimui ar nuomai. Taikant 1996 m. Metodiką objektyviai neįmanoma išlaikyti principo, jog visi komunikacinių tunelių nuomininkai moka vienodą kainą už 1 % komunikacinių tunelių erdvės, kaip tą supranta Taryba. Nuomininkai moka ne už tunelio erdvę bet už komunikacijos ilgį. Priklausomai nuo komunikacijų rūšies, viename 1 % komunikacinių tunelių erdvės gali būti tiek daugiau nei viena komunikacija, tiek ir mažiau nei viena komunikacija. Kai kurių požeminių komunikacijų rūšių apskritai yra atsisakyta. Kai kurias nuomininkų grupes savivaldybė yra atleidusi nuo nuomos mokesčio. Be to, komunikacijų skaičius tuneliuose keičiasi. Dėl šių priežasčių, tiek atskirų nuomininkų grupių sumokama bendra nuomos mokesčio suma, tiek ir atskirų nuomininkų grupių sumokamos nuomos mokesčio proporcijos kinta ir skiriasi. Esant nuo1996 m. neatnaujintai metodikai, neįmanoma užtikrinti principo, jog atskiros nuomininkų grupės sumokamas nuomos mokestis už 1 % komunikacinių tunelių erdvės padengia 1 % sąnaudų. Dėl to, išvestiniai Tarybos skaičiavimai nieko nepasako nei apie konkretaus nuomininko mokamą kainą (ar tai, kiek jam kainuoja 1 % komunikacinių tunelių), nei apie šiam nuomininkui tenkantį komunikacinių tunelių plotą. Tarybos analizėje neatsižvelgiama į tai, kad dalis nuomininkų yra apskritai atleisti nuo nuomos mokesčio savivaldybės sprendimą.

Nurodo, jog niekur nėra nustatyta, kad pareikėjęs būtų apskaičiavęs viso komunikacinio tunelio nuomos mokestį (sąnaudas ir normatyvinį pelną) ir šį mokestį būtų padalinęs nuomininkams neproporcingai jų užimamiems plotams. Paskutinį kartą komunikacinių tunelių nuomos tarifai buvo keisti 1999 m. 1999 m. tarifų indeksavimą atliko Vilniaus miesto savivaldybė su UAB „Šilumnešis“. Pareiškėjas niekada neskaičiavo komunikacinių tunelių nuomos mokesčio, niekada nedalino nuomos mokesčių atskiroms nuomininkų grupėms, niekada nenustatinėjo taikomų kainų ir niekada jų neprimetinėjo komunikacinių tunelių nuomininkams. Pareiškėjas visiems komunikacinių tunelių nuomininkams taiko tuos tarifus, kuriuos jam perdavė komunikacinių tunelių savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė. Pabrėžia, jog Taryba yra neteisi teigdama, kad kainos nesąžiningumo nustatymas „kitu“ būdu atitinka 1986 m. lapkričio 11 d. ES Teisingumo Teismo sprendimu byloje 226/84 British Leyland Public Limited Company prieš Europos Komisiją, ECR 3263 bei 2001 m. liepos 25 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimu Deutsche Post AG byloje formuojamą praktiką. Pažymi, kad nei vienoje iš šių bylų nebuvo naudojami išvestiniai rodikliai kainos pagrįstumui nustatyti. Priešingai, visose šiose bylose buvo analizuojamos konkrečios kainos.Be to, šios bylos nuo nagrinėjamo ginčo skiriasi ir kitais esminiais teisiniais ir faktiniais aspektais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Teleradijo kompanija Hansa“ apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 130-136) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Vilniaus energija” skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Nutarimas yra teisėtas, pagrįstas tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriu. Remiasi LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimu ir nurodo, jog teismas sprendimu nepaneigė ir kitu būdu galimybės nesąžiningai kainai nustatyti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, todėl neteisingai įvertino bylos faktinius duomenis ir priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Nutarimu Taryba, konstatuodama nesąžiningų kainų primetimą, rėmėsi ne tik antruoju pirmosios instancijos teismo analizuojamu metodu, bet ir trečiuoju metodu nesąžiningai kainai nustatyti. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo šiuo aspektu. Pažymi, jog UAB „Šilumnešis”, o taip pat šiuo metu UAB „Vilniaus energija” tiesiogiai nesusidūrė ir nesusiduria su konkurencija kolektorių nuomos rinkoje Vilniaus mieste ir todėl, vadovaujantis KĮ 3 straipsnio 11 dalimi, užima dominuojančią padėtį šioje rinkoje. UAB „Vilniaus energija” valdomas kolektorių ir techninių koridorių (toliau – ir kolektoriai) tinklas sudaro esminius išteklius, nes kolektorius valdo viena jų tiekimo rinkoje dominuojanti bendrovė UAB „Vilniaus energija”, o kolektorių naudotojai, tame tarpe VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa”, neturi objektyvios galimybės sukurti naują savo kolektorių tinklą. Atsižvelgiant į tai, VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa” turėtų būti suteikta teisė naudotis kolektoriais už sąnaudomis pagrįstą kainą.Tai, kad kolektorių ir techninių koridorių tinklas sudaro esminius išteklius, yra ne ginčo aplinkybė, ne kartą patvirtinta tiek Tarybos praktikoje, tiek ir teismų praktikoje, todėl nereikalauja papildomo įrodinėjimo. Pažymi, jog Nutarimu konstatuotos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Vilniaus energija” veiksmai neatitinka KĮ 9 straipsnio reikalavimų, todėl pripažintini piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa” nuomone, Taryba teisingai ir pagrįstai Nutarimu bei tyrimo atlikimo metu konstatavo, kad UAB „Vilniaus energija” pažeisdamas 1996 m. Metodiką neteisingai apskaičiavo komunikacinių tunelių nuomos mokestį nuomininkams. Pastebi, kad UAB „Vilniaus energija” neteisėtai nuomos mokestį apskaičiavo ne pagal tunelyje užimamą ilgį, o pagal kabelio ilgį, taikydamas neteisingą skaičiavimo principą nuomojo tas pačias erdves kelis kartus skirtingiems subjektams, vertė pasirašyti sutartis ir mokėti nuomos mokestį už realiai nenuomojamą erdvę, pažeidė sąnaudų paskirstymo tarp nuomininkų principą.

Pabrėžia, kad Taryba turi diskreciją parinkti ir taikyti atitinkama būdą nesąžiningai kainai nustatyti pagal konkrečią faktinę situaciją. VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa” nuomone, Taryba tinkamai įvertino LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimo motyvus ir Nutarimu išsamiai pasisakė kainų nesąžiningumo klausimu. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į Nutarimo turinį, teismų praktiką. VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa” nuomone, pagrįsta yra Nutarimo išvada, kad UAB „Vilniaus energija” veiksmais primetamos kitiems subjektams nesąžiningos kainos, taikomos nevienodos sąlygos atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant skirtingas konkurencines sąlygas. UAB „Vilniaus energija” visiškai perėmė visus UAB „Šilumnešis” prisiimtus įsipareigojimus,tame tarpe įsipareigojimą skaičiuoti kolektorių nuomos mokestį nenukrypstant nuo Vilniaus miesto valdybos sprendimais patvirtintų tarifų (panaudos sutarties 4.4 p.). UAB „Vilniaus energija” veiksmų nepateisina aplinkybė, kad UAB „Šilumnešis” iki UAB „Vilniaus energija” perimant teises ir prievoles veikė neteisėtai ir įskaičiavo nuomos mokestį ne pagal Vilniaus miesto valdybos sprendimais patvirtintus tarifus.

Nurodo, jogUAB „Vilniaus energija” siekia patvirtinimo teismine tvarka, jog jis turi teisę savo nuožiūra taikyti nuomos mokesčius kolektorių ir techninių koridorių nuomininkams, kurie,UAB „Vilniaus energija” nuomone, yra pagrįstijo apskaičiuota paslaugos ekonomine verte ir nebūtinai turi sutapti su Metodikos reikalavimais. Teisminis UAB „Vilniaus energija” argumentacijos akceptavimas įtvirtintų visišką jo savivalę nuomos mokesčių apskaičiavimo ir taikymo nuomininkų atžvilgiu kontekste. Mano, kad pareiškėjas teismo pagalba nepagristai siekia išvengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo ir siekia apskritai nevykdyti Metodika nustatytų reikalavimų ateityje patvirtina inter alia tai, kad UAB „Vilniaus energija” pirminio skundo teiginius grindžia nuorodomis, jog1996 m. Metodika neatitinka faktinės ir ekonominės realybės, yra morališkai pasenusi,Metodikoje pateikti skaičiavimai/normatyvai bei prielaidos neatitinka ekonominės realybės,Metodika neatspindi visų sąnaudų susijusių su komunikacinių tunelių eksploatavimu. Šiame kontekste pastebi, kad pareiškėjo argumentai yra nenuoseklūs, nes kita skundo argumentacija pareiškėjas jau pats pripažįsta, kad,perimdamas iš UAB „Šilumnešis” savivaldybei priklausančių komunikacinių tunelių eksploatavimą, UAB „Vilniaus energija” kartu perėmė tuo metu taikytus tarifus, nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką ir galiojusias sutartis. Pažymi, jog nurodyti pareiškėjo samprotavimai apie Metodikos ydingumą, galimybes nesilaikyti Metodikos reikalavimų, kol ji teisės aktų nustatyta tvarka nėra panaikinta ar pakeista, yra visiškai nepagrįsti.

VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa” pabrėžia, kad pareiškėjo kaip panaudos gavėjo pareigų nevykdymas negali būti pateisinamas tuo, kad, UAB „Vilniaus energija”nuomone, faktiškai taikomi tarifai yra nesąžiningi. Pastebi, kadTaryba dar 2000 m. lapkričio 9 d. buvo priėmusi nutarimą Nr.l5/b, kuriuo jau tada konstatuota, jogtyrimo metu surinkti duomenys leidžia teigti, kad UAB „Šilumnešis” vienašališkai nustatytos ūkio subjektams nuomos kainos yra nesąžiningos. Taigi 2002 m. kovo 22 d. SP AB „Vilniaus šilumos tinklai”, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Šilumnešis” ir UAB „Vilniaus energija” pasirašius susitarimą Nr. 116 dėl panaudos gavėjo teisių ir pareigų perėmimo UAB „Vilniaus energija” buvo ir turėjo būti žinomi 2000 m. Tarybos vykdyto tyrimo rezultatai. Be to, UAB „Vilniaus energija” pripažįsta, kad nuo 2002 m. buvo taikomi ne Vilniaus miesto valdybos patvirtinti tarifai, nors kaip panaudos gavėjas UAB „Vilniaus energija” privalėjo taikyti Vilniaus miesto valdybos patvirtintus tarifus. VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa” nuomone, šis pareiškėjo pripažinimas tik patvirtina UAB „Vilniaus energija” nesąžiningą elgesį, nuoseklų siekį tokiu būdu pasipelnyti iš kolektorių ir techninių koridorių nuomininkų.

Pažymi, jog pareiškėjas pats pripažino savo siekius kuo daugiau uždirbti iš pagal panaudos sutartį eksploatuojamų kolektorių ir techninių koridorių priežiūros, tačiau pirmosios instancijos teismas to neanalizavo ir nevertino. Nukrypstant nuo sąnaudų paskirstymo tarp vartotojų principo, dalis kolektorių ir techniniu koridorių naudotojų nemoka jokių mokesčių. Taigi buvo sukurta KĮ 9 straipsniui priešinga teisinė situacija, jog to paties pobūdžio kolektorių nuomos (naudojimo) sutartyse atskiriems ūkio subjektams yra taikomos nevienodos (diskriminacinės) sąlygos, sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas. Akivaizdu, kaddaliai ūkio subjektų nemokant nuomos mokesčio, šį mokestį mokantiems ūkio subjektams jis atitinkamai padidėja. Nukrypstant nuo sąnaudų paskirstymo tarp vartotojų principo, techninius koridorius ir praeinamuosius kolektorius eksploatuojantis UAB „Vilniaus energija” pats nemoka už šių objektų eksploatavimą, be to, apmokestina šia jam priskirtina kaštų dalimi nuomininkus. Remiasi 1993 m. gruodžio 21 d. sprendimu 94/19/EB (OJ 1994,L 15 p. 8) Sea Containers v. Stena Sealink byloje, kurioje buvo nurodyta, kad ūkio subjektas, kuris užima esminių išteklių tiekimo rinkoje dominuojančią padėtį ir pats naudojasi esminiais ištekliais, tiekdamas esminius išteklius kitiems ūkio subjektams blogesnėmis sąlygomis negu jis pats jais naudojasi, pažeidžia EB Sutarties 86 straipsnį. Nurodo, jog pareiškėjas piktnaudžiaudamas dominuojančia padėtimi nustatė tokį užmokesčio už kolektorių naudojimą dydį, jog jo gaunamos pajamos iš kolektorių ir techninių koridorių nuomos viršija jų eksploatavimo išlaidas, o UAB „Vilniaus energija” ir Vilniaus miesto savivaldybės įmonės neteisėtai sutaupo nemokėdamos už naudojimąsi kolektoriais ir techniniais koridoriais.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija” atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa” apeliacinį skundą (t. III, b. l. 143-164) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pabrėžia, kad apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog gali būti naudojami kiti būdai nesąžiningai kainai nustatyti, savaime nepagrindžia išvados, kad Tarybos pasirinkti „būdai” ir jais remiantis atlikti skaičiavimai įrodo KĮ 9 straipsnio pažeidimą. Nurodo, jog pareiškėjo skunde yra ginčijama ir Tarybos pozicija dėl komunikacinių tunelių kaip esminio ištekliaus traktavimo. Pažymi, jog komunikacinių tunelių kaip „esminio ištekliaus” klausimas nebuvo nagrinėjamas nei LVAT, nei pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas nurodo, jog jis niekada nenustatinėjo taikomų kainų ir niekada jų neprimetinėjo komunikacinių tunelių nuomininkams. Pareiškėjas visiems komunikacinių tunelių nuomininkams taiko tuos tarifus, kuriuos jam perdavė komunikacinių tunelių savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė. Perimdamas komunikacinių tunelių eksploatavimą pareiškėjas nekeitė nei tarifų, nei 1996 m. Metodikos, nei nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos. Dėl šios priežasties, trečiojo suinteresuoto asmens teiginiai apie kainų primetimą ar neteisingą nuomos mokesčio apskaičiavimą pareiškėjui yra nesuprantami. Nei Taryba Nutarime, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodo nei vieno atvejo, kai pareiškėjas būtų nustatinėjęs komunikacinių tunelių nuomos kainas ar kitaip įtakojęs jų dydį. Todėl pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jis Tarybos tyrime negalėjo būti atsakomybės subjektu.

Pabrėžia, jog, nors trečiasis suinteresuotas asmuo ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palaiko Tarybos poziciją, apeliaciniame skunde pateikiami argumentai, apibrėžiantys teisinę ginčo prigimtį, iš esmės skiriasi tiek nuo pačios Tarybos pozicijos, tiek ir nuo LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A⁸²²-454/2009, pateiktos „nesąžiningų kainų” sampratos. Pažymi, jog trečiojo suinteresuoto asmens nurodomas atvejis, kai tos pačios paslaugos parduodamos už skirtingą (diskriminacinę) kainą, patenka į KĮ 9 straipsnio 3 punkto veikimo sritį. Pareiškėjui šiame ginče yra inkriminuojamas ne KĮ 9 straipsnio 3 punkto, bet 9 straipsnio 1 punkto pažeidimas. Pareiškėjas akcentuoja, kad šiai dienai taikomos komunikacinių tunelių nuomos paslaugos kainos negali būti išnaudotojiškos vien dėl to, jog šiuo metu taikomos komunikacinių tunelių nuomos kainos yra žemesnės nei reali ekonominė šios paslaugos vertė. Šiuo metu galiojantys komunikacinių tunelių nuomos tarifai nebuvo indeksuoti nuo 1999 m., nepaisant to, kad per tą laiką didėjo tiek darbo jėgos sąnaudos, tiek statybinių medžiagų kainos, tiek kitų eksploatacinių sąnaudų vertė, taip pat vyko infliacijos procesas. 1996 m. Metodikos pavadinimas labai aiškiai pasako, jog ši „metodika“ yra pagrįsta ne visais paslaugos teikimo kaštais, bet tik tais kaštais, kurie yra susiję su „techniniu aptarnavimu“ ir „einamuoju remontu“. Tai, kad 1996 m. Metodika neapima visų su paslaugos teikimu susijusių kaštų pripažino ir Taryba.Taigi bet kuriam iš nuomininkų pareiškėjo taikoma kaina yra žemesnė nei reali paslaugos ekonominė vertė. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad naujame Vilniaus miesto savivaldybės svarstomame metodikos projekte yra numatyti ženkliai didesni paslaugos tarifai nei tie, kuriuos taiko pareiškėjas. Vien tai parodo, jog 1996 m. Metodikos pagrindu pareiškėjo taikomi tarifai yra žemesni nei paslaugos „ekonominė vertė“, t. y. reali kaina. Pabrėžia, jog Taryba, iš pradžių tyrusi galimą KĮ 9 straipsnio 3 punkto pažeidimą, vėliau šių įtarimų atsisakė, nustačiusi, kad tarpusavyje konkuruojantiems nuomininkams pareiškėjas taiko vienodas kainas. Atitinkamai, trečiojo suinteresuoto asmens argumentus dėl tariamojo diskriminavimo atmetė pati Taryba.

Pareiškėjas pabrėžia, kad ginčas yra iš esmės susijęs su 1996 m. Metodikos taikymu. Pareiškėjas įsitikinęs, jog 1996 m. Metodiką taiko teisingai. Tai patvirtina tiek ta aplinkybė, kad Metodiką parengusi Vilniaus miesto savivaldybė atmetė trečiojo suinteresuoto asmens skundus, tiek ir ta aplinkybė, jog ginčus tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens nagrinėję bendrosios kompetencijos teismai taip pat atmetė VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa” atsikirtimus į pareiškėjo/ieškovo ieškinius. Pareiškėjas mano, kad ginčas dėl to, ar nuomos mokestis turėtų būti skaičiuojamas pagal kabelio ilgį, ar pagal kabelio plotį, nieko bendro neturi nei su KĮ taikymu, nei su „kainų sąžiningumo“ klausimu. Nurodo, jog, taikant KĮ reikia įrodinėti kainų nesąžiningumą KĮ prasme, o ne vertinti kainų atitikimą 1996 m. Metodikai. Pažymi, jog Taryba Nutarime nekaltina pareiškėjo dėl to, kad jis skaičiuoja nuomos mokestį pagal kabelio ilgį, nėra kaltinimo, jog ta pati erdvė būtų nuomoja kelis kartus, nėra kaltinimo vertimu pasirašyti sutartis. Be to, pareiškėjas nenustatinėjo kainų, neskaičiavo nuomos mokesčio ir neskirstė sąnaudų. Dėl to, jis negalėjo pažeisti sąnaudų paskirstymo principo. Pareiškėjas nesutinka su prielaida, jog norėdama vertinti pareiškėjo kainų atitikimą KĮ Taryba privalėjo vertinti pareiškėjo kainų atitikimą 1996 m. Metodikai. Nurodo, jog nei vienas iš Tarybos pasirinktų „kainos nesąžiningumo“ įrodinėjimo būdų nieko nepasako nei apie pareiškėjo taikomas kainas, nei apie pareiškėjo teikiamos paslaugos ekonominę vertę, nei apie jų tarpusavio santykį. Pažymi, jog nors pareiškėjui yra inkriminuojamas „nesąžiningų kainų“ taikymas, Nutarime Taryba neanalizuoja pareiškėjo taikomų kainų. Jos nėra paminėtos Nutarime.

Pažymi, jog buvo analizuojamos ne atskiriems nuomininkams taikomos kainos, bet pareiškėjo iš atskirų nuomininkų grupių gaunamos pajamos bei pelnas. Tačiau iš atskiros nuomininkų grupės gaunamų pajamų ir/ar veiklos pelningumo naudojimas kaip kainų analizės pakaitas yra iš esmės ydingas dėl to, kad tiek pareiškėjo pajamos, tiek veiklos pelningumas priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo nuomininkų skaičiaus ir komunikacijos ilgio. Tai taikoma ryšių kabeliams, kurių ilgis nėra normuojamas. Apskaičiuojant nuomos mokestį už ryšių kabelius, nuomos tarifas yra dauginamas iš kabelio ilgio. Kadangi kabeliai vingiuoja ir viename komunikacinių tunelių kilometre gali būti daugiau nei 1 kabelio kilometras, į komunikacinius tunelius talpinamų ryšių kabelių ilgio pokyčiai taip pat įtakoja pareiškėjo pajamas. Tai reiškia, kad net ir esant tai pačiai kainai, pareiškėjo pajamos ir pelnas gali skirtis priklausomai nuo to, kaip keičiasi kiti du pajamas ir pelną įtakojantys veiksniai. Tuo tarpu Tarybos atliktoje analizėje nėra atsižvelgiama į tai, kad pajamas ir pelną be kainos veikia ir kiti veiksniai. Pažymi, jog, vertinant pareiškėjo taikomų kainų sąžiningumą/nesąžiningumą, paslaugos kaina turėjo būti lyginama su paslaugos ekonomine verte. Įtakos prekės ar paslaugos ekonominei vertei gali turėti ir pasiūlos bei paklausos santykis. Šiuo atveju Taryba neįrodinėja, jog ji būtų savarankiškai atlikusi kaštų bei su kaštais nesusijusių faktorių analizę. To neteigia ir trečiasis suinteresuotas asmuo ir nurodo, jog jie pripažįsta, kad Taryba jas lygino su 1996 m. Metodikos pagrindu apskaičiuotomis pareiškėjo sąnaudomis, kurios buvo pasirinktos „ekonominės vertės“ pakaitalu. Nurodo pareiškėjo skundo argumentus, kad 1996 m. Metodika negali būti tinkamu pareiškėjo teikiamos paslaugos ekonominės vertės matu. Pažymi, jog 1996 m. Metodika savo esme yra skirta einamojo remonto darbų įkainiams apskaičiuoti. Ji objektyviai nesudaro ir negali sudaryti prielaidų pareiškėjo teikiamos paslaugos ekonominei vertei nustatyti KĮ 9 straipsnio taikymo tikslais. Be to, net jeigu ji ir būtų skirta ekonominės vertės apskaičiavimui, ji nesudarytų prielaidų šiam tikslui pasiekti, kadangi per laikotarpį nuo 1996 m. įvyko tiek pasikeitimų, kad 1996 m. Metodika neatitinka faktinės ir ekonominės realybės.

Pareiškėjo supratimu, ta aplinkybė, jog Taryba neanalizavo pareiškėjo paslaugų kainų ir nenustatė šių paslaugų ekonominės vertės, savaime yra pakankama tam, kad būtų konstatuotas Tarybos pasirinktų nesąžiningų kainų nustatymo „metodų“ ydingumas. Nepaisant to, pareiškėjas nori atkreipti dėmesį ir į tai, kaip Taryba atliko trečiąjį tariamai nesąžiningų kainų analizės etapą, t. y. kaip vertino patį santykį tarp pareiškėjo gautų pajamų bei pagal 1996 m. Metodiką apskaičiuotų sąnaudų. Iš esmės santykio taip pareiškėjo gautų pajamų bei pagal 1996 m. Metodiką apskaičiuotų sąnaudų vertinimas yra pagrįstas prielaida, jog vadovaujantis 1996 m. Metodika pareiškėjo veiklos pelno marža yra fiksuota. Atitinkamai, taikant „pirmąjį“ metodą padaryta Tarybos išvada dėl tariamo kainų „nesąžiningumo“ per se yra grindžiama ne skirtumo tarp paslaugos kainos ir paslaugos ekonominės vertės analizės, bet formaliu konstatavimu, jog pareiškėjas, iš atskirų nuomininkų grupių gaudamas didesnį nei 10 % pelną nukrypo nuo 1996 m. Metodikos. Tuo tarpu taikydamas „antrąjį“ metodą ir apskaičiuodamas neva sąžiningą 1 % tunelio erdvės nuomos kainą Taryba prie 1996 m. Metodikos pagrindu paskaičiuotų sąnaudų pridėjo 10 % pelno maržą, nes neva tokią maržą numatė 1996 m. Metodika. Pažymi, jog nei Taryba, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nepaaiškina, kokiais įrodymais remiantis yra daroma išvada, kad 1996 m. Metodika fiksuoja pareiškėjo veiklos pelną. Pabrėžia, jog Tarybos atstovai į šį klausimą negalėjo atsakyti. Mano, jog nors 1996 m. Metodika numato, kad tarifas yra apskaičiuotas prie Metodikoje išvardintų sąnaudų, pridėjus 10 % pelno maržą, tai nereiškia, jog pareiškėjo veiklos pelnas arba pajamos iš komunikacinių tunelių nuomos veiklos pagal 1996 m. Metodiką negali viršyti 10 %. Pažymi, jog 1996 m. Metodika nebuvo atnaujinama daugiau kaip 14 metų. Šiai dienai komunikaciniuose tuneliuose esančių komunikacijų skaičius, struktūra ir proporcijos neatitinka to normatyvinio skaičiaus, kurio pagrindu buvo parengta 1996 m. Metodika bei apskaičiuoti atitinkami tarifai. Dėl šios priežasties, galimybė, jog pareiškėjo pelnas iš komunikacinių tunelių nuomos bus lygus 10 % nėra įmanoma net teoriniame lygmenyje. Pažymi, jog pastarąją aplinkybę netiesiogiai pripažino ir Tarybos atstovai dar 2010 m. lapkričio 2 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Nurodo, jog šimtaprocentiniai pareiškėjo pelnai buvo apskaičiuoti ignoruojant išlaidas, kurias pareiškėjas patiria atlikdamas kapitalinį tunelių remontą, pareiškėjo kapitalo kaštus, transporto, mechanizmų, inventoriaus, darbuotojų mokymo, žemės mokesčio ir kitus realiai patiriamus kaštus, taip pat ignoruojant ir tai, kad būtent pareiškėjui tenka kaštai susiję su nenaudojamos komunikacinių tunelių dalies išlaikymu bei kaštai tenkantys ūkio subjektams, kuriuos savivaldybė yra atleidusi nuo nuomos mokesčio. Be to, vien nusidėvėjimo kaštai beveik dvigubai viršija visas pareiškėjo pajamas iš komunikacinių tunelių nuomos. Dėl to, ekonomine prasme ši veikla yra nuostolinga (tai patvirtina ir naujų tarifų projektas, numatantis didesnius tarifus). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Tarybos naudoti kainų „nesąžiningumo“ įvertinimo metodai nesuponuoja tų išvadų, kurios yra daromos skundžiamame Nutarime, nes patys principai, kuriais buvo pagrįsti Tarybos taikyti kainų nesąžiningumo vertinimo metodai, yra klaidingi. Pareiškėjas nurodo, jog jis niekada nenustatinėjo nuomos mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad 1996 m. Metodika neatitinka nei faktinės, nei ekonominės realybės, o taikomi tarifai yra neindeksuoti nuo 1999 m., pareiškėjas pats yra suinteresuotas tiek Metodikos, tiek ir tarifų peržiūrėjimu. Tačiau tiek pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas), tiek ir pagal Lietuvos Respublikos kainų įstatymą (toliau – ir Kainų įstatymas) tokį sprendimą gali priimti tik komunikacinių tunelių savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė. Nurodo, jog pareiškėjas taiko nustatytus tarifus nepaisant to, jog šie tarifai paskutinį kartą indeksuoti buvo dar 1999 m. ir akivaizdžiai nebeatitinka dabartinių kainų lygio bei paslaugos ekonominės vertės. Atitinkamai, savo skunde nurodydamas 1996 m. Metodikos trūkumus pareiškėjas siekia ne nuginčyti Metodiką, bet atskirti du dalykus: ginčą dėl pareiškėjo veiksmų atitikimo 1996 m. Metodikos reikalavimams ir ginčą dėl pareiškėjo veiksmų atitikimo KĮ. Pažymi, jog, jeigu yra pripažįstama, kad ginčas yra susijęs su KĮ 9 straipsnio 1 punkto taikymu, kas suponuoja poreikį įvertinti kainos sąžiningumą, tai tokiu atveju paslaugos kaina turi būti lyginama su paslaugos ekonomine verte. Toks ginčas nieko bendro neturi su 1996 m. Metodikos taikymu. Pareiškėjas nurodydamas 1996 m. Metodikos trūkumus ginčija ne Metodikos teisėtumą, bet įrodinėja tai, jog 1996 m. Metodika negali būti objektyvus „paslaugos ekonominės vertės“ matas.

Pareiškėjo manymu, trečiasis suinteresuotas asmuo įrodinėja, kad tariamas pareiškėjo taikomų kainų nesąžiningumas buvo nustatytas dar 2000 m. lapkričio 9 d. Tarybos nutarimu Nr. 1 l/b. Pastebi, kad tuo laikotarpiu, t. y. 2000 m., pareiškėjas dar neegzistavo kaip juridinis asmuo. Be to, tiek tyrimo Taryboje metu, tiek skundžiant pirmąjį nutarimą, pareiškėjas (2007 m. spalio 22 d. skundo 6.5 dalyje) kėlė klausimą dėl santykio tarp šio tyrimo ir 2000 m. lapkričio 9 d. Tarybos nutarimo Nr. 1 l/b. 2007 m. rugsėjo 13 d. įvykusio bylos nagrinėjimo Tarybos posėdyje metu Tarybos atstovas paaiškino, kad 2000 m. Tarybos tyrimas apėmė kitą laikotarpį ir kitas aplinkybes. Pažymi, kad pareiškėjas taip pat kėlė klausimą, ar 2000 m. tyrimo medžiaga turėtų būti prijungta prie šio tyrimo medžiagos, tačiau pareiškėjo ir Tarybos ginčą nagrinėję teismai taip pat netraktavo 2000 m. Tarybos tyrimo kaip susijusio su šia byla. Dėl trečiojo suinteresuoto asmens teiginio, kad pareiškėjas pats pripažįsta, kad nuo 2002 m. buvo taikomi ne savivaldybės patvirtinti tarifai nurodo, jog pareiškėjas niekur neteigė, kad jis taiko ne savivaldybės patvirtintus tarifus. Pažymi, jog trečiasis suinteresuotas asmuo nenurodo, kur konkrečiai toks „pripažinimas“ yra pateiktas.

Pareiškėjas nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens teiginiais dėl jo siekio pasipelnyti ir nurodo, jog VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa” cituodamas pareiškėjo skundo sakinio dalį siekia sudaryti įspūdį, kad pareiškėjas vieną ir tą pačią vietą komunikaciniuose tuneliuose išnuomoja kelis kartus. Tačiau tai yra neįmanoma, kadangi komunikacinių tunelių nuomininkai tuneliuose talpina savo infrastruktūrą. Atitinkamai, ten, kur savo kabelį pakloja vienas nuomininkas, kitas nuomininkas savo kabelio pakloti negali. Jis savo kabelį privalo kloti šalia. Šioje dalyje pareiškėjas tiesiog paaiškino, kaip veikia 1996 m. Metodika ir kodėl pareiškėjas gavo Tarybos nutarime nurodomas pajamas. Be to, pareiškėjas taiko tarifus. Tarifas, tai tam tikra suma litais, kuri yra dauginama iš kilometrais skaičiuojamo atitinkamos komunikacijos ilgio. Tuo atveju, jeigu atitinkamoje komunikacinių tunelių sekcijoje būtų, pavyzdžiui, du kabeliai, pareiškėjas atitinkamą tarifą taikytų dviem kabeliams. Atitinkamai, pareiškėjo pajamas apspręstų pinigų suma, kurią pareiškėjas surinktų iš dviejų nuomininkų. Pateikdamas elementarius pavyzdžius pareiškėjas siekė paaiškinti, kad keičiantis ta pačia komunikacinių tunelių dalimi besinaudojančių nuomininkų skaičiui, keičiasi ir pareiškėjo pajamos. Be to, pajamos, kurios yra gaunamos iš ryšių kabelius paklojusių nuomininkų, priklauso ir nuo komunikacijos ilgio, t. y. nuomininkas, kurio kabelis vingiuoja ir užima daugiau vietos, moka santykinai daugiau nei tas nuomininkas, kurio kabelis nevingiuoja. Taigi nuomininkų skaičius ir komunikacijų ilgis yra du kintamieji, kurie reikšmingai įtakoja pareiškėjo pajamas ir pelną. Atitinkamai, tas pajamas, kurias pareiškėjas gauna taikydamas tarifus, kurių jis pats nenustato, nepagrįsta yra sieti su tariamu pareiškėjo noru pasipelnyti. Pabrėžia, jog „noras pasipelnyti“ neturi nieko bendro su KĮ 9 straipsnio taikymu. Nurodo, jog 2003 m. lapkričio 11 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendime, 2004 m. vasario 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje, 2004 m. gegužės 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, 2006 m. kovo 23 d. Vilniaus apygardos teismo sprendime buvo nepripažinti trečiojo suinteresuoto asmens argumentai apie tariamą taikomų tarifų neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Pažymi, jog dalis komunikacinių tunelių nuomininkų yra atleisti nuo nuomos mokesčio ir šio fakto pareiškėjas niekada neneigė, tai yra žinoma ir Tarybai. Minimą dalį nuomininkų nuo nuomos mokesčio yra atleidęs komunikacinių tunelių savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė. Pareiškėjas nėra komunikacinių tunelių savininkas. Jis nesprendžia ir negali spręsti, kokius nuomininkus atleisti nuo nuomos mokesčio, o kokius ne. Sąnaudas, kurios tenka nuo nuomos mokesčio atleistiems nuomininkams, padengia pareiškėjas. Ši aplinkybėyra tik vienas iš argumentų, parodančių, jog Tarybos skaičiavimai, kurių metu buvo palyginamos realios pareiškėjo pajamos su pagal 1996 m. Metodiką apskaičiuotomis sąnaudomis, neatspindi tikros ekonominės situacijos. Taryba neatsižvelgia į tai, kad pareiškėjui realiai tenka žymiai didesnės sąnaudos nei tos, kurias numato 1996 m. Metodika. Trečiasis suinteresuotas asmuo ignoruoja tai, jog 1996 m. Metodika į tarifą neįtraukia nusidėvėjimo (amortizacijos) ir kitų kaštų, kurie yra patiriami teikiant komunikacinių tunelių nuomos paslaugą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa” apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 1-2) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o nutarimą palikti galioti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog atsakovas sutinka su VšĮ „Teleradijo kompanijos Hansa“ apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais bei reikalavimais, kurie iš esmės atitinka Tarybos apeliaciniame skunde nurodytus reikalavimus ir motyvus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 2S-11 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams“, kuriuo Taryba pripažino pareiškėją pažeidusiu KĮ 9 straipsnio 1 punkto reikalavimus, įpareigojo jį per 3 mėnesius nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos nutraukti paminėtą pažeidimą, jei jis nėra nutrauktas, paskyrė jam 178 000 Lt baudą bei įpareigojo per 5 dienas nuo nurodytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Ginčas yra susijęs su pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ veikla teikiant komunikacinių tunelių, kurie nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, nuomos paslaugas Vilniaus mieste. 2002 m. kovo 22 d. susitarimo Nr. 116 pagrindu UAB „Vilniaus energija“ perėmė iki tol paminėtus komunikacinius tunelius eksploatavusios UAB „Šilumnešis“, kurios vienintelis akcininkas buvo Vilniaus miesto savivaldybė, teises ir pareigas, susijusias su šių tunelių eksploatavimu. 2000 m. sausio 19 d. sudarytos Nutiestų kolektorių bei techninių koridorių panaudos sutarties 4.4 punktu UAB „Vilniaus energija“ įsipareigojo sudaryti kolektorių ir techninių koridorių nuomos sutartis kolektoriams eksploatuoti ir techninei priežiūrai su juose esančių komunikacijų savininkais bei, skaičiuojant nuomos mokestį, vadovautis Vilniaus miesto valdybos sprendimais patvirtintais tarifais.

Tarybos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarimu buvo pripažinta, kad UAB „Vilniaus energija“, primesdama nesąžiningas kainas komunikacinių tunelių nuomos rinkose Vilniaus mieste, pažeidė KĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą. LVAT 2009 m. kovo 27 d. sprendimu šį nutarimą panaikino kaip neteisėtą ir grąžino bylą Tarybai papildomam tyrimui atlikti. Ginčijamas Nutarimas buvo priimtas įvykdžius šiame sprendime suformuluotą įpareigojimą atlikti papildomą tyrimą.

ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Ši nuostata glaudžiai siejasi su valdžių padalijimo principu ir jį iš esmės išreiškia – teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir nesprendžia išimtinai politinių ar ekonominių klausimų.

Tačiau administracinių teismų praktika patvirtina, kad minėtos nuostatos negalima aiškinti pernelyg plačiai. Tai, kad viešojo administravimo subjektas turi tam tikrą ekonominių klausimų vertinimo laisvę, nereiškia, jog teismas turi susilaikyti nuo viešojo administravimo subjekto atliekamos teisinės ekonominių duomenų kvalifikacijos kontrolės. Administracinio teismo kompetencija apima tikrinimą, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų. Tai, kad viešojo administravimo subjektas tam tikrose jam priskirtose srityse turi didelę diskreciją, nereiškia, jog jis bet kuriuo atveju neturi pagrįsti savo išvadų svariais išsamaus ir kruopštaus tyrimo metu surinktais argumentais, ar kad nereikalaujama pateikti išsamių sprendimo priėmimo priežasčių, atskleidžiančių konkrečius loginius apmastymus, grindžiančių jo sprendimą. Viešojo administravimo subjektas privalo paremti savo vertinimą argumentais, kurie nėra aiškiai nereikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, kurie atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (LVAT 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje                        Nr. A⁷-2203/2006).

LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad nors teismo atliekamas Tarybos pozicijos, susijusios su ekonominiu vertinimu, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas yra ribotas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.), tačiau teismas tokiu atveju gali įvertinti, ar buvo laikytasi nustatytų procedūrų ir su jomis susijusių taisyklių, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama valdžia (suteiktais įgaliojimais) (žr., pagal analogiją, ESTT 1987 m. lapkričio 17 d. sprendimą sujungtose bylose Nr. 142 ir 156/84 (BAT ir kt. prieš Komisiją, 62 p.) (LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011). 

KĮ 9 straipsnio 1 dalis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant veiksmus, kuriais ribojama arba gali būti ribojama konkurencija, nepagrįstai varžomos kitų ūkio subjektų galimybės veikti rinkoje, arba pažeidžiami vartotojų interesai. KĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte kaip piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejis nurodomas nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimas.

Nors nagrinėjamu atveju Europos Sąjungos konkurencijos teisės normos tiesiogiai netaikytinos, bylai aktualios redakcijos KĮ 9 straipsnio 1 dalyje ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 102 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas yra pakankamai panašus (savo turiniu, tikslais ir kt.), kad šiuo atveju aiškinant Konkurencijos įstatyme nustatyto draudimo turinį ir esmę būtų galima atsižvelgti į Europos Sąjungos teismų praktiką taikant ir aiškinant konkurencijos teisės nuostatas, reglamentuojančias labai panašius santykius.

Laisvos ir sąžiningos konkurencijos sąlygomis ūkio subjektai veikia (konkuruoja) priimdami nepriklausomus ir individualius sprendimus. Iš ESTT praktikos matyti, kad EB sutarties 81 ir 82 straipsniai (dabar SESV 101 ir 102 str.) taikomi tik įmonių antikonkurencinei veiklai, vykdomai jų pačių iniciatyva (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimą byloje Nr. C-359/95 P ir C-379/95 P, Komisija ir Prancūzija prieš Ladbroke Racing), o jeigu įmonių antikonkurencinę veiklą lemia nacionalinės teisės aktai arba jeigu jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę, EB sutarties 81 ir 82 straipsniai (dabar SESV 101 ir 102 str.) netaikomi. Tačiau ESTT tik ribotai yra pripažinęs galimybę netaikyti EB sutarties 81 ir 82 straipsnių (dabar SESV 101 ir 102 str.) šiuo pagrindu (žr., pvz., ESTT 1980 m. spalio 29 d. sprendimą byloje Nr. 209/78-215/78 ir 218/78, van Landewyck ir kt. prieš Europos Komisiją, ESTT 1985 m. kovo 20 d. sprendimą byloje Nr. 41/83, Italija prieš Europos Komisiją, ESTT 1985 m. gruodžio 10 d. sprendimą byloje Nr. 240/82-242/82, 261/82, 262/82, 268/82 ir 269/82, Stichting Sigarettenindustrie ir kt. prieš Komisiją, ESTT 2003 m. rugsėjo 9 d. sprendimą byloje Nr. C-198/01, CIF).

Iš ESTT praktikos taip pat matyti, kad SESV 101 straipsnis (EB sutarties ex 81 str.) galėtų būti netaikomas tik tada, jei įmonių antikonkurencinis elgesys būtų nulemtas nacionalinių teisės aktų, arba šie aktai sukurtų tokią teisinę bazę, kurios kontekste bet kokia konkurencinės veiklos galimybė būtų eliminuota (žr., pvz., ESTT 1993 m. birželio 29 d. sprendimą byloje Nr. T-7/92, Asia Motor France ir kiti prieš Europos Komisiją). SESV 101 straipsnis (EB sutarties ex 81 str.) gali būti taikomas, jeigu nustatoma, kad nacionaliniai teisės aktai nedraudžia įmonėms užsiimti savarankiška veikla, kuri neleidžia, riboja ar kitaip iškraipo konkurenciją. Išvadą, kad atitinkami ūkio subjektai neturėjo jokios veikimo laisvės (t. y. kad jų antikonkurencinis elgesys buvo nulemtas valdžios veiksmų), galima daryti tik tada, jei paaiškėja, jog remiantis objektyviais, nuosekliais ir svariais įrodymais, toks jų (antikonkurencinis) elgesys buvo vienašališkai primetamas valdžios institucijų, panaudojant didelį spaudimą, pvz., sukeliant grėsmę sulaukti sankcijų (iš valstybinių subjektų), kurių pasekoje atitinkamam ūkio subjektui atsirastų didelių nuostolių (žr., pvz., ESTT 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimą byloje Nr. T-66/99, Minoan Lines SA prieš Europos Komisiją). Teisėjų kolegijos nuomone, analogiškos išvados taikytinos ir SESV 102 straipsnio (EB sutarties ex 82 str.) taikymo atvejais, jomis taip pat remtinasi ir aiškinant nacionalinės teisės normas, o nagrinėjamu atveju – KĮ 9 straipsnio nuostatas.

Pažymėtina ir tai, kad pagal ESTT praktiką, taikant nuostatas dėl konkurencijos teisės pažeidimų, jei to rezultatas gali būti įmonei paskirta bauda, turi būti vadovaujamasi nekaltumo prezumpcijos principu (ESTT 2006 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Degussa AG prieš Europos Bendrijų Komisiją, Nr. T-279/02). Tarybos reglamento (EB) 1/2003 2 straipsnis taip pat įtvirtina, kad visuose nacionaliniuose ar Bendrijos procesuose dėl EB Sutarties 81 ir 82 straipsnių (dabar – SESV 101 ir 102 str.) taikymo pareiga įrodyti EB Sutarties 81 straipsnio 1 dalies ar 82 straipsnio pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo. Analogiškai konstatuotina, jog ir šioje byloje KĮ 9 straipsnio 1 punkto pažeidimo įrodinėjimo našta tenka būtent Tarybai, t. y. ji, įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes ir aspektus, privalo įrodyti ir pagrįsti, jog toks pažeidimas buvo padarytas.

Atsižvelgdama į kilusio ginčo esmę, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pareiškėjas visos bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jis privalo taikyti tokius komunikacinių tunelių nuomos tarifus, kokius nustato šių tunelių savininkas, ir negali jų keisti, t. y. jis nėra atsakingas už taikytinų kainų dydžio nustatymą. UAB „Vilniaus energija“ nuomone, 2000 m. sausio 19 d. Nutiestų kolektorių bei techninių koridorių panaudos sutartis nesuteikė jam, kaip panaudos gavėjui, teisės savarankiškai perskaičiuoti įkainius – pagal šią sutartį jis privalo vadovautis Vilniaus miesto savivaldybės sprendimais patvirtintais tarifais bei UAB „Šilumnešis“ prisiimtais sutartiniais įsipareigojimais. Atsiliepimuose į apeliacinius skundus pareiškėjas taip pat pabrėžia, jog sutartyse su nuomininkais taiko 1999 m. indeksuotus tarifus, kadangi 2002 m. perimdamas komunikacinių tunelių eksploatavimą jis perėmė tiek iki tol galiojusius tarifus, tiek iki tol galiojusias sutartis su komunikacinių tunelių nuomininkais, tiek iki tol galiojusią nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Vilniaus miesto savivaldybė taip pat laikosi pozicijos, jog sutartiniai nuomos mokesčio tarifai negali būti taikomi, kadangi tarifai yra nustatyti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. Sprendimu, o esant medžiagų ir darbų pabrangimui yra numatytas jų indeksavimas, kuris ir buvo atliktas 1999 m. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog, Vilniaus miesto savivaldybės nuomone, UAB „Vilniaus energija“, perėmusi panaudos gavėjo teises ir pareigas, nuomoninkams mokestį už naudojimąsi kolektoriais ir techniniais koridoriais turėjo skaičiuoti vadovaudamasi 1996 m. Sprendimu nustatyta Metodika bei 1999 m. perskaičiuotais tarifais (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento 2007 m. kovo 30 d. raštas Nr. A51-5844-(114-EUD-0, Konkurencijos tarybos tyrimo dokumentų 3 t., b. l. 68–69). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tiek Vilniaus miesto savivaldybė, tiek UAB „Vilniaus energija“ 1999 m. perskaičiuotus tarifus vertino kaip privalomus, imperatyviai įpareigojančius nustatyti būtent tokias nuomos kainas, t. y. UAB „Vilniaus energija“ neturėjo veiksmų laisvės nustatyti kitokias, paminėtų tarifų neatitinkančias nuomos kainas. Teisėjų kolegijos nuomone, tarifų indeksavimo 1999 m. teisėtumas ar neteisėtumas, nenustačius UAB „Vilniaus energija“ veiksmų laisvės kainų nustatymo procese, vertinant jos veiksmų atitikimą Konkurencijos įstatymo reikalavimams, savaime nelaikytinas kriterijumi, kurio pagrindu galima konstatuoti padarytą Konkurencijos įstatymo pažeidimą.

Teisėjų kolegijos manymu, šiuo atveju buvo būtina įvertinti realiai egzistavusią situaciją, t. y. ar de facto UAB „Vilniaus energija“ elgėsi savarankiškai bei ar ji galėjo pati nustatyti taikytinas nuomos kainas, taip pat tai, kokias kainas ji iš tikrųjų taikė. Nors Tarybos 2006 m. lapkričio 23 d., 2007 m. gegužės 11 d. ir 2010 m. sausio 11 d. pranešimuose apie atliktą tyrimą (Konkurencijos tarybos tyrimo dokumentų 7 t., b. l. 1–68) konstatuota, jog sutartyse tarp UAB „Vilniaus energija“ ir atskirų komunikacinių tunelių nuomininkų nustatytos nuomos kainos atitinka UAB „Šilumnešis“ 1999 m. patvirtintus tarifus, tačiau skundžiamame Nutarime ši aplinkybė įvertinta nebuvo. Tai, jog UAB „Vilniaus energija“ elgesys buvo savarankiškas, Taryba konstatavo remdamasi vien tuo, jog, jos nuomone, UAB „Vilniaus energija“ nukrypo nuo 1996 m. Sprendimu patvirtintų tarifų ir skaičiavimo tvarkos. Tačiau pažymėtina, jog Taryba neatsižvelgė bei nevertino nei to, kokiu pagrindu buvo nustatytos, jos nuomone, nesąžiningos kainos, nei kas lėmė jų taikymą.

Taryba taip pat nurodė, jog 1999 m. tarifai neatitinka teisės aktams keliamų reikalavimų, juos vertino tik kaip tarifų projektą bei pabrėžė, jog jis buvo patvirtintas UAB „Šilumnešis“ generalinio direktoriaus R. P. ir suderintas su Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento direktoriumi V. D., tačiau aptariami 1999 metais perskaičiuoti tarifai nebuvo patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos. Taryba taip pat atkreipė dėmesį, jog, jos nuomone, tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė žinojo apie 1999 m. UAB „Šilumnešis“ indeksuotus tarifus, neatleidžia UAB „Vilniaus energija“ nuo pareigos būti atidžiai ir rūpestingai apskaičiuojant ir taikant komunikacinių tunelių nuomos tarifus. Iš ginčijamo Nutarimo motyvų matyti, kad Taryba 1999 m. indeksuotų tarifų nevertino kaip nulėmusių UAB „Vilniaus energija“ nuomos kainų nustatymo ir ribojusių jos veiksmų laisvę sprendžiant dėl nuomos įkainių.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokia Tarybos išvada yra padaryta remiantis vien formaliais kriterijais, kurie šiuo atveju neturėtų būti vertinami kaip objektyvus pagrindas pripažinti 1999 m. indeksuotus tarifus neįpareigojančiais UAB „Vilniaus energija“. Tarybai neįvertinus realiai egzistuojančios situacijos bei de facto susiklosčiusių teisinių santykių, nebuvo pakankamo pagrindo spręsti apie UAB „Vilniaus energija“ vykdytų veiksmų atitikimą Konkurencijos įstatymo reikalavimams bei UAB „Vilniaus energija“ galimybių elgtis kitokiu būdu buvimą ar nebuvimą. Tai, jog UAB „Vilniaus energija“ de facto neturėjo teisės savo nuožiūra nustatyti ar koreguoti tarifų, laikytina itin svarbia aplinkybe, sprendžiant UAB „Vilniaus energija“ atsakomybės dėl nuomos kainų sąžiningumo klausimą, tačiau, kaip minėta, Taryba ją įvertino tik paviršutiniškai, remdamasi itin formaliais pagrindais bei nevertindama susiklosčiusių teisinių santykių iš esmės, t. y. neanalizuodama realiai egzistavusios situacijos. Minėta, jog išvadą, kad ūkio subjektas neturėjo jokios veikimo laisvės ir jo antikonkurencinis elgesys buvo nulemtas valdžios veiksmų, galima daryti tada, jei paaiškėja, jog remiantis objektyviais, nuosekliais ir svariais įrodymais, toks antikonkurencinis elgesys buvo vienašališkai primetamas valdžios institucijų, panaudojant didelį spaudimą, tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė pakankamai įvertinta ir išanalizuota nebuvo.

Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nepritartina skundžiamo Nutarimo motyvams, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbu tai, jog nuomos mokesčio kainas UAB „Vilniaus energija“ nustatė ne pati, o sutarties pagrindu perėmė iš UAB „Šilumnešis“. Priešingai, tai, jog UAB „Vilniaus energija“ pagal de facto susiklosčiusias aplinkybes turėjo vadovautis 1999 m. indeksuotais tarifais ir neturėjo galimybės šių tarifų perskaičiuoti ar pakeisti, lemia jos veiksmų laisvės šioje srityje apribojimą ir sąlygoja būtinumą įvertinti realiai UAB „Vilniaus energija“ taikytas kainas bei tai nulėmusius veiksnius. Tačiau skundžiamame Nutarime Taryba nevertino, ar UAB „Vilniaus energija“ tirtu laikotarpiu realiai taikė 1999 m. indeksuotus tarifus bei ar pagal de facto susiklosčiusią situaciją ji galėjo nuo jų nukrypti ir nustatyti kitokias nuomos kainas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog skundžiamame Nutarime Taryba konstatavo, kad 1996 m. Sprendimu patvirtinti Vilnius miesto savivaldybės komunikacinių kolektorių techninio aptarnavimo ir eilinio remonto darbų tarifai nenustatė tokių nuomos apskaičiavimo principų, kuriuos taikydama UAB „Vilniaus energija“ būtų priversta kai kurioms nuomininkų grupėms skaičiuoti nesąžiningus nuomos mokesčius, o priešingai – nukrypdama nuo šių principų, UAB „Vilnius energija“ elgėsi savarankiškai, todėl turėjo galimybę šį prieštaravimą pašalinti. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie Tarybos argumentai vertintini kaip papildomas įrodymas, jog UAB „Vilnius energija“ veiksmų, nustatant nuomos kainas, savarankiškumą bei jų atitikimą Konkurencijos įstatymo reikalavimams ji vertino tik siedama juos su paminėtu 1996 m. Sprendimu bei neatsižvelgdama į tai, ar realiai nebuvo apribota ar panaikinta ūkio subjekto laisva valia savarankiškai priimti komercinius sprendimus pagal kitus susitarimus ar teisės aktus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Tarybos skundžiamame Nutarime pateikiami argumentai nėra pakankamai svarūs tam, kad būtų galima konstatuoti, jog UAB „Vilniaus energija“ nebuvo įpareigota vadovautis 1999 m. perskaičiuotais tarifais. Iš bylos aplinkybių yra pagrindo manyti, jog de facto UAB „Vilniaus energija“, nustatydama ginčo nuomos kainas, galėjo neturėti veiksmų laisvės, t. y. ji privalėjo laikytis 1996 m. Sprendimu patvirtintos Metodikos bei taikyti 1999 m. indeksuotus tarifus. Kaip minėta, tai patvirtina tiek UAB „Vilniaus energija“, tiek Vilniaus miesto savivaldybės bylos nagrinėjimo metu išdėstytos pozicijos bei UAB „Vilniaus energija“ faktiniai veiksmai. Tačiau Taryba šio reikšmingo aspekto iš esmės ne(į)vertino ir savo pozicijos šiuo klausimu pakankamai įtikinamais argumentais nepagrindė. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad fakto, jog apskritai UAB „Vilniaus energija“ buvo įpareigota, skaičiuodama nuomos mokestį, vadovautis Vilniaus miesto valdybos sprendimais patvirtintais tarifais ir laikytis Vilniaus miesto valdybos 1996 m. Sprendimu patvirtintos Metodikos bei tarifų, neginčija ir pati Taryba, tačiau 1999 m. indeksuotus tarifus, ribojusius pareiškėjo veiksmų laisvę, ji atmeta tik itin abstrakčiais ir formaliais pagrindais, kurie neatskleidžia bei neleidžia nustatyti realios situacijos.

Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstyti motyvai yra pakankami konstatuoti, kad Tarybos priimtas Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kaip priimtas neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių bei neatsižvelgus į kriterijus, kurie šiuo atveju priimant sprendimą dėl KĮ 9 straipsnio 1 punkto pažeidimo konstatavimo, buvo esminiai. Tačiau net ir tuo atveju, jei UAB „Vilniaus energija“ veiksmai nustatant nuomos kainas būtų traktuojami kaip savarankiški ir nenulemti įpareigojančių savivaldybės sprendimų, nėra jokio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadai, jog ginčijamas Nutarimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, o nustatytų faktų nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjas pažeidė KĮ 9 straipsnio 1 punkto nuostatas. Pirmosios instancijos teismas panaikino skundžiamą Nutarimą, remdamasis tuo, jog Tarybos atlikta analizė ir taikyti metodai nepagrindžia jos išvados dėl pareiškėjo taikomų kainų nesąžiningumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pareiškėjo išdėstytą poziciją, pažymi, jog jai abejonių dėl to, kad UAB „Vilniaus energija“, būdama esminių išteklių valdytoja, vienintelė teikia komunikacinių tunelių nuomos paslaugas atitinkamose rinkose, o ūkio subjektai neturi alternatyvų gauti atitinkamas paslaugas iš kito analogiškų paslaugų teikėjo, nekyla. Atkreiptinas dėmesys, jog tokios pozicijos buvo laikytasi ir 2009 m. kovo 27 d. LVAT sprendime, kuriuo Taryba buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame Nutarime išdėstytiems argumentams dėl UAB „Vilniaus energija“ užimamos dominuojančios padėties atitinkamose rinkose, ir todėl jų nekartoja. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčo dėl dominuojančios padėties tarp šalių nėra, nors pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir buvo pateikti jo argumentai dėl nesutikimo su komunikacinių tunelių atitikimu „esminio ištekliaus“ kriterijui, nelaikytina pakankamu pagrindu papildomai kvestionuoti Tarybos nustatytą rinką bei pareiškėjo užimamą dominuojančią padėtį joje. Teisėjų kolegijos nuomone, Taryba skundžiamame Nutarime tinkamai ir išsamiai įvertino šiuos aspektus, su jos pateiktais argumentais visiškai sutiktina ir todėl dėl jų plačiau nepasisakytina.

2009 m. kovo 27 d. sprendime LVAT konstatavo, kad tyrimo metu nustačius, jog teikiamos paslaugos nėra pagrįstos ekonomine verte ir skirtumas tarp gaunamo pelno ir patiriamų išlaidų yra pernelyg didelis, toliau turi būti tiriama, ar kainos yra nesąžiningos. Taigi, visų pirma, turi būti nustatyta pareiškėjo teikiamos paslaugos ekonominė vertė, paslaugos kaina palyginama su ja ir, tuo vadovaujantis, įvertinama, ar pareiškėjo taikomos kainos laikytinos nesąžiningomis KĮ 9 straipsnio prasme, t. y. ar kainos nepagrįstos paslaugos ekonomine verte. Atsakovo argumentas, jog nesąžiningų kainų analizė buvo atlikta net keliais būdais, yra nepagrįstas, kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, situacija yra priešinga – UAB „Vilniaus energija“ taikytų kainų analizė skundžiamame Nutarime apskritai nebuvo pateikta. Teisėjų kolegijos nuomone, iš tiesų nė vienas iš Tarybos pasirinktų kainos nesąžiningumo įrodinėjimo būdų neleidžia daryti jokių išvadų nei apie pareiškėjo taikomas kainas, nei apie pareiškėjo teikiamos paslaugos ekonominę vertę, nei apie jų tarpusavio santykį. Pažymėtina, jog siekiant įvertinti, ar pareiškėjo taikomos kainos yra sąžiningos, neišvengiamai turi būti palyginama paslaugos kaina ir jos ekonominė vertė.

Tačiau skundžiamame Nutarime, priešingai, pareiškėjo taikomos kainos apskritai nėra analizuojamos – vertinamos pareiškėjo iš nuomininkų gaunamos pajamos bei pelnas. Byloje siekiant nustatyti, ar kainos buvo nesąžiningos, turi būti analizuojamos būtent pačios kainos, o ne pareiškėjo gautos pajamos ar pelnas. Pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog nagrinėjamu atveju itin svarbu atskirti pelno vertinimą ir kainos sąžiningumo įvertinimą, tačiau to Taryba ginčijamame Nutarime neatliko. Iš Nutarimo motyvų taip pat matyti, jog teikiamos paslaugos ekonominė vertė nustatyta vadovaujantis 1996 m. Metodika. Atsižvelgiant į 2009 m. kovo 27 d. LVAT sprendimo motyvus bei Europos Komisijos sprendimą byloje Scandlines Sverige AB prieš Port of Helsingborg, prekės ar paslaugos ekonominę vertę apsprendžia: 1) išlaidos arba kaštai, kurie realiai patiriami gaminant atitinkamą prekę ar paslaugas, (konkrečios bylos aplinkybės); 2) su kaštais nesusiję faktoriai (pasiūla ir paklausa). Šiuo atveju Taryba neatliko jokios savarankiškos kaštų bei su kaštais nesusijusių faktorių analizės, o kaip ekonominės vertės nustatymo pagrindu rėmėsi 1996 m. Metodika. Teisėjų kolegijos nuomone, kainų atitikimas rinkos reguliatoriaus nustatytai metodikai neturi nieko bendro su kainų sąžiningumu KĮ 9 straipsnio 1 punkto prasme, juo labiau, kad, kaip minėta, kainoms esant sureguliuotoms ir pareiškėjui neturint veiksmų laisvės pačiam nustatyti kainas, jam atitinkamais atvejais negalėtų būti inkriminuojamas Konkurencijos įstatymo pažeidimas.

Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog atsakovui komunikacinių tunelių nuomos vertę susiejus vien su 1996 m. Metodikoje numatytomis eksploatacijos sąnaudomis, nebuvo įvertintos visos pareiškėjo patiriamos paslaugos teikimo išlaidos, eksploataciniai, atnaujinimo, profilaktikos ir kiti kaštai, kuriuos jis patiria teikdamas paslaugas. Kadangi skundžiamame Nutarime nebuvo atlikta kainų analizė bei tinkamai nenustatyta pareiškėjo teikiamų paslaugų ekonominė vertė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog kainų santykis su teikiamų paslaugų ekonomine verte nebuvo tinkamai atskleistas ir tai lemia, jog atsakovo skundžiamame Nutarime pateiktos išvados negali būti pripažintos pagrįstomis.

Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstytų motyvų pakanka tam, jog būtų galima daryti išvadą, kad skundžiamas Nutarimas yra nepagrįstas, todėl dėl kitų apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodytų motyvų plačiau nepasisakytina. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčijamas Nutarimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, o Tarybos nustatytų faktų nepakanka, kad būtų galima konstatuoti KĮ 9 straipsnio 1 punkto pažeidimą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas Nutarimą panaikino teisėtai ir pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, apeliaciniai skundai šioje byloje atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos bei trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos „Teleradijo kompanija Hansa“ apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė