Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei adv. Linai Darulienei,

atsakovo atstovėms Dainorai Anulytei, Giedrei Armalytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo VIASAT AS skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas VIASAT AS (toliau – ir pareiškėjas; VIASAT) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba; atsakovas) 2010 m. gegužės 31 d. nutarimą „Dėl AS VIASAT veiksmų, skleidžiant skaitmeninės televizijos paslaugų reklamą, atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 16 straipsnio reikalavimams“ Nr. 2S-14 (toliau – ir Nutarimas).

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2009 m. kovo 26 d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. 1S-48 „Dėl „VIASAT“ paslaugų reklamos atitikties Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo reikalavimams tyrimo pradėjimo“ (toliau – ir Pirmasis nutarimas), kuriuo nutarė pradėti tyrimą dėl VIASAT spaudoje, internete, skrajučių bei lankstinukų pagalba platintos reklamos, kurioje vartotojai buvo skatinami užsisakyti pareiškėjo skaitmeninės televizijos paslaugas, reklamoje nurodytomis sąlygomis įvertinimo pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 5 straipsnio nuostatas, kurios draudžia klaidinančios reklamos naudojimą. 2009 m. spalio 22 d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. 1S-170 „Dėl „VIASAT“ paslaugų reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams tyrimo papildymo ir pratęsimo“ (toliau – ir Antrasis nutarimas), kuriame nurodė, jog, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 16 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 17 straipsnio 4 dalimi, Konkurencijos taryba nusprendė papildyti tyrimą Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio atitikties vertinimu. 2010 m. gegužės 31 d. Konkurencijos taryba priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriame nurodė, kad ištyrė tokius pareiškėjo reklaminius teiginius: 1) Bendrovės 36 mėn. „Auksinio paketo“ akcijos reklamoje buvo skelbiama: „kiekviena Lietuvos šeima „Viasat“ skaitmenine televizija 3 metus mėgausis tik už 29 Lt/mėn.“, „Paslaugos mokestis visą sutarties laikotarpį su tiesioginiu debetu – 29 Lt/mėn., „Abonentinis paslaugos mokestis 1-36 mėn. – 29 Lt/mėn.“, „Paslaugos mokestis 36 mėn. – 29 Lt/mėn.“, „Kortelės nuomos mokestis (1 kartą per metus) – 24 Lt“, „Viasat <...> 29 Lt/mėn., pusė paslaugos mokesčio visą sutarties laikotarpį“ (toliau – ir 36 mėn. „Auksinio paketo“ akcijos reklama); 2) Bendrovės 24 mėn. „Auksinio paketo“ akcijos reklamoje buvo skelbiama: „pasirašius „Viasat“ „Auksinio paketo“ 24 mėn. sutartį, paslaugos mokestis 12 mėn. – 29 Lt/mėn. su tiesioginiu debetu“, „Antraisiais sutarties metais – 59 Lt/mėn. su tiesioginiu debetu“, „Kortelės nuomos mokestis (1 kartą per metus) – 24 Lt“ (toliau – ir 24 mėn. „Auksinio paketo“ akcijos reklama); 3) Bendrovės „Auksinio nulio“ akcijos reklamoje buvo skelbiama: „Gaudyk auksinį nulį“ bei „užsisakykite auksinį paketą dabar ir metus matysite daugiau nei 50 TV kanalų nemokamai“ (toliau – ir „Auksinio nulio“ akcijos reklama). Įvertinusi šiuos VIASAT reklaminius teiginius, Konkurencijos taryba nusprendė, kad pareiškėjo reklama yra klaidinanti ir pažeidžia Reklamos įstatymo 5 straipsnį bei kad 24 mėn. ir 36 mėn. „Auksinio paketo“ akcijos reklamos skleidimas yra laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmais, pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Konkurencijos taryba paskyrė VIASAT 174 600 Lt baudą už nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimą.

Pareiškėjas manė, kad Nutarimas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl turi būti panaikintas. Teigė, kad Konkurencijos taryba neturėjo teisės priimti Antrąjį nutarimą ir papildyti tyrimą dėl VIASAT reklamos vertinimo ir Konkurencijos įstatymo analize, nes tokios galimybės nenumato Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo pradėjimo taisyklės. Prieš priimdama Antrąjį nutarimą papildyti tyrimą, Konkurencijos taryba nepateikė pareiškėjui tyrimo išvadų susipažinimui, nenagrinėjo bylos Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdyje, todėl nėra pagrindo teigti, kad pasinaudojo Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta teise papildomam tyrimui atlikti. Pagal 2002 m. lapkričio 14 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 129 patvirtinto Konkurencijos tarybos darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas) 57-61 punktų nuostatas, Konkurencijos taryba gali grąžinti bylą tyrimui papildyti tose pačiose ribose, kuriose jis buvo atliekamas, tačiau, pareiškėjo nuomone, minėta Darbo reglamento nuostata nesuteikia galimybių Konkurencijos tarybai papildyti tyrimą išplečiant jo ribas ir/ar pakeičiant taikytinus teisės aktus, kurių požiūriu atliekamas ūkio subjektų veiksmų vertinimas.

Nurodė, kad VIASAT reklama nebuvo klaidinanti, kaip tai nurodyta Reklamos įstatymo 5 straipsnyje, nes 24 mėn. ir 36 mėn. „Auksinio paketo“ akcijos reklamos teiginiai jų naudojimo metu buvo teisingi ir pareiškėjas juos pagrindė, be to, Konkurencijos taryba neįrodė „Auksinio nulio“ akcijos reklamos teiginių klaidingumo. Neneigė, kad reklamos skelbimo metu su vartotojais sudarytose sutartyse nurodė reklamoje nurodytas kainas ir, nesibaigus reklamoje nurodytam laikotarpiui, kainas padidino, tačiau manė, jog tai yra tik galimas sutarties ar vartotojų teisių pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, Reklamos įstatyme (5 str. 2 d. 1 p.) aiškiai nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos yra taikomos tik tų teiginių atžvilgiu, kurie egzistavo reklamos naudojimo metu, o ne kilo po reklamos naudojimo. Atkreipė dėmesį, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba nepripažino VIASAT kainos padidinimo nepagrįstu ar nesąžiningu, todėl Konkurencijos taryba šiuo atveju peržengė kitai institucijai priskirtos kompetencijos ribas. Nesutiko, kad Konkurencijos taryba yra kompetentinga institucija nuspręsti, ar tam tikros objektyviai egzistuojančios aplinkybės atitinka Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams įstatymo 7 straipsnio nurodytus požymius ir manė, kad kompetentinga institucija šiuo klausimu yra tik Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kuri „Auksinio nulio“ akcijos reklamos teiginių nėra pripažinusi klaidingais.

Tvirtino, kad Konkurencijos taryba negali taikyti Konkurencijos įstatymo už Reklamos įstatymo pažeidimus, kadangi Reklamos įstatymas yra lex specialis Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Teigė, kad Reklamos įstatymas įtvirtina visiškai atskirą klaidinančios reklamos uždraudimo teisinį reguliavimą, kontrolės ir sankcijų sistemą, todėl ir atliekant tyrimą bei baudžiant už veiksmus, draudžiamus pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnį, turi būti taikomas tik šis įstatymas. Pabrėžė, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) pripažįsta Reklamos įstatymo kaip specialaus įstatymo taikymą Konkurencijos įstatymo atžvilgiu (administracinė byla Nr. A¹-931/2005). Pažymėjo, kad Konkurencijos taryba, neatsižvelgiant nei į reklamos skleidimo mastą, nei į jos trukmę, niekada iki šiol savo atliktuose tyrimuose dėl klaidinančios reklamos naudojimo nėra taikiusi Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos. Konkurencijos taryba neturėjo teisės VIASAT atveju pritaikyti Konkurencijos įstatymo, nes taip yra pažeidžiamas teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principai.

Manė, kad Konkurencijos tarybos paskirta 174 600 Lt dydžio bauda už klaidinančios reklamos naudojimą yra nepagrįsta, nes atsakovas, be kita ko, neatsižvelgė į visame pasaulyje susiklosčiusią sudėtingą finansinę situaciją bei į savo ankstesnę praktiką skiriant baudas panašaus pobūdžio bylose.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pagal Reklamos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį Konkurencijos taryba kontroliuoja, ar reklama yra klaidinanti, t. y. Konkurencijos taryba visais atvejais nagrinėja klaidinančios reklamos atitiktį Reklamos įstatymo reikalavimams. Tuo tarpu pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio ir 17 straipsnio 4 dalies nuostatas Konkurencijos tarybos kompetencija nesąžiningos konkurencijos veiksmų kontrolės srityje apsiriboja atvejais, kai nesąžiningos konkurencijos veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Klaidinančios reklamos naudojimą įstatymo leidėjas išskiria į klaidinančios reklamos naudojimą, kuris yra savaime draudžiamas pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus ir kuris yra savaime laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmais (tačiau jų nenagrinėja Konkurencijos taryba), bei klaidinančios reklamos naudojimą, kuris pažeidžia daugelio ūkio subjektų ir vartotojų interesus, kuris yra laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmais ir už kurį Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi, turi teisę taikyti administracinę atsakomybę ir Konkurencijos įstatyme numatytas sankcijas. Atsižvelgiant į tai, manė, kad Konkurencijos taryba turėjo teisę tirti VIASAT veiksmus, naudojant klaidinančias 36 mėn. ir 24 mėn. „Auksinio paketo“ akcijų reklamas, kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nes tokie veiksmai pažeidė daugelio ūkio subjektų ir vartotojų interesus. Teigė, kad pareiškėjas savo skunde nepagrįstai nurodė, jog Reklamos įstatymas yra specialus įstatymas Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punkto atžvilgiu, ypač kai šiame punkte nurodytas klaidinančios reklamos naudojimas pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus, t. y. egzistuoja Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje numatyta sąlyga.

Nurodė, kad Konkurencijos tarybos teisė papildyti atliekamus tyrimus yra numatyta Darbo reglamento 61.2 punkte. Šią teisę Konkurencijos taryba turi visais atvejais, kai byla nėra pakankamai ištirta, kad būtų priimtas galutinis sprendimas dėl įstatymo pažeidimo. Būtent tokia situacija ir buvo susiklosčiusi, kai Konkurencijos taryba priiminėjo Antrąjį nutarimą, kuriuo tyrimas dėl Reklamos įstatymo pažeidimo buvo papildytas tyrimu dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Akcentavo, kad tyrimas dėl galimo Reklamos įstatymo pažeidimo buvo papildytas tyrimu dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo dėl tų pačių VIASAT veiksmų, t. y. dėl tos pačios VIASAT skleistos reklamos. Pabrėžė, kad jokiame įsiteisėjusiame teismo sprendime nėra padaryta išvada, jog Konkurencijos taryba neturi teisės atlikti tyrimo dėl tų pačių ūkio subjekto veiksmų ir Reklamos įstatymo, ir Konkurencijos įstatymo atžvilgiu.

Pažymėjo, jog kaip matyti iš 36 mėn. ir 24 mėn. „Auksinio paketo“ akcijų reklamose naudotų teiginių, VIASAT reklamavo savo paslaugas, siūlydama vartotojams užsisakyti ir naudotis VIASAT paslauga – „Auksiniu paketu“ – tam tikrą aiškiai reklamose apibrėžtą laikotarpį (atitinkamai 3 ar 2 metus) už reklamose nurodytas kainas bei konkretaus dydžio kortelės nuomos mokestį. Atsižvelgę į tokią reklamose nurodytą informaciją, vartotojai galėjo pagrįstai tikėtis, kad sudarę terminuotas 2 ar 3 metų sutartis su VIASAT, galės naudotis paslaugomis reklamose nurodytomis kainomis visą sutarties laikotarpį. Skundžiamame Nutarime išsamiai paaiškinta, kad šiose reklamose naudojami teiginiai akivaizdžiai rodo, jog VIASAT įsipareigoja reklamose nurodytas paslaugų kainas taikyti ir ateityje, t. y. aiškiai apibrėžtą laikotarpi – atitinkamai 2 ar 3 metus. Kainų padidinimas rodo, kad reklamų skleidimo metu naudoti teiginiai, susiję su reklamose nurodytų paslaugų taikymu ir ateityje, buvo neteisingi, nes akivaizdu, kad VIASAT jau tada negalėjo pagrįsti tokių teiginių teisingumo, negalėdama garantuoti, jog įvykdys reklamoje vartotojams pateikiamą įsipareigojimą. Šios faktinės aplinkybės negali paneigti ir pareiškėjo pateikti paaiškinimai, kad vartotojų sudaromose sutartyse dėl reklamose nurodytų paslaugų teikimo buvo numatyta galimybė VIASAT pakeisti paslaugų kainas, o vartotojai, pasirašydami sutartis, buvo su tokia galimybe supažindinti. Atitinkamų sąlygų buvimas sutartyse bet kuriuo atveju negali pakeisti pačiose reklamose naudotų teiginių teisingumo vertinimo, nes vartotojų ekonominis elgesys, kai jie pasirašo atitinkamas paslaugų teikimo sutartis su VIASAT, jau būna paveiktas skleistos reklamos ir joje nurodytos informacijos apie VIASAT, teikiamų paslaugų kainas ir kitas sąlygas, susijusias su šių kainų taikymo laikotarpiu. Akcentavo, kad Konkurencijos taryba yra kompetentinga taikyti Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatas, nes ši teisė yra aiškiai įtvirtinta šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje. Pabrėžė, baudą VIASAT skyrė ne pagal Reklamos įstatymą už klaidinančios reklamos naudojimą, bet pagal Konkurencijos įstatymą už nesąžiningos konkurencijos veiksmų, skleidžiant klaidinančias 36 mėn. ir 24 mėn. „Auksinio paketo“ akcijų reklamas, kai tokie veiksmai pažeidė daugelio ūkio subjektų ir vartotojų interesus, atlikimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir Konkurencijos tarybos Nutarimą panaikino.

Teismas nustatė, kad 2009 m. kovo 26 d. Konkurencijos taryba priėmė Pirmąjį nutarimą, kuriuo, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, Reklamos įstatymo 5 straipsniu, 17 straipsnio 2 dalimi, 19 straipsnio 1 dalimi, buvo pradėtas tyrimas dėl VIASAT paslaugų reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams. 2009 m. spalio 22 d. Konkurencijos taryba priėmė Antrąjį nutarimą, kuriuo, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 25 straipsnio 5 ir 6 dalimis, Reklamos įstatymo 5 straipsniu, nutarė tyrimą papildyti VIASAT veiksmų, skleidžiant skaitmeninės televizijos paslaugų reklamą, atitikties Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio reikalavimams vertinimu. 2010 m. gegužės 31 d. Konkurencijos taryba priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo nusprendė, kad pareiškėjo reklama yra klaidinanti ir pažeidžia Reklamos įstatymo 5 straipsnį bei kad 24 mėn. ir 36 mėn. „Auksinio paketo“ akcijos reklamos skleidimas yra laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmais, pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Teismas nukreipė į Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 1 ir 2 dalis bei nurodė, kad tiek Pirmasis, tiek ir Antrasis Konkurencijos tarybos nutarimai, kurių pagrindu priimtas Nutarimas, nėra panaikinti ar pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais, todėl nėra pagrindo sutikti su VIASAT skunde išdėstyta prielaida, kad atsakovas skundžiamą Nutarimą priėmė nesilaikydamas nustatytų procedūrinių taisyklių ir kad šis nutarimas yra neteisėtas.

Nurodė, kad Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą, konstatavo, jog VIASAT reklama neatitinka teisingumo kriterijaus, todėl, vadovaujantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, laikytina klaidinančia reklama. Pažymėjo, kad VIASAT reklamavo savo paslaugas, siūlydama vartotojams užsisakyti ir naudotis „Auksiniu paketu“ tam tikrą aiškiai apibrėžtą laikotarpį (atitinkamai 3 ar 2 metus) už reklamose nurodytas kainas ir konkretaus dydžio kortelės nuomos mokestį. VIASAT neneigia, kad nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. visiems savo klientams padidino metinį kortelės nuomos mokestį iki 50 Lt/metams, o nuo 2009 m. vasario 1 d. visiems „Auksinio paketo“ vartotojams, kurie paslaugų teikimo sutartis su VIASAT pasirašė iki 2008 m. lapkričio 7 d., padidino abonentinį paslaugų mokestį 6 Lt/mėn. Teismas nesutiko su pareiškėjo Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kuri nustato, kad reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu, aiškinimu ir pabrėžė, kad aiškinant šią teisės normą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad žodžių junginys „reklamos naudojimo metu“ apima ne tik reklamos sklaidos laikotarpį, bet ir tą laiką, kurį ji buvo naudojama ir kuriuo dėl jos sklaidos kilo ar galėjo kilti pasekmės. Teismas sprendė, kad įvertinus 24 mėn. ir 36 mėn. „Auksinio paketo“ akcijų reklamos teiginių turinį, matyti, kad šia reklama VIASAT vartotojui formavo nuomonę, jog siūlomos paslaugos teikimo sąlygos ir kainos galios atitinkamai 24 arba 36 mėnesius, t. y. VIASAT įsipareigojo šiose reklamose nurodytas kainas taikyti ir ateityje aiškiai apibrėžtą laikotarpį. Todėl, atsižvelgęs į tai, kad kainos padidėjimas įvyko nutraukus šių reklamos teiginių skleidimą, tačiau nesibaigus reklamos naudojimo laikotarpiui, t. y. nepraėjus atitinkamai 2 ar 3 metams, teismas darė išvadą, kad VIASAT suklaidino vartotojus, nes reklaminis pažadas sutarčių galiojimo laikotarpį taikyti reklamoje nurodytas paslaugų kainas nebuvo teisingas. Tai, kad standartinėse sutarčių, kurias VIASAT sudarė su vartotojais aptariamų reklaminių teiginių skleidimo metu, sąlygose buvo aptarta galimybė tam tikrais atvejais pakeisti paslaugų kainą, tik patvirtina faktą, kad pareiškėjo 24 mėn. ir 36 mėn. „Auksinio paketo“ akcijos reklamos teiginiai nebuvo teisingi.

Teismas pareiškėjo argumentą, jog Konkurencijos taryba iš esmės nėra kompetentinga institucija spręsti, ar tam tikros objektyviai egzistuojančios aplinkybės atitinka būtent Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams įstatymo 7 straipsnyje nurodytus požymius, atmetė remdamasis Nesąžiningos komercinės veiklos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostata, kad Konkurencijos taryba kontroliuoja, ar reklama nėra klaidinanti, ir lyginamąją reklamą Reklamos įstatymo ir Konkurencijos įstatymo nustatyta tvarka. Tuo tarpu kaip nurodyta šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, reklama yra viena iš komercinės veiklos vartotojams formų. Teismas rėmėsi Reklamos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostata, kad Konkurencijos taryba kontroliuoja, ar reklama nėra klaidinanti, ir lyginamąją reklamą. Pabrėžė, kad ši nuostata rodo, jog Konkurencijos taryba vienareikšmiškai visais atvejais nagrinėja klaidinančios reklamos atitiktį Reklamos įstatymo reikalavimams. Tuo tarpu pagal Konkurencijos įstatymo 16 straipsnį ir 17 straipsnio 4 dalies nuostatas, Konkurencijos tarybos kompetencija nesąžiningos konkurencijos veiksmų kontrolės srityje apsiriboja atvejais, kai nesąžiningos konkurencijos veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. VIASAT nekėlė ginčo dėl to, kad jos skleista reklama palietė daugelį ūkio subjektų ar/ir vartotojų interesų. Todėl teismas darė išvadą, kad Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Reklamos įstatymo 5 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei 17 straipsnio 4 dalimi, turėjo teisę tirti VIASAT veiksmus, naudojant klaidinančias 24 mėn. ir 36 mėn. „Auksinio paketo“ akcijų reklamas, kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nes turėjo pagrindo manyti, kad tokie VIASAT veiksmai pažeidė daugelio ūkio subjektų ir vartotojų interesus.

Nustatė, kad skundžiamame Nutarime nurodyta, jog toje pačioje daugiakanalės televizijos rinkoje Lietuvos Respublikoje veikia ir analogiškas kaip ir VIASAT klaidinančiose reklamose reklamuojamas paslaugas teikia tokie daugiakanalės televizijos paslaugų teikėjai kaip UAB „Balticum TV“, UAB „Vinita“, UAB „Mikrovisatos TV“, UAB „Unit“, UAB „Viginta“ TEO LT, AB ir kiti, tačiau Nutarime nėra nurodytos analogiškas kaip ir VIASAT paslaugas teikiančių ūkio subjektų paslaugų kainos, nėra paslaugų kainos analizės bei pačių teikiamų paslaugų pobūdžio lyginamosios analizės. Teismas sprendė, kad nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo konstatuoti, kad VIASAT, skleisdama klaidinančia pagrįstai pripažintą reklamą, tokiais savo veiksmais inter alia pažeidė ir daugelio ūkio subjektų bei vartotojų interesus. Todėl Konkurencijos tarybai neįrodžius Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimo konstatavimui būtinos sąlygos, t. y. kad VIASAT pažeidė daugelio ūkio subjektų ir vartotojų interesus, teismo vertinimu, pareiškėjui negalėjo būti taikytos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytos sankcijos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Konkurencijos tarybos Nutarimas yra neteisėtas, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl naikintinas.

III.

Atsakovas Konkurencijos taryba apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo VIASAT AS skundą atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai aiškino Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes pagal šioje dalyje įtvirtintą teisės normą tam, kad Konkurencijos taryba galėtų taikyti sankcijas ūkio subjektui už nesąžiningos konkurencijos veiksmus, pakanka nustatyti, kad buvo pažeisti daugelio ūkio subjektų arba daugelio vartotojų interesai. Kaip matyti iš Nutarimo 2.1 ir 2.2 dalių, Konkurencijos taryba nustatė ne tik daugelio ūkio subjektų, bet ir daugelio vartotojų interesų pažeidimą dėl VIASAT skleistų klaidinančių „Auksinio paketo“ akcijų reklamų. Tuo tarpu teismo sprendime daugelio vartotojų interesų pažeidimas apskritai nebuvo nagrinėjamas, jį nepagrįstai susiejant su daugelio ūkio subjektų interesų pažeidimu. Nutarimo 2.1 dalyje yra išsamiai išanalizuotas ir įvertintas VIASAT skleistų „Auksinio paketo“ akcijų reklamų poveikis vartotojams. Remdamasi faktine informacija bei atsižvelgdama į šių klaidinančių reklamų turinį, pobūdį bei iš to kilusius pagrįstus vartotojų lūkesčius, susijusius su viena iš esminių paslaugų savybių - jų kaina, į didelį reklamos skleidimo metu sudarytų sutarčių skaičių, ilgą (2 ar 3 metų trukmės) sutartinių įsipareigojimų prisiėmimą bei ribotas galimybes vartotojams be papildomų išlaidų atsisakyti VIASAT skleistose reklamose nurodytų paslaugų, Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad tokie pareiškėjo veiksmai, skleidžiant klaidinančias reklamas, ne tik lėmė padidėjusias, nei buvo galima pagrįstai tikėtis iš reklamose naudotų teiginių, vartotojų išlaidas VIASAT paslaugoms, tačiau taip pat ir apribojo jų galimybes laisvai ir remiantis teisinga informacija pasirinkti kitą atitinkamų paslaugų teikėją tiek klaidinančių reklamų skleidimo metu prieš vartotojams sudarant sutartis su VIASAT, tiek paaiškėjus šių vartotojų suklaidinimo faktui, kas pažeidė daugelio vartotojų interesus.

Nurodo, kad Konkurencijos taryba taip pat įvertino ir nustatė, kad minėtais pareiškėjo veiksmais buvo pažeisti ir daugelio ūkio subjektų interesai. Išsami analizė ir įvertinimas yra pateiktas Nutarimo 2.2 dalyje, kurio pirmosios instancijos teismas nevertino. Pabrėžia, kad nei Konkurencijos įstatyme, nei kitame teisės akte nėra nurodyta, kokios konkrečios analizės turi būti atliktos, kad būtų įrodyta, jog konkretūs nesąžiningos konkurencijos veiksmai pažeidė daugelio ūkio subjektų interesus, todėl daugelio ūkio subjektų interesų pažeidimo kriterijus yra vertinamasis, nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgus į konkrečias nustatytas aplinkybes.

Paaiškina, kad šiuo atveju nesąžiningos konkurencijos veiksmai pasireiškė klaidinančiomis „Auksinio paketo“ akcijų reklamomis, kuriomis buvo siekiama pateikti vartotojams patrauklų paslaugos kokybės ir kainos santykį, kuris darytų įtaką vartotojų pasirinkimui naudotis pareiškėjo „Auksinio paketo”, o ne kitų ūkio subjektų analogiškomis mokamomis daugiakanalės televizijos paslaugomis. Tokie veiksmai savaime daro neigiamą įtaką kitų ūkio subjektų galimybėms konkuruoti, nes, viena vertus, jie yra atskirai įvardinti Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje pateiktame nesąžiningos konkurencijos veiksmų sąraše. Kita vertus, VIASAT klaidinančiose reklamose pateikti pasiūlymai vartotojams gali atrodyti patraukliausiais būtent dėl jose pateiktos neteisingos informacijos. Pareiškėjas tokiu nesąžiningu būdu pasigerino savo padėtį rinkoje ir tai darė žalą kitų ūkio subjektų interesams, o įvertinus VIASAT klaidinančių reklamų sklaidos ir VIASAT veiklos mastą (visa Lietuvos Respublikos teritorija), tokia žala buvo iš esmės visiems pareiškėjo konkurentams. Nepriklausomai nuo to, kokios konkrečios yra šių ūkio subjektų paslaugų kainos, kiek jos skiriasi ar yra panašios VIASAT paslaugų kainoms ar kiek jų paslaugos yra identiškos VIASAT reklamuotoms paslaugoms, nėra reikšminga tam, kad klaidinančios reklamos būdu VIASAT pagerino savo padėtį rinkoje ir tuo pažeidė jų interesus. VIASAT pažeidė daugelio ūkio subjektų interesus, nes jie prarado dalį potencialių klientų ne tik klaidinančių reklamų skleidimo metu, bet taip pat ir santykinai ilgą laikotarpį turėjo ribotas galimybes suklaidintus klientus paskatinti naudotis jų teikiamomis paslaugomis tokiomis sąlygomis, kurios galbūt labiau atitiktų vartotojų lūkesčius, tokiu būdu konkuruojant su VIASAT. Taigi nustatyta, kad pareiškėjo veiksmais buvo pažeisti ne tik daugelio ūkio subjektų, bet ir daugelio vartotojų interesai, todėl Nutarimu pareiškėjui pagrįstai skirtos sankcijos, įskaitant baudą, už nesąžiningos konkurencijos veiksmus, skleidžiant klaidinančias „Auksinio paketo“ akcijų reklamas.

Pareiškėjas VIASAT atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas taip pat prašo neapsiriboti vien apeliaciniame skunde nurodytų teismo sprendimo dalių peržiūrėjimu, bet patikrinti teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir kitais, pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais pagrindais, kurie pirmosios instancijos teismo buvo atmesti.

Nurodo, kad Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 3 dalis aiškiai numato, jog atsakomybę už klaidinančios reklamos naudojimą nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Konkurencijos įstatymo įsigaliojimo įstatymo 4 straipsnis, skirtas minėto Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies taikymui, nustatė, kad „iki įsigalios Lietuvos Respublikos įstatymas, reglamentuojantis klaidinančios reklamos naudojimą, už vartotojų klaidinimą nurodant neteisingas žinias apie prekės kokybę, vartojimo savybes, pagaminimo vietą ir būdą, parduodamą kiekį ir kainą taikomos Konkurencijos už nesąžiningos konkurencijos veiksmus nustatytos sankcijos“. Pareiškėjas mano, kad tai patvirtina, jog net ir įrodžius klaidinančios reklamos skleidimą, turi būti skiriama ne Konkurencijos įstatyme, bet Reklamos įstatyme nustatyta sankcija.

Pažymi, kad aplinkybė, jog LVAT nepanaikino Konkurencijos tarybos Antrojo nutarimo dėl tyrimo papildymo, neatima teisės iš pareiškėjo ginčyti šių procedūrinių veiksmų neteisėtumą sprendžiant klausimą dėl galutinio Konkurencijos tarybos sprendimo teisėtumo. Teigia, kad jokia teisės norma, reglamentuojanti Konkurencijos tarybos teises tyrimo metu, nesuteikia galimybių tarybai papildyti tyrimą išplečiant jo ribas ar pakeičiant taikytinus teisės aktus, kurių požiūriu atliekamas ūkio subjektų veiksmų vertinimas.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Reklamos įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nepagrįstai klaidinančia reklama pripažįstant tokią pareiškėjo reklamą, kuri buvo teisinga reklamos naudojimo metu. Teismas turėjo remtis Reklamos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateikta „reklamos naudojimo“ sąvoka, iš kurios darytina išvada, jog tai, kad pareiškėjas vėliau keitė paslaugos teikimo sąlygas vartotojams, yra ne Reklamos įstatymo dalykas, o civilinės teisės ir vartotojų teisių apsaugos klausimas, kadangi Reklamos įstatymo nuostatos yra taikomos tik tų teiginių atžvilgiu, kurie egzistavo reklamos naudojimo metu.

Tvirtina, kad pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, siekdama įrodyti klaidinančios reklamos faktą, Konkurencijos taryba turi įrodinėti pažeidimo sudėtį pagal Reklamos įstatymo nuostatas. Tuo tarpu jei Konkurencijos taryba nori remtis įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad reklama yra klaidinanti kai ji pažeidžia Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams įstatymo 7 straipsnį, ji privalo remtis kompetentingos institucijos – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos – kuriai pavesta šio įstatymo priežiūra, išvada.

Akcentuoja, kad atsakovo argumentai dėl daugelio vartotojų interesų pažeidimo prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kad vartotojai, pareiškėjui priėmus sprendimą padidinti paslaugos kainą, turėjo galimybę nutraukti sutartį nepatirdami papildomų išlaidų. Šiuo atveju Konkurencijos taryba netyrė ir nenustatė, kiek vartotojų pasirinko pareiškėjo paslaugą būtent dėl tos informacijos reklamoje, kurią Konkurencijos taryba pripažino klaidinančia, taip pat nenustatyta, koks skaičius vartotojų būtų nesudaręs sutarties žinodamas apie būsimą kainos padidėjimą. Atkreipia dėmesį, jog dauguma klientų net ir pasibaigus reklamos naudojimo metu sudarytoms sutartims pratęsė sutartis su pareiškėju.

Pabrėžia, kad Konkurencijos taryba netinkamai apibrėžė paslaugos rinką, neteisingai nustatė pareiškėjo konkurentus bei neįrodė, ar nagrinėjama reklama turėjo kokią nors įtaką konkurentų veiklai. Skaitmeninės ir analoginės televizijos skirtumai leidžia teigti, kad tiek savo savybėmis, tiek ir kaina skaitmeninė ir analoginė televizijos yra nepakeičiamos viena kita, kas rodo, kad šios televizijos paslaugos sudaro dvi atskiras prekės rinkas. Todėl netinkamai apibrėžusi atitinkamą rinką, Konkurencijos taryba neteisingai nustatė ir pareiškėjo konkurentų ratą bei skaičių. Atsakovas, nurodydamas VIASAT konkurentus, taip pat nenagrinėjo, ar reklamos skleidimo laikotarpiu šios bendrovės teikė skaitmeninės televizijos paslaugas, kokia apimtimi šias paslaugas teikė ar iš viso konkuravo su pareiškėju. Be to, Konkurencijos taryba nepateikė jokių įrodymų ar paskaičiavimų, jog pareiškėjo konkurentų konkurencingumas dėl pareiškėjo reklamos sumažėjo ar kad konkurentai pritraukė mažesnį nei anksčiau ar skaitmeninės daugiakanalės televizijos paslaugų rinkos Lietuvoje plėtros neatitinkantį vartotojų skaičių. Todėl mano, kad Konkurencijos tarybos teiginiai dėl reklama pažeistų daugelio ūkio subjektų interesų yra nepagrįsti, neįrodyti ir turi būti atmesti. Kadangi Konkurencijos taryba neįrodė, kad skleista reklama pažeidė didesnio skaičiaus vartotojų ar ūkio subjektų interesus nei klaidinančios kitų ūkio subjektų reklamos, pareiškėjo veiksmai privalėjo būti vertinami nenukrypstant nuo ligšiolinės Konkurencijos tarybos praktikos. Mano, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl daugelio ūkio subjektų ir vartotojų interesų pažeidimo yra nepagrįsti byloje esančiais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Administracinis ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos 2010 m. gegužės 31 d. nutarimo, kuriuo nuspręsta, kad pareiškėjo reklama yra klaidinanti ir pažeidžia Reklamos įstatymo 5 straipsnį, bei, kad 24 mėn. ir 36 mėn. „Auksinio paketo“ akcijos reklamos skleidimas yra laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmais, pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punktą, už ką paskirta bauda.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundžiamo akto teisėtumą ir pagrįstumą, konstatavo, kad Nutarimas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nuspręsta, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad VIASAT, skleisdama klaidinančia pripažintą reklamą, tokiais savo veiksmais inter alia pažeidė ir daugelio ūkio subjektų bei vartotojų interesus, kadangi skundžiamame nutarime nėra nurodytos analogiškos kaip ir VIASAT paslaugas teikiančių ūkio subjektų paslaugų kainos, nėra paslaugų kainos analizės bei pačių teikiamų paslaugų pobūdžio lyginamosios analizės. Toks teismo sprendimas nėra pagrįstas tinkamu teisės normų aiškinimu bei taikymu, todėl naikintinas.

Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, draudžiančios nesąžiningos konkurencijos veiksmus, tuo tarpu 17 straipsnyje apibrėžiami galimi teisių gynimo būdai, kuomet įstatymo 16 straipsnio nuostatos yra pažeidžiamos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje kaip bendra taisyklė yra įtvirtinta nuostata, jog ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, kuriame būtų išdėstyti tam tikri reikalavimai. Tuo tarpu įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje, kuri traktuotina kaip išimtis iš 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, nurodyta, kad Konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas pirmiau nurodytą teisės normą, yra pažymėjęs, kad aptariamu atveju Konkurencijos tarybos, kaip institucijos, vykdančios Konkurencijos įstatymo kontrolę, tikslas yra apsaugoti viešąjį interesą (sąžiningos konkurencijos laisvę), ir jai nepriskirta tirti konkrečių ūkio subjektų ar vartotojų skundus, siekiant apginti ir atkurti dėl nesąžiningos konkurencijos pažeistas jų teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A³-355/2003). Atsižvelgiant į tai manytina, kad toks išskirtinis kompetencijos Konkurencijos tarybai šiuo konkrečiu atveju suteikimas suponuoja, jog Konkurencijos taryba turi pareigą pradėti tyrimą tik tuo atveju, kai pirmiau minėtas viešasis interesas yra akivaizdžiai išreikštas, t. y. kilęs socialinis konfliktas yra plataus masto (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-2288/2011). Šiuo atveju teisiškai reikšminga tai, kad Konkurencijos tarybos teisei ir pareigai tirti nesąžiningos konkurencijos veiksmus realizuoti reikia nustatyti vieną iš alternatyvių aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidą, kad gali būti pažeistas viešasis interesas: 1) nesąžiningos konkurencijos veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų interesus; 2) nesąžiningos konkurencijos veiksmai pažeidžia daugelio vartotojų interesus. Tačiau nėra pagrindo su šiomis aplinkybėmis tiesiogiai sieti Konkurencijos tarybos kompetenciją taikyti įstatymų nustatytas sankcijas Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalies prasme. Lingvistinis ir sisteminis normos aiškinimas pagrindžia išvadą, kad galimybė taikyti sankcijas priklauso nuo nesąžiningos konkurencijos veiksmų, numatytų Konkurencijos 16 straipsnyje, fakto, kai dėl tokių veiksmų atliekamas Konkurencijos tarybos tyrimas. Šios institucijos veiklos procedūriniai aspektai, tame tarpe ir atitinkamo tyrimo pradėjimo, vertintini kaip sudedamoji ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalis. Tai reiškia, kad pradėjus tyrimą esant aplinkybėms, leidžiančioms daryti prielaidą, kad nesąžiningos konkurencijos veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus, o tyrimo metu nustačius, jog nesąžingos konkurencijos veiksmai atlikti, tačiau daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesų pažeidimo faktui nepasitvirtinus, neišnyksta pagrindas įstatymų numatytų sankcijų taikymui.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosis instancijos teismo sprendimo išvadai, kad Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Reklamos įstatymo 5 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei 17 straipsnio 4 dalimi, turėjo teisę tirti VIASAT veiksmus, naudojant klaidinančias 24 mėn. ir 36 mėn. „Auksinio paketo“ akcijų reklamas, kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nes turėjo pagrindo manyti, kad tokie VIASAT veiksmai pažeidė daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Ginčijamame atsakovo nutarime nurodoma, kad VIASAT veiksmai, skleidžiant klaidinančias „Auksinio paketo“ reklamas, galėjo pažeisti iki 49 239 vartotojų interesus, kai mokesčių keitimo metu AS Viasat „Auksinio paketo“ paslaugomis naudojosi 63 827 vartotojai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 36 mėn. „Auksinio paketo“ akcijos reklamos skleidimo laikotarpiais VIASAT su vartotojais dėl reklamuojamų paslaugų sudarė 30 206 sutartis, o 24 mėn. „Auksinio paketo“ akcijos reklamos skleidimo laikotarpiais su vartotojais dėl reklamuojamų paslaugų buvo sudaryta 19 033 sutartys. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus Ryšių reguliavimo tarnybos ataskaitų apie elektroninių ryšių sektorių duomenis, kad 2008 m. pabaigoje, kai aptariamos pareiškėjo reklamos jau nebuvo skleidžiamos, Lietuvoje analoginės abonentinės televizijos paslaugas žiūrėjo 421 600 abonentų, o skaitmeninės televizijos – tik 105 500 abonentų, pareiškėjo reklamuotų paslaugų 49 239 vartotojai pagrįstai pripažinti daugelio vartotojų interesų pažeidimo kriterijų atitinkančiu vartotojų skaičiumi, leidžiančiu atsakovui imtis veiksmų (pradėti tyrimą) apsaugant viešąjį interesą (sąžiningos konkurencijos laisvę).

Kaip minėta, pagrindas panaikinti skundžiamą administracinį aktą teisme yra tuomet, kai jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokio pobūdžio procesiniai pažeidimai priimant ginčijamą atsakovo nutarimą nenustatyti. Atsakovo veiksmai priimant 2009 m. spalio 22d. nutarimą Nr. 1S-170 nelaikytini pažeidžiančiais pagrindines procedūras, kadangi Konkurencijos tarybai suteikta teisė tyrimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų pradėti savo iniciatyva (Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nebuvo pradėtas naujas savarankiškas tyrimas dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio pažeidimo, bet pradėtas papildomas tyrimas jau vykstančio tyrimo apimtyje, kas sukėlė analogiškas procesines pasekmes. Be to, nenustatyta, kad tokiu būdu atliekant tyrimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, ar apribotos jo galimybės dalyvauti tyrimo procese, ar užkirstas kelias objektyviam visų aplinkybių įvertinimui bei pagrįsto sprendimo priėmimui.

Dėl atsakovo nutarimu konstatuotų Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimų, Konkurencijos tarybos kompetencijos tiriant Reklamos įstatymo bei Konkurencijos įstatymo pažeidimus, šių įstatymų aiškinimo ir taikymo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Pažymėtina, jog vien pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnį reikalaujamo reklamos išsamumo kriterijų pareiškėjui reklamuojant paslaugas ir nenurodant reklamoje, jog pagal siūlomos su vartotojais sudaryti sutarties sąlygas numatyta galimybė keisti paslaugos kainą, pareiškėjo skleista 24 mėn. ir 36 mėn. „Auksinio paketo“ akcijos reklama pripažintina klaidinančia.

Dėl paminėto apeliacinį skundą tenkinant pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o nauju sprendimu pareiškėjo skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo VIASAT AS skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė