Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Šidagienės, Broniaus Januškos, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Gediminui Ramanauskui, atsakovės atstovei Dainorai Anulytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Omnitel“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo,

Pareiškėja UAB „Omnitel“ 2010-07-07 su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos 2010-06-17 nutarimą Nr. 2S-16 „Dėl UAB „Omnitel“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (b.l. 1-8). Skunde paaiškina, kad skundžiamu nutarimu atsakovė pripažino, kad 2010-01-16 - 2010-02-05 laikotarpiu tam tikrose televizijos ir 2010-01-20 - 2010-01-31 laikotarpiu tam tikrose radijo programose reklamos davėjo UAB „Omnitel“ skleidžiamą reklamą „Nulis centų? - Iš tikrųjų!!! Kokybiškiausiame Omnitel tinkle“ bei „Nulis centų? - Iš tikrųjų!!! Stipriausiame Omnitel tinkle“ klaidinančia reklama.Pareiškėjos vertinimu, televizijos programose pateikta reklama neatitinka Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 str. 18 punkto nustatytų požymių.

Vertina, kad Konkurencijos taryba pripažindama, jog ginčo reklama, net joje pateikus nuorodą dėl papildomų sąlygų ir taikomų mokesčių, vis tiek klaidina vartotojus, įteisino Atsakovo padaryto konstitucinių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimo pareiškėjos atžvilgiu toleravimą.

Priešingai nei nurodo Konkurencijos taryba, reklaminė informacija buvo rodomavartotojams televizijos reklamos viduryje, t.y. 7-8 reklamos sekundes, o ne jos pabaigoje. Be to 3 paskutiniosios sekundės yra skirtos vaizdinei ir garsinei informacijai „Omnitel - Žmonės kalba“ pristatyti.Pareiškėjos vertinimu, 1 sekundės nuoroda apie taikytinas kitas sąlygas ir mokesčius 12 sekundžių garsiniame ir vaizdiniame fone televizijos reklamoje, kurioje praktiškai yra pasakoma vos keletas žodžių („Kiek nulių; vienas nulis; tada visai gerai; nulis centų iš tikrųjų; stipriausiame (arba kokybiškiausiame) Omnitel tinkle; Omnitel; Žmonės kalba“), negali būti vartotojų nepastebėta. Jos

visiškai pakanka, kad būtų išvengta vartotojų suklaidinimo. Skirtingai nei nurodo Konkurencijos taryba Nutarime, ginčo reklamoje nebuvo nurodyta, kad visos„paslaugos „Omnitel“ tinkle kainuoja 0 centų. Joje buvo iš esmės tik nurodyta, kad nulis centų Omnitel tinkle bei pateikta atitinkama nuoroda, kur galima rasti papildomas sąlygas ir taikytinus kitus mokesčius. Todėl iš reklamos konteksto vidutinis vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas ir protingai apdairus, galėjo susidaryti įspūdį, kad tik pokalbiai Omnitel tinkle bus nemokami ir tokių pokalbių užsakymui bus taikomos papildomos sąlygos ir mokesčiai. Kaip ir buvo nurodyta ginčo reklamoje, šios papildomos sąlygos buvo pateiktos pareiškėjos tinklalapyje, t.y. tam reikėjo užsisakyti planus: pasiūlymas Nr. 1 - mokėjimo planas „Omnitel laisvalaikis“, pasiūlymas Nr. 2 - mokėjimo planas „Taupiems 1/2/3“, pasiūlymas Nr. 3 - mokėjimo planas „Omnitel neribotas“. Taip pat ginčo reklamoje akivaizdžiai buvo pasakyta, kad nulis centų taikytinas tik „Omnitel“ tinkle, todėl Konkurencijos tarybos teiginiai, kad gerai informuotas ir protingai apdairus vartotojas galėjo būti suklaidintas dėl taikomų mokesčių, kai siunčiamos trumposios ar vaizdo žinutės į kitus tinklus ar taikomas abonentinis mokestis ar sutarties administravimo mokestis, kai naudojamasi pareiškėjo paslaugomis skambinti ar siųsti žinutes į kitus tinklus, vertintini kritiškai. Televizijos reklamoje buvo nurodyta, kad daugiau informacijos apie taikomas sąlygas ir mokesčius turi būti ieškoma UAB „Omnitel“ tinklalapyje, todėl ginčo reklama, reklamuojanti, kad dalis paslaugų yra teikiama nemokamai, negali būti laikoma nesąžininga komercine veikla.

Tvirtina,kad ginčo reklama vidutiniam vartotojui negalėjo sudaryti įspūdžio apie visiškai nemokamas pareiškėjo sąlygas. Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo pažeidimai vertinami vidutinio vartotojo atžvilgiu (įstatymo 3 str. 2 d.). Vidutinis vartotojas yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 str. 13 d.). Vidutinis vartotojas laikomas socialiai aktyviu, pakankamai išsilavinusiu žmogumi. Jo ekonominis elgesys siejamas su bendru įspūdžiu apie prekę, neanalizuojant kiekvienos detalės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis byloje Nr. Al-930/2005). Bent kiek išsilavinęs ir socialiai aktyvus žmogus iš ginčo reklamos negalėtų susidaryti bendro įspūdžio, kad visos pareiškėjos paslaugos gali būti nemokamos. Mobiliojo ryšio operatorių rinkoje tai praktiškai būtų neįmanoma.

Konkurencijos tarybos Nutarime išdėstyti argumentai, kad pagal minėtus planus nustatyti mokesčiai negali būti laikomi būtinomis išlaidomis, kaip jos apibūdinamos Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkte, neturi nieko bendro su ginčo reklamos objektu. To, kad planuose nurodyti taikytini mokesčiai nėra būtinosios išlaidos minėto įstatymo 7 straipsnio 18 punkto prasme netvirtina ir pareiškėja. Ginčo reklama buvo skirta išryškinti naujo produkto (trijų naujų planų) privalumą, t.y. būtent tai, kad pokalbiai „Omnitel“ tinkle yra nemokami, o tokią paslaugą anksčiau tik siūlydavo kiti mobilaus tinklo operatoriai, kurių tinklai savo savybėmis nusileidžia Omnitel tinklui. Ginčo reklamoje buvo nurodyta, kad yra kitų sąlygų ir taikytinų mokesčių, todėl Konkurencijos tarybos išvados dėl to, kad ginčo reklama galėjo suklaidinti vartotojus, yra visiškai nepagrįstos, ypatingai atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad vartotojai nėra pateikę jokių skundų dėl ginčo reklamos.

Televizijos ir radijo reklamoje galimybės išsamiai išdėstyti visas reklamuojamos paslaugos teikimo sąlygas yra gana ribotos. Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 2 punktas nustato, kad jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų prieinama kitais būdais. Tokia pati nuostata nustatyta ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 6 str. 2 d. Taip pat, kaip pasisakyta 2005/29/EB Direktyvos dėl nesąžiningos komercinės veiklos įgyvendinimo/taikymo gide, „informacijos apie produkto esmines savybes kiekis ir tipas irgi gali priklausyti nuo to, kas gali būti laikoma „tinkamu“ atsižvelgiant į „pateikimo priemonę“, naudojama verslininko tam, kad atliktų komercinę komunikaciją (Direktyvos 7(4)(a)) str.). Dėl to yra protinga tikėtis, kad pasiūlymas radijuje gali būti pristatytas pateikiant ne tokią detalią informaciją apie produkto pagrindines savybes nei pakvietimas pirkti svetainėje ar specializuotame žurnale. Pagrindinės produkto ar paslaugos savybės (Direktyvos 7(4)(a) str.) gali dažnai būti akivaizdžios iš reklamos konteksto, ir šiuo atveju jų nereikia atskirai išvardinti.“ Pareiškėjo vertinimu, iš reklamos konteksto galima buvo suprasti, kad tik pokalbiai Omnitel tinkle vartotojui nieko nekainuotų, nes ginčo reklamos gale buvo naudojamas šūkis „Žmonės kalba“, kuris nors ir yra registruotas prekių ženklas telekomunikacijų paslaugoms, tačiau šūkis gali asocijuotis vartotojui tik su pokalbiais, o ne kitomis telekomunikacinėmis paslaugomis.

Kaip nurodyta Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 2 punkte bei Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams 6 str. 2 dalyje, ne mažiau svarbi aplinkybė vertinant klaidinančią reklamą pateikiamą per reklamos perteikimo priemones, ribotas apimties ir laiko požiūriu, yra ir priemonės, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų prieinama kitais būdais. Pažymi, kad gavusi iš Konkurencijos tarybos 2010-01-26 pranešimą, pareiškėja papildė televizijos ir radijo reklamas, kurios Konkurencijos tarybos buvo pripažintos kaip atitinkančios Reklamos įstatymo reikalavimus. Išsami informacija apie paslaugas buvo skelbiama ir paslaugų pardavimo vietose, ir nemokamu bendruoju UAB „Omnitel“ informacijos telefonu. Todėl teigia, kad atsižvelgiant į Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 2 punktą bei Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams 6 str. 2 dalį nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad tos pačios reklamos su išsamesne informacija skleidimas kitose visuomenės informavimo priemonėse neturi reikšmės vertinant reklamą, skleidžiamą per televiziją ar radiją. Nuoroda reklamos viduryje į tinklalapio puslapį, kuriame pateikiama visa informacija apie paslaugos sąlygas ir taikytinus mokesčius vidutiniam vartotojui, reklamos pateikimo metu panaikina bet kokias abejones dėl pokalbių už 0 ct Omnitel tinkle suteikimo sąlygų.

Pagal LVAT praktiką (2005 m. lapkričio 17 d. nutartis byloje Nr. Al-930/2005), ypač svarbu įvertinti, kokiose vietose galima įsigyti reklamuojamas paslaugas. Ginčo reklamoje reklamuojamos paslaugos - mobiliojo ryšio paslaugos pagal vieną iš pasirinktų mokėjimo planų - paprastai yra įsigyjamos specializuotose paslaugų prekybos vietose, kuriose darbuotojai turi ir vartotojams pateikia išsamią informaciją apie papildomas sąlygas. Vidutinis vartotojas, suabejojęs dėl ginčo reklamos teiginių, turi realias galimybes lengvai pasitikslinti dėl galimų papildomų sąlygų paslaugos įsigijimo vietoje. Dėl to eliminuojama galimybė, kad vartotojas gali įsigyti reklamuojamą paslaugą būdamas suklaidintas.

Pareiškėja vertina, kad jai pritaikyta sankcija yra neproporcingai didelė. Teigia, jog vertindama sankcijos dydį Konkurencijos taryba nepagrįstai Nutarime nurodė, kad nėra lengvinančių aplinkybių. Reklamos įstatymo 22 str. 10 dalyje nustatyta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms,padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Pareiškėja, gavusi 2010-01-26 Konkurencijos tarybos raštą Nr. (5.5-11)6V-102 dėl informacijos pateikimo, skubiai ėmėsi visų priemonių skleidžiamos ginčo reklamos trūkumams pašalinti. Nuo 2010-02-05 televizijoje ir radijuje buvo pradėta transliuoti patikslinta reklama, kuri Konkurencijos tarybos buvo pripažinta kaip atitinkanti Reklamos įstatymo nustatytus reikalavimus. Tokio pobūdžio veiksmai teismų praktikoje pripažįstami lengvinančia aplinkybe: „Kaipmatyti iš skundžiamo nutarimo, pareiškėjai paskirta 10 000 litų bauda. Baudos dydis parinktas nustačius pareiškėjos lengvinančią aplinkybę (bendrovė dar nepasibaigus Konkurencijos tarybos tyrimui nutraukė klaidinančios reklamos skleidimą) ir sunkinančią aplinkybę (pažeidimas padarytas pakartotinai per vienerius metus), be to, atsižvelgta į pažeidimo trukmę - reklamos skelbimo trukmę (nuo 2007 m. lapkričio 19 d. iki 2007 m. gruodžio vidurio), mažą reklamos skleidimo mastą - reklamos skelbimą interneto svetainės www.tele2.lt LTH HTML.html puslapyje, kurio lankomumas apie 180 unikalių lankytojų per dieną“ (Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. 1-3647-484/2008). Pažymi, kad ginčo reklama televizijoje ir radijuje buvo nutraukta dar iki Konkurencijos tarybos tyrimo pradžios, t.y. Konkurencijos tyrimas buvo pradėtas 2010-02-18 Konkurencijos tarybos 2010-02-18 nutarimu Nr. 1S-15 (87-88 b.l.), o ginčo reklama buvo nutraukta transliuoti 2010-02-04, 2010-02-05 ją pakeitus patikslinta reklama.

Atsakovė, pareiškėjos vertinimu, nepagrįstai nustatė, kad per metus pareiškėja padarė jau trečią Reklamos įstatymo pažeidimą skleidžiant klaidinančią reklamą. Konkurencijos tarybos 2010-05-06 nutarimas Nr. 2S-12 „Dėl „Omnitel Extra“ paslaugos reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. 1-2345/2010). Nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo minėtoje administracinėje byloje, konstatuojančio pareiškėjos neteisėtus veiksmus, Konkurencijos taryba negalėjo šio fakto naudoti sankcijos dydžio vertinime.

Atsakovė taip pat neatsižvelgė į svarbų faktą, kad vartotojai nėra pareiškėjai pateikę pretenzijų ar pareiškę ieškinių dėl transliuotos reklamos, kas įrodo, kad transliuotos reklamos mastas ir poveikis nebuvo toks didelis, kaip kad nurodo Konkurencijos taryba. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vartotojų skundai yra svarbios aplinkybės vertinant atsakomybės dydį už klaidinančios reklamos skleidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 11 d. nutartyje Nr. A⁵⁰²-1884/2008 nurodė, kad vartotojo skundas dėl klaidinančios reklamos rodo, kad buvo sukeltos tam tikros pasekmės dėl skleidžiamos reklamos: „Atsižvelgta į tai, kadpareiškėjo skleidžiama reklama sukėlė ir tam tikras pasekmes, nes tyrimo byla buvo pradėta Tarybai gavus vartotojų skundą...“. Tuo tarpu Konkurencijos tarybos Nutarime nėra nurodyta, kad Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą remiantis vartotojų skundu. Tai, kad vartotojai nereiškė jokių pretenzijų dėl šios reklamos rodo, jog reklamos poveikis buvo mažareikšmis.

Jei teismas vertintų, kad minėtas tariamas pažeidimas nelaikytinas mažareikšmiu, pareiškėja teigia, kad yra pagrindas taikyti Reklamos įstatymo 22 straipsnio 9 dalį, kuri numato, kad teismas, nagrinėjantis skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, „atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda reklaminės veiklos subjektui, kuris pažeidė įstatymą, būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę skirti mažesnę piniginę baudą negu atitinkamoje šio straipsnio dalyje nustatytos minimalios piniginės baudos“.Vertina, kad pareiškėjai skirta 45 000 litų bauda akivaizdžiai neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Dėl to šiuo atveju skirtina mažesnė nei Reklamos 22 str. 1 dalyje numatyta minimali piniginė bauda.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu skundą palaikė remdamasi jame išdėstytais motyvais.

Atsakovė Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba atsiliepime pareiškėjos skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 37-43). Paaiškina, kad Konkurencijos taryba pareiškėją pripažino pažeidus Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punktą, kuriame nustatoma, kad komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas kaip „papildomai už tą pačią kainą“, „nemokamas“ ar panašiai, jeigu vartotojas turi mokėti, išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą. Pareiškėja ginčijama reklama deklaravo „Nulis centų <...> Omnitel tinkle“,tai yra, kad paslaugos nemokamos. Tuo tarpu Konkurencijos taryba nustatė, kad vartotojai, siekdami pasinaudoti UAB „Omnitel“ reklamos teiginyje „Nulis centų <...> Omnitel tinkle“ pateiktu pasiūlymu naudotis paslaugomis už 0 centų, turi patirti išlaidas, kurios nėra susijusios su šių paslaugų įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jų pristatymą. Tokią išvadą daro atsižvelgus į pasinaudojimo reklamuotu pasiūlymu sąlygas, susijusias su mokėjimo plano pasirinkimu ir su juo susijusių mokesčių mokėjimu (abonentinis mokestis, skambučio mokestis, mokestis už vaizdo ir trumpąsias žinutes, vienkartinis sutarties administravimo mokestis). Vartotojai, net siekdami naudotis tik reklamoje nurodytomis kaip nemokamos paslaugomis Omnitel tinkle, bet kuriuo atveju turėtų visą naudojimosi šiomis paslaugomis laiką mokėti bent jau abonentinį mokestį, o kitais atvejais, priklausomai nuo pasirinkto mokėjimo plano sąlygų, ir kitus mokesčius (sutarties administravimo mokestį, skambučio mokestį, mokestį už trumpųjų ir vaizdo žinučių siuntimą). Dėl šių priežasčių vartotojai neturi jokių galimybių pasinaudoti UAB „Omnitel“ reklamos teiginyje „Nulis centų <...> Omnitel tinkle“ pateiktu pasiūlymu, jei nesumoka mokesčių pagal UAB „Omnitel“ nustatytas mokėjimo planų sąlygas, ypač kai šios sąlygos nėra aiškiai nurodytos reklamoje. Tokių mokesčių mokėjimas negali būti laikomas būtinomis išlaidomis Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkto prasme. Pareiškėja skunde iš esmės nepaneigė šios išvados. Ji tvirtina (skundo 1.4 punktas), kad reklamoje buvo nurodyta, jog vartotojai visas sąlygas ir taikomus mokesčius reklamuojamoms paslaugoms gali rasti bendrovės tinklalapyje www.omnitel.lt. Be to, pasak pareiškėjos, 1 sekundės trukmės nuoroda apie taikytinas sąlygas, kai reklamoje pasakoma vos keletas žodžių, „negali būti vartotojų nepastebėta“, ir neva jos visiškai pakanka vartotojų suklaidinimui išvengti (skundo 1.6 punktas). Atsakovė su tokiais pareiškėjos teiginiais nesutinka. Reklamoje nuoroda į bendrovės tinklalapį su teiginiu, jog ten galima rasti informacijos apie visas sąlygas bei mokesčius, trunka labai trumpai - apie vieną sekundę. Pats teiginys apie sąlygas bei mokesčius yra parašytas mažu, sunkiai įskaitomu šriftu, kuris matomas tik apie vieną sekundę. Nors šiuo atveju nuoroda, kaip tam tikros naujos informacijos ekrane atsiradimas vieną sekundę, vartotojo gali būti pastebėta, tačiau nuoroda turi būti tokia, jog vartotojai galėtu ją ne tik paprasčiausiai pastebėti, bet ir perskaityti. Priešingu atveju ji praranda savo prasmę. Net jei reklamoje būtų pasakomas tik vienas žodis, sunku suprasti, kokiu būdu vartotojui rašytinė nuoroda apie pateikiamus mokesčius ir sąlygas bei kur jų ieškoti taptų tiek „pastebima“, kad ją būtų galima įskaityti per vieną sekundę. Atsakovė teigia, kad reklamos pripažinimas klaidinančia niekaip negali pažeisti pareiškėjos lūkesčių. Vartotojams nesuprantamai ir dėl to netinkamai pateikta nuoroda iš esmės nesiskiria nuo nepateiktos nuorodos, todėl Konkurencijos taryba šiuo atveju remiasi teisinio reguliavimo stabilumo bei tikrumo principais ir nenukrypsta nuo savo formuojamos praktikos. Priešingu atveju, jei bet kokiu būdu, net ir neįskaitomai, pateikta nuoroda būtų pripažinta tinkama Reklamos įstatymo 5 straipsnio prasme, būtų sukurta teisės spraga, kuria kiekvienas reklamos davėjas galėtų lengvai pasinaudoti, siekdamas nesąžiningai konkuruoti bei klaidinti vartotojus. Tvirtina, kad pareiškėja iš esmės remiasi bylomis, kuriose faktinės aplinkybės buvo skirtingos nuo šiame ginče nagrinėjamų aplinkybių. Pareiškėjos nurodomais atvejais reklamos buvo vertinamos pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, tuo tarpu šiuo atveju reklama buvo vertinta pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį.

Atsakovė nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad iš ginčijamoje reklamoje pateikto užrašo „nulis centų Omnitel tinkle“ vartotojas supranta, jog gali tik kalbėti už nulį centų Omnitel tinkle. Atkreipia dėmesį, kad reklamoje tebuvo nurodoma 0 centų Omnitel tinkle, nepateikiant jokios informacijos, kad tai taikoma tik pokalbiams. Kita garsinė ir vaizdinė informacija reklamoje neišryškino nė vienos paslaugų rūšies. To nebūtų galima pasakyti, jei, pavyzdžiui, reklamoje būtų buvę nurodyta „nulis centų už minutę“, kas aiškiai suponuotų, kad turima galvoje pokalbius. Pareiškėja nepateikia jokių jos poziciją pagrindžiančių įrodymų. Priešingai, vidutiniam vartotojui yra žinoma, kad bendrovė teikia įvairias mobiliojo ryšio paslaugas, o ne tik pokalbius, ir todėl iš pirmosios reklamos turinio negali būti savaime aišku, kad bendrovė siūlo nemokamus tik pokalbius, o ne ir kitas paslaugas Omnitel tinkle. Vartotojai geriausiu atveju tik „galėjo susidaryti įspūdį” (pačios pareiškėjos žodžiais tariant), kad tik pokalbiai Omnitel tinkle bus nemokami. Tačiau toks vartotojų palikimu nežinomybėje ir paslaugų neapibrėžtumu paremtas informavimas, viliantis, kad patys vartotojai susikurs teisingą reklamos interpretaciją, negali būti vertinamas kaip tinkamas. Nagrinėjamu atveju priešinga išvada reikštų, kad reklamos davėjams būtų naudinga reklamose pateikti kiek įmanoma mažiau apibrėžtą paslaugų pasiūlymą, siekiant sudaryti įspūdį, kad siūlomos išskirtinės sąlygos galioja visai paslaugai ar visam paslaugų paketui, kai tuo tarpu realiai yra taikoma tik daliai jų.

Tvirtina, kad nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad reklaminis šūkis „Žmonės kalba“ parodo vartotojams, jog reklamoje siūlomos ne kokių kitų paslaugų, o tik pokalbių kainos.

Pažymi, kad pareiškėja teikia mobiliojo ryšio paslaugas (ne tik pokalbius) ir bendrovės reklaminis šūkis, vartojamas įvairiose reklamose, negali pakankamai konkrečiai vartotojams parodyti, kokios paslaugos yra siūlomos reklamoje. Šis reklaminis šūkis asocijuojasi ne su konkrečia paslauga, o su pačia bendrove, ir todėl ginčijamoje reklamoje teiginys „Žmonės kalba“ negali vartotojui tiesiogiai sietis su konkrečia paslaugos rūšimi.

Pažymi, kad vartotojas turi teisęiš reklamos gauti teisingą, išsamią informaciją apie prekę ar paslaugą, pasitikėti reklama, o ne pareigątikrinti informaciją: gal ji neteisinga, gal neišsami. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime administracinėje byloje Nr. 1-1058-473/2009 nurodė, kad „<...> vidutinis vartotojas, išgirdęs ar pamatęs apie reklamos davėjo (pareiškėjos) skleidžiamą reklamą apie jo teikiamas paslaugas, jų būdą, paslaugos suteikimo greitį, turi pagrindą suprasti ir tikėti, kad reklamos davėjas laikosi įstatymuose numatytų draudimų dėl klaidinančios reklamos neteikimo ir vartotojas turi pagrįstą pagrindą tikėti, kad skleidžiama reklama yra teisinga ir neklaidinanti, o paslaugos yra tokios, kaip teigiama ir nurodoma reklamoje.“ Tuo tarpu nei tyrimo nei bylos nagrinėjimo metu pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kodėl jos pačios reklama negali sudaryti įspūdžio apie visiškai nemokamas pareiškėjos sąlygas. Konkurencijos tarybai nėra būtina nustatyti, ar vartotojas tikrai galėjo nepatikėti tuo, kas skleidžiama. Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkte preziumuojama, kad komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas kaip „papildomai už tą pačią kainą“, „nemokamas“ ar panašiai, jeigu vartotojas turi mokėti, išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą.Atsižvelgus į Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, tokia reklama visais atvejais yra klaidinanti. Nėra svarbu, kaip vartotojai galėjo suvokti šią reklamą - pats toks siūlymas dėl savo abstraktaus pobūdžio ir aiškaus nenurodymo visų su juo susijusių sąlygų (taikoma tik daliai paslaugų, taikomi kiti mokesčiai ir pan.), yra savaime draudžiamas pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkto sąlygas ir todėl nepriklauso nuo vartotojų vertinimo. Nebūtina nustatyti vartotojų skundo buvimo fakto - užtenka konstatuoti poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę. Tai patvirtina ir Europos Komisijos 2009-12-03 Gairės dėl nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos (2005/29/EB) įgyvendinimo/taikymo (SEC(2009) 1666), kuriose nurodyta, kad „<...> vartotojui nėra būtina pirkti (pvz., pateikti užsakymą) tam, kad priimtų sprendimą dėl sandorio Direktyvos prasme. Pirmiausia, pagal Direktyvą, sprendimas nepirkti taip pat gali būti vertinamas kaip sprendimas dėl sandorio. Antra, <...> vartotojas gali priimti ir kitus sprendimus, t. y. ne tik pirkti ar nepirkti, bet ir tokius, kurie vis tiek gali būti laikomi sprendimais dėl sandorio (pvz., keliavimas į pardavėjo patalpas).“ (2.1.2 skyrius.). „Sprendimas dėl sandorio“ Direktyvos 2005/29/EB prasme aiškintinas kaip vartotojo ekonominis elgesys (2.1.3 skyrius.). Administracinėje byloje Nr.I-7833-5/2007 UAB „Tele2“ prieš Konkurencijos tarybą Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 9 d. sprendime konstatavo, kad „ekonominis vartotojų elgesys gali būti suprantamas kaip platinimo vietų ieškojimas, vykimas į šias vietas ir pan.“ (sprendimas buvo patvirtintas 2008 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Nr.A-756-1436/2008). Dėl klaidinančio pareiškėjos reklamos pobūdžio egzistavo reali vartotojų suklaidinimo galimybė. Tačiau šiuo atveju poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui vertinti nėra būtina, nes UAB „Omnitel“ reklama atitinka klaidinančios komercinės veiklos požymius, o, remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, tokia reklama visais atvejais yra klaidinanti.

Teigia, kad nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad Konkurencijos tarybos nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjos nustatyti mokesčiai negali būti laikomi būtinomis išlaidomis, kaip jos apibūdinamos Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkte, neturi nieko bendra su ginčo reklamos objektu. Kaip matyti iš 7 straipsnio 18 punkto, apibūdinus paslaugą kaip „papildomai už tą pačią kainą“, „nemokamas“ ar panašiai, vienintelės išlaidos, kurias turi patirti vartotojai, yra tik būtinosios išlaidos, susijusios su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą. Konkurencijos taryba Nutarime (4 psl.) konstatavo, kad „<...> tam, kad vartotojai galėtų pasinaudoti reklamoje pateikiamu pasiūlymu gauti paslaugas Omnitel tinkle už 0 centų, jie bet kuriuo atveju turėtų patirti papildomas išlaidas, susijusias su mokėjimo plano užsisakymu ir naudojimusi juo (turi mokėti abonentinį mokestį, skambučio mokestį, mokestį už vaizdo ir trumpąsias žinutes ar vienkartinį sutarties administravimo mokestį). Vadinasi, vartotojai, norėdami pasinaudoti reklamoje nurodytomis nemokamomis paslaugomis Omnitel tinkle, turi užsisakyti mokamas UAB „Omnitel“ paslaugas. Šis akivaizdus prieštaravimas tarp UAB „Omnitel“ skleistos reklamos teiginio „Nulis centų <...> Omnitel tinkle“ ir faktinių pasinaudojimo šiuo reklamuojamu pasiūlymu sąlygų rodo, kad už reklamoje apibūdintas kaip iš esmės nemokamas paslaugas „Omnitel“ tinkle vartotojai vis dėlto turi mokėti ir tokiu būdu patirti papildomų išlaidų. Įrodymų, kad vartotojai gali pasinaudoti reklamoje pateiktu pasiūlymu ir nepatirti jokių kitų išlaidų, išskyrus būtinąsias išlaidas Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkto prasme, pareiškėja nepateikė. Be to, net savo skundo 1.9 punkte pareiškėja iš esmės pripažino, kad vartotojų patiriamos išlaidos nėra būtinosios. Kadangi reklama deklaruoja nemokamas paslaugas, nors vartotojai turi patirti ir papildomas išlaidas, kurios nelaikytinos būtinomis, tai tokia reklama atitinka Nesąžiningoskomercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nurodytus požymius ir dėl to prieštarauja Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalies reikalavimams. Pareiškėja taip pat teigia, kad galimybės išsamiai išdėstyti visas reklamuojamos paslaugos teikimo sąlygas yra gana ribotos televizijos ar radijo reklamoje (skundo 1.10 punktas). Vis dėlto, tai negali būti priežastis skleisti klaidinančią reklamą. Tinkamas vartotojų informavimas apie tai, kad taikomi abonentiniai mokesčiai, nėra neįmanomas uždavinys reklamos davėjams. Reklama skatina vartotoją domėtis reklamoje esančios reklamos teisingumu, pavyzdžiui, ar nėra papildomų sąlygų ar apribojimų. Tokie vartotojo veiksmai rodo, kad jo ekonominis elgesys buvo paveiktas. Be to, Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punktu preziumuojama, kad komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas kaip „papildomai už tą pačią kainą“, „nemokamas“ ar panašiai, jeigu vartotojas turi mokėti, išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą. Atsižvelgus į Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, tokia - klaidinanti reklama visais atvejais yra klaidinanti, taigi, ir visais atvejais daro poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad skirta neproporcingai didelė bauda paaiškina, kad

preziumuojama, jog reklama klaidinanti, nes prieštarauja Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 daliai. Atsižvelgus į Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, tokia reklama visais atvejais yra klaidinanti ir daro poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui. Daro išvadą, kad žalingos pasekmės vartotojams jau atsirado. Klaidinančios reklamos sustabdymas iš esmės yra nukreiptas į ateitį, tuo išvengiant tolimesnio pažeidinėjimo, ir į reklamos skleidimo sustabdymą. Atsakovė atsižvelgė į pažeidimo trukmę(17 dienų). Tačiau šios reklamos skleidimo nutraukimas nebeužkirto kelio žalingų pasekmių atsiradimui jau suklaidintų vartotojų atžvilgiu. Be to, Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalis pateikia baigtinį lengvinančių aplinkybių sąrašą, todėl negalima lengvinančių aplinkybių interpretuoti plečiamai ir šiuo atveju sieti tik su ginčo reklamos skleidimo nutraukimu, ypač, kai ši reklama yra draudžiama vien dėl savo pobūdžio. Dėl pareiškėjos tvirtinimo, kad atsakovė nepagrįstai nustatė, kad pareiškėja jau trečią kartą padarė Reklamos įstatymo pažeidimą, skleidžiant klaidinančią reklamą, nes atsakovės 2010-05-06 nutarimas Nr. 2S-12 yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-2345/2010), pabrėžia, kad Konkurencijos įstatymas nenustato, jog Konkurencijos tarybos nutarimų įsigaliojimui reikėtų teismo patvirtinimo. Konkurencijos tarybos nutarimas galioja, jei jo nesustabdo, nepakeičia arba nepanaikina teismas. Kadangi Konkurencijos taryba nustatė UAB „Omnitel“ pažeidimą 2010-05-06 nutarimu Nr. 2S-12, o Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarimo nesustabdė, tai nėra priežasčių teigti, kad Konkurencijos taryba negalėjo šio nutarimo paminėti nagrinėjant atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Konkurencijos tarybai nereikėjo nustatyti faktinio suklaidinimo fakto. Atsižvelgus į Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, tokia klaidinanti reklama visais atvejais daro poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui. Be to, ši reklama buvo skleista 2010-01-16 - 2010-02-05 (iš viso 17 dienų) labai plačiu mastu, t. y. iš viso per 6 televizijos kanalus, iš kurių 4 yra nacionaliniai kanalai („BTV“, „Lietuvos ryto TV“, „LNK“ ir „LTV“) bei iš viso per 4 radijo kanalus, iš kurių 2 yra nacionaliniai kanalai („M-l“ ir „Žinių radijas“). Teigia, kad dėl skleistos reklamos klaidingumo, jos poveikio vartotojams, jos sklaidos masto bei trukmės, negalima vertinti tokios reklamos poveikio kaip mažareikšmio.

Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu pareiškėjos skundą prašė atmesti remiantis jame išdėstytais motyvais.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Taryba) 2010-06-17 priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 2S-16 „Dėl UAB „Omnitel“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo reikalavimams“, kuriuo: 1. Pripažino pareiškėjos UAB „Omnitel“ nuo 2010-01-16 iki 2010-02-05 per televiziją ir radiją skleistą reklamą „Nulis centų? - Iš tikrųjų!!! Kokybiškiausiame Omnitel tinkle“ bei „Nulis centų? - Iš tikrųjų!!! Stipriausiame Omnitel tinkle“ ta apimtimi, kuria teigiama „Nulis centų <...> Omnitel tinkle“, klaidinančia reklama, pažeidžiančia Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus; 2. Įpareigojo UAB „Omnitel“ ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą, jei jis vis dar yra tęsiamas; 3. Už nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą pareiškėjai skyrė 45 000 Lt baudą (b.l. 9-17). Ši reklama, kaip rašoma skundžiamame nutarime, buvo paskleista: 2010-01-16 - 2010-02-04 per televizijos programas „Lietuvos ryto TV“ ir „BTV“; 2010-01-16 - 2010-02-05 per televizijos programas „LNK“, „TV 1“, „PBK“, „LTV“, 2010-01-20 - 2010-01-31 per radijo programas „M-l“, „M-l plius“, „Žinių radijas“, „Russkoje radijo“, „Lietus“. 2010-02-08, 2010-03-23 pareiškėjos atstovo raštuose tokia aplinkybė iš dalies patvirtinama (Tarybos bylos medžiaga, b.l. 5-14, 94). Dėl minėto turinio reklamos paskleidimo mąsto ir laiko ginčo nėra. Pareiškėja savo atsiliepime patvirtina, kad ginčo reklama buvo nutraukta transliuoti 2010-02-04, 2010-02-05 ją pakeitus patikslinta reklama.

Peržiūrėjus filmuotą vaizdo įrašą su minėtos reklamos turiniu, matyti ir girdėti, kad pareiškėja televizijos ir radijo kanalais skleidė reklamą, kurioje buvo teigiama: „Nulis centų? - Iš tikrųjų!!! Kokybiškiausiame Omnitel tinkle“ bei „Nulis centų? - Iš tikrųjų!!! Stipriausiame Omnitel tinkle“. Per televiziją skleistoje reklamoje taip pat buvo rodomas grafinis vaizdas „0 ct“. Pareiškėjos internetiniame tinklalapyje patalpintame vaizde matyti, kad rašoma „Plačiausiame ir kokybiškiausiame mobiliojo ryšio tinkle bendraukite už 0,00 Lt/min.“, o jame patalpinto vaizdo įrašo pradžioje rašoma „0 centų kokybiškiausiame OMNITEL tinkle“ (Tarybos bylos medžiaga, b.l. 14a, 2). Iš peržiūrėto vaizdo įrašo matyti, kad reklamoje labai trumpai ir mažomis raidėmis padarytas įrašas apie tai, kad informacijos apie visas sąlygas ir taikomus mokesčius galima gauti interneto tinklalapyje www.omnitel.lt. Kaip matyti iš pareiškėjos 2010-02-08 rašto atsakovei, vartotojai galėtų nemokamai naudotis tik viena paslauga pagal šią reklamą – pokalbiais Omnitel tinkle, ir tik su sąlyga, jeigu jie pasirinks vieną iš trijų mokėjimo planų: 1. „Omnitel laisvalaikis“, pagal kurį vartotojas turėjo įsipareigoti kiekvieną mėnesį mokėti 15 litų abonementinį mokestį ir 12 litų abonentinį paslaugos mokestį tuo atveju, jeigu sutartis pratęsiama arba sudaroma su nauju abonentu, be to, šiame plane nurodoma išlyga, kuomet bus taikomas 0,00 Lt/min. tarifas – tai yra – tik tais atvejais, kai skambinama bus Omnitel tinkle ir tik darbo dienomis nuo 20.00 iki 08.00 val. Skambučiai šiame tinkle darbo dienomis nuo 08.00 iki 20.00 val. turi būti apmokami 0,21 Lt/min., skambučiai į kitus Lietuvos tinklus – 0,21 Lt/min. o SMS ir MMS į visus Lietuvos tinklus – apmokami 0,29 Lt už vienetą. 2. Pagal planą „Taupiems1/2/3“ - vartotojai privalėjo įsipareigoti kiekvieną mėnesį mokėti atitinkamai 6 Lt, 6 Lt, 14 Lt abonentinį mokestį, sumokėti vienkartinį sutarties administravimo mokestį - 29,74 Lt, taikomas skambučio mokestis atitinkamai – 0,09 Lt, 0,09 Lt, 0,14 Lt. SMS ir MMS į visus Lietuvos tinklus kainuotų po 0,19 Lt. 3. Pagal planą „Omnitel neribotas“ - abonentinis mėnesio paslaugos mokestis yra 35.00 Lt., abonementinis paslaugos mokestis pratęsiant sutartį arba naujam abonentui – 29.00 Lt per mėnesį. Skambučių Omnitel tinkle, kaina, nepriklausomai nuo skambinimo laiko, nurodoma 0.00 litų per mėnesį, skambučiai į kitus Lietuvos tinklus – 0,21 Lt/vnt., o SMS ir MMS į visus tinklus kaina nurodoma 0,29 litai per mėnesį. Pareiškėjos skelbtoje reklamoje buvo nurodoma, kad paslaugos kainuoja 0 centų Omnitel tinkle, tačiau toks siūlymas galioja tik tuo atveju, jeigu vartotojai pasirinktų vieną iš trijų pareiškėjos internetiniame tinklalapyje nurodytų mokėjimo planų. Pagal visus mokėjimo planus vartotojai privalėjo mokėti0,29 arba 0,19 mokestį už trumpųjų (SMS) bei vaizdo (MMS) žinučių siuntimą į visus tinklus. Tokie tarifai taikomi ir visoms žinutėms, siunčiamoms Omnitel tinkle.

Pagal Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį draudžiama naudoti klaidinančią reklamą.

Pagal Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį klaidinanti reklama - tokia reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį, arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.

Pagal Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, jeigu ji turi Lietuvos Respublikos Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1–21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 18 punktą preziumuojama, kad komercinėveikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip: produkto apibūdinimas kaip „papildomai už tą pačią kainą“, „nemokamas“ ar panašiai, jeigu vartotojas turi mokėti, išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą.

Kaip matyti iš planų, juose nurodomi mokesčiai (abonentinis mokestis, skambučio mokestis, mokestis už vaizdo ir trumpąsias žinutes, vienkartinis sutarties administravimo mokestis). Iš pareiškėjos skundo 1.9 punkto matyti, kad ji pripažįsta, jog šie pagal minėtus tris planus nustatyti mokesčiai nėra būtinosios išlaidos Lietuvos Respublikos Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo 7 straipsnio 18 punkto prasme. Vertintina, kad tokie mokesčiai negali būti priskirti būtinosioms išlaidoms. Iš planų matyti, kad pagal juos vartotojai privalo mokėti abonentinį mokestį, o priklausomai nuo pasirinkto mokėjimo plano privalo mokėti ir kitus mokesčius (sutarties administravimo mokestį, skambučio mokestį, mokestį už trumpųjų ir vaizdo žinučių siuntimą). Pareiškėja vertina, kad tokia reklamą pilnai suvokia vidutinis protingai atidus ir apdairus vartotojas. Su tokiu teiginiu sutikti nėra pagrindo. Reklamose apie tokius mokesčius nekalbama. Joje tik mažomis raidėmis ir labai trumpą laiką padaryta nuoroda apie tai, jog vartotojas visas sąlygas paslaugoms gali rasti pareiškėjos internetiniame tinklalapyje adresu: www.omnitel.lt. Pažymėtina, kad planuose esant nurodytiems įvairiems mokesčiams, vartotojai negali pasinaudoti pareiškėjos reklamos teiginyje „Nulis centų <...> Omnitel tinkle“ pateiktu pasiūlymu,  nes privalo mokėti pagal pasirinktų planų sąlygas. Atsakovė teisingai nustatė, kad papildomos sąlygos reklamoje aiškiai neapibrėžtos. Papildomos sąlygos reklamoje turėtų būti pateiktos taip, kad vartotojas suvoktų, jog jos aplamai egzistuoja, kur jų ieškoti. Akivaizdu, kad tam reikia daugiau laiko, nei vartotojui pasiūlė pareiškėja, o be to, būtina, kad vartotojas jas galėtų pastebėti, įskaityti. Priešingu atveju, kaip ir atsitiko dėl ginčo reklamos, ji tapo neinformatyvi, klaidinanti. Pažymėtina, kad reklamoje kalbama apie nulį centų Omnitel tinkle. Joje neišskirama, kad toks tarifas bus taikomas pokalbiams, ar žinutėms. Pareiškėja tvirtina, kad vartotojai galėjo susidaryti vaizdą, jog nemokami yra tik pokalbiai, nes 3 paskutiniosios sekundės yra skirtos vaizdinei ir garsinei informacijai „Omnitel - Žmonės kalba“ pristatyti. Pareiškėjos vertinimu, 1 sekundės nuoroda apie taikytinas kitas sąlygas ir mokesčius 12 sekundžių garsiniame ir vaizdiniame fone televizijos reklamoje, kurioje praktiškai yra pasakoma vos keletas žodžių („Kiek nulių; vienas nulis; tada visai gerai; nulis centų iš tikrųjų; stipriausiame (arba kokybiškiausiame) Omnitel tinkle; Omnitel; Žmonės kalba“), negali būti vartotojų nepastebėta.  Atsakovė nustatė, kad vidutiniam vartotojui yra žinoma, jog bendrovė teikia įvairias mobiliojo ryšio paslaugas, o ne tik pokalbius, ir todėl iš pirmosios reklamos turinio negali būti savaime aišku, kad bendrovė siūlo nemokamus tik pokalbius, o ne ir kitas paslaugas  Omnitel tinkle. Vertintina, kad tokia atsakovės pozicija yra pagrįsta, nes vartotojams pareiškėja asocijuojasi su ryšio paslaugų teikimu. Ryšys nėra vien pokalbiai, todėl reklamoje pavartoti žodžiai „Žmonės kalba“ negali paneigti vartotojo suvokimo, kad pareiškėja teikia ne vien pokalbių paslaugas, bet iš žinučių siuntimo paslaugas, kurias pagal ginčo reklamą galima gauti nemokamai. Pažymėtina, kad paskleidimas kitose informavimo priemonėse reklamos su išsamesne informacija galėtų būti reikšmingas tuo atveju, jeigu iš pačios reklamos būtų aišku, kad yra reklamuojamai paslaugai ir papildomų sąlygų, o taip pat aišku, kur gauti apie tai informaciją. Reklama skatina vartotoją domėtis reklamoje esančios reklamos teisingumu, tai yra – veikia vartotojo ekonominį elgesį. Atsakovė pažeidimus nustatė pagrįstai.

Pareiškėja tvirtina, kad jai skirta 45 000 litų bauda akivaizdžiai neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teigia, kad atsakovė be pagrindo netaikė LR Reklamos įstatymo 22 str. 10 dalyje nustatytos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybės - tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms,  padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Teigia, kad gavusi 2010-01-26 Konkurencijos tarybos raštą Nr. (5.5-11)6V-102 dėl informacijos pateikimo skubiai ėmėsi visų priemonių skleidžiamos ginčo reklamos trūkumams pašalinti. Nuo 2010-02-05 televizijoje ir radijuje buvo pradėta transliuoti patikslinta reklama, kuri Konkurencijos tarybos buvo pripažinta kaip atitinkanti Reklamos įstatymo nustatytus reikalavimus. Pažymi, kad ginčo reklama televizijoje ir radijuje buvo nutraukta dar iki Konkurencijos tarybos tyrimo pradžios, t.y. Konkurencijos tyrimas buvo pradėtas 2010-02-18 Konkurencijos tarybos 2010-02-18 nutarimu Nr. 1S-15  (87-88 b.l.), o ginčo reklama buvo nutraukta transliuoti 2010-02-04, 2010-02-05 ją pakeitus patikslinta reklama.

Pareiškėja tvirtina, kad be pagrindo taikyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nesant

įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl Konkurencijos tarybos 2010-05-06 nutarimo Nr. 2S-12 „Dėl „Omnitel Extra“ paslaugos reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“, nes jis  yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. 1-2345/2010). Vertina, kad  nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo minėtoje administracinėje byloje, konstatuojančio pareiškėjos neteisėtus veiksmus, Konkurencijos taryba negalėjo šio fakto naudoti sankcijos dydžio vertinime. Teigia, kad transliuotos reklamos mastas ir poveikis nebuvo toks didelis, kaip nurodo atsakovė, nes vartotojai nėra pareiškėjai pateikę pretenzijų ar pareiškę ieškinių dėl transliuotos reklamos.

Pagal Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalį atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Pagal Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo 22 straipsnio 11 dalį atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo.  Iš bylos medžiagos matyti, kad yra pareiškėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė – tai, kad ji savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms,padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu. Pareiškėja teisingai pažymi, kad  ginčo reklama televizijoje ir radijuje buvo nutraukta dar iki Konkurencijos tarybos tyrimo pradžios, t.y. Konkurencijos tyrimas buvo pradėtas 2010-02-18 Konkurencijos tarybos 2010-02-18 nutarimu Nr. 1S-15 (Tarybos bylos medžiaga, b.l. 87-88), o ginčo reklama buvo nutraukta transliuoti 2010-02-04, 2010-02-05 ją pakeitus patikslinta reklama. Šią aplinkybę atsakovė skundžiamame nutarime pripažino. Be to, iš tyrimo medžiagoje esančio susirašinėjimo matyti, kad pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo su atsakove tyrimo metu ir prieš tyrimą. Atsakovė be pagrindo pripažino, kad yra pareiškėjos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nes pareiškėjai pakartotinai per metus skiriama Lietuvos Respublikos  Reklamos įstatyme numatyta nuobauda. Pažymėtina, kad nesant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl Konkurencijos tarybos 2010-05-06 nutarimo Nr. 2S-12 „Dėl „Omnitel Extra“ paslaugos reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“, nebuvo  pagrindo konstatuoti  minėtos pareiškėjos atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinę bylą Nr. I-2345-171/2010 išnagrinėjo tik 2010-11-15. LITEKO duomenimis  šiuo metu pareiškėjai nepalankus teismo sprendimas įsiteisėjęs. Taigi, nustačius pareiškėjos atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir nenustačius, kad yra minėta jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, bauda mažintina iki 40 000 litų. Labiau mažinti baudą pagrindo nėra, nes, kaip rodo bylos medžiaga,  ginčo reklama buvo paskleista plačiai.  Kita skundo dalis atmetama.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 4 p.,

Pareiškėjos UAB „Omnitel“ skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010-06-17 nutarimą Nr. 2S-16 „Dėl UAB „Omnitel“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“, pareiškėjai skirtą 45 000 litų baudą sumažinti iki 40 000 litų.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

 

Teisėjai

Raimondas Blauzdžius

Nijolė Šidagienė

Bronius Januška