Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Arlauskienės ir Broniaus Januškos, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant atsakovės atstovui J. M., trečiojo suinteresuoto asmens atstovei A. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos RUAB „Urbico“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti LR konkurencijos tarybos 2010-08-26 nutarimą Nr. 1S-148, kuriuo atsakovė nutarė atsisakyti pradėti tyrimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Pareiškėja skunde (b. l. 1-7) nurodė, kad 2010-07-29 skundu „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo nutraukti veiksmus (neveikimą), diskriminuojančius RUAB „Urbico“ ir sudarančius konkurencijos sąlygų skirtumų (KĮ 4 str., 40 str. 1 d. 1 p.)“ kreipėsi į atsakovę, prašydama įpareigoti Vilniaus m. savivaldybės administraciją (toliau – Vilniaus savivaldybė, savivaldybė) nutraukti neteisėtus veiksmus (neveikimą), taikyti savivaldybės atžvilgiu laikinojo pobūdžio priemones – įpareigoti ją nutraukti neteisėtus veiksmus (neveikimą) – pilnai vykdyti einamąjį atsiskaitymą bei išreikalauti iš Vilniaus savivaldybės duomenis, patvirtinančius tą faktą, kad savivaldybė nepagrįstai vengė atsiskaityti išimtinai su RUAB „Urbico“. Skundą grindė šiais argumentais: 1) sprendimas neatsiskaityti pagal sudarytas sutartis su pareiškėja diskriminuoja pastarąją; 2) dėl tokio sprendimo gali atsirasti ir atsiranda konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos, kurias sukėlė Vilniaus savivaldybė, neatsiskaitydama su pareiškėja, nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymo; 4) egzistuoja ne tik individualus pareiškėjos, bet ir viešasis interesas pašalinti neteisėtus savivaldybės veiksmus ir užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę rinkoje, kurioje veikia pareiškėja; 5) dėl skunde nurodomų priežasčių savivaldybė įpareigotina nutraukti neteisėtą neveikimą. 2010-08-26 nutarimu atsakovė nutarė atsisakyti pradėti tyrimą dėl Vilniaus savivaldybės veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo (toliau ir – KĮ) 4 straipsnio reikalavimams, motyvuodama, kad: 1) pareiškėjos skundžiami savivaldybės veiksmai nepatenka į KĮ 4 str. taikymo sritį; 2) nėra pateikta duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad savivaldybė yra priėmusi kokį nors atskirus ūkio subjektus ar jų grupes galimai privilegijuojantį ar diskriminuojantį sprendimą pareiškėjos nurodomu atveju; 3) pareiškėjos skunde nurodyta susiklosčiusi situacija yra prievoliniai (sutartiniai) santykiai ir turėtų būti sprendžiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, o ne KĮ, nuostatomis. Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutinka, nes savivaldybė atsiskaito su kreditoriais pagal vidaus teisės aktus, reglamentuojančius jos struktūrą ir veikimą. Prieš vykdant kiekvieną mokėjimą, pagal vidiniuose savivaldybės veikimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą procedūrą, yra priimamas individualus administracinis sprendimas patvirtinti tokio mokėjimo vykdymą. Atsakovė laikosi klaidingos pozicijos, kad trečiasis suinteresuotas asmuo mokėjimus vykdo kaip reguliarus civilinės teisės subjektas. Tai yra objektyviai neįmanoma, nes Vilniaus savivaldybė yra specifinė, vietos valdžios funkcijas įgyvendinanti institucija, veikiant pagal kitus teisės aktus nei reguliarūs ūkio subjektai. Individualių administracinių sprendimų, nustatančių kada ir su kuriais kreditoriais bus atsiskaitoma, priėmimas (ar šiuo atveju – vengimas juos priimti) patenka į KĮ 4 str. taikymo sritį, nes minėtais individualiais administraciniais sprendimais yra pažeidžiama KĮ 4 str. 1 d. įtvirtinta viešojo administravimo subjektų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę tikslingai vengiant priimti sprendimus, kurie leistų savivaldybei atsiskaityti su pareiškėja. Tokiais veiksmais yra iškraipoma konkurencija, nes, neteisėtai proteguojant pareiškėjos konkurentus, pareiškėja yra diskriminuojama ir stumiama bankroto link. Atsižvelgiant į tai, kad pačiame KĮ yra nustatyta ne tik negatyvi viešojo administravimo subjektų pareiga savo leidžiamais aktais neapriboti konkurencijos, bet ir pozityvi pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kuri yra suprastina kaip pareiga priimti visus reikalingus administracinius sprendimus, kad ūkio subjektai galėtų sąžiningai konkuruoti, laikytina, kad KĮ 4 str. taikymo sritis apima ne tik konkrečių jau išleistų teisės aktų patikrinimą aspektu ar jie neriboja konkurencijos, bet ir viešojo administravimo subjektų neteisėto neveikimo nepriimant sprendimų, reikalingų užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Atsakovės atsisakymas pradėti tyrimą dėl skunde nurodytų trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų yra nepagrįstas ir neteisėtas, tiesiogiai pažeidžiantis KĮ 23 str. 1 d. 1 p. nustatytą pareigą. Tokie veiksmai sudaro savarankišką nutarimo panaikino pagrindą (LR ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Aplaidžiai tirdama pareiškėjos pateiktą medžiagą atsakovė pažeidė ir bendruosius gero viešojo administravimo principus, netinkamai įgyvendindama jos kompetencijai paskirtas funkcijas. Vilniaus savivaldybės atliekamų veiksmų neteisėtumą įrodo ir 2009-10-22 bei 2009-11-06 Vilniaus apygardos teismo preliminarūs sprendimai civilinėje byloje Nr. L2-6985-585/2009, kuriais pareiškėjos naudai iš Vilniaus savivaldybės buvo priteista 3 283 764,60 Lt, taip pripažįstant, jog pastaroji atliko neteisėtus veiksmus. Taigi, atsakovės pasiūlymas pareiškėjai savo teises ginti bendrosios kompetencijos teismuose yra beprasmis, nes pareiškėja tai jau daro. Pareiškėja prašė ištirti, ar Vilniaus savivaldybės veiksmai nėra neteisėti ne tik civilinės teisės, tačiau ir konkurencijos teisės prasme. Aplinkybė, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai dėl viešojo administravimo įsipareigojimų apmokėti pagal sudarytas sutartis vienam konkrečiam ūkio subjektui leidžia kilti pagrįstam įtarimui, kad buvo įvykdyti veiksmai, pažeidžiantys KĮ, dėl to atsakovės atsisakymas pradėti tyrimą remiantis KĮ 25 str. 4 d. 5 p. yra nepagrįstas ir neteisėtas. Tokiais atsakovės veiksmais buvo pažeisti procedūriniai reikalavimai tinkamai išnagrinėti viešojo administravimo subjektui skunde pateikiamą informaciją, tuo pažeidžiant LR viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 str. 1 d. 1 p. įtvirtintą įstatymo viršenybės principą bei bendrąjį gero viešojo administravimo principą. Pareiškėjos pateikti duomenys, tinkamai juos išnagrinėjus, objektyviai leistų įtarti KĮ pažeidimą, ypač turint omenyje tai, kad tarp pareiškėjos pateiktų įrodymų buvo Vilniaus apygardos teismo sprendimai, kurie neginčijamai įrodo, kad savivaldybės atlikti veiksmai buvo neteisėti. Atsižvelgiant į skunde nurodomus veiksmus, bei pagrindines administracinės procedūros taisykles, atsakovė privalėjoišnagrinėti pareiškėjos pateiktus duomenis ir pradėti tyrimą, kurio metu duomenys būtų ištirti ir patikrinti, bei nustatyta, ar toks pažeidimas iš tiesų buvo įvykdytas. Pareiškėja yra privatus subjektas, neturintis reikiamų įgaliojimų, kuriais naudodamasi galėtų surinkti visus reikalingus duomenis, galinčius pagrįsti KĮ pažeidimo buvimą, tačiau tokius įgaliojimus turi atsakovė. Bandymas perkelti įrodinėjimo pareigą pareiškėjai yra nesuderinamas su atsakovės veiklos tikslais bei funkcijomis. Atsisakymas pasinaudoti šiais įgaliojimais yra neteisėtas ir prieštaraujantis atsakovės institucijos tikslui bei funkcijoms. Pareiškėja savarankiškai ginasi civilinės teisės priemonėmis, tačiau savivaldybė, piktnaudžiaudama savo procesinėmis teisėmis ir toliau pažeidinėdama KĮ normas, pateikė dėl nurodyto teismo sprendimo, kuriai pareiškėjai priteistas įsiskolinimas, apeliacinį skundą, be to, pateikė pareiškėjai pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo, kuriuo iš esmės pripažįsta teismo priteistą skolą, tačiau siekia įteisinti jos sumokėjimo vilkinimą dar dvejiems metams. Toks elgesys neteisėtas ne tik LR CPK, bet ir KĮ normų prasme, nes skolos sumokėjimą Vilniaus savivaldybė vilkina tik pareiškėjos atžvilgiu.

Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 61-64) nurodė ir teismo posėdyje jos atstovas paaiškino, kad pareiškėja visiškai klaidingai traktuoja tarp jos ir trečiojo suinteresuoto asmens – savivaldybės atsiradusius teisinius santykius. Pareiškėja neskiria savivaldybės veikimo kaip viešojo administravimo subjekto, reguliuojančio ūkinę veiklą, ir kaip civilinių teisinių santykių dalyvio, esančio lygiaverčiu kitai sutarties šaliai ir neturinčiu jos atžvilgiu imperatyvių galių. Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjos ir Vilniaus savivaldybės jau yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, t. y. tarp jų buvo sudarytos sutartis dėl atitinkamų paslaugų teikimo, darbų atlikimo, tokių sutarčių sudarymo fakto atitikties Konkurencijos įstatymui pareiškėja neginčija. Pareiškėja Konkurencijos tarybai skundė savivaldybės veiksmus, susijusius su sutarties vykdymų (atlyginimo sumokėjimo už suteiktas paslaugas, atliktus darbus), ir jų nesuderinamumą su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Taigi pareiškėja siekė, kad atsakovė įvertintų savivaldybės veiksmus, susijusius su tinkamu sutarčių vykdymu. Tačiau pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas (tiek šio straipsnio 1 dalies, tiek ir 2 dalies) gali būti vertinami tik viešojo administravimo subjektų veiksmai, kai jie vykdo teisės aktais jiems pavestas viešojo administravimo funkcijas. Nagrinėjamu atveju savivaldybės veiksmai vertinami tik civilinių teisinių santykių kontekste, nes tokiais (sutartiniais) veiksmais nevykdoma jokių viešojo administravimo funkcijų. Kaip nurodė Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, LR civilinio kodekso 2.36 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybė ir jos institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais, kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Valstybė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per atitinkamas institucijas. Todėl, jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra valstybės institucija, jis laikomas civiliniu (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2007-10-08 nutartis byloje Nr. T-XX-48-07). Remiantis aukščiau išdėstytu, pareiškėjos Konkurencijos tarybai apskųsti savivaldybės veiksmai, susiję su netinkamu sutarčių vykdymu, nepatenka į Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymo sritį. Todėl atsakovė vadovavosi Konkurencijos įstatymo 25 str. 4 d. 2 ir 5 punktais, įpareigojančiais atsisakyti pradėti tyrimą, jei tirti pareiškime nurodytus faktus Konkurencijos tarybai nepriklauso ir jei nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Pareiškėja nedetalizuoja, kaip atsakovė pažeidė bendruosius gero viešojo administravimo principus, netinkamai įgyvendindama jai paskirtas funkcijas, bei nepateikė jokių tai pagrindžiančių duomenų. LVAT yra nurodęs, kad atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalis bei į Konkurencijos tarybos darbo reglamento 25.4, 25.5, 25.6, 25.7 ir 27 punktus, pareiškėjas nėra įpareigotas pateikti Konkurencijos tarybai visų tyrimui reikalingų duomenų ir dokumentų, tačiau turėtų pateikti pakankamai duomenų leidžiančių numanyti, jog galimai padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas, t. y. pareiškėjas nėra atleidžiamas nuo pareigos pateikti tam tikrus duomenis, o ne tik savo nuomonę (2010-09-27 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-996/2010). LR viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 23 straipsnio 1 dalis įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus. Tai niekaip nesuponuoja pareigos viešojo administravimo subjektui būtinai priimti pozityvų sprendimą skundą padavusio subjekto atžvilgiu. Pareiškėja iš esmės nepateikė jokių duomenų apie Konkurencijos įstatymo pažeidimus, o jos pateiktos informacijos išnagrinėjimas leido daryti išvadą, kad tarp Vilniaus savivaldybės ir pareiškėjos yra susiklostę sutartiniai santykiai, o tai yra civilinės teisės reglamentuojama sritis, ir joje kylančių prievolių užtikrinimas nėra atsakovės kompetencija. Pareiškėjos teiginys, kad Konkurencijos taryba turėjo išsireikalauti daugiau duomenų, yra nelogiškas, nes papildomi duomenys nepakeistų tarp pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens susiklosčiusių civilinių teisinių santykių pobūdžio. Skola pareiškėjos ieškinio pagrindu jau yra priteista Vilniaus apygardos teismo 2010-06-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5442-585/2010. Taigi pareiškėjos teisės yra ginamos ir ji gali susigrąžinti tą sumą iš savivaldybės, kurią pastaroji yra skolinga. Nėra pagrindo kvalifikuoti kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimą savivaldybės veiksmus pateikiant apeliacinį skundą dėl nurodyto teismo sprendimo bei pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo, nes tiek apeliacinio skundo padavimas, tiek taikos sutarties siūlymas yra iš esmės civilinio proceso teisės, be to, tai nėra Konkurencijos įstatymo taikymo sritis.Nesuprantama, kodėl pareiškėja mano, jog palankūs teismų sprendimai civilinėje byloje yra „beprasmiai“ jos teisių gynybos požiūriu. Konkurencijos tarybos veiksmų nereikia tam, kad teismų sprendimai įsigaliotų. Beto, atsakovė nėra antstolių funkcijas atliekanti institucija, ir būtent į antstolius pareiškėja turėtų kreiptis, jei skola jai nebūtų grąžinta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 66-68) nurodė ir teismo posėdyje jos atstovė paaiškino, kad dėl visuotinai žinomos aplinkybės – ekonominio sunkmečio situacijos šalyje, savivaldybės biudžete nėra numatyta pakankamai lėšų esamiems įsiskolinimams padengti. Savivaldybės finansinė padėtis yra ypatingai sunki, jos įsiskolinimas kitiems kreditoriams yra daug didesnis, nei pareiškėjai. Ji nėra priėmusi jokių sprendimų diskriminuoti vieną ar kitą ūkio subjektą, tačiau dėl susiklosčiusios ekonominės situacijos neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais. Savivaldybė nepriima jokių administracinių sprendimų, kuriais būtų nustatoma su kuriais kreditoriais bus atsiskaitoma, o su kuriais ne. Šiuo atveju ji veikia kaip civilinių santykių subjektas t. y. atsiskaito pagal sudarytas sutartis. Pareiškėja netinkamai aiškina LR konkurencijos įstatymą. Šio įstatymo 4 str. 1 d. tik viešojo administravimo subjektams, kuriems yra pavesta teisės aktais vykdyti uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu nustato pozityviąją pareigą priimti sprendimus, kurie užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę. Visiems kitiems viešojo administravimo subjektams LR konkurencijos įstatymas numato tik pareigą nepriimti teisės aktų arba kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes. Savivaldybė nėra viešojo administravimo subjektas, kuris įgyvendintų įstatymo pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, todėl ji turi tik pareigą nepriimti teisės aktų arba kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad Vilniaus savivaldybė tokius sprendimus būtų priėmusi, todėl atsakovė pagrįstai atsisakė pardėti tyrimą. Skundžiami veiksmai nepatenka į LR konkurencijos įstatymo 4 str. taikymo sritį. LR konkurencijos taryba neturi įgaliojimų tirti ir aiškintis kaip sutarties šalys vykdo savo prievolinius santykius. Iš sandorių atsirandančių prievolių vykdymui taikomos ne LR konkurencijos įstatymo, bet LR civilinio kodekso nuostatos. Todėl pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės t. y., kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatsiskaito už suteiktas paslaugas ar atliktus darbus gali būti nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme. Skunde LR konkurencijos tarybai RUAB „Urbico“ prašė taikyti sankcijas - įpareigoti Vilniaus savivaldybę per protingą 30 dienų terminą atsiskaityti su pareiškėja pagal nurodytas sutartis, įpareigoti vykdyti einamąjį atsiskaitymą ir pan. Taigi akivaizdu, kad pareiškėja savo skundu atsakovei siekė ne to, kad būtų ištirtas galimas LR konkurencijos įstatymo pažeidimas, bet kad jai būtų apmokėta už suteiktas paslaugas ar atliktus darbus pagal sudarytas sutartis, o tokį įpareigojimą gali nustatyti tik teismas. Pareiškėja gina savo galimai pažeistas teises teisme ir prašo priteisti galimai susidariusį įsiskolinimą iš savivaldybės, tačiau skunde remiasi Vilniaus apygardos teismo neįsiteisėjusiais sprendimais, todėl negalima sutikti, kad savivaldybė atlieka civilinės teisės normas pažeidžiančius veiksmus. Be to, kaip jau buvo nurodyta tai yra šalių civiliniai teisiniai santykiai, kurių LR konkurencijos taryba negali tirti ir vertinti, nes tai nepriklauso jos kompetencijai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalį, bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjos atstovams nedalyvaujant. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja RUAB „Urbico“ 2010-07-29 kreipėsi į atsakovę LR konkurencijos tarybą, prašydama įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį Vilniaus miesto savivaldybės administraciją nutraukti veiksmus (neveikimą), diskriminuojančius pareiškėją ir sudarančius konkurencijos sąlygų skirtumų.

Skunde nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio mėnesį savivaldybė pradėjo vėluoti su ja atsiskaityti, 2010-07-23 dienai įsiskolinimas sudarė 3 980 721,33 Lt, o delspinigiai ir palūkanos siekė 620 852,35 Lt. Savivaldybė neneigė susidariusios skolos bei ją pripažino, skola derinta skolos suderinimo aktais. Be to, dėl trečiojo suinteresuoto asmens skolos pareiškėja kreipėsi į teismą, ir 2010-06-28 Vilniaus apygardos teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5442-585/2010 priteisė jai 2 515 481,54 Lt skolą, 162 891,54 Lt palūkanų ir 48 602,14 Lt delspinigių, tačiau savivaldybė atsisako sumokėti skolą. Pareiškėja teigė, kad jos nepatvirtintais duomenimis, savivaldybė kitiems kreditoriams vykdo pinigines prievoles, atsiskaito pagal sutartis, o išsamią informaciją apie tai iš trečiojo suinteresuoto asmens turėtų išreikalauti Konkurencijos taryba tyrimo metu, nes pareiškėja dėl objektyvių priežasčių neturi galimybės ją pateikti. Pareiškėjos nuomone, savivaldybės elgesys pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, diskriminuoja pareiškėją, dėl to atsiranda konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, o šios skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu, todėlskunde atsakovę prašė įpareigoti savivaldybę per protingą 30 dienų terminą atsiskaityti su pareiškėja pagal nurodytas sutartis, pilnai vykdyti einamąjį atsiskaitymą išreikalauti iš Vilniaus savivaldybės atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus ir kitus dokumentus apie jos 2007-2010 metais turėtas finansines lėšas ir turtines teises, duomenis apie atsiskaitymus su pareiškėjos nurodytomis įmonėmis bei individualaus ir norminio pobūdžio teisės aktus, kuriais ji nusprendė neatsiskaityti su pareiškėja, taip pat atitinkamus teisės aktus, kuriais nuspręsta atsiskaityti pagal sutartis, sudarytas su kitais ūkio subjektais 2007-2010 metų laikotarpiu. Prašė neatidėliotinai taikyti laikinojo pobūdžio priemones pagal Konkurencijos įstatymo 28 str. 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto nuostatas, įpareigojant savivaldybę nutraukti neteisėtą neveikimą, nes dėl jo pareiškėjos veikla suvaržyta, jai gresia bankrotas. Teigė, kad pajamos, gautinos iš Vilniaus savivaldybės, sudaro didelę dalį pareiškėjos planuojamų pajamų, įtrauktų į jos 2009-06-10 Restruktūrizavimo plano metmenis (restruktūrizavimo byla iškelta 2009-11-11 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5512-661/2209), todėl jų negavimas gali lemti tai, kad pareiškėjai nepavyks atkurti mokumo restruktūrizavimo procese, dėl ko tektų kelti bankroto bylą (b. l. 10-27).

Su skundu pateikė su Vilniaus m. savivaldybės administracija 2004-2007 metais sudarytas sutartis dėl kelių ženklų priežiūros, šviesoforų postų priežiūros, informacinių nuorodų Vilniaus miesto istorinėje dalyje įrengimo ir priežiūros, vaikų žaidimo aikštelių įrenginių pirkimo ir priežiūros, greičio matavimo, autobusų juostos arba raudonos šviesos kontrolės sistemos paslaugos pirkimo, suolų Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiose keleivinio transporto stotelėse pagaminimo ir pastatymo, išmontavimo, medinės suolo dalies pakeitimo darbų. Nurodė pagal šias sutartis Savivaldybei suteikusi jose numatytas paslaugas bei įrengusi sutartus objektus. Teiginiui dėl savivaldybės vengimo grąžinti įsiskolinimą pagrįsti pateikė PVM sąskaitų faktūrų ir atliktų darbų aktų kopijas, pažymą apie neapmokėtas skolas pagal atitinkamas PVM sąskaitas faktūras ir atliktų darbų aktus 2010 -04-30 dienai bei savivaldybės 2009-06-16 rašto Nr. A51-14058(2.2.7.31-UK3) ir 2009-07-22 rašto Nr. A51-16960(2.2.7.31-UK3) kopijas (Konkurencijos tarybos byla, I-III t.).

Atsakovė, išnagrinėjusį gautą skundą ir pateiktą medžiagą, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 25 str. 4 d. ir 5 punktais, 2009-08-26 nutarimu Nr. 1S-148 atsisakė pradėti tyrimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Savo atisakymą motyvavo tuo, kad: 1) pareiškėjos skundžiami savivaldybės veiksmai nepatenka į Konkurencijos įstatymo 4 str. taikymo sritį; 2) nėra pateikta duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad savivaldybė yra priėmusi kokį nors atskirus ūkio subjektus ar jų grupes galimai privilegijuojantį ar diskriminuojantį sprendimą pareiškėjos nurodomu atveju; 3) pareiškėjos skunde nurodyta susiklosčiusi situacija yra prievoliniai (sutartiniai) santykiai ir turėtų būti sprendžiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, o ne Konkurencijos įstatymo nuostatomis. (Konkurencijos tarybos byla, III t. b. l. 63-64).

Konkurencijos įstatymo 4 str. 1 dalis nustatyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veikios reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Konkurencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nurodo, kad Konkurencijos taryba kontroliuoja kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo. Šio įstatymo 19 str. 1 d. 4 punktas numato Konkurencijos tarybos teisę ir pareigą nagrinėti, ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, esant pagrindui, kreiptis į valstybės valdymo ir savivaldos institucijas su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus.

Konkurencijos įstatymo 25 str. 4 d. numatyta, kad Konkurencijos tarybą atsisako pradėti tyrimą, jei: 1) pareiškime nurodyti faktai yra mažareikšmiai, nedarantys esminės žalos šio įstatymo saugomiems interesams; 2) tirti pareiškime nurodytus faktus Konkurencijos tarybai nepriklauso; 3) pareiškime nurodyti faktai jau buvo tirti ir dėl jų yra priimtas nutarimas; 4) pareiškėjas per Konkurencijos tarybos nustatytą laiką nepateikė tyrimui pradėti reikalingų duomenų ir dokumentų; 5) nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą.

Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 4 dalyje numatyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų. Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 1 dalis įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus.

Kaip minėta, pareiškėja Konkurencijos tarybai skundė Vilniaus m. savivaldybės administracijos veiksmus, susijusius su sutarties vykdymu (atlyginimo sumokėjimo už suteiktas paslaugas, atliktus darbus) ir prašė juos vertinti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų kontekste. Nustatyta, kad tarp pareiškėjos ir savivaldybės buvo sudarytos sutartis dėl atitinkamų paslaugų teikimo, darbų atlikimo, taigi tarp jų yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 2 dalies nuostatas gali būti vertinami viešojo administravimo subjektų veiksmai, kai šie subjektai vykdo teisės aktais jiems pavestas viešojo administravimo funkcijas. Nagrinėjamu atveju savivaldybė, sudarydama su pareiškėja sutartis dėl atitinkamų paslaugų teikimo, veikė civilinių teisinių santykių kontekste ir tinkamai nevykdydama įsipareigojimų, kylančių iš sudarytų sutarčių, taip pat nevykdė jokių viešojo administravimo funkcijų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos Konkurencijos tarybai skundžiami savivaldybės veiksmai, susiję su netinkamu sutarčių vykdymu nepatenka į Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymo sritį.

Įvertinus pareiškėjos Konkurencijos tarybai pateiktą medžiagą, su trečiuoju suinteresuotu asmeniu sudarytas sutartis, matyti, kad tarp pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens yra susiklostę sutartiniai santykiai, reglamentuojami civilinės teisės. Iš civilinių teisinių santykių kylančių prievolių užtikrinimas nėra Konkurencijos tarybos kompetencija. Konkurencijos tarybos išreikalauti papildomi duomenys nepakeistų tarp pareiškėjos ir savivaldybės susiklosčiusių civilinių teisinių santykių pobūdžio. Todėl Konkurencijos taryba vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 18 str. 1 d., kur jai numatyta pareiga kontroliuoja kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu nepiktnaudžiavimo valdžia principu, neturėjo pagrindo iš trečiojo suinteresuoto asmens reikalauti papildomus duomenis, susijusius su pareiškėjos skundu.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą su ieškiniu Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sutartinių prievolių vykdymo ir nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. L2-6985-585/2009 2009-10-22 preliminariu sprendimu bei 2009-11-06 papildomu preliminariu sprendimu priteisė pareiškėjos naudai iš savivaldybės 2 515 482,54 Lt skolos, 555 789,38 Lt nuostolių, 164 891,54 Lt įstatyminių palūkanų ir 48 602,14 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismo 2010-06-28 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5442-585/2010 2009-10-22 preliminarus sprendimas pakeistas, metinių palūkanų dydį sumažinant iki 5 proc., o 2009-11-06 papildomas preliminarus sprendimas panaikintas ir pareiškėjos reikalavimas dėl 555 789,38 Lt nuostolių priteisimo atmestas (b. l. 28-31). 2010-07-23 pareiškėja padavė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010-06-28 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5442-585/2010 (b. l. 32-38) ir 2010-07-21 kreipėsi į pareiškėją su pasiūlymu dėl taikos sutarties sudarymo šioje civilinėje byloje (b. l. 39). Taigi pareiškėja gina savo teises ir siekia atgauti skolą civilinio proceso tvarka. Savivaldybė, pateikusi apeliacinį skundą dėl minėto teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5442-585/2010 ir pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo įgyvendina savo procesines teises, todėl nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad šiais veiksmais trečiasis suinteresuotas asmuo pažeidžia Konkurencijos įstatymą. Kaip minėta, LR konkurencijos taryba negali tirti ir vertinti tarp pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens susiklosčiusių civilinių teisinių santykių, nes tai nepriklauso jos kompetencijai

Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovė, remdamasi LR konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktais, pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl trečiojo suinteresuotojo asmens veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, nes tirti pareiškime nurodytus faktus Konkurencijos tarybai nepriklauso ir nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas atsakovės 2010-08-26 nutarimas Nr. 1S-148, yra teisėtas ir pagrįstas, teisinio pagrindo jį naikinti nėra, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–89 straipsniais,

pareiškėjos RUAB „Urbico“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

Teisėjai

Violeta Balčytienė

Liuda Arlauskienė

Bronius Januška