Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko Arūno Kaminsko, kolegijos teisėjų Mefodijos Povilaitienės ir Veslavos Ruskan, sekretoriaujant Anai Matutienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovams L. P., D. Š. ir G. R., atsakovės atstovui Justui Margeniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos TEO LT, AB skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

pareiškėja TEO LT, AB (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Konkurencijos taryba) 2010-09-23 nutarimą Nr. 2S-22 „Dėl akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – Nutarimas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Skunde Bendrovė paaiškino, jog Konkurencijos taryba Nutarimu pripažino, kad Bendrovės nuo 2009-04-16 iki 2009-09-30 interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt, skrajutėse bei reklaminiuose laiškuose skleista akcijos „Zebra vasara 2009“ reklama (toliau – Reklama), kuria siūloma įsigyti spartųjį internetą „Zebra“, nenurodant, kad vartotojams be reklamoje nurodytų paslaugos mokesčių gali tekti mokėti ir papildomus mokesčius, laikytina klaidinančia reklama, pažeidžiančia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymą (toliau – Reklamos įstatymas) ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą (toliau – Konkurencijos įstatymas), ir už ją Bendrovei skyrė 15500 Lt baudą.

Nesutikimą su Nutarimu TEO LT, AB pagrindė keletu argumentų:

1. Bendrovė mano, kad Konkurencijos taryba negalėjo tirti Reklamos teisėtumo, nes ši Reklama nepažeidė daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesų. Byloje buvo gautas tik vienintelis skundas dėl Reklamos, todėl mano, kad Konkurencijos taryba, pradėdama Reklamos tyrimą ir priimdama Nutarimą, pažeidė Konkurencijos įstatymo 17 str. 4 d., taip pat nesivadovavo Konkurencijos tarybos Darbo reglamento, patvirtinto Konkurencijos tarybos 2002-11-14 nutarimu Nr. 129 (toliau – Darbo reglamentas), 4.3. p., apibrėžiančiu Konkurencijos tarybos veiklos proporcionalumo principą, reiškiantį tai, kad tyrimo ar nagrinėjimo veiksmų ir sprendimų mastas bei griežtumas turi būti proporcingi siekiamam tikslui, t. y. vartotojų teisių gynimui. Be to, pagal Darbo reglamento 26 p., jei pareiškime prašoma ištirti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, numatytus Konkurencijos įstatymo 16 str., pareiškėjas privalo pateikti jam žinomus įrodymus, kad prašomi ištirti veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus, tačiau tokių įrodymų nepateikė nei skundo autorius, nei pati Konkurencijos taryba.

2. TEO LT, AB nesutinka su Konkurencijos tarybos išvada, kad Reklama, kurioje nenurodyta, jog 0 Lt akcija, pusę metų taikoma tik šviesolaidžio interneto paslaugai, neatitinka Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. numatyto išsamumo kriterijaus. Pažymėjo, kad vartotojas, kreipdamasis į Bendrovę, gali pasitikslinti šviesolaidžio interneto paslaugos teikimo technines galimybes ir atitinkamai akcijai taikomas papildomas sąlygas/mokesčius, nesant galimybės teikti paslaugą šia technologija. Nuoroda į papildomas sąlygas adresu www.internetas.zebra.lt ir galimybė prieš įsigyjant paslaugą pasiteirauti apie jos teikimo sąlygas Bendrovės atstovų, visiškai tenkina reklamos išsamumo reikalavimą. Be Reklamos internete, skrajutėse ir reklaminiuose laiškuose, teisėta, teisinga ir išsami Reklama buvo skleidžiama radijo ir reklaminių plakatų pagalba. Šios reklamos priemonės taip pat neabejotinai suteikė galimybę vartotojams susipažinti su Bendrovės akcija bei eliminavo suklaidinimo galimybę.

3. Priimdama Nutarimą, Konkurencijos taryba neįvertino techninių Bendrovės paslaugų teikimo reikalavimų. Konkurencijos tarybos pozicija, kad susipažinęs su Reklama, kurioje nurodomas tikslus po 6 mėnesių galiosiantis mėnesinis interneto plano mokestis, Reklamos vartotojas pagrįstai gali tikėtis mokėti nurodytą kainą ir nepatirti jokių papildomų išlaidų, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jam tas internetas būtų tiekiamas, taip formuojant nuomonę, kad Reklamoje nurodytas paslaugos plano mėnesio mokestis vartotojo turi būti suprantamas kaip galutinė ir visa apimanti vartotojo mokėtina suma, yra nepagrįsta. Paaiškino, kad paslaugos plano mėnesio mokestis paslaugų kainodaroje yra tik vieno konkretaus mokesčio bendrinis pavadinimas. Reklamoje yra nurodyta konkreti mokesčio rūšis – paslaugos plano mėnesinis mokestis, o žinute „yra papildomų sąlygų“ Bendrovė informuoja vartotojus apie galimas papildomas sąlygas, kurios gali įtakoti interneto paslaugos teikimą, t. y. techninių galimybių teikti paslaugą buvimą, poreikį turėti veikiančią liniją ir pan. Atsižvelgiant į paslaugos specifiką, Reklamoje pateikiama nuoroda į papildomų sąlygų buvimą, leidžianti vartotojui suprasti, kad pateikta informacija nėra absoliuti ir baigtinė (tokią informaciją pateikti reklamoje iš viso nėra įmanoma), negali būti pripažįstama vartotojo ekonominio elgesio paveikimu. Bendrovės Reklamos gavimo metu vartotojo apsisprendimas dėl paslaugos yra ribojamas vėliau gaunama informacija dėl techninių galimybių buvimo. Vartotojas, pageidavęs pasinaudoti akcijos pasiūlymu, turėjo kreiptis į Bendrovę, kur jam visada suteikiama aiški ir teisinga informacija, leidžianti išvengti bet kokio suklaidinimo. Bendrovės teigimu, jos teikiamų paslaugų specifika yra tokia, kad vartotojas konkrečią paslaugą gali įsigyti tik tiesioginio kontakto su Bendrove metu, kuomet vartotojai informuojami apie visas paslaugos teikimo sąlygas, o kontaktas laikytinas paslaugos užsakymo proceso dalimi.

4. Nutarime pripažinta, kad Reklama galėjo suklaidinti vartotojus, kadangi jie turėjo mokėti 23 Lt per mėnesį linijos mokestį. Bendrovė su tokia Konkurencijos tarybos išvada nesutinka ir mano, kad Reklama negali būti pripažinta klaidinančia, nes nėra įrodyta, kad ji paveikė vartotojų ekonominį elgesį, t. y. nėra įrodyta, jog, jeigu būtų žinojęs, kad be pasirinkto plano teks mokėti ir papildomą linijos mokestį, vartotojas būtų pasirinkęs kitą paslaugos teikėją.

5. Abejonių Bendrovei kelia ir Konkurencijos tarybos Reklamos tyrimo teisinis bei faktinis pagrindas. TEO LT, AB vertinimu, tyrimas buvo pradėtas pagal 2010-02-20 vartotojo skundą, tačiau tikslingai nurodytas kitas tyrimo teisinis pagrindas – Konkurencijos įstatymo 24 str. 2 d., pagal kurį Konkurencijos taryba turi teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą savo iniciatyva.

6. Bendrovei pritaikyta sankcija neatitinka nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto. Nutarimu konstatuota, kad Reklama skleista vidutiniu mastu, pripažinta, kad ji galėjo suklaidinti ne visus, o tik dalį reklamos vartotojų. Konkurencijos taryba nustatė, kad Bendrovė pašalino padarytą žalą, be to, Bendrovė viso tyrimo metu padėjo Konkurencijos tarybai – aktyviai teikė informaciją ir bendradarbiavo su ja. Vertinant galimo pažeidimo mastą, svarbu, kad dėl Reklamos gautas tik vienas vartotojo skundas, kas įrodo, kad Reklama vartotojams nepadarė didelio poveikio. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis Reklamos įstatymo 22 str. 1 dalimi, Bendrovei galėjo būti paskirtas tik įspėjimas arba ženkliai už baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, t. y. 15500 Lt, mažesnė bauda.

Teisminio nagrinėjimo metu TEO LT, AB atstovai skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Bendrovei atstovaujantis advokato padėjėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose papildomai nurodė, kad vartotojo skundas dėl tariamai klaidinančios Reklamos akcijos gautas 2010-02-20, o Konkurencijos tarybos nutarimas dėl tyrimo pradėjimo priimtas tik 2010-04-22, t. y. praleidus Konkurencijos įstatymo 25 str. 3 dalyje ir Darbo reglamento 30 punkte nustatytą terminą – daugiau kaip vieną mėnesį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 punktu, pagrindinių procedūrų pažeidimas priimant aktą, yra savarankiškas teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą aktą. Taip pat pažymėjo, kad nesutinka su Konkurencijos tarybos tyrimo išvada, jog Reklama ne tik kad galėjo suklaidinti, bet ir suklaidino vartotojus, ką patvirtina konkretus vartotojo skundas, kuriame vartotojas pažymi, kad jeigu būtų žinojęs, jog be pasirinkto plano mokesčio teks mokėti ir papildomą mokestį, būtų pasirinkęs kitą paslaugos teikėją. Šios išvados, Bendrovės atstovo teigimu, neatitinka faktinių aplinkybių, nes vartotojas net 5 mėnesius naudojosi akcija, o vėliau nusprendė, kad Reklama jį gali klaidinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mano, kad Konkurencijos tarybos tyrimas pradėtas ir baigtas abejotino vienintelio vartotojo skundo pagrindu ir jokios realios žalos vartotojams tariamai klaidinanti Reklama iki šių paaiškinimų teikimo dienos nesukėlė. Taip pat dar kartą akcentavo, kad Bendrovei paskirta bauda yra per griežta ir nepagrįsta, nes Konkurencijos taryba neatsižvelgė į nustatytas lengvinančias aplinkybes. Bendrovės atstovo vertinimu, jei esama lengvinančių aplinkybių ir nustačius, kad veika nėra mažareikšmė, bauda pagal teisingumo ir protingumo kriterijus turėjo būti mažesnė negu 14500 Lt. Be kita ko, Bendrovės atstovo teigimu, atsižvelgiant į Konkurencijos tarybos praktiką, akivaizdu, jog tariamo pirmojo pažeidimo atveju paskirta 15500 Lt bauda TEO LT, AB yra akivaizdžiai neproporcinga teisės pažeidimui ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai, o Konkurencijos tarybos nubaudimo elementas yra per griežtas.

Atsakovė Konkurencijos taryba atsiliepime į TEO LT, AB skundą su skunde išdėstytais reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nesutinka su Bendrovės teiginiu, kad Konkurencijos taryba negalėjo tirti Reklamos, nes ji neva nepažeidė daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesų. Paaiškino, kad Bendrovė klaidingai teigia, jog tik vienas vartotojo skundas neleidžia Konkurencijos tarybai tirti Reklamos klaidingumo. Atsakovės teigimu, reklamos klaidingumas ir poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui yra vertinamas, atsižvelgus į Reklamos įstatymo 5 str. 7 dalyje pateiktą vidutinio vartotojo sampratą, be to, „vidutinio vartotojo“ samprata nėra tapatinama ar siejama su „daugumos vartotojų“ samprata. Taip pat atkreipė dėmesį į pačią klaidinančios reklamos sampratą, pabrėždama, jog Reklamos įstatymas nereikalauja įrodyti faktinio vartotojo suklaidinimo ar faktinio poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui. Pabrėžė ir tai, kad poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui nustatymas nereikalauja įrodyti fakto, jog vartotojas įsigijo paslaugą paveiktas reklamos, t. y. pakanka nustatyti poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę. Be kita ko, tai, kad skundas buvo gautas praėjus keliems mėnesiams nuo Reklamos sklaidos pabaigos, neturi reikšmės Reklamos klaidingumo vertinimui. Kita vertus, kaip matyti iš vartotojo skundo apie papildomą mokestį, dėl kurio vartotojas kreipėsi į Konkurencijos tarybą, vartotojas sužinojo ne iš karto nuo paslaugos naudojimosi pradžios, o tik po kelių mėnesių.

Konkurencijos tarybai nėra aišku, kaip šiuo atveju ji galėjo pažeisti proporcionalumo principą, nes tai, ar reklama iš tikrųjų pažeidžia Reklamos įstatymą, ar ne, bei kokiu mastu, iš esmės įmanoma nustatyti tik pradėjus tyrimą. Be to, TEO LT, AB neskundė Konkurencijos tarybos nutarimo dėl tyrimo pradėjimo. Skunde taip pat nėra paaiškinta ir nepateikti jokie argumentai ar įrodymai, kaip Konkurencijos taryba pažeidė įstatymo viršenybės principą.

Atsakovės teigimu, Bendrovė, remdamasi Darbo reglamento 26 punktu, nepagrįstai teigia, kad skundo autorius (vartotojas) neva turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad buvo pažeisti daugelio vartotojų ar ūkio subjektų interesai. Konkurencijos įstatymas nenumato galimybės vartotojui ar vartotojų grupei inicijuoti Konkurencijos tarybos tyrimo, todėl akivaizdu, kad vartotojas nebuvo pareiškėjas ir neturėjo pareigos pateikti Bendrovės nurodytų įrodymų.

Į Bendrovės skundo teiginius, kad Reklama atitiko reklamos išsamumo kriterijų, Konkurencijos taryba atsakė, kad Bendrovė nepateikė jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų. Priešingai, vartotojo skundas ir jame nurodytos aplinkybės patvirtina, kad vartotojas nebuvo informuotas apie papildomus mokesčius netgi pasikreipus į TEO LT, AB dėl paslaugos sąlygų. Taip pat pažymėjo, kad interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt informacija, būtina vartotojų suklaidinimui išvengti, nėra pateikiama, t. y. nėra nurodoma, jog naudojantis Bendrovės teikiama interneto paslauga, teikiama telefono linijos pagalba, be nurodytų mėnesinių mokesčių, jam papildomai reikės mokėti „linijos“ mokestį arba mokestį už fiksuotą ryšį. Bendrovė Reklamoje pateikė tik bendro pobūdžio nuorodą „yra papildomų sąlygų“, tačiau vartotojas iš tokio užrašo negalėtų žinoti, kokios informacijos jis turi ieškoti.

Dėl Bendrovės skundo teiginio, kad Konkurencijos taryba neįvertino techninių Bendrovės paslaugų teikimo reikalavimų, paaiškino, kad Konkurencijos taryba reklamą vertina vidutinio vartotojo požiūriu. Šiuo atveju, vidutiniam vartotojui papildomos ADSL interneto tiekimo sąlygos nėra savaime suprantamas dalykas, o informacija apie tai, kad už ADSL internetą reikės papildomai mokėti linijos mokestį, nebuvo pateikta.

Konkurencijos tarybos teigimu, negalima sutikti su TEO LT, AB teiginiais, kad Reklama nepaveikė skundą padavusio vartotojo ar kitų vartotojų elgesio. Paaiškino, kad su skundu dėl klaidinančios Reklamos vartotojas kreipėsi tik po 5 mėnesių naudojimosi paslauga, nes tik tuomet jam tapo žinoma, kad turės mokėti papildomą mokestį. TEO LT, AB iš esmės nepateikė nė vieno įrodymo, kuris leistų abejoti vartotojo sąžiningumu. Be to, pabrėžė, jog net jei vartotojas būtų buvęs nesąžiningas, tai niekaip neįtakotų nei Reklamos turinio, nei jos vertinimo Reklamos įstatymo 5 straipsnio prasme, nes Konkurencijos taryba yra reklamą klaidingumo požiūriu vertinanti institucija ir tam, kad reklama būtų pripažinta klaidinančia, užtenka tik nustatyti tokio suklaidinimo galimybę.

Konkurencijos taryba nesutinka su Bendrovės teiginiu, kad Reklamos tyrimą pradėjo be aiškaus teisinio ir faktinio pagrindo, ir pabrėžė, kad Bendrovė klaidingai laiko vartotoją pareiškėju. Nurodė, kad tyrimą pradėjo, gavusi informacijos apie galimą Reklamos įstatymo pažeidimą, todėl akivaizdu, kad teisinis pagrindas yra Konkurencijos įstatymo 24 str. 2 dalis. Kita vertus, Bendrovė turėjo galimybę apskųsti Konkurencijos tarybos nutarimą dėl tyrimo pradėjimo, tačiau to nepadarė.

Skirdama baudą, Konkurencijos taryba teigia atsižvelgusi tiek į lengvinančių, tiek į sunkinančių aplinkybių visumą, todėl mažinti baudą, nesant jokių kitų lengvinančių aplinkybių, nėra pagrindo. Nesutinka su Bendrovės skundo teiginiais, kad pažeidimas mažareikšmis. Atsakovės vertinimu, esant tokiam klaidinančios Reklamos sklaidos mastui, koks buvo nustatytas, ir tokiai ilgai Reklamos sklaidos trukmei, laikyti pažeidimą mažareikšmiu nėra pagrindo.

Teisminio nagrinėjimo metu Konkurencijos tarybos atstovas nesutiko su TEO LT, AB skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Ginčas byloje kilęs dėl Konkurencijos tarybos Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.  Ginče keliami trys pagrindiniai klausimai: TEO LT, AB Reklamos priskyrimo klaidinančiai pagrįstumas, Bendrovei skirtos baudos dydžio pagrįstumas ir Konkurencijos tarybos procedūrinių veiksmų teisėtumas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Konkurencijos taryba 2010-02-20 gavo vartotojo skundą (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 1-36), kuriame pažymima, kad TEO LT, AB  2009 m. vasarą vykdė akciją „Zebra vasara 2009“, kurios metu vartotojams buvo siūloma sudaryti sutartį su Bendrove dėl interneto paslaugos teikimo ir pusę metų interneto paslaugomis naudotis nemokamai, o vėliau, atsižvelgus į pasirinktą planą, mokėti mėnesinį mokestį. Tačiau, kaip skunde informavo vartotojas, pasinaudojus Bendrovės pasiūlymu, vėliau vartotojas turi papildomai mokėti 23 Lt/mėn. linijos mokestį, apie kurį Reklamoje vartotojai nebuvo informuoti.

Konkurencijos taryba, siekdama įvertinti vartotojo skunde išdėstytas aplinkybes, 2010-02-26 raštu kreipėsi į TEO LT, AB (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 38).

TEO LT, AB 2010-03-08 raštu pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad ji yra akcijos „Zebra vasara 2009“, vykusios nuo 2009-04-16 iki 2009-09-30, reklamos davėja. Taip pat pažymėjo, kad Reklama apie Bendrovės vykdytą minėtą akciją ir jos sąlygas buvo skleidžiama įvairiomis priemonėmis, t. y. platinant skrajutes, plakatus, skleidžiant radijo reklamą, reklamą spaudoje bei talpinant informaciją TEO interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt. Be kita ko, Bendrovė paaiškino, kad minėtoje reklaminėje medžiagoje buvo reklamuojamos interneto prieigos paslaugos, teikiamos naudojant FTTH technologiją (šviesolaidinis internetas). Tačiau TEO LT, AB nurodė, kad vartotojams, kuriems nebuvo techninių galimybių teikti šviesolaidinio interneto paslaugas, siūlydavo paslaugas, teikiamas ADSL technologija (plačiajuostis internetas), kuriai reikalinga telefono linija. Todėl vartotojui, įsigyjančiam ADSL technologija teikiamą paslaugą, tačiau nesinaudojančiam fiksuoto telefono ryšio paslauga (neturinčiam linijos), buvo suteikiama galimybė pasirinkti arba užsisakyti fiksuoto telefono ryšio paslaugą arba mokėti linijos mokestį (Konkurencijos tarybos byla, b. l.  39-48).

Atsižvelgdama į vartotojo bei TEO LT, AB pateiktą informaciją, Konkurencijos taryba 2010-04-22 nutarimu Nr. 1S-60 pradėjo tyrimą „Dėl akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 50-51).

2010-04-26 TEO LT, AB buvo paprašyta pateikti informacijos ir dokumentų, reikalingų tyrimui (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 53). Atsakydama 2010-05-07 raštu, Bendrovė nurodė, kad reklaminėje medžiagoje nebuvo konkrečiai įvardijama, jog pasiūlymas yra taikomas FTTH technologijos pagrindu teikiamoms paslaugoms, tačiau reklaminėje medžiagoje buvo pateiktas teiginys „Interneto sparta siekia iki 100 Mb/s“, apibūdinantis paslaugą, teikiamą FTTH technologija. Taip pat pažymėjo, kad TEO LT, AB pateiktoje reklaminėje medžiagoje yra nurodoma „Yra papildomų sąlygų“, kartu duodant nuorodą pasiteiravimui. TEO LT, AB nuomone, yra akivaizdu, jog bet kuris paprastas ar vidutinis vartotojas, būdamas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu, matydamas įspėjimą „Yra papildomų sąlygų“, neabejotinai pasidomės, kokias papildomas sąlygas taiko operatorius, o užsakymus priimantys Bendrovės darbuotojai taip pat yra instruktuoti pateikti vartotojams visą su paslaugomis susijusią informaciją (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 58-61).

Konkurencijos taryba dėl papildomos informacijos į Bendrovę dar kartą kreipėsi ir 2010-05-20 (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 164). Atsakydama 2010-05-31 raštu, Bendrovė nurodė, kad reklaminių laiškų, kuriuose reklamuojamas spartusis internetas „Zebra“, išplatinta 99 vnt. ir, kad laiškai buvo platinami nuo 2009-04-18 iki 2009-09-30 dienos (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 166).

Konkurencijos taryba tyrimo metu, priklausomai nuo sklaidos priemonės ir Reklamoje pateiktos informacijos, išskyrė tris  Reklamas: 1) reklama, kurioje nėra nurodoma paslaugos kaina ir pateikiamas pasiūlymas už internetą „Zebra“ 6 mėn. mokėti 0 Lt (toliau - Reklama Nr. l) (skleista radijo, spaudos bei plakatų pagalba) (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 41, 42, 45a, 46); 2) reklama, kurioje pateikiamas pasiūlymas už internetą „Zebra“ 6 mėn. mokėti 0 Lt ir kartu nurodomos paslaugos kainos bei aiškiai deklaruojama, kad kainos taikomos šviesolaidžio interneto paslaugai (toliau – Reklama Nr. 2) (skleista reklaminių laiškų pagalba) (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 46a); 3) reklama, kurioje pateikiamas pasiūlymas už internetą „Zebra“ 6 mėn. mokėti 0 Lt bei nurodomos paslaugos kainos, tačiau nėra pažymima, kad kainos taikomos tik šviesolaidžio interneto paslaugai (toliau – Reklama)   (skleista skrajučių, reklaminių laiškų bei tinklalapio www.internetas.zebra.lt pagalba) (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 43, 44, 45, 47).

Tyrimą Konkurencijos taryba baigė 2010-06-30 pranešimu Nr. 5S-27 (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 168-174), kuriame pasiūlė pripažinti, kad Reklama yra neišsami ir tuo galėjo suklaidinti vartotojus bei paveikti jų ekonominį elgesį, todėl laikytina klaidinančia reklama, pažeidžiančia Reklamos įstatymo 5 straipsnio nuostatas, o Reklamą Nr. 1 ir Reklamą Nr. 2 tyrėjai siūlė laikyti neklaidinančia.

Konkurencijos taryba 2010-09-23 Nutarimu pripažino, kad TEO LT, AB nuo 2009-04-16 iki 2009-09-30 interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt, skrajutėse bei reklaminiuose laiškuose skleista akcijos „Zebra vasara 2009“ Reklama, kuria siūloma įsigyti spartųjį internetą „Zebra“, nenurodant, kad vartotojams be Reklamoje nurodytų paslaugos mokesčių gali tekti mokėti ir papildomus mokesčius, laikytina klaidinančia reklama, ir už šį pažeidimą skyrė Bendrovei 15500 Lt baudą (Konkurencijos tarybos byla, b. l. 180-188).

Nustatyta, jog tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su Reklamos davėju, Reklamos sklaidos laikotarpiu, priemonėmis ar su Reklamoje pateiktos informacijos turiniu. Šalių pozicijos iš esmės skiriasi dėl to, ar Bendrovės skleista Reklama laikytina klaidinančia reklama, taip pat dėl to, ar Konkurencijos taryba turėjo teisę atlikti tyrimą dėl Reklamos, ar tyrimą atliko įstatymo nustatytais terminais bei dėl to, ar pagrįstai Bendrovei paskirta tokio dydžio bauda.

Teismas kaip nepagrįstus atmeta Bendrovės skundo teiginius, kad Konkurencijos taryba, pradėdama Reklamos tyrimą ir priimdama Nutarimą, pažeidė Konkurencijos įstatymo 17 str. 4 dalies nuostatas ir nesivadovavo Darbo reglamento 4.3 punktu, apibrėžiančiu Konkurencijos tarybos veiklos proporcionalumo principą, bei 26 punktu.

Konkurencijos įstatymo 17 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad Konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Konkurencijos taryba užšiuos veiksmus taiko įstatymų nustatytas sankcijas.

Darbo reglamento 4 punkte nurodyti principai, kuriais savo veikloje vadovaujasi Konkurencijos taryba. Vienas iš tokių yra proporcionalumo principas, reiškiantis, kad tyrimo ar nagrinėjimo veiksmų ir sprendimų mastas bei griežtumas turi būti proporcingi siekiamam tikslui (Darbo reglamento 4.3 punktas).

Darbo reglamento 24 punkte nustatyta, jog į Konkurencijos tarybą dėl įstatymo pažeidimo ir tyrimo pradėjimo turi teisę kreiptis ūkio subjektai ir institucijos, nurodyti Konkurencijos įstatymo 24 str. 1 dalyje, pateikdami Konkurencijos tarybai pareiškimą ar skundą raštu. Konkurencijos įstatymo 24 str. 1 dalis nustato, jog teisę reikalauti pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą turi: ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl konkurenciją ribojančių veiksmų; viešojo administravimo subjektai; ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva, priimdama motyvuotą nutarimą. Pagal Darbo reglamento 26 punktą, jei pareiškime prašoma ištirti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, numatytus Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje, pareiškėjas privalo pateikti jam žinomus įrodymus, kad prašomi ištirti veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Darbo reglamento 32 punktas numato, kad tyrimas gali būti pradėtas Konkurencijos tarybos iniciatyva. Tarybos pirmininkas, narys arba bet kuris valstybės tarnautojas, turintis faktinių duomenų apie galimą įstatymo pažeidimą, turi teisę siūlyti pradėti tyrimą Konkurencijos tarybos iniciatyva. Siūlyti Konkurencijos tarybai pradėti tyrimą savo iniciatyva turi teisę ir fiziniai asmenys.

Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, kad Bendrovė nepagrįstai tvirtina, jog Konkurencijos taryba negalėjo tirti Reklamos teisėtumo. Kaip matyti iš 2010-04-22 Konkurencijos tarybos nutarimo „Dėl akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams tyrimo pradėjimo“ Nr. 1S-60 turinio, pagrindas pradėti tyrimą dėl Reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams buvo Konkurencijos įstatymo 24 str. 2 dalis. Taigi, priešingai nei skunde teigia Bendrovė, tyrimas dėl Reklamos teisėtumo buvo pradėtas pačios Konkurencijos tarybos iniciatyva, o ne vartotojo skundo pagrindu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymas nenumato galimybės vartotojui ar vartotojų grupei inicijuoti Konkurencijos tarybos tyrimo, vartotojas (fizinis asmuo), remiantis Darbo reglamento 32 punktu, gali tik siūlyti Konkurencijos tarybai pradėti tyrimą savo iniciatyva. Įstatymas suteikia Konkurencijos tarybai teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą savo iniciatyva ir tokiai Konkurencijos tarybos teisei nenumatyta jokių apribojimų, išskyrus vieną sąlygą – priimti motyvuotą nutarimą. Kaip minėta, tokį nutarimą Konkurencijos taryba priėmė. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovė apskundė nutarimą dėl tyrimo pradėjimo, nors tokią teisę įstatymas numato.

LVAT 2010-05-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-806/2010 konstatavo, kad Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimą dėl klaidinančios reklamos, vadovaudamasi objektyviais duomenimis, yra kompetentinga spręsti, ar reklama yra klaidinanti ir įvertinti ją vidutinio vartotojo atžvilgiu. Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva, priimdama motyvuotą nutarimą (Konkurencijos įstatymo 24 str. 2 d.), todėl net ir vartotojo ar konkuruojančio ūkio subjekto skundo nebuvimas nebūtų pagrindas pripažinti, kad Konkurencijos tarybos vykdytas tyrimas buvo nepagrįstas, svarbu tai, ar tyrimas pradėtas motyvuotai, vykdomas remiantis objektyviais duomenimis, pagrįstai leidžiančiais konstatuoti pažeidimo buvimo ar nebuvimo faktą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog atmestini kaip nepagrįsti Bendrovės skundo argumentai, kad Konkurencijos taryba negalėjo atlikti tyrimo dėl Reklamos klaidingumo ir pažeidė proporcionalumo principą, nes Bendrovės Reklama nepažeidė daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesų (buvo gautas tik vienas vartotojo skundas). Akcentuotina, kad pradėti tyrimą dėl klaidinančios reklamos Konkurencijos taryba gali ir be vartotojo skundo, todėl vien tas argumentas, kad, nagrinėjamu atveju, dėl Reklamos klaidingumo buvo gautas tik vienas vartotojo skundas, todėl Reklama laikytina nepažeidžiančia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesų, kaip to reikalauja Konkurencijos įstatymo 17 str. 4 dalis, laikytinas nepagrįstu.

Išdėstytų išvadų kontekste akivaizdu, jog nepagrįsti ir prielaidomis grindžiami yra ir Bendrovės skundo argumentai, kad Konkurencijos taryba pradėjo Bendrovės Reklamos tyrimą be aiškaus teisinio ir faktinio pagrindo. Administracinėje byloje surinkta duomenų visuma patvirtina, kad Konkurencijos taryba, gavusi vartotojo skundą apie galimai klaidinančią Reklamą, surinko informaciją ir dokumentus, kuriuos įvertinusi konstatavo, jog yra pagrindas įtarti, kad Reklama gali turėti klaidinančios reklamos požymių, todėl nutarė pradėti tyrimą dėl Reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams. Taigi, faktinis pagrindas buvo vartotojo skundas ir surinkti dokumentai bei informacija, o teisinis pagrindas – Konkurencijos įstatymo 24 str. 2 dalis.

Teismas daro išvadą, kad Bendrovė nepagrįstai teigia, jog Reklama atitiko reklamos išsamumo kriterijų ir, kad ji negalėjo paveikti vartotojų ekonominio elgesio.

Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 dalyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, kurie prieštarauja ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Prie tokių draudžiamų veiksmų priskiriamas ir reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimas (Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 7 punktas).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad TEO LT, AB nuo 2009-04-16 iki 2009-09-30 interneto tinklalapyje, skrajutėse bei reklaminiuose laiškuose skleidė Reklamą, kuria siūlė įsigyti spartųjį inernetą „Zebra“, nenurodant, kad vartotojams be Reklamoje nurodytų paslaugos mokesčių gali tekti mokėti ir papildomus mokesčius. Bendrovė neneigia šių aplinkybių, bet ginčija tai, kad Reklamoje pateikta informacija neatitiko išsamumo kriterijaus, tokiu būdu suklaidino vartotojus ir darė įtaką jų ekonominiam elgesiui. Todėl, nagrinėjamu atveju, būtina tinkamai įvertinti susiklosčiusią faktinę situaciją klaidinančią reklamą reglamentuojančių teisės normų ir suformuotos teismų praktikos atžvilgiu.

Reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę bei reklamos naudojimo kontrolės teisinius pagrindus nustato Reklamos įstatymas. Šio įstatymo 2 str. 7 dalyje nustatyta, kad reklama – bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Reklamos įstatymo 5 str. 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, o 2 str. 4 dalyje apibrėžta klaidinančios reklamos sąvoka, t. y. reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus (Reklamos įstatymo 5 str. 2 dalis).

Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 str. 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 str. 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (LVAT 2008-07-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-997/2008).

Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 2 punkte nustatyta, kad reklamoje pateikiamainformacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais.

Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 str. 13 dalis nustato, kad vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Tokia vidutinio vartotojo samprata atitinka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, vidutinį vartotoją laikant pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu.

Sistemiškai aiškindamas minėtą teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog sprendžiant klausimą, ar reklama atitinka išsamumo kriterijų, svarbu nustatyti, ar reklamoje nėra praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti, ir ar pateikta esminė informacija. Tai, ar reklama atitinka išsamumo kriterijų, kiekvienu konkrečiu atveju vertinama vidutinio vartotojo požiūriu.

Byloje nustatyta, kad ginčo Reklamoje be pasiūlymo 6 mėnesius nemokamai naudotis internetu „Zebra“, buvo nurodomi interneto „Zebra“ planų mokesčiai, kurie turi būti taikomi praėjus 6 mėnesių laikotarpiui, bei kiti techniniai interneto parametrai. Tačiau Reklamoje nėra nurodoma, kad vartotojams, ketinantiems pasinaudoti Bendrovės teikiama interneto paslauga, be Reklamoje nurodomų planų mokesčių gali tekti mokėti ir papildomus mokesčius, t. y. 23 Lt/mėn. linijos mokestį arba mokestį už fiksuoto telefono ryšio paslaugą tuo atveju, jei internetas gali būti teikiamas, tik pasinaudojant TEO LT, AB teikiama telefono linija.

Teismas daro išvadą, kad yra pagrįsta Konkurencijos tarybos Nutarime išdėstyta pozicija, jog vartotojas, susipažinęs su tokia Reklama, pagrįstai gali tikėtis, kad galės pasinaudoti Bendrovės pasiūlymu ir po 6 mėnesių nemokamo interneto paslaugos mokėti jo pasirinkto interneto plano mokestį, t. y. atitinkamai 26 Lt, 36 Lt, 49 ar 99 Lt per mėnesį likusį sutarties galiojimo laikotarpį, nepatirdamas daugiau jokių papildomų išlaidų.

Teismas daro išvadą, kad, nagrinėjamoje situacijoje, Reklamoje praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą Reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas vartotojų suklaidinimui išvengti, inter alia Reklamoje nepateikta esminė informacija, kuri paskatino ar/ir galėjo paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs. Tokio vertinimo teisingumą patvirtina ir Reklamos įstatymo 5 str. 5 d. 3 punktas, kuriame nurodoma, jog, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, ypač reikia atsižvelgti į joje esančią informaciją apie prekių (paslaugų) įsigijimo ir vartojimo (naudojimo) sąlygas – kainą ar jos apskaičiavimo būdą, ar ypatingo kainos pranašumo buvimą.

Bendrovė tvirtina, kad Reklama atitiko išsamumo kriterijų, nes vartotojas galėjo pasidomėti apie akcijos sąlygas telefonu arba internete, taip pat nurodo, jog be internete, skrajutėse ir reklaminiuose laiškuose skleistos Reklamos, teisėta, teisinga ir išsami reklama buvo skleidžiama radijo ir reklaminių plakatų pagalba.

Pagal Reklamos įstatymo 21 str. 1 dalį, reklamos davėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosiosreklamosnaudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Nepateikęs pakankamų duomenų reklamos teiginiams pagrįsti, subjektas laikomas kaltu (LVAT 2009-04-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-576/2009).

Vertinant, ar informacija yra tokia, su kuria vartotojas objektyviai galėjo susipažinti, būdamas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu, būtina tinkamai išanalizuoti faktinę situaciją ir pareiškėjo argumentus, jog vidutinis vartotojas nebuvo suklaidintas ir turėjo galimybę susipažinti su teisinga informacija apie akciją.

Bendrovės argumentas, kad Reklama atitiko išsamumo kriterijų, nes vartotojas galėjo pasidomėti apie akcijos sąlygas internete, paskambinęs telefonu ar atvykęs į Bendrovę, vertintinas kritiškai, nes Bendrovė nepateikė pagrįstų ir neginčijamų įrodymų, kad visais atvejais vartotojai buvo informuojami apie papildomas sąlygas, apie kurias Reklamoje nebuvo užsiminta. Priešingai, kaip matyti iš vartotojo skundo Konkurencijos tarybai, vartotojui, pasikreipusiam į Bendrovę pagal Reklamą dėl taikomos akcijos, nebuvo pateikta informacija apie papildomus mokesčius, net šiam nurodžius, kad užsisako tik internetą (be telefono). Taip pat pažymėtina, kad Bendrovė nepateikė įrodymų, jog ginčo Reklamos skleidimo laikotarpiu interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt buvo teikiama papildoma informacija, būtina vartotojų suklaidinimui išvengti ir Reklamos išsamumui pagrįsti, t. y. Bendrovė neįrodė, kad ginčo laikotarpiu minėtame internetiniame puslapyje buvo  nurodoma, jog naudojantis Bendrovės teikiama interneto paslauga, teikiama telefono linijos pagalba, be nurodytų paslaugos mokesčių už mėnesį vartotojui papildomai reikės mokėti „linijos“ mokestį arba mokestį už fiksuotą ryšį. Taigi, kaip matyti, byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovė ėmėsi visų įmanomų priemonių, būtinų vartotojų suklaidinimui išvengti ir, kad užrašas „Yra papildomų sąlygų“ galėjo vartotojui kelti asociacijas dėl galimai ateityje atsirasiančių papildomų mokesčių, priklausančių būtent nuo skirtingų interneto tiekimo techninių galimybių. Be kita ko, vartotojui keliamas reikalavimas išmanyti interneto tiekimo technines specifikas ir tuo pagrindu numanyti apie galimai atirasiančius papildomus mokesčius būtų perteklinis. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas sutinka su Konkurencijos tarybos išvada, kad ginčo Reklama neatitiko išsamumo kriterijaus.

Teismas daro išvadą, kad, jei nustatoma, kad reklama yra neišsami, tai yra pagrindas pripažinti, kad tokia reklama klaidina. Tokiu atveju, būtina tik įvertinti, ar tas reklamos neišsamumas galėjo paveikti vidutinį vartotoją ir jį suklaidinti.

Bendrovė laikosi pozicijos, kad Konkurencijos taryba neįrodė, jog Reklama paveikė vartotojų ekonominį elgesį. Bendrovės įsitikinimu, vieno vartotojo skundas, kuris dėl Reklamos klaidingumo į Konkurencijos tarybą kreipėsi tik po 5 mėnesių naudojimosi akcija, vartotojų suklaidinimo fakto nepatvirtina.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad klaidinančios reklamos, kaip pažeidimo, sudėtis nereikalauja nustatyti pasekmių buvimo. Pakanka nustatyti, kad tokia reklama apskritai gali suklaidinti vartotoją.

LVAT 2010-10-11 nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1235/2010 yra nurodęs, jog konstatuojant, kad reklama yra klaidinanti, nėra būtina įrodyti, kad buvo realiai paveikti vartotojai, nes tokia įrodinėjimo pareiga nepagrįstai apsunkintų Konkurencijos tarybos funkcijų vykdymą, neleistų nustatyti tinkamos pusiausvyros tarp vartotojų ir ūkio subjektų interesų, iškreiptų vartotojų teisių apsaugos sistemos prasmę bei tikslus. Reklamos klaidinantis poveikis gali būti įrodytas ir tikėtinu poveikiu vartotojams, vertinant jį vidutinio vartotojo atžvilgiu.

LVAT nutartyse administracinėse bylose Nr. A⁷⁵⁶-1436/2008 ir Nr. A⁵⁰²-1884/2008 nurodyta, jog vieno ar kelių suklaidintų vartotojų nustatymas tik patvirtina faktą, kad reklama iš tiesų gali klaidinti. Tuo tarpu atsakomybę pašalinti gali pareiškėjo pateikti įrodymai, kad visais atvejais individualiuose susitarimuose su vartotoju pašalinamas reklamos klaidinantis poveikis.

Išdėstytų teiginių pagrindu teismas daro išvadą, jog tam, kad reklama būtų pripažinta klaidinančia, užtenka tik nustatyti tokio suklaidinimo galimybę. Nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta ne tik tokia galimybė, bet ir gautas konkretus vartotojo skundas, kuriame pateikta informacija, kad vartotojas buvo suklaidintas. Be kita ko, kaip minėta, Bendrovė neįrodė, kad visais atvejais individualiuose susitarimuose ar kokiais kitais kontakto su vartotoju būdais Reklamos klaidinantis poveikis buvo pašalinamas.

Dėl nurodytų argumentų, teismo vertinimu, TEO LT, AB, nagrinėjamu atveju, neįrodė, kad vidutinis vartotojas turėjo galimybę žinoti apie galimus papildomus Reklamoje nepaminėtus mokesčius, o tai buvo informacija, galinti paveikti vartotojo ekonominį elgesį, todėl Bendrovės veiksmus Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino klaidinančia reklama Reklamos įstatymo 5 str. 1 dalies prasme.

Teismas, atsakydamas į Bendrovės atstovo teisminio nagrinėjimo metu pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytą papildomą Nutarimo naikinimo pagrindą, t. y., kad Konkurencijos taryba pažeidė operatyvumo principą, nes nutarimas pradėti tyrimą buvo priimtas, praėjus Konkurencijos įstatymo 25 str. 3 dalyje ir Darbo reglamento 30 punkte nustatytam 30 dienų pareiškimo nagrinėjimo terminui, pažymi, kad tyrimas dėl Reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams, kaip minėta, pradėtas ne vartotojo skundo pagrindu, o Konkurencijos tarybos iniciatyva, todėl nėra pagrindo teigti, kad Konkurencijos taryba praleido terminą pradėti tyrimą pareiškimo pagrindu.

Teismas, taip pat, atkreipia dėmesį, kad pagal ABTĮ 89 straipsnį, nustatantį skundžiamo akto panaikinimo pagrindus, pagrindas naikinti skundžiamą aktą dėl padarytų procedūrinių pažeidimų galimas tik tokiu atveju, kai tas pažeidimas yra esminis, t. y. buvo pažeistos pagrindinės procedūros, o ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Vadovaujantis šia nuostata, net ir nustačius, kad Konkurencijos taryba netinkamai skaičiavo terminą, termino priimti skundžiamą nutarimą praleidimas, šiuo atveju, dėl netinkamai nustatytos termino eigos pradžios negali būti laikomas esminiu procedūriniu pažeidimu.

Bendrovė nesutinka ir su jai paskirtos baudos dydžiu ir mano, kad jai pritaikyta sankcija yra nepagrįsta ir neproporcinga tariamam pažeidimui, nes Konkurencijos taryba neįvertino lengvinančių aplinkybių, t. y., parinkdama sankciją, neatsižvelgė, kad pažeidimas buvo mažareikšmis (buvo tik vienas vartotojo skundas), kad Bendrovė pašalino padarytą žalą, aktyviai teikė informaciją ir bendradarbiavo su Konkurencijos taryba viso tyrimo metu. Bendrovė mano, kad jai galėjo būti paskirtas tik įspėjimas arba ženkliai už baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, t. y. 15500 Lt, mažesnė bauda.

Reklamos įstatymo 22 str. 1 dalyje numatyta, kad už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo 1000 iki 30000 Lt, o tais atvejais, kai šioje dalyje nurodyti pažeidimai buvo padaryti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki 120000 Lt. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams, Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą gali taikyti administracinę nuobaudą – įspėjimą, neskirdama reklaminės veiklos subjektams baudos.

Reklamos įstatymo 22 str. 7 dalyje įtvirtinta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto.

Reklamos įstatymo 22 str. 10 dalis nustato, jog atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Pagal Reklamos įstatymo 22 str. 11 dalį, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo.

Iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą Bendrovei, nustatė vieną lengvinančią aplinkybę – TEO LT, AB pašalino padarytą žalą, t. y. vartotojui, kurio skundas buvo gautas, pritaikė 100 proc. nuolaidą linijos mokesčiui iki akcijos laikotarpio pabaigos, į kurią ir atsižvelgė, o sunkinančių aplinkybių nenustatė. Kita vertus, Konkurencijos taryba atsižvelgė, kad Reklama buvo skleista labai ilgą laiką (5 mėnesius ir 15 dienų), kad buvo skleista vidutiniu reklamos sklaidos mastu, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad Reklama galėjo suklaidinti ne visus, o tik dalį jos vartotojų, t. y. tuos, kuriems dėl techninių kliūčių nebuvo galimybių interneto paslaugas teikti naudojant šviesolaidžio technologiją.

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad vartotojo skundas yra pagrindas laikyti, kad reklama sukėlė tam tikras pasekmes (LVAT 2008-12-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1884/2008). Teismas daro išvadą, jog nustatant vartotojams padarytos žalos realumą, galima atsižvelgti ne tik į atvejus, kai yra aiškiai identifikuota žala (pavyzdžiui esamas vartotojo skundas), bet ir įvertinus reklama daromą efektą, kuris susijęs su potencialia didele daromos žalos vartotojams tikimybe.

Nagrinėjamu atveju, realios žalos padarymo faktas yra įrodytas byloje pateiktu vartotojo skundu, todėl teismas konstatuoja, kad Konkurencijos taryba pagrįstai nusprendė atsižvelgti į visas su Bendrovės neteisėta veika susijusias aplinkybes, pažeidimo mastą bei trukmę ir pagrįstai skyrė Bendrovei nežymiai didesnę baudą, nei baudos minimumo ir maksimumo vidurkis, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Byloje nėra nuginčyti Konkurencijos tarybos Nutarimo argumentai dėl baudos dydžio, todėl Konkurencijos tarybos TEO LT, AB paskirta 15500 Lt laikytina pagrįsta.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, objektyviai ir visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatuoja, kad Konkurencijos tarybos 2010-09-23 nutarimas Nr. 2S-22 „Dėl akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ yra teisėtas ir pagrįstas ir naikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.

Vadovaudamasis ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

pareiškėjos TEO LT, AB  skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

 

Teisėjai

Arūnas Kaminskas

Mefodija Povilaitienė

Veslava Ruskan