Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui K. K., L. P., atsakovo atstovei S. T.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo TEO LT, AB apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo TEO LT, AB skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas TEO LT, AB (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė, apeliantas)su skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarimą Nr. 2S-22 „Dėl akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Skunde bendrovė paaiškino, jog Konkurencijos taryba Nutarimu pripažino, kad bendrovės nuo 2009 m. balandžio 16 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt, skrajutėse bei reklaminiuose laiškuose skleista akcijos „Zebra vasara 2009“ reklama (toliau – ir Reklama), kuria siūloma įsigyti spartųjį internetą „Zebra“, nenurodant, kad vartotojams be reklamoje nurodytų paslaugos mokesčių gali tekti mokėti ir papildomus mokesčius, laikytina klaidinančia reklama, pažeidžiančia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymą (toliau – ir Reklamos įstatymas) ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą (toliau – ir Konkurencijos įstatymas), ir už ją bendrovei skyrė 15 500 litų baudą.

TEO LT, AB nurodė, kad Konkurencijos taryba negalėjo tirti Reklamos teisėtumo, nes ši Reklama nepažeidė daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesų. Byloje buvo gautas tik vienintelis skundas dėl Reklamos, todėl mano, kad Konkurencijos taryba, pradėdama Reklamos tyrimą ir priimdama Nutarimą, pažeidė Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalį, taip pat nesivadovavo Konkurencijos tarybos Darbo reglamento, patvirtinto Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 (toliau – ir Darbo reglamentas), 4.3. punktu, apibrėžiančiu Konkurencijos tarybos veiklos proporcionalumo principą, reiškiantį tai, kad tyrimo ar nagrinėjimo veiksmų ir sprendimų mastas bei griežtumas turi būti proporcingi siekiamam tikslui, t. y. vartotojų teisių gynimui. Be to, pagal Darbo reglamento 26 punktą, jei pareiškime prašoma ištirti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, numatytus Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje, pareiškėjas privalo pateikti jam žinomus įrodymus, kad prašomi ištirti veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus, tačiau tokių įrodymų nepateikė nei skundo autorius, nei Konkurencijos taryba.

TEO LT, AB nesutiko su Konkurencijos tarybos išvada, kad Reklama, kurioje nenurodyta, jog 0 litų akcija pusę metų taikoma tik šviesolaidžio interneto paslaugai, neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyto išsamumo kriterijaus. Pažymėjo, kad vartotojas, kreipdamasis į bendrovę, gali pasitikslinti šviesolaidžio interneto paslaugos teikimo technines galimybes ir atitinkamai akcijai taikomas papildomas sąlygas/mokesčius, nesant galimybės teikti paslaugą šia technologija. Nuoroda į papildomas sąlygas adresu www.internetas.zebra.lt ir galimybė prieš įsigyjant paslaugą pasiteirauti apie jos teikimo sąlygas bendrovės atstovų, visiškai tenkina reklamos išsamumo reikalavimą. Be Reklamos internete, skrajutėse ir reklaminiuose laiškuose, teisėta, teisinga ir išsami Reklama buvo skleidžiama radijo ir reklaminių plakatų pagalba. Šios reklamos priemonės taip pat neabejotinai suteikė galimybę vartotojams susipažinti su bendrovės akcija bei eliminavo suklaidinimo galimybę.

Pareiškėjas nurodo, kad, priimdama Nutarimą, Konkurencijos taryba neįvertino techninių bendrovės paslaugų teikimo reikalavimų. Konkurencijos tarybos pozicija, kad susipažinęs su Reklama, kurioje nurodomas tikslus po 6 mėnesių galiosiantis mėnesinis interneto plano mokestis, Reklamos vartotojas pagrįstai gali tikėtis mokėti nurodytą kainą ir nepatirti jokių papildomų išlaidų, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jam tas internetas būtų tiekiamas, taip formuojant nuomonę, kad Reklamoje nurodytas paslaugos plano mėnesio mokestis vartotojo turi būti suprantamas kaip galutinė ir visa apimanti vartotojo mokėtina suma, yra nepagrįsta. Pareiškėjas paaiškino, kad paslaugos plano mėnesio mokestis paslaugų kainodaroje yra tik vieno konkretaus mokesčio bendrinis pavadinimas. Reklamoje yra nurodyta konkreti mokesčio rūšis – paslaugos plano mėnesinis mokestis, o žinute „yra papildomų sąlygų“ bendrovė informuoja vartotojus apie galimas papildomas sąlygas, kurios gali įtakoti interneto paslaugos teikimą, t. y. techninių galimybių teikti paslaugą buvimą, poreikį turėti veikiančią liniją ir pan. Atsižvelgiant į paslaugos specifiką, Reklamoje pateikiama nuoroda į papildomų sąlygų buvimą, leidžianti vartotojui suprasti, kad pateikta informacija nėra absoliuti ir baigtinė (tokią informaciją pateikti reklamoje iš viso nėra įmanoma), negali būti pripažįstama vartotojo ekonominio elgesio paveikimu. Bendrovės Reklamos gavimo metu vartotojo apsisprendimas dėl paslaugos yra ribojamas vėliau gaunama informacija dėl techninių galimybių buvimo. Vartotojas, pageidaujantis pasinaudoti akcijos pasiūlymu, turi kreiptis į bendrovę, kur jam visada suteikiama aiški ir teisinga informacija, leidžianti išvengti bet kokio suklaidinimo. Bendrovės teigimu, jos teikiamų paslaugų specifika yra tokia, kad vartotojas konkrečią paslaugą gali įsigyti tik tiesioginio kontakto su bendrove metu, kuomet vartotojai informuojami apie visas paslaugos teikimo sąlygas.

Nutarime pripažinta, kad Reklama galėjo suklaidinti vartotojus, kadangi jie turėjo mokėti 23 litų per mėnesį linijos mokestį. Bendrovė su tokia Konkurencijos tarybos išvada nesutiko ir manė, kad Reklama negali būti pripažinta klaidinančia, nes nėra įrodyta, kad ji paveikė vartotojų ekonominį elgesį, t. y. nėra įrodyta, jog, jeigu būtų žinojęs, kad be pasirinkto plano teks mokėti ir papildomą linijos mokestį, vartotojas būtų pasirinkęs kitą paslaugos teikėją.

Abejonių pareiškėjui kėlė ir Konkurencijos tarybos Reklamos tyrimo teisinis bei faktinis pagrindas. TEO LT, AB vertinimu, tyrimas buvo pradėtas pagal 2010 m. vasario 20 d. vartotojo skundą, tačiau tikslingai nurodytas kitas tyrimo teisinis pagrindas – Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis, pagal kurį Konkurencijos taryba turi teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą savo iniciatyva.

Pareiškėjas nurodo, kad bendrovei pritaikyta sankcija neatitinka nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto. Nutarimu konstatuota, kad Reklama skleista vidutiniu mastu, pripažinta, kad ji galėjo suklaidinti ne visus, o tik dalį reklamos vartotojų. Konkurencijos taryba nustatė, kad bendrovė pašalino padarytą žalą, be to, bendrovė viso tyrimo metu padėjo Konkurencijos tarybai – aktyviai teikė informaciją ir bendradarbiavo su ja. Vertinant galimo pažeidimo mastą, svarbu, kad dėl Reklamos gautas tik vienas vartotojo skundas, kas įrodo, kad Reklama vartotojams nepadarė didelio poveikio. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir vadovaujantis Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, bendrovei galėjo būti paskirtas tik įspėjimas arba ženkliai už baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, t. y. 15 500 litų, mažesnė bauda.

Teisminio nagrinėjimo metu TEO LT, AB atstovai skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Bendrovei atstovaujantis advokato padėjėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose papildomai nurodė, kad vartotojo skundas dėl tariamai klaidinančios Reklamos akcijos gautas 2010 m. vasario 20 d., o Konkurencijos tarybos nutarimas dėl tyrimo pradėjimo priimtas tik 2010 m. balandžio 22 d., t. y. praleidus Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje ir Darbo reglamento 30 punkte nustatytą terminą – daugiau kaip vieną mėnesį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagrindinių procedūrų pažeidimas priimant aktą, yra savarankiškas teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą aktą. Taip pat pažymėjo, kad nesutinka su Konkurencijos tarybos tyrimo išvada, jog Reklama ne tik kad galėjo suklaidinti, bet ir suklaidino vartotojus, ką patvirtina konkretus vartotojo skundas, kuriame vartotojas pažymi, kad jeigu būtų žinojęs, jog be pasirinkto plano mokesčio teks mokėti ir papildomą mokestį, būtų pasirinkęs kitą paslaugos teikėją. Šios išvados, bendrovės atstovo teigimu, neatitinka faktinių aplinkybių, nes vartotojas net 5 mėnesius naudojosi akcija, o vėliau nusprendė, kad Reklama jį gali klaidinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manė, kad Konkurencijos tarybos tyrimas pradėtas ir baigtas abejotino vienintelio vartotojo skundo pagrindu ir jokios realios žalos vartotojams tariamai klaidinanti Reklama iki šių paaiškinimų teikimo dienos nesukėlė. Taip pat dar kartą akcentavo, kad bendrovei paskirta bauda yra per griežta ir nepagrįsta, nes Konkurencijos taryba neatsižvelgė į nustatytas lengvinančias aplinkybes. Bendrovės atstovo vertinimu, jei esama lengvinančių aplinkybių ir nustačius, kad veika nėra mažareikšmė, bauda pagal teisingumo ir protingumo kriterijus turėjo būti mažesnė negu 14 500 litų. Be kita ko, Bendrovės atstovo teigimu, atsižvelgiant į Konkurencijos tarybos praktiką, akivaizdu, jog tariamo pirmojo pažeidimo atveju paskirta 15 500 litų bauda TEO LT, AB yra akivaizdžiai neproporcinga teisės pažeidimui ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai, o Konkurencijos tarybos nubaudimo elementas yra per griežtas.

Atsakovė Konkurencijos taryba atsiliepime į TEO LT, AB skundą (b. l. 25-30) su skunde išdėstytais reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nesutiko su bendrovės teiginiu, kad Konkurencijos taryba negalėjo tirti Reklamos, nes ji neva nepažeidė daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesų. Atsakovės teigimu, reklamos klaidingumas ir poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui yra vertinamas, atsižvelgus į Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje pateiktą vidutinio vartotojo sampratą, be to, „vidutinio vartotojo“ samprata nėra tapatinama ar siejama su „daugumos vartotojų“ samprata. Taip pat atkreipė dėmesį į pačią klaidinančios reklamos sampratą, pabrėždama, jog Reklamos įstatymas nereikalauja įrodyti faktinio vartotojo suklaidinimo ar faktinio poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui. Pabrėžė ir tai, kad poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui nustatymas nereikalauja įrodyti fakto, jog vartotojas įsigijo paslaugą paveiktas reklamos, t. y. pakanka nustatyti poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę. Be kita ko, tai, kad skundas buvo gautas praėjus keliems mėnesiams nuo Reklamos sklaidos pabaigos, neturi reikšmės Reklamos klaidingumo vertinimui. Kita vertus, kaip matyti iš vartotojo skundo apie papildomą mokestį, dėl kurio vartotojas kreipėsi į Konkurencijos tarybą, vartotojas sužinojo ne iš karto nuo paslaugos naudojimosi pradžios, o tik po kelių mėnesių.

Konkurencijos tarybai nėra aišku, kaip šiuo atveju ji galėjo pažeisti proporcionalumo principą, nes tai, ar reklama iš tikrųjų pažeidžia Reklamos įstatymą, ar ne, bei kokiu mastu, iš esmės įmanoma nustatyti tik pradėjus tyrimą. Be to, TEO LT, AB neskundė Konkurencijos tarybos nutarimo dėl tyrimo pradėjimo. Skunde taip pat nėra paaiškinta ir nepateikti jokie argumentai ar įrodymai, kaip Konkurencijos taryba pažeidė įstatymo viršenybės principą.

Atsakovės teigimu, bendrovė, remdamasi Darbo reglamento 26 punktu, nepagrįstai teigia, kad skundo autorius (vartotojas) neva turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad buvo pažeisti daugelio vartotojų ar ūkio subjektų interesai. Konkurencijos įstatymas nenumato galimybės vartotojui ar vartotojų grupei inicijuoti Konkurencijos tarybos tyrimo, todėl akivaizdu, kad vartotojas nebuvo pareiškėjas ir neturėjo pareigos pateikti pareiškėjo nurodytų įrodymų.

Į bendrovės skundo teiginius, kad Reklama atitiko reklamos išsamumo kriterijų, Konkurencijos taryba atsakė, kad bendrovė nepateikė jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų. Priešingai, vartotojo skundas ir jame nurodytos aplinkybės patvirtina, kad vartotojas nebuvo informuotas apie papildomus mokesčius netgi pasikreipus į TEO LT, AB dėl paslaugos sąlygų. Taip pat pažymėjo, kad interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt informacija, būtina vartotojų suklaidinimui išvengti, nėra pateikiama, t. y. nėra nurodoma, jog naudojantis bendrovės teikiama interneto paslauga, teikiama telefono linijos pagalba, be nurodytų mėnesinių mokesčių, jam papildomai reikės mokėti „linijos“ mokestį arba mokestį už fiksuotą ryšį. Bendrovė Reklamoje pateikė tik bendro pobūdžio nuorodą „yra papildomų sąlygų“, tačiau vartotojas iš tokio užrašo negalėtų žinoti, kokios informacijos jis turi ieškoti.

Atsakovės teigimu vidutiniam vartotojui papildomos ADSL interneto tiekimo sąlygos nėra savaime suprantamas dalykas, o informacija apie tai, kad už ADSL internetą reikės papildomai mokėti linijos mokestį, nebuvo pateikta.

Konkurencijos tarybos teigimu, negalima sutikti su TEO LT, AB teiginiais, kad Reklama nepaveikė skundą padavusio vartotojo ar kitų vartotojų elgesio. Paaiškino, kad su skundu dėl klaidinančios Reklamos vartotojas kreipėsi tik po 5 mėnesių naudojimosi paslauga, nes tik tuomet jam tapo žinoma, kad turės mokėti papildomą mokestį. TEO LT, AB iš esmės nepateikė nė vieno įrodymo, kuris leistų abejoti vartotojo sąžiningumu. Be to, pabrėžė, jog net jei vartotojas būtų buvęs nesąžiningas, tai niekaip neįtakotų nei Reklamos turinio, nei jos vertinimo Reklamos įstatymo 5 straipsnio prasme, nes Konkurencijos taryba yra reklamą klaidingumo požiūriu vertinanti institucija ir tam, kad reklama būtų pripažinta klaidinančia, užtenka tik nustatyti tokio suklaidinimo galimybę.

Konkurencijos taryba nesutiko su bendrovės teiginiu, kad ji Reklamos tyrimą pradėjo be aiškaus teisinio ir faktinio pagrindo, ir pabrėžė, kad bendrovė klaidingai laiko vartotoją pareiškėju. Nurodė, kad tyrimą pradėjo, gavusi informacijos apie galimą Reklamos įstatymo pažeidimą, todėl akivaizdu, kad teisinis pagrindas yra Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis.

Skirdama baudą, Konkurencijos taryba teigia atsižvelgusi tiek į lengvinančių, tiek į sunkinančių aplinkybių visumą, todėl mažinti baudą, nesant jokių kitų lengvinančių aplinkybių, nėra pagrindo. Nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad pažeidimas mažareikšmis. Atsakovės vertinimu, esant tokiam klaidinančios Reklamos sklaidos mastui, koks buvo nustatytas, ir tokiai ilgai Reklamos sklaidos trukmei, laikyti pažeidimą mažareikšmiu nėra pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimu nutarė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su Reklamos davėju, Reklamos sklaidos laikotarpiu, priemonėmis ar su Reklamoje pateiktos informacijos turiniu. Šalių pozicijos iš esmės skiriasi dėl to, ar bendrovės skleista Reklama laikytina klaidinančia reklama, taip pat dėl to, ar Konkurencijos taryba turėjo teisę atlikti tyrimą dėl Reklamos, ar tyrimą atliko įstatymo nustatytais terminais bei dėl to, ar pagrįstai bendrovei paskirta tokio dydžio bauda.

Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad bendrovė nepagrįstai tvirtina, jog Konkurencijos taryba negalėjo tirti Reklamos teisėtumo. Kaip matyti iš 2010 m. balandžio 22 d. Konkurencijos tarybos nutarimo „Dėl akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams tyrimo pradėjimo“ Nr. 1S-60 turinio, pagrindas pradėti tyrimą dėl Reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams buvo Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis. Taigi, priešingai nei skunde teigia bendrovė, tyrimas dėl Reklamos teisėtumo buvo pradėtas pačios Konkurencijos tarybos iniciatyva, o ne vartotojo skundo pagrindu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymas nenumato galimybės vartotojui ar vartotojų grupei inicijuoti Konkurencijos tarybos tyrimo, vartotojas (fizinis asmuo), remiantis Darbo reglamento 32 punktu, gali tik siūlyti Konkurencijos tarybai pradėti tyrimą savo iniciatyva. Įstatymas suteikia Konkurencijos tarybai teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą savo iniciatyva ir tokiai Konkurencijos tarybos teisei nenumatyta jokių apribojimų, išskyrus vieną sąlygą – priimti motyvuotą nutarimą. Kaip minėta, tokį nutarimą Konkurencijos taryba priėmė. Byloje nėra duomenų, kad bendrovė apskundė nutarimą dėl tyrimo pradėjimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-806/2010 konstatavo, kad Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimą dėl klaidinančios reklamos, vadovaudamasi objektyviais duomenimis, yra kompetentinga spręsti, ar reklama yra klaidinanti ir įvertinti ją vidutinio vartotojo atžvilgiu. Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva, priimdama motyvuotą nutarimą (Konkurencijos įstatymo 24 str. 2 d.), todėl net ir vartotojo ar konkuruojančio ūkio subjekto skundo nebuvimas nebūtų pagrindas pripažinti, kad Konkurencijos tarybos vykdytas tyrimas buvo nepagrįstas, svarbu tai, ar tyrimas pradėtas motyvuotai, vykdomas remiantis objektyviais duomenimis, pagrįstai leidžiančiais konstatuoti pažeidimo buvimo ar nebuvimo faktą. Į tai atsižvelgus, teismas atmėtė kaip nepagrįstus bendrovės argumentus, kad Konkurencijos taryba negalėjo atlikti tyrimo dėl Reklamos klaidingumo ir pažeidė proporcionalumo principą, nes bendrovės Reklama nepažeidė daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesų (buvo gautas tik vienas vartotojo skundas). Teismas nurodė, kad pradėti tyrimą dėl klaidinančios reklamos Konkurencijos taryba gali ir be vartotojo skundo, todėl vien tas argumentas, kad, nagrinėjamu atveju, dėl Reklamos klaidingumo buvo gautas tik vienas vartotojo skundas, todėl Reklama laikytina nepažeidžiančia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesų, kaip to reikalauja Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalis, laikytinas nepagrįstu.

Teismas teigė, jog nepagrįsti ir prielaidomis grindžiami yra ir bendrovės skundo argumentai, kad Konkurencijos taryba pradėjo bendrovės Reklamos tyrimą be aiškaus teisinio ir faktinio pagrindo. Administracinėje byloje surinkta duomenų visuma patvirtina, kad Konkurencijos taryba, gavusi vartotojo skundą apie galimai klaidinančią Reklamą, surinko informaciją ir dokumentus, kuriuos įvertinusi konstatavo, jog yra pagrindas įtarti, kad Reklama gali turėti klaidinančios reklamos požymių, todėl nutarė pradėti tyrimą dėl Reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams. Taigi, faktinis pagrindas buvo vartotojo skundas ir surinkti dokumentai bei informacija, o teisinis pagrindas – Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis.

Teismas nurodė, kad vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu.

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad reklamoje pateikiamainformacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais.

Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis nustato, kad vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius. Tokia vidutinio vartotojo samprata atitinka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, vidutinį vartotoją laikant pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu. Sistemiškai aiškindamas minėtą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, jog sprendžiant klausimą, ar reklama atitinka išsamumo kriterijų, svarbu nustatyti, ar reklamoje nėra praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti, ir ar pateikta esminė informacija. Tai, ar reklama atitinka išsamumo kriterijų, kiekvienu konkrečiu atveju vertinama vidutinio vartotojo požiūriu.

Byloje nustatyta, kad ginčo Reklamoje be pasiūlymo 6 mėnesius nemokamai naudotis internetu „Zebra“ buvo nurodomi interneto „Zebra“ planų mokesčiai, kurie turi būti taikomi praėjus 6 mėnesių laikotarpiui, bei kiti techniniai interneto parametrai. Tačiau Reklamoje nėra nurodoma, kad vartotojams, ketinantiems pasinaudoti bendrovės teikiama interneto paslauga, be Reklamoje nurodomų planų mokesčių gali tekti mokėti ir papildomus mokesčius, t. y. 23 Lt/mėn. linijos mokestį arba mokestį už fiksuoto telefono ryšio paslaugą tuo atveju, jei internetas gali būti teikiamas, tik pasinaudojant TEO LT, AB teikiama telefono linija. Teismas nurodė, kad yra pagrįsta Konkurencijos tarybos Nutarime išdėstyta pozicija, jog vartotojas, susipažinęs su tokia Reklama, pagrįstai gali tikėtis, kad galės pasinaudoti bendrovės pasiūlymu ir po 6 mėnesių nemokamo interneto paslaugos mokėti jo pasirinkto interneto plano mokestį, t. y. atitinkamai 26 litus, 36 litus, 49 ar 99 litus per mėnesį likusį sutarties galiojimo laikotarpį, nepatirdamas daugiau jokių papildomų išlaidų.

Teismas teigia, kad Reklamoje praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą Reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas vartotojų suklaidinimui išvengti, inter alia Reklamoje nepateikta esminė informacija, kuri paskatino ar/ir galėjo paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs. Tokio vertinimo teisingumą patvirtina ir Reklamos įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 3 punktas, kuriame nurodoma, jog, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, ypač reikia atsižvelgti į joje esančią informaciją apieprekių (paslaugų) įsigijimo ir vartojimo (naudojimo) sąlygas – kainą ar jos apskaičiavimo būdą, ar ypatingo kainos pranašumo buvimą.

Pareiškėjo argumentas, kad Reklama atitiko išsamumo kriterijų, nes vartotojas galėjo pasidomėti apie akcijos sąlygas internete, paskambinęs telefonu ar atvykęs į bendrovę, vertintinas kritiškai, nes pareiškėjas nepateikė pagrįstų ir neginčijamų įrodymų, kad visais atvejais vartotojai buvo informuojami apie papildomas sąlygas, apie kurias Reklamoje nebuvo užsiminta. Priešingai, kaip matyti iš vartotojo skundo Konkurencijos tarybai, vartotojui, pasikreipusiam į bendrovę pagal Reklamą dėl taikomos akcijos, nebuvo pateikta informacija apie papildomus mokesčius, net šiam nurodžius, kad užsisako tik internetą (be telefono). Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčo Reklamos skleidimo laikotarpiu interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt buvo teikiama papildoma informacija, būtina vartotojų suklaidinimui išvengti ir Reklamos išsamumui pagrįsti, t. y. bendrovė neįrodė, kad ginčo laikotarpiu minėtame internetiniame puslapyje buvo nurodoma, jog naudojantis bendrovės teikiama interneto paslauga, teikiama telefono linijos pagalba, be nurodytų paslaugos mokesčių už mėnesį vartotojui papildomai reikės mokėti „linijos“ mokestį arba mokestį už fiksuotą ryšį. Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad bendrovė ėmėsi visų įmanomų priemonių, būtinų vartotojų suklaidinimui išvengti, ir kad užrašas „Yra papildomų sąlygų“ galėjo vartotojui kelti asociacijas dėl galimai ateityje atsirasiančių papildomų mokesčių, priklausančių būtent nuo skirtingų interneto tiekimo techninių galimybių. Be kita ko, vartotojui keliamas reikalavimas išmanyti interneto tiekimo technines specifikas ir tuo pagrindu numanyti apie galimai atsirasiančius papildomus mokesčius būtų perteklinis. Teismas daro išvadą, kad, jei nustatoma, kad reklama yra neišsami, tai yra pagrindas pripažinti, kad tokia reklama klaidina. Teismas nurodė, kad šiuo aspektu pažymėtina, kad klaidinančios reklamos, kaip pažeidimo, sudėtis nereikalauja nustatyti pasekmių buvimo. Nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta ne tik galimybė suklaidinti vartotoją, bet ir gautas konkretus vartotojo skundas, kuriame pateikta informacija, kad vartotojas buvo suklaidintas. Be kita ko, kaip minėta, bendrovė neįrodė, kad visais atvejais individualiuose susitarimuose ar kokiais kitais kontakto su vartotoju būdais Reklamos klaidinantis poveikis buvo pašalinamas.

Dėl nurodytų argumentų, teismo vertinimu, TEO LT, AB neįrodė, kad vidutinis vartotojas turėjo galimybę žinoti apie galimus papildomus Reklamoje nepaminėtus mokesčius, o tai buvo informacija, galinti paveikti vartotojo ekonominį elgesį, todėl bendrovės veiksmus Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino klaidinančia reklama Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme.

Teismas, atsakydamas į pareiškėjo atstovo teisminio nagrinėjimo metu pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytą papildomą Nutarimo naikinimo pagrindą, t. y., kad Konkurencijos taryba pažeidė operatyvumo principą, nes nutarimas pradėti tyrimą buvo priimtas, praėjus Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje ir Darbo reglamento 30 punkte nustatytam 30 dienų pareiškimo nagrinėjimo terminui, pažymėjo, kad tyrimas dėl Reklamos atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams pradėtas ne vartotojo skundo pagrindu, o Konkurencijos tarybos iniciatyva, todėl nėra pagrindo teigti, kad Konkurencijos taryba praleido terminą pradėti tyrimą pareiškimo pagrindu.

Pagal ABTĮ 89 straipsnį, nustatantį skundžiamo akto panaikinimo pagrindus, pagrindas naikinti skundžiamą aktą dėl padarytų procedūrinių pažeidimų galimas tik tokiu atveju, kai tas pažeidimas yra esminis, t. y. buvo pažeistos pagrindinės procedūros, o ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Vadovaujantis šia nuostata, net ir nustačius, kad Konkurencijos taryba netinkamai skaičiavo terminą, termino priimti skundžiamą nutarimą praleidimas, šiuo atveju, dėl netinkamai nustatytos termino eigos pradžios negali būti laikomas esminiu procedūriniu pažeidimu.

Nagrinėjamu atveju, realios žalos padarymo faktas yra įrodytas byloje pateiktu vartotojo skundu, todėl teismas konstatavo, kad Konkurencijos taryba pagrįstai nusprendė atsižvelgti į visas su bendrovės neteisėta veika susijusias aplinkybes, pažeidimo mastą bei trukmę ir pagrįstai skyrė bendrovei nežymiai didesnę baudą, nei baudos minimumo ir maksimumo vidurkis, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas nurodė, kad byloje nėra nuginčyti Konkurencijos tarybos Nutarimo argumentai dėl baudos dydžio, todėl Konkurencijos tarybos TEO LT, AB paskirta 15 500 litų laikytina pagrįsta.

III.

Pareiškėjas TEO LT, AB pateikė apeliacinį skundą (b. l. 75-85), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Konkurencijos tarnybos Nutarimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendime Konkurencijos tarnybos kompetencija tirti galimai klaidinančią reklamą nepagrįstai painiojama su tokio tyrimo pagrindu. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su tuo, kad Konkurencijos taryba turi teisę pradėti galimai klaidinančios reklamos tyrimą savo iniciatyva, nesant vartotojų skundų (Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis). Tačiau kad ir kokiu pagrindu būtų atliekamas tyrimas, būtina atsižvelgti į tai, kad Konkurencijos taryba negali tirti klaidinančios reklamos atvejų, jeigu ši reklama nepažeidžia daugelio ūkio subjektų ir vartotojų interesų (Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalis).

TEO LT, AB nurodo, kad Konkurencijos tarnybos teisė pradėti tyrimą savo iniciatyva teismo sprendime klaidingai įvertinta kaip pareiškėjo Reklamos tyrimo teisėtumą pagrindžianti aplinkybė. Konkurencijos taryba turi teisę pradėti galimai klaidinančios reklamos tyrimą savo iniciatyva. Tačiau tai nepašalina jos pareigos įgyvendinant suteiktą diskreciją griežtai vadovautis jos kompetenciją apibrėžiančiais teisės aktais ir atsižvelgti į klaidinančios reklamos kontrolės tikslus.

Pareiškėjas nurodo, kad esminis klaidinančios reklamos kontrolės tikslas, įtvirtintas Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje, yra viešo intereso apsauga. Galimybė kontroliuoti klaidinančią reklamą Konkurencijos tarybai suteikta tik tam ir tik tokia apimti, kad būtų apgintas klaidinančia reklama pažeidžiamas viešasis interesas. Bet koks kitoks Konkurencijos tarybos diskrecijos aiškinimas ar juo labiau įgyvendinimas prasilenkia su teisėtumo ir įgalinimų ribų reikalavimais. Todėl teismo sprendime nepagrįstai atmesti pareiškėjo argumentai dėl daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesų pažeidimo remiantis vien tuo, kad Konkurencijos taryba galėjo pradėti pareiškėjo reklamos tyrimą iš viso nesant vartotojų skundų. Pareiškėjas pateikė argumentą dėl vienintelio vartotojo skundo byloje buvimo ne dėl to, kad Konkurencijos taryba tyrimą pradėjo neteisingu pagrindu, o dėl to, kad ji neturėjo kompetencijos tirti pareiškėjo reklamos. Tai – du visiškai skirtingi dalykai, kurie priimant teismo sprendimą buvo supainioti. Pareiškėjas mano, kad Konkurencijos taryba, pradėdama jo reklamos tyrimą ir priimdama nutarimą, pažeidė Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalį, ji taip pat nesivadovavo Konkurencijos tarybos Darbo reglamento 4.3. punktu, apibrėžiančiu Konkurencijos tarybos veiklos proporcionalumo principą, reiškiantį tai, kad tyrimo ar nagrinėjimo veiksmų ir sprendimų mastas bei griežtumas turi būti proporcingi siekiamam tikslui, t.y. vartotojų teisių gynimui.

TEO LT, AB nurodo, kad nutarime dėl pareiškėjo reklamos tyrimo pradėjimo ir Konkurencijos tarybos Nutarime turėjo būti nurodytos aplinkybės, kodėl pareiškėjo reklama pažeidžia ar gali pažeisti daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Be to, pagal Konkurencijos tarybos Darbo reglamento 26 punktą, jeigu pareiškime prašoma ištirti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, numatytus Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje, įskaitant klaidinančios reklamos naudojimą, pareiškėjas privalo pateikti jam žinomus įrodymus, kad prašomi ištirti veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Tokių įrodymų nepateikė nei 2010 m. vasario 20 d. skundo autorius (vartotojas), nei nustatė Konkurencijos taryba. Pirmosios instancijos teismas aplinkybių, patvirtinančių poveikį daugeliui ūkio subjektų ar vartotojų interesams, taip pat nenustatė. Pareiškėjas nurodo, kad nenustatęs, kad pareiškėjo reklama pažeidė daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo reklamos tyrimo teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reklamos tyrimas yra neteisėtas, turėtų būti panaikinti ir Konkurencijos tarybos nutarimas, ir pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Pareiškėjo įsitikinimu, Konkurencijos tarybos nutarimas pradėti pareiškėjo reklamos tyrimą neatitinka motyvavimo reikalavimo. Jame nenurodyta nei viena aplinkybė, leidžianti spręsti, kodėl ir kaip pareiškėjo reklama galėtų pažeisti daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Pareiškėjas sutinka, kad Konkurencijos taryba įvertinti reklamą gali tik atlikusi tyrimą. Tačiau net pradedant reklamos tyrimą turi būti bent minimaliai motyvuojama, t. y. nurodoma, kurios aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad konkrečios reklamos kontrolė galėtų patekti į Konkurencijos tarybos kompetenciją pagal Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalį. Priešingu atveju, Konkurencijos taryba galėtų pradėti tirti reklamą, kuri, pavyzdžiui, akivaizdžiai nedaro jokios įtakos daugumos ūkio subjektų ar vartotojų interesams. Nei Konkurencijos tarybos nutarime, nei teismo sprendime nebuvo motyvuota, kodėl toks poveikis galėtų atsirasti. Todėl Konkurencijos tarybos nutarimo pradėti pareiškėjo reklamos tyrimą nemotyvavimas yra pagrindas šį nutarimą panaikinti.

Pareiškėjo įsitikinimu, nuoroda į papildomas sąlygas www.internetas.zebra.lt ir galimybė prieš įsigyjant paslaugą pasiteirauti jos sąlygų pareiškėjo atstovų visiškai patenkina reklamos išsamumo kriterijų. Pareiškėjo reklamuojama paslauga buvo įsigyjama ne bendruose prekybos centruose, spaudos kioskuose, kuriuose darbuotojai neturi detalios informacijos apie konkrečios paslaugos sąlygas, bet kreipiantis į pareiškėją ir sudarant rašytines sutartis. Konkurencijos taryba savo ankstesnėje praktikoje ne kartą pripažino, kad vertinant reklamos teisingumą ir išsamumą, turi būti atsižvelgiama ir į paslaugos užsakymo procesą. Nagrinėjamu atveju vartotojas, pageidavęs pasinaudoti akcijos pasiūlymu, turėjo kreiptis į pareiškėją, paskambinti trumpuoju telefonu 1817 arba atvykti į Klientų aptarnavimo skyrių.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką nepakanka vien teorinės vartotojo suklaidinimo galimybės, tačiau ši galimybė turi būti reali ir susieta su kitomis faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo atveju Konkurencijos tarybos tyrimas pradėtas ir baigtas abejotino vienintelio vartotojo skundo pagrindu (po 5 mėnesių naudojantis paslauga) ir jokios realios žalos vartotojams tariamai klaidinanti pareiškėjo reklama nesukėlė. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo tinkamai įvertintas ir motyvuotas pareiškėjo reklamos poveikis būtent vidutiniam vartotojui.

TEO LT, AB teigia, kad tariamo pažeidimo atveju pareiškėjui paskirta 15 500 litų bauda yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) teisės pažeidimui ir bausmės paskirčiai, o nubaudimo elementas yra per griežtas. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimu nepakeistas pareiškėjui paskirtos baudos dydis yra itin neproporcingas tariamam pareiškėjo pažeidimui.

Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 92-97) nurodo, kad tiek pagal Reklamos įstatymą, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką faktinis vartotojo suklaidinimas ar faktinis klaidinančios reklamos poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui yra ne būtina sąlyga, o viena iš alternatyvų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-858-1235/2010, konstatuojant, kad reklama yra klaidinanti, nėra būtina įrodyti, kad buvo realiai paveikti vartotojai, nes tokia įrodinėjimo pareiga nepagrįsta: apsunkintų Konkurencijos tarybos funkcijų vykdymą, neleistų nustatyti tinkamos pusiausvyros tarp vartotojų ir ūkio subjektų interesų, iškreiptų vartotojų teisių apsaugos sistemos prasmę bei tikslus. Bet kuriuo atveju, įvertinti reklamos poveikį galima tik atlikus išsamų tyrimą ir įvertinus visas su Reklamos turiniu ir skleidimu susijusias reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai, jog Konkurencijos taryba klaidinančią reklamą gali tirti tik tada, kai ji turi poveikį daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesams, yra nepagrįsti.

Atsakovė nurodo, kad atmestini ir pareiškėjo argumentai, kad Konkurencijos tarybos tyrimas buvo pradėtas abejotino skundo pagrindu, nes jis buvo gautas praėjus 5 mėnesiams nuo Reklamos skleidimo pabaigos. Visų pirma, pažymėtina, kad tyrimas pradėtas ne skundo pagrindu, o Konkurencijos tarybos iniciatyva gavus informacijos, kad galėjo būti pažeisti Reklamos įstatymo reikalavimai. Tokią Konkurencijos tarybos teisę numato Reklamos įstatymo 19 straipsnis. Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir Konkurencijos tarybos Darbo reglamento 32 punktas. Tai, kad skundas buvo gautas praėjus keliems mėnesiams nuo Reklamos sklaidos pabaigos neturi reikšmės reklamos klaidingumo vertinimui.

Taryba nurodo, kad pradedant tyrimą, nutarime buvo išsamiai nurodyta, kokios aplinkybės leido įtarti, kad galėjo būti pažeistas Reklamos įstatymas, todėl tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir motyvuotai, atliktas pagal objektyvias procedūras. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl motyvų trūkumo pradedant tyrimą yra nepagrįsti ir atmestini.

Taryba teigė, kad kaip matyti iš vartotojo skundo, kuris kreipėsi į TEO LT dėl paslaugų sąlygų, jam nebuvo pateikta informacija apie papildomus mokesčius ir jis netgi konkrečiai pasiteiravo TEO darbuotojo apie papildomus mokesčius bei nurodė, kad užsisako tik internetą (be telefono). Taigi, bendrovės sudarytos galimybės vartotojams išsiaiškinti akcijos sąlygas buvo visiškai neadekvačios vartotojų suklaidinimui išvengti. Kita vertus, pats vartotojo domėjimasis reklamos sąlygomis jau įrodo paveiktą jo ekonominį elgesį. Taip pat pažymėtina, kad interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt informacija, būtina vartotojų suklaidinimui išvengti, nėra pateikiama, t. y. nėra nurodoma, kad naudojantis bendrovės teikiama interneto paslauga, teikiama telefono linijos pagalba, be nurodytų mėnesinių mokesčių jam papildomai reikės mokėti arba „linijos“ mokestį, arba mokestį už fiksuotą ryšį.

Konkurencijos taryba sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje Reklamoje praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas buvo būtinai reikalingas vartotojų suklaidinimui išvengti, nes nepateikta esminė informacija, kuri paskatino ar/ir galėjo paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs (pats vartotojas nurodė, kad jei būtų žinojęs apie taikomą papildomą mokestį, nebūtų sudaręs paslaugų teikimo sutarties).

Konkurencijos taryba sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, jei nustatoma, kad reklama yra neišsami, tai yra pagrindas pripažinti, kad tokia reklama klaidina. Tokiu atveju būtina tik įvertinti, ar tas reklamos neišsamumas galėjo paveikti vidutinį vartotoją ir jį suklaidinti. Minėta, kad klaidinančios reklamos, kaip pažeidimo, sudėtis nereikalauja nustatyti pasekmių buvimo, pakanka nustatyti, kad tokia reklama apskritai gali suklaidinti vartotoją.

Atsakovė nurodo, kad skirdama baudą ji vadovavosi teisės aktų reikalavimais, atsižvelgė ir į pažeidimo trukmę, mastą, ir į lengvinančias aplinkybes. Todėl pareiškėjo argumentai, kad skirta bauda yra nepagrįsta ir neproporcinga, atmestini. Nepagrįstais pripažintini ir teiginiai, kad skirdama baudą, Konkurencijos taryba pažeidė valdžios institucijų veiksmų nuoseklumo ir teisėtų lūkesčių principus, nes ankstesnėse bylose skyrė kitokias baudas. Konkurencijos taryba nurodo, kad kiekvienos bylos aplinkybės yra skirtingos ir kiekvienu konkrečiu atveju vertinama nustatytų aplinkybių visuma, todėl pateikti pavyzdžiai apie Konkurencijos tarybos skirtas baudas kitose bylose negali būti laikomi įrodančiais ar patvirtinančiais, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai skyrė bendrovei 15 500 litų baudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 2S-22 „Dėl akcijos „Zebra vasara 2009“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ teisėtumo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas TEO LT, AB, nors ir sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konkurencijos taryba, remdamasi Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, turi teisę pradėti galimai klaidinančios reklamos tyrimą savo iniciatyva, ir nesant vartotojų skundų, teigia, jog Konkurencijos taryba negali tirti klaidinančios reklamos atvejų, jeigu ši reklama nepažeidžia daugelio ūkio subjektų ir vartotojų interesų (Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalis), be to, nutarime nebuvo nurodytos aplinkybės, kodėl pareiškėjo reklama pažeidžia ar gali pažeisti daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas aplinkybių, patvirtinančių poveikį daugeliui ūkio subjektų ar vartotojų interesams, taip pat nenustatė. Pareiškėjo manymu, atsižvelgiant į tai, yra teigtina, kad pareiškėjo reklamos tyrimas yra neteisėtas.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) nustatyta, kad Konkurencijos taryba kontroliuoja, ar reklama nėra klaidinanti, 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konkurencijos tarybos teises ir pareigas kontroliuojant, ar reklama nėra klaidinanti, nustato šis įstatymas ir Konkurencijos įstatymas, 23 straipsnio 1 dalyje (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) nustatyta, kad šio įstatymo 22 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus pažeidimus (1 dalis nustato baudos skyrimą ar administracinės nuobaudos – įspėjimo taikymą už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą) tiria ir nagrinėja Konkurencijos taryba, o pažeidimų tyrimo ir nagrinėjimo tvarką bei Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo ir apskundimo tvarką nustato Konkurencijos įstatymas. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 16 straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, draudžiančios nesąžiningos konkurencijos veiksmus, tuo tarpu Konkurencijos įstatymo 17 straipsnyje apibrėžiami galimi teisių gynimo būdai įstatymo 16 straipsnio nuostatų pažeidimo atveju. Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje, kuri traktuotina kaip išimtis iš Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, nurodyta, kad Konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas pirmiau nurodytą teisės normą, yra pažymėjęs, kad aptariamu atveju Konkurencijos tarybos, kaip institucijos, vykdančios Konkurencijos įstatymo kontrolę, tikslas yra apsaugoti viešąjį interesą (sąžiningos konkurencijos laisvę), ir jai nepriskirta tirti konkrečių ūkio subjektų ar vartotojų skundus, siekiant apginti ir atkurti dėl nesąžiningos konkurencijos pažeistas jų teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A³-355-03). Konkurencijos taryba turi pareigą pradėti tyrimą tik tuo atveju, kai pirmiau minėtas viešasis interesas yra akivaizdžiai išreikštas. Pradedant tyrimą, nutarime buvo išsamiai nurodyta, kokios aplinkybės leido įtarti, kad galėjo būti pažeistas Reklamos įstatymas. Akivaizdu, kad Konkurencijos taryba, pradėdama tyrimą, laikėsi nuostatos, kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas yra akivaizdžiai išreikštas. Apelianto pozicija iš esmės yra tokia, kad Konkurencijos taryba, prieš pradėdama tyrimą, pirmiausia turėjo nustatyti aplinkybes, patvirtinančias reklamos poveikį daugeliui ūkio subjektų bei vartotojų interesams. Sistemiškai vertinant minėtas Reklamos įstatymo ir Konkurencijos įstatymo nuostatas darytina išvada, kad Konkurencijos taryba pradėdama ir vykdydama tyrimą vadovaujasi abiejų minėtų įstatymų nuostatomis. Todėl Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias Konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus, teisėjų kolegija aiškina ir taiko kartu su Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje ir 5 straipsnyje (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) nustatytu draudžiamos klaidinančios reklamos apibrėžimu, pagal kurį draudžiama ne tik tokia klaidinanti reklama, kuri suklaidina, bet ir tokia, kuri gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta ar kuriuos ji pasiekia. Atsižvelgiant į aukščiau minėtą ir nagrinėjamoje byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Konkurencijos taryba turėjo pakankamai pagrindo manyti, kad ginčo reklamos poveikis neapsiriboja vienu ar keliais vartojais ir kad viešasis interesas nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai išreikštas, tuo tarpu apeliantas nepateikė argumentų, galinčių nuneigti šią išvadą. Apeliantas taip pat neigia klaidinančios reklamos buvimo faktą.

Reklamos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams naudoti klaidinančią reklamą. Klaidinančia reklama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį laikoma reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra įtvirtinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje 2 punkte yra nustatyta, kad, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus, t. y. inter alia reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1184/2010). Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į tai, kokius reklamoje pateiktų teiginių teisingumą pagrindžiančius duomenis reklamos davėjas turi reklamos naudojimo metu. Ši įstatymo nuostata įpareigoja reklaminės veiklos subjektą turėti pakankamus duomenis dėl reklamos teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo. Vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Tokia vidutinio vartotojo samprata formuojama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kurioje vidutinis vartotojas laikomas pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu (žr., pvz., 1998 m. liepos 16 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimą Gut Springenheide (C-210/96, Rink., p. I-004657); 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios Instancijos Teismo sprendimą Procter & Gamble prieš VRDT (T-118/00, Rink., p. II-02731), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008).

Konkurencijos tarybos nutarime ginčo reklama (nuo 2009 m. balandžio 16 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. interneto tinklalapyje www.internetas.zebra.lt, skrajutėse bei reklaminiuose laiškuose skleista akcijos „Zebra vasara 2009“ reklama, kuria siūloma įsigyti spartųjį internetą „Zebra“, nenurodant, kad vartotojams be reklamoje nurodytų paslaugos mokesčių gali tekti mokėti ir papildomus mokesčius) pripažinta klaidinančia. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas vertina šią skleistą reklamą vidutinio vartotojo požiūriu, laiko ją neišsamia, atsižvelgia į visą reklamos turinį bei pateikimo būdą ir mano, kad reklamose nurodžius taikytinus mokesčius, kurie sudaro esminę informaciją, nuoroda „yra papildomų sąlygų“ nesudarė pagrindo išvengti vartotojų klaidinimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nuoroda į papildomas sąlygas www.internetas.zebra.lt ir galimybė prieš įsigyjant paslaugą pasiteirauti jos sąlygų pareiškėjo atstovų visiškai patenkina reklamos išsamumo kriterijų. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visose sklaidos priemonėse buvo nurodoma, kad vartotojai gali tikėtis papildomų sąlygų, be to, šios papildomos sąlygos keičia esminę reklamos informaciją. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad vidutinis vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju, laikosi nuostatos, kad sąlygos, susiję su esmine reklamos informacija, nebuvo pateiktos aiškiai ir nedviprasmiškai, vidutinis vartotojas pagrįstai galėjo tikėtis, kad reklamoje pateikta informacija, susijusi su paslaugų kaina, yra tiksli ir nebus tikslinama jos didinimo linkme, o galimybė prieš įsigyjant paslaugą pasiteirauti pareiškėjo atstovų jos sąlygų apskritai negali būti vertinama kaip efektyvi priemonė, galinti sulaikyti vartotoją nuo klaidos, apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad reklama nebuvo klaidinanti, vertina kritiškai ir skleistą reklamą laiko neišsamia, galinčia suklaidinti vidutinį vartotoją, kaip jis suprantamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su baudos dydžiu. Pagal Reklamos įstatymo 22 straipsnio (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) 1 dalį už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo 1 000 iki 30 000 litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje nurodyti pažeidimai buvo padaryti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki 120 000 litų. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto (Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, kad nustatant atsakomybės dydį nėra svarbu, kad vartotojai nėra pateikę pretenzijų pareiškėjui ar Konkurencijos tarybai, nėra pagrįstas, nes ta aplinkybė, kad nėra duomenų apie paveiktus vartotojus, nereiškia, kad pastarieji ir nebuvo paveikti, be to, ši aplinkybė nėra laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vartotojo skundas yra pagrindas laikyti, kad reklama sukėlė tam tikras pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Nr. A⁵⁰²-1884/2008), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant vartotojams padarytos žalos realumą, galima atsižvelgti ne tik į atvejus, kai yra aiškiai identifikuota žala (pavyzdžiui, esamas vartotojo skundas), bet taip pat kiekvienu atveju būtina įvertinti reklama daromą poveikį, sietiną su potencialia didelės žalos vartotojams tikimybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nustatant pažeidimo mastą buvo tinkamai atsižvelgta į potencialų atitinkamos reklamos poveikį vartotojams. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Reklamos įstatymo 22 straipsnio 12 dalies nuostatos, nustatančios atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nenumato atsakomybę lengvinančios aplinkybės – vartotojų pretenzijų nebuvimo.

Atsižvelgdamas į pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, pašalino konkrečiam vartotojui padarytą žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad padarytam pažeidimui yra proporcinga 15 500 Lt (penkiolika tūkstančių penki šimtai litų) bauda. Teisėjų kolegijos nuomone, ši bauda nelaikytina pareiškėjo neproporcingai griežtu nubaudimu, o pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Reklamos įstatymo 22 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias baudos skyrimo taisykles. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priešingu atveju, jei baudos dydis neleistų pareiškėjui pajusti jokių padarinių, galėtų būti sudarytos prielaidos nepasiekti teisinės atsakomybės tikslų, įskaitant pažeidimų prevenciją. Nėra pagrindo daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo paskirta jo padarytam Įstatymo pažeidimui neproporcingo dydžio bauda, dėl to paskirtoji bauda paliktina nepakeista.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas procesinių pažeidimų, turinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui bei teisingumui nepadarė, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo TEO LT, AB apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė