Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) irIrmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Stova“ atstovui advokatui V. Z.,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei D. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Stova“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Stova“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „DK investicijos“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Stova“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1-5) į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba, KT) 2010 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. 2S-24 (toliau – ir Nutarimas, ginčijamas Nutarimas) ir bylą nutraukti.

Nurodė, kad Taryba Nutarimu skyrė pareiškėjui 15 000 litų dydžio baudą už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir RĮ) 5 straipsnio 2 dalies pažeidimą, t. y. už klaidinančią reklamą. Manė, kad Nutarimas skirti baudą yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo. Paaiškino, jog Taryba Nutarimu pripažino, kad pareiškėjas, skleisdamas reklamos teiginius „Sumažintos kainos – tik 15 Lt./para“, „Labai gerai – tik 15 Lt./para“, „Statykite ilgam iki 14 dienų – tik 99 Lt.“ pažeidė RĮ 5 straipsnio 2 dalies reikalavimus, o patys minėti reklamos teiginiai yra klaidinantys. Taryba Nutarime taip pat konstatavo, kad klaidinanti reklama buvo skleidžiama dideliu mastu ir ilgą laikotarpį. Pareiškėjo nuomone, tokios KT išvados yra nepagrįstos ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Nutarime konstatuota, kad UAB „Stova“ nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. vasario 14 d. spaudoje, per radiją ir internete skleidė reklaminius teiginius: „Sumažintos kainos – tik 15 Lt./para“, „Sumažinta kainos – tik 15 Lt./para“, „Labai gerai – tik 15 Lt./para!“, kurie yra neišsamūs, kadangi nebuvo nurodyta, kad reklamuojama kaina – 15 Lt./para galios tik reklamos skleidimo metu ir kad pasibaigus šiai akcijai bus pradėti taikyti aptarnavimo mokesčiai, t. y. nebuvo nurodoma vartotojų suklaidinimui išvengti būtina informacija. Pareiškėjo vertinimu, tokia išvada yra nepagrįsta. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. vasario 14 d. spaudoje, per radiją ir internete buvo vykdoma reklamos akcija, kurios metu buvo skelbiami šie reklaminiai teiginiai: spaudoje – „Sumažintos kainos – tik 15 Lt./para“, per radiją – „Labai gerai – tik 15 Lt./para!“, internetu – „Sumažintos kainos – tik 15 Lt./para“. Jos metu pareiškėjas parkavimo paslaugos kainą sumažino nuo 25 litų iki 15 litų už parą. Akcijos metu 10 litų aptarnavimo mokestis nebuvo taikomas. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ir pati KT Nutarime konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. vasario 14 d. 10 litų aptarnavimo mokestis už parkavimo paslaugą nebuvo imamas, o minėti reklamos teiginiai, skleidžiami spaudoje, per radiją ir internete, yra teisingi. Reklamos akcija baigėsi 2010 m. vasario 14 d. ir minėtų reklamos teiginių skleidimas per spaudą, radiją ir internetą buvo nutrauktas. Vidutinis vartotojas net teoriškai (t. y. per radiją ir internetą) negalėjo būti suklaidintas, kadangi anksčiau minėta reklama nebebuvo skleidžiama ir nebegalėjo pasiekti vidutinio vartotojo. Tokiu būdu aiškiai matyti, kad tarp minėtos reklamos skleidimo nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. vasario 14 d. ir galimo vartotojo suklaidinimo po 2010 m. vasario 14 d. nėra priežastinio ryšio laike, o ši aplinkybė turi reikšmę nustatant pažeidimo trukmę ir mastą. Tuo tarpu KT, Nutarime konstatuodama, kad reklamos teiginiai minėtu laikotarpiu skleisti spaudoje, per radiją ir internete yra neišsamūs ir galėjo suklaidinti vartotoją, be pagrindo susiejo juos su laikotarpiu po akcijos pabaigos ir lauko reklamoje skleista reklama ir paneigė priežastinio ryšio laike nebuvimą. Paaiškino, jog KT Nutarime konstatavo, kad lauko reklaminiame stende ant parkavimo aikštelės sienos reklaminis teiginys „Sumažintos kainos – tik 15 Lt./para“ nuo 2010 m. vasario 17 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. (kada reklamos stendas buvo papildytas informacija apie taikomą aptarnavimo mokestį) buvo neišsamus, todėl klaidinantis. Taip pat šalia pakabintas kitas reklaminis stendas su reklamos teiginiu „Statykite ilgam iki 14 dienų – tik 99 Lt.“ nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. birželio 2 d. (kada reklamos stendas buvo nukabintas) taip pat buvo neišsamus, todėl klaidinantis. Pažymėjo, kad Nutarime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutarties citata yra ištraukta iš konteksto, siekiant sustiprinti KT motyvus byloje. Taip pat nurodė, kad tiek teismas, tiek KT yra pripažinusi, jog, jeigu reklama yra klaidinanti ar gali suklaidinti vartotoją, reklamos davėjas privalo imtis visų priemonių, kad būtų išvengta vartotojo klaidinimo, tačiau tai nebūtinai turi būti atlikta tokiu pat būdu ir priemonėmis, kokiu buvo skleista reklama. Nuo 2010 m. vasario 17 d. įvedus 10 litų aptarnavimo mokestį, prie įvažiavimo į parkavimo aikštelę kelio užtvaro buvo pastatytas laikiklis su A4 formato lapu, kuriame buvo nurodyta, kad yra taikomas 10 litų aptarnavimo mokestis. Vidutinis vartotojas, prieš pakeldamas kelio užtvarą ir įvažiuodamas į parkavimo aikštelę, buvo realiai informuotas apie taikomą aptarnavimo mokestį ir galėjo laisva valia apsispręsti, ar jam naudotis paslauga ar ne. Šią aplinkybę KT taip pat patvirtino ir vartotojas, kuris 2010 m. kovo 21 d. pasinaudojo parkavimo aikštelės paslaugomis. Be to, pareiškėjas 2010 m. balandžio 2 d., t. y. dar gerokai iki KT nutarimo pradėti tyrimą, reklamos stende su reklamos teiginiu „Sumažintos kainos – tik 15 Lt./para“ savo iniciatyva papildomai nurodė, kad taikomas 10 litų aptarnavimo mokestis, t. y. tokiu būdu ėmėsi visų priemonių, kad būtų išvengta vartotojų suklaidinimo. Taigi, KT netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (RĮ 5 str. 2 d. 2 p.), todėl Nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas Taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 20-24) su skundu nesutiko. Pažymėjo, jog, vadovaujantis RĮ 5 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti atsižvelgiama į šiuos kriterijus – teisingumo, išsamumo bei reklamos pateikimo. Reklama pripažintina klaidinančia, jeigu ji gali klaidinti vartotojus bent pagal vieną iš šių kriterijų. Pareiškėjo skleisti ginčytini reklaminiai teiginiai buvo išanalizuoti pagal reklamos teisingumo kriterijų, bei, įvertinus tokios analizės rezultatus, jie pripažinti teisingais, kadangi pareiškėjas įrodė, jog reklamos skleidimo metu reklaminiai teiginiai atitiko nustatytas faktines aplinkybes, t. y. 10 litų aptarnavimo mokestis iš tiesų nebuvo taikomas. Įvertinus šį kriterijų, KT toliau nagrinėjo ginčijamus reklaminius teiginius per jų išsamumo prizmę, dėl ko ir buvo konstatuotas RĮ pažeidimas. Taip pat pažymėjo, kad pagal RĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą reklamos išsamumo kriterijų, reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio. KT, vertindama analizuojamą reklamą per išsamumo kriterijų, atsižvelgė į tai, kad prekės ar paslaugos kaina yra viena svarbiausių prekę apibūdinančių savybių, neabejotinai daranti įtaką vartotojų ekonominiam elgesiui. Tai nurodyta RĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Taigi, aplinkybė, kad tam tikra prekės ar paslaugos įsigijimo kaina bus taikoma vartotojams ribotą ar neribotą laikotarpį, laikytina svarbiu vartotojų ekonominį elgesį lemiančiu veiksniu. Nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. vasario 14 d. nacionalinėje spaudoje, radijo stotyje, interneto tinklapiuose bei nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. lauko reklaminėje iškaboje, analogiškai skelbusioje, jog paros parkavimo kaina yra tik 15 litų, aktyviai vykdytos reklaminės kampanijos pagrindinis teiginys buvo apie sumažėjusią 1 paros parkavimo kainą. Nei vienoje įvairiais būdais skleistoje reklamoje nebuvo nurodytas jos galiojimo laikas ar kitos papildomos sąlygos, taip pat nei vienoje reklamoje nebuvo paminėtas žodis „akcija“ ar bet kokiu kitu būdu sudaryta prielaida, leidžianti vartotojui suprasti, kad ši kaina galioja tik reklaminės akcijos vykdymo metu ar kitą ribotą laikotarpį. Priešingai, tyrimo metu buvo nustatyta, ir tai atsispindi tyrimo bylos medžiagoje, pagrindinį teiginį lydintis tekstas: „<...> Kam trukdyti kitus, kad nuvežtų jus į Vilniaus oro uostą? Važiuokite patys savo automobiliu, palikite jį daugiaaukštėje aikštelėje UNIPARK – ir jis maloniai pasitiks jus sugrįžusius iš komandiruotės ar atostogų <...>„; „<...> Man, dažnai skraidančiam iš tarptautinio Vilniaus oro uosto, tai svarbu. Daugiaaukštėje automobilių aikštelėje UNIPARK sumažintos visos kainos – ir parai, ir ilgesniam laikui <..>„, vartotojui nesukelia abejonės, kad reklamoje kalbama ne apie trumpalaikį, bet ilgalaikį kainos sumažėjimą. Tokią KT išvadą sustiprino aplinkybė, jog lauko reklaminė iškaba, skelbianti „Sumažinta kaina – tik 15 Lt./para“, kabojo ant parkavimo aikštelės UNIPARK pastato ir po reklaminės akcijos skleidimo kitomis priemonėmis pabaigos (ji baigėsi 2010 m. vasario 17 d., t. y., kada buvo pradėtas taikyti naujai įvestas 10 litų aptarnavimo mokestis). Kaip nustatyta tyrimo metu, ši reklama buvo papildyta nurodant sąlygą „Aptarnavimo mokestis 10 Lt“ tik 2010 m. balandžio 2 d. Taigi, vidutinis vartotojas galėjo pagrįstai manyti, jog reklamos skleidimo metu skelbtos sumažintos automobilių parkavimo paslaugų kainos liks galioti ir pasibaigus reklamos spaudoje, internete bei radijo stotyje skleidimui, ypač sistemiškai įvertinus tai, kad net ir pasibaigus reklamos skleidimui 2010 m. vasario 14 d., vartotojui po šios dienos atvykus į Vilniaus oro uostą, jis galėjo pamatyti neišsamią lauko reklaminę iškabą.

Paaiškino, jog, vertinant, ar toks skleidžiamos reklamos neišsamumas gali paveikti vartotojų ekonominį elgesį, buvo atsižvelgta ir į tai, kad automobilių parkavimo paslaugų kaina reklamos skleidimo metu buvo sumažinti net 40 procentų. Be to, tyrimas buvo pradėtas gavus reklamos vartotojo skundą. Taigi, atsakovas darė išvadą, kad nagrinėjama reklama dėl savo neišsamumo, t. y. nenurodant, kad reklamuojama kaina galios ribotą laikotarpį, o vėliau bus įvestas aptarnavimo mokestis, galėjo paveikti vartotojus pasinaudoti UNIPARK aikštelių paslaugomis bei faktiškai juos paveikė. Nustačiusi šias aplinkybes, KT pagrįstai pripažino UAB „Stova“ skleistą reklamą klaidinančia bei pažeidžiančia RĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus. Teigė, jog aplinkybė, kad vartotojas informaciją apie papildomas mokėjimo sąlygas galėjo sužinoti prie pat įvažiavimo į parkavimo aikštelę UNIPARK, nepanaikina UAB „Stova“ skleistos reklamos neišsamumo, kadangi nėra pagrindo teigti, kad tokiu būdu pateikta informacija apie naujai įvestą aptarnavimo mokestį gali užtikrinti, jog nebus suklaidintas vidutinis vartotojas. Sutiko su pareiškėjo argumentais, kad vartotojas nuo jam nepriimtino pasirinkimo galėtų būti apsaugotas individualaus pobūdžio veiksmais, nukreiptais į konkretų vartotoją, ir kad tokio pobūdžio veiksmais galėtų būti tikrovės atspindėjimas individualiuose susitarimuose tarp reklamos davėjo ir vartotojo, tačiau minėti individualaus pobūdžio veiksmai bet kuriuo atveju turi būti proporcingi ir adekvatūs, kas, KT įsitikinimu, šioje byloje nebuvo nustatyta. Tai, kad pareiškėjas ėmėsi kokių nors priemonių vartotojus informuoti apie taikomą aptarnavimo mokestį, savaime nereiškia, jog toks būdas yra tinkamas ir pakankamas vartotojų suklaidinimui išvengti. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad reklaminiai teiginiai apie sumažėjusią kainą buvo skleidžiami labai dideliu mastu: nacionalinė spauda, radijo stotis, interneto tinklapiai bei išorinė reklama. Tuo tarpu informacija apie naujai įvestą aptarnavimo mokestį buvo nurodyta ant A4 formato kainoraščio prie automobilių stovėjimo aikštelės. Taigi, akivaizdu, kad dėl neadekvataus informacijos apie papildomas mokėjimo sąlygas paskelbimo masto bei būdo, lyginant su tais, kuriais buvo skleista reklama, pateikta informacija apie aptarnavimo mokesčius negali panaikinti reklamos apie sumažėjusias kainas neišsamumo. Tai, kad vartotojas, lauko reklaminėje iškaboje pamatęs informaciją apie sumažėjusias kainas ir dėl to nusprendęs pasinaudoti minėtomis parkavimo paslaugomis, papildomai dar turėtų domėtis, ar jam iš tiesų teks sumokėti tokią paslaugos kainą, ar galbūt bus taikomas aptarnavimo mokestis, laikytina poveikiu vartotojo ekonominiam elgesiui. Pabrėžė, jog poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui nustatymas nereikalauja įrodyti fakto, kad vartotojas įsigijo paslaugą paveiktas reklamos. Užtenka nustatyti poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui galimybę. Tai patvirtina ir Komisijos gairės dėl Nesąžiningos komercinės praktikos direktyvos Nr. 2005/29/EC įgyvendinimo bei taikymo (toliau –ir Gairės). Būtent tokia situacija galėjo susiklostyti ir šiuo atveju – vartotojas, pavyzdžiui, paveiktas reklaminės akcijos metu spaudoje, internete ar radijuje skleistos informacijos apie sumažėjusias parkavimo kainas, galėjo planuoti, jog į oro uostą vyks savo automobiliu ir po reklaminės akcijos pabaigos, arba, pavyzdžiui, vartotojas, paveiktas iš toli matomos ant automobilių stovėjimo aikštelės kabančios reklamos, galėjo nuspręsti joje statyti savo automobilį, ir visais šiais atvejais vartotojas jau bus laikytinas tokiu, kurio ekonominiam elgesiui yra padarytas poveikis. Tikėtina, jog, jeigu būtų žinojęs visą su automobilių parkavimo paslaugomis susijusią informaciją, vartotojas galėjo ne tik kad pasirinkti kitą parkavimo vietą, bet ir apskritai vykimo į/iš oro uosto būdą, t. y. galėjo nuspręsti apskritai nesinaudoti parkavimo paslaugomis. Be to, svarbu atsižvelgti ir į poveikio ekonominiam elgesiui aspektą – vartotojas, remdamasis reklamos jam suteikta informacija ir atvykęs į oro uostą savo automobiliu, tačiau vėliau sužinojęs, jog teks mokėti didesnę kainą, nei nurodytoji, turi ne itin didelį pasirinkimą, ką jam daryti su savo automobiliu. Taigi, vėlesnis informavimas, paskelbtas neproporcingai mažu būdu ir mastu, negali būti laikytinas pašalinančiu pareiškėjo atsakomybę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes UAB „Stova“ skirtingomis priemonėmis skleista reklama „Sumažintos kainos – ir tik 15 Lt./para“ neatitiko RĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto reklamos išsamumo kriterijaus, kadangi šioje reklamoje nebuvo nurodyta, kad sumažinta kaina galioja tik reklamos skleidimo metu, ar kitokia informacija leidžianti vartotojui suprasti, kad nurodyta parkavimo kaina galioja tik ribotą laikotarpį, todėl galėjo suklaidinti vartotoją, paveikti jo ekonominį elgesį. Pareiškėjo skundo argumentas, kad nustojus skleisti reklamą apie naują parkavimo kainą, kuri reklamos skleidimo metu realiai buvo sužinta, ji nebegalėjo pasiekti vartotojo, atitinkamai – ir klaidinti, nepagrįstas, kadangi iš pateiktų įrodymų akivaizdu, bei ką teismo posėdžio metu pripažino ir pareiškėjo atstovas, jog sumažintą kainą jau nuo reklamos skleidimo pradžios buvo planuojama taikyti tik ribotą laiką, tuo tarpu pačios reklamos tikslas, kaip matyti iš jos turinio – paskatinti vartotojus teikiant informaciją apie sumažintas kainas naudotis pareiškėjo teikiamomis paslaugomis ne tik reklamos skleidimo metu, bet ir baigus ją skleisti. Aplinkybė, kad nuo 2010 m. vasario 17 d., t. y. įvedus aptarnavimo mokestį, prie įvažiavimo į parkavimo aikštelę buvo pastatytas laikiklis su A4 formato lapu, kuriame buvo nurodyta, kad yra taikomas 10 litų aptarnavimo mokestis, be to, 2010 m. balandžio 2 d. lauko reklaminėje iškaboje „Sumažintos kainos. Tik 15 Lt./para“ patalpinta informacija apie 10 litų aptarnavimo mokestį, negali paneigti pareiškėjo atsakomybės dėl padaryto pažeidimo, nes lauko reklaminėje iškaboje „Sumažintos kainos. Tik 15 Lt./para“ informacija apie 10 litų aptarnavimo mokestį patalpinta tik 2010 m. balandžio 2 d., o reklaminėje iškaboje „Statykite ilgam iki 14 dienų – tik 99 Lt.“ ji ir toliau nebuvo nurodoma, nors šiomis priemonėmis, kurios ir vizualiai atskiros, reklamuojamos skirtingos savo turiniu paslaugos. Šiuo atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kokią paslaugą vartotojas buvo skatinamas pasirinkti (automobilio parkavimas Vilniaus oro uoste) bei į jo (vartotojo), jau atvykusio į oro uostą, galimybes priimti kitokį sprendimą – nesinaudoti paslauga („Į Vilniaus oro uostą – savo automobiliu! Sumažintos kainos – tik 15 Lt./para <...> Kam trukdyti kitus, kad nuvežtų jus į Vilniaus oro uostą? Važiuokite patys savo automobiliu, palikite jį daugiaaukštėje aikštelėje UNIPARK – ir jis maloniai pasitiks jus sugrįžusius iš komandiruotės ar atostogų. Daugiau informacijos www.unipark.lt“). Teismas pažymėjo, jog kiti ginčijamo administracinio akto neteisėtumo ar nepagrįstumo pagrindai nėra nurodyti, bylos nagrinėjimo metu jie taip nėra nustatyti.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 72-77) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti KT Nutarimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. vasario14 d. spaudoje, per radiją ir internete buvo vykdoma reklamos akcija, kurios metu buvo skelbiami šie reklaminiai teiginiai: spaudoje – „Sumažintos kainos – tik 15 Lt./para“, per radiją – „Labai gerai – tik 15 Lt./para!“, internetu –„Sumažintos kainos – tik 15 Lt./para“. Jos metu UAB „Stova“ parkavimo paslaugos kainą sumažino nuo 25 litų iki 15 litų už parą. Akcijos metu 10 litų aptarnavimo mokestis nebuvo taikomas. Reklamos akcija baigėsi 2010 m. vasario 14 d. ir minėtų reklamos teiginių skleidimas per spaudą, radiją ir internetą buvo nutrauktas. Pasibaigus šios reklamos skleidimui kaina už parkavimą nuo 15 Lt./ para iki 25 Lt./para nebuvo grąžinta į ankstesnį lygį, todėl nurodyti reklamos skleidimo metu, kad sumažinta kaina galios tik ribotą laikotarpį nebuvo jokio pagrindo, nes reklamos skleidimo metu parkavimo kaina buvo realiai sumažinta, o vienkartinis aptarnavimo mokestis tuo laikotarpiu nebuvo taikomas. Teismas neatribojo kainos už parkavimo paslaugą nuo vienkartinio parkavimo mokesčio, kuris buvo įvestas tik praėjus kelioms dienoms nuo minėtos reklamos skleidimo pabaigos. Kaina už parkavimo paslaugą nuo 25 Lt./parai buvo sumažinta iki 15 Lt./parai ir tokia liko ir po reklamos skleidimo pabaigos, o vienkartinis aptarnavimo mokestis taikytas nepriklausomai nuo parkavimo trukmės. Teismas neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad aptarnavimo mokestis buvo įvestas tuo metu, kai anksčiau paminėti reklamos teiginiai jokia forma nebuvo skleidžiami, todėl vidutinis vartotojas nei per spaudą, nei per radiją ir internetą negalėjo būti suklaidintas. Pažymi, jog teismo sprendimo motyvas, kad pareiškėjas jau nuo minėtos reklamos skleidimo pradžios planavo sumažintą kainą taikyti tik ribotą laikotarpį, yra pagrįstas ne rašytiniais įrodymais, o prielaida, o įstatymas draudžia teismo sprendimą motyvuoti prielaidomis, nes teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str.). Teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad posėdžio metu pareiškėjo atstovas pripažino faktą, jog sumažintas kainas buvo planuojama taikyti tik ribotą laikotarpį neatitinka tikrovės. Teismas pareiškėjo atstovo atžvilgiu pasielgė nekorektiškai, nes pareiškėjo atstovas tokio fakto nepatvirtino, nes nėra su pareiškėju susijęs darbo santykiais ir pareiškėjo rinkodaros planų nežino. Skunde dėl Nutarimo panaikinimo kaip tik teigiama, kad tarp minėtos reklamos skleidimo nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. vasario 14 d. ir galimo vartotojų suklaidinimo po 2010 m. vasario 14 d. nėra priežastinio ryšio laike, o ši aplinkybė turi reikšmę nustatant galimo pažeidimo trukmę ir mąstą.

Pažymi, jog reklamos teiginiai: „Į Vilniaus oro uostą – savo automobiliu! Sumažintos kainos – tik 15 Lt./para < .... > Kam trukdyti kitus, kad nuvežtų jus į Vilniaus oro uostą? Važiuokite patys savo automobiliu, palikite jį daugiaaukštėje aikštelėje UNIPARK – ir jis maloniai pasitiks jus sugrįžus iš komandiruotės ar atostogų. Daugiau informacijos www.unipark.lt“ kartu su kitais reklamos teiginiais buvo skelbti įvairiu laiku tik iki 2010 m. vasario mėn. 11 d. Tai, kad tuo metu kaina už parkavimo paslaugą buvo sumažinta nuo 25 Lt./para iki 15 Lt./para, o aptarnavimo mokestis nebuvo taikomas konstatavo tiek KT, tiek teismas savo sprendime, todėl teismo sprendimo motyvuojamoji dalis šioje dalyje prieštarauja sprendimo aprašomajai daliai. Pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008 konstatavo, kad vartotojas nuo jam nepriimtino pasirinkimo, įsigyjant poilsio paslaugą, galėtų būti apsaugotas individualaus pobūdžio veiksmais nukreiptais į konkretų vartotoją, siekiantį įsigyti reklamuotą paslaugą, apie kurią buvo paskleista tam tikra žinių dalis neatitinkanti tikrovės. Prie tokio pobūdžio veiksmų galėtų būti tikrovės atspindėjimas individualiose susitarimuose tarp reklamos davėjo ir vartotojo. Taip galimai būtų paneigta ir klaidinančios reklamos davėjo atsakomybė. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad jeigu reklama yra klaidinanti ar gali suklaidinti vartotoją, reklamos davėjas privalo imtis visų priemonių, jog būtų išvengta vartotojo klaidinimo, tačiau tai nebūtinai turi būti atlikta tokiu pat būdu ir priemonėmis, kokiu buvo skleista reklama. Nuo 2010 m. vasario 17 d. įvedus 10 litų aptarnavimo mokestį prie įvažiavimo į parkavimo aikštelę užtvaros buvo pastatytas laikiklis su A4 formato lapo dėklu, kuriame buvo nurodyta, kad yra taikomas 10 litų aptarnavimo mokestis. Vidutinis vartotojas prieš pakeldamas užtvarą ir įvažiuodamas į parkavimo aikštelę buvo realiai informuotas apie taikomą aptarnavimo mokestį ir galėjo laisva valia apsispręsti, ar jam naudotis paslauga ar ne. Šią aplinkybę KT taip pat patvirtino ir vartotojas, kuris 2010 m. kovo 21 d. pasinaudojo parkavimo paslauga. Be to, pareiškėjas 2010 m. balandžio 2 d., t. y. dar gerokai iki KT nutarimo pradėti tyrimą reklamos stende su reklamos teiginiu „Sumažintos kainos – tik 15 Lt./para“ savo iniciatyva papildomai nurodė, kad taikomas 10 litų aptarnavimo mokestis t. y. tokiu būdu pastatydamas laikiklį su informaciją apie taikomą aptarnavimo mokestį ir papildydamas reklamos stendą analogiška informacija ėmėsi visų priemonių, kad būtų išvengta vartotojų suklaidinimo.

Atsakovas Taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83-87) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog parkavimo paslaugų reklamos įvertinimas pagal reklamos išsamumo kriterijų buvo pateiktas KT Nutarime. Nutarime konstatuota, kad kaina yra viena iš svarbiausių prekę apibūdinančių savybių. Todėl informacija, kiek laiko bus taikoma atitinkama sumažinta parkavimo paslaugų kaina 15 Lt./para, taip pat laikytina viena iš esminių informacijos, pateikiamos reklamoje, elementų. Tokia išvada darytina dėl to, kad nors nagrinėjamoje reklamoje buvo reklamuojamos sumažintos nuo 25 Lt./para iki 15 Lt./para parkavimo paslaugų kainos, vis dėlto reklamoje nebuvo nurodyta, kad kainos sumažinimas yra laikinas, kad tai yra tik laikina akcija. Todėl iš skleidžiamos reklamos sužinoję apie taikomą sumažintą parkavimo paslaugų mokestį, vartotojai galėjo pagrįstai tikėtis, jog ir vėliau už paslaugas būtent tiek ir reikės mokėti. Šią išvadą sustiprina ta aplinkybė, jog sumažintos 15 Lt./para parkavimo paslaugų kainos buvo reklamuojamos ne tik internete, spaudoje ir per radiją, kaip teigia pareiškėjas, tačiau ši reklama 2010 m. sausio 29d. – 2010 m. balandžio 2 d. buvo skleidžiama ir lauko reklaminėje iškaboje. Be to, tekstas, toks kaip „<...> Kam trukdyti kitus, kad nuvežtų jus į Vilniaus oro uostą? Važiuokite patys savo automobiliu, palikite jį daugiaaukštėje aikštelėje UNIPARK ir jis maloniai pasitiks jus sugrįžusius iš komandiruotės ar atostogų <...>„; ,,<...> Man, dažnai skraidančiam iš tarptautinio Vilniaus oro uosto, tai svarbu. Daugiaaukštėje automobilių aikštelėje UNIPARK sumažintos visos kainos – ir parai, ir ilgesniam laikui <...>„ leidžia vartotojams tikėtis, jog reklamoje skelbtas parkavimo paslaugų kainų sumažinimas nėra trumpalaikė, iš esmės tik su reklamos skleidimo laikotarpiu internete, spaudoje ir per radiją susijusi akcija. Pažymėjo, jog 15 Lt./para parkavimo paslaugų reklama buvo įvertinta kaip neišsami (ir dėl to klaidinanti) ne dėl to, kad joje nebuvo nurodyta apie taikoma 10 litų aptarnavimo mokestį, tačiau dėl to, kad joje nebuvo nurodyta, jog 15 Lt/para kaina bus taikoma tik tam tikrą ribotą laikotarpį, susietą su šios reklamos skleidimu internete, spaudoje ir per radiją. Todėl, darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai nepaneigia KT ir teismo išvadų dėl 15 Lt/para parkavimo paslaugų kainos reklamos klaidingumo, kadangi jie nėra susiję su 15 Lt/para kainos taikymo ribotą taikymą laike.

Pabrėžia, jog, vertinant pareiškėjo teiginius, dėl to, kad buvo nepagrįstai sutapatinta parkavimo paslaugų kaina (15 Lt./para) su vienkartiniu aptarnavimo mokesčiu (10 litų), svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog nepriklausomai nuo to, kaip šiuos mokesčius pavadintų pareiškėjas, tai nepakeistų paties fakto, kad vartotojas už pageidaujamą paslaugą turėtų sumokėti iš viso 25 litus. Todėl vien tik skirtingas mokesčių įvardijimas, nepakeičia to, kad vartotojas šiuos mokesčius gali suprasti kaip paslaugos kainą, ypač kai 10 litų aptarnavimo mokestis reikšmingai (beveik dvigubai – nuo 15 litų iki 25 litų) padidina parkavimo paslaugų kainą vienai parai. Teigia, jog kaip neišsami, klaidinanti reklama buvo įvertinta reklama, kurioje internete, spaudoje ir per radiją buvo reklamuojama sumažinta vienos paros parkavimo paslaugų kaina, todėl pareiškėjo teiginys apie tai, jog parkavimo kaina nepasikeitė (net ir pasibaigus šios reklamos skleidimui internete, spaudoje ir per radiją), o tik buvo įvestas administravimo mokestis, nepašalina šios reklamos klaidingumo, kadangi varotojo požiūriu ši kaina (galutinė mokėtina suma už parkavimą vieną parą) beveik dvigubai padidėjo, lyginant su nurodyta reklamoje 15 Lt./para kaina.

KT pažymi, jog tiek Nutarime, tiek teismo sprendime yra aiškiai nurodyta, kokiais laikotarpiais buvo skleidžiama klaidinančia pripažinta reklama, t. y. 2010 m. sausio 18 d. – 2010 m. vasario 14 d. internete, spaudoje ir per radiją buvo skleista reklama dėl taikomos mažesnės parkavimo kainos – 15 Lt./para. Tuo tarpu lauko reklamos iškabose: 1) 2010 m. sausio 29 d. – 2010 m. balandžio 2 d. buvo skleidžiama reklama „Sumažintos kainos. Tik 15 Lt./para“; bei 2) 2010 m. kovo 18 d. – 2010 m. birželio mėn. pradžia – „Statykite ilgam iki 14 dienų – 99 Lt.“. Be to, tiek Nutarime, tiek teismo sprendime yra aiškiai nurodyta, kad informacija reklamos iškaboje „Sumažintos kainos. Tik 15 Lt./para“ dėl taikomo 10 litų dydžio aptarnavimo mokesčio taikymo pradėta skelbti tik nuo 2010 m. balandžio 2 d., o informacija apie šį papildomą mokestį iškaboje „Statykite ilgam iki 14 dienų – 99 Lt.“ nebuvo skelbta. Atsižvelgus į šias aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad teismo sprendime nurodyti motyvai prieštarautų ar neatitiktų, kokių nors konkrečių KT ir teismo nustatytų faktinių aplinkybių.

Teigia, jog aplinkybė, jog vartotojas informaciją apie papildomas mokėjimo sąlygas galėjo sužinoti tik prie pat įvažiavimo į parkavimo aikštelę pamatęs informaciją apie aptarnavimo mokestį ant A4 formato lapo, nepašalina reklamos neišsamumo ir klaidingumo. Tai, kad pareiškėjas ėmėsi kažkokių priemonių vartotojus informuoti apie taikomą aptarnavimo mokestį, savaime nereiškia, jog toks būdas yra tinkamas ir pakankamas vartotojų suklaidinimui išvengti RĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte pateikto reklamos išsamumo kriterijaus prasme. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad reklaminiai teiginiai apie sumažėjusią kainą buvo skleidžiami labai dideliu mastu: nacionalinė spauda, radijo stotis, interneto tinklalapiai bei išorinė reklama. Tuo tarpu informacija apie aptarnavimo mokestį buvo nurodyta ant A4 formato kainoraščio prie automobilių stovėjimo aikštelės. Todėl dėl neadekvataus informacijos apie papildomas mokėjimo sąlygas paskelbimo masto bei būdo, lyginant su tais, kuriais buvo skleista reklama, pateikta informacija apie aptarnavimo mokestį negali paneigti reklamos apie sumažėjusias kainas neišsamumo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1184/2010 ir argumentais pateiktais atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kyla dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. 2S-24, kuriuo atsakovas nusprendė, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo5 straipsnio 2 dalį, taip pat jam skyrė piniginę baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės konstatavo, jog Taryba pagrįstai nusprendė, kad UAB „Stova“ skleidė klaidinančią reklamą, t. y. kad pareiškėjo skleista reklama neatitiko Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto reklamos išsamumo kriterijaus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo buvus Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimą.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje nekyla ginčo dėl Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas iš esmės kyla dėl nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo, t. y. keliami teisės aiškinimo ir jos taikymo konkrečioms faktinėms aplinkybėms klausimai.

Kalbant apie byloje taikytiną teisinį reguliavimą pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (2010 m. liepos 3 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog naudoti klaidinančią reklamą draudžiama. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: 1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu; 2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais; 3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (žr., pvz., 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹-931/2005) laikomasi nuostatos, jog vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto reklamos vartotojo požiūriu. LVAT praktikoje, aiškinančioje Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1184/2010), laikomasi nuostatos, jog reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Byloje nagrinėjamas atvejis yra susijęs su pareiškėjo UAB „Stova“ platintos reklamos vertinimu būtent Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto reklamos išsamumo kriterijaus požiūriu.

Kaip minėta, nekyla ginčo dėl to, jog pareiškėjas:

1) nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2010 m. vasario 14 d. spaudoje, interneto tinklapiuose, radijo stotyje skelbė reklaminius teiginius: „<...> Sumažintos kainos - tik 15 Lt/para <...> “, „Sumažinta kaina - tik 15 Lt/para“, „Labai gerai – tik 15 litų para! <...>“; (toliau – ir Reklama Nr. 1);

2) pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. lauko reklaminėje iškaboje taip pat skelbė „Sumažintos kainos - tik 15 Lt/para“, o nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. birželio mėn. pradžios kitoje lauko reklaminėje iškaboje skelbė „Statykite ilgam iki 14 dienų - tik 99 Lt“ (toliau – ir Reklama Nr. 2).

Nėra ginčo dėl to, jog minėtose reklamose nebuvo nurodyta, kad bus/yra taikomi (papildomi) aptarnavimo mokesčiai, taip pat minėtose reklamose nebuvo nurodyta, jog nurodyta paslaugos kaina bus taikoma tik tam tikrą laiką, jog tai ne įprastinė kaina, o akcija.

Kiek tai susiję su Reklama Nr. 1, Konkurencijos taryba nustatė (b.l. 7), dėl to ginčo nėra, kad Reklamoje Nr. 1 nurodyta 15 litų stovėjimo kaina buvo taikoma iki 2010 m. vasario 17 d., kuomet buvo įvestas 10 litų aptarnavimo mokestis. Pati rinkodaros akcija spaudoje, interneto puslapiuose ir radijo stotyje baigėsi 2010 m. vasario 14 d.

Teisėjų kolegija, vertindama Reklamą Nr. 1 Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto išsamumo kriterijaus požiūriu, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo skleista Reklama Nr. 1 neatitiko Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmiau minėtos reklamos skleidimo metu nebuvo pateikiama informacija, jog praėjus tam tikram laikotarpiui bus taikomas papildomas aptarnavimo mokestis.

Kaip minėta, pagal Reklamos 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat laikoma neišsamia, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Taigi šiuo atveju būtina įvertinti, ar pareiškėjo nepateikta informacija apie tai, kad 15 litų paslaugos kaina bus taikoma tik tam tikrą laiką, o po to bus/yra taikomas aptarnavimo mokestis, yra esminė.

Vertinant ar tam tikra informacija yra esminė, LVAT praktikoje (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1184/2010), laikomasi nuostatos, jog tai, ar reklama pateikta informacija vidutiniam vartotojui yra esminė, priklauso nuo to, ar tokia informacija konkrečiu atveju daro įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad informacija apie paslaugos kainą neabejotinai yra esminė, daranti įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad reklamos akcija baigėsi 2010 m. vasario 14 d., o ją nustojus skleisti vidutinis vartotojas nei per spaudą, nei per radiją ar internetą negalėjo būti suklaidintas, nes jos nebematė ir nebegirdėjo, toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.

Įvertinusi skleistos reklamos turinį bei mastą teisėjų kolegija pritaria atsakovo padarytai išvadai, kad vartotojas, kurį pasiekė reklama, pagrįstai galėjo tikėtis, jog nepriklausomai nuo reklamos skleidimo laikotarpio, kaina, kaip svarbiausia paslaugą apibūdinanti savybė, išliks ta pati. Taigi tai, kad reklama spaudoje, interneto tinklapiuose, radijo stotyje buvo skelbiama tik ribotą laiką, savaime nelemia, jog ji negalėjo daryti įtakos vartotojo elgesiui ir nustojus ją skleisti. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į reklamos skleidimo būdą ir mastą, taip pat į tai, kad nuo momento, kai spaudoje, interneto tinklapiuose, radijo stotyje buvo nutraukta reklama, iki momento, kai buvo įvestas aptarnavimo mokestis, praėjo tik trys dienos. Nėra abejonės, kad iš anksto kelionę iš Vilniaus oro uosto planuojantis vidutinis vartotojas galėjo tokią informaciją įsidėmėti kaip jam reikšmingą, taip pat manytina, kad tokios informacijos apie paslaugos kainą nepateikimas neabejotinai galėjo daryti įtaką vidutinio vartotojo elgesiui, kuris, pavyzdžiui, išgirdęs reklamą per radiją, galėjo nuspręsti, jog vietoj to, kad į Vilniaus oro uostą važiuos taksi, jis rinksis kelionę savo automobiliu. Tokį aptariamos reklamos poveikį patvirtina ir vartotojo skundas (Konkurencijos byla, b.l. 1-2), taip pat Delfi portale patalpintas straipsnis (Konkurencijos byla, b.l. 6). Teisėjų kolegijos manymu, aptariamu atveju faktinė aplinkybė, ar pareiškėjas nuo aptariamos reklamos pradžios planavo sumažintą kainą taikyti tik ribotą laiką, nėra teisiškai reikšminga, nes ji nurodyta Reklamos įstatymo 5 straipnio 2 dalyje.

Pirmiau minėti argumentai dėl pareiškėjo skleistos informacijos neatitikimo Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktui taip pat taikytini ir Reklamai Nr. 2. Šiuo atveju nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjo nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. lauko reklaminėje iškaboje skelbtoje reklamoje „Sumažintos kainos - tik 15 Lt/para“, o nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. birželio mėn. pradžios kitoje lauko reklaminėje iškaboje skelbtoje reklamoje „Statykite ilgam iki 14 dienų - tik 99 Lt“ nebuvo pateikta informacija apie aptarnavimo mokesčio taikymą. Konstatavus, jog informacija apie paslaugos kainą yra esminė, būtina įvertinti, ar ir kiek tokios informacijos nepateikimas gali būti pateisinamas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tą faktinę aplinkybę, jog nuo 2010 m. vasario 17 d. prie įvažiavimo į parkavimo aikštelę buvo pastatytas laikiklis su A4 formato lapo dėklu, kuriame buvo nurodyta, kad yra taikomas 10 litų aptarnavimo mokestis, taip pat remiasi LVAT praktika (konkrečiai, 2008 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008), kurioje nurodoma, kad vartotojas nuo jam nepriimtino pasirinkimo galėtų būti apsaugotas individualaus pobūdžio veiksmais, nukreiptais į konkretų vartotoją.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvienu atveju turi būti vertinama, ar konkretūs reklamos davėjo veiksmai, nukreipti į vartotoją, yra adekvatūs ir proporcingi jo skleistos reklamos turiniui, formai ir jos mastui, taip pat turi būti įvertintos kitos reikšmingos faktinės aplinkybės. Kiek tai susiję su pareiškėjo Reklamos Nr. 1 skleidimu, teisėjų kolegija pažymi, kad minėta reklama buvo skelbiama spaudoje, internete, radijo laidose. Atitinkamai, vidutinio vartotojo elgesys galėjo būti paveiktas jau tuo metu, kai jis išgirdo reklamą. Vadinasi, pareiškėjo reklama jo elgesį (pvz., važiuoti savo automobiliu, o ne taksi) galėjo nulemti dar iki to momento, kol jis apskritai pamatys minėtą A4 formato lapą su papildoma informacija. Be to, teisėjų kolegijos manymu, ir Reklamos Nr. 1, ir Reklamos Nr. 2 atveju svarbus laiko faktorius, nes byloje aptariamoje situacijoje analizuojama automobilių stovėjimo paslauga, kuri teikiama šalia Vilniaus oro uosto, t. y. preziumuotina, kad bent dalis potencialių vartotojų toliau skris lėktuvu, todėl jų praktinės galimybės pakeisti priimtą sprendimą privažiavus prie įvažiavimo į parkavimo aikštelę ir pamačius papildomą informaciją apie aptarnavimo mokestį ribotos. Prieš tai išgirdęs (perskaitęs) reklamą, ar ją pamatęs ant išorinės reklamos stendo vidutinis vartotojas gali priimti sprendimą pirkti aptariamą paslaugą, o vėliau pamatęs papildomą informaciją jis gali nebeturėti laiko ieškoti kitos stovėjimo aikštelės. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad, atsižvelgus į tai, jog informacija apie kainą yra esminė, byloje aptariamu atveju papildomas informavimas pirmiau minėtu A4 formato lapu nelaikytinas adekvačiu ir proporcingu skleistos reklamos turiniui, jos formai bei mastui.

Atitinkamai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog priimdamas ginčijamą Nutarimą ir skirdamas pareiškėjui baudą atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į lengvinančias aplinkybes, konkrečiai, į tai, kad pareiškėjas atliekant tyrimą bendradarbiavo su atsakovu, taip pat pradėjus tyrimą pataisė išorinės reklamos (stendo) turinį jame nurodydamas ir papildomą informaciją.

Ginčijamame Nutarime atsakovas konstatavo, jog tyrimo metu pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo, todėl skyrė jam baudos minimumo ir maksimumo vidurkį – 15 000 litų baudą.

Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto. Taigi skiriant sankciją Reklamos įstatymas įtvirtina pareigą įvertinti ir atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje nurodyta, jog atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Atsakovo atstovė nepaneigė pareiškėjo teiginio, kad pareiškėjas tyrimo metu bendradabiavo su atsakovu, o Konkurencijos tarybos tyrimo bylos turinys šį teiginį patvirtina. Ginčijamame Nutarime (b.l. 12) taip pat konstatuota, kad pareiškėjas 2010 m. balandžio 2 d. (t. y. dar iki nutarimo pradėti tyrimą momento) papildė išorinę reklamą, t. y. reklaminiame stende „Sumažintos kainos - tik 15 Lt/para“ buvo nurodyta sąlyga, jog papildomai taikomas 10 litų administravimo mokestis. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas mažinti pareiškėjui skirtą baudą iki 13 000 litų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Stova“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą pakeisti ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. 2S-24 rezoliucinės dalies 2 punktu UAB „Stova“ paskirtą baudą sumažinti iki 13 000 Lt.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

 

Antanas Ablingis

Roma Sabina Alimienė

Irmantas Jarukaitis