Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Dzedulionio ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatui Mariui Intai, advokato padėjėjai Ilonai Jančiauskaitei, atsakovės atstovams Giedrei Jarmalytei ir Elonui Šatui, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Senas naujas“ atstovui Mindaugui Krankaliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Puse Plus Kaunas“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (toliau – Taryba) dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys IĮ „Terra Animalis“, UAB „Creativa grupė“ UAB „Senas naujas“).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Pareiškėja teismui pateikė skundą (b. l. 1–15), kuriame prašo panaikinti 2010-11-22 Tarybos nutarimo Nr. 2S-29 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių dekupažo, rankdarbių reikmenų bei kitų susijusių prekių pardavimu, veiksmų, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalis, kuriose:

- pripažinta, kad pareiškėja, sudariusi draudžiamus susitarimus dėl dekupažo prekių minimalių mažmeninių (perpardavimo) kainų nustatymo ar jų lygio derinimo, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus;

- pareiškėja  įpareigota nuo skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos nutraukti nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, jei jis vis dar būtų tęsiamas;

- už padarytą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimą pareiškėjai  paskirta 50 900,00 Lt dydžio bauda;

- pareiškėja  įpareigota per 5 dienas nuo nutarimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktuose nustatytų įpareigojimų įvykdymo apie tai pranešti Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėja paaiškino, kad dėl to, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis savo esme ir tikslais atitinka Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio (anksčiau – Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio) nuostatas, Taryba privalo vadovautis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo praktika, aiškindama ir taikydama Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį.

Pareiškėja nesutinka su Tarybos nuomone, jog pareiškėja, pasirašydama dekupažui skirtų prekių pardavimo–pirkimo sutartį su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“, nustatė minimalias perpardavimo kainas ir tokiu būdu sudarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu draudžiamus susitarimus, dėl kurių buvo ribojama konkurencija. Vadovaujasi Konkurencijos įstatymo 6 straipsniu ir mano, kad Taryba neteisingai taikė Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio arba, atitinkamai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad Europos Komisija yra išaiškinusi, jog įmonės atskiru atveju gali pasitelkti argumentus dėl veiksmingumo pagal 101 straipsnio 3 dalį, t. y. nepaisant to, kad bendroji išimtis nėra taikoma susitarimams, kuriuose yra įtraukta perpardavimo kainų palaikymo sąlyga, jokiu būdu negalima sutikti, kad toks susitarimas yra vienareikšmiškai vertintinas kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas. Bendrosios išimties netaikymas pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos institucijų praktiką tiesiog reiškia, kad įmonės privalo pagrįsti, jog tikėtino veiksmingumo yra pasiekta dėl to, kad į jų susitarimą yra įtraukta perpardavimo kainų apribojimo sąlyga, ir įrodyti, kad tenkinamos visos 101 straipsnio 3 dalies sąlygos.

Teigia, kad pareiškėja neturėjo ketinimų savo veiksmais riboti konkurenciją dekupažui skirtų prekių ir priemonių rinkoje Lietuvos Respublikoje, bet, priešingai, siekė veiksmingumo. Pažymėjo, kad dekupažo technologija ir dekupažui skirtos priemonės yra Lietuvai naujas ir labai neseniai atsiradęs produktas, o pareiškėja yra pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvos rinkoje pristačiusi BOX S.r.l. prekybinių ženklų produktus.

Pareiškėja nurodo, kad ji, rekomenduodama perpardavimo kainas ir keliais atvejais įtraukdama prekybinio antkainio dydį į sutartis, siekė suteikti galimybę ir papildomą biudžetą jos produktus platinantiems mažmenininkams teikti papildomas paslaugas galutiniams klientams, tai yra konsultuoti ir rengti mokymus pirkėjams, kadangi dekupažo technika ir jai skirtos priemonės reikalauja specifinių žinių ir išmanymo.

Nurodo, kad pareiškėja, pristatydama Lietuvos rinkai BOX S.r.l. prekybinių ženklų dekupažui skirtus produktus, siekė sukurti tam tikrą prekės ženklo įvaizdį, nustatydama platintojams tam tikrus vienodumo ir kokybės standartizacijos reikalavimus, tokiu būdu norėdama padidinti produkto patrauklumą galutiniam vartotojui ir jo pardavimą. Šios priemonės neabejotinai atnešė pridėtinę naudą vartotojams, kadangi išaugo priemonių dekupažui prieinamumas, vartotojai galėjo gauti ne tik kokybiškas prekes, bet ir kokybiškas konsultavimo, apmokymų paslaugas.

Pastebėjo, kad pareiškėjos veikloje labiausiai paplitusi perpardavimo kainų apribojimo priemonė yra perpardavėjui rekomenduojamos perpardavimo kainos ir jokiu būdu ne fiksuoto prekybinio antkainio nustatymas.

Paaiškino, kad jos elgesys verslo santykiuose su UAB „Senas naujas“ negali būti vertinamas kaip susitarimas, turintis draudžiamo vertikalaus susitarimo požymių, kadangi pareiškėja ir UAB „Senas naujas“ nėra pasirašiusios sutarties, kurioje būtų įtvirtintos kokios nors konkurenciją ribojančios nuostatos. Be to, įmonių susirašinėjime, kurį cituoja Taryba, kalbama apie maksimalų antkainį, o ne minimalias perpardavimo kainas, kas nėra draudžiama nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisės aktais.

Pareiškėja mano, kad jos veiksmai bendraujant su UAB „Senas naujas“ neturi horizontalaus susitarimo požymių, kadangi pareiškėja neturėjo ketinimų ir nederino kainų su UAB „Senas naujas“. Teigia, kad UAB „Senas naujas“ komercijos direktorės klausimai apie kainas negali būti vertinami kaip kainų derinimas, kadangi konkurentai kainas lentynose gali sužinoti atvykę į parduotuvę ar apsilankę internetiniame tinklalapyje. Pareiškėja nemano, kad atskirų produktų mažmeninės kainos yra komercinė paslaptis ir pasidalijimas informacija apie jas negali būti suprantamas kaip susitarimas dėl mažmeninių kainų. Mano, kad abstraktūs pasisakymai, kad kainas reikės pasikoreguoti, negali būti vertinami kaip kainodaros strategijos atskleidimas konkurentams. Pareiškėja mano, kad yra suprantamas ir paaiškinamas UAB „Senas naujas“ domėjimasis tuo, kokias kainas savo produktams mažmeninėje rinkoje nustato pareiškėja, kadangi ji, kaip vienintelė šių prekių tiekėja, turi daugiausiai patirties ir išmano, kokį prekybinį antkainį, kokiems produktams nustatyti, siekiant pritraukti pirkėjų ir sėkmingai vystyti verslą.

Mano, kad Taryba privalėjo atsižvelgti į tikrąją pareiškėjos susitarimų paskirtį, rekomendacijų tikslus bei į šalių paaiškinimus dėl jų ketinimų. Nurodo, kad tuo atveju, jei pareiškėja būtų turėjusi ketinimą palaikyti tam tikrą mažmeninių kainų lygį ar būtų vykdžiusi tam tikrą minimalaus kainų lygio palaikymo politiką dekupažui skirtų prekių ir priemonių rinkoje, ši praktika būtų paplitusi visose ar bent jau didžiojoje dalyje pareiškėjos sutarčių, tačiau ši nuostata atsirado sutartyse tik su 2 klientais iš apytiksliai 116 dekupažo prekių pirkėjų, užregistruotų nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d.

Nurodo, kad pareiškėjos pardavimuose jos pajamos iš dekupažui skirtų prekių ir priemonių sudaro nedidelę pajamų dalį, todėl verslo logika negalėjo sukurti paskatų pareiškėjai dėti pastangas palaikyti tik nedidelę pajamų dalį generuojančių prekių perpardavimo kainų.

Pareiškėja mano, kad atsižvelgdama į tai, jog ji neturėjo ketinimų riboti konkurenciją atitinkamoje dekupažui skirtų prekių ir priemonių rinkoje Lietuvos Respublikoje, taip pat į įprastą konkurencijos taisyklių nepažeidžiančią pareiškėjos praktiką, Taryba neturėtų skirti piniginių sankcijų. Pareiškėja vadovaujasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei Europos Teisingumo Teismo praktika ir nurodo, kad šiuo atveju Taryba neįvertino to, kad pareiškėjos tariamai ribojanti konkurenciją veikla buvo mažareikšmė, akivaizdžiai ignoravo su tariamu pažeidimu susijusį veiklos laikotarpį bei mastą, skirdama 50 900,00 Lt dydžio baudą, pažeidė proporcingumo principą ir nukrypo tiek nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintų taisyklių, tiek nuo savo pačios praktikos, todėl paskirta piniginė sankcija turi būti panaikinta.

Pareiškėjos nuomone, Taryba netinkamai atsižvelgė į visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Mano, kad skiriama bauda turi būti skaičiuojama tik nuo dekupažo pajamų. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nepagrįstai paskirta bauda, siekianti net 15 proc. nuo su prekyba dekupažo prekėmis susijusios veiklos. Toks nutarimas, pareiškėjos nuomone, yra akivaizdžiai neteisėtas, kadangi Taryba, skirdama baudą, privalėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais bei atsižvelgti į tai, kad dėl visame pasaulyje susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos pareiškėja, paskyrus jai didelę piniginę baudą, gali susidurti su finansiniais sunkumais.

Mano, kad Taryba neatsižvelgė į pareiškėjos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. pareiškėja geranoriškai bendradarbiavo su Tarybos specialistais tyrimo metu ir pateikė visą pageidautą informaciją, ginčijamos nuostatos atsirado (šiuo metu nebegaliojančiose) sutartyse tik su 2 klientais iš apytiksliai 116 dekupažo prekių pirkėjų, užregistruotų nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., bei į tai, kad tariamas pažeidimas truko trumpiau nei vienerius metus, nesukėlė žymių pasekmių konkurencijai; pareiškėjos dalis didmeninėje dekupažui skirtų prekių ir priemonių rinkoje Lietuvos Respublikoje gali siekti tik apie 3–5 proc., o mažmeninėje rinkoje – iki 1 proc.; pažeidimas buvo nutrauktas daug anksčiau nei Taryba 2010 m. sausio 14 d. priėmė nutarimą pradėti tyrimą dėl pareiškėjos veiksmų; pareiškėja neturėjo ketinimų savo veiksmais riboti konkurenciją dekupažui skirtų prekių ir priemonių rinkoje Lietuvos Respublikoje ir jos įprasta praktika nepažeidė konkurencijos taisyklių; tariamas pažeidimas nebuvo sąmoningas – pareiškėjos atstovai nuoširdžiai nemanė, kad atitinkamos sutarčių nuostatos galėtų pažeisti įstatymą; pareiškėja niekada jokiam klientui netaikė jokio spaudimo ar kontrolės mechanizmo klientų perpardavimo kainų atžvilgiu ir netaikė jokių sankcijų, nepaisant to, kokius sprendimus priimdavo ir kokią kainodarą pasirinkdavo perpardavėjas; nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir pareiškėja įsipareigojo apmokyti savo darbuotojus ir užtikrinti griežtą konkurencijos teisės normų laikymąsi ateityje.

Per teismo posėdį pareiškėjos atstovai palaikė skunde nurodytus argumentus, prašė skundą tenkinti (b. l. 168–171).

Atsakovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 83–94) nurodė, kad išsamiai įvertino visas pareiškėjos su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sudarytais susitarimais susijusias aplinkybes bei pagrindė savo išvadas tiek dėl konkurencijos ribojimo, tiek dėl šių susitarimų atitikties išimčių sąlygomis, t. y. kad jiem išimtis negali būti taikoma. Tačiau įrodymų ar kitų argumentų, kodėl nutarime pateiktas Tarybos vertinimas būtų nepagrįstas ar neteisingas, pareiškėja skunde nepateikė.

Nurodo, kad nors pareiškėja skunde remiasi Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintomis išimties taisyklėmis, vis dėlto pripažįsta nutarime padarytą išvadą, kad bendroji išimtis pagal Europos Komisijos 1999-12-22 reglamentą Nr. 2790/1999 ir 2010-04-20 reglamentą Nr. 330/2010 pareiškėjos su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sudarytiems susitarimams negali būti taikoma.

Atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kilus ginčui, ar konkretus susitarimas atitinka šio straipsnio 1 dalyje numatytas (individualios) išimties sąlygas, pareiga įrodyti, kad atitinka, tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi. Taigi ir nagrinėjamu atveju pareiškėja be abstraktaus pobūdžio deklaravimo ir teigimo, kad sudarytais susitarimais siekė efektyvumo, turėjo dar tyrimo metu tai pagrįsti Tarybai ne tik išsamiais paaiškinimais, tačiau ir juos patvirtinančiais įrodymais. Atsakovė pastebėjo, kad pareiškėja tyrimo metu apie minėtus tariamai veiksmingumą skatinančius siekius nė karto net neužsiminė. Iš tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad pareiškėja  nenurodo, jog siekė skatinti veiksmingumą, o pripažįsta, kad sutarčių su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ nuostatos dėl minimalios dekupažo prekių perpardavimo kainos atsirado per klaidą arba dėl UAB „Puse Plus Kaunas“ vadovybės klaidinimo.

Nurodo, kad pareiškėja, įvertinusi Tarybos atlikto tyrimo išvadas, išdėstytas Tarybos Draudžiamų susitarimų skyriaus 2010-08-26 pranešime apie atliktą tyrimą Nr. 5S-31, savo 2010-10-15 rašte nurodė, kad pripažįsta, jog su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sudarytų sutarčių nuostatos gali būti vertinamos kaip ribojantys konkurenciją susitarimai, kuriuos draudžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Teigia, kad pareiškėjos skunde nurodytas argumentas, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ praktikoje labiausiai paplitęs yra perpardavimo kainų rekomendavimas, nepaneigia ir nepakeičia UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sutartyse tiesiogiai numatytų būtent minimalios, o ne rekomenduojamos dekupažo prekių perpardavimo kainų nustatymo nuostatų. Tiek UAB „Creativa grupė“, tiek IĮ „Terra animlis“ savo nuomonėse dėl tyrimo išvadų pripažino, jog jų su UAB „Puse Plus Kaunas“ sudaryti susitarimai pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, nurodė, kad neteisingai pasielgė sudarydami tokio pobūdžio sutartis.

Atsakovė atkreipė dėmesį, jog tai, kad sutartyje tarp UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ nebuvo įtvirtintos nuostatos dėl dekupažo prekių minimalios perpardavimo kainos, nepaneigia to, kad šie ūkio subjektai kitais būdais, t. y. susirašinėdami elektroniniu paštu, nederino savo veiksmų, susijusių su dekupažo prekių mažmeninėmis kainomis ar jų lygiu. Vadovaujasi Europos Sąjungos teismų praktika ir nurodo, kad tam, kad būtų sudarytas susitarimas pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pakanka, kad atitinkami ūkio subjektai išreikštų bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu, o bendros valios išreiškimo forma nėra taip svarbi, nes šalių valia gali išplaukti tiek iš sutarties sąlygų, tiek iš šalių elgesio.

Atsakovė nurodo, kad tyrimo metu atlikta ūkio subjektų tarpusavio kontaktų, bendravimo bei jo konteksto analizė leido nutarime padaryti išvadą, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ yra sudariusios konkurenciją ribojantį susitarimą, turintį tiek vertikalaus, tiek horizontalaus susitarimo dėl kainų požymių. Mano, kad pareiškėjos skunde pateikti pavieniai argumentai ir teiginiai Tarybos nutarime padarytos išvados niekaip nepaneigia.  Paaiškino, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ tarpusavyje elektroniniais laiškais susirašinėjo 2007 ir 2008 m., 2007 m. susirašinėjimo metu elektroniniais laiškais buvo išreikšta UAB „Senas Naujas“ iniciatyva dėl UAB „Puse Plus Kaunas“ dekupažo prekių mažmeninių kainų padidinimo. Susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ dėl dekupažo prekių pirkimo užsakymo taip pat buvo įvardintas siekis, kad šių ūkio subjektų kainos būtų vienodos, o 2008 m. susirašinėjime elektroniniais laiškais UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Senas Naujas“ tarėsi, kad UAB „Senas Naujas“ neparduotų įsigytų prekių už žemesnę kainą nei kiti ūkio subjektai, bei nurodė, kad to paties prašė ir kitų savo pirkėjų.

Iš UAB „Puse Plus Kaunas“, UAB „Creativa grupė“ ir UAB „Senas Naujas“ paaiškinimų matyti, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ buvo suinteresuota ir siekė daryti įtaką dekupažo prekių mažmeninėms kainoms, įskaitant ir jų derinimą ar susitarimus dėl jų su kitais ūkio subjektais.

Nustatyta, jog nuomonių dėl mažmeninių kainų lygio apsikeitimą inicijuodavo tai UAB „Senas Naujas“, tai UAB „Puse Plus Kaunas“ ir jos tokiu būdu informavo viena kitą ir leido suprasti, jog ketina svarstyti mažmenines (perpardavimo) kainas, atsižvelgdamos į UAB „Artmanija“ „aukštas“ ar IĮ „Dekovita“ „per mažas“ mažmenines kainas. Dėl šių aplinkybių, Tarybos manymu, taip pat yra akivaizdu, kad toks abipusis šių ūkio subjektų bendravimas mažmeninių (perpardavimo) kainų klausimais negali būti laikomas tik vienpusiu domėjimusi kito ūkio subjekto kainomis, siekiant priimti savarankiškus sprendimus, nes tokio bendravimo metu šie ūkio subjektai vienas kitam atskleidė savo ketinamų priimti sprendimų dėl šių kainų kryptį.

Akcentavo tai, kad  iš ginčijamame nutarime pateikto vertinimo, akivaizdu, jog UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Creativa grupė“, IĮ „Terra animalis“ ir UAB „Senas Naujas“ sudarė draudžiamus susitarimus, o tai, kokiu būdu ir ar apskritai tokie susitarimai buvo įgyvendinti, įtakos jų vertinimui Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme neturi, nes tokie susitarimai savaime turi tikslą riboti konkurenciją, t. y. jų neigiamos pasekmės konkurencijai yra preziumuojamos, kadangi tiesiogiai paveikia konkurencinį procesą rinkoje – vietoje to, kad ūkio subjektai individuliai įvertinę sąlygas rinkoje ir kitus reikšmingus veiksnius savarankiškai nustatytų savo parduodamų prekių kainas, jie sprendimus dėl jų nutaria priimti atsižvelgę į su kitais ūkio subjektais suderintą bendrą valią. Teigia, kad Konkurencijos įstatyme yra įtvirtinta prezumpcija, jog susitarimai tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas pažeidžia Konkurencijos įstatymą nepriklausomai nuo jokių aplinkybių.

Atsakovė mano, kad pareiškėjos skunde pateikti deklaratyvūs teiginiai dėl to, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ nesiekė riboti konkurencijos ar kad tai būtų netikslinga ir pan., nepaneigia to, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ sudaryti susitarimai turi tikslą riboti konkurenciją.

Paaiškino, kad skirdama UAB „Puse Plus Kaunas“ ir kitiems Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidime dalyvavusiems ūkio subjektams sankcijas, įskaitant pinigines baudas, Taryba vadovavosi Konkurencijos įstatymo nuostatomis, t. y. taikė tik tokias sankcijas, kokios numatytos šiame įstatyme, nustatydama konkretų baudos dydį atsižvelgė į Konkurencijos įstatyme numatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, paskirtų baudų dydžiai taip pat neperžengė ir šiame įstatyme nustatytos maksimalios 10 proc. ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais ribos. Be to, Taryba vadovavosi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-06 nutarimu Nr. 1591 patvirtintomis Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis (toliau – Baudos nustatymo taisyklės). Teigia, kad Konkurencijos įstatymo 42 straipsnyje yra įvardintas išsamus baigtinis sąrašas aplinkybių, į kurias Taryba turi atsižvelgti skirdama ūkio subjektams baudas. Tokių pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių kaip, pvz.: iš pažeidimo negautas pelnas, iš pažeidimo pažeidėjui ekonominės naudos nebuvimas, subjektyvių pažeidėjo ketinimų riboti konkurenciją neturėjimas, nenumatytos nei Konkurencijos įstatyme, nei Baudos nustatymo taisyklėse.

Atkreipė dėmesį, kad Taryba, nustatydama UAB „Puse Plus Kaunas“ skirtinos baudos dydį, vertino tokias aplinkybes, kaip pažeidimo trukmė, nedidelės pajamos iš prekybos dekupažo prekėmis bendrųjų UAB „Puse Plus Kaunas“ metinių pajamų kontekste, pareiškėjos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, UAB „Puse Plus Kaunas“ vaidmenį pažeidimo padaryme, susiklosčiusią sunkią padėtį atitinkamoje rinkoje, ir mano, kad paskirtos 15 proc. pajamų iš prekybos dekupažo prekėmis baudos dydis už pažeidimo pavojingumą laikytinas pagrįstu, teisėtu ir proporcingu. Teigia, kad net vadovaujantis pareiškėjos skunde nurodytomis Europos Komisijos baudos dydžio paskaičiavimo gairėmis, 15 proc. su pažeidimu susijusios ūkinės veiklos pajamų dydis už pažeidimo pavojingumą būtų laikomas teisėtu ir proporcingu.

Atsakovė nurodo, kad nors UAB „Puse Plus Kaunas“ Tarybai pripažino, kad padarė atitinkamą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, ir dėl to šiam ūkio subjektui buvo sumažintas skirtinos baudos dydis 10 proc., ji vėliau pateikė skundą teismui dėl Tarybos nutarimo pagrįstumo, o tai reiškia kad iš esmės paneigė savo Tarybai pateiktą prisipažinimą, t. y. savo veiksmais parodė, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ buvo nepagrįstai pritaikyta jų atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir atitinkamai 10 proc. sumažintas baudos dydis už pažeidimo pavojingumą ir trukmę. Atsižvelgus į šias aplinkybes, atsakovės manymu, UAB „Puse Plus Kaunas“ baudų dydis turi būti iš naujo nustatytas, tačiau, jau nebeatsižvelgiant į šio ūkio subjekto atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taigi mano, kad baudos dydis UAB „Puse Plus Kaunas“ turėtų būti 56 600 Lt. Teigia, kad Taryba neturi teisinių galimybių atitinkamai pakeisti jau skirtų šiems ūkio subjektams baudų, tačiau, atsižvelgus į Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 4 punktą, numatantį, kad teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Tarybos nutarimo, gali priimti sprendimą pakeisti nutarimą dėl sankcijų taikymo, mano, kad teismas turi teisę ir galimybę padidinti nepagrįstai sumažintas baudas ūkio subjektams.

Teismo posėdyje atsakovės atstovai palaikė atsiliepime nurodytus argumentus, prašė skundą atmesti (b. l. 168–171).

Tretieji suinteresuoti asmenys IĮ „Terra animalis“ UAB „Creativa grupė“ ir UAB „Senas naujas“ atsiliepimų į skundą nepateikė.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Senas naujas“ atstovas palaikė pareiškėjos skundą (b. l. 168–171).

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Tarybos 2010-11-22 nutarimo dalies, kuri susijusi su UAB „Puse Plus Kaunas“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad 2010-01-14 Taryba nutarimu Nr. 1S-6 pradėjo tyrimą dėl UAB „Puse Plus Kaunas“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams (Tyrimo byla, I t., b. l. 13–14). Tyrimas buvo papildytas Tarybos 2010-03-25 nutarimu Nr. 1S-50, išplečiant tiriamų ūkio subjektų sąrašą. Tyrimo terminas buvo pratęstas Tarybos 2010-06-10 nutarimu Nr. 1S-103 (Tyrimo byla I t., b. l. 24–25).

Taryba 2010-09-15 parengė raštą „Dėl pranešimo apie atliktą tyrimą“ (Tyrimo byla, XII t., b. l. 1), kuris išsiųstas pareiškėjai.

Minėtu raštu pareiškėjai buvo suteikta teisė pateikti nuomonę dėl atlikto tyrimo. 2010-10-01 pareiškėja pateikė Tarybai pranešimą, kuriame išdėstė nuomonę dėl atlikto tyrimo bei jo išvadų (Tyrimo byla, II t., b. l. 86–92).

2010-11-22 Taryba priėmė nutarimą Nr. 2S-29 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių dekupažo, rankdarbių reikmenų bei kitų susijusių prekių pardavimu, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (b. l. 95 – 120), kuriuo pareiškėjai buvo paskirta 50 900,00 Lt dydžio bauda už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatų pažeidimą, t. y. už konkurenciją ribojančių susitarimų sudarymą.

Pareiškėja nesutinka su jos atžvilgiu priimtu nutarimu ir prašo jį panaikinti.

Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. numato, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją.

Šiuo atveju pareiškėjai inkriminuoto konkurencijos pažeidimo konstatavimui būtina nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų faktą, kuris gali pasireikšti ir suderintais veiksmais, susitarimo objektas turi būti tiesioginis ar netiesioginis prekės (paslaugos) kainos nustatymas (fiksavimas) bei susitarimo poveikį konkurencijai, t. y. siekį riboti konkurenciją, jos ribojimą ar tik galimybę ją riboti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-09-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-892/2010).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su UAB „Creativa grupė“ 2008-07-03 pasirašė ketinimų protokolą „Dėl prekių pirkimo ir pardavimo“ (Tyrimo byla, II t., b. l. 52–53), kurio 3.1 punkte nurodyta, kad šalys susitaria, jog derantis dėl prekių pirkimo–pardavimo bus siekiama susitarti dėl galutinės prekių pirkimo–pardavimo kainos. 2008-07-30 sudaryta didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 341/08 tarp pareiškėjos ir UAB „Creativa grupė“, kuri galiojo iki 2008-12-31 ir kurios 3.2 punkte buvo numatyta, kad pirkėjas parduoda prekes su ne mažesniu 45 % (keturiasdešimt penki procentai) pirkėjo prekybiniu antkainiu (Tyrimo byla, V t., b. l. 25–26). Iš UAB „Creativa grupė“ Tarybai pateiktų paaiškinimų (Tyrimo byla, V t., b. l. 14–15, 51) matyti, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ žodžiu nurodė ne tik kainas laikyti ne mažesniu kaip 50 proc. antkainiu, bet ir kainą laikyti panašią į konkurentų.

Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Taryba pagrįstai pripažino, jog tarp UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Creativa grupė“ buvo sudarytas susitarimas dėl iš pareiškėjos pirktų dekupažo prekių mažmeninių kainų nustatymo.

Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad tarp UAB „Puse plus Kaunas“ ir IĮ „Terra animalis“ 2009-05-15 sudaryta pardavimo–pirkimo sutartis Nr. 457/09 (Tyrimo byla, VII t., b. l. 29–30), galiojanti iki 2011-05-15, kurios 2.2 punkte numatyta, kad „pirkėjas parduoda nupirktas prekes šiomis sąlygomis: pirkimo kaina (be PVM) plius ne mažiau 50 (penkiasdešimt) procentų, plius 19 (devyniolika) procentų“. Sutarties 4.4 punkte kaip viena iš pardavėjo (UAB „Puse plus Kaunas“) pareigų nurodyta pareiga – tikrinti pirkėjo (IĮ „Terra animalis“) prekybos vietas, o nustačius pardavimo kainos neatitikimus sutarties sąlygoms, pirkėjas moka pardavėjui baudą, lygią skirtumui tarp sutartyje nustatytos kainos ir faktiškai prekybos vietoje nustatytos kainos. Nurodyta, kad ši sąlyga galioja ir pasibaigus sutarčiai. Sutarties 5.6 punktas numato, kad pirkėjas įsipareigoja neatlikti sutarties objektu esančioms prekėms kainų mažinimo, akcijų ar išpardavimų nesuderinęs su pardavėju. Už šios sąlygos nesilaikymą pirkėjui taip pat numatyta bauda.

IĮ „Terra animalis“ 2010-06-10 paaiškinime (Tyrimo byla, VII t., b. l. 41) nurodė, kad prekes iš UAB „Puse Plus Kaunas“ pirko vieną kartą – 2009-05-15, prekės buvo pirktos gamybinėms reikmėms, jos nebuvo pardavinėjamos. UAB „Puse plus Kaunas“ pirktoms prekėms mažmeninės kainos nebuvo nustatytos.

Nors IĮ „Terra animalis“ prekes pirko gamybinėms reikmėms ir jų nepardavinėjo, tačiau iš rašytinės sutarties matyti, kad tarp IĮ „Terra animalis“ ir UAB „Puse Plus Kaunas“ buvo sudarytas susitarimas dėl iš pareiškėjos pirktų dekupažo prekių mažmeninių kainų.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos skundo turinį bei pareiškėjos 2010-10-05 raštą (Tyrimo byla, III t., 74–76), daro išvadą, kad ji iš esmės neginčija, jog aptartos sutarčių su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ nuostatos gali būti vertinamos kaip ribojantys konkurenciją susitarimai, kuriuos draudžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, tačiau, pareiškėjos manymu, minėtiems susitarimams turėtų būti taikoma Konkurencijos įstatymo 6 str. 1 d. numatyta išimtis, kurioje nurodoma, kadKonkurencijos įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu: 1) susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; 2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje.

Iš esmės alogiška teisės norma įtvirtinta ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalyje (EB sutarties buvusi 81 straipsnio 3 dalis).

Europos Komisija yra pažymėjusi, jog esminis principas yra tai, kad sąžininga ir neiškreipta konkurencija yra geriausia tiekimo ir aprūpinimo prekėmis garantija, todėl išimties pagal EB sutarties 81 straipsnio 3 dalį taikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, kai laisva konkurencija neįstengia užtikrinti geriausio ekonominio rezultato (Europos Komisijos 1975 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. 76/172/EEC byloje Nr. IV/27.073 (Bayer/Gist-Brocades), III dalies 1 punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą sutarties normą, taip pat yra konstatavęs, kad išimtyje įtvirtinta nauda suprantama ne kaip bet kokia nauda, kurią savo veikloje gali gauti susitarimą sudariusios įmonės, bet kaip pastebima objektyvi nauda, galinti kompensuoti neigiamą poveikį konkurencijai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Nr. C-501/06 P GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją).

Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 d. numato, kad kilus ginčui, ar toks susitarimas atitinka šio straipsnio 1 dalį, pareiga įrodyti, kad atitinka, tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi.

Iš Tarybos posėdžio protokolo (b. l. 121–128) matyti, kad pareiškėja Tarybai nagrinėjant bylą argumento dėl Konkurencijos įstatymo 6 str. 1 d. numatytos išimties taikymo galimybės nebuvo pateikusi, jį nurodo tik skunde teismui.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes, dėl ko, jos manymu, sudarytas susitarimas dėl dekupažo prekių mažmeninių kainų turėtų būti pateisinamas, sprendžia, jog tai nėra Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio sąlygas atitinkančios aplinkybės, leidžiančios taikyti išimtį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1 d. numato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Pareiškėja, nurodydama, jos manymu, konkurencijai palankias susitarimo pasekmes, neįrodo, ar sudarytas susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą, ar pagerina prekių gamybą ar paskirstymą, o tik teigia, kad  pareiškėja siekė veiksmingumo, siekė suteikti galimybę jos produktus platinantiems mažmenininkams konsultuoti ir rengti mokymus pirkėjams, ir pan. Teismo vertinimu, pareiškėja pateikia bendro pobūdžio samprotavimus savo argumentų nepagrįsdama konkrečiais duomenimis ar ekonominiais skaičiavimais, t. y. objektyviais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad laisva konkurencija neįstengia užtikrinti geriausio ekonominio rezultato, o pareiškėjos nurodyti tikslai gali būti pasiekti tik sudarant susitarimą dėl dekupažo prekių mažmeninių kainų. Šiuo atveju pareiškėjos nurodoma nauda yra per daug nutolusi nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje naudojamos sąvokos „pastebima objektyvi nauda“. Ši nauda nėra pagrįsta jokiais įtikinamais įrodymais ar argumentais, todėl, teismo manymu, negali būti laikoma pateisinančia tokį sunkų ir akivaizdų konkurencijos teisės pažeidimą, kaip susitarimą dėl kainų nustatymo (fiksavimo).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos sudaryti susitarimai su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“, kuriuose nustatyta minimali dekupažo prekių pardavimo kaina, vertintini kaip ribojantys konkurenciją vertikalūs susitarimai, kuriuos draudžia Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p., o to, kad minėti susitarimai patenka į Konkurencijos įstatymo 6 str. 1 d. numatytą išimtį, pareiškėja neįrodė.

Dėl susitarimų su UAB „Senas naujas“ pareiškėja nurodo, kadnebuvo vertikalaus susitarimo požymių, t. y. tarp UAB „Senas naujas“ ir pareiškėjos nebuvo pasirašytos sutarties, kurioje būtų konkurenciją ribojančios nuostatos, o susirašinėjime buvo kalbama maksimalias ir rekomenduojamas, ne apie minimalias perpardavimo kainas. Taip pat mano, kad nebuvo horizontalaus susitarimo požymių, kadangi kainos nebuvo derinamos.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad UAB „Senas naujas“ buvo įregistruota 2008-10-16 ir perėmė prieš tai nuo 2007-06-13 pagal verslo liudijimus, išduotus Neringai Kilmanaitei (dabar – Neringa Krankalienė), vykdytą veiklą (Tyrimo byla, IV t., b. l. 9–17). Šią aplinkybę patvirtino ir Neringa Krankalienė 2010-06-15 paaiškinimų protokole (Tyrimo byla, IV t., b. l. 45). UAB „Senas naujas“ veikla susijusi su didmenine ir mažmenine prekyba dekupažo prekėmis. Didmeninio pirkimo sutartis Nr. 20070620 su UAB „Puse plus Kaunas“ buvo sudaryta tarp Neringos Kilmanaitės (Krankalienės) (Tyrimo byla, IV t., b. l. 18). Šioje sutartyje, priešingai nei UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra anomalias“ atvejais, nėra nuostatų apie pirktų ir parduodamų prekių mažmeninių kainų nustatymą.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad UAB ‚Senas naujas“ įvairių prekių iš pareiškėjos pirko pagal sąskaitas faktūras (Tyrimo byla, IV t., b. l. 21–42).

Iš tyrimo byloje esančių įrodymų teismas daro išvadą, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ susirašinėjo elektroniniais laiškais 2007 m. ir 2008 m (Tyrimo byla, II t., b. l. 71–80, IV t., b. l. 52–61). Teismas, įvertinęs 2007 m. rašytus elektroninius laiškus, konstatuoja, kad 2007-06-20–2007-06-26 (Tyrimo byla, II t., 71–73) buvo išreikšta UAB „Senas Naujas“ iniciatyva dėl UAB „Puse Plus Kaunas“ dekupažo prekių mažmeninių kainų padidinimo. Iš 2007-10-03–2007-10-08 rašytų elektroninių laiškų matyti, kad buvo įvardintas siekis, kad UAB „Senas Naujas“ ir UAB „Puse Plus Kaunas“ kainos būtų vienodos (Tyrimo byla, IV t., b. l. 61).

Nustatyta, kad 2008-11-17–2008-11-18 UAB „Puse Plus Kaunas“, būdama dekupažo prekių didmenine tiekėja, savo prekes parduodanti ne tik UAB „Senas Naujas“, bet ir kitiems mažmenine prekyba šiomis prekėmis užsiimantiems ūkio subjektams, su UAB „Senas Naujas“ tarėsi, kad pastaroji neparduotų įsigytų prekių už žemesnę kainą nei kiti ūkio subjektai, bei nurodė, kad to paties prašė ir kitų savo pirkėjų (Tyrimo byla, II t., b. l. 79–80).

UAB „Senas Naujas“ komercijos direktorė Neringa Krankalienė 2010-06-15 paaiškinimų protokole Tarybai paaiškino, kad gaudami prekes iš užsienio žiūrėjo į jų kainas, o UAB „Puse Plus Kaunas“ mažmeninės kainos buvo palyginti mažos lyginant su UAB „Artmanija“. Nurodė, kad „ponia Jovita rašydama, kad reikės pasikoreguoti kainas, turėjo omenyje UAB „Puse Plus Kaunas“ mažmenines kainas, kurias reikėtų padidinti. Mes atkreipėme dėmesį, kad „Puse Plus Kaunas“ mažmeninės kainos yra labai mažos ir kad jas galima koreguoti“ (Tyrimo byla, IV t., b. l. 46).

Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ bendravimas dekupažo prekių mažmeninių kainų klausimais laikytinas ne atsitiktiniu pasidomėjimu mažmeninėmis kainomis, o mažmeninių kainų derinimu, turint tikslą jas pakelti.

Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomas argumentas, kad UAB „Senas naujas“ su ja nebuvo pasirašiusi sutarties, kurioje būtų konkurenciją ribojančios nuostatos, todėl negali būti konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. pažeidimas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. analizė leidžia daryti išvadą, kad pirmiausiai yra draudžiami tie susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Matyti, kad šioje teisės normoje numatytos sąlygos yra alternatyvios, o ne kumuliatyvios, t. y.  susitarimai skirstomi į ribojančius konkurenciją pagal tikslą (Konkurencijos įstatymas: „siekiama riboti“) ir susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal pasekmes (Konkurencijos įstatymas: „riboja ar gali riboti“). Konkurencijos teisės pažeidimų išskyrimą į susitarimus, turinčius antikonkurencinį tikslą, ir susitarimus pagal poveikį konkurencijai pripažįsta ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimas byloje Nr. C-8/08 (T-Mobile Netherlands BV ir kt. prieš Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit), 28–29 punktai).

Konkurencijos įstatymo 3 str. 10 d. numato, kad susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą.

Taigi iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad susitarimas Konkurencijos įstatymo prasme nebūtinai turi būti rašytinis, ūkio subjektai laikomi sudariusiai draudžiamus susitarimus, jei nepriklausomai nuo formos ar išraiškos būdo, išreiškia bendrą valią riboti konkurenciją.

Konkurencijos teisės reikalavimų neatitinkančio susitarimo draudžiamumo esmė pasireiškia per konkurencijos sampratą. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos koncepcija, kuri, be kita ko, apima draudimus sudaryti priešingus konkurencijai susitarimus, suponuoja tai, kad ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, kai jie savarankiškai priima sprendimus ir nepriklauso vieni nuo kitų.

Teismas, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, daro išvadą, kad taip pat galima teigti, jog kiekvienas ūkio subjektas, veikiantis rinkoje, turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Toks reikalavimas neeliminuoja galimybės ūkio subjektui protingai prisiderinti prie esamų ar numanomų savo konkurentų veiksmų. Tačiau draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Nr. C-199/92P (Hüls AG prieš Komisiją (Polypropylene)).

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad ūkio subjektų bendros valios elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu išreiškimo forma nėra svarbi, kadangi šalių valia gali išplaukti tiek iš sutarties sąlygų, tiek iš šalių elgesio, pvz., suderintų veiksmų.

Aiškindamas „suderintos praktikos“ arba „suderintų veiksmų“ sąvoką Europos Bendrijų Teisingumo Teismas nurodė, kad tokie veiksmai apima tarp įmonių susiklosčiusius koordinavimo santykius, kurie nėra pasiekę formalaus susitarimo lygio, tačiau yra pakeičiami sąmoningu praktiniu bendradarbiavimu, kuriuo siekiama išvengti konkurencijos (Dyestuffs, C-48, 49 51-57/69). Europos Bendrijų Teisingumo Teismas, toliau aiškindamas suderintų veiksmų sampratos turinį, akcentavo, kad tokiais veiksmais gali būti pripažintas ir toks ūkio subjekto elgesys, kai jis sąmoningai arba net ir neformaliai, abstrakčia forma leidžia konkurentams sužinoti apie jo planuojamą elgesį rinkoje. Be to, suderintų veiksmų konstatavimas nepriklauso nuo to, ar buvo sukurtas veiksmų planas ir ar tie veiksmai organizuoti. ETT nuomone, pakanka tarp konkurentų tiesioginio ar netiesioginio kontakto, kurio tikslas arba pasekmė yra įtaka konkurentų elgesiui rinkoje arba planuojamų veiksmų rinkoje atskleidimas, galintis paveikti konkurenciją (Suiker Unie C-40-48,50, 54-56, 111, 113-114/73). Be to, ETT nurodė, kad ūkio subjektai, dalyvavę susitikimuose su konkurentais, kuriuose buvo svarstomi klausimai, susiję su rinkos sąlygomis, taip pat pasidalinta informacija apie kainas, pardavimų kiekius ir pan., jei po to seka tam tikras tų rinkos dalyvių panašus elgesys, yra laikomi dalyvavę suderintuose veiksmuose (Polypropylene C-199/92).

Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad UAB „Puse plus Kaunas“ ir UAB „Senas naujas“ derino dekupažo prekių mažmenines kainas tiek kaip konkuruojantys ūkio subjektai, užsiimantys mažmenine prekyba (horizontalusis susitarimas), tiek kaip šių prekių didmeninis tiekėjas ir jų mažmeninis pardavėjas (vertikalusis susitarimas), nepaisant to, kad nebuvo rašytinės sutarties dėl mažmeninių kainų minimalaus dydžio nustatymo.

Ginčijamame nutarime konstatuota, kad pareiškėjos sudaryti susitarimai su UAB „Creativa grupė“, IĮ „Terra animalis“ ir UAB ‚,Senas naujas“ riboja konkurenciją pagal savo tikslą (Tarybos nutarimo 15, 19 p.).

Teismas, atsižvelgdamas į teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjos argumentas, jog ji neturėjo ketinimo riboti konkurenciją, atmestinas kaip nepagrįstas. Europos Komisijos pranešimo „Sutarties [101] straipsnio 3 dalies taikymo gairės“ 21 punkte nurodyta, kad konkurencijos ribojimai pagal tikslą – tai ribojimai, kurie vien pagal savo pobūdį gali riboti konkurenciją. Jie turi tokį didelį potencialą daryti neigiamą poveikį konkurencijai, kad Sutarties 101 straipsnio 1 dalis gali būti pritaikoma ir be įrodymų, kad buvo padarytas poveikis rinkai. Ši prielaida remiasi tuo, kad ribojimas yra žymus, ir patirtimi, kuri rodo, kad konkurencijos ribojimai pagal tikslą gali sukelti neigiamus padarinius rinkoje ir sutrukdyti pasiekti tikslų, kurių siekiama įgyvendinant Europos Sąjungos konkurencijos taisykles.

Europos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad net ir tuo atveju, jei koks nors tarp konkurentų sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas turi ir teisėtų tikslų ar subjektyvūs susitarimo dalyvių siekiai sudarant susitarimą nėra sąmoningas konkurencijos ribojimas, tai bet kuriuo atveju nepašalina ir nepaneigia ir susitarimo tikslo riboti konkurenciją. Europos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad  susitarimas gali būti vertinamas kaip turintis tikslą riboti konkurenciją net ir tuo atveju, jeigu konkurencijos ribojimas nėra vienintelis jo tikslas, bet kartu šiuo susitarimu taip pat siekiama teisėtų tikslų (Teisingumo Teismo 1983-11-08 sprendimas sujungtose bylose 96-102, 104, 105, 108 ir 110/82 (NV IAZ International Belgium and others v Commission of the European Communities), ECR 1983, p. 3369).

Europos Teisingumo Teismas 2006-04-06 sprendime byloje Nr. C-551/03 yra pažymėjęs, kad nustatant, ar susitarimas turi tikslą riboti konkurenciją, nėra būtina įrodyti, kad susitarimo šalių ketinimai būtent ir buvo riboti konkurenciją. Nagrinėjamas pažeidimas bet kuriuo atveju laikytinas padarytu tyčia ir ūkio subjektų manymas, kad jie savo veiksmais nepažeidžia konkurencijos teisės reikalavimų, nėra reikšmingas. Tam, kad pažeidimas būtų laikomas padarytu tyčia, nėra būtina, kad ūkio subjektas sąmoningai suprastų, kad jis pažeidžia sutarties 101 straipsnį (Europos Teisingumo Teismo 1989-07-11 sprendimas byloje Nr. 246/86 (SC Belasco and others v Commission of the European Communities)).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-03-28 nutartyje adm. byloje Nr. A⁵²⁵-2577/2011 pažymėjo, kad taikant ir aiškinant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, būtina atskirti susitarimus, savaime ribojančius konkurenciją, ir susitarimus, kurių priešingas konkurencijos teisei tikslas ar neigiamas poveikis konkurencijai turi būti nustatytas ir įrodytas. Pirmajai grupei priskiriami tie susitarimai (per se ribojantys konkurenciją susitarimai), kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies veikimo sritį, t. y. konkurentų sudaryti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taigi visais atvejais ribojantys konkurenciją susitarimai – tai tokia kategorija susitarimų, kurių neigiamas poveikis konkurencijai yra preziumuojamas, yra savaime suprantamas. Todėl iš minėtų nuostatų yra akivaizdu, kad jei susitarimas patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, Taryba neprivalo atskirai įrodinėti susitarimo tikslo priešingumo sąžiningai konkurencijai ir (arba) neigiamo jo poveikio konkurencijai. Priešingas aiškinimas nulemtų, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies tikslas ir galia būtų paneigta ir neįgyvendinama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pastebėjo ir tai, kad apskritai įtvirtinant prezumpciją, kad susitarimas dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų fiksavimo pats savaime riboja konkurenciją, pirmiausia siekiama apsaugoti ne tik atitinkamoje rinkoje dalyvaujančius kitus konkurentus ar vartotojų interesus, bet rinkos struktūrą ir kartu pačią konkurenciją, kaip visuotines vertybes, garantuojančias konstitucinę ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Laisvas konkuravimas kainomis yra viena iš pagrindinių sąžiningos konkurencijos formų, o kainų fiksavimas tiesiogiai įsiterpia ir kliudo formuotis konkurencingų procesų rezultatams.

Administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-686/2006 (Administracinių teismų praktika, Nr. 9, 2007, p. 107–137) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, be kita ko, nurodė, kad teisės aktai imperatyviai nustato, kad tam tikros susitarimų kategorijos, įskaitant ir horizontalius susitarimus dėl kainos, laikomos ribojančiomis konkurenciją ab initio.

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Creativa grupė“ bei IĮ „Terra animalis“ sudaryti susitarimai dėl dekupažo prekių minimalių mažmeninių kainų nustatymo yra horizontalūs susitarimai (konkurentų sudaryti susitarimai), kurie riboja konkurenciją pagal savo tikslą, t. y. šiuo atveju nėra būtina nustatinėti susitarimo šalių ketinimų.

Kaip jau minėta, nustatyta, kad UAB „Puse plus Kaunas“ su UAB ‚Senas naujas“ sudaryti susitarimai turi ir vertikalaus ir horizontalaus susitarimo požymių, taigi šiuo atveju teismas sutinka su Tarybos nutarime padaryta išvada, kad minėtų įmonių veiksmai dėl dekupažo prekių minimalaus mažmeninių kainų lygio derinimo taip pat ribojo konkurenciją.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Creativa grupė“, IĮ „Terra animalis“ ir UAB „Senas Naujas“ sudarė susitarimus dėl dekupažo prekių minimalių mažmeninių (perpardavimo) kainų nustatymo ir tokie susitarimai laikomi savaime ribojančiais konkurenciją be papildomo tokio ribojimo įrodinėjimo, o tokių susitarimų sudarymas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.

Nagrinėjamu atveju ginčas dėl Tarybos paskirtos baudos pagrįstumo iš esmės kyla dėl dviejų klausimų: dėl nepakankamo baudos individualizavimo ir dėl bendrųjų metinių pajamų sampratos, t. y. pareiškėja mano, kad skiriama bauda turi būti skaičiuojama tik nuo dekupažo pajamų.

Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai (Konkurencijos įstatymo 42 str. 1 d.).

Teismas, įvertinęs ginčijamo nutarimo turinį, daro išvadą, kad Taryba, nustatydama UAB „Puse Plus Kaunas“ skirtinos baudos dydį, vertino pažeidimo trukmę (nutarimo 7 ir 8.1 dalys), nedideles pajamas iš prekybos dekupažo prekėmis bendrųjų UAB „Puse Plus Kaunas“ metinių pajamų kontekste (nutarimo 8.1 dalis), UAB „Puse Plus Kaunas“ atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą (nutarimo 8.2 dalis), UAB „Puse Plus Kaunas“ vaidmenį pažeidimo padaryme (nutarimo 8.3 dalis), susiklosčiusią sunkią padėtį atitinkamoje rinkoje (nutarimo 8.4 dalis).

Pagal Taisyklių 3 punktą, nustatant pažeidimo pavojingumą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai (kai tai įmanoma nustatyti) ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės rinkos plotą.

Taryba, vertindama pažeidimo pavojingumą ir analizuodama pažeidimo pobūdį, atsižvelgė į tai, kad tai yra susitarimai, kuriais ūkio subjektai nustatė ar derino prekių minimalias mažmenines kainas ar jų lygį, o tokio pobūdžio susitarimai laikytini sunkiais. Šiuo atveju teismas sutinka, kad tokio pobūdžio pažeidimas, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, yra sunkus ir žalingas, kadangi tiesiogiai veikia konkurencijos procesą ir pats savaime ją apriboja.

Taryba, vertindama pažeidimo pavojingumą, įvertino tai, kad UAB „Puse plus Kaunas“ vykdo įvairią ūkinę veiklą, kurioje pajamos iš su prekyba dekupažo prekėmis susijusios veiklos sudaro nepagrindinę ir nedidelę bendrųjų pajamų dalį, taigi, teismo vertinimu, nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad nebuvo įvertinta aplinkybė, jog iš prekybos dekupažo prekėmis gautos pajamos nėra pagrindinė pajamų dalis.

Taryba, skirdama baudą pareiškėjai, atsižvelgė į pažeidimo trukmę ir, teismo vertinimu, pagrįstai padarė išvadą, kad pažeidimo trukmė sietina su pačių susitarimų trukme, kuri buvo ilgesnė nei atskiri ūkio subjektų vykdyti pirkimai.

Šiuo atveju pažymėtina, kad padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas pasireiškė susitarimų dėl minimalių mažmeninių kainų sudarymu (su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“) arba šių kainų derinimu (su UAB „Senas naujas“), o ne konkrečiais prekių pirkimo–pardavimo veiksmais, todėl pareiškėjos argumentas, kad pažeidimo trukmė turėtų būti trumpesnė, nes ją reikėtų sieti su prekių pardavimu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Taigi, pagrįstai buvo nustatyta, kad UAB „Puse plus Kaunas“ padarytų pažeidimų trukmė yra apie 3 metus 4 mėnesius (nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2010 m. spalio mėn.) ir skiriant baudą į tai atsižvelgta.

Individualizuojant baudą taip pat būtina vertinti, ar ūkio subjekto veiksmuose yra lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas pateiktas Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje, o atsakomybę sunkinančių – Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje. Pažymėtina, kad šiose normose įtvirtintas atsakomybę lengvinančių ir ją sunkinančių aplinkybių sąrašas yra baigtinis.

Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, kad skiriant baudą buvo įvertinta pareiškėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad ji pripažįsta dalį pažeidimo ir todėl baudos dydis sumažintas 10 proc. (b. l. 118).

Teismas, sistemiškai įvertinęs Konkurencijos įstatymo 25 str. 2 d., 41 str. 3 d., daro išvadą, kad pareiškėja turėjo pareigą pateikti Tarybai tyrimo atlikimui reikalingus dokumentus, todėl ši aplinkybė nelaikytina atsakomybę lengvinančia.

Pastebėtina, kad Taryba taip pat įvertino aplinkybę (nors ir ne kaip atsakomybę lengvinančią), kad visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, yra susiklosčiusi sunki ekonominė padėtis, todėl vadovavosi teisingumo ir proporcingumo principais, papildomai sumažino skirtinas baudas. Taigi pareiškėjos argumentas, kad Taryba į tai neatsižvelgė, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas,  įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad būtent UAB „Puse plus Kaunas“ nurodydavo, kokios minimalios mažmeninės dekupažo prekių pardavimo kainos turi būti nustatomos, jos iniciatyva pasirašytos sutartys su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“, taigi pagrįstai pareiškėjos įtaka pažeidimo padarymui įvertinta kaip didelė.

Vertindama, ar pagrįstai Taryba baudą pareiškėjai apskaičiavo nuo bendrųjų metinių pajamų už praėjusius ūkinius metus, o ne nuo pajamų už dekupažo prekes, kaip teigia pareiškėja, t. y. nuo su pažeidimu susijusių pajamų. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudos dydis siejamas su procentine atitinkamo ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais išraiška, baudos dydis nėra siejamas su pajamomis, gautomis darant pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-686/20006, Administracinių teismų praktika, Nr. 9, 2007, p. 107–137, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A³⁹-1939/2008, Administracinė jurisprudencija, Nr. 16, 2008, p. 176–203). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo skirtinos baudos dydį skaičiuoti nuo dekupažo pajamų.

Teismas daro išvadą, kad papildomų pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar sąlygų, leidžiančių mažinti paskirtą baudą, pareiškėjos veiksmuose nėra, todėl sprendžia, kad Taryba tinkamai individualizavo pareiškėjai skirtiną baudą, ji yra teisinga ir proporcinga.

Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamu Tarybos nutarimu paskirta bauda pareiškėjai yra nustatyta ir apskaičiuota nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, atitinka formuojamą praktiką bei teisingumo ir proporcingumo kriterijus, todėl keisti nutarimu paskirtos baudos dydį nėra pagrindo.

Atsakovė atsiliepime į skundą prašo teismo padidinti nepagrįstai sumažintą baudą pareiškėjai.

Teismas pažymi, kad teisėje galioja non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principas, kuris reiškia, jog skundą teismui padavusio asmens padėtis dėl jo paties skundo negali būti bloginama (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis non reformatio in peius principu, konstatuoja, kad atsakovės prašymas padidinti baudą pareiškėjai atmestinas kaip nepagrįstas.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad Taryba pagrįstai konstatavo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą, bauda pareiškėjai paskirta laikantis teisės aktų reikalavimų, naikinti 2010-11-22 Tarybos nutarimo Nr. 2S-29 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių dekupažo, rankdarbių reikmenų bei kitų susijusių prekių pardavimu, veiksmų, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalis, susijusias su pareiškėja, nėra pagrindo, taigi UAB „Puse Plus Kaunas“ skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 ir 129 str.,

Pareiškėjos UAB „Puse Plus Kaunas“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

 

Teisėjai

Irena Paulauskienė

Gintaras Dzedulionis

Liudmila Zaborovska