Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) irIrmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Puse Plus Kaunas“ atstovams D. Z. ir advokatui M. I.,

atsakovo Konkurencijos tarybos atstovėms G. J. ir L. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Puse Plus Kaunas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo2011 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Puse Plus Kaunas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „Terra animalis“ (iki juridinio asmens pertvarkymo – IĮ „Terra animalis“), UAB „Creativa grupė“, UAB „Senas Naujas“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Puse Plus Kaunas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Puse Plus Kaunas“) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-15), prašydamas panaikinti 2010 m. lapkričio 22 d. atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) nutarimo Nr. 2S-29 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių dekupažo, rankdarbių reikmenų bei kitų susijusių prekių pardavimu, veiksmų, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas, ginčijamas Nutarimas) dalis, kuriose:

1) pripažinta, kad pareiškėjas, sudaręs draudžiamus susitarimus dėl dekupažo prekių minimalių mažmeninių (perpardavimo) kainų nustatymo ar jų lygio derinimo, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ, Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus;

2) pareiškėjas įpareigotas nuo skundžiamo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos nutraukti nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, jei jis vis dar būtų tęsiamas;

3) už padarytą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimą pareiškėjui paskirta 50 900 litų dydžio bauda;

4) pareiškėjas įpareigotas per 5 dienas nuo nutarimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktuose nustatytų įpareigojimų įvykdymo apie tai pranešti Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas paaiškino, kad dėl to, jog KĮ 5 straipsnis savo esme ir tikslais atitinka Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio (anksčiau – Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio) nuostatas, Taryba privalo vadovautis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo praktika aiškindama ir taikydama KĮ 5 straipsnį. Pareiškėjas nesutiko su Tarybos nuomone, jog jis, pasirašydamas dekupažui skirtų prekių pardavimo–pirkimo sutartį su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“, nustatė minimalias perpardavimo kainas ir tokiu būdu sudarė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte draudžiamus susitarimus. Vadovavosi KĮ 6 straipsniu ir manė, kad Taryba neteisingai taikė KĮ 6 straipsnio arba, atitinkamai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad Europos Komisija yra išaiškinusi, jog įmonės atskiru atveju gali pasitelkti argumentus dėl veiksmingumo pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalį, t. y. nepaisant to, kad bendroji išimtis nėra taikoma susitarimams, kuriuose yra įtraukta perpardavimo kainų palaikymo sąlyga. Teigė, kad pareiškėjas neturėjo ketinimų savo veiksmais riboti konkurenciją dekupažui skirtų prekių ir priemonių rinkoje Lietuvos Respublikoje, o siekė veiksmingumo. Pažymėjo, kad dekupažo technologija ir dekupažui skirtos priemonės yra Lietuvoje naujas ir neseniai atsiradęs produktas, o pareiškėjas yra pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvos rinkoje pristatęs BOX S.r.l. prekybinių ženklų produktus. Pareiškėjas nurodė, kad jis, rekomenduodamas perpardavimo kainas ir keliais atvejais įtraukdamas prekybinio antkainio dydį į sutartis, siekė suteikti galimybę ir papildomą biudžetą jo produktus platinantiems mažmenininkams teikti papildomas paslaugas galutiniams klientams, tai yra konsultuoti ir rengti mokymus pirkėjams, kadangi dekupažo technika ir jai skirtos priemonės reikalauja specifinių žinių ir išmanymo. Pažymėjo, jog pareiškėjas, pristatydamas Lietuvos rinkai BOX S.r. l. prekybinių ženklų dekupažui skirtus produktus, siekė sukurti tam tikrą prekės ženklo įvaizdį, nustatydamas platintojams tam tikrus vienodumo ir kokybės standartizacijos reikalavimus, tokiu būdu norėdamas padidinti produkto patrauklumą galutiniam vartotojui ir jo pardavimą. Šios priemonės neabejotinai atnešė pridėtinę naudą vartotojams, kadangi išaugo priemonių dekupažui prieinamumas, vartotojai galėjo gauti ne tik kokybiškas prekes, bet ir kokybiškas konsultavimo, apmokymų paslaugas. Pastebėjo, kad pareiškėjo veikloje labiausiai paplitusi perpardavimo kainų apribojimo priemonė yra perpardavėjui rekomenduojamos perpardavimo kainos ir jokiu būdu ne fiksuoto prekybinio antkainio nustatymas. Paaiškino, kad jo elgesys verslo santykiuose su UAB „Senas Naujas“ negali būti vertinamas kaip susitarimas, turintis draudžiamo vertikalaus susitarimo požymių, kadangi pareiškėjas ir UAB „Senas Naujas“ nėra pasirašę sutarties, kurioje būtų įtvirtintos kokios nors konkurenciją ribojančios nuostatos. Be to, įmonių susirašinėjime, kurį cituoja Taryba, kalbama apie maksimalų antkainį, o ne minimalias perpardavimo kainas, kas nėra draudžiama nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisės aktais.

Pareiškėjas manė, kad jo veiksmai bendraujant su UAB „Senas Naujas“ neturi horizontalaus susitarimo požymių, kadangi pareiškėjas neturėjo ketinimų ir nederino kainų su UAB „Senas Naujas“. Teigė, kad UAB „Senas Naujas“ komercijos direktorės klausimai apie kainas negali būti vertinami kaip kainų derinimas, kadangi konkurentai kainas lentynose gali sužinoti atvykę į parduotuvę ar apsilankę internetiniame tinklalapyje. Pareiškėjas nemanė, kad atskirų produktų mažmeninės kainos yra komercinė paslaptis ir pasidalijimas informacija apie jas negali būti suprantamas kaip susitarimas dėl mažmeninių kainų. Manė, kad abstraktūs pasisakymai, kad kainas reikės pasikoreguoti, negali būti vertinami kaip kainodaros strategijos atskleidimas konkurentams. Pareiškėjas nurodė, kad yra suprantamas ir paaiškinamas UAB „Senas Naujas“ domėjimasis tuo, kokias kainas savo produktams mažmeninėje rinkoje nustato pareiškėjas, kadangi jis, kaip vienintelis šių prekių tiekėjas, turi daugiausiai patirties ir išmano, kokį prekybinį antkainį, kokiems produktams nustatyti, siekiant pritraukti pirkėjų ir sėkmingai vystyti verslą. Taryba privalėjo atsižvelgti į tikrąją pareiškėjo susitarimų paskirtį, rekomendacijų tikslus bei į šalių paaiškinimus dėl jų ketinimų. Nurodė, kad tuo atveju, jei pareiškėjas būtų turėjęs ketinimą palaikyti tam tikrą mažmeninių kainų lygį ar būtų vykdęs tam tikrą minimalaus kainų lygio palaikymo politiką dekupažui skirtų prekių ir priemonių rinkoje, ši praktika būtų paplitusi visose ar bent jau didžiojoje dalyje pareiškėjo sutarčių, tačiau ši nuostata atsirado sutartyse tik su 2 klientais iš apytiksliai 116 dekupažo prekių pirkėjų, užregistruotų nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. Pabrėžė, kad pareiškėjo pardavimuose jo pajamos iš dekupažui skirtų prekių ir priemonių sudaro nedidelę pajamų dalį, todėl verslo logika negalėjo sukurti paskatų pareiškėjui dėti pastangas palaikyti tik nedidelę pajamų dalį generuojančių prekių perpardavimo kainų. Pareiškėjas manė, kad, atsižvelgdama į tai, jog jis neturėjo ketinimų riboti konkurenciją atitinkamoje dekupažui skirtų prekių ir priemonių rinkoje Lietuvos Respublikoje, taip pat į įprastą konkurencijos taisyklių nepažeidžiančią pareiškėjo praktiką, Taryba neturėtų skirti piniginių sankcijų. Pareiškėjas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais bei Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktika nurodė, kad Taryba neįvertino to, kad pareiškėjo tariamai ribojanti konkurenciją veikla buvo mažareikšmė, akivaizdžiai ignoravo su tariamu pažeidimu susijusį veiklos laikotarpį bei mastą, skirdama 50 900 litų dydžio baudą, pažeidė proporcingumo principą ir nukrypo tiek nuo ETT praktikoje įtvirtintų taisyklių, tiek nuo savo pačios praktikos.

Pareiškėjo nuomone, Taryba netinkamai atsižvelgė į visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Manė, kad skiriama bauda turi būti skaičiuojama tik nuo dekupažo pajamų. Nagrinėjamu atveju nepagrįstai paskirta bauda, siekianti net 15 proc. nuo su prekyba dekupažo prekėmis susijusios veiklos. Toks nutarimas yra akivaizdžiai neteisėtas, kadangi Taryba skirdama baudą privalėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais bei atsižvelgti į tai, kad dėl visame pasaulyje susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos pareiškėjas, paskyrus jam didelę piniginę baudą, gali susidurti su finansiniais sunkumais. Manė, kad Taryba neatsižvelgė į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su Tarybos specialistais tyrimo metu ir pateikė visą pageidautą informaciją, ginčijamos nuostatos atsirado (šiuo metu nebegaliojančiose) sutartyse tik su 2 klientais iš apytiksliai 116 dekupažo prekių pirkėjų, užregistruotų nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d., bei į tai, kad tariamas pažeidimas truko trumpiau nei vienerius metus, nesukėlė žymių pasekmių konkurencijai, pareiškėjo dalis didmeninėje dekupažui skirtų prekių ir priemonių rinkoje Lietuvos Respublikoje gali siekti tik apie 3–5 proc., o mažmeninėje rinkoje – iki 1 proc., pažeidimas buvo nutrauktas daug anksčiau nei Taryba 2010 m. sausio 14 d. priėmė nutarimą pradėti tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų, pareiškėjas neturėjo ketinimų savo veiksmais riboti konkurenciją dekupažui skirtų prekių ir priemonių rinkoje Lietuvos Respublikoje ir jo įprasta praktika nepažeidė konkurencijos taisyklių, tariamas pažeidimas nebuvo sąmoningas, nes pareiškėjo atstovai nuoširdžiai nemanė, kad atitinkamos sutarčių nuostatos galėtų pažeisti KĮ, pareiškėjas niekada jokiam klientui netaikė jokio spaudimo ar kontrolės mechanizmo klientų perpardavimo kainų atžvilgiu ir netaikė jokių sankcijų, nepaisant to, kokius sprendimus priimdavo ir kokią kainodarą pasirinkdavo perpardavėjas, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, be to, pareiškėjas įsipareigojo apmokyti savo darbuotojus ir užtikrinti griežtą konkurencijos teisės normų laikymąsi ateityje.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 83-94) prašė jį atmesti ir nurodė, jog jis išsamiai įvertino visas pareiškėjo su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sudarytais susitarimais susijusias aplinkybes bei pagrindė savo išvadas tiek dėl konkurencijos ribojimo, tiek kad išimtis negali būti taikoma. Įrodymų ar kitų argumentų, kodėl Nutarime pateiktas Tarybos vertinimas būtų nepagrįstas ar neteisingas, pareiškėjas skunde nepateikė. Nurodė, kad nors pareiškėjas skunde remiasi KĮ 6 straipsnyje įtvirtintomis išimties taisyklėmis, vis dėlto pripažįsta Nutarime padarytą išvadą, kad bendroji išimtis pagal Europos Komisijos 1999 m. gruodžio 22 d. reglamentą Nr. 2790/1999 ir 2010 m. balandžio 20 d. reglamentą Nr. 330/2010 pareiškėjo su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sudarytiems susitarimams negali būti taikoma. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal KĮ 6 straipsnio 2 dalį, kilus ginčui, ar konkretus susitarimas atitinka šio straipsnio 1 dalyje numatytas (individualios) išimties sąlygas, pareiga įrodyti, kad atitinka, tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas be abstraktaus pobūdžio teigimo, kad sudarytais susitarimais siekė efektyvumo, turėjo dar tyrimo metu tai pagrįsti Tarybai ne tik išsamiais paaiškinimais, tačiau ir juos patvirtinančiais įrodymais. Atsakovas pastebėjo, kad pareiškėjas tyrimo metu apie minėtus tariamai veiksmingumą skatinančius siekius neužsiminė. Iš tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nenurodo, jog siekė skatinti veiksmingumą, o pripažįsta, kad sutarčių su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ nuostatos dėl minimalios dekupažo prekių perpardavimo kainos atsirado per klaidą arba dėl UAB „Puse Plus Kaunas“ vadovybės klaidinimo.

Pažymėjo, jog pareiškėjas, įvertinęs Tarybos atlikto tyrimo išvadas, išdėstytas Tarybos Draudžiamų susitarimų skyriaus 2010 m. rugpjūčio 26 d. pranešime apie atliktą tyrimą Nr. 5S-31, savo 2010 m. spalio 15 d. rašte nurodė, kad pripažįsta, jog su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sudarytų sutarčių nuostatos gali būti vertinamos kaip ribojantys konkurenciją susitarimai, kuriuos draudžia KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Teigė, kad pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ praktikoje labiausiai paplitęs yra perpardavimo kainų rekomendavimas, nepaneigia ir nepakeičia UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sutartyse tiesiogiai numatytų būtent minimalios, o ne rekomenduojamos dekupažo prekių perpardavimo kainų nustatymo nuostatų. Tiek UAB „Creativa grupė“, tiek IĮ „Terra animalis“ savo nuomonėse dėl tyrimo išvadų pripažino, jog jų su UAB „Puse Plus Kaunas“ sudaryti susitarimai pažeidė KĮ 5 straipsnio reikalavimus, nurodė, kad neteisingai pasielgė sudarydami tokio pobūdžio sutartis. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog tai, kad sutartyje tarp UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ nebuvo įtvirtintos nuostatos dėl dekupažo prekių minimalios perpardavimo kainos, nepaneigia to, kad šie ūkio subjektai kitais būdais, t. y. susirašinėdami elektroniniu paštu, derino savo veiksmus, susijusius su dekupažo prekių mažmeninėmis kainomis ar jų lygiu. Nurodė, kad tam, jog būtų sudarytas susitarimas pagal KĮ 5 straipsnio 1 dalį pakanka, kad atitinkami ūkio subjektai išreikštų bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu, o bendros valios išreiškimo forma nėra taip svarbi, nes šalių valia gali išplaukti tiek iš sutarties sąlygų, tiek iš šalių elgesio. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu atlikta ūkio subjektų tarpusavio kontaktų, bendravimo bei jo konteksto analizė leido Nutarime padaryti išvadą, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ yra sudarę konkurenciją ribojantį susitarimą, turintį tiek vertikalaus, tiek horizontalaus susitarimo dėl kainų požymių. Manė, kad pareiškėjo skunde pateikti pavieniai argumentai ir teiginiai Nutarime padarytos išvados nepaneigia. Paaiškino, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ tarpusavyje elektroniniais laiškais susirašinėjo 2007 ir 2008 m., 2007 m., susirašinėjimo metu elektroniniais laiškais buvo išreikšta UAB „Senas Naujas“ iniciatyva dėl UAB „Puse Plus Kaunas“ dekupažo prekių mažmeninių kainų padidinimo. Susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ dėl dekupažo prekių pirkimo užsakymo taip pat buvo įvardintas siekis, kad šių ūkio subjektų kainos būtų vienodos, o 2008 m. susirašinėjime elektroniniais laiškais UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Senas Naujas“ tarėsi, kad UAB „Senas Naujas“ neparduotų įsigytų prekių už žemesnę kainą nei kiti ūkio subjektai, bei nurodė, kad to paties prašė ir kitų savo pirkėjų. Iš UAB „Puse Plus Kaunas“, UAB „Creativa grupė“ ir UAB „Senas Naujas“ paaiškinimų matyti, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ buvo suinteresuotas ir siekė daryti įtaką dekupažo prekių mažmeninėms kainoms, įskaitant ir jų derinimą ar susitarimus dėl jų su kitais ūkio subjektais. Nuomonių dėl mažmeninių kainų lygio apsikeitimą inicijuodavo tai UAB „Senas Naujas“, tai UAB „Puse Plus Kaunas“ ir jie tokiu būdu informavo vienas kitą ir leido suprasti, jog ketina svarstyti mažmenines (perpardavimo) kainas, atsižvelgdami į UAB „Artmanija“ „aukštas“ ar IĮ „Dekovita“ „per mažas“ mažmenines kainas. Toks abipusis šių ūkio subjektų bendravimas mažmeninių (perpardavimo) kainų klausimais negali būti laikomas tik vienpusiu domėjimusi kito ūkio subjekto kainomis, siekiant priimti savarankiškus sprendimus, nes tokio bendravimo metu šie ūkio subjektai vienas kitam atskleidė savo ketinamų priimti sprendimų dėl šių kainų kryptį. Akcentavo tai, kad iš Nutarime pateikto vertinimo akivaizdu, jog UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Creativa grupė“, IĮ „Terra animalis“ ir UAB „Senas Naujas“ sudarė draudžiamus susitarimus, o tai, kokiu būdu ir ar apskritai tokie susitarimai buvo įgyvendinti, įtakos jų vertinimui KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme neturi, nes tokie susitarimai savaime turi tikslą riboti konkurenciją, t. y. jų neigiamos pasekmės konkurencijai yra preziumuojamos, kadangi tiesiogiai paveikia konkurencinį procesą rinkoje. Teigė, kad KĮ yra įtvirtinta prezumpcija, jog susitarimai tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas pažeidžia KĮ nepriklausomai nuo jokių aplinkybių.

Paaiškino, kad, skirdama UAB „Puse Plus Kaunas“ ir kitiems KĮ 5 straipsnio pažeidime dalyvavusiems ūkio subjektams sankcijas, įskaitant pinigines baudas, Taryba vadovavosi KĮ nuostatomis, t. y. taikė tik tokias sankcijas, kokios numatytos KĮ, nustatydama konkretų baudos dydį atsižvelgė į KĮ numatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, paskirtų baudų dydžius, neperžengė ir KĮ nustatytos maksimalios 10 proc. ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais ribos. Be to, Taryba vadovavosi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintomis Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis (toliau – ir Baudos nustatymo taisyklės). Teigė, kad KĮ 42 straipsnyje yra įvardintas išsamus baigtinis sąrašas aplinkybių, į kurias Taryba turi atsižvelgti skirdama ūkio subjektams baudas. Pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (t. y. iš pažeidimo negautas pelnas, iš pažeidimo pažeidėjui ekonominės naudos nebuvimas, subjektyvių pažeidėjo ketinimų riboti konkurenciją neturėjimas) nenumatyta nei KĮ, nei Baudos nustatymo taisyklėse. Atkreipė dėmesį, kad Taryba, nustatydama UAB „Puse Plus Kaunas“ skirtinos baudos dydį, vertino pažeidimo trukmę, nedideles pajamas iš prekybos dekupažo prekėmis bendrųjų UAB „Puse Plus Kaunas“ metinių pajamų kontekste, pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, UAB „Puse Plus Kaunas“ vaidmenį pažeidimo padaryme, susiklosčiusią sunkią padėtį atitinkamoje rinkoje, ir manė, kad paskirtos 15 proc. pajamų iš prekybos dekupažo prekėmis baudos dydis už pažeidimo pavojingumą laikytinas pagrįstu, teisėtu ir proporcingu. Teigė, kad net vadovaujantis pareiškėjo skunde nurodytomis Europos Komisijos baudos dydžio paskaičiavimo gairėmis, 15 proc. su pažeidimu susijusios ūkinės veiklos pajamų dydis už pažeidimo pavojingumą būtų laikomas teisėtu ir proporcingu.

Atsakovas nurodė, jog nors UAB „Puse Plus Kaunas“ Tarybai pripažino, kad padarė atitinkamą KĮ 5 straipsnio pažeidimą, ir dėl to šiam ūkio subjektui buvo sumažintas skirtinos baudos dydis 10 proc., jis vėliau pateikė skundą teismui dėl Tarybos Nutarimo pagrįstumo, o tai reiškia kad iš esmės paneigė savo Tarybai pateiktą prisipažinimą, t. y. savo veiksmais parodė, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ buvo nepagrįstai pritaikyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir atitinkamai 10 proc. sumažintas baudos dydis už pažeidimo pavojingumą ir trukmę. Atsižvelgus į šias aplinkybes, atsakovo manymu, UAB „Puse Plus Kaunas“ baudų dydis turi būti iš naujo nustatytas, tačiau, jau nebeatsižvelgiant į šio ūkio subjekto atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Manė, kad baudos dydis UAB „Puse Plus Kaunas“ turėtų būti 56 600 litų. Taryba neturi teisinių galimybių pakeisti jau skirtų šiems ūkio subjektams baudų, tačiau, atsižvelgus į KĮ 39 straipsnio 4 punktą, numatantį, kad teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Tarybos nutarimo, gali priimti sprendimą pakeisti nutarimą dėl sankcijų taikymo, manė, jog teismas turi teisę ir galimybę padidinti nepagrįstai sumažintas baudas ūkio subjektams.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Senas Naujas“ atstovas palaikė pareiškėjo skundą (b. l. 168-171).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu (t. I, b. l. 174-186) pareiškėjo UAB „Puse Plus Kaunas“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su UAB „Creativa grupė“ 2008 m. liepos 3 d. pasirašė ketinimų protokolą „Dėl prekių pirkimo ir pardavimo“ (Tyrimo byla, t. II, b. l. 52-53), kurio 3.1 punkte nurodyta, kad šalys susitaria, jog derantis dėl prekių pirkimo–pardavimo bus siekiama susitarti dėl galutinės prekių pirkimo–pardavimo kainos.2008 m. liepos 30 d. sudaryta didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 341/08 tarp pareiškėjo ir UAB „Creativa grupė“, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. ir kurios 3.2 punkte buvo numatyta, kad pirkėjas parduoda prekes su ne mažesniu 45 % (keturiasdešimt penki procentai) pirkėjo prekybiniu antkainiu (Tyrimo byla, t. V, b. l. 25-26). Iš UAB „Creativa grupė“ Tarybai pateiktų paaiškinimų (Tyrimo byla, t. V, b. l. 14-15, 51) matyti, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ žodžiu nurodė ne tik kainas laikyti ne mažesniu kaip 50 proc. antkainiu, bet ir kainą laikyti panašią į konkurentų. Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, darė išvadą, kad Taryba pagrįstai pripažino, jog tarp UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Creativa grupė“ buvo sudarytas susitarimas dėl iš pareiškėjo pirktų dekupažo prekių mažmeninių kainų nustatymo. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad tarp UAB „Puse Plus Kaunas“ ir IĮ „Terra animalis“ 2009 m. gegužės 15 d. sudaryta pardavimo–pirkimo sutartis Nr. 457/09 (Tyrimo byla, t. VII, b. l. 29-30), galiojanti iki 2011 m. gegužės 15 d., kurios 2.2 punkte numatyta, kad „pirkėjas parduoda nupirktas prekes šiomis sąlygomis: pirkimo kaina (be PVM) plius ne mažiau 50 (penkiasdešimt) procentų, plius 19 (devyniolika) procentų“. Sutarties 4.4 punkte kaip viena iš pardavėjo (UAB „Puse Plus Kaunas“) pareigų nurodyta pareiga – tikrinti pirkėjo (IĮ „Terra animalis“) prekybos vietas, o nustačius pardavimo kainos neatitikimus sutarties sąlygoms, pirkėjas moka pardavėjui baudą, lygią skirtumui tarp sutartyje nustatytos kainos ir faktiškai prekybos vietoje nustatytos kainos. Nurodyta, kad ši sąlyga galioja ir pasibaigus sutarčiai. Sutarties 5.6 punktas numato, kad pirkėjas įsipareigoja neatlikti sutarties objektu esančioms prekėms kainų mažinimo, akcijų ar išpardavimų nesuderinęs su pardavėju. Už šios sąlygos nesilaikymą pirkėjui taip pat numatyta bauda. IĮ „Terra animalis“ 2010 m. birželio 10 d. paaiškinime (Tyrimo byla, t. VII, b. l. 41) nurodė, kad prekes iš UAB „Puse Plus Kaunas“ pirko vieną kartą –2009 m. gegužės 15 d., prekės buvo pirktos gamybinėms reikmėms, jos nebuvo pardavinėjamos. UAB „Puse Plus Kaunas“ pirktoms prekėms mažmeninės kainos nebuvo nustatytos. Nors IĮ „Terra animalis“ prekes pirko gamybinėms reikmėms ir jų nepardavinėjo, tačiau iš rašytinės sutarties matyti, kad tarp IĮ „Terra animalis“ ir UAB „Puse Plus Kaunas“ buvo sudarytas susitarimas dėl iš pareiškėjo pirktų dekupažo prekių mažmeninių kainų. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo turinį bei pareiškėjo 2010 m. spalio 5 d. raštą (Tyrimo byla, t. III, 74-76), darė išvadą, kad aptartos sutarčių su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ nuostatos gali būti vertinamos kaip ribojantys konkurenciją susitarimai, kuriuos draudžia KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, tačiau, pareiškėjo manymu, minėtiems susitarimams turėtų būti taikoma KĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis, kurioje nurodoma, kadKĮ 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu: 1) susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; 2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje. Iš esmės alogiška teisės norma įtvirtinta ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalyje (EB sutarties buvusi 81 straipsnio 3 dalis).

Teismas nurodė, jog KĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, kad kilus ginčui, ar sudarytas susitarimas atitinka šio straipsnio 1 dalį, pareiga įrodyti, kad atitinka, tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi bendrąja išimtimi. Iš Tarybos posėdžio protokolo (t. I, b. l. 121-128) matyti, kad pareiškėjas Tarybai nagrinėjant bylą argumento dėl KĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatytos išimties taikymo galimybės nebuvo pateikęs, jį nurodė tik skunde teismui. Teismas sprendė, jog pareiškėjas, nurodydamas konkurencijai palankias susitarimo pasekmes, neįrodo, ar sudarytas susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą, ar pagerina prekių gamybą ar paskirstymą. Teismo vertinimu, pareiškėjas pateikia bendro pobūdžio samprotavimus savo argumentų nepagrįsdamas konkrečiais duomenimis ar ekonominiais skaičiavimais. Byloje nėra duomenų, kad laisva konkurencija neįstengia užtikrinti geriausio ekonominio rezultato, o pareiškėjo nurodyti tikslai gali būti pasiekti tik sudarant susitarimą dėl dekupažo prekių mažmeninių kainų. Šiuo atveju pareiškėjo nurodoma nauda nėra pagrįsta jokiais įtikinamais įrodymais ar argumentais, todėl negali būti laikoma pateisinančia tokį sunkų ir akivaizdų konkurencijos teisės pažeidimą, kaip susitarimą dėl kainų nustatymo (fiksavimo). Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo sudaryti susitarimai su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“, kuriuose nustatyta minimali dekupažo prekių pardavimo kaina, vertintini kaip ribojantys konkurenciją vertikalūs susitarimai, kuriuos draudžia KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, o to, kad minėti susitarimai patenka į KĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį, pareiškėjas neįrodė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš bylos medžiagos nustatyta, kad UAB „Senas Naujas“ buvo įregistruotas 2008 m. spalio 16 d. ir perėmė prieš tai nuo 2007 m. birželio 13 d. pagal verslo liudijimus, išduotus N. K. (dabar – N. K.), vykdytą veiklą (Tyrimo byla, t. IV, b. l. 9-17). Šią aplinkybę patvirtino ir N. K. 2010 m. birželio 15 d. paaiškinimų protokole (Tyrimo byla, t. IV, b. l. 45).Didmeninio pirkimo sutartis Nr. 20070620 su UAB „Puse Plus Kaunas“ buvo sudaryta tarp N. K. (K.) (Tyrimo byla, t. IV, b. l. 18). Šioje sutartyje, priešingai nei UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ atvejais, nėra nuostatų apie pirktų ir parduodamų prekių mažmeninių kainų nustatymą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad UAB ‚Senas Naujas“ įvairių prekių iš pareiškėjo pirko pagal sąskaitas faktūras (Tyrimo byla, t. IV, b. l. 21-42). Iš tyrimo byloje esančių įrodymų teismas darė išvadą, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ susirašinėjo elektroniniais laiškais 2007 m. ir 2008 m (Tyrimo byla, t. II, b. l. 71-80, t. IV, b. l. 52-61). Teismas, įvertinęs 2007 m. rašytus elektroninius laiškus, konstatavo, kad 2007 m. birželio 20 d. – 2007 m. birželio 26 d. (Tyrimo byla, t. II, 71-73) buvo išreikšta UAB „Senas Naujas“ iniciatyva dėl UAB „Puse Plus Kaunas“ dekupažo prekių mažmeninių kainų padidinimo. Iš 2007 m. spalio 3 d. – 2007 m. spalio 8 d. rašytų elektroninių laiškų matyti, kad buvo įvardintas siekis, kad UAB „Senas Naujas“ ir UAB „Puse Plus Kaunas“ kainos būtų vienodos (Tyrimo byla, t. IV, b. l. 61). Nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 17 d. – 2008 m. lapkričio 18 d. UAB „Puse Plus Kaunas“, būdamas dekupažo prekių didmenine tiekėju, savo prekes parduodantis ne tik UAB „Senas Naujas“, bet ir kitiems mažmenine prekyba šiomis prekėmis užsiimantiems ūkio subjektams, su UAB „Senas Naujas“ tarėsi, kad pastarasis neparduotų įsigytų prekių už žemesnę kainą nei kiti ūkio subjektai, bei nurodė, kad to paties prašė ir kitų savo pirkėjų (Tyrimo byla, t. II, b. l. 79-80). UAB „Senas Naujas“ komercijos direktorė N. K. 2010 m. birželio 15 d. paaiškinimų protokole Tarybai paaiškino, kad gaudami prekes iš užsienio žiūrėjo į jų kainas, o UAB „Puse Plus Kaunas“ mažmeninės kainos buvo palyginti mažos lyginant su UAB „Artmanija“. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ bendravimas dekupažo prekių mažmeninių kainų klausimais laikytinas ne atsitiktiniu pasidomėjimu mažmeninėmis kainomis, o mažmeninių kainų derinimu, turint tikslą jas pakelti. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomas argumentas, kad UAB „Senas Naujas“ su juo nebuvo pasirašęs sutarties, kurioje būtų konkurenciją ribojančios nuostatos, todėl negali būti konstatuotas KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas darė išvadą, jog kiekvienas ūkio subjektas veikiantis rinkoje turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Toks reikalavimas neeliminuoja galimybės ūkio subjektui protingai prisiderinti prie esamų ar numanomų savo konkurentų veiksmų, tačiau draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad ūkio subjektų bendros valios elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu išreiškimo forma nėra svarbi, kadangi šalių valia gali išplaukti tiek iš sutarties sąlygų, tiek iš šalių elgesio, pvz., suderintų veiksmų. Teismas, pažymėjo, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ derino dekupažo prekių mažmenines kainas tiek kaip konkuruojantys ūkio subjektai, užsiimantys mažmenine prekyba (horizontalusis susitarimas), tiek kaip šių prekių didmeninis tiekėjas ir jų mažmeninis pardavėjas (vertikalusis susitarimas), nepaisant to, kad nebuvo rašytinės sutarties dėl mažmeninių kainų minimalaus dydžio nustatymo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Creativa grupė“ bei IĮ „Terra animalis“ sudaryti susitarimai dėl dekupažo prekių minimalių mažmeninių kainų nustatymo yra horizontalūs susitarimai (konkurentų sudaryti susitarimai), kurie riboja konkurenciją pagal savo tikslą, t. y. šiuo atveju nėra būtina nustatinėti susitarimo šalių ketinimų. UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Senas Naujas“ sudaryti susitarimai turi ir vertikalaus ir horizontalaus susitarimo požymių, taigi šiuo atveju teismas sutiko su Nutarime padaryta išvada, kad minėtų įmonių veiksmai dėl dekupažo prekių minimalaus mažmeninių kainų lygio derinimo taip pat ribojo konkurenciją. Teismas konstatavo, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Creativa grupė“, IĮ „Terra animalis“ ir UAB „Senas Naujas“ sudarė susitarimus dėl dekupažo prekių minimalių mažmeninių (perpardavimo) kainų nustatymo ir tokie susitarimai laikomi savaime ribojančiais konkurenciją be papildomo tokio ribojimo įrodinėjimo, o tokių susitarimų sudarymas pažeidžia KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Taryba, nustatydama UAB „Puse Plus Kaunas“ skirtinos baudos dydį, vertino pažeidimo trukmę (Nutarimo 7 ir 8.1 d.), nedideles pajamas iš prekybos dekupažo prekėmis bendrųjų UAB „Puse Plus Kaunas“ metinių pajamų kontekste (Nutarimo 8.1 d.), UAB „Puse Plus Kaunas“ atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą (Nutarimo 8.2 d.), UAB „Puse Plus Kaunas“ vaidmenį pažeidimo padaryme (Nutarimo 8.3 d.), susiklosčiusią sunkią padėtį atitinkamoje rinkoje (Nutarimo 8.4 d.). Taryba, vertindama pažeidimo pavojingumą ir analizuodama pažeidimo pobūdį, atsižvelgė į tai, kad tai yra susitarimai, kuriais ūkio subjektai nustatė ar derino prekių minimalias mažmenines kainas ar jų lygį, o tokio pobūdžio susitarimai laikytini sunkiais. Teismas sutiko, kad tokio pobūdžio pažeidimas, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, yra sunkus ir žalingas, kadangi tiesiogiai veikia konkurencijos procesą ir pats savaime ją apriboja. Taryba, vertindama pažeidimo pavojingumą, įvertino tai, kad UAB „Puse plus Kaunas“ vykdo įvairią ūkinę veiklą, kurioje pajamos iš su prekyba dekupažo prekėmis susijusios veiklos sudaro nepagrindinę ir nedidelę bendrųjų pajamų dalį, taigi, teismo vertinimu, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad nebuvo įvertinta aplinkybė, jog iš prekybos dekupažo prekėmis gautos pajamos nėra pagrindinė pajamų dalis. Taryba skirdama baudą pareiškėjui atsižvelgė į pažeidimo trukmę ir, teismo vertinimu, pagrįstai padarė išvadą, kad pažeidimo trukmė sietina su pačių susitarimų trukme, kuri buvo ilgesnė nei atskiri ūkio subjektų vykdyti pirkimai. Teismas nurodė, jog KĮ pažeidimas pasireiškė susitarimų dėl minimalių mažmeninių kainų sudarymu (su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“) arba šių kainų derinimu (su UAB „Senas Naujas“), o ne konkrečiais prekių pirkimo–pardavimo veiksmais, todėl pareiškėjo argumentas, kad pažeidimo trukmė turėtų būti trumpesnė, nes ją reikėtų sieti su prekių pardavimu, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėjo, jog pagrįstai buvo nustatyta, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ padarytų pažeidimų trukmė yra apie 3 metus 4 mėnesius (nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2010 m. spalio mėn.) ir skiriant baudą į tai atsižvelgta. Teismas nurodė, jog iš skundžiamo Nutarimo turinio matyti, kad skiriant baudą buvo įvertinta pareiškėjo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis pripažįsta dalį pažeidimo ir todėl baudos dydis sumažintas 10 proc. (b. l. 118). Teismas, sistemiškai įvertinęs KĮ 25 straipsnio 2 dalį, 41 straipsnio 3 dalį, darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą pateikti Tarybai tyrimo atlikimui reikalingus dokumentus, todėl ši aplinkybė nelaikytina atsakomybę lengvinančia. Teismas pažymėjo, jog Taryba taip pat įvertino aplinkybę (nors ir ne kaip atsakomybę lengvinančią), kad visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, yra susiklosčiusi sunki ekonominė padėtis, todėl vadovavosi teisingumo ir proporcingumo principais ir papildomai sumažino skirtinas baudas. Taigi pareiškėjo argumentas, kad Taryba į tai neatsižvelgė, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas darė išvadą, kad būtent UAB „Puse Plus Kaunas“ nurodydavo, kokios minimalios mažmeninės dekupažo prekių pardavimo kainos turi būti nustatomos, jo iniciatyva pasirašytos sutartys su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“, taigi pagrįstai pareiškėjo įtaka pažeidimo padarymui įvertinta kaip didelė.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pagrįstai Taryba baudą pareiškėjui apskaičiavo nuo bendrųjų metinių pajamų už praėjusius ūkinius metus, o ne nuo pajamų už dekupažo prekes, atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudos dydis siejamas su procentine atitinkamo ūkio subjekto bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais išraiška, baudos dydis nėra siejamas su pajamomis, gautomis darant pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-686/20006, Administracinių teismų praktika, Nr. 9, 2007, p. 107-137, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A³⁹-1939/2008, Administracinė jurisprudencija, Nr. 16, 2008, p. 176-203). Todėl nėra pagrindo skirtinos baudos dydį skaičiuoti nuo dekupažo pajamų. Pažymėjo, jog Tarnyba tinkamai individualizavo pareiškėjui skirtiną baudą, ji yra teisinga ir proporcinga.

Teismas dėl atsakovo atsiliepime į skundą pateikto prašymo padidinti nepagrįstai sumažintą baudą pareiškėjui nurodė, jog teisėje galioja non reformatio in peius principas, kuris reiškia, jog skundą teismui padavusio asmens padėtis dėl jo paties skundo negali būti bloginama, todėl atsakovo prašymas padidinti baudą pareiškėjui atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Puse Plus Kaunas“ apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 194-202) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti neteisėtu ir panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 2S-29 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių dekupažo, rankdarbių reikmenų bei kitų susijusių prekių pardavimu, veiksmų, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, taip pat priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo ir jo klientų sutartis dėl prekių platinimo kaip horizontalius susitarimus,nepaisantto, kad pareiškėjas yra dekupažo priemonių tiekėjas, o UAB „Creativa grupė“ bei IĮ „Terra animalis“ yra dekupažo priemonių platintojai. Pareiškėjo ir UAB „Creativa grupė“ bei IĮ „Terra animalis“ santykiai turi būti vertintini kaip vertikalūs, o ne horizontalūs santykiai.

Pareiškėjas pažymi, jog jo elgesys verslo santykiuose su UAB „Senas Naujas“ negali būti vertinamas kaip susitarimas, turintis draudžiamo vertikalaus susitarimo požymių, kadangi pareiškėjas ir UAB „Senas Naujas“ nėra pasirašę sutarties, kurioje būtų įtvirtintos konkurenciją ribojančios nuostatos. Be to, įmonių susirašinėjime, kurį cituoja Taryba, kalbama apie maksimalų antkainį, o ne minimalias perpardavimo kainas, kas nėra draudžiama nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisės aktais. Europos Komisija yra paaiškinusi, kad tiekėjo galimybė nustatyti maksimalią pardavimo kainą arba rekomenduoti pardavimo kainą, yra galima su sąlyga, kad ši kaina nesiekia nustatytos arba minimalios pardavimo kainos dėl bet kurios iš šalių spaudimo arba paskatų, yra nepažeidžiama (Europos Komisijos2010 m. balandžio 20 d. reglamentas (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims, 4 (a) str.). Nurodo, jog šalys galiausiai idėjos dėl nuostatos apie antkainį įtvirtinimo sutartyje atsisakė, todėl Tarnyba analizuoja sutarties nuostatą, kuriuos šalys atsisakė. Pareiškėjo nuomone, jo veiksmai, bendraujant su UAB „Senas Naujas“, neturi horizontalaus susitarimo požymių, kadangi jis neturėjo ketinimų ir nederino kainų su UAB „Senas Naujas“. Nurodo, jog UAB „Senas Naujas“ komercijos direktorės N. K. klausimai nereiškia kainų derinimo, kadangi konkurentai kainas lentynose gali sužinoti tiesiog atvykę į parduotuvę, ar apsilankę internetiniame tinklalapyje. Pareiškėjas nemano, kad atskirų produktų mažmeninės kainos yra komercinė paslaptis ir apsikeitimas apie atskirų produktų kainas galėtų reikšti susitarimą dėl mažmeninių prekių kainų. Pareiškėjo nuomone, tokie Tarybos cituojami abstraktūs pasisakymai kaip „<...> reikės pasikoreguoti kainas <...>„ neturėtų būti suprantami kaip kainodaros strategijos atskleidimas konkurentams, o tiesiog kaip neatsargūs, nieko nereiškiantys teiginiai. Pareiškėjo atstovė apklausos Taryboje metu patvirtino, kad mažmeninių kainų su savo pirkėjais, taip pat ir su UAB „Senas Naujas“ nederino. UAB „Senas Naujas“ veiksmai turėtų būti suprantami kaip pareiškėjo sprendimų stebėjimas ir prisitaikymas. Pareiškėjas, kuris taip pat yra ir tiekėjas, neturėjo jokio intereso derinti kainodaros sprendimų su kitais žaidėjais rinkoje, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prekyba mažmeninėje rinkoje yra labai nedidelio masto.

Pareiškėjo nuomone, Tarnyba ir pirmosios instancijos teismas suklydo apskaičiuodami baudos pareiškėjui dydį, neteisingai skaičiavo tariamų pažeidimų trukmę. Pažymi, jog pareiškėjo tariami pažeidimai truko mažiau nei 3 metus, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo sumažinti nuo 15 proc., kuriais buvo padidinta pareiškėjo bauda, iki 10 proc., skaičiuojant po 5 proc. nuo kiekvienų viršytų metų. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad Taryba skirdama baudą pareiškėjui kelis kartus ją padidino tuo pačiu pagrindu, t. y. už pavojingumą ir trukmę. Remiasi Nutarimo 23-25 punktais ir nurodo, jog Taryba tiek už pažeidimų pavojingumą, tiek už trukmę baudė du kartus ir tokia praktika yra ydinga ir negali būti laikoma kaip atitinkanti proporcingumo, protingumo, teisingumo principus.

Pareiškėjas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pareiškėjo atsakomybę ir skirdamas baudą pažeidė proporcingumo principą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturėjo nei ketinimų riboti konkurenciją atitinkamoje dekupažui skirtų prekių ir priemonių rinkoje Lietuvos Respublikoje, nei tariami pažeidimai galėjo turėti neigiamą įtaką konkurencijai, Taryba neturėjo skirti piniginių sankcijų. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimai). Nurodo, jog pareiškėjas apskritai negavo jokio pelno iš tariamų draudžiamų susitarimų, todėl net ir tuo atveju pareiškėjo sutarčių nuostatos galėtų būti vertinamos kaip nesuderinamos su KĮ 5 straipsnyje įtvirtintais draudimais, Taryba neturėjo pagrindo skirti baudinės sankcijos, o turėjo apsiriboti kitomis KĮ įtvirtintomis sankcijomis. Komisijos patvirtintų Gairių dėl baudų apskaičiavimo 29 punktas numato, kad įmonės susitarime menkumas ir jo nevykdymas veikiant rinkoje pagal konkurencijos principus vertinami kaip švelninančios aplinkybės. Gairių dėl baudos apskaičiavimo 36 punkte yra numatyta galimybė paskirti ūkio subjektui simbolinę baudą. Šia nuostatą yra pritaikiusi ir Taryba 2006 m. birželio 22 d. nutarime Nr. 2S-16. Remiasi Tarnybos 2008 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 2S-16. Šiuo atveju Tarnyba neįvertino to, kad pareiškėjo veiksmai tariamai ribojantys konkurenciją buvo mažareikšmiai. Pareiškėjo verslo santykių su IĮ „Terra animalis“ istorijoje buvo tik 1 pirkimas 2009 m. gegužės 15 d. už 864,98 litų. Pareiškėjo verslo santykiai su UAB „Creativa grupė“ truko 10 mėnesių, t. y. nuo 2008 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. gegužės 13 d., ir buvo įvykdyti pirkimai iš viso už 28 934,59 litų. Pareiškėjas su UAB „Senas Naujas“ bendradarbiavo tik 5 mėnesius, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2009 m. balandžio 22 d., ir buvo įvykdyti tik šeši pirkimai iš viso už 6 236,10 litus. Bendruose pareiškėjo pardavimuose pajamos iš dekupažui skirtų prekių ir priemonių pardavimo 2007 m. sudarė apie 2 proc., 2008 m. – apie 11 proc., 2009 m. – apie 20 proc., o pagal 2010 m. 9 rezultatus – tik apie 9 proc. Didžioji pajamų dalis, tai yra,2009 m. 80 proc., yra sugeneruojama iš pagrindinės pareiškėjo veiklos – vokų ir atvirukų gamybos ir prekybos, kuri yra visiškai nesusijusi su tariama konkurenciją ribojančia ūkine veikla. Reglamento Nr. 1/2003, kurio nuostatos yra įgyvendintos KĮ, 23 straipsnio 2 dalyje, numato, kad už draudžiamo susitarimo sudarymą ūkio subjektams gali būti paskirta bauda iki 10 procentų bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Toliau ši nuostata detalizuojama Gairių dėl baudų apskaičiavimo 13 punkte, numatančiame, kad nustatant skirtinos baudos pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį dydį, Komisija remsis tiesiogiai ar netiesiogiaisu pažeidimu susijusių įmonės prekių ir paslaugų pardavimo verte atitinkamame geografiniame EEE teritorijos sektoriuje.

Pažymi, jog nei Tarnyba, nei teismas neatsižvelgė į tai, kad tariamas pareiškėjo atliktas pažeidimas negalėjo turėti pasekmių rinkai. Tarybos ginčijama nuostata atsirado pareiškėjo (šiuo metu nebegaliojančiose) sutartyse tik su 2 klientais iš apytiksliai 116 dekupažo prekių pirkėjų, užregistruotų laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d.Nurodo, jog pareiškėjoverslo santykių su IĮ „Terra animalis“ istorijoje buvo tik 1 pirkimas 2009 m. gegužės 15 d. už 864,98 litų. Pareiškėjoverslo santykiai su UAB „Creativa grupė“ truko tik 10 mėnesių, t. y. nuo 2008 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. gegužės 13 d., ir buvo įvykdyti tik 22 pirkimai iš viso tik už 28 934,59 litų. Pareiškėjas su UAB „Senas Naujas“ bendradarbiavo tik 5 mėnesius, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2009 m. balandžio 22 d., ir buvo įvykdyti tik 6 pirkimai iš viso už 6 236,10 litus. Tariamas pažeidimasnegalėjo sukelti pasekmių konkurencijai rinkoje, kadangi tiek pareiškėjas, tiek klientai UAB „Creativa grupė“, IĮ „Terra animalis“ ir UAB „Senas Naujas“ yra labai maži dalyviai rinkoje. Paskutiniais pareiškėjo skaičiavimais, pareiškėjo dalis didmeninėje dekupažui prekių ir priemonių rinkoje Lietuvos Respublikoje gali siekti tik apie 3-5proc. Be to, pabrėžia, jog pareiškėjas prekybą dekupažo priemonėmis vykdo Kauno mieste. Kaune taip pat veikia ir pareiškėjo klientai UAB „Creativa grupė“, IĮ „Terra animalis“ bei UAB „Senas Naujas“. Taigi tiek Taryba, tiek teismas skirdamas baudą privalėjo atsižvelgti į tai, kad su tariamu pažeidimu susijęs atitinkamos geografinės rinkos plotas yra susijęs išskirtinai su Kauno miestu. Atitinkamai, atsižvelgiant į tai, kad geografinė rinka yra labai siaura, nėra pagrindo teigti, jog pažeidimas yra pavojingas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1-10) prašo pareiškėjo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, jog nors teismo sprendime yra nurodyta, kad „UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Creativa grupė“ bei IĮ ,,Terra animalis“ sudaryti susitarimai dėl dekupažo prekių minimalių mažmeninių kainų nustatymo yra horizontalūs susitarimai (konkurentų sudaryti susitarimai), kurie riboja konkurenciją pagal savo tikslą, tai neįrodo, kad teismo sprendimas buvo priimtas neįsigilinus į nagrinėjamos bylos esmę ar jame netinkamai įvertinos Nutarime padarytos išvados. Nurodo, jog tai yra teismo padaryta redakcinė klaida ir teismas UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sudarytus susitarimus vertino kaip vertikalius susitarimus dėl dekupažo prekių minimalių mažmeninių perpardavimo kainų nustatymo. Pažymi, jog tiek UAB „Creativa grupė, tiek IĮ „Terra animalis“ savo nuomonėsedėl tyrimo išvadų nurodė, kad jų su UAB „Puse Plus Kaunas“ sudaryti susitarimai pažeidė KĮ 5 straipsnio reikalavimus, juos pripažino ir nurodė, kad neteisingai pasielgė sudarydami tokio pobūdžio sutartis. Tai, jog sutartys, kuriose yra nurodoma, nemažiau už kokią kainą pirkėjas turi perparduoti įsigyjamas iš tiekėjo prekes, laikytinos konkurenciją ribojančiais susitarimais, pripažįsta ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011). Nurodo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad tokiais susitarimais buvo siekiama ar jais buvo kokiu nors būdu realiai skatinama techninė ar ekonominė pažanga, gerinamas prekių paskirstymas ar kokiu nors būdu iš šių susitarimų būtų gavę naudos vartotojai, todėl darytina išvada, jog UAB „Puse Plus Kaunas“ sudaryti susitarimai turėjo tikslą riboti konkurenciją, todėl juos sudarydamas pareiškėjas pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Tarnyba pažymi, jog tai, kad sutartyje tarp UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ nebuvo įtvirtintos nuostatos dėl dekupažo prekių minimalios perpardavimo kainos, nepaneigia to, jog šie ūkio subjektai kitais būdais (t. y. susirašinėdami elektroniniu paštu) nederino savo veiksmų, susijusių su dekupažo prekių mažmeninėmis kainomis ar jų lygių. Vadovaujantis KĮ 3 straipsnio 10 dalimi, susitarimu KĮ prasme yra laikomos ne tik sutartys tarp ūkio subjektų, tačiau taip pat ir kitos bendravimo formos, pasireiškiančios suderintais ūkio subjektų veiksmais. Šalių valia gali išplaukti tiek iš sutarties sąlygų, tiek iš šalių elgesio(Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Nr. C-74/04 P Komisija prieš Volkswagen,¹-686/2006, 2011 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011. Pabrėžia, jog Nutarime yra padaryta išvada, jog UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ yra sudarę konkurenciją ribojantį susitarimą, turintį tiek vertikalaus, tiek horizontalaus susitarimo dėl kainų požymių, ir pateikti įrodymai, motyvai, pagrindžiantys šią išvadą, tuo tarpu pareiškėjo pateikti pavieniai argumentai ir teiginiai Nutarime ir teismo sprendime padarytos išvados niekaip nepaneigia. Tarnyba susitarimą konstatavo atsižvelgusi ne į pavienius pareiškėjo skunde įvardintus susirašinėjimo epizodus, tačiau į visumą UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ tarpusavio kontaktų (susirašinėjimo) epizodų bei kontekstą kuriame jis vyko. Kaip nustatyta tyrimo metu bei nurodyta ir Nutarime, UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ tarpusavyje elektroniniais laiškais susirašinėjo 2007 m. ir 2008 m. 2007 m. susirašinėjimo metu 2007 m. birželio 20 d. – 2007 m. birželio 26 d. elektroniniais laiškais buvo išreikšta UAB „Senas Naujas“ iniciatyva dėl UAB „Puse Plus Kaunas“ dekupažo prekių mažmeninių kainų padidinimo. 2007 m. spalio 3 d. – 2007 m. spalio 8 d. susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp UAB „Puse Plus Kaunas“ UAB „Senas Naujas“ dėl dekupažo prekių pirkimo užsakymo tai pat buvo įvardintas siekis, kad šių ūkio subjektų kainos būtų vienodos. Tuo tarpu 2008 m. lapkričio 17 d. – 2008 m. lapkričio 18 d. susirašinėjimas elektroniniais laiškais UAB „Puse Plus Kaunas“ su UAB „Senas Naujas“ tarėsi, kad UAB „Senas Naujas“ neparduotų įsigytų prekių už žemesnę kainą nei kiti ūkio subjektai bei nurodė, kad to paties prašė ir savo pirkėjų. Be to, iš Nutarimo 2.1 dalyje nurodytų aplinkybių bei Nutarimo 2.1-2.4 nurodytų ūkio subjektų (UAB „Puse Plus Kaunas“, UAB „Creativa grupė“ ir UAB „Senas Naujas“) paaiškinimų, UAB „Puse Plus Kaunas“ buvo suinteresuotas ir siekė daryti įtaką dekupažo prekių mažmeninėms kainoms, įskaitant ir jų derinimą ar susitarimus dėl jų su kitais ūkio subjektais (UAB „Creativa grupė“, IĮ „Terra animalis“, UAB „Senas Naujas“). Kita vertus, UAB „Senas Naujas“ taip pat buvo suinteresuotas, jog dekupažo prekių mažmeninės kainos būtų aukštesnės. Todėl nėra pagrindo teigti, pareiškėjo ir UAB „Senas Naujas“ bendravimas dekupažo prekių mažmeninių kainų klausimais galėtų būti vertinamas kaip atsitiktinis ir nieko nereiškiantis pasidomėjimas. Vertinant ūkio subjektų elgesį (suderintus veiksmus), nereikalaujama, kad ūkio subjektai būtų parengę realų veiksmų „planą“, tačiau pakanka nustatyti, jog tam tikrais veiksmais (nebūtinai tiesiogiai išreikštais) ūkio subjektai informuoja vienas kitą apie savo ketinamą elgesį rinkoje. Nors UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ bendravimo epizodai ne visais atvejais parodo, kad šie ūkio subjektai pasiekė konkrečius susitarimus dėl mažmeninių (perpardavimo) kainų didinimo ar konkrečių jų lygio nustatymo, vis dėlto akivaizdu, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ ir UAB „Senas Naujas“ tokiu būdu informavo vienas kitą ir leido suprasti, jog ketina svarstyti mažmenines (perpardavimo) kainas,atsižvelgdami į UAB „Artmanija“ „aukštas“ ar IĮ „Dekovita“ „per mažas“ mažmenines kainas. Toks abipusis šių ūkio subjektų bendravimas mažmeninių (perpardavimo) kainų klausimais negali būti laikomas tik vienpusiu domėjimusi kito ūkio subjekto kainomis, siekiant priimti savarankiškus sprendimus, nes tokio bendravimo metu šie ūkio subjektaivienas kitam atskleidė savo ketinamų priimti sprendimų dėl šių kainų kryptį. Tai rodo, kad nors ir neturėdami konkretaus susitarimo dėl mažmeninių (perpardavimo) kainų plano, šie ūkio subjektai sprendimus dėl šių kainų priimdavo ne savarankiškai įvertinę situaciją atitinkamoje rinkoje, tačiau atsižvelgdami į bendrą valią dėl suderinto elgesio, kurią išreikšdavo bendravimo elektroniniais laiškais metu. 39 p.). Taigi ūkio subjektai laikomi sudariusiais draudžiamus susitarimus, jei nepriklausomai nuo formos ar išraiškos būdo, išreiškia bendrą valią riboti konkurenciją. Remiasi suderintų veiksmų sampratos vertinimu pateiktu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11d. nutartyje administracinėje byloje A

Tarnyba nurodo, kad nėra aišku, kokiu būdu pats pareiškėjas nustatė pažeidimo trukmę, teigdamas, jo ji buvo trumpesnė nei 3 metai. Iš Nutarimo 7 ir 8.1 dalių matyti, kad Taryba pažeidimo trukmę siejo būtent su sudarytų konkurenciją ribojančių susitarimų trukme, kuri UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ atveju sutapo su sutarčių su UAB „Puse Plus Kaunas“ galiojimo trukme. Tuo tarpu pažeidimo, sudarant konkurenciją ribojantį susitarimą su UAB „Senas Naujas“, trukmė buvo vertinama, atsižvelgus į ne į sutartį (kadangi susitarimas dėl kainų joje neatsispindėjo), o į faktinį šių ūkio subjektų bendravimą. Esant sudarytiems tokiems susitarimams, tai kiek kartų ir kada buvo pirkta susitarimo objektu esančių prekių, reikšmės neturi, nes tai niekaip nepaneigia paties susitarimo, turinčio tikslą riboti konkurenciją, sudarymo fakto ir tokio susitarimo trukmės taip pat nekeičia. Todėl, atsižvelgus į tai, jog UAB „Puse Plus Kaunas“ buvo visų nurodytų KĮ 5 straipsnio pažeidimų dalyvis, vertinant šio ūkio subjekto vykdyto pažeidimo trukmę, dalyvaujant susitarimuose dėl dekupažo prekių minimalių mažmeninių (perpardavimo) kainų nustatymo ir jo lygio derinimo, šio ūkio subjekto vykdomi pažeidimai truko nuo2007 m. birželio mėn. (kontaktų su UAB „Senas Naujas“ pradžia) iki 2010 spalio mėn. (sutarties su IĮ „Terra animalis“ galiojimo pabaiga), t. y. iš viso apie 3 metus 4 mėn. Taigi ir baudos UAB „Puse Plus Kaunas“ padidinimas 15 proc. už trukmę (t. y. po 5 proc. už kiekvienus pilnus pažeidimo metus) yra pagrįstas ir teisėtas.

Pažymi, kad iš Baudų dydžio nustatymo taisyklių 2, 5 punktų matyti, jog baudos dydis už pavojingumą ir trukmę (t. y. jų suma) yra pagrindinis dydis, kuris atitinkamai vėliau didinamas ar mažinamas, individualizuojant baudą pagal atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei įtaką pažeidimo padarymui. Tokiu principu Taryba ir vadovavosi, nustatydama baudos dydį UAB „Puse Plus Kaunas“, t. y. nustatė baudos dydį už pavojingumą sudėjo su baudos dydžiu už pažeidimo trukmę ir šių dydžių sumą atitinkamai didino/mažino, įvertinusi UAB „Puse Plus Kaunas“ atsakomybę lengvinančią aplinkybę (pažeidimo pripažinimą) bei įtaką pažeidimui (UAB „Puse Plus Kaunas“ buvo pažeidimo iniciatorius). Nurodo, jog už KĮ pažeidimus Taryba turi teisę skirti tik sankcijas, numatytas KĮ, todėl, ginčijant Tarybos UAB „Puse Plus Kaunas“ skirtos baudos dydį, remtis kitų teisės aktų pagrindu skiriamų baudų dydžių nustatymo nuostatomis nėra teisinio pagrindo. KĮ 42 straipsnyje yra įvardintas išsamus baigtinis sąrašas aplinkybių, į kurias Taryba turi atsižvelgti skirdama ūkio subjektams baudas. Tokių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kaip iš pažeidimo negautas pelnas, iš pažeidimo pažeidėjui ekonominės naudos nebuvimas, subjektyvių pažeidėjo ketinimų riboti konkurenciją neturėjimas, nenumatyta nei KĮ, nei Baudos nustatymo taisyklėse. Pabrėžia, jog Tarnyba, nustatydama UAB „Puse Plus Kaunas“ skirtinos baudos dydį, vertino tokias aplinkybes, kaip pažeidimo trukmė (Nutarimo 7 ir 8.1 d.), nedidelės pajamos iš prekybos dekupažo prekėmis bendrųjų UAB „Puse Plus Kaunas“ metinių pajamų kontekste (Nutarimo 8.1 d.), UAB „Puse Plus Kaunas“ atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą (Nutarimo 8.2 d.), UAB „Puse Plus Kaunas“ vaidmenį pažeidimo padaryme (Nutarimo 8.3 d.), susiklosčiusią sunkią padėtį atitinkamoje rinkoje (Nutarimo 8.4 d.).

Pabrėžia, jog Nutarimo 8.1 dalyje nurodyta, kad baudos dydis nustatytas atsižvelgus į tai, kad prekyba dekupažo prekėmis nėra pagrindinė UAB „Puse Plus Kaunas“ veikla, o pajamos iš jos sudarė tik dalį (apie 20 proc.) bendrųjų pajamų 2009 m. Atitinkamai šis baudos dydis (15 proc. pajamų iš prekybos dekupažo prekėmis) sudaro tik apie 2,9 proc. bendrųjų pajamų ir akivaizdžiai neviršija KĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytos 10 proc. metinių pajamų ribos. Todėl, įvertinus, kad prekyba dekupažo prekėmis nėra pagrindinė UAB „Puse Plus Kaunas“ veikla, bet vis dėlto bauda skirta už sudarytus 3 konkurenciją ribojančius susitarimus, kurie yra laikomi sunkiais KĮ 5 straipsnio pažeidimais, 15 proc. pajamų iš prekybos dekupažo prekėmis dydis už pažeidimo pavojingumą laikytinas pagrįstu, teisėtu ir proporcingu. Net vadovaujantis pareiškėjo skunde nurodytomis Europos Komisijos baudos dydžio paskaičiavimo gairėmis, 15 proc. su pažeidimų susijusios ūkinės veiklos pajamų dydis už pažeidimo pavojingumą būtų laikomas teisėtu ir proporcingu. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje bylojeNr. A⁴⁴⁴-1433/2011.

Tarnyba nurodo, jog bylojenėra jokio pagrindo teigti, jog KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, kai yra sudaromas konkurenciją ribojantis susitarimas dėl kainų nustatymo, galėtų būti laikomas mažareikšmiu. Konkurencijos tarybos 2004 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1S-172 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų mažareikšmiams susitarimams 7, 8 ir 9 punktai numato, kad susitarimais, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos, nelaikomi tokie horizontalūs susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos (fiksuojamos) tam tikros prekės kainos (7.1 p.), taip pat vertikalūs susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai apriboja pirkėjo galimybę nustatyti prekės pardavimo kainą (8.1. p.) bei mišrūs susitarimai, jeigu pastaruosiuose yra bent vienas iš tokių minėtų ribojimų dėl kainos nustatymo. Tokie susitarimai vertintini kaip sunkūs konkurencijos ribojimai, nes ne tik trukdoma rinkos dalyviams(tiekėjo prekių platintojams) nevaržomai nustatyti savarankišką kainų politiką, tarpusavyje konkuruoti, bet ir objektyviai apribojama galutinių vartotojų ar kitų trečiųjų asmenų galimybės įsigyti prekių palankiausiomis kainomis, sudaromos prielaidos labai pavojingiems konkurentų horizontaliame, mažmeninės prekybos lygmenyje susitarimams dėl kainų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011). Todėl susitarimai, kuriuos su UAB „Creativa grupė“, IĮ „Terra animalis“ ir UAB „Senas Naujas“ sudarė UAB „Puse Plus Kaunas“ negali būti vertinami kaip mažareikšmiai, taigi dėl pažeidimo tariamo mažareikšmiškumo mažinti baudos pareiškėjui nėra pagrindo.

Pažymi, jog rinkos dydis ir geografinis plotas neturi tiesioginės reikšmės baudos dydžiui, kadangi buvo sudaryti konkurenciją pagal savo tikslą ribojantys susitarimai dėl dekupažo prekių minimalių mažmeninių (perpardavimo) kainų nustatymo. Be to, Nutarime nustatyta, jog pažeidimo geografinė rinka buvo visa Lietuva, t. y. pažeidimas buvo padarytas nacionalinėse visą Lietuvos teritoriją apimančiose atitinkamose didmeninės prekybos ir mažmeninės prekybos dekupažo prekėmis rinkose. Bauda UAB „Puse Plus Kaunas“ buvo skirta, įvertinus pajamas, susijusias su prekyba dekupažo prekėmis, todėl, net darant prielaidą, kad UAB „Puse Plus Kaunas“ veikė tik Kaune, toks prekybos mastas atitinkamai atsispindi pajamose, gautose iš prekybos dekupažo prekėmis. Todėl bet kuriuo atveju laikytina, jog UAB „Puse Plus Kaunas“ nustatyta 50 900 litų bauda yra pagrįsta, teisėta ir proporcinga padarytam KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl 2010 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-29 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių dekupažo, rankdarbių reikmenų bei kitų susijusių prekių pardavimu, veiksmų, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalių, kuriose, be kita ko konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, taip pat už konkurencijos teisės pažeidimą pareiškėjui skirta bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliaciniame skunde apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo teismas konstatavo, jog ginčijamos Nutarimo dalys yra teisėtos ir pagrįstos, o pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas įvairiais pagrindais, įskaitant tai, kad teismas suklydo vertindamas pareiškėjo ir kitų ūkio subjektųsantykių pobūdį, nepagrįstai nusprendė, jog apelianto ir UAB „Senas naujas“ elgesys vertintinas kaip susitarimas, turintis draudžiamo susitarimo požymių, nepagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo taikyti KĮ 6 straipsnyje įtvirtintos išimties, taip pat nepagrįstai atmetė apelianto argumentus dėl jam paskirto baudos dydžio.

Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija dėl minėtų apeliacinio skundo pagrindų pasisako atskirai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas ginčijamo Nutarimo 1 punktu pripažino, kad pareiškėjas sudarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto draudžiamus susitarimus dėl dekupažo prekių minimalių mažmeninių (perpardavimo) kainų nustatymo ar jų lygio derinimo su UAB „Creativa grupė“, IĮ „Terra animalis“ ir UAB „Senas Naujas“.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. KĮ 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad konkurentų sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje, plėtojančioje minėtas KĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad vertinant, ar Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo buvus Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą, būtina nustatyti susitarimo tarp ūkio subjektų faktą, kuris gali pasireikšti ir suderintais veiksmais, susitarimo objektas turi būti tiesioginis ar netiesioginis prekės (paslaugos) kainos nustatymas (fiksavimas) bei susitarimo poveikį konkurencijai, t. y. siekį riboti konkurenciją, jos ribojimą ar tik galimybę ją riboti (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-892/2010; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011; 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011).

Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas ginčijamame Nutarime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas sudarė draudžiamus susitarimus dėl dekupažo prekių mažmeninių kainų nustatymo su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“. Iš bylos medžiagos matyti, kad šias faktines aplinkybes pareiškėjas iš esmės pripažino ir atsakovui atliekant tyrimą (b.l. 125-126; konkurencijos byla, t. II, b.l. 86-87; t. III, b.l. 74-76), šios faktinės aplinkybės konstatuotos ir ginčijamame Nutarime (b.l. 104). Be to, šią faktinę aplinkybę pripažino ir pareiškėjo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija dėl minėtų faktinių aplinkybių atskirai nepasisako.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, nes nurodė, kad pareiškėjo su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sudaryti susitarimai yra horizontalūs susitarimai. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas pareiškėjo ir minėtų ūkio subjektų santykių pobūdį.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė jokiu būdu nedaro įtakos atsakovo priimto Nutarimo, kuris yra šios bylos nagrinėjimo objektas, teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo visumą, daro išvadą, kad apelianto nurodytas teiginys iš esmės laikytinas rašymo apsirikimu, nes, kaip matyti iš sprendimo turinio, teismas išsamiai įvertino pareiškėjo sudarytų susitarimų su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ turinį, jų pobūdį, o teismo sprendimo 8 psl. (b.l. 181), apibendrindamas savo argumentus dėl tiriamų susitarimų pobūdžio, padarė išvadą, kad „pareiškėjos sudaryti susitarimai su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“, kuriuose nustatyta minimali dekupažo prekių pardavimo kaina, vertintini kaip ribojantys konkurenciją vertikalūs susitarimai“.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto nurodytas rašymo apsirikimas neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, o įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog byloje aptariami pareiškėjo sudaryti susitarimai UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“, kuriuose nustatyta minimali dekupažo prekių pardavimo kaina, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme yra konkurenciją ribojantys susitarimai.

Kiek tai susiję su pareiškėjo veiksmų santykiuose su UAB „Senas naujas“ kvalifikavimu konkurencijos teisės požiūriu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nepaisant to, kad rašytinės sutarties dėl mažmeninių kainų minimalaus dydžio nustatymo nebuvo, pareiškėjas ir UAB „Senas naujas“ derino dekupažo prekių mažmenines kainas tiek kaip konkuruojantys ūkio subjektai, užsiimantys mažmenine prekyba (horizontalusis susitarimas), tiek kaip šių prekių didmeninis tiekėjas ir jų mažmeninis pardavėjas (vertikalusis susitarimas).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas ir UAB „Senas naujas“ konkurencijos teisės prasme sudarė draudžiamą susitarimą dėl kainų nustatymo, taip pat nurodo, kad minėtų ūkio subjektų susirašinėjime kalbama apie maksimalų antkainį, kurį nustatyti nedraudžia teisės aktai, o ne minimalias perpardavimo kainas.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka.

Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje pateiktas susitarimo apibrėžimas, t. y. nurodyta, kad susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. Ir Europos Sąjungos teismų praktikoje (kuri šioje byloje svarbi kaip doktrininis teisės aiškinimo šaltinis (žr. Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog Konkurencijos teisės reikalavimų neatitinkančio susitarimo draudžiamumo esmė atskleistina per konkurencijos sampratą. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos koncepcija, kuri, be kita ko, apima draudimus sudaryti priešingus konkurencijai susitarimus, suponuoja tai, kad ūkio subjektai, laisvai veikdami rinkoje, varžosi vieni su kitais lygiais teisiniais pagrindais, kad jie savarankiškai priima sprendimus dėl ūkinės veiklos ir šiuo požiūriu nepriklauso vieni nuo kitų. Kiekvienas ūkio subjektas, veikiantis rinkoje, turi nepriklausomai pasirinkti savo elgesį joje. Toks reikalavimas neeliminuoja galimybės ūkio subjektui protingai prisiderinti prie esamų ar numanomų savo konkurentų veiksmų. Tačiau griežtai draudžiamas bet koks tiesioginis ar netiesioginis bendravimas tarp ūkio subjektų, kurio tikslas ar pasekmė yra paveikti esamų ar potencialių konkurentų elgesį ar atskleisti jautrią informaciją ir (arba) ketinimus, susijusius su konkurento planuojamais veiksmais rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 1999 m. liepos 8 d. sprendimą Europos Komisija prieš Anic Partecipazioni (C-49/92 P, Rink., p. I-4125, 115-117 punktai; 1999 m. liepos 8 d. sprendimą Hüls AG prieš Komisiją (Polypropylene) (C-199/92 P, Rink., p. I‑04287, 160 punktas; 2009 m. birželio 4 d. sprendimą T-Mobile Netherlands ir kiti (C-8/08 P, Rink., p. I-4529, 23 punktas ir minėtuose sprendimuose nurodytą Teismo praktiką; 2006 m. gegužės 11 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A¹-686/2006).

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismų praktikoje susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas itin plačiai, nekeliant esminių reikalavimų tokio susitarimo išraiškos būdui ar formai. Vertinant, ar ūkio subjektų elgesys laikytinas susitarimu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės (žr., pvz., 1991 m. Europos Sąjungos Bendrojo teismo 1989 m. gruodžio 17 d. sprendimą Hercules Chemicals prieš Europos Komisiją (T-7/89, Rink., p. II-1711, 256 punktas; 2002 m. kovo 20 d. sprendimą HFB Holding prieš Europos Komisiją (T-9/99, Rink., p. II-1487, 199 punktas; 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą Quinn Barlo Ltd prieš Europos Komisiją (T-208/06, Rinkinyje dar neskelbtas, 35 punktas); LVAT 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵⁷⁵-2577/2011; 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011; 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ESTT praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (žr. ESTT 1970 m. liepos 15 d. sprendimą ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją (byla 41/69, Rink., p. 00661). Pastebėtina, kad net iš pirmo žvilgsnio vienašalis aktas, nepriklausomai nuo jo formos, gali būti laikomas susitarimu konkurencijos teisės prasme, jei jis išreiškia bendrą bent dviejų šalių valią (žr. ESTT 2006 m. liepos 13 d. sprendimą Europos Komisija prieš Volkswagen (C-74/04 P, Rink., p. I-06585). Šalių valia gali būti išreikšta tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai (numanomai, neišreiškiant žodžiais, „nebyliai“) (žr., pagal analogiją, ESTT 1983 m. spalio 25 d. sprendimą AEG-Telefunken prieš Europos Komisiją (byla Nr. 107/82, Rink., p. 03151). Taigi, tais atvejais, kai nustatomas bendros šalių valios elgtis tam tikru būdu pa(si)reiškimas (suderinimas), šalių susitarimas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies prasme paprastai turėtų būti kvalifikuojamas kaip sutartis.

Minėtame kontekste vertindama atsakovo Nutarime nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje nekyla ginčo dėl Nutarimo 2.4 punkte nurodyto susirašinėjimo elektroniniais laiškais tarp pareiškėjo ir UAB „Senas naujas“ fakto (b.l. 22-25). Ginčas kyla tik dėl šio susirašinėjimo teisinio vertinimo: pareiškėjo teigimu, toks jo susirašinėjimas negali būti vertinamas kaip susitarimas, turintis draudžiamo vertikalaus ir horizontalaus susitarimo požymių. Taigi būtina įvertinti, ar Nutarime analizuotas pareiškėjo ir UAB „Senas naujas“ susirašinėjimas turi būti traktuojamas kaip jų valios (norų, ketinimų) sutapimas (suderinimas) veikti rinkoje atitinkamu būdu. Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat pažymi, kad turi būti vertinamas bendras aptariamo susirašinėjimo kontekstas, jo turinys, taip pat atitinkamų asmenų pateikti paaiškinimai dėl susirašinėjimo.

Šiuo aspektu įvertinusi atsakovo Nutarime analizuotą pareiškėjo ir UAB „Senas naujas“ susirašinėjimą elektroniniais laiškais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ir UAB „Senas naujas“ derino dekupažo prekių mažmenines kainas tiek kaip konkuruojantys ūkio subjektai, tiek kaip šių prekių didmeninis tiekėjas ir jų mažmeninis pardavėjas.

Byloje nekyla ginčo dėl to, kad 2007 m. birželio 20 d. – 2007 m. birželio 26 d. UAB „Senas naujas“ išreiškė iniciatyvą dėl pareiškėjo taikomų mažmeninių kainų derinimo. Aptariamo susirašinėjimo turinys („reikės pasikoreguoti kainas“, „Artmanijos kainos aukstos, bet jos tarsi padiktuoja ir mums kainu kartele“; „kazkaip noretusi <...> bent apytikriai suderinti musu kainas, kad nebutu didelio atotrukio uz tas pacias prekes“ (konkurencijos byla, t. II, b.l. 71-73), taip pat UAB „Senas naujas“ komercijos direktorės N. K. ir pareiškėjo projektų vadovės J. Z. paaiškinimai apie minėto susirašinėjimo turinį ir turėtus ketinimus patvirtina, kad minėtų ūkio subjektų atstovai derino dekupažo prekių mažmenines kainas, iš šio susirašinėjimo galima matyti ūkio subjektų valios veikti rinkoje atitinkamu būdu (t. y. derinti mažmenines dekupažo prekių kainas, kurios būtų taikomos minėtiems ūkio subjektams, veikiantiems kaip konkurentai, parduodant nurodytas prekes tretiesiems subjektams) derinimą. Analogiška išvada darytina ir dėl 2007 m. spalio 3 d. – 2007 m. spalio 8 d. susirašinėjimo tarp pirmiau minėtų ūkio subjektų (konkurencijos byla, t. IV., b.l. 61). Susirašinėjimu turinys (t. y. minimos konkrečios prekės ir teigiama, kad susirašinėjimas vyksta dėl to, kad „musu kaina nesiskirtu“) rodo, kad buvo siekiama derinti konkrečių dekupažo prekių mažmenines kainas.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2008 m. lapkričio 17 d. – 2008 m. lapkričio 18 d. pareiškėjo ir UAB „Senas naujas“ susirašinėjimas (konkurencijos byla, t. II, b.l. 79-80), minėtų ūkio subjektų atstovų paaiškinimai rodo šių ūkio subjektų valią derinti dekupažo prekių, kurias UAB „Senas naujas“ pirktų iš pareiškėjo, mažmenines kainas siekiant užtikrinti, kad UAB „Senas naujas“ iš pareiškėjo įsigytų prekių mažmeninės kainos nebūtų „dempinguojamos“.

Įvertinusi pirmiau nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas Nutarime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo ir UAB „Senas naujas“ susirašinėjimas ir kitos ginčijamame Nutarime aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, jog minėti ūkio subjektai sprendimus dėl mažmeninių dekupažo prekių priimdavo ne savarankiškai įvertinę situaciją atitinkamoje rinkoje, tačiau atsižvelgdami į bendrą valią dėl suderinto elgesio. Manytina, kad minėtų ūkio subjektų kontaktai ir jų turinys rodo, jog šių ūkio subjektų elgesys peržengia tai, ką galima vadinti sumaniu ūkio subjektų prisitaikymu prie esamo ar numanomo konkurentų elgesio.

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir pareiškėjo teiginį apie tai, kad pareiškėjo ir UAB „Senas naujas“ susirašinėjime kalbama apie maksimalų antkainį, kurį nustatyti teisės aktai nedraudžia, o ne minimalias pardavimo kainas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad minėtas teiginys pagrįstas tik tiek, kiek jis taikytinas 2007 m. birželio 5 d. – 2007 m. liepos 10 d. (konkurencijos byla, t. II, b.l. 71-78) susirašinėjimui, kurio metu buvo derinamas sutarties turinys, bet ne kitiems atsakovo Nutarime nurodytiems susirašinėjimo epizodams, iš kurių aiškiai matyti, jog buvo siekiama derinti būtent minimalias, o ne maksimalias kainas.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog atsakovas Nutarime nepagrįstai nustatė tarp pareiškėjo ir UAB „Senas naujas“ buvus draudžiamą susitarimą KĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju nėra pagrindo remtis Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtimi, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nurodė, kad jo manymu, pareiškėjas turi teisę remtis KĮ 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtimi.

Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu: 1) susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; 2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje. Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad susitarimas, kuris atitinka šio straipsnio 1 dalies sąlygas, galioja nuo sudarymo momento (ab initio) be jokio išankstinio Konkurencijos tarybossprendimo. Kilus ginčui, ar toks susitarimas atitinka šio straipsnio 1 dalį, pareiga įrodyti, kad atitinka, tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi.

Atskleisdama Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų turinį teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad jos turi būti suvokiamos ir aiškinamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio, garantuojančio ūkinės veiklos laisvę, saugančio sąžiningos konkurencijos laisvę, taip pat sudarančios pagrindus užtikrinti vartotojų teises, turinį. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimai). Viena iš teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui, yra tai, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi remiantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis, galima teigti, jog sąžiningos konkurencijos laisvė – konstitucinė vertybė, kadangi, anot Konstitucinio Teismo, sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas) .

Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apskritai įtvirtinant prezumpciją, jog susitarimas dėl tiesioginio ar netiesioginio kainų fiksavimo pats savaime riboja konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.), pirmiausia siekiama apsaugoti ne tik atitinkamoje rinkoje dalyvaujančius kitus konkurentus ar vartotojų interesus, bet ir rinkos struktūrą bei kartu pačią konkurenciją, kaip visuotines vertybes, garantuojančias inter alia konstitucinę ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Laisvas konkuravimas kainomis yra viena iš pagrindinių sąžiningos konkurencijos formų, o kainų fiksavimas tiesiogiai įsiterpia ir kliudo formuotis konkurencingų procesų rezultatams (2011 m. gegužės 27 d. LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš esmės analogiškos Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 daliai nuostatos įtvirtintos ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 3 dalyje. Europos Komisija yra pažymėjusi, jog esminis principas yra tas, kad sąžininga ir neiškreipta konkurencija yra geriausia tiekimo ir aprūpinimo prekėmis garantija, todėl išimties pagal EB sutarties 81 straipsnio 3 dalį (šiuo metu – SESV 101 straipsnio 3 dalį) taikymas galimas tik išimtiniais atvejais, kai laisva konkurencija neįstengia užtikrinti geriausio ekonominio rezultato (žr., pvz., Europos Komisijos 1975 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 76/172/EEB byloje Nr. IV/27.073 (Bayer/Gist-Brocades), III dalies 1 punktas). ESTT, aiškindamas minėtą SESV nuostatą, taip pat yra konstatavęs, kad išimtyje įtvirtinta nauda suprantama ne kaip bet kokia nauda, kurią savo veikloje gali gauti susitarimą sudariusios įmonės, bet kaip pastebima objektyvi nauda, galinti kompensuoti neigiamą poveikį konkurencijai (žr., pvz., 2009 m. spalio 6 d. sprendimą GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją (C-501/06 P, Rink., p. I‑09291, 92 punktas ir jame nurodytą Teismo praktiką). Kaip minėta, Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje expressis verbis numatyta, jog kilus ginčui, ar toks susitarimas atitinka 6 straipsnio 1 dalį, pareiga įrodyti atitiktį tenka tai susitarimo šaliai, kuri naudojasi šia išimtimi. Taigi atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas nuostatas, ūkio subjektas, norintis remtis KĮ 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtimi iš esmės privalo pateikti aiškius įrodymus apie pastebimą objektyvią vartotojų iš susitarimo gaunamą naudą, taip pat pagrįsti, kad tokios naudos vartotojai negautų nesant tokio ribojančio susitarimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad išimties pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį taikymas paprastai yra susijęs su sudėtingu ekonominiu vertinimu. Savo ruožtu teismo atliekamas Konkurencijos tarybos pozicijos, susijusios su ekonominiu vertinimu, teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas yra ribotas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Teismas tokiu atveju paprastai gali įvertinti tik tai, ar buvo laikytasi nustatytų procedūrų ir su jomis susijusių taisyklių, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama valdžia (suteiktais įgaliojimais) (žr., pagal analogiją, ESTT 1987 m. lapkričio 17 d. sprendimą BAT ir kiti prieš Komisiją (sujungtos bylos 142/84 ir 156/84, Rink., p. 04487,62 punktas).

Pareiškėjo atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje kaip pagrindą remtis KĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis nurodė tai, kad pareiškėjas aptartais susitarimais siekė veiksmingumo, atsižvelgdamas į tai, kad dekupažo prekės yra pakankamai naujos Lietuvos rinkoje, siekė sudaryti galimybes jos produktus platinantiems mažmenininkams konsultuoti ir rengti mokymus pirkėjams.

Įvertinusi minėtus apelianto argumentus teisėjų kolegija atmeta juos kaip nepagrįstus.

Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Nutarime atsakovo padarytą išvadą, jog pareiškėjas nei tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo Konkurencijos tarybos posėdyje metu nepateikė įrodymų, susijusių su individualios išimties taikymu.

Be to, teisėjų kolegija dėl pirmiau minėtų pareiškėjo argumentų pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas teismo posėdyje pateikė tik bendro pobūdžio samprotavimus, savo teiginių nepagrindė jokiais konkrečiais duomenimis ar ekonominiais skaičiavimais, nepateikė įrodymų, jog laisva konkurencija neužtikrintų geriausio ekonominio rezultato, o pareiškėjo nurodyti tikslai galėtų būti pasiekti tik sudarant susitarimą dėl dekupažo prekių mažmeninių kainų nustatymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apskritai nepateikė įrodymų apie jo minimų mokymų organizavimo faktą, nepaaiškino, koks yra ryšys tarp mažmeninių kainų nustatymo ir organizuojamų mokymų, konkrečiai, nepaaiškino, kodėl mažmeniniai dekupažo prekių pirkėjai, savarankiškai apsispręsdami dėl prekių kainodaros, negalėtų patys įvertinti galimybės organizuoti atitinkamus mokymus.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos išimties taikymo byloje aptariamoms faktinėms aplinkybėms.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sankcijų skyrimą už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimus.

Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. KĮ 42 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į: 1) pažeidimo pavojingumą; 2) pažeidimo trukmę; 3) ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; <...> 5) kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai. KĮ 42 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Vyriausybė nutarimu patvirtina baudos dydžio nustatymo tvarką.

Pirmiau minėtas KĮ 41 ir 42 straipsnių nuostatas detalizuoja 2004 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai baudą kelis kartus ją padidino tuo pačiu pagrindu, t. y. už pavojingumą ir trukmę. Įvertinusi ginčijamo Nutarimo turinį teisėjų kolegija tokį argumentą atmeta kaip nepagrįsta.

Kaip minėta, pagal KĮ 42 straipsnio 2 dalį ir Baudos skyrimo taisyklių nuostatas, pagrindinis dydis, kurio pagrindu vėliau individualizuojama skiriama bauda, yra baudos dydis už pavojingumą ir trukmę (jų suma). Iš ginčijamo Nutarimo 8.1 dalies matyti, kad atsakovas pareiškėjui baudos dydį už pažeidimo pavojingumą nustatė atsižvelgdamas į keletą faktorių (sudaryti ir vertikalūs ir horizontalūs susitarimai dėl kainų nustatymo, prekyba dekupažo prekėmis nėra pagrindinė pareiškėjo veikla, gautos pajamos sudaro nedidelę dalį bendrųjų metinių pajamų), ir jų pagrindu konstatavo, jog už pažeidimų pavojingumą nustatytina 15 proc. pajamų nuo su prekyba dekupažo prekėmis susijusios veiklos 2009 m. Tuo tarpu toliau, įvertinus Nutarimo 7 dalyje apskaičiuotą pareiškėjo padaryto pažeidimo trukmę, baudos dydis pareiškėjui buvo padidintas 15 proc., nes pažeidimas truko daugiau nei trejus metus. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad baudos dydis buvo du kartus apskaičiuotas to paties kriterijaus pagrindu. Analogiška išvada darytina ir dėl Nutarimo 8.3 dalies, nes joje, kaip matyti iš pateiktų argumentų, baudos dydis 10 proc. padidintas už tai, kad UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sudarytų susitarimų atveju atsakovas nustatė, kad pareiškėjas buvo minėtų susitarimų sudarymų iniciatorius.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pažeidimo trukmę. Pareiškėjo teigimu, pažeidimas truko ne ilgiau nei 2 metus ir 2 mėnesius, o ne 3 metus ir 4 mėnesius, kaip konstatavo atsakovas.

Iš ginčijamo Nutarimo 7 dalies turinio matyti, kad atsakovas, skaičiuodamas pareiškėjo padaryto pažeidimo trukmę, pareiškėjo su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sutarčių atveju pažeidimo trukmę susisiejo su sudarytų susitarimų galiojimo trukme ir, atitinkamai, konstatavo, kad pažeidimas truko, atitinkamai, 5 mėnesius ir 1 metus 4 mėnesius. Pareiškėjas šioje Nutarimo dalyje atsakovo atlikto skaičiavimo neginčija.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad jis ginčija atsakovo atliktą pažeidimo trukmės skaičiavimą dalyje dėl pažeidimo, susijusio su kainų derinimu su UAB „Senas naujas“. Iš Nutarimo turinio matyti, kad atsakovas, skaičiuodamas pažeidimo trukmę, įvertino aptariamų ūkio subjektų kontaktų pradžią (t. y. 2007 m. birželio mėn.), paskutinio kontakto pabaigą (2008 m. lapkričio mėn.), taip pat tai, kad 2009 m. spalio mėn. UAB „Senas naujas“ nustojo pirkti prekes iš pareiškėjo. Atsižvelgdamas į tai atsakovas konstatavo, kad pažeidimo trukmė yra apie 1 metus ir 6 mėnesius, t. y. nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn.

Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad sutartis su UAB „Senas naujas“ nebuvo sudaryta, turėtų būti skaičiuojamas tik atskirų susirašinėjimo epizodų laikas, o ne bendras laikotarpis. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka. Iš pirmiau analizuoto pareiškėjo ir UAB „Senas naujas“ susirašinėjimo turinio matyti, kad jis nebuvo atsitiktinio, savarankiško pobūdžio, o turėjo iš esmės tęstinį pobūdį. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos (konkurencijos byla, t. IV., b.l. 21-42) Nutarimo 7 dalyje nurodyto laikotarpio metu UAB „Senas naujas“ iš pareiškėjo ne kartą pirko dekupažo prekes. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai šioje dalyje pažeidimą traktavo kaip tęstinį ir pažeidimo trukmę siejo su aptariamų ūkio subjektų kontaktų, kurių metu buvo derinamos mažmeninės kainos, pradžia ir pabaiga. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas Nutarime konstatavo, jog pareiškėjo padaryto pažeidimo trukmė – apie 3 metus ir 4 mėnesius, tačiau susumavus Nutarime nurodytus laikotarpius gaunasi 3 metai 3 mėnesiai (5+16+18=39 mėn.). Kita vertus šis apsirikimas ginčijamo Nutarimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi, nes pareiškėjo padaryto pažeidimo trukmė bet kuriuo atveju viršija 3 metus, todėl atsakovas turėjo pagrindą baudos dydį už pažeidimo trukmę didinti tuo pagrindu, kad jis truko ilgiau nei 3 metus.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas, skirdamas baudą, pažeidė proporcingumo principą, nes apeliantas neturėjo ketinimų riboti konkurenciją, pareiškėjo konkurenciją ribojanti veikla buvo mažareikšmė, negalėjo turėti neigiamų pasekmių rinkai, pareiškėjo pajamos iš dekupažo nedidelės.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu visų pirma pažymi, kad byloje nekyla ginčo dėl to, jog pareiškėjui skirta bauda sudaro apie 2,9 proc. pareiškėjo 2009 m. gautų bendrųjų pajamų, taigi yra žymiai mažesnė nei KĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta 10 proc. bendrųjų metinių pajamų riba. Nors pareiškėjas nurodo, kad bauda turėjo būti skaičiuojama ne nuo jo bendrųjų pajamų, o tik nuo pajamų iš prekybos dekupažo prekėmis, toks argumentas atmestinas, nes bendrosios ūkio subjekto pajamos, kaip baudos skaičiavimo pagrindas, yra tiesiogiai nurodytas KĮ 41 straipsnio 1 dalyje (taip pat žr. 2011 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011). Kita vertus, iš Nutarimo turinio matyti, kad atsakovas, skaičiuodamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį, atsižvelgė į tai, kad prekyba dekupažo prekėmis nėra pagrindinė pareiškėjo veikla ir sudaro nedidelę dalį bendrųjų metinių pajamų (Nutarimo 8.1 dalis). Nors pareiškėjas kaip savarankišką aplinkybę nurodo nedidelį aptariamų dekupažo prekių pirkimų skaičių, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai būtent tokio savarankiško teisinio pagrindo, kurį būtina įvertinti skaičiuojant baudos dydį, nenumato, be to, tokių pirkimų skaičius (tiksliau, jų piniginė išraiška), neatsiejama nuo pareiškėjo gautų pajamų, kurios buvo įvertintos skaičiuojant baudos dydį.

Iš ginčijamo Nutarimo turinio taip pat matyti, kad atsakovas, individualizuodamas pareiškėjui skirtinos baudos dydį, atsižvelgė į teisės aktuose nurodytas atsakomybę sunkinančias (t. y. tai, kad pareiškėjas buvo sutarčių su UAB „Creativa grupė“ ir IĮ „Terra animalis“ sudarymo iniciatorius) ir lengvinančias (t. y. tai, kad pareiškėjas iš dalies pripažino padarytą pažeidimą) aplinkybes, taip pat papildomai atsižvelgė į sunkią susiklosčiusią pasaulio ir Lietuvos ekonomikos būklę, šiuo pagrindu baudą papildomai sumažino 10 proc.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria atsakovo argumentams, kad, įvertinus tai, jog pareiškėjas sudarė susitarimus dėl kainų nustatymo, kurie vertintini kaip sunkūs konkurencijos teisės pažeidimai (žr., pvz.,2011 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011), pareiškėjo padaryto pažeidimo nėra pagrindo traktuoti kaip mažareikšmio. Atsižvelgiant į pirmiau minėtą pažeidimo sunkumą, taip pat tai, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, susitarimai dėl kainų nustatymo riboja konkurenciją pagal savo tikslą, todėl nėra būtina įrodyti, kad susitarimo šalys ketino riboti konkurenciją, pareiškėjo argumentas, jog jis neturėjo ketinimo riboti konkurenciją, yra teisiškai nereikšmingas.

Be to, nors pareiškėjas nurodo, kad neilga pažeidimo trukmė turėtų būti traktuojama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, šis pagrindas (t. y. pažeidimo trukmė), kaip minėta, Nutarime yra įvertintas skaičiuojant pagrindinį baudos dydį, todėl antrą kartą į jį atsižvelgti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad skiriant baudą nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas prekybą vykdo Kauno mieste. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad iš ginčijamo Nutarimo 4 dalies matyti, kad byloje nagrinėjamu atveju kaip atitinkama rinka įvardinta mažmeninės prekybos dekupažo prekėmis Lietuvoje rinka. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, paneigiančių tokio rinkos apibrėžimo pagrįstumą. Pareiškėjo teiginys, kad jis prekybą vykdo Kauno mieste savaime nereiškia, kad jo veikla vykdoma tik Kauno mieste, pastarąją faktinę aplinkybę patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Be to, iš bylos duomenų (žr., pvz., konkurencijos byla, t. IV, b.l. 35-41) matyti, kad UAB „Senas naujas“ perkamos dekupažo prekės buvo iškraunamos iradresu Vilniuje. Teisėjų kolegija taip pat pritaria atsakovo argumentams, kad jis, skirdamas baudą pareiškėjui, įvertino pajamas, susijusias su prekyba dekupažo prekėmis, todėl bet kuriuo atveju atitinkamas prekybos mastas atsispindi pareiškėjo gautose pajamose, susijusiose su prekyba dekupažo prekėmis.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba, apskaičiuodama pareiškėjui skirtinos baudos dydį, teisės reikalavimų nepažeidė ir jai suteiktos diskrecijos skaičiuojant sankcijas neperžengė.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui taip pat nurodė, kad jo finansinė padėtis yra labai prasta, todėl mano, kad į šią faktinę aplinkybę turėtų būti atsižvelgta vertinant skirtos sankcijos proporcingumą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad KĮ 42 straipsnio 2 dalyje kaip viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių nurodoma labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis. Įvertinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus (konkrečiai, 2011 m. UAB „Puse Plus Kaunas“ balansą, 2011 m. UAB „Puse Plus Kaunas“ pelno (nuostolių) ataskaitą), teisėjų kolegija nemano, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra labai sunki, todėl mažinti baudą atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus 2011 m. veiklos rezultatus pagrindo nėra.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Puse Plus Kaunas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Antanas Ablingis

Roma Sabina Alimienė

Irmantas Jarukaitis