Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Irenos Paulauskienės ir Gintaro Dzedulionio, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant pareiškėjų atstovams Mariui Juoniui, Laimai Sereičikaitei, Hughesui Matthewui Jamesui (Hughes Matthew James), Andriui Ivanauskui, Vidmantui Maksimaičiui, atsakovės atstovams Elonui Šatui, Giedrei Jarmalytei, Elenai Vitkienei ir Viktorijai Puzirauskaitei, vertėjai Jolantai Pupštienei, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo,

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2010-12-23 nutarimu Nr. 2S-33 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių ne gyvybės draudimo veikla, ir jų asociacijų veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 str. ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. reikalavimams“ pripažino, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“, sudariusios konkurenciją ribojantį bendrojo draudimo susitarimą dėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, netenkinantį bendrosios bei individualios išimties reikalavimų, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus; įpareigojo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ per 5 dienas nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pažeidimą, jeigu jis iki šiol nėra nutrauktas. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą pareiškėjoms buvo skirtos piniginės baudos: AB „Lietuvos draudimas“ – 400 300 Lt; UAB DK „PZU Lietuva“ – 130 800 Lt (III t., b. l. 35–82).

 

Pareiškėja AB „Lietuvos draudimas“ skunde (I t., b. l. 1–167) prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010-12-23 nutarimą Nr. 2S-33 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių ne gyvybės draudimo veikla, ir jų asociacijų veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 str. ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. reikalavimams“. Skunde paaiškino, kad AB „Lietuvos draudimas“ nesutinka su skundžiamame nutarime padaryta išvada, jog nuo 2003-02-26 iki 2007-12-31 galiojusi tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryta Generalinė bendradarbiavimo sutartis, numatanti šalių bendradarbiavimą bendrai draudžiant statybų rangovų ir statinių projektuotojų privalomąją civilinę atsakomybę, ribojo konkurenciją. Konkurencijos taryba privalėjo vadovautis šiais pagrindiniais poveikio konkurencijai įrodinėjimo principais: poveikio konkurencijai vertinimas reikalauja analizės, kuri turi būti atliekama atsižvelgiant į teisinį, ekonominį ir faktinį kontekstą, kuriame yra sudarytas susitarimas, nes nepakanka konstatuoti, jog bendradarbiavimo susitarimas yra sudarytas tarp esamų ar potencialių konkurentų, dėl ko susitarimo šalys tarpusavyje nekonkuruoja, bet bendradarbiauja. Norint įrodyti konkurencijos ribojimą, reikia įrodyti nagrinėjamo susitarimo įtaką konkretiems konkurencijos parametrams: kainos, parduodamų prekių ar paslaugų kiekis, inovacijos, asortimentas, kokybė. Be to, turi būti įrodyta, kad toks susitarimo poveikis yra neigiamas ir pakankamai reikšmingas (pastebimas). Europos Sąjungos teisėje yra pripažįstamas principas, jog vien ta aplinkybė, kad susitarimas nepatenka į „bendrąją išimtį“, nesuponuoja nei susitarimo neteisėtumo, nei konkurencijos ribojimo prezumpcijos. Vertinant susitarimo poveikį konkurencijai, turi būti atliekama analizė. Tokios analizės kontekste yra palyginama esama situacija atitinkamose rinkose su tuo, kaip konkurencija vystytųsi nesant nagrinėjamo susitarimo. Pagrindas konstatuoti konkurencijos ribojimą atsiranda tada, jei įrodoma, kad, esant susitarimui, konkurencija yra ribojama labiau nei situacijoje, kuri susiklostytų nesant tokio susitarimo. Konkurencijos ribojimas pagal pasekmes konkurencijai turi būti suprantamas konkrečios rinkos kontekste, o neigiamos pasekmės konkurencijai turi būti nustatomos konkretiems konkurencijos parametrams. Taip pat svarbu įvertinti ir eilę kitų, su konkurencinėmis sąlygomis susijusių faktorių, įskaitant susitarimo šalių galimybę savarankiškai įeiti į naujas rinkas bei tai, kokiu laipsniu bendradarbiavimo susitarimas palengvina tokį įėjimą. Europos Komisija pripažįsta, jog, net ir esant santykinai didelėms rinkos dalims, neigiamo poveikio konkurencijai tikimybė yra maža tais atvejais, kai atitinkama rinka yra dinamiška, į atitinkamą rinką įeina nauji ūkio subjektai, o rinkos dalys dažnai keičiasi. Skundžiamas nutarimas yra grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ bendradarbiavimas ribojo konkurenciją. 2010-12-14 Europos Komisijos gairių „Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo“ 101 str. taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams 27 pastraipoje yra nurodoma, jog tam, kad susitarimas turėtų ribojamojo poveikio konkurencijai, kaip apibrėžta 101 str. 1 d., jis turi daryti faktinį pastebimą neigiamą poveikį bent vienam iš konkurencijos rinkoje kriterijų: kainai, gamybos apimčiai, produktų kokybei, produktų įvairovei ar naujovėms, arba toks pastebimas neigiamas poveikis turi būti tikėtinas. Konkurencijos taryba privalėjo analizuoti nagrinėjamo susitarimo poveikį bent vienam iš šių konkurencijos atitinkamose rinkose parametrų: kainai, pasiūlos (gamybos) apimčiai, nagrinėjamų paslaugų kokybei, įvairovei (asortimentui) ar naujovėms (inovacijoms). Konkurencijos taryba nevertino nagrinėjamo susitarimo poveikio ir kitiems konkurencijos parametrams, t. y. pasiūlos apimčiai, nagrinėjamų paslaugų kokybei, įvairovei ar inovacijoms šių paslaugų srityje. Nors skundžiamame nutarime yra daroma išvada apie tariamai konkurenciją ribojantį AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ bendradarbiavimo pobūdį, tačiau nutarime nėra pateikiama nagrinėjamo susitarimo poveikio minėtiems konkurencijos parametrams įvertinimo. Konkurencijos taryba nepakankamai atsižvelgė į 2003 m. buvusį faktinį, teisinį ir ekonominį kontekstą, kuriame buvo sudarytas AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarimas. Leidimą sudaryti susitarimą dėl dalyvavimo bendrajame draudime AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ išdavė Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos valdybos, pagal savo kompetenciją įvertinusi, kad šalių susitarimas neturės neigiamo poveikio tretiesiems asmenims. Konkurencijos taryba ignoravo Draudimo priežiūros komisijos poziciją, jog bendrasis draudimas yra ypač palanki priemonė palengvinti įėjimą į naujas, padidintos rizikos privalomojo draudimo rinkas. Konkurencijos tarybos išvada apie tariamą konkurencijos ribojimą yra pagrįsta teiginiais, jog AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ yra didelės bendrovės, turėjusios stiprias pozicijas bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje. Apibrėždama rangovo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą kaip atskiras prekės rinkas, Konkurencijos taryba konstatavo, jog pasiūlos pakeičiamumo tarp šių dviejų rinkų bei kitų draudimo produktų, įskaitant ir į „bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupę“ įeinančius produktus, nėra. Tačiau UAB DK „PZU Lietuva“ neturėjo nei reikiamos patirties, nei žinių, kurios yra reikalingos teikti nagrinėjamas paslaugas, todėl faktiniai duomenys patvirtina, jog nepaisant to, kad pareiškėjos yra stiprios bendrovės, jos veikia vos keliose iš 13 privalomojo draudimo rinkų. Aplinkybė, jog 2002 m. prasidėjo statybų sektoriaus augimas, nepagrindžia išvados, jog pareiškėjų bendradarbiavimas nėra natūralus. Europos Komisijos gairėse pripažįstama, kad rinkos dalys savaime nėra nei neigiamas poveikis konkurencijai, nei tokio poveikio įrodymas. Konkurencijos taryba ignoravo ekonomikos ekspertų pateiktą išvadą, jog vien rinkos dalimis pagrįsta analizė yra ypač nepatikima mažose ir naujose rinkose, kur dėl rinkos mažumo ir / ar naujumo net ir santykinai nedidelį veiklos mastą vykdančios įmonės gali nesunkiai įgyti dideles rinkos dalis. Konkurencijos taryba taip pat ignoruoja Europos Komisijos gaires, kurios skatina nagrinėti ne tik rinkos dalis, bet ir jų dinamiką, įėjimo į atitinkamą rinką barjerus, paslaugos pirkėjų galimybę keisti paslaugos teikėją. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ rinkos dalys nuolatos keitėsi, į atitinkamas rinkas įėjo nauji dalyviai, o draudėjai naudojosi draudimo brokerių, kurie kiekvienu atveju pateikdavo klientams keleto draudikų pasiūlymus, paslaugomis. AB „Lietuvos draudimas“ pateikti įrodymai įrodo, jog bendrovės konkuravo veikdamos ir bendrojo draudimo rėmuose. Konkurenciją skatino galimybė klientą radusiai šaliai gauti komisinį mokestį bei kartu su civilinės atsakomybės draudimu parduoti ir kitas savo paslaugas. Šią išvadą patvirtina ir šalių rinkos dalių dinamikos analizė, įskaitant tą aplinkybę, kad UAB DK „PZU Lietuva“ savarankiškai vykdomai veiklai tenkanti rinkos dalis sparčiai augo. Konkurencijos taryba atmetė Draudimo priežiūros komisijos išvadą, patvirtinančią, jog galimybė gauti komisinį atlyginimą skatina bendrojo draudimo dalyvius konkuruoti tarpusavyje. Nors vien jau galimybė gauti komisinį atlyginimą už kliento pritraukimą, sutarties sudarymą ir administravimą skatina draudiką siekti, kad potencialus klientas sudarytų sutartį būtent su juo. Greta šio suinteresuotumo bendroves konkuruoti tarpusavyje skatino ir galimybė parduoti klientui brangesnius, papildomus draudimo produktus, kuriuos šalys platino atskirai. UAB DK „PZU Lietuva“ savarankiškai teikiamoms draudimo paslaugoms tenkančios rinkos dalies dinamikos palyginimas su bendrai teikiamoms draudimo paslaugoms tenkančios rinkos dalies dinamika parodo, kad UAB DK „PZU Lietuva“ savarankiškai teikiama draudimo paslauga intensyviai konkuravo su bendrai teikiamomis draudimo paslaugomis. UAB DK „PZU Lietuva“ turėjo dideles paskatas konkuruoti savarankiškai ir plėtoti savo verslą, nes generalinės bendradarbiavimo sutarties terminas buvo ribotas – 5 metai, ir ji negalėjo pasikliauti tuo, kad susitarimas bus atnaujintas, tad turėjo susikurti savo klientų bazę ir padidinti savo paslaugos ženklo žinomumą. Konkurencijos tarybos išvada, kad neva pareiškėjos buvo sudariusios ilgalaikes sutartis su klientais ir kad tos sutartys uždarė įėjimą į atitinkamas rinkas, yra neteisinga. Skundžiamame nutarime apsiribojama bendro pobūdžio teiginiais nenurodant, nei kokios sutartys, nei jų skaičiaus, nei su kuo jos sudarytos, nei tai, kokią atitinkamos rinkos dalį jos apėmė. Kadangi privalomojo draudimo sąlygos yra reglamentuotos imperatyviais teisės aktais, pareiškėjos atskira sutartimi drausdavo arba atskirą statybų projektą, arba metinį darbų mastą. Be to, vidutinė sutarčių su klientais trukmė buvo gerokai trumpesnė nei vieneri metai ir tai netrukdė kitiems draudikams konkuruoti dėl kitų atitinkamo kliento užsakymų. Aplinkybė, jog UAB DK „PZU Lietuva“, veikdama savarankiškai, draudė didesne rizika nei veikdama bendrai su AB „Lietuvos draudimas“, nepagrindžia išvados, jog UAB DK „PZU Lietuva“ į atitinkamas rinkas būtų įėjusi savarankiškai. Tai tik parodo, jog AB „Lietuvos draudimas“ perdavė UAB DK „PZU Lietuva“ reikiamą patirtį, žinias, kas sudarė prielaidą UAB DK „PZU Lietuva“ tapti efektyviu paslaugų teikėju. Tokį patirties ir žinių perdavimą numatė Generalinė bendradarbiavimo sutartis. Iki šios sutarties sudarymo UAB DK „PZU Lietuva“ iš viso neteikė civilinės atsakomybės draudimo paslaugų rangovams. Teikdama savanoriškojo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas statinių projektuotojams, UAB DK „PZU Lietuva“ 2002 m. buvo sudariusi vos 5 sutartis ir uždirbusi mažiau nei 25 tūkstančius Lt, kas savaime parodo labai menką veiklos mastą. Būtent šalių bendradarbiavimo dėka UAB DK „PZU Lietuva“ įėjo į naujas rinkas ir tapo reikšmingu konkurentu. Konkurencijos taryba neatliko tinkamos analizės ir nevertino to, kad, nesant bendradarbiavimo susitarimo, pareiškėjos nebūtų buvusios veiksmingomis ar reikšmingomis draudimo paslaugų tiekėjomis statybų sektoriuje veikiančioms įmonėms. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ bendradarbiavimas turėjo teigiamą poveikį konkurencijai, nes Generalinė bendradarbiavimo sutartis palengvino bendrovių įėjimą į naujas rinkas ir sudarė prielaidas abiem įmonėms tapti bei išlikti veiksmingomis draudimo paslaugų tiekėjomis statybų sektoriaus įmonėms. Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo metu bendrovės konkuravo tiek tarpusavyje, tiek su trečiaisiais asmenimis, o rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos nebuvo uždarytos, į jas įėjo ir kiti ūkio subjektai. Be to, Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo metu kainos atitinkamose rinkose mažėjo, tai įrodo, jog vyko kainų konkurencija. Skundžiamame nutarime neatsižvelgiama į faktinius duomenis bei įrodymus, patvirtinančius prokonkurencinį pareiškėjų bendradarbiavimo efektą bei naudą vartotojams, nes Konkurencijos taryba atmetė Draudimo priežiūros komisijos patvirtinimą, jog, išduodant leidimą bendrajam draudimui, buvo įvertintas ir galimas šalių bendradarbiavimo poveikis rinkai. Konkurencijos taryba savo poziciją grindžia rinkos struktūros ir rinkos dalių analize, nepaisydama to, jog AB „Lietuvos draudimas“ pateiktoje ekonomikos ekspertų išvadoje yra atkreipiamas dėmesys į tokios analizės trūkumus, ypač kai yra nagrinėjamos naujos (ką tik atsiradusios) ir labai mažos rinkos. Konkurencijos taryba neatsižvelgė į duomenis apie rinkos dalių dinamiką ir nepastovumą ir atmetė pareiškėjos pateiktus argumentus, liudijančius, jog bendrojo draudimo galiojimo laikotarpiu kainos atitinkamose rinkose mažėjo, bei neįvertino, kad, pasibaigus bendradarbiavimui, šalių turėtos rinkos dalys sumažėjo, o kainos atitinkamose rinkose padidėjo. Konkurencijos taryba neatsižvelgė į duomenis apie naujų konkurentų įėjimą į atitinkamas rinkas, o tai įrodo rinkos uždarymo efekto nebuvimą. Konkurencijos taryba nepagrįstai analizuoja šalių sudaryto susitarimo atitikimą negaliojantiems teisės aktams. Konkurencijos tarybos išvados dėl „bendrosios išimties“ netaikymo yra nesuderinamos su skundžiamo nutarimo 7 dalyje pateikiama analize ir byloje esančiais įrodymais, o išvados dėl „atskirosios išimties“ netaikymo yra nesuderinamos su visuotinai pripažįstama pozicija, jog bendrasis draudimas yra viena svarbiausių prielaidų efektyviam draudimo sektoriaus funkcionavimui. Teisės aktų normos, kuriomis remiasi Konkurencijos taryba, nebegalioja nuo 2004-05-01. Šiuo metu galiojančio Konkurencijos įstatymo 6 str. 2 d. numato, kad susitarimas, kuris atitinka šio straipsnio 1 d. sąlygas, galioja nuo sudarymo momento be jokio išankstinio Konkurencijos tarybos sprendimo. Konkurencijos įstatymo 8 str., kuris numatė pareigą kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl „atskirosios išimties“ suteikimo, negalioja nuo 2004-05-01, o Konkurencijos tarybos 2001-12-19 nutarimu Nr. 151 patvirtinti Konkurencijos tarybos paaiškinimai negalioja nuo 2004-09-11.Analogiškai reguliavimas įtvirtintas nuo 2004-05-01 įsigaliojusiame EB reglamente Nr. 1/2003. AB „Lietuvos draudimas“ nesutinka, kad šalys negalėjo pasinaudoti EB reglamente Nr. 358/2003 numatyta išimtimi naujoms rizikoms. Konkurencijos taryba pripažįsta, kad savanoriškojo ir privalomojo draudimo produktai iš esmės skiriasi tiek draudžiamos rizikos apimtimi, tiek pobūdžiu. Dėl to vien aplinkybė, jog iki 2003 m. Lietuvoje buvo teikiama savanoriškojo rangovo ar statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo paslauga savaime nereiškia, kad privalomuoju rangovo ar statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimu apdraudžiamos rizikos nebuvo naujos. Nagrinėjamas susitarimas neribojo konkurencijos, todėl poreikio taikyti bendrąją ar individualią išimtį nėra. AB „Lietuvos draudimas“ įrodymai, pagrindžiantys susitarimo dėl bendrojo draudimo atitikimo atskirosios išimties kriterijams, buvo atmesti, nes Konkurencijos tarybos analizėje neatsižvelgiama į visuotinai pripažįstamą bendrojo draudimo naudą. Be to, Konkurencijos taryba neįvertino aplinkybės, jog 2003 m. Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos valdybos vertino galimą šalių susitarimo poveikį tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir neigiamų pasekmių tikimybės nenustatė. Taip pat Konkurencijos taryba ignoravo įrodymus ir neteisingai taikė Konkurencijos įstatymo 6 str. ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. 3 d. ir EK gaires dėl EB sutarties 81 str. 3 d. taikymo. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas skatino techninę pažangą ir ekonominį efektyvumą, vartotojai gavo papildomos naudos, susitarime numatyti ribojimai buvo būtini ir proporcingi, o konkurencija nebuvo ribojama didelėje atitinkamos rinkos dalyje. Skundžiamame nutarime neteisingai traktuojama įtariamo pažeidimo trukmė. Nors Konkurencijos taryba pripažįsta, jog Konkurencijos įstatymą tariamai pažeidžiantis pareiškėjų bendradarbiavimas baigėsi 2007-12-31, ir įrodinėja, kad įtariamo pažeidimo terminas tęsėsi iki 2009 m. pabaigos, nes iki tol galiojo keletas pareiškėjų su klientais sudarytų sutarčių, tai yra neteisinga, nes Konkurencijos įstatymo 5 str. numato atsakomybę už neteisėtus susitarimus ir pažeidimo trukmė negali būti ilgesnė nei inkriminuojamo susitarimo trukmė. Šiuo atveju nėra jokių įrodymų, jog šalys tęstų bendradarbiavimą sudarydamos naujas bendrojo draudimo sutartis su klientais po 2007-12-31. Konkurencijos taryba teigia, kad susitarimas konkurenciją ribojo savo pasekmėmis, taigi poveikio prekybai tarp valstybių narių įrodinėjimo analizė turėtų būti pagal susitarimo pasekmes. Tokios analizės Konkurencijos taryba neatlieka, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, jog susitarimas galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių. Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu kiekvienais metais atsirasdavo daug naujų statybos projektų. Visi draudikai galėjo konkuruoti dėl draudimo paslaugų teikimo kiekvienam iš naujų projektų ir klientai, norėdami įsigyti naujų projektų draudimą, nebuvo susaistyti su esamu draudiku. AB „Lietuvos draudimas“ veiksmuose nėra nei tyčios, nei neatsargumo, o sudarydama tariamai neteisėtą susitarimą bendrovė neturėjo jokių galimybių spręsti, kad jos veiksmai galėtų pažeisti konkurencijos teisės reikalavimus, todėl Konkurencijos tarybos sprendimas paskirti griežčiausią poveikio priemonę, t. y. baudą, pažeidžia Konkurencijos įstatymo 40 str. 1 d. numatytą proporcingumo principą.

Pareiškėja teigia, kad tyrimo metu buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, kurie reikšmingai apribojo AB „Lietuvos draudimas“ teisę į gynybą. Procedūrinius pažeidimus AB „Lietuvos draudimas“ sieja su Konkurencijos tarybos kompetencijos ribų peržengimu, t. y. neteisėtai pakeitė pažeidimo tyrimo dalyką ir tikslą ir rinko įrodymus nesankcionuotiems tikslams. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-05-10 nutartimi sankcionuodamas atsakovės pareigūnų tyrimo veiksmus suteikė teisę atlikti tyrimo veiksmus tik 2008-04-17 nutarime Nr. 1S-49 nustatytais tyrimo tikslais, t. y. ištirti šiame nutarime nurodomus įtarimus. Tyrimo eiga įrodo, jog Konkurencijos tarybos tyrimas buvo pradėtas visai dėl kitokio pobūdžio įtarimų nei pareiškėjų sutartis. Apie bendrovių bendradarbiavimą buvo sužinota atsitiktinai tyrimo metu, jau po to, kai šalių sudaryta Generalinė bendradarbiavimo sutartis pasibaigė. Konkurencijos tarybai nepavykus pagrįsti pirminių įtarimų, institucija savo iniciatyva ėmėsi tirti jau pasibaigusią ir jokiems suinteresuotiems asmenims trukdžių konkuruoti nesukėlusią sutartį. Be to, Konkurencijos taryba nustatė neproporcingai trumpą terminą pateikti atsakymą į pareikštus kaltinimus ir nepagrįstai apribojo galimybę susipažinti su bylos medžiaga.

Paaiškinimuose dėl atsakovės atsiliepimo AB „Lietuvos draudimas“ papildomai paaiškino, kad Konkurencijos ribojimas arba neteisėtumas yra preziumuojami tik tais atvejais, kai yra nustatomas tikslas riboti konkurenciją. O tais atvejais, kai įrodinėjamas faktinis arba potencialus konkurencijos ribojimas, turi būti vertinama nagrinėjamo susitarimo įtaka konkretiems konkurencijos parametrams. Neigiama susitarimo įtaka konkurencijai gali būti konstatuojama remiantis vien tuo, jog horizontalaus bendradarbiavimo susitarimą sudaro esami ar potencialūs konkurentai. Priešingu atveju, bet koks horizontalus bendradarbiavimas, a priori, būtų neteisėtas. Atsižvelgiant į tai, poreikį analizuoti, tiek tai, kokiu mastu vyko pareiškėjos ir UAB DK „PZU Lietuva“ konkurencija bendro draudimo rėmuose, tiek tai, kokiu mastu bendras draudimas konkuravo su UAB DK „PZU Lietuva“ savarankišku draudimu, apsprendžia bent dvi aplinkybės: pirma, susitarimo pasekmių analizė gali būti atliekama ignoruojant faktinį ir ekonominį kontekstą, kuriame veikia susitarimas; antra, bylos medžiagoje esantys įrodymai patvirtina, jog tiek šalių tarpusavio konkurencija, tiek bendro ir UAB DK „PZU Lietuva“ savarankiško draudimo konkurencija egzistavo. Bendrosios išimties argumentas nenustato jokios susitarimo poveikio konkurencijai vertinimo metodikos. Jame yra nurodyta, kokio pobūdžio susitarimams yra taikoma išimtis. Kartu bendrosios išimties Reglamento Nr. 358/2003 preambulėje Europos Komisija pripažįsta, kad susitarimai, kurie nepatenka į bendrosios išimties laikymo sritį, nebūtinai pažeidžia konkurencijos teisę, t. y. susivienijimams, nepatenkantiems į šio reglamento taikymo sritį, gali būti taikoma individuali išimtis, priklausomai nuo paties susivienijimo savybių ir specifinių atitinkamos rinkos sąlygų. Tokių susitarimų vertinimo metodiką aprašo Europos Komisijos gairės „Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo“ 101 str. taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams ir Komisijos gairės dėl 81 str. 3 d. taikymo. Dėl to rinkos dalies reikšmė turi būti vertinama ne Reglamento Nr. 358/2003 pagrindu, bet atsižvelgiant į atitinkamas gaires. Europos Komisijos gairėse „Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo“ 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams nurodoma, kad, jei susitarimo šalių rinkos dalys ir rinkos koncentracija yra didelės, ribojamojo poveikio konkurencijai rizika vis tiek gali būti maža, jei rinka yra dinamiška, t. y. rinka, kurioje ateinantys dalyviai ir rinkos padėtis dažnai keičiasi. Konkurencijos tarybos nurodomas UAB DK „PZU Lietuva“ elgesys po Generalinės bendradarbiavimo sutarties sudarymo negali būtų traktuojamas kaip reikšmingas kontrafaktinei analizei vien dėl to, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp Generalinės bendradarbiavimo sutarties ir UAB DK „PZU Lietuva“ elgesio. Generalinės bendradarbiavimo sutarties tikslas buvo perduoti UAB DK „PZU Lietuva“ reikiamą know-how ir žinias. Dėl to ta aplinkybė, kad UAB DK „PZU Lietuva“ ėmė aktyviai veikti naujai atsiradusiose rinkose, savaime negali būti patikimu įrodymu, jog, nesant Generalinės bendradarbiavimo sutarties, UAB DK „PZU Lietuva“ įeitų į šias rinkas savarankiškai ir pakankamai plačiu mastu. Pareiškėja pateikė analizę, įrodančią, jog net ir stiprias pozicijas bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje turintys draudikai paprastai nėra linkę įeiti į naujas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo rinkas. Tai, kad privalomojo civilinės atsakomybės draudimo rinkos nėra patrauklios, patvirtina ir Draudimo priežiūros komisija bei kiti draudikai. Pareiškėja taip pat pagrindė, jog UADB „ERGO Lietuva“, kurios pasirašytų draudimo įmokų bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje suma buvo panaši į UAB DK „PZU Lietuva“, savarankiškai įėjo tik į rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinką, bet neįėjo į statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinką. Tik tai į vieną iš dviejų naujai atsiradusių rinkų įėjo ir UAB DK „Baltic Polis“ ir ADB „Snoro garantas“. Argumentas, jog iš pateiktų duomenų taip pat matyti, kad nuo pat bendrojo draudimo pradžios 2003 m. savarankiško draudimo sutarčių, sudarytų anksčiau nei bendro draudimo sutartys, yra palyginti reikšmingas skaičius (savarankiško draudimo sutartys buvo sudarytos 2003-07-11, 2003-07-14, o bendrojo draudimo – 2003-07-15 ar 2003-07-31), yra naujas, nes juo nebuvo remtasi nei pranešime apie atliktą tyrimą, nei skundžiamame nutarime. Pateikdama šį argumentą teisminio nagrinėjimo stadijoje Konkurencijos taryba pažeidžia Konkurencijos įstatymo 36 str. 3 d. reikalavimą. Argumentas, jog iki privalomojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo įvedimo UAB DK „PZU Lietuva“ buvo suteikusi šio draudimo paslaugų savanoriškaisiais pagrindais ne ką mažiau nei kiti rinkos dalyviai, yra beprasmis, kadangi kiti rinkos dalyviai, kaip ir UAB DK „PZU Lietuva“, šių draudimo paslaugų suteikė labai mažai. Vadovaujantis ES teismų ir Europos Komisijos praktika.

Pareiškėja UAB DK „PZU Lietuva“ skunde (V t., b. l. 1–22) prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010-12-23 nutarimo Nr. 2S-33 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių ne gyvybės draudimo veikla, ir jų asociacijų veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 str. ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. reikalavimams“ dalį, kurioje jis taikomas UAB DK „PZU Lietuva“. Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą nutarimą, neįvertino arba nepakankamai įvertino teigiamų šalių sudarytų susitarimų aspektų, kurie panaikina abejones dėl susitarimo dėl bendrojo draudimo atitikimo Konkurencijos įstatymui ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. susitarimo dėl bendrojo draudimo rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose sudarymo ir vykdymo metu jau buvo priimtas 2003-02-27 Bendrosios išimties reglamentas Nr. 358/2003. Šiuo reglamentu suteiktas „saugus uostas“ (kai susitarimai, patenkantys į atitinkamos bendrosios išimties reglamento taikymo sritį, automatiškai pripažįstami atitinkančiais Sutarties dėl ES veikimo 101 str. 3 d. reikalavimus) tam tikriems susitarimams draudimo sektoriuje įsigaliojo 2003-04-01, o susitarimui tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ pradėjo būti taikomas 2004-05-01. Konkurencijos taryba pabrėžia, kad rizikų charakteristikos ir ypatumai, tokie kaip rizikos dažnumas, reikalavimų dydžiai leidžia atskirti atskiras rinkas. Šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad rizikų charakteristikos, išsiskiriančios tokių rizikų draudimą į atskiras rinkas, neturėtų būti laikomos pažyminčiomis atskiras rinkas, o šiuo atveju naujas rizikas. Draudikui riziką apibrėžia būtent rizikos draudimo taisyklės, todėl jam net ir panašiai įvardijamos rizikos yra skirtingos rizikos, nes jos reikalauja kitokių tikimybinių apskaičiavimų, skirtingų prielaidų dėl nedraudiminių įvykių. Draudikui kiekvienos iš esmės naujos draudimo taisyklės, ypač nustatytos valstybės teisinio reguliavimo, sukuria atskirą riziką ir poreikį skirtingai skaičiuoti draudiminio įvykio atsiradimo tikimybę. Todėl valstybinis reguliavimas ne sukuria ne tik naujos rinkos, bet ir naujos draudiminės rizikos draudikui. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytam bendrojo draudimo susitarimui gali būti taikoma išimtis pagal Bendrosios išimties reglamentą, nes bendrovės sudarė susitarimą dėl naujos rizikos pasidalijimo ir jos bendro draudimo. 2010-03-24 Komisijos reglamente Nr. 267/2010 „Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo“ 101 str. 3 d. taikymo tam tikrų rūšių susitarimams, sprendimams ir suderintiems veiksmams draudimo sektoriuje (toliau – Naujasis reglamentas) pateikiamas naujos rizikos apibrėžimas yra 2003 m. Bendrosios išimties reglamente pateiktos naujos rizikos sąvokos patikslinimas, todėl pateikta naujos rizikos sąvoka apima ir tokias rizikas, kurių pobūdis ar mastas iš esmės pasikeitė. Būtent dėl to Statybos įstatymu ir Valstybinės draudimo priežiūros taisyklėmis sukurtas naujos kokybės draudimas turi būti laikomas naujos rizikos draudimu ir jam turėtų būti taikomas 2003 m. Bendrosios išimties reglamentu suteiktas „saugus uostas“. Konkurencijos tarybos antikonkurencinių pasekmių analizė nebuvo pakankama, t. y. atsakovė neįrodė, kad susitarimas dėl bendrojo draudimo apribojo konkurenciją rinkoje, todėl susitarimas negali būti laikomas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 5 str. ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. 1 d. Didelė atitinkamų rinkų dalis savaime neparodo neigiamų konkurencijai pasekmių. Tai patvirtina ir Bendrosios išimties reglamentas, nustatantis, kad, draudžiant naujas rizikas, net ir labai didelė veikiamos rinkos dalis neturi įtakos ir bendrojo draudimo susitarimams automatiškai suteikiamas „saugus uostas“ bent 3 metams. Kai naujos rizikos vertinimas nėra aiškus, nes šiuo atveju rizika yra nauja, toks vertinimas privalo būti atliekamas iš anksto preziumuojant, kad susitarimas turi stiprių prokonkurencinių efektų. Mažą rinkos dalį užimančių draudikų pulo susitarimai yra automatiškai priskiriami prokonkurenciniams susitarimams. Taigi pulo susitarimą sudariusių draudikų užimama didelė rinkos dalis parodo ne neigiamus padarinius konkurencijai, o tik tai, kad toks susitarimas nėra automatiškai prilyginamas teigiamas pasekmes konkurencijai ir vartotojams turinčiam susitarimui. Konkurencijos tarybos nutarime, skaičiuojant AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarimo poveikį tam tikrai rinkos daliai, nepagrįstai sumuojamos įmokos, gautos pagal Administravimo sutartis, ir įmokos, gautos draudžiant savarankiškai nuo bendrojo draudimo susitarimo. Pulo kainodaros žinojimas nereiškia, kad abu pulo nariai žino kito pulo nario individualią kainodarą. Todėl galima daryti išvadą, kad konkurencijai tarp pulo narių, vykdančių savarankišką draudimą, nėra užkertamas kelias. UAB DK „PZU Lietuva“, drausdama rangovų ir statinio projektuotojų civilinę atsakomybę savarankiškai, t. y. atskirai nuo pulo, nuolat didino savo rinkos dalį atitinkamose rinkose. Susitarimas dėl bendrojo draudimo nenustatė šalims pareigos atitinkamus produktus platinti tik Generalinės sutarties ribose ir ši kompanija aktyviai naudojosi tuo. UAB DK „PZU Lietuva“ rinkos dalies augimas rodo, kad šalys tarpusavyje konkuravo ir faktiškai susitarimas dėl bendrojo draudimo neribojo konkurencijos arba bent jau neribojo tiek, kad neigiamų padarinių neatsvertų teigiami padariniai. Ekonomikos augimas ir konkrečiai statybų apimčių augimas sudarė prielaidas vidutinių metinių draudimo įmokų nuolatiniam didėjimui. Tik nesant jokio kito poveikio, t. y. nesikeičiant kitiems rinkos kintamiesiems, vidutinės metinės draudimo įmokos tendencija gali atspindėti realią draudimo kainos tendenciją (atskiro poliso kainos didėjimą ar mažėjimą). Tačiau, kadangi minėti kintamieji augo, todėl vidutinės metinės draudimo įmokos tendencija negali būti remiamasi, siekiant atskleisti Generalinės sutarties poveikį konkurencijai.

Susitarimas galiojo mažiau nei 5 metus, nes pradėjo būti taikomas nuo 2003 m. liepos 14 d., įsigaliojus Administravimo sutartims ir Rizikos vertinimo tvarkoms, ir baigė galioti 2007 m. gruodžio 31 d. Taigi faktinė susitarimo trukmė yra 4,5 metų. Konkurencijos taryba neteisingai skaičiuoja Generalinės sutarties, Administravimo sutarčių ir jų pagrindu sudaryto susitarimo dėl bendrojo draudimo padarinius rinkai nuo 2003 m. vasario 26 d., t. y. Generalinės sutarties sudarymo dienos. Susitarimo padariniai rinkai gali atsirasti tik nuo tada, kai susitarimas pradedamas faktiškai taikyti, todėl susitarimo dėl bendrojo draudimo pasekmės rinkai atsirado anksčiausiai 2003 m. liepos mėnesį, kai šalys gavo Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos leidimą. Be to, Konkurencijos taryba daro klaidą, manydama, kad susitarimo dėl bendrojo draudimo pasekmių pabaigą reikia išplėsti ilgesniam laikotarpiui nei galiojo pats susitarimas. Generalinė sutartis ir ją įgyvendinantys dokumentai atitiko 4 sąlygas, kurioms esant būtų taikoma atskiroji išimtis pagal Konkurencijos įstatymo 6 str. ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. 3 d.: efektyvumo didinimas, sąžininga sukurtos naudos dalis pirkėjams, susitarimo būtinumas ir nedidelio masto konkurencijos ribojimas.

 

Atsakovė Konkurencijos taryba atsiliepime į AB „Lietuvos draudimas“ skundą (IV t., b. l. 26–79) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Konkurencijos taryba konkurencijos teisės taikymo principų nagrinėjamoje byloje nepažeidė. Pareiškėjos skunde nurodomi teisiniai reikalavimai ir standartai iš esmės yra taikytini nagrinėjant bylas, susijusias su realiu konkurenciją ribojančiu draudžiamo susitarimo poveikiu, o skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime pasakyta, jog tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas dėl bendrojo draudimo vertintinas pagal savo potencialų konkurenciją ribojantį poveikį. O pažeidimams, kurie konkurenciją riboja savo realiu poveikiu, ir pažeidimams, kurie sąlygoja potencialų konkurenciją ribojantį poveikį, taikytini tam tikra apimtimi skirtingi įrodinėjimo standartai. Pareiškėja savo argumentus grindžia Europos Komisijos Gairėmis „Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo“ 101 str. taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams (ankstesnės Europos Komisijos rekomendacijos dėl EB steigimo sutarties 81 str. taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams), tačiau tiek dabartinių gairių 18 p., tiek ankstesnių rekomendacijų 13 p. nustatyta, kad jos netaikomos, jeigu atskiriems sektoriams, tokiems kaip žemės ūkis, transportas arba draudimas, galioja atskirų sektorių taisyklės. Tokio pobūdžio bendrojo draudimo susitarimai, kokį sudarė AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, savaime nėra draudžiami ir, vertinant nagrinėjamo bendrojo draudimo susitarimo galimą neigiamą įtaką konkurencijai ir jo atitiktį konkurencijos teisės normoms, draudžiančioms sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus, buvo analizuotinos tiek aplinkybės, susijusios su šio susitarimo pobūdžiu, tiek aplinkybės, kuriomis jis buvo sudarytas bei įgyvendinamas. Skundžiamame nutarime (7.1 d.) nurodyta, jog pagal konkurencijos teisę ūkio subjektai yra traukiami atsakomybėn nustačius tiek realų, tiek potencialų konkurenciją ribojantį jų sudaryto susitarimo poveikį. Šiuo atveju Konkurencijos taryba rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimu John Deere sprendime ir Bendrojo Teismo John Deere sprendimu, kuriuose suformuota praktika byloja, jog tai, kad nėra įrodomas susitarimo realus konkurenciją ribojantis poveikis, savaime neturi įtakos bylos baigčiai, nes gali būti įvertintas susitarimo potencialus konkurenciją ribojantis poveikis. Taigi pareiškėjos pacituoti reikalavimai yra taikomi būtent konkurencijos teisės pažeidimams, kai nustatomas realus neigiamas poveikis konkurencijai, o ne potencialus. Konkurencijos tarybos pozicija yra ta, kad ne visose bylose, kuriose nagrinėjamas ne susitarimo tikslas, o jo poveikis konkurencijai, yra būtina nustatyti realų antikonkurencinį poveikį, t. y. realius neigiamus padarinius. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsniu, kaip ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsniu, yra draudžiami taip pat ir susitarimai, kurie lemia tikėtiną neigiamą poveikį konkurencijai, ir nustačius, jog šis tikėtinas poveikis konkurencijai yra pakankamai didelis, laikytina, jog konkurencijos pažeidimas yra įrodytas. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ teikė statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, atsakomybę draudžiant savanoriškuoju pagrindu – UAB DK „PZU Lietuva“ draudė tik statinio projektuotojo civilinę atsakomybę, o AB „Lietuvos draudimas“ draudė abi rūšis. Apibrėžiant atitinkamas rinkas, šių draudimo paslaugų privalomasis ir savanoriškasis draudimai yra vertintini atskirai, nes šių draudimo paslaugų skirtumai yra pakankami pripažinti tam, kad per trumpą laikotarpį paslaugų teikėjui būtų sudėtinga anksčiau teikus vienas paslaugas, pradėti teikti kitas. Tačiau šiuo atveju tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek UAB DK „PZU Lietuva“ teikė draudimo paslaugas savanoriškuoju pagrindu ir 2003 m. buvo sukurtos naujos rinkos – tas pačias rizikas pradėta drausti privalomuoju draudimu. Taigi Konkurencijos taryba pagrįstai vertino abiejų draudikų padėtį iki privalomojo draudimo įvedimo bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje, nes šis vertinimas atskleidė draudikų objektyvias galimybes įeiti į naujas rinkas. Šioje draudimo grupėje taikomi draudimo principai yra iš esmės savo pobūdžiu panašūs, nepaisant to, kokia konkreti rizika yra draudžiama. Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek UAB DK „PZU Lietuva“ į privalomojo draudimo rinkas galėjo įeiti savarankiškai, nesudarydamos bendrojo draudimo susitarimo, kuris nagrinėjamu atveju ribojo konkurenciją, nes egzistavo 2 aplinkybės: 1) abi nagrinėjamos bendrovės draudė su statinio projektuotojo ir rangovo veikla susijusias rizikas savanoriškaisiais pagrindais iki privalomojo draudimo įvedimo, 2) bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje jos užėmė stiprias pozicijas. Bendrovės turėjo pakankamą įdirbį ir žinių bagažą tam, kad galėtų minėtas rizikas privalomai drausti savarankiškai, nebendradarbiaudamos. Stipri užimama pozicija tik dar labiau sustiprino tokią išvadą, kadangi ji parodo, jog iš esmės abi nagrinėjamos bendrovės, objektyviai lyginant su jų konkurentais, turėjo tolygų ar netgi didesnį potencialą pakankamai greitai ir efektyviai įeiti į naujas privalomojo draudimo rinkas. Konkurencijos taryba laikosi pozicijos, jog privalomojo draudimo reikalavimo įsigaliojimas ir statybų sektoriaus augimas suponavo sparčiai augančią ir garantuotą paklausą civilinės atsakomybės draudimui. Įvedus privalomąjį draudimą, civilinę atsakomybę tapo privaloma drausti beveik visais atvejais, o tai reiškia, jog naujais šių draudimo paslaugų pirkėjais tapo ne tik tie draudėjai, kurie galėjo būti vertinami kaip pakankamai rizikingi (ir kurie būtų draudęsi savanoriškuoju draudimu pagal ankstesnę tvarką), bet ir visi kiti draudėjai, kurių statybų projektai vertintini kaip mažai rizikingi ir kurie net nebūtų draudęsi savanoriškuoju draudimu pagal anksčiau galiojusią tvarką. AB „Lietuvos draudimas“ tyrimo metu keitė savo poziciją dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo, nes iš pradžių teigė, jog savanoriškasis ir privalomasis nagrinėjamų statybos paslaugų draudimas yra labai panašūs, nes ir specialistų, vertinančių šias rizikas, kompetencija yra beveik vienoda. Tai patvirtina, jog savanoriškąjį ir privalomąjį draudimus AB „Lietuvos draudimas“ tyrimo pradžioje laikė pakeičiamais. Vadinasi, savanoriškasis ir nuo 2003 m. privalomasis civilinės atsakomybės draudimai buvo teikiami toje pačioje verslo srityje, o pasikeitė tik draudimo pobūdis (iš savanoriškojo tapo privalomasis). Išsami Generalinės bendradarbiavimo sutarties ir šią sutartį įgyvendinančių teisės aktų analizės rezultatai parodo, kad bendradarbiavimo sąlygos buvo labai detalios, nes abu draudikai suderino, kaip bus skaičiuojama draudimo įmoka, t. y. draudimo kaina, taip pat nustatyta draudžiamų rizikų vertinimo tvarka bei kitos draudimo sąlygos. Draudimo tarpininkams nustatytas komisinis mokestis bei klientams taikomos lojalumo ar komercinės nuolaidos taip pat yra aiškiai nurodytos bendrąjį draudimą įgyvendinančiuose AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ pasirašytuose dokumentuose. Toks bendrojo draudimo sąlygų pobūdis leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad tokį susitarimą sudarę ūkio subjektai apribojo konkurenciją. Vadovaujantis Reglamento Nr. 358/2003 nuostatomis, draudžiama kaip nors nurodyti įmokų dydį (Reglamento preambulės 18 p., taip pat 6 str. 1 d. a) p.) ir tokiems veiksmams jokiais atvejais netaikoma išimtis. Tai rodo, kad paprastai tokio pobūdžio bendradarbiavimas, kai tiesiogiai ar netiesiogiai yra sutariama dėl draudimo įmokų dydžio, laikomas konkurenciją ribojančiu bendradarbiavimu, o pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies a) punktą tokie susitarimai yra draudžiami kaip savaime ribojančiais konkurenciją. Konkurencijos tarybos išvados grindžiamos ne rinkos dalimis, buvusiomis vienu konkrečiu momentu, tačiau atsižvelgiama į jų raidą laike (tiriamas laikotarpis apėmė bent 5 metus nuo 2003 iki 2008 m.), be to, tai, kad rinkos dalys šiek tiek svyravo, savaime nereiškia, jog Konkurencijos tarybos išvados dėl konkurencijos jose ribojimo yra neteisingos ar nepagrįstos. Atitinkamų rinkų dalių svyravimai, naujų ūkio subjektų atėjimas nepaneigia nagrinėjamo ūkio subjektų susitarimo konkurencijos ribojimo poveikio, o tik patvirtina, kad nebuvo sudarytas sunkus konkurencijos teisės prasme draudžiamas susitarimas pasidalinti atitinkamas rinkas ar absoliučiai užkirsti kelią naujų rinkų dalyvių atėjimui. Bendrojo draudimo susitarimai, atsižvelgus į jų specifiką, nėra savaime draudžiami, tačiau jie gali riboti konkurenciją. Būtent tokio pobūdžio susitarimą sudarė AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, nes pagal susitarimo dėl bendrojo draudimo sąlygas šie ūkio subjektai iš esmės susitarė nekonkuruoti atitinkamose rinkose teikdami draudimo paslaugas susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu dėl kainų, detaliai reglamentuodami ir standartizuodami iš esmės visus esminius statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų teikimo aspektus (pradedant suderintos formos prašymų sutartims sudaryti naudojimą, baigiant rizikų vertinimo metodika, minimalių įmokų ar komisinio mokesčio dydžio nustatymu). Kadangi tokio pobūdžio susitarimas dėl bendrojo draudimo buvo sudarytas tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, t. y. vienų iš didžiausių bendros civilinės atsakomybės draudimo grupėje veikiančių ūkio subjektų, tai nagrinėjamas susitarimas dėl bendrojo draudimo ir jo pagrindu tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sutartos nagrinėjamos draudimo paslaugų teikimo sąlygos, įskaitant susijusias su kainomis, apėmė dideles atitinkamų rinkų dalis, todėl susitarimo mastas buvo itin didelis ir reikšmingas. Aplinkybė, kad tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek UAB DK „PZU Lietuva“ taip pat savarankiškai teikė statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas (t. y. ne tik susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu) nuo pat tokio privalomojo draudimo įvedimo, leidžia teigti, jog ir patiems šiems ūkio subjektams nebuvo jokių objektyvių kliūčių šias draudimo paslaugas teikti visiškai savarankiškai, t. y. nesudarius susitarimo dėl bendrojo draudimo, ir kartu nėra pagrindo teigti, kad egzistavo objektyvus poreikis sudaryti susitarimą dėl bendrojo draudimo. Siekiant išsiaiškinti, kiek svarbu buvo draudikams siūlyti draudėjams „pilną“ draudimo paslaugų paketą, t. y. įskaitant laidavimo draudimą, Konkurencijos taryba atliko analizę, kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti laidavimo draudimo paslaugų specifiką. Buvo nustatyta, kad atvejai, kuomet draudėjai nori pirkti „pilną“ paslaugų paketą, nėra dažni ir jie nesietini su statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Faktinės bylos aplinkybės paneigia, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ būtų neveiksmingi konkurentai statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose ir kad bendrojo draudimo susitarimas buvo būtinas. Vertinant AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarimą pagal Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 151, pastebėtina, kad šis susitarimas galėjo būti leidžiamas tik ūkio subjektams tinkamai kreipusis į Konkurencijos tarybą dėl atskirosios išimties suteikimo. Tokio kreipimosi nebuvo, todėl ūkio subjektai pažeidė šiame nutarime nustatytus reikalavimus nuo pat atitinkamo bendrojo draudimo susitarimo sudarymo dienos, t. y. 2003-02-26. Tik Konkurencijos tarybai konstatavus, kad iš tiesų konkurencija rinkoje nebūtų ribojama ar kad ūkio subjektų užimama rinkos dalis neviršytų 10 procentų ir pasitvirtintų, kad dėl tokios rinkos dalies konkurencija nėra ribojama, būtų galima sudaryti bendrojo draudimo susitarimą. Reglamento Nr. 358/2003 2 str. 7 d. sąvoka „naujos rizikos“ apibrėžta kaip rizikos, kurios anksčiau neegzistavo ir kurioms apdrausti reikia visiškai naujo draudimo produkto, kuris nėra sukurtas papildant, pagerinant ar pakeičiant egzistuojančius draudimo produktus. Nauja rizika savaime reikalauja visiškai naujo draudimo produkto ir jos negalima apdrausti papildytais ar modifikuotais dabartiniais draudimo produktais. Išimties taikymo galimybė šiuo pagrindu siejama būtent su pačios rizikos naujumu, o ne specialių reikalavimų pasikeitimu rizikos draudimui, būtinybe adaptuoti draudimo produktus. Todėl Konkurencijos taryba laikosi pozicijos, jog statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizika nepriskirtina naujai rizikai, Reglamento Nr. 358/2003 prasme, nepaisant to, jog šios rūšies privalomojo draudimo nebuvo iki bendrojo draudimo sutarties sudarymo, o buvo savanoriškasis draudimas. Šios rizikos draudimo objektas yra statinio projektuotojo ir rangovo civilinė atsakomybė už jų padarytą žalą trečiųjų asmenų sveikatai arba dėl gyvybės atėmimo, arba žalą jų turtui, tačiau šios rizikos buvo žinomos ir buvo draudžiamos ir iki privalomojo draudimo įvedimo. Reglamentas Nr. 358/2003 suteikia išimtį visoms tokioms bendro draudimo ar perdraudimo grupėms, kurios egzistuoja ilgiau nei trejus metus arba kurios nėra sukurtos naujai rizikai apdrausti, su sąlyga, kad draudimo produktai, dėl kurių grupės viduje jos nariai sudarė sutartis, neviršija šios leistinos rinkos dalies ribų: 20 proc. atitinkamos rinkos dalies bendro draudimo atveju. Tai reiškia, kad viršijus atitinkamą rinkos dalies ribą, bendrojo draudimo privalumai ir nauda yra laikomi mažiau reikšmingais, negu dėl suderintų draudimo įmokų ir kitų sąlygų konkurencijai daroma žala. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas pulas neatitinka nustatyto Reglamente Nr. 358/2003 pagrindinio reikalavimo – leistinos rinkos dalies (20 proc.) bei papildomos išimties taikymo sąlygos dėl dalyvaujančios pule įmonės teisės pasitraukti iš pulo nepatiriant jokių sankcijų (Reglamento Nr. 358/2003 8 str.). Ekonominis efektyvumas nėra vertinamas remiantis subjektyviu šalių požiūriu. Gairių 51 p. nustatyta, jog vertinant šios sąlygos buvimą visi tvirtinimai apie efektyvumą turi būti pagrįsti taip, kad galima būtų patikrinti: a) deklaruojamo efektyvumo pobūdį, b) ryšį tarp susitarimo ir efektyvumo, c) kiekvieno deklaruojamo efektyvumo tikimybę ir dydį, d) kaip ir kada kiekvienas deklaruojamas efektyvumas galėtų būti pasiektas. Todėl su efektyvumu susijusios sąlygos nėra tinkamai įrodytos, nes neįmanoma nustatyti nei paties efektyvumo aiškaus turinio bei pobūdžio, nei priežastinio ryšio tarp susitarimo ir efektyvumo, nei tikėtino efektyvumo dydžio bei galimumo. Toks efektyvumas, kurį nurodo AB „Lietuvos draudimas“, galėtų būti pasiektas ir be bendrojo draudimo susitarimo, todėl jis nelaikytinas būtinu. Be to, AB „Lietuvos draudimas“ nepateikė jokių realių įrodymų, kuriais būtų grindžiamas šios bendrovės nurodomas efektyvumas, ryšys tarp deklaruojamo efektyvumo ir susitarimo, šio efektyvumo vertė, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad antikonkurenciniai susitarimo padariniai buvo mažesni, nei susitarimo teikiama nauda, dėl to pirmoji išimties sąlyga netenkintina. Nėra pagrindo teigti, kad vartotojams buvo sudaryta galimybė gauti naudos dėl sudaryto bendrojo draudimo susitarimo, kadangi AB „Lietuvos draudimas“ nepateikė jokių įrodymų, galinčių tai patvirtinti. Be to, didesnės vartotojų pasirinkimo galimybės buvo tik formalios, nes realios konkurencijos tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ nebuvo būtent dėl bendrojo draudimo susitarimo sąlygų. AB „Lietuvos draudimas“ sudaryto bendrojo draudimo būtinumą iš esmės siejo su subjektyviais aspektais, tokiais kaip noras teikti laidavimo draudimo paslaugą, kurios savarankiško teikimo rinkoje nusprendė atsisakyti patys bendrovės akcininkai. Būtent galimybė savarankiškai teikti paslaugas atitinkamose rinkose, atskirai nuo konkurentų nustatant savo veiksmų strategiją rinkoje, kainų apskaičiavimo bei rizikos vertinimo metodiką, tarifikavimo pricipus, yra konkurencijos, naudingos vartotojams, esminė sąlyga. Sudarius Generalinę bendradarbiavimo sutartį, t. y. pulo egzistavimo metu, buvo ženkliai apribota konkurencija didelėse atitinkamų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų dalyse. Pulo sukeltas konkurencijos ribojimas buvo itin didelis ir pastebimas. Vadovaujantis minėtu Reglamentu Nr. 358/2003, bendrojo draudimo susitarimai gali būti sudaromi tik minimaliam vienerių metų terminui, jeigu užimama rinkos dalis viršija nurodytą ribą vos 2 procentais. Nors, vertinant susitarimo atitiktį individualiajai išimčiai, ir nėra taikomos Reglamento nuostatos, tačiau į jas atsižvelgtina kaip į indikatorių, jog konkurencija rinkoje iš tiesų buvo itin apribota dėl netgi keliais šimtais procentų viršytų leistinų rinkos dalių. Mažiausia rinkos dalis, kurią užėmė ūkio subjektai, buvo 2006 m. bendro rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis, kuri siekė 35 proc. Taigi, net ir šis mažiausias dydis buvo kone dvigubai didesnis už leidžiamą bendrosios išimties Reglamentu arba viršijo jį 75 procentais. Dėl ilgalaikių draudimo sutarčių sudarymo faktiškai bendrojo draudimo susitarimo galiojimas prasitęsė pasekmių rinkoje atžvilgiu. Tyrimo metu nustatyta, kad ilgiausiai galiojusi draudimo sutartis, sudaryta bendrojo draudimo pagrindu, galiojo iki 2009 m. pabaigos. Taigi, nagrinėjamo konkurencijos teisės pažeidimo trukmė sietina su šios sutarties pagrindu sudarytų draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu. Dėl to pagrįstai buvo padaryta išvada, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas truko 6 metus, t. y. pradedant nuo 2003 m. vasario mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. pabaigos. O Sutarties dėl ES veikimo 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas truko nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. gruodžio mėn.Europos Komisija yra tos nuomonės, kad konkurenciją ribojantys susitarimai, veikiantys vienoje valstybėje narėje, gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas bendrojo draudimo susitarimas apėmė visos valstybės narės, t. y. Lietuvos teritoriją statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo prekių rinkose. Konkurenciją ribojantys susitarimai, kurie apima visą valstybės narės teritoriją, laikomi ribojančiais prekybą tarp valstybių narių, kadangi tai gali sustiprinti pasidalijimą rinkomis nacionaliniu pagrindu. Konkurencijos įstatymo 41 str. 1 d. nurodyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Konkurencijos įstatymo norma nustato įgalinimą Konkurencijos tarybai paskirti piniginę baudą ūkio subjektams už bet kokius draudžiamus susitarimus, neišskiriant, ar tai būtų susitarimas, kuris riboja konkurenciją pagal savo tikslą, ar susitarimas, ribojantis konkurenciją savo neigiamomis pasekmėmis. Konkurencijos tarybos nutarime nurodyta, jog įtariama, kad minėti ūkio subjektai galėjo derinti draudimo išmokas ir kitas draudimo sąlygas ir kitose Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 7 str. 3 d. nurodytose ne gyvybės draudimo šakai priskiriamose draudimo grupėse, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Konkurencijos tarybos tyrimo tikslas buvo išplėstas ar pakeistas. Nėra pagrindo teigti, kad AB „Lietuvos draudimas“ nurodomos aplinkybės, susijusios su terminu nuomonei dėl pranešime apie atliktą tyrimą išdėstytų išvadų pateikti, galėjo pažeisti ar pažeidė bendrovės teises į gynybą pateikiant paaiškinimus ir būnant išklausytai, nes AB „Lietuvos draudimas“ savo teisę teikti paaiškinimus įgyvendino tiek raštu, tiek žodžiu išdėstydama Konkurencijos tarybos bylos nagrinėjimo posėdžio metu ir buvo išklausyta bei į ją buvo atsižvelgta.

Atsakovė Konkurencijos taryba atsiliepime į UAB DK „PZU Lietuva“ skundą (VI t., b. l. 66–83) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Konkurencijos taryba, priimdama skundžiamą nutarimą, išnagrinėjo Reglamento Nr. 358/2003 (toliau – Bendrosios išimties reglamentas) nuostatas, reglamentuojančias išimties taikymą bendrojo draudimo susitarimams, ir pagrįstai nustatė, kad šiuo atveju nagrinėjamas susitarimas tarp UAB DK „PZU Lietuva“ ir AB „Lietuvos draudimas“ neatitinka šių išimties kriterijų. Todėl, vadovaujantis Bendrosios išimties reglamento nuostatomis, statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas niekaip negali būti laikytini naujomis rizikomis Bendrosios išimties reglamento prasme. Reglamente Nr. 358/2003 sąvoka „naujos rizikos“ apibrėžta kaip rizikos, kurios anksčiau neegzistavo ir kurioms apdrausti reikia visiškai naujo draudimo produkto, kuris nėra sukurtas papildant, pagerinant ar pakeičiant egzistuojančius draudimo produktus (Reglamento Nr. 358/2003 2 str. 7 d.). Iš naujos rizikos apibrėžimo aišku, kad išimties taikymo galimybė šiuo pagrindu siejama būtent su pačios rizikos naujumu, o ne specialių reikalavimų pasikeitimu rizikos draudimui ir būtinybe adaptuoti draudimo produktus. Privalomuoju draudimu draudžiamos rizikos akivaizdžiai nelaikytinos naujomis Bendrosios išimties reglamento prasme. Skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime aiškiai pasakyta, jog tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas dėl bendrojo draudimo vertintinas pagal savo potencialų konkurenciją ribojantį poveikį. Ši aplinkybė yra svarbi, kadangi pažeidimams, kurie konkurenciją riboja savo realiu poveikiu, ir pažeidimams, kurie sąlygoja potencialų konkurenciją ribojantį poveikį, taikytini tam tikra apimtimi skirtingi įrodinėjimo standartai. Tokio pobūdžio bendrojo draudimo susitarimai, kokį sudarė AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, savaime nėra draudžiami. Suformuota praktika byloja, jog tai, kad nėra įrodomas susitarimo realus konkurenciją ribojantis poveikis, savaime neturi įtakos bylos baigčiai, nes gali būti įvertintas susitarimo potencialus konkurenciją ribojantis poveikis. UAB DK „PZU Lietuva“ nurodomi reikalavimai yra taikomi kokybiškai kitokiems konkurencijos teisės pažeidimams, sukeliantiems realų neigiamą poveikį konkurencijai, o ne potencialų. UAB DK „PZU Lietuva“ kai kuriais atvejais savarankiškai suteikdavo draudiminę apsaugą žymiai didesnėms draudimo sumoms nei bendrajame su AB „Lietuvos draudimas“ draudime. Šios faktinės aplinkybės taip pat paneigia UAB DK „PZU Lietuva“ teiginius, kad ji būtų nesugebėjusi efektyviai teikti rangovo ar statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo savarankiškai nebendradarbiaujant ir neva nebūtų reikšmingas konkurentas. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas ribojo konkurenciją atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose, nes, esant tokioms su susitarimo pobūdžiu, jo sudarymu bei vykdymu susijusioms aplinkybėms, galima pagrįstai teigti, jog konkurencija tiek tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ teikiant šias draudimo paslaugas savarankiškai, tiek bendrai atitinkamose rinkose būtų buvusi veiksmingesnė, ypač atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamas susitarimas apėmė sąlygas, susijusias su kainomis už statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas. Konkurencijos taryba tyrimo metu apskaičiavo vidutines metines draudimo įmokas bei nustatė jų didėjimo tendenciją, tačiau pranešimuose apie atliktą tyrimą nurodomos tik preliminarios ir nebūtinai su galutinėmis turinčios sutapti išvados, o galutinė Konkurencijos tarybos pozicija formuojama po bylų nagrinėjimo posėdžio, išklausius tiek tyrėjų, tiek įtariamų ūkio subjektų pozicijas. Konkurencijos taryba nutarė atsisakyti minėtos kainų analizės ir jos į galutinį Konkurencijos tarybos sprendimą neįtraukti po bylų nagrinėjimo posėdžio, išklausiusi AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ atstovų paaiškinimus. Tačiau tai nereiškia, kad Konkurencijos tarybos nutarime pateiktas potencialaus konkurencijos ribojimo vertinimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Skundžiamame nutarime pareiškėjų sudarytas susitarimas buvo vertinamas ne pagal realų, o pagal tikėtiną neigiamą poveikį konkurencijai, todėl realių neigiamų pasekmių tokiu atveju nėra reikalaujama nustatyti. Tyrimo metu buvo nustatyta, jog abu draudikai užėmė labai dideles atitinkamų rinkų dalis, taip pat buvo itin stiprūs ir prieš įvedant privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą ir į naujai susiformavusias rinkas įėjo apjungdami savo pajėgumus bei susitarę tarpusavyje nekonkuruoti kainomis, o, esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, jog nagrinėjamas bendrojo draudimo susitarimas galėjo sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai. Konkurencijos tarybai įrodžius, jog sudarytas bendrojo draudimo susitarimas yra vertintinas kaip ribojantis konkurenciją pagal savo tikėtinas pasekmes, buvo pagrįstai konstatuota, jog buvo pažeista Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. ir Sutarties dėl ES veikimo 101 str. 1 d. Konkurencijos taryba pažeidimo pradžios datą susiejo su Generalinės sutarties pasirašymo data, nes, sudarius šį susitarimą, buvo objektyviai išreikšta šalių valia bendradarbiauti, t. y. nekonkuruoti tarpusavyje. Sudarydamos bendrojo draudimo susitarimą šalys turėjo kreiptis į Konkurencijos tarybą ir gauti leidimą tokiam susitarimui sudaryti, kadangi pagal tuo metu galiojusią tvarką ir Konkurencijos tarybos 2001-12-19 nutarimą Nr. 151 „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atskirosios išimties suteikimo tam tikroms susitarimų rūšims draudimo sektoriuje taikant Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5, 6 ir 8 straipsnius“ norint gauti individualiąją išimtį, buvo privaloma kreiptis į Konkurencijos tarybą, kuri įvertintų sudaromą susitarimą ir nustačiusi, kad jis nebūtų žalingas konkurencijai, duotų atskirąją išimtį. Tačiau tokio kreipimosi nei iš UAB DK „PZU Lietuva“, nei iš AB „Lietuvos draudimas“ nebuvo. Todėl konkurencijos teisės pažeidimo pradžia pagrįstai laikytina Generalinės sutarties sudarymo data, o ne ta data, kai buvo pasirašytos administravimo sutartys. Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime tvirtina, kad esant tokiam ilgalaikiui draudžiamo susitarimo poveikiui pasireiškė rinkos uždarymo efektas. Nutarime nurodyta, kad toks AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryto susitarimo dėl bendrojo draudimo poveikio mastas, atsižvelgus į jo poveikio ilgalaikę trukmę, kurią lėmė ilgalaikės draudimo sutartys, sudaryto susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu, galėjo sukurti atitinkamų rinkų uždarymo efektą. Todėl darytina išvada, jog dėl bendrojo draudimo susitarimo konkurencija atitinkamose rinkose buvo ilgam laikui apribota. Tiek UAB DK „PZU Lietuva“, tiek AB „Lietuvos draudimas“ tvirtinimai, jog pastarasis draudikas neteikė laidavimo draudimo paslaugų ir dėl to kilo būtinybė sudaryti bendrojo draudimo susitarimą, yra klaidinantys, nes Draudimo priežiūros komisijos internetinėje svetainėje skelbiami duomenys įrodo, jog iš tiesų AB „Lietuvos draudimas“ teikė laidavimo draudimo paslaugas tiek 2003 m. I-ąjį ketvirtį, tiek ir 2002 m. I-ąjį ketvirtį, t. y. tuo metu, kai AB „Lietuvos draudimas“ akcininkai buvo neva nusprendę, jog ši paslauga nebus teikiama. Tokios prieštaringos faktinės aplinkybės tik parodo, jog Konkurencijos tarybos priimtas skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Dviejų didžiausių draudikų – AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ kartu užimamos atitinkamos rinkos dalys atskirais metais sudarė apie 80–87 proc. visoje statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje, o rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo grupėje nuo 50 iki 68 proc. Todėl akivaizdu, kad tokios didelės atitinkamos rinkos užimamos dalys leidžia pagrįstai teigti, jog ketvirtoji individualiosios išimties pagal Konkurencijos įstatymo 6 str. 1 d. ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. 3 d. sąlyga nėra tenkinama. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 „Dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo“ 5 straipsnis numato, kad valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnius ir atitinkamai dėl to jos gali priimti sprendimus, skirti vienkartines, periodines ar kitas nacionaliniuose įstatymuose numatytas baudas. Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Ši Konkurencijos įstatymo norma nustato įgalinimą Konkurencijos tarybai paskirti piniginę baudą ūkio subjektams už bet kokius draudžiamus susitarimus, neišskiriant, ar tai būtų susitarimas, kuris riboja konkurenciją pagal savo tikslą, ar susitarimas, ribojantis konkurenciją savo neigiamomis pasekmėmis. Vertinant pažeidimo pobūdį buvo atsižvelgta į tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ bei UAB DK „PZU Lietuva“ veiksmai traktuotini kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei ES Sutarties 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Buvo remtasi tuo, kad bendro draudimo susitarimai tarp draudikų savaime nėra draudžiami. Taip pat atsižvelgta ir į tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas bendrojo draudimo susitarimas apėmė visą Lietuvos Respublikos teritoriją, didele dalimi veikė atitinkamas statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo Lietuvos Respublikoje ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo Lietuvos Respublikoje atitinkamas rinkas bei darė poveikį prekybai tarp valstybių narių.

 

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar pareiškėjos savo veiksmais padarė konkurencijos teisės – Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies, pažeidimą.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalį, susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą.

 ES sutarties 101 straipsnio 1 dalis kaip nesuderinamus su vidaus rinka draudžia visus įmonių susitarimus, įmonių asociacijų sprendimus ir suderintus veiksmus, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje.

Nors teismas paprastai turi išsamiai įvertinti Konkurencijos 5 straipsnio ir Sutarties 101 straipsnio taikymo sąlygas, tačiau, vertindamas sudėtingų ekonominio pobūdžio tyrimų išvadas, teismas iš esmės turi (ir gali) patikrinti tik tai, ar Konkurencijos taryba laikėsi procedūrinių taisyklių, ar visos išvados buvo motyvuotos, ar nebuvo iškraipytos faktinės aplinkybės, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – ir EBTT) 1998 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje John Deere Ltd. prieš Komisiją, Nr. C-7/95 P, par. 34; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸‑715/2008).

Pareiškėjos teigia, kad skundžiamame nutarime pateikiama Konkurencijos tarybos analizė neatitinka tokio pobūdžio tyrimui – kai analizuojamas draudžiamas susitarimas, ribojantis konkurenciją pagal savo pasekmes, o ne pagal tikslą – keliamų standartų.

Konkurencijos ribojimas negali būti suprantamas abstrakčiai. Norint įrodyti konkurencijos ribojimą reikia vertinti nagrinėjamo susitarimo įtaką konkretiems konkurencijos parametrams, tokiems kaip: kainos, parduodamų prekių ar paslaugų kiekis, inovacijos, asortimentas, kokybė. Įrodinėjant poveikį konkurencijai, nepakanka formaliai konstatuoti, jog susitarimas gali turėti poveikį konkurencijai, o reikia įrodyti, jog šis poveikis yra pakankamai reikšmingas.

Pareiškėjos teigia, kad Konkurencijos taryba privalėjo analizuoti nagrinėjamo tarp pareiškėjos ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryto susitarimo poveikį konkretiems konkurencijos parametrams, kaip antai kainai, gamybos apimčiai, produktų kokybei, produktų įvairovei ar naujovėms, bei įrodyti, jog nagrinėjamas susitarimo poveikis yra, viena vertus, neigiamas, o kita vertus — pakankamai reikšmingas (pastebimas). Pareiškėjų manymu, be anksčiau paminėtų, Konkurencijos taryba nesivadovavo ir European Night Services byla, kadangi pagal šioje byloje suformuotą praktiką yra būtina atsižvelgti į visas susitarimo veikimo aplinkybes, o svarbiausia į ekonomines sąlygas, kurioms esant įmonės, sudariusios susitarimą funkcionuoja. Taipogi skunde pažymėta, jog Brasserie de Haecht byloje ETT nurodė, jog apskritai nebūtų prasmės vertinti susitarimo poveikio konkurencijai, jeigu konkretaus susitarimo pasekmės būtų nagrinėjamos atskirai nuo rinkų, kuriose susitarimo pasekmės gali atsirasti. Atitinkamai ir neigiamos pasekmės konkurencijai turi būti nustatomos konkretiems konkurencijos parametrams (kainoms, kiekiui, produkto kokybei, įvairovei, inovacijoms, kt). AB „Lietuvos draudimas“ taip pat nurodo, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu neatliko vadinamosios „kontrafakcinės“ analizės, t. y. nenustatė, ar egzistuojant konkrečiam susitarimui yra daugiau ribojama konkurencijai, nei ji būtų ribojama, jei tokio susitarimo apskritai nebūtų.

Konkurencijos taryba teigia, kad nagrinėjamoje byloje konkurencijos teisės taikymo principų nepažeidė ir nurodo, kad skunde minimi teisiniai reikalavimai bei standartai iš esmės yra taikytini nagrinėjant bylas, susijusias su realiu konkurenciją ribojančiu draudžiamo susitarimo poveikiu. Skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime yra pasakyta, kad tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas dėl bendrojo draudimo vertintinas pagal savo potencialu konkurenciją ribojanti poveikį. Pažeidimams, kurie konkurenciją riboja savo realiu poveikiu, ir pažeidimams, kurie sąlygoja potencialų konkurenciją ribojantį poveikį, taikytini tam tikra apimtimi skirtingi įrodinėjimo standartai. Dėl to pareiškėjos skunde cituojama teismų praktika bei išaiškinimai, kurie taikomi nagrinėjant pažeidimus, nagrinėjamu atveju aktualūs tik tiek, kiek jie nepaneigia galimybės ūkio subjektų susitarimus vertinti pagal jų potencialų konkurenciją ribojantį poveikį.

Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, kad, priešingai nei tvirtina pareiškėja, buvo atsižvelgiama į bendrojo draudimo instituto tikslus, vertinamos tokių susitarimų teigiamos bei neigiamos pasekmės konkurencijai. Skundžiamo nutarimo 7 dalyje konstatuota, kad nagrinėjant tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytą bendrojo draudimo susitarimą konkurencijos teisės prasme būtina atsižvelgti į atitinkamas tokių susitarimų vertinimo nuostatas, atspindinčias ir jų specifiką, buvo atkreiptas dėmesys į Europos Komisijos reglamento Nr. 358/2003 (toliau – Reglamentas Nr. 358/2003) nuostatas, susijusias su tokio pobūdžio bendrojo draudimo susitarimais.

Kaip matyti iš šio reglamento preambulės 18 ir 21 punktų, bendrojo draudimo grupės (dažnai vadinamos pulais), kaip ir nagrinėjamas AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas bendrojo draudimo susitarimas, gali leisti draudimo bendrovėms teikti draudimo paslaugas toms rizikoms, kurioms jos galėtų pasiūlyti tik nepakankamą draudimo apsaugą, jei nebūtų pulų. Be to, nenaujų rizikų atveju, bendrojo draudimo grupės, ribojančios konkurenciją tam tikromis aplinkybėmis, gali duoti naudą. Tačiau tokios grupės gali varžyti konkurenciją, pavyzdžiui, standartizuojant draudimo sutarties sąlygas ir netgi draudimo bei įmokų sumas. Atsakovė pagrįstai teigia, kad bet kokia išimtis nėra pateisinama tokioms grupėms, jei atitinkama grupė išnaudoja nemažą galią rinkoje, nes tokiu atveju pulo egzistavimo sukelto konkurencijos ribojimo žala dažniausiai nusvertų galimą naudą. Tokio pobūdžio bendrojo draudimo susitarimai, kokį sudarė AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, savaime nėra draudžiami.

Atsakovė teigia, kad vertinant nagrinėjamo bendrojo draudimo susitarimo galimą neigiamą įtaką konkurencijai bei jo atitiktį konkurencijos teisės normoms, draudžiančioms sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus, buvo analizuotinos tiek aplinkybės, susijusios su šio susitarimo pobūdžiu, tiek aplinkybės, kuriomis jis buvo sudarytas bei įgyvendinamas, bei kitos reikšmingos aplinkybės, kurios leidžia spręsti dėl šio susitarimo neigiamą įtaką konkurencijai bei ją atsveriančius veiksnius.

Skundžiamo nutarimo 7.1 dalyje nurodyta, kad pagal konkurencijos teisę ūkio subjektai yra traukiami atsakomybėn nustačius tiek realų, tiek potencialų konkurenciją ribojantį jų sudaryto susitarimo poveikį.

Vertindama nagrinėjamoje byloje ginčo objektu tapusį bendrojo draudimo susitarimą pagal jo tikėtinas pasekmes konkurencijai, Konkurencijos taryba rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimu John Deere sprendime ir Bendrojo Teismo John Deere sprendimu, kuriuose suformuota praktika byloja, jog tai, kad nėra įrodomas susitarimo realus konkurenciją ribojantis poveikis, savaime neturi įtakos bylos baigčiai, nes gali būti įvertintas susitarimo potencialus konkurenciją ribojantis poveikis.

Pareiškėjos argumentai tiek dėl Konkurencijos tarybos neva netinkamai pritaikytų teisės normų, tiek dėl nepakankamo įrodinėjimo standarto yra atmestini, nes yra taikomi konkurencijos teisės pažeidimams, kai nustatomas realus neigiamas poveikis konkurencijai, o ne potencialus.

Pareiškėjos teigia, kad Konkurencijos taryba neįrodė, jog dėl sudaryto bendrojo draudimo susitarimo buvo sukeltos neigiamos pasekmės konkretiems konkurencijos parametrams, t. y. kainoms, prekių asortimentui, inovacijoms, kt.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsniu, kaip ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsniu, yra draudžiami taip pat ir susitarimai, kurie sąlygoja tikėtiną neigiamą poveikį konkurencijai, ir nustačius, jog šis tikėtinas poveikis konkurencijai yra pakankamai didelis, laikytina, jog konkurencijos pažeidimas yra įrodytas. Tokią poziciją patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2009-10-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-34/2009 konstatavo, kad Sutarties 81 straipsniu draudžiamas tiek realus, tiek potencialus antikonkurencinis poveikis. Tą patvirtina ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje esanti nuostata, kad „visi susitarimai, kurie gali riboti konkurenciją, yra draudžiami“. Be to, negali būti vienareikšmiškai atmesta tai, kad jei keitimosi informacija nebūtų buvę, bendrovių, kurios keitėsi informacija, rinkos dalys ar prekių kainos būtų buvusios kitokios. Tai, savo ruožtu, jau būtų realus poveikis konkurencijai. Tačiau akivaizdu, kad pateikti tiesioginius įrodymus, kokia būtų situacija, jei keitimosi informacija nebūtų buvę, taip pat koks galėtų būti atitinkamų susitarimų, suderintų veiksmų ar asociacijų sprendimų potencialus antikonkurencinis poveikis, yra praktiškai neįmanoma ir iš Konkurencijos tarybos to negali būti reikalaujama“. Iš esmės tas pats principas atkartojamas ir naujose 2010 m. priimtose Europos Komisijos gairėse „Dėl sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo“ 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams 27 punkte. Tačiau šios gairės nagrinėjamu atveju yra netaikomos. Pačiose gairėse yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, jog draudimo sektoriui, kuriam yra būdingas specialus sektorinis reguliavimas, šios gairės netaikomos. Taigi, šie pareiškėjų argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti. Skundžiamame nutarime pateiktas pareiškėjų sudaryto bendrojo draudimo susitarimo konkurenciją ribojantis poveikis neprieštarauja pareiškėjos nurodytai teismų praktikai, teisės aktų nuostatoms.

Pareiškėjos teigia, kad Konkurencijos taryba turėjo įrodyti realų neigiamą poveikį konkretiems konkurencijos parametrams (pavyzdžiui, kainoms) atitinkamose rinkose, o to nepadarius nutarimas turi būti panaikintas.

Bendrojo draudimo susitarimas skundžiamame nutarime yra traktuojamas kaip pažeidimas, įvertinus jo potencialų (galimą) konkurenciją ribojantį poveikį ir atsižvelgus į visas tyrimo metu nustatytas aplinkybes, atsakovė pagrįstai konstatavo, kad šis ribojimas yra tikėtinas. Tokios tyrimo išvados visiškai atitinka pareiškėjos cituotas Komisijos gaires, nes jose, be realaus poveikio, taip pat nurodoma, kad susitarimas būtų pripažintas kaip turintis ribojamojo poveikio konkurencijai, jei jo neigiamas poveikis bent vienam iš konkurencijos rinkoje kriterijų, kaip antai kainai, gamybos apimčiai, produktų kokybei, įvairovei ar naujovėms, būtų tikėtinas. Konkurencijos taryba šį tikėtiną neigiamą poveikį nustatė analizuodama faktinį, teisinį bei ekonominį bendrojo draudimo susitarimo aspektus atitinkamose rinkose, kadangi tyrimo išvados parodė, jog bendrojo draudimo susitarimo šalys tarpusavyje itin detaliai suderino draudimo teikimo sąlygas, įskaitant ir kainas, nuo pat bendradarbiavimo sutarties sudarymo atitinkamose rinkose užėmė labai dideles rinkų dalis, taigi buvo pagrįstai padaryta išvada, kad esant tokiai situacijai bendrojo draudimo susitarimo neigiamos pasekmės rinkai yra akivaizdžiai tikėtinos. Taigi, atliktas tyrimas bei jo pagrindu suformuluotos išvados laikytinos pagrįstomis bei teisėtomis, nes skundžiamu nutarimu pripažintas konkurencijos pažeidimas turi būti traktuotinas kaip turintis potencialų neigiamą poveikį, o ne realų.

Skundžiamame nutarime Konkurencijos taryba atitinkamą rinką apibrėžė vadovaudamasi Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo (toliau – Paaiškinimai), patvirtintais Konkurencijos tarybos 2000-02-24 nutarimu Nr. 17 2, kurie yra parengti ir suderinti su Europos Komisijos pranešimu „Dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams“. Šių Paaiškinimų 5 punkte nustatytas atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas – nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus, galinčius varžyti jų laisvę elgtis nepriklausomai nuo kitų rinkos dalyvių. Paaiškinimų 10 punkte nustatyta, kad pasiūlos pakeičiamumo kriterijus vertinamas analizuojant, ar, reaguodami į nežymų ir ilgalaikį santykinį kainų padidėjimą nagrinėjamoms prekėms, kiti tiekėjai gali per trumpą laikotarpį (per trumpą laikotarpį ūkio subjektas negali iš esmės pakeisti turimo materialaus ir nematerialaus turto) pradėti tiekti atitinkamas prekes, nepatirdami žymių papildomų išlaidų ar rizikos. Ši taisyklė suponuoja, kad tiek rinka, kurioje teikiamos nagrinėjamos prekės, tiek rinka, iš kurios į pirmąją galėtų pereiti nauji tiekėjai esant mažam kainų padidėjimui, duotuoju momentu egzistuoja, t. y. tarpusavyje lyginamos kelios egzistuojančios prekių teikimo rinkos ir vertinama, ar pagal minėtas sąlygas jas galima priskirti tai pačiai atitinkamai rinkai ar ne.

Nagrinėjamoje byloje, remiantis pasiūlos pakeičiamumo standartu, buvo išskirtos dvi atitinkamos rinkos – statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų rinka ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų rinka.

Pagal Europos Komisijos darbo dokumento COM (2009) 138 „Dėl Komisijos reglamento (EB) Nr. 358/2003 „Dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms susiarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų rūšims draudimo sektoriuje“ veikimo“ nuostatas, vertinant pasiūlos pakeičiamumą draudimo sektoriuje yra būtina įvertinti tokius faktorius: kaip taikomas teisinis reguliavimas ir reikalavimai, distribucijos kanalai, reikalingos specialios ekspertinės žinios bei pačios rizikos charakteristikos (tokios kaip: dažnumas, reikalavimų apimtis). Atsižvelgdama į tokias atitinkamos rinkos apibrėžimo gaires, Konkurencijos taryba tinkamai įvertino tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes ir pagrįstai išskyrė dvi jau minėtas atitinkamas rinkas. Šios privalomojo draudimo rinkos tyrimo metu buvo atribotos nuo savanoriškojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimų, nes, nors šiomis draudimo rūšimis yra draudžiamos panašaus pobūdžio rizikos, visgi draudimo apsauga, sutarties sąlygos, draudiko atsakomybė ir jos apimtis yra skirtingos.

Byloje nustatyta, kad prieš 2003 m. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarydamos susitarimą dėl bendrojo draudimo, 2002 m. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ buvo vienos iš didžiausių ir pajėgiausių bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupės įmonių Lietuvoje. Iki privalomojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo įvedimo šios draudimo paslaugos buvo savanoriškos ir pagal savo pobūdį buvo priskirtos bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupei. Atitinkamai draudikai rangovo civilinės atsakomybės draudimą teikė pagal Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisykles, o statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimą – pagal Bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisykles. Taigi, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ padėties vertinimas bendrosios civilinės atsakomybės draudimo paslaugų kontekste 2002 m. leidžia spręsti apie šių draudikų galimybes savarankiškai teikti ir nagrinėjamo draudimo, dėl kurio buvo sudarytas bendrojo draudimo susitarimas (statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas), paslaugas. Kaip buvo nustatyta tyrimo metu, 2002 m. AB „Lietuvos draudimas“ uždirbtos įmokos bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje sudarė 8 398 mln. Lt, UAB DK „Lindra“ (dabar – UAB DK „PZU Lietuva“) – 3 246 mln. Lt. Tokių didelių įmokų kaip AB „Lietuvos draudimas“ neturėjo nė vienas kitas Lietuvos draudikas. Būdami tokiais stipriais šios bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupės dalyviais, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ šioje grupėje teikė statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, atsakomybę draudžiant savanorišku pagrindu (UAB DK „PZU Lietuva“ draudė tik statinio projektuotojo civilinę atsakomybę, o AB „Lietuvos draudimas“ draudė abi rūšis).

Nagrinėjamu atveju tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek UAB DK „PZU Lietuva“ teikė draudimo paslaugas savanorišku pagrindu, o 2003 m. buvo sukurtos naujos rinkos – tas pačias rizikas pradėta drausti privalomuoju draudimu. Taigi Konkurencijos taryba pagrįstai vertino abiejų draudikų padėtį iki privalomojo draudimo įvedimo bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje, nes šis vertinimas atskleidė draudikų objektyvias galimybes įeiti į naujas rinkas. Atsakovė padarė pagrįstą išvadą, jog susitarimas dėl bendrojo draudimo buvo sudarytas tarp dviejų stiprių draudimo veikla užsiimančių ūkio subjektų, susitarimo sudarymo metu turėjusių stiprias pozicijas bendrosios civilinės atsakomybės draudime – artimiausiame savo pobūdžiu naujai susiformavusiose rinkose teikiamam draudimui. Tokia faktinė padėtis 2002 m. paneigia AB „Lietuvos draudimas“ šiame skunde nurodytą argumentą, kad UAB DK „PZU Lietuva“ minėtu laikotarpiu buvo neva silpnas rinkos žaidėjas, nesudaręs reikšmingos konkurencijos.

Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą civilinės atsakomybės draudimas – asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje. Taigi, šioje draudimo grupėje taikomi draudimo principai yra iš esmės savo pobūdžiu panašūs, nepaisant to, kokia konkreti rizika yra draudžiama. Esant šioms dviem aplinkybėms – 1) abi nagrinėjamos bendrovės draudė su statinio projektuotojo ir rangovo veikla susijusias rizikas savanoriškais pagrindais iki privalomojo draudimo įvedimo, 2) bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje jos užėmė stiprias pozicijas – Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek UAB DK „PZU Lietuva“ į privalomojo draudimo rinkas galėjo įeiti savarankiškai, nesudarydamos bendrojo draudimo susitarimo, kuris nagrinėjamu atveju ribojo konkurenciją. Tačiau tai nereiškia, kad dėl užimtos stiprios padėties abi bendrovės neva privalėjo įeiti ir į didesnį skaičių privalomojo draudimo rinkų. Pareiškėjos AB „Lietuvos draudimas“ nurodyta aplinkybė, kad ji bei UAB DK „PZU Lietuva“ teikia nedaug privalomojo draudimo paslaugų rūšių, nagrinėjamu atveju yra atmestina.

Konkurencijos taryba padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos turėjo objektyvias bei iš esmės tolygias su kitais konkurentais galimybes įeiti į naujai atsiradusias rinkas. Pareiškėjos nepagrįstai teigia, kad bendrojo draudimo susitarimą buvo būtina sudaryti tam, kad UAB DK „PZU Lietuva“ į rinką galėtų įeiti „plačiu mastu, efektyviai ir greitai“. Taigi dėl to, kad į naujas rinkas būtų galima įeiti efektyviai bei plačiu mastu, buvo pasirinkta sudaryti bendradarbiavimo susitarimą, kuris, kaip nurodyta skundžiamame nutarime, ne tik ribojo šio susitarimo šalių tarpusavio konkurenciją, bet ir galėjo sukelti neigiamus padarinius konkurencijai rinkoje. Iš to matyti, kad pasirinktas būdas įeiti į rinkas nebuvo objektyviai būtinas, nes abi bendrovės buvo pakankamai pajėgūs draudikai įeiti į rinkas savarankiškai bei konkuruojant ne tik su kitais draudikais, bet ir tarpusavyje.

Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į tai, kad 2002 m. prasidėjo statybų sektoriaus augimo bumas, taip pat į tai, kad tuo pačiu metu pasikeitė teisinis reguliavimas ir rangovo bei statinio projektuotojo civilinę atsakomybę tapo privaloma drausti visais atvejais, išskyrus kelias teisės aktuose nustatytas išimtis, pagrįstai priėjo prie išvados, jog šių draudimo paslaugų paklausa rinkoje išaugs labai smarkiai. Įvedus privalomąjį draudimą, civilinę atsakomybę tapo privaloma drausti praktiškai visais atvejais, taigi tai suponuoja, jog naujais šių draudimo paslaugų pirkėjais tapo ne tik tie draudėjai, kurie galėjo būti vertinami kaip pakankamai rizikingi (ir kurie būtų draudęsi savanoriškuoju draudimu pagal ankstesnę tvarką), bet ir visi kiti draudėjai, kurių statybų projektai vertintini kaip mažai rizikingi ir kurie net nebūtų draudęsi savanoriškuoju draudimu pagal anksčiau galiojusią tvarką. Dėl to Konkurencijos taryba pagrįstai nurodė, kad vadovaujantis rinkos logika yra pagrįsta, jog visi draudikai savo veiklą organizuotų taip, kad galėtų pritraukti kuo daugiau naujų draudėjų ir užimti kuo didesnę atitinkamų rinkų dalį.

Be to, Konkurencijos tarybos tyrimo metu pareiškėja AB „Lietuvos draudimas“ pati nurodė, kad, įvedus privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, draudžiamos rizikos tapo labiau subalansuotos, t. y. kol draudimas nebuvo privalomas, klientai dažniausia buvo padidintos rizikos arba rizikingi (buvo tikėtina, kad jie pateiks prašymą atlyginti žalą). Todėl, numačius privalomą draudimo apsaugą, rizikos profiliai tapo labiau subalansuoti. Aplinkybę, jog privalomuoju draudimu draudžiamos rizikos iš tiesų buvo labiau subalansuotos, t. y. klientais nebuvo daugiausia tik padidintos rizikos draudėjai, patvirtina Konkurencijos tarybos nustatytos faktinės aplinkybės. Tik pirmaisiais bendrojo draudimo metais šio draudimo uždirbtų įmokų ir išmokų sumos santykis viršijo 20 procentų, o kiekvienais kitais metais AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ uždirbtų įmokų ir išmokų santykis tolygiai reikšmingai mažėjo.

Argumentą, kad naujai susiformavusios rinkos buvo traktuojamos kaip rizikingos ir dėl to nepatrauklios, paneigia ir šio tyrimo metu nustatytos aplinkybės. AB „Lietuvos draudimas“ buvo patyrusi statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas savanoriškais pagrindais teikusi dar iki 2003 m. Tai patvirtina ir pats AB „Lietuvos draudimas“, pateikęs informaciją, kad, pavyzdžiui, jis turėjo daug atitinkamų rizikų vertintojų, ar tai, jog galėjo apmokyti UAB DK „PZU Lietuva“ darbuotojus pagal sąlygas, nustatytas bendrojo draudimo susitarimuose, bei tai, jog AB „Lietuvos draudimas“ parengė Generalinę bendradarbiavimo sutartį ir ją įgyvendinančius kitus susitarimus, tarp jų ir įvairias rizikos vertinimo metodikas, administravimo sutartis, kt. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nekyla abejonių, jog AB „Lietuvos draudimas“ turėjo objektyvias galimybes tinkamai įvertinti naujose rinkose draudžiamas rizikas. Šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pati pareiškėja.

Faktas, kad AB „Lietuvos draudimas“ parengė bendrojo draudimo susitarimą, jį įgyvendinančius dokumentus (kainodarą, rizikos vertinimo metodiką, kt.) bei tai, kad perdavė UAB DK „PZU Lietuva“ specialias žinias, patirtį, tik parodo, kad nebuvo jokios būtinybės sudaryti bendrojo draudimo susitarimą, nes pareiškėja ir taip buvo itin kvalifikuota ir patyrusia draudike. Esant tokioms aplinkybėms, argumentas dėl rinkos nepatrauklumo atmestinas kaip nepagrįstas ir klaidingas. Be to, šią turimą kompetenciją ir kvalifikaciją, perduotą kitai šaliai PZU, pareiškėja buvo įgijusi būtent iš patirties, gautos draudžiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinę atsakomybę savanorišku pagrindu, t. y. bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje. Atsižvelgus į tai, Konkurencijos taryba pagrįstai rėmėsi pareiškėjų padėtimi šioje grupėje, konstatuodama, jog dėl to abiem nagrinėjamiems draudikams nebuvo objektyvių kliūčių, sąlygojančių įėjimo į naujas rinkas sunkumą.

Pareiškėjos teigia, kad naujai susiformavusios rinkos traktuotinos kaip rizikingesnės, kad joms reikalingos papildomos žinios, tačiau tai nepateisina ir nepaneigia to fakto, jog į šias rinkas abu draudikai sutarė įeiti sudarę bendrojo draudimo susitarimą, kuris, kaip nustatyta, turėjo neigiamų pasekmių konkurencijai. Be to, su AB „Lietuvos draudimas“ susijusios subjektyvios aplinkybės, jog ji negalėjo teikti laidavimo draudimo paslaugų dėl akcininkų sprendimo, jokiu būdu nereiškia, kad Konkurencijos tarybos atlikta analizė yra nepagrįsta ar, juo labiau, kad tai yra objektyvus kriterijus vertinant AB „Lietuvos draudimas“ galimybes teikti paslaugas nesudarius bendrojo draudimo susitarimo ar apskritai sprendžiant, įeiti ar ne į nagrinėjamas rinkas.

Konkurencijos taryba padarė pagrįstą išvadą, kad teikdamos bendrojo draudimo paslaugas pareiškėjos susitarė nekonkuruoti kainomis, nes vykdydamos bendrąjį draudimą šalys taikė tą pačią draudimo įmokų nustatymo metodiką.

Konkurencijos taryba, vertindama tai, ar draudikai tarpusavyje konkuravo, ar susitarė nekonkuruoti, nustatė, kad bendradarbiavimo sąlygos buvo labai detalios, abu nagrinėjami draudikai suderino, kaip bus skaičiuojama draudimo įmoka. Esant taip detaliai nustatytai rizikų vertinimo metodikai bei remiantis tomis pačiomis specialiomis žiniomis, draudimo kainos, draudžiant vienodas ar panašias rizikas, yra panašios. Be to, pabrėžtina, jog draudimo tarpininkams nustatytas komisinis mokestis bei klientams taikomos lojalumo ar komercinės nuolaidos taip pat yra aiškiai nurodytos bendrąjį draudimą įgyvendinančiuose AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ pasirašytuose dokumentuose. Toks bendrojo draudimo sąlygų pobūdis leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad tokį susitarimą sudarę ūkio subjektai apribojo konkurenciją. Šią išvadą iš esmės patvirtina ir tai, kad vadovaujantis Reglamento Nr. 358/2003 nuostatomis draudžiama kaip nors nurodyti įmokų dydį (pvz., Reglamento preambulės 18 punktas, taip pat 6 straipsnio 1 dalies a) punktas) ir tokiems veiksmams jokiais atvejais netaikoma išimtis. Tai rodo, kad paprastai tokio pobūdžio bendradarbiavimas, kai tiesiogiai ar netiesiogiai yra sutariama dėl draudimo įmokų dydžio, laikomas konkurenciją ribojančiu bendradarbiavimu, nes pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies a) punktą tokie susitarimai yra draudžiami kaip savaime ribojančiais konkurenciją.

Pareiškėjų skunde nurodytos neva tarpusavio konkurenciją sąlygojančios aplinkybės (komisinis mokestis draudėją radusiai šaliai, kt.) yra nepagrįstos, nes jos nepaneigia to fakto, jog konkurencija buvo ribojama. Vien tai, kad pareiškėjų sudarytas bendrojo draudimo susitarimas eliminavo, pareiškėjų nuomone, ne absoliučiai visas šių ūkio subjektų paskatas konkuruoti, savaime nepaneigia Konkurencijos tarybos išvados, kad bendrojo draudimo susitarimo sąlygos buvo tokios, kad vis dėlto ribojo jų konkurenciją. Pareiškėjų skundo teiginį dėl egzistavusio AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ konkuravimo intereso paneigia ir tai, kad intereso būti pagrindiniu draudiku pagal bendrąjį draudimą įgyvendinančias sutartis taip pat nebuvo, nes visais atvejais, nepaisant pagrindinio ar dalyvaujančio draudiko statuso, prisiimama rizika būdavo AB „Lietuvos draudimas“ 60 procentų, o UAB DK „PZU Lietuva“ – 40 procentų. Pagal tai buvo paskirstytos ir draudimo įmokos – nepaisant statuso, pagrindiniu ar dalyvaujančiu draudiku kiekvienu konkrečiu atveju būtų kuris nors iš draudikų, visais atvejais AB „Lietuvos draudimas“ prisiimdavo 60 procentų įmokų, o kita šalis UAB DK „PZU Lietuva“ – 40 procentų.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra suformulavęs prezumpciją, kad, jeigu keli ūkio subjektai – konkurentai, veikia rinkoje ir bendradarbiauja, tai reiškia, kad į šį bendradarbiavimą jie bet kuriuo atveju praranda savo priimamų sprendimų dėl elgesio rinkoje nepriklausomumą, nes atsižvelgia, t. y. negali neatsižvelgti į bendrai sutartas veiklos sąlygas. Bendrojo draudimo susitarimu buvo nustatyta, kad draudikai teiks vienas kitam detalias ataskaitas apie savo veiklą, bendradarbiavimas tarp nagrinėjamų draudikų buvo ypatingai glaudus, kas suponuoja, jog tarpusavio konkurencijos šioje situacijoje nebuvo.

Pareiškėjos tvirtina, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai rėmėsi jos ir UAB DK „PZU Lietuva“ užimamų atitinkamų rinkų dalių analize, nes ši analizė nieko neparodo, kadangi jos rezultatai yra statiški. Pasak AB „Lietuvos draudimas“, tai, kad tiek ji, tiek UAB DK „PZU Lietuva“ užėmė dideles atitinkamų rinkų dalis, nieko nepasako apie jų padėtį ar galią rinkoje, taip pat ir apie tai, jog konkurencija buvo ribojama. Atitinkamų rinkų dalių svyravimai ir naujų ūkio subjektų atėjimas nepaneigia nagrinėjamo ūkio subjektų susitarimo konkurencijos ribojimo poveikio, o tik patvirtina, kad nebuvo sudarytas sunkus konkurencijos teisės prasme draudžiamas susitarimas pasidalinti atitinkamas rinkas ar absoliučiai užkirsti kelią naujų rinkų dalyvių atėjimui.

AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ užėmė didžiausias atitinkamų rinkų dalis ne tik bendrojo draudimo susitarimo galiojimo pradžioje, bet net 5 metų laikotarpiu. Be to, kaip matyti iš Bendrosios išimties reglamento, rinkos dalis ir jos dydis yra itin svarbus kriterijus vertinant poveikį konkurencijai (pažymėtina, jog šiuo Reglamentu iš esmės pripažįstama, jog konkurencijos ribojimas dėl bendrojo draudimo susitarimų nepasireikštų tik tada, jei bendra visų draudikų, dalyvaujančių bendrajame draudime, rinkos dalis neviršytų 20 proc.).

Pareiškėjų Generalinė bendradarbiavimo sutartis buvo sudaryta 2003-02-26. Pagal šios sutarties 7.1 punktą sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo dienos ir turėjo galioti 5 metus, t. y. iki 2008-02-26, tačiau 2007-11-14 AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ nuo 2007-12-31 šalių susitarimu šią sutartį nutraukė.

Byloje nustatyta, kad nuo 2008 m. pagal Generalinę bendradarbiavimo sutartį nebuvo sudaryta draudimo sutarčių, tačiau buvo sudaryta nemažai ilgamečių draudimo sutarčių. Atsakovė tyrimo metu nustatė, kad ilgiausiai galiojusi draudimo sutartis, sudaryta bendrojo draudimo pagrindu, galiojo iki 2009 m. pabaigos. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad yra ir kitų sutarčių, galiojusių po bendrojo draudimo sutarties nutraukimo (Bendrojo rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo polisas RCAB Nr. 100574, sutarties galiojimo pradžia 2007-04-13, sutarties galiojimo pabaiga 2009-06-02, garantinio termino trukmė 2009-06-03–2011-06-02).

Nors, teismo manymu, atsakovė nepagrįstai teigia, kad dėl ilgalaikių draudimo sutarčių sudarymo faktiškai bendrojo draudimo susitarimo galiojimas prasitęsė, tačiau teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad pasekmių rinkoje atžvilgiu pažeidimo trukmė sietina su Generalinės sutarties galiojimo laikotarpiu ir šios sutarties pagrindu sudarytų draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu.

AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, kad draudikams yra labai svarbu turėti galimybę pasiūlyti pilną draudimo paslaugų komplektą (iš esmės dėl to, kad galėtų teikti tokį komplektą, pareiškėja teigia sudariusi bendrojo draudimo susitarimą). Pareiškėja savo skunde pažymėjo, kad galėdama teikti vieną paslaugą draudėjams, ji įgyja tokį pranašumą, kad dažniausiai tie patys draudėjai iš jos įsigyja ir kitas draudimo paslaugas (t. y. iš esmės tampa lojalūs). Remdamasi tokia pareiškėjos pozicija, atsakovė padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamose rinkose galėjo pasireikšti rinkų uždarymo efektas bei klientų „pririšimo“ efektas, nes būtent to pareiškėja ir siekė, sudarydama bendrojo draudimo susitarimą ir per UAB DK „PZU Lietuva“ teikdama laidavimo draudimo paslaugas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai dėl šios skundo dalies atmestini kaip nepagrįsti.

Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime bendrojo draudimo susitarimą pagrįstai įvertino kaip konkurencijos reikalavimų pažeidimą, kuris pagal savo tikėtinus padarinius gali riboti konkurenciją. Be to, atsižvelgiant į teisinį, ekonominį bei faktinį tokio susitarimo sudarymo bei funkcionavimo kontekstą, buvo pagrįstai nustatyta, kad šie tikėtini neigiami padariniai konkurencijai yra pakankamai reikšmingi, todėl pareiškėjų argumentai, kad Konkurencijos tarybai neatlikus konkrečios analizės, kad dėl susitarimo būtų buvęs realiai neigiamai paveiktas kuris nors konkurencijos parametras (pavyzdžiui, kainos), pažeidimas laikytinas neįrodytu, yra atmestini, nes vertinant tikėtiną susitarimo neigiamą poveikį taikytini kitokio pobūdžio įrodinėjimo standartai, nei kad nurodo pareiškėjos.

Nuginčydama šios Konkurencijos tarybos nutarime nefigūruojančios kainų analizės rezultatus, pareiškėja AB „Lietuvos draudimas“ teismui pateikė savo paskaičiavimus, kurie, anot AB „Lietuvos draudimas“, parodo priešingą tendenciją – kainų mažėjimą. Pažymėtina, kad tokie patys pareiškėjos apskaičiuoti rezultatai buvo pateikti ir Konkurencijos tarybai kaip nuomonė dėl atlikto tyrimo išvadų. Atsakovė pagrįstai teigia, kad pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pateiktos analizės duomenys buvo patikrinti ir įvertinti nepriklausomo vertintojo, kuris galėtų patvirtinti ar paneigti jų teisingumą.

AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ pagal susitarimo dėl bendrojo draudimo sąlygas iš esmės susitarė nekonkuruoti atitinkamose rinkose teikdamos draudimo paslaugas susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu dėl kainų, detaliai reglamentuodamos ir standartizuodamos iš esmės visus esminius statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų teikimo aspektus (pradedant suderintos formos prašymų sutartims sudaryti naudojimą, baigiant rizikų vertinimo metodika, minimalių įmokų ar komisinio mokesčio dydžio nustatymu). Nagrinėjamas susitarimas dėl bendrojo draudimo ir jo pagrindu tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sutartos nagrinėjamos draudimo paslaugų teikimo sąlygos, įskaitant susijusias su kainomis, apėmė dideles atitinkamų rinkų dalis, tiek vertinant tiesiogiai, t. y. pagal šio susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu bendrai uždirbtų įmokų skaičių, tiek pagal bendrai AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ užimamas dalis atitinkamose rinkose. Šią išvadą pagrindžia tai, kad toks susitarimas dėl bendrojo draudimo, atsižvelgus į jo pobūdį, darė įtaką AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sprendimams dėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų teikimo, net kai šie ūkio subjektai šias paslaugas klientams (draudėjams) teikė savarankiškai (t. y. ne susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu), kadangi šie ūkio subjektai, susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu žinodami su nagrinėjamų draudimo paslaugų kainomis ir kitomis esminėmis draudimo sąlygomis susijusią informaciją, neišvengiamai į ją atsižvelgia priimdami savo sprendimus dėl savarankiškai vykdomos analogiško draudimo veiklos. Taigi, susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu suderintos sąlygos iš esmės galėjo būti taikomos ir apimti atitinkamai iki 87 proc. statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje bei iki 68 proc. rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog susitarimas dėl bendrojo draudimo buvo objektyviai būtinas tam, kad draudikai galėtų teikti statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas. Tai patvirtina ta aplinkybė, kad atitinkamose rinkose veikė ir kiti draudikai, kurie šias paslaugas teikė visiškai savarankiškai, t. y. nesudarinėjo jokių bendrojo draudimo sutarčių, o bendrojo draudimo pagrindu šias paslaugas teikė tik nagrinėjami ūkio subjektai AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“. Pastebėtina, kad šie ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl bendrojo draudimo būdami vienais iš didžiausių atitinkamų rinkų dalyvių, kai tuo metu atitinkamose rinkose veikė ir kiti žymiai mažesni ūkio subjektai.

Savo skunde pareiškėjos tvirtina, kad tai, ar sudaryti susitarimą buvo objektyviai būtina ar nebūtina, nieko nepasako apie tokio susitarimo teisėtumą, tačiau, manytina, šis argumentas yra nepagrįstas, nes Konkurencijos tarybai nustačius, kad sudaryti bendrojo draudimo susitarimą nebuvo būtina, norint įeiti į naujai susiformavusias rinkas, galima daryti išvadą, jog šį susitarimą sudarius, buvo pasirinkta neproporcinga įėjimo į naujas rinkas forma – dviem konkurentams apjungiant savo pajėgumus ir tuo apribojant konkurenciją atitinkamose rinkose.

Be to, nagrinėjant aplinkybę, kad tiek AB „Lietuvos draudimas“ (2003–2004 m.), tiek UAB DK „PZU Lietuva“ (visą nagrinėjamą laikotarpį) taip pat savarankiškai teikė statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas (t. y. ne tik susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu) nuo pat tokio privalomojo draudimo įvedimo, leidžia pagrįstai teigti, jog ir patiems šiems ūkio subjektams nebuvo jokių objektyvių kliūčių šias draudimo paslaugas teikti visiškai savarankiškai, t. y. nesudarius susitarimo dėl bendrojo draudimo, bei atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad egzistavo objektyvus poreikis sudaryti susitarimą dėl bendrojo draudimo. Kaip nustatyta tyrimo metu, nuo pat privalomojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo įvedimo pradžios 2003 m. UAB DK „PZU Lietuva“ savarankiškai (ne susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu) draudė santykinai didelės vertės statomų statinių statybos darbus, kurių atitinkamai draudimo sumos (sudarė nuo 1,3 iki 3,16 mln. Lt) ir įmokos (nuo 2000 Lt iki 5000 Lt) buvo didelės. Susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu UAB DK „PZU Lietuva“ daugiausia draudė minimaliai (Draudimo priežiūros komisijos taisyklėse nustatytai) 150000 Lt draudimo sumai, o draudimo įmokos buvo atitinkamai žymiai mažesnės – apie 400 Lt, 600 Lt ir 900 Lt, nei savarankiškai vykdyto draudimo atveju.

Darytina išvada, kad šis susitarimas, kuriuo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarė nekonkuruoti kainomis už statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas, teikiamas susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu, buvo sudarytas tarp vienų iš didžiausių bendrosios civilinės atsakomybės grupėje veikiančių ūkio subjektų. Šio susitarimo mastas vertinant konkurencijos atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose kontekste buvo itin didelis ir reikšmingas, nes apėmė tiek dideles atitinkamų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų, pasižyminčių aukštu koncentracijos lygiu, dalis bei turėjo ilgalaikį ne mažesnį kaip 5 metų trukmės poveikį jose. Atsižvelgdama į tai, atsakovė pagrįstai teigia, kad šis AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas ribojo konkurenciją atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose, nes esant tokioms su susitarimo pobūdžiu, jo sudarymu bei vykdymu susijusioms aplinkybėms, galima pagrįstai teigti, jog konkurencija tiek tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ teikiant šias draudimo paslaugas savarankiškai, tiek bendrai atitinkamose rinkose būtų buvusi veiksmingesnė, ypač atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamas susitarimas apėmė sąlygas, susijusias su kainomis už statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas. Iš tikrųjų susitarimas gali būti laikomas turinčiu tikslą riboti, net jeigu jo tikslas nėra vien riboti konkurenciją ir juo siekiama kitų teisėtų tikslų.

Teismas daro išvadą, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytą konkurenciją atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose ribojantį susitarimą dėl bendrojo draudimo.

Pareiškėjos teigia, kad skundžiamame nutarime Konkurencijos taryba nepateikia jokios tyrimo medžiaga pagrįstos kontrafaktinės analizės, kurios rezultatai būtų turėję parodyti, ar nesant Generalinės bendradarbiavimo sutarties UAB DK „PZU Lietuva“ būtų tapusi veiksminga konkurente teikiant draudimą statybų sektoriui.

Atsakovė pagrįstai teigia, kad pateikti tiesioginius įrodymus, kokia būtų situacija, jei nagrinėjamo susitarimo nebūtų buvę, yra praktiškai neįmanoma. Konkurencijos tarybos nutarime pateikta analizė, įvertinus pareiškėjų sudarytą bendrojo draudimo susitarimą pagal jo pobūdį, jų užimamas rinkos dalis ir kitus nutarime nurodytus aspektus, vis dėlto leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad toks bendrojo draudimo susitarimas ribojo konkurenciją, o jo nesant konkurencijos sąlygos atitinkamose rinkose, pvz., AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ rinkos dalys, jų teikiamų paslaugų kainos būtų buvusios kitokios. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėtas bendrojo draudimo susitarimas ribojo konkurenciją.

Faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjų argumentų, jog UAB DK „PZU Lietuva“ nebūtų tapęs veiksmingu konkurentu teikiant draudimą statybų sektoriui dėl to, kad jis neturėjo reikiamos patirties ir prekės ženklo žinomumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB DK „PZU Lietuva“ kai kuriais atvejais savarankiškai suteikdavo draudiminę apsaugą žymiai didesnėms draudimo sumoms, nei bendrajame su AB „Lietuvos draudimas“ draudime. Kartu šios faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjos teiginius, kad UAB DK „PZU Lietuva“ būtų nesugebėjęs efektyviai teikti rangovo ar statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo ir neva nebūtų reikšmingas konkurentas.

Nagrinėjamos bylos ir Europos Teisingumo teismo bylos T-328/03 (O2-Vokietija) faktinės aplinkybės skiriasi, todėl pareiškėjai nepagrįstai nurodo, kad Komisija privalėjo atsižvelgti į Teisingumo teismo 2006 m. balandžio 26 d. sprendimą byloje T-328/03 (O2-Vokietija).

Skunde pareiškėjos teigia, kad pardavęs draudimo laidavimą draudikas įgyja geresnę galimybę pasiūlyti klientui ir kitus, vėlesniuose projekto etapuose perkamus draudimo produktus. Ir atvirkščiai, draudikui, kuris neturi galimybės pasiūlyti draudimo laidavimo, yra sunku konkuruoti siūlant kitus produktus, kadangi vėlesnėse projekto stadijose įsigyjamus produktus klientai neva paprastai perka iš to draudiko, iš kurio nusipirko pirmąjį produktą – draudimo laidavimą. Dėl šios priežasties, norinčiam statybų sektoriuje efektyviai konkuruoti draudikui buvo labai svarbu turėti galimybę pasiūlyti draudimo laidavimą. Kadangi AB „Lietuvos draudimas“ tvirtina, kad nuo 2002 m. rudens pats negalėjo pasiūlyti draudimo laidavimo, jis ėmė ieškoti kito bendradarbiavimo partnerio, kurio draudimo laidavimo produktus galėtų pardavinėti komercinio atstovavimo (agentavimo) pagrindais. Be to, AB „Lietuvos draudimas“ savo skunde taipogi tikina, kad Konkurencijos taryba neginčija tos aplinkybės, jog galimybės teikti draudimo laidavimą nebuvimas sukėlė pareiškėjai neigiamas pasekmes. Tiek UAB DK „PZU Lietuva“, tiek AB „Lietuvos draudimas“ tvirtinimai, jog pastarasis draudikas neteikė laidavimo draudimo paslaugų (dėl to kilo būtinybė sudaryti bendrojo draudimo susitarimą), yra nepagrįsti.

 Atsakovė pagrįstai teigia, kad Draudimo priežiūros komisijos internetinėje svetainėje skelbiami duomenys rodo, jog iš tiesų AB „Lietuvos draudimas“ teikė laidavimo draudimo paslaugas tiek 2003 m. I-ąjį ketvirtį, tiek ir visus 2002 m., įskaitant IV-ąjį ketvirtį, t. y. tuo metu, kai AB „Lietuvos draudimas“ akcininkai buvo neva nusprendę, jog ši paslauga nebus teikiama. Nepaisant to, kad AB „Lietuvos draudimas“ laidavimo draudimo paslaugų neteikia dėl subjektyvių aplinkybių, kurios konkurencijos teisės prasme jokiu būdu negali pateisinti sprendimo sudaryti konkurenciją ribojantį susitarimą, Konkurencijos taryba atliko analizę, kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti laidavimo draudimo paslaugų specifiką. Kaip matyti iš vykdytos apklausos metu surinktos informacijos, atsakovė pagrįstai teigia, kad draudikų nuomone viso paketo galimų draudiko siūlomų paslaugų būtinumas nėra aktualus, toks paslaugų paketas yra retai draudėju prašomas, be to, minėtas „pilnas“ paketas nėra siejamas su statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei rangovo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tokiu santykiu, kaip kad savo skunde ne kartą pabrėžtinai įtikinėjo AB „Lietuvos draudimas“. Taigi, faktinės bylos aplinkybės paneigia, kad pareiškėjos būtų neveiksmingi konkurentai statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose ir kad bendrojo draudimo susitarimas buvo būtinas dėl pareiškėjos skunde nurodytų priežasčių. Be to, bylos įrodymai paneigia tą AB „Lietuvos draudimas“ skundo teiginį, jog tyrimo metu nebuvo atlikta kontrafaktinė analizė.

Skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime pareiškėjų sudarytas susitarimas dėl bendrojo draudimo yra analizuojamas vertinant galimybę šiam susitarimui taikyti išimtį, numatytą Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalyje. Susitarimo atitikimas Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtintiems kriterijams gali būti įrodinėjamas dviem būdais: įrodant, jog susitarimas atitinka vadinamosios „bendrosios išimties“ kriterijus. Šioje konkrečioje byloje terminas „bendroji išimtis“ reiškia EB reglamentą Nr. 358/2003, reglamentavusį išimties taikymą draudimo sektoriui; tais atvejais, kai susitarimas neatitinka bendrosios išimties, t. y. EB reglamento Nr. 358/2003 reikalavimų, susitarimo atitikimas Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtintiems kriterijams yra vertinamas individualiai. Susitarimo šalys privalo įrodyti, jog atitinkamo susitarimo teigiamos pasekmės nusveria galbūt neigiamas pasekmes, t. y. įrodinėjimo našta yra perkeliama susitarimo šalims.

Skundžiamame nutarime Konkurencijos taryba pripažino, kad Generalinė bendradarbiavimo sutartis netenkina nei bendrosios, nei individualiosios išimties kriterijų, tad jas taikyti nėra pagrindo. Su tokiomis Konkurencijos tarybos išvadomis pareiškėjai nesutinka.

Konkurencijos taryba skundžiamo nutarimo 8 dalyje pareiškėjų sudaryto susitarimo atitikimo Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtintiems kriterijams įvertinimą pradeda nuo 2003 m. pradžioje galiojusių teisės aktų analizės. Nutarime nurodoma, kad šalys, prieš 2003 m. vasario mėn. sudarydamos Generalinę bendradarbiavimo sutartį, privalėjo kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl atskirosios išimties pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, kaip numatyta Konkurencijos tarybos 2001-12-19 nutarimu Nr. 151 patvirtintuose Konkurencijos tarybos paaiškinimuose dėl atskirosios išimties suteikimo kai kuriems susitarimams draudimo sektoriuje taikant Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5, 6 ir 8 straipsnius, o to nepadariusios pažeidė teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjos su tuo nesutinka ir tvirtina, kad teisės normos, kuriomis remiasi Konkurencijos taryba, nebegalioja nuo 2004-05-01. Šią dieną galiojančio Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad susitarimas, kuris atitinka šio straipsnio 1 dalies sąlygas, galioja nuo sudarymo momento be jokio išankstinio Konkurencijos tarybos sprendimo, taigi, pasak pareiškėjos, bendrojo draudimo susitarimas laikytinas teisėtu. Konkurencijos įstatymo 8 straipsnis, numatęs pareigą kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl atskirosios išimties suteikimo, negalioja nuo 2004-05-01, o Konkurencijos tarybos 2001-12-19 nutarimu Nr. 151 patvirtinti Konkurencijos tarybos paaiškinimai negalioja nuo 2004-09-11.

Atsakovė pagrįstai teigia, kad po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir atitinkamai pakeitus Konkurencijos įstatymo nuostatas pasikeitė individualiosios išimties taikymo tvarka ir susitarimai, kurie atitinka išimties taikymui keliamus reikalavimus, laikytini galiojančiais nuo jų sudarymo momento, savaime nereiškia, jog ir sudarytas bendrojo draudimo susitarimas šiuo pagrindu tapo teisėtu. Pažymėtina, kad vertinant AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „Lindra“ susitarimą pagal minėto Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 151 nuostatas, pastebėtina, kad šis susitarimas galėjo būti leidžiamas tik ūkio subjektams tinkamai kreipusis į Konkurencijos tarybą dėl atskirosios išimties suteikimo. Tokio kreipimosi nebuvo, todėl ūkio subjektai pažeidė šiame nutarime nustatytus reikalavimus nuo pat atitinkamo bendrojo draudimo susitarimo sudarymo dienos, t. y. 2003-02-26. AB „Lietuvos draudimas“ skunde nurodo, kad bendrojo draudimo susitarimo sudarymo metu pagal Konkurencijos įstatymą buvo reikalaujama, kad šalys apie susitarimus praneštų ir dėl atskirosios išimties kreiptųsi tik tuo atveju, jei susitarimas riboja ar gali riboti konkurenciją. Kitaip tariant, jeigu yra pagrindas taikyti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, tada atsiranda prielaida kreiptis dėl išimties. 2003 m. pareiškėja nesikreipė į Konkurencijos tarybą, kadangi, pareiškėjos įsitikinimu, Generalinė bendradarbiavimo sutartis neribojo konkurencijos. Tačiau toks pareiškėjos pasiteisinimas vertintinas kritiškai, kadangi, kaip jau minėta, norint gauti leidimą sudaryti bendrojo draudimo susitarimą, į Konkurencijos tarybą kreiptis buvo privaloma. Tuometiniame teisiniame reguliavime nebuvo numatyta galimybė, kad ūkio subjektas galėtų pats įsivertinti savo padėtį rinkoje ir, manydamas, kad jo rinkos dalis yra mažesnė nei nurodytoji riba, ar kad sudaromas bendrojo draudimo susitarimas neribos konkurencijos, nesikreipti dėl privalomo leidimo. Tinkamai įvertinti šias aplinkybes tuo metu galiojusi tvarka priskyrė Konkurencijos tarybai ir tik jai konstatavus, kad iš tiesų konkurencija rinkoje nebūtų ribojama, ar kad ūkio subjektų užimama rinkos dalis neviršytų 10 procentų ir pasitvirtintų prezumpcija, kad dėl tokios rinkos dalies konkurencija nėra ribojama, būtų galima sudaryti bendrojo draudimo susitarimą. Taigi, akivaizdu, jog šis pareiškėjos argumentas yra atmestinas kaip nepagrįstas bei klaidinantis.

Įstatymas atgal negalioja, tačiau kiekvienas norminis aktas taikomas tik tiems visuomeniniams santykiams, kurie atsiranda aktui įsigaliojus. O tiems santykiams, kurie atsirado iki norminio akto įsigaliojimo, taikomos anksčiau galiojusios norminio akto taisyklės. Veiksmai turi būti vertinami pagal teisės aktus, kurie galiojo jų atlikimo metu, taigi ta aplinkybė, jog tiek Konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 151, tiek ir pati tvarka, kuri numatė, jog norint gauti atskirąją išimtį yra būtina kreiptis į Konkurencijos tarybą ir gauti leidimą susitarimui sudaryti, šią dieną yra negaliojanti ir netaikoma, neturi reikšmės Konkurencijos tarybos išvadoms.

Kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjų argumentas, jog minėtame nutarime nurodyta 10 procentų rinkos dalis yra tik indikacinė ir ši riba jokiu būdu negali būti traktuojama taip, jog bendrojo draudimo šalims viršijant 10 proc. susitarimas automatiškai tampa ribojančiu konkurenciją ir neteisėtu. Skundžiamame nutarime nebuvo padaryta tokia išvada, kad sudaryta Generalinė bendradarbiavimo sutartis automatiškai laikytina neteisėta vien dėl šios rinkos dalies ribos viršijimo.

Konkurencijos tarybai vertinant galimybę gauti atskirąją išimtį, pagrįstai buvo atkreiptas dėmesys ir į atitinkamų rinkų dalis, kurias nagrinėjami ūkio subjektai užėmė nuo pat sutarties taikymo pradžios – statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės bendro privalomojo draudimo bendros rinkos dalys pagal 2003 m. duomenis buvo žymiai didesnės, nei nutarime numatyta 10 procentų riba. 2003 m. šios rinkos dalys sudarė atitinkamai 43–45 proc, o kartu su savarankišku privalomu draudimu sudarė 55–80 proc.

Teismas daro išvadą, kad nuo pat bendrojo draudimo susitarimo sudarymo 2003-02-26 nebuvo gautas iš Konkurencijos tarybos reikalingas leidimas šiam susitarimui, nors nutarimu Nr. 151 preziumuotinos kaip neribojančios konkurencijos ir faktiškai dviejų draudikų užimamų rinkos dalių disproporcija buvo ypatingai didelė. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ užimama statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis leistiną ribą skirtingais Generalinės sutarties galiojimo laikotarpiais (vertinamas tik laikotarpius iki nutarimo Nr. 151 pripažinimo netekusiu galios) viršijo 4,5–7 karto, rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis minėtą 10 procentų rinkos dalies leistiną ribą viršijo 3,9–4,3 karto. Pažymėtina, jog vėliau panaikinus šį atskiro leidimo reikalavimą nuo 2004-09-01 padėtis dėl konkurencijos teisės normų pažeidimo nepasikeitė, nes sudarytas bendrojo draudimo susitarimas netenkino nei numatytų bendrosios išimties sąlygų, nei atskirosios išimties sąlygų pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį.

Skundžiamo nutarimo 8.2 dalyje yra pripažįstama, jog pareiškėjų sudarytas susitarimas patektų į EB reglamento Nr. 358/2003 taikymo sritį dviem atvejais:

1) jeigu šiuo susitarimu būtų draudžiama nuo naujų rizikų. Tokiu atveju bendroji išimtis yra taikoma nepriklausomai nuo rinkos dalies tris metus;

2) jeigu rizika nėra nauja, bendroji išimtis gali būti taikoma, jeigu a) šalių sudaromi bendrojo draudimo sutarčių pagrindu įgyta rinkos dalis neviršija 20 proc. ir b) bendrajame draudime dalyvaujančios įmonės gali pasitraukti iš pulo be jokių sankcijų.

Atsakovė pagrįstai teigia, kad rizikos, kurias apėmė bendrasis draudimas, nebuvo naujos, tačiau antrosios sąlygos šalys netenkino dėl 20 procentų viršijančios bendrojo draudimo rinko dalies rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose bei tos aplinkybės, kad Generalinė bendradarbiavimo sutartis numatė baudą už išankstinį sutarties nutraukimą.

Pareiškėjos nesutinka su šiais Konkurencijos tarybos argumentais, jog šalys negalėjo pasinaudoti EB reglamente Nr. 358/2003 numatyta išimtimi.

Tai, kad pasiūlos pakeičiamumo aspektu savanoriškasis ir privalomasis civilinės atsakomybės draudimai buvo pripažinti nepakeičiamais, savaime nereiškia, jog privalomuoju draudimu draudžiama rizika yra nauja, lyginant su savanoriškuoju draudimu. Pažymėtina, kad Konkurencijos taryba, analizuodama, ar šios naujai susiformavusiose rinkose draudžiamos rizikos gali būti vertinamos kaip naujos, vadovavosi Reglamento Nr. 358/2003 nuostatomis. Šios nuostatos numato visai kitokį analizės standartą, nei kad taikomas vertinant pasiūlos pakeičiamumą, dėl to nėra jokio pagrindo šioje situacijoje atsižvelgti į pasiūlos pakeičiamumo analizės išvadas.

Pagal Reglamento Nr. 358/2003 2 straipsnio 7 dalį sąvoka „naujos rizikos“ apibrėžta kaip rizikos, kurios anksčiau neegzistavo ir kurioms apdrausti reikia visiškai naujo draudimo produkto, kuris nėra sukurtas papildant, pagerinant ar pakeičiant egzistuojančius draudimo produktus. Reglamento Nr. 358/2003 preambulės 20 punkte nurodyta, kad iš „naujų rizikų“ apibrėžimo yra aišku, jog šis apibrėžimas apima tik tas rizikas, kurios ankščiau neegzistavo, tokiu būdu neįtraukdamas tų rizikų, kurios ligi šiol egzistavo, bet nebuvo draudžiamos. Be to, rizika, kurios pobūdis iš esmės pasikeitė, nepatenka į apibrėžimą, nes pati rizika šiuo atveju nėra nauja. Nauja rizika savaime reikalauja visiškai naujo draudimo produkto, ir jos negalima apdrausti papildytais ar modifikuotais dabartiniais draudimo produktais. Europos Komisijos darbo dokumente (151 punktas) nurodoma, kad mažai tikėtina, jog jau egzistavusios rizikos, tokios kaip užterštumas, galėtų būti laikomos naujomis Reglamento Nr. 358/2003 prasme, net jeigu tai yra nepažįstamos rizikos, kurios reikalauja tyrimo ir specialių žinių. Taigi, iš tokio „naujos“ rizikos apibrėžimo aišku, kad išimties taikymo galimybė šiuo pagrindu siejama būtent su pačios rizikos naujumu, o ne specialių reikalavimų pasikeitimu rizikos draudimui, būtinybe adaptuoti draudimo produktus ir pan.

Atsakovė pagrįstai teigia, kad statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizika nepriskirtina naujai rizikai Reglamento Nr. 358/2003 prasme, nepaisant to, jog šios rūšies privalomojo draudimo nebuvo iki bendrojo draudimo sutarties sudarymo, o buvo savanoriškasis draudimas. Šios rizikos draudimo objektas yra statinio projektuotojo ir rangovo civilinė atsakomybė už jų padarytą žalą trečiųjų asmenų sveikatai arba dėl gyvybės atėmimo, arba žalą jų turtui, tačiau šios rizikos buvo žinomos ir buvo draudžiamos ir iki privalomojo draudimo įvedimo.

Taigi, įvertinus tą faktinę aplinkybę, jog iki privalomojo draudimo atsiradimo 2003 m. nagrinėjami ūkio subjektai statinio projektuotojo bei rangovo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas teikė savanoriškojo draudimo pagrindu pagal civilinės atsakomybės draudimo nuostatas, o pačių rizikų egzistavimas apskritai sietinas su atitinkamos statybos srities veiklos vykdymu, darytina išvada, kad privalomasis civilinės atsakomybės draudimas negali būti laikomas „nauja rizika“ vadovaujantis Reglamentu Nr. 358/2003.

Dėl nenaujų rizikų Reglamento Nr. 358/2003 preambulės 21–22 punktuose pasakyta, kad nenaujų rizikų atveju pripažįstama, kad bendro draudimo ar perdraudimo grupės, ribojančios konkurenciją, tam tikromis aplinkybėmis gali duoti naudą, pateisinančią išimtį pagal Sutarties 81 straipsnio 3 dalį, net jei jas galėtų pakeisti du ar daugiau konkuruojančių draudikų. Tačiau bet kokia išimtis tokioms grupėms nėra pateisinama, jei atitinkama grupė išnaudoja nemažą galią rinkoje, nes tokiu atveju pulo egzistavimo sukelto konkurencijos suvaržymo žala dažniausiai nusvertų galimą naudą. Todėl Reglamentas Nr. 358/2003 suteikia išimtį visoms tokioms bendro draudimo ar perdraudimo grupėms, kurios egzistuoja ilgiau nei trejus metus arba kurios nėra sukurtos naujai rizikai apdrausti, su sąlyga, kad draudimo produktai, dėl kurių grupės viduje jos nariai sudarė sutartis, neviršija šios leistinos rinkos dalies ribų: 20 proc. atitinkamos rinkos dalies bendro draudimo atveju. Toks Reglamente Nr. 358/2003 pateiktas išaiškinimas iš esmės reiškia, kad viršijus atitinkamą rinkos dalies ribą bendrojo draudimo privalumai ir nauda yra laikomi mažiau reikšmingais, negu dėl suderintų draudimo įmokų ir kitų sąlygų konkurencijai daroma žala. Rinkos dalies ribos nustatymo pagrindinis tikslas būtent ir yra užtikrinti pakankamą, veiksmingą konkurenciją atitinkamose rinkose.

Kaip jau buvo minėta, Reglamento Nr. 358/2003 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendro draudimo grupėms, nepatenkančioms į pirmos dalies taikymo sritį (nes jos egzistuoja ilgiau nei trejus metus, arba buvo sukurtos ne tam, kad draustų nuo naujos rizikos), numatyta išimtis taikomas tol, kol galioja šis Reglamentas su sąlyga, kad draudimo produktai, dėl kurių grupės viduje dalyvaujančios įmonės sudarė sutartis, atitinkamose rinkose neviršija 20 proc. atitinkamos rinkos.

Tiriamas pareiškėjų susitarimas neatitinka nustatyto Reglamente Nr. 358/2003 pagrindinio reikalavimo dėl leistinos rinkos dalies (20 proc). Be to, pabrėžtina, kad sudarytas susitarimas taip pat neatitinka papildomos išimties taikymo sąlygos dėl dalyvaujančios įmonės teisės pasitraukti iš susitarimo nepatiriant jokių sankcijų (Reglamento Nr. 358/2003 8 straipsnis).

Pareiškėjų sudaryta bendrojo draudimo grupėžymiai viršija leistiną rinkos dalį abiejų nagrinėjamų draudimo paslaugų rinkose. Skundžiamame nutarime nurodyta, kad bendrojo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalys visoje statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomo draudimo rinkoje 2003–2007 m., atitinkamai pagal metus sudaro nuo 45 proc. iki 72 proc. Bendrojo AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalys visame rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003–2007 m. sudaro atitinkamai pagal metus nuo 35 proc. iki 48 proc. Be to, net ir nustojus galioti Generalinei sutarčiai 2007 m. pabaigoje, nagrinėjami draudikai anksčiau sudarytų bendrojo draudimo sutarčių pagrindu turėjo galimybę išlaikyti reikšmingas rinkos dalis. Kaip jau buvo akcentuota, ir po Generalinės sutarties galiojimo pabaigos draudėjai pagal bendrąjį draudimą sudarytus polisus toliau mokėjo įmokas. Taigi, bendro draudimo produktai, dėl kurių grupės viduje dalyvaujančios įmonės sudarė sutartis atitinkamo rinkose, ženkliai viršijo Reglamentu leistinas rinkos dalis. Akcentuotina, kad tokie dideli nuokrypiai nuo leistinų rinkos dalių ribų pagal Reglamentą Nr. 358/2003 nėra pateisinami ir leistini. Tai patvirtina Reglamento Nr. 358/2003 7 straipsnio 4 bei 5 dalių nuostatos. Jomis numatyta, kad jei bendro draudimo grupių atveju: 1) paminėta rinkos dalis iš pradžių yra iki 20 proc., neviršydama 22 proc., numatyta išimtis toliau galioja dvejus kalendorinius metus iš eilės po tų metų kuriais pirmą kartą buvo peržengta leistina 20 proc. riba bei, 2) minima rinkos dalis iš pradžių yra iki 20 proc., bet vėliau viršija 22 proc., numatyta išimtis toliau galioja vienerius kalendorinius metus po tų metų, kuriais buvo pirmą kartą peržengta 22 proc. riba.

Nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad Konkurencijos taryba turėjo vertinti bendrą civilinės atsakomybės draudimo rinką, kurioje pareiškėjų rinkos dalis sudarytų tik nuo 0,8 iki 5 proc. ir ne tik neviršytų Reglamente Nr. 358/2003 nurodytos 20 proc. ribos, bet ir būtų mažareikšmė. Nurodydama šias tariamai mažareikšmes pareiškėjų rinkos dalis bendrojo civilinės atsakomybės draudimo paslaugų kaip atitinkamos rinkos kontekste, pareiškėja remiasi tik bendrojo draudimo susitarimo pagrindu (t. y. tik projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo pagrindu) gautomis įmokomis. Tačiau rinkos dalis tokiu atveju taip pat turėtų būti skaičiuojama nuo pareiškėjų įmokų viso civilinės atsakomybės draudimo srityje (neapsiribojant tik rangovo ir statinio projektuotojo draudimu), kuri tikėtina tikrai būtų didesnė nei pareiškėjos nurodyta 5,5 proc. riba. Tai matyti iš Konkurencijos tarybos nutarimo 7.1.1 dalyje nurodytos aplinkybės, kad 2002 m. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ bendra dalis bendroje civilinės atsakomybės grupėje pagal įmokas sudarė net 52 proc., todėl akivaizdu, kad kitais 2003 m. ji negalėjo sumažėti net iki tik 0,8 proc., kaip nurodo pareiškėja.

Pareiškėjos teigia, kad Konkurencijos taryba neva netinkamai įvertino ir bendrojo draudimo sutarties nutraukimo galimybę nepatiriant jokių sankcijų, nes, anot pareiškėjų, nepaisant to, jog Generalinė bendradarbiavimo sutartis numato sankciją už sutarties nutraukimą, šią sutartį įgyvendinantys susitarimai neva leidžia nutraukti bendradarbiavimą nepatiriant jokių nuostolių.

Pagal Reglamento Nr. 358/2003 8 straipsnį a) dalyje nustatyta tokia išimties sąlyga: „1 straipsnio e dalyje numatyta išimtis taikoma su sąlyga, kad: kiekviena dalyvaujanti įmonė turi teisę pasitraukti iš grupės, nepatirdama jokių sankcijų, jei ji apie pasitraukimą iš anksto pranešė, o tokio pranešimo terminas nėra ilgesnis nei vieneri metai“. Generalinė sutartis numatė, kaip minėta, tokias sankcijas už pasitraukimą iš grupės (7.4 punktas): „jei viena šalis nutraukia sutartį vienašališkai, tai įsipareigoja sumokėti kitai šaliai 400 000 Lt baudą“. Generalinės sutarties 7.3 punktas numatė galimybę sutartį nutraukti šalims raštu susitarus anksčiau numatyto termino. Dėl kiekvienos dalyvaujančios įmonės teisės pasitraukti iš grupės vienerių metų laikotarpyje, konstatuotina, kad tiriamos grupės dalyviai tokios galimybės neturėjo, nes, pagal sutarties sąlygas, pasitraukimas iš grupės priklausė nuo kitos šalies geranoriškumo taip pat nutraukti sutartį anksčiau nustatyto termino. Jeigu viena iš susitarimo šalių nenorėtų nutraukti sutarties ir neduotų savo sutikimo, kita šalis negalėtų be baudos jos nutraukti. Sutartyje nėra numatyta galimybės iš anksto pranešus nutraukti sutartį po kurio nors abiejų šalių sutarto termino (vienerių metų ar kito). Dėl to nustačius, kad buvo nustatyta 400 000 Lt bauda sutarties nutraukimo atveju, atsakovė pagrįstai konstatavo, kad susitarimas neatitiko ne tik esminių išimties taikymo sąlygų, bet taip pat ir Reglamento Nr. 358/2003 8 straipsnyje a) dalyje nustatytos sąlygos dėl teisės be sankcijų per tam tikrą laikotarpį pasitraukti iš grupės.

Pareiškėjos nepagrįstai teigia, kad Konkurencijos taryba neįvertino bendrojo draudimo instituto teikiamos naudos. Skundžiamame nutarime yra ne kartą pripažinta, jog bendrojo draudimo susitarimai nelaikytini savaime ribojančiais konkurenciją, taip pat pasakyta tai, jog bendrojo draudimo susitarimų pagrindu gali būti sudarytos sąlygos tokio susitarimo nariams įgyti reikiamos patirties atitinkamame draudimo sektoriuje, ar gali leisti sumažinti sąnaudas arba sumažinti įmokas.

AB „Lietuvos draudimas“ teigia, kad atsakovė neatsižvelgė į Draudimo priežiūros komisijos išduotą leidimą sudaryti bendrojo draudimo susitarimą bei į tai, jog išduodama ši leidimą Draudimo priežiūros komisija taip pat įvertino nagrinėjamo susitarimo poveikį konkurencijai ir nustatė, kad neigiamų pasekmių jis nesukels. Tačiau AB „Lietuvos draudimas“ nenurodo jokio motyvo, kuriuo remdamasi ji daro išvadą, jog Draudimo priežiūros komisijos įvertinimas turėtų kokiu nors būdu saistyti Konkurencijos tarybą.

Atsižvelgus į tai, kad UAB DK „PZU Lietuva“ rinkoje veikė nuo 1997 m., tas pareiškėjų argumentas, kad neva ši uždirbtų įmokų suma yra per maža, jog pasakytų apie realius UAB DK „PZU Lietuva“ pajėgumus, yra atmestinas, nes, kaip matyti, ši bendrovė rinkoje veikė ilgai ir pakankamai aktyviai, lyginant su kitais toje pačioje rinkoje veikusiais draudikais.

Taigi, toks efektyvumas, kurį nurodo pareiškėjos, galėtų būti pasiektas ir be bendrojo draudimo susitarimo. Iš to darytina išvada, kad jis nelaikytinas būtinu. Pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų grindžiamas šios bendrovės nurodomas efektyvumas, ryšys tarp deklaruojamo efektyvumo ir susitarimo, šio efektyvumo vertė ir kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad antikonkurenciniai susitarimo padariniai buvo mažesni nei susitarimo teikiama nauda, dėl to darytina išvada, kad pirmoji išimties sąlyga netenkintina.

Dėl antrosios sąlygos – sąžininga papildomos naudos dalis vartotojams – pareiškėjos nurodo, kad nesutinka su Konkurencijos tarybos pozicija dėl šios sąlygos netenkinimo ir tvirtina, kad atitiktį minėtai sąlygai įrodo tai, jog Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo metu kainos rinkoje mažėjo, įrodymai patvirtina, kad UAB DK „PZU Lietuva“ teikiami pasiūlymai skyrėsi nuo AB „Lietuvos draudimas“ teikiamų pasiūlymų, dėl Generalinės bendradarbiavimo sutarties klientai turėjo didesnes pasirinkimo galimybes, nes statybos sektoriuje draudimo paslaugas galėjo pasiūlyti ne du, o keturi patikimi paslaugų teikėjai, draudėjai dėl to gali geriau išskirstyti kredito riziką.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra pagrindo šia antrąja sąlyga remtis. Pabrėžtina, kad pareiškėjos nurodo į sumažėjusias draudimo paslaugų kainas bendrojo draudimo laikotarpiu, tačiau nėra nustatyta duomenų, leidžiančių tokį mažėjimą sieti ne su objektyviomis rinkos aplinkybėmis, o būtent su bendrojo draudimo susitarimu. Todėl, nors savo skunde pareiškėjos tvirtina, kad kainos sumažėjo bei tai iliustruoja įvairiose diagramose, vis dėlto jos neturi įrodomosios galios ir atitinkamai tyrimo išvadoms tokia pateikta informacija negali turėti įtakos. Be to, kaip nurodyta skundžiamo nutarimo 8.3.1. skyriuje, didesnės vartotojų pasirinkimo galimybės buvo tik formalios, nes realios konkurencijos tarp pareiškėjų nebuvo būtent dėl bendrojo draudimo susitarimo sąlygų.

Dėl trečiosios sąlygos – apribojimų būtinumas – pareiškėjos nurodo, kad Konkurencijos taryba vertino ne tą aspektą, kurį būtina įvertinti nagrinėjant susitarimo atitiktį šiai išimties sąlygai, t. y. Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime nepagrįstai analizavo susitarimo sudarymo būtinumą, nes turėjo analizuoti šiuo susitarimo sukeliamų apribojimų būtinumą. Be to, Konkurencijos tarybos vertinimas yra nepagrįstas ir tuo aspektu, jog jį atliekant neva nebuvo vertinamas sutarties teisinis, ekonominis ir faktinis kontekstas, t. y. nepagrįstai pripažinta, kad pareiškėjos akcininkų sprendimas neteikti draudimo laidavimo yra subjektyvi, o ne objektyvi aplinkybė, taip pat neįvertinta tai, kad pareiškėjos pasitraukimas iš nagrinėjamo sektoriaus sukeltų neigiamas pasekmes konkurencijai, nepriklausomai nuo to, kad tai nulėmė akcininko sprendimas ir, be kita ko, vėlgi neįvertinta tai, kad UAB DK „PZU Lietuva“ viena savarankiškai nebūtų buvusi pajėgi įeiti į naujai susiformavusias rinkas.

Skundžiamame nutarime Konkurencijos taryba, analizuodama apribojimų būtinumą, vertino būtent bendrojo draudimo susitarimo sudarymo būtinumą dėl tos aplinkybės, jog būtent sudarius šį susitarimą ir buvo sukeltos neigiamos pasekmės rinkai, t. y. konkurencija jose buvo apribota. Konkurencijos ribojimų priežastis ir buvo tai, kad abu nagrinėjami draudikai, manydami, jog nei vienas, nei kitas neva negali efektyviai bei plačiu mastu įeiti į naujai susiformavusias rinkas, nusprendė apjungti savo pajėgumus ir į šias rinkas eiti bendrai. Taigi, skundžiamame nutarime pateikta Konkurencijos tarybos analizė yra pagrįsta ir tinkama.

Dėl ketvirtosios sąlygos – konkurencija nebuvo apribota ar panaikinta. AB „Lietuvos draudimas“ skunde tvirtina, kad Konkurencijos taryba netinkamai įrodinėjo ir šią aplinkybę, nes susitarimas konkurencijos nagrinėjamose atitinkamose rinkose nepanaikino ir neapribojo.

Sudarius Generalinę bendradarbiavimo sutartį buvo ženkliai apribota konkurencija didelėse atitinkamų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų dalyse. Tai parodo skundžiamame nutarime išsamiai nurodytos bei paaiškintos pulo dalyvių didelės užimamos rinkų dalys, kurios iš esmės ženkliai augo nuo pulo sudarymo 2003 iki 2007 m. Tai, kad šios rinkos dalys viršijo Reglamento Nr. 358/2003 nustatytas ribas ne keliais procentais, bet kai kuriais atvejais siekė net iki 72 proc, tik parodo, jog pulo sukeltas konkurencijos ribojimas buvo itin didelis ir pastebimas. Primintina, kad vadovaujantis minėtu Reglamentu Nr. 358/2003, bendrojo draudimo susitarimai gali būti sudaromi tik minimaliam vienerių metų terminui, jeigu užimama rinkos dalis viršija nurodytą ribą vos 2 procentais. Nors vertinant susitarimo atitiktį individualiajai išimčiai ir nėra taikomos minėta Reglamento nuostatos, tačiau į jas atsižvelgtina kaip į indikatorių, jog konkurencija rinkoje iš tiesų buvo itin apribota dėl netgi keliais šimtais procentų viršytų leistinų rinkos dalių. Mažiausia rinkos dalis, kurią užėmė ūkio subjektai, buvo 2006 m. bendro rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis, kuri siekė 35 proc. Taigi, net ir šis mažiausias dydis buvo dvigubai didesnis už leidžiamą bendrosios išimties reglamentu, arba viršijo jį 75 proc.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos neįrodė, jog Konkurencijos taryba netinkamai vertino bendrojo draudimo susitarimo atitiktį tiek bendrajai, tiek individualiajai išimtims.

Vertinant konkurencijos ribojimą dėl AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytos Generalinės bendradarbiavimo sutarties, buvo atsižvelgta į ilgą šio susitarimo galiojimo trukmę. Generalinė bendradarbiavimo sutartis buvo sudaryta 2003-02-26. Atsižvelgiant jau vien į tą aplinkybę, kad šios sutarties sudarymo metu pagal nacionalinius teisės reikalavimus buvo privaloma kreiptis dėl atskirosios išimties suteikimo tokiam bendrojo draudimo susitarimui, laikytina, kad sutarties sudarymo data buvo ir konkurencijos pažeidimo pradžios data. Pagal Generalinės bendradarbiavimo sutarties 7.1 punktą sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo dienos ir turėjo galioti 5 metus, t. y. iki 2008-02-26, tačiau 2007-11-14 pareiškėjos nuo 2007-12-31 šalių susitarimu šią sutartį nutraukė. Vertinant įtariamo pažeidimo trukmę, Konkurencijos taryba pagrįstai atsižvelgė į Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasirašytas ilgametes sutartis su klientais, kurių vykdymas buvo tęsiamas ir vėlesniais metais.

Atsakovė pagrįstai teigia, kad analizuojant draudimo sutarčių terminą tyrimo metu iš UAB DK „PZU Lietuva“ gautos informacijos pagrindu Konkurencijos taryba nustatė, kad nuo 2008 m. pagal Generalinę bendradarbiavimo sutartį nebuvo sudaryta draudimo sutarčių, tačiau 2007 m. buvo sudaryta nemažai ilgamečių draudimo sutarčių, kurias kompiuterinė sistema skaido į metinius polisus, todėl, jeigu, pavyzdžiui, sutartis sudaryta nuo 2007-05-05 iki 2010-05-05, draudiko sistemoje atsiranda 3 polisai: pirmojo galiojimas nuo 2007-05-05 iki 2008-05-05, antrojo nuo 2008-05-05 iki 2009-05-05 ir trečiojo nuo 2009-05-05 iki 2010-05-05, ir įmoka pasiskirsto proporcingai bei atsispindi atitinkamų metų, t. y. 2008 m., 2009 m., 2010 m. apskaitoje (IX t., 69–80 b. l.; XXXIV t.). Tyrimo metu nustatyta, kaip jau minėta, kad ilgiausiai galiojusi draudimo sutartis, sudaryta bendrojo draudimo pagrindu, galiojo iki 2009 m. pabaigos.

Taigi, pažeidimo trukmė sietina ne tik su sutarties galiojimo laikotarpiu, bet ir su šios sutarties pagrindu sudarytų draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu. Dėl to pagrįstai buvo padaryta išvada, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas truko šešerius pilnus metus –nuo 2003 m. vasario mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. pabaigos. Atitinkamai Sutarties dėl ES veikimo 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas truko nuo 2004-05-01 iki 2009 m. gruodžio mėn.

Pareiškėjos nesutinka su Konkurencijos tarybos skundžiamame nutarime pateikta pozicija, kad bendrojo draudimo susitarimas savo poveikiu veikė prekybą tarp valstybių narių. Pasak pareiškėjų, nustatytas poveikis prekybai turėtų būti pakankamai tikėtinas, kuris turi būti reikšmingas. Be to, poveikio prekybai tarp valstybių narių analizė negali būti grindžiama hipotetinėmis prielaidomis.

Skundžiamame nutarime nurodyta, jog Lietuvos Respublikai nuo 2004-05-01 tapus Europos Sąjungos nare Lietuvoje įsigaliojo ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nurodytos konkurencijos taisyklės. Taigi, tiriamų ūkio subjektų bendrojo draudimo susitarimas po minėtos datos turi būti vertinamas ir pagal Sutarties 101 straipsnio nuostatas. Vertinant įmonių veiksmus Sutarties 101 straipsnio požiūriu, būtina nustatyti, ar tiriamų ūkio subjektų veiksmai galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių. Konkurenciją ribojantys susitarimai, veikiantys visoje vienoje valstybėje narėje, paprastai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Bendrijos teismai daugeliu atvejų laikosi tos nuomonės, kad dėl susitarimų, apimančių visą vienos valstybės narės teritoriją, yra sustiprinamas pasidalijimas rinkomis nacionaliniu pagrindu, kadangi tokie susitarimai sudaro kliūtis ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti sutartis.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką poveikio prekybai tarp valstybių narių sąlyga yra tenkinama, kai, remiantis objektyviomis teisės aplinkybėmis ar faktu su pakankamu tikimybės laipsniu, įmanoma numatyti, kad susitarimas gali daryti tiesioginę ar netiesioginę, faktinę ar galimą įtaką valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrai. Konkurencijos tarybos tyrimo metu analizuotas tarp pareiškėjų sudarytas bendrojo draudimo susitarimas apėmė visos valstybės narės, t. y. Lietuvos, teritoriją statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo prekių rinkose. Susitarimas buvo sudarytas tarp draudimo kompanijų, priklausančių stambioms tarptautinėms draudimo grupėms. Be to, jis sudarytas dėl draudimo paslaugų, reikalingų statybos sektoriuje veikiančioms įmonėms, teikimo. Šis sektorius yra vienas iš svarbių ekonominių sektorių, kuriame savo veiklą vykdo ir užsienio bendrovės, kurios dėl teisinio reglamentavimo ypatumų privalo, t. y. negali rinktis, įsigyti atitinkamas draudimo paslaugas. Poveikis prekybai tarp valstybių narių buvo konstatuotas atsižvelgiant į labai dideles pareiškėjų užimtas dalis statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose. Manytina, jog tuo atveju, kai abu draudikai užėmė tokias dideles šių atitinkamų rinkų dalis, kitiems draudikams, kurie galėtų teikti draudimo paslaugas iš kitų valstybių narių, galėjo būti sunku įeiti į tokias koncentruotas atitinkamas rinkas. O tikimybė, kad užsienio valstybių draudikai būtų suinteresuoti teikti paslaugas Lietuvoje esantiems draudėjams, yra pakankamai didelė ir ją pagrindžia paties AB „Lietuvos draudimas“ skunde pateikti argumentai.

Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamų ūkio subjektų sudarytas bendrojo draudimo susitarimas apimantis visą Lietuvos Respublikos teritoriją gali daryti tokį poveikį. Todėl AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas dėl bendrojo draudimo pažeidė ne tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bet ir ES sutarties 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Pareiškėjos nurodo, kad Konkurencijos taryba pažeidė jo procesines teises, nes tyrimo metu buvo neatsižvelgta į eilę pareiškėjos pateiktų įrodymų, dokumentų, paaiškinimų.

Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime remdamasi tyrimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis išsamiai pagrindė nagrinėjamo konkurencijos pažeidimo sudėtį, t. y. buvo įrodyta, kad Generalinė bendradarbiavimo sutartis ir ją įgyvendinantys dokumentai turėjo tikėtiną konkurenciją ribojantį poveikį.

AB „Lietuvos draudimas“ teigia, jog Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą ir nustačiusi, jog bendrojo draudimo susitarimas ribojo konkurenciją pagal savo pasekmes, nepagrįstai paskyrė piniginę sankciją – 400 300 Lt baudą, už tokį pažeidimą. Pareiškėja tvirtina, kad jos atžvilgiu paskirta bauda yra neproporcinga poveikio priemonė, kuri buvo paskirta neatsižvelgiant į tai, jog pareiškėja buvo pateikusi savo įvertinimą dėl tyrimo išvadų. Pasak AB „Lietuvos draudimas“, Konkurencijos taryba įstatymo normomis nėra įpareigota kiekvieną kartą skirti Konkurencijos įstatyme numatytas baudas, o konkreti sankcija iš galimų alternatyvų turi būti parenkama vadovaujantis objektyvumo ir proporcingumo principais, kaip tai numatyta Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje.

Pastebėtina, kad Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 „Dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo“ 5 straipsnis numato, kad valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnius ir atitinkamai dėl to jos gali priimti sprendimus, skirti vienkartines, periodines ar kitas nacionaliniuose įstatymuose numatytas baudas. Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Akivaizdu, kad ši Konkurencijos įstatymo norma nustato įgalinimą Konkurencijos tarybai paskirti piniginę baudą ūkio subjektams už bet kokius draudžiamus susitarimus, neišskiriant, ar tai būtų susitarimas, kuris riboja konkurenciją pagal savo tikslą, ar susitarimas, ribojantis konkurenciją savo neigiamomis pasekmėmis.

Konkurencijos įstatymo 42 straipsnyje išdėstyti baudų skyrimo ir jų dydžio nustatymo principai – skiriant baudas ūkio subjektams, atsižvelgiama į padaryto pažeidimo pavojingumą pažeidimo trukmę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui. Baudos dydis skaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-06 nutarimu Nr. 159 1 patvirtintomis Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis (toliau – Baudos nustatymo taisyklės).

Baudos nustatymo taisyklėse nurodyta, kad baudos dydis nustatomas apskaičiuojant baudos dydį už pažeidimo pavojingumą ir baudos dydį už pažeidimo trukmę.

Vadovaujantis Baudos nustatymo taisyklių 3 punktu, nustatant AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ skirtinų baudų dydį, Konkurencijos taryba vertino padaryto pažeidimo pavojingumą, kuris priklauso nuo pažeidimo pobūdžio ir masto, t. y. pažeidimo sukeltų pasekmių atitinkamai rinkai ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės rinkos.

Vertinant pažeidimo pobūdį buvo atsižvelgta į tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ bei UAB DK „PZU Lietuva“ veiksmai traktuotini kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei ES Sutarties 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Be to, remtasi tuo, kad bendro draudimo susitarimai tarp draudikų savaime nėra draudžiami, todėl atmestinas pareiškėjų tvirtinimas, jog nebuvo atsižvelgta į bendrojo draudimo specifiką. Taip pat skiriant poveikio priemonę buvo atsižvelgta ir į tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas bendrojo draudimo susitarimas apėmė visą Lietuvos Respublikos teritoriją, didele dalimi veikė atitinkamas statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo Lietuvos Respublikoje ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo Lietuvos Respublikoje atitinkamas rinkas bei darė poveikį prekybai tarp valstybių narių.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ pagrįstai buvo paskirta piniginė bauda. Iš anksčiau nurodytų aplinkybių aiškiai matyti, kad sudarytas bendrojo draudimo susitarimas turėjo ilgalaikį poveikį visoje Lietuvos teritorijoje, didelėse atitinkamų rinkų dalyse, o pats susitarimas apėmė, be kita ko, draudimo kainų, rizikos vertinimo bei kitų draudimo sąlygų derinimą. Nors šios nustatytos aplinkybės byloja apie pakankamai didelį sudaryto bendrojo draudimo susitarimo pavojingumą, visgi, atsižvelgiant į tai, kad tai nebuvo konkurencijos ribojimas pagal tikslą, Konkurencijos tarybos ūkio subjektams paskirta bauda už pažeidimo pavojingumą tesiekė 0,07 procentų bendrųjų metinių pajamų 2009 m.

Vertinant pažeidimo trukmę, atsižvelgta buvo į tai, kad pažeidimas truko pilnus šešerius metus, todėl remiantis Baudos nustatymo taisyklių 4 punktu baudos dydis už pažeidimo trukmę AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ buvo teisėtai padidintas iki 5 procentų už kiekvienus pažeidimo metus.

Skiriant baudas buvo vertinamos ūkio subjektų atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės. UAB DK „PZU Lietuva“ atžvilgiu atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių tyrimo metu nebuvo nustatyta, o AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu tyrimo metu buvo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė: tyrimo metu nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą jau buvo bausta Konkurencijos tarybos 2002-12-19 nutarimu Nr. 12/b. Atsižvelgus į šią aplinkybę, baudos dydis už pažeidimo pavojingumą ir trukmę AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu buvo padidintas 10 proc.

Atmestini pareiškėjų argumentai, kad įvertinus tiek 2008-01-08 skundo, tiek Konkurencijos tarybos 2008-04-17 nutarimo Nr. 1S-49 turinį matyti, jog tie įtarimai, kurių pagrindu buvo pradėtas Konkurencijos tarybos tyrimas, nėra susiję su skundžiamu nutarimu inkriminuojamu pažeidimu. Nėra jokio pagrindo teigti, kad Konkurencijos tarybos tyrimo tikslas buvo išplėstas ar pakeistas, nes nutarime pradėti tyrimą nurodyta, kad Konkurencijos taryba turi įtarimų, kad ūkio subjektai, kurių atžvilgiu tyrimas buvo pradėtas, gali derinti draudimo sąlygas ir išmokas. Ta aplinkybė, jog tokie preliminarūs įtarimai pasitvirtino tik pareiškėjų atžvilgiu, nereiškia, kad tuo galėjo būti išplėstas tyrimo objektas. AB „Lietuvos draudimas“ argumentai dėl neva neteisėtai patikrinimo metu surinktų įrodymų laikytini nepagrįstais.

Konkurencijos tarybos nutarime nurodyta, kad įtariami galimi ūkio subjekte draudžiami susitarimai dėl mokamų komisinių draudimo tarpininkams, kas buvo nustatyta tyrimo metu – pareiškėjos susitarė taikyti vienodus komisinius draudimo tarpininkams platinant atitinkamus draudimo produktus.

Europos Komisijos gairių „Dėl geriausios praktikos procedūrose dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo“ 101 ir 102 straipsnių 22 punkte nurodyta, kad procedūros pradėjimas neapriboja Komisijos teisės vėliau praplėsti tyrimo apimties ir / ar tiriamų subjektų. Toks praplėtimas nebūtinai atliekamas atskiru sprendimu, bet taip pat pranešimo apie prieštaravimą priėmimo metu. Taigi, akivaizdu, jog priešingai nei teigia pareiškėjos, net jei būtų laikoma, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu praplėtė tyrimo ribas, ta savaime taip pat negali būti laikoma tyrimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimu, kuriuo, be kita ko, būtų pažeistos pareiškėjų teisės, ypač atsižvelgus į tai, kad, kaip paaiškinta anksčiau, Konkurencijos taryba teisėtai atliko tyrimą dėl skundžiamame nutarime nurodytų pareiškėjų veiksmų, susijusių su bendrojo draudimo susitarimo sudarymu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų argumentai dėl neteisėto tyrimo tikslo išplėtimo be įrodymų rinkimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjos skundžiamą nutarimą ginčija ir tuo aspektu, kad Konkurencijos taryba, atsisakydama suteikti pakankamą terminą atsakyti į pateiktus pranešime apie atliktą tyrimą kaltinimus, pažeidė pareiškėjų teisę į gynybą, o suteiktas terminas atsiliepimui pateikti nebuvo objektyviai pakankamas ir protingas. Savo skundą pareiškėjos iš esmės grindžia teigdamos, kad turi turėti galimybes pasirengti gynybai tokiomis pačiomis sąlygomis kaip i oponuojanti šalis – Konkurencijos taryba, atsižvelgus į bylos sudėtingumą, bylos medžiagos apimtį, Europos Komisijos procedūrų praktiką, priimant sprendimus dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo.

Pagal Konkurencijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalį Konkurencijos tarybos nagrinėjamų bylų proceso taisykles nustato Konkurencijos tarybos priimtas darbo reglamentas. Taigi, nagrinėjant klausimus, susijusius su bylų nagrinėjimo procesu, įskaitant ir klausimus, susijusius su teisės duoti paaiškinimus dėl tyrimo išvadų, būtina atsižvelgti į atitinkamas Konkurencijos tarybos darbo reglamento, patvirtinto Konkurencijos tarybos 2004-09-16 nutarimu Nr. 1S-139, nuostatas. Darbo reglamento 62.2 punkte nurodyta, kad proceso šalims jų nuomonėms dėl tyrimo išvadų (išdėstytų pranešimuose apie atliktą tyrimą) paprastai nustatomas 14 dienų terminas. Tinkamas teisės į gynybą užtikrinimas, kai yra teikiama ūkio subjekto nuomonė dėl tyrimo išvadų, nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje, neturėtų būti siejamas su tyrimo trukme, kadangi tinkamam šios teisės įgyvendinimui ūkio subjektams nėra būtinybės atlikti analogiškus veiksmus ar analizes, kokias tyrimo metu atlieka įgalioti pareigūnai.

Byloje nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ savo teisę teikti paaiškinimus įgyvendino, nes nuomonę dėl tyrimo išvadų pateikė tiek raštu, tiek ją žodžiu išdėstė Konkurencijos tarybos bylos nagrinėjimo posėdžio metu. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad AB „Lietuvos draudimas“ nurodomos aplinkybės, susijusios su terminu nuomonei dėl pranešime apie atliktą tyrimą išdėstytų išvadų pateikti, pažeidė pareiškėjų teises į gynybą.

Pareiškėjos teigia, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai nepagrįstai užslaptino tam tikrą medžiagą, nors Konkurencijos tarybos darbo reglamentas nesuteikia Konkurencijos tarybos pareigūnams teisės patiems rengti privačių ūkio subjektų dokumentų išrašų, o Konkurencijos tarybos pareigūnų atliktas informacijos įslaptinimas neatitiko pačios tarybos nustatytų procedūrinių reikalavimų.

Pagal Konkurencijos įstatymo 22 straipsnį Konkurencijos taryba ir jos administracijos darbuotojai privalo saugoti šio įstatymo laikymosi kontrolės metu sužinotas ūkio subjektų komercines paslaptis ir be ūkio subjekto sutikimo naudoti jas tik tiems tikslams, dėl kurių jos buvo pateiktos. Konkurencijos įstatymo 34 straipsnyje nurodyta, kad tyrimo ir bylos nagrinėjimo stadijose proceso šalys turi teisę būti išklausytos ir duoti paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu. Pabaigus tyrimą proceso šalims pateikiamos tyrimą atlikusio įgalioto pareigūno išvados raštu, taip pat sudaroma galimybė susipažinti su bylos dokumentais, išskyrus dokumentus, kuriuose yra kito ūkio subjekto komercinių paslapčių. Proceso šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę bet kurioje tyrimo ar bylos nagrinėjimo stadijoje pateikti Konkurencijos tarybai prašymą dėl jų komercinių paslapčių apsaugos. Konkurencijos taryba ar jos įgaliotas pareigūnas turi priimti motyvuotą sprendimą dėl komercinių paslapčių apsaugos ir apie tai pranešti pareiškėjui. Pareiškėjas gali būti įpareigotas per nustatytą terminą pateikti dokumento išrašą be komercinių paslapčių, kuris įtraukiamas į bylą. Konkurencijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad Konkurencijos tarybos nagrinėjamų bylų proceso taisykles nustato Konkurencijos tarybos Darbo reglamentas. Darbo reglamento 113–115 punktuose yra nurodyta, kokia tvarka yra nagrinėjami suinteresuotų asmenų prašymai dėl komercinių paslapčių apsaugos (t. y. kad valstybės tarnautojas, bet kurioje tyrimo ar bylos nagrinėjimo stadijoje gavęs suinteresuoto asmens prašymą dėl komercinių paslapčių apsaugos, per 10 darbo dienų priima motyvuotą sprendimą dėl ūkio subjekto pateiktos informacijos apsaugos (113 p.)). Todėl atmestini pareiškėjų argumentai, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai nepagrįstai užslaptino tam tikrą medžiagą.

Teismas daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2010-12-23 nutarimu Nr. 2S-33 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių ne gyvybės draudimo veikla, ir jų asociacijų veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 str. ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 str. reikalavimams“ pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, sudariusios konkurenciją ribojantį bendrojo draudimo susitarimą dėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, netenkinantį bendrosios bei individualios išimties reikalavimų, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjų skundai atmestini (LR ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

Pareiškėjų AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Gintaras Dzedulionis

Irena Paulauskienė

Liudmila Zaborovska