Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovams L. S., V. M. ir advokatui M. J., uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ atstovui advokatui A. I., atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams G. J. ir E. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagalpareiškėjų akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba, atsakovas), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 36 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 40 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 41 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsniu, 47 straipsniu, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalimi, Tarybos Reglamento (EB) Nr.1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-06 nutarimu Nr. 1591 patvirtintomis Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis, 2010 m. gruodžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-33 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių ne gyvybės draudimo veikla, ir jų asociacijų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) (III t., b. l. 35-82). Nutarimu pripažinta, kad akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir AB „Lietuvos draudimas“) ir uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“ (toliau – ir UAB DK „PZU Lietuva“/PZU) (toliau kartu vadinami pareiškėjais), sudariusios konkurenciją ribojantį bendrojo draudimo susitarimą dėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, netenkinantį bendrosios bei individualios išimties reikalavimų, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus (Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas). Nutarimu minėtos bendrovės įpareigotos per 5 dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą Konkurencijos įstatymo ir SESV pažeidimą, jeigu jis iki šiol nėra nutrauktas; taip pat už nurodytą pažeidimą paskirtos baudos: AB „Lietuvos draudimas“ paskirta 400 300 (keturių šimtų tūkstančių trijų šimtų) litų bauda; UAB DK „PZU Lietuva“ – 130 800 (šimto trisdešimties tūkstančių aštuonių šimtų) litų bauda.

II.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ su skundu (I t., b. l. 1-167) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Nutarimą.

AB „Lietuvos draudimas“ skunde nurodė, kad nesutinka su Nutarime padaryta išvada, jog nuo 2003 m. vasario 26 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. galiojusi tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryta Generalinė bendradarbiavimo sutartis, numatanti šalių bendradarbiavimą bendrai draudžiant statybų rangovų ir statinių projektuotojų privalomąją civilinę atsakomybę, ribojo konkurenciją. Atsakovas nepakankamai atsižvelgė į 2003 m. buvusį faktinį, teisinį ir ekonominį kontekstą, kuriame buvo sudarytas nagrinėjamas susitarimas. AB „Lietuvos draudimas“ neturėjo galimybės savarankiškai teikti laidavimo draudimo paslaugas, o galimybė pasiūlyti šią paslaugą yra viena iš esminių prielaidų norint veiksmingai konkuruoti teikiant draudimo paslaugas statybų sektoriuje veikiantiems klientams. Kadangi AB „Lietuvos draudimas“ negalėjo pasiūlyti laidavimo draudimo, jis ėmė ieškoti kito bendradarbiavimo partnerio, kurio laidavimo draudimo produktus galėtų pardavinėti komercinio atstovavimo (agentavimo) pagrindais. Generalinės bendradarbiavimo sutarties sudarymo momentu 2003 metų pradžioje privalomasis rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimas buvo naujos rinkos. Įėjimas į jas buvo susijęs su padidinta verslo rizika. Privalomojo rangovo ar statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo veiklą vykdanti įmonė privalo drausti visus į ją besikreipiančius draudėjus, įskaitant ir tuos, kuriuos dėl potencialaus rizikingumo ji būtų atsisakiusi drausti savanoriškojo draudimo atveju. Privalomasis draudimas yra vykdomas ne pagal draudimo įmonės, bet pagal rinkos reguliatoriaus nustatytas sąlygas, kurios numato standartinę ir platesnę draudiminę apsaugą palyginus su pačių draudikų nustatytomis savanoriškojo draudimo sąlygomis. Kadangi iki privalomojo draudimo įvedimo AB „Lietuvos draudimas“, drausdamas statinio projektuotojus bei rangovus, teikė mažesnės apimties draudimo paslaugas, jo ankstesnė patirtis neleido tiksliai ir apibrėžtai įvertinti rizikos profilio pasikeitimo pasekmių. AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU patirtis, įgyta iki 2003 m., teikiant savanoriškojo draudimo paslaugas, nebuvo pakankama tam, kad eliminuotų įėjimo į naujas privalomojo draudimo rinkas riziką. Kadangi savanoriškasis draudimas buvo neprivalomas, jo veiklos mastai buvo santykinai maži. Iki 2003 m. liepos 1 d. PZU labai maža apimtimi teikė savanoriškojo statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas ir iš viso neteikė rangovo civilinės atsakomybės draudimo paslaugų. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, PZU nebuvo reikšminga apimtimi aktyvus dalyvis tiek teikiant civilinės atsakomybės draudimą klientams apskritai, tiek statinių projektuotojams ir rangovams konkrečiai. Todėl ta aplinkybė, kad PZU teikė savanoriškojo draudimo paslaugas, savaime nereiškia, kad tokia įmonė galėjo, nesant bendradarbiavimo susitarimo, nesunkiai ir greitai teikti privalomojo draudimo paslaugas. Be to, PZU neteikia daugelio kitų privalomojo draudimo paslaugų, todėl nebūtų galėjusi įeiti į dvi naujas rinkas. Skunde nurodyta, kad turėjo būti atsižvelgta ir į faktines aplinkybes, susijusias su Generalinės bendradarbiavimo sutarties sudarymą nulėmusiomis prielaidomis. AB „Lietuvos draudimas“ nurodė tas pačias aplinkybes, kurios buvo išdėstytos kalbant apie būtinybę teikti laidavimo draudimo paslaugą, privalomojo rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo įvedimą, patirties stoką. Abi įmonės bendradarbiaudamos būtų galėjusios minimizuoti su įėjimu į naujas rinkas susijusią riziką. Generalinės bendradarbiavimo sutarties sudarymo metu šalys nebuvo potencialūs konkurentai veiklos naujai atsiradusiose rinkose požiūriu. Skunde aptarta Generalinės bendradarbiavimo sutarties ir su ja susijusių susitarimų (toliau – ir Sutartys) esmė. Pasisakydamas dėl su Sutartyse įtvirtinta kainų nustatymo metodika, AB „Lietuvos draudimas“ paaiškino, kad draudimo įmokų nustatymo metodika yra būtinas ir neatskiriamas kiekvieno bendro draudimo susitarimo objektas. Tarp draudikų, dalyvaujančių bendrajame draudime, susiklosto atstovavimo santykiai, t. y. vieno draudiko susitarimas su draudėju ir jo pagrindu prisiimti įsipareigojimai įpareigoja ir kitą draudiką. Bendrojo draudimo pagrindu atskiro draudiko prisiimta rizika turi atitikti šio draudiko gaunamą draudimo įmokos dalį. Šiuo atveju rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos buvo nustatomos laikantis įmokų apskaičiavimo metodikos. Šalys įsipareigojo laikytis Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarkos ir Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarkos, kuriose įtvirtinta kainos nustatymo metodika. Šalis, kuri kurios nors konkrečios draudimo sutarties atžvilgiu buvo „pagrindinis draudikas“, turėjo teisę klientui pasiūlyti nuolaidą iki (duomenys neskelbtini) proc. nuo „grynosios kainos“, apskaičiuojamos pagal anksčiau minėtą kainų nustatymo metodiką. Parduodant draudimą per tarpininkus, jiems buvo mokamas „(duomenys neskelbtini) proc. atlyginimas nuo gautų įmokų proporcingai prisiimtai rizikos daliai“. Pagrindiniam draudikui, t. y. draudikui, užtikrinusiam sutarties pasirašymą su klientu, mokamas komisinis atlyginimas, siekiantis (duomenys neskelbtini) proc. visų gautų įmokų. Be to, šalis, norėjusi išduoti civilinės atsakomybės draudimo apsaugą didesnei nei 1 mln. Lt sumai, privalėjo gauti kitos šalies sutikimą. Sutartys nedraudė šalims teikti rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą atskirai. Sutartys suteikė teisę bet kuriai iš sutarties šalių vienašališkai nutraukti bendrojo draudimo susitarimą, apie tai įspėjus kitą šalį vos prieš tris mėnesius (netaikant jokių sankcijų).

AB „Lietuvos draudimas“ skunde taip pat aptarė procedūrą, kurios metu buvo kreiptasi į Valstybinę draudimo priežiūros tarnybą dėl leidimo bendrajam draudimui Lietuvos Respublikos teritorijoje. Leidimas išduodamas, jeigu yra pateikiami visi numatyti dokumentai ir nustatoma, kad „leidimas bendrajam draudimui neturės neigiamos įtakos draudiko, ketinančio vykdyti bendrąjį draudimą Lietuvos Respublikoje ar užsienio valstybėje, draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir trečiųjų asmenų interesams“ (Leidimų bendrajam draudimui išdavimo tvarkos 12 str. 4 p.). Prieš priimant sprendimą išduoti leidimą bendrajam draudimui, yra įvertinamas galimas draudikų bendradarbiavimo poveikis konkurencijai atitinkamose rinkose. Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba išdavė AB „Lietuvos draudimas“ leidimą vykdyti bendrąjį draudimą kartu su PZU savo 2003 m. liepos 29 d. nutarimais Nr. N-297 ir N-298. Kaip reikalavo tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU viešai deklaravo, kad rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas yra vykdomas bendrojo draudimo pagrindais.

Skunde pažymėta, kad tyrimas, kurio pagrindu buvo priimtas Nutarimas, buvo pradėtas Konkurencijos tarybos 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 1S-49, kurio motyvuojamojoje dalyje buvo nurodyti šie konkretūs įtariami neteisėti veiksmai, dėl kurių ir buvo pradėtas tyrimas: draudžiami susitarimai draudimo kompanijoms apdraudžiant didelės rizikos veiklas – perdraudimo veikla; keitimasis informacija apie mokamus komisinius draudimo tarpininkams bei draudimo išmokas; susitarimas dėl kainų fiksavimo, draudžiant automobilius Kasko draudimu. Nepasitvirtinus minėtame nutarime nurodytiems įtarimams, atsakovas pakeitė tyrimo objektą ir ėmėsi tirti jau pasibaigusį, t. y. jokios praktinės įtakos jau neturintį, draudimo rinkoje įprastą dviejų draudikų bendradarbiavimą. Konkurencijos taryba Nutarimą priėmė sau neįprasta skuba. Konkurencijos taryba paprastai suteikia ilgesnius nei 14 dienų terminus atsiliepimui į tyrimo išvadas parengti, tačiau AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu šios įmonės prašymas pratęsti terminą tinkamai jį argumentavus buvo atmestas. Tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo taip pat kilo ginčas dėl teisės susipažinti su visa bylos medžiaga. Nurodyta, kad atsakovo atstovės priimtas sprendimas leisti susipažinti su papildoma tyrimo bylos medžiaga buvo priimtas likus vos vienai darbo dienai iki nustatyto termino atsiliepimui pateikti. Įrodymų išslaptinimas likus vos vienai dienai iki atsiliepimo pateikimo termino pabaigos bei šio termino nepratęsimas yra akivaizdžiai neadekvatus institucijos elgesys. Pasak AB „Lietuvos draudimas“, Konkurencijos taryba, bylos nagrinėjimo posėdžio metu išsiaiškinusi tyrimo analizės spragą (tyrėjai klaidingai rėmėsi paprastų kainų vidurkių analize), turėjo imtis veiksmų šiai spragai užpildyti arba atnaujindama tyrimą ir/arba pateikdama alternatyvią – kitais parametrais paremtą kainų dinamikos atitinkamose rinkose analizę. Tyrimas atnaujintas nebuvo. Pranešimo „Apie atliktą tyrimą dėl ūkio subjektų, užsiimančių ne gyvybės draudimo veikla, ir jų asociacijų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Pranešimas apie atliktą tyrimą) dalis, kurioje buvo patiekta sukritikuota paprastųjų kainų vidurkių analizė, į Nutarimą perkelta nebuvo. AB „Lietuvos draudimas“ manymu, dėl nurodytų priežasčių buvo pažeistas Konkurencijos tarybos darbo reglamento 4.2 punkte numatytas objektyvumo principas. Atkreipė dėmesį, kad užbaigdama tyrimą, Konkurencijos taryba keitė nagrinėjamo susitarimo kvalifikavimą iš susitarimo „kuriuo siekiama riboti konkurenciją“ į susitarimą, „kuris riboja konkurenciją pagal pasekmes“, neatsižvelgdama į tai, kad ankstesnio tyrimo metu surinkti įrodymai yra nepakankami siekiant įvertinti nagrinėjamo susitarimo pasekmes. Konkurencijos tarybos 2010 m. spalio 13 d. Pranešime apie atliktą tyrimą šalių bendradarbiavimas bendrai teikiant rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą buvo kvalifikuotas kaip turintis tikslą riboti konkurenciją. Savo 2010 m. lapkričio 4 d. atsiliepime į tyrimo išvadas AB „Lietuvos draudimas“ ginčijo atsakovo pranešime pateiktą susitarimo kvalifikaciją. Susitarimo kvalifikacija buvo pakeista Nuarimo priėmimo procese, t. y. jau po to, kai buvo užbaigtas tyrimas. Nepaisant to, Konkurencijos tarybos analizė iš esmės nebuvo papildyta naujais duomenimis. Taigi akivaizdu, kad atsakovas antikonkurencines nagrinėjamo susitarimo pasekmes grindžia iš esmės tomis aplinkybėmis, kuriomis Pranešime apie atliktą tyrimą buvo įrodinėjamas siekis riboti konkurenciją.

AB „Lietuvos draudimas“ nuomone, surinktų įrodymų nepakanka tam, kad būtų galima pagrįstai konstatuoti konkurencijos teisės pažeidimą, kaip to reikalauja administracinės teisės principai (inter alia Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.). AB „Lietuvos draudimas“ įsitikinimu, reikšminga atsakovo argumentų dalis yra faktine prasme neteisingi. Net jei jie ir būtų teisingi, jie yra nepakankami tam, kad pagrįstų Nutarime daromą išvadą apie tariamai neigiamą bendradarbiavimo poveikį konkurencijai. AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, kad atsakovo argumentas, jog prieš 2003 m., AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU buvo didžiausios ir pajėgiausios bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupės įmonės, neįrodo atsakovo išvados, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU į naujai atsiradusias rinkas galėjo įeiti savarankiškai. Pareiškėjų padėties bendrojoje civilinės atsakomybės draudimo grupėje analizė yra beprasmė. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupė yra techninis terminas, naudojamas apibūdinti labai įvairiems draudimo produktams, kuriuos vienija tik ta aplinkybė, kad teikdami šiuos produktus, draudikai apsaugo draudėjus nuo turtinių nuostolių, susijusių su civilinės atsakomybės taikymu. Šis terminas neturi nieko bendro su Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio taikymo tikslais atliekamos analizės kontekste vartojamu „atitinkamos rinkos“ terminu. Apibrėždama rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą kaip atskiras prekės rinkas, Konkurencijos taryba labai aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad pasiūlos pakeičiamumo tarp šių dviejų rinkų bei kitų draudimo produktų (įskaitant ir į bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupę įeinančius produktus) – nėra. Faktiniai duomenys patvirtina, kad 2007 m. Lietuvoje buvo teikiama 13 privalomojo draudimo rūšių. PZU teikė tik 5, o AB „Lietuvos draudimas“ – tik 3 privalomojo draudimo rūšis iš 13. Tai rodo, kad šalys per laikotarpį nuo 2002 m. savarankiškai neįėjo ir į kitas privalomojo draudimo rinkas. Be to, PZU Lietuvos mastais buvo santykinai nedidelė draudimo bendrovė. 2002 m. PZU portfelis visoje ne gyvybės draudimo šakoje siekė vos (duomenys neskelbtini) proc. visų Lietuvoje pasirašytų ne gyvybės draudimo įmokų. Konkurencijos taryba, akcentuodama tariamą PZU pajėgumą ir stiprias pozicijas, sumenkino kitus draudikus, ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje privalomojo draudimo rūšis teikia daug kitų draudikų, gaunančių iš šios veiklos ne mažesnes pajamas. Statiška vieno laikotarpio, t. y. 2002 m., PZU apyvartos duomenų analizė negali pagrįsti išvados, kad ši įmonė buvo išskirtinėje padėtyje kaip potencialus naujų privalomojo draudimo rinkų dalyvis. Vien dėl to klaidinga teigti, jog PZU „pozicija“ bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje leidžia teigti, jog PZU būtų galėjusi savarankiškai greitai ir efektyviai įeiti į naujai atsiradusias privalomojo draudimo rinkas. Taip pat PZU iki 2003 m. neturėjo nei reikiamos patirties, nei žinių ar know-how, kurios yra reikalingos teikti nagrinėjamas paslaugas, nei prekės ženklo žinomumo tarp šio sektoriaus įmonių. Tai patvirtina ir pati Generalinė bendradarbiavimo sutartis, numačiusi reikiamos patirties, žinių ir know-how perdavimą PZU, bei 2003 m. liepos 21 d. papildomo susitarimo 1 ir 2 priedai (juose nurodyti tik 2 PZU specialistai). PZU veikla teikiant savanoriškąjį statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimą buvo itin ribota. Tuo tarpu įvedus privalomąjį draudimą, PZU pajamos iš šios veiklos išaugo 100 kartų. Nutarime akcentuojama aplinkybė, kad 2002 m. prasidėjo statybų sektoriaus augimas, nepagrindžia išvados, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU bendradarbiavimas nėra natūralus (nesuderinamas su „natūraliu ekonominiu elgesiu“). Statybų sektoriaus augimas ir privalomojo draudimo įvedimas suponuoja tai, kad įėjimas į naujas rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkas yra susijęs ne su padidinta naudos tikimybe, bet su padidinta rizika. Vien ta aplinkybė, kad privalomojo draudimo įvedimas sukuria naują padidintos rizikos rinką su tam tikra paklausa, savaime dar nereiškia, kad „natūralus ekonominis elgesys“ reikalauja bandyti savarankiškai įeiti į naują, padidintos rizikos rinką. 2002 m. pabaigoje – 2003 m. pradžioje tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek PZU aptariamas rinkas traktavo, kaip naujas, potencialiai rizikingesnes ir mažiau patrauklias. Patirtis, įgyta teikiant savanoriškąjį draudimą, negalėjo eliminuoti su naujais produktais susijusio netikrumo. Taigi Konkurencijos tarybos išvada, kad statybų sektoriaus augimas ir privalomojo draudimo įvedimas kartu sudarė palankas prielaidas savarankiškai įeiti į atitinkamas rinkas – yra nepagrįsta ir neteisinga.

Skunde prieštarauta atsakovo išvadai, kad teikdami bendrojo draudimo paslaugą, AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU Lietuva iš esmės susitarė nekonkuruoti kainomis už paslaugas, teikiamas susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu. Šią išvadą atsakovas daro tik Nutarimo 7.1.2 dalyje pateikiamos formalios šalių susitarimo dėl bendrojo draudimo sąlygų analizės pagrindu. Vietoj to, kad įvertintų, kaip iš tikrųjų elgėsi šalys 2003-2007 m. laikotarpiu teikdami aptariamas draudimo paslaugas, Konkurencijos taryba rėmėsi prielaidomis apie tai, kaip šalys galėjo elgtis. Sutartys numatė ekonomines paskatas AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU konkuruoti tarpusavyje tiek bendrojo draudimo kontekste, tiek ir atitinkamas paslaugas teikiant atskirai. Atlyginimas už kliento pritraukimą, sutarties sudarymą ir administravimą skatino draudiką siekti, jog potencialus klientas sudarytų sutartį būtent su juo. Atsakovas ignoravo Draudimo priežiūros komisijos išvadą, kad galimybė gauti komisinį atlyginimą skatina bendrojo draudimo dalyvius konkuruoti tarpusavyje. Šalis konkuruoti tarpusavyje skatino ir galimybė parduoti klientui brangesnius, papildomus draudimo produktus, kuriuos šalys platino atskirai. Šalis, kuri derėdavosi su klientu, galėjo siūlyti jam pakankamai dideles nuolaidas, tokiu būdu skatindama sudaryti sutartį būtent su ja. Sutartys nedraudė šalims savarankiškai teikti privalomąjį rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimą, kuo PZU aktyviai ir naudojosi. Tai, kad šalių teikiami pasiūlymai skyrėsi, patvirtina UADBB „Marsh Lietuva“ raštas. Šiuos teiginius patvirtina ir šalių rinkos dalių dinamikos analizė, įskaitant tą aplinkybę, kad PZU savarankiškai vykdomai veiklai tenkanti rinkos dalis sparčiai augo.

AB „Lietuvos draudimas“ paaiškino, kad Nutarime pateikta statiška rinkos struktūros analizė ir didelių AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU rinkos dalių konstatavimas savaime neparodo, kokį poveikį nagrinėjamas susitarimas daro konkurencijai atitinkamose rinkose bei neįrodo neigiamo poveikio konkurencijai. Turi būti įrodytas susitarimo neigiamas poveikis konkretiems konkurencijos parametrams. Be to, nepakanka analizuoti situaciją atitinkamoje rinkoje tik nagrinėjamo susitarimo galiojimo metu. Atsakovas ignoravo ekonomikos ekspertų pateiktą išvadą, kad vien rinkos dalimis pagrįsta analizė yra ypač nepatikima mažose ir naujose rinkose. Susitarimo šalių rinkos dalys, nagrinėjant jas izoliuotai, nėra prasmingas kriterijus, kuriuo remiantis galėtų būti įvertintas susitarimo poveikis konkurencijai. Dėl mažos rinkos specifikos rinkos dalis, kaip procentinis dydis, nieko nepasako nei apie atitinkamo ūkio subjekto rinkos galią, nei apie jo sudarytos sutarties poveikį konkurencijai. Todėl greta to turi būti vertinami tokie parametrai, kaip įėjimas į atitinkamą rinką bei plėtros atitinkamoje rinkoje galimybė. Be to, naujoms rinkoms yra būdingas didesnis koncentracijos laipsnis, todėl analizuotinos ne rinkos dalys, o jų dinamika. Santykis tarp didelių rinkos dalių ir rinkos galios arba neigiamo poveikio konkurencijai galėtų būti konstatuotas, tik atsakius į klausimą, kaip konkurentai ar klientai reaguotų, jeigu nagrinėjama įmonė pakelia kainas, apriboja pardavimų apimtis ar pakeičia kokį kitą savo paslaugos/pasiūlos aspektą. AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU rinkos dalys nuolat keitėsi, į atitinkamas rinkas įėjo nauji dalyviai, o draudėjai naudojosi sofistikuotų draudimo brokerių, kurie kiekvienu atveju pateikdavo klientams keleto draudikų pasiūlymus, paslaugomis. Rinkos dalių dinamika, kurią parodo Nutarime pateikiami duomenys apie rinkos dalis, būtent ir įrodo, kad klientai dažnai keisdavo paslaugų teikėjus, kas akivaizdžiai nesiderina su atsakovo išvada apie didelės rinkos dalies suponuojamą susitarimo šalių rinkos galią.

Konkurencijos tarybos argumentas, kad draudikai, susitarę teikti tam tikras draudimo paslaugas bendrojo draudimo pagrindu, bei analogiškas paslaugas teikdami savarankiškai vienas nuo kito, negali būti traktuojami kaip visiškai tarpusavyje nepriklausomi konkurentai bendrojo ir savarankiškai teikiamo draudimo prasme, yra nepagrįstas ir neteisingas. Tokia atsakovo išvada nėra pagrįsta faktine analize. Tai, kad PZU, veikdama atskirai, nekonkuravo su AB „Lietuvos draudimas“, yra grynai spekuliatyvus teiginys. Nutarime analizuojamos šalių rinkos dalys, bet ne šalių elgesys atitinkamose rinkose. Nėra buvę atvejų, kad Europos Komisija būtų nustačiusi, jog bendrojo draudimo susitarimai ribojo konkurenciją tais atvejais, kai susitarimo dalyviai parduoda konkuruojančias paslaugas ne bendro draudimo pagrindu. PZU savarankiškai teikiamoms draudimo paslaugoms tenkančios rinkos dalies dinamikos palyginimas su bendrai teikiamomis draudimo paslaugoms tenkančios rinkos dalies dinamika parodo, kad PZU savarankiškai teikiama draudimo paslauga intensyviai konkuravo su bendrai teikiamomis draudimo paslaugomis. PZU nebuvo įpareigota informuoti AB „Lietuvos draudimas“ apie savarankiškai teikiamų draudimo paslaugų sąlygas, kainą ar savarankiškai įgytus klientus.

AB „Lietuvos draudimas“ taip pat nesutiko su tuo, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU buvo sudarę ilgalaikes sutartis su klientais ir kad šios sutartys „uždarė įėjimą“ į atitinamas rinkas. Nutarime nenurodoma, nei kokios tai sutartys, nei jų skaičius, nei su kuo jos sudarytos, nei tai, kokią rinkos dalį jos apėmė (Nutarimo 7.1.4 dalyje pateikiamas tik vienos, konkrečiai neįvardintos, sutarties pavyzdys). Teiginiai apie tariamą su klientais sudarytų sutarčių „prisidėjimą“ prie to, kad bendrojo draudimo mastas buvo „itin didelis ir reikšmingas“ bei galimybės sukelti „rinkų uždarymo efektą“ yra grynai spekuliatyvūs, nepagrįsti tyrimo duomenimis. Konkrečia draudimo sutartimi yra draudžiamas konkretus statybos objektas, ir draudimo sutartis galioja tiek laiko, kiek yra vykdoma konkretaus objekto statyba. Tuo tarpu draudiminė apsauga galioja ne trumpiau, nei statybų laikotarpiui ir 2 metus po statybų pabaigos. Draudimo sutartis atskiram statinio projektui sudaroma nuo statinio projektavimo pradžios iki statinio projektavimo pabaigos. Draudžiant darbų mastą, draudimo sutarties trukmė turi būti vieneri metai, draudiminė apsauga galioja 5 metus. Susitarimo šalys kiekvienu atveju savo klientus draudė įmanomai trumpesniam terminui. Ta aplinkybė, kad draudimo apsauga galioja tam tikrą nustatytą laiką savaime nesuponuoja išvados, jog klientas yra kažkokiu būdu „pririštas“ prie susitarimo šalių, tai neįpareigoja kliento draudžiant kitus projektus sudaryti sutartis tik su susitarimo šalimis. Konkurencija dėl konkretaus projekto draudimo vyksta prieš prasidedant statybos darbams. Todėl po statybos darbų pradžios į rinką įeinantys nauji draudikai negali konkuruoti dėl šio konkretaus projekto draudimo ne dėl to, kad klientą saisto neva „ilgalaikė“ sutartis, o dėl to, kad paklausa konkretaus projekto draudimui buvo patenkinta. Atsakovas netikrino, koks yra realus AB „Lietuvos draudimas“ sudarytų sutarčių terminas, nors AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į Pranešimą apie atliktą tyrimą tokius duomenis pateikė. Vidutinė konkrečių projektų rangovų civilinės atsakomybės draudimo sutarčių trukmė konkrečiais metais nebuvo ilgesnė nei septyni mėnesiai, vidutinė statinio projektuotojų privalomojo draudimo sutarčių trukmė buvo aštuoni mėnesiai. Taip pat Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtina draudėjo teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį. Dėl to draudėjas neturi galimybės „pririšti“ ar uždaryti rinkos ilgalaikėmis sutartimis.

Skunde paaiškinta, kad nesutinkama su atsakovo išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad egzistavo objektyvus poreikis sudaryti susitarimą dėl bendrojo draudimo. Nei gairėse, nei Europos Komisijos ar teismų praktikoje nėra įtvirtintos prezumpcijos, kad bendradarbiavimas tarp atitinkamą veiklą savarankiškai galinčių vykdyti ūkio subjektų yra automatiškai neteisėtas. Objektyvus poreikis sudaryti Sutartis aptartas ankščiau. Tik PZU pasinaudojo galimybe greta atitinkamų paslaugų bendrojo draudimo pagrindu, teikti šias paslaugas savarankiškai. Tai rodo kryptingą AB „Lietuvos draudimas“ veiklos strategiją vengti rizikingų veiklų, o tai leidžia abejoti atsakovo prielaida, kad AB „Lietuvos draudimas“ būtų vienas įėjęs į naujai atsiradusias aptariamas rinkas. Ta aplinkybė, kad „rinkoje buvo kitų savarankiškai veikiančių draudikų“ savaime nesuponuoja išvados, jos ir PZU būtų galėjusi veikti savarankiškai. Tai, kad kai kurie ūkio subjektai atitinkamose rinkose veikia savarankiškai, nereiškia, kad kitiems ūkio subjektams yra draudžiama bendradarbiauti. Kitų savarankiškų konkurentų buvimas galėtų būti traktuojamas tik kaip aplinkybė, patvirtinanti AB „Lietuvos draudimas“ teiginį, jog nesudarę Generalinės bendradarbiavimo sutarties, šalys (o ypač PZU) negalėtų greitai ir plačiu mastu įeiti į naujas rinkas. Šį teiginį patvirtina ir ta aplinkybė, kad po Generalinės bendradarbiavimo sutarties sudarymo PZU ėmė drausti didelius projektus. Įsipareigojimas drausti iš anksto suderintomis sąlygomis galiojo tik iki tam tikros ribos (1 mln. Lt sumos). Todėl PZU turėjo didesnį rizikos apetitą ir buvo linkusi didesnes rizikas drausti savarankiškai.

Nutarime nėra pateikiama analizė, kuri parodytų, kokius konkrečiai konkurencijos parametrus ir kaip įtakojo nagrinėjamas susitarimas, t. y. nėra paaiškinama, kas ir kaip buvo „apribota“. Europos Komisijos gairių dėl SESV 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams 27 pastraipoje yra nurodoma, jog tam, kad susitarimas turėtų ribojamąjį poveikį konkurencijai, kaip apibrėžta 101 straipsnio 1 dalyje, jis turi daryti faktinį pastebimą neigiamą poveikį bent vienam iš konkurencijos rinkoje kriterijų: kainai, gamybos apimčiai, produktų kokybei, produktų įvairovei ar naujovėms, arba toks pastebimas neigiamas poveikis turi būti tikėtinas. Todėl Konkurencijos taryba privalėjo analizuoti nagrinėjamo susitarimo poveikį bent vienam iš šių konkurencijos atitinkamose rinkose parametrų ir įrodyti, kad nagrinėjamas susitarimo poveikis, viena vertus yra neigiamas, o kita vertus – pakankamai reikšmingas (pastebimas). Atsakovas nagrinėjamo susitarimo poveikį konkretiems konkurencijos parametrams bandė įvertinti, savo Pranešime apie atliktą tyrimą pateikdama „vidutinių kainų“ atitinkamose rinkose analizę. Tačiau AB „Lietuvos draudimas“ pateikus argumentuotus paaiškinimus, pagrįstus Draudimo priežiūros komisijos pozicija, jog tokio pobūdžio analizė draudimo rinkose yra metodologiškai klaidinga, o jos rezultatai – beprasmiai, atsakovas šios analizės į Nutarimą neperkėlė. 2007 m. Europos Komisijos vykdyto Verslo draudimo sektoriaus tyrimo ataskaitoje iš esmės nurodoma, kad reikšmingi atskirų draudimo sutarčių kaštų (t. y. rizikų) skirtumai, o tai reiškia, kad atskirų sutarčių „kainų“ lyginimas per laikotarpį yra ypač sunkus ir dažnai beprasmiškas. AB „Lietuvos draudimas“ teigimu, tai, kad šalių vidutinės draudimo įmokos neva didėjo Sutarčių galiojimo metu, reiškė ne kainų augimą konkrečiais metais, bet tai, kad apdraudžiamų projektų dydis ir su jais susijusios rizikos didėjo greičiau negu konkrečiais metais sudarytų draudimo sutarčių kiekis. Atsakovas nevertino nagrinėjamo susitarimo poveikio ir kitiems konkurencijos parametrams, t. y. pasiūlos apimčiai (niekur nėra teigiama, kad atitinkamus draudimo produktus norėję įsigyti vartotojai jų negavo), nagrinėjamų paslaugų kokybei, įvairovei ar inovacijoms šių paslaugų srityje. Tokios Nutarime nurodytos aplinkybės, kaip susitarimo šalių padėtis bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje, jų rinkos dalys, nagrinėjamų rinkų struktūra, bendros metodikos naudojimas, susitarimo sąlygų aprašymas, kitų ūkio subjektų veikla atitinkamoje rinkoje ir pan. nieko nepasako, kaip konkrečiai pasireiškė nagrinėjamo susitarimo poveikis konkurencijai.

Konkurencijos taryba neatliko tinkamos kontrafaktinės analizės. Atsakovas privalėjo atlikti tyrimą, kuris atsakytų į du pagrindinius klausimus: ar nesant Generalinės bendradarbiavimo sutarties, PZU būtų buvusi veiksmingu konkurentu teikiant draudimą statybų sektoriui; ar nesant minėtos sutarties, pareiškėjas būtų išlikęs veiksmingu konkurentu teikiant tą patį draudimą. Teigiamas atsakymas bent į vieną iš šių klausimų suponuotų tai, kad šalių bendradarbiavimas skatino konkurenciją. Atsakovas neįvertino to, kad nesant bendradarbiavimo susitarimo, PZU nebūtų tapęs veiksmingu konkurentu naujose statinio projektuotojo ar rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose. Tas pats pasakyta ir AB „Lietuvos draudimas“ atveju, t. y. kad nesant bendradarbiavimo susitarimo, ši įmonė būtų buvusi ne tokia sėkminga konkurentė aptariamoje rinkoje (pvz., nebūtų turėjusi galimybių teikti laidavimo draudimo paslaugų). Dėl nurodytų priežasčių nėra aišku, kokiu pagrindu atsakovas daro prielaidą, kad nesant bendradarbiavimo susitarimo, konkurencija būtų buvusi intensyvesnė. Pasibaigus Generalinei bendradarbiavimo sutarčiai, AB „Lietuvos draudimas“ prarado nemažą statybų sektoriaus dalį. Taigi atsakovas sąmoningai ignoruoja realius faktus.

AB „Lietuvos draudimas“ pateikti įrodymai, šio pareiškėjo nuomone, paneigia Konkurencijos tarybos išvadą dėl konkurencijos ribojimo. Priešingai, jie patvirtina, kad nagrinėjamas susitarimas turėjo teigiamą poveikį konkurencijai, t. y. šalių bendradarbiavimas sudarė prielaidas į atitinkamas rinkas įeiti PZU, o AB „Lietuvos draudimas“ efektyviai konkuruoti tiek naujose rinkose, tiek kitų statybos bendrovėms parduodamų draudimo produktų rinkose; Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo metu AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU konkuravo tiek tarpusavyje, tiek su trečiaisiais asmenimis; rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos nebuvo uždarytos, į jas įėjo ir kiti ūkio subjektai; kainų dinamikos analizė parodo, kad atitinkamose rinkose vyko kainų konkurencija, Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo metu kainos atitinkamose rinkose mažėjo. Nutarime apskritai nėra vertinama situacija atitinkamose rinkose po Generalinės bendradarbiavimo sutarties pasibaigimo. Faktiniai duomenys, AB „Lietuvos draudimas“ nuomone, rodo, kad nuo 2007 m. iki 2009 m. suminė šalių rinkos dalis pagal vertę sumenko 20 proc. rangovo civilinės atsakomybės draudimo segmente ir beveik 10 proc. statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo segmente. Tai rodo, kad Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu šalių pasiūlymai buvo labiau konkurencingi, nei jai pasibaigus, o tai patvirtina poziciją, kad bendrasis draudimas skatino konkurenciją. Jeigu bendradarbiavimo susitarimas būtų varžęs šalių tarpusavio konkurenciją, tai po jos pasibaigimo AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU būtų atsikovojusios tam tikrą rinkos dalį, tačiau įvyko priešingai. Spartus konkurentų rinkos dalių augimas 2007-2009 m. taip pat rodo, kad šalys jautė konkurencinį spaudimą ir todėl negalėjo veikti nepriklausomai nuo savo klientų ar konkurentų. Jeigu bendrojo draudimo susitarimas būtų turėjęs antikonkurencinį poveikį, būtų galima tikėtis tokių kainų pokyčių: susitarimo galiojimo metu kainos būtų gana stabilios ir (arba) vienodos, nes AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU kainų konkurencija būtų apribota; tokiu laikotarpiu kainos būtų išaugusios, nes būtų trūkę konkurencinio spaudimo; nustojus galioti bendradarbiavimo susitarimui, būtų buvę galima tikėtis, kad kainos sumažės, išaugus šalių konkurencijai. Skunde pateiktos diagramos iliustruoja, kad stebimos visiškai priešingos tendencijos. Sutarčių galiojimo laikotarpiu kainos buvo nestabilios, šios kainos mažėjo, o sutarčiai pasibaigus – išaugo. Atsakovo argumentas, kad „galbūt nesant sutarties, kainos būtų dar labiau mažėjusios“ yra akivaizdi prielaida, o Konkurencijos tarybos nutarimams taikomi įrodinėjimo standartai remtis prielaidomis draudžia. Iš esmės tokiu spekuliatyviu teiginiu be jokių įrodymų galima paneigti bet kokį teigiamo sutarties poveikio konkurencijai įrodymą. Tuo tarpu būtent Konkurencijos tarybai tenka pareiga įrodyti, jog nesant bendradarbiavimo susitarimo, kainos būtų dar labiau mažėjusios. Tai, kad nei Draudimo priežiūros komisija, nei Konkurencijos taryba negavo nei vieno skundo, taip pat parodo, kad neigiamo poveikio konkurencijai nebuvo.

Konkurencijos taryba nepagrįstai analizuoja šalių sudaryto susitarimo atitikimą negaliojantiems teisės aktams. Konkurencijos įstatymo 8 straipsnis, numatęs pareigą kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl „atskirosios išimties“ suteikimo, negalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d. Atsakovo teiginys, kad 2003 m. pradžioje buvo „leistini“ tik tokie bendrojo draudimo susitarimai, kurių šalių atitinkamos rinkos dalis neviršija 10 proc., yra neteisingas. Nei Lietuvos, nei ES teisėje nėra tokios taisyklės, kuri leistų skirstyti susitarimus į leistinus ar neleistinus pagal šalių rinkos dalis. Minėti 10 proc. yra tik indikacija. Nutarimo 8.2 punkte nurodoma aplinkybė, kad pagal 2003 m. vasario 27 d. Komisijos Reglamentą (EB) Nr. 358/2003 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms susitarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų rūšims draudimo sektoriuje (toliau – ir Bendrosios išimties reglamentas/Reglamentas Nr. 358/2003), 20 proc. neviršijanti rinkos dalis laikoma nesukeliančia prielaidų konkurencijos problemoms. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 151 patvirtinti Konkurencijos tarybos paaiškinimai nenustatė jokio leistinų ar draustinų susitarimų sąrašo. Juose minima 10 proc. rinkos dalis yra nurodoma, kaip indikacija, kad bendrojo draudimo šalių rinkos dalims neviršijant 10 proc., konkurencijos ribojimas nėra tikėtinas. Tačiau tai savaime nesuponuoja priešingos išvados – kad bendrojo draudimo šalims viršijant 10 proc., susitarimas automatiškai tampa ribojančiu konkurenciją ir neteisėtu. Tuo metu pagal Konkurencijos įstatymą buvo reikalaujama, kad šalys apie susitarimus praneštų ir dėl atskirosios išimties kreiptųsi tik tuo atveju, jeigu susitarimas riboja ar gali riboti konkurenciją. AB „Lietuvos draudimas“ nesikreipė į Konkurencijos tarybą, kadangi Generalinė bendradarbiavimo sutartis neribojo konkurencijos. Be to, minėtos sutarties sudarymo metu šalių bendra rinkos dalis buvo lygi (duomenys neskelbtini) proc.

Konkurencijos tarybos išvados dėl „bendrosios išimties“ netaikymo yra nesuderinamos su Nutarimo 7 dalyje pateikiama analize ir byloje esančiais įrodymais, o išvados dėl „atskirosios išimties“ netaikymo yra nesuderinamos su visuotinai pripažįstama pozicija, jog bendrasis draudimas yra viena svarbiausių prielaidų efektyviam draudimo sektoriaus funkcionavimui. AB „Lietuvos draudimas“ nesutiko, kad šalys negalėjo pasinaudoti Bendrosios išimties reglamente numatyta išimtimi naujoms rizikoms. Atsakovas pripažįsta, kad savanoriškojo ir privalomojo draudimo produktai iš esmės skiriasi tiek draudžiamos rizikos apimtimi, tiek pobūdžiu. Dėl to vien ta aplinkybė, jog iki 2003 m. Lietuvoje buvo teikiama savanoriškojo rangovo ar statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo paslauga, savaime nereiškia, kad privalomuoju rangovo ar statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimu apdraudžiamos rizikos nebuvo naujos. Ekspertų teigimu, atsakovas, laikydamasis pozicijos, jog veikla bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje yra galimybės įeiti į naujai atsiradusias rangovo ir statinio projektuotojo privalomojo draudimo rinkas įrodymas, faktiškai pripažįsta, kad tarp naujų produktų ir kitų civilinės atsakomybės draudimo produktų yra didelis pasiūlos pakeičiamumas – toks, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ galėtų būti laikomos galimais konkurentais teikiant naujus privalomus produktus statybos sektoriui. Tai reiškia, kad atitinkama rinka yra civilinės atsakomybės draudimas bendrai, ir kad ji apima ne tik naujus, bet ir privalomo draudimo produktus. Tokie atsakovo argumentai suponuoja žymiai platesnį atitinkamos rinkos apibrėžimą. Tokio platesnio atitinkamos rinkos apibrėžimo kontekste šalių bendra rinkos dalis sudarytų nuo (duomenys neskelbtini) proc. 2003 m. iki (duomenys neskelbtini) proc. 2005 m. Tokia šalių bendroji rinkos dalis neviršytų 20 proc. rinkos dalies ir būtų mažareikšmė. Konkrečios šalių bendradarbiavimo sąlygos buvo nustatytos ne Generalinėje bendradarbiavimo sutartyje, o papildomuose susitarimuose, kurie suteikė teisę bet kuriai iš sutarties šalių vienašališkai nutraukti bendrojo draudimo susitarimą netaikant jokių sankcijų (administravimo sutarčių 3.1 p.). Nagrinėjamas susitarimas neribojo konkurencijos, todėl poreikio taikyti bendrąją ar individualią išimtį nėra. AB „Lietuvos draudimas“ įrodymai, pagrindžiantys susitarimo dėl bendrojo draudimo atitikimo atskirosios išimties kriterijams, buvo atmesti, nes Konkurencijos tarybos analizėje neatsižvelgiama į visuotinai pripažįstamą bendrojo draudimo naudą. Atsakovas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, atmesdamas daugumą AB „Lietuvos draudimas“ argumentų hipotetinių prielaidų pagrindu, ignoravo įrodymus ir neteisingai taikė Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį, SESV 101 straipsnio 3 dalį bei Europos Komisijos gaires dėl EB sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo. Atsakovo analizė grindžiama antikonkurencinio bendrojo draudimo poveikio prezumpcija. Vien Bendrosios išimties reglamento buvimas suponuoja, kad su bendruoju draudimu yra siejama tam tikra nauda. Įrodinėjimo naštos perkėlimas susitarimo šalims dėl išimties taikymo savaime nereiškia visiško Konkurencijos tarybos pasyvumo. Sudarytas susitarimas skatino techninę pažangą ir ekonominį efektyvumą. Generalinė bendradarbiavimo sutartis reikšmingai padidino ekonominį efektyvumą išplėsdama atitinkamų rinkų pajėgumus, nes buvo sudarytos sąlygos dalijimuisi rizika. Šalys įgijo galimybę apdrausti didesnes rizikas ir/arba didesnį kiekį mažesnių rizikų. Dėl to padidėjo pasiūla rinkoje. Bendradarbiavimas sudarė sąlygas plataus masto PZU įėjimui į rinką bei leido AB „Lietuvos draudimas“ išlikti efektyviu konkurentu teikiant draudimo paslaugas statybų sektoriaus įmonėms. Dėl bendradarbiavimo susitarimo vartotojai gavo papildomos naudos: Sutarčių galiojimo metu kainos rinkoje mažėjo; PZU pasiūlymai skyrėsi nuo AB „Lietuvos draudimas“ teikiamų pasiūlymų; klientai turėjo didesnes pasirinkimo galimybes, nes statybos sektoriuje draudimo paslaugas galėjo pasiūlyti ne du, o keturi patikimi paslaugų teikėjai; kelių rinkoje įsitvirtinusių ir finansiškai patikimų draudikų, draudžiančių nuo konkrečios rizikos, buvimas suteikia apdraustajam galimybę labiau išskaidyti kredito riziką bei didesnį stabilumą; kai draudikas turi specifinių tam tikro segmento žinių ir patirties, yra didesnė galimybė, jog bendro draudimo apsauga nuo konkrečios rizikos bus suteikta ir valdoma adekvačiomis sąnaudomis, kas yra naudinga ir apdraustajam. Konkurencijos taryba turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos prielaidą, kad kainų mažėjimą galėjo nulemti ir kiti veiksniai, nesusiję su bendruoju draudimu. Tai, kad kainos pasibaigus bendradarbiavimui padidėjo, įrodo priežastinį ryšį tarp kainų mažėjimo tendencijos ir Generalinės bendradarbiavimo sutarties. Susitarime numatyti ribojimai buvo būtini ir proporcingi. Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad taikant šią nuostatą, yra vertinamas ne paties bendradarbiavimo, bet jame įtvirtinamų ribojimų būtinumas. Tuo tarpu šiame kontekste atsakovas vertina šalių poreikį sudaryti bendradarbiavimo susitarimą. Generalinės bendradarbiavimo sutarties sąlygos nenustato ribojimų, kurie būtų nesusiję su bendruoju draudimu. AB „Lietuvos draudimas“ akcininko sprendimas sustabdyti laidavimo draudimo teikimą buvo ne subjektyvi, o objektyvi aplinkybė, sukėlusi konkrečias pasekmes, dėl kurių šios įmonės galimybės konkuruoti teikiant paslaugas ženkliai sumažėjo. AB „Lietuvos draudimas“ pasitraukimas iš šio sektoriaus sukeltų neigiamas pasekmes konkurencijai, nepriklausomai nuo to, kad tai nulėmė akcininko sprendimas. Tuo tarpu staigus AB „Lietuvos draudimas“ rinkos dalies rangovo civilinės atsakomybės draudimo segmente kritimas nuo (duomenys neskelbtini) proc. 2007 m. iki (duomenys neskelbtini) proc. 2009 m. rodo, kokią praktinę reikšmę turėjo galimybė pasiūlyti draudimo paketą, į kurį įeitų ir laidavimo draudimas. Konkurencija nebuvo ribojama didelėje atitinkamos rinkos dalyje. Esančios didelės rinkos dalys savaime nereiškia didelės rinkos galios arba neigiamo poveikio, jeigu kliūtys patekti į rinką ir plėstis joje yra nedidelės, ir klientai gali lengvai pereiti prie kitų paslaugų teikėjų. Bylos medžiagoje esanti medžiaga parodo didelį rinkos dalių kintamumą.

Nutarime neteisingai traktuojama įtariamo pažeidimo trukmė. Nors Konkurencijos taryba pripažįsta, jog Konkurencijos įstatymą tariamai pažeidžiantis pareiškėjų bendradarbiavimas baigėsi 2007 m. gruodžio 31 d., įrodinėja, kad įtariamo pažeidimo terminas tęsėsi iki 2009 m. gruodžio 30 d., nes iki šio laiko galiojo keletas pareiškėjų su klientais sudarytų sutarčių. Pažeidimo termino siejimas ne su bendradarbiavimo trukme, o su sutarčių, pasirašytų tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir klientų, ir/ar PZU bei jos klientų trukme ne tik kad nėra pagrįstas įstatymo nuostatomis, bet ir nelogiškas. Kadangi atsakovas inkriminuoja konkurenciją ribojantį susitarimą, antikonkurencinį aspektą kildina iš šalių bendradarbiavimo, įtariamas pažeidimas pasibaigė tada, kai nutrūko šalių bendradarbiavimas, t. y. 2007 m. gruodžio 31 d. Pasibaigus bendradarbiavimui, šalys ėmė teikti draudimą savarankiškai, o vadovaujantis atsakovo pozicija, tektų pripažinti, kad veikdami savarankiškai, AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU nekonkuravo. Tačiau nėra jokių įrodymų, jog šalys būtų tęsusios bendradarbiavimą po 2007 m. gruodžio 31 d. Atsakovas pažeidimo trukmę bando sieti ne su pačiu pažeidimu, bet su jo tariamomis pasekmėmis rinkai, tačiau tai du skirtingi dalykai. Be to, kaip minėta anksčiau, atsakovo išvados dėl ilgalaikių sutarčių yra nepagrįstos. Konkurencijos taryba teigia, kad susitarimas konkurenciją ribojo savo pasekmėmis, taigi poveikio prekybai tarp valstybių narių įrodinėjimo analizė turėtų būti pagal susitarimo pasekmes. Tokios analizės Konkurencijos taryba neatliko, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, jog susitarimas galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių. Atsakovas nėra teisus, teigdamas, kad vien dėl to, kad susitarimas apima Lietuvos teritoriją, jis pažeidžia prekybą tarp valstybių narių. Toks poveikis mažai tikėtinas turint omenyje ir produkto pobūdį: privalomasis civilinis draudimas yra Lietuvos įstatymais įtvirtinta prievolė, kuri taikoma tik Lietuvoje veikiančioms statybų bendrovėms. Visi draudikai galėjo konkuruoti dėl draudimo paslaugų teikimo kiekvienam iš naujų projektų, ir klientai, norėdami įsigyti naujų projektų draudimą, nebuvo susaistyti su esamu draudiku.

AB „Lietuvos draudimas“ veiksmuose nėra nei tyčios, nei neatsargumo, o sudarydama tariamai neteisėtą susitarimą, įmonė neturėjo jokių galimybių spręsti, kad jos veiksmai galėtų pažeisti konkurencijos teisės reikalavimus, todėl atsakovo sprendimas paskirti griežčiausią poveikio priemonę, t. y. baudą, pažeidžia Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytą proporcingumo principą. AB „Lietuvos draudimas“ yra kaltinamas neteisėtu susitarimu, kurį sudarydamos šalys neturėjo tikslo riboti konkurencijos (tai pripažįstama ir Nutarime). Tyčios ar didelio neatsargumo nebuvimą patvirtina tyrimo metu nustatyti faktai, kad AB „Lietuvos draudimas“ pranešė apie susitarimus Draudimo priežiūros komisijai ir gavo leidimą, visose su klientais sudaromose draudimo sutartyse pareiškėjas nurodydavo, kad laidavimo garantijų atžvilgiu AB „Lietuvos draudimas“ veikia kaip PZU agentas, o rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju paslaugos buvo teikiamos pagal bendrojo draudimo susitarimą su PZU. Europos Komisija teigia, kad baudų skyrimas tokiais atvejais, kai susitarimo teisėtumą sunku įvertinti dėl teisinio vertinimo sudėtingumo ir precedentų nebuvimo yra netikslingas. Ignoruojama ir aplinkybė, jog šalys neturėjo praktinės galimybės įsivertinti savo rinkos dalis visiškai naujose rinkose. Draudimo priežiūros komisija informaciją apie draudikų rinkos dalis atitinkamose rinkose ėmė viešai skelbti tik nuo 2007 m.

Tyrimo metu buvo padaryti anksčiau minėti procedūriniai pažeidimai, kurie reikšmingai apribojo AB „Lietuvos draudimas“ teisę į gynybą. Papildomai nurodyta, kad Nutarimu AB „Lietuvos draudimas“ buvo paskirta santykinai didelė piniginė bauda. Ši bauda nėra kompensacinio pobūdžio, paskirta bauda siekiama ne tik individualios, bet ir bendrosios prevencijos tikslų. Nubaudimas už konkurencijos teisės aktų pažeidimą AB „Lietuvos draudimas“ gali sąlygoti ir kitas neigiamas pasekmes, pvz., eliminuoti galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Taigi atsakovo vykdyta konkurencijos teisės pažeidimo tyrimo bei bylos nagrinėjimo procedūra yra priskirtina prie baudžiamojo pobūdžio bylų, kurioms turėtų būti suteikta tokio lygio teisių į gynybą apsauga, kokia numatyta pagal EŽTK ir Europos Sąjungos teismų praktiką. Nutarime AB „Lietuvos draudimas“ buvo inkriminuotas pažeidimas, kurio tyrimas nebuvo pradėtas teisėtai. Konkurencijos tarybos nutarime dėl tyrimo pradėjimo nurodyti tyrimo tikslai saisto ir pačią Konkurencijos tarybą, nebent atitinkamu Konkurencijos tarybos nutarimu vykdomo tyrimo apimtis būtų išplėsta arba būtų pradėtas naujas tyrimas. Todėl nepriėmus nutarimu Nr. 1S-49 apibrėžto tyrimo apimtį išplečiančio nutarimo, Konkurencijos taryba negali nukrypti nuo nutarime dėl tyrimo pradėjimo nurodytų tyrimo tikslų. Konkurencijos taryba negali įrodymų, kurie buvo surinkti tiriant vienus įtarimus (įskaitant įrodymus, surinktus teismo sankcionuoto patikrinimo metu) panaudoti tiriant kitus įtarimus, ypač turint omenyje tai, kad dėl pastarųjų įtarimų tyrimo net nebuvo priimtas atitinkamas nutarimas. Atsakovo pareigūnai nebuvo įgalioti tirti PZU bendradarbiavimo bendrai teikiant draudimo paslaugas, o AB „Lietuvos draudimas“ buvo informuotas apie kitus tyrimo tikslus nei tie, kuriais buvo panaudoti surinkti įrodymai. Konkurencijos teisės pažeidimo tyrimo procesas yra specifinė, formalizuota procedūra, pradedama priimant formalų teisės aktą, kuriame nurodomas konkretus tyrimo dalykas ir tikslas. Tyrimo pradėjimas visada siejamas su tam tikru įtarimu, todėl Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 1S-49 rezoliucinė dalis negali būti taikoma atsietai nuo nutarimo motyvuojamosios dalies, kurioje yra įvardinami konkretūs įtarimai. Tyrimas gali būti pradedamas tik konkrečių (o ne abstrakčių) įtarimų pagrindu, tyrimo veiksmai turi būti susiję su tyrimo tikslais, t. y. ištyrimu tų įtarimų, dėl kurių tyrimas pradėtas. Taigi Nutarimas grindžiamas neteisėtai surinktais įrodymais, juo buvo užbaigtas neteisėtai pradėtas tyrimas. Konkurencijos taryba, atsisakydama suteikti pakankamą terminą atsakyti į pateiktus kaltinimus, pažeidė AB „Lietuvos draudimas“ teisę į gynybą, o suteiktas terminas (14 d.) atsiliepimui pateikti nebuvo objektyviai pakankamas ir protingas. Dalis tyrimo medžiagos liko neteisėtai užslaptinta. Konkurencijos tarybos darbo reglamento nuostatos nustato duomenų pripažinimo komercine paslaptimi procedūrą: 1) turi būti priimtas motyvuotas pareigūno sprendimas dėl ūkio subjekto pateiktos informacijos apsaugos; 2) ūkio subjektas, pateikęs prašymą dėl komercinių paslapčių apsaugos, privalo pateikti atitinkamo dokumento nekonfidencialų išrašą su siekiamos užslaptinti informacijos aprašymu. Atsakovo pareigūnų elgesys, savo iniciatyva užslaptinant tam tikrą bylos informaciją, yra neteisėtas.

Paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepimo (VI t., b. l. 117-183) AB „Lietuvos draudimas“ papildomai paaiškino, kad Konkurencijos tarybos nurodomasPZU elgesys po Generalinės bendradarbiavimo sutarties sudarymo negali būtų traktuojamas kaip reikšmingas kontrafaktinei analizei vien dėl to, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp Generalinės bendradarbiavimo sutarties irPZU elgesio.Generalinės bendradarbiavimo sutarties tikslas buvo perduoti PZU reikiamą know-how ir žinias. Dėl to ta aplinkybė, kad PZU ėmė aktyviai veikti naujai atsiradusiose rinkose, savaime negali būti patikimu įrodymu, jog nesant Generalinės bendradarbiavimo sutarties,PZU įeitų į šias rinkas savarankiškai ir pakankamai plačiu mastu.AB „Lietuvos draudimas“ pateikė analizę, įrodančią, jog net ir stiprias pozicijas bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje turintys draudikai paprastai nėra linkę įeiti į naujas privalomojo civilinės atsakomybės draudimo rinkas. (duomenys neskelbtini), kurios pasirašytų draudimo įmokų bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje suma buvo panaši į PZU, savarankiškai įėjo tik į rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinką. Į vieną iš dviejų naujai atsiradusių rinkų įėjo ir (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).Argumentas, jog iš pateiktų duomenų taip pat matyti, kad nuo pat bendrojo draudimo pradžios 2003 m. savarankiško draudimo sutarčių, sudarytų anksčiau nei bendro draudimo sutartys, yra palyginti reikšmingas skaičius, yra naujas, nes juo nebuvo remtasi nei Pranešime apie atliktą tyrimą, nei Nutarime. Pateikdama šį argumentą teisminio nagrinėjimo stadijoje, Konkurencijos taryba pažeidžia Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 3 dalies reikalavimą. Argumentas, jog iki privalomojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo įvedimo PZU buvo suteikusi šio draudimo paslaugų ne ką mažiau nei kiti rinkos dalyviai, yra beprasmis, kadangi kiti rinkos dalyviai, kaip ir PZU, šių draudimo paslaugų suteikė labai mažai.

Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ su skundu (V t., b. l. 1-22) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Nutarimo dalį, kurioje Nutarimas taikomas PZU.

Skunde PZU paaiškino, kad Nutarimo prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams sąlygoja tai, kad Konkurencijos taryba Konkurencijos įstatymo 5 ir 6 straipsnius, SESV 101 straipsnį bei šiuos teisės aktus įgyvendinančius teisės aktus taikė neteisingai, pažeisdama ir/arba neatsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teismų ir ESTT, taip pat Europos Komisijos suformuotą Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės taikymo praktiką bei išaiškinimus. PZU skunde nurodė iš esmės tas pačias bendrojo draudimo susitarimo sudarymo aplinkybes, kaip ir AB „Lietuvos draudimas“.

Konkurencijos taryba, priimdama Nutarimą, neįvertino arba nepakankamai įvertino teigiamų/prokonkurencinių šalių sudaryto susitarimo aspektų. Susitarimas dėl bendrojo draudimo atitiko Bendrosios išimties reglamento reikalavimus. Šiuo reglamentu suteiktas „saugus uostas“, reiškiantis, kad susitarimai, patenkantys į atitinkamos bendrosios išimties reglamento taikymo sritį, automatiškai pripažįstami atitinkančiais SESV 101 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Net pripažinus, kad atitikdamas Bendrosios išimties reglamento reikalavimus, susitarimas neatitiko Lietuvos teisės reikalavimų, šalims, sudariusioms tokį susitarimą, negalėtų būti taikomos jokios neigiamos pasekmės pagal Lietuvos ar Europos Sąjungos teisę, kadangi reiktų pripažinti, kad susitarimo tariamą neteisėtumą nutraukė Lietuvoje įsigaliojęs Bendrosios išimties reglamentas. Jeigu pripažįstama, kad rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas sudaro skirtingas produkto rinkas, atskiras ne tik nuo bendrosios civilinės atsakomybės draudimo rūšies ir profesinės civilinės atsakomybės draudimo rūšies, bet ir nuo savanoriškojo draudimo rūšių analogų, reikia pripažinti ir tai, kad rizikos, kurias toks draudimas dengia, taip pat yra naujos. Atsakovas pabrėžia, kad rizikų charakteristikos ir ypatumai, tokie kaip rizikos dažnumas, reikalavimų dydžiai, leidžia atskirti atskiras rinkas. Šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad rizikų charakteristikos, išsiskiriančios tokių rizikų draudimą į atskiras rinkas, neturėtų būti laikomos kaip naujos rizikos. Draudikui riziką apibrėžia būtent rizikos draudimo taisyklės, todėl jam net ir panašiai įvardijamos rizikos yra skirtingos rizikos, nes jos reikalauja kitokių tikimybinių apskaičiavimų, skirtingų prielaidų dėl nedraudiminių įvykių. Draudikui kiekvienos iš esmės naujos draudimo taisyklės, ypač nustatytos valstybės teisinio reguliavimo, sukuria atskirą riziką ir poreikį skirtingai skaičiuoti draudiminio įvykio atsiradimo tikimybę. Todėl valstybinis reguliavimas sukuria ne tik naują rinką, bet ir naują draudiminę riziką draudikui. Komisijos reglamente Nr. 267/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikrų rūšių susitarimams, sprendimams ir suderintiems veiksmams draudimo sektoriuje (toliau – Naujasis bendrosios išimties reglamentas) pateikiamas naujos rizikos apibrėžimas yra Bendrosios išimties reglamente (2003 m.) pateiktos naujos rizikos sąvokos patikslinimas. Naujajame bendrosios išimties reglamente peikta naujos rizikos sąvoka apima ir tokias rizikas, kurių pobūdis ar mastas iš esmės pasikeitė. Būtent dėl to Lietuvos Respublikos statybos įstatymu ir Valstybinės draudimo priežiūros komisijos taisyklėmis sukurtas naujos kokybės draudimas turi būti laikomas naujos rizikos draudimu ir jam turėtų būti taikomas Bendrosios išimties reglamentu suteiktas „saugus uostas“.

Konkurencijos tarybos antikonkurencinių pasekmių analizė nebuvo pakankama, t. y. atsakovas neįrodė, kad susitarimas dėl bendrojo draudimo apribojo konkurenciją rinkoje. Fakto, kad dėl rinkos dalių susitarimui netaikoma bendroji išimtis, nepakanka, kad būtų padaryta išvada, jog susitarimas patenka į 81 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį, arba, kad jis neatitinka 81 straipsnio 3 dalies sąlygų. Didelė atitinkamų rinkų dalis savaime neparodo neigiamų konkurencijai pasekmių. Tai patvirtina ir Bendrosios išimties reglamentas, nustatantis, kad draudžiant naujas rizikas, net ir labai didelė veikiamos rinkos dalis neturi įtakos, ir bendrojo draudimo susitarimams automatiškai suteikiamas „saugus uostas“ bent 3 metams. Būtina įvertinti, ar prokonkurenciniai efektai ir sukurtas efektyvumas neatsveria konkurenciją ribojančių padarinių. Kai naujos rizikos vertinimas nėra aiškus, toks vertinimas privalo būti atliekamas iš anksto preziumuojant, kad susitarimas turi stiprių prokonkurencinių efektų. Atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad antikonkurencinės pasekmės buvo labai reikšmingos ir žymios. Mažą rinkos dalį užimančių draudikų pulo susitarimai yra automatiškai priskiriami prokonkurenciniams susitarimams. Taigi pulo susitarimą sudariusių draudikų užimama didelė rinkos dalis parodo ne neigiamus padarinius konkurencijai, o tik tai, kad toks susitarimas nėra automatiškai prilyginamas teigiamas pasekmes konkurencijai ir vartotojams turinčiam susitarimui. Nutarime, skaičiuojant AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU susitarimo poveikį tam tikrai rinkos daliai, nepagrįstai sumuojamos įmokos, gautos pagal administravimo sutartis, ir įmokos, gautos draudžiant savarankiškai. Pulo kainodaros žinojimas nereiškia, kad abu pulo nariai žino kito pulo nario individualią kainodarą. Todėl konkurencijai tarp pulo narių, vykdančių savarankišką draudimą, nėra užkertamas kelias. Nutarimas šiuo požiūriu nepateikia jokių duomenų, kad tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU, savarankiškai teikiant rangovo civilinės atsakomybės ir statinio projektuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugą, nebuvo realios konkurencijos. Atsakovas nevertino ir to, kad įeidamos į atitinkamas naujas rinkas, kiekviena iš šalių turėjo po (duomenys neskelbtini) proc. atitinkamos rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos. PZU, drausdama rangovo ir statinio projektuotojo civilinę atsakomybę savarankiškai, t. y. atskirai nuo pulo, nuolat didino savo rinkos dalį atitinkamose rinkose. Susitarimas dėl bendrojo draudimo nenustatė šalims pareigos atitinkamus produktus platinti tik Generalinės bendradarbiavimo sutarties ribose. PZU rinkos dalies augimas rodo, kad šalys tarpusavyje konkuravo, todėl faktiškai susitarimas dėl bendrojo draudimo neribojo konkurencijos arba bent jau neribojo tiek, kad neigiamų padarinių neatsvertų teigiami padariniai. Vidutinių metinių draudimo įmokų augimas neturi priežastinio ryšio su konkurencinio spaudimo nebuvimu. Draudimo įmokos priklausė nuo keleto dedamųjų, o baziniai tarifai nesikeitė per bendrojo draudimo susitarimo galiojimo laikotarpį. Ekonomikos augimas ir konkrečiai statybų apimčių augimas sudarė prielaidas vidutinių metinių draudimo įmokų nuolatiniam didėjimui. Tik nesant jokio kito poveikio, t. y. nesikeičiant kitiems rinkos kintamiesiems, vidutinės metinės draudimo įmokos tendencija gali atspindėti realią draudimo kainos tendenciją (atskiro poliso kainos didėjimą ar mažėjimą). Tačiau, kadangi minėti kintamieji augo, todėl vidutinės metinės draudimo įmokos tendencija negali būti remiamasi, siekiant atskleisti Generalinės bendradarbiavimo sutarties poveikį konkurencijai. Nutarime daroma prielaida, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU nekonkuravo tarpusavyje, yra nepakankama atsverti susitarimo prokonkurencinius efektus. Be to, išvada apie šalių nekonkuravimą iš principo yra nepagrįsta ir neteisinga.

Susitarimas galiojo mažiau nei 5 metus, nes pradėjo būti taikomas nuo 2003 m. liepos 14 d., įsigaliojus administravimo sutartims ir rizikos vertinimo tvarkoms, ir baigė galioti 2007 m. gruodžio 31 d. Taigi faktinė susitarimo trukmė yra 4,5 metų. Konkurencijos taryba neteisingai skaičiuoja Generalinės bendradarbiavimo sutarties, administravimo sutarčių ir jų pagrindu sudaryto susitarimo dėl bendrojo draudimo padarinius rinkai nuo 2003 m. vasario 26 d., t. y. Generalinės bendradarbiavimo sutarties sudarymo dienos. Susitarimo padariniai rinkai gali atsirasti tik nuo tada, kai susitarimas pradedamas faktiškai taikyti, todėl susitarimo dėl bendrojo draudimo pasekmės rinkai atsirado anksčiausiai 2003 m. liepos mėnesį, kai šalys gavo Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos leidimą. Be to, Konkurencijos taryba daro klaidą, manydama, kad susitarimo dėl bendrojo draudimo pasekmių pabaigą reikia išplėsti ilgesniam laikotarpiui nei galiojo pats susitarimas. Neigiamų padarinių poveikis rinkai galėtų išsiplėsti laikotarpiu po Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo pabaigos tik tuo atveju, jei padariniai pasireikštų rinkos uždarymo ar kainų palaikymo efektais. Tačiau tokių padarinių atsakovas nenurodė ir neįrodė. Pagal atitinkamas draudimo teisės aktų nuostatas, draudėjas visada turėjo galimybę nutraukti draudimo sutartį ir reikalauti grąžinti proporcingą draudimo įmokos dalį.

Negalima atsisakyti individualios išimties taikymo galimybių vertinant vien tai, kad šalys nesikreipė į Konkurencijos tarybą dėl individualios išimties suteikimo. Generalinė bendradarbiavimo sutartis ir ją įgyvendinantys dokumentai atitiko 4 sąlygas, kurioms esant būtų taikoma atskiroji išimtis pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį ir SESV 101 straipsnio 3 dalį: efektyvumo didinimas, sąžininga sukurtos naudos dalis pirkėjams, susitarimo būtinumas ir nedidelio masto konkurencijos ribojimas. Draudimo sektoriuje susitarimai dėl bendrojo draudimo faktiškai yra preziumuojami kaip atnešantys rinkai efektyvumą ir inovatyvumą, kadangi pulų dalyviai pasidalina ir išskaido priimamas rizikas, tokiu būdu sumažindami tikimybę, kad įvykus stambaus masto draudžiamam įvykiui, draudimas nesugebės išmokėti reikiamos draudimo išmokos. Nagrinėjamu atveju bendrojo draudimo susitarimo pagrindu, be to, atsirado daugiau konkurentų, gebančių sukurti vienas kitam konkurencinį spaudimą, turint galvoje tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ padėjo PZU įeiti į atitinkamas rinkas. AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU, tiek veikdami pulo rėmuose, tiek ir savarankiškai, susidūrė su kitų rinkos dalyvių konkurenciniu spaudimu. Konkurencijos teisėje preziumuojama, kad esant konkurenciniam spaudimui iš kitų rinkos dalyvių, susitarimų sukurto efektyvumo sukurtos naudos sąžininga dalis yra perkeliama vartotojams. Toks efektyvumas, koks buvo pasiektas šalims dalyvaujant bendrojo draudimo puluose Generalinės bendradarbiavimo sutarties rėmuose, nebūtų buvęs pasiektas šalims atskirai bandant įeiti į rinką.

Piniginių baudų bendrojo draudimo šalims skyrimas prieštarauja objektyvumo ir proporcingumo principams, numatytiems Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje. Jeigu objektyviai PZU veiksmai lėmė tam tikrą neigiamą poveikį konkurencijai, toks pažeidimas buvo neaiškus ir sunkiai užčiuopiamas. Buvo gautas Draudimo priežiūros komisijos pritarimas. Atsakovas neteisingai įvertino susitarimo dėl bendrojo draudimo poveikį atitinkamai rinkai pagal jo trukmę. Kadangi susitarimas pakliuvo į Bendrosios išimties reglamento suteiktą trejų metų „saugų uostą“, bauda turėtų būti atitinkamai mažinama arba apskritai netaikoma.

Konkurencijos taryba atsiliepime į AB „Lietuvos draudimas“ skundą (IV t., b. l. 26–79) nurodė, kad su juo nesutinka, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad konkurencijos teisės taikymo principų nagrinėjamoje byloje nepažeidė. AB „Lietuvos draudimas“ neįsigilino į Nutarimo išvadas. Skunde nurodomi teisiniai reikalavimai ir standartai iš esmės yra taikytini nagrinėjant bylas, susijusias su realiu konkurenciją ribojančiu draudžiamo susitarimo poveikiu, o Nutarime pasakyta, jog tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU sudarytas susitarimas dėl bendrojo draudimo vertintinas pagal savo potencialų konkurenciją ribojantį poveikį. Pažeidimams, kurie konkurenciją riboja savo realiu poveikiu, ir pažeidimams, kurie sąlygoja potencialų konkurenciją ribojantį poveikį, taikytini tam tikra apimtimi skirtingi įrodinėjimo standartai. AB „Lietuvos draudimas“ savo argumentus grindžia Europos Komisijos gairėmis dėl SESV 101 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams (ankstesnės Europos Komisijos rekomendacijos dėl EB steigimo sutarties 81 str. taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams), tačiau tiek dabartinių gairių 18 punkte, tiek ankstesnių rekomendacijų 13 punkte nustatyta, kad jos netaikomos, jeigu atskiriems sektoriams, tokiems kaip žemės ūkis, transportas arba draudimas, galioja atskirų sektorių taisyklės. Tokio pobūdžio bendrojo draudimo susitarimai, kokį sudarė AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU, savaime nėra draudžiami. Vertinant nagrinėjamo bendrojo draudimo susitarimo galimą neigiamą įtaką konkurencijai ir jo atitiktį konkurencijos teisės normoms, draudžiančioms sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus, buvo analizuotos tiek aplinkybės, susijusios su šio susitarimo pobūdžiu, tiek aplinkybės, kuriomis jis buvo sudarytas bei įgyvendinamas, taip pat kitos reikšmingos aplinkybės, kurios leidžia spręsti dėl šio susitarimo neigiamą įtaką konkurencijai bei ją atsveriančius veiksnius. Ūkio subjektai yra traukiami atsakomybėn nustačius tiek realų, tiek potencialų konkurenciją ribojantį jų sudaryto susitarimo poveikį. SESV 101 straipsniu, kaip ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsniu, yra draudžiami ir susitarimai, kurie lemia tikėtiną neigiamą poveikį konkurencijai, ir nustačius, jog šis tikėtinas poveikis konkurencijai yra pakankamai didelis, laikytina, jog konkurencijos pažeidimas yra įrodytas.

AB „Lietuvos draudimas“ sugretina du skirtingus dalykus, kuriuos nagrinėjo Konkurencijos taryba – pasiūlos pakeičiamumo standartą, taikytiną apibrėžiant atitinkamą rinką, ir tai, su kokiomis kliūtimis ar pranašumais susidurtų paslaugų teikėjas, nusprendęs įeiti į naujai suformuotas rinkas, kuriose bus teikiamos savo pobūdžiu panašios į anksčiau teiktąsias, tačiau tam tikra apimtimi modifikuotas, pakeistos paslaugos. Konkurencijos tarybai analizuojant AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU padėtį bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje iki 2003m., nesiekė nustatyti šių ūkio subjektų konkurentų, buvo siekiama nustatyti, kiek šios bendrovės buvo pajėgios savarankiškai, nesudarant susitarimo dėl bendrojo draudimo įeiti į naujas rinkas. Kartu sudėjus AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU uždirbtas įmokas, jų dalis bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje sudarė (duomenys neskelbtini) proc. AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU teikė statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, atsakomybę draudžiant savanoriškuoju pagrindu – UAB PZU draudė tik statinio projektuotojo civilinę atsakomybę, o AB „Lietuvos draudimas“ draudė abi rūšis. Apibrėžiant atitinkamas rinkas, šių draudimo paslaugų privalomasis ir savanoriškasis draudimai yra vertintini atskirai, nes šių draudimo paslaugų skirtumai yra pakankami tam, kad būtų galima pripažinti, jog per trumpą laikotarpį paslaugų teikėjui būtų sudėtinga anksčiau teikus vienas paslaugas, pradėti teikti kitas. Taigi Konkurencijos taryba pagrįstai vertino abiejų draudikų padėtį iki privalomojo draudimo įvedimo bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje, nes šis vertinimas atskleidė draudikų objektyvias galimybes įeiti į naujas rinkas. Tokia padėtis 2002 m. paneigia AB „Lietuvos draudimas“ skunde nurodytą argumentą, kad PZU minėtu laikotarpiu buvo neva silpnas rinkos žaidėjas, nesudaręs reikšmingos konkurencijos. Kaip matyti, PZU savo pajėgumu nesiskyrė nuo kitų rinkos dalyvių ir buvo lygiavertis konkurentas. Civilinės atsakomybės grupėje taikomi draudimo principai yra iš esmės savo pobūdžiu panašūs, nepaisant to, kokia konkreti rizika yra draudžiama. Atsižvelgusi į tai, kad abi nagrinėjamos bendrovės draudė su statinio projektuotojo ir rangovo veikla susijusias rizikas savanoriškais pagrindais iki privalomojo draudimo įvedimo ir bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje jos užėmė stiprias pozicijas, Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek PZU į privalomojo draudimo rinkas galėjo įeiti savarankiškai, nesudarydamos bendrojo draudimo susitarimo, kuris nagrinėjamu atveju ribojo konkurenciją. AB „Lietuvos draudimas“ argumentas, kad ši įmonė ir PZU teikia nedaug privalomojo draudimo paslaugų rūšių, šiuo požiūriu atmestinas. Bendrovės turėjo pakankamą įdirbį ir žinių bagažą tam, kad galėtų minėtas rizikas privalomai drausti savarankiškai, nebendradarbiaudamos. Abi nagrinėjamos bendrovės, objektyviai lyginant su jų konkurentais, turėjo tolygų ar netgi didesnį potencialą pakankamai greitai ir efektyviai įeiti į naujas privalomojo draudimo rinkas. Tuo tarpu aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) ar dar kitas bendrovių konkurentas pasirinko teikti ar neteikti privalomojo draudimo paslaugas, nėra reikšminga. Konkurencijos taryba laikosi pozicijos, jog privalomojo draudimo reikalavimo įsigaliojimas ir statybų sektoriaus augimas suponavo sparčiai augančią ir garantuotą paklausą civilinės atsakomybės draudimui. Įvedus privalomąjį draudimą, civilinę atsakomybę tapo privaloma drausti beveik visais atvejais. Tai reiškia, jog naujais šių draudimo paslaugų pirkėjais tapo ne tik tie draudėjai, kurie galėjo būti vertinami kaip pakankamai rizikingi (ir kurie būtų draudęsi savanoriškuoju draudimu pagal ankstesnę tvarką), bet ir visi kiti draudėjai, kurių statybų projektai vertintini kaip mažai rizikingi ir kurie net nebūtų draudęsi savanoriškuoju draudimu pagal anksčiau galiojusią tvarką. Dėl to Konkurencijos taryba ir nurodė, kad vadovaujantis rinkos logika, yra pagrįsta, jog visi draudikai savo veiklą organizuotų taip, kad galėtų pritraukti kuo daugiau naujų draudėjų ir užimti kuo didesnes atitinkamų rinkų dalis. Argumentą, kad naujai susiformavusios rinkos buvo traktuojamos kaip rizikingos ir dėl to nepatrauklios, paneigia AB „Lietuvos draudimas“ pozicija tyrimo metu. Jis yra nurodęs kad įvedus privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, draudžiamos rizikos tapo labiau subalansuotos. Duomenys patvirtina, kad tik pirmaisiais bendrojo draudimo metais iš šio draudimo uždirbtų įmokų ir išmokų sumos santykis viršijo 20 proc., tuo tarpu kiekvienais kitais metasi AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU uždirbtų įmokų ir išmokų santykis tolygiai reikšmingai mažėjo. Kad ir kokiomis nepatraukliomis šias naujas rinkas apibūdintų pareiškėjai, tyrimo metu nustatyta, kad į jas įėjo kiti mažesni draudikai, tačiau savarankiškai, neapjungdami savo pajėgumų. AB „Lietuvos draudimas“ tyrimo metu keitė savo poziciją dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo. Iš pradžių įmonės teigė, jog savanoriškasis ir privalomasis nagrinėjamų statybos paslaugų draudimas yra labai panašūs, nes ir specialistų, vertinančių šias rizikas, kompetencija yra beveik vienoda. Tai patvirtina, jog savanoriškąjį ir privalomąjį draudimus AB „Lietuvos draudimas“ tyrimo pradžioje laikė pakeičiamais. Vadinasi, savanoriškasis ir nuo 2003 m. privalomasis civilinės atsakomybės draudimai buvo teikiami toje pačioje verslo srityje, o pasikeitė tik draudimo pobūdis (iš savanoriškojo tapo privalomasis). Taigi naujai susiformavusiose rinkose abu draudikai turėjo galimybę pakankamai tiksliai ir apibrėžtai įvertinti tam tikra apimtimi pasikeitusios, tačiau jau anksčiau draustos rizikos portfelį bei veiklos naujai atsiradusiose privalomojo draudimo rinkose perspektyvas. AB „Lietuvos draudimas“ nurodytos aplinkybės, kad nagrinėjamos rinkos buvo labai dinamiškos, konkurencingos, į jas įeiti buvo pakankamai lengva, paneigia argumentus dėl šių rinkų nepatrauklumo.

Išsami Generalinės bendradarbiavimo sutarties ir šią sutartį įgyvendinančių teisės aktų analizės rezultatai parodo, kad bendradarbiavimo sąlygos buvo labai detalios, nes abu draudikai suderino, kaip bus skaičiuojama draudimo įmoka, t. y. draudimo kaina, taip pat nustatyta draudžiamų rizikų vertinimo tvarka bei kitos draudimo sąlygos. Draudimo tarpininkams nustatytas komisinis mokestis, aiškiai nurodytos klientams taikomos lojalumo ar komercinės nuolaidos. Toks bendrojo draudimo sąlygų pobūdis leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad tokį susitarimą sudarę ūkio subjektai, apribojo konkurenciją. Vadovaujantis Bendrosios išimties reglamento nuostatomis, draudžiama kaip nors nurodyti įmokų dydį (Reglamento preambulės 18 p., taip pat 6 str. 1 d. a) p.), ir tokiems veiksmams jokiais atvejais netaikoma išimtis. Tai rodo, kad paprastai tokio pobūdžio bendradarbiavimas, kai tiesiogiai ar netiesiogiai yra sutariama dėl draudimo įmokų dydžio, laikomas konkurenciją ribojančiu bendradarbiavimu, o pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a) punktą tokie susitarimai yra draudžiami kaip savaime ribojantys konkurenciją. Konkurencijos tarybos išvados grindžiamos ne rinkos dalimis, buvusiomis vienu konkrečiu momentu, tačiau atsižvelgiama į jų raidą laike (tiriamas laikotarpis apėmė bent 5 metus (nuo 2003 iki 2008 m.). Be to, tai, kad rinkos dalys šiek tiek svyravo, savaime nereiškia, jog Konkurencijos tarybos išvados dėl konkurencijos jose ribojimo yra neteisingos ar nepagrįstos. Atitinkamų rinkų dalių svyravimai, naujų ūkio subjektų atėjimas nepaneigia nagrinėjamo ūkio subjektų susitarimo konkurencijos ribojimo poveikio, o tik patvirtina, kad nebuvo sudarytas sunkus konkurencijos teisės prasme draudžiamas susitarimas pasidalinti atitinkamas rinkas ar absoliučiai užkirsti kelią naujų rinkų dalyvių atėjimui. Bendrojo draudimo susitarimai, atsižvelgus į jų specifiką, nėra savaime draudžiami, tačiau jie gali riboti konkurenciją. Būtent tokio pobūdžio susitarimas ir buvo sudarytas, nes pagal susitarimo dėl bendrojo draudimo sąlygas šie ūkio subjektai iš esmės susitarė nekonkuruoti atitinkamose rinkose teikdami draudimo paslaugas susitarimo pagrindu dėl kainų, detaliai reglamentuodami ir standartizuodami iš esmės visus esminius statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų teikimo aspektus (pradedant suderintos formos prašymų sutartims sudaryti naudojimą, baigiant rizikų vertinimo metodika, minimalių įmokų ar komisinio mokesčio dydžio nustatymu). Kadangi tokio pobūdžio susitarimas dėl bendrojo draudimo buvo sudarytas tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU, t. y. vienų iš didžiausių bendros civilinės atsakomybės draudimo grupėje veikiančių ūkio subjektų, tai nagrinėjamas susitarimas dėl bendrojo draudimo ir jo pagrindu tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU sutartos nagrinėjamos draudimo paslaugų teikimo sąlygos, įskaitant susijusias su kainomis, apėmė dideles atitinkamų rinkų dalis. Todėl susitarimo mastas buvo itin didelis ir reikšmingas. Aplinkybė, kad tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek PZU taip pat savarankiškai teikė statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas (t. y. ne tik susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu) nuo pat tokio privalomojo draudimo įvedimo, leidžia teigti, jog ir patiems šiems ūkio subjektams nebuvo jokių objektyvių kliūčių šias draudimo paslaugas teikti visiškai savarankiškai, t. y. nesudarius susitarimo dėl bendrojo draudimo, ir kartu nėra pagrindo teigti, kad egzistavo objektyvus poreikis sudaryti susitarimą dėl bendrojo draudimo. Siekdama išsiaiškinti, kiek svarbu buvo draudikams siūlyti draudėjams „pilną“ draudimo paslaugų paketą, t. y. įskaitant laidavimo draudimą, Konkurencijos taryba atliko analizę, kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti laidavimo draudimo paslaugų specifiką. Buvo nustatyta, kad atvejai, kuomet draudėjai nori pirkti „pilną“ paslaugų paketą, nėra dažni ir jie nesietini su statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Faktinės bylos aplinkybės paneigia, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU būtų neveiksmingi konkurentai statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose ir kad bendrojo draudimo susitarimas buvo būtinas. Vertinant AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU susitarimą pagal Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. 151, pastebėtina, kad šis susitarimas galėjo būti leidžiamas tik ūkio subjektams tinkamai kreipusis į Konkurencijos tarybą dėl atskirosios išimties suteikimo. Tokio kreipimosi nebuvo, todėl ūkio subjektai pažeidė šiame nutarime nustatytus reikalavimus nuo pat atitinkamo bendrojo draudimo susitarimo sudarymo dienos, t. y. 2003 m. vasario 26 d. Tik Konkurencijos tarybai konstatavus, kad iš tiesų konkurencija rinkoje nebūtų ribojama ar kad ūkio subjektų užimama rinkos dalis neviršytų 10 proc. pasitvirtintų, kad dėl tokios rinkos dalies konkurencija nėra ribojama, būtų galima sudaryti bendrojo draudimo susitarimą. Bendrosios išimties reglamento sąvoka „naujos rizikos“ apibrėžta kaip rizikos, kurios anksčiau neegzistavo ir kurioms apdrausti reikia visiškai naujo draudimo produkto, kuris nėra sukurtas papildant, pagerinant ar pakeičiant egzistuojančius draudimo produktus. Nauja rizika savaime reikalauja visiškai naujo draudimo produkto, ir jos negalima apdrausti papildytais ar modifikuotais dabartiniais draudimo produktais. Išimties taikymo galimybė šiuo pagrindu siejama būtent su pačios rizikos naujumu, o ne specialių reikalavimų pasikeitimu rizikos draudimui, būtinybe adaptuoti draudimo produktus. Todėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizika nepriskirtina naujai rizikai Bendrosios išimties reglamento prasme, nepaisant to, jog šios rūšies privalomojo draudimo nebuvo iki bendrojo draudimo sutarties sudarymo, o buvo savanoriškasis draudimas. Bendrosios išimties reglamentas suteikia išimtį su sąlyga, kad draudimo produktai, dėl kurių grupės viduje jos nariai sudarė sutartis, neviršija šios leistinos rinkos dalies ribų: 20 proc. atitinkamos rinkos dalies bendro draudimo atveju. Tai reiškia, kad viršijus atitinkamą rinkos dalies ribą, bendrojo draudimo privalumai ir nauda yra laikomi mažiau reikšmingais, negu dėl suderintų draudimo įmokų ir kitų sąlygų konkurencijai daroma žala. AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU sudarytas pulas neatitinka šio reikalavimo – leistinos rinkos dalies (20 proc.) bei papildomos išimties taikymo sąlygos dėl dalyvaujančios pule įmonės teisės pasitraukti iš pulo nepatiriant jokių sankcijų (Reglamento 8 str.).

Ekonominis efektyvumas nėra vertinamas remiantis subjektyviu šalių požiūriu. Visi tvirtinimai apie efektyvumą turi būti pagrįsti taip, kad galima būtų patikrinti: a) deklaruojamo efektyvumo pobūdį, b) ryšį tarp susitarimo ir efektyvumo, c) kiekvieno deklaruojamo efektyvumo tikimybę ir dydį, d) kaip ir kada kiekvienas deklaruojamas efektyvumas galėtų būti pasiektas. Todėl su efektyvumu susijusios sąlygos nėra tinkamai įrodytos, nes neįmanoma nustatyti nei paties efektyvumo aiškaus turinio bei pobūdžio, nei priežastinio ryšio tarp susitarimo ir efektyvumo, nei tikėtino efektyvumo dydžio bei galimumo. Toks efektyvumas, kurį nurodo AB „Lietuvos draudimas“, galėtų būti pasiektas ir be bendrojo draudimo susitarimo, todėl jis nelaikytinas būtinu. Nėra pagrindo teigti, kad vartotojams buvo sudaryta galimybė gauti naudos dėl sudaryto bendrojo draudimo susitarimo, kadangi AB „Lietuvos draudimas“ nepateikė jokių įrodymų, galinčių tai patvirtinti. Be to, didesnės vartotojų pasirinkimo galimybės buvo tik formalios, nes realios konkurencijos tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU nebuvo būtent dėl bendrojo draudimo susitarimo sąlygų. AB „Lietuvos draudimas“ sudaryto bendrojo draudimo būtinumą iš esmės siejo su subjektyviais aspektais, tokiais kaip noras teikti laidavimo draudimo paslaugą, kurios savarankiško teikimo rinkoje nusprendė atsisakyti patys bendrovės akcininkai. Būtent galimybė savarankiškai teikti paslaugas atitinkamose rinkose, atskirai nuo konkurentų nustatant savo veiksmų strategiją rinkoje, kainų apskaičiavimo bei rizikos vertinimo metodiką, tarifikavimo pricipus, yra konkurencijos, naudingos vartotojams, esminė sąlyga. Sudarius Generalinę bendradarbiavimo sutartį, t. y. pulo egzistavimo metu, buvo ženkliai apribota konkurencija didelėse atitinkamų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų dalyse. Pulo sukeltas konkurencijos ribojimas buvo itin didelis ir pastebimas. Vadovaujantis Bendrosios išimties reglamentu, bendrojo draudimo susitarimai gali būti sudaromi tik minimaliam vienerių metų terminui, jeigu užimama rinkos dalis viršija nurodytą ribą 2 proc. Nors, vertinant susitarimo atitiktį individualiajai išimčiai, ir nėra taikomos šio reglamento nuostatos, tačiau į jas atsižvelgtina kaip į indikatorių, jog konkurencija rinkoje iš tiesų buvo itin apribota dėl netgi keliais šimtais procentų viršytų leistinų rinkos dalių. Mažiausia rinkos dalis, kurią užėmė ūkio subjektai, buvo 2006 m. bendro rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis, kuri siekė (duomenys neskelbtini) proc. Taigi, net ir šis mažiausias dydis buvo kone dvigubai didesnis už leidžiamą ir viršijo jį (duomenys neskelbtini) proc. Dėl ilgalaikių draudimo sutarčių sudarymo faktiškai bendrojo draudimo susitarimo galiojimas prasitęsė pasekmių rinkoje atžvilgiu. Tyrimo metu nustatyta, kad ilgiausiai galiojusi draudimo sutartis, sudaryta bendrojo draudimo pagrindu, galiojo iki 2009 m. pabaigos. Taigi nagrinėjamo konkurencijos teisės pažeidimo trukmė sietina su šios sutarties pagrindu sudarytų draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu. Dėl to pagrįstai buvo padaryta išvada, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas truko 6 metus, t. y. pradedant nuo 2003 m. vasario mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. pabaigos. SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas truko nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. gruodžio mėn.Europos Komisija yra tos nuomonės, kad konkurenciją ribojantys susitarimai, veikiantys vienoje valstybėje narėje, gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU sudarytas bendrojo draudimo susitarimas apėmė visos valstybės narės, t. y. Lietuvos teritoriją, statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo prekių rinkose. Konkurenciją ribojantys susitarimai, kurie apima visą valstybės narės teritoriją, laikomi ribojančiais prekybą tarp valstybių narių, kadangi tai gali sustiprinti pasidalijimą rinkomis nacionaliniu pagrindu.

Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Konkurencijos įstatymo norma nustato įgalinimą Konkurencijos tarybai paskirti piniginę baudą ūkio subjektams už bet kokius draudžiamus susitarimus, neišskiriant, ar tai būtų susitarimas, kuris riboja konkurenciją pagal savo tikslą, ar susitarimas, ribojantis konkurenciją savo neigiamomis pasekmėmis. Konkurencijos tarybos nutarime pradėti tyrimą nurodyta, jog įtariama, kad minėti ūkio subjektai galėjo derinti draudimo išmokas ir kitas draudimo sąlygas ir kitose Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodytose ne gyvybės draudimo šakai priskiriamose draudimo grupėse, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Konkurencijos tarybos tyrimo tikslas buvo išplėstas ar pakeistas. Nėra pagrindo teigti, kad AB „Lietuvos draudimas“ nurodomos aplinkybės, susijusios su terminu nuomonei dėl Pranešime apie atliktą tyrimą išdėstytų išvadų pateikti, galėjo pažeisti ar pažeidė bendrovės teises į gynybą pateikiant paaiškinimus ir būnant išklausytai, nes AB „Lietuvos draudimas“ savo teisę teikti paaiškinimus įgyvendino tiek raštu, tiek žodžiu išdėstydama Konkurencijos tarybos bylos nagrinėjimo posėdžio metu, įmonė buvo išklausyta, į nuomonę atsižvelgta.

UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime į AB „Lietuvos draudimas“ skundą (IV t., b. l. 1-2) nurodė, kad palaiko AB „Lietuvos draudimas“ reikalavimą panaikinti Nutarimą. Prašė AB „Lietuvos draudimas“ skundą patenkinti.

Konkurencijos taryba atsiliepime į UAB DK „PZU Lietuva“ skundą (VI t., b. l. 66–83) nurodė, kad su juo nesutinka, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į AB „Lietuvos draudimas“ skundą. Papildomai atsakovas paaiškino, kad PZU kai kuriais atvejais savarankiškai suteikdavo draudiminę apsaugą žymiai didesnėms draudimo sumoms nei bendrajame su AB „Lietuvos draudimas“ draudime. Šios faktinės aplinkybės taip pat paneigia PZU teiginius, kad ji būtų nesugebėjusi efektyviai teikti rangovo ar statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas savarankiškai. Sudarytas susitarimas ribojo konkurenciją atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose, nes, esant tokioms su susitarimo pobūdžiu, jo sudarymu bei vykdymu susijusioms aplinkybėms, galima pagrįstai teigti, jog konkurencija tiek tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU teikiant šias draudimo paslaugas savarankiškai, tiek bendrai atitinkamose rinkose būtų buvusi veiksmingesnė, ypač todėl, kad nagrinėjamas susitarimas apėmė sąlygas, susijusias su draudimo kainomis. Konkurencijos taryba tyrimo metu apskaičiavo vidutines metines draudimo įmokas bei nustatė jų didėjimo tendenciją, tačiau pranešimuose apie atliktą tyrimą nurodomos tik preliminarios ir nebūtinai su galutinėmis turinčios sutapti išvados. Galutinė Konkurencijos tarybos pozicija formuojama po bylų nagrinėjimo posėdžio, išklausius tiek tyrėjų, tiek įtariamų ūkio subjektų pozicijas. Konkurencijos taryba nutarė atsisakyti minėtos kainų analizės ir jos į galutinį Konkurencijos tarybos sprendimą neįtraukti po bylų nagrinėjimo posėdžio, išklausiusi AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU atstovų paaiškinimus. Tačiau tai nereiškia, kad Nutarime pateiktas potencialaus konkurencijos ribojimo vertinimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Nutarime pareiškėjų sudarytas susitarimas buvo vertinamas ne pagal realų, o pagal tikėtiną neigiamą poveikį konkurencijai, todėl realių neigiamų pasekmių tokiu atveju nėra reikalaujama nustatyti. Konkurencijos taryba pažeidimo pradžios datą susiejo su Generalinės bendradarbiavimo sutarties pasirašymo data, nes sudarius šį susitarimą, buvo objektyviai išreikšta šalių valia bendradarbiauti, t. y. nekonkuruoti tarpusavyje. Sudarydamos bendrojo draudimo susitarimą, šalys turėjo kreiptis į Konkurencijos tarybą ir gauti leidimą tokiam susitarimui sudaryti. Tokio kreipimosi nei iš PZU, nei iš AB „Lietuvos draudimas“ nebuvo. Nutarime nurodyta, kad susitarimo dėl bendrojo draudimo poveikio mastas, atsižvelgus į jo poveikio ilgalaikę trukmę, kurią lėmė ilgalaikės draudimo sutartys, galėjo sukurti atitinkamų rinkų uždarymo efektą. Tiek PZU Lietuva, tiek AB „Lietuvos draudimas“ tvirtinimas, kad pastarasis draudikas neteikė laidavimo draudimo paslaugų ir dėl to kilo būtinybė sudaryti bendrojo draudimo susitarimą, yra klaidinantys, kadangi Draudimo priežiūros komisijos internetinėje svetainėje skelbiami duomenys įrodo, jog iš tiesų AB „Lietuvos draudimas“ teikė laidavimo draudimo paslaugas tiek 2003 m. I-ąjį ketvirtį, tiek ir 2002 m. I-ąjį ketvirtį, t. y. tuo metu, kai AB „Lietuvos draudimas“ akcininkai buvo neva nusprendę, jog ši paslauga nebus teikiama. Tokios prieštaringos faktinės aplinkybės tik parodo, jog Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Dviejų didžiausių draudikų kartu užimamos atitinkamos rinkos dalys atskirais metais sudarė apie (duomenys neskelbtini) proc. visoje statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje, o rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo grupėje – nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) proc. Todėl akivaizdu, kad tokios didelės atitinkamos rinkos užimamos dalys leidžia pagrįstai teigti, jog ketvirtoji individualiosios išimties pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 3 dalį sąlyga nėra tenkinama. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 5 straipsnis numato, kad valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti SESV 101 straipsnį ir atitinkamai dėl to jos gali priimti sprendimus, skirti vienkartines, periodines ar kitas nacionaliniuose įstatymuose numatytas baudas. Vertinant pažeidimo pobūdį, buvo atsižvelgta į tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ bei PZU veiksmai traktuotini kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Buvo remtasi tuo, kad bendro draudimo susitarimai tarp draudikų savaime nėra draudžiami. Taip pat atsižvelgta ir į tai, kad bendrojo draudimo susitarimas apėmė visą Lietuvos Respublikos teritoriją, didele dalimi veikė atitinkamas rinkas bei darė poveikį prekybai tarp valstybių narių.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimu (VII t., b. l. 137–169) AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ skundus atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors teismas paprastai turi išsamiai įvertinti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio taikymo sąlygas, tačiau, vertindamas sudėtingų ekonominio pobūdžio tyrimų išvadas, teismas iš esmės turi (ir gali) patikrinti tik tai, ar Konkurencijos taryba laikėsi procedūrinių taisyklių, ar visos išvados buvo motyvuotos, ar nebuvo iškraipytos faktinės aplinkybės, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (ESTT 1998 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje John Deere Ltd. prieš Komisiją, Nr. C-7/95 P (34 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸‑715/2008). Konkurencijos ribojimas negali būti suprantamas abstrakčiai. Norint įrodyti konkurencijos ribojimą reikia vertinti nagrinėjamo susitarimo įtaką konkretiems konkurencijos parametrams, tokiems kaip: kainos, parduodamų prekių ar paslaugų kiekis, inovacijos, asortimentas, kokybė. Reikia įrodyti, jog poveikis konkurencijai yra pakankamai reikšmingas. Iš Nutarimo turinio matyti, kad, priešingai nei tvirtinama skunduose, buvo atsižvelgta į bendrojo draudimo instituto tikslus, vertinamos tokių susitarimų teigiamos bei neigiamos pasekmės konkurencijai. Nutarimo 7 dalyje konstatuota, kad nagrinėjant sudarytą bendrojo draudimo susitarimą, būtina atsižvelgti į atitinkamas tokių susitarimų vertinimo nuostatas, atspindinčias ir jų specifiką. Buvo atkreiptas dėmesys į Bendrosios išimties reglamento nuostatas, susijusias su tokio pobūdžio bendrojo draudimo susitarimais. Kaip matyti iš šio reglamento preambulės 18 ir 21 punktų, bendrojo draudimo grupės (dažnai vadinamos pulais), kaip ir nagrinėjamas susitarimas, gali leisti draudimo bendrovėms teikti draudimo paslaugas toms rizikoms, kurioms jos galėtų pasiūlyti tik nepakankamą draudimo apsaugą, jei nebūtų pulų. Be to, nenaujų rizikų atveju bendrojo draudimo grupės, ribojančios konkurenciją, tam tikromis aplinkybėmis, gali duoti naudą. Tačiau tokios grupės gali varžyti konkurenciją, pavyzdžiui, standartizuojant draudimo sutarties sąlygas ir netgi draudimo bei įmokų sumas. Atsakovas pagrįstai teigia, kad bet kokia išimtis nėra pateisinama tokioms grupėms, jei atitinkama grupė išnaudoja nemažą galią rinkoje, nes tokiu atveju pulo egzistavimo sukelto konkurencijos ribojimo žala dažniausiai nusvertų galimą naudą. Tokio pobūdžio bendrojo draudimo susitarimai, kokį sudarė pareiškėjai, savaime nėra draudžiami. Vertindama nagrinėjamoje byloje ginčo objektu tapusį bendrojo draudimo susitarimą pagal jo tikėtinas pasekmes konkurencijai, Konkurencijos taryba rėmėsi ESTT išaiškinimu John Deere sprendime ir Bendrojo Teismo John Deere sprendimu, kuriuose suformuota praktika byloja, jog tai, kad nėra įrodomas susitarimo realus konkurenciją ribojantis poveikis, savaime neturi įtakos bylos baigčiai, nes gali būti įvertintas susitarimo potencialus konkurenciją ribojantis poveikis. Pareiškėjų argumentai tiek dėl Konkurencijos tarybos neva netinkamai pritaikytų teisės normų, tiek dėl nepakankamo įrodinėjimo standarto yra atmestini, nes yra taikomi konkurencijos teisės pažeidimams, kai nustatomas realus, o ne potencialus, neigiamas poveikis konkurencijai. SESV 101 straipsniu, kaip ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsniu, yra draudžiami ir susitarimai, kurie sąlygoja tikėtiną neigiamą poveikį konkurencijai. Nustačius, jog šis tikėtinas poveikis konkurencijai yra pakankamai didelis, laikytina, jog konkurencijos pažeidimas yra įrodytas. Negali būti vienareikšmiškai atmesta tai, kad jei keitimosi informacija nebūtų buvę, bendrovių, kurios keitėsi informacija, rinkos dalys ar prekių kainos būtų buvusios kitokios. Tai jau būtų realus poveikis konkurencijai. Tačiau akivaizdu, kad pateikti tiesioginius įrodymus, kokia būtų situacija, jei keitimosi informacija nebūtų buvę, taip pat koks galėtų būti atitinkamų susitarimų, suderintų veiksmų ar asociacijų sprendimų potencialus antikonkurencinis poveikis, yra praktiškai neįmanoma, ir iš Konkurencijos tarybos to negali būti reikalaujama. Iš esmės tas pats principas atkartojamas Europos Komisijos gairių dėl sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams 27 punkte. Tačiau šios gairės nagrinėjamu atveju yra netaikomos, todėl šiuo požiūriu pareiškėjų argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti. Nutarime pateiktas susitarimo konkurenciją ribojantis poveikis neprieštarauja AB „Lietuvos draudimas“ nurodytai teismų praktikai, teisės aktų nuostatoms. Įvertinus susitarimo potencialų (galimą) konkurenciją ribojantį poveikį ir atsižvelgus į visas tyrimo metu nustatytas aplinkybes, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad šis konkurencijos ribojimas yra tikėtinas. Konkurencijos taryba šį tikėtiną neigiamą poveikį nustatė analizuodama faktinį, teisinį bei ekonominį bendrojo draudimo susitarimo aspektus atitinkamose rinkose. Tyrimo išvados parodė, jog bendrojo draudimo susitarimo šalys tarpusavyje itin detaliai suderino draudimo teikimo sąlygas, įskaitant ir kainas, nuo pat bendradarbiavimo sutarties sudarymo atitinkamose rinkose užėmė labai dideles rinkų dalis. Taigi buvo pagrįstai padaryta išvada, kad esant tokiai situacijai, bendrojo draudimo susitarimo neigiamos pasekmės rinkai yra akivaizdžiai tikėtinos.

Vertinant pasiūlos pakeičiamumą draudimo sektoriuje, yra būtina įvertinti tokius faktorius, kaip taikomas teisinis reguliavimas ir reikalavimai, distribucijos kanalai, reikalingos specialios ekspertinės žinios bei pačios rizikos charakteristikos (tokios kaip dažnumas, reikalavimų apimtis). Atsižvelgdama į tokias atitinkamos rinkos apibrėžimo gaires, pirmosios instancijos teismo nuomone, Konkurencijos taryba tinkamai įvertino tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes ir pagrįstai išskyrė dvi atitinkamas rinkas. Šios privalomojo draudimo rinkos tyrimo metu buvo atribotos nuo savanoriškojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimų, nes, nors šiomis draudimo rūšimis yra draudžiamos panašaus pobūdžio rizikos, visgi draudimo apsauga, sutarties sąlygos, draudiko atsakomybė ir jos apimtis yra skirtingos.

Byloje nustatyta, kad 2002 m. pareiškėjai buvo vienos iš didžiausių ir pajėgiausių bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupės įmonių Lietuvoje. Draudikai rangovo civilinės atsakomybės draudimą teikė pagal bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisykles, o statinio projektuotojo civilinės atsakomybės draudimą – pagal bendrosios profesinės civilinės atsakomybės draudimo taisykles. Taigi pareiškėjų padėties vertinimas bendrosios civilinės atsakomybės draudimo paslaugų kontekste 2002 m. leidžia spręsti apie šių draudikų galimybes savarankiškai teikti ir nagrinėjamo draudimo, dėl kurio buvo sudarytas bendrojo draudimo susitarimas, paslaugas. Būdami stipriais šios bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupės dalyviais, pareiškėjai šioje grupėje teikė statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo paslaugas, atsakomybę draudžiant savanoriškais pagrindu. 2003 m. buvo sukurtos naujos rinkos – tas pačias rizikas pradėta drausti privalomuoju draudimu. Atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog susitarimas dėl bendrojo draudimo buvo sudarytas tarp dviejų stiprių draudimo veikla užsiimančių ūkio subjektų, susitarimo sudarymo metu turėjusių stiprias pozicijas bendrosios civilinės atsakomybės draudime – artimiausiame savo pobūdžiu naujai susiformavusiose rinkose teikiamam draudimui. Tokia faktinė padėtis 2002 m. paneigia AB „Lietuvos draudimas“ skunde nurodytą argumentą, kad PZU minėtu laikotarpiu buvo neva silpnas rinkos žaidėjas, nesudaręs reikšmingos konkurencijos. Esant šioms dviem aplinkybėms – 1) abi nagrinėjamos bendrovės draudė su statinio projektuotojo ir rangovo veikla susijusias rizikas savanoriškais pagrindais iki privalomojo draudimo įvedimo; 2) bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje jos užėmė stiprias pozicijas – Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai į privalomojo draudimo rinkas galėjo įeiti savarankiškai, nesudarydami bendrojo draudimo susitarimo. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad bendrojo draudimo susitarimą buvo būtina sudaryti tam, kad PZU į rinką galėtų įeiti „plačiu mastu, efektyviai ir greitai“. Pasirinktas būdas įeiti į rinkas nebuvo objektyviai būtinas. Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į tai, kad 2002 m. prasidėjo statybų sektoriaus augimo bumas, taip pat į tai, kad tuo pačiu metu pasikeitė teisinis reguliavimas, ir rangovo bei statinio projektuotojo civilinę atsakomybę tapo privaloma drausti visais atvejais, išskyrus kelias teisės aktuose nustatytas išimtis, pagrįstai priėjo prie išvados, jog šių draudimo paslaugų paklausa rinkoje išaugo labai smarkiai. Tai suponuoja, jog naujais aptariamų draudimo paslaugų pirkėjais tapo ne tik tie draudėjai, kurie galėjo būti vertinami kaip pakankamai rizikingi (ir kurie būtų draudęsi savanoriškuoju draudimu pagal ankstesnę tvarką), bet ir visi kiti draudėjai, kurių statybų projektai vertintini kaip mažai rizikingi ir kurie net nebūtų draudęsi savanoriškuoju draudimu pagal anksčiau galiojusią tvarką. Dėl to Konkurencijos taryba pagrįstai nurodė, kad vadovaujantis rinkos logika, yra pagrįsta, jog visi draudikai savo veiklą organizuotų taip, kad galėtų pritraukti kuo daugiau naujų draudėjų ir užimti kuo didesnę atitinkamų rinkų dalį. Be to, Konkurencijos tarybos tyrimo metu AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, kad įvedus privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, draudžiamos rizikos tapo labiau subalansuotos. Įvertinus bylos duomenis, teismui nekilo abejonių, jog AB „Lietuvos draudimas“ turėjo objektyvias galimybes tinkamai įvertinti naujose rinkose draudžiamas rizikas. Šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pati įmonė. Faktas, kad AB „Lietuvos draudimas“ parengė bendrojo draudimo susitarimą, jį įgyvendinančius dokumentus bei tai, kad perdavė PZU specialias žinias, patirtį, tik parodo, kad nebuvo jokios būtinybės sudaryti bendrojo draudimo susitarimą, nes AB „Lietuvos draudimas“ ir taip buvo itin kvalifikuotas bei patyręs draudikas. Esant tokioms aplinkybėms, argumentas dėl rinkos nepatrauklumo atmestas. Su AB „Lietuvos draudimas“ susijusios subjektyvios aplinkybės, jog įmonė negalėjo teikti laidavimo draudimo paslaugų dėl akcininkų sprendimo, jokiu būdu nereiškia, kad Konkurencijos tarybos atlikta analizė yra nepagrįsta ar, juo labiau, kad tai yra objektyvus kriterijus vertinant AB „Lietuvos draudimas“ galimybes teikti paslaugas, nesudarius bendrojo draudimo susitarimo ar apskritai sprendžiant, įeiti ar ne į nagrinėjamas rinkas. Konkurencijos taryba padarė pagrįstą išvadą, kad teikdami bendrojo draudimo paslaugas, pareiškėjai susitarė nekonkuruoti kainomis, nes vykdydami bendrąjį draudimą, šalys taikė tą pačią draudimo įmokų nustatymo metodiką.

Bendrojo draudimo sąlygų pobūdis leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad tokį susitarimą sudarę ūkio subjektai apribojo konkurenciją. Šią išvadą iš esmės patvirtina ir tai, kad vadovaujantis Bendrosios išimties reglamento nuostatomis, draudžiama kaip nors nurodyti įmokų dydį, ir tokiems veiksmams jokiais atvejais netaikoma išimtis. Tai rodo, kad paprastai tokio pobūdžio bendradarbiavimas, kai tiesiogiai ar netiesiogiai yra sutariama dėl draudimo įmokų dydžio, laikomas konkurenciją ribojančiu bendradarbiavimu, nes pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktą, tokie susitarimai yra draudžiami kaip savaime ribojantys konkurenciją. Vien tai, kad pareiškėjų sudarytas bendrojo draudimo susitarimas eliminavo, pareiškėjų nuomone, ne absoliučiai visas šių ūkio subjektų paskatas konkuruoti, savaime nepaneigia Konkurencijos tarybos išvados, kad bendrojo draudimo susitarimo sąlygos buvo tokios, kad vis dėlto ribojo jų konkurenciją. Pareiškėjų skundo teiginį dėl egzistavusio pareiškėjų konkuravimo intereso paneigia ir tai, kad intereso būti pagrindiniu draudiku pagal bendrąjį draudimą įgyvendinančias sutartis taip pat nebuvo, nes visais atvejais, nepaisant pagrindinio ar dalyvaujančio draudiko statuso, prisiimama rizika būdavo AB „Lietuvos draudimas“ (duomenys neskelbtini) proc., o PZU – (duomenys neskelbtini) proc. ESTT yra suformulavęs prezumpciją, kad jeigu keli ūkio subjektai – konkurentai, veikia rinkoje ir bendradarbiauja, tai reiškia, kad į šį bendradarbiavimą jie bet kuriuo atveju praranda savo priimamų sprendimų dėl elgesio rinkoje nepriklausomumą, nes atsižvelgia, t. y. negali neatsižvelgti į bendrai sutartas veiklos sąlygas. Bendrojo draudimo susitarimu buvo nustatyta, kad draudikai teiks vienas kitam detalias ataskaitas apie savo veiklą, bendradarbiavimas tarp nagrinėjamų draudikų buvo ypatingai glaudus, kas suponuoja, jog tarpusavio konkurencijos šioje situacijoje nebuvo. Atitinkamų rinkų dalių svyravimai ir naujų ūkio subjektų atėjimas nepaneigia nagrinėjamo ūkio subjektų susitarimo konkurencijos ribojimo poveikio, o tik patvirtina, kad nebuvo sudarytas sunkus konkurencijos teisės prasme draudžiamas susitarimas pasidalinti atitinkamas rinkas ar absoliučiai užkirsti kelią naujų rinkų dalyvių atėjimui. Pareiškėjai užėmė didžiausias atitinkamų rinkų dalis ne tik bendrojo draudimo susitarimo galiojimo pradžioje, bet net 5 metų laikotarpiu. Be to, kaip matyti iš Bendrosios išimties reglamento, rinkos dalis ir jos dydis yra itin svarbus kriterijus, vertinant poveikį konkurencijai. Byloje nustatyta, kad nuo 2008 m. pagal Generalinę bendradarbiavimo sutartį nebuvo sudaryta draudimo sutarčių, tačiau buvo sudaryta nemažai ilgamečių draudimo sutarčių. Atsakovas tyrimo metu nustatė, kad ilgiausiai galiojusi draudimo sutartis, sudaryta bendrojo draudimo pagrindu, galiojo iki 2009 m. pabaigos. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad yra ir kitų sutarčių, galiojusių po bendrojo draudimo sutarties nutraukimo. Nors, pirmosios instancijos teismo manymu, atsakovas nepagrįstai teigia, kad dėl ilgalaikių draudimo sutarčių sudarymo faktiškai bendrojo draudimo susitarimo galiojimas prasitęsė, tačiau teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad pasekmių rinkoje atžvilgiu pažeidimo trukmė sietina su Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir šios sutarties pagrindu sudarytų draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu.Atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamose rinkose galėjo pasireikšti rinkų uždarymo efektas bei klientų „pririšimo“ efektas, nes būtent to AB „Lietuvos draudimas“ ir siekė, sudarydamas bendrojo draudimo susitarimą ir per PZU teikdamas laidavimo draudimo paslaugas. Ginčydamas Nutarime nefigūruojančios kainų analizės rezultatus, AB „Lietuvos draudimas“ teismui pateikė savo paskaičiavimus, kurie, pasak AB „Lietuvos draudimas“, parodo priešingą tendenciją – kainų mažėjimą. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovas pagrįstai teigia, kad AB „Lietuvos draudimas“ nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pateiktos analizės duomenys buvo patikrinti ir įvertinti nepriklausomo vertintojo, kuris galėtų patvirtinti ar paneigti jų teisingumą.

Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjai pagal susitarimo dėl bendrojo draudimo sąlygas iš esmės susitarė nekonkuruoti dėl kainų, detaliai reglamentuodamos ir standartizuodamos iš esmės visus esminius statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų teikimo aspektus (pradedant suderintos formos prašymų sutartims sudaryti naudojimą, baigiant rizikų vertinimo metodika, minimalių įmokų ar komisinio mokesčio dydžio nustatymu). Nagrinėjamas susitarimas apėmė dideles atitinkamų rinkų dalis, tiek vertinant tiesiogiai, t. y. pagal šio susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu bendrai uždirbtų įmokų skaičių, tiek pagal bendrai pareiškėjų užimamas dalis atitinkamose rinkose. Šią išvadą pagrindžia tai, kad toks susitarimas dėl bendrojo draudimo, atsižvelgus į jo pobūdį, darė įtaką pareiškėjų sprendimams dėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų teikimo, net kai šie ūkio subjektai šias paslaugas klientams (draudėjams) teikė savarankiškai (t. y. ne susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu). Šie ūkio subjektai, susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu žinodami su nagrinėjamų draudimo paslaugų kainomis ir kitomis esminėmis draudimo sąlygomis susijusią informaciją, neišvengiamai į ją atsižvelgė priimdami savo sprendimus dėl savarankiškai vykdomos analogiško draudimo veiklos. Atitinkamose rinkose veikė ir kiti draudikai, kurie šias paslaugas teikė visiškai savarankiškai, t. y. nesudarinėjo jokių bendrojo draudimo sutarčių, o bendrojo draudimo pagrindu šias paslaugas teikė tik nagrinėjami ūkio subjektai. Esant tokioms su susitarimo pobūdžiu, jo sudarymu bei vykdymu susijusioms aplinkybėms, teigtina, jog konkurencija tiek tarp pareiškėjų teikiant šias draudimo paslaugas savarankiškai, tiek bendrai atitinkamose rinkose būtų buvusi veiksmingesnė, ypač atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamas susitarimas apėmė sąlygas, susijusias su kainomis. Susitarimas gali būti laikomas turinčiu tikslą riboti, net jeigu jo tikslas nėra vien riboti konkurenciją ir juo siekiama kitų teisėtų tikslų. Faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjų argumentų, jog PZU nebūtų tapęs veiksmingu konkurentu teikiant draudimą statybų sektoriui dėl to, kad jis neturėjo reikiamos patirties ir prekės ženklo žinomumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad PZU kai kuriais atvejais savarankiškai suteikdavo draudiminę apsaugą žymiai didesnėms draudimo sumoms, nei bendrajame draudime. Atsakovas pagrįstai teigia, kad Draudimo priežiūros komisijos internetinėje svetainėje skelbiami duomenys rodo, jog iš tiesų AB „Lietuvos draudimas“ teikė ir laidavimo draudimo paslaugas tiek 2003 m. I-ąjį ketvirtį, tiek ir visus 2002 m., įskaitant IV-ąjį ketvirtį, t. y. tuo metu, kai AB „Lietuvos draudimas“ akcininkai buvo neva nusprendę, jog ši paslauga nebus teikiama. Nepaisant to, kad AB „Lietuvos draudimas“ laidavimo draudimo paslaugų neteikia dėl subjektyvių aplinkybių, kurios konkurencijos teisės prasme jokiu būdu negali pateisinti sprendimo sudaryti konkurenciją ribojantį susitarimą, Konkurencijos taryba atliko analizę, kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti laidavimo draudimo paslaugų specifiką. Kaip matyti iš vykdytos apklausos metu surinktos informacijos, atsakovas pagrįstai teigia, kad draudikų nuomone, viso paketo galimų draudiko siūlomų paslaugų būtinumas nėra aktualus, toks paslaugų paketas yra retai draudėjų prašomas, minėtas „pilnas“ paketas nėra siejamas su statinio projektuotojo bei rangovo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tokiu santykiu, kaip kad savo skunde ne kartą pabrėžtinai įtikinėjo AB „Lietuvos draudimas“.

Pasak pirmosios instancijos teismo, atsakovas pagrįstai teigia, kad po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir atitinkamai pakeitus Konkurencijos įstatymo nuostatas, pasikeitė individualios išimties taikymo tvarka, ir susitarimai, kurie atitinka išimties taikymui keliamus reikalavimus, laikytini galiojančiais nuo jų sudarymo momento. Tačiau tai savaime nereiškia, jog ir sudarytas bendrojo draudimo susitarimas šiuo pagrindu tapo teisėtas. Nagrinėjamas susitarimas galėjo būti leidžiamas tik ūkio subjektams tinkamai kreipusis į Konkurencijos tarybą dėl atskirosios išimties suteikimo. Tokio kreipimosi nebuvo, todėl ūkio subjektai pažeidė nustatytus reikalavimus nuo pat atitinkamo bendrojo draudimo susitarimo sudarymo dienos. Tuometiniame teisiniame reguliavime nebuvo numatyta galimybė, kad ūkio subjektas galėtų pats įsivertinti savo padėtį rinkoje ir, manydamas, kad jo rinkos dalis yra mažesnė nei nurodytoji riba, ar kad sudaromas bendrojo draudimo susitarimas neribos konkurencijos, nesikreipti dėl privalomo leidimo. Vėliau panaikinus atskiro leidimo reikalavimą, nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. padėtis dėl konkurencijos teisės normų pažeidimo nepasikeitė, nes sudarytas bendrojo draudimo susitarimas netenkino nei numatytų bendrosios išimties sąlygų, nei atskirosios išimties sąlygų pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį. Atsakovas pagrįstai teigia, kad rizikos, kurias apėmė bendrasis draudimas, nebuvo naujos. Antrosios sąlygos šalys netenkino dėl 20 proc. viršijančios bendrojo draudimo rinko dalies rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose bei dėl tos aplinkybės, kad Generalinė bendradarbiavimo sutartis numatė baudą už išankstinį sutarties nutraukimą. Tai, kad pasiūlos pakeičiamumo aspektu savanoriškasis ir privalomasis civilinės atsakomybės draudimai buvo pripažinti nepakeičiamais, savaime nereiškia, jog privalomuoju draudimu draudžiama rizika yra nauja, lyginant su savanoriškuoju draudimu. Konkurencijos taryba, analizuodama, ar šiose naujai susiformavusiose rinkose draudžiamos rizikos gali būti vertinamos kaip naujos, vadovavosi Bendrosios išimties reglamento nuostatomis. Šios nuostatos numato visai kitokį analizės standartą, nei kad taikomas vertinant pasiūlos pakeičiamumą, dėl to nėra jokio pagrindo šioje situacijoje atsižvelgti į pasiūlos pakeičiamumo analizės išvadas. Pagal minėtą reglamentą, sąvoka „naujos rizikos“ apibrėžta kaip rizikos, kurios anksčiau neegzistavo ir kurioms apdrausti reikia visiškai naujo draudimo produkto, kuris nėra sukurtas papildant, pagerinant ar pakeičiant egzistuojančius draudimo produktus. Šio reglamento preambulės 20 punkte nurodyta, kad šis apibrėžimas apima tik tas rizikas, kurios ankščiau neegzistavo, tokiu būdu neįtraukdamas tų rizikų, kurios ligi šiol egzistavo, bet nebuvo draudžiamos. Rizika, kurios pobūdis iš esmės pasikeitė, nepatenka į apibrėžimą, nes pati rizika šiuo atveju nėra nauja. Nustojus galioti Generalinei bendradarbiavimo sutarčiai, nagrinėjami draudikai anksčiau sudarytų bendrojo draudimo sutarčių pagrindu turėjo galimybę išlaikyti reikšmingas rinkos dalis. Draudėjai pagal bendrąjį draudimą sudarytus polisus toliau mokėjo įmokas. Taigi bendro draudimo produktai, dėl kurių grupės viduje dalyvaujančios įmonės sudarė sutartis atitinkamo rinkose, ženkliai viršijo Bendrosios išimties reglamentu leistinas rinkos dalis. Tokie dideli nuokrypiai nuo leistinų rinkos dalių ribų nėra pateisinami ir leistini. Nepagrįsti pareiškėjų teiginiai, kad Konkurencijos taryba turėjo vertinti bendrą civilinės atsakomybės draudimo rinką, kurioje pareiškėjų rinkos dalis sudarytų tik nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) proc. ir ne tik neviršytų reglamente nurodytos 20 proc. ribos, bet ir būtų mažareikšmė. Iš Nutarimo 7.1.1 dalyje nurodytos aplinkybės, kad 2002 m. AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU bendra dalis bendroje civilinės atsakomybės grupėje pagal įmokas sudarė net (duomenys neskelbtini) proc., todėl akivaizdu, kad 2003 m. ji negalėjo sumažėti net iki (duomenys neskelbtini) proc. Generalinė bendradarbiavimo sutartis numatė sankcijas už pasitraukimą iš grupės (7.4 p). Nustačius, kad buvo nustatyta 400 000 Lt bauda sutarties nutraukimo atveju, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad susitarimas neatitiko ne tik esminių išimties taikymo sąlygų, bet ir Bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio a dalyje nustatytos sąlygos dėl teisės be sankcijų per tam tikrą laikotarpį pasitraukti iš grupės. Pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad Konkurencijos taryba neįvertino bendrojo draudimo instituto teikiamos naudos. Nutarime ne kartą pripažinta, jog bendrojo draudimo susitarimai nelaikytini savaime ribojančiais konkurenciją, taip pat pasakyta tai, jog bendrojo draudimo susitarimų pagrindu gali būti sudarytos sąlygos tokio susitarimo nariams įgyti reikiamos patirties atitinkamame draudimo sektoriuje, ar gali leisti sumažinti sąnaudas arba sumažinti įmokas. AB „Lietuvos draudimas“ nenurodo jokio motyvo, kuriuo remdamasis jis daro išvadą, jog Draudimo priežiūros komisijos įvertinimas turėtų kokiu nors būdu saistyti Konkurencijos tarybą. Atsižvelgus į tai, kad PZU rinkoje veikė nuo 1997 m., tas pareiškėjų argumentas, kad neva uždirbtų įmokų suma yra per maža, jog pasakytų apie realius PZU pajėgumus, atmestas, kadangi, kaip matyti, ši bendrovė rinkoje veikė ilgai ir pakankamai aktyviai, lyginant su kitais toje pačioje rinkoje veikusiais draudikais. Taigi, toks efektyvumas, kurį nurodo pareiškėjai, galėtų būti pasiektas ir be bendrojo draudimo susitarimo. Iš to padaryta išvada, kad susitarimas nebuvo būtinas. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų grindžiamas šios bendrovės nurodomas efektyvumas, ryšys tarp deklaruojamo efektyvumo ir susitarimo, šio efektyvumo vertė, kuriais remiantis, būtų galima daryti išvadą, kad antikonkurenciniai susitarimo padariniai buvo mažesni nei susitarimo teikiama nauda. Pareiškėjai nurodo sumažėjusias draudimo paslaugų kainas bendrojo draudimo laikotarpiu, tačiau nėra nustatyta duomenų, leidžiančių tokį mažėjimą sieti ne su objektyviomis rinkos aplinkybėmis, o būtent su bendrojo draudimo susitarimu. Todėl, nors savo skunde pareiškėjai tvirtina, kad kainos sumažėjo bei tai iliustruoja įvairiose diagramose, vis dėlto jos neturi įrodomosios galios, ir atitinkamai tyrimo išvadoms tokia pateikta informacija negali turėti įtakos. Be to, kaip nurodyta Nutarimo 8.3.1. skyriuje, didesnės vartotojų pasirinkimo galimybės buvo tik formalios, nes realios konkurencijos tarp pareiškėjų nebuvo būtent dėl bendrojo draudimo susitarimo sąlygų. Nutarime Konkurencijos taryba, analizuodama apribojimų būtinumą, vertino būtent bendrojo draudimo susitarimo sudarymo būtinumą dėl tos aplinkybės, jog būtent sudarius šį susitarimą ir buvo sukeltos neigiamos pasekmės rinkai, t. y. konkurencija jose buvo apribota. Konkurencijos ribojimų priežastis ir buvo tai, kad abu nagrinėjami draudikai, manydami, jog nei vienas, nei kitas neva negali efektyviai bei plačiu mastu įeiti į naujai susiformavusias rinkas, nusprendė apjungti savo pajėgumus ir į šias rinkas eiti bendrai. Nutarime pateikta Konkurencijos tarybos analizė yra pagrįsta ir tinkama.

Vertinant konkurencijos ribojimą, buvo atsižvelgta į ilgą šio susitarimo galiojimo trukmę. Laikyta, kad sutarties sudarymo data buvo ir konkurencijos pažeidimo pradžios data. Vertindama įtariamo pažeidimo trukmę, Konkurencijos taryba pagrįstai atsižvelgė į Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasirašytas ilgametes sutartis su klientais, kurių vykdymas buvo tęsiamas ir vėlesniais metais. Taigi pažeidimo trukmė sietina ne tik su sutarties galiojimo laikotarpiu, bet ir su šios sutarties pagrindu sudarytų draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu. Dėl to pagrįstai buvo padaryta išvada, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas truko šešerius pilnus metus – nuo 2003 m. vasario mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. pabaigos. Atitinkamai SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas truko nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. gruodžio mėn. Pagal ESTT praktiką, poveikio prekybai tarp valstybių narių sąlyga yra tenkinama, kai remiantis objektyviomis aplinkybėmis ar faktu su pakankamu tikimybės laipsniu, įmanoma numatyti, kad susitarimas gali daryti tiesioginę ar netiesioginę, faktinę ar galimą įtaką valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrai. Konkurencijos tarybos tyrimo metu analizuotas tarp pareiškėjų sudarytas bendrojo draudimo susitarimas apėmė visos valstybės narės, t. y. Lietuvos, teritoriją statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo prekių rinkose. Susitarimas buvo sudarytas tarp draudimo kompanijų, priklausančių stambioms tarptautinėms draudimo grupėms. Be to, jis sudarytas dėl draudimo paslaugų, reikalingų statybos sektoriuje veikiančioms įmonėms, teikimo. Šis sektorius yra vienas iš svarbių ekonominių sektorių, kuriame savo veiklą vykdo ir užsienio bendrovės, kurios dėl teisinio reglamentavimo ypatumų privalo, t. y. negali rinktis, įsigyti atitinkamas draudimo paslaugas, ar ne. Kai abu draudikai užėmė tokias dideles šių atitinkamų rinkų dalis, kitiems draudikams, kurie galėtų teikti draudimo paslaugas iš kitų valstybių narių, galėjo būti sunku įeiti į tokias koncentruotas atitinkamas rinkas. O tikimybė, kad užsienio valstybių draudikai būtų suinteresuoti teikti paslaugas Lietuvoje esantiems draudėjams, yra pakankamai didelė ir ją pagrindžia paties AB „Lietuvos draudimas“ skunde pateikti argumentai.

Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 5 straipsnis numato, kad valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti SESV 101 straipsnius ir atitinkamai dėl to jos gali priimti sprendimus, skirti vienkartines, periodines ar kitas nacionaliniuose įstatymuose numatytas baudas. Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Akivaizdu, kad ši Konkurencijos įstatymo norma nustato įgalinimą Konkurencijos tarybai paskirti piniginę baudą ūkio subjektams už bet kokius draudžiamus susitarimus, neišskiriant, ar tai būtų susitarimas, kuris riboja konkurenciją pagal savo tikslą, ar susitarimas, ribojantis konkurenciją savo neigiamomis pasekmėmis. Nustatydama AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU skirtinų baudų dydį, Konkurencijos taryba vertino padaryto pažeidimo pavojingumą, kuris priklauso nuo pažeidimo pobūdžio ir masto, t. y. pažeidimo sukeltų pasekmių atitinkamai rinkai ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės rinkos. Vertinant pažeidimo pobūdį, buvo atsižvelgta į tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ bei PZU veiksmai traktuotini kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Be to, remtasi tuo, kad bendro draudimo susitarimai tarp draudikų savaime nėra draudžiami, todėl pareiškėjų tvirtinimas, jog nebuvo atsižvelgta į bendrojo draudimo specifiką, nepagrįstas. Taip pat skiriant poveikio priemonę, buvo atsižvelgta ir į tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU sudarytas bendrojo draudimo susitarimas apėmė visą Lietuvos Respublikos teritoriją, didele dalimi veikė atitinkamas statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo Lietuvos Respublikoje rinkas bei darė poveikį prekybai tarp valstybių narių. Vertinant pažeidimo trukmę, atsižvelgta buvo į tai, kad pažeidimas truko pilnus šešerius metus, todėl remiantis Baudos nustatymo taisyklių 4 punktu, baudos dydis už pažeidimo trukmę AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU buvo teisėtai padidintas iki 5 procentų už kiekvienus pažeidimo metus. Skiriant baudas, buvo vertinamos ūkio subjektų atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės. PZU atžvilgiu atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių tyrimo metu nebuvo nustatyta, o AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu tyrimo metu buvo nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė: AB „Lietuvos draudimas“ už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą jau buvo bausta Konkurencijos tarybos 2002 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 12/b. Atsižvelgus į šią aplinkybę, baudos dydis už pažeidimo pavojingumą ir trukmę AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu buvo pagrįstai padidintas 10 proc.

Atmesti pareiškėjų argumentai, kad įvertinus Konkurencijos tarybos 2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 1S-49 turinį, matyti, jog tie įtarimai, kurių pagrindu buvo pradėtas Konkurencijos tarybos tyrimas, nėra susiję su Nutarimu inkriminuojamu pažeidimu. Nėra jokio pagrindo teigti, kad Konkurencijos tarybos tyrimo tikslas buvo išplėstas ar pakeistas, nes nutarime pradėti tyrimą nurodyta, kad Konkurencijos taryba turi įtarimų, kad ūkio subjektai, kurių atžvilgiu tyrimas buvo pradėtas, gali derinti draudimo sąlygas ir išmokas. Ta aplinkybė, jog tokie preliminarūs įtarimai pasitvirtino tik pareiškėjų atžvilgiu, nereiškia, kad tuo galėjo būti išplėstas tyrimo objektas. AB „Lietuvos draudimas“ argumentai dėl neva neteisėtai patikrinimo metu surinktų įrodymų nepagrįsti. Nutarime pradėti tyrimą nurodyta, kad įtariami galimi ūkio subjektų draudžiami susitarimai dėl mokamų komisinių draudimo tarpininkams, kas buvo nustatyta tyrimo metu – pareiškėjai susitarė taikyti vienodus komisinius draudimo tarpininkams platinant atitinkamus draudimo produktus. Net jei ir būtų laikoma, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu praplėtė tyrimo ribas, tai savaime taip pat negali būti laikoma tyrimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimu, kuriuo, be kita ko, būtų pažeistos pareiškėjų teisės, ypač atsižvelgus į tai, kad Konkurencijos taryba teisėtai atliko tyrimą dėl Nutarime nurodytų pareiškėjų veiksmų, susijusių su bendrojo draudimo susitarimo sudarymu. Darbo reglamento 62.2 punkte nurodyta, kad proceso šalims jų nuomonėms dėl tyrimo išvadų (išdėstytų pranešimuose apie atliktą tyrimą) pateikti paprastai nustatomas 14 dienų terminas. Tinkamas teisės į gynybą užtikrinimas, kai yra teikiama ūkio subjekto nuomonė dėl tyrimo išvadų, nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje, neturėtų būti siejamas su tyrimo trukme, kadangi tinkamam šios teisės įgyvendinimui ūkio subjektams nėra būtinybės atlikti analogiškus veiksmus ar analizes, kokias tyrimo metu atlieka įgalioti pareigūnai. Byloje nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ savo teisę teikti paaiškinimus įgyvendino, nes nuomonę dėl tyrimo išvadų pateikė tiek raštu, tiek ją žodžiu išdėstė Konkurencijos tarybos bylos nagrinėjimo posėdžio metu. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad AB „Lietuvos draudimas“ nurodomos aplinkybės, susijusios su terminu nuomonei dėl Pranešime apie atliktą tyrimą išdėstytų išvadų pateikti, pažeidė pareiškėjų teises į gynybą. Pagal Konkurencijos įstatymo 22 straipsnį, Konkurencijos taryba ir jos administracijos darbuotojai privalo saugoti šio įstatymo laikymosi kontrolės metu sužinotas ūkio subjektų komercines paslaptis ir be ūkio subjekto sutikimo naudoti jas tik tiems tikslams, dėl kurių jos buvo pateiktos. Konkurencijos įstatymo 34 straipsnyje nurodyta, kad tyrimo ir bylos nagrinėjimo stadijose proceso šalys turi teisę būti išklausytos ir duoti paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu. Pabaigus tyrimą, proceso šalims pateikiamos tyrimą atlikusio įgalioto pareigūno išvados raštu, taip pat sudaroma galimybė susipažinti su bylos dokumentais, išskyrus dokumentus, kuriuose yra kito ūkio subjekto komercinių paslapčių. Proceso šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę bet kurioje tyrimo ar bylos nagrinėjimo stadijoje pateikti Konkurencijos tarybai prašymą dėl jų komercinių paslapčių apsaugos. Konkurencijos taryba ar jos įgaliotas pareigūnas turi priimti motyvuotą sprendimą dėl komercinių paslapčių apsaugos ir apie tai pranešti pareiškėjui. Pareiškėjas gali būti įpareigotas per nustatytą terminą pateikti dokumento išrašą be komercinių paslapčių, kuris įtraukiamas į bylą. Darbo reglamento 113–115 punktuose yra nurodyta, kokia tvarka yra nagrinėjami suinteresuotų asmenų prašymai dėl komercinių paslapčių apsaugos. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai nepagrįstai užslaptino tam tikrą medžiagą.

Padaryta išvada, kad Konkurencijos taryba Nutarimu pagrįstai ir teisėtai pripažino, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU, sudariusios konkurenciją ribojantį bendrojo draudimo susitarimą dėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, netenkinantį bendrosios bei individualios išimties reikalavimų, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

IV.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniame skunde (VIII t., b. l. 1-85) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, o Nutarimą panaikinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas ginčo tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovo iš esmės nesprendė. Teismo sprendimas atkartoja Konkurencijos tarybos atsiliepimo į AB „Lietuvos draudimas“ skundą argumentus. Kadangi Konkurencijos taryba savo atsiliepime nepasisakė dėl eilės jai nepalankių ginčo aspektų, pirmosios instancijos teismo sprendime dalis esminių AB „Lietuvos draudimas“ argumentų liko neįvertinta (nutylėta). Dėl šios priežasties skundžiamas teismo sprendimas neatitinka teismo sprendimui keliamų objektyvumo ir pagrįstumo reikalavimų. Susipažinęs su atsakovo atsiliepime į AB „Lietuvos draudimas“ skundą pateikiamais argumentais, AB „Lietuvos draudimas“ pateikė rašytinius paaiškinamus, kuriuose atkreipė teismo dėmesį į tai, jog Konkurencijos tarybos atsiliepime yra pateikiama visa eilė naujų argumentų, kuriais Konkurencijos taryba nesirėmė Nutarime. Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 3 dalis eksplicitiškai draudžia Konkurencijos tarybai remtis išvadomis ir aplinkybėmis, dėl kurių pažeidimu įtariamas asmuo neturėjo galimybės duoti paaiškinimų. Apeliantas atkreipė teismo dėmesį į akivaizdžias fakto klaidas, kurių buvimas parodo, jog priimdama Nutarimą, Konkurencijos taryba tiesiog nepastebėjo bent dalies bylos medžiagos. Tie AB „Lietuvos draudimas“ argumentai ir įrodymai, į kuriuos neatsikirto atsakovas, taip ir liko teismo sprendime neaptarti. Praktika, kai teismas atkartoja vienos iš bylos šalių argumentus, savarankiškai nepaaiškindamas, kodėl yra atmetami atitinkamą poziciją kritikuojančios šalies teikiami argumentai, negali būti suderinama su teismo veiklai ir sprendimams keliamais standartais. Teismo vaidmuo tokio pobūdžio bylose turi būti pakankamai aktyvus: teismas privalo patikrinti, ar įrodymai, kuriais remiasi Konkurencijos taryba, yra patikimi, nuoseklūs ir išsamūs; ar surinkti ir panaudoti visi įrodymai, svarbūs atitinkamos problemos sprendimui, ar Konkurencijos taryba nesirėmė mažai reikšmingais ir prieštaringais dalykais ir pan. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas nutylėtais motyvais. Negali būti taip, jog susipažinus su teismo sprendimu, lieka neaišku, ar teismas analizavo vienos iš ginčo šalių poziciją.

2. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kaip jis vertina bylos medžiagoje esančius įrodymus, kurių nevertino Konkurencijos taryba. Pirmosios instancijos teismas niekur neneigia tos aplinkybės, jog Konkurencijos taryba nenagrinėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundo II.7 dalyje nurodomų įrodymų. Jokių išvadų šiuo pagrindu teismas nepadarė.

3. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl bylose, kuriose nagrinėjamas susitarimo poveikis konkurencijai, taikomų įrodinėjimo standartų bei taikytinų teisės aktų. Konkurencijos teisėje yra taikomi tie patys standartai ir teisės aktai tiek tais atvejais, kai yra įrodinėjamas realus, tiek ir tais atvejais, kai yra įrodinėjamas potencialus poveikis konkurencijai. Pirmosios instancijos teismo pozicija, jog konkurencijos ribojimui nustatyti pakanka„parodyti“,kadbendrojo draudimo susitarimo šalys tarpusavyje itin detaliai suderino draudimo teikimo sąlygas, įskaitant ir kainas, nuo pat bendradarbiavimo sutarties sudarymo atitinkamose rinkose užėmė labai dideles rinkų dalis, prieštarauja tiek Europos Komisijos gairėse, tiek teismų praktikoje nurodomiems poveikio konkurencijai vertinimo principams. Iš esmės tokia pirmosios instancijos teismo pozicija suponuoja, jog poveikis konkurencijai gali būti įrodytas, neanalizuojant poveikio konkurencijai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė remtis Europos Komisijos gairėmis, reglamentuojančiomis konkurencijos taisyklių taikymą horizontalaus bendradarbiavimosusitarimams. Teismas taip pat nepagrįstai ignoravo ESTT praktiką panašaus pobūdžio bylose. Atmesdamas AB „Lietuvos draudimas“ nurodomus reikalavimus konkurencijos ribojimui įrodyti, pirmosios instancijos teismas taip konkrečiai ir nepaaiškina, kokio pobūdžio įrodinėjimo standartai yra taikomi Konkurencijos tarybos analizei tais atvejais, kai institucija siekia įrodyti potencialų konkurencijos ribojimą. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl galimybės taikyti dvejopus standartus priklausomai nuo to, ar įrodinėjamas realus ar potencialus konkurencijos ribojimas, nėra pagrįsta konkrečiomis teisės normomis ar teismų praktika. Tai, kad konkurencijos teisėje yra išskiriamas realus ir potencialus konkurencijos ribojimas, savaime nesuponuoja, jog įrodinėjant konkurenciją ribojantį poveikį, turi būti taikomi „dvigubi“ arba skirtingi standartai. Net ir tais atvejais, kai įrodinėjamas tikėtinas poveikis konkurencijai, turi būti pagrindžiama, kokius konkrečiai konkurencijos parametrus potencialiai įtakoja susitarimas. Turi būti pagrįsta, jog tokia tikimybė yra reali, kas suponuoja poreikį surinkti išsamius ir nuoseklius įrodymus, pagrindžiančius tokios tikimybės realumą. Pirmosios instancijos teismo pozicija kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar teismas pakankamai įsigilino į šios bylos medžiagą bei abiejų ginčo šalių pozicijas. Be to, nei Konkurencijos tarybos Pranešime apie atliktą tyrimą, nei Nutarime nėra nurodyta, jog Konkurencijos taryba įrodinėja būtent potencialų konkurencijos ribojimą. Naujos pozicijos pateikimas teisminio nagrinėjimo stadijoje savaime kelia abejonių Konkurencijos tarybos atsiliepime pateiktų paaiškinimų pagrįstumu. Konkurencijos taryba, negalėdama pagrįsti, jog Nutarime pateikiama poveikio konkurencijai analizė atitinka tokio pobūdžio tyrimams keliamus reikalavimus, tiesiog ėmė įrodinėti, kad AB „Lietuvos draudimas“ nurodyti reikalavimai/standartai yra neva taikomi kitiems atvejams, t. y. kai įrodinėjamas realus poveikis konkurencijai. Vien ta aplinkybė, kad „bendrojo draudimo susitarimo šalys tarpusavyje itin detaliai suderino draudimo teikimo sąlygas, įskaitant ir kainas“ savaime nėra nei susitarimo pasekmė (realus ar potencialus poveikis konkurencijai) nei jos įrodymas. Analogiškai susitarimo pasekme arba poveikiu konkurencijai negali būti laikoma ir susitarimo šalies rinkos dalis. Akcentuodamas bendradarbiavimo faktą (t. y. kad susitarimo dėl bendrojo draudimo šalys padarė tai, ką neišvengiamai nulemia bendrojo draudimo prigimtis) ir didelių rinkos dalių įgijimą, pirmosios instancijos teismas remiasi formaliais požymiais, kurie nieko nepasako apie neigiamo poveikio kainoms, gamybos apimtims, inovacijoms arba prekių ir paslaugų įvairovei, arba kokybei atitinkamoje rinkoje tikimybę. Europos Komisijos gairių dėl SESV 101 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams 18 punkto nuostata turėtų būti suprantama, kaip įtvirtinanti principą, jog gairės netaikomos tik tiems atvejams, kuriuos konkrečiai reglamentuoja specialiosios taisyklės. Europos Komisija „horizontaliųjų susitarimų“ gairėse įtvirtino bendrus principus, kurie yra taikomi bet kokio horizontalaus bendradarbiavimo vertinimui. Specialiai konkretiems sektoriams skirtos nuostatos, tokios, kaip, pavyzdžiui, Europos Komisijos reglamentas Nr. 267/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikrų rūšių susitarimams, sprendimams ir suderintiems veiksmams draudimo sektoriuje numato tik konkrečius atvejus, kuriems yra taikoma „bendroji išimtis“, t. y. teisėtumo prezumpcija. Tuo tarpu tiems atvejams, kurie nepatenka į „bendrosios išimties“ taikymo sritį, nėra taikoma neteisėtumo prezumpcija. Tiesiog jie yra vertinami individualiai. Kadangi atskiriems sektoriams taikomos taisyklės nenustato tokios analizės principų, individuali analizė atliekama „horizontaliųjų susitarimų“ gairėse įtvirtintų principų rėmuose. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra ignoruojama ir ta aplinkybė, jog ir pati Konkurencijos taryba remiasi atitinkamų gairių nuostatomis. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime O2 bylos, kaip šioje byloje taikytino precedento, svarba atmetama vienu sakiniu be išsamesnio paaiškinimo. Nepagrįsta dėl to, jog teismas nepaaiškino, kokius reikšmingus skirtumus jis įžvelgė. Nors faktinės aplinkybės O2 byloje ir šioje byloje skiriasi, AB „Lietuvos draudimas“ O2 byla remiasi kaip precedentu, paaiškinančiu, kokios aplinkybės turi būti ištirtos, norint įvertinti horizontalaus susitarimo poveikį konkurencijai. Be to, pirmosios instancijos teismas savo sprendime pats daro nuorodas į bylas, kurios savo faktinėmis aplinkybėmis (ir jose nagrinėjama teisine problematika) dar labiau skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamo ginčo (pvz., John Deere byla, kurioje nagrinėtas konkurentų keitimasis informacija).

4. Argumentai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, yra faktine prasme neteisingi ir/arba nesuponuojantys tų išvadų, kurias jų pagrindu padarė teismas. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos prielaida, jog AB „Lietuvos draudimas“ apeliantas ir PZU turėjo „galimybę“ savarankiškai įeiti į naujai atsiradusias statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo analizėje yra ignoruojama tai, kad atliekant tokio pobūdžio vertinimą, Konkurencijos taryba privalėjo vertinti ne teorinę „galimybę“, bet praktinętikimybę, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU savarankiškai įeis į atitinkamas rinkas. Tokiame kontekste teismas ignoravo įrodymus, pagrindžiančius išvadą, jog AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU savarankiškai nebūtų įėję į naujai atsiradusias rinkas. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog padėtis bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje leidžia daryti prielaidą apie AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU savarankišką įėjimą į naujai atsiradusias rinkas, nėra pagrįsta nei įrodymais, nei specialistų paaiškinimais, nei atskirų draudimo produktų specifikos analize. Iš esmės tokią teismo poziciją nulėmė formalus argumentas, jog nagrinėjamų draudimo produktų pavadinime yra vartojamas terminas „civilinė atsakomybė“. Pirmosios instancijos teismo argumentacija yra nenuosekli. Teismas neatsižvelgė į skirtingą AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU padėtį bei ignoravo įrodymus, patvirtinančius, jog PZU neturėjo „objektyvios galimybės“ savarankiškai įeiti į naujai atsiradusias rinkas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė AB „Lietuvos draudimas“ argumentus, kad spartus statybų sektoriaus augimas nulėmė padidintą naujų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų rizikingumą. Tai, jog 2002 m. prasidėjo spartus statybų sektoriaus augimas, neįrodo, jog AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU bendradarbiavimas nesuderinamas su „natūraliu ekonominiu elgesiu“. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismui „nekyla abejonių, jog AB „Lietuvos draudimas“ turėjo objektyvias galimybes tinkamai įvertinti naujose rinkose draudžiamas rizikas. Šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pati pareiškėja“, taip pat nepagrįsta. Skundžiamame sprendime yra akcentuojamos tos aplinkybės, jog būtent AB „Lietuvos draudimas“ parengė reikiamas metodikas ir apmokė PZU personalą. Priešingai nei teigia teismas, AB „Lietuvos draudimas“ niekada neteigė, jog jis „turėjo objektyvias galimybes tinkamai įvertinti naujose rinkose draudžiamas rizikas“. Atvirkščiai, visa pirmosios instancijos teismui pateikto skundo 1.2.1. dalis yra skirta šiam aspektui paaiškinti. Generalinės bendradarbiavimo sutarties poveikis konkurencijai negali būti įvertintas analizuojant tik AB „Lietuvos draudimas“ padėtį (patirtį, įgytą iki 2003 m.). Pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad Generalinės bendradarbiavimo sutarties pagrindu į naujas rinkas įėjo ir PZU. Teismo argumentacija, konkurencijos ribojimą kildinanti iš tos aplinkybės, jog AB „Lietuvos draudimas“ bendradarbiavimas su PZU nebuvo reikalingas, parodo, jog teismas atsakomybę už konkurencijos teisės pažeidimą sieja su paties bendradarbiavimo faktu, o ne su jo poveikiu konkurencijai. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog teikdami bendrojo draudimo paslaugą, AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU iš esmės susitarė nekonkuruoti kainomis už statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas, teikiamas susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu, yra nepagrįsta ir neteisinga. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime reikšmingas svoris yra suteikiamas Generalinės bendradarbiavimo sutarties turinio (nuostatų) analizei. AB „Lietuvos draudimas“ neginčija tos aplinkybės, jog panašaus pobūdžio tyrimuose bendradarbiavimo sąlygų vertinimas yra būtinas ir svarbus tyrimo žingsnis. Tačiau šioje byloje vien sutarties nuostatų analizė yra nesuderinama su reikalavimu sutarties poveikį konkurencijai vertinti tame faktiniame ir ekonominiame kontekste, kuriame sutartis yra įgyvendinama. Konkurencijos taryba netyrė, kaip yra įgyvendinama Generalinė bendradarbiavimo sutartis ir kokį poveikį konkurencijai daro jos nuostatos. Nesutinka su teismo argumentu, jog neva tokio pobūdžio bendradarbiavimas, kai yra tiesiogiai ar netiesiogiai sutariama dėl draudimo įmokų dydžio, laikomas konkurenciją ribojančiu bendradarbiavimu. Šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į skirtumą tarp tų situacijų, kai nagrinėjamas susitarimas riboja konkurenciją „pagal tikslą“, nuo tų situacijų, kai nagrinėjamas susitarimas riboja konkurenciją „pagal pasekmes“. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad vien tai, jog sudarytas bendrojo draudimo susitarimas eliminavo ne absoliučiai visas šių ūkio subjektų paskatas konkuruoti, savaime nepaneigia Konkurencijos tarybos išvados, kad bendrojo draudimo susitarimo sąlygos buvo tokios, kad vis dėlto ribojo jų konkurenciją. Ta aplinkybė, kad bendradarbiavimas įtakoja susitarimo šalių tarpusavio konkurenciją, savaime nesuponuoja konkurencijos atitinkamoje rinkoje ribojimo. Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, interesą būti pagrindiniu draudiku ir konkuruoti tarpusavyje apsprendė bent dvi paskatos, kurios teismo sprendime yra ignoruojamos. Pirma, vadovaujantis administravimo sutarčių 2.6 straipsnio nuostatomis, pagrindiniam draudikui yra mokamas komisinis atlyginimas, siekiantis (duomenys neskelbtini) proc. visų gautų įmokų. Susitarimo dėl draudimo įmokos pasidalinimo (duomenys neskelbtini) proc. santykiu buvo taikomas draudimo įmokai, tačiau nebuvo taikomas komisiniam atlyginimui. Antra, suinteresuotumas būti pagrindiniu draudiku kilo ir iš to, jog klientą pritraukusi šalis įgydavo geresnę galimybę pasiūlyti jam ir kitų, paprastai brangesnių draudimo produktų (įskaitant statybos „visų rizikų“ draudimą), kuriuos šalys platino atskirai. Teismo rėmimasis prezumpcijomis yra nesuderinamas su poreikiu įvertinti susitarimo poveikį konkurencijai faktiniame, teisiniame ir ekonominiame kontekste, kuriame veikia susitarimas. Rėmimasis ESTT prezumpcijomis tik dar kartą parodo, jog pirmosios instancijos teismas bylą, kurioje nagrinėjamas susitarimo poveikis, sutapatino su byla, kurioje nagrinėjamas susitarimo tikslas. Vien tai, kad šalys bendradarbiauja bendrojo draudimo kontekste, savaime nesuponuoja konkurencijos tarp susitarimo šalių eliminavimo (tuo labiau konkurencijos rinkoje). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad PZU savarankiškas draudimas konkuravo su bendruoju draudimu, kas paneigia išvadą, jog PZU kainodara buvo panaši ir/ar, kad tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU nebuvo konkurencijos. Pirmosios instancijos teismo analizėje visiškai neatsispindi ta faktinė aplinkybė, jog PZU, dalyvaudama bendrajame draudime su AB „Lietuvos draudimas“, taip pat teikė ir savarankišką rangovų ir statinio projektuotojo privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino AB „Lietuvos draudimas“ argumentų bei bylos medžiagoje esančių įrodymų, susijusių su Nutarime pateikta rinkos dalių analize. Sprendime neatsižvelgta į tai, kad vertinant susitarimo poveikį konkurencijai, turi būti analizuojamos ne (arba ne tik) rinkos dalys, bet rinkos galia. Rinkos dalis savaime nėra poveikis konkurencijai. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog „kaip matyti iš Bendrosios išimties reglamento, rinkos dalis ir jos dydis yra itin svarbus kriterijus vertinant poveikį konkurencijai“ ignoruoja tą aplinkybę, jog Bendrosios išimties reglamentas nereglamentuoja poveikio konkurencijai vertinimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino duomenų, kuriais operuoja Konkurencijos taryba, pagrįstumo, ir neatsižvelgė į bylos medžiagoje esančius įrodymus, pagrindžiančius, jog tam tikrais atvejais rinkos dalys yra nepatikimas rodiklis. Akivaizdu, jog būtent veiksmingos įmonės, kurios siūlo patrauklius produktus konkurencingomis kainomis, tikėtina įgis dideles rinkos dalis. Tačiau tokios sėkmės konkurencinėje kovoje negalima tapatinti su didele rinkos galia, kuri gali atsirasti, jei įmonės sugeba išlaikyti dideles rinkos dalis per laikotarpį, net jei jų pasiūlymas tampa mažiau konkurencingas. Tai ypač aktualu naujai atsiradusioms rinkoms, kai rinkos struktūra tik formuojasi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkina informaciją apie rinkos dinamiką. Sprendime apskritai nepasisakoma dėl pareiškėjo skunde pateiktų argumentų, jog rinkos dalių dinamika po sutarties pasibaigimo rodo, jog sutarties poveikis buvo prokonkurencinis. Jeigu susitarimo poveikį konkurencijai apsiręstų rinkos dalys, tokiu atveju tiek Europos Komisijos gairės, tiek teismų praktika iš konkurencijos institucijų reikalautų ne poveikio konkurencijai analizės, bet matematiškai tikslaus rinkos dalių apskaičiavimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisako tik dėl pažeidimo trukmės, kuri siejama su rinkos uždarymo efektu, kurį neva sukėlė AB „Lietuvos draudimas“ sudarytos „ilgalaikės sutartys“ ir kuris neva tęsėsi ir po Generalinės bendradarbiavimo sutarties pasibaigimo. Tačiau sprendime niekur nėra pasisakoma, ar Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo rinkos uždarymą ilgalaikėmis sutartimis. Nutarime nėra pateikiama išvada/argumentas „kad nagrinėjamose rinkose galėjo pasireikšti rinkų uždarymo efektas bei klientų „pririšimo“ efektas, nes būtent to pareiškėjas ir siekė, sudarydamas bendrojo draudimo susitarimą ir per PZU teikdamas laidavimo draudimo paslaugas“. Šis cituotas pirmosios instancijos teismo argumentas buvo pateiktas ne Nutarime, bet Konkurencijos tarybos atsiliepime į AB „Lietuvos draudimas“ apelianto skundą. Pirmosios instancijos tesimo nurodoma aplinkybė, jog PZU aktyviai teikė ir savanoriškąjį draudimą, tik patvirtina išvadą, jog Generalinė bendradarbiavimo sutartis buvo prokonkurencinė. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Konkurencijos taryba pagrįstai ignoravo apelianto pateiktą kainų analizę. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palaikė atsakovo poziciją, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pateiktos analizės duomenys buvo patikrinti ir įvertinti nepriklausomo vertintojo, kuris galėtų patvirtinti ar paneigti jų teisingumą. Susitarimo poveikio vertinimas yra Konkurencijos tarybos pareiga. Todėl vien ta aplinkybė, kad AB „Lietuvos draudimas“ nepateikia duomenų taip, kaip norėtų Konkurencijos taryba, savaime neatleidžia pačios Konkurencijos tarybos nuo pareigos atlikti atitinkamą tyrimą. Jeigu Konkurencijos taryba nepasitiki AB „Lietuvos draudimas“ skaičiavimais, ji gali pati juos patikrinti. Tuo labiau, kad bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų tokio pobūdžio analizei atlikti. Bent jau atsiliepime Konkurencijos taryba nenurodo jokios priežasties, dėl ko ji pati negalėtų surinkti reikiamos informacijos ir/ar patikrinti pateiktų duomenų. Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, jog Konkurencijos taryba neva pagrįstai teigia, kad AB „Lietuvos draudimas“ nebuvo praradęs teisės teikti laidavimo draudimus, pirmosios instancijos tesimas nepaaiškina, kur yra pateikiami tokie teiginiai. Tokios išvados Nutarime nėra. Šį naują argumentą Konkurencijos taryba pateikė tik savo atsiliepime. Konkurencijos tarybos teismui pateiktose iš Draudimo priežiūros komisijos tinklalapio atspausdintose lentelėse yra pateikiama apibendrinta statistika apie įvairias draudimo laidavimo rūšis, įskaitant ir vadinamąjį TIR laidavimą. TIR laidavimas yra produktas, skirtas užtikrinti tinkamą vežėjų tranzito procedūrų įvykdymą, t. y. vežėjų prievolių naudojant TIR knygeles įvykdymo laidavimas. Pagrįsdamas savo teiginius, jog RSA grupės sprendimu AB „Lietuvos draudimas“ neteko galimybės teikti laidavimo draudimą, AB „Lietuvos draudimas“ kaip priedą prie atsakymo į Konkurencijos tarybos prašymą dėl informacijos pateikimo, pateikė AB „Lietuvos draudimas“ laidavimo garantijų portfelio peržiūros proceso ataskaitą. Prie ataskaitos pridėtame protokole, 1 puslapio 3 dalyje „Definition of Portfolio“ yra nurodoma, kad vadinamasis draudimo laidavimo portfelis apima draudimo laidavimus, išskyrus su tranzito procedūromis pagal TIR Konvenciją susijusį laidavimą. Kaip matyti iš dokumento turinio, sprendimas sustabdyti draudimo laidavimo teikimą buvo taikomas veikloms, patenkančioms į draudimo laidavimo portfelį. Be to, dalis laidavimų statybų sektoriuje galėjo būti išduoti 2003 m. I ketvirtyje ar dar vėliau, pagal anksčiau sudarytas sutartis. Pirmosios instancijos teismas teigia, jog Konkurencijos taryba neva atliko analizę siekdama išsiaiškinti, kiek svarbu buvo draudikams siūlyti draudėjams „pilną“ draudimo paslaugų paketą. Tokia neva Konkurencijos tarybos atlikta „analizė“ ar tyrimas nėra minimi nei Nutarime, nei Pranešime apie atliktą tyrimą. Tai buvo naujas argumentas, kurį Konkurencijos taryba pateikė atsiliepime, tuo pažeisdama Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Priešingai nei teigiama teismo sprendime, Konkurencijos taryba neatliko kryptingo tyrimo, kurio rezultatai leistų įvertinti draudimo laidavimo svarbą. Tuo tarpu Konkurencijos tarybos atsiliepime cituojamais draudikų pasisakymais buvo atsakoma į klausimus, nesusijusius su draudimo laidavimo svarbos draudiko veiklai įvertinimu. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad byloje buvo tinkamai atlikta kontrafaktinė analizė, yra nepagrįstas. Nevertinta tai, kad Konkurencijos taryba privalėjo įrodyti, jog savarankiškas įėjimas į statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkas yra pakankamai tikėtinas AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU elgesio modelis, nesant Generalines bendradarbiavimo sutarties. Be to, turėjo būti pagrįsta, jog atskirai įėję į rinką, AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU būtų tapę tokiais pat efektyviais konkurentais, t. y. vienais iš pagrindinių rinkos dalyvių.

5. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas pažeidimo galiojimą „pasekmių rinkoje atžvilgiu“, suformulavo naują, iki šiol konkurencijos teisei nežinomą doktriną. AB „Lietuvos draudimas“ įsitikinimu, teismo išvados šioje dalyje yra nepagrįstos nei faktiškai, nei teisiškai. Vienintelė logiška išvada yra ta, kad Konkurencijos tarybos įtariamas pažeidimas pasibaigė tada, kai nutrūko šalių bendradarbiavimas (2007-12-31). Tai, kad pažeidimas gali sukelti pasekmes, kurios pranyksta tik po tam tikro laiko, savaime nereiškia, jog pažeidimas yra vykdomas visą tą laiką iki pasekmių išnykimo. Pasekmės yra svarbios vertinant pažeidimo pavojingumą, bet ne jo trukmę. Pasibaigus šalių bendradarbiavimui, šalys ėmė savarankiškai teikti draudimą rangovams ir projektuotojams. Bandymas sieti tariamo pažeidimo trukmę ir tariamas pasekmes yra ydingas ir dėl to, jog tokiu atveju yra pažeidžiamas draudimas bausti už tą patį pažeidimą du kartus. Nustatant baudą už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, pažeidimo pasekmės ir trukmė vertinami atskirai – vieną kartą bauda apskaičiuojama, atsižvelgiant į pasekmes, o po to didinama, atsižvelgiant į pažeidimo trukmę. Tai reiškia, jog pripažinus, kad pažeidimo trukmė yra skaičiuojama ne pagal susitarimo terminą, bet pagal jo pasekmes, į tą patį faktorių – pasekmes – baudos nustatymo procese bus atsižvelgiama du kartus.

6. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl poveikio prekybai tarp Europos Sąjungos valstybių narių yra grindžiamos tik hipotetinėmis prielaidomis. Jų nepatvirtina bylos medžiaga. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas iš esmės apsiriboja tik tuo, jog paaiškina tai, kas yra nurodyta Nutarime bei pateikia hipotetinio pobūdžio teiginius. Iš esmės nėra paaiškinama, kuo remiantis teigiama, jog „galėjo būti sunku įeiti į tokias koncentruotas atitinkamas rinkas“.Kadangi Konkurencijos taryba tyrimą pradėjo jau po to, kai Generalinė bendradarbiavimo sutartis nustojo galioti, tai, ar AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU bendradarbiavimas trukdė kam nors įeiti į rinką, galėjo būti nesunkiai įvertinta. Tuo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog Konkurencijos taryba ar Draudimo priežiūros komisija būtų sulaukusios kokių nors nusiskundimų. Vien hipotetinių prielaidų pagrįsti poveikio prekybai tarp valstybių narių kaltinimą nepakanka, ypač turint omenyje, kad pačios Konkurencijos tarybos apibrėžtos draudimo rinkos yra nacionalinės.

7. Pirmosios instancijos teismas AB „Lietuvos draudimas“ argumentus dėl procedūrinių pažeidimų vykdant tyrimą ir nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje vertino formaliai. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar Konkurencijos tarybos sprendimai buvo proporcingi ir adekvatūs situacijai, t. y. sąžiningi. AB „Lietuvos draudimas“ palaiko skundo IV dalyje išdėstytą poziciją, jog atliekant tyrimą ir priimant Nutarimą, buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai.

8. Pirmosios instancijos teismas suklydo vertindamas ginčo šalių pozicijas dėl bendrojo draudimo susitarimo atitikties bendrosios bei individualiosios išimčių reikalavimams. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl bendrosios ir individualiosios išimčių taikymo iš esmės atkartoja Nutarime pateiktus argumentus. Dėl šios priežasties, ginčas šioje dalyje iš esmės nėra išspręstas. Byloje ginčas kilo dėl to, ar AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU bendradarbiavimas ribojo konkurencija, o ta aplinkybė, ar AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU turėjo kreiptis į Konkurencijos tarybą ar ne – šiam ginčui reikšmės neturi. Pasisakydamas dėl bendrosios išimties netaikymo dėl to, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU viršijo Bendrosios išimties reglamente nurodytą rinkos dalį, teismas neatsižvelgė į tai, kad sutarties sudarymo ir veiklos atitinkamose rinkose pradžios momentu šalių rinkos dalis buvo 0%. Teismas, pasisakydamas dėl bendrosios išimties netaikymo dėl to, kad Generalinė bendradarbiavimo sutartis nenumatė pasitraukimo iš sutarties, netaikant sankcijos, ignoruoja tai, jog šalys sudarė specialius susitarimus, reglamentuojančius jų bendradarbiavimą teikiant bendrąjį draudimą. Ši aplinkybė nei Nutarime, nei teismo sprendime net nepaminėta.

Pareiškėjas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniame skunde (VIII t., b. l. 88-111) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Nutarimą toje apimtyje, kurioje jis taikomas PZU, panaikinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodomi šie argumentai:

1. PZU nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU argumentai dėl Konkurencijos tarybos netinkamai pritaikytų teisės normų bei dėl neįrodyto poveikio konkurencijai ir dėl nepakankamo įrodinėjimo standarto atmestini, nes yra taikomi konkurencijos teisės pažeidimams, kai nustatomas realus neigiamas poveikis konkurencijai, o ne potencialus. Konkurencijos taryba privalėjo įrodyti realų neigiamą, o ne potencialų poveikį konkurencijai. PZU pateikė pakankamai kontrargumentų, kad Generalinė bendradarbiavimo sutartis neribojo konkurencijos rinkoje. Pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja ir esamai teismų praktikai, t. y. kad vertinant susitarimo atitikimą Europos Bendrijos steigimo sutarties 85 (1) straipsniui, reikia įvertinti realias sąlygas, kuriomis jis funkcionuoja, konkrečiai ekonominį kontekstą, kuriame veikia susitarimą sudariusios bendrovės, produktus ir paslaugas, kurių teikimą reglamentuoja susitarimas bei realią rinkos struktūrą. Be to, ESTT byloje John Deere Ltd v. Commission of the European Communities pasisakė, kad grįsti susitarimo atitikimą Sutarties 85 (1) straipsniui potencialiu poveikiu, galima tokiu atveju, jei šis poveikis yra pakankamai reikšmingas.

2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime palaikė Konkurencijos tarybos poziciją, jog susitarimas dėl bendrojo draudimo sąlygų dėl bendrosios išimties esą neatitiko, kadangi: 1) abi bendrovės draudė su statinio projektuotojo ir rangovo veikla susijusias rizikas savanoriškais pagrindais iki privalomojo draudimo įvedimo, taigi nebuvo naujos rizikos; 2) antrosios sąlygos šalys netenkino dėl 20 proc. viršijančios bendrojo draudimo rinkos dalies rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose; 3) bendrojo draudimo susitarimo šalys negalėjo pasitraukti iš pulo be sankcijų. PZU su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir pateikia kontrargumentus, nurodytus ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymima, kad Bendrosios išimties reglamento 7 straipsnyje numatytos dvi išimties bendrojo draudimo susitarimams taikymo galimybės: 7 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bendro draudimo ir perdraudimo grupėms, sukurtoms, kad draustų nuo naujų rizikų, išimtis galioja, neatsižvelgiant į grupės (pulo) rinkos dalį. Jeigu tokia išimties sąlyga negali būti taikoma, tuomet pagal to paties reglamento 7 straipsnio 2 dalį, gali būti taikoma išimtis, jeigu draudimo produktai, dėl kurių buvo sudarytos sutartys, atitinkamose rinkose neviršija 20 proc.

3. Negalima atsisakyti individualiosios išimties taikymo galimybių vien dėl to, kad šalys nesikreipė į Konkurencijos tarybą dėl individualiosios išimties suteikimo. Draudimo sektoriuje susitarimai dėl bendrojo draudimo preziumuojami, kaip atnešantys rinkai efektyvumą ir inovatyvumą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tokio preziumuojamo efektyvumo didinimo. Pirmosios instancijos teismo teigimu, aplinkybė, jog PZU bendrojo draudimo susitarimo laikotarpiu teikė rangovo civilinės atsakomybės ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas ir savarankiškai, tariamai pagrindžia, kad bendrojo susitarimo būtinybės nebuvo. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra klaidinga todėl, kad akivaizdu, jog kaip teigia PZU, bendras draudimo susitarimas bendrovei buvo būtinas, kadangi ji neturėjo reikiamos patirties ir know-how tam, kad galėtų pradėti teikti naują produktą. Natūralu, kad gavusi know-how iš AB „Lietuvos draudimas“, PZU buvo įgali teikti šias draudimo paslaugas ir savarankiškai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodo, kad sudarius Generalinę bendradarbiavimo sutartį, buvo ženkliai apribota konkurencija didelėse atitinkamų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų dalyse. Tačiau PZU konkuravo su AB „Lietuvos draudimas“ teikdama rangovo civilinės atsakomybės ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo produktą atskirai nuo bendrojo susitarimo, t. y. už pulo ribų. Todėl negalima teigti, kad bendrojo draudimo susitarimas apėmė didelę atitinkamos rinkos dalį.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palaiko klaidingą Konkurencijos tarybos išvadą jog Generalinės bendradarbiavimo sutarties, administravimo sutarčių ir jų pagrindu sudaryto susitarimo dėl bendrojo draudimo padarinius rinkai reikia skaičiuoti nuo 2003 m. vasario 26 d. (t. y. nuo Generalinės bendradarbiavimo sutarties sudarymo dienos). Akivaizdu, kad susitarimo padariniai rinkai gali atsirasti tik nuo tada, kai susitarimas pradedamas faktiškai taikyti. Taigi susitarimo dėl bendrojo draudimo pasekmės rinkai atsirado anksčiausiai 2003 m. liepos mėnesį, kai šalys gavo Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos leidimą teikti nagrinėjamus produktus bendrojo draudimo pagrindu. Taip pat pirmosios instancijos teismas daro klaidą laikydamas, kad susitarimo dėl bendrojo draudimo pasekmių pabaigą reikia išplėsti ilgesniam laikotarpiui, nei galiojo pats susitarimas.

5. PZU nuomone, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Konkurencijos tarybos paskirta bauda PZU buvo pagrįsta. Skirdama baudas, Konkurencijos taryba neteisingai įvertino ir neatsižvelgė į PZU skunde nurodytas aplinkybes.

V.

Konkurencijos taryba atsiliepime (VIII t., b. l. 138-195) AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus prašo atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Konkurencijos taryba konkurencijos teisės taikymo principų nepažeidė. Vertinant draudimo sektorių, pirmiausia reikia atsižvelgti į Bendrosios išimties reglamentą, o SESV 101 straipsnio taikymo gaires taikyti tik tais atvejais ir ta apimtimi, kiek tai nėra reglamentuojama minėto Reglamento. Praktikoje AB „Lietuvos draudimas“ šią taisyklę ignoruoja ir savo skundo argumentus grindžia išimtinai SESV 101 straipsnio taikymo gairių nuostatomis, net ir tais atvejais, kai tam tikrus santykius reglamentuoja ir minėtas reglamentas.

2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai, remdamasis Lietuvos bei Europos Sąjungos teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimais, įvertino Konkurencijos tarybos išvadas dėl poveikio konkurencijai vertinimo ir teisingai jas pripažino pagrįstomis. Tokios išvados negali paneigti PZU apeliacinio skundo argumentai dėl aplinkybių, neva įrodančių tokio poveikio nebuvimą – žymus PZU rinkos dalies augimas draudžiant savarankiškai, AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU pasiūlymų skirtumai, kas, anot PZU, parodo, jog konkurencija tarp pareiškėjų vis dėlto vyko. Hipotetinio pobūdžio bei jokiais, nei Lietuvos, nei Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimais ar teismų praktika neparemti PZU argumentai, kad realus poveikis konkurencijai turi būti įrodytas tais atvejais, kai konkurencija nebuvo visiškai eliminuota, arba kai susitarimas yra „labai arti to, kad galėtų atitiktį bendrąją išimtį pagal Bendrosios išimties reglamentą“, negali būti laikomi pagrįstais ir prieštarauja elementariai logikai. Jau vien ta aplinkybė, kad pareiškėjų dalys atitinkamose rinkose net kelis kartus viršijo Bendrosios išimties reglamento nustatytas maksimalias ribas, akivaizdžiai paneigia tokią PZU poziciją. Vadovaujantis AB „Lietuvos draudimas“ pozicija, kad norint įrodyti potencialų poveikį konkurencijai, reikia įrodyti, kad susitarimas daro poveikį konkurencijos parametrams, potencialaus poveikio konkurencijai vertinimas apskritai prarastų savo prasmę, kadangi tų pačių, kaip ir realaus poveikio konkurencijai standartų, taikymas reiškia, kad bet kuriuo atveju turi būti įrodinėjama, kad susitarimas sukėlė realias pasekmes konkurencijai. AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniame skunde pateikiamos nuorodos į Europos Sąjungos teisės aktus ir ESTT praktiką niekaip nepaneigia šios dvejopų standartų taikymo galimybės. Potencialus poveikis, t. y. tokio poveikio pasireiškimo galimybė, yra nustatomas ne analizuojant konkrečias kainas ir kitus konkurencijos parametrus, o įvertinus rinkos teisinį ir ekonominį kontekstą, nustačius, kad yra tam tikros sąlygos, leidžiančios daryti pagrįstą išvadą, kad susitarimas gali turėti konkurenciją ribojantį poveikį. Potencialų poveikį konkurencijai darančių pažeidimų įrodinėjimo standartas yra kokybiškai kitoks. Toks galimo konkurencijos ribojimo vertinimas, kai atsižvelgiama į atitinkamų rinkų struktūrą, susitarimuose dalyvaujančių ūkio subjektų užimamas rinkos dalis bei susitarimo pobūdį, atliktas laikantis visų teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimų, negali būti laikomas nepagrįstu ar nepakankamu darant išvadą, jog atitinkamas susitarimas vis dėlto galėjo riboti konkurenciją.

3. Dėl kontrafaktinės analizės atsakovas nurodo, kad pateikti tiesioginius įrodymus, kokia būtų situacija, jeigu nagrinėjamo susitarimo nebūtų buvę, yra praktiškai neįmanoma, ir iš Konkurencijos tarybos to negali būti reikalaujama. Kita vertus, Nutarime pateikta analizė leidžia daryti išvadą, kad toks bendrojo draudimo susitarimas ribojo konkurenciją, o jo nesant, konkurencijos sąlygos atitinkamose rinkose, pvz., AB „Lietuvos draudimas“, PZU rinkos dalys, jų teikiamų paslaugų kainos, būtų buvusios kitokios.

4. Pareiškėjų išsakyta nuomonė dėl tariamo PZU negalėjimo savarankiškai teikti draudimo paslaugų naujai susiformavusiose nagrinėjamose rinkose taip pat yra nepagrįsta. PZU nuo pat privalomojo draudimo pradžios 2003 m. savarankiškai draudė didelės vertės statomų statinių statybos darbus, kurių atitinkamai ir draudimo sumos, ir įmokos buvo didelės. Tuo tarpu bendrai su AB „Lietuvos draudimas“ daugiausiai buvo draudžiama minimaliai Draudimo priežiūros komisijos taisyklėse nustatytai 150 000 Lt draudimo sumai.

5. Nesutinka su PZU apeliacinio skundo argumentu, kad Konkurencijos taryba turėjo įrodyti, jog antikonkurencinės pasekmės buvo labai reikšmingos ir žymios. Savo sprendimuose ESTT ne kartą yra pažymėjęs, kad prokonkurencinių ir antikonkurencinių susitarimo pasekmių vertinimas atliekamas tik vertinant, ar susitarimas tenkina SESV 101 straipsnio 3 dalį (atitinkamai Konkurencijos įstatymo 6 str.).

6. Nesutinka su AB „Lietuvos draudimas“ argumentu, kad nesusitarus dėl bendradarbiavimo laidavimo draudime su PZU, AB „Lietuvos draudimas“ neva arba nebūtų priėmęs sprendimo įeiti į naujas rinkas, arba įėjęs į šias rinkas, jis nebūtų efektyvus konkurentas dėl to, kad negalėjo pasiūlyti visų statybų sektoriui reikalingų draudimo produktų paketo. Konkurencijos tarybos pateiktas paklausimas draudikams yra aiškus ir nedviprasmiškas. Įvertinus draudikų atsakymus, Konkurencijos tarybai nekyla jokios abejonės, jog jie teisingai suprato paklausimo turinį, o juose nėra jokių indikacijų, leidžiančių įtarti, kad atsakymuose draudikai kalba apie specifinius terminus – produktų susiejimą ar sujungimą. Be to, PZU, kuris taip pat teikia nemažai laidavimo draudimo paslaugų dalyvaujant konkursuose (pasiūlymo laidavimai), tyrimo metu nurodė, kad laidavimo draudimą klientai perka labai konkretiems atvejams, pavyzdžiui, rangovo sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimui, dalyvaujant konkurse dėl paslaugų teikimo įsigijimo pasiūlymo užtikrinimo įvykdymui. Nustatyta, kad draudimo laidavimo teikimas nebuvo būtina įėjimo į nagrinėjamas rinkas sąlygas, todėl ginčas dėl to, teikė ar neteikė AB „Lietuvos draudimas“ laidavimo paslaugas, nedaro jokios įtakos pažeidimo nustatymui. Tyrimo metu AB „Lietuvos draudimas“, paprašytas, nepateikė nei vienos paslaugų paketo dalimi laikomo laidavimo sutarties.

7. Iš AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo matyti, kad „tikimybės“, jog pareiškėjai įeis į rinką, įrodymą jis sieja ne su objektyvių faktinių aplinkybių, kurių egzistavimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ūkio subjektai įeis į rinką, nustatymu, bet su pareiškėjų subjektyvių motyvų, tikslų ir ketinimų vertinimu, t. y. ar pareiškėjai būtų norėję, nesudarę bendrojo draudimo susitarimo, įeiti į nagrinėjamas rinkas. Tokia pozicija nepagrįsta, atsižvelgiant į tai, kad nustatyti ir įrodyti ūkio subjektų subjektyvių ketinimų yra tiesiog paprasčiausiai neįmanoma. Be to, toks reikalavimas nėra nustatytas nei Europos Sąjungos, nei Lietuvos teisės aktuose, nei pagrįstas teismų sprendimais. AB „Lietuvos draudimas“ terminą „galimybė“ sieja su formaliu įėjimo į rinką galimybės įvertinimu, neatsižvelgiant nei į ekonominį kontekstą, nei į rinkos struktūrą ar kitas objektyvias ir įėjimo į rinką vertinimui svarbias aplinkybes. Nutarime terminas „galimybė“ yra suprantamas kaip ir European Night Services sprendime, t. y. reali, konkreti ūkio subjekto galimybė įeiti į atitinkamą rinką, kitaip sakant – pakankamai tikėtina.

8. Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas pagrįstai vertino pareiškėjų padėtį bendrojo civilinės atsakomybės draudimo rinkoje. Toks vertinimas leidžia spręsti apie šių draudikų galimybes savarankiškai teikti nagrinėjamo draudimo, dėl kurio buvo sudarytas bendrojo draudimo susitarimas, paslaugas, atskleidžia draudikų objektyvias galimybes įeiti į naujas rinkas. AB „Lietuvos draudimas“ savo skunde nepagristai sugretina du skirtingus dalykus, kuriuos savo Nutarime nagrinėjo Konkurencijos taryba – pasiūlos pakeičiamumo standartą, taikytiną apibrėžiant atitinkamą rinką, ir tai, su kokiomis kliūtimis ar pranašumais susidurtų paslaugų teikėjas, nusprendęs įeiti į naujai suformuotas rinkas, kuriose bus teikiamos savo pobūdžiu panašios į anksčiau teiktąsias, tačiau tam tikra apimtimi modifikuotos, pakeistos paslaugos. Konkurencijos taryba, analizuodama AB „Lietuvos draudimas“ bei PZU padėtį bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupėje iki 2003 m., nesiekė nustatyti šių ūkio subjektų konkurentų, buvo siekiama nustatyti, kiek šios bendrovės buvo pajėgios savarankiškai, nesudarant susitarimo dėl bendrojo draudimo, įeiti į naujas rinkas. Nesutinka, kad dėl užimtos stiprios padėties abi bendrovės neva privalėjo įeiti ir į didesnį skaičių privalomojo draudimo rinkų. Aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) ar dar kitas bendrovių konkurentas pasirinko teikti ar neteikti privalomojo draudimo paslaugas, nėra reikšminga. Atkreipiamas dėmesys, jog pareiškėjai į rinkas įėjo tokiu plačiu mastu, kad jų užimamos rinkos dalys net sudarė pagrindą dominuojančios padėties prezumpcijai kilti.

9. Nesutinka su AB „Lietuvos draudimas“ samprotavimais, kad išaugusi paklausa bei tai, kad draustis nagrinėjamas civilines atsakomybes tapo privaloma, reiškia, jog draudikai įėjimą į nagrinėjamas rinkas vertino, ne kaip susijusį su padidintos naudos tikimybe, bet su padidinta rizika. Šie teiginiai prieštarauja ankstesnei paties AB „Lietuvos draudimas“ pozicijai, kuria tyrimo metu AB „Lietuvos draudimas“ Konkurencijos tarybai tvirtino, jog įvedus privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą, rizikos tapo labiau subalansuotos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog AB „Lietuvos draudimas“ turėjo objektyvias galimybes tinkamai įvertinti naujose rinkose draudžiamas rizikas. AB „Lietuvos draudimas“ prieštarauja pats sau – skunde nurodo, kad Bendrojo draudimo susitarimas buvo būtinas PZU įeiti į privalomo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimo rinkas, kadangi tik tokiu būdu pastarasis galėjo įgyti AB „Lietuvos draudimas“ šiose srityse sukauptas žinias, patirtį, know-how, tačiau iš AB „Lietuvos draudimas“ pasisakymų, kad jis nebuvo gerai susipažinęs su statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sektoriumi, seka išvada, kad ginčijamas susitarimas negalėjo būti reikšmingas PZU patekimui į rinką kadangi, anot AB „Lietuvos draudimas“, jis ir pats neturėjo konkrečių žinių, leidžiančių tinkamai įvertinti statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomo draudimo rinkose kylančių rizikų, taigi, ir ko perduoti. Akivaizdu, kad tokių vienas kitą paneigiančių AB „Lietuvos draudimas“ argumentų negalima laikyti pagrįstais. Argumentas, kad rinka buvo rizikinga dėl to, jog buvo privaloma drausti visus besikreipusius draudėjus, nepatvirtina, kad šiose rinkose veikiantiems ūkio subjektams dėl didelio rizikingumo yra būtina sudarinėti bendrojo draudimo susitarimus, ypač ribojančius konkurenciją.

10. Tai, kad Bendrojo draudimo susitarimas numatė galimybę draudikams taikyti iki (duomenys neskelbtini) proc. nuolaidas, reiškia, kad taip buvo nustatyta maksimali nuolaida, kas taip pat reiškia, kad draudikams buvo apribota galimybė taikyti mažesnes nei aptartos kainos ir kad likusioji kainos dalis, t. y. (duomenys neskelbtini) proc. kainos buvo nulemta ne konkurencijos, o susitarimo. Net patys pavojingiausi karteliai dėl kainų fiksavimo savaime nepašalina ūkio subjektų tarpusavio konkurencijos, ir jų interesas parduoti kuo daugiau prekių išlieka. Todėl vien tai, kad bendrojo draudimo susitarimas eliminavo, AB „Lietuvos draudimas“ nuomone, ne absoliučiai visas šių ūkio subjektų paskatas konkuruoti, savaime nepaneigia Konkurencijos tarybos išvadų. Pažeidimui nustatyti nėra būtina įrodyti, kad konkurencija tarp ūkio subjektų buvo eliminuota – pakanka nustatyti jos ribojimą ar tokio ribojimo galimybę. Skirtingai nei nurodo AB „Lietuvos draudimas“, Konkurencijos taryba Nutarime niekur neteigia, kad uždarymo efektas realiai egzistavo, o tik pažymi, kad Bendrojo draudimo susitarimas galėjo tokį efektą sukelti.

11. Siekiant įvertinti rinkos galią, svarbu atsižvelgti į tokius kriterijus, kaip rinkos struktūra, rinkoje veikiančių ūkio subjektų užimamos rinkos dalys, jų pasiskirstymas ir stabilumas, įėjimo į rinką kliūtys. Visos šios aplinkybės buvo įvertintos, priimant Nutarimą. Negali būti laikomi pagrįstais pareiškėjų argumentai, jog turėjo būti vertinamos tik bendrojo civilinės atsakomybės draudimo pagrindu užimamos AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU rinkos dalys, o savarankiškai pareiškėjų tose rinkose užimamos rinkos dalys neturėjo būti įskaičiuojamos. Pareiškėjai, veikdami tiek atskirai, tiek ir bendrojo draudimo susitarimo pagrindu, teikė tas pačias statinio projektuotojo bei rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas, t. y. veikė tose pačiose rinkose, todėl jų dalys rinkose negali būti skaičiuojamos atskirai. Kaip matyti iš SESV 101 straipsnio taikymo gairių 47 punkto, naujo dalyvio atėjimas į rinką reikšmingas tik tada, kai jis gali būti laikomas pakankamu susitarimo šalių suvaržymu ir yra pakankamas bet kokiam galimam horizontaliojo bendradarbiavimo susitarimo ribojamajam poveikiui sustabdyti ar pašalinti. Pagrįstai laikyta, kad pareiškėjai turėjo didelę rinkos galią statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomo draudimo rinkose.

12. AB „Lietuvos draudimas“ pateikti duomenys dėl kainų mažėjimo iš tiesų neatspindi realios tuo metu atitinkamose rinkose buvusios situacijos ir neturėtų būti laikomi pagrįstais. Vargu, ar AB „Lietuvos draudimas“ pateikta kainų analizė, kuri, be kita ko, parodo AB „Lietuvos draudimas“ palankius duomenis, galėtų būti vertinama kaip objektyvi. AB „Lietuvos draudimas“ nepateikė pirminių duomenų apie įvestų į diagramas reikšmių – taškų – apskaičiavimą, t. y. nenurodyta, kokiu būdu teismui pateikta medžiaga buvo apibendrinta ir suvesta į diagramas. AB „Lietuvos draudimas“ nepateikia jokių argumentų, kodėl Konkurencijos tarybai negalėjo pateikti pilnų jo atliktos kainų analizės duomenų. Be to, matyti, kad ne visų draudimo liudijimų duomenys yra suvesti į šias diagramas. Diagramoje (pvz., už 2005 m.), taškų skaičius yra apie du kartus mažesnis nei liudijimų (draudimo polisų, sutarčių) skaičius, todėl duomenys gali būti iškreipti. Ūkio subjektams nėra sudaromos jokios kliūtys pateikti papildomus duomenis Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio metu, iki kol bus priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas. Kainų dydis nėra vienintelis poveikio konkurencijai vertinimo kriterijus. Poveikis konkurencijai taip pat vertinamas, atsižvelgiant ir į kitus konkurencijos parametrus, tokius kaip šiuo atveju aktuali aplinkybė, kad bendrojo draudimo sutartis leido statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomo draudimo rinkose pareiškėjams įgyti dominuojančiai padėčiai prilygstančią rinkos galią, kas sudaro jiems galimybes daryti poveikį ne tik produktu kainų, bet ir gamybos apimties, produktų kokybės, produktų įvairovės arba naujovių atžvilgiu.

13. Statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas niekaip negali būti laikomi naujomis rizikomis Bendrosios išimties reglamento prasme. Atmestinas PZU argumentas, jog nagrinėjamu atveju rizikos turėtų būti traktuojamos kaip naujos jau vien dėl to, kad statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas buvo išskirtos į atskiras atitinkamas rinkas, ar kad joms reglamentuoti Draudimo priežiūros komisija priėmė naujas taisykles. Rizikos naujumo ir rinkos apibrėžimui taikomi visiškai skirtingi standartai. Atmestinas ir tas PZU argumentas, kad priėmus naująjį bendrosios išimties reglamentą, rizikos naujumo samprata buvo išplėsta. Nagrinėjamas susitarimas buvo sudarytas 2003 m. vasario 26 d., o šalių susitarimu nutrauktas 2007 m. gruodžio 31 d. Taigi nuo šio bendrojo draudimo susitarimo nutraukimo iki naujojo bendrosios išimties reglamento priėmimo (tai įvyko 2010 m.) praėjo daugiau nei dveji metai. Esant tokioms aplinkybėms bei vadovaujantis bendruoju teisės principu, jog teisės aktai negalioja atgaline tvarka, nėra jokio pagrindo Bendrosios išimties reglamento nuostatas aiškinti taip, kaip jos yra apibrėžtos naujajame bendrosios išimties reglamente. Bendrosios išimties reglamentuose įtvirtintos nuostatos turi būti interpretuojamos itin griežtai, kadangi juose yra įtvirtinami pagrindai, leidžiantys ūkio subjektams išvengti 101 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo jų sudarytiems susitarimams. Naujasis bendrosios išimties reglamentas nustato, kad naujos rizikos apibrėžimas gali būti išplėstas tikišskirtiniais atvejais ir tik jeigu objektyviai neįmanoma nustatyti įmokos dydžio. Nagrinėjamu atveju tokios sąlygos nėra tenkinamos. Pasirinkdamas tokį naujojo reglamento normų aiškinimo būdą, PZU iš esmės pripažino, kad statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas bendrojo draudimo susitarimo sudarymo metu nebuvo naujos rizikos Bendrosios išimties reglamento prasme. PZU aiškiai pasako, jog šio reglamento nuostatos yra per siauros, neva klaidingos ir dėl to sunkiai taikytinos, todėl turi būti taikomas naujasis reglamentas (su kuo Konkurencijos taryba visiškai nesutinka). Nors ir galima sakyti, jog įėjimo į naujas rinkas momentu pareiškėjų rinkos dalys jose sudarė (duomenys neskelbtini) proc., tačiau Konkurencijos tarybos turimi duomenys patvirtina, kad pirmaisiais dalyvavimo naujose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose metais pareiškėjai, teikdami privalomojo draudimo paslaugas pagal bendrojo draudimo susitarimą, užėmė atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) proc. rinkų, todėl bendrosios išimties antrasis reikalavimas dėl rinkos dalies nebuvo tenkinamas. Pagal iki Bendrosios išimties reglamento įsigaliojimo dienos (t. y. 2004-05-01) egzistavusią tvarką, norint gauti individualiąją išimtį, pareiškėjams teko pareiga kreiptis į Konkurencijos tarybą ir gauti leidimą tokiam bendrojo draudimo susitarimui sudaryti. Tačiau tokio kreipimosi nei iš PZU, nei iš AB „Lietuvos draudimas“ nebuvo gauta. Visiškai pakanka atsižvelgti į Generalinės bendradarbiavimo sutarties nuostatas, norint padaryti išvadą, kad už sutarties nutraukimą visgi buvo numatyta sankcija. Generalinė bendradarbiavimo sutartis apėmė bendruosius šalių bendradarbiavimo principus, taigi, manytina, kad į šiuos principus ir reikia atsižvelgti.

14. PZU visiškai nenurodo jokių pagrįstų argumentų, kodėl sudarius bendrojo draudimo susitarimą, buvo didinamas efektyvumas rinkoje. PZU remiasi tik savo paties prielaida, kad bendrojo draudimo susitarimai traktuotini kaip efektyvūs ir inovatyvūs, tačiau jokių konkretesnių argumentų šiuo aspektu nepateikia. Nesutinka, kad bendrojo draudimo susitarimas atnešė rinkai efektyvumą, kadangi sumažino tikimybę, jog įvykus stambaus masto įvykiui, draudikas nesugebės išmokėti reikiamos draudimo išmokos. Tyrimo metu nustatyta, kad PZU atskirai, veikdamas už bendrojo draudimo susitarimo ribų, draudė daug didesnėms sumoms, nei drausdamas bendrojo draudimo susitarimo pagrindu. PZU argumentas, kad pareiškėjai visą laiką susidūrė su konkurencinių spaudimu iš kitų rinkos dalyvių, kas reiškia, jog susitarimo efektyvumo sukurtos naudos sąžininga dalis yra perkeliama vartotojams, yra tik hipotetinio pobūdžio ir nėra paremtas absoliučiai jokiais įrodymais, o tik niekuo nepagrįstu argumentu, kad draudimo brokeriai privalėdavo pateikti klientams geriausius ir pigiausius pasiūlymus. Be to, pareiškėjai užėmė itin dideles rinkos dalis, kurios labai stipriai viršijo konkurentų dalis rinkose, kas tik patvirtina, jog vargu ar tokie silpni konkurentai galėjo apskritai sukelti konkurencinį spaudimą. Dėl jau ne kartą nurodytų priežasčių bendrojo draudimo susitarimas nebuvo ir būtinas. Didelės atitinkamos rinkos užimamos dalys leidžia pagrįstai teigti, jog ketvirtoji individualiosios išimties sąlyga taip pat nėra tenkinama.

15. Ilgalaikių sutarčių (draudimo polisų) egzistavimą ir sutartinių įsipareigojimų pagal jas vykdymą netiesiogiai patvirtina ir tas faktas, kad pasibaigus Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimui, 2008 m. draudėjai ir toliau mokėjo pareiškėjams draudimo įmokas. AB „Lietuvos draudimas“ nurodo, kad atvejai, kuomet sutartys būdavo sudaromos ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, buvo pavieniai ir reti, susiję su konkrečiais projektais, tačiau gautų įmokų per 2008 m. suma tokius argumentus paneigia. Taigi nesuprantama, kuo paremtas tvirtinimas, jog šalių sutarimu nutraukus bendradarbiavimo sutartį, jos pasekmių rinkoje neliko. Pažeidimo trukmė ir pažeidimo pavojingumas yra visiškai skirtingi vertinimo kriterijai ir negali būti tapatinami. Vertinant pažeidimo pavojingumą, atsižvelgiama į iš pažeidimo kylančių pasekmių pobūdį, kokią žalą rinkai jos galėjo padaryti – t. y. atsižvelgiama į kokybinę pasekmių išraišką. Tuo tarpu apskaičiuojant pažeidimo trukmę, yra vertinama tų pasekmių pasireiškimo trukmė, t. y. kiek laiko jos galėjo pasireikšti. Tai paneigia AB „Lietuvos draudimas“ argumentus, jog skaičiuojant baudą, į pažeidimo sukeltas pasekmes atsižvelgiama du kartus.

16. Vertinant poveikį prekybai tarp valstybių narių, nebūtina nustatyti, kad toks poveikis buvo realus – pakanka nustatyti, kad toks poveikis galėjo pasireikšti.

17. Nutarime buvo iš esmės atsikirsta į pagrindinius AB „Lietuvos draudimas“ argumentus, susijusius su pažeidimo kvalifikavimu, išanalizuotos faktinės aplinkybės, atlikta jų analizė ir jos pagrindu priimtas pagrįstas ir motyvuotas sprendimas. Nei Konkurencijos įstatyme, nei kituose teisės aktuose ar juo labiau teismų praktikoje nėra nustatyta pareiga Konkurencijos tarybai jos priimamuose nutarimuose paminėti bei įvertinti ir detaliai aprašyti absoliučiai visus ūkio subjektų pateikiamus argumentus ar teiginius, ar faktines aplinkybes, ypač, kai tokie argumentai neturi jokios įtakos Konkurencijos tarybos nagrinėjamo konkurencijos teisės pažeidimo kvalifikavimui. Tiek atsiliepime į pareiškėjų skundus pirmosios instancijos teismui, tiek ir šiame atsiliepime į minėtų bendrovių apeliacinius skundus, Konkurencijos tarybos pateikiami argumentai jokiu būdu nelaikytini naujais – savo atsiliepimuose Konkurencijos taryba nėra suformulavusi jokių naujų kaltinimų pareiškėjams, o tik pateikia detalius Konkurencijos tarybos paaiškinimus ir argumentus išimtinai tik dėl skunduose pateiktų argumentų. Visi šie Konkurencijos tarybos pateikiami argumentai, kurie AB „Lietuvos draudimas“ įvardijami kaip nauji, yra paremti tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir pagrįsti byloje esančia medžiaga.

18. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, jog AB „Lietuvos draudimas“ teisės į gynybą pažeistos nebuvo. Skunde dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo nurodytos aplinkybės neapriboja Konkurencijos tarybos teisės atlikti tyrimą ir dėl kitų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde, tačiau kurios jai tapo žinomos. Konkurencijos tarybos nutarime, kuriuo buvo pradėtas tyrimas, nurodytos kai kurios aplinkybės, kurios sudarė pagrindą Konkurencijos tarybai įtarti, jog ne gyvybės draudimo veikla besiverčiantys ūkio subjektai galėjo derinti draudimo išmokas bei kitas draudimo sąlygas ir kitose Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodytose ne gyvybės draudimo šakai priskiriamose draudimo grupėse, įskaitant ir bendrosios civilinės atsakomybės draudimą. Prašant pateikti informaciją, reikalingą atliekamam tyrimui, tiriamiems ūkio subjektams buvo ne kartą nurodoma, kad yra nagrinėjama ir jų sudaryta Generalinė bendradarbiavimo sutartis, taigi įtariami ūkio subjektai buvo informuoti, kokiu aspektu nagrinėjami jų veiksmai, todėl jų teisė į tinkamą gynybą nebuvo pažeista. AB „Lietuvos draudimas“ įgyvendino savo teisę pateikti paaiškinimus dėl jam keliamų įtarimų tiek žodžiu, tiek raštu tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo Konkurencijos taryboje. Nustatant 14 dienų terminą nuomonei dėl tyrimų išvadų pateikti, buvo atsižvelgta į tai, kad Pranešime apie atliktą tyrimą kaip galimas konkurencijos teisės pažeidimas yra nagrinėjama tik viena bendro draudimo sutartis ir su ja susijusios aplinkybės, o bylos medžiagos didelę dalį sudaro AB „Lietuvos draudimas“ žinoma ir pačios pateikta medžiaga. Be to, dar tyrimo metu dėl nagrinėtos bendradarbiavimo sutarties vertinimo buvo gauti AB „Lietuvos draudimas“ paaiškinimai. AB „Lietuvos draudimas“ klaidingai teigia, jog pareigą saugoti ūkio subjektų komercines paslaptis Konkurencijos taryba turi tik esant ūkio subjekto prašymui ir tik išnagrinėjus tokį prašymą pagal Darbo reglamente nustatytą tvarką. Konkurencijos įstatymo 22 straipsnis aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina pareigą Konkurencijos tarybai ir jos administracijos darbuotojams pareigą saugoti ūkio subjektų komercines paslaptis, o už tokios informacijos atskleidimą ją atskleidusiems asmenis gresia atsakomybė. Darbo reglamento nuostatos neturėtų būti suprantamos ir vertinamos kaip draudžiančios Konkurencijos tarybai ar jos įgaliotiems pareigūnams imtis papildomų priemonių, kurios sudarytų sąlygas ūkio subjektams ir kitiems suinteresuotiems asmenims įvertinti jų Konkurencijos tarybai pateiktos informacijos konfidencialų pobūdį ir įgyvendinant savo teises, prašyti taikyti jai atitinkama apsaugą, ypač kai analogišką informaciją kiti ūkio subjektai būna įvertinę kaip sudarančią jų komercines paslaptis. AB „Lietuvos draudimas“ prašė suteikti jam galimybę susipažinti su bylos medžiaga toje bylos stadijoje, kai dar nebuvo priimtas galutinis Konkurencijos tarybos nutarimas dėl pažeidimo. Taigi, tuo metu, kai apeliantas prašė leisti susipažinti su bylos medžiaga, kiti ūkio subjektai vis dar turėjo galimybę Konkurencijos tarybos prašyti apsaugoti jų komercines paslaptis sudarančią informaciją. Leidus pareiškėjui susipažinti su jam naujai atskleista tyrimo medžiaga, jam taip pat buvo nustatytas papildomas terminas paaiškinimams pateikti. Konkurencijos taryba nenustatė jokio apribojimo, kad šie papildomi paaiškinimai turi apsiriboti tik dėl protokolinio nutarimo pagrindu atskleistos informacijos, tačiau ir dėl anksčiau atskleistos, t. y. Konkurencijos tarybos 2010 m. lapkričio 4 d. rašte nurodytos, informacijos. Papildomas terminas paaiškinimams dėl medžiagos, su kuria AB „Lietuvos draudimas“ negalėjo susipažinti anksčiau, pateikti buvo pratęstas iki 2010 m. lapkričio 17 d. AB „Lietuvos draudimas“ nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepagrindžia, kokią materialinę reikšmę jo teisei į gynybą galėjo turėti įslaptinta informacija. Kadangi vien informacijos neatskleidimo faktas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisė į teisminę gynybą buvo pažeista, su tuo susiję argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

19. Nutarime yra aiškiai pagrįsta ir nurodyta, kodėl nagrinėjamu atveju PZU buvo paskirta bauda ir kodėl nustatytas būtent toks baudos dydis. Pažeidimo pradžia sutampa su Generalinės bendradarbiavimo sutarties sudarymo data, nes šalys nesikreipė su pranešimu apie sudaromą susitarimą į Konkurencijos tarybą, nors buvo privaloma tai padaryti. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, susitarimas neprarado savo neteisėtumo, kaip kad klaidinančiai mėginama įrodyti.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą (VIII t., b. l. 126-128) nurodo, kad jį palaiko.

PZU apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą (VIII t., b. l. 112-122), kuriame prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. PZU nuomone, pagrindinė ESTT užduotis yra Europos Sąjungos teisės vienodas aiškinimas. Todėl, siekiant nustatyti, ar bendroji išimtis gali būti taikoma šalių sudarytam bendrojo draudimo susitarimui, apeliacinės instancijos teismas turėtų kreiptis į ESTT dėl 2003 m. Bendrosios išimties reglamente nustatytos bei 2010 m. Naujajame reglamente apibrėžtos „naujos rizikos“ sąvokos išaiškinimo. Byloje pateikti AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU papildomi paaiškinimai dėl minėto prašymo. Konkurencijos taryba paaiškinimuose dėl prašymo (VIII t., b. l. 129-135) apeliacinės instancijos teismo prašo PZU prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje atmesti. Savo prieštaravimus dėl prašymo Konkurencijos taryba iš esmės grindžia prašyme išdėstytų Europos Sąjungos teisės taikymo klausimų aiškumu ir/arba neaktualumu nagrinėjamos bylos sprendimui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Konkurencijos tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2S-33, kuriame konstatuota, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, sudariusios konkurenciją ribojantį bendrojo draudimo susitarimą dėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, netenkinantį bendrosios bei individualiosios išimties reikalavimų, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus, teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarė ir įgyvendino šiuos susitarimus ir dokumentus: 1) 2003 m. vasario 26 d. Generalinę bendradarbiavimo sutartį (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos III t., b. l. 23-26), pagal kurią draudikai susitarė bendradarbiauti ir kooperuotis teikiant draudimo paslaugas, t. y. teikti bendrąjį draudimą; 2) 2003 m. vasario 26 d. Generalinę bendradarbiavimo sutartį įgyvendinančią laidavimo draudimo sutartį Nr. Nr. 207/03-147T74 (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos X t., b. l. 109-111); 3) Generalinę bendradarbiavimo sutartį įgyvendinančias 2003 m. liepos 14 d. Bendrojo statinio projektuotojų privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutartis Nr. 379 ir Nr. 382 (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos X t., b. l. 42-44, 79-81). Prieš tai buvo pasirašytos 2003 m. vasario 26 d. Bendrojo statinio projektuotojų privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutartys Nr. 209 ir Nr. 210 (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos X t., b. l. 36-41); 4) Generalinę bendradarbiavimo sutartį įgyvendinančias 2003 m. liepos 14 d. Bendrojo rangovų privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutartis Nr. 380 ir Nr. 381 (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos X t., b. l. 51-56). Prieš tai buvo pasirašytos 2003 m. vasario 26 d. Bendrojo rangovų privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutartys Nr. 208 ir Nr. 211 (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos X t., b. l. 45-50); 5) AB „Lietuvos draudimas“ direktoriaus patvirtintą 2003 m. liepos 16 d. Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarką Nr. 43 (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos X t., b. l. 57-69); 6) AB „Lietuvos draudimas“ direktoriaus patvirtintą 2003 m. liepos 16 d. Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarką Nr. 42 (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos X t., b. l. 69-78); 7) 2003 m. liepos 21 d. Papildomą susitarimą Nr. 1-399 prie Generalinės bendradarbiavimo sutarties (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos X t., b. l. 24-35).

Nurodytų sutarčių ir dokumentų pagrindu vykęs bendradarbiavimas tarp draudikų – AB „Lietuvos draudimas“ ir PZU DK „PZU Lietuva“ – bendrai teikiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas, ginčijamu Konkurencijos tarybos nutarimu pripažintas neteisėtu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies požiūriu.

Pareiškėjai nesutinka su priimtu Nutarimu iš esmės. Mano, kad susitarimas dėl bendrojo draudimo nedarė neigiamo poveikio konkurencijai, šiam susitarimui turėjo būti taikoma bendroji ir individuali išimtys, Nutarimas priimtas pažeidžiant procedūrinius Konkurencijos tarybos tyrimo reikalavimus, paskirta bauda neproporcinga ir neteisinga.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teismas paprastai turi išsamiai įvertinti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio (EB sutarties ex 81 str.) taikymo sąlygas, tačiau vertindamas sudėtingų ekonominio pobūdžio tyrimų išvadas, teismas iš esmės turi (ir gali) patikrinti tik tai, ar Konkurencijos taryba laikėsi procedūrinių taisyklių, ar visos išvados buvo motyvuotos, ar nebuvo iškraipytos faktinės aplinkybės, ar nebuvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (žr., pvz., ESTT 1998 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Nr. Nr. C-7/95 John Deere Ltd. prieš Komisiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸‑715/2008). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrindė, kodėl turėtų būti atmesti pareiškėjų skundai. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Nutarime konstatuotas SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nors nagrinėjamas susitarimas buvo sudarytas 2003 m., o nutrauktas 2007 m., t. y. dar neįsigaliojus SESV. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad draudžiamus susitarimus reglamentuojančios teisės normos, įtvirtintos steigimo sutartyse, įsigaliojus SESV, nepasikeitė, bei tai, kad Konkurencijos tarybos Nutarimo priėmimo metu SESV jau galiojo, nagrinėjamo susitarimo vertinimas pateikiamas nurodant tiek EB steigimo sutarties (dar vadinama Sutartimi, EB sutartimi), tiek SESV nuostatas, atitinkamai pateikiant ir nuorodas į esamą ar buvusį reglamentavimą.

VII.

AB „Lietuvos draudimas“ nuomone, Konkurencijos taryba neturėjo teisės atlikti tyrimo dėl pareiškėjų bendradarbiavimo bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo srityje ir priimti Nutarimo, kadangi dėl šio tyrimo dalyko nebuvo priimtas teisės aktų reikalavimus atitinkantis Konkurencijos tarybos nutarimas. Pasak šio pareiškėjo, Konkurencijos tarybos 2008 m. balandžio 17 d. nutarime Nr. 1S-49 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių ne gyvybės draudimo veikla ir Lietuvos draudikų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimams tyrimo pradėjimo“ (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos I t., b. l. 114-116) suformuluoti tyrimo pagrindai susiję su kitokio pobūdžio įtarimais, nei tie, kurie buvo pareikšti AB „Lietuvos draudimas“.

Byloje nustatyta, kad iš fizinio asmens gautos informacijos ir kitų duomenų pagrindu Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą savo iniciatyva. Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konkurencijos taryba turi teisę pradėti tyrimą savo iniciatyva, priimdama motyvuotą nutarimą. Konkurencijos tarybos 2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1S-139 patvirtintame Konkurencijos tarybos darbo reglamente nurodyta, kad nutarimas pradėti tyrimą turi atitikti šio reglamento 99 punkte numatytus reikalavimus. Konkurencijos tarybos darbo reglamento 99 punkte nurodyta, kad Konkurencijos tarybos nutarimas susideda iš: įžanginės nutarimo dalies, kurioje nurodoma nutarimo priėmimo laikas ir vieta bei svarstomas klausimas; aprašomosios nutarimo dalies, kurioje nurodomi asmenų, susijusių su svarstomu klausimu, prašymai, pareiškimai, reikalavimai ar nuomonės, kitos su svarstomu klausimu susijusios aplinkybės; motyvuojamosios nutarimo dalies, kurioje nurodomi motyvai, kuriais taryba grindžia savo nutarimą bei teisės normos, kuriomis vadovaujasi taryba; rezoliucinės nutarimo dalies, kurioje nurodomas tarybos sprendimas. Konkurencijos tarybos 2008 m. balandžio 17 d. nutarimas Nr. 1S-49 atitinka nurodytus formalius reikalavimus. Šio nutarimo konstatuojamosios dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad turima informacija taip pat leidžia įtarti, kad minėti ūkio subjektai galėjo derinti draudimo išmokas bei kitas draudimo sąlygas ir kitose Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodytose ne gyvybės draudimo šakai priskiriamose draudimo grupėse. Nurodyta, kad šiuos veiksmus draudžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis. Šio nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad nutarta pradėti tyrimą, be kita ko, dėl AB „Lietuvos draudimas“, UAB DK „PZU Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimams. Vertinant šias Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo pradėtas tyrimas, nuostatas viso minėto nutarimo kontekste, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba tyrimo dalyką apibrėžė pakankamai plačiai, tačiau tokios pakankamai plačiai apibrėžtos tyrimo ribos leido identifikuoti esminius pradedamo tyrimo elementus. Iš šio nutarimo yra aišku, kokių subjektų atžvilgiu tyrimas pradedamas, kokie veiksmai galimai pažeidžia teisės aktų reikalavimus (be kita ko, draudimo išmokų ir kitų draudimo sąlygų derinimas), kokiame sektoriuje tyrimas bus atliekamas (ne gyvybės draudimo šakai priskiriamose draudimo grupėse), veiksmų teritorija (Lietuvos Respublika, tačiau galimas poveikis ir draudimo rinkai tarp valstybių narių). Šiuo atveju iš Konkurencijos tarybos neturėtų būti reikalaujama labai tiksliai apibrėžti būsimo tyrimo dalyką ir tikslus. Reikalavimas identifikuoti labai konkrečius ūkio subjektų veiksmus ar šių veiksmų pagrindus neproporcingai apsunkintų Konkurencijos tarybos galimybes įgyvendinti jai įstatyme nustatytus įgaliojimus, be kita ko, siekiant veiksmingai kontroliuoti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Dėl nurodytų priežasčių negalima sutikti su AB „Lietuvos draudimas“ argumentu, kad tyrimas dėl pareiškėjų susitarimo vykdant bendrąjį statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, į Konkurencijos tarybos 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 1S-49 apibrėžtas pradedamo tyrimo ribas nepateko. Konkurencijos tarybos vykdytas tyrimas buvo susijęs su Konkurencijos tarybos 2008 m. balandžio 17 d. nutarime Nr. 1S-49 nurodytais ūkio subjektų veiksmais derinant draudimo sąlygas ne gyvybės draudimo šakai priskiriamose draudimo grupėse, t. y. draudžiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ginčijamas Nutarimas priimtas dėl veiksmų derinimo (bendradarbiavimo) minėtose draudimo grupėse, tyrimo pradėjimo stadijoje konstatuotas ir Konkurencijos tarybos 2008 m. balandžio 17 d. nutarime Nr. 1S-49 nurodytas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba tyrimo metu nenukrypo nuo Konkurencijos tarybos 2008 m. balandžio 17 d. nutarime Nr. 1S-49 suformuluotų pažeidimo tyrimo pagrindų ir paimdama Generalinės bendradarbiavimo sutarties nuorašą savo įgaliojimų ribų neperžengė.

AB „Lietuvos draudimas“ nurodo ir tai, kad jam nebuvo sudarytos tinkamos galimybės duoti savo paaiškinimus dėl Pranešime apie atliktą tyrimą išdėstytų išvadų. Šį procedūrinį pažeidimą pareiškėjas sieja su aplinkybe, kad buvo nustatytas pernelyg trumpas terminas nuomonei dėl minėtame pranešime išdėstytų Konkurencijos tarybos išvadų pareikšti. Konkurencijos tarybos darbo reglamento 62.2 punkte nurodyta, kad proceso šalys turi teisę iki tyrimą atlikusio pareigūno nustatytos datos (paprastai suteikiamas 14 dienų terminas) pateikti savo nuomonę apie tyrimo išvadas. Taigi 14 dienų terminas nuomonei pareikšti yra bendroji taisyklė, nuo kurios gali būti nukrypstama esant ypatingoms aplinkybėms. Konkretaus termino nustatymas yra Konkurencijos tarybos pareigūno diskrecija. Jis, atsižvelgęs į individualaus atvejo situaciją, vertina, ar egzistuoja išskirtinės aplinkybės, leidžiančios nustatyti trumpesnį ar ilgesnį, nei 14 dienų, terminą, koks terminas yra protingas ir pakankamas ūkio subjekto teisei į gynybą pareiškiant savo nuomonę dėl tyrimo išvadų įgyvendinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi visą bylos medžiagą, neįžvelgia Konkurencijos tarybos pareigūnės (Draudžiamų susitarimų skyriaus vedėjos), nustačiusios 14 dienų terminą nuomonei dėl Pranešime apie atliktą tyrimą nurodytų išvadų pateikti, diskrecijos pažeidimo, kuris būtų pakankamas pagrindas panaikinti Nutarimą. Konkurencijos tarybos pareigūnės atsisakymas (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos XXXVIII t., b. l. 81-82) pratęsti terminą grindžiamas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, nurodyti tokio atsisakymo motyvai, todėl teigtina, jog pareigūnė, įvertinusi individualią situaciją ir argumentavusi savo veiksmus, teisės aktų reikalavimų iš esmės nepažeidė.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, viso Konkurencijos tarybos tyrimo metu AB „Lietuvos draudimas“ sudarytos galimybės tinkamai realizuoti teisę būti išklausytam sudaro pareiškėjo teisės į gynybą įgyvendinimo dalį. AB „Lietuvos draudimas“ daug kartų teikė įvairius raštus su paaiškinimais dėl faktinių aplinkybių, susijusių su įtariamais pažeidimais, kurie ir buvo nurodyti Konkurencijos tarybos išvadose. Nustatyta ir tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ iniciatyva 2010 m. rugpjūčio 8 d. Konkurencijos tarybos patalpose vyko Konkurencijos tarybos atsakingų pareigūnų, AB „Lietuvos draudimas“ atstovų ir advokatų susitikimas, kurio metu pareiškėjo atstovai atsakė į Konkurencijos tarybos klausimus ir pareiškė savo nuomonę dėl teisinio bendrojo draudimo susitarimo vertinimo poveikio konkurencijai požiūriu. 2010 m. gruodžio 8 d. vykusio Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio, kuris rengiamas po Pranešimo apie atliktą tyrimą ir nuomonių dėl jame išdėstytų išvadų pateikimo, metu taip pat buvo suteikta teisė pasisakyti AB „Lietuvos draudimas“ atstovams (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos XL t., b. l. 1-17). Pareiškėjas prie šio posėdžio protokolo papildomai pridėjo savo pozicijos pristatymą (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos XL t., b. l. 18-39).

AB „Lietuvos draudimas“ su pernelyg trumpo termino nuomonei dėl Pranešime apie atliktą tyrimą išdėstytų išvadų pateikti aplinkybėmis sieja ir tą faktą, jog buvo nepagrįstai apribota jo teisė susipažinti su visa bylos medžiaga, t. y. neleista susipažinti su visu kai kurių dokumentų turiniu. Pareiškėjo teigimu, Konkurencijos tarybos pareigūnai neteisėtai kaip komercinę paslaptį užslaptino kitų ūkio subjektų pateiktą informaciją. Kaip iš esmės paaiškino AB „Lietuvos draudimas“, nors dalis informacijos pareiškėjui vėliau buvo atskleista, terminas nuomonei dėl naujų (atskleistų) įrodymų pareikšti nebuvo pratęstas.

Dėl kai kurios Konkurencijos tarybos tyrimo medžiagoje esančios informacijos pripažinimo konfidencialia informacija Konkurencijos tarybos iniciatyva, kaip savarankiško procedūrinio pažeidimo, pasakytina, jog komercinių paslapčių apsaugą Konkurencijos taryboje reglamentuojančios Konkurencijos įstatymo nuostatos nurodo, jog Konkurencijos taryba ir jos administracijos darbuotojai privalo saugoti šio įstatymo laikymosi kontrolės metu sužinotas ūkio subjektų komercines paslaptis ir be ūkio subjekto sutikimo naudoti jas tik tiems tikslams, dėl kurių jos buvo pateiktos. Už ūkio subjektų komercinių paslapčių atskleidimą Konkurencijos taryba ir jos administracijos darbuotojai atsako įstatymų nustatyta tvarka (Konkurencijos įstatymo 22 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju šios Konkurencijos įstatymo nuostatos nesuteikė Konkurencijos tarybos pareigūnams teisės savo iniciatyva užslaptinti dalį tyrimo medžiagos ir savo nuožiūra dalį informacijos pripažinti atitinamų ūkio subjektų komercine paslaptimi bei laikyti ją konfidencialia informacija. Konkurencijos įstatymo 22 straipsnyje numatyta Konkurencijos tarybos administracijos pareiga apsaugoti ūkio subjektų komercines paslaptis, be kita ko, turėtų būti siejama su Konkurencijos tarybos darbo reglamente įtvirtinta tokios apsaugos įgyvendinimo tvarka. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju Konkurencijos tarybos pareigūnai galėjo imtis tam tikros informacijos apsaugos priemonių, tik gavę suinteresuoto asmens prašymą dėl komercinių paslapčių apsaugos ir dėl to priėmę motyvuotą sprendimą (Konkurencijos tarybos darbo reglamento 113 p.). Kita vertus, negali būti vertinama, kad tokie Konkurencijos tarybos pareigūnų veiksmai pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą nuo reiškiamų įtarimų konkurencijos teisės pažeidimu. AB „Lietuvos draudimas“ buvo leista susipažinti su Konkurencijos tarybos iniciatyva užslaptinta informacija, o 2010 m. lapkričio 12 d. protokoline nutartimi (Susirašinėjimo su AB „Lietuvos draudimas“ dėl Konkurencijos tarybos pareigūnės J. I. veiksmų b. l. 26-30), Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi AB „Lietuvos draudimas“ 2010 m. lapkričio 2 d. skundą, nustatė terminą iki 2010 m. lapkričio 17 d. pateikti paaiškinimus dėl AB „Lietuvos draudimas“ naujai atskleidžiamos tyrimo medžiagos, su kuria AB „Lietuvos draudimas“ neturėjo galimybės susipažinti anksčiau. Ūkio subjektui, įtariamam padarius konkurencijos teisės pažeidimą, nėra draudžiama paaiškinimus dėl tyrimo byloje esančių įrodymų pateikti ir Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio metu.

Procedūriniu pažeidimu AB „Lietuvos draudimas“ laiko ir tai, kad Konkurencijos taryba viso tyrimo metu ir Pranešime apie atliktą tyrimą pareiškėjų veiksmus kvalifikavo, kaip susitarimą, ribojantį konkurenciją pagal tikslą. Tuo tarpu sprendimo (ginčijamo Nutarimo) priėmimo stadijoje tirtas susitarimas buvo perkvalifikuotas į susitarimą, ribojantį konkurenciją pagal (galimą) poveikį. Tačiau nepaisant to, pasak pareiškėjo, Konkurencijos tarybos analizė iš esmės nebuvo papildyta naujais įrodymais. Pirmiausia pažymėtina, kad tai, ar Konkurencijos taryba tinkamai ir pakankami pagrindė savo poziciją priimdama konkretų nutarimą, kuriame konstatuojamas atitinkamas konkurencijos teisės pažeidimas, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Konkurencijos tarybos kaltinimą dėl konkurencijos teisės pažeidimo pagrindžiančių duomenų (ne)pakankamumas nėra procedūrinis klausimas, todėl konkurencijos institucijos sprendimas nesivadovauti tam tikrais duomenimis, nelaikytinas ir procedūriniu pažeidimu. Tai, kad Konkurencijos taryba, priimdama Nutarimą, kaip pripažįsta ir AB „Lietuvos draudimas“, jame nesivadovavo jokiais naujais, iš esmės kaltinimą keičiančiais ar papildančiais, įrodymais nei tais, kurie buvo surinkti pažeidimo tyrimo metu ir dėl kurių turėjo galimybę pasisakyti pareiškėjas, eliminuoja Konkurencijos tarybos pareigą priimti papildomas tyrimo išvadas. Tiek tyrimo metu, tiek Pranešime apie atliktą tyrimą, tiek Nutarime pareiškėjų veiksmai kvalifikuojami, kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje draudžiamas susitarimas tarp ūkio subjektų. Pranešimas apie atliktą tyrimą bei Konkurencijos tarybos nutarimas (priimtas pagal Konkurencijos įstatymo 36 str.), kuriame konstatuojamas konkretus konkurencijos teisės pažeidimas, yra skirtingos teisinės reikšmės ir turinio konkurencijos institucijos priimami dokumentai, iš kurių tik nutarimas, konstatuojantis pažeidimą, laikomas galutiniu, ūkio subjekto teisinę padėtį paveikiančiu ir konkrečias teisines pasekmes sukeliančiu sprendimu. Teisės aktai neįpareigoja Konkurencijos tarybos savo pozicijos ir išvadų dėl padaryto pažeidimo, nurodytų Pranešime apie atliktą tyrimą, visa apimtimi ir pažodžiui perkelti į galutinį sprendimą dėl įstatymų pažeidimo. Svarbu tai, kad suinteresuotam ūkio subjektui būtų suteikta galimybė iki priimant galutinį sprendimą, pasisakyti dėl esminių kaltinimo elementų ir kaltinimui reikšmingų įrodymų. Todėl negalima teigti, jog Konkurencijos taryba, Nutarimo priėmimo stadijoje „perkvalifikuodama“ pareiškėjų veiksmus iš susitarimo, ribojančio konkurenciją pagal tikslą, į susitarimą, ribojantį konkurenciją pagal (galimas) pasekmes, nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Vien tai, kad Konkurencijos taryba galutiniu sprendimu (Nutarimu) inkriminavo konkurencijos teisės požiūriu lengvesnį teisės pažeidimą, nei tas, kuris buvo įžvelgtas tyrimo metu, kas baudžiamojoje teisėje taip pat nėra draudžiama, rodo, kad tokiu būdu AB „Lietuvos draudimas“ teisių pažeidimas nebuvo padarytas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad AB „Lietuvos draudimas“ argumentai aptartais aspektais yra nepagrįsti.

VIII.

Konkurencijos taryba Nutarime išskyrė dvi atitinkamas rinkas: 1) statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų rinką Lietuvos Respublikos teritorijoje; ir 2) rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų rinką Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nagrinėjamoje byloje ginčas dėl atitinkamų rinkų apibrėžimo iš esmės nekeliamas. Teisėjų kolegija, patikrinusi Konkurencijos tarybos argumentus šiuo klausimu, pažymi, kad atitinkamų rinkų apibrėžimas nagrinėjamu atveju atitinka Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5, 6, 7 dalyse, Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintuose Paaiškinimuose dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo nustatytus atitinkamų rinkų apibrėžimo nustatytus kriterijus.

IX.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo taip pat dėl to, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarė susitarimą, kuris atitinka susitarimo, kaip jis suprantamas pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį (EB sutarties ex 81 str. 1 d.), požymius. Pareiškėjai šioje byloje vertinamą tarpusavio bendradarbiavimą įformino pasirašydami Generalinę bendradarbiavimo sutartį ir kitas ją įgyvendinančias sutartis. Tokia forma išreikštas bendradarbiavimas pagrįstai laikytas ūkio subjektų susitarimu konkurencijos teisės prasme.

X.

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose įgyvendinimo (toliau – Reglamentas Nr. 1/2003) 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta Sutarties 81 straipsnio 1 dalyje, jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių tokia prasme, kaip apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taiko ir Sutarties 81 straipsnio nuostatas. Taigi tam, kad konkretus susitarimas galėtų būti vertinamas SESV 101 straipsnio (EB sutarties ex 81 str.) prasme, būtina nustatyti, ar tiriamų ūkio subjektų veiksmai galėjo daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių. Nagrinėjamas susitarimas apėmė visos valstybės narės, t. y. Lietuvos Respublikos, teritoriją statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų rinkose. Vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, konkurenciją ribojantys susitarimai, kurie apima visą valstybės narės teritoriją, laikomi ribojančiais prekybą tarp valstybių narių, kadangi tai gali sustiprinti pasidalijimą rinkomis nacionaliniu pagrindu (ESTT 1972 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Nr. 8-72 Vereeniging van Cementhandelaren prieš Komisiją, 29 p.). Europos Komisijos pranešimo dėl Paaiškinimų dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“ 78 punkte taip pat nurodyta, kad dėl susitarimų, apimančių visą vienos valstybės narės teritoriją, yra sustiprinamas pasidalijimas rinkomis nacionaliniu pagrindu, kadangi tokie susitarimai sudaro kliūtis ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti Sutartis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamas susitarimas galėjo daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių.

Dėl šios priežasties pareiškėjų veiksmai pagrįstai vertinti ir atitikimo SESV 101 straipsniui (EB sutarties 81 str.) požiūriu. Tačiau pažymėtina, kad poveikį prekybai tarp valstybių narių nagrinėjamas susitarimas galėjo daryti tik nuo 2004 m. gegužės 1 d. (nuo Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą dienos). Susitarimo poveikis iki 2004 m. gegužės 1 d. galėjo būti vertinamas tik nacionaliniu lygmeniu (žr., pvz., ESTT 2012 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Nr. C-17/10 Toshiba Corporation ir kt. prieš ??ad pro ochranu hospod??ské sout?že). Dėl šios priežasties SESV 101 straipsnio 1 dalies (EB sutarties 81 str. 1 d.) pažeidimas ginčijamu Nutarimu galėjo būti inkriminuotas tik nuo 2004 m. gegužės 1 d. Pažymėtina, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte konstatuota, jog pareiškėjai be Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidė ir SESV 101 straipsnio 1 dalį, nedetalizuojant pažeidimo laikotarpių SESV požiūriu. Tačiau aptardama pažeidimo trukmę, Konkurencijos taryba nurodė, kad SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas truko nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. gruodžio mėn. Todėl vertindama Nutarimo motyvuojamąją dalį ir rezoliucinę dalį, kaip neatskiriamas Nutarimo dalis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba SESV 101 straipsnio 1 dalies (EB sutarties 81 str. 1 d.) pažeidimą ginčijamu Nutarimu inkriminavo nuo 2004 m. gegužės 1 d.

XI.

Nagrinėjamos bylos ginčo objektas – anksčiau minėtų sutarčių pagrindu AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas dėl bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Tam tikriems susitarimams tarp ūkio subjektų galima taikyti bendrąją arba individualią išimtį, t. y. pripažinti, kad susitarimo teikiama nauda yra didesnė, nei jo sukeliama žala konkurencijai. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. taikomame Reglamente Nr. 1/2003 nustatoma, kad susitarimai, kurie atitinka Sutarties 81 straipsnio 3 dalies sąlygas, nėra draudžiami ir todėl išankstinis sprendimas šiuo klausimu nereikalingas. Europos Komisija yra priėmusi vadinamuosius bendrosios išimties reglamentus, kuriais ji pripažįsta Sutarties 81 straipsnio 1 dalį netaikytina tam tikroms susitarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų rūšims. Draudimo sektoriuje toks bendrąją (arba grupinę) išimtį nustatantis reglamentas taip pat priimtas, t. y. 2003 m. vasario 27 d. Komisijos Reglamentas (EB) Nr. 358/2003 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo tam tikroms susitarimų, sprendimų ir suderintų veiksmų rūšims draudimo sektoriuje (šiame procesiniame sprendime dar vadinamas Bendrosios išimties reglamentu/Reglamentu Nr. 358/2003). Atsižvelgiant į tai, kad konkrečiam susitarimui, atitinkančiam išimtį reglamentuojančių nuostatų reikalavimus, nei Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis, nei šiuo metu galiojančios SESV 101 straipsnis nėra taikomas apskritai, t. y. laikoma, jog toks susitarimas nepažeidžia konkurencijos teisės, nagrinėjamu atveju taip pat pirmiausia turi būti nustatyta, ar pareiškėjų susitarimas dėl bendrojo draudimo patenka į bendrosios išimties taikymo sritį ir tenkina atitinkamas jos sąlygas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Reglamento Nr. 358/2003 galiojimas baigėsi 2010 m. kovo 31 d., todėl AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ susitarimo dėl bendrojo draudimo galiojimo metu turėjo būti vertinamas ir taikomas būtent šis reglamentas. Bendrosios išimties reglamento, kaip ir kitų bendrąją išimtį reglamentuojančių Europos Komisijos arba Tarybos reglamentų, apimančių tam tikrų kategorijų konkurenciją ribojančius susitarimus, prigimtis (tokie reglamentai nustato išimtį iš bendro antikonkurencinių susitarimų draudimo principo) suponuoja, kad Bendrosios išimties reglamento nuostatos negali būti aiškinamos plačiai.

Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnyje numatyta, kad įmonei ar įmonių asociacijai, pretenduojančiai pasinaudoti Sutarties 81 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tenka pareiga įrodyti, kad šio straipsnio dalies sąlygos yra įvykdytos. Kadangi Bendrosios išimties reglamentas (Reglamentas Nr. 358/2003) nustato sąlygas, kurioms esant, laikoma, jog yra automatiškai tenkinamos ir visos tiesiogiai EB sutarties 81 straipsnio 3 dalyje (dabar SESV 101 str. 3 d.) numatytos išimties taikymo sąlygos, teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės analogiška įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė taikoma ir Bendrosios išimties reglamento atveju, t. y. ūkio subjektai turėtų įrodyti, kad sudarytas susitarimas atitinka bendrosios išimties sąlygas.

Vertinant pareiškėjų susitarimą dėl bendrojo draudimo minėtu aspektu, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, kad Generalinės bendradarbiavimo sutarties sudarymo (ir įsigaliojimo) metu, t. y. 2003 m. vasario 26 d., konkurencijos teisiniai santykiai buvo reguliuojami išimtinai nacionalinės teisės normomis. Todėl nagrinėjamas susitarimas turi būti vertinamas, atsižvelgiant į du jo galiojimo etapus: iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. gegužės 1 d.; ir po įstojimo į Europos Sąjungą.

Iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusioje Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos netaikomos (t. y. draudimas sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus netaikomas) šio įstatymo 7 ir 8 straipsniuose numatytais atvejais. Tuo metu galiojusio Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis numatė, kad Konkurencijos taryba priimateisės aktus dėl bendrosios išimties suteikimo tam tikroms susitarimų grupėms ir nustato bendrosios išimties taikymo sąlygas. Bendroji išimtis susitarimams draudimo sektoriuje nacionaliniu lygmeniu nebuvo nustatyta (Konkurencijos tarybos 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimo Nr. 1S-132 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimų pripažinimo netekusiais galios“). Pagal minėtos redakcijos Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, ūkio subjektas, kuris norėjo gauti atskirąją išimtį, privalėjo iki sutarties sudarymo ar jos įsigaliojimo pateikti Konkurencijos tarybai prašymą suteikti atskirąją išimtį. Byloje nustatyta, kad nei AB „Lietuvos draudimas“, nei UAB DK „PZU Lietuva“ dėl tokios atskirosios išimties suteikimo į Konkurencijos tarybą nesikreipė. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nesuteikus atskirosios išimties, susitarimas dėl bendrojo draudimo tarp pareiškėjų negali būti pateisinamas Konkurencijos įstatymo 8 straipsniu (redakcija iki 2004 m. gegužės 1 d.). Dėl šios priežasties AB „Lietuvos draudimas“ argumentai, kad kreiptis į Konkurencijos tarybą pareiškėjai neprivalėjo, kadangi sudarytu susitarimu dėl bendrojo draudimo nebuvo siekiama riboti konkurenciją, susitarimas nei ribojo (riboja) konkurencijos, nei galėjo (gali) potencialiai ją riboti, yra nereikšmingi. Jei iš tiesų sudarytu susitarimu dėl bendrojo draudimo, kaip teigia pareiškėjai, nebuvo siekiama riboti konkurenciją, susitarimas nei ribojo (riboja) konkurencijos, nei galėjo (gali) potencialiai ją riboti, tokiu atveju nebūtų galima konstatuoti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo. Tačiau jei Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies sąlygos vis dėlto buvo tenkinamos, pareiškėjai dėl anksčiau minėtų priežasčių šioje byloje negalėtų pateisinti savo veiksmų (iki 2004 m. gegužės 1 d.) nei Konkurencijos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) 7 straipsniu (kadangi bendroji išimtis susitarimams draudimo sektoriuje nacionaliniu lygmeniu nebuvo nustatyta), nei 8 straipsniu (kadangi dėl atskirosios išimties suteikim net nebuvo kreiptasi), o tai sudarytų pagrindą spręsti dėl atsakomybės priemonių jiems taikymo.

Įstojus į Europos Sąjungą, tarp inter alia nacionalinių ūkio subjektų sudaryti susitarimai galėjo būti vertinami, kaip galintys daryti poveikį prekybai tarp Europos Sąjungos valstybių narių. Tokie draudimo sektoriuje sudaryti ūkio subjektų susitarimai nėra draudžiami, jeigu jie patenka į Bendrosios išimties reglamento (Reglamentas Nr. 358/2003) taikymo sritį ir atitinka šiame reglamente numatytas bendrosios išimties sąlygas. Atskiras leidimas dėl susitarimų sudarymo nesuteikiamas, todėl įsigaliojus Reglamentui Nr. 1/2003 (2004 m. gegužės 1 d.), taikoma ex post tarp ūkio subjektų sudarytų susitarimų atitikties konkurencijos teisei kontrolė.

Bendrąją išimtį suteikiantis reglamentas (Reglamentas Nr. 358/2003) apibrėžia sutarčių, sprendimų ir suderintų veiksmų rūšis, kurioms jis taikomas, nurodo apribojimus ir sąlygas, kurios gali ar negali būti sutartyse, sprendimuose ir suderintuose veiksmuose, ir nurodo sąlygas, kurios privalo būti įtrauktos į susitarimus, sprendimus ir suderintus veiksmus, arba kitas sąlygas, kurių privaloma laikytis.

Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio e punkte numatyta, kad Sutarties 81 straipsnio 1 dalis nėra taikoma tarp dviejų ar daugiau įmonių draudimo sektoriuje sudarytų susitarimų dėl draudimo įmonių arba draudimo įmonių ir perdraudimo įmonių grupių steigimo ir veikimo, bendrai apdraudžiant tam tikrą rizikų rūšį bendro draudimo ar perdraudimo forma. To paties reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad susitarimas apima susitarimą, įmonių asociacijos sprendimus ar suderintus veiksmus. Bendro draudimo grupė šiame reglamente apibrėžiama, kaip draudimo įmonių įsteigtos grupės, kurios: a) visų dalyvių vardu ir sąskaita sutinka įsipareigoti išmokėti konkrečios rizikos rūšies draudimą; arba b) įgalioja vieną iš draudimo įmonių, bendrą brokerį ar bendrą šiuo tikslu įsteigtą organą įsipareigoti išmokėti konkrečios rizikos rūšies draudimą ir jį valdyti jų vardu ir jų naudai. Iš tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ pasirašytų sutarčių (Generalinės bendradarbiavimo sutarties pagrindu) sąlygų (pvz., Bendrojo statinio projektuotojų privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutarčių Nr. 209, Nr. 210, Nr. 379, Nr. 382, Bendrojo rangovų privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutarčių Nr. 208, Nr. 211, Nr. 380, Nr. 381 2 dalies sąlygų, Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarkos Nr. 42, Statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rizikos vertinimo, sutarčių sudarymo tvarkos Nr. 43 8 dalies nuostatų) turinio spręstina, kad nagrinėjamas susitarimas dėl bendrojo draudimo atitiko Bendrosios išimties reglamente nurodytą bendrojo draudimo grupės apibrėžimą, todėl pateko į Bendrosios išimties reglamento taikymo sritį. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ anksčiau minėtų sutarčių ir kitų šalių akceptuotų dokumentų pagrindu visų dalyvių (pareiškėjų) vardu ir sąskaita įsipareigojo išmokėti konkrečios rizikos rūšies draudimą (rangovo ir statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą).

Europos Komisijos ataskaitoje Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Reglamento Nr. 358/2003 veikimo (KOM(2009)138 galutinis) (toliau – Ataskaita dėl Reglamento Nr. 358/2003 veikimo) 17 punkte nurodoma, kad Bendrosios išimties reglamentas grindžiamas prielaida, kad bendrojo draudimo ir perdraudimo grupės gali riboti konkurenciją ir todėl tikslinga nustatyti aplinkybes (rinkos dalių ribas) ir kitas sąlygas, kurioms esant tokios grupės gali pasinaudoti 81 straipsnio 3 dalies išimtimi.

Reglamentas Nr. 358/2003 suteikia išimtį dviejų tipų susitarimams dėl bendrojo draudimo ar perdraudimo grupės (vadinamo „pulo“) sukūrimo. Išimtis laikinai (3 metams) gali būti taikoma susitarimui dėl „pulo“, kuris skirtas tik naujų rizikų bendram draudimui ar perdraudimui (Reglamento Nr. 358/2003 7 str. 1 d.). Bendrosios išimties reglamentas taip pat suteikia išimtį visoms draudimo ar perdraudimo grupėms, kurios egzistuoja ilgiau nei trejus metus arba kurios nėra sukurtos naujai rizikai apdrausti, su sąlyga, kad draudimo produktai, dėl kurių grupės viduje jos nariai sudarė sutartis, neviršija šių leistinų rinkos dalies ribų: 25 proc. atitinkamos rinkos bendro perdraudimo grupių atveju ir 20 proc. bendro draudimo atveju (Reglamento 358/2003 7 str. 2 d.). Tačiau nurodytos išimtys galioja tik tuomet, kai atitinkama grupė patenkina kitas Reglamente Nr. 358/2003 išdėstytas sąlygas, kuriomis siekiama sumažinti konkurencijos tarp grupės narių suvaržymus iki minimumo.

Aptariamo reglamento 8 straipsnyje reglamentuojama, kad šio reglamento 1 straipsnio e dalyje numatyta išimtis (išimtis sutarimams dėl draudimo įmonių arba draudimo įmonių ir perdraudimo įmonių grupių steigimo ir veikimo, bendrai apdraudžiant tam tikrą rizikų rūšį bendro draudimo ar perdraudimo forma) taikoma su sąlyga, kad inter alia kiekviena dalyvaujanti įmonė turi teisę pasitraukti iš grupės, nepatirdama jokių sankcijų, jeigu apie pasitraukimą iš anksto pranešė, o tokio pranešimo terminas nėra ilgesnis nei vieneri metai. Todėl vertinant, ar AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytam susitarimui dėl bendrojo draudimo gali būti taikoma bendroji išimtis pagal Reglamentą Nr. 358/2003, būtina nustatyti, ar nagrinėjamo susitarimo atveju tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek UAB DK „PZU Lietuva“ pagal susitarimo sąlygas turėjo galimybę pasitraukti iš bendrojo draudimo („pulo“) nepatirdamas jokių sankcijų.

Šiame kontekste aktualios tos tarp šalių sudarytų sutarčių nuostatos, kurios reglamentuoja sutarčių nutraukimą, taip pat kitos nuostatos, atskleidžiančios tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytų sutarčių tarpusavio santykio turinį. Generalinės bendradarbiavimo sutarties 7.4 punkte tiesiogiai įtvirtinta, kad jei viena šalis nutraukia sutartį vienašališkai, tai įsipareigoja sumokėti kitai šaliai 400 000 Lt dydžio baudą. Siekdamos įgyvendinti šios sutarties dalyką, šalys pasirašo atskiras sutartis dėl kiekvieno dalyko sudėtinės dalies. Iškilus prieštaravimams tarp šios sutarties ir iš jos išplaukančių sutarčių, vadovaujamasi šios sutarties nuostatomis (Generalinės bendradarbiavimo sutarties 3.1 punktas). Šalys susitarė, kad jos bendradarbiaus šiomis pagrindinėmis kryptimis (bendradarbiavimo dalykas): laidavimo draudimo; dalyvavimas bendrajame rangovo civilinės atsakomybės privalomajame draudime; dalyvavimas bendrajame statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomajame draudime. Bendrojo statinio projektuotojo ir rangovo privalomojo draudimo sutarčių administravimo sutarčių (Generalinę bendradarbiavimo sutartį įgyvendinančių sutarčių) 3.1 punktuose nurodyta, kad administravimo sutartis gali būti nutraukta bet kurios iš šalių iniciatyva, apie nutraukimą kitai šaliai raštu pranešus ne vėliau kaip prieš tris mėnesius. Kituose tarp šalių pasirašytuose susitarimuose dėl bendrojo draudimo ar kituose šalių akceptuotuose dokumentuose sutarčių nutraukimo ar su juo susijusios sąlygos neaptariamos.

Vertinant minėtų nuostatų turinį ir sistemiškai analizuojant tarp pareiškėjų pasirašytas sutartis, darytina išvada, kad šalių bendradarbiavimo bendrajame susitarime pagrindas buvo Generalinė bendradarbiavimo sutartis. Šioje sutartyje šalių išreikšta valia bendradarbiauti lėmė, jog buvo susitarta sukurti bendrojo draudimo grupę ir įsipareigota laikytis tokį bendradarbiavimą įgyvendinančių nuostatų. Vertinant tikrąją šalių valią susitariant dėl sąlygų, kurioms esant galima pasitraukti iš bendrojo draudimo grupės, t. y. nutraukti bendradarbiavimą, pažymėtina, kad Generalinėje bendradarbiavimo sutartyje tiesiogiai numatytas inter alia tarp šalių pasirašytų administravimo sutarčių statusas – Generalinę bendradarbiavimo sutartį įgyvendinančios sutartys –

suponuoja tai, kad tokios įgyvendinančios sutartys (be kita ko, anksčiau minėtos administravimo sutartys) negali prieštarauti Generalinės bendradarbiavimo sutarties nuostatoms. Pareiškėjai, argumentuodami, kodėl turi būti laikoma, jog sutarties šalys turėjo galimybę nevaržomos ir nepatirdamos jokių neigiamų teisinių pasekmių, pasitraukti iš bendrojo draudimo grupės, nurodo, kad pirmenybė turėtų būti teikiama specialiajai teisės normai, numatytai administravimo sutartyse. Iš tokių pareiškėjų argumentų seka tai, kad, jų manymu, esant teisės normų kolizijai (prieštaravimui), turi būti taikoma taisyklė lex specialis derogat legi generali. Tačiau, kaip minėta anksčiau, Generalinės bendradarbiavimo sutarties ir ją įgyvendinančių administravimo sutarčių sąlygų prieštaravimo problema išspręsta pačioje Generalinėje bendradarbiavimo sutartyje (3.1 p.), kuria šiuo aspektu pirmiausia ir turi būti remiamasi. Dėl šios priežasties minėti pareiškėjų argumentai atmetami.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administravimo sutarčių 3.1 punkte įtvirtinta sutarties nutraukimo sąlyga numatė tik galimybę nutraukti sutartį, apie tai įspėjus ne vėliau kaip prieš tris mėnesius. Šioje sutarties nuostatoje nenurodoma, kad jokios sankcijos netaikomos. Todėl toks Generalinę bendradarbiavimo sutartį papildantis reguliavimas negali būti aiškinamas atsietai nuo pačios Generalinės bendradarbiavimo sutarties, kurioje numatyta, jog vienašalis sutarties nutraukimas įpareigoja šalį sumokėti baudą. Teisėjų kolegija pastebi, kad aiškinant sutartimis įtvirtintą reglamentavimą priešingai, tektų pripažinti, kad tiesiogiai ir nedviprasmiškai suformuluota Generalinės bendradarbiavimo sutarties nuostata į sutartį buvo įtraukta be jokio tikslo ir neišreiškiant jokios šalių valios. Patirtį sudarant įvairias sutartis turintys subjektai paprastai neįtraukia į sutartis visiškai beprasmių nuostatų, kurių nuo pat pradžių neketina laikytis, taip pat dažniausiai tiksliai išreiškia atitinkamų sutarties nuostatų pobūdį.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, net jeigu manytume, jog administravimo sutartis buvo galima nutraukti vienašališkai be jokių sankcijų, tai nepaneigtų išvados, kad vienašalis pasitraukimas apskritai iš bendrojo draudimo grupės nebuvo galimas nepatiriant jokių neigiamų pasekmių. Tai reiškia, kad, teisėjų kolegijos manymu, atskiros administravimo sutarties nutraukimas nesąlygoja bendradarbiavimo tarp šalių nutraukimo apskritai, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad šalių bendradarbiavimą apėmė keletą bendrojo draudimo sričių, kurioms buvo sudarytos atskiros administravimo sutartys. Vertinant tai, darytina išvada, kad pasitraukimą iš bendrojo draudimo grupės galėjo lemti tik Generalinės bendradarbiavimo sutarties nutraukimas. Vienašalis šios sutarties nutraukimas (pasitraukimas iš bendrojo draudimo grupės) buvo suvaržytas sankcijų taikymu vienašališkai sutartį nutraukiančiai šaliai, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad pasitraukimas iš AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sukurtos bendrojo draudimo grupės atitiko Bendrosios išimties reglamento 8 straipsnio sąlygas. Sankcijų nustatymas vienašališkai pasitraukiant iš bendrojo draudimo grupės eliminuoja galimybę pareiškėjų sudarytam susitarimui dėl bendrojo draudimo taikyti Bendrosios išimties reglamento 1 straipsnio e punkte numatytą bendrąją išimtį. Nustačius šią aplinkybę, byloje kilęs ginčas dėl galimybės nagrinėjamu atveju taikyti Bendrosios išimties reglamento 7 straipsnį nėra reikšmingas. Dėl šios priežasties UAB DK „PZU Lietuva“ prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl klausimų, susijusių su Reglamento 358/2003 7 straipsnio 1 dalyje numatytos naujos rizikos sąvokos aiškinimu, kaip neturintis teisinės reikšmės bylos baigčiai, netenkinamas.

Ataskaitos dėl Reglamento Nr. 358/2003 veikimo 20 punkte paaiškinta, kad daugeliui šiuo metu (Ataskaita parengta 2009 m.) rinkoje veikiančių bendro draudimo ir (arba) perdraudimo grupių Bendrosios išimties reglamentas dėl įvairių priežasčių nėra taikomas, todėl šio reglamento atnaujinimas ar neatnaujinimas (Naujuoju bendrosios išimties reglamentu, įsigaliojusiu 2010 m. balandžio 1 d.) neturėtų turėti poveikio jų teisiniam vertinimui. Taigi šioje byloje nagrinėjamam susitarimui bendrosios išimties taikymo prasme aktualus tik Reglamentas Nr. 358/2003, nepriklausomai nuo vėliau (susitarimui dėl bendrojo draudimo pasibaigus) įsigaliojusio tą patį teisinį santykį reglamentuojančių teisės normų (Naujojo bendrosios išimties reglamento) turinio.

XII.

Jeigu konkretus susitarimas netenkina visų Reglamente Nr. 358/2003 numatytų bendrosios išimties taikymo sąlygų, Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje ir SESV 101 straipsnyje numatytas draudimas galioja, jeigu susitarimu siekiama riboti konkurenciją arba susitarimas riboja ar gali riboti konkurenciją. Kadangi pirmiau nurodytais pagrindais konstatuota, jog susitarimas dėl bendrojo draudimo nagrinėjamu atveju galėjo daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių (būtina sąlyga siekiant taikyti SESV 101 str.), teisėjų kolegija toliau pasisakys tik dėl aplinkybės, susijusios su susitarimo poveikiu konkurencijai.

Iš Generalinės bendradarbiavimo sutarties, kitų šalis įpareigojančių susitarimų ir dokumentų matyti, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ šių susitarimų pagrindu įsipareigojo bendradarbiauti teikiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, laidavimo draudimo paslaugas. Minėtose sutartyse šalys tiksliai apibrėžė bendradarbiavimo mechanizmą, t. y. susitarė dėl tarpusavio atsiskaitymų tvarkos, nustatė bendrą draudžiamos rizikos įvertinimo metodiką, prisiimamos rizikos dydį, žalos reguliavimo procesą, susitarė dėl draudimo vertinimo tvarkos, bendros kainodaros, bendros tarifų politikos, draudėjams taikytinų lojalumo ir komercinių nuolaidų, agentams mokamų komisinių dydžių. Tyrimo metu nustatyta, kad draudikai tarpusavyje keitėsi su pasirašytomis sutartimis susijusia informacija: vienas kitam teikė pasirašytų sutarčių ataskaitas, ataskaitas dėl atsiskaitymų su dalyvaujančiu draudiku dėl gautų įmokų, taip pat tiesiogiai įteikdavo vienas kitam sudarytas draudimo sutartis (polisus). Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ bei UAB DK „PZU Lietuva“ dalinosi specialiomis žiniomis, know-how, patirtimi. Be to, AB „Lietuvos draudimas“ įsipareigojo informuoti UAB DK „PZU Lietuva“ apie organizuojamus mokymus, susijusius su sutarties dalyku, bei suteikti galimybę juose dalyvauti UAB DK „PZU Lietuva“ atstovams. Bendrojo draudimo susitarimu šalys įsipareigojo neatskleisti tretiesiems asmenims informacijos, susijusios su Generalinės bendradarbiavimo sutarties ir iš jos išplaukiančių sutarčių vykdymu, t. y. informacijos apie draudėją, draudimo sąlygas, draudimo įmokų tarifus, komisinio atlygio dydį, sutarčių vykdymo rezultatus ir analizę.

Konkurencijos taryba ginčijamu Nutarimu konstatavo, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“, sudarę Generalinę bendradarbiavimo sutartį ir su šia sutartimi susijusius kitus susitarimus bei dokumentus, detaliai suderino savo veiksmus statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose. Draudikų susitarimą dėl draudimo sutarčių sudarymo sąlygų ir draudimo įmokų apskaičiavimo tvarkos, dėl minimalių įmokų dydžio bei dėl kitų draudimo sąlygų: dėl vienodo rizikos vertinimo, dėl vieningo komisinio atlyginimo išoriniams tarpininkams, Konkurencijos taryba vertino kaip susitarimą nekonkuruoti kainomis. Tokiais veiksmais, pasak atsakovo, AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ apribojo konkurenciją atitinkamose statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkose.

Konkurencijos taryba, nustatydama konkurencijos teisės pažeidimą, šalių sudarytą susitarimą dėl bendrojo draudimo vertino pagal jo pasekmes konkurencijai. Pareiškėjai byloje kelia ginčą dėl to, kad Konkurencijos taryba, konstatuodama pažeidimą, privalėjo įrodyti realų poveikį konkurencijai. Pažymėtina, kad SESV 101 straipsniu (EB sutarties ex 81 str.) draudžiamas tiek realus, tiek potencialus antikonkurencinis poveikis (žr., pvz., ESTT 1998 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. C-75/95 John Deere prieš Komisiją). Tą patvirtina ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje esanti nuostata, kad „visi susitarimai, <...> kurie <...> gali riboti konkurenciją, yra draudžiami <...>“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009). Tiek nustačius realų, tiek potencialų (tikėtiną) konkurencijos ribojimą, taikoma ta pati Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis bei SESV 101 straipsnio 1 dalis (EB sutarties ex 81 str. 1 d.), todėl konkurencijos ribojimo pobūdis pažeidimo kvalifikavimui, kaip teisingai pastebėjo Konkurencijos taryba, įtakos neturi. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, realaus ir potencialaus poveikio konkurencijai atskyrimas svarbus siekiant apskritai įrodyti pažeidimą. Tai reiškia, kad nustatant realų poveikį konkurencijai ir nustatant potencialų poveikį konkurencijai, Konkurencijos tarybai tenka skirtingo pobūdžio ir lygio įrodinėjimo pareiga.

Nors Konkurencijos taryba, Nutarime konstatuodama konkurencijos pažeidimą, vartoja sąvokas „ribojo“, „apribojo“, kas galėtų klaidinti dėl konstatuoto ribojimo pobūdžio (realaus ar potencialaus), iš Nutarimo visumos, atsakovo paaiškinimų matyti, kad susitarimas dėl bendrojo draudimo buvo vertintas kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (SESV 101 str. 1 d.) pažeidimas dėl jo potencialaus konkurencijos apribojimo.

Pripažįstama, kad susitarimai dėl bendrojo draudimo („pulai“) gali riboti konkurenciją, pavyzdžiui, standartizuojant draudimo sutarties sąlygas ir draudimo bei įmokų sumas (Reglamento 358/2003 preambulės 18 p.). Konkurencijos tarybos nuomone, būtent tokio pobūdžio susitarimą ir sudarė AB „Lietuvos draudimas“ bei UAB DK „PZU Lietuva“, kadangi detaliai sureglamentavo ir standartizavo iš esmės visus esminius statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų teikimo aspektus (pradedant suderintos formos prašymų sutartims sudaryti naudojimą, baigiant rizikų vertinimo metodika, minimalių įmokų ar komisinio mokesčio dydžio nustatymu). Analizuojant ginčijamą Nutarimą, taip pat matyti, kad Konkurencijos taryba vertino, jog konkurencija tarp pareiškėjų buvo apribota ir teikiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas savarankiškais pagrindais, t. y. už bendrojo draudimo grupės („pulo“) ribų. Darydama išvadą dėl konkurencijos ribojimo, Konkurencijos taryba nurodė, kad esant tokioms su susitarimo pobūdžiu, jo sudarymu bei vykdymu susijusioms aplinkybėms, jog konkurencija tiek tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ teikiant šias draudimo paslaugas savarankiškai, tiek bendrai atitinkamose rinkose būtų buvusi veiksmingesnė, ypač atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamas susitarimas apėmė sąlygas, inter alia susijusias su kainomis už statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas.

Vertinant tai, ar sudarytas susitarimas galėjo daryti potencialų neigiamą poveikį konkurencijai atitinkamose rinkose, pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad tokiems susitarimams, kaip susitarimai dėl bendrojo draudimo, yra numatyta galimybė taikyti bendrosios išimties reglamentą. Tai rodo, jog bendrojo draudimo grupės („pulai“) gali būti reikalingos ir naudingos rinkai. Su susitarimų draudimo sektoriuje specifika susijusi ta aplinkybė, kad kai kurie bendrojo draudimo susitarimai dėl rinkos poreikio negali daryti neigiamo poveikio konkurencijai. Tai reiškia, kad gali egzistuoti tokios rizikos, kurių apdrausti savarankiškai neišgali nei vienas rinkoje veikiantis ūkio subjektas (pvz., jūrų laivybos didelės rizikos draudimas, branduolinės rizikos draudimas, terorizmo rizikų draudimas ir pan.). Laikoma, kad „pulo“ dalyviai nėra konkurentai, jeigu nei vienas iš jų nėra pajėgus savarankiškai apdrausti „pulo“ apimamas rizikas savarankiškai, t. y. už šio „pulo“ ribų. Taigi nepriklausomai nuo to, kokią rinkos dalį apima „pulas“, tiek, kiek jis yra reikalingas apdrausti tokias rizikas, kurių apdrausti savarankiškai negali „pulo“ dalyviai, toks „pulas“ gali būti nelaikomas antikonkurenciniu susitarimu (žr., pvz., Europos Komisijos 1999 m. balandžio 12 d. sprendimą bylose Nr. IV/D-1/30.373 – P & I Clubs, IGA, NR. IV/D- 1/37.143 – P & I Clubs). Europos Komisija laikosi pozicijos, kad jeigu negalima aiškiai įrodyti, jog „pulas“ nėra reikalingas, situacija vertinama bendrojo draudimo grupės dalyvių naudai, ir konkurencijos pažeidimas nekonstatuojamas (Europos Komisijos darbo dokumento prie Komisijos ataskaitos Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Reglamento Nr. 358/2003 veikimo 125 p.). Jeigu įrodoma, kad „pulo“ dalyviai turi galimybę savarankiškai teikti tas pačias draudimo paslaugas arba jas jau teikia, tai reiškia, kad susitarimas patenka į EB sutarties 81 straipsnio (dabar SESV 101 str.) taikymo sritį (Europos Komisijos darbo dokumento prie Komisijos ataskaitos Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Reglamento Nr. 358/2003 veikimo 128 p.).

Konkurencijos taryba, vertindama susitarimą dėl bendrojo draudimo, padarė išvadą, kad susitarimas dėl bendrojo draudimo nebuvo būtinas. Nutarime atsižvelgta į tai, kad atitinkamose rinkose veikė ir kiti draudikai, kurie statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas teikė visiškai savarankiškai, tiek AB „Lietuvos draudimas“ (2003-2004 m.), tiek UAB DK „PZU Lietuva“ taip pat savarankiškai teikė šias paslaugas nuo pat tokio privalomojo draudimo įvedimo pradžios 2003 m., UAB DK „PZU Lietuva“ savarankiškai draudė santykinai didelės vertės statomų statinių statybos darbus (teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu būdu drausdamas rizikas, UAB DK „PZU Lietuva“ užėmė nemažas atitinkamų rinkų dalis). Tuo tarpu susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu UAB DK „PZU Lietuva“ daugiausia draudė minimaliai draudimo sumai, nei savarankiškai vykdyto draudimo atveju. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia teigti, jog pareiškėjų sudarytas susitarimas pirmiau aptartu aspektu nepateko į susitarimų, kurie buvo būtini, kategoriją. Šiuo atveju pati „pulo“ prigimtis reikalauja, kad bendrojo draudimo grupė būtų sudaroma siekiant teikti draudimo paslaugas toms rizikoms, kurioms atskiros draudimo bendrovės galėtų pasiūlyti tik nepakankamą draudimo apsaugą, jeigu nebūtų „pulo“. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad AB „Lietuvos draudimas“, nebendradarbiaudamas su UAB DK „PZU Lietuva“, negalėjo teikti laidavimo draudimo paslaugų, nereiškia nepakankamos rizikos, susijusios su statinio projektuotojo ir rangovo civiline atsakomybe, apsaugos.

Siekiant nustatyti, ar šiuo konkrečiu atveju anksčiau aptarto turinio draudikų susitarimas galėjo riboti konkurenciją ir sukelti konkurencijos suvaržymo žalą, taip pat turi būti atsižvelgiama į tam tikrus reikšmingus kriterijus. Ar susitarimas gali sukelti neigiamą rinkos poveikį priklauso nuo ekonominio konteksto, atsižvelgiant tiek į susitarimo pobūdį, tiek į bendrą šalių rinkos galią, pagal kurią, kartu su kitais struktūrinio pobūdžio veiksniais, nustatoma, ar bendradarbiavimas gali daryti nemažą įtaką konkurencijai apskritai (EB sutarties 81 straipsnio taikymo gairių 20 p.).

Iš ginčijamo Nutarimo matyti, kad Konkurencijos taryba atsižvelgė ir įvertino susitarimo dėl bendrojo draudimo sudarymo aplinkybes, susitarimo pobūdį, atitinkamų rinkų struktūrą, pareiškėjų padėtį jose bei susitarimo pasekmių mastą. Nagrinėjamo susitarimo poveikio konkurencijai analizė atlikta remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis, neiškreipiant nustatytų faktinių aplinkybių. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, jog buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Susitarimo pobūdžio ir turinio (susitarimo sąlygų) įvertinimas atskleidė, kad susitarimo šalys koordinavo savo elgesį rinkoje ir taip apribojo tarpusavio konkurenciją kainomis. Nutarime taip pat tinkamai buvo įvertintos su nagrinėjamomis rinkomis susijusios aplinkybės. Tokio vertinimo rezultatai pagrįsti išvadomis dėl galimo konkurencijos apribojimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi susitarimo dėl bendrojo draudimo sąlygas, kitas bylos aplinkybes, sutinka, kad susitarimu detaliai reglamentuotas rizikų vertinimas, draudimo įmokų dydžio apskaičiavimas, susitarimas dėl fiksuotų minimalių įmokų bei maksimalių galimų nuolaidų, taip pat fiksuotas komisinio atlyginimo dydis objektyviai lėmė tai, kad buvo reikšmingai apribota konkurencija tarp pareiškėjų, kadangi suderintos sąlygos iš esmės dėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugų kainos eliminavo bet kokį tarpusavio netikrumą atitinkamose rinkose dėl potencialaus konkurento elgesio varžantis kainomis. Netikrumo dėl potencialaus konkurento elgesio sumažėjimą taip pat sąlygojo pareiškėjų bendradarbiavimas keičiantis informacija apie pasirašytus draudimo polisus. Informacija, kuria keitėsi pareiškėjai, teisėjų kolegijos nuomone, buvo individualizuota ir neprieinama tretiesiems asmenims (pareiškėjai įsipareigojo laikytis konfidencialumo pareigos), todėl buvo reikšminga prognozuojant elgesį teikiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas. Iš pačios Konkurencijos įstatymo ir SESV (buvusios EB sutarties) konkurencijos nuostatų prigimties matyti, kad kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai spręsti, kokios politikos laikysis rinkoje. Pagal ESTT praktiką, jei nėra priešingų įrodymų, kuriuos privalo pateikti suinteresuoti ūkio subjektai, daroma prielaida, kad suderintuose veiksmuose dalyvaujantys ir rinkoje tebeveikiantys ūkio subjektai, nustatydami savo elgesį šioje rinkoje, atsižvelgia į informaciją, kuria keičiasi su savo konkurentais. Ypač tai taikytina tuo atveju, kai įmonės reguliariai ilgą laiką derina savo veiksmus (žr., pvz., ESTT 1999 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Nr. C-49/92 Komisija prieš Anic Partecipazioni SpA, ESTT 2002 m. kovo 20 d. sprendimą byloje Nr. T-9/99 HFB Holding für Fernwärmetechnik Beteiligungsgesellschaft mbH & Co. KG ir kt. prieš Komisiją). Pareiškėjai šiuo atveju nepateikė įtikinamų ir pakankamai pagrįstų įrodymų, kad tiek teikdami aptariamas paslaugas bendrojo draudimo pagrindu, tiek savarankiškai, jie laikėsi nepriklausomo elgesio rinkoje kainų bei kitų aptariamų draudimo paslaugų sąlygų požiūriu. AB „Lietuvos draudimas“ argumentas, kad pareiškėjai galėjo konkuruoti taikydami nuolaidas iki (duomenys neskelbtini) proc., nepaneigia aukščiau minėtų išvadų, atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatytos maksimalios nuolaidos, o tai savaime reiškia, kad susitarimu buvo apribotos galimybės taikyti didesnes nuolaidas ir atitinkamai taip mažinti kainą (kas lemtų galimybę šalims konkuruoti). Žinoma, pareiškėjai galėjo konkuruoti taikydami nuolaidas (duomenys neskelbtini) proc. ribose, tačiau ekonominis susitarimo šiuo požiūriu efektas buvo tas, kad (duomenys neskelbtini) proc. kainos buvo užfiksuota, t. y. galutinė draudimo įmoka negalėjo būti mažesnė, kaip (duomenys neskelbtini) proc. pradinės pagal bendrą metodiką nustytos draudimo įmokos sumos. Be to, bet kuriuo atveju pareiškėjai negalėjo taikyti mažesnių, nei minimali susitarimu sutarta draudimo įmoka. Taigi dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad dėl sudaryto susitarimo buvo reikšmingai apribota UAB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ galimybė konkuruoti tarpusavyje tiek teikiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas bendrojo draudimo pagrindu, tiek teikiant šias paslaugas savarankiškai. Pažymėtina, kad konkuravimas kainomis yra svarbiausia ir veiksmingiausia konkurencinės kovos priemonė. Tokios (potencialios) konkurencijos panaikinimas ar reikšmingas suvaržymas sunkiai gali būti pateisinamas kitomis konkuravimo priemonėmis. Tai, kad nagrinėjamos draudimo grupės dalyviai galėjo konkuruoti kitomis, nei kaina, priemonėmis (pvz., paslaugų kokybe ar kt.), kurios reikšmingai nusvertų konkurencijos kainomis suvaržymą, byloje nebuvo įrodinėjama.

Pažymėtina, kad susitarimai, kuriais nustatomos (fiksuojamos) kainos, apskritai konkurencijos teisėje paprastai vertinami kaip susitarimai, visais atvejais ribojantys konkurenciją. Daroma prielaida, kad tokie susitarimai automatiškai turi neigiamą poveikį rinkai. Sutiktina, kad standartizuojant draudimo sutarties sąlygas ir draudimo bei įmokų sumas, gali būti daroma žala konkurencijai jau vien tuo, kad fiksuotas (suderintas) draudimo sąlygas privalomai (nustatyta, kad susitarimas dėl bendrojo draudimo buvo įpareigojantis) taikantys ūkio subjektai praranda elgesio rinkoje nepriklausomumą ir taip iškreipia sąžiningos konkurencijos struktūrą. Tokie susitarimai patenka į SESV 101 straipsnyje (EB sutarties ex 81 str.) apibrėžtą draudimą, jeigu netenkina išimties sąlygų. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, žala konkurencijai apribojant „pulo“ dalyvių (galimą) tarpusavio konkurenciją yra objektyvi tokių susitarimų pasekmė, iš esmės nereikalaujanti detalesnės (tikėtino) poveikio rinkai ir konkurencijos struktūrai analizės. Konkurencijos taryba sudarytą susitarimą dėl bendrojo draudimo expressis verbis Nutarime kvalifikavo, kaip susitarimą, ribojantį konkurenciją pagal potencialias pasekmes. Taigi manytina, kad nustatant tokių neigiamų pasekmių konkurencijai kilimo tikimybę, nepakanka vien tik konstatuoti bendrojo draudimo grupės dalyvių (pareiškėjų) tarpusavio (potencialios) konkurencijos apribojimo. Šiuo atveju potencialų neigiamą poveikį konkurencijai turėtų pagrįsti kiti rodikliai.

Kaip nurodyta EB sutarties 81 straipsnio taikymo gairių 27 punkte, išeities taškas yra šalių padėtis bendradarbiavimo veikiamose rinkose. Ji nulemia tai, ar šalys galės išlaikyti, įgyti arba padidinti rinkos galią dėl bendradarbiavimo, t. y. ar jos galės sukelti neigiamą rinkos poveikį kainoms, gamybos apimtims, naujovėms arba prekių ir paslaugų įvairovei.

Konkurencijos taryba nustatė, kad susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu pareiškėjų vykdyto statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis visoje statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2007 m. atskirais metais sudarė nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) proc. (Nutarimo 4 lentelė), o bendrojo draudimo pagrindu pareiškėjų vykdyto rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis visoje rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2007 m. atskirais metais sudarė nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) proc. (Nutarimo 5 lentelė).

Iš Nutarime esančių duomenų taip pat matyti, kad statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2008 m. veikė tik keli ūkio subjektai, iš kurių tik 3 buvo didesni draudikai. Prie stambiausių rinkos dalyvių priskirtini AB „Lietuvos draudimas“ ((duomenys neskelbtini) proc.), UAB DK „PZU Lietuva“ ((duomenys neskelbtini) proc.) ir (duomenys neskelbtini), kurių rinkos dalis šiuo laikotarpiu sudarė atitinkamai (duomenys neskelbtini) proc. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ užimamos atitinkamos rinkos dalys atskirais metais sudarė apie (duomenys neskelbtini) proc. visoje statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje (Nutarimo 2 lentelė).

Rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2008 m. taip pat veikė tik keli ūkio subjektai, iš kurių stambiausiais laikyti AB „Lietuvos draudimas“ ((duomenys neskelbtini) proc.), UAB DK „PZU Lietuva“ ((duomenys neskelbtini) proc.) ir (duomenys neskelbtini), kurių užimamos atitinkamos rinkos dalys atskirais metais sudarė apie (duomenys neskelbtini) proc. visoje rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje. AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ užimamos atitinkamos rinkos dalys atskirais metais sudarė (duomenys neskelbtini) proc. visoje rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje (Nutarimo 3 lentelė).

Vertinant minėtus duomenis, sutiktina su Konkurencijos tarybos išvada, kad nagrinėjamas susitarimas buvo sudarytas ir vykdomas tarp didžiausių (vienų iš didžiausių) atitinkamų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų, pasižyminčių aukštu koncentracijos lygiu, dalyvių, o susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ vykdyto statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis (apskaičiuota įtraukiant tik bendrojo draudimo pagrindu gautas įmokas) visoje statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2007 m. sudarė didelę šių paslaugų rinkų dalį.

Konkurencijos taryba pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad UAB DK „PZU Lietuva“, visą 2003-2007 m. laikotarpį teikusiai statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paslaugas savarankiškai, šių paslaugų rinkos dalis atitinkamoje rinkoje nuolat didėjo nuo (duomenys neskelbtini) proc. iki (duomenys neskelbtini) proc. UAB DK „PZU Lietuva“ savarankiškai vykdant statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veiklą, rinkos dalis buvo žymiai didesnė nei kitų šioje rinkoje savarankiškai veikiančių draudikų (ne susitarimo dėl bendrojo draudimo dalyvių), ypač 2005-2007 m. laikotarpiu. Iš esmės analogiška tendencija pastebėta ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju. Taigi išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamas susitarimas veikė didelę atitinkamų statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkų dalį tiek vertinant tiesiogiai šio susitarimo pagrindu teiktų draudimo paslaugų dalį (statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju – (duomenys neskelbtini) proc.; rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju – nuo (duomenys neskelbtini) proc.), tiek atsižvelgiant į tai, kad šio susitarimo dalyviai taip pat vykdė ir savarankišką veiklą šiose draudimo rinkose, tokiu būdu padidindamos susitarimo veikiamą atitinkamų rinkų dalį iki AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ kartu užimamos dalies šiose rinkose (statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju – (duomenys neskelbtini) proc.; rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju (duomenys neskelbtini) proc.).

Pažymėtina, kad Europos Komisija laikosi pozicijos, jog esant bendradarbiavimo rūšių įvairovei ir skirtingiems poveikiams, kuriuos jos gali sąlygoti skirtingomis rinkos aplinkybėmis, neįmanoma pateikti bendro rinkos dalies ribinio dydžio, kurį viršijus gali būti įgyjama ženkli rinkos galia ribojamajam poveikiui sukelti (EB sutarties 81 straipsnio taikymo gairių 28 p.). Atsižvelgiant į tai, kiekvienu konkrečiu atveju konkurencijos institucija turi vertinimo diskreciją, ar konkreti rinkos dalis gali sąlygoti ženklios rinkos galios įgijimą ir/arba išlaikymą. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjų užimtos atitinkamų rinkų dalys gali būti vertinamos, kaip didelės (kas kartu su kitais veiksniais leistų konstatuoti ir didelę atitinkamos rinkos galią), atsižvelgiant į kitus palyginamuosius rodiklius.

Draudimo sektoriuje sudarytiems susitarimams ir jiems taikomos bendrosios išimties sąlygoms reglamentuoti skirtame Reglamente Nr. 358/2003 numatyta, kad draudimo grupėms viršijus 20 proc. rinkos dalies ribą, išimtis tokioms grupėms nėra pateisinama, nes tokia grupė išnaudoja nemažą galią rinkoje, todėl tokiu atveju „pulo“ egzistavimo sukelto konkurencijos suvaržymo žala dažniausiai nusvertų galimą naudą (Reglamento Nr. 358/2003 preambulės 21-22 p.). Iš Nutarime nurodytų duomenų matyti, kad statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju bendrojo draudimo pagrindu teiktų paslaugų dalis sudarė (duomenys neskelbtini) proc. visos atitinkamos rinkos, rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo atveju – (duomenys neskelbtini) proc. visos atitinkamos rinkos.

Komisijos komunikato dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairės (toliau – SESV 101 straipsnio taikymo gairės) 42 punkte nurodoma, kad susitarimų, kuriais daromas ribojamasis poveikis konkurencijai, atveju įtakos rinkoje lygis, būtinas pažeidimui nustatyti, yra mažesnis nei įtakos rinkoje lygis, būtinas dominavimui nustatyti, nes antruoju atveju įtakos rinkoje lygis turi būti didelis. Vadovaujantis tuo metu galiojusia Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalies redakcija (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2126 redakcija), jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 proc. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 proc. ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. Nagrinėjamu atveju rinkos dalys, kurias užėmė AB „Lietuvos draudimas” ir UAB DK „PZU Lietuva” kartu (skaičiuojant tiek bendrojo draudimo pagrindu, tiek savarankiškai suteiktas draudimo paslaugas atitinkamose rinkose), leidžia teigti, kad jų įtaka prilygo dominuojančio subjekto įtakai. Taigi vertinant pareiškėjų rinkos dalis pagal palyginamuosius rodiklius, taikomus sąlyginai kitokiam teisiniam santykiui kvalifikuoti, matyti, kad labai tikėtina, jog pareiškėjai įgijo rinkos galią ir darė reikšmingą įtaką konkurencijai atitinkamose rinkose.

Pažymėtina, kad Konkurencijos taryba, vertindama susitarimo poveikį konkurencijai, atsižvelgė ne tik į pareiškėjų rinkos dalis, kurias jie užėmė teikdami draudimo paslaugas bendrojo draudimo pagrindu, bet ir tose pačiose atitinkamose rinkose savarankiškai teikiamų draudimo paslaugų rinkos dalį. Nors Europos Sąjungos teisės aktai, numatantys tokią galimybę, nagrinėjamam teisiniam santykiui laiko požiūriu netaikytini (pvz., Naujasis bendrosios išimties reglamentas, nustatantis, kad bendrojo draudimo grupėse apskaičiuojant dalyvaujančių įmonių rinkos dalį atitinkamoje rinkoje, atsižvelgiama taip pat ir į toje pačioje atitinkamoje rinkoje, kaip ir konkreti grupė, veikiančios dalyvaujančios įmonės, rinkos dalį už bet kurios grupės ribų), teisėjų kolegijos vertinimu, tai savaime nedraudžia atsižvelgti į tokį bendrojo draudimo susitarimo veikiamos atitinkamos rinkos dalies išplėtimą, siekiant nustatyti bendrojo draudimo galimą įtaką konkurencijai. Kadangi šiame procesiniame sprendime jau konstatuota, jog pareiškėjų bendradarbiavimas lėmė jų tarpusavio konkurencijos suvaržymą tiek bendrojo draudimo grupėje, tiek teikiant analogiškas draudimo paslaugas savarankiškai už bendrojo draudimo grupės („pulo“) ribų, nebūtų pagrįsta teigti, jog sudarytas susitarimas nepaveikė tų pačių atitinkamų rinkų už „pulo“ ribų.

Be šalių rinkos dalių atitinkamose rinkose, vertinant bendradarbiavimo poveikį konkurencijai, papildomas veiksnys gali būti koncentracija rinkoje, t. y. konkurentų padėtis ir jų skaičius. Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į tai, kad statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje 2003-2008 m. trys didžiausi dalyviai užėmė (duomenys neskelbtini) proc. rinkos, o rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkoje tuo pačiu laikotarpiu trys didžiausi dalyviai užėmė (duomenys neskelbtini) proc. rinkos, abiejų nagrinėtų rinkų struktūrą įvertino kaip labai koncentruotą. Teisėjų kolegija sutinka, kad tokia išvada pagrįsta, kadangi konkurentų, veikiančių nagrinėjamose rinkose, skaičius nebuvo didelis, šiose rinkose veikė tik trys didesnes atitinkamos rinkos dalis užimantys rinkos dalyviai.

Vertinant pareiškėjų įtaką atitinkamose rinkose, pagrįstai atsižvelgta ir į tai, kad susitarimas truko santykinai ilgą laiką. Vertinant vien laikotarpį nuo Generalinės bendradarbiavimo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo, susitarimas truko beveik 5 metus. Pažymėtina, kad visą šį laikotarpį pareiškėjai išlaikė dideles atitinkamų rinkų dalis, todėl pagrįstai galima teigti, kad dėl ilgai trukusio susitarimo poveikio didelėse atitinkamos rinkos dalyse, pareiškėjai įgijo ir išlaikė didelę šios rinkos galią. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo vertinti nagrinėjamą susitarimą pagal rinkos dalies kriterijų kitaip, nei kaip tenkinantį įtakos rinkoje kriterijų, būtiną pažeidimui nustatyti.

Pareiškėjai nurodo, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ bendrai užimama didelė rinkos dalis savaime neparodo šių ūkio subjektų įtakos rinkoje, nes į rinką buvo galima pakankamai nesudėtingai patekti kitiems subjektams. Šie argumentai vertintini kritiškai, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nepateikė jokių įtikinamų argumentų ir įrodymų, kurie galėtų patvirtinti tokius jų teiginius. Be to, jeigu, kaip teigia pareiškėjai, į atitinkamas rinkas buvo pakankamai nesudėtinga patekti, kyla klausimas, kodėl pareiškėjų atveju tą daryti reikėjo sudarant bendrojo draudimo susitarimą, vertinant ir tai, kad Konkurencijos taryba nenustatė, jog nagrinėjamu laikotarpiu (2003-2007 m.) bendrąjį draudimą būtų vykdę kiti rinkoje esantys draudikai, ir tai, kad tokiam, kaip teigia pareiškėjai, patekimui į rinką prireikė net daugiau nei 4 metų.

Pareiškėjai taip pat teigia, jog rinkos dalys buvo labai dinamiškos, o tai savaime parodo, jog konkurencija rinkose buvo intensyvi (todėl, pasak pareiškėjų, nebuvo neigiamo poveikio konkurencijai). Šį argumentą, teisėjų kolegijos nuomone, paneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad 2003-2007 m. AB „Lietuvos draudimas” ir UAB DK „PZU Lietuva” bendros rinkos dalys nuolat augo, o kitų konkurentų atitinkamai mažėjo. 2003 m. pareiškėjų užimama statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis buvo (duomenys neskelbtini) proc., o 2007 m. (duomenys neskelbtini) proc. (kitų draudikų: 2003 m. – (duomenys neskelbtini) proc., 2007 m. – (duomenys neskelbtini) proc.). Pareiškėjų užimama rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkos dalis 2003 m. buvo (duomenys neskelbtini) proc., o 2007 m. – (duomenys neskelbtini) proc. (kitų draudikų: 2003 m. – (duomenys neskelbtini) proc., 2007 m. – (duomenys neskelbtini) proc.). Taigi konkurencija nagrinėjamu laikotarpiu pasižymėjo tuo, kad pareiškėjai išlaikė tvirtas pozicijas atitinkamose rinkose.

Dėl pirmiau išdėstytų argumentų, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba tinkamai įvertino konkurencijos poveikiui nustatyti reikšmingus aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad narinėjamas susitarimas, atsižvelgus į jo pobūdį ir turinį, dideles susitarime dalyvavusių ūkio subjektų užimamas rinkos dalis ir įtaką rinkai, didelę atitinkamos rinkos koncentraciją, reikšmingą susitarimo mastą (susitarimas veikė dideles atitinkamos rinkos dalis) ir jo pasekmių trukmę, kitus rinkos struktūros rodiklius, laikomas ribojančiu konkurenciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl minėtų aplinkybių egzistuoja pakankamai pagrįsta tikimybė, kad susitarimas galėjo daryti ribojamąjį poveikį konkurencijai atitinkamose rinkose, pasireiškusį ne tik konkurencijos, kuri galėjo tarp pareiškėjų atsirasti nesudarius draudžiamo susitarimo atitinkamose rinkose, reikšmingu suvaržymu, bet tokiomis neigiamomis pasekmėmis konkurencijai, kaip pakankamai tikėtinu atitinkamų rinkų uždarymo efekto sukūrimu, neigiamu poveikiu atitinkamose rinkose esančioms kainoms ir kitiems sąžiningos konkurencijos veiksniams. Pareiškėjų pateikti argumentai šiuo atveju nesuteikia pagrindo suabejoti Nutarime pateiktos analizės pagrįstumu.

Pagal Reglamentą Nr. 358/2003, „pulai“ gali padėti draudimo bendrovėms įgyti patirtį tose rizikose, su kuriomis jos nėra susipažinusios. Kai matyti iš bylos aplinkybių, patirtis teikiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, AB „Lietuvos draudimas“ nebuvo reikalinga, kadangi ši bendrovė į pulą įnešė didžiąją dalį know-how, parengė visus šioms paslaugoms teikti reikalingus dokumentus, bendrajam draudimui aptarnauti įtraukė didelį skaičių savo ekspertų. UAB DK „PZU Lietuva“, kaip ir AB „Lietuvos draudimas“, iki statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įvedimo, buvo viena iš didžiausių ir pajėgiausių bendrosios civilinės atsakomybės draudimo grupės įmonių. Iškart po susitarimo dėl bendrojo draudimo sudarymo UAB DK „PZU Lietuva“ pradėjo savarankiškai teikti analogiškas, kaip ir bendrajame draudime, paslaugas (2003 m. (duomenys neskelbtini) proc., 2004 m. (duomenys neskelbtini) proc. visos atitinkamos rinkos). Šalių bendradarbiavimas vyko beveik 5 metus, o tai pagrįstai leidžia teigti, jog toks laikotarpis nėra objektyviai reikalingas naujai patirčiai įgyti. Anot AB „Lietuvos draudimas“, tai, kad UAB DK „PZU Lietuva“, sugebėjo teikti aptariamas draudimo paslaugas savarankiškai, tik parodo, kad bendrasis draudimas buvo reikalingas ir sėkmingai įgyvendintas (neva, perduotos žinios, patirtis ir rizikos dalijimasis pasiteisino). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad bendrojo draudimo esmė yra ta, jog visa reikalinga patirtimi ir rizika dalijamasi būtent teikiant paslaugas „pulo“ ribose, o ne už jų. Nei vienas pareiškėjų argumentas nepaaiškina, kodėl buvo reikalinga tiek ilgai (5 metus) vykdyti bendrąjį draudimą, jeigu, pasak pareiškėjų, bendradarbiavimo nauda pasireiškė jau 2003 m., tik sudarius nagrinėjamą susitarimą. Be to, statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas, nors ir sudarė atskiras atitinkamas rinkas, nebuvo tokio skirtingo pobūdžio draudimo paslaugos, kurių teikimas reikalavo visiškai naujų know-how ar patirties, nei savanoriškasis statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės draudimas.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad AB „Lietuvos draudimas“, kritikuodamas Konkurencijos tarybos poziciją, remiasi ESTT 2006 m. gegužės 2 d. sprendime byloje Nr. T-328/03 O2 (Germany) GmbH & Co. OHG prieš Komisiją pateiktu išaiškinimu, kad konkurencijos iškraipymu gali būti suabejota, jei susitarimas pasirodytų būtinas įmonės skverbimuisi į sritį, kurioje ji nevykdė veiklos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad norėdama pagrįsti savo poziciją, jog pareiškėjų bendradarbiavimas turėjo neigiamą (realų ar potencialų) poveikį konkurencijai ir nesant susitarimo, pareiškėjai būtų savarankiškai įėję į atitinkamas rinkas, Konkurencijos taryba privalėjo vertinti ir įrodinėti ne tik objektyvias pareiškėjų galimybes įeiti į atitinkamas rinkas, bet ir tikimybę, jog pareiškėjai į atitinkamas rinkas būtų įėję savarankiškai (t. y., kad tomis objektyviomis galimybėmis bus pasinaudota). Pasak pareiškėjo, Konkurencijos taryba turėjo įrodyti, jog savarankiškas įėjimas į statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo rinkas yra pakankamai tikėtinas pareiškėjų elgesio modelis. Be to, turėjo būti pagrįsta, jog atskirai įėję į atitinkamas rinkas, pareiškėjai būtų tapę tokiais pat efektyviais konkurentais, t. y. vienais iš pagrindinių rinkos dalyvių.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad Konkurencijos taryba atliko faktinių objektyvių pareiškėjų galimybių įeiti į atitinkamas rinkas analizę. Tokios aplinkybės, kaip draudikų patirtis ir padėtis bendrojo civilinės atsakomybės draudimo grupėje iki statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įvedimo, kitų draudikų sugebėjimas įeiti į rinką be bendrojo draudimo, UAB DK „PZU Lietuva“ gebėjimas nuo pat bendrojo draudimo pradžios savarankiškai drausti bendrojo draudimo apimamas rizikas daug didesnėmis sumomis, nei bendrojo draudimo grupėje, patvirtina Konkurencijos tarybos išvadą, kad susitarimas dėl bendrojo draudimo šiuo požiūriu nebuvo reikalingas. Dėl nurodytų priežasčių negalima sutikti, kad nebuvo jokios tikimybės, jog tiek AB „Lietuvos draudimas“, tiek UAB DK „PZU Lietuva“ nebūtų galėjęs įeiti į atitinkamą rinką savarankiškai. Teisėjų kolegijos manymu, nėra pagrindo sutikti AB „Lietuvos draudimas“ pozicija, kuri grindžiama aplinkybe, jog nesant susitarimo, bendrovė nebūtų išlikusi efektyvi konkurentė atitinkamoje rinkoje (todėl sudaryti susitarimą buvo būtina). Šiuo atveju negalėjimas teikti laidavimo draudimo paslaugas, nulemtas bendrovės subjektyvaus apsisprendimo, nevertintinas kaip objektyvi rinkos kliūtis, kuri galėjo būti pašalinta vieninteliu būdu, t. y. sudarant konkurenciją ribojantį susitarimą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad byloje yra prieštaringų įrodymų dėl to, ar vis dėlto AB „Lietuvos draudimas“ iki susitarimo sudarymo teikė laidavimo draudimo paslaugas, vertinant tai, kad tyrimo metu ir vėliau AB „Lietuvos draudimas“ nepateikė nei vienos tokios sutarties, sudarytos bendrojo draudimo laikotarpiu, bei tai, kad Konkurencijos taryba, atlikusi apklausą, kurios teisingumu nėra pagrindo abejoti, nustatė, kad laidavimo draudimas nėra itin paklausi paslauga teikiant statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo pasaugas, darytina išvada, kad galimybė teikti laidavimo draudimo paslaugas nebuvo lemiamas ir esminis veiksnys siekiant efektyviai konkuruoti atitinkamoje rinkoje.

Be kitų pirmiau nurodytų aplinkybių, pagrindžiančių, kad nagrinėjamas susitarimas objektyviai nebuvo būtinas siekiant patekti į nagrinėjamas rinkas ir tapti veiksmingu rinkos žaidėju, pažymėtina ir tai, kad susitarime buvo numatyta, kad didelių draudimo sumų atvejais (virš 1 mln. Lt) reikia abiejų draudikų susitarimo. Teisėjų kolegijos nuomone, tai reiškia, kad susitarimas nebuvo būtinas rizikos pasidalijimui, taigi ir pareiškėjų deklaruojamam siekiui patekti į rinką įgyvendinimui. Būtent didžiausių galimų žalų atvejais rizika galėjo būti nesidalinama, jei viena iš šalių nesutinka. Tokiu atveju kitai šaliai, kuri nori drausti tokią riziką ir atitinkamai išlikti rinkoje, pats susitarimas tampa nereikalingas. Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairių 18 punkto 2 dalyje pažymėta, kad tam tikri apribojimai tam tikrais atvejais gali nepatekti į EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies (SESV 101 str. 1 d.) reguliavimo sritį, kai apribojimas yra objektyviai reikalingas tos rūšies ir to pobūdžio susitarimui. Taip panaikinti galimybę taikyti 81 straipsnio 1 dalį galima tik remiantis objektyviais veiksniais, kurie nepriklauso nuo pačių įmonių, o ne subjektyviais požiūriais ir šalių savybėmis. Būtent remdamasi tokiais objektyviais veiksniais, Konkurencijos taryba ir padarė išvadą, jog pareiškėjai turėjo galimybes įeiti į atitinkamą rinką ir be nagrinėjamo susitarimo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia išvada yra pakankama taip vadinamos kontrafaktinės analizės rezultatui konstatuoti. Pasisakant dėl to, ar Konkurencijos taryba vis dėlto turėjo surinkti ir pateikti įrodymus, patvirtinančius ne tik realią ir pakankamai tikėtiną galimybę, bet ir tikimybę, kad nesant susitarimo, pareiškėjai būtų įėję į rinką, pažymėtina ESTT Tierce-Ladbroke byla, kurioje iš esmės išaiškinta tai, kad nėra būtina įrodyti pagrįstą interesą dalyvauti atitinkamoje rinkoje, siekiant nustatyti, kad susitarimu gali būti apribota potenciali konkurencija. Minėtoje byloje ESTT sprendė, ar pagrįstai Europos Komisija susitarimo nesuteikti licencijos transliacijai tretiesiems asmenims nevertino, kaip konkurencijos pažeidimo, atsižvelgusi į tai, kad nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas (trečiasis asmuo, suinteresuotas tokia licencija) turi pagrįstą suinteresuotumą tokia licencija naudotis. ESTT tokią Europos Komisijos poziciją, kuri paremta ketinimo įeiti į rinką arba ypatingo suinteresuotumo patekti į rinką nustatymu, atmetė ir toje dalyje Europos Komisijos sprendimą panaikino (žr. ESTT 1997 m. birželio 12 d. sprendimo byloje Nr. T-504/93 Tierce Ladbroke prieš Komisiją 158-162 p.).

Be to, vertinant tai, kad pareiškėjai sudarė tokio pobūdžio susitarimą, kuriuo reikšmingai apribojo tarpusavio (galimą) konkurenciją, manytina, kad nesant tokio susitarimo, konkurencija atitinkamoje rinkoje kainų požiūriu būtų buvusi efektyvesnė. Taigi negalima sutikti su tuo, kad Konkurencijos taryba visiškai neatliko jokios konkurencijos situacijos, kuri būtų buvusi nesant susitarimo, analizės. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios analizės pakako susitarimo ribojamam poveikiui konkurencijai atitinkamose rinkose ir pažeidimui įrodyti. Teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimas pateikti visiškai konkrečius įrodymus, kokias rinkos dalis būtų užėmę pareiškėjai, jeigu nebūtų sudarę draudžiamo susitarimo, yra neprotinga ir neteisinga tais atvejais, kai įrodinėjamas potencialus neigiamas poveikis konkurencijai. Šiuo atveju pakanka objektyviais duomenimis pagrįstos pakankamai svarios prielaidos, kad toks poveikis yra labai tikėtinas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad „negali būti vienareikšmiškai atmesta tai, kad jei keitimosi informacija nebūtų buvę, bendrovių, kurios keitėsi informacija, rinkos dalys ar prekių kainos būtų buvusios kitokios. Tai, savo ruožtu, jau būtų realus poveikis konkurencijai. Tačiau akivaizdu, kad pateikti tiesioginių įrodymų, kokia būtų situacija, jei keitimosi informacija nebūtų buvę, taip pat koks galėtų būti atitinkamų susitarimų, suderintų veiksmų ar asociacijų sprendimų potencialus antikonkurencinis poveikis, yra praktiškai neįmanoma, ir iš Konkurencijos tarybos to negali būti reikalaujama“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009, Administracinė jurisprudencija, Nr. 18). Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų darytina išvada, kad AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudarytas susitarimas nebuvo objektyviai reikalingas atitinkamose rinkose, jis nepasižymėjo tokia esama ar galima nauda konkurencijai, kuri galėtų nusverti bendrojo draudimo galimą neigiamą poveikį konkurencijai.

XIII.

Bendrojo draudimo grupės, ribojančios konkurenciją ir netenkinančios visų bendrosios išimties sąlygų, automatiškai netampa neteisėtomis. Susitarimui dėl bendrojo draudimo gali būti taikoma individuali išimtis.

Individualios išimties taikymo sąlygas įtvirtina Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis netaikomas, jeigu susitarimas skatina techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių gamybą ar paskirstymą ir taip sudaro galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu: 1) susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti; 2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje.

Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir SESV 101 straipsnio 3 dalyje (EB sutarties ex 81 str. 3 d.), pagal kurią nuostatos dėl draudžiamų susitarimų gali būti paskelbtos netaikytinomis įmonių susitarimams arba tokių susitarimų rūšims, įmonių asociacijų sprendimams arba tokių sprendimų rūšims, suderintiems veiksmams arba tokių veiksmų rūšims, kurie padeda tobulinti prekių gamybą ar paskirstymą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, ir kurie: a) atitinkamoms įmonėms nenustato jokių apribojimų, nebūtinų šiems tikslams pasiekti; b) nesuteikia tokioms įmonėms galimybės panaikinti konkurenciją didelei atitinkamų produktų daliai. Remiantis Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, išimties įrodinėjimo pareiga nustatyta išimtimi besinaudojančioms susitarimo šalims. Kaip minėta, analogiška taisyklė dėl SESV 101 straipsnio 3 dalies (EB sutarties ex 81 str. 3 d.) taikymo įtvirtinta ir Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnyje.

Pareiškėjų teigimu, individuali išimtis taikytina, kadangi teigiamas nagrinėjamo bendradarbiavimo poveikis nusveria bet kokį galimą neigiamą poveikį. Apskritai bendrasis draudimas yra potencialiai naudingas konkurencijai (palengvina įėjimą į rinką, sustiprina draudikų pajėgumą ir leidžia jiems pasiūlyti apsaugą nuo didesnio kiekio rizikų, apdraustieji gauna įvairiapusės naudos). Pareiškėjų nuomone, Generalinė bendradarbiavimo sutartis reikšmingai padidino ekonominį veiksmingumą išplėsdama atitinkamų rinkų pajėgumus (buvo sudarytos sąlygos dalintis rizika, padidėjo pasiūla rinkoje), sudarydama prielaidas plataus masto UAB DK „PZU Lietuva“ įėjimui į rinką ir leisdama AB „Lietuvos draudimas“ išlikti efektyviu konkurentu teikiant draudimo paslaugas statybų sektoriaus įmonėms.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šie pareiškėjų argumentai šiame procesiniame sprendime iš dalies buvo įvertinti, siekiant nustatyti, ar sudarytas susitarimas dėl bendrojo draudimo apskritai galėjo riboti konkurenciją, ar šie argumentai galėjo sudaryti pagrindą teigti, jog dėl pareiškėjų deklaruojamos susitarimo naudos rinkai, ribojamasis poveikis konkurencijai apskritai nėra galimas.

Europos Komisija yra pažymėjusi, jog esminis principas yra tai, kad sąžininga ir neiškreipta konkurencija yra geriausia tiekimo ir aprūpinimo prekėmis garantija, todėl išimties pagal EB sutarties 81 straipsnio 3 dalį taikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, kai laisva konkurencija neįstengia užtikrinti geriausio ekonominio rezultato (Europos Komisijos 1975 m. gruodžio 15 d. sprendimas Nr. 76/172/EEC byloje Nr. IV/27.073 (Bayer/Gist-Brocades), III dalies 1 punktas). ESTT, aiškindamas minėtą sutarties normą, taip pat yra konstatavęs, kad išimtyje įtvirtinta nauda suprantama ne kaip bet kokia nauda, kurią savo veikloje gali gauti susitarimą sudariusios įmonės, bet kaip pastebima objektyvi nauda, galinti kompensuoti neigiamą poveikį konkurencijai (ESTT 2009 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Nr. C-501/06 P GlaxoSmithKline Services prieš Komisiją,92 p.).

Pažymėtina, kad pareiškėjų nurodyti argumentai dėl ekonominės pažangos skatinimo iš esmės grindžiami apskritai bendrajam draudimui priskiriama nauda, tačiau Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio ir SESV 101 straipsnio 3 dalies (EB sutarties ex 81 str. 3 d.) prasme ekonominės pažangos skatinimas siejamas su konkrečiu susitarimo poveikiu, paprastai pasireiškiančiu išlaidų sumažėjimu ir prekių kokybės pagerėjimu arba naujų produktų atsiradimu rinkoje. Ūkio subjektui, siekiančiam pasinaudoti išimtimi, tenka pareiga įrodyti, itin detaliai apibrėžti ir ekonominį efektyvumą pagrįsti taip, kad galima būtų patikrinti: a) deklaruojamo efektyvumo pobūdį; b) ryšį tarp susitarimo ir efektyvumo; c) kiekvieno deklaruojamo efektyvumo tikimybę ir dydį; d) kaip ir kada kiekvienas deklaruojamas efektyvumas galėtų būti pasiektas (Europos Komisijos gairių dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo (toliau – Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairės) 51 p.). Paskutinėse sąlygose nurodytos aplinkybės leidžia nustatyti deklaruojamo ekonominio efektyvumo vertę, kuri svarbi siekiant įvertinti, ar konkrečiu atveju yra išlaikomas balansas tarp konkretaus susitarimo neigiamo ir teigiamo poveikio konkurencijai. Nesant tokios galimybės, laikoma, jog deklaruojamas ekonominis efektyvumas nėra įrodytas (Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairių 55 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų nurodytas aplinkybes, dėl ko sudarytas susitarimas turėtų būti pateisinamas, sprendžia, jog pareiškėjai iš esmės nepagrindė, kaip konkrečiai sumažėjo jų veiklos išlaidos ar pagerėjo produktų (statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo produktai) kokybė ar paskirstymas, neįrodė, kad susitarimas lėmė naujų produktų ar geresnės kokybės produktų atėjimą į rinką. Neįrodyta, kad rizikos pasidalijimas nagrinėjamu atveju lėmė didesnės apimties rizikos draudumą bendruoju draudimu, kas galbūt galėtų būti vertinama kaip naujos kokybės paslaugų atsiradimas. Kaip nustatė Konkurencijos taryba, bendrojo draudimo susitarimo pagrindu buvo draudžiami mažesnių rizikų objektai, nei buvo draudžiama savarankiškai. Pareiškėjų argumentas, kad tai patvirtina naudą, pasireiškusią UAB DK „PZU Lietuva“ dėl AB „Lietuvos draudimas“ suteiktų žinių įsitvirtinimu rinkoje, nepaaiškina, kodėl didelės rizikos (viršijusios 1 mln. Lt draudimo sumos) nebuvo draudžiamos bendrojo draudimo pagrindu, jeigu tokia galimybė susitarimu nebuvo uždrausta. Vertinant tai, kad apskritai susitarimai dėl bendrojo draudimo paprastai sudaromi ir yra pateisinami siekiant drausti dideles rizikas, toks pareiškėjų elgesys konkurencijos teisės reikalavimų atitikimo prasme nepaaiškinimas. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodyta iš bendrojo draudimo susitarimo atsiradusi nauda konkurencijai nėra pakankama nagrinėjamoje byloje nustatytiems konkurencijos ribojimams atsverti.

Iš pareiškėjų pateiktų argumentų matyti, kad deklaruojamas susitarimo ekonominis efektyvumas daugiausiai siejamas su subjektyviomis ūkio draudikų paskatomis sudaryti susitarimą (siekta teikti draudimo laidavimo paslaugas, įteiti ir išsilaikyti rinkoje), o tai pagal Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairių 49 punktą, nėra vertinama kaip objektyvi susitarimo nauda, galinti kompensuoti konkurencijos ribojimą.

Pareiškėjų nuomone, išimties taikymas turi būti siejamas ir su tuo, kad susitarimas dėl bendrojo draudimo sudarė galimybes vartotojams gauti papildomos naudos, t. y. jų teigimu, Generalinė bendradarbiavimo sutartis sumažino kainas klientams susitarimo dėl bendrojo draudimo galiojimo laikotarpiu, o sutarčiai pasibaigus, AB „Lietuvos draudimas“ paslaugų kainos išaugo. Be to, klientai neva turėjo didesnes pasirinkimo galimybes, nes statybos sektoriuje draudimo paslaugas galėjo pasiūlyti ne du, o keturi patikimi paslaugų teikėjai, taip pat klientai galėjo išskaidyti riziką dėl galimo draudikų nemokumo.

Konkurencijos įstatymo 6 straipsnyje, SESV 101 straipsnio 3 dalyje (EB sutarties 81 str. 3 d.) numatytos individualios išimties taikymo sąlygos yra kumuliatyvios, todėl nenustačius, kad susitarimu dėl bendrojo draudimo buvo skatinama ekonominė pažanga, vertinimas, ar iš to atsirado papildoma nauda vartotojoms, nagrinėjamo ginčo kontekste neturi teisinės reikšmės. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konkurencijos taryba tiek Nutarime, tiek procesiniuose sprendimuose iš esmės teisingai įvertino ir kitas individualios išimties taikymo sąlygas, akivaizdžios vertinimo klaidos nepadarė. Šiuo atveju teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad kainų sumažėjimas gali būti vertinamas, kaip papildomos konkrečiu susitarimu sukurtos naudos vartotojams įrodymas. Tačiau siekiant pasiremti šia aplinkybe, būtina pateikti neginčijamus įrodymus dėl kainų sumažėjimo. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju byloje yra duomenų, patvirtinančių visiškai priešingas išvadas dėl statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo kainų. Jeigu nėra aiškių įrodymų apie kainų mažėjimą, tikėtina, kad deklaruojamas efektyvumas labiau susijęs su subjektyvia nauda, kurią gauna tik suinteresuotas ūkio subjektas. Be to, jeigu susitarimas sąlygoja žymų konkurencijos apribojimą, reikalaujama, kad vartotojai gautų neįprastai didelę naudą. Tuo tarpu kainų fiksavimas paprastai reiškia didesnes nei rinkos siūlomas kainas, eliminuoja galimybę pasinaudoti konkurencine galia, o tai suponuoja itin žymų konkurencijos apribojimą, reikalaujantį, kaip minėta, ypatingai didelės apimties naudos atsiradimo (Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairių 101 p.). Sutiktina su Konkurencijos tarybos argumentu, kad dėl bendros pareiškėjų kainodaros, tarifikavimo politikos bendrojo draudimo ribose, jų negalima laikyti realiais konkurentais teikiant analogiškas draudimo paslaugas savarankiškai viso bendrojo draudimo susitarimo galiojimo laikotarpiu. Todėl realiai rinkoje paslaugas siūlančių konkurentų buvo tiek pat, kiek jų būtų buvę, jeigu paslaugas būtų teikęs, pavyzdžiui, AB „Lietuvos draudimas“ savarankiškai, arba net ir daugiau, jeigu UAB DK „PZU Lietuva“ taip pat savarankiškai būtų pradėjusi teikti paslaugas.

Pats savaime vartotojų rizikos dėl draudikų nemokumo išskaidymas nesuponuoja tokios pastebimai papildomos naudos, kuri leistų taikyti individualią išimtį. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, rizikos išskaidymas dėl draudikų nemokumo galėtų būti laikomas reikšmingu veiksniu, draudžiant dideles rizikas, kas nagrinėtu atveju nebuvo nustatyta. Iš pareiškėjų argumentų teisėjų kolegijai taip pat nėra aišku, kokie įrodymai patvirtina, jog jų deklaruojamas kainų sumažėjimas buvo nulemtas būtent susitarimo aplinkybių. Pareiškėjai nenurodo, kokie konkrečiai susitarimo elementai sąlygojo jų deklaruojamą susitarimo poveikį. Vien ta faktinė aplinkybė, jog bendrojo draudimo laikotarpiu nagrinėjamų paslaugų kainos mažėjo, o pasibaigus bendradarbiavimui, padidėjo, pati savaime, t. y. be kitų priežastinį ryšį patvirtinančių įrodymų, nereiškia papildomos naudos (kainų mažėjimo forma) atsiradimo vartotojams Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio ir SESV 101 straipsnio 3 dalies (EB sutarties 81 str. 3 d.) prasme. Vien tik šią aplinkybę patvirtinančių duomenų pateikimas negali reikšti tinkamo ūkio subjektams adresuojamos pareigos įrodyti individualios išimties taikymo sąlygas įvykdymo.

Vadovaujantis Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairių 39 punktu, nustatant papildomos naudos vartotojams aplinkybę, vertinami tik tie susitarimo sukurti konkurencijos apribojimai (ūkio subjektų vertinimu, turintys prokonkurencinį poveikį), kurie atitinka trečiąją individualios išimties taikymo sąlygą – konkretus susitarimas nenumato ūkio subjektų veiklos apribojimų, kurie nėra būtini nurodytiems tikslams (pvz., skatina ekonominę pažangą) pasiekti. Teisėjų kolegijos manymu, pareiškėjai neįrodė, kad nurodyta susitarimo nauda (dėl į rinką atėjusio naujo žaidėjo (UAB DK „PZU Lietuva“) padidėjusios pasiūlos) negalėjo būti pasiekta nesudarius draudžiamo susitarimo bei nenustačius tokių konkurencinių apribojimų. Nors AB „Lietuvos draudimas“, kritikuodamas atsakovo poziciją, nurodo, kad neturėtų būti vertinama aplinkybė, ar buvo būtina sudaryti patį susitarimą, o tik tai, ar buvo reikalingi konkretūs susitarimu numatyti apribojimai, iš pareiškėjo argumentų matyti, kad nėra paaiškinama, kurie gi apribojimai buvo būtini pasiūlos padidinimui pasiekti. Nurodoma tik tai, kad nesant susitarimo, UAB DK „PZU Lietuva“ nebūtų veiksmingai įėjusi į rinką. Esant tokiems prieštaringiems argumentams, teisėjų kolegija mano, kad pareiškėjai neįrodė, jog nebuvo jokio kito ekonomiškai praktiško būdo, mažiau ribojančio konkurenciją, nei susitarimas dėl nagrinėjamame susitarime numatytų konkurencijos ribojimų taikymo. Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairių 73 punkte nurodyta, kad turi būti vertinamas tiek susitarimo, tiek jame įtvirtintų individualių apribojimų būtinumas. Atsižvelgiant į bylos duomenis apie rinkos struktūrą, įėjimo į atitinkamą rinką aplinkybes, kitas draudimo verslo sąlygas, konkrečiai šioje byloje susiklosčiusią situaciją (kitų ūkio subjektų sugebėjimą įeiti į rinką, ankstesnę pareiškėjų draudimo paslaugų teikimo patirtį, UAB DK „PZU Lietuva“ gebėjimą apdrausti dideles rizikas savarankiškai), matyti, kad pareiškėjų deklaruojamas efektyvumas galėjo būti pasiektas pareiškėjams veikiant ir savarankiškai, t. y. nesusitarus dėl bendrojo draudimo vykdymo. Galų gale individualios išimties taikymo galimybė nagrinėjamu atveju paneigiama, atsižvelgiant į tai, kad susitarimas jo šalims suteikė galimybę apriboti konkurenciją didelėse atitinkamos rinkos dalyse. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, įvertinęs tai, kad pareiškėjai nuo 2003 m. iki 2007 m. užėmė labai dideles atitinkamos rinkos dalis, ir palyginęs jas su Reglamento 358/2003 numatytomis rinkos dalimis, kurias viršijus, laikoma, kad konkurencija apribota didelėje atitinkamos rinkos dalyje, savo diskrecijos taikant šią išimties sąlygą nepažeidė. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog paskutinė individualios išimties taikymo sąlyga paprastai negali būti tenkinama, jeigu susitarimu yra eliminuojama konkurencija kainomis (žr. pvz., ESTT 1997 m. spalio 25 d. sprendimą byloje Metro prieš Europos Komisiją, Nr. 26/76, 21 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų nurodytas aplinkybes, dėl ko sudarytas susitarimas turėtų būti pateisinamas, sprendžia, jog individualios išimties pagal Konkurencijos įstatymo 6 straipsnį ir SESV 101 straipsnio 3 dalį (EB sutarties 81 str. 3 d.) sąlygos nėra tenkinamos.

XIV.

Konkurencijos taryba Nutarime pažeidimo trukmę vertino dviem aspektais: vertindama susitarimo mastą pasekmių trukmės požiūriu ir skirdama sankciją. Konkurencijos taryba, atsižvelgusi į tai, kad Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu buvo pasirašytos ilgametės sutartys su klientais, kurių vykdymas (mokamos draudimo įmokos) buvo tęsiamas ir po Generalinės bendradarbiavimo sutarties nutraukimo 2007 m. gruodžio 31 d. (ilgiausiai galiojusi draudimo sutartis, sudaryta susitarimo dėl bendrojo draudimo pagrindu, galiojo iki 2009 m. pabaigos), o garantinio termino trukmė nurodyta net iki 2011 m., padarė išvadą, kad faktiškai bendrojo draudimo susitarimo galiojimas prasitęsė pasekmių rinkoje atžvilgiu, todėl pažeidimas truko šešerius pilnus metus – pradedant nuo 2003 m. vasario mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. pabaigos. Konkurencijos tarybos teigimu, SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas truko nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. gruodžio mėn.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad dėl Generalinės bendradarbiavimo sutarties metu ir šios bendradarbiavimo sutarties pagrindu sudarytų ilgalaikių draudimo sutarčių su pareiškėjų klientais atitinkamose rinkose kurį laiką dar galėjo būti juntama draudžiamo susitarimo įtaka konkurencijai. Šiuo požiūriu ši aplinkybė gali būti svarbi vertinant susitarimo poveikį ir mastą konkurencijai (kas ir buvo padaryta Konkurencijos tarybos nutarime), taip pat pažeidimo pavojingumą. Tačiau teisėjų kolegijai neatrodo pakankamai pagrįsta draudžiamo susitarimo pasekmes konkurencijai sieti ir su pažeidimo trukme, jeigu byloje yra akivaizdžių įrodymų, kad draudžiamas susitarimas (taigi ir pažeidimas) buvo nutrauktas anksčiau, ir byloje nėra įrodymų, kad šalys ir po formalaus susitarimo nutraukimo tęsė bendradarbiavimą analogiškomis arba panašiomis sąlygomis. Pažeidimo trukmės susiejimas ne tik su Generalinės bendradarbiavimo sutarties galiojimo laikotarpiu, bet ir šios sutarties pagrindu sudarytų draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu, reikštų, jog pareiškėjai tęsė draudžiamą bendradarbiavimą ir po Generalinės bendradarbiavimo sutarties nutraukimo, nors tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra pateikta.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punkto, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintų Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklių (toliau – ir Baudos nustatymo taisyklės) nuostatų matyti, jog jose, kai eina kalba apie baudos dydį, expressis verbis kalbama apie pažeidimo trukmę, o ne apie pažeidimo pasekmių trukmę.

Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pažeidimo trukmė byloje vertinamu atveju sietina išimtinai su Generalinės bendradarbiavimo sutarties nutraukimu, todėl draudžiamas susitarimas (pažeidimas) truko nuo 2003 m. vasario 26 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., t. y. 4 metus ir 10 mėnesių.

XV.

Konkurencijos įstatymo (2009 m. rugsėjo 24 d. įstatymo Nr. XI-216 redakcija, galiojusi Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo metu) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už draudžiamus susitarimus ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai (Konkurencijos įstatymo 42 str. 2 d.).

Priimant Konkurencijos tarybos nutarimą ir skiriant pareiškėjams baudas, baudos dydžio nustatymą taip pat reglamentavo minėtu Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės. Nuo 2012 m. sausio 27 d. įsigaliojo Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64. Šio nutarimo 2.1 punkte nustatyta, kad minėtas aprašas taikomas tais atvejais, kai pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 32 straipsnį proceso šalims apie Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų išvadas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų raštu pranešama nuo šio nutarimo įsigaliojimo dienos. Taigi vertinant ginčo Nutarimu paskirtų baudų pagrįstumą, šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu nesivadovaujama.

Baudos nustatymo taisyklių 2 punkte nurodyta, kad baudos dydis nustatomas apskaičiuojant baudos dydį už pavojingumą ir baudos dydį už pažeidimo trukmę.

Baudos nustatymo taisyklių 3 punkte nurodoma, kad nustatant pažeidimo pavojingumą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos (geografinės rinkos) plotą. Konkurencijos taryba, nustatydama baudos dydį už pažeidimo pavojingumą, atsižvelgė į tai, kad AB „Lietuvos draudimas bei UAB DK „PZU Lietuva“ veiksmai traktuotini kaip Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, sudarytas bendrojo draudimo susitarimas apėmė visą Lietuvos Respublikos teritoriją, didele dalimi veikė atitinkamas statinio projektuotojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo Lietuvos Respublikoje ir rangovo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo Lietuvos Respublikoje atitinkamas rinkas, darė poveikį prekybai tarp valstybių narių. Tačiau įvertinta ir tai, kad bendrojo draudimo susitarimai tarp draudikų savaime nėra draudžiami. Nustatyta, kad bauda už pažeidimo pavojingumą sudaro 0,07 proc. bendrųjų metinių pajamų 2009 m. Konkurencijos tarybos pažeidimo pavojingumo vertinimas, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrįstas.

Baudos nustatymo taisyklių 4 punkte numatyta, kad jeigu pažeidimas truko ilgiau kaip metus, baudos už pažeidimo trukmę dydis sudaro iki 10 proc. baudos už pažeidimo pavojingumą dydžio už kiekvienus pažeidimo metus.

Konkurencijos taryba baudą padidino iki 5 proc. už kiekvienus pažeidimo metus, atsižvelgusi į tai, kad pažeidimas truko šešerius metus. Šiame procesiniame sprendime jau konstatuota, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, pažeidimas truko ne 6 metus, o 4 metus ir 10 mėnesių. Dėl nurodytos priežasties baudos dydis už pažeidimo trukmę kiekvienam iš pareiškėjų turėjo būti padidinama iki 5 proc. už 4 metus (pareiškėjų naudai pažeidimo trukmė sumažinama dviem metais).

Pagal Baudos nustatymo taisyklių 5 punktą, bauda atitinkamai mažinama arba didinama iki 50 proc., atsižvelgiant į ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

UAB DK „PZU Lietuva“ atžvilgiu Konkurencijos taryba jokių atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. UAB DK „PZU Lietuva“ aiškių argumentų, kodėl turėjo būti vertinama kitaip, nepateikė. UAB DK „PZU Lietuva“ argumentai, kad paskirta bauda nėra objektyvi ir proporcinga, kad pažeidimas padarytas netyčia ir nesuvokiant atliekamų veiksmų pasekmių, kad tuo metu veikusi Draudimo priežiūros komisija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos suteikė leidimą vykdyti bendrąjį draudimą nesudaro pagrindo apskritai panaikinti baudą arba ją papildomai sumažinti.

Konkurencijos taryba AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, tačiau skirtiną baudą padidino 10 proc. už tai, kad šis pareiškėjas už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą jau buvo baustas Konkurencijos tarybos 2002 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 12/b. Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma, be kita ko, tai, kad ūkio subjektas pakartotinai įvykdė pažeidimą, už kurį ūkio subjektams jau buvo paskirtos šiame įstatyme numatytos sankcijos.

Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymas, kuriame numatyta atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus, taip pat sunkinančių aplinkybių sąrašas nenumato jokio termino, kuriam praėjus, būtų laikoma, kad asmeniui nebuvo paskirta sankcija pagal Konkurencijos įstatymą ir atitinkamai nebūtų galima taikyti pakartotinumo, kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad atsakomybė pagal Konkurencijos įstatymą ir skiriamos baudos už konkurencijos įstatymo pažeidimus nėra tokio išskirtinio pobūdžio, kad lyginant ją su jai artimomis pagal kitus įstatymus kylančiomis atsakomybės rūšimis, inter alia atsakomybe pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą (toliau – ATPK), būtų teisinga ir proporcinga netaikyti konkretaus termino, kuriam pasibaigus, būtų galima laikyti, kad atsakomybėn traukiamas asmuo nepadarė pakartotinio konkurencijos teisės pažeidimo. Šioje byloje išreikšta teisėjų kolegijos nuomone, skiriant baudas pagal Konkurencijos įstatymą ir nustatant, ar gali būti taikoma atsakomybę sunkinanti aplinkybė už pakartotinį pažeidimą, protinga ir teisinga kaip analogija vadovautis ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuriame numatyta, kad pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda, vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1668/2012).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjas už analogišką pažeidimą buvo nubaustas 2002 m. gruodžio 19 d. nutarimu. Galutinis teismo sprendimas dėl šio nutarimo įsiteisėjo 2003 m. gegužės 30 d. Šioje byloje nustatytas pažeidimas truko nuo 2003 m. vasario 26 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, Konkurencijos tarybai skiriant baudą, buvo pagrindas teigti, kad AB „Lietuvos draudimas“ per vienerius metus padarė pakartotinį pažeidimą, už kurį jam anksčiau jau buvo paskirta nuobauda, ir šiuo pagrindu laikyti, jog tai yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Pirmiau išdėstyti baudos dydžio vertinimo pažeidimai suponuoja, kad pareiškėjams turėjo būti paskirtos mažesnės baudos. Siekdama įgyvendinti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl baudų galima pasisakyti ir šioje byloje. Tai darydama, teisėjų kolegija atsižvelgia į protingumo, teisingumo bei proporcingumo principus, taip pat aplinkybę, kad paskirtų baudų sudėtinės dalys Nutarime nėra labai konkrečiai detalizuotos.

UAB DK „PZU Lietuva“ Nutarimu paskirta 130 800 Lt bauda mažinama 10 proc. Galutinė UAB DK „PZU Lietuva“ skirtina bauda yra 117 720 Lt (šimtas septyniolika tūkstančių septyni šimtai dvidešimt litų).

AB „Lietuvos draudimas“ Nutarimu paskirta 400 300 Lt bauda mažinama 10 proc. Galutinė AB „Lietuvos draudimas“ skirtina bauda yra 360 270 Lt (trys šimtai šešiasdešimt tūkstančių du šimtai septyniasdešimt litų).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsniu 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimą pakeisti.

AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ skundus patenkinti iš dalies.

Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2S-33 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių ne gyvybės draudimo veikla, ir jų asociacijų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 3 punktu UAB DK „PZU Lietuva“ paskirtą baudą sumažinti iki 117 720 Lt (šimto septyniolikos tūkstančių septynių šimtų dvidešimt litų), o AB „Lietuvos draudimas“ paskirtą baudą sumažinti iki 360 270 Lt (trijų šimtų šešiasdešimties tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt litų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė