Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas), Irenos Paulauskienės (pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjo Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovams Birutei Paliukėnaitei, Tomui Zolubai ir Laurai Simonaitytei, pareiškėjos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Rimantui Zaleckiui, atsakovės atstovei Justinai Paulauskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos atstovui Viktorui Butvilavičiui ir Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos atstovui Alfonsui Bargailai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau - Žuvininkystės departamentas) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (toliau - Konkurencijos taryba) dėl nutarimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacija, Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacija ir Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacija).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

pareiškėjai teismui pateikė prašymą (b. 1. 15-26) ir patikslintą prašymą (b. 1. 3-140), kuriuose prašo panaikinti Konkurencijos tarybos 2008-07-30 nutarimą Nr. 2S-17.

2008-12-22 vykusiame teismo posėdyje pareiškėjos Žemės ūkio ministerijos atstovas pateikė prašymą (b. 1. 145), kuriame atsisakė nuo dalies reikalavimo, t. y. atsisakė reikalavimo panaikinti skundžiamo nutarimo dalį dėl žvejybos kvotų suteikimo naujiems naudotojams (LR žemės ūkio ministro 2007-06-07 įsakymu Nr. 3D-291 patvirtintų Žvejybos kvotų Baltijos jūroje skyrimo taisyklių (toliau - Kvotų skyrimo taisyklės) 21 punktas) ir dėl teisės akto, įtvirtinančio kvotų skyrimą naujiems naudotojams (Kvotų skyrimo taisyklių 6 punktas).

Pareiškėjai nurodė, kad su kita nutarimo dalimi nesutinka ir mano, kad jis nepagrįstas.

Paaiškino, kad nesutinka su skundžiamo nutarimo išvada, kad LR žemės ūkio ministro 2007-12-12 įsakymas Nr. 3D-551 „Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ (toliau - 2007-12-12 įsakymas) pažeidžia LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir Žuvininkystės departamento 2006-01-30 įsakymu Nr. V1-6 patvirtintos Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo Žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių 8 punktas (toliau - Laivų registravimo taisyklės) (Žuvininkystės departamento prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2007-03-28 įsakymo Nr. Vl-23 redakcija) prieštarauja LR konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui pripažinti aktai buvo parengti vadovaujantis LR Vyriausybės 2004-11-29 nutarimo Nr. 1504 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymą“ 1.3.1 punktu. Šis nutarimas buvo priimtas vadovaujantis Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 32 dalimi. 32 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 12 straipsnio 2 dalimi. 23 straipsnio 1 dalimi. 26 ir 27 straipsniais bei 29 straipsnio 2 dalimi. Taigi Žemės ūkio ministerija, priimdama teisės aktus ir sprendimus, vadovavosi minėtais teisės aktais ir jai suteiktais įgaliojimais.

Pareiškėjai nurodė, kad nesutinka su Konkurencijos tarybos nustatytu atitinkamos rinkos apibrėžimu. Mano, kad geografinė rinka negali būti apibrėžta kaip visa Baltijos jūra. nes Žuvininkystės įstatyme yra įtvirtinta priekrantės žvejybos sąvoka. Konkurencijos taryba nepagrįstai teigia, kad specialūs reikalavimai tam tikrose teritorijose gali būti nustatomi tik įstatyme. Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytos žvejybos reglamentavimo priemonės yra kintančios, jas nustato ir Europos Sąjungos teisės aktai, todėl būtų netikslinga reglamentuoti dažnai kintančius santykius.

Pareiškėjai pažymėjo, kad Baltijos jūros priekrantei ir atvirajai Baltijos jūros daliai yra taikomos skirtingos reguliavimo priemonės ir visa tai daro įtaką skirtingoms rinkoms - Baltijos atvirajai jūrai ir Baltijos jūros priekrantei. Pareiškėjai nurodė teisės aktų sąrašą, kurie, jų nuomone, įrodo, kad yra dvi skirtingos rinkos.

Pareiškėjai pažymėjo, kad nagrinėjant prekės rinką negalima nagrinėti visų žuvų rūšių rinkos apskritai, kadangi Lietuvos žvejybos laivų žvejojamos žuvų rūšys viena kitai nėra konkurencingos. Konkurencijos tarybos teiginys, kad nagrinėjami teisės aktai taikomi žvejybos laivams, žvejojantiems žuvis, ir kad nė vienas iš tų teisės aktų neišskiria konkrečios žuvų rūšies ar rūšių, kurioms jų nuostatos nebūtų taikomos nepriklausomai nuo jų žvejojamos žuvų rūšies, yra neteisingas, nes Kvotų skyrimo taisyklės taikomos tik žuvų rūšims, kurioms taikomos kvotos. Pareiškėjai pažymėjo, kad Žemės ūkio ministerija pagal Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 2 dalį išduoda ir panaikina leidimus žvejoti jūrų vandenyse, kurie yra skirtingi.

Pareiškėjai nesutinka su Konkurencijos tarybos teiginiu, kad visi žuvų išteklių naudotojai vykdo tapačią veiklą atitinkamoje rinkoje ir yra konkurentai. Baltijos jūros atvirosios dalies ir priekrantės žvejai negali būti konkurentai dėl šių priežasčių: jie vykdo žvejybą atskirose rinkose - Baltijos jūros atvirojoje dalyje ir Baltijos jūros priekrantėje, priekrantės laivai registruojami Vidaus vandenų laivų registre, o atvirosios - Jūrų laivų registre, Baltijos jūros priekrantės laivai negali konkuruoti su atviros Baltijos jūros laivais dėl techninių laivų savybių, jų skirtingų žvejybos pajėgumų, plaukiojimo galimybės apribojimo.

Konkurencijos tarybos išvada, kad griežtas dviejų žvejybos teritorijų išskyrimas nėra pateisinamas įstatymuose įtvirtintais specialiaisiais tikslais ar reikalavimais, yra neteisinga. Pareiškėjai pažymėjo, kad Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naudojant žuvų išteklius turi būti užtikrinamos jų natūralaus atsikūrimo galimybės, palaikomas optimalus žuvininkystės vandens telkinių produktyvumas ir vengiama neigiamų vandens ekosistemų pakitimų, todėl visos Žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento tvirtinamos reguliavimo priemonės remiasi šiuo principu.

Siekiant sureguliuoti žvejybos pajėgumus ir skiriant finansinę paramą (laivų atidavimui į metalo laužą ar perorientavimui ne žvejybos veiklai) tiek Baltijos jūroje žvejojantiems laivams, tiek priekrantės laivams taikomos skirtingos paramos skyrimo formulės, taip pat skaičiuojama, kokios pastangos yra pakankamos, kad būtų užtikrintas ne tik Lietuvos Respublikos įstatymuose, bet ir Europos Sąjungos reglamentuose įtvirtintas žuvų išteklių išsaugojimo principas.

Dėl žvejybos laivų skirstymo į segmentus pareiškėjai paaiškino, kad nuostata dėl laivą, priskirtų pirmajam žvejybos laivų segmentui, teisės žvejoti iki 20 m gylio izobatos buvo priimta siekiant apsaugoti savo augmenija ir gyvūnija specifinę Baltijos jūros zoną (priekrantę), ir siekiant apsaugoti Baltijos jūros priekrantės įmonių žvejybos plotus nuo didžiųjų įmonių veiklos, nes, neįvedus minėto apribojimo, priekrantėje tinklais ir ūdomis galėtų žvejoti visi didieji Baltijos jūros laivai. įtvirtinus vieną žvejybos Baltijos jūroje rinką, didieji Baltijos jūros laivai įgytų teisę žvejoti ir priekrantėje. Atitinkamai trečiojo segmento laivams draudžiama žvejoti antrojo segmento zonoje tam. kad būtų sureguliuoti žvejybos pajėgumai ir žuvų ištekliai kiekviename iš segmentų. Žinant, kokie pajėgumai yra kiekviename segmente, formuojama ir Europos Sąjungos politika Lietuvos Respublikos žuvininkystės srityje, apskaičiuojama, kokie pajėgumai viršija žvejybos galimybes, tada skiriama tam tikra parama žvejybos pajėgumams subalansuoti tam tikroje Baltijos jOros srityje.

Pareiškėjai nurodė, kad žvejybos laivų skirstymas į segmentus sukuria jūrinės žvejybos sistemą, t. y. kiekviename segmente esantys laivai turi tam tikrus žvejybos leidinius, jiems skiriamos tam tikros žvejybos kvotos, supjaustęs laivą be viešosios paramos, laivo savininkas gali įtraukti naują ne didesnio pajėgumo laivą tik tame pačiame segmente ir t.t.

Dėl Baltijos jūros priekrantės skyrimo į barus pareiškėjai paaiškino, kad Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribos pirmiausia buvo nustatytos LR aplinkos ministerijos Žuvų išteklių departamento direktoriaus 1999-08-3) įsakymu Nr. 55. Jame nustatyta, kad Baltijos jūros priekrantės žvejybos barai į jūros gilumą tęsiasi iki 20 m gylio izobatos. Ši nuostata buvo priimta siekiant apsaugoti Baltijos jūros priekrantės įmonių žvejybos plotus nuo didžiųjų įmonių veiklos, nes, neįvedus minėto apribojimo, priekrantėje tinklais ir ūdomis galėtų žvejoti visi didieji Baltijos jūros laivai. Taip smulkesnės, finansiškai ne tokios stiprios žvejybos įmonės buvo apsaugotos nuo stipresnių atviros Baltijos jūros įmonių ir sudarytos sąlygos mikroįmonių ir mažų įmonių plėtrai priekrantės zonos žvejybiniame segmente. Vėliau, Žemės ūkio ministerijai iš Aplinkos ministerijos perėmus žvejybos kontrolės funkcijas jūrų vandenyse, toks pat reguliavimas nustatytas 2007-12-12 įsakymu. Baltijos jūros priekrantės žvejybos rajonas skirstomas į žvejybinius barus, kuriems priskiriamos konkrečios priekrantės žvejybos įmonės.

Pareiškėjai mano, kad pripažinus netekusiu galios įsakymą dėl Baltijos jūros priekrantės skirstymo į barus, susidarys tokia situacija, kokia buvo anksčiau iki sureguliuojant žvejybą Baltijos jūros priekrantėje, t. y. visi žvejai statys tinklus tose vietose, kuriose daugiausia plaukia žuvies, ir tam tikrose Baltijos jūros priekrantės dalyse susikoncentruos daug laivelių. Iki priekrantės suskirstymo į barus tarp žvejų tvyrojo nuolatinė įtampa, susijusi ir su žvejybos įrankių naikinimu. Barai buvo suskirstyti pagal priekrantės žvejų bendruomenės gyvenamąją vietą (su tokiu barų suskirstymu sutiko dauguma priekrantėje žvejojančių įmonių), ribos tarp barų nustatytos naudojant ir vizualius orientyrus.

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovai papildomai paaiškino, kad yra 2 rinkos: priekrantės ir atvirosios jūros. 2002-12-20 Europos Tarybos reglamente Nr. 2371 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Europos Bendrija imasi atsargumo priemonių, skirtų apsaugoti ir išlaikyti gyvuosius išteklius, sumažinti žvejybos poveikį jūrų ekosistemoms. Ministerija, priimdama įsakymą, atsižvelgė ir į minėtą reglamentą. Kadangi nebuvo žinoma, kas vyksta toje zonoje ir kaip migruoja žuvys, siekiant surinkti informaciją, viena iš priežasčių buvo priekrantę suskirstyti į barus, kad žvejai žvejodami pažymėtų, kuriame bare sugavo žuvį. Baras yra priekrantės teritorijos dalis, suskirstyta pagal orientyrus. Iš tokiu būdu surinktos informacijos labai daug buvo sužinota apie žuvų migraciją. Vėliau buvo galima atlikti mokslinius tyrimus. Jeigu nebūtų barų, būtų pažeidžiami žuvų ištekliai, žvejai galėtų žvejoti, kur nori, ir žuvys nei patektų į marias, nei iš jų išplauktų. Viename bare priklausomai nuo baro dydžio gali žvejoti ir kelios įmonės. 20 m izobatas buvo nustatytas remiantis tyrimais. Visi ilgesni nei 15 m laivai privalo turėti laivo stebėjimo sistemą, todėl juos galima kontroliuoti. Trumpesniems nei 15 m laivams tokio reikalavimo nėra.

Atsakovė su pareiškėjų prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. I. 73-84) nurodė, kad ji tinkamai apibrėžė atitinkamą rinką. Paaiškino, kad vien tik sąvokos priekrantės žvejyba nurodymas įstatyme nesudaro pagrindo išskirti šios žvejybos teritorijos į atskirą geografinę rinką pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalį. Pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė jokių kriterijų ar argumentų, kuriais remiantis Žuvininkystės įstatyme išskirta priekrantės žvejyba ir kurie galėtų būti reikšmingi vertinant šią teritoriją kaip atskirą geografinę rinką, nes tokių kriterijų įstatyme ir nėra.

Ši rinka apibrėžiama atsižvelgiant į nagrinėjamos prekės rinką, ūkio subjektus, panašias konkurencijos sąlygas ir kitus ypatumus. Geografinės rinkos apibrėžimo tikslas yra, įvertinus minėtas aplinkybes, objektyviai apibrėžti teritoriją, kurioje ūkio subjektai konkuruoja, todėl šiuo atveju nėra svarbu, kaip apibrėžiamos tam tikros teritorijos kituose teisės aktuose, jeigu teritorijų atskyrimas yra paremtas kitokiais nei konkurencijos teisėje taikomais vertinimo kriterijais ir jeigu dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad būtent šiose atskirose teritorijose konkuruoja ūkio subjektai.

Dėl pareiškėjų pateikto Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktų sąrašo, kurie, pasak jų, įrodo dviejų skirtingų rinkų buvimą, atsakovė pažymėjo, kad nė viena nurodyta sąlyga nepagrindžia Baltijos jūros baseino išskaidymo į dvi rinkas.

Skirtingos konkurencijos sąlygos priekrantės zonoje ir atviroje Baltijos jūroje atsiranda dėl tų aktų nuostatų, kurios skundžiamame nutarime pripažintos prieštaraujančiomis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Todėl tokie konkurencijos sąlygų skirtumai vertintini ne kaip prielaidos geografinėms rinkoms atskirti, o kaip aplinkybės, kurios patvirtina, kad buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis.

Dėl pažeidimo prekės rinkos atsakovė paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tikslinga prekės rinką išskirti į atskiras dalis pagal žuvų rūšis, žvejybos būdus ar galutinę žuvų paskirtį, kadangi visi nagrinėjami pareiškėjų priimti teisės aktai buvo taikomi žvejybos laivams, žvejojantiems žuvis, neišskiriant jokių žuvų rūšių ar žvejybos būdų, pagal kuriuos žvejybos laivams šių teisės aktų normos nebūtų taikomos, t. y. minėti teisės aktai varžo žvejybos laivų, žvejojančių žuvis, galimybes konkuruoti.

Jūrų vandenys suprantami kaip Europos Sąjungos valstybių narių vidaus vandenims nepriklausantys vandens telkiniai. Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra nuostata, kad leidimai išduodami žvejoti visuose jūrų vandenyse, o ne tik tam tikroje jų dalyje. Atsakovė nurodė, kad leidimų žvejoti skirtingose teritorijose buvimas galėtų būti pateisinamas įgyvendinant Žuvininkystės įstatyme ar kituose įstatymuose įtvirtintus reikalavimus.

Konkurencijos taryba tinkamai apibrėžė prekės rinką, į ją įtraukdama visų žuvų žvejybos veiklą, kadangi nagrinėtų teisės aktų nuostatos taikomos visiems ūkio subjektams nepriklausomai nuo jų žvejojamos žuvies rūšies ar žvejybos būdo.

Dėl Laivų registravimo taisyklių nuostatų neatitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjų teisė nustatyti žvejybos jūrų vandenyse tvarką, išduoti ir panaikinti žvejybos leidimus turi būti įgyvendinama nepažeidžiant aukštesnę galią turinčių teisės aktų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai pačiuose įstatymuose yra įtvirtintos įvairaus pobūdžio išimtys. Atsakovė pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tokių išimčių nenustatyta.

Atsakovė nurodė, kad draudimas didesniems laivams žvejoti priekrantėje galėtų būti pateisinamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų vykdymu ir neprieštarautų Konkurencijos įstatymo nuostatoms. Pareiškėjai nepaaiškino, kaip jautri priekrantės ekosistema yra saugoma pirmojo segmento laivams neleidžiant žvejoti už jos ribų. Atsakovė mano. kad, leidžiant pirmojo segmento laivams plaukti žvejoti už 20 m gylio izobatos, būtų labiau tausojama priekrantės ekosistema, nes dalį laiko šie laivai žvejotų atvirojoje jūroje.

Draudimas didesniems laivams žvejoti priekrantėje neatitinka Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programoje įtvirtinto Lietuvos žuvininkystės politikos tikslo - skatinti žuvininkystės sektoriaus plėtrą ir konkurencingumo didinimą ir užtikrinti ekonominį ir socialinį aplinkos tvarumą, žuvų išteklių tausojimą bei atkūrimą, kadangi, siekiant apsaugoti jautrią Baltijos jūros priekrantės ekosistemą, nėra logiška techniškai pajėgiems laivams nustatyti tokio pobūdžio draudimą, be to. toks draudimas nėra įtvirtintas Lietuvos įstatymuose.

Konkurencijos taryba nekvestionuoja pareiškėjų kompetencijos dalyvauti įgyvendinant žuvininkystės politiką Europos Sąjungoje ir Lietuvoje, tačiau šių institucijų teisė nėra absoliuti, nes jie savo veikloje turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, o jų veiksmai bei sprendimai negali prieštarauti įstatymų normoms, įskaitant ir Konkurencijos įstatymą. Tačiau Konkurencijos taryba nustatė, kad minėtos institucijos neatsižvelgė į kitų įstatymų reikalavimus ir priimtais teisės aktais pažeidė sąžiningos konkurencijos laisvę, o atitinkamai ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Dėl pareiškėjų argumento, kad nėra būtina sąlyga, kad plaukiojimo rajonas sutaptų su žvejybos rajonu, o nustatytas plaukiojimo rajonas dar nesuteikia teisės žvejoti tam tikroje teritorijoje, atsakovė pažymėjo, kad šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse neįmanoma besąlygiškai vadovautis principu, kiek laivas gali plaukti, tiek jis ir turi teisę žvejoti, visuomet egzistuos įvairaus pobūdžio apribojimai ir reikalavimai, tačiau tokio pobūdžio reikalavimai turi būti pagrįsti ir neprieštarauti kitoms teisės normoms.

Dėl 2007-12-12 įsakymo neatitikties Konkurencijos įstatymo nuostatoms atsakovė pažymėjo, kad nei Žuvininkystės įstatymo, nei kitų žvejybos veiklą reglamentuojančių įstatymų normose nenustatytas toks specialus reikalavimas kaip finansiškai silpnesnių žvejybos įmonių apsauga nuo finansiškai stipresnių. 2007-12-12 įsakymu buvo sukurta situacija, kad mažiesiems laivams ne tik buvo draudžiama plaukti žvejoti už 20 m gylio izobatos, bet ir pačioje priekrantėje jie galėjo žvejoti tik nedidelėje jos atkarpoje. Dėl tokių nuostatų mažųjų žvejybos laivų galimybės konkuruoti su didžiaisiais laivais buvo itin apribotos, nes jie visiškai neturėjo žvejybos teritorijos pasirinkimo laisvės. Be to, teisės normomis žvejybos įmonėms apibrėžus konkrečius jų žvejybos barus, buvo apribota įmonių pasirinkimo laisvė žvejoti ten, kur, jų nuomone, joms atrodytų naudingiausia, todėl galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojant ir su kitais priekrantėje žvejojančiais ūkio subjektais, kuriems paskirti barai savo plotu buvo gerokai didesni.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė papildomai paaiškino, kad rinka apibrėžiama tam, kad matytume, ar valstybės institucija nepriėmė teisės akto, kuriuo toje pačioje rinkoje tam tikri subjektai nebuvo privilegijuojami ar diskriminuojami, ir dėl to atsirado skirtingos konkurencijos sąlygos. Iš pradžių buvo išskirtos 2 rinkos ir to išskyrimo pagrindu priimti teisės aktai, nustatytos taisyklės. Nėra įstatyme parašyta, kad, jeigu įmonė žvejoja priekrantėje, ji nebegali žvejoti likusioje teritorijoje, nes yra atskira rinka. Atvirojoje Baltijos jūroje laivai yra diskriminuojami, nes jeigu laivas priskirtas pirmam segmentui, jis nebegali žvejoti atvirojoje Baltijos jūroje. Kelio užkirtimas patekti į rinką yra laikomas pačiu didžiausiu diskriminavimu. Nė viename teisės akte nėra nurodyta, kad, jeigu laivas priskiriamas vienam iš segmentų, tai iš karto siejamas su tam tikra žvejybos teritorija ir negali žvejoti tam tikroje teritorijoje. Jeigu būtų uždrausta didiesiems laivams įplaukti ir žvejoti priekrantės zonoje, nebūtų laikoma Konkurencijos įstatymo pažeidimu, kaip bando teigti pareiškėjai. Taip būtų vykdomas įstatyme įtvirtintas reikalavimas saugoti jautrią akvatoriją ir būtų palengvinta ekosistemos apsauga priekrantėje. Skirstymas į barus egzistuoja tik priekrantėje. Atviroje jūroje barų nėra ir laivai neturi gaudyti žuvies apibrėžtoje teritorijoje ir vėliau pateikti duomenis, kiek sugavo. Taigi mažosioms priekrantės įmonėms uždedama mokslinio tyrimo našta. Iš bylos medžiagos matyti, kad vieni barai yra labai dideli, kiti labai maži ir mažosios įmonės diskriminuojamos net viena kitos atžvilgiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacija su pareiškėjų prašymais sutiko (b. l. 111). Paaiškino, kad asociacija vienija 44 žvejybos įmones. Bendroje žuvininkystės politikoje konkurencija neturi veikti. Kvotos visada trūksta. Žuvų išteklius reikia saugoti (b. 1. 180).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos atstovai su prašymais nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad švedai gali žvejoti bet kur. Priekrantės žvejams išskyrė po barą ir jie turi laukti, kol atplauks žuvų. Atvirojoje jūroje sugaunama daugiau, bet jų laivai ten plaukti negali. Kai kurie priekrantės žvejų laivai pajėgūs pagauti tiek pat žuvų kaip ir didieji (b. I. 180).

Viena bylos dalis nutrauktina, kita prašymo dalis atmestina.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba 2008-07-10 nutarimu Nr. 2S-17 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priimtų teisės aktų ir sprendimų, reglamentuojančių žvejybą Baltijos jūroje, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (b. I. 27-36, 85-94) pripažino, kad Žvejybos kvotų Baltijos jūroje skyrimo taisyklių, patvirtintų LR žemės ūkio ministro 2007-06-07 įsakymu Nr. 3D-291. 6 ir 21 punktai. 2007-12-12 įsakymas Nr. 3D-551 „Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ ir Žuvininkystės departamento 2006-01-30 įsakymu Nr. V1-6 patvirtintų Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo Žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių 8 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, ir įpareigojo pareiškėjus arba panaikinti Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui prieštaraujančias nuostatas, arba jas pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas pateikė prašymą (b.l. 145), kuriame atsisakė dalies reikalavimo, t. y. atsisakė reikalavimo panaikinti skundžiamo nutarimo dalį dėl žvejybos kvotų suteikimo naujiems naudotojams (Kvotų skyrimo taisyklių 21 punktas) ir dėl teisės akto. įtvirtinančio kvotų skyrimą naujiems naudotojams (Kvotų skyrimo taisyklių 6 punktas).

Kadangi pareiškėja nuo dalies prašymo atsisakė, ši bylos dalis nutrauktina. Nutraukus bylą kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 102 str. 3 d.).

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl 2008-07-10 Konkurencijos tarybos nutarimo dalies, kuria prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams buvo pripažinti Laivų registravimo taisyklių 8 punktas, kuriame žvejybos laivai suskirstyti į segmentus, ir 2007-12-12 įsakymas Nr. 3D-551, kuriame nustatytas priekrantės suskirstymas į barus, todėl teismas nagrinėja tik šios nutarimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą.

Laivų registravimo taisyklių 8 punkte (2007-03-28 redakcija) nustatyta, kad pirmajam žvejybos laivų segmentui priskiriami laivai, turintys teisę žvejoti Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje iki 20 m gylio izobatos bei atitinkantys vieną iš šių reikalavimų: kurių bendras ilgis ne didesnis nei 12,00 m ir pagrindinio variklio galia ne didesnė nei 150 kW (8.1 punktas), ir iki 2007-01-01 registruoti registre, kurių bendras ilgis nuo 12.00 m iki 15,00 m ir pagrindinio variklio galia ne didesnė nei 150 kW (8.2 punktas).

2007-12-12 įsakyme Nr. 3D-551 yra nustatomos Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribos.

LR Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas ir jo gynimo mechanizmas yra realizuotas LR konkurencijos įstatyme. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę įtvirtinta LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus

LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o LR konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje detalizuojamas šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas ir apibrėžiama, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymo.

Teismas nustatė, kad Laivų registravimo taisyklėse nustatytas laivų skirstymas į tris segmentus (šių taisyklių 7 punktas).

Pareiškėjai teigia, kad nuostata dėl laivų, priskirtų pirmajam žvejybos laivų segmentui bei atitinkantiems tam tikrus reikalavimus (taisyklių 8 punktas), teisės žvejoti iki 20 m gylio izobatos buvo priimta siekiant apsaugoti savo augmeniją ir gyvūniją specifinėje Baltijos jūros zonoje (priekrantėje) ir Baltijos jūros priekrantės įmonių žvejybos plotus nuo didžiųjų įmonių veiklos, nes, neįvedus minėto apribojimo, priekrantėje tinklais ir ūdomis galėtų žvejoti visi didieji Baltijos jūros laivai. Tačiau, pareiškėjai taisyklėse įrašę nuostatą dėl draudimo pirmajam žvejybos laivų segmentui žvejoti atvirojoje Baltijos jūroje,-neįrodė, kaip yra saugoma priekrantės ekosistema neleidžiant pirmojo segmento laivams žvejoti už 20 m gylio izobatos ir atvirojoje Baltijos jūroje, o kaip tik šiuo draudimu sudarė sąlygas nesąžiningai konkurencijai.

Teismas pažymi, kad 2002-12-20 Tarybos reglamente (EB) Nr. 2371/2002 „Dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką“ nustatyta, kad Europos Bendrijos vykdoma Bendrijos žuvininkystės politika turi garantuoti, kad gyvieji vandens ištekliai būtų naudojami, užtikrinant tausojančias ekonomines, aplinkos ir socialines sąlygas. Dėl to valstybės narės gali imtis žūklės rajonų išteklių apsaugos ir valdymo nediskriminuojančių priemonių ir mažinti žvejybos poveikį jūros ekosistemų apsaugai 12 jūrmylių zonoje nuo savo bazinių linijų.

Tai, kad žvejybos ištekliai turi būti saugomi, nustatyta ir Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje. Joje nurodyta, kad naudojant žuvų išteklius, turi būti užtikrinamos jų natūralaus atsikūrimo galimybės, palaikomas optimalus žuvininkystės vandens telkinių produktyvumas ir vengiama neigiamų vandens ekosistemų pakitimų. Nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatomos žvejybos reglamentavimo priemonės, iš kurių viena - žvejybos draudimas arba ribojimas tam tikru laiku ir (arba) tam tikrose vietose.

Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą, draudimo didesniems laivams žvejoti teritorinėje jūroje iki 20 m gylio izobatos įtvirtinimas, o techniškai pajėgiems laivams leidimas žvejoti už minėtos ribos, priekrantėje leistų sumažinti žvejojančių laivų skaičių, o kartu ir daromą žalą šiai specifinei zonai. Toks reglamentavimas neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, kadangi atitiktų šio straipsnio antroje dalyje įtvirtintą išimtį, kad skirtingų konkurencijos sąlygų nustatymas yra galimas, jei neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Laivų registracijos taisyklių 8 punkto nuostata yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

2007-12-12 įsakyme Nr. 3D-551 yra nustatomos Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribos ir ši teritorija suskirstyta į 29 barus. Taip pat nustatyta tvarka, kad Baltijos jūros priekrantėje laivai žvejotų tik jiems priskirtose žvejybos baruose.

Nei Žuvininkystės įstatymo, nei kitų žvejybos veiklą reglamentuojančių įstatymų normose nenustatytas reikalavimas dėl finansiškai silpnesnių žvejybos įmonių apsaugos nuo finansiškai stipresnių, todėl pareiškėjų teiginys, kad Baltijos jūros priekrantės suskirstymas į barus apsaugo priekrantės žvejybos plotus nuo didžiųjų įmonių veiklos ir taip finansiškai silpnesnes įmones apsaugo nuo stipresnių atviros Baltijos jūros įmonių, yra be pagrindo. 2007-12-12 įsakymu buvo sukurta situacija, kad mažiesiems laivams ne tik buvo draudžiama plaukti žvejoti už 20 m gylio izobatos, bet ir pačioje priekrantėje jie gali žvejoti tik nedidelėje jos atkarpoje. Dėl tokių nuostatų mažųjų žvejybos laivų galimybės konkuruoti su didžiaisiais laivais buvo itin apribotos, nes jie visiškai neturi žvejybos teritorijos pasirinkimo laisvės. Be to, teisės normomis žvejybos įmonėms apibrėžus konkrečius jų žvejybos barus, buvo apribota įmonių pasirinkimo laisvė žvejoti ten, kur, jų nuomone, joms atrodytų naudingiausia, todėl gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojant ir su kitais priekrantėje žvejojančiais ūkio subjektais, kuriems paskirti barai savo plotu yra gerokai didesni.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad 2007-12-12 įsakymas laikytinas diskriminuojančiu atskirus subjektus ar jų grupes.

Pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad atitinkami pareiškėjų priimti teisės aktai diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, analizavo ir pagrindė, kad dėl tokių teisės aktų atsiranda konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

Konkurencijos taryba ginčijamame nutarime atitinkamą rinką apibrėžė kaip Lietuvos Respublikos žvejybos laivų veiklą Baltijos jūroje Europos Bendrijos vandenyse, susijusią su žuvų gaudymu, laikymu ir gabenimu, siekiant ją parduoti (b. I. 33). Pareiškėjai nesutiko su atsakovės atitinkamos rinkos apibrėžimu, ir tvirtino, kad ji netinkamai apibrėžė geografinę rinką ir prekės rinką. Nurodė, kad egzistuoja dvi geografinės rinkos - Baltijos jūros priekrantės ir teritorinės jūros. Šį savo argumentą grindė Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta priekrantės žvejybos sąvoka - tai žvejyba laivais, kai laivo ilgis mažesnis kaip 12 metrų, ir Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, kurioje nurodyta, kad verslinės žvejybos Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir priekrantės žvejybos specialius reikalavimus nustato Žemės ūkio ministerija.

Žvejybos Baltijos jūros priekrantėje sąvokos įtvirtinimas įstatymuose neleidžia išskirti šios žvejybos teritorijos į atskirą geografinę rinką pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalį. Pagal Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 6 punkto nuostatas, geografinė rinka apibrėžiama, nustatant teritoriją, kurioje prekių pakeičiamumas vyksta ar gali vykti. Geografinės rinkos apibrėžimo tikslas yra įvertinus prekės rinką, ūkio subjektus, panašias konkurencijos sąlygas ir kitus ypatumus, objektyviai apibrėžti teritoriją, kurioje ūkio subjektai konkuruoja. Nėra svarbu, kaip apibrėžiamos tam tikros teritorijos kituose teisės aktuose, jeigu teritorijų atskyrimas yra paremtas kitokiais nei konkurencijos teisėje taikomais vertinimo kriterijais ir jeigu dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad šiose atskirose teritorijose konkuruoja ūkio subjektai.

Pareiškėjai įrodinėjo, kad yra dvi atskiros rinkos ir tai patvirtina Baltijos jūros priekrantei ir atvirajai Baltijos jūros daliai taikomos skirtingos žvejybos reguliavimo priemonės, ir pateikė sąrašą teisės aktų, kurie, pareiškėjų manymu, tai pagrindžia: atvirojoje jūros dalyje nustatomi žvejybos draudimo periodai; priekrantėje draudžiama traluoti; priekrantės žvejams netaikomos nuostatos dėl menkių pirminio pardavimo aukciono būdu; nereikalaujama laivuose iki 15 m ilgio įdiegti palydovinio ryšio laivų stebėjimo sistemos; laivams iki 8 m ilgio netaikomas reikalavimas pildyti ES pavyzdžio žvejybos žurnalus; toks rinkų skaidymas įtvirtintas Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programoje; Europos Tarybos reglamente Nr. 1 198/2006 apibrėžta, kas yra mažos apimties priekrantės žvejyba; remiant žvejybos nutraukimą, taikomos skirtingos kompensacijos skaičiavimo formulės; skiriasi žvejybos laivų senų variklių keitimo į naujus reikalavimai.

Pareiškėjų nurodyti žvejybos reikalavimai vienais atvejais taikomi visiems Baltijos jūroje žvejojantiems laivams, kitais atvejais reikalavimai susiję ne su žvejybos teritorija, o su techniniais laivų parametrais, o kai kurie nurodyti reikalavimai iš viso nepatenka į nustatyto pažeidimo apimtį.

Apibendrinant išdėstytus argumentus dėl Baltijos jūros priekrantei ir atvirajai Baltijos jūros daliai taikomų skirtingų žvejybos reguliavimo priemonių, darytina išvada, kad nė viena nurodyta sąlyga nepagrindžia Baltijos jūros baseino išskaidymo į dvi rinkas ir nė vienas teisės aktas neįtvirtina atskirų geografinių rinkų nurodytų reguliavimo priemonių pagrindu.

Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, teismas daro išvadą, kad Konkurencijos taryba atitinkamą rinką nagrinėjamoje byloje apibrėžė teisingai.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad konkurencijos sąlygos priekrantės zonoje ir atvirojoje Baltijos jūroje atsiranda dėl tų aktų nuostatų, kurios skundžiamame nutarime pripažintos prieštaraujančiomis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, todėl tokie konkurencijos sąlygų skirtumai vertintini ne kaip prielaidos geografinėms rinkoms atskirti, o kaip aplinkybės, kurios patvirtina, kad buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis.

Pareiškėjai prašymuose nurodė, kad Laivų registravimo taisyklės ir 2007-12-12 įsakymas yra priimti vadovaujantis Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi.

Žuvininkystės įstatymo redakcijos 7 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad verslinės žvejybos Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir priekrantės žvejybos specialius reikalavimus nustato Žemės ūkio ministerija. Ši teisės norma leidžia Žemės ūkio ministerijai nustatyti specialius reikalavimus, tačiau tokie reikalavimai negali pažeisti Konkurencijos įstatymo. Teismas pažymi, kad šia Žuvininkystės įstatymo norma negalima pateisinti bet kokių reikalavimų nustatymo, jei tie reikalavimai pažeidžia konkurencijos laisvę.

Teismas daro išvadą, kad Laivų registravimo taisyklių 8 punktas ir 2007-12-12 įsakymas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, todėl Konkurencijos tarybos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p.. 101 str. 3 p.. 127 str. 1 d., 129 str..

nutraukti administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos Žemės ūkio ministerijos reikalavimo panaikinti 2008-07-10 Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-17 dalį dėl kvotų skyrimo taisyklių atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Kitą pareiškėjų prašymo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Bronius Januška

Irena Paulauskienė

Halina Zaikauskaitė