Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Daivai Giedraitei,

atsakovo atstovei Linai Simonaitytei-Venckuvienei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Povilui Juzikiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ (iki reorganizavimo uždaroji akcinė bendrovė „Avarija“) dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2011 m. sausio 20 d. nutarimą Nr. 2S-1 “Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimų pavedant uždarajai akcinei bendrovei „Avarija“ teikti privalomąsias paslaugas atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas). Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo, siekiant įvertinti: 1) ar Vilniaus miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Avarija“ santykiai patenka į vidaus sandorio sampratos apimtį, t. y. ar Vilniaus miesto savivaldybė turi teisę kontroliuoti teisiškai atskirą UAB „Avarija“ taip, kaip savo tarnybą, ir ar UAB „Avarija“ didžiąją savo veiklos dalį vykdo kartu su savivaldybe, atsižvelgiant į, aiškinant 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB nuostatas, suformuotus vidaus sandorių kriterijus; 2) ar Vilniaus miesto savivaldybė dėl 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pavestų UAB „Avarija“ paslaugų turėjo vadovautis 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo nustatytais reikalavimais ir šioms paslaugoms teikti privalėjo skelbti viešą konkursą.

Skunde (t. I, b. l. 1-15) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnis ginčo situacijos nereguliuoja, todėl negalima nustatyti šio straipsnio pažeidimo fakto. Nagrinėjamas atvejis kvalifikuotinas kaip viešieji interesai, neturintys komercinio ar pramoninio pobūdžio. Pasak pareiškėjo, civilinė sauga – valstybės savivaldybei deleguota funkcija, į kurios realizavimo apimtį patenka ir UAB „Avarija“ pavesta atlikti paslauga – organizuoti ir vykdyti miesto centrinės dispečerinės funkcijas. Taigi Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi, pavedė savo įmonei vykdyti dalį viešojo administravimo funkcijų, todėl tokie veiksmai ir su jais susiję sprendimai negali būti laikomi sudarantys konkurencijos sąlygų skirtumus šioje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (Konkurencijos įstatymo 4 str.). Konkurencijos taryba nenurodė jokių įstatymų ar kitų teisės aktų, kurie pagrįstų pareigą Vilniaus miesto savivaldybei iš pradžių įsitikinti, kad analogiškų paslaugų negali teikti ir dėl jų teikimo konkuruoti kiti ūkio subjektai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2009 m. rugsėjo 3 d. Viešųjų pirkimų reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje Nr. 31 pabrėžė, kad valdžios institucija, kuri yra perkančioji organizacija, gali įgyvendinti su viešuoju interesu susijusias užduotis savo administracinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis, ir neprivalo kreiptis į kitas įmones. Atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, jog Vilniaus miesto savivaldybės 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 1-1178 (toliau – ir sprendimas Nr. 1-1178) priėmimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas neleido daryti prielaidų, jog egzistuojantiems Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Avarija“ ryšiams yra taikoma Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų taikymo išimtis. Atlikdama tyrimą Konkurencijos taryba turėjo vadovautis ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) suformuota praktika, pagal kurią viešuosius pirkimus reglamentuojančios Europos Sąjungos direktyvos dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos koordinavimo yra netaikytinos vidaus sandoriams, t. y. perkančiosios organizacijos sutartims su savo kontroliuojamomis bendrovėmis, turinčiomis savarankišką teisinį statusą bei atitinkančiomis ESTT suformuotus kriterijus (ESTT1999 m. lapkričio 18 d. sprendimas Teckal byloje C-107/98, 2005 m. sausio 11 d. sprendimas Stadt Halle byloje C-26/03, 2005 m. sausio 13 d. sprendimas byloje C-84/03). Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Avarija“ santykiai visiškai atitinka ESTT praktikoje nustatytus vidaus sandorio požymius, kuriems Bendrijų taisyklės viešųjų pirkimų srityje netaikytinos. T. y. atitinka pirmąjį Teckal kriterijų: savivaldybė kontroliuoja UAB „Avarija“ kaip savo pačios tarnybą; ji yra vienintelė UAB „Avarija“ akcininkė, jai priklauso 100 proc. akcijų; Vilniaus miesto savivaldybės institucijų priimti sprendimai yra tiesiogiai privalomi UAB „Avarija“ ir ši įmonė minėtus sprendimus įgyvendina taip, kaip būdama neatsiejama savivaldybės struktūros dalis (kaip savivaldybės tarnyba). UAB „Avarija“ atitinka ir antrąjį Teckal kriterijų, t. y. įmonės veikla yra skirta perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti bei įmonė didžiąją pardavimo pajamų dalį gauna iš veiklos, skirtos savivaldybės poreikiams tenkinti ar savivaldybės funkcijoms atlikti. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Avarija“ sudaryta sutartis savo esme ir turiniu neatitinka viešojo pirkimo sutarties požymių, taigi pareiškėjo ir UAB „Avarija“ teisiniai santykiai neturi pagrindo būti kvalifikuojami kaip tipiniai civiliniai teisiniai santykiai, kuriems išimtinai taikytinos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir Viešųjų pirkimų įstatymas) nuostatos, nes jie neatitinka viešojo pirkimo-pardavimo sutarties sampratos. Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Avarija“ santykiai atitinka ir Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatytus kriterijus. Pareiškėjo teigimu, Konkurencijos taryba visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra tenkinamas antrasis įstatyme numatytas kriterijus, t. y. kad kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Antro kriterijaus egzistavimą patvirtina UAB „Avarija“ 2010 m. lapkričio 17 d. raštas Nr. 1093, PVM sąskaitos faktūros, sutartys bei UAB „Avarija“ 2009 m. pardavimų pajamų suvestinė, iš kurios matyti, kad 90,5 procentų pajamų yra gaunama iš veiklos, skirtos Vilniaus miesto savivaldybės veiklos poreikiams tenkinti. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, kad pateikti duomenys apie UAB „Avarija“ bendras pajamas 2009 m. yra prieštaringi, nes Viešųjų pirkimų įstatymas nenumato, kokie įrodymai laikytini tinkamais siekiant pagrįsti, iš kokios veiklos yra gautos pajamos. Pareiškėjo tvirtinimu, pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad UAB „Avarija“ pajamos pagal su Vilniaus miesto savivaldybe sudarytą sutartį dėl avarinės tarnybos budėjimo ir centrinės dispečerinės paslaugų teikimo sudaro 90,5 procentų visų pajamų.

Pareiškėjas nurodė, kad jo ir UAB „Avarija“ teisiniai santykiai iki Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų pakeitimo atitiko ESTT praktikoje suformuluotą vidaus sandorio išimties turinį. Nors sprendimas Nr. 1-1178 buvo priimtas iki įsigaliojant naujai Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijai, jame numatyta išimtis turi būti taikoma ir anksčiau priimtiems sprendimams, nes teisinio santykio išskaidymo principas reikalauja analizuoti teisinį santykį ne kaip statinį, o dinaminį reiškinį, t. y pats teisinis santykis gali atsirasti iki įsigaliojant įstatymui, tačiau šis santykis gali tęstis, keistis ar baigtis jau galiojant įstatymui. Įsigaliojus Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimams tarp UAB „Avarija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės susiklostę santykiai atitinka vidaus sandorio turinį pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nagrinėjamas atvejis pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą laikytinas Viešųjų pirkimų įstatymo išimtimi. Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas neišsamus, išvados grindžiamos prielaidomis ir spėjimais. Išnagrinėjusi miesto centrinės dispečerinės ir avarinės tarnybos paslaugų rinkos dalyvius Konkurencijos taryba padarė teisingą išvadą, kad tiriamu laikotarpiu šioje rinkoje veikė tik UAB „Avarija“, todėl, pareiškėjo teigimu, atliktas tyrimas tik patvirtina aplinkybę, kad tuo metu rinkoje nebuvo subjektų, galėjusių teikti UAB „Avarija“ atliekamas paslaugas, o nesant rinkoje kitų subjektų, galinčių teikti šias paslaugas, negalimas ir Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimas. Kitų potencialių konkurentų ateityje galimo atsiradimo tyrimas šiuo atveju nėra aktualus, kadangi turi būti nagrinėjama Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo Nr. 1-1178 priėmimo metu buvusi rinka ir jos dalyviai.

Atsakovas Konkurencijos taryba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 61-67) paaiškino, kad sprendimu Nr. 1-1178 pareiškėjas UAB „Avarija“ pavedė teikti tokio pobūdžio paslaugas, kurios laikytinos ūkine veikla Konkurencijos įstatymo prasme, nes pagal šį įstatymą ūkinės veiklos sąvoka apima ir viešąsias paslaugas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, nustatydamas UAB „Avarija“ teikiamų centrinės dispečerinės ir avarinės tarnybos budėjimo paslaugų įkainius, į juos inter alia įskaičiavo ir 5 procentų pelną, o tokio pobūdžio paslaugos, kurias teikiant yra gaunamas ar siekiama gauti pelno, akivaizdžiai laikytinos ūkine veikla Konkurencijos įstatymo prasme, kadangi pelno siekimas ir gavimas yra aiškus rodiklis, jog tokia veikla yra teikiama komerciniais pagrindais. UAB „Avarija“ teikiamos centrinės dispečerinės ir avarinės tarnybos budėjimo paslaugos, susijusios su avarinių situacijų lokalizavimu ir likvidavimu pastatų vidaus inžinerinėse sistemose (toliau – ir Paslaugos), nepatenka į ekstremalių įvykių (avarijų) sritį, todėl negali būti prilyginamos paslaugoms, teikiamoms civilinės saugos tikslais, siekiant likviduoti ekstremalių įvykių ar situacijų padarinius ar užkirsti jiems kelią. Aplinkybė, kad Paslaugos nėra susijusios su civilinės saugos funkcijų vykdymu ir kad Paslaugų teikimas nelaikytinas paslauga, kurios teikimą privalo organizuoti savivaldybės, patvirtina ir tyrimo metu gauti paaiškinimai iš Kauno miesto savivaldybės, kuriuose nurodyta, kad ši savivaldybė savo sprendimais nereglamentuoja tokio pobūdžio paslaugų teikimo ir tokių paslaugų finansavimui nėra naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalį vertinant atitinkamų sprendimų ar veiksmų įtaką konkurencijos sąlygoms, būtina atsižvelgti ne tik į realią konkrečiu metu egzistuojančią konkurenciją, tačiau ir į potencialią konkurenciją, įskaitant ir  potencialius konkurentus, kurie galėtų konkuruoti su nagrinėjamu laikotarpiu atitinkamoje rinkoje veikiančiu ūkio subjektu. Konkurencijos tarybos įsitikinimu, ji atliko visapusišką šios atitinkamos paslaugų rinkos analizę ir padarė pagrįstą bei teisėtą išvadą, jog egzistuoja daug potencialių konkurentų UAB „Avarija“ teikiant minėtas paslaugas, kurie negali realiai konkuruoti su UAB „Avarija“. Pareiškėjui padengiant centrinės dispečerinės ir avarinės tarnybos budėjimo visą parą visomis dienomis išlaidas visi ūkio subjektai galėtų tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir UAB „Avarija“ teikti dispečerinės ir avarinės tarnybos paslaugas. Taigi būtent dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo Nr. 1-1178 reali konkurencija UAB „Avarija“ neegzistuoja. Atsakovo teigimu, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis tiesiogiai numato savivaldybėms (ir pareiškėjui), pareigą rūpintis, kad priimamais sprendimais, susijusiais su ūkinės veiklos reguliavimu ar turinčiais įtakos ūkinės veiklos sąlygoms, nebūtų nepagrįstai ribojama sąžininga konkurencija. Be to, pareiškėjo pareiga atsižvelgti į Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį kyla ir iš Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtinto savivaldybių veiklos ir priimamų sprendimų teisėtumo principo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies. Konkurencijos tarybos poziciją, kai ne konkurso tvarka paskiriama vienam ūkio subjektui vykdyti tam tikrą veiklą, ne kartą yra patvirtinę administraciniai teismai, spręsdami Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo bylas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-1976/2008). Sprendimo Nr. 1-1178 priėmimo metu Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumatė jokių išimčių vidaus sandoriams, ji buvo įtvirtinta Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje tik nuo 2010 m. kovo 2 d., todėl sprendimo Nr. 1-1178 priėmimo metu pareiškėjas negalėjo remtis vidaus sandorių išimtimi. LVAT praktika vienareikšmiškai nurodo, kad ESTT suformuoti Teckal kriterijai iki naujos Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies redakcijos įsigaliojimo nėra taikomi. Kita vertus net ir po Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies įsigaliojimo, Teckal kriterijų taikymas nedaro įtakos Nutarimo pagrįstumui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Grinda“ palaikė pareiškėjo skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepime (t. I, b. l. 59-60) pažymėjo, kad Konkurencijos taryba niekur nenurodė, kokius tyrimus atliko ir kokias vertinimo metodikas naudojo tirdama ūkio subjektų konkurencingumą rinkoje teikiant avarinės tarnybos paslaugas. Be to, Konkurencijos taryba nei pareiškėjui, nei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudarė galimybės susipažinti su atlikto tyrimo rezultatais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 30-38).

Teismas nurodė, kad šioje byloje inter alia reikia patikrinti, ar pareiškėjo atlikti ir Konkurencijos tarybos prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymui pripažinti veiksmai neatitiko Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalį (2010 m. vasario 11 d. įstatymo Nr. XI-678 redakcija, galiojusi skundžiamo nutarimo priėmimo metu) įtvirtintų sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1491/2011). Pažymėjo, kad vertinimas, ar pareiškėjo atlikti veiksmai tenkina Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalį (2010 m. vasario 11 d. įstatymo Nr. XI-678 redakcija), pirmiausia turi būti atliekamas atsižvelgiant į aplinkybes, kurios egzistavo ginčo veiksmų atlikimo momentu, o ne Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo metu. Spręsdamas kilusį ginčą teismas rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-2277/2011.

Išanalizavęs UAB „Avarija“ įstatus, teismas padarė išvadą, kad bendrovė yra savarankiškas vienetas, t. y. ne toks vienetas, kurį savivaldybė kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį. Bendrovės įstatuose nėra nuostatų, kurios aiškiai orientuotų jos veiklą ne „į rinką“, bet į paslaugų teikimą būtent Vilniaus miesto savivaldybei. Be to, bendrovės valdymas iš esmės nesiskiria nuo tipinės uždarosios akcinės bendrovės valdymo bei kontrolės, nors, kaip minėta, vien tik aplinkybė, jog savivaldybė sudaro sutartį su uždarąja akcine bendrove, kurios vienintelė akcininkė ji yra, nėra pakankama išvadai, kad savivaldybė šią uždarąją akcinę bendrovę kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį. Bendrovės įstatuose apibrėžtos veiklos sritys yra platesnės nei reikalinga savivaldybės funkcijoms vykdyti. Be to, įstatų 8 punkte įtvirtinta, kad bendrovės veiklos tikslas yra pelno siekimas, derinant bendrovės akcininkų ir darbuotojų interesus, o 9, 10 punkte nurodytos ūkinės veiklos, kuriomis gali verstis UAB „Avarija“. Be to, iš įstatų 10 punkto akivaizdu, kad UAB „Avarija“ veikla yra daug platesnio pobūdžio ir neapsiriboja tik viešųjų paslaugų teikimu. Teismas pažymėjo, jog UAB „Avarija“ nėra nustatyta jokių apribojimų teikti paslaugas privatiems ūkio subjektams ir iš to gauti pajamas, bendrovės organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi bendrovei (įstatų 33 p.), o nesant panašaus pobūdžio apribojimų, susijusių su sprendimų nauda, įtaka savivaldybės funkcijoms, galima pagrįstai teigti, jog UAB „Avarija“ veikla susijusi su ekonominės naudos gavimu, o ne su Vilniaus miesto savivaldybės pavestų funkcijų įgyvendinimu, t. y. viešųjų paslaugų teikimu. Vertinant UAB „Avarija“ geografinę veiklos apimtį pažymėta, jog bendrovės įstatuose nėra nurodyta, kad UAB „Avarija“ užsiima atitinkama veikla tik Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, todėl padaryta išvada, kad UAB „Avarija“ geografinės veiklos ribos gali viršyti Vilniaus miesto savivaldybės, kuri yra jos akcininke, ribas ir ūkinę veiklą gali vykdyti platesnėje geografinėje teritorijoje. Todėl nėra pagrindo teigti, jog Vilniaus miesto savivaldybė kontroliuoja UAB „Avarija“ kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį. Antrasis kriterijus, kada galima remtis vidaus sandorio išimtimi – kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Teismas sutiko su Konkurencijos tarybos argumentais, kad Vilniaus miesto savivaldybės dotacijos nelaikytinos UAB „Avarija“ pardavimų pajamomis, todėl iš pareiškėjo ir UAB „Avarija“ pateiktų dokumentų atsakovas negalėjo daryti išvados, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir UAB „Avarija“ atitinka antrąjį vidaus sandorio kriterijų. Taigi, pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė vidaus sandorio (Viešųjų pirkimų įstatymo 10 str. 5 d. (2010 m. vasario 11 d. redakcija)) taikymo sąlygų, nors būtent jam teko ši našta. Teismas pažymėjo, kad Konkurencijos teisės požiūriu nėra jokio pagrindo teigti, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui sprendimu Nr. 1-1178 ir sutartimi pavestos teikti centrinės dispečerinės ir avarinės budėjimo paslaugos yra ne ūkinė veikla, o viešojo administravimo funkcijos. Taip pat nėra jokio pagrindo kreiptis į ESTT.

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (t. II, b. l. 47-56) iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuojama, kad:

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Grinda“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde (t. II, b. l. 41-45) nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

Atsakovas Konkurencijos taryba prašo pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus (t. II, b. l. 61-69).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl Konkurencijos tarybos 2011 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 2S-1, kuriuo pripažinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 1-1178 „Dėl pavedimo UAB „Avarija“ teikti privalomąsias paslaugas“ (savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1-1435 redakcija) 1.2 punktas, pavedantis UAB „Avarija“ organizuoti ir vykdyti miesto centrinės dispečerinės funkcijas, ir 3 punktas, nustatantis, kad avarinės tarnybos budėjimo ir centrinės dispečerinės paslaugos finansuojamos iš savivaldybės biudžeto, pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, panaikinimo.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis (šiam ginčui aktuali 2009 m. balandžio 9 d. įstatymo Nr. XI-216 redakcija) nustato viešojo administravimo subjektų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą faktiniu ir teisiniu aspektu, sutinka su atsakovo padarytomis išvadomis, kad: Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-11⁷⁵⁶-91/2009).78 ir 2010 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 1-1435 bei jų pagrindu 2010 m. vasario 24 d. pasirašyta sutartimi Nr. 172-115(3.1.36-UK) UAB „Avarija“ be konkurencingos procedūros gavo privilegiją ir tokiu būdu diskriminavo kitus ūkio subjektus; minėtais sprendimais buvo sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos atitinkamose centrinės dispečerinės ir avarinės tarnybos paslaugų bei gedimų pastatų vidaus inžinerinėse sistemose šalinimo rinkose konkuruojantiems ar galintiems konkuruoti ūkio subjektams, nes jie neteko galimybės tarpusavyje varžytis, kitiems rinkos dalyviams buvo užkirstas kelias siūlyti pareiškėjui savo paslaugas; skirtingos konkurencijos sąlygos nebuvo nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymo. Taigi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas konstatuotas pagrįstai. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A

Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas Konkurencijos tarybas nutarimas buvo priimtas po 2010 m. kovo 2 d., t. y. jau galiojant Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 daliai, kuria Lietuvos viešųjų pirkimų teisėje įtvirtinta vidaus sandorio išimtis (plačiau žiūrėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-2277/2011), pagrindinis klausimas šiuo atveju yra, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 1-1178 priėmimo metu UAB „Avarija“ tenkino Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų kriterijų visumą.

Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalis (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1255 redakcija) numatė, kad šio įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus (arba per laiką nuo subjekto įsteigimo dienos, jeigu subjektas vykdė veiklą mažiau kaip vienus finansinius metus) gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti.

Byloje nėra ginčo, kad Vilniaus miesto savivaldybė buvo UAB „Avarija“ steigėja ir vienintelė akcininkė (šis juridinis asmuo pasibaigė reorganizavimo būdu, 2011 m. rugsėjo 9 d. išregistruotas iš Juridinių asmenų registro). Kaip matyti iš šalių nurodytų argumentų, atsakovo ir pareiškėjo pozicijos iš esmės išsiskyrė dėl vertinimo, ar aktualiu laikotarpiu ne mažiau kaip 90 procentų pajamų UAB „Avarija“ gavo iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti arba perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti.

Viešųjų pirkimų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija) nustato, kad perkančioji organizacija yra valstybės ar savivaldybės valdymo institucija. Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovo analizuotuose teisiniuose santykiuose perkančiosios organizacijos pozicijoje dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės atstovaujamoji ir vykdomoji institucijos (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d.). Atitinkamai tai suponuoja pareigą teisėjų kolegijai patikrinti, ar UAB „Avarija“ paslaugų pardavimai Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir administracijai siekė 90 procentų visų jos pajamų. Kitaip tariant, turi būti patvirtinta ar paneigta, kad ekonominės naudos siekimu pagrįsta UAB „Avarija“ veikla realiai nebuvo orientuota „į rinką“, t. y. buvo koncentruota į vieno subjekto (perkančiosios organizacijos) aptarnavimą.

Patikrinusi nagrinėjamos bylos medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, kad abu apeliantai, įrodinėdami Konkurencijos tarybos 2011 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. 2S-1 neteisėtumą ir nepagrįstumą, išliko nuoseklūs savo pirminiams paaiškinimams, kad miesto centrinės dispečerinės ir avarinės tarnybos bei gedimų vidaus inžinerinėse sistemose likvidavimo paslaugas UAB „Avarija“ teikė „visiems Vilniaus miesto gyventojams“. Faktą, kad UAB „Avarija“ ginčo paslaugas realizavo visoje Vilniaus miesto savivaldybės kaip valstybės teritorijos administracinio vieneto teritorijoje, patvirtina ir UAB „Avarija“ buhalterinės apskaitos dokumentai. Remiantis Konkurencijos tarybos tyrimo bylos duomenimis, apmokėjimus pagal UAB „Avarija“ pateiktas sąskaitas atliko faktiniai paslaugų gavėjai – fiziniai asmenys ir įvairiausių teisinių formų juridiniai asmenys (daugiabučių namų savininkų bendrijos, uždarosios akcinės bendrovės, viešosios įstaigos bei kt.). Todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo pripažinti, kad 90,5 proc. pajamų UAB „Avarija“ gavo iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto už prisiimtų įsipareigojimų Vilniaus miesto savivaldybės institucijų naudai vykdymą, t. y. būtent šių institucijų turto priežiūrą.

Pirmosios instancijos teisme pareiškėjas taip pat nurodė argumentus, kuriais, jo nuomone, UAB „Avarija“ veikla turėtų būti traktuojama kaip valstybės perduotos savivaldybėms funkcijos – civilinės saugos – vykdymas. Toks teisinių santykių, susiklosčiusių tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens, aiškinimas visiškai neatitinka Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų reguliavimo, todėl vienareikšmiškai atmetamas.

Pareiškėjui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Grinda“ (UAB „Avarija“ teisių ir pareigų perėmėjui) neįrodžius vidaus sandorio taikymo sąlygų, apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“ apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė