Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Irenos Paulauskienės ir Gintaro Dzedulionio, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant pareiškėjos atstovei Julianai Ostrouch, atsakovės atstovei Giedrei Jarmalytei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Dovilei Satkauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos antstolių rūmams dėl nutarimo panaikinimo,

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007-07-05 įsakymo 7P-37 3.2 punktu paskyrė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikiančius antstolius: Jurgitą Bareikienę, Vladą Čegliką, Mindaugą Dabkų, Daivą Milevičienę, Gintautą Puodžiuką ir Brigitą Palavinskienę perimančiais Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo veiklos teritorijoje veikusio antstolio Gintaro Matkevičiaus nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet nepanaudotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 08/11/2/1/01/25/003, b. l. 6).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2007-07-16 įsakymo 7P-44 1.1 punktu paskyrė Vilniaus miesto 3-ojo, 4-ojo ir Vilniaus rajono apylinkių teismų veiklos teritorijoje veikiančius antstolius Dainių Šidlauską ir Robertą Vasiliauską perimančiais Vilniaus 3-ojo, 4–ojo ir Vilniaus rajono apylinkių teismų teritorijoje veikusios antstolės Aušros Lepeškaitės nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas ir kitus dokumentus, neišmokėtas išieškotas pinigines lėšas ar turtą, perimtą, bet nepanaudotą išieškotojui, nebaigtose vykdomosiose bylose gautas ir nepanaudotas vykdymo išlaidas, antstolio archyvą (Konkurencijos tarybos byla Nr. 08/11/2/1/01/25/003, b. l. 7).

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2011-02-17 nutarimu Nr. 2S-5 pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007-07-05 įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punktas ir 2007-07-16 įsakymo Nr. 7P-44 1.1 punktas pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus (b. l. 6–9).

Pareiškėja skunde (b. l. 1–4) prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011-02-17 nutarimą Nr. 2S-5. Paaiškino, kad ginčijami įsakymų punktai buvo priimti vadovaujantis teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos (toliau – Tvarka) 3 ir 4 punktais, dėl kurių atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 20 d. nutartyje, kad pagrindų, dėl kurių Tvarkos 3 punktas galėtų prieštarauti Konkurencijos įstatymo 4 str.,  nenustatyta. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. ir 2010 m. liepos 30 d. nutartyse išsamiai aptartas teisingumo ministro veiksmų atitikimas atitinkamoms Antstolių įstatymo ir Civilinio proceso kodekso nuostatoms. Antstolis – valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia teisę vykdyti tam tikras funkcijas vykdymo srityje, reguliuoja jų skaičių, nustato veiklos teritorijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 2, 3 d.), todėl antstoliai negali būti prilyginami ūkio subjektams, vykdantiems profesinę veiklą ir turintiems galimybę laisvai be apribojimų konkuruoti rinkoje. Kadangi teisingumo ministras nustato ne tik antstolių skaičių kiekvienoje veiklos teritorijoje, bet ir įkainius už vykdomųjų dokumentų vykdymą, taip pat vykdo antstolių veiklos organizavimo ir kontrolės funkcijas, todėl jų konkurencija yra ribojama. Teisingumo ministras, kuris yra atsakingas už antstolių veiklos kontrolę, turi diskrecijos teisę nustatyti, kam turi būti perduodamos vykdomosios bylos pasibaigus antstolio įgaliojimams tam, kad jos būtų kuo greičiau ir efektyviau įvykdytos, nors ši teisė ir nėra absoliuti. Teisingumo ministro paskirti perimantys antstoliai 2007 m. gegužės 31 d. turėjo nuo 59 iki 4 684 nebaigtų vykdomųjų bylų, o kitų antstolių vykdomų vykdomųjų bylų skaičius buvo nuo 6 789 iki 10 624, todėl jie buvo paskirti perimančiais antstoliais. Vykdomų vykdomųjų bylų skaičius yra objektyvus antstolio veiklos efektyvumo kriterijus, tačiau teigti, kad vykdomų vykdomųjų bylų skaičius lemia antstolio pajamas, todėl iškreipia tarpusavio antstolių konkurenciją, negalima. Labai didelę reikšmę antstolių darbe turi veiklos rizika, nes antstolis, kuris neturi teisės atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, nežino,  pelninga ar nuostolinga bus vykdomoji byla. Vykdymo išlaidų dydžiai tam tikrais atvejais nustatyti neįvertinant antstolio darbo laiko ir sąnaudų, nurodant procentą nuo išieškotos sumos, todėl, net ir perdavus bylas visiems veikiantiems toje teritorijoje antstoliams, užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas neįmanoma, nes vieniems jos galės atnešti pelno, o kiti gali patirti nuostolius. Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams. Teisingumo ministrui paskyrus perimančiuosius antstolius, Lietuvos antstolių rūmai sprendžia klausimą dėl paskirstymo kvotų, vykdomųjų bylų kiekio. Šiuo atveju Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio negalima taikyti tiesiogiai. Atsakovė visiškai neįvertino, jog vykdomųjų bylų perdavimas yra civilinio proceso dalis, o teisingumo ministras turi pareigą vykdyti viešojo administravimo funkcijas.

Atsakovė atsiliepime į skundą (b. l. 14–21) su skundu nesutinka, prašo bylą nutraukti, o jei teismas nuspręstų, kad bylos nutraukti nėra pagrindo, skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai taikomi bet kokiems viešojo administravimo sprendimams, kuriais daroma įtaka ūkio subjektų vykdomos ūkinės veiklos sąlygoms. Antstolių veiklos, vykdant vykdomuosius dokumentus, reglamentavimas yra pateiktas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Antstoliams vykdant vykdomuosius dokumentus susidaro tam tikro dydžio vykdymo išlaidos, kurias apmoka išieškotojas, o vėliau jos išieškomos iš skolininko. Be to, antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka ir antstoliai privalo drausti savo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą atliekant antstolio funkcijas neteisėtais antstolio, jo atstovo, padėjėjo ar antstolio darbuotojo veiksmais. Antstolio paslaugos yra atlygintinės paslaugos, kurias antstoliai teikia išieškotojams, siekiantiems jų naudai išduoto vykdomojo dokumento įvykdymo, ir patys antstoliai prisiima atitinkamą riziką dėl galimos dėl jų veiksmų padarytos žalos. Tai patvirtina, kad tokia antstolių profesinė veikla prilygintina antstolių teikiamoms paslaugoms kaip ūkinei veiklai Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme, todėl atitinkamai ir antstoliai laikytini ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies prasme. Antstolių veikla pasireiškia savarankišku paslaugų teikimu asmenims (išieškotojams), tenkinant atitinkamą jų poreikį, bei prisiimant su tuo susijusią atsakomybę. Tokie veiklos sąlygos ir ribojimai, taikomi antstoliams vykdant vykdomuosius dokumentus, savo esme nesiskiria nuo įvairių įstatymuose įtvirtintų sąlygų ir ribojimų, kurie taikomi teikiant ir įvairias kitas paslaugas ar prekes. Vien tik ta aplinkybė, jog antstolių veiklai yra keliami didesni reikalavimai ir yra nustatyti santykinai didesni veiklos ribojimai, nėra kriterijus antstolius ir jų teikiamas vykdomųjų dokumentų vykdymo paslaugas atriboti nuo kitų reguliuojamų profesijų ar veiklų, tokiu pagrindu darant išvadą, jog antstolių veikla nėra ūkinė veikla. Antstoliai, teikdami vykdomųjų dokumentų vykdymo paslaugas, vykdo ūkinę veiklą, jie už šios veiklos vykdymą gauna atlyginimą (vykdymo išlaidas), kurį sumoka arba išieškotojas, arba jis išieškomas iš skolininko. Šią veiklą antstoliai vykdo savarankiškai ir atsako už vykdant šią veiklą padarytą žalą kitiems asmenims. O be to, jie patys prisiima ir finansinę šios veiklos riziką, nes patirtos ir neatlygintos išlaidos nėra kompensuojamos ar atlyginamos iš kokių nors kitų šaltinių, kas iš esmės reiškia, kad finansinės antstolio pajamos iš vykdomųjų dokumentų vykdymo veiklos iš esmės yra priklausomos nuo to, kiek tokių paslaugų ir kaip veiksmingai jų yra suteikiama išieškotojams. Atitinkamai antstoliai turi ir finansinį suinteresuotumą vykdomųjų dokumentų vykdymo veikla. Be vykdomųjų dokumentų vykdymo paslaugų antstoliai taip pat gali teikti ir kitas paslaugas (konsultacijas, faktų konstatavimo, dokumentų įteikimo), atlyginimas už kurias priklauso išimtinai nuo antstolio ir jo kliento susitarimo, tai reiškia, kad siūlydami ir teikdami šias papildomas paslaugas antstoliai vykdo ūkinę veiklą, todėl juos galima laikyti ūkio subjektais. Vertinant pareiškėjo skundo argumentus, kad išieškotojų subjektyvus pasirinkimas galėtų lemti, jog visos vykdomosios bylos galėtų patekti vienam antstoliui, vertintinos kaip prielaidos, kurios taip pat nepaneigia Konkurencijos tarybos nutarime padarytų išvadų dėl skirtingų konkurencijos sąlygų antstoliams sudarymo būtent nagrinėtais teisingumo ministro įsakymais. Būtent išieškotojų pasirinkimo lemtas vykdomųjų bylų perdavimas konkretiems antstoliams, priešingai nei daro prielaidą pareiškėjas, užtikrintų vienodas sąžiningos konkurencijos sąlygas antstoliams teikiant savo paslaugas. Teisingumo ministro įsakymais perdavus vykdomas bylas tik kai kuriems atskiriems antstoliams, buvo ne tik nesudaryta galimybė visiems antstoliams gauti vykdymo bylas, atsižvelgus į išieškotojų pasirinkimą, tačiau apskritai apribota dalies antstolių galimybė savo paslaugas pasiūlyti įsakymais perduotų vykdomų bylų išieškotojams, tokiu būdu pažeidus Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Be to, antstoliai tarpusavyje gali konkuruoti savo teikiamų paslaugų kokybe ir profesionalumu, todėl nedidelis bylų skaičius nebūtinai gali reikšti, jog mažai bylų turinčiam antstoliui perdavus vykdomas bylas bus tinkamai užtikrintas vykdomųjų dokumentų vykdymas. Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalis yra taikoma tik ūkio subjektų atliekamiems nesąžiningos konkurencijos veiksmams, kurie yra numatyti Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje, o tyrimas dėl teisingumo ministro įsakymų buvo atliekamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pagrindu ir buvo tiriami ne ūkio subjekto, bet viešojo administravimo subjekto sprendimai – teisingumo ministro įsakymai. Pareiškėjas, paduodamas savo skundą teismui, praleido skundo padavimo terminą, todėl byla turėtų būti nutraukta.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė skundą atmesti.

Skundas tenkintinas.

Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ūkine veikla laikoma visokia gamybinė, profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Pagal šio straipsnio 2 dalį preke laikomas kiekvienas pirkimo ar pardavimo objektas, įskaitant visų rūšių paslaugas, darbus, teises ar vertybinius popierius. Pirkimu ar pardavimu laikomas prekės perleidimas ar įsigijimas pagal pirkimo–pardavimo, tiekimo, rangos sutartis ar kitus sandorius. Prekei prilyginami daiktai (turtas), perduodami pagal nuomos ar panaudos sutartį. Atitinkamai ūkio subjektu, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, laikomos įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos, ar kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje.

Pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo  (redakcija, galiojusi teisingumo ministro įsakymų priėmimo metu) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad antstolis –  tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje yra įvardintos antstolių funkcijos nurodyta, kad antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduoti ir įteikti dokumentus, atlikti kitas įstatymų numatytas funkcijas. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad atlyginimo antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu tvarką ir dydžius nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Kadangi Konkurencijos tarybos nutarime buvo nagrinėtos su vykdomųjų dokumentų vykdymo veikla susijusios teisingumo ministro įsakymų nuostatos, kaip ūkinė veikla buvo nagrinėtas būtent šių antstolių funkcijų vykdymas.

Atsakovė teigia, kad įvertinus Antstolių įstatymo, Civilinio proceso kodekso bei Sprendimų vykdymo instrukcijos esmines nuostatas, susijusias su vykdomųjų dokumentų vykdymu, galima daryti pagrįstą išvadą, kad tai yra atlygintinės paslaugos, kurias antstoliai teikia išieškotojams, siekiantiems jų naudai išduoto vykdomojo dokumento įvykdymo, ir patys antstoliai prisiima atitinkamą riziką dėl galimos dėl jų veiksmų padarytos žalos. Konkurencijos tarybos nuomone, šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad tokia antstolių profesinė veikla prilygintina antstolių teikiamoms paslaugoms kaip ūkinei veiklai Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme, todėl atitinkamai ir antstoliai laikytini ūkio subjektais Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 4 dalies prasme.

Antstolis – valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdyti tam tikras funkcijas vykdymo srityje, reguliuoja jų skaičių, nustato veiklos teritorijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalys). Dėl to antstoliai negali būti prilyginami ūkio subjektams, vykdantiems profesinę veiklą ir turintiems galimybę laisvai be apribojimų konkuruoti rinkoje. Antstolių veikla reglamentuota įstatymais ir teisingumo ministro įsakymais. Antstolių konkurencija yra ribojama, nes teisingumo ministras nustato ne tik jų skaičių kiekvienoje veiklos teritorijoje, bet ir nustato įkainius už vykdomųjų dokumentų vykdymą, todėl teisingumo ministras, kuris yra atsakingas už antstolių priežiūrą, turi visišką diskrecijos teisę nustatyti, kam turi būti perduodamos vykdomosios bylos tam, kad jos būtų kuo greičiau ir efektyviau įvykdytos.

Antstolių profesinei veiklai yra taikomi atitinkami įstatymuose numatyti veiklos ribojimai, įskaitant susijusius su vykdymo išlaidų dydžio nustatymu, antstolių gaunamu atlyginimo už šių paslaugų teikimą nustatymu, jų veiklos teritorijų vykdant vykdomuosius dokumentus ribojimu, todėl atsakovė nepagrįstai teigia, kad antstolio veikla pasireiškia savarankišku paslaugų teikimu asmenims (išieškotojams), tenkinant atitinkamą jų poreikį bei prisiimant su tuo susijusią atsakomybę. Taip pat nepagrįsti atsakovės argumentai, kad veiklos sąlygos ir ribojimai, taikomi antstoliams vykdant vykdomuosius dokumentus, savo esme nesiskiria nuo įvairių įstatymuose įtvirtintų sąlygų ir ribojimų, kurie taikomi teikiant ir įvairias kitas paslaugas ar prekes.

Pareiškėja pagrįstai teigia, kad antstolių konkurencija yra ribojama, nes teisingumo ministras nustato ne tik jų skaičių kiekvienoje veiklos teritorijoje, bet ir nustato įkainius už vykdomųjų dokumentų vykdymą, taip pat vykdo antstolių veiklos organizavimo ir kontrolės funkcijas.  Teisingumo ministras, kuris yra atsakingas už antstolių veiklos kontrolę, turi diskrecijos teisę nustatyti, kam turi būti perduodamos vykdomosios bylos pasibaigus antstolio įgaliojimams tam, kad jos būtų kuo greičiau ir efektyviau įvykdytos, nors ši teisė ir nėra absoliuti

Antstoliai vykdo tokias funkcijas, kurių vykdymą valstybė privalo užtikrinti. Šių funkcijų vykdymo užtikrinimas – viešasis interesas ir valstybės priedermė. Antstoliai nėra valstybės (ar savivaldybės) tarnautojai ir verčiasi savarankiška profesine (privačia) veikla, tačiau jų funkcijas, kitą veiklą bei įgaliojimus apibrėžia įstatymai. Antstolių įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad pasibaigus antstolio įgaliojimams, vykdomosios bylos ir kiti dokumentai, neišmokėtos išieškotos piniginės lėšos ar turtas, perimtas, bet neperduotas išieškotojui, teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodami kitam antstoliui (antstoliams), o antstolio archyvas teisingumo ministro nustatyta tvarka perduodamas Lietuvos antstolių rūmams. Lietuvos antstolių rūmai privalo užtikrinti, kad bus atlikti šioje dalyje nurodyti veiksmai ir įforminta antstolio darbuotojų darbo teisinių santykių pabaiga. Vadovaudamiesi  Tvarkos 5 punktu, Lietuvos antstolių rūmai privalo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo įsakymo gavimo dienos organizuoti nebaigtų vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ir turto, perimto, bet neperduoto išieškotojui, bei antstolio archyvo perdavimą. Taigi teisingumo ministrui paskyrus perimančiuosius antstolius, Lietuvos antstolių rūmai sprendžia klausimą dėl paskirstymo kvotų, vykdomųjų bylų kiekio ir t. t.

Sprendžiant su antstolių veiklos reguliavimu susijusius klausimus, atsižvelgiant į teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, reikalavimus, skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti, tačiau jos yra sąlygotos Civilinio proceso kodekso 2 straipsnio, Antstolių įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio, 12 straipsnio 5 dalies, 13 straipsnio, 16 straipsnio, 38 straipsnio, 39 straipsnio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. kovo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. Nr. I⁵⁷⁵-10/2009 konstatavo, kad Tvarkos 4 punkto antrajame sakinyje nustatyta, kad jei į antstolio, kurio įgaliojimai yra pasibaigę, vietą kitas antstolis nepaskirtas, perimančiuoju skiriamas kitas antstolis (antstoliai), aptarnaujantis tą pačią veiklos teritoriją, o jei tokių nėra – besiribojančios veiklos teritorijos antstolis (antstoliai), sujungiant jo aptarnaujamą veiklos teritoriją su veiklos teritorija, kurioje veikė buvęs antstolis. Iš šios nuostatos turinio aišku, kad ji nedraudžia teisingumo ministrui perimančiuoju antstoliu paskirti vieną ar kelis antstolius, veikiančius toje pačioje teritorijoje kaip ir buvęs antstolis, atsižvelgiant į išieškotojų valią, be to, neįpareigoja teisingumo ministro pažeisti antstolių lygiateisiškumo ar sąžiningos konkurencijos reikalavimų, nesilaikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsnio ir 650 straipsnio l dalies, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio, 46 straipsnio 3 ir 4 dalių, nepaisyti iš šių teisės normų ir principų išplaukiančių reikalavimų. Jau minėta, kad tai, jog tam tikras teisės norminis aktas nekonkretizuoja, kaip ir koks administracinis aktas (sprendimas) turi būti priimtas atitinkamoje situacijoje, dar nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas turi absoliučią (nevaržomą) diskrecijos laisvę. Tvarkos 4 punkto antrojo sakinio formuluotė: „perimančiuoju skiriamas kitas antstolis (antstoliai), aptarnaujantis tą pačią veiklos teritoriją“ taip pat neužkerta kelio perimančiuoju antstoliu skirti daugiau kaip vieną antstolį, tarp jų net ir visus antstolius, kurie aptarnauja tą pačią veiklos teritoriją.

LVAT taip pat konstatavo, kad nors Tvarkos 4 punkto antrajame sakinyje ir nėra specialių taisyklių, kurios būtų skirtos išieškotojų dispozityvumo, antstolių lygiateisiškumo, sąžiningos konkurencijos ir kitiems principams užtikrinti, tačiau vien tokių taisyklių nenustatymas ginčijamame norminiame administraciniame akte savaime nereiškia, kad teisingumo ministras, priimdamas individualų administracinį aktą, gali pažeisti Konstitucijos, įstatymų ir kitų aukštesnės teisinės galios teisės aktų reikalavimus. Priešingas aiškinimas, kad tik norminiame administraciniame akte aptarus ir atkartojus visas aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatas galėtų būti užtikrinama, jog jos nebus pažeistos, neatitiktų teisėkūros technikos reikalavimų. Konstitucijos ir įstatymų privalomumas kyla ne iš poįstatyminių teisės aktų, o iš pačios Konstitucijos ir įstatymų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Tvarkos 4 punkto antrojo sakinio formuluotės savaime nėra skirtos užtikrinti išieškotojų teisę pasirinkti antstolį, antstolių lygiateisiškumą ir sąžiningą konkurenciją. Jų paskirtis yra įtvirtinti teisingumo ministro kompetenciją skirti perimantįjį antstolį (antstolius) pasibaigus antstolio įgaliojimams, taip pat nustatyti, kokioje teritorijoje aptarnaujantis antstolis skiriamas perimančiuoju antstoliu. Tvarkos 4 punkto antrajame sakinyje įtvirtinta teisės norma išieškotojų teisės pasirinkti antstolį, antstolių lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos savaime nei užtikrina, nei riboja.

Minėtoje byloje LVAT nusprendė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 patvirtintos Vykdomųjų bylų ir kitų dokumentų, neišmokėtų išieškotų piniginių lėšų ar turto, perimto,  bet neperduoto išieškotojui, antstolio archyvo perdavimo pasibaigus antstolio įgaliojimams tvarkos 3 punktas ir 4 punkto antrasis sakinys neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsniui ir 650 straipsnio l daliai, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 3 ir 4 dalims.

Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 18 str. 2 d. antstolio (antstolių) kontora nėra civilinių teisinių santykių, įskaitant ūkinę komercinę veiklą, subjektas. Vertinant antstolių veiklą konkurencijos teisės prasme ir atsižvelgus į nurodytą konkurencijos teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, yra akivaizdu, jog antstoliai, atsižvelgus į Antstolių įstatyme, Civilinio proceso kodekse bei Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytas sąlygas, ribojimus ir reikalavimus, teikdami vykdomųjų dokumentų vykdymo paslaugas, nevykdo ūkinės veiklos Konkurencijos įstatymo prasme. Vykdomųjų bylų perdavimas yra civilinio proceso dalis.

Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus ir į tai, kad  vykdomųjų bylų perdavimas yra civilinio proceso dalis, be to, teisingumo ministras turi pareigą vykdyti viešojo administravimo funkcijas, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog  teisingumo ministro įsakymo Nr. 7P-37 3.2 punktu ir įsakymo Nr. 7P-44 1.1 punktu paskirti konkretūs perimantys antstoliai buvo privilegijuoti kitų atitinkamose rinkose veikiančių antstolių atžvilgiu, pastaruosius kartu diskriminuojant.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo skundas tenkintinas, skundžiamas nutarimas naikintinas (LR ABTĮ 88 str. 2 p.).

Skundžiamo nutarimo rezoliucinė dalis yra paskelbta „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“  Nr. 15(1)-116 2011 m. vasario 23 d., todėl pareiškėjos skundas buvo paduotas teismui nepraleidžiant Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nustatyto 20 d. termino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str.,

Pareiškėjos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos  skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. vasario 17 d. nutarimą Nr. 2S-5.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Gintaras Dzedulionis

Irena Paulauskienė

Liudmila Zaborovska