Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Silvai Mickutei,

atsakovo atstovėms Samantai Šereikaitei, Giedrei Jarmalytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Pakruojo rajono savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Pakruojo parkai“ dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra)

kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, Taryba) 2011 m. vasario 24 d. nutarimą Nr. 1S-41 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. T-81 atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – Nutarimas) ir įpareigoti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. T-81 atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas, Įstatymas) 4 straipsnio reikalavimams.

Prašyme (b. l. 2-6) paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 22 d. pateikė Konkurencijos tarybai prašymą Nr. 17.2.-23033 ištirti viešojo administravimo subjekto sprendimo atitiktį Įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, kuriame nurodė, jog Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-192 patvirtino Pakruojo dvaro sodybos nuomos viešojo konkurso tvarką (toliau – ir Tvarka). Pakruojo rajono savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. A-267 patvirtino Pakruojo dvaro sodybos nuomos viešojo konkurso sąlygas (toliau – ir Sąlygos). Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Pakruojo parkai“ konkursinėje paraiškoje siūlė investuoti 2 000 000 Lt iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir iki 20 244 597 Lt iki 2015 metų bei mokėti 100 Lt nuomos mokestį per metus. Siūlomos investicijos iš esmės neatitiko Sąlygose nustatyto minimalių privalomų investicijų dydžio ir investavimo grafiko. Nepaisant to, Pakruojo dvaro sodybos nuomos viešojo konkurso komisija (toliau – ir Komisija) nagrinėjo paraišką ir nusprendė ją laikyti atitinkančia Sąlygų reikalavimus bei pakviesti UAB „Pakruojo parkai“ dalyvauti derybose. 2009 m. kovo 16 d. Komisija ir UAB „Pakruojo parkai“ suderino nuomos sutarties projektą. Nuomos sutarties projekte numatyti nuomininko įsipareigojimai investuoti ne mažiau kaip 2 000 000 Lt (minimalios investicijos) iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir iki 25 000 000 Lt iki 2015 metų bei mokėti 100 Lt metinį nuomos mokestį, t. y. nuomos sutarties projekte buvo nustatyti ženkliai mažesni nuomininko įsipareigojimai, nei nustatė Tvarka ir Sąlygos. Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2009 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T-81 pritarė Pakruojo dvaro sodybos nuomos sutarties projektui. 2009 m. balandžio 1 d. buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. SA-4-09-35 (toliau – ir Sutartis) su UAB „Pakruojo parkai“. Generalinės prokuratūros teigimu, objektas buvo išnuomotas visiškai kitomis sąlygomis nei buvo numatyta Tvarkoje ir Sąlygose. Iš viešai paskelbtų Pakruojo rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) interneto tinklapyje www.pakruojis.lt Sąlygų matyti, kad nuomotojas kaip būtiną nuomos sąlygą yra nustatęs minimalias privalomas investicijas į objektą iki 2015 m. Ūkio subjektams, neturintiems galimybių investuoti į objektą 22 244 597 Lt per gana trumpą laiką, buvo užkirstas kelias dalyvauti nuomos konkurse ir juo labiau jį laimėti. Nepaisant to, konkurso laimėtoju buvo pripažinta UAB „Pakruojo parkai“, kurios paraiška ir pasiūlymas iš esmės neatitiko Sąlygų, ir su ja sudaryta nuomos sutartis iš esmės kitomis, nuomininkui žymiai palankesnėmis sąlygomis, nei numatė Sąlygos. Generalinės prokuratūros nuomone, Pakruojo rajono savivaldybės taryba, 2009 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T-81 pritarusi Sutarčiai, suteikė privilegijuotą padėtį UAB „Pakruojo parkai“ išsinuomojant vertingą objektą 99 metams komercinei veiklai vystyti už labai mažą nuomos mokestį ir privalomai investuojant tik 2 000 000 Lt, kartu diskriminavo kitus rinkos dalyvius, kurie pagrįstai manė ir tikėjosi, kad nuomos sutartis bus sudaryta pagal Sąlygas. Pakruojo rajono savivaldybės taryba 2009 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T-81 neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės ir pažeidė Įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Konkurencijos taryba 2011 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 1S-41 atsisakė pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktuose numatytais pagrindais.

Pareiškėjo manymu, Nutarimas priimtas pažeidus Įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta Konkurencijos tarybos pareiga išnagrinėti pareiškimus dėl konkurenciją ribojančių veiksmų ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pareiškimo ir dokumentų pateikimo bei priimti nutarimą pradėti tyrimą ar atsisakyti pradėti tyrimą. Generalinei prokuratūrai 2010 m. gruodžio 22 d. pateikus prašymą (skundžiamame Nutarime nurodyta, kad Generalinės prokuratūros prašymas gautas 2010 m. gruodžio 27 d.), iš Konkurencijos tarybos nebuvo gauta nurodymų pašalinti prašymo trūkumus, kaip yra numatyta Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento (toliau – ir Reglamentas) 30 punkte. Generalinėje prokuratūroje gautas Konkurencijos tarybos 2011 m. sausio 24 d. raštas Nr. (2.1.-25) 6V-176 „Dėl informacijos pateikimo“, nelaikytinas nurodymu pašalinti prašymo trūkumus, kadangi tokie trūkumai nenurodyti, nenustatytas terminas jiems pašalinti, be to, raštas pateiktas praėjus 28 dienoms nuo prašymo gavimo. Generalinės prokuratūros prašymo nagrinėjimo stadijoje buvo renkami duomenys iš pareiškėjo ir galimo tiriamojo subjekto – Pakruojo rajono savivaldybės (Savivaldybė pateikė informaciją Tarybai 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. S-192(13.4)), siekiant išsiaiškinti galimai konkurenciją ribojančių veiksmų faktines aplinkybes, t. y. faktiškai buvo atliekami tyrimo veiksmai, numatyti Reglamento ketvirtajame skirsnyje „Tyrimo veiksmų atlikimo tvarka“. Atkreipė dėmesį į tai, kad Reglamento trečiajame skirsnyje „Pareiškimo ištirti įstatymo pažeidimą pateikimas ir nagrinėjimas“ nėra numatyta galimybė rinkti faktinius duomenis, tame tarpe iš tiriamojo subjekto. Todėl Generalinė prokuratūra mano, kad tyrimo veiksmai – duomenų rinkimas iš pareiškėjo ir tiriamojo subjekto, atlikti nesant priimto nutarimo pradėti tyrimą, pažeidžia Reglamento nustatytą prašymo nagrinėjimo procedūrą (Reglamento 31, 33, 52 punktai), todėl laikytini neteisėtais. Dėl šių pažeidimų nebuvo užtikrintas objektyvus ir visapusiškas prašyme nurodytų aplinkybių ištyrimas. Generalinė prokuratūra pažymėjo, kad neprašė Tarybos ištirti viešojo konkurso atitikimo Konkurencijos įstatymo nuostatoms. Todėl Nutarime išdėstytos nuostatos dėl konkurso nesudaro pagrindo atsisakyti pradėti tyrimą Įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 5 punkto pagrindu, nes pagal prašymą konkursas nebuvo tyrimo objektu. Konkurencijos taryba neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė dėl Sprendimo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams neatlikusi oficialaus tyrimo ir neįvertinusi Sprendimo turinio. Generalinės prokuratūros nuomone, prašyme buvo pateikta pakankamai duomenų apie galimą Sprendimo neatitikimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams suteikiant privilegiją konkrečiam ūkio subjektui. Sprendimas gali būti objektyviai įvertintas prašomu aspektu tik pradėjus tyrimo procedūrą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 19-22) nurodė, kad vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Konkurencijos taryba gali duoti privalomus nurodymus viešojo administravimo subjektams pateikti informaciją, reikalingą Tarybos uždaviniams vykdyti. Pareiškimų dėl galimų Konkurencijos įstatymų pažeidimų nagrinėjimas yra vienas iš Konkurencijos tarybos uždavinių, todėl akivaizdu, kad ir gavusi atitinkamą pareiškimą bei jį nagrinėdama, Konkurencijos taryba turi teisę atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su pareiškime nurodytų aplinkybių patikslinimu ar išsamesniu pasiaiškinimu tam, kad galėtų priimti pagrįstą sprendimą dėl tyrimo pradėjimo ar atsisakymo pradėti tyrimą. Ši Konkurencijos tarybos teisė yra įtvirtinta ir Reglamento (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija) 11.2 punkte. Pabrėžė, kad tai, jog Reglamento 52 punkte ar Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, susiję su informacijos iš ūkio ar viešojo administravimo subjektų reikalavimu, yra atliekami tik tyrimo metu, nepaneigia Konkurencijos tarybos teisės ir nedraudžia atitinkamos informacijos paprašyti ne tyrimo metu, ypač jei tai neprieštarauja Konkurencijos tarybos atliekamoms funkcijoms, tikslams ir uždaviniams, bet priešingai – padeda užtikrinti efektyvesnę Konkurencijos tarybos veiklą. Pastebėjo, kad tokią Konkurencijos tarybos veiklos praktiką nagrinėjant Taryboje gautus pareiškimus, kuriais prašoma ištirti galimus Konkurencijos įstatymo pažeidimus, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (pvz.: administracinės bylos Nr. A¹¹-1055/2004, Nr. A⁴⁴⁴-634/2011). Vadovaujantis LVAT išaiškinimais, akivaizdu, kad vien tai, jog Konkurencijos tarybai pateiktas pareiškimas preliminariai atitinka jam keliamus reikalavimus, t. y. neturi trūkumų, kuriuos pareiškėjas turėtų pašalinti Konkurencijos tarybos nurodymu, savaime nereiškia, kad tokiame pareiškime nurodyta informacija ir faktai yra pakankami, jog Taryba galėtų priimti pagrįstą sprendimą dėl pagrindo įtarti galimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą buvimo. Tam Konkurencijos tarybai gali reikėti surinkti papildomą informaciją, kad galėtų identifikuoti galimus Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo požymius. Atsakovas paaiškino, kad būtent siekdamas identifikuoti galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo požymius pagal Generalinės prokuratūros pareiškime pateiktą informaciją apie Pakruojo rajono savivaldybės tarybos Sprendimą, paprašė pareiškėją ir Savivaldybę pateikti papildomą informaciją šiuo klausimu. Informacija buvo būtina siekiant tinkamai įvertinti pagrindo įtarti galimą Įstatymo 4 straipsnio pažeidimą buvimą, kadangi tokio įtarimo egzistavimą galėjo patvirtinti ar paneigti informacija apie ūkio subjektams sudarytas vienodas galimybes vienodomis sąlygomis teikti savo investicinius pasiūlymus Savivaldybei. Be to, vien tai, jog priimant Sprendimą galimai buvo pažeisti kiti teisės aktai, savaime nesudaro pagrindo įtarti, jog Sprendimas gali pažeisti ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus (LVAT 2011 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-118/2011). Atsakovas paaiškino, kad iš Generalinės prokuratūros ir Savivaldybės papildomai gauta informacija parodė, jog visiems ūkio subjektams sąlygos teikti savo pasiūlymus buvo sudarytos vienodos, todėl įtarti galimą atskirų ūkio subjektų diskriminavimą ar privilegijavimą jam nebuvo pagrindo. Be to, jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų galimą atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimą ar privilegijavimą, Konkurencijos tarybai nebuvo pateikta, todėl akivaizdu, kad, nesant pagrindo įtarti vieno iš pažeidimo elementų egzistavimą, nėra pagrindo pradėti tyrimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Pakruojo rajono savivaldybės administracija nesutiko su pareiškėjo prašymu.

Atsiliepime (b. l. 24-25) paaiškino, kad Konkurencijos taryba, pateikdama Pakruojo rajono savivaldybei raštą Nr. (2.1-25) 6V-85 „Dėl informacijos pateikimo“, nepažeidė Reglamento 11.2 punkto nuostatų ir turėjo teisę gauti papildomą informaciją, kuri leistų pradėti arba atsisakyti pradėti tyrimą. Savivaldybė įsitikinusi, kad Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. T-81 atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, nes tvirtinant šį sprendimą nė vienam ūkio subjektui nebuvo suteiktos privilegijos, visi subjektai turėjo vienodas sąlygas susipažinti su konkurso sąlygomis ir jų pakeitimais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo Generalinės prokuratūros prašymą atmetė (b. l. 36-43).

Teismas nustatė, kad prašymas ištirti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų laikymąsi negali būti abstraktaus pobūdžio. Reikalavimus tokio prašymo turiniui sąlygoja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nurodyti konkurencijos sąžiningumo, privilegijų ar diskriminacijos kriterijai, todėl prašymą padavęs asmuo (ūkio subjektas) prašyme turi nurodyti, kuo (jo manymu) konkretus valstybės valdymo ir savivaldos institucijos priimtas teisės aktas ar kitas sprendimas pažeidžia draudimą teikti privilegijas ar diskriminaciją atskiriems ūkio subjektams ar jų grupėms (Konkurencijos įstatymo 25 str. 1 ir 2 d.), taip pat nurodyti, kuo (jo manymu) yra pažeidžiamos jo (prašymą pateikusio subjekto) Konkurencijos įstatymo ginamos teisės (Konkurencijos įstatymo 38 str. 1 d.). Tačiau minėtų aplinkybių nurodymas savaime nenulemia būtinumo pradėti tyrimą, nes jose yra reiškiamas subjektyvus prašančio atlikti tyrimą asmens požiūris. Šitos aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju Konkurencijos tarybos (atsakovo) turi būti įvertinamos siekiant nustatyti minėtų pažeidimų požymius, pakankamus pradėti tyrimą. Konkurencijos įstatyme nesant tiksliai apibūdintų tokių požymių nustatymo kriterijų, kiekvienu konkrečiu atveju būtina atlikti prašomo ištirti teisės akto ar sprendimo preliminarią (turinio, konstrukcijos ir pan.) analizę bei įvertinti, kiek šie požymiai (juos nustačius) gali turėti įtakos prašymą padavusio asmens Konkurencijos įstatymo ginamoms teisėms. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2004 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹¹-1055/2004). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėta, kad pareiškimų dėl galimų Konkurencijos įstatymų pažeidimų nagrinėjimas yra vienas iš Konkurencijos tarybos uždavinių, todėl nagrinėdama pareiškimus Konkurencijos taryba turi teisę atlikti tam tikrus veiksmus, siekiant priimti pagrįstą sprendimą dėl tyrimo pradėjimo (Konkurencijos įstatymo 18 str. 1 d.,19 str.). Ši Konkurencijos tarybos teisė yra įtvirtinta ir Reglamento 11.2 punkte, kuris nustato, kad Konkurencijos tarybos skyrių vedėjai priima sprendimus inter alia dėl papildomos informacijos, reikalingos klausimo tyrimui ar nagrinėjimui pradėti, prašymo. Šie sprendimai yra priimami ir atitinkamai papildoma informacija gali būti renkama Reglamento 31 punkte nurodytais tikslais, t. y. tam, kad konkretus valstybės tarnautojas (ar skyrius) galėtų, išnagrinėjęs pareiškimą, parengti tinkamą ir pagrįstą Konkurencijos tarybos nutarimo projektą, kurį galėtų svarstyti bei priimti Konkurencijos taryba. Todėl atsakovas pagrįstai nurodo, kad Reglamento 52 punkte ar Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai, susiję su informacijos iš ūkio ar viešojo administravimo subjektų reikalavimu, nors ir yra atliekami tik tyrimo metu, nepaneigia Konkurencijos tarybos teisės reikalauti atitinkamos informacijos ne tyrimo metu. Šias išvadas patvirtina ir nagrinėjamam ginčui aktuali teismų praktika (LVAT 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-1555/2008). Analizuojamu atveju Konkurencijos taryba, siekdama įvertinti galimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti papildomą informaciją, taip pat į Pakruojo savivaldybę pateikti duomenis, leidžiančius spręsti dėl galimo ūkio subjektų privilegijavimo ar diskriminavimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes nustatyto teisinio reglamentavimo kontekste, sprendė, kad Konkurencijos taryba, nagrinėdama pareiškimą, veikė tinkamai, iš esmės nepažeidė jos veiklą apibrėžiančių teisės aktų reikalavimų. Tuo tarpu įvertinus Generalinės prokuratūros pareiškimo, taip pat atsakymų į minėtus raštus turinį, padaryta išvada, kad įtarti galimą atskirų ūkio subjektų diskriminavimą ar privilegijavimą atsakovui nebuvo pagrindo. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, nagrinėdamas Generalinės prokuratūros pareiškimą, nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą priėmė 2011 m. vasario 24 d., t. y. praleidęs Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą. Tačiau šis procedūrinis pažeidimas nėra esminis, suponuojantis administracinio akto neteisėtumą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

III.

Pareiškėjas Generalinė prokuratūra pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 50-53) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pagal pareiškimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo Taryba, surinkusi įrodymų visumą, turi atlikti analitinio pobūdžio darbą, rezultatą atspindėdama viename iš priimtų sprendimų, numatytų Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje.

2. Šioje administracinėje byloje teismas turėjo tikrinti, ar teisėtai ir pagrįstai Taryba atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo pareiškimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų. Tokiu atveju tampa aktualūs įrodymų surinkimo, pateikimo, vertinimo aspektai.

3. Pareiškėjas neprašė ištirti viešojo konkurso atitikimo Konkurencijos įstatymo nuostatoms, o prašė ištirti administracinio akto – Sprendimo – atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

4. Tarybai turėjo pakakti duomenų pagrįstai įtarti galimą atskirų subjektų diskriminavimą ar privilegijavimą, o Sprendimas galėjo būti objektyviai įvertintas prašomu aspektu tik pradėjus tyrimo procedūrą ir visapusiškai, objektyviai ištyrus visas aplinkybes. Todėl teismo argumentacija, kad Tarybai nebuvo pagrindo įtarti vieno iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo elementų, yra nepagrįsta.

5. Atsakovas nepagrįstai atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo prašymą, atlikęs tyrimo veiksmus, nesant nutarimo pradėti tyrimą.

6. Teismas ginčą sprendė vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio ir 25 straipsnio 3 dalie bei 4 dalies 2 ir 5 punktų nuostatomis, tačiau neaiškino ir netaikė pareiškėjo prašyme nurodyto Konkurencijos tarybos nuostatų 13 punkto pagrindu priimto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento, patvirtinto Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 (III ir IV skirsniai). Reglamentas aiškiai atskiria prašymo nagrinėjimo ir tyrimo procedūras. Tyrimo veiksmai – duomenų rinkimas iš pareiškėjo ir tiriamojo subjekto, atlikti nesant priimto nutarimo pradėti tyrimą, pažeidžia Reglamento nustatytą prašymo nagrinėjimo procedūrą, todėl laikytini neteisėtais.

7. Su teismo išvada dėl neesminio procedūrinio pažeidimo būtų galima sutikti, jeigu nebūtų nustatyta kitų pažeidimų. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Taryba pažeidė Reglamento numatytą prašymo nagrinėjimo procedūrą, todėl ir Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje konstatuotas pažeidimas turi būti vertinamas bendrame kontekste su kitais pažeidimais.

Atsakovas Konkurencijos taryba prieštarauja pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinimui. Atsiliepime iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus (b. l. 57-61).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 1S-41 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. T-81 atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“, kuriuo atsakovas nutarė atsisakyti pradėti tyrimą dėl Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. T-81 atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl šios institucijos pareigos pradėti tokį tyrimą. Pažymėtina, kad ginčo ribos apima vertinimą, ar Konkurencijos taryba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pradėti konkretų tyrimą pagal nustatytą faktinę situaciją, todėl neturi būti vertinama, ar trečiojo suinteresuoto asmens sprendimu pažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai.

Ginčijamą nutarimą atsakovas priėmė remdamasis Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 2 ir 5 punktais, numatančiais, kad tyrimą pradėti atsisakoma, jei tirti pareiškime nurodytus faktus Konkurencijos tarybai nepriklauso, ir, jei nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Akivaizdu, kad Generalinės prokuratūros 2011 m kovo 16 d. prašymui nagrinėti atsakovas taikė Konkurencijos įstatymo V skyriaus ketvirtąjį skirsnį, nors to daryti neprivalėjo. Pagal Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią baigtinį sąrašą subjektų, turinčių teisę reikalauti pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą, prokuratūrai iniciatyvos teisė dėl tokio tyrimo pradėjimo nesuteikta. Todėl Generalinės prokuratūros 2011 m kovo 16 d. prašymas turėjo būti vertinamas kaip institucijos, veikiančios Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo suteiktos kompetencijos ribose, informacija, suteikianti teisę Tarybai Įstatymo 24 straipsnio 2 dalies pagrindu pradėti atitinkamą tyrimą savo iniciatyva esant reikšmingoms faktinėms aplinkybėms.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši prokuroro teisė yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje, be kita ko, nustatančiame prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas. Šio straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, jog prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą, prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A³–11/2004).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁴⁶–335/2008). Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas yra nepateikęs viešojo intereso sampratos, ir įvertinus, kad Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai, bylą nagrinėjantiems administraciniams teismams suteikiama diskrecija nustatyti, ar interesas, į kurį kėsinamasi, pripažintinas viešuoju interesu. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁷–742/2007, 2009 m. vasario 12 d. nutartis Nr. A⁸²²–65/2009). Nors galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą, o įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, visais atvejais prokuroras kreipdamasis į teismą privalo, laikydamasis ABTĮ 23 straipsnio reikalavimų, įvardinti konkretų ginamą interesą ir pagrįsti savo poziciją dėl intereso pobūdžio ir apimties. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas šių procesinių reikalavimų nesilaikė, o pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ginčijamu atsakovo 2011 m. vasario 24 d. nutarimu viešasis interesas buvo pažeistas. Nesant galimybei konstatuoti, kad patenkinus prokuratūros reikalavimą bus apgintas viešasis interesas, toks reikalavimas negali būti tenkinamas.

Pažymėtina, kad pareiškėjui įstatymų suteikti įgalinimai viešojo intereso gynimo srityje leidžia šią pareigą atlikti operatyviau, t.y. dėl neteisėtų, jo manymu, administracinių aktų nuginčijimo kreipiantis į teismą, o ne į kitą viešojo administravimo subjektą.

Be to, iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino Tarybos nutarimą ir pagrįstai pritarė išvadai, kad įtarti galimą atskirų ūkio subjektų diskriminavimą ar privilegijavimą Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2009 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T-81 atsakovui nebuvo pakankamo pagrindo, dėl ko nutarta atsisakyti pradėti tyrimą sprendimo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė