Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui R. Z.,

pareiškėjo Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovams E. M. ir T. Z.,

atsakovo Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos atstovams E. Š. ir J. P.,

trečiojo suinteresuoto asmens Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos atstovams advokatei R. D. ir V. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacija, Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacija ir Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacija, dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija) ir Žuvininkystės departamentas prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2008 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 2S-17 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priimtų teisės aktų ir sprendimų, reglamentuojančių žvejybą Baltijos jūroje, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

2008 m. gruodžio 22 d. vykusiame pirmosios instancijos teismo posėdyje Ministerija atsisakė dalies prašymo, t. y. atsisakė reikalavimo panaikinti Nutarimo dalį dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 3D-291 patvirtintų Žvejybos kvotų Baltijos jūroje skyrimo taisyklių (toliau – ir Kvotų skyrimo taisyklės) 6 ir 21 p.

Prašyme pareiškėjai paaiškino, kad nesutinka su Nutarimo išvada, kad Žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. 3D-551 „Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ (toliau – ir 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymas) pažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir kad Departamento generalinio direktoriaus 2006 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. V1-6 patvirtintų Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo Žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių (toliau – ir Laivų registravimo taisyklės) (2007 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. Vl-23 redakcija) 8 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Nurodė, kad atsakovo prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui pripažinti teisės aktai buvo parengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 1504 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymą“, kuris buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo nuostatomis, 1.3.1 punktu. Taigi Ministerija, priimdama atitinkamus teisės aktus ir sprendimus, vadovavosi minėtais teisės aktais ir juose jai suteiktais įgaliojimais.

Nesutiko su Tarybos nustatytu atitinkamos rinkos apibrėžimu ir teigė, kad geografinė rinka negali būti apibrėžta kaip visa Baltijos jūra, nes Žuvininkystės įstatyme yra įtvirtinta priekrantės žvejybos sąvoka. Be to, pareiškėjų manymu, Taryba nepagrįstai teigia, kad specialūs reikalavimai tam tikrose teritorijose gali būti nustatomi tik įstatyme, nes būtų netikslinga reglamentuoti dažnai kintančius santykius. Pavyzdžiui, Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytos žvejybos reglamentavimo priemonės yra kintančios, jas nustato ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktai. Pažymėjo, kad Baltijos jūros priekrantei ir atvirajai Baltijos jūros daliai yra taikomos skirtingos reguliavimo priemonės ir visa tai daro įtaką skirtingoms rinkoms – Baltijos atvirajai jūrai ir Baltijos jūros priekrantei. Akcentavo, kad Ministerija, remdamasi Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, išduoda ir panaikina leidimus žvejoti jūrų vandenyse, kurie yra skirtingi. Laikėsi pozicijos, kad, nagrinėjant prekės rinką, negalima nagrinėti visų žuvų rūšių rinkos apskritai, kadangi Lietuvos žvejybos laivų žvejojamos žuvų rūšys nėra konkurencingos viena kitos atžvilgiu. Pabrėžė, jog Kvotų skyrimo taisyklės taikomos tik žuvų rūšims, kurioms taikomos kvotos, todėl Tarybos teiginys, kad ginčo teisės aktai taikomi žvejybos laivams, žvejojantiems žuvis, yra neteisingas.

Nesutiko ir su Tarybos teiginiu, kad visi žuvų išteklių naudotojai vykdo tapačią veiklą atitinkamoje rinkoje ir yra konkurentai. Baltijos jūros atvirosios dalies ir priekrantės žvejai negali būti konkurentai dėl šių priežasčių: 1) jie vykdo žvejybą atskirose rinkose – Baltijos jūros atvirojoje dalyje ir Baltijos jūros priekrantėje; 2) priekrantės laivai registruojami Vidaus vandenų laivų registre, o atvirosios – Jūrų laivų registre; 3) Baltijos jūros priekrantės laivai negali konkuruoti su atviros Baltijos jūros laivais dėl techninių laivų savybių, jų skirtingų žvejybos pajėgumų, plaukiojimo galimybės apribojimo. Teigė, jog Tarybos išvada, kad griežtas dviejų žvejybos teritorijų išskyrimas nėra pateisinamas įstatymuose įtvirtintais specialiaisiais tikslais ar reikalavimais, yra neteisinga, nes visos Ministerijos ir Departamento tvirtinamos reguliavimo priemonės grindžiamos Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu. Pažymėjo, kad, siekiant sureguliuoti žvejybos pajėgumus ir skiriant finansinę paramą (laivų atidavimui į metalo laužą ar perorientavimui ne žvejybos veiklai), Baltijos jūroje žvejojantiems laivams ir priekrantės laivams yra taikomos skirtingos paramos skyrimo formulės, taip pat skaičiuojama, kokios pastangos yra pakankamos, kad būtų užtikrintas ne tik Lietuvos Respublikos įstatymuose, bet ir ES reglamentuose įtvirtintas žuvų išteklių išsaugojimo principas.

Dėl žvejybos laivų skirstymo į segmentus pareiškėjai paaiškino, kad nuostata dėl laivų, priskirtų pirmajam žvejybos laivų segmentui, teisės žvejoti iki 20 m gylio izobatos buvo priimta siekiant apsaugoti savo augmenija ir gyvūnija specifinę Baltijos jūros zoną (priekrantę) ir jos įmonių žvejybos plotus nuo didžiųjų įmonių veiklos, nes, neįvedus minėto apribojimo, priekrantėje tinklais ir ūdomis galėtų žvejoti visi didieji Baltijos jūros laivai. Teigė, kad, įtvirtinus vieną žvejybos Baltijos jūroje rinką, didieji Baltijos jūros laivai įgytų teisę žvejoti ir priekrantėje. Paaiškino, kad atitinkamai trečiojo segmento laivams draudžiama žvejoti antrojo segmento zonoje tam, kad būtų sureguliuoti žvejybos pajėgumai ir žuvų ištekliai kiekviename iš segmentų. Žinant, kokie pajėgumai yra kiekviename segmente, formuojama ir ES politika Lietuvos Respublikos žuvininkystės srityje, apskaičiuojama, kokie pajėgumai viršija žvejybos galimybes, tada skiriama tam tikra parama žvejybos pajėgumams subalansuoti tam tikroje Baltijos jūros srityje. Nurodė, kad žvejybos laivų skirstymas į segmentus sukuria jūrinės žvejybos sistemą, t. y. kiekviename segmente esantys laivai turi tam tikrus žvejybos leidimus, jiems skiriamos tam tikros žvejybos kvotos, supjaustęs laivą be viešosios paramos, laivo savininkas gali įtraukti naują ne didesnio pajėgumo laivą tik tame pačiame segmente ir pan.

Dėl Baltijos jūros priekrantės išskyrimo į barus pareiškėjai paaiškino, kad Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribos pirmiausia buvo nustatytos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Žuvų išteklių departamento direktoriaus 1999 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 55, įtvirtinusiu, jog Baltijos jūros priekrantės žvejybos barai į jūros gilumą tęsiasi iki 20 m gylio izobatos. Teigė, kad ši nuostata buvo priimta siekiant apsaugoti Baltijos jūros priekrantės įmonių žvejybos plotus nuo didžiųjų įmonių veiklos, nes, neįvedus minėto apribojimo, priekrantėje tinklais ir ūdomis galėtų žvejoti visi didieji Baltijos jūros laivai. Taip smulkesnės, finansiškai ne tokios stiprios žvejybos įmonės buvo apsaugotos nuo stipresnių atviros Baltijos jūros įmonių ir sudarytos sąlygos mikroįmonių ir mažų įmonių plėtrai priekrantės zonos žvejybiniame segmente. Vėliau, Žemės ūkio ministerijai iš Aplinkos ministerijos perėmus žvejybos kontrolės funkcijas jūrų vandenyse, toks pat reguliavimas buvo nustatytas ir 2007 m. gruodžio 12 d. įsakyme.

Manė, kad, pripažinus netekusiu galios įsakymą dėl Baltijos jūros priekrantės skirstymo į barus, susidarys tokia situacija, kokia buvo iki sureguliuojant žvejybą Baltijos jūros priekrantėje, t. y. visi žvejai statys tinklus tose vietose, kuriose daugiausia plaukia žuvies, ir tam tikrose Baltijos jūros priekrantės dalyse susikoncentruos daug laivelių. Be to, iki priekrantės suskirstymo į barus tarp žvejų tvyrojo nuolatinė įtampa, susijusi ir su žvejybos įrankių naikinimu. Teigė, jog barai buvo suskirstyti pagal priekrantės žvejų bendruomenės gyvenamąją vietą (su tokiu barų suskirstymu sutiko dauguma priekrantėje žvejojančių įmonių), ribos tarp barų nustatytos naudojant ir vizualius orientyrus.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjų atstovai papildomai paaiškino, kad, priimant 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymą, buvo atsižvelgta ir į 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką (toliau – ir Reglamentas Nr. 2371) 2 straipsnio 1 dalį. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo žinoma, kas vyksta atitinkamoje zonoje ir kaip migruoja žuvys, bei siekiant surinkti informaciją, viena iš priežasčių, paskatinusių priekrantę suskirstyti į barus, buvo ta, kad žvejai pažymėtų, kuriame bare sugavo žuvį. Taip buvo surinkta daug informacijos apie žuvų migraciją, reikalingos vėlesniems moksliniams tyrimams atlikti. Teigė, jog, jeigu nebūtų barų, žuvys nei patektų į marias, nei iš jų išplauktų. Paaiškino, kad viename bare, priklausomai nuo jo dydžio, gali žvejoti ir kelios įmonės, o 20 m izobatas buvo nustatytas remiantis tyrimais. Nurodė, jog visi laivai, ilgesni nei 15 m, privalo turėti laivo stebėjimo sistemą, todėl juos galima kontroliuoti. Trumpesniems nei 15 m laivams tokio reikalavimo nėra.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų prašymą nurodė, kad su prašymu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas laikėsi pozicijos, kad atitinkama rinka buvo apibrėžta tinkamai. Paaiškino, jog vien tik sąvokos „priekrantės žvejyba“ nurodymas įstatyme nesudaro pagrindo išskirti šios žvejybos teritorijos į atskirą geografinę rinką pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalį. Pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė jokių kriterijų ar argumentų, kuriais remiantis Žuvininkystės įstatyme išskirta priekrantės žvejyba ir kurie galėtų būti reikšmingi vertinant šią teritoriją kaip atskirą geografinę rinką, nes tokių kriterijų įstatyme ir nėra. Teigė, jog ši rinka apibrėžiama atsižvelgiant į nagrinėjamos prekės rinką, ūkio subjektus, panašias konkurencijos sąlygas ir kitus ypatumus. Geografinės rinkos apibrėžimo tikslas yra, įvertinus minėtas aplinkybes, objektyviai apibrėžti teritoriją, kurioje ūkio subjektai konkuruoja, todėl šiuo atveju nėra svarbu, kaip apibrėžiamos tam tikros teritorijos kituose teisės aktuose, jeigu teritorijų atskyrimas yra paremtas kitokiais, nei konkurencijos teisėje taikomi, vertinimo kriterijais ir jeigu dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad būtent šiose atskirose teritorijose konkuruoja ūkio subjektai. Dėl pareiškėjų pateikto Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktų sąrašo, kurie, pasak jų, įrodo dviejų skirtingų rinkų buvimą, atsakovas pažymėjo, kad nė viena nurodyta sąlyga nepagrindžia Baltijos jūros baseino išskaidymo į dvi rinkas.

Nurodė, kad skirtingos konkurencijos sąlygos priekrantės zonoje ir atvirojoje Baltijos jūroje atsiranda dėl tų teisės aktų nuostatų, kurios Nutarime buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Todėl tokie konkurencijos sąlygų skirtumai vertintini ne kaip prielaidos geografinėms rinkoms atskirti, o kaip aplinkybės, kurios patvirtina, kad buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tikslinga prekės rinką išskirti į atskiras dalis pagal žuvų rūšis, žvejybos būdus ar galutinę žuvų paskirtį, kadangi visi pareiškėjų priimti teisės aktai buvo taikomi žvejybos laivams, žvejojantiems žuvis, neišskiriant jokių žuvų rūšių ar žvejybos būdų, pagal kuriuos žvejybos laivams šių teisės aktų normos nebūtų taikomos, t. y. minėti teisės aktai varžo žvejybos laivų, žvejojančių žuvis, galimybes konkuruoti. Pabrėžė, jog jūrų vandenys suprantami kaip ES valstybių narių vidaus vandenims nepriklausantys vandens telkiniai, o Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra nuostata, kad leidimai išduodami žvejoti visuose jūrų vandenyse, o ne tik tam tikroje jų dalyje. Nurodė, kad leidimų žvejoti skirtingose teritorijose buvimas galėtų būti pateisinamas įgyvendinant Žuvininkystės įstatyme ar kituose įstatymuose įtvirtintus reikalavimus. Manė, kad į prekės rinką įtraukdama visų žuvų žvejybos veiklą, Taryba tinkamai apibrėžė prekės rinką, kadangi ginčo teisės aktų nuostatos taikomos visiems ūkio subjektams, nepriklausomai nuo jų žvejojamos žuvies rūšies ar žvejybos būdo.

Dėl Laivų registravimo taisyklių nuostatų neatitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui pažymėjo, kad pareiškėjų teisė nustatyti žvejybos jūrų vandenyse tvarką, išduoti ir panaikinti žvejybos leidimus turi būti įgyvendinama nepažeidžiant aukštesnę galią turinčių teisės aktų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai pačiuose įstatymuose yra įtvirtintos įvairaus pobūdžio išimtys. Atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju tokių išimčių nebuvo nustatyta.

Nurodė, kad draudimas didesniems laivams žvejoti Baltijos jūros priekrantėje galėtų būti pateisinamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir ES teisės aktų reikalavimų vykdymu ir neprieštarautų Konkurencijos įstatymo nuostatoms. Akcentavo, jog pareiškėjai nepaaiškino, kaip jautri priekrantės ekosistema yra saugoma pirmojo segmento laivams neleidžiant žvejoti už jos ribų. Manė, kad, leidžiant pirmojo segmento laivams plaukti žvejoti už 20 m gylio izobatos, būtų labiau tausojama Baltijos jūros priekrantės ekosistema, nes dalį laiko šie laivai žvejotų atvirojoje jūroje.

Vertino, kad draudimas didesniems laivams žvejoti Baltijos jūros priekrantėje neatitinka Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programoje įtvirtinto Lietuvos žuvininkystės politikos tikslo – skatinti žuvininkystės sektoriaus plėtrą ir konkurencingumo didinimą ir užtikrinti ekonominį ir socialinį aplinkos tvarumą, žuvų išteklių tausojimą bei atkūrimą, kadangi, siekiant apsaugoti jautrią Baltijos jūros priekrantės ekosistemą, nėra logiška techniškai pajėgiems laivams nustatyti tokio pobūdžio draudimą, be to, toks draudimas nėra įtvirtintas Lietuvos įstatymuose.

Teigė, kad atsakovas nekvestionuoja pareiškėjų kompetencijos dalyvauti įgyvendinant žuvininkystės politiką ES ir Lietuvoje, tačiau tokia šių institucijų teisė nėra absoliuti, nes jie savo veikloje turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, o jų veiksmai bei sprendimai negali prieštarauti teisės aktų nuostatoms, įskaitant ir Konkurencijos įstatymą. Nustatė, kad pareiškėjai neatsižvelgė ir į kitų įstatymų reikalavimus ir priimtais teisės aktais pažeidė sąžiningos konkurencijos laisvę, o atitinkamai ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Dėl pareiškėjų argumento, kad sąlyga, jog plaukiojimo rajonas sutaptų su žvejybos rajonu, nėra būtina, ir teiginio, kad nustatytas plaukiojimo rajonas dar nesuteikia teisės žvejoti tam tikroje teritorijoje, atsakovas pažymėjo, jog šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse neįmanoma besąlygiškai vadovautis principu, kiek laivas gali plaukti, tiek jis ir turi teisę žvejoti, nes visuomet egzistuos įvairaus pobūdžio apribojimai ir reikalavimai, tačiau tokio pobūdžio reikalavimai turi būti pagrįsti ir neprieštarauti kitoms teisės normoms.

Atkreipė dėmesį į tai, kad nei Žuvininkystės įstatyme, nei kituose žvejybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatytas specialus reikalavimas apsaugoti finansiškai silpnesnes žvejybos įmones nuo finansiškai stipresnių. Vertino, jog 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu buvo sukurta situacija, kai mažiesiems laivams ne tik buvo draudžiama plaukti žvejoti už 20 m gylio izobatos, bet ir pačioje priekrantėje jie galėjo žvejoti tik nedidelėje jos atkarpoje. Pažymėjo, jog dėl tokių nuostatų mažųjų žvejybos laivų galimybės konkuruoti su didžiaisiais laivais buvo itin apribotos, nes jie visiškai neturėjo žvejybos teritorijos pasirinkimo laisvės. Be to, apibrėžus konkrečius žvejybos įmonių žvejybos barus, buvo apribota jų pasirinkimo laisvė žvejoti ten, kur, jų nuomone, joms atrodytų naudingiausia, todėl galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojant ir su kitais Baltijos jūros priekrantėje žvejojančiais ūkio subjektais, kuriems paskirti barai savo plotu buvo gerokai didesni.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad Žvejybos įstatyme nėra nustatyta, kad, jeigu įmonė žvejoja Baltijos jūros priekrantėje, ji nebegali žvejoti likusioje teritorijoje, nes tai yra atskira rinka. Teigė, kad atvirojoje Baltijos jūroje laivai yra diskriminuojami, nes, jeigu laivas priskirtas pirmam segmentui, jis nebegali žvejoti atvirojoje Baltijos jūroje. Teigė, jog, jeigu būtų uždrausta didiesiems laivams įplaukti ir žvejoti Baltijos jūros priekrantės zonoje, tai nebūtų laikoma Konkurencijos įstatymo pažeidimu, kaip bando teigti pareiškėjai, kadangi taip būtų vykdomas Žvejybos įstatyme įtvirtintas reikalavimas saugoti jautrią akvatoriją, be to, būtų palengvinta ekosistemos apsauga priekrantėje. Atkreipė dėmesį į tai, kad skirstymas į barus egzistuoja tik priekrantėje, t. y. atvirojoje jūroje barų nėra, ir laivai neturi gaudyti žuvies apibrėžtoje teritorijoje, o vėliau pateikti duomenis, kiek jos sugavo. Taigi mažosioms Baltijos jūros priekrantės įmonėms uždedama mokslinio tyrimo našta. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, vieni barai yra labai dideli, kiti – labai maži, ir mažosios įmonės diskriminuojamos net viena kitos atžvilgiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacija (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjų prašymą nurodė, kad su juo sutinka.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, jog bendroje žuvininkystės politikoje konkurencija neturi veikti, kvotos visada trūksta, o žuvų išteklius reikia saugoti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atstovai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjų prašymu nesutinka, ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad, Baltijos jūros priekrantės žvejams išskyrus po barą, jie turi laukti, kol atplauks žuvų. Akcentavo, kad atvirojoje jūroje sugaunama daugiau, bet jų laivai ten plaukti negali. Be to, kai kurie priekrantės žvejų laivai pajėgūs pagauti tiek žuvies, kiek ir didieji.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacija atsiliepimo į pareiškėjų prašymą nepateikė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu bylos dalį dėl Ministerijos reikalavimo panaikinti Nutarimo dalį dėl Kvotų skyrimo taisyklių atitikties Konkurencijos įstatymui nutraukė, kitą pareiškėjų prašymo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas Ministerija atsisakė dalies prašymo, bylą šioje dalyje nutraukė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 102 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucijos 46 straipsniu ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniu. Pažymėjo, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymo.

Nustatė, kad Laivų registravimo taisyklėse įtvirtintas laivų skirstymas į tris segmentus (7 p.). Vertino, jog pareiškėjai minėtose taisyklėse įrašę nuostatą dėl draudimo pirmajam žvejybos laivų segmentui žvejoti atvirojoje Baltijos jūroje (8 p.), neįrodė, kaip yra saugoma Baltijos jūros priekrantės ekosistema, neleidžiant pirmojo segmento laivams žvejoti už 20 m gylio izobatos ir atvirojoje Baltijos jūroje, o, priešingai, šiuo draudimu sudarė sąlygas nesąžiningai konkurencijai. Pažymėjo, kad Reglamente Nr. 2371 nustatyta, jog Europos Bendrijos vykdoma Bendrijos žuvininkystės politika turi garantuoti, kad gyvieji vandens ištekliai būtų naudojami, užtikrinant tausojančias ekonomines, aplinkos ir socialines sąlygas. Dėl to valstybės narės gali imtis žūklės rajonų išteklių apsaugos ir valdymo nediskriminuojančių priemonių ir mažinti žvejybos poveikį jūros ekosistemų apsaugai 12 jūrmylių zonoje nuo savo bazinių linijų. Atkreipė dėmesį į tai, jog tai, kad žvejybos ištekliai turi būti saugomi, nustatyta ir Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje. Pažymėjo, kad to paties straipsnio 3 dalyje nustatomos žvejybos reglamentavimo priemonės, iš kurių viena – žvejybos draudimas arba ribojimas tam tikru laiku ir (arba) tam tikrose vietose. Atsižvelgęs į šią nuostatą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad draudimo didesniems laivams žvejoti teritorinėje jūroje iki 20 m gylio izobatos įtvirtinimas, o techniškai pajėgiems laivams leidimas žvejoti už minėtos ribos, Baltijos jūros priekrantėje leistų sumažinti žvejojančių laivų skaičių, o kartu – ir daromą žalą šiai specifinei zonai, taigi toks reglamentavimas neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, kadangi atitiktų šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtį, kad skirtingų konkurencijos sąlygų nustatymas yra galimas, jei to neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Laivų registracijos taisyklių 8 punkto nuostata yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Pažymėjo, jog nei Žuvininkystės įstatymo, nei kitų žvejybos veiklą reglamentuojančių teisės aktų normose nenustatytas reikalavimas saugoti finansiškai silpnesnes žvejybos įmones nuo finansiškai stipresnių, todėl pareiškėjų teiginys, kad Baltijos jūros priekrantės suskirstymas į barus apsaugo priekrantės žvejybos plotus nuo didžiųjų įmonių veiklos ir taip finansiškai silpnesnes įmones apsaugo nuo stipresnių atvirosios Baltijos jūros įmonių, yra nepagrįstas. Akcentavo, jog 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu buvo sukurta situacija, kai mažiesiems laivams ne tik buvo draudžiama plaukti žvejoti už 20 m gylio izobatos, bet ir pačioje Baltijos jūros priekrantėje jie gali žvejoti tik nedidelėje jos atkarpoje. Vertino, jog dėl tokių nuostatų mažųjų žvejybos laivų galimybės konkuruoti su didžiaisiais laivais buvo itin apribotos, nes jie visiškai neturi žvejybos teritorijos pasirinkimo laisvės. Be to, teisės normomis žvejybos įmonėms apibrėžus konkrečius jų žvejybos barus, buvo apribota įmonių pasirinkimo laisvė žvejoti ten, kur, jų nuomone, joms atrodytų naudingiausia, todėl gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojant ir su kitais Baltijos jūros priekrantėje žvejojančiais ūkio subjektais, kuriems paskirti barai savo plotu yra gerokai didesni. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymas laikytinas diskriminuojančiu atskirus subjektus ar jų grupes.

Rėmėsi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, kad Taryba Nutarime atitinkamą rinką apibrėžė kaip Lietuvos Respublikos žvejybos laivų veiklą Baltijos jūroje Europos Bendrijos vandenyse, susijusią su žuvų gaudymu, laikymu ir gabenimu, siekiant ją parduoti. Nurodė, kad žvejybos Baltijos jūros priekrantėje sąvokos įtvirtinimas įstatymuose neleidžia išskirti šios žvejybos teritorijos į atskirą geografinę rinką pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalį. Nukreipė į Tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintų Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 6 punktą. Pažymėjo, kad pareiškėjai įrodinėjo, jog yra dvi atskiros rinkos ir tai patvirtina Baltijos jūros priekrantei ir atvirajai Baltijos jūros daliai taikomos skirtingos žvejybos reguliavimo priemonės, ką, jų manymu, pagrindžia atitinkamų teisės aktų nuostatos: atvirojoje Baltijos jūros dalyje nustatomi žvejybos draudimo periodai; Baltijos jūros priekrantėje draudžiama traluoti; priekrantės žvejams netaikomos nuostatos dėl menkių pirminio pardavimo aukciono būdu; nereikalaujama laivuose iki 15 m ilgio įdiegti palydovinio ryšio laivų stebėjimo sistemos; laivams iki 8 m ilgio netaikomas reikalavimas pildyti ES pavyzdžio žvejybos žurnalus; toks rinkų skaidymas įtvirtintas Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programoje; 2006 m. liepos 27 d. Tarybos reglamente Nr. 1198/2006 dėl Europos žuvininkystės fondo (toliau – ir Reglamentas Nr. 1198) apibrėžta, kas yra mažos apimties priekrantės žvejyba; remiant žvejybos nutraukimą, taikomos skirtingos kompensacijos skaičiavimo formulės; skiriasi žvejybos laivų senų variklių keitimo į naujus reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjų nurodyti žvejybos reikalavimai vienais atvejais taikomi visiems Baltijos jūroje žvejojantiems laivams, kitais atvejais reikalavimai susiję ne su žvejybos teritorija, o su techniniais laivų parametrais, o kai kurie nurodyti reikalavimai iš viso nepatenka į nustatyto pažeidimo apimtį, ir konstatavo, kad nė viena iš nurodytų sąlygų nepagrindžia Baltijos jūros baseino išskaidymo į dvi rinkas ir nė vienas teisės aktas neįtvirtina atskirų geografinių rinkų nurodytų reguliavimo priemonių pagrindu. Padarė išvadą, jog Taryba atitinkamą rinką nagrinėjamoje byloje apibrėžė teisingai.

Sprendė, kad konkurencijos sąlygos Baltijos jūros priekrantės zonoje ir atvirojoje Baltijos jūroje atsiranda dėl tų teisės aktų nuostatų, kurios Nutarime buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, todėl tokie konkurencijos sąlygų skirtumai vertintini ne kaip prielaidos geografinėms rinkoms atskirti, o kaip aplinkybės, kurios patvirtina, kad buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Rėmėsi Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi ir nurodė, kad ji leidžia Ministerijai nustatyti specialius reikalavimus, tačiau tokie reikalavimai negali pažeisti Konkurencijos įstatymo. Pažymėjo, jog šia teisės norma negalima pateisinti bet kokių reikalavimų nustatymo, jei jie pažeidžia konkurencijos laisvę.

Padarė išvadą, kad Laivų registravimo taisyklių 8 punktas ir 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, todėl Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą ir Nutarimo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81 straipsnį, nes neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nenustatė visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių.

2. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai išsiaiškino Žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatytus verslinės žvejybos Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir priekrantės žvejybos specialius reikalavimus.

3. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tik nustačius atitinkamų aplinkybių visumą, tačiau iš skundžiamo sprendimo matyti, kad nė viena iš jų nebuvo nustatyta.

4. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir Taryba turėjo analizuoti ir pagrįsti, kad dėl pareiškėjų sprendimų atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, tačiau nagrinėjamu atveju atitinkama rinka buvo apibrėžta neteisingai, nes tuo atveju, jeigu jūrų vandenys yra suprantami kaip ES valstybių narių vidaus vandenims nepriklausantys vandens telkiniai, tai geografinė rinka yra visa Baltijos jūra. Jeigu tai būtų argumentas vertinant geografinę rinką, tai į ją turėtų įeiti ir kiti jūrų vandenys, ne tik Baltijos jūra.

5. Akcentuoja, jog laivo plaukiojimo rajonas nebūtinai turi sutapti su jo žvejybos rajonu. Pažymi, kad žvejybos leidimų išdavimas yra kiekvienos ES valstybės narės kompetencija, šio klausimo ES teisės aktai nereglamentuoja. Mano, kad Taryba neturėtų nagrinėti galimos konkurencijos apribojimo, jeigu jis kyla iš ES teisės aktų. Reglamento Nr. 2371 9 straipsnis nustato, kad valstybės narės gali imtis žūklės rajonų išteklių apsaugos ir valdymo nediskriminuojančių priemonių bei mažinti žvejybos poveikį jūros ekosistemų apsaugai 12 jūrmylių zonoje nuo savo bazinių linijų ir kad šios priemonės turi būti ne mažiau griežtos už esamus Bendrijos teisės aktus. Teigia, kad nėra reikalinga minėtas nuostatas perkelti į Žuvininkystės įstatymą.

6. Vertina, jog, nustatant Baltijos jūros priekrantės akvatorijos barus, konkurencija tarp žvejybinių laivų nėra ribojama, kadangi yra skiriama nustatyto dydžio žuvies kvota, kurios negalima viršyti, be to, nuo pačios įmonės priklauso, ar ta žuvies kvota bus sužvejota, ar ne.

Kiti pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jų prašymo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir pasisakė ginčytais klausimais, todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistas ABTĮ 81 straipsnis.

Kiti atsakovo atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjų prašymą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodo, kad jį palaiko.

Kiti tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė atsiliepimų į pareiškėjų apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos Konkurencijos Tarybos 2008 m. liepos 10 d. nutarimo Nr. 2S-17 ,,Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos priimtų teisės aktų ir sprendimų, reglamentuojančių žvejybą Baltijos jūroje, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ dalies teisėtumo (Konkurencijos tarybos byla Nr. 2.1-11, T 2, b.l. 88-97).

Apeliantai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir Žuvininkystės departamentas prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, kurio pavadinimas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 3D-259 pagrindu pakeistas į Žuvininkystės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ginčija Nutarimą toje dalyje, kurioje Konkurencijos taryba pripažino, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. 3D-551 ,,Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“, taip pat Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių, patvirtintų Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2006 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. V1-6, 8 punktas (Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2007 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. V1-23 redakcija) pažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir įpareigojo neteisėtas nuostatas panaikinti arba pakeisti taip, kad jos neprieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymui.

Apeliantai iš esmės nesutinka su byloje nustatyta atitinkama rinka, taip pat mano, jog konkurencijos teisės pažeidimas buvo konstatuotas nenustačius visų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatoje ,,Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ yra išreikštas šalies ekonominį pagrindą apibrėžiantis konstitucinis principas. Oficiali konstitucinė doktrina ūkinės veiklos laisvę apibrėžia kaip teisę turėti nuosavybę, teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą, gyvenamąją vietą, tai pat sutarčių laisvę, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Taigi asmens ūkinės veiklos laisvės garantijos yra neatsiejamos nuo sąžiningų sąlygų veikti atitinkamoje rinkoje egzistavimo.

Kita vertus, ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ūkinės veiklos laisvė priskiriama prie viešųjų laisvių, kurias įgyvendinant paliečiami visuomenės interesai, ir todėl jos paprastai labiau reglamentuojamos už asmens laisves (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai). Valdžios taikomi poveikio rinkai būdai ir priemonės, vykdomas ūkinės veiklos reguliavimas turi atitikti konstitucinius ūkinės veiklos ribojimo pagrindus, teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Lietuvos Respublikos Konstitucija įpareigoja valstybę taip reguliuoti ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas, be kita ko, neturi pažeisti sąžiningos konkurencijos laisvės imperatyvo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija suponuoja, kad ūkinės veiklos draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Ši garantija taip pat nustato draudimą viešojo administravimo institucijoms, reguliuojančioms ūkinę veiklą, priimti sprendimus, iškreipiančius ar galinčius iškreipti sąžiningą konkurenciją.

Konstitucinės justicijos analizė leidžia teigti, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu laikomąsi šių sąlygų: pirma, tai daroma įstatymu; antra, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; trečia, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; ketvirta, yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Konstituciniai sąžiningos konkurencijos ir ūkinės veiklos laisvės principai bei jų ribojimo pagrindai įtvirtinami ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme. Šio įstatymo 4 straipsnis nustato viešojo administravimo institucijų pareigas užtikrinant sąžininingos konkurencijos sąlygas. Ministerijos ir Departamento teisės aktų tyrimo metu Konkurencijos taryboje galiojusio Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnis (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099 redakcija) nustatė, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Vertinant, ar Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimus, turi būti nustatoma, ar Ministerija ir Departamentas, nustatydami analizuojamą teisinį reguliavimą, nepažeidė konstitucinių nuostatų dėl ūkinės veiklos reguliavimo pagrindų ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo reikalavimų.

Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių 8 punkte nustatyta, kad pirmajam žvejybos laivų segmentui priskiriami laivai, turintys teisę žvejoti Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje iki 20 m gylio izobatos bei atitinkantys vieną iš šių reikalavimų: kurių bendras ilgis ne didesnis kaip 12,00 m ir pagrindinio variklio galia ne didesnė nei 150 kW; iki 2007 m. sausio 1 d. registruoti Rejestre, kurių bendras ilgis nuo 12,00 m iki 15,00 m ir pagrindinio variklio galia ne didesnė nei 150 kW. Šių taisyklių sisteminė analizė bei minėtos teisės normos turinys leidžia teigti, jog žvejybos laivams, priskiriamiems pirmajam segmentui, nėra leidžiama žvejoti teritorinėje jūroje už 20 m gylio izobatos. Tai reiškia, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra nustatomas teritorijos, kurioje žvejybos laivas gali žvejoti ir atitinkamai ūkinės veiklos subjektas gali veikti, ribojimas. Konkurencijos taryba pripažino, kad minėtose taisyklėse įtvirtintas draudimas pirmajam segmentui priskirtiems žvejybos laivams žvejoti toliau už 20 m izobatos ribos, neatitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo reikalavimų.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu ,,Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ Baltijos jūros priekrantė suskirstyta į žvejybos barus, šiuo įsakymu patvirtintos tokių barų ribos. Pagal šį teisės aktą, priekrantėje žvejojančioms įmonėms leidžiama užsiimti versline žvejyba tik tame priekrantės bare, kuriam įmonė priskirta. Konkurencijos taryba tokį teisinį reguliavimą pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymui.

Atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu minėtas teisinis reguliavimas nėra pakitęs.

Vertinant, ar tam tikras teisinis reguliavimas nustato sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančius ūkinės veiklos apribojimus veikti toje pačioje rinkoje ūkine veikla užsiimantiems subjektams, būtina apibrėžti atitinkamą rinką ir nustatyti ūkio subjektus, kurie toje rinkoje veikia. Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą, nustatė, kad nagrinėjamu atveju atitinkama rinka - Lietuvos Respublikos žvejybos laivų veikla Baltijos jūroje Europos Bendrijos vandenyse, susijusi su žuvų gaudymu, laikymu ir gabenimu, siekiant ją parduoti.

Apibrėžiant atitinkamą rinką, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo bei Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 17 ,,Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“ nuostatomis, pagal kurias atitinkama rinka nustatoma apibrėžiant prekės ir geografinę (teritorinę) rinką.

Apeliantai, nesutikdami, su tuo, kad atitinkama prekės rinka yra Lietuvos Respublikos žvejybos laivų veikla, susijusi su žuvų gaudymu, laikymu ir gabenimu turint tikslą ją parduoti, nurodo, kad negalima nagrinėti visų žuvų rūšių, kaip prekės rinkos, apskritai, kadangi Lietuvos žvejybos laivų žvejojamos žuvų rūšys viena kitai nėra konkurencingos, menkės yra griežtai kvotuojama žūvų rūšis, taip pat taikomi sugriežtinti žvejybos kontrolės reikalavimai, šių žuvų rūšiai taikomas 2007 m. rugsėjo 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1098/2007, menkių žvejybai išduodami specialūs leidimai, privalomai sudaromas laivų, turinčių teisę žvejoti menkes, sąrašas, atskiros žuvų rūšys žvejojamos specializuotais žvejybos įrankiais, pelaginių žuvų rūšių didelė dalis naudojama žuvų miltų gamybai, o ne žmonių vartojimui.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje atitinkama prekės rinka apibrėžiama, kaip visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Nors Konkurencijos taryba neatliko tyrimų dėl to, ar menkė nagrinėjamu atveju gali sudaryti atskirą prekės rinką vadovaujantis Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarime Nr. 17 ,,Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“ įtvirtintais atitinkamos rinkos vertinimo kriterijais, t.y. paklausos pakeičiamumo (vartotojų požiūrio atžvilgiu), pasiūlos pakeičiamumo (gamintojo požiūrio atžvilgiu) bei potencialios konkurencijos aspektais, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su Konkurencijos tarybos pozicija, kad nebuvo tikslinga prekės rinką nagrinėjamu atveju išskirti į atskiras dalis pagal žuvų rūšis, žvejybos būdus ar galutinę žuvų paskirtį.

Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklės bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymas ,,Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ taikomi žvejybos laivams, kurie žvejoja žuvį. Tai reiškia, kad į minėtų teisės aktų reguliavimo sritį patenka visi ūkio subjektai, kurie žvejoja žuvį Baltijos jūroje, nedarant jokių išimčių ar nenustatant kitokių nuostatų dėl ūkio subjektų žvejojamų konkrečios žuvies rūšies ar rūšių. Šiuo atveju svarbu ne tai, kad vienai žuvies rūšiai yra skiriamos kvotos, o kitai – ne, bet tai, jog minėtuose teisės aktuose įtvirtinti ūkinės veiklos suvaržymai adresuojami tiek menkes žvejojančiam laivui, tiek lašišas žvejojančiam laivui, tiek ir bet kurią kitą žuvį žvejojančiam laivui. Taigi į atitinkamą konkurencinę aplinką patenka bet kokias žuvis žvejojantys laivai (ūkinės veiklos subjektai).

Negalima sutikti ir su apeliantų argumentu, jog nagrinėjamu atveju Baltijos jūra negali būti apibrėžta kaip viena geografinė rinka, o nagrinėjami viešojo administravimo institucijų priimti teisės aktai, reguliuojantys žvejybą Baltijos jūroje, turi būti vertinami atsižvelgiant į dvi skirtingas geografines rinkas: priekrantės ir atviros Baltijos jūros geografines rinkas. Pažymėtina, jog teisėjų kolegijos vertinimu, konkurencinė erdvė, kurioje veikia ūkine veikla užsiimantys subjektai, turi būti nustatoma atsižvelgiant į konkurenciją reglamentuojančias teisės normas bei į tikslus, kuriuos apibrėžia konkurencijos teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos, t.y. atitinkama geografinė rinka turi būti apibrėžiama išimtinai Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo kontekste ir atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalies prasmę ir paskirtį. Šioje teisės normoje geografinė rinka apibrėžiama kaip teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis. Atsižvelgiant į pateiktą įstatyminį geografinės rinkos apibrėžimą, pasakytina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, verslinės žvejybos leidimus žvejoti jūrų vandenyse išduoda ir panaikina Žemės ūkio ministerijos įgaliota institucija. To paties įstatymo 2 straipsnio 4 punktas jūrų vandenis apibrėžia kaip Europos Sąjungos valstybių narių vidaus vandenims, tarpiniams vandenims ir ne Europos Sąjungos valstybių narių vidaus vandenims nepriklausančius vandens telkinius. Minėtos nuostatos reiškia, jog įstatymais versline žvejyba yra leidžiama užsiimti tiek Baltijos jūros priekrantėje, tiek teritorinėje, tiek atviroje Baltijos jūroje, o leidimai išduodami žvejoti visuose jūrų vandenyse. Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog Europos Komisija kiekvienais metais Lietuvai skiria žuvų kvotas Baltijos jūroje, kurios nustatytos Europos Tarybos reglamentuose (Konkurencijos tarybos bylos Nr. 2.1–11, T 2, b.l. 66). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog Europos Komisija, skirdama žuvų kvotas, išskiria Baltijos jūrą į atskiras teritorijas ir nustato kiekvienai iš jų skirtingus leidžiamų žvejoti žuvų limitus. Tokia aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste vertintina, kaip pagrindžianti, kad Baltijos jūra šiuo atveju sudaro vieną geografinę rinką.

Apeliantai savo abejones dėl tokios geografinės rinkos apibrėžimo, be kita ko, grindžia tuo, kad Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 11 punktas įtvirtina priekrantės žvejybos sąvoką, Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programoje jūrų žuvininkystė išskaidoma į žvejybą tolimuosiuose rajonuose, atviroje Baltijos jūroje ir jos priekrantėje, Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymas leidžia kompetentingai institucijai nustatyti verslinės žvejybos teritorinėje jūroje ir priekrantės zonoje specialius reikalavimus, Baltijos jūros priekrantei ir atvirai Baltijos jūros daliai taikomos skirtingos žvejybos reguliavimo priemonės. Kaip minėta, atitinkama rinka apibrėžiama atsižvelgiant tik į Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo paskirtį, todėl vien tai, jog Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymas išskiria sąvoką ,,priekrantės žvejyba“ nesudaro prielaidų tvirtinti, jog ši žvejybos teritorija sudaro atskirą rinką. Pažymėtina, kad apibrėžiant tam tikrą rinką, atsižvelgiama į nagrinėjamos prekės rinką, ūkio subjektus, panašias konkurencijos sąlygas ir kitas aplinkybes, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra svarbu, kaip apibrėžiamos tam tikros teritorijos kituose teisės aktuose, jeigu teritorijų atskyrimas yra paremtas kitokiais nei konkurencijos teisėje taikomais vertinimo kriterijais ir jeigu dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog būtent šiose atskirose teritorijose konkuruoja ūkio subjektai.

Teisėjų kolegija pastebi, kad specialių reikalavimų, taikomų žvejybai tam tikroje teritorijoje, egzistavimas nebūtinai sąlygoja šių teritorijų išskyrimą į atskiras rinkas. Be to, nustatant vieną iš atitinkamos rinkos kriterijų – panašias konkurencines sąlygas, turėtų būti vertinama ir tai, ar šis kriterijus būtų tenkinamas, jeigu nebūtų tam tikrų teisiniu reguliavimu įtvirtintų skirtingų ūkinės veiklos sąlygų. Šiuo atveju teisėjų kolegija visiškai sutinka su Konkurencijos tarybos ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad skirtingos konkurencijos sąlygos kaip tik ir atsirado nuostatų, kurios šioje administracinėje byloje yra vertinamos atitikimo konkurencijos teisei požiūriu, pagrindu. Taip pat pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodomos skirtingos žvejybos reguliavimo priemonės (atviroje jūroje nustatomi žvejybos draudimo periodai, priekrantėje draudžiama traluoti, priekrantės žvejams netaikomos nuostatos dėl menkių pirminio pardavimo aukcionu būdu, nereikalaujama laivuose iki 15 m ilgio įdiegti palydovinio ryšio laivų stebėjimo sistemos, laivams iki 8 m ilgio netaikomas reikalavimas pildyti ES pavyzdžio žvejybos žurnalų, remiant žvejybos nutraukimą visam laikui, taikomos skirtingos kompensacijos skaičiavimo formulės) yra susijusios su techninėmis laivų savybėmis, administracinėmis procedūromis, be to, kai kurios iš šių reguliavimo priemonių, atsižvelgiant į ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų nuostatas, yra adresuojamos tiek laivams, žvejojantiems priekrantės, tiek atviros Baltijos jūros teritorijoje. Dėl nurodytų priežasčių nėra teisinių prielaidų konstuoti, jog nagrinėjamu atveju priekrantės teritoriją būtų galima išskirti į atskirą geografinę rinką.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju apeliantų keliamas ginčas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo yra nepagrįstas ir dėl to, jog Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti, teisėjų kolegijos vertinimu, pakanka nustatyti, jog ūkio subjektai konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminacinių ir sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančių ribojimų, t.y. rinkos apibrėžimui yra taikomi specifiniai, minimalūs reikalavimai. Tai, kad žvejybos įmonės, veikiančios priekrantės teritorijoje, galėtų bei norėtų žvejoti ir už 20 m gylio izobatos ir tokiu būdu sudaryti konkurencingesnes sąlygas teritorinėje jūroje už 20 m gylio izobatos ir atviroje Baltijos jūroje žvejojantiems ūkio subjektams, patvirtina bylos medžiaga pagrįstos aplinkybės: Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos skundas Konkurencijos tarybai (Konkurencijos tarybos bylos Nr. 2.1–11, T 1, b.l. 1-2), apeliantų prašyme pirmosios instancijos teismui nurodoma aplinkybė, kad laivus, turinčius technines galimybes plaukioti ir už 20 m izobatės, kelios priekrantėje žvejonačios įmonės įsigijo tik praėjusiais metais, pakeisdamos jais kelis turėtus mažesnės talpo laivus (T 1, b.l. 12), pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio 1 d. posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos atstovo paaiškinimas, kad turi visus reikiamus dokumentus, kurie išduodami didiesiems laivams (T 1, b.l. 180), Konkurencijos tarybos surinkti įrodymai dėl laivų, priskiriamų pirmajam segmentui, techninių charakteristikų. Vadinasi, žvejyba užsiimantys ūkio subjektai priekrantės teritorijoje ir ūkio subjektai, veikiantys teritorinėje jūroje už 20 m gylio izobatos bei atviroje Baltijos jūroje, negal būti laikomi negalinčiais konkuruoti vieni su kitais.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Konkurencijos taryba tinkamai ir pagrįstai nagrinėjamu atveju nustatė atitinkamą rinką ir nurodė, jog ji apima Lietuvos Respublikos žvejybos laivų veiklą Baltijos jūroje Europos Bendrijos vandenyse, susijusią su žuvų gaudymu, laikymu ir gabenimu, siekiant ją parduoti, t. y. ir ūkio subjektai, kurie žvejoja priekrantės teritorijoje (iki 20 m gylio izobatos), ir ūkio subjektai, kurie žvejoja už 20 m gylio izobatos, veikia vienoje rinkoje.

Kadangi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas gali būti konstatuotas tik tuomet, kai nustatoma trijų sąlygų visuma: 1) sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A²-32/2007), šioje administracinėje byloje nagrinėjamos ir Konkurencijos tarybos pripažintos prieštaraujančiomis Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui teisės normos, susijusios su versline žvejyba Baltijos jūroje, taip pat turėtų atitikti šias sąlygas.

Pagal Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių 7 punktą, visi laivai Žvejybos laivų rejestre turi būti išskiriami į tris laivų segmentus. Šių taisyklių 8 punktas, kaip minėta, numatė, jog pirmajam žvejybos laivų segmentui priskiriami laivai, turintys teisę žvejoti Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje iki 20 m gylio izobatos bei atitinkantys vieną iš šių reikalavimų: kurių bendras ilgis ne didesnis nei 12,00 m ir pagrindinio variklio galia ne didesnė nei 150 kW; iki 2007 m. sausio 1 d. registruoti Rejestre, kurių bendras ilgis nuo 12,00 m iki 15,00 m ir pagrindinio variklio galia ne didesnė nei 150 kW. Antrajam žvejybos laivų segmentui priskiriami laivai, turintys teisę žvejoti Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje už 20 m gylio izobatos ir atviroje Baltijos jūroje, kurių bendras ilgis didesnis nei 12,00 m ir pagrindinio variklio galia ne didesnė nei 1200 kW, taip pat Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakyme Nr. V1-13 „Dėl žvejybos laivo įregistravimo“ (kartu su 2005 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. V1-54, 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V1-71) nurodytas laivas. Pagal šių taisyklių 12 punktą, laivai gali žvejoti tik žvejybos laivų segmentui, kuriam jis priskirtas, nustatytuose žvejybos rajonuose, išskyrus minėtame punkte nustatytas išimtis.

Galimybė skirstyti laivus pagal jų ilgį ir pagrindinio variklio galią nustatyta 1998 m. rugsėjo 30 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 2091/98 dėl Bendrijos žvejybos laivyno suskirstymo segmentais ir žvejybos pastangų įgyvendinant daugiametes orientavimo programas, todėl teisėjų kolegija nekvesionuoja tokio segmentavimo teisėtumo, tačiau pažymi, kad šiuose teisės aktuose numatytas žvejybos laivų segmentavimas siejamas ne su leidimu tam tikram laivų segmentui žvejoti tik tam tikroje teritorijoje, o su būtinybe stebėti atitinkamų segmentų žvejybos eigą. Todėl Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių 8 punkto neatitikimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams vertintinas tuo požiūriu, jog verslinės žvejybos laivų segmentavimas yra susietas su draudimu žvejoti teritorijoje, kuri nėra priskirta tam segmentui, kuriam pagal Rejestrą priklauso žvejybos laivas.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių 8 punktas laikytinas diskriminacinio pobūdžio.

Administracinių bylų jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad privilegijų teikimas arba atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos kontekste sietinas su vienodų ūkinės veiklos vykdymo sąlygų užtikrinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-441/2009). Minėto Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių 8 punto analizė leidžia teigti, jog pirmajam žvejybos segmentui gali priklausyti ne tik žvejybiniai laivai, kurių ilgis yra iki 12 m, bet ir žvejybiniai laivai, kurių ilgis yra iki 15 m, o antrajam segmentui priklauso laivai, kurių ilgis didesnis negu 12 m, todėl nepaisant to, kad laivo ilgis yra 13, 14 ar 15 m, tačiau dėl jo priskyrimo pirmajam segmentui, jam nėra leidžiama žvejoti antrajame segmente, nors jis atitinka šiam segmentui priklausančių laivų reikalavimus ir yra tiek pat techniškai pajėgus žvejoti šioje teritorijoje. Be to, teisiškai nepagrįsta ir tai, kad apskritai teisės aktų reikalavimus galintys atitikti ir techniškai pajėgūs laivai, nors jų ilgis yra ne didesnis kaip 12 m (todėl priklauso pirmajama segmentui), negali žvejoti Baltijos jūroje už 20 m gylio izobatos vien dėl jo priskyrimo pirmajam segmentui. Konkurencijos taryba tyrimo metu nustatė, kad priekrantėje žvejojančių laivų techninės charakteristikos leidžia plaukioti Baltijos jūra nutolstant nuo prieglobsčio uosto ir iki 30 jūrmilių, ir iki 50 jūrmilių (Konkurencijos tarybos bylos Nr. 2.1–11, T 1, b.l. 171, 181, T 2, b.l. 97). Konkurencijos taryba, remdamasi Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos bei Žemės ūkio ministerijos pateiktais duomenimis, taip pat nustatė, kad laikantis ilgametės menkių sugavimų tradicijos, priekrantėje žvejojantiems laivams skiriama 5 procentai visos Lietuvai skirtos menkių žvejybos kvotos (Konkurencijos tarybos bylos Nr. 2.1–11, T 2, b.l. 70, 90), o likę 95 procentai skiriami atviroje Baltijos jūroje žvejojančioms įmonėms (Konkurencijos tarybos bylos Nr. 2.1–11, T 2, b.l. 90). Konkurencijos taryba išsiaiškino, jog tyrimo metu Baltijos jūros priekrantėje iš viso žvejojo 98, o atviroje Baltijos jūroje – 17 žuvų išteklių naudotojų (Konkurencijos tarybos bylos Nr. 2.1–11, T 2, b.l. 90). Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog žuvų ištekliai atviroje Baltijos jūroje yra gausesni, joje veikia daug mažesnis kiekis ūkio subjektų negu priekrantėje, todėl galima konstatuoti, kad viešojo administravimo institucijos priimtas teisės aktas, konkrečiai Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių 8 puntas, diskriminuoja pirmajam segmentui priskirtus versline žvejyba užsiimančius ūkio subjektus tų subjektų, kurie turi teisę žvejoti daug didesnėje teritorijoje (tai patvirtina Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu patvirtinta Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo schema) ir pagauti didesnius žuvies kiekius, atžvilgiu (antrojo segmento žvejybos laivų atžvilgiu). Tokiu būdu, t.y. pirmajam segmentui priskiriamiems laivams leidžiant žvejoti tik šio segmento teritorijoje, privilegijuojami antrajam segmentui priskiriami laivai. Atsižvelgdama į tai, kad pirmajam segmentui priskiriamų laivų (ūkio subjektų) teisių apimtis yra siauresnė už antrajam segmentui priskirtų laivų (ūkio subjektų), teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie ūkio subjektai, veikiantys vienoje rinkoje, yra ne vienodoje padėtyje, kas lemia, jog nėra užtikrinamos vienodos ūkinės veiklos vykdymo sąlygos.

Sprendžiant, ar tokia minėtų subjektų nevienoda teisinė padėtis sąlygoja ir antrąją Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatatymo 4 straipsnio pažeidimo sąlygą – dėl to atsiranda ar gali atsirasti konkrencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, pasakytina, jog Konkurencijos tarybos nustatytu pažeidimu mažinamos pirmajam segmentui priskiriamų laivų naudotojų (ūkinės veiklos subjektų) galimybės konkuruoti verslinės žvejybos rinkoje. Vienų žvejybos įmonių išskyrimas kitų atžvilgiu, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai sukuria skirtingas konkurencijos sąlygas nagrinėjamoje rinkoje.

Teisėjų koelgija taip pat konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Apeliantai laikosi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių 8 punktas buvo įtvirtintas siekiant apsaugoti jautrią priekrantės ekosistemą ir Baltijos jūros priekrantės įmonių žvejybos plotus nuo didžiųjų įmonių veiklos, nes neįvedus minėto apribojimo, priekrantėje tinklais ir ūdomis galėtų žvejoti visi didieji laivai, be to, tokių taisyklių nustatymą sąlygojo 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2371/2002 nustatyti tikslai: Europos Bendrijos vykdoma bendroji žuvininkystės politika turi garantuoti, kad gyvieji vandens ištekliai būtų naudojami užtikrinant tausojančias ekonomines, aplinkos ir socialines sąlygas.  Su tokiais apeliantų argumentais sutikti negalima.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog santykiai, susiję su konkuravimo sąlygų tam tikroje rinkoje (tam tikrame ūkio sektoriuje) nustatymu, turi būti reguliuojami įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju skirtingų konkurencinių sąlygų nustatymo Lietuvos Respublikos įstatymai (taip pat Europos Sąjungos teisės aktai) nepagrindžia. Nei Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymas, nei Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programa, nei Europos Sąjungos teisės aktai nenurodo, jog vykdantiems priekrantės žvejybą, žvejyba kituose jūrų vandenyse turi būti draudžiama. Todėl apribojimas žvejybos laivams, priskiriamiems pirmajam segmentui, tačiau techniškai pajėgiems žvejoti ir už 20 m gylio izobatos, nėra įstatymiškai pagrįstas. Būtinybė mažesniuosius laivus apsaugoti nuo didesniųjų laivų veiklos taip pat nėra įtvirtinta įstatymo lygmeniu, todėl toks apeliantų argumentas laikytinas abstraktaus pobūdžio. Be to, Žuvininkystės departamento atstovas Konkurencijos tarybos tyrimo metu patvirtino, jog tokio Lietuvos Respublikos įstatymo, kuris draudžia mažiesiems laivams žvejoti už 20 m gylio izobatos, nėra, taip pat nenurodė nei vieno Europos Sąjungos teisės akto, kuris tokį draudimą įtvirtintų (Administracinė byla Nr. A⁵⁰²-539/2010, T 1, b.l. 102). Tokios valstybiniu reguliatoriumi sukurtos konkurencinės aplinkos nagrinėjamu atveju nepateisina ir kiti apeliantų nurodomi tikslai, nustatyti įstatymuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, žvejybos išteklių priekrantės teritorijoje saugojimo tikslas, be kita ko, įtvirtintas Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, gali būti pasiektas ir nenustatant aukščiau aptartų diskriminacinio ir sąžiningos konkurencijos reikalavimus paneigiančio teisinio reguliavimo. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad leidimas techniškai pajėgiems laivams žvejoti už 20 m gylio izobatos ribos kaip tik leistų sumažinti priekrantėje žvejojančių laivų skaičių ir taip sumažinti šiai specifinei zonai daromą žalą. Byloje nenustatyta, kokiu būdu jautri priekrantės ekosistema yra saugoma pirmojo segmento laivams neleidžiant žvejoti už jos ribų. Aplinkybių, dėl kurių būtų galima pateisinti nustatytą konkurencijos ribojimą, t.y. apsaugoti kitą konstituciškai ir visuomeniškai svarbią vertybę, teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Jau minėta, kad bet kokios priemonės, nustatančios tam tikros ūkinės veiklos reguliavimą, turi būti proporcingos siekiamiems tikslams. Aptariamo ūkinės veiklos ribojimo nustatymas verslinės žvejybos laivams, priskiriamiems pirmajam segmentui, atžvilgiu yra ne tik neproporcingas, bet ir netikslingas, kadangi tokio ribojimo nenustačius, tikslas apsaugoti jautrią priekrantės ekosistemą būtų pasiektas didesniu mastu. Be to, Konkurencijos tarybos nutarimo neteisėtumo nepagrindžia ir apeliantų argumentas, jog nustatytu teisiniu reguliavimu siekiama apsaugoti priekrantės teritoriją nuo didžiųjų laivų veiklos. Konkurencijos tarybos nutarime konstatuota, kad draudimas didiesiems laivams žvejoti teritorinėje jūroje iki 20 m gylio izobatos įtvirtinimas neprieštarautų Konkurencijos įstatymui, kadangi būtų grindžiamas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi – konkurencijos apribojimas sąlygotas įstatymuose įtvirtintu priekrantės teritorijos saugojimo tikslų įgyvendinimo. 

Vertinant aptariamos valstybinio reguliavimo priemonės teisėtumą, taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos žvejybos laivų registravimo žvejybos laivų rejestre, licencijų žvejybos laivams išdavimo, valdymo ir atšaukimo taisyklių 12.1 punktu, laivams, priskirtiems antrajam žvejybos laivų segmentui, leidžiama žvejoti ir kitų jūrų vandenyse, jeigu tam pritaikytos žvejybos laivo techninės galimybės ir žuvų išteklių naudotojas komerciniais pagrindais įsigyja žvejybos kvotas kitų jūrų vandenyse. Ši nuostata nagrinėjamos bylos kontekste leidžia teigti, jog antrajam segmentui priskiriamiems laivams leidžiant žvejoti ir trečiajame segmente, nėra užkertamas kelias pasiekti apeliantų nurodomus tikslus, t.y. užtikrinti žuvų išteklių apsaugą ir kontrolę, informacijos apie žuvų migraciją gavimą, sumažinti žvejybos poveikį jūrų ekosistemoms ir kt. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju teisinis reguliavimas, kai vienų subjektų atžvilgiu ūkinės veiklos ribojimas grindžiamas tam tikrų tikslų užtikrinimo motyvu, tačiau kitų subjektų atžvilgiu panašioje situacijoje šie tikslai nėra svarbūs, negali būti laikomas pagrįstu. Tai, manytina, tik patvirtina, jog deklaruojami tikslai gali būti pasiekiami ir netaikant ūkinės veiklos apribojimo tokiu mastu, kuris iškraipytų konkurenciją ir užkirstų galimybes dalyvauti lygioje konkurencinėje kovoje.       

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog draudimas pirmajam segmentui priskiriamiems, teisės aktų reikalavimus atitinkantiems ir techniškai pajėgiems laivams žvejoti už 20 m gylio izobatos neatitinka ūkinės veiklos ribojimo pagrindų, todėl pripažintinas neteisėtu.

Konkurencijos tarybos tirtu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 3D-551 ,,Dėl Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų nustatymo“ Baltijos jūros priekrantės teritorija suskirstyta į barus (pagal įsakymu patvirtintą schemą). Šiuo įsakymu nurodyta, kad naudotojai Baltijos jūros priekrantėje žvejotų tik jiems priskirtuose žvejybos baruose. Teisėjų kolegija, vertindama, ar minėtas viešojo administravimo institucijos teisės aktas, reguliuojantis verslinę žvejybą, nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, pažymi, kad atviroje Baltijos jūroje žvejojančių ūkio subjektų veiklos teritorijos į barus nėra suskirstytos, iš minėtu įsakymu patvirtintos Baltijos jūros priekrantės žvejybos barų ribų schemos matyti, kad barai yra nevienodo dydžio (skirtingi barai nuo kranto nutolsta nuo 2 km iki 12 km), todėl, kaip nustatė Konkurencijos taryba, kai kurių barų plotai skiriasi net iki 20 kartų, apeliantai nurodė, kad kiekvienam barui priskiriamos konkrečios žvejybos įmonės, o barai buvo suskirstyti pagal priekrantės žvejų bendruomenės gyvenamąją vietą. Šių aplinkybių visuma leidžia teisėjų kolegijai prieiti prie išvados, kad priekrantėje žvejojančių ir ūkine veikla užsiimančių subjektų teisių ir galimybių vystyti verslą apimtis yra skirtinga priklausomai nuo to, kuriam barui tas ūkio subjektas yra priskirtas. Tokiu būdu, be kita ko, gali susidaryti situacija, kad tam tikram barui priskirtas žvejybinis laivas ilgą laiką gali apskritai nepagauti žuvies, jeigu ji neatplauks į tą barą, kai kituose baruose veikiantys ūkio subjektai galėtų nuolat žvejoti didelį kiekį žuvies. Taigi teisės normomis žvejybos įmonėms apibrėžus konkrečius jų žvejybos barus, teisėjų kolegijos vertinimu, diskriminuojami tie versline žvejyba užsiimantys ūkio subjektai, kurie ne savo pasirinkimu priskiriami mažesniam priekrantės barui, ir atitinkamai privilegijuojami tie ūkio subjektai, kurie turi teisę žvejoti didesniame baro plote. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I¹-08/2004, aiškindamas bendrąjį diskriminavimo draudimo principą, yra konstatavęs, kad Civilinio kodekso 2.76 straipsnyje įtvirtintas draudimas nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas diskriminacijos tikslais reiškia ir tai, jog toks skirtingų teisių, pareigų ar privilegijų nustatymas nėra objektyviai pateisinamas, t. y. minėtoje teisės normoje yra įtvirtintas draudimas taikyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas juridiniams asmenims, veikiantiems aplinkoje, kuri bei joje veikiantys juridiniai asmenys gali būti palyginti remiantis objektyviais ir nesiskiriančiais kriterijais.

Atsižvelgiant į tai, kad antrajam segmentui priskiriami verslinės žvejybos laivai turi teisę žvejoti už 20 m gylio izobatos ir atviroje Baltijos jūroje, o pirmajam segmentui priskirti laivai – tik priekrantėje ir tik nedidelėje jos dalyje (jam priskirtame bare), yra pagrindo teigti, kad pirmajam segmentui priskiriamus žvejybos laivus valdančių ūkio subjektų veikla itin apribojama. Tokiu būdu valstybiniu reguliatoriumi įtvirtinta privilegijuota antrajam segmentui priskiriamų žvejybos laivų padėtis ir sudarytos skirtingos konkurencinės sąlygos ūkio subjektams, užsiimantiems verline žvejyba skirtinguose priekrantės teritorijos baruose. Aptartas nevienodų ūkinės veiklos sąlygų sudarymas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja įmonių pasirinkimo laisvės žvejoti ten, kur, jų manymu, yra naudingiausia, eliminavimą ir iškraipo konkurenciją. Pakankamo įstatyminio pagrindo tam nėra.

Apeliantai priekrantės teritorijos suskirstymą į barus grindžia siekiu surinkti informaciją apie žuvų migraciją ir tokiu būdu tinkamai vykdyti 2002 m. gruodžio 20 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 2371/2002 nuostatas. Nurodė, kad viena iš priežasčių, lėmusių priekrantės suskirstymą į barus, buvo galimybė tokiu būdu atlikti mokslinius tyrimus, kadangi žvejai pažymi, kuriame bare, kokią ir kiek žuvies pagavo. Su tokiu apeliantų nurodomu skirtingų konkurencinių sąlygų sudarymo pagrindimu teisėjų kolegija nesutinka. Visų pirma, tokių konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje nustatymas nėra neišvengiamas vykdant Lietuvos Respublikos įstatymus. Žuvų migracijos kontrolės funkcijos pirmiausia yra pavestos vykdyti ne ūkine veikla užsiimantiems subjektams, o įgaliotoms viešojo administravimo institucijoms. Pagal Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 3D-501, 7.6.7 punktą, Žuvininkystės departamentas organizuoja mokslo tiriamuosius darbus, pagal šiuo metu galiojančius Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-259, minėtos tarnybos funkcijas apima inter alia taikomųjų žuvininkystės srities tyrimų organizavimas. Be to, viešojo administravimo institucija, imdamasi priemonių savo funkcijoms įgyvendinti, privalo paisyti proporcingumo reikalavimo, atsižvelgti į tai, ar nustatoma priemonė yra būtina tikslams pasiekti (šiuo atveju moksliniams tyrimams organizuoti ir atlikti) ir ar šių tikslų negalima pasiekti nustatant mažiau ūkio subjektų veiklą ribojančias priemones arba apskritai jų nenustatant. Atsižvelgiant į tai, kad ūkio subjektams, kurie veikia už 20 m gylio izobatės ir atviroje Baltijos jūroje, nėra uždedama mokslinių tyrimų našta, priekrantės teritorijos suskirstymas į barus ir juose žvejojantiems ūkio subjektams adresuojamas draudimas žvejoti kitame bare laikytinas diskriminaciniu ir neproporcingu. Taip pat pažymėtina, kad tokios rinkos reguliavimo priemonės įstatymas nenustato, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad kai nėra įstatyminio pagrindo, viešojo administravimo institucija neturi įgaliojimų savo teisės aktu nustatyti tokių pareigų ar draudimų ūkio subjektui. Būtinybės priekrantės teritoriją suskirstyti į barus ir įpareigoti žvejoti tik priskirtame bare, nepagrindžia ir Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymu siekiami tikslai (užtikrinti žuvų išteklius tausojančią žvejybą, jų išsaugojimą bei atkūrimą ir žvejybos kontrolę, atsižvelgiant į ekologines sąlygas, žuvininkystės ekonomiką, žvejų, žuvų augintojų, perdirbėjų bei vartotojų interesus), o siekis stebėti žuvų išteklius bei atlikti mokslinius tyrimus, teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti įgyvendinamas nediskriminacinėmis, proporcingomis ir konkurencijos neiškraipančiomis priemonėmis.   

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, kadangi jis atitinka visas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu taip pat nėra. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Roma Sabina Alimienė

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas