Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Dzedulionio ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatui Gediminui Ramanauskui ir J. Z., atsakovo atstovei Simonai Tolušytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Entum“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (toliau – Taryba) dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Pareiškėja teismui pateikė skundą (b. l. 1–18), kuriame prašo panaikinti 2011-03-31 Tarybos nutarimą Nr. 2S-9 „Dėl prekybos centre „BIG Vilnius“ vykdytos akcijos reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“.

Paaiškino, kad ginčijamu Tarybos nutarimu pareiškėjos televizijoje ir radijo stotyse nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki lapkričio 7 d. skleista reklama, kurioje, be kita ko, teigiama: „<...> Visoms prekėms prekybos centre „BIG Vilnius“ nuolaidos nuo 21 ir net iki 70 procentų <...>“ (toliau – Prekybos centro reklama), pripažinta klaidinančia reklama, pažeidžiančia Reklamos įstatymą.

Nurodo, kad, siekiant pripažinti Prekybos centro reklamą klaidinančia, nepakanka nustatyti, kad ji buvo neteisinga ar neišsami, o būtina nustatyti ir tai, kad šis Prekybos centro reklamos netikslumas buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paveikti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį. Teigia, kad pareiga įrodyti reklamos poveikį vidutinio vartotojo ekonominiam elgesiui tenka Tarybai.

Mano, kad būtina vadovautis administracinės atsakomybės principais, kadangi už Reklamos įstatymo pažeidimus taikomos ekonominės sankcijos siejamos su administracine atsakomybe. Tarybos nutarimas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 1 p. įtvirtinta prezumpcija, kad reklama yra neteisinga, jeigu reklamos davėjas neįrodo kitaip, gali būti taikoma tik vertinant reklamos teisingumą, o ne nustatinėjant reklamos poveikį vidutinio vartotojo ekonominiam elgesiui.

Nurodo, kad reklama nebuvo reklamuojamos konkrečios prekės ar paslaugos, konkrečios prekybos ar paslaugų teikimo vietos, o buvo reklamuojamas visas prekybos centras, t. y. visos jo parduotuvės ir visos jame parduodamos prekės.

Paaiškino, kad pareiškėja neneigia, jog Prekybos centro reklamoje minimos nuolaidos nebuvo taikomos visoms prekybos centro prekėms. Akcijoje nedalyvavo ir nuolaidų netaikė kai kurios prekybos centro prekybos vietos, kai kurioms prekėms nebuvo taikomos Prekybos centro reklamoje minimos nuolaidos, todėl Prekybos centro reklama buvo faktiškai netiksli, t. y. galėjo neatitikti Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. numatytų reklamos teisingumo ar išsamumo kriterijų. Tačiau vien Prekybos centro reklamos neatitikimas teisingumo arba išsamumo kriterijams neleidžia jos laikyti klaidinančia. Būtina nustatyti, kad šis neatitikimas buvo tokio pobūdžio, kad galėjo daryti poveikį vidutinio vartotojo ekonominiam elgesiui. Tai įmanoma padaryti tik įvertinus, kiek vidutiniam vartotojui buvo svarbu tai, kad daliai prekių nuolaidos nebuvo taikomos. Vertinimas, ar netikslumas Prekybos centro reklamoje galėjo daryti poveikį vidutinio vartotojo ekonominiam elgesiui, nėra įmanomas neįvertinus, kiek prekės, kurioms nebuvo taikomos nuolaidos, galėjo būti aktualios vartotojams.

Pažymėjo, kad Taryba neištyrė aplinkybių, kurios yra esminės vertinant Prekybos centro reklamos netikslumo poveikį vidutinio vartotojo ekonominiam elgesiui, nesiaiškino, ar parduotuvės, kurios netaikė nuolaidų, ir prekės, kurioms nebuvo taikytos nuolaidos, galėjo būti aktualios vartotojams, nors įvertinti šią aplinkybę buvo būtina ir įrodinėjimo pareiga šiuo aspektu tenka būtent Tarybai.

Prekybos centro reklamoje minima akcija faktiškai vyko ir daugumai prekių buvo taikomos joje minimos nuolaidos. Nuolaidos netaikytos tik nedidelei daliai prekių, todėl Taryba turėjo pareigą įrodyti, kad būtent dėl šio netikslumo Prekybos centro reklama galėjo suklaidinti vartotojus.

Pareiškėjos įsitikinimu, Taryba Prekybos centro reklamą ydingai kvalifikavo pagal reklamos teisingumo kriterijų, nes abejonių galėjo kelti tik jos atitikimas išsamumokriterijui. Taryba Prekybos centro reklamos neteisingumą grindžia iš esmės tuo pačiu argumentu kaip ir jos neišsamumą, t. y. tuo, kad nuolaidos nebuvo taikomos visose prekybos centro parduotuvėse ir visoms prekėms.

Pareiškėja pripažįsta, kad Prekybos centro reklama galėjo būti neišsami, nes joje nebuvo nurodyta išlyga, tačiau nesutinka, kad reklama gali būti kvalifikuojama pagal reklamos teisingumo kriterijų. Mano, kad Taryba ydingai įvertino, jog Prekybos centro reklama buvo neteisinga, nes ji galėjo būti tik neišsami.

Nurodo, kad būtent Taryba turėjo pareigą įrodyti, jog Prekybos centro reklama buvo neišsami. Taryba nesigilino, ar parduotuvėse, kurios nedalyvavo akcijoje, iš tiesų nebuvo taikomos nuolaidos (tyrimo metu tai preziumuota), nors pareiškėja atkreipė Tarybos dėmesį į tai, kad net ir tose prekybos ir paslaugų teikimo vietose, kurios nedalyvavo akcijoje, neabejotinai buvo taikomos tam tikros nuolaidos. Tokiu atveju reklama būtų išsami ir vartotojams nepagrįstų lūkesčių nesukeltų.

Pažymėjo, kad Taryba tyrė ne tai, ar nuolaidos taikytos visoms prekėms, o tai, ar akcijoje dalyvavo visos parduotuvės, o Prekybos centro reklama gali būti pripažinta klaidinančia tik dėl to, kad nuolaidos taikytos ne visoms prekėms.

Pareiškėjos įsitikinimu, į Prekybos centro reklamos tyrimo apimtį negalėjo būti įtrauktos paslaugos, kadangi reklamoje  paslaugos net nebuvo minimos, o Taryba tai analizavo. Priimant nutarimą nenustatyta, kad Prekybos centro reklama pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus, nors pagal Konkurencijos įstatymo 17 str. 4 d. Taryba tai nustatyti privalėjo.

Pareiškėja mano, kad Prekybos centro reklama neatitiko kito klaidinančios reklamos požymio – jos netikslumas buvo tokio pobūdžio, kad negalėjo paveikti vidutinio vartotojo ekonominio elgesio. Nurodo, kad, net jeigu nuolaidos nebuvo taikomos absoliučiai visoms prekėms ir paslaugoms atitinkamoje vietoje, jos buvo taikomos pagrindinei atitinkamos vietos prekių ir paslaugų asortimento daliai, dėl kurios vartotojai joje lankydavosi, taigi beveik visais atvejais vartotojas, susipažinęs su „BIG Vilnius“ reklama ir panorėjęs įsigyti prekių ar paslaugų, prekybos centre galėjo pasinaudoti reklamoje minimomis nuolaidomis. Mano, kad vartotojų, kurie galėjo būti paveikti „BIG Vilnius“ reklamos netikslumo, dalis yra tokia nežymi, kad negalima konstatuoti poveikio vidutiniam vartotojui galimybės. Išvadą, kad Reklamos netikslumas, kuris aktualus tik nežymiai daliai vartotojų, negalėtų būti laikomas darančiu įtaką vidutinio vartotojo ekonominiam elgesiui, Europos Komisija yra padariusi 2009 m. gruodžio 3 d. gairėse „Dėl nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos (2005/29/EB) įgyvendinimo/taikymo“ (SEC(2009) 1666).

Pažymėjo, kad Prekybos centro reklamoje buvo pateikiama nuoroda į interneto tinklalapį, kuriame vartotojai rasdavo visą įmanomą informaciją apie akcijos sąlygas, o tai gali eliminuoti jos klaidingumą. Visą akcijos laiką prie visų prekybos centro parduotuvių ir paslaugų teikimo vietų, dalyvavusių akcijoje, kabėjo specialūs Prekybos centro reklamos plakatai su akcijos sąlygomis. Šie plakatai patvirtindavo, kad konkreti parduotuvė ar paslaugų teikimo vieta dalyvauja akcijoje ir taiko Prekybos centro reklamoje nurodytas nuolaidas. Juose buvo tiksliai nurodyta, kokios nuolaidos ir kokioms prekėms ar paslaugoms buvo taikomos. Be to, visa informacija apie akciją vartotojams buvo pateikiama prekybos centro informacijos centre. Taigi pareiškėja užtikrino, kad Prekybos centro reklamoje nenurodyta informacija vartotojams būtų prieinama kitais būdais.

Pareiškėjos įsitikinimu, net ir pripažinus Prekybos centro reklamą klaidinančia, pareiškėjai negalėjo būti skirta piniginė bauda, tokia sankcija yra neproporcinga tariamam pažeidimui. Visais atvejais tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus, užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui turi būti pusiausvyra (proporcingumas).

Mano, kad net jei Prekybos centro reklama būtų laikoma klaidinančia, toks pažeidimas būtų laikomas mažareikšmiu: 1) prekybos centro reklama skleista itin trumpą laiką (Prekybos centro reklama skleista 4 (radijo reklama) ir 6 dienas (televizijos reklama)); 2) reklama buvo neapibrėžta (nebuvo atkreipiamas vartotojų dėmesys į konkrečias prekes, paslaugas, konkrečią kainą ir pan.); 3) reklama skleista priemonėmis, kurios neužtikrina efektyvios informacijos sklaidos asmeninio pasiekiamumo aspektu (reklama buvo skleista televizijoje ir radijuje, t. y. priemonėmis, kurios neužtikrina efektyvios informacijos sklaidos asmeninio pasiekiamumo aspektu, reklama negali būti laikoma tokia žalinga kaip reklama, skleidžiama, pavyzdžiui, trumposiomis SMS žinutėmis ar el. pašto laiškais); 4) reklama buvo iš esmės teisinga (reklamoje minima akcija vyko realiai ir nuolaidos buvo taikomos absoliučioje daugumoje parduotuvių ir absoliučiai daugumai prekių); 5) reklama galėjo suklaidinti tik dalį vartotojų (galėjo suklaidinti tik tuos vartotojus, kurie norėjo pirkti prekes, kurioms netaikytos nuolaidos, o kitų vartotojų lūkesčiai, susieti su reklamoje nurodyta nuolaida, net negalėjo būti pažeidžiami, nes jie galėjo gauti tokią nuolaidą, kuri nurodyta reklamoje); 6) reklamoje buvo pateikiama nuoroda į interneto puslapį su visa įmanoma informacija apie akciją (pateikiama nuoroda į interneto tinklalapį www.bigvilnius.lt, su visa įmanoma informacija apie akciją, o tai, pareiškėjos manymu, atspindi reklamos pobūdį ir pagrindžia, kad ji negalėjo padaryti esminės žalos vartotojų interesams); 7) pareiškėja ėmėsi priemonių tam, kad reklamoje nenurodyta informacija vartotojams būtų prieinama kitais būdais (ji buvo pateikiama specialiuose plakatuose, taip pat informacijos centre); 8) tik dalis Prekybos centro reklamos gali turėti klaidinančios reklamos požymių (byloje klaidinančia pripažinta tik ta Prekybos centro reklama, kuri skleista radijuje ir televizijoje); 9) Prekybos centro reklamos trukmė buvo itin trumpa (reklama truko tik 15 sekundžių (televizijos reklamos trukmė) ir 30 sekundžių (radijo reklamos trukmė)); 10) reklamuota akcija vyko itin trumpą laiką (akcija prekybos centre vyko tik tris dienas, iš kurių viena buvo darbo diena, taigi galimybė, kad netikslumai Prekybos centro reklamoje galėjo iš esmės paveikti daugumą vartotojų, buvo labai ribota).

Prekybos centro reklamai nepadarius esminės žalos Reklamos įstatymo saugomiems interesams ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, Pareiškėjai galima skirti tik įspėjimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Tarybos nutarime konstatuota aplinkybė, leidžianti skirti mažesnę nei vidurkis baudą – Prekybos centro reklama skleista trumpą laiką, nors nurodyta, kad reklamos skleidimo mastas buvo didelis. Nutarime taip pat pažymėta, kad tyrimo metu nenustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Pabrėžė, kad, Tarybai nustačius aplinkybę, kuri leidžia skirti pareiškėjai mažesnę nei vidutinę baudą, nesuprantama, kaip be jokio pagrindimo galėjo būti skirta ženkliai didesnė nei 15 500 litų (baudos vidurkis) bauda.

Pareiškėja kategoriškai nesutinka su nutarimo teiginiu, kad tyrimo metu nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tarybos posėdžio metu pareiškėjos atstovas atkreipė dėmesį į daugybę aplinkybių, kurios leidžia skirti mažiausią įmanomą ir proporcingą baudą (įskaitant atsakomybę lengvinančias aplinkybes vadovaujantis Reklamos įstatymo 22 str. 10 d.), tačiau priimant nutarimą į nei vieną iš šių aplinkybių nebuvo atsižvelgta.

Nurodo, kad pareiškėja padėjo Tarybai tyrimo metu, ir sutinka, kad Tarybos nurodymų vykdymas ir prašomos informacijos pateikimas nelaikomas padėjimu tyrimo metu ir kaip atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau pareiškėja Tarybai pateikė tyrimui reikšmingos informacijos, kurios ji neturėjo. Pareiškėja Tarybos nurodymus vykdė ir informaciją teikė numatytais terminais, prašoma apimtimi, iš anksto įspėdama apie tai, kokią informaciją pateiks vėliau. Pareiškėja tyrimo metu elgėsi korektiškai, aktyviai bendradarbiavo su Taryba, domėjosi tyrimo eiga. Šios aplinkybės, pareiškėjos manymu, laikytinos lengvinančiomis.

Teigia, kad pareiškėja tyrimo metu geranoriškai pripažino, kad Prekybos centro reklama tam tikra apimtimi buvo netiksli ir šios aplinkybės neginčijo, o tai pagal Tarybos praktiką laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Byloje nėra ir negali būti nustatyta, kad pareiškėja siekė tyčia suklaidinti vartotojus ir privilioti juos nesamomis nuolaidomis.

Nurodo, kad skirta bauda neatitinka Tarybos praktikos skiriant baudas, nors praktikos tęstinumo principas įpareigoja ir Tarybą to laikytis. Valdžios institucijų veiksmų nuoseklumo ir teisėtų lūkesčių principai taip pat suponuoja, kad Taryba turėtų vadovautis savo ankstesniais išaiškinimais ir praktika skiriant baudas už klaidinančią reklamą.

Mano, kad Tarybos nutarimas yra naikintinas ir dėl to, kad jame visiškai nemotyvuotas pareiškėjai skirtos baudos dydis, kai būtinybė motyvuoti administracinius sprendimus yra vienas iš esminių administracinės teisės principų.

Per teismo posėdį pareiškėjos atstovas palaikė skunde nurodytus argumentus (b. l. 80–83).

Atsakovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 51–57) nurodė, kad skundžiamas nutarimas priimtas nustačius, kad pareiškėjos per radiją ir televiziją skleista reklama, kurioje pateikiama informacija, kad lapkričio 5–7 dienomis prekybos centre „BIG Vilnius“ skelbiama „Tax free“ zona, visoms prekėms prekybos centre „BIG Vilnius“ taikomos nuolaidos nuo 21 iki 70 procentų, neatitiko teisingumo ir išsamumo kriterijų, be to, ne tik galėjo turėti poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui, bet ir faktiškai turėjo, nes Taryboje gautas suklaidinto vartotojo skundas.

Tyrimo metu nustatyta, jog, priešingai nei skelbta reklamoje, nuolaidos buvo taikomos ne visoms prekėms ir paslaugoms, o net ir tuo atveju, kai kokios nors nuolaidos buvo taikomos, jos neatitiko reklamoje skelbtų dydžių. Reklama pripažinta neišsamia, nes reklamoje nebuvo nurodyta papildomų sąlygų, kad akcijos, nuolaidos taikomos ne visose, o tik akcijoje dalyvaujančiose prekybos vietose. Vertindama poveikį vartotojų ekonominiam elgesiui, Taryba atsižvelgė į tai, kad reklama, kurioje pateikiama nuoroda į nuolaidą, kaip į vieną iš kainos sudedamųjų dalių, be to, pabrėžiama, kad nuolaidos taikytinos visoms prekėms, esančioms prekybos centre, t. y. visose prekybos ir paslaugų teikimo vietose, ne tik galėjo, bet ir faktiškai paskatino vartotoją vykti į minėtą prekybos centrą.

Atsakovė nurodo, kad iš tyrimo metu nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėja negalėjo pagrįsti, jog akcijos metu reklamoje skelbto dydžio nuolaidos taikytos visoms prekybos centre „BIG Vilnius“ įsikūrusiose prekybos ir paslaugų vietose parduodamoms prekėms. Pareiškėjos tyrimo metu pateikta informacija apie vykdytą akciją rodo, kad vos vienoje prekybos vietoje buvo taikomos reklamoje skelbto dydžio nuolaidos visoms toje prekybos vietoje parduodamoms prekėms. Kitose prekybos ir paslaugų teikimo vietose buvo taikomos mažesnės arba tik minimalios nuolaidos, be to, kai kuriose vietose nuolaidos taikytos tik tam tikros rūšies arba konkretaus gamintojo prekių grupėms. Šios aplinkybės patvirtina, kad Taryba pagrįstai pripažino, jog pareiškėjos skleista reklama neatitinka teisingumo kriterijaus, nes, viena vertus, priešingai nei skelbta reklamoje, nurodytos nuolaidos buvo taikomos ne visoms prekėms bei paslaugoms, kita vertus, net jei nuolaidos ir buvo taikomos, jų dydis neatitiko reklamoje skelbto.

Atsakovės manymu, atmestini ir pareiškėjos argumentai, kad Taryba nagrinėjamą reklamą turėjo kvalifikuoti ne pagal teisingumo, bet pagal išsamumo kriterijų. Priešingai nei nurodo bendrovė, net jei reklamoje būtų pateikta išlyga, informuojanti vartotojus, kad nuolaidos taikomos ne visose, o tik akcijoje dalyvaujančiose parduotuvėse ir paslaugų vietose, tai nepašalintų reklamos klaidingumo, nes reklama vis tiek būtų neteisinga. Tokia išvada darytina dėl to, kad net nurodžius, kad akcijoje dalyvauja ne visos parduotuvės, reklamoje skelbiami teiginiai vis tiek būtų neteisingi, nes, kaip matyti iš tyrimo metu gautos informacijos, net akcijoje dalyvaujančios parduotuvės nuolaidas taikė ne visoms jų parduodamoms prekėms ar paslaugoms (tam tikrų gamintojų, tam tikros rūšies prekėms), o nuolaidų dydis neatitiko reklamoje skelbtų dydžių.

Pažymėjo, kad, net jei akcijoje nedalyvavusiose parduotuvėse buvo taikomos kokios nors nuolaidos, tai nekeistų reklamos vertinimo dėl išsamumo, nes reklamoje buvo pateikiama informacija ne apie bet kokias nuolaidas, o būtent apie vykdytos akcijos nuolaidas nuo 21 iki 70 proc., tačiau jokių išlygų reklamoje nebuvo pateikiama. Be to, toks papildomas vertinimas nekeistų vertinimo dėl reklamos klaidingumo. Padidėjus nagrinėjamų prekybos vietų skaičiui, reklama vis tiek būtų klaidinanti, nes nuolaidos buvo taikomos ne visoms prekėms ir ne reklamoje skelbto dydžio.

Pareiškėjos teiginiai, kad į reklamos tyrimo apimtį negalėjo būti įtrauktos paslaugos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi iš bendrovės pateikto akcijos dalyvių sąrašo matyti, kad akcijoje dalyvavo ir paslaugas teikiantys subjektai. Be to, pati bendrovė tiek tyrimo metu, tiek skunde remiasi tuo, kad nuolaidos buvo taikomos absoliučioje daugumoje prekybos centre „BIG Vilnius“ įsikūrusių prekių pardavimo ir paslaugų teikimo vietų.

Nustačiusi, kad reklama yra klaidinanti, Taryba neturi pareigos įrodyti, kad tokia reklama faktiškai suklaidino vartotojus, todėl pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai, kad ji turėjo vertinti, ar nagrinėjama reklama paveikė vartotojų ekonominį elgesį, yra nepagrįsti, nes Tarybai, konstatuojant Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą, užtenka, kad tokia galimybė, atsižvelgiant į reklamoje skelbiamą informaciją, buvo. Atkreipė dėmesį į tai, kad Taryboje gautas suklaidinto vartotojo skundas, o remiantis LVAT praktika vartotojo skundas yra laikomas pakankamu įrodymu, kad reklama klaidina ar gali suklaidinti vartotojus.

Atsakovės manymu, atmestini ir pareiškėjos argumentai, kad ji turėjo vertinti, ar prekės, kurioms netaikytos nuolaidos, vartotojams galėjo būti aktualios. Toks vertinimas reikštų, kad Taryba turėjo nagrinėti, ar faktiškai buvo poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui, tačiau ji neturi pareigos atlikti tokį vertinimą. Kita vertus, toks vertinimas nekeistų Tarybos nutarime išdėstytų išvadų dar ir dėl to, kad yra gautas vartotojo skundas dėl reklamos, vadinasi, poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui buvo.

Atmestini ir pareiškėjos argumentai, kad vartotojų suklaidinimo išvengti padėjo reklamoje pateikiama nuoroda į interneto tinklalapį www.bigvilnius.lt, be to, apie akciją buvo informuojama specialiais plakatais ir prekybos centro informacijos centre. Nuorodos į prekybos centro interneto tinklalapį pateikimas, vadovaujantis LVAT praktika, nepanaikina vartotojų suklaidinimo. Tuo atveju, jei reklama skleidžiama keletu sklaidos priemonių, aplinkybė, kad vienoje jų vartotojams pateikiama išsami informacija (nagrinėjamu atveju, interneto tinklalapyje arba prekybos centre pakabintuose plakatuose), nepaneigia to, kad kitomis sklaidos priemonėmis (nagrinėjamu atveju radijuje ir televizijoje) skleista reklama galėjo klaidinti vartotojus, jei joje nebuvo pateikiama išsami informacija. Be to, vartotoja skunde nurodė, kad būtent per radiją ir televiziją išgirsta reklama lėmė pasirinkimą vykti į prekybos centrą „BIG Vilnius“.

Atsakovė nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai sieja Tarybos įgaliojimus, įtvirtintus ne tik Konkurencijos įstatyme, bet ir Reklamos įstatyme, tirti klaidinančią reklamą, su poveikiu daugelio ūkio subjektų ir vartotojų interesams. Nustatant vartotojams padarytos žalos realumą, atsižvelgtina ne tik į atvejus, kai yra aiškiai identifikuota žala (pavyzdžiui, esamas vartotojo skundas), bet ir įvertinus reklama daromą poveikį, kuris yra susijęs su potencialiai didele daromos žalos vartotojams tikimybe, o „vidutinio vartotojo“ samprata nėra tapatinama ar siejama su „daugumos vartotojų“ samprata. Faktinis vartotojo suklaidinimas ar faktinis klaidinančios reklamos poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui yra ne būtina sąlyga, o viena iš alternatyvų.

Atsakovė dėl pažeidimo mažareikšmiškumo nurodė, kad jai buvo pateiktas realiai reklamos suklaidinto vartotojo skundas, kuris tik patvirtino, jog reklama skatino atvykti į prekybos centrą, siekiant įsigyti atitinkamas prekes, o pagal LVAT praktiką padaryto pažeidimo negalima laikyti mažareikšmiu tiek dėl reklamos skleidimo masto, tiek dėl byloje esančio vartotojo skundo.

Paaiškino, kad nors reklama ir buvo skleista trumpai, tačiau jos mastas buvo didelis, nes ji buvo skleidžiama per radiją ir televiziją, kurios buvo transliuojamos visoje Lietuvoje. Tiek didelis reklamos sklaidos mastas, tiek faktiškai suklaidinto vartotojo skundas rodo, kad reklama negali būti vertinama kaip nepadariusi esminės žalos Reklamos įstatymo saugomiems interesams, todėl nebuvo pagrindo pareiškėjos padarytą Reklamos įstatymo pažeidimą laikyti mažareikšmiu ir skirti tik įspėjimą.

Iš Reklamos įstatymo nuostatų matyti, kad pažeidimo trukmė yra tik vienas iš kriterijų, galinčių lemti didesnės ar mažesnės už vidurkį baudos skyrimą. Skiriant baudą pareiškėjai, buvo įvertinta ne tik pažeidimo trukmė, tačiau ir tai, kad reklama neatitiko tiek teisingumo, tiek išsamumo kriterijų, be to, reklamos mastas buvo didelis. Nurodytos aplinkybės turėjo įtakos, kad pareiškėjai skirta bauda buvo nežymiai didesnė nei baudos minimumo ir maksimumo vidurkis.

Paaiškino, kad jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kurias Taryba galėjo taikyti, nenustatyta, todėl atmestini pareiškėjos argumentai, kad Taryba neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybės ir skyrė neproporcingą baudą.

Atsakovė pažymėjo, kad tai, jog pareiškėja pateikė Tarybos prašomą tyrimui reikalingą informaciją, nėra pagrindas mažinti baudos dydį. Tai, kad pareiškėja pripažino, kad jos skleista reklama buvo netiksli, nereiškia, jog ji pripažino padariusi Reklamos įstatymo pažeidimą, todėl ir tai nesuteikė Tarybai galimybės mažinti skirtiną baudą, o tyčios nebuvimas nėra nei atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nei apskritai būtina atsakomybės sąlyga pagal Reklamos įstatymą.

Dėl pareiškėjos teiginių, kad jai skirta bauda neatitinka Tarybos praktikos, nurodė, kad pareiškėja negali remtis kitose bylose Tarybos skirtomis baudomis ir tai patvirtina LVAT praktika. Kiekvienu atveju Konkurencijos taryba atsižvelgia į visas konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes ir atlieka išsamų jų vertinimą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovai palaikė atsiliepime nurodytus argumentus (b. l. 80–83).

Skundas atmestinas.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas nustatė, kad Taryboje gautas vartotojos skundas (Tarybos byla, b. l. 1–2), kuriame nurodyta, kad per radiją ir televiziją išgirdusi, jog prekybos centre „BIG Vilnius“ lapkričio 5–7 d. vyks akcija, kurios metu visoms prekėms bus taikomos nuo 21 iki 70 proc. nuolaidos, nuvyko į minėtą prekybos centrą ir sužinojo, kad daugelyje parduotuvių nuolaidos neatitinka skelbiamų reklamoje, taikomos ne visoms prekėms ir ne visose parduotuvėse. Vartotoja nurodo, kad buvo suklaidinta reklamos.

Taryba, reaguodama į gautą skundą, 2010 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1S-215 „Dėl prekybos centre „BIG Vilnius“ vykdytos akcijos reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams tyrimo pradėjimo“ (Tarybos byla, b. l. 12–13) pradėjo tyrimą dėl pareiškėjos skleistos reklamos. Minėtas nutarimas pakeistas Tarybos 2010-12-16 nutarimu Nr. 1S-232 (Tarnybos byla, b. l. 20) ir 2011-01-27 nutarimu Nr. 1S-17 (Tarnybos byla, b. l. 87).

Atlikusi tyrimą, Taryba apie tai pranešė pareiškėjai 2011-02-24 pranešimu Nr. 5S-8 (b. l. 88–101). 2011-03-31 Taryba priėmė nutarimą Nr. 2S-9, kuriuo pripažino, kad pareiškėjos radijo stotyse ir televizijoje 2010-11-01–2010-11-07 skleista reklama yra klaidinanti ir skyrė pareiškėjai 18 600 Lt baudą.

Ginčas byloje kilo dėl Tarybos 2011-03-31 nutarimo Nr. 2S-9 teisėtumo ir pagrįstumo bei paskirtos baudos proporcingumo padarytam pažeidimui.

Nustatyta (Tarybos byla, b. l. 10), kad pareiškėjos skleistoje reklamoje per radiją buvo teigiama: „Tik lapkričio 5–7 dienomis prekybos centras „BIG Vilnius“ skelbiamas „Tax free“ zona. Šalin visus mokesčius – PVM, muito, akcizo ir kitus. Visoms prekėms prekybos centre „BIG“ nuolaidos nuo 21 ir net iki 70 procentų <...> daugiau informacijos www.bigvilnius.lt <...>“. Televizijos reklamoje (reklamos klipo pradžioje rodomas PC „BIG Vilnius“ pastatas, ant kurio matyti jame esančių kai kurių prekybininkų prekių ženklai, tarp kurių ir „Maxima“ ženklas) žodžiu nurodoma: „Tik lapkričio 5–7 dienomis prekybos centras „BIG Vilnius“ skelbiamas „Tax free“ zona“. Tuomet rodomos žirklės, kurios kerpa užrašą „Tax free zona“, tada rodoma: PVM – 21 %, muito – 30 %, akcizo – 50 % kitus – 70 %. Visoms prekėms prekybos centre „BIG“ nuolaidos nuo 21 ir net iki 70 procentų ir kartu žodžiu sakoma: „Visoms prekėms nuolaidos nuo 21 ir net iki 70 procentų <...>“, reklamos pabaigoje užrašoma „<...> BIG VILNIUS, Ukmergės gatvė 369, www.bigvilnius.lt“.

Interneto tinklalapyje www.bigvilnius.lt buvo skelbiama: „Tik lapkričio 5–7 dienomis prekybos centras „BIG Vilnius“ skelbiamas „Tax free“ zona“. Šalin visus mokesčius – PVM, muito, akcizo ir kitus! Visoms prekėms prekybos centre „BIG“ nuolaidos nuo 21 ir net iki 70 procentų <...> Nuolaidos galioja tik akcijoje dalyvaujančiose parduotuvėse. Sąrašą rasite čia“. Pasinaudojus pateikiama nuoroda, atsiranda sąrašas, kuriame nurodoma informacija apie akcijoje dalyvaujančias PC „BIG Vilnius“ parduotuves ir konkrečioms prekėms taikomas nuolaidas (Tarnybos byla, b. l. 8–9).

Iš pateiktų įrodymų nustatyta (Tarybos byla, b. l. 32–35), kad reklama buvo skleista nuo 2010-11-01 iki 2010-11-07 televizijos kanaluose „BTV“, „PBK“ ir „Lietuvos ryto TV“, o nuo lapkričio 2 d. iki 6 d. radijo stotyse „Kelyje Vilnius“, „Russkoje radijo“ „A2“ „European Hit Radio“ „Power Hit Radio“, nuo 2010-11-02 iki 2010-11-06 interneto tinklalapyje www.bigvilnius.lt. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad televizijos kanaluose skleista 15 sekundžių (kiekviename kanale po 47 kartus), o radijo stotyse 30 sekundžių klipas („Russkoje radijo“ – 27 kartus, o kitose stotyse – po 53 kartus). Interneto tinklalapį akcijos laikotarpiu aplankė vidutiniškai 1063 unikalūs vartotojai per dieną.

Reklamos įstatymo 5 str. 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, o 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžta klaidinančios reklamos sąvoka, t. y. reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.

Kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, įtvirtinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008).

Pareiškėja ginčijamu tarybos nutarimu nubausta dėl to, kad jos skleista reklama neatitiko teisingumo (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas) bei išsamumo (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas) kriterijų.

Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu teisingumo kriterijumi, reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Taigi šiuo atveju konstatuotina, kad įrodinėjimo našta įstatymo leidėjo patvarkymu yra perkeliama reklamos davėjui (analogiškai šią įstatymo nuostatą aiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pvz., 2011-02-18 nutartis adm. byloje Nr. A⁴⁴⁴-391/2011).

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė, kad akcijos metu reklamoje skelbto dydžio nuolaidos taikytos visoms prekybos centre įsikūrusiose prekybos ir paslaugų vietose parduodamoms prekėms. Be to, kaip nurodo pareiškėja skunde teismui, ji neginčija, kad reklamoje minimos nuolaidos nebuvo taikomos visoms prekybos centro prekėms, akcijoje nedalyvavo ir nuolaidų netaikė kai kurios prekybos centro prekybos vietos, o kai kurioms prekėms nebuvo taikomos Prekybos centro reklamoje minimos nuolaidos.

Kaip matyti iš tyrimo metu surinktų duomenų, kuriuos pateikė ir pati pareiškėja, vos vienoje prekybos vietoje buvo taikomos reklamoje skelbto dydžio nuolaidos visoms toje prekybos vietoje parduodamoms prekėms (Tarybos byla, b. l. 9), o kitose prekybos ir paslaugų teikimo vietose buvo taikomos mažesnės arba tik minimalios nuolaidos, be to, kai kuriose vietose nuolaidos taikytos tik tam tikros rūšies arba konkretaus gamintojo prekių grupėms.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Taryba pagrįstai pripažino, jog pareiškėjos skleista reklama neatitinka teisingumo kriterijaus, nes pareiškėja neįrodė, kad akcijos metu reklamoje skelbto dydžio nuolaidos taikytos visoms prekybos centre įsikūrusiose prekybos ir paslaugų vietose parduodamoms prekėms, o tyrimo metu remiantis surinktais duomenimis nustatyta, kad, priešingai nei skelbta reklamoje, nurodytos nuolaidos buvo taikomos ne visoms prekėms bei paslaugoms, o netgi tuo atveju, jei nuolaidos ir buvo taikomos, jų dydis neatitiko reklamoje skelbto dydžio.

Pareiškėjos skleista reklama kaip klaidinanti taip pat kvalifikuota pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą išsamumo kriterijų. Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1184/2010).

Tai, ar reklama pateikta informacija vidutiniam vartotojui yra esminė, priklauso nuo to, ar tokia informacija konkrečiu atveju daro įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui. Ekonominis elgesys – tai reklamos vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, ūkine komercine, finansine ar profesine veikla (Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis).

Tokia vidutinio vartotojo samprata atitinka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, vidutinį vartotoją laikant pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu (žr., pvz., 1998 m. liepos 16 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimas Gut Springenheide (C-210/96, Rink., p. I-004657); 2001 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Procter & Gamble prieš VRDT (T-118/00, Rink., p. II-02731), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A556-997/2008).

Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju byloje esmine informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, laikytina ta, kurioje nurodoma, kad prekybos centre „BIG Vilnius“ visoms prekėms taikomos nuolaidos nuo 21 ir net iki 70 procentų.

Kaip jau minėta anksčiau, iš tyrimo metu surinktų įrodymų nustatyta, kad reklamoje nurodyto dydžio nuolaidos buvo taikomos ne visose prekybos centro „BIG Vilnius“ prekybos ir paslaugų teikimo vietose, tačiau skleistoje reklamoje per televiziją ir  radiją nebuvo pateikta išlyga, kurioje būtų nurodoma informacija apie akcijoje dalyvaujančias parduotuves.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad vidutinis vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju, laikosi nuostatos, kad sąlygos, susijusios su esmine reklamos informacija, nagrinėjamu atveju buvo pateiktos aiškiai ir nedviprasmiškai – vidutinis vartotojas pagrįstai galėjo tikėtis, kad reklamoje pateikta informacija, susijusi su nuolaidų taikymu prekėms ir paslaugoms, yra tiksli ir nebus tikslinama. Konstatuotina, kad Taryba pagrįstai pareiškėjos skleistą reklamą klaidinančia pripažino ir pagal išsamumo kriterijų, kadangi vartotojas, pamatęs reklamą per televiziją ar ją išgirdęs per radiją ir nuvykęs į prekybos centrą, negalėjo pasinaudoti akcija taip, kaip ji buvo reklamuojama, kadangi akcijoje dalyvavo ne visos prekybos ir paslaugų vietos, o reklamoje išlyga, jog prekes su nuolaida galima įsigyti tik akcijoje dalyvaujančiose parduotuvėse, nenurodyta.

Teismas taip pat atmeta pareiškėjos argumentus, kad Taryba nagrinėjamą Reklamą turėjo kvalifikuoti ne pagal teisingumo, bet tik pagal išsamumo kriterijų, kadangi net ir tuo atveju, jei reklamoje būtų pateikta išlyga, informuojanti vartotojus, kad nuolaidos taikomos ne visose, o tik akcijoje dalyvaujančiose parduotuvėse ir paslaugų vietose, tai nepašalintų reklamos klaidingumo, nes reklama vis tiek būtų neteisinga, kadangi iš tyrimo metu surinktos informacijos matyti, kad net akcijoje dalyvaujančios parduotuvės nuolaidas taikė ne visoms jų parduodamoms prekėms ar paslaugoms ir ne tokio dydžio, kaip nurodyta reklamoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (žr.: 2010-09-23 nutartis adm. bylojeNr. A⁸⁵⁸-1184/2010, 2010-10-11 nutartis adm. byloje Nr. 858-1235/2010 ir kt.), kad Taryba, atlikdama tyrimą dėl klaidinančios reklamos, vadovaudamasi objektyviais duomenimis, yra kompetentinga spręsti, ar reklama yra klaidinanti, ir įvertinti ją vidutinio vartotojo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju pažeidimo buvimą pagrindžia ne tik objektyvus Tarybos tyrimas, bet ir tyrimą inicijavusio vartotojo skundas.

Teismas, įvertinęs ginčijamo nutarimo turinį, daro išvadą, kad Taryba plačiai ir išsamiai (b. l. 68–69) išanalizavo vartotojų  suklaidinimo galimybę ir poveikį ekonominiam elgesiui ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos skleista reklama ne tik galėjo paveikti, bet ir paveikė vartotojų elgesį priimant sprendimus, susijusius su prekių ir paslaugų įsigijimu minėtame prekybos centre, taigi pareiškėjos skundo argumentai, jog Taryba neištyrė aplinkybių, kurios yra esminės vertinant reklamos netikslumo poveikį vidutinio vartotojo ekonominiam elgesiui, nesiaiškino, ar parduotuvės, kurios netaikė nuolaidų, ir prekės, kurioms netaikytos nuolaidos, galėjo būti aktualios vartotojams, atmestini kaip nepagrįsti.

Kadangi reklamoje buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog nuolaidos nuo 21 iki 70 procentų  taikomos visoms prekėms, nenurodant jokių išlygų, o tai ne tik galėjo lemti, bet ir realiai lėmė vartotojo suklaidinimą, teismas atmeta pareiškėjos argumentą, kad reklamos netikslumas buvo tokio pobūdžio, kad negalėjo paveikti vidutinio vartotojo ekonominio elgesio.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant vartotojams padarytos žalos realumą, atsižvelgtina ne tik į atvejus, kai yra aiškiai identifikuota žala (pavyzdžiui, esamas vartotojo skundas), bet ir įvertinus reklama daromą poveikį, kuris yra susijęs su potencialia didele daromos žalos vartotojams tikimybe, o „vidutinio vartotojo“ samprata nėra tapatinama ar siejama su „daugumos vartotojų“ samprata (2010-05-27 nutartis adm. byloje Nr. A-858-806/2010). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatuojant, jog reklama yra klaidinanti, nėra būtina įrodyti, kad buvo realiai paveikti vartotojai, nes tokia įrodinėjimo pareiga nepagrįstai apsunkintų Tarybos funkcijų vykdymą, neleistų nustatyti tinkamos pusiausvyros tarp vartotojų ir ūkio subjektų interesų, iškreiptų vartotojų teisių apsaugos sistemos prasmę bei tikslus (pvz.: 2010-10-11 nutartis adm. byloje Nr. A-858-1235/2010, 2011-07-07 nutartis adm. byloje Nr. A822-2733/2011).

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Taryba, nagrinėdama klaidinančią reklamą, neprivalo nustatyti, kad buvo poveikis daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesams.

Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Taryba ginčijamame nutarime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kadangi jos skleista reklama yra klaidinanti (neatitinka teisingumo ir išsamumo kriterijų).

Pareiškėja taip pat nesutinka su nutarimu paskirtos baudos dydžiu, mano, kad pažeidimas turi būti laikomas mažareikšmiu.

Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis numato, kad už klaidinančios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, o pažeidimu nepadaroma esminė žala šio įstatymo saugomiems asmenų interesams, Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą gali taikyti administracinę nuobaudą – įspėjimą, neskirdama reklaminės veiklos subjektams baudos.

Pagal to paties straipsnio 7 dalį, skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą (Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalis). Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo (Reklamos įstatymo 22 straipsnio 11 dalis).

Taryba, skirdama baudą pareiškėjai, nenustatė Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 ir 11 dalyse numatytų nei atsakomybę lengvinančių, nei ją sunkinančių aplinkybių. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjos atsakomybę lengvinančių ar ją sunkinančių aplinkybių nenustatyta pagrįstai.

Pareiškėjai paskirta didesnė nei baudos minimumo ir maksimumo vidurkis (15 500 Lt) bauda – 18 600 Lt, įvertinus tai, kad pažeidimo trukmė buvo trumpa (reklama skleista nuo 2010-11-02 iki 2010-11-06 radijo stotyse, nuo 2010-11-01 iki 2010-11-07 televizijoje), tačiau atsižvelgta į tai, kad reklama neatitiko tiek teisingumo, tiek išsamumo kriterijų, įvertinta, kad reklamos mastas buvo didelis (reklama skleista radijo stotyse ir televizijos kanaluose).

Teismas sutinka su Tarybos išvada, kad pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu dėl didelio reklamos skleidimo masto bei suklaidinto vartotojo skundo Taryboje gavimo (analogiškai dėl pažeidimo mažareikšmiškumo pasisako ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pvz., 2011-01-03 nutartis adm. byloje Nr. A858-1702/2011).

Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pateiktas ir realiai reklamos suklaidinto vartotojo skundas Tarybai (Tarybos byla, b. l. 1–2), kuris tik patvirtina, jog reklama skatina atvykti į pareiškėjo valdomą prekybos centrą, siekiant įsigyti prekių su nuolaidomis, taigi negali būti vertinama kaip mažareikšmė ir nedaranti esminės žalos įstatymo saugomiems asmenų interesams.

Teismas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėja pateikė Tarybos prašomą tyrimui reikalingą informaciją, nėra pagrindas mažinti baudos dydį (LVAT 2007 m. liepos 13 d. nutartis adm. byloje Nr. A-2-709/2007), kaip ir aplinkybė, jog pareiškėja pripažino, kad jos skleista reklama buvo netiksli, kadangi tai nereiškia, jog pareiškėja pripažino patį Reklamos įstatymo pažeidimą. Tai, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su padarytu pažeidimu, parodo ir skundo teismui pateikimas, kuriame ji iš esmės ginčija patį pažeidimą.

Teismas sutinka su Tarybos išvada, kad tyčios nebuvimas nėra nei atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nei apskritai būtina atsakomybės sąlyga pagal Reklamos įstatymą, kadangi pagal Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas reklamos davėja atsako už klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu neįrodo, kad Reklamos įstatymas pažeistas ne dėl jos kaltės.

Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentas, kad ji ėmėsi priemonių tam, kad visa įmanoma informacija apie akciją vartotojams būtų prieinama (specialūs plakatai bei akcijoje dalyvaujančių prekybos vietų sąrašo pateikimas internete), reklamos klaidinančio pobūdžio nekeičia, kadangi plakatuose bei internete nurodoma informacija nebuvo pateikiama reklamą transliuojant per televiziją ar radijo stočių eteryje, o būtent radijo stoties eteryje skleista reklama nulėmė vartotojo ekonominį elgesį – vykimą akcijos nurodytu metu į prekybos centrą, taigi šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip pareiškėjos atsakomybę lengvinančios ar sudarančios pagrindą skirti mažesnę baudą. Teismas pažymi, kad tokios praktikos, jog reklamoje skleista informacija nesietina su internete platinama išsamesne informacija, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010-09-23 nutartis adm. byloje Nr. A⁸⁵⁸-1184/2010).

Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjai skirta 18 600 Lt bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjai buvo paskirta jos padarytam reklamos įstatymo pažeidimui neproporcingo dydžio bauda, dėl to paskirtoji bauda paliktina nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

Pareiškėjos UAB „Entum“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

 

Teisėjai

Irena Paulauskienė

Gintaras Dzedulionis

Liudmila Zaborovska