Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Veslavos Ruskan, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ atstovui advokato padėjėjui Feliksui Miliučiui,  pareiškėjos UAB „Clear Channel Lietuva“ atstovui advokato padėjėjui Laurynui Staniuliui, pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės atstovei Daivai Giedraitei, pareiškėjos UAB „JCDeaux Lietuva“ atstovui advokatui Gediminui Pranevičiui, atsakovės atstovei Simonai Tolušytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „JCDeaux Lietuva“ skundus atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (toliau –  Taryba) dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Pareiškėja UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ teismui pateikė skundą ( I t, b. l. 1–9), kuriame prašo panaikinti atsakovės 2011-05-26 nutarimą Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo pritarti leidimų išdavimui ir eksploatuoti išorinę reklamą ne konkurso būdu UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos į reklama“, UAB „JCDecaux Lietuva“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“.

Pareiškėja  nurodo, kad  atsakovė  2011 m. gegužės 26 d. nutarimu  Nr. 2S-12 (toliau –  Nutarimas) pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 1-1648 „Dėl pritarimo ne konkurso būdu išduoti UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „JCDecaux Lietuva“ leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą“ (toliau – Sprendimas) ir Sprendimo pagrindu išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Pareiškėja teigia, kad atsakovė, nustačiusi, kad Sprendimas suteikė privilegijų atskiriems ūkio subjektams, turėjo analizuoti ir pagrįsti, ar dėl Sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Tik tinkamai apibrėžus atitinkamą rinką gali būti konstatuota, ar rinkoje, kurioje veikiantiems ūkio subjektams taikomas konkretus sprendimas, egzistuoja konkurencija, ir, jei konkurencija šioje rinkoje egzistuoja, ar toks sprendimas sukuria konkurencijos suvaržymus.

Pareiškėja mano, kad atsakovė netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei aktualų teisinį reguliavimą, todėl netinkamai nustatė atitinkamą rinką ir nepagrįstai įvertino Sprendimą ir leidimą kaip pažeidžiančius Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

 Pareiškėja mano, kad Nutarime pateiktas rinkos apibrėžimas (išorinės vaizdo reklamos (toliau – ir IVR) įrengimo ir eksploatavimo rinka) yra per platus, kadangi jis iš esmės apima dvi savarankiškas rinkas: IVR eksploatavimo ant naujai įrengiamų IVR statinių rinką ir IVR eksploatavimo ant jau įrengtų IVR statinių rinką.

Paaiškino, kad Sprendimu ir jo pagrindu išduotu leidimu jai buvo leista įrengti ir eksploatuoti IVR ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų (žemės sklypų). Ant nurodytų objektų Sprendimo priėmimo metu (ir išduodant leidimą), jau buvo įrengti pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys IVR statiniai (stendai). Vidutinės vieno stendo įrengimo sąnaudos yra apie 150 000 Lt, kiekvieno iš jų minimalus atsipirkimo laikas yra septyneri metai. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 30-57 patvirtinto Leidimų įrengti ir eksploatuoti  išorinę vaizdinę reklamą išdavimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo 15.3. punktą, leidimo IVR įrengti ir eksploatuoti galiojimo terminas negali būti ilgesnis nei 3 metai, taigi joks ūkio subjektas nebūtų suinteresuotas savo lėšomis įrengti IVR statinių, jei pasibaigus leidimo galiojimo terminui dėl leidimo IVR įrengti ir eksploatuoti tose vietose, kuriose stovi jo lėšomis įrengti IVR statiniai, būtų organizuojamas konkursas, kurio šis ūkio subjektas galėtų ir nelaimėti.

Nurodo, kad pagal Vilniaus miesto valdybos 2000 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 1939V „Dėl Leidimų įrengti vaizdinę (išorinę) reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimo tvarkos tvirtinimo“ 5 punktą, leidimai įrengti ir eksploatuoti IVR yra išduodami konkurso būdu, išskyrus kai leidimas pakeičia galiojantį leidimą (sutartį). Daro išvadą, kad  yra aiškiai išskiriami du skirtingi atvejai: 1) kai leidimai IVR įrengti ir eksploatuoti išduodami konkurso būdu naujiems IVR statiniams įrengti; 2) kai leidimai IVR įrengti ir eksploatuoti ne konkurso būdu yra išduodami IVR eksploatuoti ant jau įrengtų ir pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių IVR statinių. Taigi konkursai turėtų būti skelbiami tik naujoms reklamos įrenginių vietoms.

Pareiškėja mano, jog dėl leidimų IVR įrengti ir eksploatuoti maksimalaus galiojimo termino, IVR statinių atsiperkamumo laiko, nuosavybės teisės į IVR statinius klausimų bei skirtingo leidimų IVR eksploatuoti naujose ir jau naudojamose vietose teisinio reguliavimo, prekės rinką galima būtų apibrėžti kaip IVR eksploatavimo ant naujai įrengiamų IVR statinių rinką ir IVR eksploatavimo ant jau įrengtų IVR statinių rinką, kuri iš esmės yra nekonkurencinga.

Pareiškėja mano, jog atsakovė taip pat nepagrįstai geografinę rinką susiaurino ir apibrėžė ją kaip Vilniaus miesto teritoriją. Teigia, kad atskirų savivaldybių teritorijos negali sudaryti atskirų geografinių rinkų. Paaiškino, kad tam tikros išorinės reklamos pakeičiamumo požiūriu, bet kokia išorinė reklama, kuri pasiekia vartotoją, yra tarpusavyje pakeičiama, nepriklausomai nuo jos buvimo vietos. Reklamos davėjui iš esmės nėra svarbu, ar jo reklamą pamatys vilniečiai, kauniečiai ar kiti Lietuvos gyventojai. Reklamos davėjas, skelbdamas išorinę reklamą, siekia parduoti prekę / paslaugą galutiniam vartotojui, paveikti jo ekonominį elgesį, nesvarbu, kuriame Lietuvos mieste jis gyvena. Taigi ūkio subjektams, įrengiantiems ir eksploatuojantiems išorinę reklamą, nėra svarbu, kurioje Lietuvos teritorijos dalyje tokia reklama bus įrengta. Mėginant išskirti geografinę rinką pagal vartotojo preferencijų pakeičiamumą, reikėtų įrodyti, kad reklamos adresatas vienoje geografinėje teritorijoje skiriasi nuo reklamos adresato kitose geografinėje teritorijoje, tačiau Nutarime dėl šios aplinkybės nepasisakoma.

Pareiškėja nurodo, kad net jei geografinė rinka būtų apibrėžiama kaip Vilniaus miesto teritorija, nėra aišku, kokią dalį šioje geografinėje rinkoje sudaro tos vietos, kuriose vykdant Vilniaus miesto savivaldybės Sprendimą buvo išduoti leidimai įrengti išorinę reklamą bendrovėms UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“. Taigi net ir padarius išvadą, kad geografinė rinka yra siauresnė nei Lietuvos teritorija, nėra aišku, ar Sprendimo sąlygoti konkurencijos iškraipymai (jei tokie iškraipymai ir jų nemažareikšmiškumas būtų įrodytas) pasireiškė bent kiek reikšmingoje atitinkamos rinkos dalyje.

Pažymėjo, kad vertinant atitinkamą rinką, prekės bei geografinės rinkos neturėtų būti nepagrįstai siaurinamos, taip eliminuojant galimus atitinkamos rinkos dalyvius ir nepagrįstai apskaičiuojant pernelyg dideles rinkos dalis. Vertinant atitinkamą rinką, ji neturėtų būti be pagrindo išplečiama taip, kad į rinkos apibrėžimą patektų tiek nekonkurencinga (IVR eksploatavimo ant jau įrengtų IVR statinių rinka), tiek konkurencinga IVR eksploatavimo ant naujai įrengiamų IVR statinių rinka, kurios dėl jose veikiančių subjektų sudėties bei skirtingų veiklos sąlygų yra atskirtinos.  

Teigia, kad atsakovė nevertino skirtumų tarp leidimų išdavimo IVR eksploatuoti ant jau įrengtų IVR statinių ir leidimų išdavimo IVR eksploatuoti ant naujai įrengiamų IVR statinių skirtumų bei konkurencijos sąlygų IVR sektoriuje panašumo Lietuvos Respublikos mastu, todėl nepagrįstai pripažino, jog atitinkama rinka yra IVR įrengimo ir eksploatavimo rinka Vilniaus mieste.

Paaiškino, kad siekiant nustatyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, būtina nustatyti visas toliau išvardytas sąlygas: viešojo administravimo subjektas priėmė teisės aktą ar kitą sprendimą, toks teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, dėl to atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Viešojo administravimo subjekto teisės aktu sukurtos privilegijos ir jomis sudaryti konkurencijos sąlygų skirtumai turi būti bent kiek reikšmingi (konkuruojantiems ūkio subjektams sudarytos konkurencijos sąlygos turi reikšmingai skirtis, skirtumai turi būti nemažareikšmiai, konkurencijos sąlygų skirtumai turi pasireikšti bent kiek reikšmingoje atitinkamos rinkos dalyje). Mano, kad Sprendimas neatitinka aptartų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio sąlygų ir  nepažeidžia Konkurencijos įstatymo.

Pareiškėjos manymu, ji, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ Sprendimu nebuvo ypač privilegijuojami, o kiti ūkio subjektai, veikiantys atitinkamoje rinkoje, nebuvo kokiu nors būdu diskriminuojami. Nutarime nurodoma, jog ne tik šioms trims bendrovėms buvo išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, tačiau ir dar dviejų bendrovių UAB „SKR Invest“ ir UAB „LT Advert“ prašymai suderinti reklaminių inžinerinių įrenginių įrengimo projektus nėra atmesti ir derinami pagal būtinas procedūras dėl leidimo įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimo, taigi UAB „Clear Channel Lietuva“, pareiškėja ir UAB „JCDecaux Lietuva“ nebuvo privilegijuojamos tiek, kad galėtų būti keliamas klausimas dėl Sprendimo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Nurodo, kad atsakovei pateiktoje 2011 m. vasario 15 d. nuomonėje ir per posėdį, kuriame buvo svarstomas pranešimas, pareiškėja pateikė savo poziciją dėl mažareikšmio Sprendimo poveikio konkurencijai atitinkamoje rinkoje, tačiau Nutarime ši pozicija ne tik neįvertinta, bet net ir neminima.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus motyvus (III t., b. l. 13–17).

Pareiškėja UAB „Clear Channel Lietuva“ teismui pateikė skundą ( I t, b. l. 120–123), kuriame prašo panaikinti atsakovės 2011-05-26 nutarimą Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo pritarti leidimų išdavimui ir eksploatuoti išorinę reklamą ne konkurso būdu UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos į reklama“, UAB „JCDecaux Lietuva“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“.

Pareiškėja skunde nurodo, kad su priimtu nutarimu nesutinka ir mano, jog atsakovė netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, netinkamai apibrėžė išorinės reklamos atitinkamą rinką, neatsižvelgė į esminę reikšmę turėjusias faktines aplinkybes, grindė savo sprendimą prielaidomis bei nepagrįstai diskriminavo pareiškėją kitų ūkio subjektų atžvilgiu.

Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybė 2000 m. gruodžio 12 d. sudarytos sutarties pagrindu suteikė teisę bendrovei „More Group Baltic & Russia“ (dabar – „Clear Channel Baltic & Russia“, Lietuvoje veikianti per dukterinę UAB „Clear Channel Lietuva“) eksploatuoti 170 trijų plokštumų reklaminius stovus. Vadovaudamasi sutartimi, pareiškėja investavo savo lėšas į reklaminių stovų gamybą ir statybą, jie jai priklauso nuosavybės teise. Sutarties šalys numatė UAB „Clear Channel Lietuva“ teisę eksploatuoti reklaminius stovus iki 2005 m. gruodžio 11 d., tačiau suėjus šiam terminui, pareiškėja toliau juos eksploatavo bei mokėjo nustatyto dydžio rinkliavas, o savivaldybė neprieštaravo. Pareiškėja daro išvadą, kad besitęsiančių sutartinių santykių tarp ginčo šalių buvimą patvirtina konkliudentiniai šalių veiksmai, taigi nors sutarties galiojimo laikas buvo numatytas iki 2005 m. gruodžio 12 d., tačiau šalims toliau vykdant sutartį, daro išvadą, kad ji yra pratęsta neapibrėžtam terminui, t. y. tapusi neterminuota.

Pareiškėja atkreipė dėmesį,  kad Sprendimu savivaldybė neišdavė naujų leidimų įrengti ir eksploatuoti naują išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, o tik apibrėžė minimalų terminą, kurio metu pareiškėja turi teisę įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant teisėtai įrengtų ir daugiau nei 10 metų pareiškėjos lėšomis eksploatuojamų reklaminių stovų, priklausančių jai nuosavybės teise kurie įrengti sutarčių pagrindu. Savivaldybė, priimdama Sprendimą, nepanaikino kitų reklamos skleidėjų teisės kreiptis į ją dėl leidimų įrengti išorinę reklamą, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad kurio nors rinkos dalyvio atžvilgiu būtų privilegijuojami ar kokia nors forma diskriminuojami.

Pažymėjo, kad tik apibrėžus atitinkamą rinką gali būti konstatuota, ar egzistuoja konkurencija, taip pat nustatyti konkurencijos suvaržymai. Atitinkamos rinkos apibrėžimas apima keletą etapų: 1) apibrėžiama prekės rinka, nustatant prekes, kurios yra ar gali būti pakeičiamos viena kita; 2) apibrėžiama geografinė rinka, nustatant teritoriją, kurioje tas pakeičiamumas vyksta ar gali vykti.

Pareiškėja nurodo, kad atsakovė  iš esmės nevertino jos 2011-02-15 nuomonės dėl Tarybos 2011-01-05 pranešime Nr. 5S-1 pateiktų išvadų, o bylą nagrinėjant posėdyje, neatsižvelgė į pateiktas esmines pastabas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo.

Teigia, kad lingvistiškai aiškinant Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, matyti, kad Reklamos įstatymas neišskiria atskirų išorinės reklamos rūšių ir nustato išorinę reklamą kaip vieną visumą atitinkamai visai išorinei reklamai nustatant iš esmės vienodus teisinius reikalavimus. Pagrindinis ūkio subjektų, perkančių išorinės vaizdinės reklamos pateikimo paslaugą tikslas yra pateikti reklamą taip, kad ji pritrauktų potencialių vartotojų dėmesį. Konkurencijos teisės taikymo praktikoje atskiriant tam tikros prekės ar paslaugos rinką, lemiamą vaidmenį vaidina vartotojo požiūris į galimybę pakeisti vienas prekes ar paslaugas kitomis, taigi į išorinės reklamos prekių rinką turi būti įtraukta visa išorinė reklama, tarp jos ir lauko vaizdo ekranuose demonstruojama reklama, reklama pateikiama ant viešojo transporto priemonių, reklama ant fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančių statinių, reklaminiai tentai ir pan. Taryba Nutarime nurodytų argumentų nevertino.

Mano, kad Tarybos išvada, jog nagrinėjamu atveju prekės rinka yra išorinės vaizdinės reklamos eksploatavimo rinka (į apibrėžimą įtraukiant reklamos įrangos įrengimo paslaugas), neatitinka faktiškai pareiškėjos vykdomos veiklos, nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, kadangi pareiškėja neteikia išorinės vaizdinės reklamos įrangos įrengimo paslaugų tretiesiems asmenims, taigi ji nekonkuruoja su kitais ūkio subjektais dėl tokių paslaugų teikimo.

Pareiškėja daro išvadą, kad Taryba tinkamai neišanalizavo ir neįvertino prekės rinkos, o tinkamai jos nenustačius,  skundžiamas Nutarimas negali būti pagrįstas ir teisėtas.

Pareiškėja mano, jog geografinės rinkos apibrėžimas apima visą Lietuvos Respublikos teritoriją, kadangi reikalavimus išorinės reklamos eksploatavimui nustato Reklamos įstatymas, kurio nuostatos yra taikomos visiems ūkio subjektams, veikiantiems išorinės reklamos rinkoje visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taryba privalėjo įvertinti, ar išorinės vaizdinės reklamos eksploatavimo paslaugų teikimo sąlygos Vilniaus mieste skiriasi nuo kituose miestuose paslaugos teikimui nustatytų sąlygų, tačiau to nepadarė.

Nurodo, kad savo iniciatyva atliko penkių didžiausių Lietuvos miestų savivaldybių (Vilniaus miesto savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės, Klaipėdos miesto savivaldybės, Šiaulių miesto savivaldybės ir Panevėžio miesto savivaldybės), lokalinių teisės aktų analizę ir nustatė, kad visose savivaldybėse ūkio subjektai, norintys įrengti išorinę vaizdinę reklamą ant savivaldybei  priklausančių objektų, privalo gauti savivaldybės leidimą, o leidimo išdavimo sąlygos skirtingose savivaldybėse iš esmės nesiskiria.

Pareiškėja pažymėjo, kad skundžiamame Nutarime Konkurencijos taryba nepasisako dėl atitinkamoje išorinės reklamos eksploatavimo / eksponavimo (pateikimo) rinkoje veikiančių dalyvių, o tik nurodo, kad joje yra daugiau ūkio subjektų nei buvo nurodyta Sprendime, nepaisant to, Nutarime pateikia išvadas dėl pareiškėjos užimamos dalies atitinkamoje rinkoje. Pareiškėja mano, kad tokia praktika, kai yra pateikiamas išvados dėl užimamos rinkos, prieš tai nenustačius joje veikiančių ūkio subjektų, yra ydinga, be to Taryba rėmėsi pasenusiais duomenimis. Nuo 2007 m. vien tik Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išorinės reklamos paslaugas pradėjo teikti UAB „LT Advert“, UAB „SKR Invest“, UAB „Audora“, AB „Ogmios centras“, UAB „ŽVK“ ir daug kitų įmonių, be to, daug įmonių turi pavienius reklaminius įrenginius ar nedideles sistemas. Pareiškėjos manymu, šios aplinkybės leidžia teigti, kad šiuo metu savivaldybės teritorijoje situacija rinkoje yra pasikeitusi tiek pagal pajamas, tiek pagal reklaminį plotą. Konkurencijos tarybos Nutarime nurodyti duomenys apima tik labai siaurą išorinės reklamos pateikimo priemonių ratą ir tik kai kuriuos išorinės reklamos srityje veikiančius subjektus, o kitos išorinės reklamos pateikimo priemonės (pvz., gatvėse ar ant namų sienų esančios reklamos plokštumos, reklamos plokštumos ir pan.) skundžiamame nutarime neįvertintos.

Pareiškėjos nuomone, šioje byloje nagrinėti ginčą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo yra apskritai neįmanoma, kadangi Konkurencijos taryba Nutarime netinkamai apibrėžė atitinkamą rinką, o tai laikytina esmine sąlyga vertinant teisės aktą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio atžvilgiu.

Pažymėjo,  kad Sprendimu jai nebuvo suteikta jokių papildomų teisių, kurių ji nebūtų turėjusi iki Sprendimo priėmimo. Sprendimas nesuteikia teisės UAB „Clear Channel Lietuva“ eksploatuoti naujų išorinės reklamos įrenginių, o yra išimtinai taikomas tik dėl pareiškėjos lėšomis įrengtų ir daugiau kaip 10 metų teisėtai eksploatuojamų išorinės reklamos įrenginių, todėl Sprendimas negali turėti jokios įtakos kitiems išorinės reklamos rinkoje veikiantiems ūkio subjektams bei negali sąlygoti skirtingų konkurencijos sąlygų atsiradimo. Atkreipė dėmesį, kad reikalavimas išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą konkurso būdu leidimų išdavimo pareiškėjai metu nebuvo įtvirtintas jokiuose teisės aktuose.

Teigia, kad išsami analizė dėl išorinės reklamos eksploatavimo rinkoje veikiančių ūkio subjektų Nutarime nebuvo atlikta, todėl objektyviai negalima spręsti klausimo dėl sprendimo diskriminacinio pobūdžio nustatymo.

Pareiškėja mano, kad sprendimo priėmimas ir leidimų išdavimas nesuteikia jai jokių išimtinių teisių (privilegijų), kadangi bet kuris kitas pareiškėjos konkurentas gali kreiptis į savivaldybę dėl leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo, jeigu atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas.

Pareiškėjos įsitikinimu, Konkurencijos tarybos nutarime įtvirtinta Sprendimo poveikio konkurencijos sąlygoms analizė taip pat yra ydinga dėl to, kad netinkamą Konkurencijos tarybos konkurencijos sąlygų vertinimą pirmiausia lėmė klaidingas atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimas bei nevisapusiškas rinkos dalyvių nustatymas išorinės reklamos eksploatavimo rinkoje.

Pareiškėjo atstovas per teismo posėdį palaikė skunde išdėstytus motyvus (III t., b. l. 13–17).

Pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 159–169), prašydama panaikinti Konkurencijos tarybos 2011 m. gegužės 26 d. nutarimą Nr. 2S-12.

Skunde pareiškėja paaiškino, kad sprendžiant, ar Sprendimas ir išduoti leidimai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, būtina tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką ir įvertinti joje esančias konkurencijos sąlygas. Nesant įrodymais pagrįsto atitinkamos rinkos apibrėžimo, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas negali būti nustatytas. Tik apibrėžus atitinkamą rinką gali būti konstatuota, ar egzistuoja konkurencija, taip pat nustatyti konkurencijos suvaržymus. Spręsti, ar skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas buvo sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu ar ne, taip pat galima tik po to, kai buvo tiksliai apibrėžta atitinkama rinka ir joje egzistuojančios konkurencijos sąlygos.

Teigia, kad Tarybos abejingumas atlikti išsamų prekės rinkos tyrimą yra netoleruotinas, nes dėl netinkamų rinkos dalyvių tyrimo buvo priimtas ir neteisingas Nutarimas.

Pareiškėja mano, kad Taryba privalėjo pirmiausia įvardyti, kokias paslaugas teikia tretieji asmenys, ir po to vertinti jų pakeičiamumą kitomis paslaugomis, tačiau iš Nutarime pateiktų atitinkamos rinkos apibrėžimų akivaizdu, kad ją apibrėžiant trečiųjų asmenų teikiamos paslaugos bei jų pakeičiamumas kitų ūkio subjektų teikiamomis paslaugomis vertinamas nebuvo.

Nurodo, kad trečiųjų asmenų pagrindinė veikla – IVR plokštumų ant įvairiausių įrenginių pateikimas. Norint teikti IVR plokštumų pateikimo paslaugą, reikia valdyti reklaminius įrenginius, kuriuos naudojant ir gali būti teikiama IVR plokštumų pateikimo paslauga. Pažymėjo, kad IVR įrangos įrengimo paslaugos ir IVR plokštumų pateikimo paslaugos nėra tapačios, tai yra dvi savarankiškos paslaugų rūšys ir gali būti teikiamos viena nuo kitos atskirai. Konkurencijos taryba neįžvelgė šio skirtumo ir dėl šios priežasties į atitinkamos prekės rinkos apibrėžimą nepagrįstai įtraukė ir IVR įrangos įrengimą.

Pareiškėja paaiškino, kad Sprendime nustatyta, kad leidimai yra išduodami įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų pagal priedą. Atsižvelgus į tai, jog leidimai buvo išduoti teikti IVR plokštumų pateikimo paslaugas ant jau pastatytų IVR įrangos įrengimų, Taryba nepagrįstai į atitinkamos prekės rinkos apibrėžimą įtraukė ir IVR įrenginių įrengimo paslaugas. Atitinkama prekės rinka turėjo būti apibrėžiama tik kaip IVR plokštumų pateikimo paslaugos rinka.

Paaiškino, kad nesutinka su Nutarime apibrėžta geografine rinka (Vilniaus miesto teritorija). Mano, kad geografinė rinka turi būti apibrėžiama atsižvelgiant į paslaugas, kurios sudaro atitinkamą prekės rinką. Taryba turėjo vertinti, ar atitinkamų prekės rinką sudarančių paslaugų teikimo sąlygos Vilniaus mieste skiriasi nuo kituose miestuose nustatytų paslaugų teikimo sąlygų, tačiau Nutarime tokia analizė nėra pateikta, apskritai nėra analizuojama, kokiomis sąlygomis skirtingų savivaldybių teritorijose yra teikiama IVR plokštumų pateikimo paslauga, taip pat ar pati rinkai teikiama IVR plokštumų pateikimo paslauga Vilniaus mieste skiriasi nuo analogiškos paslaugos kituose Lietuvos miestuose.

Konkurencijos taryba neanalizavo, ar dėl reikalavimo prieš įrengiant išorinę vaizdinę reklamą gauti Vilniaus miesto savivaldybės išduotą leidimą skiriasi konkurencijos sąlygos. Nutarime nėra pateikta leidimų išdavimo ir rinkliavos už jų išdavimą sąlygų skirtumų tarp vienos savivaldybės ir kitos ir jų poveikio paslaugos kainai ar kitoms paslaugos teikimo sąlygoms analizės.

Pareiškėja, palyginusi penkių didžiausių Lietuvos miestų savivaldybių IVR savivaldybės teritorijose įrengimo taisykles, daro išvadą, kad jose visose norintys įrengti IVR ant savivaldybei priklausančių objektų privalo gauti savivaldybės leidimą, o papildomi savivaldybių nuožiūra nustatomi reikalavimai yra neesminiai ir neįtakoja IVR plokštumų pateikimo paslaugos kainos, todėl geografinė atitinkamos prekės rinkos apimtis turi būti visa Lietuvos Respublikos teritorija.

Paaiškino, kad Taryba neatsižvelgė į aplinkybę, kad ir toje pačioje savivaldybėje vietinės rinkliavos dydis yra nevienodas, jis priklauso nuo to, kokioje miesto dalyje yra įranga. Nutarime nepateikiama jokia analizė apie tai, kokios aplinkybės lemia šių rinkliavų skirtumus ir kaip šie skirtumai įtakoja ūkio subjektų veiklą. Mano, kad vietinės rinkliavos dydžio skirtumai, paremti kiekybiniais potencialių reklamos vartotojų pasiekiamumo kriterijais, neturėtų būti pagrindas apibrėžti atitinkamą rinką kaip apimančią tik atitinkamos savivaldybės teritoriją.

Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad iš Lietuvos nacionalinės reklamos asociacijos „LINARA“ ir UAB „Dizrega“ atsakymų visiškai neaišku, ar šie ūkio subjektai kalba apie konkrečias Leidimuose nurodytas IVR vietas, ar apskritai Savivaldybei nuosavybės teise priklausančias vietas. Vienintelis ūkio subjektas UAB „ETN Baltic“ teisingai paaiškino, kad konkursai turėtų būti skelbiami naujoms lauko reklaminių įrenginių vietoms.

Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju nėra įėjimo į rinką barjerų – kiekvienas suinteresuotas asmuo gali teikti prašymus savivaldybės administracijai nustatyta tvarka suderinti nesudėtingo statinio projektą ir kartu su kitomis reklamos projekto sudėtinėmis dalimis pateikti prašymą dėl leidimo įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą išdavimo.

Pareiškėja nesutinka su Tarybos teiginiu, kad leidimų išdavimo procedūra nėra konkurencija. Iš tokio teiginio nėra aišku, kokie leidimai aptariami – statinio projekto ar reklamos projekto. Ūkio subjektui pateikus prašymą Išorinės reklamos komisija posėdyje nusprendžia dėl reklamos leidimo išdavimo. Reklamos leidimo išdavimo tvarka yra smulkiai reglamentuota, o ginčo atveju nėra nustatyta, kad kokiam nors ūkio subjektui buvo uždrausta pateikti prašymą dėl reklamos leidimo gavimo, taigi nėra pagrindo kalbėti apie konkurencijos ribojimą. Iš Išorinės reklamos komisijos 2010-08-04 protokolo Nr. A16-476(2.1.7-TR3) kopijos matyti, jog kiekvienas suinteresuotas ūkio subjektas turi visas galimybes kreiptis į savivaldybę su prašymu gauti IVR leidimą.

Paaiškino, kad leidimų įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimas yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kompetencija. Nė vienas iš leidimų išdavimą reglamentuojančių savivaldybės priimtų teisės aktų, taip pat Lietuvos Respublikos teisės aktų, nereikalauja, kad leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą savivaldybės teritorijoje būtų išduodami konkurso būdu.

Atkreipė dėmesį į tai, kad yra rengiamos Vilniaus miesto teritorijų išorinės vaizdinės reklamos sklaidos schemos, kuriose yra numatytos konkrečios išorinės vaizdinės reklamos vietos, dėl kurių savivaldybė skelbė ir skelbs konkursus. Tose vietovėse, kur yra trečiųjų asmenų IVR, vaizdinės reklamos sklaidos schemos nėra paruoštos, taigi rengti konkursus dėl jų užimamų IVR vietų yra neįmanoma, nes jos nėra niekaip identifikuotos – konkrečias vietas siūlo patys ūkio subjektai ir tik gavę suderintą statinio projektą kreipiasi dėl reklamos leidimo. Mano, kad Tarybos argumentas, jog dėl trečiųjų asmenų užimamų IVR vietų turėjo būti skelbiamas konkursas, yra nelogiškas – konkrečios IVR vietos niekur nebuvo nustatytos, jas pasiūlė patys ūkio subjektai, taigi nebuvo objekto, dėl kurio buvo galima skelbti konkursą.

Mano, kad Taryba neįsigilino į savivaldybės Sprendimo priėmimo priežastis ir turinį. Leidimai buvo išduoti teikti IVR plokštumų pateikimo paslaugas, o IVR vietos buvo pasiūlytos pačių trečiųjų asmenų (šioje vietoje nėra suformuotų ir patvirtintų vaizdinės reklamos sklaidos schemų). Savivaldybė neturi nei vieno nuosavybės teise priklausančio išorinės vaizdinės reklamos įrenginio. Savivaldybė nuosavybės teise visame mieste turi / valdo daugybę objektų, tačiau kur ir kokiose vietose pareiškėjams bus galima statyti IVR įrenginį, visų pirma sprendžia Savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos leidimų skyrius. Tose teritorijose, kur tretieji asmenys eksploatuoja jiems nuosavybės teise priklausančius IVR įrenginius, Savivaldybė nėra patvirtinusi IVR sklaidos schemų. Nesant IVR sklaidos schemų ir jose identifikuotų konkrečių IVR vietų, Savivaldybė negalėjo skelbti konkurso, nes nebuvo konkurso objekto.

Paaiškino, kad Taryba negalėjo nagrinėti Vyriausybės atstovo skundo ir priimti Nutarimo UAB „JCDecaux Lietuva“ atžvilgiu, nes tuo pačiu klausimu jau yra priėmusi administracinės procedūros sprendimą.

Teismo posėdyje pareiškėjos Vilniaus miesto savivaldybės atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus (III t., b. l. 13–17).

Pareiškėja UAB „JCDecaux Lietuva“ kreipėsi į teismą su skundu (II t., b. l. 2–7), prašydama panaikinti 2011 m. gegužės 26 d. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo pritarti leidimų išdavimui įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ne konkurso būdu UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „JCDEcaux Lietuva“, dalį, kiek ji susijusi su UAB „JCDecaux Lietuva“.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad Taryba, priimdama Nutarimą dėl Sprendimo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, neįvertino aplinkybės, kad dėl šio klausimo ji jau yra priėmusi nutarimą, dėl kurio pagrįstumo UAB „JCDecaux Lietuva“ yra pateikusi skundą teismui.

Teigia, kad UAB „JCDecaux Lietuva“ 2011 m. sausio 5 d. rašte Tarybai nurodė, kad ji šiuo metu turi leidimą naudoti jai pagal Sprendimą priskirtus reklamos plotus ir juos naudoja. Leidimo pagrindai: 2010 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1666 išduotas leidimas Nr. A448-45(2.3.2.4-TR3) UAB „JCDecaux Lietuva“ įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų (leidime nurodytas sąrašas vietų, kuriose yra leidžiama įrengti išorinės reklamos įrenginius); 2002 m. rugpjūčio 22 d. taikos sutartis, sudaryta tarp Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Unicom Baltic“ ir UAB „European Travel Network – Baltic“ (joje taip pat pateikiamas išorinės reklamos vietų sąrašas); 2007-03-20 bendradarbiavimo susitarimas, pasirašytas tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“; 2007-03-20 susitarimas, pasirašytas tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ dėl projekto Europos kultūros sostinė 2009 reklamos, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 1-1528 (toliau – Papildomas susitarimas).

Paaiškino, kad vykdydama Susitarimą ir Papildomą susitarimą UAB „JCDecaux Lietuva“ išlaidos vien 2008 m. sudarė 8 893 485,49 Lt. Vilniaus miesto savivaldybė vykdė savo pareigas pagal Susitarimą ir Papildomą susitarimą dėl leidimų išdavimo ir ji privalėjo išduoti leidimus. Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo skelbti konkursų dėl išorinės reklamos vietų sąrašo, nes šios vietos buvo priskirtos UAB „JCDecaux Lietuva“ pagal Susitarimą ir Papildomą susitarimą. Šios vietos yra ne naujos, jos yra nekonkursinės.

Pareiškėja mano, kad tol, kol Lietuvos vyriausias administracinis teismas neišnagrinės 2008 m. Konkurencijos tarybos nutarimo pagrįstumo, Taryba negalėjo priimti sprendimų dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimų, kuriais Vilniaus miesto savivaldybė vykdo Susitarimą ir Papildomą susitarimą. Priešingu atveju tai būtų pakartotinės administracinės atsakomybės taikymas už tariamą pažeidimą, o tai akivaizdžiai prieštarauja konstitucinės ir administracinės teisės imperatyvams.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus (III t., b. l. 13–17).

 

Atsakovė Konkurencijos taryba su pareiškėjų skundais nesutiko. Atsiliepime į skundus (II t., b. l. 169–180) paaiškino, kad rinkos apibrėžimo tikslumas ir detalumas priklauso nuo nagrinėjamo Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Norint konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, pakanka nustatyti, jog ūkio subjektai konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminacinių ir sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančių ribojimų, t. y. rinkos apibrėžimui yra taikomi specifiniai, minimalūs reikalavimai. Pagrindinis rinkos apibrėžimo tikslas nagrinėjant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą yra nustatyti, ar ūkio subjektai, kurių atžvilgiu priimtas tyrimo metu nagrinėjamas Savivaldybės priimtas teisės aktas ar sprendimas, turi konkurentų, kurių galimybės konkuruoti gali būti neigiamai paveiktos dėl viešojo administravimo subjekto sprendimų.

Paaiškino, kad tyrimo metu nustatyta, jog ūkio subjektų, teikiančių ar galinčių teikti IVR paslaugas, yra daugiau nei nurodyta savivaldybės Sprendime, todėl detalizuojant rinkos apibrėžimą, priešingai nei nurodo pareiškėjai, negali būti paneigta, jog Sprendimas sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas, nes kiti ūkio subjektai neturėjo galimybės gauti leidimus įrengti ir eksploatuoti IVR ant tų objektų, kuriems leidimai be konkurso buvo suteikti pareiškėjams. Plečiant tiek prekės, tiek geografinė rinkos apibrėžimą, būtų nustatyta daugiau ūkio subjektų, kurie teikia IVR paslaugas tiek Vilniau mieste, tiek Lietuvoje, tačiau dėl to pažeidimo vertinimas nesikeistų. Priešingai – rodytų, kad dėl nagrinėto savivaldybės Sprendimo galėjo būti diskriminuoti ir atitinkamai skirtingos konkurencijos sąlygos pareiškėjų atžvilgiu sudarytos dar didesniam kitų ūkio subjektų, teikiančių IVR paslaugas ratui.

Nurodo, kad IVR eksploatavimo ant naujai įrengiamų IVR statinių ir eksploatavimo ant jau įrengtų IVR statinių rinkų išskyrimas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kadangi Sprendimo priėmimo metu galiojusių 2005 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-9S patvirtintų Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių (toliau – IVR taisyklės) sisteminė nuostatų analizė rodo, kad norėdami teikti IVR paslaugas, ūkio subjektai turi gauti leidimą, o jam pasibaigus, turi pareigą išardyti specialius reklamai naudotus įrenginius, todėl nepagrista būtų konstatuoti, kad leidimų išdavimo tvarka skiriasi priklausomai nuo to, ar ant tam tikro objekto anksčiau buvo įrengtas IVR įrenginys. Be to, faktinės aplinkybės rodo, kad Savivaldybė netaiko skirtingos tvarkos išduodama leidimus priklausomai nuo to, ar ant tam tikro jai priklausančio ar patikėjimo teise valdomo objekto yra įrengti IVR įrenginiai, ar jų nėra.  Sprendimu nuspręsta pritarti ne konkurso būdu išduoti pareiškėjams leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą neišskiriant, ar ant tų objektų IVR buvo įrengti, ar ne.

Teigia, kad 2000 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 19391 „Dėl leidimų įrengti vaizdinę reklamą (išorinę) reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimo tvarkos tvirtinimo“ 5 punktas nurodo dokumentus, kuriuos pateikus išduodamas leidimas, tačiau jis nenumato, kad pakeičiant galiojančią sutartį neturi būti skelbiamas konkursas. Tokios išvados neleidžia daryti ir kitos šio sprendimo nuostatos. Tačiau net ir tuo atveju, jei nė vienas iš Savivaldybės ar Lietuvos Respublikos teisės aktų nereikalauja, kad leidimai būtų išduodami konkurso būdu, savivaldybė, įgyvendindama jai pavestas teises, privalo elgtis taip, kad, priimdama teisės aktus ar kitus sprendimus, neteiktų privilegijų ir (arba) nediskriminuotų atskirų ūkio subjektų ar jų grupių, dėl ko atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

Teigia, kad pareiškėjos UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ pateikiami argumentai, kad joks ūkio subjektas nebūtų suinteresuotas savo lėšomis įrengti IVR, jei, pasibaigus jam išduoto leidimo terminui, dėl leidimo IVR įrengti ir eksploatuoti tose vietose, kuriose stovi jo lėšomis įrengti IVR, yra paremti prielaidomis, be to, yra nepagrįsti, nes, remiantis IVR taisyklių 14 p., panaikinus leidimą ar pasibaigus išduoto leidimo galiojimo laikui, ūkio subjektas turėtų pareigą išardyti IVR įrenginius, o kiti subjektai galėtų pretenduoti gauti leidimą įrengti savo įrenginius.

Pažymėjo, kad plečiant išorinės reklamos pateikimo vietų skaičių, didėtų subjektų, teikiančių reklamos paslaugas, skaičius, taigi, daugėtų subjektų, kurie buvo diskriminuojami pareiškėjų atžvilgiu, šiems be konkurso išduodant leidimus, tačiau tai nekeistų Konkurencijos tarybos išvadų pagrįstumo. Tiek prekės rinką apibrėžiant kaip skundžiamame Nutarime, tiek ją apibrėžiant plačiau, nepaneigiama tai, jog pareiškėjai buvo išskirti iš reklamos paslaugas teikiančių įmonių, suteikiant jiems teisę be konkurso gauti leidimus IVR veiklai vykdyti. Pažymėjo, kad UAB „Clear Channel Lietuva“ argumentas, kad prekės rinka turėtų būti laikoma visa reklamos rinka, nepagrįstas, nes ne visai reklamai skleisti reikia gauti savivaldybės leidimą, be to, plečiant rinkos dalyvių skaičių, diskriminacinis Sprendimo pobūdis būtų dar akivaizdesnis.

Nurodo, kad teiginiai, jog Taryba nepagrįstai į rinkos apibrėžimą įtraukė reklamos įrengimo paslaugas, yra nepagrįsti ir atmestini, nes IVR pobūdis lemia tai, kad norint teikti IVR paslaugas, reikalinga savivaldybei priklausančius ar patikėjimo teise valdomus objektus pritaikyti taip, kad būtų galima pateikti reklamą, t. y. įrengti. Savivaldybė IVR įrenginių neįrengia, tai, gavę savivaldybės leidimą, daro patys ūkio subjektai. Tai, kad IVR įrengimas yra neatsiejama pareiškėjų teikiamų paslaugų dalis, patvirtina aplinkybė, kad pasibaigus savivaldybės leidimui įrengti ir eksploatuoti IVR, ūkio subjektas turi pareigą išardyti IVR įrenginius. Atsakovė pripažįsta, kad tam tikrais atvejais gali būti išskiriamos IVR įrengimo ir IVR eksploatavimo rinkos, be to, teisės aktai nedraudžia pareiškėjui IVR įrengti pasitelkti trečiuosius asmenis, o ne įrengti IVR pačiam, tačiau šios aplinkybės nereiškia, kad nagrinėjamu atveju IVR įrengimo ir IVR eksploatavimo rinkų galimas išskyrimas yra pagrįstas. Teigia, kad įvertinusi reikšmingas bylai aplinkybes, pagrįstai prekės rinką apibrėžė kaip IVR įrengimo ir eksploatavimo, nes pareiškėjams leidimai suteikia teisę tiek įrengti IVR, tiek ją eksploatuoti. Pastebėjo, kad tai, jog kai kurie objektai, kuriems nuspręsta išduoti leidimus, nagrinėjamu savivaldybės Sprendimu, jau buvo ir jų specialiai statyti nereikėjo, nereiškia, jog rinkos apibrėžimas neapima IVR įrengimo, nes, kaip nurodyta, objektą paprastai reikia specialiai pritaikyti, kad būtų galima teikti IVR paslaugas. Pareiškėjai leidimais įgyja teisę ne tik pateikti reklamą, tačiau ir įrengti atitinkamus įrenginius, reikalingus reklamai pateikti.

Dėl geografinės rinkos atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjams be konkurso suteikus leidimus naudoti pakankamai didelį skaičių objektų, skirtų IVR, kiti ūkio subjektai nebeturi galimybės konkuruoti dėl leidimų naudoti tuos pačius objektus. Tai, kad IVR paslaugas teikiantys ūkio subjektai iš esmės vienodomis sąlygomis gali konkuruoti visoje Lietuvoje nereiškia, jog rinkos apibrėžimas nagrinėjamu atveju turi būti platesnis nei Vilniaus miesto teritorija. Paaiškino, kad priimdama skundžiamą Nutarimą, Taryba analizavo ne ūkio subjektų galimybės konkuruoti IVR rinkoje apskritai, bet būtent sąlygas Vilniaus mieste, ir tai, ar Vilniaus miesto savivaldybė nepažeidė pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę savo jurisdikcijos ribose priimdama sprendimus, darančius įtaką ūkinės veiklos sąlygoms.

Teigia, kad nepaisant panašių ar vienodų reikalavimų teikiant IVR paslaugas, savivaldybės leidimas yra būtinas, o turint Vilniaus miesto savivaldybės leidimą teikti IVR paslaugas, šis leidimas nesuteikia teisės teikti šias paslaugas Kaune, Klaipėdoje ar Šiauliuose, ir atvirkščiai. Geografinės rinkos apibrėžimą nagrinėjamu atveju lėmė tai, kad buvo nagrinėjama Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų atitiktis konkurencijos taisyklėms, o Vilniaus miesto savivaldybė sprendimus gali priimti tik dėl ūkio subjektų veiklos Vilniaus mieste ir tik šioje teritorijoje gali veikti ūkio subjektų veiklos sąlygas, todėl geografinė rinka nagrinėjamu atveju pagrįstai apibrėžta kaip Vilniaus miestas.

Mano, kad Konkurencijos taryba neturėjo vertinti konkurencijos sąlygų kitose savivaldybėse, nes tyrimo nagrinėjimo objektas buvo būtent Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas. Pažymėjo, kad rinkliavų dydžiai neturi reikšmės apibrėžiant geografinę rinką, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje veikia tiek pareiškėjai, tiek kiti ūkio subjektai. Bet kuriuo atveju net jeigu rinkliavos visoje Lietuvoje būtų vienodos, rinkos apibrėžimo ir pažeidimo vertinimo tai nekeistų, nes esminė aplinkybė siekiant vykdyti veiklą yra savivaldybės leidimas. Vertinant Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų atitikimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, esminę reikšmę turi ne tai, ar apskritai ūkio subjektai gali vienodomis sąlygomis konkuruoti teikdami IVR paslaugas visoje Lietuvoje ar atskirose kitų savivaldybių teritorijose, bet tai, ar visi tokias paslaugas teikiantys ūkio subjektai galėjo vienodomis sąlygomis konkuruoti dėl leidimų šias paslaugas teikti būtent Vilniaus mieste.

Pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas pripažintinas dėl to, kad kitiems ūkio subjektams nagrinėjamu savivaldybės sprendimu užkertamas kelias konkuruoti dėl teisės įrengti ir eksploatuoti IVR tose vietose, kuriose leidimai be konkurso suteikti pareiškėjams, todėl nagrinėjamu atveju pažeidimo konstatavimui esminės reikšmės neturi aplinkybė, kad savivaldybė išduoda ir daugiau leidimų nei buvo išduota pareiškėjams.

Teiginiai, kad nėra baigtinio objektų, kurių atžvilgiu savivaldybė gali išduoti leidimus, sąrašo yra nepagrįsti, nes objektų skaičius, kurie priklauso ar kuriuos valdo savivaldybė, yra ribotas dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 786 patvirtintas Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos specialusis planas (toliau – Specialusis planas) įtvirtina būtinybę riboti išorinės vaizdinės reklamos objektų skaičių. Be to, IVR taisyklių 1 p. įtvirtina, kad šios taisyklės parengtos vadovaujantis Vilniaus miesto strateginio plano tikslais, kurie numato Vilniaus, kaip savitos architektūros didmiesčio, formavimą saugant istorinį miesto kraštovaizdį ir tausojant savito miesto estetinį įvaizdį, siekiant negausios išorinės reklamos. Atsakovė daro išvadą, kad IVR plėtra, priklausomai nuo konkrečios Vilniaus vietos, yra ribojamos, todėl IVR negalima įrengti kiek nori ir kur nori.

Atsakovė akcentavo, kad konstatuojant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, pakanka nustatyti, kad yra ūkio subjektų, kurie konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminuojančio sprendimo, konkretus jų skaičius pažeidimo vertinimui neturi esminės reikšmės. Atliekant tyrimą panaudoti ankstesnių metų duomenys nepaneigia to, jog suteikiant leidimus, pareiškėjai buvo privilegijuojami pažeidžiant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Atsakovė paaiškino, kad jokie teisės aktai nenustato, jog pareiškėjams turi būti sudaromos kitokios konkurencijos sąlygos nei kitiems rinkos dalyviams, nenustato jų teisės leidimus įrengti ir eksploatuoti IVR gauti be konkurso, todėl tyrimo metu atlikta analizė neleidžia teigti, jog konkurencijos sąlygų skirtumai buvo nulemti teisės aktų reikalavimų vykdymo.

Nurodo, kad sutartis, kurios pagrindu UAB „Clear Channel Lietuva“ buvo įrengusi ir eksploatavo tam tikrus IVR, galiojo iki 2005 m. gruodžio 14 d., po šios datos ji be teisinio pagrindo eksploatavo objektus. Be to, Sprendimas ir jo pagrindu išduotas leidimas yra susijęs su kitais objektais nei buvo įtvirtinta sutartyje.

Akcentuoja, kad buvo nustatyta, jog be pareiškėjų yra ir kitų ūkio subjektų, kurie norėtų ir galėtų teikti IVR paslaugas Vilniaus mieste, tačiau priėmus nagrinėjamą savivaldybės Sprendimą, jie negalėjo konkuruoti dėl galimybės šias paslaugas teikti ant tų pastatų, kurių atžvilgiu savivaldybė išdavė leidimus pareiškėjams be konkurso. Priimdama Sprendimą, savivaldybė konkuruojantiems ūkio subjektams nesudarė vienodų sąlygų pretenduoti gauti leidimus eksploatuoti IVR ant objektų, kurie buvo nagrinėti tyrimo metu – leidimai šių objektų atžvilgiu buvo išduoti pareiškėjams be konkurso, diskriminuojant kitus atitinkamoje rinkoje veikiančius subjektus. Priėmus nagrinėjamą Sprendimą ir išdavus leidimus, dėl šių objektų, kiti ūkio subjektai negalėtų prašyti leidimų tol, kol galiotų pareiškėjams išduoti leidimai.

Teigia, kad nustatyti konkurencijos sąlygų skirtumai pasireiškė visoje Vilniaus miesto rinkoje, todėl akivaizdu, kad atitinkamos rinkos dalis yra reikšminga. Tai, kad savivaldybė gali padidinti reklamos objektų skaičių, ar tai, kad kiti ūkio subjektai gali kreiptis į savivaldybę dėl leidimų suteikimo, nepaneigia to, kad pareiškėjų konkurentai negali pretenduoti gauti leidimus dėl tų objektų, kuriems leidimus be konkurso gavo pareiškėjai. Sprendimas turėjo tiesioginį neigiamą poveikį pareiškėjų konkurentų galimybėms konkuruoti dėl leidimų įrengti ir eksploatuoti IVR tose vietose, kuriose savivaldybė be konkurso leido veikti pareiškėjams, ypač atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai tokiu būdu įgijo teisę įrengti ir eksploatuoti IVR ant reikšmingos didžiosios dalies savivaldybės objektų. Leidimai išduoti trijų metų laikotarpiui, todėl konkuruojantys ūkio subjektai ilgam laikui netenka galimybės pretenduoti gauti leidimus.

Atsakovė pažymi, kad tai, jog teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga viešojo administravimo subjektui organizuoti konkursą, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas tokios pareigos neturi: savivaldybė, įgyvendindama savo diskreciją ir priimdama teisės aktus ar kitus sprendimus, privalo užtikrinti, kad ji neteiktų privilegijų ir (arba) nediskriminuotų atskirų ūkio subjektų ar jų grupių, dėl ko atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Taryba neneigia to, kad leidimų išdavimas yra savivaldybės kompetencija, tačiau įgyvendindama savo kompetenciją ji turi užtikrinti, kad dėl jos veiksmų nebūtų iškraipoma sąžininga konkurencija atitinkamoje rinkoje.

Paaiškino, kad taryba neanalizavo leidimui gauti taikomų sąlygų, o analizavo tai, ar leidimų išdavimo procedūra nagrinėjamu atveju buvo konkurencinga ir ar ji atitiko Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Tyrimo išvadų pagrįstumui įtakos neturi statinio projekto ar reklamos projekto leidimų (jei tokie būtų reikalingi), išdavimas. Nurodė, kad atmestini savivaldybės argumentai, jog nebuvo konkurso objekto, nes konkrečios reklamos vietos nebuvo tiksliai identifikuotos, kadangi savivaldybė suteikia teisę įrengti ir eksploatuoti IVR ant jai priklausančių bei patikėjimo teise valdomų objektų, tai yra, konkurso objektas yra ne konkretus IVR, bet objektas, identifikuotas pagal adresą ar kitus parametrus. Pažymėjo, kad jei Savivaldybės argumentai, jog dėl pareiškėjų eksploatuojamų IVR konkursų negalima skelbti, nes šias vietas jie pasiūlė patys, būtų pripažinti pagrįstais, tai reikštų, kad pareiškėjų konkurentai apskritai praranda galimybes kada nors gauti leidimus ūkinei veiklai vykdyti labai didelėje rinkos dalyje, nes gavusios nagrinėjamus leidimus, šios trys įmonės Vilniaus mieste iš viso bendrai valdė 1 182 Savivaldybei priklausančius objektus, skirtus įrengti ir eksploatuoti IVR, iš 1 275, t.y. daugiau nei 90 proc.

Teigia, kad UAB „JCDecaux Lietuva“ klaidingai nurodo, kad skundžiamame Nutarime Taryba nagrinėjo ir priėmė sprendimą dėl tų pačių aplinkybių, kurios buvo nagrinėtos priimant 2008 m. birželio 12 d. nutarimą, kadangi pastarajame nutarime buvo sprendžiamas klausimas, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m., reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“ atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, o šioje byloje skundžiamame Nutarime nagrinėtas savivaldybės Sprendimo išduoti leidimus pareiškėjams įrengti ir eksploatuoti IVR pagal tam tikrą sąrašą teisėtumas. Nurodo, kad skiriasi nagrinėjimo objektas, todėl negalima konstatuoti, kad Konkurencijos taryba pakartotinai sprendė savivaldybės veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams klausimą.

Nors UAB „JCDecaux Lietuva“ nurodo, kad remdamasi 2007 m. kovo 20 d. Bendradarbiavimo susitarimu savivaldybė turėjo pareigą bendrovei išduoti leidimus, tačiau Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio vertinimui šalių sutartinės pareigos neturi lemiamos reikšmės, be to, nagrinėjamu atveju vertinamas ne sutarties, o 2010 m. liepos 14 d. Sprendimo ir jo pagrindu išduoto leidimo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams klausimas. Papildomas susitarimas buvo susijęs su projekto „Europos kultūros sostinė 2009“ reklama, taigi sprendžiant Sprendimo ir jo pagrindu išduotų leidimų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams klausimą, jo vertinamas neturi esminės įtakos.

Atsakovė nurodo, kad UAB „Clear Channel Lietuva“ ir Savivaldybės sutarties galiojimas baigėsi 2005 m. gruodžio 11 d. ir jokių sąlygų dėl to, kad pasibaigus sutarties terminui ji galėtų būti laikoma neterminuota, nėra. Tai, kad UAB „Clear Channel Lietuva“ ir pasibaigus sutarties galiojimo terminui toliau eksploatavo tam tikrus objektus, nereiškia, kad šie jos veiksmai buvo teisėti, juo labiau nereiškia, kad taip jai yra suteikiama teisė IVR eksploatuoti neribotai, ar kad savivaldybės Sprendimas yra teisėtas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio atžvilgiu. Be to, jei UAB „Clear Channel Lietuva“, net ir neturėdama ginčijamo leidimo galėtų eksploatuoti IVR nurodytos sutarties pagrindu, logiškai nepaaiškinama, kodėl tokiu atveju reikėjo kreiptis į Savivaldybę prašant išduoti leidimą. Be to savivaldybė tyrimo metu patvirtino, kad UAB „Clear Channel Lietuva“ nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. išorinės reklamos įrenginius eksploatuoja pagal leidimą, o ne pagal sutartį.

Pažymėjo, kad Nutarimo teisėtumui įtakos turi ne bet kokie procedūriniai pažeidimai, o tik esminiai, kurie būtų galėję lemti kitokio Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimą. Visas aplinkybes, būtinas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo konstatavimui, Konkurencijos taryba nustatė ir įvertino, o galimo pažeidimo mažareikšmiškumo neįvertinimas negali būti laikomas esminiu procedūriniu pažeidimu, nes įvertinus nagrinėjamą Sprendimą pagal tris būtinus kriterijus ir nustačius, kad šie kriterijai yra tenkinami, to pakanka pažeidimui konstatuoti. Mano, kad nėra pagrindo teigti, kad Taryba visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl mažareikšmiškumo, kadangi Nutarime išsamiai išdėstyti argumentai, pagrindžiantys rinkos apibrėžimą taip pat išsamiai įvertintos aplinkybės pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikalingus kriterijus, todėl pripažintina, kad Nutarimas yra motyvuotas ir atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundus atmesti (III t., b. l. 13–17).

Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010-07-14 sprendimu Nr. 1-1648 „Dėl pritarimo ne konkurso būdu išduoti UAB „Clear Channel Lietuva“,UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „JCDeaux Lietuva“ leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą“ (Tarybos byla, I t., b. l. 3–8) pritarė, kad UAB „Clear Channel Lietuva“,UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „JCDeaux Lietuva“ ne konkurso būdu trejiems metams būtų išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų pagal priedą bei pavedė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui išduoti leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, kurių vietos atitinka Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano reikalavimus, pagal sprendimu patvirtintą priedą.

 Konkurencijos taryba 2010-07-23 gavo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą (Tarybos byla, I t., b. l. 1–2), kuriame prašoma ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-07-14 sprendimas Nr. 1-1648 „Dėl pritarimo ne konkurso būdu išduoti UAB „Clear Channel Lietuva“,UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „JCDeaux Lietuva“ leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą“ nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų.

2010-08-26 Taryba nutarimu Nr. 1S-146 pradėjo tyrimą dėl Sprendimo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams (Tarnybos byla, I t., b. l. 11–12). Tarybos Viešojo administravimo subjektų veiklos skyrius 2011-01-05 parengė pranešimą apie atliktą tyrimą Nr. 5S-1 (Tarybos byla, II t., b. l. 5–14), kuriame Tarybai pasiūlė pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-07-14 Sprendimas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per 3 mėnesius nuo Tarybos nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ panaikinti Sprendimą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-08-27 įsakymu Nr. 30-1666 patvirtintus 2010-08-31 leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų arba nurodytą sprendimą ir leidimus pakeisti taip, kad jie neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Taryba, 2011-05-26 priėmė nutarimą Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo pritarti leidimų išdavimui ir eksploatuoti išorinę reklamą ne konkurso būdu UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos į reklama“, UAB „JCDecaux Lietuva“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (II t., b. l. 181–186), kuriame pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 14 d. Sprendimas ir jo pagrindu 2010-08-31 išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Vilniaus miesto savivaldybė  įpareigota per 3 mėnesius nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos Sprendimą ir leidimus panaikinti arba juos pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Pareiškėjai nesutinka su jų atžvilgiu priimtu nutarimu ir prašo jį panaikinti.

Ginčo dalykas – Tarybos 2011 m. gegužės 26 d. nutarimo „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo pritarti leidimų išdavimui ir eksploatuoti išorinę reklamą ne konkurso būdu UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „JCDecaux Lietuva“ teisėtumas ir pagrįstumas.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas, kai nustatoma trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės valdymo ar savivaldos institucijos (viešojo administravimo subjekto) teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymo (pvz.: 2009 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-91/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. A⁸²²-762/2009; 2011-08-22 nutartis byloje Nr. A502-2418/2011 ir kt.).

Nustačius nurodytų kriterijų visumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-07-14 sprendimas Nr. 1-1648 „Dėl pritarimo ne konkurso būdu išduoti UAB „Clear Channel Lietuva“,UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „JCDeaux Lietuva“ leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą“ ir jo pagrindu išduoti leidimai riboja sąžiningos konkurencijos laisvę.

Išorinę reklamą ir jos skleidimo tvarką Sprendimo priėmimo metu reglamentavo Reklamos įstatymas, Išorinės reklamos įrengimo tipinės taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d įsakymu Nr. 405 „Dėl išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 1-998 patvirtintos IVR taisykles (neteko galios 2011-03-16 sprendimu Nr. 1-2068 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių tvirtinimo“), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 30-57 patvirtintas Leidimų įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą išdavimo paslaugos teikimo tvarkos aprašas, reglamentuojantis savivaldybės kompetenciją išduodant IVR leidimus.

Vertinant, ar konkrečiais viešojo administravimo subjekto veiksmais buvo sukurti sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkantys ūkinės veiklos apribojimai veikti toje pačioje rinkoje ūkine veikla užsiimantiems subjektams, visų pirma būtina apibrėžti atitinkamą rinką ir nustatyti ūkio subjektus, kurie toje rinkoje veikia.

Taryba, atlikusi tyrimą, nustatė, kad nagrinėjamu atveju atitinkama rinka yra išorinės vaizdo reklamos įrengimo ir eksploatavimo Vilniaus mieste rinka.

Apibrėžiant atitinkamą rinką, vadovaujamasi Konkurencijos įstatymo bei Tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 17 ,,Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“ nuostatomis, pagal kurias atitinkama rinka nustatoma apibrėžiant prekės ir geografinę (teritorinę) rinką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-05-21 nutartyje adm. byloje Nr. A⁵⁰²-539/2010 padarė išvadą, kad norint konstatuoti, kad yra pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, pakanka nustatyti, jog ūkio subjektai konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminacinių ir sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančių ribojimų, t. y. rinkos apibrėžimui yra taikomi specifiniai, minimalūs reikalavimai. Taigi šiuo atveju reikalinga nustatyti, ar ūkio subjektai, kurių atžvilgiu priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-07-14 Sprendimas, turi konkurentų, kurių galimybės konkuruoti gali būti neigiamai paveiktos dėl savivaldybės priimto sprendimo.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalis nustato, kad atitinkama rinka – tai tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje.

Pagal to paties straipsnio 6 dalį, prekės rinka yra visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas.

Atitinkama geografinė rinka turi būti apibrėžiama išimtinai Konkurencijos įstatymo kontekste ir atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalies prasmę ir paskirtį. Geografinė teritorija (geografinė rinka) – tai teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalis).

Reklamos įstatymo 2 str. 3 d. nustato, kad išorinė reklama – tai reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose.

IVR taisyklių (redakcija, galiojusi priimant Sprendimą) 4.1 p. nustatė, kad išorinė vaizdinė reklama – rašytinė (informacinė) arba vaizdo reklama, pateikiama ne patalpose. Tokiai reklamai pateikti naudojamos įvairios specialiosios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir tam tikslui pritaikytos (pastatų fasadai, stogai, laikinieji statiniai, viešojo keleivinio kelių transporto priemonės, oro balionai, gyvų gėlių, augalų kompozicijos ir pan.) reklamos pateikimo priemonės.

Reklamos leidimas–savivaldybės administracijos subjekto (Savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens) išduotas reklamos leidimas, suteikiantis teisę reklamos skleidėjui leidime nurodytomis sąlygomis įrengti reklamą (IVR taisyklių 4.5 punktas).

Reklama turi būti nuimta, reklamos įrenginys išardytas, aplinka sutvarkyta, kai pasibaigia statinių ar kitų objektų, ant kurių įrengta reklama, savininko ar valstybės turto valdytojo sutikimo galiojimo laikas arba kai reklamos davėjas nutraukia savo veiklą, taip pat pasibaigus reklamos leidimo galiojimo laikui bei kitais reklamos leidime numatytais atvejais (IVR taisyklių 14 punktas).

Teismas, įvertinęs nurodytų teisės normų turinį, daro išvadą, kad reklamos skleidėjai, norintys teikti IVR paslaugas, turi gauti tokią teisę suteikiantį leidimą, o pasibaigus leidimo galiojimo laikui jie turi pareigą nuimti reklamą, reklamos įrenginį išardyti, o aplinką sutvarkyti. Iš teisės aktų nuostatų matyti, kad juose nenustatyta skirtinga leidimų išdavimo tvarka atsižvelgiant į tai, ar ant tam tikro objekto anksčiau buvo įrengtas IVR įrenginys. Tokių leidimų išdavimo tvarkos skirtumų IVR reglamentuojantys teisės aktai nenustato. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad Savivaldybė išduodama leidimus neatsižvelgia į tai, ar ant tam tikro jai priklausančio ar patikėjimo teise valdomo objekto yra įrengti ĮVR įrenginiai, ar jų nėra. Iš Sprendimo turinio matyti, kad jame nuspręsta pritarti ne konkurso būdu išduoti pareiškėjoms leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą, neišskiriant, ar ant tų objektų IVR buvo įrengta, ar ne.

 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 30-1666 (Tarnybos byla, I t., b. l. 64) buvo patvirtintas leidimas Nr. A448-43(2.3.2.4-TR3) UAB „Clear Channel Lietuva“ (Tarnybos byla, I t., b. l. 97–105), leidimas Nr. A448-45 (2.3.2.4-TR3) UAB „JCDecaux Lietuva“ (Tarnybos byla, I t., b. l. 109–113) ir leidimas Nr. A448-44 (2.3.2.4-TR3) UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ (Tarnybos byla, I t., b. l. 137–139) įrengti išorinę reklamą ir ją eksploatuoti ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų. Kartu minėtu įsakymu patvirtinti ir leidimų minėtoms bendrovėms priedai, kuriuose nustatyti UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „JCDecaux Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ reklaminių įrenginių sąrašai.

Teismas palaiko atsakovės argumentą, kad IVR pobūdis yra toks, kad norint teikti IVR paslaugas, reikalinga savivaldybei priklausančius ar patikėjimo teise valdomus objektus pritaikyti taip, kad būtų galima pateikti reklamą. Be to, kaip matyti iš nagrinėjamo savivaldybės Sprendimo bei jo pagrindu išduotų leidimų, UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „JCDecaux Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ Sprendimo pagrindu įgijo teisę įrengti išorinę reklamą ir ją eksploatuoti ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų. Pažymėtina, kad savivaldybė IVR įrenginių neįrengia, tai, gavę jos leidimą, daro patys ūkio subjektai. Taigi, įmonės, norėdamos teikti reklamos paslaugas, įrengia IVR įrenginius, kas taip pat matyti iš leidimo, kuriame nurodyta, kad reklaminės veiklos subjektas įrenginius pagal suderintus projektus įrengia ir eksploatuoja savo lėšomis. Taigi šiuo konkrečiu atveju atsakovė pagrįstai prekės rinką apibrėžė kaip IVR įrengimo ir eksploatavimo, nes leidimai suteikia teisę tiek įrengti IVR, tiek ją eksploatuoti. Tai, kad kai kurie objektai, kuriems nuspręsta išduoti leidimus, jau buvo ir jų specialiai statyti nereikėjo, nereiškia, jog rinkos apibrėžimas neapima IVR įrengimo, kadangi kiekvieną objektą reikia pritaikyti teikiant reklamą. Pažymėtina, kad ir išskyrus prekės rinkas nebūtų paneigtas atsakovės išvadų pagrįstumas, nes iš tyrimo medžiagos matyti, kad ir kiti ūkio subjektai įrengia ir eksploatuoja IVR  (UAB „ETN Baltic“, UAB „LT ADvert“, UAB „SKR Invest“ ir kt.) (Tarybos byla, I t., b. l. 21–22, 36–37a), todėl yra su pareiškėjais konkuruojančių ūkio subjektų, kurie priimant savivaldybės sprendimą buvo diskriminuojami. Atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas pareiškėjos UAB „Clear Channel Lietuva“ argumentas, kad į išorinės reklamos prekių rinką turi būti įtraukta ir kita išorinė reklama, pateikiama ant viešojo transporto priemonių, vaizdo ekranuose ir kt., bei kad prekės rinka turėtų būti laikoma visa reklamos rinka, kadangi ne visai reklamai skleisti reikia gauti savivaldybės leidimą, be to, plečiant išorinės reklamos pateikimo vietų skaičių, didėtų subjektų, teikiančių reklamos paslaugas, skaičius, taigi daugėtų subjektų, kurie buvo diskriminuojami pareiškėjų atžvilgiu.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjams Sprendimu suteiktas teises bei įvertinęs teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad atsakovė prekės rinką apibrėžė tinkamai.  

 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011 konstatuota, kad teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisės nuostatos; teisinės realybės negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, vien kaip tiesiogiai išreikštų nuostatų visumos (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Be to, tam tikro eksplicitinio teisinio reguliavimo nenustatymas (teisinio reguliavimo stoka, atitinkamų eksplicitinių nuostatų nebuvimas) atitinkamame teisės akte dar nereiškia, kad tas teisės aktas atitinkamų visuomeninių santykių apskritai nereguliuoja, juo labiau kad tų visuomeninių santykių nereguliuoja jokie kiti teisės aktai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Teisė, kaip visuomeninių santykių reguliavimo priemonė, pasižymi sisteminiu pobūdžiu, todėl aplinkybė, kad tam tikrų nuostatų nėra viename teisės akte, nereiškia, kad jos negali būti įtvirtintos ir reguliuoti tam tikro klausimo kitame teisės akte. Visa savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, taip pat ir įtvirtintus aukščiausiajame šalies įstatyme – Konstitucijoje.

Tiek viešosios, tiek privatinės teisės reguliavimo srityse įgyvendinamą savivaldybės institucijų veiklą saisto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas. Jis reiškia, kad savivaldybės institucijos, realizuodamos savo diskreciją teisės aktų ar kitų sprendimų priėmimo sferoje, negali teikti privilegijų ir (arba) diskriminuoti atskirų ūkio subjektų ar jų grupių, dėl ko atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus; Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.). Taigi, viešojo administravimo subjektas turi pareigą užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir pirmenybė visais atvejais teiktina konkurencingai procedūrai. Pažymėtina, kad joks teisės aktas nenustato, kad išduodant leidimus eksploatuoti IVR ant įrengtų statinių neturi būti taikomas konkursas. Teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su sąžiningos konkurencijos ir nediskriminavimo principais, nes būtų sudaromos prielaidos pratęsti leidimus tiems patiems ūkio subjektams, o esamiems ar potencialiems rinkos dalyviams sudaromos kliūtys įeiti į IVR įrengimo ir eksploatavimo rinką ir taip būtų uždaroma rinka konkurentams bei ribojama konkurencija.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad šiuo atveju savivaldybė neužtikrino, kad jos priimtas sprendimas nepažeistų sąžiningos konkurencijos laisvės, ir atmeta pareiškėjos UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ argumentą, kad teisės aktai nenustato reikalavimo skelbti konkurso išduodant leidimą įrengti ir eksploatuoti IVR, todėl savivaldybės Sprendimas yra teisėtas.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000-12-01 įsakymu Nr. 405 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių (redakcija, galiojusi priimant Sprendimą) 5 punkte nustatyta, kad išorinei reklamai, įskaitant iškabą ir trumpalaikę išorinę reklamą, įrengti savivaldybės teritorijoje reklaminės veiklos subjektas turi gauti savivaldybės institucijų nustatyta tvarka išduotą leidimą. Leidimas įrengti išorinę reklamą išduodamas tik savivaldybės institucijų nustatyta tvarka suderinus išorinės reklamos įrengimo projektą (15 punktas). Leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimas gali būti sustabdytas, panaikintas ar galiojimo terminas pratęstas savivaldybės institucijų nustatyta tvarka (16 punktas). Pasibaigus leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo terminui ir jo nepratęsus ar panaikinus leidimą įrengti išorinę reklamą, reklaminės veiklos subjektas privalo savivaldybės institucijų nustatytu terminu išardyti reklaminį įrenginį ar nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką (17 punktas).

Teismas, įvertinęs nurodytų teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė sprendimus gali priimti tik dėl ūkio subjektų veiklos Vilniaus mieste ir tik šioje teritorijoje gali veikti ūkio subjektų veiklos sąlygas. Savivaldybės yra įgaliotos reguliuoti ir kontroliuoti IVR srityje veikiančių subjektų veiklą ir kiekviena savivaldybė gali nustatyti skirtingas šios veiklos sąlygas. Nagrinėjamoje byloje Taryba tikrino būtent Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimto sprendimo atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, vertino ūkio subjektų galimybes konkuruoti IVR įrengimo ir eksploatavimo rinkoje Vilniaus mieste. Taigi, teismo vertinimu, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad turėjo būti vertinamos IVR įrengimo ir eksploatavimo sąlygos kituose miestuose, kadangi Sprendimas bei jo pagrindu išduoti leidimai UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „JCDecaux Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ suteikė teisę įrengti išorinę reklamą ir ją eksploatuoti ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas, teismas daro išvadą, kad Taryba pagrįstai kaip geografinę rinką nurodė Vilniaus miestą.

Nagrinėjant, ar savivaldybės 2011-07-14 Sprendimu galėjo būti sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos atskiriems ūkio subjektams ar jų grupėms, taip pat turi būti vertinama, ar atitinkamoje rinkoje veikia konkuruojantys ūkio subjektai.

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalis nustato, kad konkurentai – tai ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad IVR įrengimo ir eksploatavimo Vilniaus mieste paslaugas be pareiškėjų teikia ar gali teikti ir kiti ūkio subjektai (UAB „ETN – Baltic“, UAB „LT ADvert“, UAB „SKR Invest“ ir kt.) (Tarybos byla, I t., b. l. 21–22, 36–37a).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Lietuvos nacionalinės reklamos asociacija LINARA (toliau – ir Asociacija) 2009 m. spalio 22 d. rašte Nr. 52-2 (Tarybos byla, I t., b. l. 30) Vilniaus miesto savivaldybei nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2009-09-15 sprendimu Nr. R-02-7 nustatyta, jog UAB „JCDecaux Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ ir UAB „Clear Channel Lietuva“ leidimų ir sutarčių eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų galiojimo laikas yra pasibaigęs, todėl prašė imtis priemonių, kad šios pasibaigusios sutartys būtų pratęsiamos tik konkurso būdu laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų.

Vilniaus miesto savivaldybei adresuotame 2010-02-11 rašte Nr. 43 (Tarybos byla, I t., b. l. 32) Asociacija nurodė, kad, jos žiniomis, vyko konkursai įrengti reklamos stendus, tačiau nei Asociacija, nei jos narės nebuvo apie juos informuotos.

Asociacija 2010-03-30 rašte Vilniaus miesto savivaldybei (Tarybos byla, I t., b. l. 34) nurodė, kad jos narės turi interesą ir finansinių galimybių teisėtai perimti ir eksploatuoti UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ nelegaliai užstatytas vietas bei teisėtai mokėti didesnius mokesčius į biudžetą nei minėtos įmonės.

2010-04-29 prašyme savivaldybei Asociacija atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ užimtos ir eksploatuojamos vietos yra ne naujos, kurioms rengiamos reklamos sklaidos schemos, bet patvirtintos ir naudojamos neteisėtai.

Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas Asociacijai 2010-03-25 rašte Nr. A51-6332(2.3.2.4-TR-3) (Tarybos byla, I t., b. l. 146) paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Clear Channel Lietuva“ 2000 m. gruodžio 12 d. sutartis dėl 170 trijų plokštumų reklaminių stovų eksploatavimo galiojo iki 2005 m. gruodžio 11 d. ir ji nebuvo pratęsta. Savivaldybės administracijos direktorius sudarė darbo grupę pasiūlymams parengti dėl sutarties su UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinės reklama“ leidimų pakeitimo. Ši pateikė siūlymą laikinai iki reklamos sklaidos schemų patvirtinimo tęsti nusistovėjusius savivaldybės, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ santykius, o naujus leidimus įrengti išorinę reklamą ir eksploatuoti ant savivaldybei priklausančių ar valdytojo teises valdomų objektų išduoti tik konkurso būdu.

Vilniaus miesto savivaldybė 2010-04-26 raštu Nr. A51-9026-(2.3.2.4-TR3) (Tarybos byla I t., b. l. 148) Asociaciją pakartotinai informavo, kad skelbs viešus konkursus naujiems reklamos įrenginiams įrengti ir eksploatuoti.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad UAB „Dizrega“ Tarybai patvirtino, kad tikrai svarstytų galimybę dalyvauti konkursuose Vilniuje (Tarybos byla, I t., b. l. 24), o UAB „ETN – Baltic“ Tarybai 2010-10-25 rašte Nr. P-224 (Tarybos byla, I t., b. l. 21–22) paaiškino, kad konkursai turėtų būti skelbiami naujoms lauko reklaminių įrenginių vietoms, o dėl anksčiau eksploatuojamų vietų konkursai turėtų būti skelbiami, kai būtų padengtos lauko reklamos įmonių padarytos investicijos į tas vietas.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Taryba, atlikusi tyrimą, teisingai apibrėžė atitinkamas rinkas ir įrodė, kad jose egzistavo ūkio subjektai (pvz., UAB „ETN – Baltic“, UAB „LT ADvert“, UAB „SKR Invest, kitos Asociacijos narės), pajėgūs konkuruoti su pareiškėjomis UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „JCDeaux Lietuva“.

Kaip jau minėta, kad būtų galima daryti išvadą, jog yra pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, pakanka nustatyti, jog ūkio subjektai konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminacinių ir sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančių ribojimų.

Nustatyta, kad gavusios leidimus UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „JCDeaux Lietuva“ Vilniaus mieste iš viso bendrai valdė 1 182 Vilniaus miesto savivaldybei priklausančius objektus, skirtus įrengti ir eksploatuoti IVR iš 1 275, t. y. daugiau nei 90 proc. (Tarybos byla, II t., b. l. 17–18). Taigi, pareiškėjai ne konkurso būdu įgijo teisę įrengti ir eksploatuoti IVR ant didžiosios dalies savivaldybės objektų.

Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad be pareiškėjų buvo ir kitų ūkio subjektų, galinčių ir norinčių teikti IVR paslaugas Vilniuje, tačiau konkursas dėl leidimų išdavimo nebuvo rengiamas, nebuvo vykdoma kitokia procedūra, užtikrinanti kitų ūkio subjektų teisę konkuruoti. Vilniaus miesto savivaldybei pritarus ne konkurso būdu išduoti leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams buvo sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos, o UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ buvo privilegijuojamos. Savivaldybės taryba suteikė konkurencinį pranašumą nurodytoms bendrovėms prieš kitus atitinkamoje rinkoje veikiančius dalyvius.

Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad pareiškėjų argumentai dėl objektų, kurie priklauso ar kuriuos valdo savivaldybė, skaičius neapibrėžtas ir nebuvo konkurso objekto, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi objektų, kurie priklauso ar kuriuos valdo savivaldybė, skaičius yra ribotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 786 patvirtintu Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiuoju planu, kuriame įtvirtinta būtinybė riboti išorinės vaizdinės reklamos objektų skaičių, Vilniaus miesto strateginio plano tiksluose numatyta išsaugoti miesto istorinį kraštovaizdį, tausojant jo estetinį įvaizdį, siekiant negausios išorinės reklamos. Taigi IVR plėtra yra ribojama pagal tam tikrus principus, todėl IVR negalima įrengti kiek nori ir kur nori, tai patvirtina ir IVR taisyklės.

Nustatyta, kad 2000-12-14 pasirašyta sutartis (Tarybos byla, II t., b. l. 44–52), kurios pagrindu UAB „Clear Channel Lietuva“ buvo įrengusi ir eksploatavo tam tikrus IVR, galiojo iki 2005 m. gruodžio 12 d. (Tarybos byla, I t., b. l. 34, 35).  Pareiškėjos  UAB „Clear Channel Lietuva“ teigimu, šalys ir toliau vykdė sutartį, todėl sutartis tapo neterminuota ir sudaro pagrindą eksploatuoti reklaminius stovus. Pareiškėja mano, kad ir nesant 2010 m. liepos 14 d. Sprendimo ji turėtų teisę eksploatuoti 2010 m. rugpjūčio 27 d. Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtinto leidimo priede nurodytus IVR įrenginius pagal 2000 m. gruodžio 12 d. sutartį. Tačiau, kaip matyti iš sutarties, jokių sąlygų dėl to, kad pasibaigus sutarties terminui ji galėtų būti laikoma neterminuota, nėra. Taigi negalima išvada, kad pareiškėjai minėta sutartimi neribotai suteikiama teisė IVR eksploatuoti ar kad savivaldybės Sprendimas yra teisėtas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio atžvilgiu.

Teismas, remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-2418/2011 buvo vertinamas Tarybos 2008-06-12 nutarimo, kuriame buvo sprendžiamas klausimas, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m., reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“ atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, teisėtumas ir pagrįstumas, o šioje administracinėje byloje vertinamas 2011-05-26 nutarimo, kuriame nagrinėtas savivaldybės Sprendimo išduoti leidimus pareiškėjams įrengti ir eksploatuoti IVR pagal tam tikrą sąrašą, teisėtumas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skiriasi Tarybos nagrinėjimo objektai, taigi atmestinas pareiškėjos UAB „JCDecaux Lietuva“ argumentas, kad Taryba pakartotinai sprendė savivaldybės veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams klausimą.

Pareiškėja UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ nurodo, kad tiek teikdama nuomonę apie atliktą tyrimą, tiek bylų nagrinėjimo posėdžio metu ji pateikė savo poziciją dėl mažareikšmio sprendimo poveikio konkurencijai atitinkamoje rinkoje, tačiau nutarime ši pozicija nėra minima. Pareiškėjos teigimu, dėl to nutarime padarytos išvados nėra pakankamai motyvuotos, o nutarimas pripažintinas nepagrįstu.

Pažymėtina, kad nutarimo teisėtumui įtakos gali turėti tik esminiai procedūriniai pažeidimai, kurie būtų galėję lemti kitokio Tarybos nutarimo priėmimą. Konstatuojant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, kaip minėta, būtina nustatyti trijų aplinkybių visumą: viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; dėl to atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; konkurencijos sąlygų skirtumai nėra nulemti teisės aktų reikalavimų laikymosi. Visas šias aplinkybes Konkurencijos Taryba nustatė ir įvertino priimdama skundžiamą nutarimą. Jame išsamiai išdėstyti argumentai, pagrindžiantys rinkos apibrėžimą, taip pat išsamiai įvertintos aplinkybės pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikalingus kriterijus, todėl pripažintina, kad nutarimas yra motyvuotas ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Todėl tai, kad Tarybos nutarime nepateiktas atskiras vertinimas vieno iš keleto pareiškėjo nurodytų argumentų, negali būti laikoma esminiu procedūriniu pažeidimu, kuris galėtų lemti kitokio Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimą bei atitinkamai skundžiamo Nutarimo panaikinimą, nes buvo nustatytos visos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui vertinti reikšmingos aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ argumentai dėl procedūrinio pažeidimo atmestini.

Teismas, įvertinęs ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daro išvadą, kad jokie teisės aktai nenustato, jog pareiškėjams turi būti sudaromos kitokios konkurencijos sąlygos nei kitiems rinkos dalyviams, nenustato jų teisės leidimus įrengti ir eksploatuoti IVR gauti be konkurso, todėl laikytina, kad konkurencijos sąlygų skirtumai nebuvo nulemti teisės aktų reikalavimų vykdymo.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, neturi pagrindo nesutikti su atsakove, kad nagrinėjamu atveju egzistavo sąlygų visuma, leidžianti konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą:

1) 2010-07-14 buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-1648 ir jo pagrindu 2010-08-31 išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, kuriais be konkurencingos procedūros UAB „JCDecaux Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ ir UAB „Clear Channel Lietuva“ gavo privilegiją ir taip diskriminavo kitus ūkio subjektus, kurie galėjo teikti ginčo paslaugas;

 2) dėl nurodyto Vilniaus miesto savivaldybės Sprendimo ir jo pagrindu išduotų leidimų atsirado konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, nes jie neteko galimybės tarpusavyje varžytis, buvo užkirstas kelias kitiems rinkos dalyviams siūlyti savo paslaugas;

3) skirtingas konkurencijos sąlygas lėmė ne Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Tarybos 2011-05-26 nutarimas Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo pritarti leidimų išdavimui ir eksploatuoti išorinę reklamą ne konkurso būdu UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos į reklama“, UAB „JCDecaux Lietuva“ yra teisėtas ir pagrįstas, taigi pareiškėjų UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“, Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDeaux Lietuva“skundai atmestini.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

Pareiškėjų UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“, Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDeaux Lietuva“skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Irena Paulauskienė

Henrikas Sadauskas

Veslava Ruskan