Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjųRamūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas),Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“ atstovei J. L.S,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei S. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „JCDecaux Lietuva” apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjųuždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „JCDecaux Lietuva” skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos vaizdinė reklama“ (toliau – ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“) teismui pateikė skundą (t. I, b. l. 1-9), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2011 m. gegužės 26 d. nutarimą Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo pritarti leidimų išdavimui ir eksploatuoti išorinę reklamą ne konkurso būdu UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos į reklama“, UAB „JCDecaux Lietuva“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas).

Paaiškino, jog atsakovas skundžiamu Nutarimu pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 1-1648 „Dėl pritarimo ne konkurso būdu išduoti UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „JCDecaux Lietuva“ leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą“ (toliau – ir Sprendimas) ir Sprendimo pagrindu išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei (toliau – ir savivaldybė) priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų pažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 4 straipsnio reikalavimus.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, nustatęs, kad Sprendimas suteikė privilegijų atskiriems ūkio subjektams, turėjo analizuoti ir pagrįsti, ar dėl Sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Tik tinkamai apibrėžus atitinkamą rinką gali būti konstatuota, ar rinkoje, kurioje veikiantiems ūkio subjektams taikomas konkretus sprendimas, egzistuoja konkurencija, ir, jei konkurencija šioje rinkoje egzistuoja, ar toks sprendimas sukuria konkurencijos suvaržymus. Manė, kad atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei aktualų teisinį reguliavimą, todėl netinkamai nustatė atitinkamą rinką ir nepagrįstai įvertino Sprendimą ir leidimą kaip pažeidžiančius KĮ 4 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Nutarime pateiktas rinkos apibrėžimas (išorinės vaizdo reklamos (toliau – ir IVR) įrengimo ir eksploatavimo rinka) yra per platus, kadangi jis iš esmės apima dvi savarankiškas rinkas: IVR eksploatavimo ant naujai įrengiamų IVR statinių rinką ir IVR eksploatavimo ant jau įrengtų IVR statinių rinką. Paaiškino, kad Sprendimu ir jo pagrindu išduotu leidimu pareiškėjui buvo leista įrengti ir eksploatuoti IVR ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų (žemės sklypų). Ant nurodytų objektų Sprendimo priėmimo metu (ir išduodant leidimą) jau buvo įrengti pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys IVR statiniai (stendai). Vidutinės vieno stendo įrengimo sąnaudos yra apie 150 000 litų, kiekvieno iš jų minimalus atsipirkimo laikas yra 7 metai. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 30-57 patvirtinto Leidimų įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą išdavimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 15.3 punktą leidimo IVR įrengti ir eksploatuoti galiojimo terminas negali būti ilgesnis nei 3 metai, taigi joks ūkio subjektas nebūtų suinteresuotas savo lėšomis įrengti IVR statinių, jei pasibaigus leidimo galiojimo terminui dėl leidimo IVR įrengti ir eksploatuoti tose vietose, kuriose stovi jo lėšomis įrengti IVR statiniai, būtų organizuojamas konkursas, kurio šis ūkio subjektas galėtų ir nelaimėti.

Pareiškėjas nurodė, jog pagal Vilniaus miesto valdybos 2000 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 1939V „Dėl Leidimų įrengti vaizdinę (išorinę) reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimo tvarkos tvirtinimo“ 5 punktą leidimai įrengti ir eksploatuoti IVR yra išduodami konkurso būdu, išskyrus kai leidimas pakeičia galiojantį leidimą (sutartį). Todėl darė išvadą, kad yra aiškiai išskiriami du skirtingi atvejai: 1) kai leidimai IVR įrengti ir eksploatuoti išduodami konkurso būdu naujiems IVR statiniams įrengti; 2) kai leidimai IVR įrengti ir eksploatuoti ne konkurso būdu yra išduodami IVR eksploatuoti ant jau įrengtų ir pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių IVR statinių. Taigi konkursai turėtų būti skelbiami tik naujoms reklamos įrenginių vietoms. Manė, jog dėl leidimų IVR įrengti ir eksploatuoti maksimalaus galiojimo termino, IVR statinių atsiperkamumo laiko, nuosavybės teisės į IVR statinius klausimų bei skirtingo leidimų IVR eksploatuoti naujose ir jau naudojamose vietose teisinio reguliavimo prekės rinką galima būtų apibrėžti kaip IVR eksploatavimo ant naujai įrengiamų IVR statinių rinką ir IVR eksploatavimo ant jau įrengtų IVR statinių rinką, kuri iš esmės yra nekonkurencinga.

Pažymėjo, jog atsakovas nepagrįstai geografinę rinką susiaurino ir apibrėžė ją kaip Vilniaus miesto teritoriją. Teigė, kad atskirų savivaldybių teritorijos negali sudaryti atskirų geografinių rinkų. Paaiškino, kad tam tikros išorinės reklamos pakeičiamumo požiūriu bet kokia išorinė reklama, kuri pasiekia vartotoją, yra tarpusavyje pakeičiama, nepriklausomai nuo jos buvimo vietos. Reklamos davėjas skelbdamas išorinę reklamą siekia parduoti prekę/paslaugą galutiniam vartotojui, paveikti jo ekonominį elgesį, nesvarbu, kuriame Lietuvos mieste jis gyvena. Taigi ūkio subjektams, įrengiantiems ir eksploatuojantiems išorinę reklamą, nėra svarbu, kurioje Lietuvos teritorijos dalyje tokia reklama bus įrengta. Mėginant išskirti geografinę rinką pagal vartotojo preferencijų pakeičiamumą, reikėtų įrodyti, kad reklamos adresatas vienoje geografinėje teritorijoje skiriasi nuo reklamos adresato kitose geografinėje teritorijoje, tačiau Nutarime dėl šios aplinkybės nepasisakoma.

Pareiškėjas nurodė, kad, net jei geografinė rinka būtų apibrėžiama kaip Vilniaus miesto teritorija, nėra aišku, kokią dalį šioje geografinėje rinkoje sudaro tos vietos, kuriose vykdant Vilniaus miesto savivaldybės Sprendimą buvo išduoti leidimai įrengti išorinę reklamą bendrovėms UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“. Taigi net ir padarius išvadą, kad geografinė rinka yra siauresnė nei Lietuvos teritorija, nėra aišku, ar Sprendimo sąlygoti konkurencijos iškraipymai (jei tokie iškraipymai ir jų nemažareikšmiškumas būtų įrodytas) pasireiškė bent kiek reikšmingoje atitinkamos rinkos dalyje.

Pažymėjo, kad vertinant atitinkamą rinką ji neturėtų būti be pagrindo išplečiama taip, kad į rinkos apibrėžimą patektų tiek nekonkurencinga (IVR eksploatavimo ant jau įrengtų IVR statinių rinka), tiek konkurencinga IVR eksploatavimo ant naujai įrengiamų IVR statinių rinka, kurios dėl jose veikiančių subjektų sudėties bei skirtingų veiklos sąlygų yra atskirtinos. Teigė, kad atsakovas nevertino skirtumų tarp leidimų išdavimo IVR eksploatuoti ant jau įrengtų IVR statinių ir leidimų išdavimo IVR eksploatuoti ant naujai įrengiamų IVR statinių skirtumų bei konkurencijos sąlygų IVR sektoriuje panašumo Lietuvos Respublikos mastu, todėl nepagrįstai pripažino, jog atitinkama rinka yra IVR įrengimo ir eksploatavimo rinka Vilniaus mieste.

Pareiškėjas manė, kad Sprendimas neatitinka KĮ 4 straipsnio sąlygų ir nepažeidžia KĮ. Pareiškėjo manymu, jis, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ Sprendimu nebuvo ypač privilegijuojami, o kiti ūkio subjektai, veikiantys atitinkamoje rinkoje, nebuvo kokiu nors būdu diskriminuojami. Nutarime nurodoma, jog ne tik šioms trims bendrovėms buvo išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, tačiau ir dar dviejų bendrovių UAB „SKR Invest“ ir UAB „LT Advert“ prašymai suderinti reklaminių inžinerinių įrenginių įrengimo projektus nėra atmesti ir derinami pagal būtinas procedūras dėl leidimo įrengti ir eksploatuoti IRV ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimo, taigi UAB „Clear Channel Lietuva“, pareiškėjas ir UAB „JCDecaux Lietuva“ nebuvo privilegijuojami tiek, kad galėtų būti keliamas klausimas dėl Sprendimo atitikties KĮ 4 straipsniui. Nurodė, kad atsakovui pateiktoje 2011 m. vasario 15 d. nuomonėje ir per posėdį, kuriame buvo svarstomas pranešimas, pareiškėjas pateikė savo poziciją dėl mažareikšmio Sprendimo poveikio konkurencijai atitinkamoje rinkoje, tačiau Nutarime ši pozicija neįvertinta.

Pareiškėjas UAB „Clear Channel Lietuva“ teismui pateikė skundą (t. I, b. l. 120-123), prašydamas panaikinti Tarybos Nutarimą.

Pareiškėjas nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybė 2000 m. gruodžio 12 d. sudarytos sutarties pagrindu suteikė teisę bendrovei „More Group Baltic & Russia“ (dabar – „Clear Channel Baltic & Russia“, Lietuvoje veikianti per dukterinę UAB „Clear Channel Lietuva“) eksploatuoti 170 trijų plokštumų reklaminius stovus. Vadovaudamasis sutartimi, pareiškėjas investavo savo lėšas į reklaminių stovų gamybą ir statybą, jie jam priklauso nuosavybės teise. Sutarties šalys numatė UAB „Clear Channel Lietuva“ teisę eksploatuoti reklaminius stovus iki 2005 m. gruodžio 11 d., tačiau suėjus šiam terminui, pareiškėjas toliau juos eksploatavo bei mokėjo nustatyto dydžio rinkliavas, o savivaldybė neprieštaravo. Pareiškėjas darė išvadą, kad besitęsiančių sutartinių santykių tarp ginčo šalių buvimą patvirtina konkliudentiniai šalių veiksmai, taigi nors sutarties galiojimo laikas buvo numatytas iki 2005 m. gruodžio 12 d., tačiau šalims toliau vykdant sutartį, darė išvadą, kad ji yra pratęsta neapibrėžtam terminui, t. y. tapusi neterminuota. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Sprendimu savivaldybė neišdavė naujų leidimų įrengti ir eksploatuoti naują IRV Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, o tik apibrėžė minimalų terminą, kurio metu pareiškėjas turi teisę įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant teisėtai įrengtų ir daugiau nei 10 metų pareiškėjo lėšomis eksploatuojamų reklaminių stovų, priklausančių jam nuosavybės teise, kurie įrengti sutarčių pagrindu. Savivaldybė priimdama Sprendimą nepanaikino kitų reklamos skleidėjų teisės kreiptis į ją dėl leidimų įrengti išorinę reklamą, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad kurio nors rinkos dalyvio atžvilgiu jie būtų privilegijuojami.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas iš esmės nevertino jo 2011 m. vasario 15 d. nuomonės dėl Tarybos 2011 m. sausio 5 d. pranešime Nr. 5S-1 pateiktų išvadų, o bylą nagrinėjant posėdyje neatsižvelgė į pateiktas esmines pastabas dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo. Teigė, kad lingvistiškai aiškinant Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 2 straipsnio 3 dalies nuostatas matyti, kad Reklamos įstatymas neišskiria atskirų išorinės reklamos rūšių ir nustato išorinę reklamą kaip vieną visumą atitinkamai visai išorinei reklamai nustatant iš esmės vienodus teisinius reikalavimus. Pagrindinis ūkio subjektų, perkančių išorinės vaizdinės reklamos pateikimo paslaugą, tikslas yra pateikti reklamą taip, kad ji pritrauktų potencialių vartotojų dėmesį. Konkurencijos teisės taikymo praktikoje atskiriant tam tikros prekės ar paslaugos rinką, lemiamą vaidmenį vaidina vartotojo požiūris į galimybę pakeisti vienas prekes ar paslaugas kitomis, taigi į išorinės reklamos prekių rinką turi būti įtraukta visa išorinė reklama, tarp jos ir lauko vaizdo ekranuose demonstruojama reklama, reklama pateikiama ant viešojo transporto priemonių, reklama ant fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančių statinių, reklaminiai tentai ir pan. Taryba Nutarime nurodytų argumentų nevertino. Manė, kad Tarybos išvada, jog nagrinėjamu atveju prekės rinka yra IRV eksploatavimo rinka (į apibrėžimą įtraukiant reklamos įrangos įrengimo paslaugas), neatitinka faktiškai pareiškėjo vykdomos veiklos, nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, kadangi pareiškėjas neteikia IRV įrangos įrengimo paslaugų tretiesiems asmenims, taigi jis nekonkuruoja su kitais ūkio subjektais dėl tokių paslaugų teikimo. Pareiškėjo nuomone, Taryba tinkamai neišanalizavo ir neįvertino prekės rinkos, o tinkamai jos nenustačius skundžiamas Nutarimas negali būti pagrįstas ir teisėtas.

Pareiškėjo vertinimu, geografinės rinkos apibrėžimas apima visą Lietuvos Respublikos teritoriją, kadangi reikalavimus išorinės reklamos eksploatavimui nustato Reklamos įstatymas, kurio nuostatos yra taikomos visiems ūkio subjektams, veikiantiems išorinės reklamos rinkoje visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taryba privalėjo įvertinti, ar išorinės vaizdinės reklamos eksploatavimo paslaugų teikimo sąlygos Vilniaus mieste skiriasi nuo kituose miestuose paslaugos teikimui nustatytų sąlygų, tačiau to nepadarė. Nurodė, kad savo iniciatyva atliko penkių didžiausių Lietuvos miestų savivaldybių (Vilniaus miesto savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės, Klaipėdos miesto savivaldybės, Šiaulių miesto savivaldybės ir Panevėžio miesto savivaldybės) lokalinių teisės aktų analizę ir nustatė, kad visose savivaldybėse ūkio subjektai, norintys įrengti išorinę vaizdinę reklamą ant savivaldybei priklausančių objektų, privalo gauti savivaldybės leidimą, o leidimo išdavimo sąlygos skirtingose savivaldybėse iš esmės nesiskiria.

Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamame Nutarime Taryba nepasisako dėl atitinkamoje išorinės reklamos eksploatavimo/eksponavimo (pateikimo) rinkoje veikiančių dalyvių, o tik nurodo, kad joje yra daugiau ūkio subjektų nei buvo nurodyta Sprendime, nepaisant to, Nutarime pateikia išvadas dėl pareiškėjo užimamos dalies atitinkamoje rinkoje. Pareiškėjas manė, kad tokia praktika, kai yra pateikiamas išvados dėl užimamos rinkos, prieš tai nenustačius joje veikiančių ūkio subjektų, yra ydinga, be to, Taryba rėmėsi pasenusiais duomenimis. Nuo 2007 m. vien tik Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išorinės reklamos paslaugas pradėjo teikti UAB „LT Advert“, UAB „SKR Invest“, UAB „Audora“, AB „Ogmios centras“, UAB „ŽVK“ ir daug kitų įmonių, be to, daug įmonių turi pavienius reklaminius įrenginius ar nedideles sistemas. Pareiškėjo manymu, šios aplinkybės leidžia teigti, kad šiuo metu savivaldybės teritorijoje situacija rinkoje yra pasikeitusi tiek pagal pajamas, tiek pagal reklaminį plotą. Nutarime nurodyti duomenys apima tik labai siaurą išorinės reklamos pateikimo priemonių ratą ir tik kai kuriuos išorinės reklamos srityje veikiančius subjektus, o kitos išorinės reklamos pateikimo priemonės (pvz., gatvėse ar ant namų sienų esančios reklamos plokštumos, reklamos plokštumos ir pan.) skundžiamame Nutarime neįvertintos.

Pabrėžė, kad Sprendimu jam nebuvo suteikta jokių papildomų teisių, kurių jis nebūtų turėjęs iki Sprendimo priėmimo. Sprendimas nesuteikia teisės UAB „Clear Channel Lietuva“ eksploatuoti naujų išorinės reklamos įrenginių, o yra išimtinai taikomas tik dėl pareiškėjo lėšomis įrengtų ir daugiau kaip 10 metų teisėtai eksploatuojamų išorinės reklamos įrenginių, todėl Sprendimas negali turėti jokios įtakos kitiems išorinės reklamos rinkoje veikiantiems ūkio subjektams bei negali sąlygoti skirtingų konkurencijos sąlygų atsiradimo. Atkreipė dėmesį, kad reikalavimas išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą konkurso būdu leidimų išdavimo pareiškėjui metu nebuvo įtvirtintas jokiuose teisės aktuose. Teigė, kad išsami analizė dėl išorinės reklamos eksploatavimo rinkoje veikiančių ūkio subjektų Nutarime nebuvo atlikta, todėl objektyviai negalima spręsti klausimo dėl sprendimo diskriminacinio pobūdžio nustatymo. Pareiškėjas manė, kad sprendimo priėmimas ir leidimų išdavimas nesuteikia jam jokių išimtinių teisių (privilegijų), kadangi bet kuris kitas pareiškėjo konkurentas gali kreiptis į savivaldybę dėl leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo, jeigu atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas.

Pareiškėjo įsitikinimu, Nutarime įtvirtinta Sprendimo poveikio konkurencijos sąlygoms analizė taip pat yra ydinga, nes netinkamą Tarybos konkurencijos sąlygų vertinimą pirmiausia lėmė klaidingas atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimas bei nevisapusiškas rinkos dalyvių nustatymas išorinės reklamos eksploatavimo rinkoje.

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą skundu (t. I, b. l. 159-169), prašydamas panaikinti Tarybos Nutarimą.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad, sprendžiant, ar Sprendimas ir išduoti leidimai pažeidžia KĮ 4 straipsnio reikalavimus, būtina tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką ir įvertinti joje esančias konkurencijos sąlygas. Nesant įrodymais pagrįsto atitinkamos rinkos apibrėžimo, KĮ 4 straipsnio pažeidimas negali būti nustatytas. Pareiškėjas manė, kad Taryba privalėjo pirmiausia įvardyti, kokias paslaugas teikia tretieji asmenys, ir po to vertinti jų pakeičiamumą kitomis paslaugomis, tačiau iš Nutarime pateiktų atitinkamos rinkos apibrėžimų akivaizdu, kad ją apibrėžiant trečiųjų asmenų teikiamos paslaugos bei jų pakeičiamumas kitų ūkio subjektų teikiamomis paslaugomis vertinamas nebuvo. Nurodė, kad trečiųjų asmenų pagrindinė veikla – IVR plokštumų ant įvairiausių įrenginių pateikimas. Norint teikti IVR plokštumų pateikimo paslaugą, reikia valdyti reklaminius įrenginius, kuriuos naudojant ir gali būti teikiama IVR plokštumų pateikimo paslauga. Pažymėjo, kad IVR įrangos įrengimo paslaugos ir IVR plokštumų pateikimo paslaugos nėra tapačios, t. y. dvi savarankiškos paslaugų rūšys ir gali būti teikiamos viena nuo kitos atskirai. Taryba neįžvelgė šio skirtumo ir dėl šios priežasties į atitinkamos prekės rinkos apibrėžimą nepagrįstai įtraukė ir IVR įrangos įrengimą. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendime nustatyta, jog leidimai yra išduodami įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų pagal priedą. Atsižvelgus į tai, jog leidimai buvo išduoti teikti IVR plokštumų pateikimo paslaugas ant jau pastatytų IVR įrangos įrengimų, Taryba nepagrįstai į atitinkamos prekės rinkos apibrėžimą įtraukė ir IVR įrenginių įrengimo paslaugas. Atitinkama prekės rinka turėjo būti apibrėžiama tik kaip IVR plokštumų pateikimo paslaugos rinka.

Nesutiko su Nutarime apibrėžta geografine rinka (Vilniaus miesto teritorija). Manė, kad geografinė rinka turi būti apibrėžiama atsižvelgiant į paslaugas, kurios sudaro atitinkamą prekės rinką. Taryba turėjo vertinti, ar atitinkamų prekės rinką sudarančių paslaugų teikimo sąlygos Vilniaus mieste skiriasi nuo kituose miestuose nustatytų paslaugų teikimo sąlygų, tačiau Nutarime tokia analizė nėra pateikta, nėra analizuojama, kokiomis sąlygomis skirtingų savivaldybių teritorijose yra teikiama IVR plokštumų pateikimo paslauga, taip pat ar pati rinkai teikiama IVR plokštumų pateikimo paslauga Vilniaus mieste skiriasi nuo analogiškos paslaugos kituose Lietuvos miestuose. Taryba neanalizavo, ar dėl reikalavimo prieš įrengiant išorinę vaizdinę reklamą gauti Vilniaus miesto savivaldybės išduotą leidimą skiriasi konkurencijos sąlygos. Nutarime nėra pateikta leidimų išdavimo ir rinkliavos už jų išdavimą sąlygų skirtumų tarp vienos savivaldybės ir kitos ir jų poveikio paslaugos kainai ar kitoms paslaugos teikimo sąlygoms analizės.

Pareiškėjas, palyginęs penkių didžiausių Lietuvos miestų savivaldybių IVR savivaldybės teritorijose įrengimo taisykles, darė išvadą, kad jose visose norintys įrengti IVR ant savivaldybei priklausančių objektų privalo gauti savivaldybės leidimą, o papildomi savivaldybių nuožiūra nustatomi reikalavimai yra neesminiai ir neįtakoja IVR plokštumų pateikimo paslaugos kainos, todėl geografinė atitinkamos prekės rinkos apimtis turi būti visa Lietuvos Respublikos teritorija. Paaiškino, kad Taryba neatsižvelgė į aplinkybę, kad ir toje pačioje savivaldybėje vietinės rinkliavos dydis yra nevienodas, jis priklauso nuo to, kokioje miesto dalyje yra įranga. Nutarime nepateikiama jokia analizė apie tai, kokios aplinkybės lemia šių rinkliavų skirtumus ir kaip šie skirtumai įtakoja ūkio subjektų veiklą. Manė, kad vietinės rinkliavos dydžio skirtumai, paremti kiekybiniais potencialių reklamos vartotojų pasiekiamumo kriterijais, neturėtų būti pagrindas apibrėžti atitinkamą rinką kaip apimančią tik atitinkamos savivaldybės teritoriją.

Vilniaus miesto savivaldybė teigė, kad iš Lietuvos nacionalinės reklamos asociacijos „Linara“ ir UAB „Dizrega“ atsakymų neaišku, ar šie ūkio subjektai kalba apie konkrečias leidimuose nurodytas IVR vietas, ar apskritai savivaldybei nuosavybės teise priklausančias vietas. Vienintelis ūkio subjektas UAB „ETN Baltic“ teisingai paaiškino, kad konkursai turėtų būti skelbiami naujoms lauko reklaminių įrenginių vietoms. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju nėra įėjimo į rinką barjerų – kiekvienas suinteresuotas asmuo gali teikti prašymus savivaldybės administracijai nustatyta tvarka suderinti nesudėtingo statinio projektą ir kartu su kitomis reklamos projekto sudėtinėmis dalimis pateikti prašymą dėl leidimo įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą išdavimo.

Pareiškėjas nesutiko su Tarybos teiginiu, kad leidimų išdavimo procedūra nėra konkurencija. Ūkio subjektui pateikus prašymą Išorinės reklamos komisija posėdyje nusprendžia dėl reklamos leidimo išdavimo. Reklamos leidimo išdavimo tvarka yra smulkiai reglamentuota, o ginčo atveju nėra nustatyta, kad kokiam nors ūkio subjektui buvo uždrausta pateikti prašymą dėl reklamos leidimo gavimo, taigi nėra konkurencijos ribojimo. Iš Išorinės reklamos komisijos 2010 m. rugpjūčio 4 d. protokolo Nr. A16-476(2.1.7-TR3) matyti, jog kiekvienas suinteresuotas ūkio subjektas turi visas galimybes kreiptis į savivaldybę su prašymu gauti IVR leidimą. Paaiškino, kad leidimų įrengti ir eksploatuoti IRV savivaldybės teritorijoje išdavimas yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kompetencija. Nei vienas iš leidimų išdavimą reglamentuojančių savivaldybės priimtų teisės aktų, taip pat Lietuvos Respublikos teisės aktų nereikalauja, kad leidimai įrengti ir eksploatuoti IRV savivaldybės teritorijoje būtų išduodami konkurso būdu.

Atkreipė dėmesį į tai, kad yra rengiamos Vilniaus miesto teritorijų IVR sklaidos schemos, kuriose yra numatytos konkrečios IRV vietos, dėl kurių savivaldybė skelbė ir skelbs konkursus. Tose vietovėse, kur yra trečiųjų asmenų IVR, vaizdinės reklamos sklaidos schemos nėra paruoštos, taigi rengti konkursus dėl jų užimamų IVR vietų yra neįmanoma, nes jos nėra niekaip identifikuotos. Konkrečias vietas siūlo patys ūkio subjektai ir tik gavę suderintą statinio projektą kreipiasi dėl reklamos leidimo. Manė, kad Tarybos argumentas, jog dėl trečiųjų asmenų užimamų IVR vietų turėjo būti skelbiamas konkursas, yra nesuprantamas, nes konkrečios IVR vietos niekur nebuvo nustatytos, jas pasiūlė patys ūkio subjektai, taigi nebuvo objekto, dėl kurio buvo galima skelbti konkursą. Savivaldybė neturi nei vieno nuosavybės teise priklausančio IRV įrenginio. Savivaldybė nuosavybės teise visame mieste turi/valdo daugybę objektų, tačiau kur ir kokiose vietose pareiškėjams bus galima statyti IVR įrenginį, visų pirma sprendžia savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos leidimų skyrius. Tose teritorijose, kur tretieji asmenys eksploatuoja jiems nuosavybės teise priklausančius IVR įrenginius, savivaldybė nėra patvirtinusi IVR sklaidos schemų. Nesant IVR sklaidos schemų ir jose identifikuotų konkrečių IVR vietų, savivaldybė negalėjo skelbti konkurso, nes nebuvo konkurso objekto. Paaiškino, kad Taryba negalėjo nagrinėti Vyriausybės atstovo skundo ir priimti Nutarimo UAB „JCDecaux Lietuva“ atžvilgiu, nes tuo pačiu klausimu jau yra priėmusi administracinės procedūros sprendimą.

Pareiškėjas UAB „JCDecaux Lietuva“ kreipėsi į teismą su skundu (t. II, b. l. 2-7), prašydamas panaikinti Tarybos Nutarimo dalį, kiek ji susijusi su UAB „JCDecaux Lietuva“.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Taryba, priimdama Nutarimą dėl Sprendimo atitikties KĮ 4 straipsnio reikalavimams, neįvertino aplinkybės, kad dėl šio klausimo ji jau yra priėmusi nutarimą, dėl kurio pagrįstumo UAB „JCDecaux Lietuva“ yra pateikęs skundą teismui. Teigė, kad UAB „JCDecaux Lietuva“ 2011 m. sausio 5 d. rašte Tarybai nurodė, kad jis šiuo metu turi leidimą naudoti jam pagal Sprendimą priskirtus reklamos plotus ir juos naudoja. Leidimo pagrindai: 2010 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 30-1666 išduotas leidimas Nr. A448-45(2.3.2.4-TR3) UAB „JCDecaux Lietuva“ įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų (leidime nurodytas sąrašas vietų, kuriose yra leidžiama įrengti išorinės reklamos įrenginius); 2002 m. rugpjūčio 22 d. taikos sutartis, sudaryta tarp Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Unicom Baltic“ ir UAB „European Travel Network-Baltic“ (joje taip pat pateikiamas išorinės reklamos vietų sąrašas); 2007 m. kovo 20 d. bendradarbiavimo susitarimas, pasirašytas tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“; 2007 m. kovo 20 d. susitarimas, pasirašytas tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ dėl projekto Europos kultūros sostinė 2009 reklamos, patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 1-1528 (toliau – ir Papildomas susitarimas). Paaiškino, kad vykdant Susitarimą ir Papildomą susitarimą UAB „JCDecaux Lietuva“ išlaidos vien 2008 m. sudarė 8 893 485,49 litų. Vilniaus miesto savivaldybė vykdė savo pareigas pagal Susitarimą ir Papildomą susitarimą dėl leidimų išdavimo ir ji privalėjo išduoti leidimus. Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo skelbti konkursų dėl išorinės reklamos vietų sąrašo, nes šios vietos buvo priskirtos UAB „JCDecaux Lietuva“ pagal Susitarimą ir Papildomą susitarimą. Šios vietos yra ne naujos, jos yra nekonkursinės. Pareiškėjas manė, kad tol, kol Lietuvos vyriausias administracinis teismas neišnagrinės 2008 m. Tarybos nutarimo pagrįstumo, Taryba negalėjo priimti sprendimų dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimų, kuriais Vilniaus miesto savivaldybė vykdo Susitarimą ir Papildomą susitarimą. Priešingu atveju, tai būtų pakartotinės administracinės atsakomybės taikymas už tariamą pažeidimą, o tai prieštarauja konstitucinės ir administracinės teisės imperatyvams.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į skundus (t. II, b. l. 169-180) prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepime į skundus nurodė, jog pagrindinis rinkos apibrėžimo tikslas nagrinėjant KĮ 4 straipsnio pažeidimą yra nustatyti, ar ūkio subjektai, kurių atžvilgiu priimtas tyrimo metu nagrinėjamas savivaldybės priimtas teisės aktas ar sprendimas, turi konkurentų, kurių galimybės konkuruoti gali būti neigiamai paveiktos dėl viešojo administravimo subjekto sprendimų.Paaiškino, kad tyrimo metu nustatyta, jog ūkio subjektų, teikiančių ar galinčių teikti IVR paslaugas, yra daugiau nei nurodyta savivaldybės Sprendime, todėl detalizuojant rinkos apibrėžimą, priešingai nei nurodo pareiškėjai, negali būti paneigta, jog Sprendimas sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas, nes kiti ūkio subjektai neturėjo galimybės gauti leidimus įrengti ir eksploatuoti IVR ant tų objektų, kuriems leidimai be konkurso buvo suteikti pareiškėjams. Plečiant tiek prekės, tiek geografinės rinkos apibrėžimą, būtų nustatyta daugiau ūkio subjektų, kurie teikia IVR paslaugas tiek Vilniaus mieste, tiek Lietuvoje, tačiau dėl to pažeidimo vertinimas nesikeistų. Priešingai, rodytų, kad dėl nagrinėto savivaldybės Sprendimo galėjo būti diskriminuoti ir atitinkamai skirtingos konkurencijos sąlygos pareiškėjų atžvilgiu sudarytos dar didesniam kitų ūkio subjektų, teikiančių IVR paslaugas, ratui.

Nurodė, kad IVR eksploatavimo ant naujai įrengiamų IVR statinių ir eksploatavimo ant jau įrengtų IVR statinių rinkų išskyrimas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kadangi Sprendimo priėmimo metu galiojusių 2005 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-9S patvirtintų Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių (toliau – ir IVR taisyklės) sisteminė nuostatų analizė rodo, kad norėdami teikti IVR paslaugas ūkio subjektai turi gauti leidimą, o jam pasibaigus, turi pareigą išardyti specialius reklamai naudotus įrenginius, todėl nepagrįsta būtų konstatuoti, kad leidimų išdavimo tvarka skiriasi priklausomai nuo to, ar ant tam tikro objekto anksčiau buvo įrengtas IVR įrenginys. Be to, faktinės aplinkybės rodo, kad savivaldybė netaiko skirtingos tvarkos išduodama leidimus priklausomai nuo to, ar ant tam tikro jai priklausančio ar patikėjimo teise valdomo objekto yra įrengti IVR įrenginiai, ar jų nėra. Sprendimu nuspręsta pritarti ne konkurso būdu išduoti pareiškėjams leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą neišskiriant, ar ant tų objektų IVR buvo įrengti, ar ne.Teigė, kad 2000 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 1939V „Dėl leidimų įrengti vaizdinę reklamą (išorinę) reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimo tvarkos tvirtinimo“ 5 punktas nurodo dokumentus, kuriuos pateikus išduodamas leidimas, tačiau jis nenumato, kad pakeičiant galiojančią sutartį neturi būti skelbiamas konkursas. Tokios išvados neleidžia daryti ir kitos šio sprendimo nuostatos. Tačiau net ir tuo atveju, jei nė vienas iš savivaldybės ar Lietuvos Respublikos teisės aktų nereikalauja, kad leidimai būtų išduodami konkurso būdu, savivaldybė įgyvendindama jai pavestas teises privalo elgtis taip, kad priimdama teisės aktus ar kitus sprendimus neteiktų privilegijų ir (arba) nediskriminuotų atskirų ūkio subjektų ar jų grupių, dėl ko atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

Teigė, kad pareiškėjo UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ pateikiami argumentai, kad joks ūkio subjektas nebūtų suinteresuotas savo lėšomis įrengti IVR, jei, pasibaigus jam išduoto leidimo terminui, dėl leidimo IVR įrengti ir eksploatuoti tose vietose, kuriose stovi jo lėšomis įrengti IVR, yra paremti prielaidomis, be to, yra nepagrįsti, nes, remiantis IVR taisyklių 14 punktu, panaikinus leidimą ar pasibaigus išduoto leidimo galiojimo laikui, ūkio subjektas turėtų pareigą išardyti IVR įrenginius, o kiti subjektai galėtų pretenduoti gauti leidimą įrengti savo įrenginius.

Nurodė, kad teiginiai, jog Taryba nepagrįstai į rinkos apibrėžimą įtraukė reklamos įrengimo paslaugas, yra nepagrįsti, nes IVR pobūdis lemia tai, kad norint teikti IVR paslaugas reikalinga savivaldybei priklausančius ar patikėjimo teise valdomus objektuspritaikyti taip, kad būtų galima pateikti reklamą, t. y. įrengti. Savivaldybė IVR įrenginių neįrengia, tai gavę savivaldybės leidimą daro patys ūkio subjektai. Tai, kad IVR įrengimas yra neatsiejama pareiškėjų teikiamų paslaugų dalis, patvirtina aplinkybė, jog pasibaigus savivaldybės leidimui įrengti ir eksploatuoti IVR, ūkio subjektas turi pareigą išardyti IVR įrenginius. Atsakovas pripažino, kad tam tikrais atvejais gali būti išskiriamos IVR įrengimo ir IVR eksploatavimo rinkos, be to, teisės aktai nedraudžia pareiškėjui IVR įrengti pasitelkti trečiuosius asmenis, o ne įrengti IVR pačiam, tačiau šios aplinkybės nereiškia, kad nagrinėjamu atveju IVR įrengimo ir IVR eksploatavimo rinkų galimas išskyrimas yra pagrįstas. Teigė, kad Taryba pagrįstai prekės rinką apibrėžė kaip IVR įrengimo ir eksploatavimo, nes pareiškėjams leidimai suteikia teisę tiek įrengti IVR, tiek ją eksploatuoti. Pastebėjo, kad tai, jog kai kurie objektai, kuriems nuspręsta išduoti leidimus, nagrinėjamu savivaldybės Sprendimu, jau buvo ir jų specialiai statyti nereikėjo, nereiškia, jog rinkos apibrėžimas neapima IVR įrengimo, nes objektą paprastai reikia specialiai pritaikyti, kad būtų galima teikti IVR paslaugas. Pareiškėjai leidimais įgyja teisę ne tik pateikti reklamą, tačiau ir įrengti atitinkamus įrenginius, reikalingus reklamai pateikti.

Atsakovas pažymėjo, kad tai, jog IVR paslaugas teikiantys ūkio subjektai iš esmės vienodomis sąlygomis gali konkuruoti visoje Lietuvoje, nereiškia, jog rinkos apibrėžimas nagrinėjamu atveju turi būti platesnis nei Vilniaus miesto teritorija. Priimdama skundžiamą Nutarimą Taryba analizavo ne ūkio subjektų galimybes konkuruoti IVR rinkoje apskritai, bet būtent sąlygas Vilniaus mieste ir tai, ar Vilniaus miesto savivaldybė nepažeidė pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę savo jurisdikcijos ribose priimdama sprendimus, darančius įtaką ūkinės veiklos sąlygoms. Teigė, kad, nepaisant panašių ar vienodų reikalavimų teikiant IVR paslaugas, savivaldybės leidimas yra būtinas, o turint Vilniaus miesto savivaldybės leidimą teikti IVR paslaugas, šis leidimas nesuteikia teisės teikti šias paslaugas Kaune, Klaipėdoje ar Šiauliuose, ir atvirkščiai. Geografinės rinkos apibrėžimą nagrinėjamu atveju lėmė tai, kad buvo nagrinėjama Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų atitiktis konkurencijos taisyklėms, o Vilniaus miesto savivaldybė sprendimus gali priimti tik dėl ūkio subjektų veiklos Vilniaus mieste ir tik šioje teritorijoje gali veikti ūkio subjektų veiklos sąlygas, todėl geografinė rinka nagrinėjamu atveju pagrįstai apibrėžta kaip Vilniaus miestas.

Manė, kad Taryba neturėjo vertinti konkurencijos sąlygų kitose savivaldybėse, nes tyrimo nagrinėjimo objektas buvo būtent Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas. Pažymėjo, kad rinkliavų dydžiai neturi reikšmės apibrėžiant geografinę rinką, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje veikia tiek pareiškėjai, tiek kiti ūkio subjektai. Net jeigu rinkliavos visoje Lietuvoje būtų vienodos, rinkos apibrėžimo ir pažeidimo vertinimo tai nekeistų, nes esminė aplinkybė siekiant vykdyti veiklą yra savivaldybės leidimas. Vertinant Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų atitikimą KĮ 4 straipsnio reikalavimams, esminę reikšmę turi ne tai, ar apskritai ūkio subjektai gali vienodomis sąlygomis konkuruoti teikdami IVR paslaugas visoje Lietuvoje ar atskirose kitų savivaldybių teritorijose, bet tai, ar visi tokias paslaugas teikiantys ūkio subjektai galėjo vienodomis sąlygomis konkuruoti dėl leidimų šias paslaugas teikti būtent Vilniaus mieste. Pažymėjo, kad KĮ 4 straipsnio pažeidimas pripažintinas dėl to, kad kitiems ūkio subjektams nagrinėjamu savivaldybės sprendimu užkertamas kelias konkuruoti dėl teisės įrengti ir eksploatuoti IVR tose vietose, kuriose leidimai be konkurso suteikti pareiškėjams, todėl nagrinėjamu atveju pažeidimo konstatavimui esminės reikšmės neturi aplinkybė, kad savivaldybė išduoda ir daugiau leidimų nei buvo išduota pareiškėjams. Teiginiai, kad nėra baigtinio objektų, kurių atžvilgiu savivaldybė gali išduoti leidimus, sąrašo yra nepagrįsti, nes objektų skaičius, kurie priklauso ar kuriuos valdo savivaldybė, yra ribotas. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 786 patvirtintas Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas) įtvirtina būtinybę riboti IVR objektų skaičių. Be to, IVR taisyklių 1 punktas įtvirtina, kad šios taisyklės parengtos vadovaujantis Vilniaus miesto strateginio plano tikslais, kurie numato Vilniaus, kaip savitos architektūros didmiesčio, formavimą saugant istorinį miesto kraštovaizdį ir tausojant savito miesto estetinį įvaizdį, siekiant negausios išorinės reklamos. Atsakovas darė išvadą, kad IVR plėtra, priklausomai nuo konkrečios Vilniaus vietos, yra ribojama, todėl IVR negalima įrengti kiek nori ir kur nori.

Atsakovas akcentavo, kad konstatuojant KĮ 4 straipsnio pažeidimą pakanka nustatyti, jog yra ūkio subjektų, kurie konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminuojančio sprendimo, konkretus jų skaičius pažeidimo vertinimui neturi esminės reikšmės. Atliekant tyrimą panaudoti ankstesnių metų duomenys nepaneigia to, jog suteikiant leidimus pareiškėjai buvo privilegijuojami pažeidžiant KĮ 4 straipsnio reikalavimus. Atsakovas paaiškino, kad jokie teisės aktai nenustato, jog pareiškėjams turi būti sudaromos kitokios konkurencijos sąlygos nei kitiems rinkos dalyviams, nenustato jų teisės leidimus įrengti ir eksploatuoti IVR gauti be konkurso, todėl tyrimo metu atlikta analizė neleidžia teigti, jog konkurencijos sąlygų skirtumai buvo nulemti teisės aktų reikalavimų vykdymo. Nurodė, kad sutartis, kurios pagrindu UAB „Clear Channel Lietuva“ buvo įrengęs ir eksploatavo tam tikrus IVR, galiojo iki 2005 m. gruodžio 14 d., po šios datos jis be teisinio pagrindo eksploatavo objektus. Be to, Sprendimas ir jo pagrindu išduotas leidimas yra susijęs su kitais objektais nei buvo įtvirtinta sutartyje.

Akcentavo, kad be pareiškėjų yra ir kitų ūkio subjektų, kurie norėtų ir galėtų teikti IVR paslaugas Vilniaus mieste, tačiau priėmus Sprendimą jie negalėjo konkuruoti dėl galimybės šias paslaugas teikti ant tų pastatų, kurių atžvilgiu savivaldybė išdavė leidimus pareiškėjams be konkurso. Priėmus nagrinėjamą Sprendimą ir išdavus leidimus dėl šių objektų, kiti ūkio subjektai negalėtų prašyti leidimų tol, kol galiotų pareiškėjams išduoti leidimai.

Teigė, kad nustatyti konkurencijos sąlygų skirtumai pasireiškė visoje Vilniaus miesto rinkoje, todėl akivaizdu, kad atitinkamos rinkos dalis yra reikšminga. Tai, kad savivaldybė gali padidinti reklamos objektų skaičių, ar tai, jog kiti ūkio subjektai gali kreiptis į savivaldybę dėl leidimų suteikimo, nepaneigia to, kad pareiškėjų konkurentai negali pretenduoti gauti leidimus dėl tų objektų, kuriems leidimus be konkurso gavo pareiškėjai. Sprendimas turėjo tiesioginį neigiamą poveikį pareiškėjų konkurentų galimybėms konkuruoti dėl leidimų įrengti ir eksploatuoti IVR tose vietose, kuriose savivaldybė be konkurso leido veikti pareiškėjams, ypač atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai tokiu būdu įgijo teisę įrengti ir eksploatuoti IVR ant reikšmingos didžiosios dalies savivaldybės objektų. Leidimai išduoti 3 metų laikotarpiui, todėl konkuruojantys ūkio subjektai ilgam laikui netenka galimybės pretenduoti gauti leidimus.

Atsakovas pažymėjo, kad jis neanalizavo leidimui gauti taikomų sąlygų, o analizavo tai, ar leidimų išdavimo procedūra nagrinėjamu atveju buvo konkurencinga ir ar ji atitiko KĮ 4 straipsnio reikalavimus. Tyrimo išvadų pagrįstumui įtakos neturi statinio projekto ar reklamos projekto leidimų (jei tokie būtų reikalingi) išdavimas. Nurodė, kad savivaldybė suteikia teisę įrengti ir eksploatuoti IVR ant jai priklausančių bei patikėjimo teise valdomų objektų, t. y. konkurso objektas yra ne konkretus IVR, bet objektas, identifikuotas pagal adresą ar kitus parametrus. Pažymėjo, kad, jei savivaldybės argumentai, jog dėl pareiškėjų eksploatuojamų IVR konkursų negalima skelbti, nes šias vietas jie pasiūlė patys, būtų pripažinti pagrįstais, tai reikštų, kad pareiškėjų konkurentai apskritai praranda galimybes kada nors gauti leidimus ūkinei veiklai vykdyti labai didelėje rinkos dalyje, nes gavusios nagrinėjamus leidimus šios trys įmonės Vilniaus mieste iš viso bendrai valdė 1 182 savivaldybei priklausančius objektus, skirtus įrengti ir eksploatuoti IVR, iš 1 275, t. y. daugiau nei 90 proc.

Teigė, kad UAB „JCDecaux Lietuva“ klaidingai nurodo, kad skundžiamame Nutarime Taryba nagrinėjo ir priėmė sprendimą dėl tų pačių aplinkybių, kurios buvo nagrinėtos priimant 2008 m. birželio 12 d. nutarimą, kadangi pastarajame nutarime buvo sprendžiamas klausimas, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m., reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“ atitinka KĮ 4 straipsnio reikalavimus, o šioje byloje skundžiamame Nutarime nagrinėtas savivaldybės Sprendimo išduoti leidimus pareiškėjams įrengti ir eksploatuoti IVR pagal tam tikrą sąrašą teisėtumas. Nurodė, kad skiriasi nagrinėjimo objektas, todėl negalima konstatuoti, kad Taryba pakartotinai sprendė savivaldybės veiksmų atitikties KĮ 4 straipsnio reikalavimams klausimą. Nors UAB „JCDecaux Lietuva“ nurodo, kad remdamasi 2007 m. kovo 20 d. bendradarbiavimo susitarimu savivaldybė turėjo pareigą bendrovei išduoti leidimus, tačiau KĮ 4 straipsnio vertinimui šalių sutartinės pareigos neturi lemiamos reikšmės, be to, nagrinėjamu atveju vertinamas ne sutarties, o Sprendimo ir jo pagrindu išduoto leidimo atitikties KĮ 4 straipsnio reikalavimams klausimas. Papildomas susitarimas buvo susijęs su projekto „Europos kultūros sostinė 2009“ reklama, taigi, sprendžiant Sprendimo ir jo pagrindu išduotų leidimų atitikties KĮ 4 straipsnio reikalavimams klausimą, jo vertinamas neturi esminės įtakos.

Atsakovas nurodė, kad UAB „Clear Channel Lietuva“ ir savivaldybės sutarties galiojimas baigėsi 2005 m. gruodžio 11 d. ir jokių sąlygų dėl to, jog pasibaigus sutarties terminui ji galėtų būti laikoma neterminuota, nėra. Tai, kad UAB „Clear Channel Lietuva“ ir pasibaigus sutarties galiojimo terminui toliau eksploatavo tam tikrus objektus, nereiškia, jog šie jo veiksmai buvo teisėti, juo labiau nereiškia, kad taip jam yra suteikiama teisė IVR eksploatuoti neribotai, ar kad savivaldybės Sprendimas yra teisėtas KĮ 4 straipsnio atžvilgiu. Be to, jei UAB „Clear Channel Lietuva“, net ir neturėdamas ginčijamo leidimo galėtų eksploatuoti IVR nurodytos sutarties pagrindu, logiškai nepaaiškinama, kodėl tokiu atveju reikėjo kreiptis į savivaldybę prašant išduoti leidimą. Be to savivaldybė tyrimo metu patvirtino, kad UAB „Clear Channel Lietuva“ nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. išorinės reklamos įrenginius eksploatuoja pagal leidimą, o ne pagal sutartį.

Pažymėjo, kad Nutarimo teisėtumui įtakos turi ne bet kokie procedūriniai pažeidimai, o tik esminiai, kurie būtų galėję lemti kitokio Tarybos nutarimo priėmimą. Galimo pažeidimo mažareikšmiškumo neįvertinimas negali būti laikomas esminiu procedūriniu pažeidimu. Manė, kad nėra pagrindo teigti, jog Taryba visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl mažareikšmiškumo, kadangi Nutarime išsamiai išdėstyti argumentai, pagrindžiantys rinkos apibrėžimą, išsamiai įvertintos aplinkybės pagal KĮ 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikalingus kriterijus, todėl pripažintina, kad Nutarimas yra motyvuotas ir atitinka teisės aktų reikalavimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimu (t. III, b. l. 20-37) pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“, Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDeaux Lietuva“ skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ginčo dalykas yra Tarybos Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymėjo, jog išorinę reklamą ir jos skleidimo tvarką Sprendimo priėmimo metu reglamentavo Reklamos įstatymas, Išorinės reklamos įrengimo tipinės taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d įsakymu Nr. 405 „Dėl išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Išorinės reklamos įrengimo tipinės taisyklės), IVR taisyklės, Aprašas, reglamentuojantis savivaldybės kompetenciją išduodant IVR leidimus. Pažymėjo, jog, vertinant, ar konkrečiais viešojo administravimo subjekto veiksmais buvo sukurti sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkantys ūkinės veiklos apribojimai veikti toje pačioje rinkoje ūkine veikla užsiimantiems subjektams, visų pirma būtina apibrėžti atitinkamą rinką ir nustatyti ūkio subjektus, kurie toje rinkoje veikia. Taryba, atlikusi tyrimą, nustatė, kad nagrinėjamu atveju atitinkama rinka yra IVR įrengimo ir eksploatavimo Vilniaus mieste rinka. Taigi šiuo atveju reikalinga nustatyti, ar ūkio subjektai, kurių atžvilgiu priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Sprendimas, turi konkurentų, kurių galimybės konkuruoti gali būti neigiamai paveiktos dėl savivaldybės priimto sprendimo. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad išorinė reklama – tai reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. IVR taisyklių (redakcija, galiojusi priimant Sprendimą) 4.1 punktas nustatė, kad išorinė vaizdinė reklama – rašytinė (informacinė) arba vaizdo reklama, pateikiama ne patalpose. Tokiai reklamai pateikti naudojamos įvairios specialiosios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir tam tikslui pritaikytos (pastatų fasadai, stogai, laikinieji statiniai, viešojo keleivinio kelių transporto priemonės, oro balionai, gyvų gėlių, augalų kompozicijos ir pan.) reklamos pateikimo priemonės. Reklamos leidimas–savivaldybės administracijos subjekto (savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens) išduotas reklamos leidimas, suteikiantis teisę reklamos skleidėjui leidime nurodytomis sąlygomis įrengti reklamą (IVR taisyklių 4.5 p.). Reklama turi būti nuimta, reklamos įrenginys išardytas, aplinka sutvarkyta, kai pasibaigia statinių ar kitų objektų, ant kurių įrengta reklama, savininko ar valstybės turto valdytojo sutikimo galiojimo laikas arba kai reklamos davėjas nutraukia savo veiklą, taip pat pasibaigus reklamos leidimo galiojimo laikui bei kitais reklamos leidime numatytais atvejais (IVR taisyklių 14 p.). Teismas, įvertinęs nurodytų teisės normų turinį, darė išvadą, kad reklamos skleidėjai, norintys teikti IVR paslaugas, turi gauti tokią teisę suteikiantį leidimą, o pasibaigus leidimo galiojimo laikui jie turi pareigą nuimti reklamą, reklamos įrenginį išardyti, o aplinką sutvarkyti. Juose nenustatyta skirtinga leidimų išdavimo tvarka atsižvelgiant į tai, ar ant tam tikro objekto anksčiau buvo įrengtas IVR įrenginys. Tokių leidimų išdavimo tvarkos skirtumų IVR reglamentuojantys teisės aktai nenustato. Teismas nurodė jog savivaldybė išduodama leidimus neatsižvelgia į tai, ar ant tam tikro jai priklausančio ar patikėjimo teise valdomo objekto yra įrengti ĮVR įrenginiai, ar jų nėra. Iš Sprendimo turinio matyti, kad jame nuspręsta pritarti ne konkurso būdu išduoti pareiškėjams leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą, neišskiriant, ar ant tų objektų IVR buvo įrengta, ar ne. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 30-1666 buvo patvirtintas leidimas Nr. A448-43(2.3.2.4-TR3) UAB „Clear Channel Lietuva“, leidimas Nr. A448-45 (2.3.2.4-TR3) UAB „JCDecaux Lietuva“ ir leidimas Nr. A448-44 (2.3.2.4-TR3) UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ įrengti išorinę reklamą ir ją eksploatuoti ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų. Kartu minėtu įsakymu patvirtinti ir leidimų minėtoms bendrovėms priedai, kuriuose nustatyti UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „JCDecaux Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ reklaminių įrenginių sąrašai.

Teismas palaikė atsakovo argumentą, kad IVR pobūdis yra toks, kad, norint teikti IVR paslaugas, reikalinga savivaldybei priklausančius ar patikėjimo teise valdomus objektuspritaikyti taip, kad būtų galima pateikti reklamą. Be to, UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „JCDecaux Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ Sprendimo pagrindu įgijo teisę įrengti išorinę reklamą ir ją eksploatuotiant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų. Pažymėjo, kad savivaldybė IVR įrenginių neįrengia, tai gavę jos leidimą daro patys ūkio subjektai. Taigi įmonės, norėdamos teikti reklamos paslaugas, įrengia IVR įrenginius ir eksploatuoja savo lėšomis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas pagrįstai prekės rinką apibrėžė kaip IVR įrengimo ir eksploatavimo, nes leidimai suteikia teisę tiek įrengti IVR, tiek ją eksploatuoti. Tai, kad kai kurie objektai, kuriems nuspręsta išduoti leidimus, jau buvo ir jų specialiai statyti nereikėjo, nereiškia, jog rinkos apibrėžimas neapima IVR įrengimo, kadangi kiekvieną objektą reikia pritaikyti teikiant reklamą. Pažymėjo, kad ir išskyrus prekės rinkas nebūtų paneigtas atsakovo išvadų pagrįstumas, nes iš tyrimo medžiagos matyti, jog ir kiti ūkio subjektai įrengia ir eksploatuoja IVR (UAB „ETN Baltic“, UAB „LT ADvert“, UAB „SKR Invest“ ir kt.), todėl yra su pareiškėjais konkuruojančių ūkio subjektų, kurie priimant savivaldybės sprendimą buvo diskriminuojami. Teismas atmetė kaip teisiškai nereikšmingą UAB „Clear Channel Lietuva“ argumentą, kad į išorinės reklamos prekių rinką turi būti įtraukta ir kita išorinė reklama, pateikiama ant viešojo transporto priemonių, vaizdo ekranuose ir kt., bei kad prekės rinka turėtų būti laikoma visa reklamos rinka. Teismo vertinimu, ne visai reklamai skleisti reikia gauti savivaldybės leidimą, be to, plečiant išorinės reklamos pateikimo vietų skaičių, didėtų subjektų, teikiančių reklamos paslaugas, skaičius, taigi daugėtų subjektų, kurie buvo diskriminuojami pareiškėjų atžvilgiu. Teismas darė išvadą, kad atsakovas prekės rinką apibrėžė tinkamai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog viešojo administravimo subjektas turi pareigą užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir pirmenybė visais atvejais teiktina konkurencingai procedūrai. Pabrėžė, kad joks teisės aktas nenustato, kad išduodant leidimus eksploatuoti IVR ant įrengtų statinių neturi būti taikomas konkursas. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su sąžiningos konkurencijos ir nediskriminavimo principais, nes būtų sudaromos prielaidos pratęsti leidimus tiems patiems ūkio subjektams, o esamiems ar potencialiems rinkos dalyviams sudaromos kliūtys įeiti į IVR įrengimo ir eksploatavimo rinką ir taip būtų uždaroma rinka konkurentams bei ribojama konkurencija. Todėl teismas darė išvadą, kad šiuo atveju savivaldybė neužtikrino, jog jos priimtas sprendimas nepažeistų sąžiningos konkurencijos laisvės.

Pažymėjo, jog Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių (redakcija, galiojusi priimant Sprendimą) 5 punkte nustatyta, kad išorinei reklamai, įskaitant iškabą ir trumpalaikę išorinę reklamą, įrengti savivaldybės teritorijoje reklaminės veiklos subjektas turi gauti savivaldybės institucijų nustatyta tvarka išduotą leidimą. Leidimas įrengti išorinę reklamą išduodamas tik savivaldybės institucijų nustatyta tvarka suderinus išorinės reklamos įrengimo projektą (15 p.). Pasibaigus leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo terminui ir jo nepratęsus ar panaikinus leidimą įrengti išorinę reklamą, reklaminės veiklos subjektas privalo savivaldybės institucijų nustatytu terminu išardyti reklaminį įrenginį ar nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką (17 p.). Teismas, įvertinęs nurodytų teisės aktų nuostatas, darė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė sprendimus gali priimti tik dėl ūkio subjektų veiklos Vilniaus mieste ir tik šioje teritorijoje gali veikti ūkio subjektų veiklos sąlygas. Savivaldybės yra įgaliotos reguliuoti ir kontroliuoti IVR srityje veikiančių subjektų veiklą ir kiekviena savivaldybė gali nustatyti skirtingas šios veiklos sąlygas. Nagrinėjamoje byloje Taryba tikrino būtent Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimto Sprendimo atitiktį KĮ 4 straipsnio reikalavimams, vertino ūkio subjektų galimybes konkuruoti IVR įrengimo ir eksploatavimo rinkoje Vilniaus mieste. Taigi, teismo vertinimu, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad turėjo būti vertinamos IVR įrengimo ir eksploatavimo sąlygos kituose miestuose, kadangi Sprendimas bei jo pagrindu išduoti leidimai UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „JCDecaux Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ suteikė teisę įrengti išorinę reklamą ir ją eksploatuotiant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų. Todėl teismas darė išvadą, kad Taryba pagrįstai kaip geografinę rinką nurodė Vilniaus miestą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog, nagrinėjant, ar savivaldybės 2011 m. liepos 14 d. Sprendimu galėjo būti sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos atskiriems ūkio subjektams ar jų grupėms, taip pat turi būti vertinama, ar atitinkamoje rinkoje veikia konkuruojantys ūkio subjektai. Teismas nustatė, kad IVR įrengimo ir eksploatavimo Vilniaus mieste paslaugas be pareiškėjų teikia ar gali teikti ir kiti ūkio subjektai (UAB „ETN-Baltic“, UAB „LT ADvert“, UAB „SKR Invest“ ir kt.). Lietuvos nacionalinės reklamos asociacija Linara 2009 m. spalio 22 d. rašte Nr. 52-2 Vilniaus miesto savivaldybei nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. R-02-7 nustatyta, jog UAB „JCDecaux Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ ir UAB „Clear Channel Lietuva“ leidimų ir sutarčių eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų galiojimo laikas yra pasibaigęs, todėl prašė imtis priemonių, kad šios pasibaigusios sutartys būtų pratęsiamos tik konkurso būdu laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų. Vilniaus miesto savivaldybei adresuotame 2010 m. vasario 11 d. rašte Nr. 43 asociacija nurodė, kad, jos žiniomis, vyko konkursai įrengti reklamos stendus, tačiau nei asociacija, nei jos narės nebuvo apie juos informuotos. Asociacija 2010 m. kovo 30 d. rašte Vilniaus miesto savivaldybei nurodė, kad jos narės turi interesą ir finansinių galimybių teisėtai perimti ir eksploatuoti UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ nelegaliai užstatytas vietas bei teisėtai mokėti didesnius mokesčius į biudžetą nei minėtos įmonės. 2010 m. balandžio 29 d. prašyme savivaldybei asociacija atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ užimtos ir eksploatuojamos vietos yra ne naujos, kurioms rengiamos reklamos sklaidos schemos, bet patvirtintos ir naudojamos neteisėtai. Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas asociacijai 2010 m. kovo 25 d. rašte Nr. A51-6332(2.3.2.4-TR-3) paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Clear Channel Lietuva“ 2000 m. gruodžio 12 d. sutartis dėl 170 trijų plokštumų reklaminių stovų eksploatavimo galiojo iki 2005 m. gruodžio 11 d. ir ji nebuvo pratęsta. Savivaldybės administracijos direktorius sudarė darbo grupę pasiūlymams parengti dėl sutarties su UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinės reklama“ leidimų pakeitimo. Ši pateikė siūlymą laikinai iki reklamos sklaidos schemų patvirtinimo tęsti nusistovėjusius savivaldybės, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ santykius, o naujus leidimus įrengti išorinę reklamą ir eksploatuoti ant savivaldybei priklausančių ar valdytojo teises valdomų objektų išduoti tik konkurso būdu. Vilniaus miesto savivaldybė 2010 m. balandžio 26 d. raštu Nr. A51-9026-(2.3.2.4-TR3) asociaciją pakartotinai informavo, kad skelbs viešus konkursus naujiems reklamos įrenginiams įrengti ir eksploatuoti. UAB „Dizrega“ Tarybai patvirtino, kad tikrai svarstytų galimybę dalyvauti konkursuose Vilniuje, o UAB „ETN-Baltic“ Tarybai 2010 m. spalio 25 d. rašte Nr. P-224 paaiškino, kad konkursai turėtų būti skelbiami naujoms lauko reklaminių įrenginių vietoms, o dėl anksčiau eksploatuojamų vietų konkursai turėtų būti skelbiami, kai būtų padengtos lauko reklamos įmonių padarytos investicijos į tas vietas. Remdamasis tuo, teismas sprendė, jog Taryba atlikusi tyrimą teisingai apibrėžė atitinkamas rinkas ir įrodė, kad jose egzistavo ūkio subjektai, pajėgūs konkuruoti su UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „JCDeaux Lietuva“.

Teismas nurodė, jog gavę leidimus UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „JCDeaux Lietuva“ Vilniaus mieste iš viso bendrai valdė 1 182 Vilniaus miesto savivaldybei priklausančius objektus, skirtus įrengti ir eksploatuoti IVR iš 1 275, t. y. daugiau nei 90 proc. Taigi pareiškėjai ne konkurso būdu įgijo teisę įrengti ir eksploatuoti IVR ant didžiosios dalies savivaldybės objektų. Teismas pažymėjo, jog be pareiškėjų buvo ir kitų ūkio subjektų, galinčių ir norinčių teikti IVR paslaugas Vilniuje, tačiau konkursas dėl leidimų išdavimo nebuvo rengiamas, nebuvo vykdoma kitokia procedūra, užtikrinanti kitų ūkio subjektų teisę konkuruoti. Vilniaus miesto savivaldybei pritarus ne konkurso būdu išduoti leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams buvo sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos, o UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ buvo privilegijuojami. Savivaldybės taryba suteikė konkurencinį pranašumą nurodytoms bendrovėms prieš kitus atitinkamoje rinkoje veikiančius dalyvius. Teismas pabrėžė, jog objektų, kurie priklauso ar kuriuos valdo savivaldybė, skaičius yra ribotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 786 patvirtintu Specialiuoju planu, kuriame įtvirtinta būtinybė riboti išorinės vaizdinės reklamos objektų skaičių. Be to, Vilniaus miesto strateginio plano tiksluose numatyta išsaugoti miesto istorinį kraštovaizdį, tausojant jo estetinį įvaizdį, siekiant negausios išorinės reklamos. Taigi IVR plėtra yra ribojama pagal tam tikrus principus, todėl IVR negalima įrengti kiek nori ir kur nori, tai patvirtina ir IVR taisyklės.

Teismas pažymėjo, jog 2000 m. gruodžio 14 d. pasirašyta sutartis, kurios pagrindu UAB „Clear Channel Lietuva“ buvo įrengęs ir eksploatavo tam tikrus IVR, galiojo iki 2005 m. gruodžio 12 d. Pareiškėjo UAB „Clear Channel Lietuva“ teigimu, šalys ir toliau vykdė sutartį, todėl sutartis tapo neterminuota ir sudaro pagrindą eksploatuoti reklaminius stovus. Tačiau teismas šiems argumentams nepritarė ir pabrėžė, jog jokių sąlygų dėl to, kad pasibaigus sutarties terminui ji galėtų būti laikoma neterminuota, nėra, todėl negalima išvada, kad pareiškėjui minėta sutartimi neribotai suteikiama teisė IVR eksploatuoti ar kad savivaldybės Sprendimas yra teisėtas KĮ 4 straipsnio atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-2418/2011 buvo vertinamas Tarybos 2008 m. birželio 12 d. nutarimo, kuriame buvo sprendžiamas klausimas, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m., reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“ atitinka KĮ 4 straipsnio reikalavimus, teisėtumas ir pagrįstumas, o šioje administracinėje byloje vertinamas Nutarimo, kuriame nagrinėtas savivaldybės Sprendimo išduoti leidimus pareiškėjams įrengti ir eksploatuoti IVR pagal tam tikrą sąrašą, teisėtumas. Atsižvelgus į tai, teismas darė išvadą, jog skiriasi Tarybos nagrinėjimo objektai, taigi atmestinas pareiškėjo UAB „JCDecaux Lietuva“ argumentas, kad Taryba pakartotinai sprendė savivaldybės veiksmų atitikties KĮ 4 straipsnio reikalavimams klausimą.

Teismas nurodė, jog Nutarimo teisėtumui įtakos gali turėti tik esminiai procedūriniai pažeidimai, kurie būtų galėję lemti kitokio Tarybos nutarimo priėmimą. Visas aplinkybes dėl KĮ 4 straipsnio pažeidimo Taryba nustatė ir įvertino priimdama Nutarimą, teismas vertino, jog Nutarimas yra motyvuotas ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Tai, kad Nutarime nepateiktas atskiras vertinimas vieno iš keleto pareiškėjo nurodytų argumentų, negali būti laikoma esminiu procedūriniu pažeidimu, kuris galėtų lemti Nutarimo panaikinimą.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jokie teisės aktai nenustato, jog pareiškėjams turi būti sudaromos kitokios konkurencijos sąlygos nei kitiems rinkos dalyviams, nenustato jų teisės leidimus įrengti ir eksploatuoti IVR gauti be konkurso, todėl laikė, kad konkurencijos sąlygų skirtumai nebuvo nulemti teisės aktų reikalavimų vykdymo. Teismas nurodė, jog jis neturi pagrindo nesutikti su atsakovu, kad nagrinėjamu atveju egzistavo sąlygų visuma, leidžianti konstatuoti KĮ 4 straipsnio pažeidimą: 1) priimtas Sprendimas ir jo pagrindu 2010 m. rugpjūčio 31 d. išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, kuriais be konkurencingos procedūros UAB „JCDecaux Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ ir UAB „Clear Channel Lietuva“ gavo privilegiją ir taip diskriminavo kitus ūkio subjektus, kurie galėjo teikti ginčo paslaugas; 2) dėl nurodyto Vilniaus miesto savivaldybės Sprendimo ir jo pagrindu išduotų leidimų atsirado konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, nes jie neteko galimybės tarpusavyje varžytis, buvo užkirstas kelias kitiems rinkos dalyviams siūlyti savo paslaugas; 3) skirtingas konkurencijos sąlygas lėmė ne Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymas. Todėl teismas sprendė, jog Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos vaizdinė reklama“ apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 46-51) prašo 2011 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Nutarimą panaikinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas pabrėžia, jog joks ūkio subjektas nebūtų suinteresuotas savo lėšomis įrengti IVR statinių, jei, pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimo terminui, dėl leidimo IVR įrengti ir eksploatuoti tose vietose, kuriose stovi jo lėšomis įrengti IVR statiniai, būtų organizuojamas konkursas, kurio šis ūkio subjektas galėtų ir nelaimėti. Be to, prieš organizuojant tokį konkursą, privalėtų būti išspręstas tinkamo kompensavimo už ūkio subjekto savo lėšomis pastatytus IVR statinius klausimas, kurio šiuo metu teisės aktai nereglamentuoja. Šias aplinkybes patvirtina ir 2010 m. sausio 11 d. Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus direktoriaus įsakymu sudarytos darbo grupės išvados, kuriose nurodoma, jog santykiai su pareiškėju (ir kitais IVR statinius įrengusiais ūkio subjektais) dėl IVR paslaugų kol kas turėtų būti tęsiami, o nauji leidimai IVR įrengti ir eksploatuoti išduoti tik konkursų būdu. Todėl tai patvirtina, jog teisės aktai, kurie yra pagrįsti IVR statinių ekonominio atsiperkamumo trukme, nustato skirtingą leidimų demonstruoti IVR ant jau naudojamų ir naujai įrengiamų statinių tvarką.

Pažymi, jog leidimu pareiškėjui buvo suteikta teisė eksploatuoti IVR joįrengtų ir jam nuosavybės teise priklausančių stendų. Šios aplinkybės neginčijo ir atsakovas. Taigi teismas nepagrįstai konstatavo, jog leidimu pareiškėjui suteikta teisė demonstruoti IVR ir ant naujai įrengtinų statinių. Taigi atsakovas Nutarimu prekės rinką nustatė netinkamai, o prekės rinka turi būti apibrėžta kaip IVR eksploatavimo ant įrengtų IVR statinių rinka. Mano, jog, nepagrįstai išplėtus rinkos apibrėžimą, į jį gali patekti dvi sąlyginai skirtingos rinkos, kurių yra konkurencinga, o kita – ne, ir dėl to gali būti padaryta nepagrįsta išvada, jog konkretus viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas riboja konkurenciją. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju rinka apibrėžtina kaip IVR eksploatavimo ant jau įrengtų IVR statinių rinka, kuri iš esmės yra nekonkurencinga dėl riboto joje veikiančių subjektų rato (ūkio subjektų, kurie ankstesnių leidimų/sutarčių pagrindu valdo savo sąskaita įrengtus IVR statinius nuosavybės teise). Taigi ūkio subjektai, kurie neturi įrengtų statinių IVR demonstruoti, šioje rinkoje veikti negali tol, kol nepraeina pagrįstas laikas, per kurį atsiperka IVR statinius nuosavybės teise valdančių ūkio subjektų investicijos į šiuos statinius ir nėra išsprendžiamas nuosavybės į IVR statinius perėmimo klausimas. Pažymi, jog, pasibaigus pagrįstam stendų ekonominio atsiperkamumo terminui, šie stendai turės būti išmontuoti. Taigi tik tada pareiškėjas, kaip ir kiti subjektai, privalės varžytis dėl galimybės įrengti ir demonstruoti IVR stendų stovėjimo vietose.

Pareiškėjas UAB „Clear Channel Lietuva“ apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 83-89) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – skundus tenkinti ir panaikinti Nutarimą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog Taryba, pirmosios instancijos teismas netinkamai apibrėžė atitinkamą rinką, todėl buvo priimti nepagrįsti sprendimai. Pareiškėjas pabrėžia, jog Sprendimo priėmimo metu galiojusio statybos reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai” 2 lentelės 25 punktas expressis verbis reklaminius inžinerinius statinius priskyrė I arba II grupės inžineriniams statiniams. IVR įrangos įrengimą reglamentavo ne reikalavimus reklamai nustatantys teisės aktai, bet Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (toliau – ir Statybos įstatymas) bei poįstatyminiai teisės aktai. Subjektai besikreipiantys dėl IVR leidimo privalėjo turėti teisėtai pastatytą IVR eksponavimo įrenginį arba leidimą IVR eksponavimo įrenginio įrengimui. Tokią išvadą patvirtina Aprašo analizė. Patvirtintoje prašymo dėl leidimo įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą išdavimo formoje yra nurodyta, kad kartu su prašymu turi būti pateikiamas ir leidimas. Tai reiškia, kad asmenys, besikreipiantys dėl leidimo įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą, jau turi turėti teisės aktų nustatyta tvarka parengę IVR eksponavimo įrenginio projektą, jį suderinę bei gavę leidimą. Aplinkybes dėl IVR eksponavimo įrenginių įrengimo ir IVR įrengimo veiklos atskirumo patvirtina ir tai, kad UAB „Clear Channel Lietuva” buvo leista įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą išimtinai tose vietose, kuriose jau buvo teisėtai įrengti UAB „Clear Channel Lietuva” IVR eksponavimo įrenginiai. UAB„Clear Channel Lietuva” nebuvo leista įrengti nė vieno papildomo IVR eksponavimo įrenginio. Sprendimų dėl statybos leidimų ar kitų dokumentų, leidžiančių atlikti statybos darbus, išdavimo priėmimas nėra savivaldybės tarybos kompetencija, tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybės taryba Sprendimu išimtinai suteikė teisę eksploatuoti jau įrengtus IVR eksponavimo įrenginius. Taigi IVR eksponavimo įrenginių įrengimas ir IVR eksploatavimas yra visiškai skirtingos veiklos, kurioms nustatyti iš esmės skirtingi reikalavimai ir taikomos skirtingos administravimo procedūros, todėl Taryba ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į atitinkamos prekės rinkos apibrėžimą įtraukė ir IVR eksponavimo įrenginių įrengimo veiklą. Atitinkama prekės rinka turėjo būti apibrėžiama tik kaip IVR plokštumų eksploatavimo rinka ir vertinama konkurencija šioje prekių rinkoje.

Pareiškėjas mano, jog geografinės rinkos apibrėžimas turi apimti visą Lietuvos Respublikos teritoriją. Remdamasis Europos Komisijos 2001 m. rugsėjo 14 d. sprendimu byloje Nr. COMP/M.2529-JCD/RCS/PUBLITRANSPORT/IPG,pareiškėjas mano, kad vietinės rinkliavos dydžio skirtumai, paremti kiekybiniais potencialių reklamos vartotojų pasiekiamumo kriterijais, neturėtų būti pagrindas apibrėžti atitinkamą rinką kaip apimančią tik atitinkamos savivaldybės teritoriją. Pažymi, jog tai, kad atitinkama geografinė rinka yra platesnė nei Vilniaus miesto teritorija, patvirtina ir UAB „Clear Channel Lietuva” bei kitų ūkio subjektų veikla. Pareiškėjas ir kiti atitinkamoje rinkoje, veikiantys ūkio subjektai, teikia IVR eksploatavimo paslaugas ne tik Vilniaus mieste, bet ir visos Lietuvos mastu. Poziciją dėl geografinės rinkos pagrindžia ir Europos Teisingumo Teismo 1978 m. vasario 14 sprendimas bylojeNr. C-27/76.

Pareiškėjas nurodo, jog leidimai buvo išduoti išimtinai ne naujų IVR eksponavimo įrenginių įrengimui, bet dėl įrengtų ir pareiškėjui UAB „Clear Channel Lietuva” priklausančių IVR eksponavimo įrenginių montavimo. Todėl Taryba turėjo nustatinėti ne subjektus, norinčius įrengti IVR eksponavimo įrenginius, bet subjektus, valdančius teisėtai įrengtus IVR eksponavimo įrenginius. UAB „Clear Channel Lietuva” nebuvo leista įrengti naujų IVR eksponavimo įrenginių. UAB „Clear Channel Lietuva” buvo leista Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime apibrėžtą terminą eksploatuoti teisėtai įrengtus UAB „Clear Channel Lietuva” priklausančius IVR eksponavimo įrenginius. Nei vienas kitas subjektas negalėtų pretenduoti gauti leidimą dėl UAB „Clear Channel Lietuva” priklausančių IVR eksponavimo įrenginių eksploatavimo, kadangi jie nuosavybės teise priklauso UAB „Clear Channel Lietuva”. Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas neturėjo įtakos kitų subjektų galėjimui konkuruoti atitinkamoje rinkoje.

Pažymi, jog sutartyje, sudarytoje tarp pareiškėjo ir savivaldybės, šalys numatė, kad UAB „Clear Channel Lietuva” teisė eksploatuoti reklaminius stovus galioja iki 5 m. Suėjus šiam terminui, pareiškėjas toliau eksploatavo minėtus stovus bei mokėjo nustatyto dydžio rinkliavas teisės aktų nustatyta tvarka. Atitinkamai savivaldybė nepareiškė jokių prieštaravimų dėl šių pareiškėjo veiksmų toliau eksploatuojant reklaminius stovus ir mokant nustatytas rinkliavas. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.71 straipsnis numato galimybę sudaryti sandorius konkliudentiniais veiksmais. Nagrinėjamu atveju imperatyvių reikalavimų komercinės vizualinės reklamos sutarties formai ir sutarties formos nesilaikymo padarinių teisės aktai nenustato. Todėl toliau besitęsiančių sutartinių santykių tarp ginčo šalių buvimą patvirtina konkliudentiniai šalių veiksmai. Remdamasis tuo, pareiškėjas daro išvadą, kad sutartis yra pratęsta neapibrėžtam terminui ir sudaro pagrindą eksploatuoti reklaminius stovus bei eksponuoti juose IRV. Mano, jog bet kuris kitas pareiškėjo konkurentas gali kreiptis į savivaldybę dėl leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo, jeigu turi teisėtai įrengtus IVR montavimo įrenginius bei atitinka kitus teisės aktų nustatytus kriterijus.

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 53-59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjų pagrindinė veikla – IVR plokštumų ant įvairiausių įrenginių pateikimas. Norint teikti IVR plokštumų pateikimo paslaugą reikia valdyti reklaminius įrenginius, kuriuos naudojant ir gali būti teikiama IVR plokštumų pateikimo paslauga. IVR įrangos įrengimo paslaugos ir IVR plokštumų pateikimo paslaugos nėra tapačios, tai yra dvi savarankiškos paslaugų rūšys ir gali būti teikiamos viena nuo kitos atskirai. Teismas neįžvelgė šio skirtumo ir dėl šios priežasties nepagrįstai sutiko su Tarybos sprendimu į atitinkamos prekės rinkos apibrėžimą nepagrįstai įtraukti ir IVR įrangos įrengimą. Paslaugų skirtumą parodo išsami statinio projekto ir reklamos projekto sąvokų analizė. Aprašo 4.2. punktas numato, kad reklamos projekto sudedamąja dalimi yra objekto, ant kurio įrengiama reklama, nuotraukaar projektas (kai objektas nepastatytas ar neįrengtas). Kiekvieną kartą norint gauti reklamos leidimą ant objekto, kuris nėra pastatytas ar įrengtas, būtina pateikti teisės aktų nustatyta tvarka parengtą ir suderintą statinio projektą. Tai ir yra esminis IVR įrenginių įrengimo paslaugų ir IVR plokštumų pateikimo paslaugų rinkų skirtumas, kuris sąlygoja šių rinkų išskyrimą. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad reklamos leidimo išdavimo tvarka šiais atvejais nesiskiria. Pažymi, kad pareiškėjams norint pratęsti reklamos leidimus nereikėjo iš naujo pateikti teisės aktų nustatyta tvarka parengto ir suderinto statinio projekto – pareiškėjų IVR įrenginiai jau buvo pastatyti. Nurodo, jog savivaldybės sprendimo 1 punkte numatoma, kad leidimai yra išduodami įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų pagal priedą. Šiuo atveju buvo leista eksploatuoti teisės aktų nustatyta tvarka jau įrengtus ir nuosavybės teise valdomus reklamos įrenginius.

Pareiškėjas nesutinka su teismo įvardintu geografinės rinkos apibrėžimu. Geografinė rinka turi būti apibrėžiama atsižvelgiant į paslaugas, kurios sudaro atitinkamą prekės rinką, o ne su savivaldybės sprendimu pritarti leidimų išdavimui įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų. Mano, jog Taryba, teismas turėjo vertinti, ar atitinkamų prekės rinką sudarančių paslaugų teikimo sąlygos Vilniaus mieste skiriasi nuo kituose miestuose paslaugų teikimui nustatytų sąlygų. Teismo sprendime nepateikta leidimų išdavimo ir rinkliavos už jų išdavimą sąlygų skirtumų tarp vienos savivaldybės ir kitos ir jų poveikio paslaugos kainai ar kitoms paslaugos teikimo sąlygoms analizė, priešingai nei to reikalaujama KĮ 3 straipsnio 7 dalyje. Pažymi, jog, palyginus penkių didžiausių Lietuvos miestų savivaldybių IVR savivaldybės teritorijose įrengimo taisykles, akivaizdu, kad visose nurodytose savivaldybėse norintys įrengti IVR ant savivaldybei priklausančių objektų privalo gauti savivaldybės leidimą. Savivaldybės nuomone, papildomi savivaldybių nuožiūra nustatomi reikalavimai yra neesminiai ir neįtakoja IVR pateikimo paslaugos kainos. Todėl geografinė atitinkamos prekės rinkos apimtis turi visa Lietuvos Respublikos teritorija. Priimdamas sprendimą teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad vienoje ir toje pačioje savivaldybėje vietinės rinkliavos dydis yra nevienodas. Jis priklauso nuo to, kokioje miesto dalyje yra įranga. Teismas neanalizavo, kokios aplinkybės lemia rinkliavų skirtumus, ir kaip šie skirtumai įtakoja ūkio subjektų veiklą.

Pažymi, jog tai, kad Tarybos atliktas rinkos dalyvių tyrimas yra ydingas, parodo apklausoje dalyvavusių ūkio subjektų atsakymai. Pareiškėjo nuomone, Tarybos tirti ūkio subjektai pasisakė abstrakčiai, o pats tyrimas yra paviršutiniškas. Pažymi, kad šiuo atveju nėra įėjimo į rinką barjerų. Savivaldybė nuolat išduoda naujus leidimus, todėl ir kiti ūkio subjektai turi galimybę paraiškas dėl leidimų įrengti ir eksploatuoti IRV bei gauti atitinkamus atsakymus. Pažymi, kad leidimų įrengti ir eksploatuoti IRV savivaldybės teritorijoje išdavimas yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kompetencija. Nurodo, jog nei vienas teisės aktas nereikalauja, kad leidimai įrengti ir eksploatuoti IRV savivaldybės teritorijoje būtų išduodami konkurso būdu. Pabrėžia, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 30-1172 „Dėl Vilniaus miesto teritorijų išorinės vaizdinės reklamos sklaidos schemų tvirtinimo” yra patvirtintos trijų teritorijų sklaidos schemos. IVR sklaidos schemose yra numatytos konkrečios IRV vietos, dėl kurių savivaldybė skelbė ir skelbs konkursus. Pažymi, kad tose vietovėse, kur yra pareiškėjų IVR, vaizdinės reklamos sklaidos schemos nėra paruoštos. Remiantis tuo, rengti konkursus dėl pareiškėjų užimamų IVR vietų yra neįmanoma. Šiuo atveju teismo sprendimas, kad dėl trečiųjų asmenų užimamų IVR vietų turėjo būti skelbiamas konkursas, yra nepagrįstas, nes konkrečios IVR vietos niekur nebuvo nustatytos, jas pasiūlė patys ūkio subjektai. Tokiu atveju nebuvo objekto, dėl kurio buvo galima skelbti konkursą.

Pareiškėjas UAB „JCDecaux Lietuva“ apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 65-69) prašo panaikinti 2011 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas Nutarimas, kiek tai susiję su UAB „JCDecaux Lietuva”.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog teismo posėdžio metu UAB „JCDecaux Lietuva” atstovas nurodė, kad Nutarimas yra pagrįstas neteisingais Tarybos nustatytais faktiniais duomenimis (pavyzdžiui, Nutarimo 10 psl. teigiama, kad leidimas UAB „JCDecaux Lietuva” išduotas ne toms pačioms išorinės reklamos vietoms, kurios numatytos taikos sutartyje, tačiau Nutarime nenurodyta, kokios vietos skiriasi). Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė negalėjo atsakyti į šį klausimą. Teismo sprendime apie tai nėra pasisakoma. Tuo tarpu UAB „JCDecaux Lietuva” nuosekliai teigia, kad leidimas išduotas toms pačioms išorinės reklamos vietoms, kurios numatytos taikos sutartyje.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos vaizdinė reklama“ atsiliepime į pareiškėjų Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Clear Channel Lietuva” apeliacinius skundus (t. III, b. l. 95-96) nurodo, jog iš esmės sutinka su skunduose nurodytais argumentais ir mano, kad teismas skundus turėtų tenkinti. Nurodo, jog priimant teismo sprendimą nebuvo įvertinta tai, kad teisė eksploatuoti IRV UAB „Clear Channel Lietuva”, UAB „Baltijos vaizdinė reklama” ir UAB „JCDecaux Lietuva” buvo suteikta ne naujose, o jau naudojamose vietose ir todėl leidimai buvo suteikti ne konkurso tvarka.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinius skundus (t. III, b. l. 97-108) prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjų skundus. Dėl UAB „Baltijos vaizdinė reklama” pateikto rinkos apibrėžimo nurodo, kad IVR paslaugas teikiantis ūkio subjektas, gavęs savivaldybės leidimą, turi teisę įrengti specialiąsias ir tam tikslui pritaikytas reklamos pateikimo priemones (IVR taisyklių 4.1. p., 4.5. p.), o pasibaigus leidimo galiojimui, jį panaikinus, turi pareigą nuimti įrengtą įrenginį bei sutvarkyti aplinką (IVR taisyklių 14 p.). Taigi nėra pagrindo teigti, jog leidimų išdavimo tvarka skiriasi priklausomai nuo, ar ant tam tikro objekto anksčiau buvo įrengtas IVR įrenginys. Sprendimu nuspręsta pritarti ne konkurso būdu išduoti pareiškėjams leidimus įrengti iš eksploatuoti išorinę reklamą, neišskiriant ar ant tų objektų IVR buvo įrengti, ar ne. Be to, faktinės aplinkybės rodo, jog savivaldybė netaiko skirtingos tvarkos išduodama leidimus priklausomai nuo to, ar ant tam tikro jai priklausančio ar patikėjimo teise valdomo objekto yra įrengti IVR įrenginiai, ar jų nėra. Aprašo 5 punktas nenumato, kad pakeičiant galiojančią sutartį neturi būti skelbiamas konkursas ar kad konkursas turi būti skelbiamas tik tais atvejais, kai leidimas yra išduodamas demonstruoti IVR ant naujų įrenginių. Tokios išvados neleidžia daryti ir kitos šio sprendimo ar kitų IVR reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Be to, pirmenybė visada teikiama konkurencingai procedūrai. Net jei ir nebuvo tiesiogiai įtvirtinto reikalavimo leidimus išduoti konkurso būdų, tokią pareigą savivaldybė turėjo pagal KĮ 4 straipsnį. Tai, kad leidimai pareiškėjui buvo išduoti tiems objektams, ant kurių jau buvo įrengti jam nuosavybės teise priklausantys IVR įrenginiai, taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjo nurodomas rinkos apibrėžimas yra pagrįstas ar kad atitinkama rinka yra nekonkurencinga. Priešingas aiškinimas taip pat būtų nesuderinamas su sąžiningos konkurencijos, protingumo ir nediskriminavimo principais. Pažymi, jog, remiantis IVR taisyklių 4 punktu, panaikinus leidimą ar pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimo laikui, ūkio subjektas turėtų pareigą išardyti IVR įrenginius, o kiti subjektai galėtų pretenduoti gauti leidimą įrengti savo įrenginius. Taryba neginčija leidimų galiojimo termino, kuris, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes bei IVR įrenginių atsiperkamumą, iš esmės galėtų būti ilgesnis nei 3 metai, tačiau nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog joks ūkio subjektas nebūtų suinteresuotas pradėti vykdyti veiklą Vilniaus mieste pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, nes tyrimo metu buvo nustatyta, jog yra ūkio subjektų, suinteresuotų vykdyti IVR veiklą Vilniuje.

Taryba dėl UAB „Clear Channel Lietuva” pateiktų teiginių dėl netinkamo rinkos apibrėžimo nurodo, jog apibrėždama rinką Taryba atsižvelgė į IVR reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus bei leidimais pareiškėjams suteikiamų teisių apimtį (leidimo 2 p.). Pažymi, jog savivaldybė IVR įrenginių neįrengia, tai gavę savivaldybės leidimą daro patys ūkio subjektai. Tai, kad IVR įrengimas yra neatsiejama pareiškėjų veiklos dalis, patvirtina ir aplinkybė, kad pasibaigus savivaldybės leidimui įrengti ir eksploatuoti IVR ūkio subjektas turi pareigą išardyti IVR įrenginius. Nagrinėjamu atveju Taryba pagrįstai prekės rinką apibrėžė kaip IVR įrengimo ir eksploatavimo, nes pareiškėjams leidimai suteikia teisę tiek įrengti IVR, tiek ją eksploatuoti. Atsakovas pabrėžia, jog savivaldybės siūlomas rinkos apibrėžimas nepagrįstas. Tai, kad kai kurie objektai, kuriems nuspręsta išduoti leidimus nagrinėjamu savivaldybės Sprendimu, jau buvo ir jų specialiai statyti nereikėjo, nereiškia, jog rinkos apibrėžimas neapima IVR įrengimo, nes objektą paprastai reikia specialiai pritaikyti, kad būtų galima teikti IVR paslaugas.

Nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad Taryba netinkamai apibrėžė geografinę rinką. Pažymi, jog geografinės rinkos apibrėžimą nagrinėjamu atveju lėmė tai, kad buvo nagrinėjama Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų atitiktis konkurencijos taisyklėms, o Vilniaus miesto savivaldybė sprendimus gali priimti tik dėl subjektų veiklos Vilniaus mieste ir tik šioje teritorijoje gali veikti ūkio subjektų veiklos sąlygas. Norint teikti paslaugas būtinas savivaldybės leidimas, be jo veiklos vykdymas konkrečios savivaldybės teritorijoje yra negalimas, todėl Vilniaus miesto savivaldybė gali sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas ūkio subjektams nekonkurencingos procedūros būdu suteikdama leidimus tik keliems ūkio subjektams. Net jeigu rinkliavos visoje Lietuvoje būtų vienodos, rinkos apibrėžimo ir pažeidimo vertinimo tai nekeistų, nes esminė aplinkybė siekiant vykdyti veiklą yra savivaldybės leidimas.

Taryba pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju pažeidimo konstatavimui esminės reikšmės neturi aplinkybė, kad savivaldybė išduoda ar galėtų išduoti ir daugiau leidimų nei buvo išduota pareiškėjams. Be to, teiginiai, kad nėra baigtinio objektų, kuriems savivaldybės gali išduoti leidimus sąrašo, yra nepagrįsti, nes objektų skaičius, kurie priklauso ar kuriuos valdo savivaldybė yra ribotas. Specialusis planas įtvirtina būtinybę riboti IRV objektų skaičių. Net ir tuo atveju, jeigu leidimų skaičius ir būtų neribotas, tai nepaneigia, jog atitinkamoje rinkoje veikia ir daugiau ūkio subjektų, kurie neturėjo galimybės varžytis dėl teisės teikti IVR ant tų objektų, kuriems leidimus be konkurso gavo pareiškėjai.

Taryba nurodo, jog sutartis su UAB „Clear Channel Lietuva”, kurios pagrindu jis buvo įrengęs ir eksploatavo tam tikrus IVR galiojo iki 2005 m. gruodžio 14 d., po šios datos UAB „Clear Channel Lietuva” be teisinio pagrindo eksploatavo objektus. Savivaldybė tyrimo metu patvirtino, kad UAB „Clear Channel Lietuva” nuo 2010 m. rugpjūčio 31d. išorinės reklamos įrenginius eksploatuoja pagal leidimą, o ne pagal UAB „Clear Channel Lietuva” nurodomą sutartį. Be to sutartis galiojo 5 metus (sutarties galiojimas baigėsi 2005 m. gruodžio 11 d.), jokių sąlygų dėl to, kad pasibaigus sutarties terminui ji galėtų būti laikoma neterminuota, sutartyje nėra. Be to, tai, kad UAB „Clear Channel Lietuva” ir pasibaigus sutarties galiojimo terminui toliau eksploatavo tam tikrus objektus, nereiškia, kad šie jo veiksmai buvo teisėti, juo labiau nereiškia, kad taip jam yra suteikiama teisė IVR eksploatuoti neribotai ar kad savivaldybės Sprendimas yra teisėtas KĮ 4 straipsnio atžvilgiu. Nurodo, jog sutartinės šalių teisės ir pareigos negalėtų pašalinti KĮ 4 straipsnio pažeidimo.

Pažymi, jog atmestini savivaldybės argumentai, kad šiuo atveju nebuvo konkurso objekto, kadangi savivaldybė suteikia teisę įrengti ir eksploatuoti IVR ant jai priklausančių bei patikėjimo teisė valdomų objektų, t. y. konkurso objektas yra ne konkretus IVR įrenginys, bet objektas, identifikuotas pagal adresą ar kitus parametrus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos2011 m. gegužės 26 d. nutarimo Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo pritarti leidimų išdavimui ir eksploatuoti išorinę reklamą ne konkurso būdu UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „JCDecaux Lietuva“ atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“, kuriuo atsakovas nutarė pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 1-1648 „Dėl pritarimo ne konkurso būdu išduoti UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos į reklama“, UAB „JCDecaux Lietuva“ leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą“ ir šio sprendimo pagrindu 2010 m. rugpjūčio 31 d. išduoti leidimai Nr. A448-45(2.3.2.4-TR3) UAB „JCDecaux Lietuva“, Nr. A448-43(2.3.2.4-TR3) UAB „Clear Channel Lietuva“ ir Nr. A448-44(2.3.2.4-TR3) UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų pažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (2010 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio reikalavimus, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjai UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“, Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „JCDecaux Lietuva” apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjų skundus atmetė ir paliko galioti skundžiamą Konkurencijos tarybos Nutarimą nepakeistą.

Pažymėtina, jog administracinėje byloje ginčijamą Nutarimą atsakovas priėmė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, numatančio viešojo administravimo subjektų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, pagrindu. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Pabrėžtina, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A²-32/2007, 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-45/2008).

Pažymėtina, jog, vertinant, ar tam tikrais viešojo administravimo subjekto veiksmais buvo sukurti sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkantys ūkinės veiklos apribojimai veikti toje pačioje rinkoje ūkine veikla užsiimantiems subjektams, visų pirma būtina apibrėžti atitinkamą rinką ir nustatyti ūkio subjektus, kurie toje rinkoje veikia. Nagrinėjamoje byloje priimdama skundžiamą Nutarimą Konkurencijos taryba nustatė, jog šiuo atveju prekės rinka yra išorinės vaizdinės reklamos įrengimo ir eksploatavimo rinka, geografinė rinka – Vilniaus miesto teritorija (t. I, b. l. 12-22). Pirmosios instancijos teismas su šiomis Konkurencijos tarybos išvadomis sutiko. Apeliaciniuose skunduose pareiškėjai, ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nurodo, jog teismas netinkamai apibrėžė atitinkamą rinką (prekės ir geografinę rinkas), todėl padarė netinkamas išvadas dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo ir mano, jog šiuo atveju prekės rinka turi būti apibrėžiama kaip išorinės vaizdinės reklamos plokštumų eksploatavimo rinka, geografinė rinka – kaip Lietuvos Respublikos teritorija.

Kiek tai yra susiję su prekės rinkos apibrėžimu, teisėjų kolegija nurodo, jog pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje pateikiamą sąvoką prekės rinka–visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Pareiškėjų vertinimu, prekės rinka turi būti apibrėžiama tik kaip išorinės vaizdinės reklamos plokštumų eksploatavimo rinka, išorinės vaizdinės reklamos eksploatavimo ant įrengtų išorinės vaizdinės reklamos statinių rinka. Tačiau su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (2010 m. liepos 3 d. redakcija) (toliau – ir Reklamos įstatymas) 2 dalies 3 punktas numato, jog išorinė reklama –reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose. Pažymėtina, jog Išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 (2008 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Išorinės reklamos įrengimo tipinės taisyklės), 5 punktas numato, jog išorinei reklamai, įskaitant iškabą ir trumpalaikę išorinę reklamą, įrengti savivaldybės teritorijoje reklaminės veiklos subjektas turi gauti savivaldybės institucijų nustatyta tvarka išduotą leidimą. Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 1-998 (2010 m. liepos 14 d. redakcija) (toliau – ir Savivaldybės išorinės vaizdinės reklamos taisyklės),4.1 punktas įtvirtina, kad išorinė vaizdinė reklama – rašytinė (informacinė) arba vaizdo reklama, pateikiama ne patalpose. Tokiai reklamai pateikti naudojamos įvairios specialiosios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir tam tikslui pritaikytos (pastatų fasadai, stogai, laikinieji statiniai, viešojo keleivinio kelių transporto priemonės, oro balionai, gyvų gėlių, augalų kompozicijos ir pan.) reklamos pateikimo priemonės. Nurodytų taisyklių 4.5 punktas numato, jog reklamos leidimas–savivaldybės administracijos subjekto (savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens) išduotas reklamos leidimas, suteikiantis teisę reklamos skleidėjui leidime nurodytomis sąlygomis įrengti reklamą. Reklamos leidimui prilyginama: 1) savivaldybės ir reklamos skleidėjų reklamos įrengimo ir eksploatavimo sutartys, pasirašytos iki šių taisyklių įsigaliojimo; 2) nustatyta tvarka patikrinti ir patvirtinti reklamos projektai, kai reklama įrengiama ne ant savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų. Savivaldybės išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 14 punktas numato, jog reklama turi būti nuimta, reklamos įrenginys išardytas, aplinka sutvarkyta, kai pasibaigia statinių ar kitų objektų, ant kurių įrengta reklama, savininko ar valstybės turto valdytojo sutikimo galiojimo laikas arba kai reklamos davėjas nutraukia savo veiklą, taip pat pasibaigus reklamos leidimo galiojimo laikui bei kitais reklamos leidime numatytais atvejais. Remiantis nurodytų teisės normų sisteminiu aiškinimu, atsižvelgus į bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pagrįstai Konkurencijos taryba nustatė, jog nagrinėjamu atveju atitinkamai rinka yra išorinės vaizdinės reklamos įrengimo ir eksploatavimo rinka. Pabrėžtina, jog nurodytuose teisės aktuose nėra daroma skirtumo tarp teisinio reguliavimo tuo atveju, kai ant tam tikro objekto buvo įrengtas išorinės vaizdinės reklamos įrenginys, leidimai suteikia teisę tiek įrengti išorinę vaizdinę reklamą, tiek ją eksploatuoti. Šiuo atveju sutiktina su Konkurencijos tarybos vertinimu, kad tai, kad kai kurie reklamos įrenginiai buvo įrengti ant objektų, kuriems buvo nuspręsta išduoti leidimus nagrinėjamu Sprendimu, jau buvo įrengti ir jų nereikėjo naujai įrengti, neleidžia vienareikšmiškai spręsti, jog prekės rinkos apibrėžimas neapima išorinės vaizdinės reklamos įrengimo, kadangi objektą įprastai reikia pritaikyti, kad būtų galima teikti išorinės vaizdinės reklamos paslaugas, pagal nurodytą teisinį reguliavimą, esant Savivaldybės išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 14 punkto sąlygoms,reklamos įrenginys išardytas. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjams UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „JCDecaux Lietuva” buvo nuspręsta ne konkurso būdu išduoti leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, nenurodant ir neišskiriant, ar ant tam tikrų objektų išorinės vaizdinės reklamos įrenginiai buvo įrengti ar ne (t. I, b. l. 23-34, Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 46-65).

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo UAB „Clear Channel Lietuva“ apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad išorinės vaizdinės reklamos eksponavimo įrenginių įrengimas ir išorinės vaizdinės reklamos įrengimas yra visiškai skirtingos veiklos ir kad išorinės vaizdinės reklamos įrenginių įrengimas yra statybos procesas, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl netinkamai apibrėžtos prekės rinkos. Šiuo atveju pažymėtina, jog Savivaldybės išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 23 punktas numato, jog teisę įrengti reklamą ant savivaldybės objektų įgyja fiziniai ir juridiniai asmenys, gavę savivaldybės administracijos subjekto išduotą reklamos leidimą. Kaip minėta, šių taisyklių 14 punktas numato atvejus, kada reklama turi būti nuimta, reklamos įrenginys išardytas, aplinka sutvarkyta. Leidimų įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą išdavimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 30-57 (2009 m. sausio 12 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), 20 punktas taip pat nustato, jog reklaminės veiklos subjektas inter alia privalo pasibaigus leidimo įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą galiojimo laikui ar panaikinus leidimą, per 15 kalendorinių dienų nuimti išorinę vaizdinę reklamą, išardyti tvirtinimo įrenginį ir sutvarkyti aplinką. Aprašo 19 punktas numato, jog reklaminės veiklos subjektas (asmuo, pateikęs nustatytos formos prašymą dėl leidimo įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą išdavimo) reklaminį įrenginį pagal nustatyta tvarka suderintą projektą įrengia savo lėšomis. Remiantis šiomis normomis darytina išvada, kad savivaldybė neįrengia išorinės vaizdinės reklamos įrenginių, juos įrengia patys ūkio subjektai (patys ar sutarčių su kitais subjektais pagrindu) gavę leidimus. Todėl šiuo atveju tai, kad išorinė vaizdinė reklama yra įrengiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) ir kitų projektavimą ir statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, nedaro įtakos sprendžiant dėl prekės rinkos apibrėžimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų argumentai, susiję su lėšų reikalingų įrengti išorinės vaizdinės reklamos įrenginius, šių įrenginių eksploatavimo išlaidų finansiniu atsiperkamumu, negali paneigti Konkurencijos tarybos išvadų dėl prekės rinkos apibrėžimo. Aprašo 15.3 punktas numato, jog leidimo galiojimo terminas yra ne ilgesnis kaip išorinės vaizdinės reklaminio įrenginio ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė, maksimalus terminas – ne ilgiau kaip 3 metai. Šiuo atveju argumentai, kad per 3 metus įrengti išorinės vaizdinės reklamos įrenginiai ekonomiškai neatsiperka ir kad trukmė leidimų turėtų būti ilgesnė, nesudaro pagrindo teigti, kad teisės aktai nustato skirtingą leidimų demonstruoti išorinę vaizdinę reklamą ant jau naudojamų ir naujai įrengiamų įrenginių tvarką. Šiuo atveju teisės aktuose, pareiškėjų nuomone, nurodomas per trumpas leidimų išvadavimo terminas nekeičia vertinimo, ar Vilniaus miesto savivaldybė pareiškėjams išduodama leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį.

Kita vertus, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjų argumentus dėl netinkamos rinkos apibrėžimo, nurodo, jog rinkos apibrėžimas Konkurencijos įstatymo pažeidimų bylose nėra savitikslis, rinkos apibrėžimo tikslumas ir detalumas priklauso nuo nagrinėjamo Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjekto veiksmai Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo tyrimo atveju yra tiriami tuo atveju, jeigu šis subjektas įgyvendina savo kompetenciją kaip viešojo administravimo subjektas, o ne vykdo ūkinę veiklą. Tuo tarpu šioje byloje Konkurencijos tarybos nagrinėjimo dalyku buvo ne ūkio veiklos subjekto veiksmai ar neveikimas ir jo galimas poveikis atitinkamai rinkai, bet viešojo administravimo subjekto veiksmų vertinimas, t. y. veiksmų vertinimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio aspektu ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti, kad ūkio subjektai konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminacinių ir sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančių ribojimų, t. y. rinkos apibrėžimui yra taikomi specifiniai, minimalūs reikalavimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-539/2010). Šiuo atveju net ir išskyrus išorinės vaizdinės reklamos įrengimo ir išorinės vaizdinės reklamos eksploatavimo rinkas, Konkurencijos tarybos padarytų išvadų tai vienareikšmiškai nepaneigtų, nes Konkurencijos tarybos tyrimo metu apklausti kiti išorinės vaizdinės reklamos paslaugas teikiantys ūkio subjektai (t. I, b. l. 12-22, Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 21-22, 24, 27, 30, 32, 34, 36-37a) nurodė, jog jie įrengia ir eksploatuoja išorinę vaizdinę reklamą. Taigi yra su pareiškėjais konkuruojančių ūkio subjektų, kurie priėmus savivaldybės sprendimą ir jo pagrindu išdavus leidimus, galėjo būti diskriminuojami.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad Konkurencijos taryba netinkamai apibrėžė geografinę rinką kaip Vilniaus miesto teritoriją. Šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad geografinė rinka turėtų būti apibrėžiama kaip Lietuvos Respublikos teritorija. Pažymėtina, kad Savivaldybės išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 2 punktas apibrėžia taisyklių taikymo sritį ir numato, jog taisyklės nustato pagrindinius išorinės vaizdinės reklamos įrengimo, eksploatavimo ir išardymo reikalavimus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje, reglamentuoja tokios reklamos įrengimo projektų derinimo, kontrolės bei atsakomybės už šių taisyklių pažeidimus taikymo tvarką. Pagal Savivaldybės išorinės vaizdinės reklamos taisyklių10 punktą reklamos skleidėjas įgyja teisę įrengti reklamą savivaldybės teritorijoje inter alia gavus reklamos leidimą, kai reklama įrengiama ant savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų. Šiuo atveju Konkurencijos taryba vertino, ar Vilniaus miesto savivaldybė nepažeidė jai teisės aktais nustatytos pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę jai priklausančios jurisdikcijos ribose priimdama sprendimus, darančius įtaką subjektų ūkinei veiklai, t. y. išduodama leidimus pareiškėjams įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodomi argumentai dėl išorinės vaizdinės reklamos leidimo tvarkos išdavimo panašumo kitose savivaldybėse, kad rinkliavų dydžiai negali būti pagrindu geografinę rinką apibrėžti kaip Vilniaus miesto teritorijos, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju geografinė rinka turėtų būti apibrėžiama kaip Lietuvos Respublikos teritorija, kadangi remiantis teisės aktų nuostatomis negalima daryti išvados, kad kitose savivaldybėse išduoti leidimai suteiks teisę įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą Vilniaus mieste. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, jog Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas tinkamai apibrėžė geografinę rinką kaip Vilniaus miesto teritoriją.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Konkurencijos taryba, pirmosios instancijos teismas tinkamai apibrėžė atitinkamą rinką.

Kaip minėta, kadangi Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas gali būti konstatuotas tik tuomet, kai nustatoma trijų sąlygų visuma: 1) sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu, būtina įvertinti, ar Vilniaus miesto savivaldybės Sprendimu ir Sprendimo pagrindu pareiškėjams išduotais leidimais galėjo būti sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos atskiriems ūkio subjektams ar jų grupėms, taip pat turi būti vertinama, ar atitinkamoje rinkoje veikia konkuruojantys ūkio subjektai.

Kiek tai susiję su pirmosios Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos – tai, ar Sprendimas ir jo pagrindu išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes – buvimu, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad išorinės vaizdinės reklamos įrengimo ir eksploatavimo Vilniaus mieste paslaugas be pareiškėjų UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „JCDecaux Lietuva” teikia ar gali teikti ir kiti ūkio subjektai (pavyzdžiui, UAB „ETN-Baltic“, UAB „LT ADvert“, UAB „SKR Invest“ ir kt.) (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 21-22, 36-37a). Lietuvos nacionalinė reklamos asociacija „Linara” 2010 m. kovo 30 d. rašte Vilniaus miesto savivaldybei (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 34) nurodė, kad jos nariai turi interesą ir finansinių galimybių teisėtai perimti ir eksploatuoti UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ nelegaliai užstatytas vietas bei teisėtai mokėti didesnius mokesčius į biudžetą nei minėtos įmonės. UAB „Dizrega“ Konkurencijos tarybai patvirtino, kad svarstytų galimybę dalyvauti konkursuose Vilniuje (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 24). Remiantis tuo, darytina išvada, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog egzistavo ūkio subjektai (pavyzdžiui, UAB „LT ADvert“, UAB „SKR Invest, kiti asociacijos „Linara” nariai), pajėgūs konkuruoti su pareiškėjais UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „JCDeaux Lietuva“.

Pažymėtina, jog gavę leidimus UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“ ir UAB „JCDeaux Lietuva“ Vilniaus mieste iš viso bendrai valdė 1 182 (UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ – 26 įrenginius, UAB „Clear Channel Lietuva“ – 154 įrenginius, UAB „JCDeaux Lietuva“ – 1 002 įrenginius) įrenginius ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių objektų iš 1 275, t. y. daugiau nei 90 proc. (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. II, b. l. 17-18). Pareiškėjai ne konkurso būdu įgijo teisę įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą ant didelės dalies savivaldybės objektų, t. y. savivaldybei nuosavybės teise (patikėjimo) teise priklausančių ar panaudos pagrindu valdomų, naudojamų pastatų, įrenginių, statinių, žemės (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. II, b. l. 17-18).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ne kartą yra pažymėjęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., nutarimą). Konstitucinio teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti neviršydami savo įgaliojimų (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimai įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti ši Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šiuo atveju pažymėtina, jog teisės teorijoje žinomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: lingvistinis, sisteminis, istorinis, lyginamasis ir kt. Atskleisti atskirų teisės aktuose pavartotų sąvokų prasmę galima išsiaiškinus teisės akto paskirtį, jo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, reguliavimo ypatumus ir panašiai. Tai galima padaryti taikant įvairius įstatymo aiškinimo metodus. Manytina, kad teisės aktai, jeigu tai yra įmanoma, taip pat turėtų būti aiškinami taip, kad kuo labiau atitiktų įstatymų nuostatas. Šiuo atveju pažymėtina, jog 2010 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakyme „Dėl leidimo UAB „Clear Channel Lietuva”, UAB „Baltijos vaizdinė reklama”, UAB „JCDecaux Lietuva” įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą” Nr. 30-1666, kuriuo buvo patvirtinti pareiškėjams išduoti leidimai, nurodoma, jog įsakymas yra priimamas remiantis Savivaldybės išorinės vaizdinės reklamos taisyklėmis, Vilniaus miesto valdybos 2000 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 1939V „Dėl leidimų įrengti vaizdinę (išorinę) reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teisę valdomų objektų išdavimo tvarkos tvirtinimo”, atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės Sprendimą, Išorinės reklamos komisijos 2010 m. rugpjūčio 23 d. posėdžio protokolą Nr. A16-510(2.1.7-TR3) (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. 1. 64). Šiuo atveju pažymėtina, jog Vilniaus miesto valdybos 2000 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. 1939V „Dėl Leidimų įrengti vaizdinę (išorinę) reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų išdavimo tvarkos tvirtinimo“ negali būti aiškinamas taip, kad išduodant leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, kai ant objektų jau yra įrengti ūkio subjektams priklausantys reklamos įrenginiai, konkursas neturėtų būti organizuojamas. Taip pat kiti aktualūs teisės aktai – Išorinės reklamos įrengimo tipinės taisyklės detaliai nereguliuoja aspektų, susijusių su tais atvejais, kai leidimai yra išduodami įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ir nenumato ar jie yra išduodami konkurso būdu ar be konkurso. Į Aprašo taikymo sritį šie klausimai taip pat nepatenka, kadangi pagal Aprašo 1 punktą jis nustato leidimų įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą išdavimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje tvarką ir jo paskirtis – garantuoti, kad reklama Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje būtų įrengiama pagal reikalavimus, nustatytus Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 1-998 „Dėl Išorinės vaizdinės reklamos taisyklių tvirtinimo“, bei atitiktų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 786 patvirtinto Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano sprendinius. Šiuo atveju pats pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde nurodo, jog nei vienas iš nurodytų savivaldybės teisės aktų, Lietuvos Respublikos teisės aktų nereikalauja, kad leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą savivaldybės teritorijoje būtų išduodami konkurso būdu (t. III, b. l. 58).

Kaip minėta, teisės aktai turi būti aiškinami taip, kad kuo labiau atitiktų įstatymų ir Konstitucijos nuostatas. Šiuo atveju teisės aktuose nėra numatyta, kad pasibaigus laikui, kuriam buvo išduoti ankstesni leidimai ir įrengti reklamos įrenginiai, konkursai dėl išorinės reklamos įrengimo vietų neturėtų būti skelbiami. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2010 m. liepos 10 d. redakcija) (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 punktas numato, jog visa savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, taip pat ir įtvirtintus aukščiausiajame šalies įstatyme – Konstitucijoje. Šiuo atveju tiek viešosios, tiek privatinės teisės reguliavimo srityse įgyvendinamą savivaldybės institucijų veiklą saisto Konstitucijos46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas. Jis reiškia, kad savivaldybės institucijos, realizuodamos savo diskreciją teisės aktų ar kitų sprendimų priėmimo sferoje, negali teikti privilegijų ir (arba) diskriminuoti atskirų ūkio subjektų ar jų grupių, dėl ko atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams (išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-2418/2011). Pažymėtina, jog administracinių teismų jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad privilegijų teikimas arba atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos kontekste sietinas su nevienodų ūkinės veiklos vykdymo sąlygų užtikrinimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-441/2009). Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, jog savivaldybė turėjo laikytis iš Konstitucijos, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio kylančios pozityvios pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad be pareiškėjų buvo ir kitų ūkio subjektų, galinčių ir norinčių teikti išorinės vaizdinės reklamos paslaugas Vilniaus mieste, tačiau konkursas dėl leidimų įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą nebuvo rengiamas, nebuvo vykdoma kitokia procedūra, užtikrinanti kitų ūkio subjektų teisę konkuruoti ir laiduojanti, kad atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams neatsiras ar negalės atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų. Manytina, jog Vilniaus miesto savivaldybė turėjo užtikrinti konkurencingą procedūrą, kurią vykdydama galėjo gauti kitų pasiūlymų, o ūkio subjektai konkuruodami tarpusavyje pateikti palankiausius pasiūlymus dėl vietų išorinei vaizdinei reklamai įrengti ir eksploatuoti, kurios buvo priskirtos pareiškėjams. Pažymėtina, jog pati Vilniaus miesto savivaldybė kitiems rinkos dalyviams, pavyzdžiui, asociacijos „Linara” nariams, teigė, kad leidimai dėl išorinės reklamos eksploatavimo Vilniaus mieste bus išduodami konkurso būdu (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 148). Nagrinėjamu Vilniaus miesto savivaldybės Sprendimu, pareiškėjams išduotais leidimais kitiems ūkio subjektams buvo užkertamas kelias konkuruoti dėl teisės įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą tose vietose, kuriose leidimai buvo suteikti pareiškėjams UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ ir šie ūkio subjektai buvo privilegijuojami kitų atitinkamoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų atžvilgiu. Remiantis tuo, darytina išvada, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba suteikė UAB „Clear Channel Lietuva“, UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ ir UAB „JCDecaux Lietuva“ pranašumą prieš kitus atitinkamoje rinkoje veikiančius ūkio subjektus. Be to, pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė įtikinamų įrodymų, kad kitiems išorinės vaizdinės reklamos paslaugas teikiantiems ūkio subjektams nebuvo užkirstas kelias varžytis dėl galimybės teikti išorinės vaizdinės reklamos paslaugas tose vietose, kuriose leidimus gavo pareiškėjai.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo UAB „Clear Channel Lietuva” argumento, kad nei vienas kitas subjektas negali pretenduoti gauti leidimą dėl UAB „Clear Channel Lietuva” priklausančių išorinės vaizdinės reklamos eksponavimo įrenginių eksploatavimo, kadangi jie nuosavybės teise priklauso UAB „Clear Channel Lietuva”, nurodo, jog Sprendimų ir pareiškėjams išduotų leidimų objektas buvo Vilniaus miesto savivaldybei priklausantys ar jos patikėjimo teise valdomi objektai, bet ne reklamos renginiai, kurie priklauso pareiškėjui. Kaip minėta, reklamos įrenginius įrengia patys ūkio subjektai, todėl pareiškėjai, jeigu jiems konkurso būdu nebūtų buvę išduoti leidimai dėl išorinės reklamos įrengimo ir eksploatavimo, turėtų pareigą nuimti įrenginius, o leidimą gavęs kitas ūkio subjektas turėtų teisę įrengti savo įrenginius arba ūkio subjektai galėtų susitarti dėl įrenginių perleidimo. Todėl negalima daryti išvados, jog konkurso metu, jeigu būtų buvęs toks paskelbtas, galimai būtų buvę išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą ant pareiškėjui priklausančių įrenginių ir šiuo aspektu būtų pažeistos jo teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjų argumentais, kad ūkio subjektai įvykdę teisės aktuose numatytus reikalavimus, turi teisę kreiptis dėl leidimų išdavimo, tačiau, kita vertus, pažymi, jog Savivaldybės išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 1 punktas numato, jog taisyklės yra parengtos vadovaujantis Vilniaus miesto 2002-2011 metų strateginio plano nustatytais tikslais, kurie numato Vilniaus, kaip savitos architektūros didmiesčio, formavimą, saugant istorinio miesto kraštovaizdį ir tausojantsavito miesto estetinį įvaizdį, siekiant negausios išorinės vaizdinės reklamos. Nustato, jog draudžiama įrengti reklamą Vilniaus miesto reklamos specialiajame plane, t. y. savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintame planavimo dokumente, kuriame numatyta Vilniaus miesto savivaldybės reklamos įrengimo, naudojimo ir išardymo programa, nustatomi tikslai, sąlygos bei sprendiniai, draudžiamose vietose (Savivaldybės išorinės vaizdinės reklamos taisyklių 4.6, 10.11 p.). 2003 m. vasario 5 d.Vilniaus miesto taryba sprendimu „Dėl Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiojo plano tvirtinimo“ Nr. 01A-41-786 patvirtino Vilniaus miesto išorinės vaizdinės reklamos specialųjį planą ir įpareigojo Miesto plėtros departamentą, išduodant sąlygas naujiems reklaminiams renginiams projektuoti, vadovautis patvirtintu išorinės vaizdinės reklamos specialiuoju planu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog išorinės reklamos plėtra yra ribojama pagal tam tikrus principus, išorinė vaizdinė reklama turi būti įrengiama laikantis nustatytų reikalavimų, įvertinus specialiojo plano sprendinius. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d. Išorinės reklamos komisijos posėdžio protokole Nr. A16-476 (2.1.7-TR3) nurodoma, jog nuspręsta pritarti UAB „Advert“ ir UAB „SKR Invest“ pateiktiems reklaminių įrenginių įrengimo projektams, bet prieš tai turi būti patikrinama inter alia ar naujai planuojami įrengti reklaminiai inžineriniai statiniai projektuojami ten, kur nėra suderintų ir įrengtų reklaminių inžinerinių statinių (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. l. 15-16). Taigi šiuo atveju reklaminiai įrenginiai negali būti planuojami tose vietose, kur jau yra įrengti reklaminiai įrenginiai ir jiems išduoti leidimai. Taigi negalima daryti išvados, jog vietų skaičius, kuriose gali būti įrengiamos ir eksploatuojamos reklamos, yra neribotas, be to, atkreiptinas dėmesys, kad vienos vietos gali būti patrauklesnės ūkio subjektams nei kitos (pavyzdžiui, dėl asmenų srauto, geografinės padėties). Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu leidimų skaičius būtų neribotas, tai nepaneigia, jog atitinkamoje rinkoje veikia ir daugiau ūkio subjektų, kurie neturėjo galimybės varžytis dėl teisės įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą ant tų objektų, kuriems leidimus be konkurso gavo pareiškėjai.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės nurodomo argumento, kad šiuo atveju konkursus dėl pareiškėjų užimamų išorinės reklamos vietų neįmanoma organizuoti, išorinės reklamos įrengimo vietos nėra identifikuotos, vietas pasiūlė patys ūkio subjektai ir šiuo atveju nėra konkurso objekto, nurodo, jog, kaip minėta, savivaldybei priklausančių objektų, kuriose gali būti įrengtos ir eksploatuojamos išorinės vaizdinės reklamos, skaičius yra ribotas, turi būti įvertinamas specialusis planas, atsižvelgiama į tai, ar toje teritorijoje jau yra įrengtų tretiesiems asmenims priklausančių reklamos įrenginių, kuriais yra eksploatuojama išorinė vaizdinė reklama. Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybė suteikia teisę įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą ant jai priklausančių bei patikėjimo teise valdomų objektų, konkurso objektas nėra konkretus reklamos įrenginys (nes kaip minėta, jį turi įrengti ūkio subjektas), o Vilniaus miesto savivaldybei priklausantys bei patikėjimo teise valdomi objektai, ant kurių suteikiama teisė įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Clear Channel Lietuva” apeliaciniame skunde nurodo, jog 2005 m. gruodžio 12 d. sudarytoje sutartyje tarp pareiškėjo ir savivaldybės, šalys numatė, kad UAB „Clear Channel Lietuva” teisė eksploatuoti reklaminius stovus galioja iki 5 m. (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. II, b. l. 44-52). Suėjus šiam terminui, pareiškėjas toliau eksploatavo minėtus stovus bei mokėjo nustatyto dydžio rinkliavas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl mano, jog sutartis tapo neterminuota ir sudaro pagrindą eksploatuoti reklaminius stovus bei eksponuoti juose išorinę vaizdinę reklamą. Tačiau šiems pareiškėjo argumentams apeliacinės instancijos teismas nepritaria. Šiuo atveju pažymėtina, jog sudarytos sutarties 4.9 punktas numatė pareiškėjo pareigą per 60 dienų savo lėšomis išardyti stovus ir sutvarkyti jų vietą, pasibaigus sutarties galiojimui ir jos nepratęsus arba sutartį nutraukus sutarties 16, 17, 18 punktuose numatytais atvejais, taip pat pakeitus sutarties priedą. Nurodytos sutarties 13 punktas numatė, kad pasibaigus sutarties galiojimo terminui, sutartis gali būti pratęsta tik naujai susitarus dėl sąlygų. Pratęsiant sutartį, vietinės rinkliavos tarifas nustatomas Vilniaus miesto tarybos sprendimu (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. II, b. l. 44-47). Šiuo atveju tokio sutarties pratęsimo nebuvo sudaryta, be to, Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, jog UAB „Clear Channel Lietuva” įrengė ir eksploatavo reklamos įrenginius iki 2010 m. rugpjūčio 30 d. pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2000 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 107 „Dėl leidimo AB „More Group Baltic & Russia” pagal 2000 m. gruodžio 12 d. pasirašytą sutartį. Nuo 2010 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Clear Channel Lietuva” išorinės reklamos įrenginius eksploatuoja leidimą Nr. A448-43 (2.3.2.4-TR3) (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. II, b. 1. 41). Remiantis tuo, UAB „Clear Channel Lietuva” argumentai dėl sutarties pratęsimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pabrėžtina, jog pareiškėjų teiginiai susiję su leidimų pratęsimu, yra nepagrįsti, kadangi skundžiamas Sprendimas, 2010 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymas „Dėl leidimo UAB „Clear Channel Lietuva”, UAB „Baltijos vaizdinė reklama”, UAB „JCDecaux Lietuva” įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą” Nr. 30-1666 (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b.1. 64) numato, jog administracijos direktorius leidžia pareiškėjams įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą ir tvirtina naujus leidimus, laiko netekusiais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 16 d. įsakymą 436„Dėl leidimo UAB „JCDecaux Lietuva” įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą”, 2010 m. birželio 16 d. leidimą Nr. A4448-17 (2.3.2.4-TR3) ir leidimą Nr. 2005-14 nuo naujų leidimų, kurie UAB „JCDecaux Lietuva”, UAB „Baltijos vaizdinė reklama” bus išduoti, išdavimo dienos. Pažymėtina, jog leidime, išduotame UAB „Clear Channel Lietuva”, Sprendime nurodoma, jog leidimas yra suteikiamas įrengti ir eksploatuoti reklaminius įrenginius ant savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. I, b. 1. 74-75), šiuo atveju expressis verbis nėra nurodoma, jog pareiškėjams yra pratęsiami turėti leidimai, šios išvados nepatvirtina ir bylos aplinkybės. Be to, net ir vertinant, kad turėti leidimai buvo pratęsiami, tai nepaneigtų Konkurencijos tarybos išvadų dėl pareigos organizuoti konkursą. Priešingas aiškinimas leistų viešojo administravimo subjektui pratęsti leidimus dėl išorinės reklamos įrengimo ir eksploatavimo nepaisant to, kad teisės aktai reikalauja, jog būtų užtikrinta konkurencinga procedūra, be to, taip pat būtų pažeisti ir kitų ūkio subjektų, veikiančių atitinkamoje rinkoje, interesai, nesudarant jiems sąlygų ir galimybių dalyvauti konkurencingoje procedūroje dėl leidimų įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų.

Kiek tai yra susiję su antrosios Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos – tai, ar dėl Sprendimo ir jo pagrindu išduotų leidimų įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą išdavimo atsirado ar galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams – buvimu, teisėjų kolegija pažymi, jog nustačius, kad atitinkamoje rinkoje veikia ar norėtų veikti kiti ūkio subjektai, kurie suinteresuoti teikti aptariamas paslaugas, Vilniaus miesto savivaldybės Sprendimas ir jo pagrindu išduoti leidimai įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą be konkurencingos procedūros lėmė tai, kad kiti ūkio subjektai atitinkamoje rinkoje negalėjo pretenduoti į objektus, kuriems leidimai buvo išduoti pareiškėjams, ir suteikė pareiškėjams teisę ir komercinį pranašumą naudotis savivaldybės nuosavybės ar patikėjimo teise valdomais objektais išorinės vaizdinės reklamos eksploatavimui. Manytina, jog Vilniaus miesto savivaldybės Sprendimo ir jo pagrindu išduotų leidimų atsirado konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, nes jie neteko galimybės tarpusavyje varžytis, buvo užkirstas kelias kitiems rinkos dalyviams siūlyti savo paslaugas.

Kiek tai yra susiję su trečiosios būtinos sąlygos norint konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimą – kad skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu – buvimu, teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies „skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus” sąlyga turėtų būti aiškinama kaip nurodanti atvejus, kada viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos pasirinkti tam tikrą elgesio modelį, o priimdamas konkretų sprendimą (aktą) paprasčiausiai vykdo iš įstatymo kylantį imperatyvų reikalavimą. Tokį aiškinimą suponuoja ir Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas ūkinės veiklos laisvės principas bei konstitucinis draudimas monopolizuoti rinką, užtikrinti sąžiningą konkurenciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. A⁸⁵⁸-1484/2012). Nagrinėjamu atveju nenustatyta įstatymų reikalavimų, kurių vykdymas būtų sąlygojęs nelygias konkurencijos sąlygas atskiriems ūkio subjektams veikiantiems rinkoje. Nenustatyta, kad Vietos savivaldos įstatymas, kiti savivaldybių veiklą reglamentuojantys įstatymai nustatytų reikalavimus, kuriuos vykdant būtų būtina priimti aktus, sprendimus, sąlygojančius nelygias konkurencijos sąlygas tam tikriems ūkio subjektams, veikiantiems nagrinėtoje atitinkamoje rinkoje.

Pareiškėjo UAB „JCDecaux Lietuva” nurodomi argumentai, kad leidimą dėl išorinės vaizdinės reklamos įrengimo ir eksploatavimo Vilniaus miesto savivaldybė jam išdavė vykdydama sutartinius įsipareigojimus pagal tarp pareiškėjo bei savivaldybės sudarytas sutartis, pagal kurias ji turėjo pareigą išduoti leidimus bei negalėjo skelbti konkursų, nes šios vietos buvo priskirtos pareiškėjui pagal sutartis, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio atveju viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti vertinami būtent konkurencijos teisės kontekste ir pagal Konkurencijos įstatymo normų esmę bei prasmę. Pripažinus, kad remdamasi sutartiniais santykiais savivaldybė galėtų nepaisyti Konstitucijoje ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinto sąžiningos konkurencijos principo, gali susidaryti situacija, kai savivaldybė nuolat pratęsia leidimus įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą vieniems ūkio subjektams ir taip nepagrįstai apriboja kitų ūkio subjektų galimybes patekti į rinką ar joje plėstis. Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybė turėjo diskrecijos teisę pasirinkti pasirašyti sutartis ir susitarimus su pareiškėju ir kokiomis sąlygomis, tačiau tuo pačiu turėjo įvertinti Konstitucijos 46 straipsnio, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio numatytus reikalavimus.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, kurioms esant konstatuojamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog UAB „JCDecaux Lietuva” apeliaciniame skunde teigia, kad jam leidimas išduotas toms pačioms išorinės reklamos vietoms, kurios yra numatytos 2002 m. rugpjūčio 22 d. taikos sutartyje, sudarytoje tarp Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Unicom Baltic“, UAB „European Travel Network-Baltic“. Be to, mano, jog Konkurencijos taryba nepagrįstai priėmė skundžiamą Nutarimą jo atžvilgiu ir nepagrįstai taikė tapačią administracinę atsakomybę už tapačią veiką, nes pareiškėjas jau buvo nubaustas 2008 m. birželio 12 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 2S-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1-1528 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m. reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“ 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-2418/2011 buvo nagrinėjamas nurodyto Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, buvo vertinama Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 1-1528 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ sutarčiai ir susitarimui dėl Vilniaus, Europos kultūros sostinės 2009 m., reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse“ 1 punkto, kuriuo pritarta Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „JCDecaux Lietuva“ susitarimui dėl bendradarbiavimo ir susitarimui dėl „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009 m.“ reklamavimo ant lauko reklamos įrenginių užsienio šalyse, atitikimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Šioje administracinėje byloje vertinamas skundžiamo Nutarimo, kuriame nagrinėtas savivaldybės Sprendimo išduoti leidimus pareiškėjams įrengti ir eksploatuoti išorinę vaizdinę reklamą pagal tam tikrą sąrašą, teisėtumas ir jo atitikimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog skiriasi Konkurencijos tarybos nagrinėjimo objektai, todėl atmestini pareiškėjo UAB „JCDecaux Lietuva” argumentai, kad Konkurencijos taryba pakartotinai sprendė savivaldybės veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams klausimą ir jam taikoma tapati administracinė atsakomybė už tapačią veiką.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, kadangi jis atitinka visas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu nėra. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas ir pareiškėjų apeliaciniai skundai atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos vaizdinė reklama“, UAB „Clear Channel Lietuva“, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „JCDecaux Lietuva” apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė