Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Rositos Patackienės, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjos Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos atstovui advokato padėjėjui Dariui Miniotui, atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Simonai Tolušytei, trečiojo suinteresuotojo asmens TEO LT, AB atstovams Ingai Volungevičiūtei ir advokatui Mariui Juoniui, nedalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai ir UAB „Telerena“, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims TEO LT, AB, UAB „Telerena“ ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Pareiškėja Lietuvos kabelinės televizijos asociacija skunde prašo teismo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2011-06-02 nutarimą Nr. 1S-101 „Dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimams tyrimo nutraukimo“ 2) įpareigoti Konkurencijos tarybą iš esmės įvertinti tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes dėl galimo Konkurencijos įstatymo 9 str. pažeidimo. Nurodo, kad Konkurencijos taryba 2011-06-02 priėmė nutarimą Nr. 1S-101 „Dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams tyrimo nutraukimo“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo buvo nutrauktas 2009-10-15 Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-163 pradėtas tyrimas dėl TEO LT, AB galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi (toliau – ir Tyrimas). Tyrimas buvo pradėtas Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundo pagrindu, kuriame pateikta informacija leido įtarti, kad TEO LT, AB užima dominuojančią padėtį ryšių kabelių kanalų (toliau – ir RKK) nuomos rinkoje ir šia padėtimi piktnaudžiauja. Tyrimo terminas buvo pratęstas Konkurencijos tarybos 2010-03-10 nutarimu Nr. 1S-39, 2010-06-14 nutarimu Nr. 1S-107, 2010-09-09 nutarimu Nr. 1S-164 ir baigtas 2010-11-11 Konkurencijos tarybos tvarkomajame posėdyje, o 2010-11-22 pareiškėja gavo Konkurencijos tarybos Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus 2010-11-16 pranešimą apie atliktą tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams Nr. 5S-54 (toliau – ir Pranešimas), kuriame Tyrimą atlikę Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus specialistai Konkurencijos tarybai pateikė siūlymą pripažinti, kad TEO LT, AB, užimdama dominuojančią padėtį RKK atkarpų nuomos rinkose Šiaulių mieste, šia padėtimi piktnaudžiavo, nepagrįstai atsisakydama UAB „Telerena“ suteikti prieigą prie RKK atkarpų, ir tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 9 str. reikalavimus. Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime konstatavo, kad Tyrimo metu nagrinėtos faktinės aplinkybės, susijusios su TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti RKK, negali būti tiriamos Konkurencijos įstatymo pagrindu. Mano, kad Konkurencijos taryba iš esmės klaidingai įvertino teisės aktų nuostatas bei jas aiškinančią administracinių teismų praktiką ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą, konkurencijos teisės normas, pareiškėjos, kitų ūkio subjektų bei vartotojų interesus pažeidžiantį Nutarimą. TEO LT, AB istoriškai valdo didžiąją dalį RKK infrastruktūros Lietuvoje. RKK yra naudojami ūkio subjektams teikiant televizijos ir radijo programų retransliavimo, interneto ryšio ir kitas elektroninių ryšių paslaugas, t. y. į RKK yra įveriami kabeliai, kuriais vartotojams teikiamos elektroninių ryšių paslaugos. TEO LT, AB istoriškai ilgą laiką buvo ir iki šiol tebėra pagrindinis (absoliučia dauguma atvejų - vienintelis) RKK, naudojamų ūkio subjektams teikiant televizijos ir radijo programų retransliavimo, interneto ryšio ir kitas elektroninių ryšių paslaugas, nuomotojas (prieigos prie RKK teikėjas). TEO LT, AB priklauso beveik visas RKK tinklas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teigia, kad TEO LT, AB tiesiogiai nesusiduria su konkurencija ir gali daryti lemiamą įtaką RKK, naudojamų teikiant televizijos ir radijo programų retransliavimo, interneto ryšio ir kitas elektroninių ryšių paslaugas, nuomos rinkoje. Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „Telerena“ 2009-03-19 užsakymu Nr. T-72 kreipėsi į TEO LT, AB dėl užsakyme nurodytų RKK atkarpų išnuomavimo. TEO LT, AB 2009-05-13 parengtų projektavimo sąlygų Nr. 03-2-06-2/2009 pagrindu atsisakė išnuomoti didžiąją dalį UAB „Telerena“ užsakyme nurodytų atkarpų. UAB „Telerena“ 2009-05-25 kreipėsi į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą (toliau – ir Ryšių reguliavimo tarnyba) su prašymu išnagrinėti, ar TEO LT, AB pagrįstai atsisakė išnuomoti UAB „Telerena“ prašomus elektroninių ryšių infrastruktūros objektus. Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius 2009-09-02 įsakymu Nr. 1V-1019 patvirtino Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2009-08-14 sprendimą Nr. (46.26) GPS - 21, kuriuo buvo nustatyta, kad TEO LT, AB nesilaikė Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005-06-10 įsakymu Nr. 1V-562 patvirtintose Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytų reikalavimų, todėl nepagrįstai atsisakė išnuomoti 85 minėtose TEO LT, AB išduotose projektavimo sąlygose išvardintus RKK infrastruktūros objektus. Priimtu sprendimu Ginčų komisija įpareigojo TEO LT, AB išnuomoti tas RKK atkarpas, dėl kurių tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ buvo kilęs ginčas. Konkurencijos taryba 2009-10-15 nutarimu Nr. 1S-163 pagal pareiškėjos pateiktą skundą pradėjo Tyrimą dėl TEO LT, AB galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atsisakant išnuomoti RKK UAB „Telerena“. Konkurencijos taryba šiame nutarime nurodė: <...> atsižvelgiant į Ryšių reguliavimo tarnybos priimtus aukščiau išvardytus sprendimus (RRT raštai su išvadomis, RRT Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, sprendimo komisijos sprendimas dėl RKK ir RRT direktoriaus įsakymas dėl RKK nuomos) ir TEO priimamus sprendimus, konstatuotina, jog, nepaisant esančio specialiojo teisinio sureguliavimo, TEO gali priimti savarankiškus sprendimus dėl ryšių kabelių kanalų nuomos, todėl jos veiksmai gali būti nagrinėjami Konkurencijos įstatymo atitikties prasme. Taip pat nurodo, kad Konkurencijos taryba skundžiamame Nutarime nurodo, kad naudojimosi RKK infrastruktūra sąlygos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme bei Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtintose Taisyklėse. Konkurencijos taryba daro išvadą, kad šiuos teisės aktus kompetentinga taikyti Ryšių reguliavimo tarnyba, o atsižvelgiant į tai, kad toks specialus reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi, nurodytos faktinės aplinkybės negali būti tiriamos Konkurencijos įstatymo pagrindu. Nesutinka su tokiais argumentais. Konkurencijos įstatymo 1 str. 2 d. nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus. Šio įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis. Konkurencijos tarybos kompetencija yra apibrėžta Konkurencijos įstatymo 19 str. Elektroninių ryšių įstatymo 14 str. 2 d. nurodyta, kad konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba. Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. Konkurencijos taryba, kiek tai susiję su elektroninių ryšių veikla, bendradarbiauja ir konsultuojasi su Ryšių reguliavimo tarnyba, pagal Konkurencijos įstatymą vykdydama konkurencijos elektroninių ryšių srityje priežiūrą. Nurodytų teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad Konkurencijos taryba turi įstatymuose įtvirtintus įgaliojimus ir kompetenciją vykdyti konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje. Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 6 str. 1 d. Ryšių reguliavimo tarnyba reguliuoja elektroninių ryšių veiklą, įgyvendina Elektroninių ryšių įstatymo nuostatas bei prižiūri jo laikymąsi, o 14 str. 1 d. nurodo, kad Ryšių reguliavimo tarnyba siekia, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių srityje egzistavimui ir plėtrai bei sąlygos, užkertančios kelią ūkio subjektams piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje. Tuo tarpu Konkurencijos tarybos veikla elektroninių ryšių srityje yra susijusi su į praeitį nukreipta (ex-post) konkurencijos kontrole, nubaudžiant ūkio subjektus už jau įvykdytus antikonkurencinius veiksmus. Iš Nutarimo akivaizdu, kad esminis šio ginčo elementas yra Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencijos tiriant konkurencijos teisės pažeidimus atribojimas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose (2009-04-23 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-538-09 ir 2010-11-10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1309/2010. Atsižvelgiant į elektroninių ryšių sektoriaus reguliavimo prigimtį ir tikslus, nurodytais klausimais yra svarbi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Bendrojo Teismo praktika, kuri rodo, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - ES Sutartis) 101 ir 102 str. taikomi tik įmonių antikonkurencinei veiklai, vykdomai jų pačių iniciatyva. Tuo atveju, jei antikonkurencinis elgesys yra sąlygotas nacionalinių teisės aktų arba jei šie teisės aktai sukuria tokią teisinę aplinką, kurioje yra pašalinta bet kokia konkurencinės veiklos galimybė, ES Sutarties 101 ir 102 str. netaikomi. Tokiu atveju yra laikoma, kad konkurencijos apribojimų nelėmė autonominis, savarankiškas ūkio subjektų elgesys, todėl jie negali būti laikomi pažeidžiančiais konkurencijos teisės normas. Tačiau Bendrasis Teismas 2008-04-10 sprendime byloje Nr. T-271/03 nurodė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tik ribotai pripažino galimybę netaikyti ES Sutarties 101 ir 102 str. nustatytai antikonkurencinei veiklai dėl to, kad šią įmonių veiklą lėmė galiojantys nacionalinės teisės aktai arba dėl to, kad jie pašalina bet kokią įmonių konkurencinės veiklos galimybę. Teismas nurodė, kad ES Sutarties 101 ir 102 str. gali būti taikomi, jeigu paaiškėja, kad nacionaliniai teisės aktai numato konkurencijos, kurią įmonės savo savarankiška veikla gali trukdyti, riboti arba iškraipyti, galimybę. Tokiu atveju, kai įmonių antikonkurencinė veikla nacionaliniu įstatymu tik skatinama arba palengvinamas jos vykdymas, ES Sutarties 101 ir 102 str. taip pat taikomi. Remdamasis šia Europos Sąjungos Teismų praktika Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-04-23 sprendime administracinėje byloje Nr. A822-538/2009 pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusių teisinių santykių atžvilgiu yra pagrindas taikyti Konkurencijos įstatymą, ir, atitinkamai, ar Konkurencijos taryba turi kompetenciją tirti nurodytus santykius Konkurencijos įstatymo pagrindu, būtina įvertinti, ar specialus teisinis reguliavimas: pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę, ir ar jis užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi. Šias išvadas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pakartojo ir 2010-11-10 sprendime administracinėje byloje Nr. A858-1309/2010, joms neprieštarauja ir Konkurencijos taryba skundžiamame Nutarime. Vertindama specialų RKK reglamentavimą, numatytą Elektroninių ryšių įstatymo 39 str. ir Taisyklių IX skyriuje, bei jo įtaką savarankiškam TEO LT, AB elgesiui, Konkurencijos taryba nurodo, kad Tyrimo metu nagrinėti TEO LT, AB veiksmai gali lemti konkurencijos ribojimą, esant tokioms sąlygoms, kai atitinkamus veiksmus atlieka ūkio subjektas, užimantis dominuojančią padėtį, yra ribojama konkurencija atitinkamoje rinkoje ir kt. Konkurencijos taryba taip pat daro išvadą, kad specialus RKK reguliavimas užtikrina veiksmingą konkurenciją, o Elektroninių ryšių įstatymo 39 str. bei Taisyklių IX skyriuje numatytomis priemonėmis iš esmės siekiama iš anksto užkirsti kelią tokiems ūkio subjektų veiksmams, kuriais būtų padaryti konkurencijos teisės pažeidimai. Vertinant šias Konkurencijos tarybos išvadas pažymėjo, kad neabejotina, jog tiek RKK, tiek ir kitoms elektroninių ryšių sritims nustatytu reguliavimu siekiama sukurti veiksmingos konkurencijos sąlygas ir užkirsti kelią konkurencijos pažeidimams, tai inter alia yra ir vienas iš Elektroninių ryšių įstatymo tikslų. Tačiau nesutinka su Konkurencijos tarybos išvada, kad jau vien nustatytas specialus RKK reguliavimas de facto užtikrina veiksmingą konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Tokia išvada yra iš esmės ydinga, nes pats reguliavimo egzistavimas tiek šioje, tiek ir kitose srityse jokiais atvejais pats savaime neužtikrina veiksmingos konkurencijos egzistavimo, nes kitaip ex-post poveikio priemonės apskritai prarastų savo prasmę. Reguliavimo ir veiksmingos konkurencijos trūkumus RKK srityje iliustruoja ir pačios Ryšių reguliavimo tarnybos atliktų infrastruktūros rinkos tyrimų rezultatai, taip pat papildomai siūloma keisti ir prieigos suteikimo bei elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisykles. Tai rodo, kad konkurencijos problemos RKK sektoriuje yra aktualios ir dabartiniu reguliavimu elektroninių ryšių srityje veiksmingos konkurencijos sąlygos nėra užtikrintos. Konkurencijos taryba Nutarime nurodo, kad nagrinėjamu atveju bet kokia konkurencinės veiklos galimybė yra pašalinama ir Konkurencijos įstatymo laikymasis yra užtikrinamas atsižvelgiant į tai, kad Taisyklėse yra įtvirtintas įpareigojimas leisti bendrai naudotis infrastruktūros ištekliais (įskaitant ir RKK), kuris nepriklauso nuo jokių kitų aplinkybių (atsisakymas gali būti pagrįstas tik atskirais ribotais atvejais, nulemtais objektyvių priežasčių). Tokia išvada yra visiškai nepagrįsta, ją paneigia ir faktinės Tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Taisyklių 328 p. nustato tam tikrus atskirus atvejus, kuriems esant elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas gali atsisakyti sudaryti sutartį dėl elektroninių ryšių infrastruktūros bendro naudojimo. Tačiau, kaip rodo Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, TEO LT, AB atsisakymą išnuomoti RKK UAB „Telerena“ motyvavo tuo, kad, remiantis vidinėmis bendrovės metodinėmis taisyklėmis, užimtumas kabeliuose yra didelis (daugiau nei 75 procentai), kabeliuose esanti erdvė yra nepakankama ir reikalinga pačios TEO LT, AB reikmėms. Pažymėjo, kad atsisakymo pateikimo metu galiojanti Taisyklių 328 p. redakcija apskritai nenumatė tokio atsisakymo sudaryti sutartį dėl elektroninių ryšių infrastruktūros bendro naudojimo pagrindo. Įvertinus šias aplinkybes bei kitų Taisyklių 328 p. pateiktų pagrindų atsisakyti suteikti prieigą formuluotes daro išvadą, kad nustatytas reguliavimas nepašalina visų konkurencinės veiklos galimybių, o ūkio subjektas išlaiko galimybę elgtis antikonkurenciniu būdu savo nuožiūra ir diskrecija veikdamas santykiuose su kitais ūkio subjektais ir tokiais veiksmais galimai apribodamas ar iškraipydamas konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Tai patvirtina ir pačios Konkurencijos tarybos išvados Tyrimo pradėjimo metu. Kaip nurodyta Konkurencijos tarybos 2009-10-15 nutarime Nr. 1S-163 „Dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams tyrimo pradėjimo“, „Atsižvelgiant į Ryšių reguliavimo tarnybos priimtus ankščiau išvardytus sprendimus (RRT raštai su išvadomis, RRT Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, sprendimo komisijos sprendimas dėl RKK ir RRT direktoriaus įsakymas dėl RKK nuomos) ir TEO priimamus sprendimus, konstatuotina, jog, nepaisant esančio specialiojo teisinio sureguliavimo, TEO gali priimti savarankiškus sprendimus dėl ryšių kabelių kanalų nuomos, todėl jos veiksmai gali būti nagrinėjami Konkurencijos įstatymo atitikties prasme“. Taip pat pažymėjo, kad nurodyta Konkurencijos tarybos išvada buvo priimta atsižvelgiant į tuo metu galiojusį specialų RKK reguliavimą bei visas kitas aplinkybes, kurios liko identiškos ir lygiai taip pat buvo vertinamos Nutarimo, kuriame buvo padaryta visiškai priešinga išvada, priėmimo metu. Toks kardinalus Konkurencijos tarybos pozicijos pasikeitimas neturi logiško paaiškinimo, tai kartu rodo ir neracionalų Konkurencijos tarybos darbo veiklos organizavimą, nes tiek 2009-10-15 nutarimo Nr. 1S-163 priėmimo metu, tiek ir skundžiamo Nutarimo priėmimo metu buvo vertinamos visiškai identiškos aplinkybės, tačiau priimti sprendimai yra kardinaliai skirtingi, kas lėmė, kad daugiau nei pusantrų metų vykdyto išsamaus Tyrimo rezultatai liko net nevertinti. Taigi, Konkurencijos taryba nepagrindė ir neįrodė, kad specialus RKK reguliavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi. Atvirkščiai - anksčiau nurodytos aplinkybės įrodo, kad TEO LT, AB turėjo realias galimybes elgtis antikonkurenciniu būdu ir, kaip rodo Pranešime pateiktos faktinės aplinkybės, galimai taip elgėsi. Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos Ginčų komisijos priimto sprendimo nurodo, kad Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius 2009-09-02 įsakymu patvirtino Ginčų komisijos 2009-08-14 sprendimą Nr. (46.26) GPS - 21 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo nustatyta, kad TEO LT, AB nesilaikė Taisyklėse nustatytų reikalavimų, todėl nepagrįstai atsisakė išnuomoti 85 RKK infrastruktūros objektus. Konkurencijos taryba Nutarime pažymėjo, kad Ginčų komisija jau yra išnagrinėjusi ginčą tarp UAB „Telerena“ ir TEO LR, AB dėl leidimo naudoti RKK ir įpareigojo TEO LT, AB su UAB „Telerena“ sudaryti atitinkamą sutartį dėl atskirų RKK nuomos. Šias aplinkybes, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-10 sprendime administracinėje byloje Nr. A858-1309/2010 nurodytas išvadas, Konkurencijos taryba vertino kaip Elektroninių ryšių įstatymo numatytos Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencijos įgyvendinimą, užkertantį kelią Konkurencijos tarybai tirti šias aplinkybes Konkurencijos įstatymo pagrindu. Tokia Konkurencijos tarybos pozicija yra nepagrįsta. Ginčų komisijos Sprendimas yra priimtas pagal Elektroninių ryšių įstatymo 28 str. bei Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005-06-03 įsakyme Nr. 1V-539 „Dėl ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, sprendimo taisyklių patvirtinimo“ nustatytą procedūrą. Pažymėjo, kad ši ginčo procedūra yra skirta privaloma išankstine ne teismo tvarka spręsti ginčus, kilusius tarp dviejų privačių subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, tačiau nėra skirta įvertinti antikonkurenciniais veiksmais daroma žalą vartotojams bei konkurencinei aplinkai atitinkamoje rinkoje. Kaip matyti iš Ginčų komisijos Sprendimo, jame, vertinant TEO LT, AB veiksmų atitikimą Taisyklių reikalavimams, yra apsiribojama formalaus pobūdžio reguliacinio pobūdžio elektroninių ryšių veiklą reglamentuojančių teisės aktų įvertinimu. Tačiau šiame sprendime nėra vertinami ir tiriami tokiais veiksmais padarytos žalos vartotojams bei žalos konkurentams klausimai. Priešingai, nagrinėjamo Sprendimo 7 puslapyje Ryšių reguliavimo tarnybos Ginčų komisija aiškiai nurodo, kad toks atsakovo (TEO LT, AB) elgesys, Komisijos nuomone, turi piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių. Iš šios Ginčų komisijos išvados bei aplinkybių, kad Ginčų komisija plačiau nenagrinėjo šio aspekto, akivaizdu, kad taip yra tiesiogiai nurodoma, jog TEO LT, AB veiksmai galimai pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 str., kitaip tariant, nurodytos faktinės aplinkybės, Ginčų komisijos nuomone, sudaro pagrindą TEO LT, AB veiksmų vertinimui pagal Konkurencijos įstatymą, kas jau neabejotinai yra Konkurencijos tarybos prerogatyva. Pažymėjo, kad Europos Komisija 2002-07-08 Rinkos tyrimo ir didelės įtakos nustatymo pagal Bendrijos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistemą gairių 31 paragrafe nurodo, kad paralelinės procedūros dėl tų pačių rinkų yra įmanomos tiek pagal elektroninių ryšių, tiek pagal konkurencijos teisę, o konkurencijos institucijos turi teisę skirti papildomas poveikio priemones (tokias kaip baudos) šalia specifinių sektorinių priemonių. Taip yra tais atvejais, kai tokiais paraleliniais tyrimais yra siekiama skirtingų tikslų, t. y., kai elektroninių ryšių reguliavimo institucija nustato ex-ante, tam tikras į ateitį nukreiptas poveikio priemones (tokias kaip įvairūs įpareigojimai), tuo tarpu konkurencijos teisės priemonės yra nukreiptos į nubaudimą už draudžiamus susitarimus ar piktnaudžiaujantį elgesį, kuris apriboja ar iškraipo konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Pažymėjo, kad konkurencijos teisės normų taikymo elektroninių ryšių srityje galimybę neabejotinai yra patvirtinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2010-10-14 sprendime byloje C-280/08 Deutsche Telekom AG v Commission, kurio 92 paragrafe aiškiai nurodo, kad ES Sutartyje numatytos konkurencijos teisės taisyklės ex-post priemonių pagalba papildo teisinį ex-ante elektroninių ryšių sektoriaus reguliavimą. Taip pat nurodo, kad po 2003 metais įvykusios Europos Sąjungos elektroninių ryšių sektoriaus reformos, vis didesnis dėmesys ir prioritetas elektroninių ryšių srityje yra suteikiamas būtent konkurencijos teisės ex-post priemonių taikymui. Akivaizdu, kad nurodytos aplinkybės egzistuoja ir yra taikytinos šio ginčo atžvilgiu. Kaip matyti iš Ginčų komisijos Sprendimo rezoliucinės dalies, jame yra konstatuojamas TEO LT, AB veiksmų neatitikimas elektroninių ryšių teisės aktų reikalavimams bei nustatytas į ateitį nukreiptas įpareigojimas išnuomoti UAB „Telerena“ visus projektavimo sąlygose nurodytus objektus, kuriuos TEO LT, AB nepagrįstai atsisakė išnuomoti. Tačiau Sprendime nėra įvertinama, kokią reikšmę šie TEO LT, AB veiksmai turėjo konkurencijos teisės požiūriu, kaip jie paveikė konkurencijos procesą bei kokia žala buvo sukelta vartotojams. Ryšių reguliavimo tarnybos Ginčų komisija ir nesiekė įvertinti šių aspektų, nurodžiusi tik prielaidą, kad šie TEO LT, AB veiksmai galimai pažeidžia konkurencijos teisę (t. y., turi piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje požymių), taip nurodydama, kad išsamų tyrimą dėl šių aplinkybių pagal Konkurencijos įstatymą turi teisę atlikti Konkurencijos taryba. Tuo tarpu kaip matyti iš Tyrimo metu atliktus veiksmus apibendrinančio Pranešimo, Konkurencijos tarybos Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus specialistai Tyrimo metu ne tik tyrė TEO LT, AB atliktų veiksmų atitikimą Konkurencijos įstatymo reikalavimams, tačiau ištyrė ir nustatė faktinį tokių veiksmų poveikį konkurencijai bei vartotojams. Kaip matyti iš Pranešimo teksto, jame akivaizdžiai konstatuojama, kad Tyrimo metu surinkti duomenys rodo, kad buvo padaryta žala 62 potencialiems UAB „Telerena“ klientams, kuriems buvo apribota teisė naudotis šio ūkio subjekto teikiamomis paslaugomis, taip pat Konkurencijos taryba gavo konkretaus fizinio asmens skundą dėl šių TEO LT, AB veiksmų neišnuomojant RKK UAB „Telerena“. Šios aplinkybės rodo, kad TEO LT, AB veiksmai pasireiškė ne tik UAB „Telerena“ teisėtų interesų pažeidimu, tačiau ir realia žala vartotojams, kas dar labiau sunkina pažeidimo pobūdį. Tokių aplinkybių Ryšių reguliavimo tarnybos Ginčų komisija nevertino ir netyrė, nes tai akivaizdžiai nėra šios institucijos kompetencija. Taip pat nurodo, kad Konkurencijos tarybos Tyrimas jokiu būdu nereiškia, kad Konkurencijos taryba atlieka Ryšių reguliavimo tarnybos priimtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimą. Ryšių reguliavimo tarnybos Ginčų komisija priimtame Sprendime pasisakė dėl TEO LT, AB veiksmų atitikimo formaliems Taisyklių reikalavimams, tuo tarpu Tyrimo metu buvo vertinami visiškai kiti dalykai, t. y. TEO LT, AB veiksmų atitikimo konkurencijos teisei ir galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi klausimai. Kaip matyti iš Pranešimo teksto, norint įrodyti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi reikia įrodyti eilę aplinkybių, kurios yra išplėtotos ir išaiškintos Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Šių aplinkybių Ryšių reguliavimo tarnybos Ginčų komisija netyrė ir nevertino, todėl Sprendime nurodyti teiginiai suponuoja galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi prielaidas, kurios turi būti įrodytos atskiro tyrimo, atliekamo pagal Konkurencijos įstatymą ir konkurencijos teisės taisykles metu. Todėl elektroninių ryšių sektorių reguliuojančių teisės aktų formalus pažeidimas jokių būdu nereiškia automatiško konkurencijos teisės pažeidimo, ir atvirkščiai, šios aplinkybės turi būti aiškiai nustatytos ir įrodytos. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad Konkurencijos taryba vertindama Tyrimo rezultatus, kartu atlieka Ryšių reguliavimo tarnybos priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą. Ryšių reguliavimo tarnybos ginčo tarp ūkio subjektų metu ištirtos aplinkybės gali būti vertinamos kaip neginčijami faktai Konkurencijos tarybos tyrime dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo, ir Konkurencijos taryba gali remtis šiomis aplinkybėmis kaip nustatytais faktais, nevertindama šių faktų elektroninių ryšių srities reguliavimo prasme, tačiau vertindama, kaip šie faktai turi įtakos konstatuojant galimą ūkio subjekto piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ar kitokį konkurencijos teisės taisyklių pažeidimą. Remiantis išdėstytu daro išvadą, kad Konkurencijos tarybos Nutarimas yra priimtas neteisingai įvertinus teisės aktų nuostatas, faktines aplinkybes bei atitinkamą teismų praktiką. Dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo priimant Nutarimą nurodo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad skundžiamas aktas (šiuo atveju - Nutarimas) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 2 d. skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos teismas pripažino svarbiais. Pažymėjo, kad be anksčiau nurodytų argumentų, skundžiamas Nutarimas yra priimtas pažeidžiant imperatyvias Konkurencijos įstatymo nuostatas. Konkurencijos taryba Nutarime tik įvertino jos ir Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencijos atribojimo klausimus, tačiau nevertino jokių faktinių TEO LT, AB veiksmų, jų pobūdžio, atitikties konkurencijos teisės reikalavimams ir panašiai. Tačiau rezoliucinėje Nutarimo dalyje Konkurencijos taryba nurodo, kad Tyrimas nutraukiamas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d. 1 p. Konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d. 1 p. nurodo, kad Konkurencijos tarybos atliekamas tyrimas nutraukiamas, jei tyrimo metu paaiškėja, kad nėra teisės pažeidimo sudėties. Kaip rodo pačios Konkurencijos tarybos, tiek ir administracinių teismų praktika, teisės pažeidimo sudėties nebuvimas gali būti konstatuojamas tik ištyrus ir įvertinus faktinių ūkio subjekto veiksmų atitikimą konkurencijos teisės reikalavimams. Tik ištyrus ir įvertinus atliktus ūkio subjektų veiksmus gali būti konstatuojama, kad, pavyzdžiui, ūkio subjektų sudaromose sutartyse nebuvo sąlygų, prieštaraujančių Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams, arba kad dominuojančio ūkio subjekto savo pirkėjams nustatyti įpareigojimai nėra laikyti diskriminaciniais, todėl toks subjektas negali būti laikomas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimus. Šios išvados reiškia, kad atlikto tyrimo metu paaiškėjus, kad konkretaus tiriamo ūkio subjekto veiksmuose negali būti įžvelgiama prieštaravimo Konkurencijos įstatymo nuostatoms, tokie ūkio subjektų veiksmai laikytini nesudarančiais teisės pažeidimo sudėties. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-25 nutartyje administracinėje byloje Nr. A39-1939/2008, Konkurencijos tarybos priimtu nutarimu nutraukti tyrimą pagal Konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d. 1 p. įvertinama, kad tuo laikotarpiu atlikti veiksmai nesudaro pažeidimo sudėties. Būtent toks Konkurencijos tarybos atliekamas ūkio subjektų veiksmų įvertinimas ir šio įvertinimo sąlygotos išvados yra teisinis pagrindas nutraukti tyrimą pagal Konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d. 1 p. Tuo tarpu, kaip matyti iš Nutarimo, joks panašaus pobūdžio TEO LT, AB veiksmų įvertinimas nebuvo atliktas, Nutarimo konstatuojamoji dalis apsiriboja tik Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencijos santykio klausimais. Pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 25 str. 4 d. 2 p. numato specialų atsisakymo pradėti tyrimą pagrindą, t. y., tyrimą yra atsisakoma pradėti kai tirti pareiškime nurodytus faktus Konkurencijos tarybai nepriklauso. Tuo tarpu Konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d. nurodo du labai konkrečius ir specifinius pagrindus, kuriais remiantis jau pradėtas ir atliktas Konkurencijos tarybos tyrimas gali būti nutrauktas. Tarp šių jau atlikto tyrimo nutraukimo pagrindų nėra nurodyta pagrindo, kad atliktas tyrimas gali būti nutraukiamas konstatuojant, kad tirti pareiškime nurodytas aplinkybes Konkurencijos tarybai nepriklauso. Sistemiškai vertinant Konkurencijos įstatymo 25 str. 4 d., reglamentuojančią atvejus, kai Konkurencijos taryba gali atsisakyti tyrimą pradėti, ir 30 str. 2 d., nurodančią jau atlikto tyrimo nutraukimo pagrindus, daro išvadą, kad Konkurencijos įstatymas nenumato galimybės nutraukti jau atliktą tyrimą remiantis tuo pagrindu, kad Konkurencijos tarybai tirti atitinkamus faktus nepriklauso (ji neturi kompetencijos). Šių straipsnių analizė leidžia daryti išvadą, kad konkrečių aplinkybių tyrimo priklausymo Konkurencijos tarybos kompetencijai faktas turi būti įvertintas Konkurencijos tarybai sprendžiant klausimą dėl tyrimo pradėjimo. Nurodytos Konkurencijos įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad toks įvertinimas turi būti atliekamas dar prieš pradedant tyrimą, o paties tyrimo pradėjimas de facto reiškia, kad Konkurencijos taryba atliko šio atsisakymo pradėti tyrimą pagrindo įvertinimą ir nusprendė, kad tokio pagrindo taikyti nėra pagrindo ir tirti nurodytus faktus Konkurencijos tarybos kompetencijai priklauso. Toks Konkurencijos tarybos atliktas vertinimas yra akivaizdus ir nagrinėjamu atveju, nes 2009-10-15 Konkurencijos tarybos nutarime Nr. 1S-163, kuriuo buvo pradėtas Tyrimas, kaip tik ir konstatuojama, kad TEO LT, AB veiksmai gali būti nagrinėjami Konkurencijos įstatymo atitikties prasme. Konkurencijos tarybai pripažinus, kad konkrečių faktinių aplinkybių tyrimo klausimas priklauso jos kompetencijai, Konkurencijos įstatymas nenumato galimybės vėliau nuspręsti priešingai. Visais atvejais, nusprendus jau pradėtą Tyrimą nutraukti, turi buti vadovaujamasi konkrečiais Konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d. numatytais pagrindais. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pažymėjo, kad skundžiamas Konkurencijos tarybos Nutarimas yra priimtas pažeidžiant Konkurencijos įstatymo nustatytus reikalavimus ir procedūrą, pasiremiant netinkama, tokio tyrimo nutraukimo pagrindo apskritai nenumatančia Konkurencijos įstatymo nuostata. Dėl šių priežasčių Konkurencijos tarybos Nutarimą laiko neteisėtu ir naikintinu (b. l. 1-11).

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti iš esmės jame išdėstytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime į skundą atsakovė Konkurencijos taryba su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Ginčijamu Nutarimu Konkurencijos taryba nutraukė tyrimą, pradėtą pagal pareiškėjos skundą dėl TEO LT, AB atsisakymo išnuomoti UAB „Telerena“ tam tikras ryšių kabelių kanalų (toliau – ir RKK) atkarpas Šiaulių mieste. Tyrimą Konkurencijos taryba nutraukė atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010-11-10 sprendime administracinėje byloje Nr. A -1309/2010 pateiktą išaiškinimą dėl Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir RRT) kompetencijų atribojimo, užtikrinant sąžiningą konkurenciją elektroninių ryšių sektoriuje. LVAT, atsižvelgęs į tai, kad ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymu (toliau – ir Konkurencijos įstatymas), ir Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymu (toliau – ir ERĮ) siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją, nurodė, kad atribojant Konkurencijos tarybos ir RRT kompetenciją užtikrinant konkurenciją elektroninių ryšių srityje, vertintinos tokios aplinkybės: Elektroninių ryšių įstatymas numato kokias nors prieigos prie RKK reguliavimo priemones RRT; tokios priemonės yra skirtos veiksmingos konkurencijos užtikrinimui; RRT yra įgyvendinusi savo kompetenciją, jei taip - kokiu būdu; toks specialus reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi. Konkurencijos taryba nustatė, kad RRT direktorius, atsižvelgdamas į ERĮ 21 str. suteiktus įgaliojimus RRT, 2005-06-10 įsakymu Nr. 1V-562 patvirtino Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 328 p. elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas privalo su infrastruktūros naudotoju sudaryti sutartį, išskyrus griežtai apibrėžtas išimtis. Atsižvelgusi į tai, Konkurencijos taryba konstatavo, jog šios teisinio reguliavimo priemonės skirtos, inter alia, veiksmingai konkurencijai užtikrinti - garantuoti prieigą prie elektroninių ryšių infrastruktūros visiems, norintiems teikti elektroninių ryšių paslaugas. Taip pat įvertino tai, jog RRT įgyvendinus jai teisės aktais suteiktą kompetenciją užtikrinamas Konkurencijos įstatymo laikymasis - didelę rinkos galią turintis ūkio subjektas turi pareigą suteikti prieigą prie infrastruktūros, kuri iš esmės nepriklauso nuo jokių aplinkybių, o atsisakymas gali būti pagrįstas tik atskirais ribotais atvejais, nulemtais objektyvių priežasčių. Atsižvelgusi į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, prieigą prie elektroninių ryšių infrastruktūros reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus bei į LVAT 2010-11-10 sprendimą, Konkurencijos taryba konstatavo, jog ji nėra kompetentinga nagrinėti TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ ginčą. Juolab, kad šis ginčas jau buvo nagrinėtas RRT Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas komisijos (toliau – ir Ginčų komisija), ir TEO LT, AB įpareigota išnuomoti UAB „Telerena“ atitinkamas RKK atkarpas. Pareiškėjas nesutinka su Konkurencijos tarybos nutarime išdėstytais motyvais ir mano, jog Konkurencijos taryba turėjo įvertinti TEO LT, AB veiksmų atitiktį Konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimams. Savo nesutikimą grindžia tuo, kad Konkurencijos taryba klaidingai aiškino RRT ir Konkurencijos tarybos kompetencijų atribojimo klausimą, nes vien nustatytas specialus RKK reguliavimas de facto neužtikrina veiksmingos konkurencijos atitinkamoje rinkoje, o RRT Ginčų komisija, nagrinėjusi ginčą, tik formaliai įvertino TEO LT, AB veiksmų atitikties Taisyklių reikalavimams klausimą, tačiau nevertino žalos konkurentams ir vartotojams. Taip pat, kad Konkurencijos taryba negali nutraukti tyrimo tuo pagrindu, kad yra nekompetentinga nagrinėti tam tikrą ginčą, o gali tik jei nėra pažeidimo sudėties. Nesutinka su skunde išdėstytais argumentais, mano, kad jie yra nepagrįsti ir atmestini. Dėl Konkurencijos tarybos ir RRT kompetencijos užtikrinant konkurenciją elektroniniu ryšiu srityje nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad vien nustatytas specialus RKK reguliavimas de facto neužtikrina veiksmingos konkurencijos atitinkamoje rinkoje ir kad galiojantis teisinis reguliavimas nepašalina visų konkurencinės veiklos galimybių, todėl Konkurencijos taryba turi nagrinėti TEO atsisakymą išnuomoti RKK pagal Konkurencijos įstatymą. Konkurencijos įstatymo 1 str. 1 d. įtvirtina, kad Konkurencijos įstatymu siekiama saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. ERĮ 1 str. 5 d. numato, kad vienas iš ERĮ siekiamų tikslų - skatinti konkurenciją teikiant elektroninių ryšių tinklus, elektroninių ryšių paslaugas bei susijusias priemones ir paslaugas. LVAT 2010-11-10 sprendime, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką aiškinant elektroninių ryšių sektoriuje taikomus Europos Sąjungos teisės aktus, kuriuos įgyvendina ir ERĮ, konstatavo, kad specialaus teisinio reguliavimo priemonėmis, kuria galima laikyti ir ERĮ bei Taisyklės, siekiama iš esmės tų pačių tikslų, kurių siekiama ir bendrosios konkurencijos teisės normomis, t. y. siekiama užtikrinti veiksminga konkurenciją elektroninių ryšių rinkose, taip užtikrinant konkurentų ir vartotojų teisių apsaugą. Be to, ERĮ nuostatos, kiek tai susiję su specifinių ex ante reguliavimo priemonių taikymo elektroninių ryšių sektoriuje galimybe, iš esmės yra pagrįstos bendraisiais konkurencijos teisės principais. Taigi, daro išvadą, jog abi institucijos savo veikloje siekia iš esmės tų pačių tikslų, tačiau naudodamos skirtingas priemones - RRT teisinio reglamentavimo priemonėmis siekia užtikrinti, kad didelę rinkos galią turintis ūkio subjektas turėtų kaip įmanoma mažiau galimybių iškraipyti ar sutrikdyti konkurenciją elektroninių ryšių sektoriuje, o Konkurencijos taryba kontroliuoja, ar dominuojantis ūkio subjektas nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi. Tačiau atkreipė dėmesį, kad lygiagretus ir ERĮ, ir Konkurencijos įstatymo taikymas tiems patiems faktiniams teisiniams santykiams būtu nesuderinamas su šių įstatymų tikslais ir juose įtvirtinto reguliavimo prigimtimi. Vertinant priemones, kurių kiekviena iš institucijų gali imtis, siekdamos užtikrinti, kad infrastruktūros valdytojas nepagrįstai neatsisakytų suteikti prieigos elektroninių ryšių paslaugas norintiems teikti ūkio subjektams, paminėtina, kad RRT gali priimti teisės aktus ir įpareigoti infrastruktūros valdytoją suteikti prieigą visiems norintiems. Tuo tarpu Konkurencijos taryba kontroliuoja, kad infrastruktūros valdytojas nepiktnaudžiautų dominuojančia padėtimi nepagrįstai atsisakydamas suteikti prieigą. Be to, tiek RRT, tiek Konkurencijos taryba gali taikyti atitinkamai ERĮ ir Konkurencijos įstatyme įtvirtintas sankcijas. Pareiškėja nurodo, kad, remiantis ERĮ 14 str. 2 d., konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba, tad Konkurencijos taryba turi įstatymuose įtvirtintus įgaliojimus ir kompetenciją vykdyti konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje. Tačiau Konkurencijos įstatymo 2 str. 1 d. įtvirtina, kad Konkurencijos įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, gali numatyti išimtis, kada Konkurencijos įstatymas nebūtų taikomas. Be to, Konkurencijos įstatymo 19 str., įtvirtinantis Konkurencijos tarybos kompetenciją, suteikia teisę Konkurencijos tarybai nagrinėti Konkurencijos įstatymo pažeidimus, tačiau nei Konkurencijos įstatymas, nei ERĮ nenumato galimybės Konkurencijos tarybai taikyti ERĮ. Taigi, Konkurencijos taryba elektroninių ryšių sektoriuje gali atlikti konkurencijos priežiūrą tik tokia apimti, kiek atitinkami santykiai patenka į Konkurencijos įstatymo reguliavimo sritį. Tuo tarpu jeigu atitinkami santykiai yra ERĮ reguliavimo dalykas, tokį klausimą nagrinėti turi pagal ERĮ įgaliota institucija, t. y. RRT. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja klaidingai nurodo, kad esminis nagrinėjimo ginčo elementas yra Konkurencijos tarybos ir RRT kompetencijos tiriant konkurencijos teisės pažeidimus atribojimas. Remiantis Konkurencijos įstatymo ir ERĮ nuostatomis, daro išvadą, kad konkurencijos teisės pažeidimus kompetentinga nagrinėti Konkurencijos taryba, tuo tarpu RRT prižiūri ERĮ nuostatų ir jį įgyvendinančių teisės aktų laikymąsi. Todėl nustačius, jog konkrečiu atveju sprendžiamas ERĮ nuostatu ir ji įgyvendinančiu teisės aktų laikymosi klausimas, tokį klausimą nagrinėti yra kompetentinga RRT. Mano, kad ginčas tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ dėl atsisakymo išnuomoti tam tikras RKK atkarpas yra būtent ERĮ ir Taisyklių, o ne Konkurencijos įstatymo reglamentavimo dalykas. Dėl galimybių TEO LT, AB priimti savarankiškus sprendimus išnuomojant RKK nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos skunde išdėstytais teiginiais šiuo klausimu.

Pažymėjo, kad Konkurencijos taryba neginčija pareiškėjo pateikiamos ESTT praktikos, kurioje buvo konstatuota, jog konkurencijos taisyklės gali būti taikomos, jeigu paaiškėja, kad nacionaliniai teisės aktai numato konkurencijos, kurią įmonės savo savarankiška veikla gali trukdyti, riboti arba iškraipyti, galimybę, tačiau nesutinka, kad ši praktika rodo, jog būtent šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba turi nagrinėti tarp UAB „Telerena“ ir TEO LT, AB kilusį ginčą pagal Konkurenciją įstatymo 9 str. Nė vienu iš pareiškėjos nurodomos praktikos atvejų, kuriose buvo nagrinėjamas konkurencijos taisyklių taikymo esant specialiam teisiniam reguliavimui klausimas, tiesiogiai nebuvo nagrinėjamas reguliuojančios ir konkurencijos priežiūrą vykdančios institucijos kompetencijų atribojimo klausimas. Mano, kad nurodytos ESTT praktikoje įtvirtintos taisyklės kaip tik patvirtina, kad nagrinėjama situacija yra ne Konkurencijos įstatymo taikymo klausimas. Tokią išvadą daro dėl to, kad prieigos prie RKK klausimus reglamentuojančios teisės aktų nuostatos nenumatė konkurencijos galimybės, kurią TEO savo savarankiška veikla galėjo trikdyti, riboti ar iškraipyti, tai yra, nenumatė TEO LT, AB galimybės savarankiškai apsispręsti dėl to, ar ir kam suteikti teise naudotis infrastruktūra, o numatė TEO LT, AB pareigą suteikti prieigą, išskyrus griežtai apibrėžtas išimtis dėl objektyvių aplinkybių. Tai patvirtina ir Taisyklių 328 p., kuris įtvirtina, kad elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas negali atsisakyti sudaryti su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju Sutartį, reikalauti ją pakeisti ar nutraukti, išskyrus Taisyklėse nurodytas griežtas išimtis. Taigi, TEO LT, AB, kaip RKK infrastruktūros valdytojas, praktiškai neturi galimybės atsisakyti suteikti prieigą, tai yra, neturi galimybės piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atsisakydamas suteikti prieigą prie esminio ištekliaus Konkurencijos įstatymo prasme. LVAT 2010-11-10 sprendime taip pat pripažino, jog ERĮ pagrindu nustatyti įpareigojimai iš esmės varžo ūkio subjektų veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos konkurencijos teisės nuostatos, galimybę, o už tokių įpareigojimų nesilaikymą / pažeidimą RRT gali taikyti ekonomines sankcijas (ERĮ 74 - 76 str.). Remdamasis tuo, LVAT atmetė pareiškėjo argumentus, kad nesant įstatyminės sankcijų taikymo didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiam ūkio subjektui galimybės, jam suteikiama reali galimybė piktnaudžiauti savo padėtimi ir dėl to nepatirti jokių sankcijų. Tai, kad TEO LT, AB atsisako suteikti prieigą nesilaikydamas Taisyklių reikalavimų yra ne pareigos pagal Konkurencijos įstatymą, bet pareigų pagal specialiųjų teisės aktų reikalavimus, ERĮ ir jo pagrindu priimtų teisės aktų, laikymosi klausimas. Akivaizdu, kad Konkurencijos taryba tokiu atvejų nėra kompetentinga nagrinėti TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ ginčo, nes tai reikštų, kad Konkurencijos taryba turi nagrinėti TEO LT, AB veiksmų atitikties ERĮ ir Taisyklių reikalavimams klausimą. Tokių teisių Konkurencijos tarybai nenumato nei Konkurencijos įstatymas, nei ERĮ. Be to, tai, kad gali būti pažeisti kitų teisės aktų reikalavimai savaime nereiškia Konkurencijos įstatymo pažeidimo. LVAT 2010-11-10 sprendime konstatavo, jog tais atvejais, kai konkrečioje elektroninių ryšių rinkoje RRT ėmėsi tam tikrų reguliavimo priemonių, Konkurencijos tarybos veiksmai kai kuriais atvejais de facto reikštų RRT priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo priežiūrą, nors akivaizdu, kad nei ERĮ, nei Konkurencijos įstatymas Konkurencijos tarybai tokių galių nesuteikia. Pažymėjo, jog tai, kad RRT pripažįsta, jog tam tikroje rinkoje yra reguliavimo ir veiksmingos konkurencijos trūkumų, savaime nesuponuoja, kad turi būti keliamas Konkurencijos įstatymo taikymo klausimas. Remiantis ERĮ 8 str. nuostatomis, vienas iš RRT uždavinių yra užtikrinti sąlygas veiksmingai konkurencijai elektroninių ryšių sektoriuje, o nustačiusi, kad kurioje nors rinkoje veiksminga konkurencija neveikia, RRT gali priimti sprendimus ir didelę rinkos galią turinčius ūkio subjektus įpareigoti elgtis rinkoje tam tikru būdu (pavyzdžiui, suteikti teisę naudotis elektroninių ryšių infrastruktūra). Taigi, RRT turi galimybę nustatyti priemones, reikalinga veiksmingai konkurencijai užtikrinti. TEO LT, AB neturėjo galimybės piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atsisakydamas suteikti teisę naudotis RKK, nes RRT priimtos Taisyklės draudžia jam atsisakyti suteikti prieigą, o Konkurencijos taryba neturi įstatyminio pagrindo nagrinėti TEO LT, AB veiksmų atitikties ERĮ ir jo pagrindu priimtų teisės aktų reikalavimams. Todėl nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad nepaisant galiojančio teisinio reguliavimo nagrinėjamu atveju TEO LT, AB veiksmai gali būti nagrinėjami ir atitikties Konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimams atžvilgiu. Dėl RRT Ginčų komisijos sprendimo nurodo, kad pareiškėja klaidingai teigia, jog Konkurencijos taryba Ginčų komisijos sprendimą, kuriuo ji įpareigojo TEO LT, AB sudaryti su UAB „Telerena“ sutartį dėl atskirų RKK nuomos Šiaulių mieste, vertina kaip ERĮ numatytos RRT kompetencijos įgyvendinimą, užkertantį kelią Konkurencijos tarybai tirti šias aplinkybes Konkurencijos įstatymo pagrindu. Kaip nurodyta skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime, vertindama, ar RRT yra įgyvendinusi jai ERĮ numatytą kompetenciją RKK reguliavimo srityje užtikrinant veiksmingą konkurenciją, Konkurencijos taryba atsižvelgė į tai, kad Taisyklių 328 punkte įtvirtinamas baigtinis sąrašas, kada infrastruktūros valdytojui yra leidžiama atsisakyti leisti bendrai naudotis infrastruktūra, įskaitant RKK. Todėl Konkurencijos taryba įvertino, kad RRT iš esmės yra tiesiogiai sureguliavusi santykius tarp infrastruktūros valdytojų ir naudotojų. RRT Ginčų komisijos sprendimas nutarime nurodomas kaip papildoma aplinkybė, pagrindžianti, kad ginčas tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ ne tik turėjo būti, bet ir iš tikrųjų buvo nagrinėtas ERĮ ir Taisyklių pagrindu. Pareiškėja taip pat nepagrįstai Ginčų komisijos sprendimą ir įpareigojimą išnuomoti UAB „Telerena“ projektavimo sąlygose nurodytas RKK atkarpas įvardija kaip ex ante reguliavimo priemonę, kuria siekiama užtikrinti konkurenciją elektroninių ryšių rinkoje, bei nurodo, kad Ginčų komisija neįvertina, kokį poveikį šie TEO veiksmai turėjo konkurencijai bei vartotojams. Pažymėjo, kad ex ante reguliavimas, siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją elektroninių ryšių srityje, sietinas ne su Ginčų komisijos sprendimu, bet su Taisyklėmis, kuriose elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojui numatoma pareiga suteikti prieigą iš esmės visiems to prašantiems ūkio subjektams. Toks pakeitimas Taisyklėse įtvirtintas nuo 2005-12-08. Būtent šis įpareigojimas TEO LT, AB, kaip elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojui, suteikti prieigą infrastruktūros naudotojams, o ne Ginčų komisijos sprendimas, iš tikrųjų rodo, kad RRT įgyvendino savo kompetenciją užtikrindama konkurenciją elektroninių ryšių srityje. Pareiškėja taip pat klaidingai nurodo, kad Ginčų komisijos sprendimas yra priimtas siekiant sureguliuoti dviejų ūkio subjektų privatų ginčą, tačiau nėra siekiama tų pačių kaip ir Konkurencijos įstatymu nustatytų platesnių sąžiningos konkurencijos užtikrinimo, viešojo intereso ir vartotojų apsaugos tikslų. ERĮ įgyvendina Europos Sąjungos teisės aktus, skirtus telekomunikacijų rinkos liberalizavimui. Šiuo procesu siekiama sektorius, kurie istoriškai buvo laikomi monopoliniais, atverti konkurencijai ir užtikrinti vartotojų interesų apsaugą, suteikiant jiems teisę rinktis paslaugos teikėją, siūlantį geriausią kokybę ir priimtiniausią kainą. Nagrinėjamu atveju ypač reikšminga yra Europos Parlamento ir Tarybos 2002-03-07 direktyva 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos Direktyva). Be to, ERĮ 2 str. 1 d. įtvirtina, jog elektroninių ryšių veiklos reguliavimas grindžiamas inter alia veiksmingos konkurencijos užtikrinimo ir vartotojų teisių apsaugos principais, o remiantis ERĮ 8 str. 1 d., RRT tikslas yra užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių srityje bei užtikrinti elektroninių ryšių paslaugų vartotojų apsaugą. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktų ir ERĮ tikslus, akivaizdu, kad specialiuoju teisiniu reguliavimu iš esmės siekiama užtikrinti vartotojų interesų apsaugą. Be to, pareiškėja nepagrįstai vertina Ginčų komisijos sprendimą izoliuotai nuo kitų priemonių, skirtų užtikrinti veiksmingą konkurenciją ir vartotojų apsaugą elektroninių ryšių sektoriuje, kurias įgyvendino RRT. Ginčų komisija visų pirma siekia užtikrinti, kad infrastruktūros valdytojas nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kurie skirti veiksmingai konkurencijai užtikrinti. Spręsdama ginčus tarp infrastruktūros valdytojų ir naudotojų, Ginčų komisija užtikrina, kad konkurencija nebūtų apribota ar iškraipyta dėl neleistinų infrastruktūros valdytojo veiksmų. Be to, pažeidusioms elektroninių ryšių sektoriuje taikomų teisės aktų reikalavimus įmonėms Ginčų komisija gali taikyti poveikio priemones - įpareigoti nutraukti pažeidžiančius veiksmus, skirti sankcijas. ERĮ 74 str. 5 d. taip pat numato, kad kartu su taikomomis ekonominėmis sankcijomis ūkio subjektas gali būti įpareigojamas atlyginti padarytą žalą. Taigi, Ginčų komisija, taikydama ERĮ ir Taisykles, siekia užtikrinti konkurenciją elektroninių ryšių rinkoje bei vartotojų interesų apsaugą, užtikrinant jiems galimybę pasirinkti paslaugos teikėją, siūlantį geriausią kokybę mažiausia kaina. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į ERĮ ir Taisyklių 328 punktu siekiamus tikslus - užtikrinti prieigą elektroninių ryšių paslaugų teikėjams prie infrastruktūros, kuri jiems būtina teikiant elektroninių ryšių paslaugas, taip užtikrinant ne tik konkurenciją, bet ir vartotojų interesų apsaugą. Ta aplinkybė, jog Ginčų komisija nagrinėjamu atveju ekonominių sankcijų netaikė, nesudaro pagrindo teigti, jog žala vartotojams nebuvo įvertinta. Nesutinka ir su pareiškėjos argumentais, kuriais ji siekia pagrįsti, kad Konkurencijos tarybos tyrimas nereikštų RRT priimtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimo. Pareiškėjos teigimu, elektroninių ryšių sektorių reguliuojančių teisės aktų formalus pažeidimas nereiškia automatiško konkurencijos teisės pažeidimo ir atvirkščiai. Tokius argumentus paneigia LVAT 2010-11-10 sprendimas, kuriame nurodoma, kad išvada, jog vien tas faktas, kad ūkio subjektas privalo veikti pagal ERĮ pagrindu nustatytus imperatyvus, nereiškia, kad tokio ūkio subjekto atsakomybės klausimas negali būti nagrinėjamas Konkurencijos įstatymo prasme, nėra visiškai pagrįsta, nes taip aiškinant teisinį reguliavimą galėtų susidaryti situacijų, kuomet už tą patį elgesį (t. y. RRT nustatyto įpareigojimo pažeidimą) ūkio subjektas galėtų būti patrauktas atsakomybėn ir už ERĮ pagrindu paskirtų įpareigojimų nesilaikymą, ir už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Pažymėjo, kad RRT ginčą tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ išnagrinėjo ir įpareigojo TEO LT, AB išnuomoti RRK atkarpas Šiaulių mieste. Tuo tarpu Konkurencijos tarybai nagrinėjant tą patį ginčą Konkurencijos įstatymo pagrindu ir nustačius, kad TEO LT, AB pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimus, reikštų, kad TEO LT, AB yra atsakingas ir pagal ERĮ, ir pagal Konkurencijos įstatymą. Dėl kitų pareiškėjos skundo argumentų, susijusių su Konkurencijos tarybos kompetencija nagrinėti TEO LT, AB ir UAB „ Telerena“ ginčą nurodo, kad nesutinka su pareiškėjos skunde nurodytais argumentais, jog Konkurencijos taryba, pradėdama tyrimą konstatavo, kad nepaisant esančio specialiojo teisinio reguliavimo, TEO LT, AB gali priimti savarankiškus sprendimus dėl RKK nuomos, todėl jos veiksmai gali būti nagrinėjami Konkurencijos įstatymo atitikties prasme. Taip pat, kad Konkurencijos tarybos Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus pranešime apie atliktą tyrimą, pateikiamos išvados dėl poveikio vartotojams ir konkurencijai. Be to, kad Ginčų komisijos nuomone, nagrinėtas TEO LT, AB elgesys turi piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių. Nei pradedant tyrimą, nei pranešime apie atliktą tyrimą nurodyti motyvai, savaime neįpareigoja Konkurencijos tarybos priimti vienokį arba kitokį galutinį sprendimą, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Konkurencijos taryba galutinį sprendimą priima įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes, o tai, kad iš tikrųjų ginčą nagrinėti kompetentinga yra ne Konkurencijos taryba kaip ir bet kokios kitos aplinkybės, lemiančios Konkurencijos įstatymo taikymo nepagrįstumą konkrečiu atveju, gali paaiškėti ir daug vėliau nei pradedant tyrimą dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Dėl Ginčų komisijos sprendime pateikiamų teiginių, jog TEO LT, AB elgesys turi piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių, pasakytina, jog aiškinti Konkurencijos įstatymo nuostatas kompetentinga yra tik Konkurencijos taryba, todėl Ginčų komisijos teiginiai, susiję su galimu Konkurencijos įstatymo taikymu niekaip neįpareigoja Konkurencijos tarybos priimti sprendimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Taip pat atkreipia dėmesį į 2010-11-10 LVAT sprendime pateiktą išaiškinimą, jog sisteminė ERĮ (įskaitant 14 str.) ir Konkurencijos įstatymo nuostatų analizė patvirtina, jog bendrąja prasme konkretiems elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusiems teisiniams santykiams gali būti taikomos ir ERĮ, ir Konkurencijos įstatymo nuostatos. Bendrųjų konkurencijos teisės normų taikymo galimybę elektroninių ryšių sektoriuje patvirtina ir ETT (2010-10-14 sprendimas Deutsche Telekom AG prieš Europos Komisiją, ir LVAT (2009-04-23 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-538/2009) praktika. Tokią galimybę aptaria ir Europos Komisija savo Rinkos tyrimo gairėse. Akivaizdu, kad gali būti situacijų, kuomet, pavyzdžiui, RRT dar apskritai neįgyvendino savo kompetencijos ERĮ pagrindu, dar netyrė atitinkamų rinkų ir, atitinkamai, nevertino, ar jose egzistuoja veiksminga konkurencija. Tokiu atveju Konkurencijos taryba neturėtų pagrindo konstatuoti, kad ji nekompetentinga atlikti atitinkamą tyrimą. Tačiau nagrinėjamu atveju RRT įgyvendino savo kompetenciją ERĮ pagrindu ir įtvirtino pareigą elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojui suteikti prieigą naudotojams. Anot LVAT, kiekvienu atveju, atsižvelgiant į tai, ar apskritai, ir, jei taip, tai kokių priemonių ERĮ pagrindų konkrečioje atitinkamoje rinkoje ėmėsi RRT, turi būti įvertinta, ar susiklosčiusių faktinių teisinių santykių atžvilgių yra pagrindas pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo pagrindu. Atsižvelgiant į šią LVAT praktiką bei į tai, kad RRT atitinkamoje rinkoje ėmėsi priemonių ERĮ pagrindų užtikrinti konkurenciją bei į tai, kad RRT nustatytos priemonės užtikrina, kad infrastruktūros valdytojas negali atsisakyti suteikti prieigos, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba neturi pagrindo priimti sprendimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo priimant Nutarimą nurodo, kad pareiškėjos teigimu, Konkurencijos taryba nevertino jokių faktinių TEO LT, AB veiksmų, jų pobūdžio, atitikties konkurencijos teisės reikalavimams, todėl negalėjo nutraukti tyrimo tuo pagrindu, kad nėra teisės pažeidimo sudėties. Pareiškėja klaidingai nurodo, jog Konkurencijos taryba nevertino TEO LT, AB veiksmų, jų pobūdžio, o apsiribojo tik RRT ir Konkurencijos tarybos kompetencijų atribojimo klausimu. Nutarimo aprašomojoje dalyje pateikta faktinių tyrimo metu nustatytų aplinkybių analizė patvirtina, kad Konkurencijos taryba vertino TEO LT, AB elgesį, faktines bylos aplinkybes, inter alia, ir teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius prieigos suteikimo klausimus elektroninių ryšių sektoriuje. Šių nustatytų aplinkybių pagrindu ir atsižvelgusi į LVAT 2010-11-10 sprendimą, Konkurencijos taryba padarė išvadą, jog ginčo tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ klausimas negali būti sprendžiamas atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams aspektu. Todėl nėra pagrindo teigti, jog Konkurencijos taryba neištyrė TEO LT, AB veiksmų, jų pobūdžio, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Lygiai taip pat nepagrįsta teigti, jog Konkurencijos taryba tyrimą nutraukė vadovaudamasi neteisingu teisiniu pagrindu. Atsižvelgiant į pateiktus argumentus dėl Konkurencijos tarybos kompetencijos nagrinėti Konkurencijos įstatymo pažeidimus ir sistemiškai vertinant Konkurencijos įstatymo nuostatas, nurodo, kad Konkurencijos taryba tyrimą gali nutraukti, kai nėra Konkurencijos įstatymo pažeidimo sudėties. Būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamu atveju, kadangi nagrinėjamu atveju iš tikrųjų yra sprendžiamas ne TEO LT, AB veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams, tačiau TEO LT, AB veiksmų atitikties ERĮ ir Taisyklių reikalavimams klausimas. Taigi, nėra Konkurencijos įstatymo pažeidimo sudėties, o tai sudaro pagrindą nutraukti tyrimą Konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d. 1 p. pagrindu. Atmestini ir pareiškėjos teiginiai, kad Konkurencijos taryba gali tik atsisakyti pradėti tyrimą, jei yra nekompetentinga, tačiau tuo pagrindu tyrimo nutraukti negali. Minėta, kad Konkurencijos taryba gali nutraukti tyrimą, jei nėra Konkurencijos įstatymo pažeidimo sudėties, o tai, kad nagrinėjamas ginčas patenka ne į Konkurencijos įstatymo, o į ERĮ ir Taisyklių reguliavimo sritį, reiškia, jog Konkurencijos įstatymo pažeidimo nėra. Be to, dėl objektyvių aplinkybių tai, kad nagrinėti ginčą yra ne Konkurencijos tarybos kompetencija, gali paaiškėti daug vėliau nei buvo pradėtas tyrimas. Nesant galimybės nutraukti tyrimą, kai paaiškėja, kad Konkurencijos taryba nėra kompetentinga, susidarytų situacija, kai Konkurencijos taryba bet kuriuo atveju turi priimti nepagrįstą sprendimą, kuris vėliau teismo gali būti panaikintas vien tuo pagrindu, kad spręsti ginčą Konkurencijos taryba neturėjo teisės. Todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, jog Konkurencijos taryba pradėdama tyrimą jau įvertino, kad yra kompetentinga nagrinėti ginčą, ir vėliau negali priimti sprendimo, kad konkretus atvejis yra ne jos kompetencija. Be to, toks Konkurencijos įstatymo aiškinimas būtų nepagrįstas ir apsunkintų Konkurencijos tarybos funkcijų vykdymą. Kita vertus, minėta, kad tyrimo pradėjimas neįpareigoja Konkurencijos tarybos priimti sprendimo, kuriuo pripažįstamas Konkurencijos įstatymo pažeidimas. Įvertinusi visas tyrimo metu nustatytas reikšmingas aplinkybes, Konkurencijos taryba gali nustatyti, jog nėra Konkurencijos įstatymo pažeidimo sudėties ir tyrimą nutraukti. Konkurencijos taryba įvertino visas tyrimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ir išsamiai jas analizavo bei pagrįstai nustatė, kad TEO LT, AB veiksmai nesudaro Konkurencijos įstatymo pažeidimo ir tinkamu pagrindu ir teisėtai tyrimą nutraukė (b. l. 68-76).

Atsakovės atstovai teismo posėdyje su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime išdėstytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo TEO LT, AB su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Nurodo, kadUAB „Telerena“ 2009-05-25 kreipėsi į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą (toliau – ir RRT) su prašymu išnagrinėti ar TEO LT, AB pagrįstai atsisakė išnuomoti dalį UAB „Telerena“ prašomų elektroninių ryšių infrastruktūros objektų. RRT direktoriaus 2009-09-02 įsakymu Nr. 1V-1019 buvo patvirtintas Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas komisijos 2009-08-14 sprendimas Nr. (46.26) GPS - 21, kuriuo nustatyta, kad TEO LT, AB nepagrįstai atsisakė išnuomoti 1 ryšių kabelių kanalą (toliau - RKK) ir 84 įvadus. Taip pat TEO LT, AB buvo įpareigota išnuomoti minėtas RKK ir įvadų atkarpas. Pareiškėja 2009-02-24 Konkurencijos tarybai pateikė skundą, kuriuo buvo ginčijamas TEO LT, AB sprendimas padidinti RKK nuomos mokestį. Šis skundas buvo papildytas raštu Nr. 28, kuriame, kaip vienas iš epizodų buvo paminėtas TEO LT, AB ginčas su UAB „Telerena“. Konkurencijos taryba 2009-10-15 nutarimu Nr. 1S-163 pradėjo tyrimą dėl TEO LT, AB galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi (toliau – ir Tyrimas). Tyrime buvo vertinami TEO LT, AB veiksmai UAB „Telerena“ atžvilgiu. Konkurencijos taryba 2011-06-02 priėmė Nutarimą, kuriame, įvertinusi 2010-11-16 Konkurencijos tarybos dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus pranešimą bei TEO LT, AB atsiliepimą į tyrimo išvadas, konstatavo, kad Tyrimo metu nagrinėtinos faktinės aplinkybės, susijusios su TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti RKK ir įvadus, negali būti tiriamos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pagrindu, t. y. Konkurencijos taryba nurodė, jog pagal kompetenciją nurodytas aplinkybes yra priskirta tirti RRT. Nurodo, kad pareiškėja neatitinka ABTĮ 5 str. ir 22 str. nustatyto teisinio suinteresuotumo kriterijaus. Ji taip pat neturi teisės ginti viešąjį interesą (ABTĮ 56 str.), dėl to nelaikytina asmeniu, turinčiu teisę apskųsti Nutarimą kaip individualų teisės aktą. Pareiškėja klaidingai atriboja RRT ir Konkurencijos tarybos kompetenciją. Tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ kilęs ginčas yra grynai techninio pobūdžio. Ginčo situacija yra sureglamentuota imperatyviomis normomis. Dėl to, TEO LT, AB elgesio teisėtumo bei sankcijų už nustatytus pažeidimus (jei tokių būtų) taikymas patenka į rinkos reguliatoriaus – RRT – kompetenciją. Mano, kad ABTĮ nuostatos asmens teisę kreiptis į teismą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio teisės akto sieja su konkrečiu kriterijumi - teisiniu suinteresuotumu, kuris pasireiškia subjekto teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimu. Nors pareiškėja skunde ir teigia, kad jos interesai yra pažeisti, tačiau nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių būtent pareiškėjos, kaip subjekto, teisių ar interesų pažeidimą. Pareiškėja taip pat nepateikia argumentų bei atitinkamų įrodymų, pagrindžiančių jos teisę atstovauti vartotojų interesus ar viešąjį interesą. Vien ta aplinkybė, kad Konkurencijos taryba nagrinėjo pareiškėjos skundą ir/ar informavo ją apie Nutarime suformuluotą sprendimą savaime nesuponuoja išvados, kad pareiškėja yra laikytinas teisiškai suinteresuotu asmeniu ABTĮ 5 ir 22 str. prasme. Pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 24 str. suteikia Konkurencijos tarybai teisę inicijuoti tyrimą: ūkio subjekto, kurio interesai yra pažeisti, prašymu; viešojo administravimo subjekto iniciatyva; ūkio subjektų ar vartotojų interesus atstovaujančių asociacijų prašymu; bei pačios Konkurencijos tarybos iniciatyva. Atitinkamai, Konkurencijos įstatymas kreipimosi į Konkurencijos tarybą nesieja su tiesioginiu asmens teisių ar interesų pažeidimu. Kitaip tariant, Konkurencijos tarybos tyrimą gali inicijuoti net ir tie asmenys, kurių teisės ar interesai pažeisti nebuvo, arba pati Konkurencijos taryba, savo iniciatyva. Skirtingai nuo administracinės pažeidimo tyrimo procedūros, kreipimasis į teismą yra siejamas su pažeistos subjektinės teisės gynimu. Dėl šios priežasties, į teismą besikreipiantis asmuo privalo pagrįsti savo teisinį suinteresuotumą, t. y., kad skundžiamas teisės aktas pažeidžia jo teises ar įstatymo saugomus interesus. Pareiškėjos skundo turinys taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai suponuoja, jog ji veikia ne savo, bet neva nuo TEO LT, AB veiksmų nukentėjusio asmens UAB „Telerena“ interesais. Pareiškėjos teisinio suinteresuotumo nebuvimą bei veikimą UAB „Telerenos“ interesais patvirtina ir kitos faktinės aplinkybės. UAB „Telerena“ pati kreipėsi į RRT, prašydama išnagrinėti tarp jos ir TEO LT, AB kilusį ginčą. Tai parodo, jog nepriklausomai nuo to, kaip jis būtų vertinamas, tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ kilęs ginčas laikytinas dviejų ūkio subjektų ginču, kuris niekaip neįtakoja pareiškėjos teisių, pareigų ar interesų. Be to ir pati pareiškėja ginčą tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ epizodiškai paminėjo ne 2009-02-24 skunde, bet vėliau, t. y. po skundo padavimo tarp Konkurencijos tarybos ir pareiškėjos vykusioje komunikacijoje. Pastaroji aplinkybė taip parodo, jog TEO LT, AB veiksmai (nepriklausomai nuo to, kaip jie būtų vertinami), neįtakoja pareiškėjos teisių ar interesų. Poreikį tinkamai įvertinti pareiškėjos atitikimą ABTĮ 5 str. ir 22 str. įtvirtintiems kriterijams patvirtina ir šio ginčo kontekste susiklostanti situacija. Mano, kad su teisinio reguliavimo logika yra akivaizdžiai nesuderinama tai, jog pareiškėja tariamą Konkurencijos įstatymo pažeidimą įžvelgia ten, kur savo teisių pažeidimo neįžvelgia neva nuo šio pažeidimo nukentėję asmenys. Nors procesinio atstovavimo institutas yra numatytas ABTĮ 49 str., tačiau pareiškėja nepateikia jokių atstovavimo teisę patvirtinančių įrodymų. Be to, skundo turinys suponuoja, jog kreipdamasi į teismą pareiškėja užėmė ne procesinę atstovo (ABTĮ 49 str.), bet proceso šalies - pareiškėjos, padėtį. Todėl atsiranda pareiga nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. Suinteresuotumas, kuris kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustačius nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 str. 2-4 punktuose numatytų būdų. Teismui pateiktas pareiškėjos skundas yra traktuotinas kaip pateiktas nesuinteresuoto asmens, nes nėra nustatytos ar nurodytos minėtos sąlygos. Dėl pareiškėjos teisės ginti viešąjį interesą nurodo, kad pareiškėja skunde įvardija ne tik save kaip suinteresuotą asmenį, bet ir kitus ūkio subjektus bei vartotojus, todėl skundo grindimas tuo, kas yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, vertinama kaip pareiškėjos kreipimasis į teismą ginant viešąjį interesą. Viešojo intereso gynimas pagal ABTĮ yra galimas tik įstatymų numatytais atvejais, o pareiškėjos teisės teisme ginti viešąjį interesą remiantis ABTĮ 5 str. 3 d. 3 p., 56 str., neįtvirtina nei Asociacijų įstatymas, nei kitas teisės aktas. Pareiškėjos teiginiai apie tariamą vartotojų interesų gynimą tikėtina prieštarauja pareiškėjos, kaip juridinio asmens, organizaciniams dokumentams. Pareiškėja yra organizacija, specialiai įsteigta atstovauti ne vartotojų, bet ūkio subjektų - kabelinių televizijų - interesus. Dėl šios priežasties, tariamas vartotojų interesų atstovavimas yra teisiškai neįmanomas, t. y. nesuderinamas su pareiškėjos teisnumu. Kadangi šios procesinės teisės (viešojo intereso gynimo) įgyvendinimo privaloma sąlyga yra įstatymo numatytas pagrindas, nenustačius norminio teisės akto, leidžiančio ginti viešąjį interesą - skundas be teisėto pagrindo ginantis viešąjį interesą - privalo būti atmestas (LVAT 2004-10-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-07-720-04; 2004-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-03-11-04). Dėl pareiškėjos teisės veikti savo nario vardu ir interesais nurodo, kad skundo turinys pakankamai aiškiai suponuoja, jog pareiškėja savo skundą grindžia tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ kilusio ginčo aplinkybėmis. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 2 str. numato, jog vienas iš asociacijos veiklos tikslų yra savo narių interesų atstovavimas. Tačiau šis tikslas gali būti realizuojamas asociacijai veikiant ne savo vardu, bet kaip asociacijos narių, kurių interesai yra pažeisti, procesiniam atstovui. Be to, procesinis atstovavimas turi būti tinkamai įformintas, t. y. tais atvejais, kai asociacija veikia savo narių interesais, asociacijos nariai turėtų dalyvauti byloje pareiškėjais (procesiniu požiūriu), o asociacija galėtų būti tik procesinis jų atstovas (LVAT 2010-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-393-10). Šiuo atveju pareiškėja veikia savo vardu, t. y. kaip proceso šalis. Atitinkamai, jis taip pat nepateikia ir jokių atstovavimo faktą ir teisę patvirtinančių įrodymų. LVAT formuoja praktiką, jog tais atvejais, kai skundą suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo, skundą turi būti atsisakoma priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 7 p.). Jei pastaroji aplinkybė paaiškėja jau iškėlus bylą, skundas turi būti paliekamas nenagrinėtu (ABTĮ 103 str. 3 p.). Dėl klaidingo Konkurencijos tarybos ir RRT kompetencijos atribojimo nurodo, kad Konkurencijos taryba teisėtai ir pagrįstai kvalifikavo tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ kilusią ginčo situaciją kaip patenkančią į reguliatoriaus, t. y. RRT kompetenciją. Tokią poziciją pagrindžia ginčo techninis pobūdis ir tai, jog prieigos prie RKK ir įvadų į paslaugų gavėjų objektus suteikimas yra reglamentuotas specialiomis teisės normomis, o RRT turi specialią kompetenciją tiek nagrinėti atitinkamus ginčus, tiek skirti sankcijas už atitinkamų teisės normų pažeidimą. Pareiškėja įrodinėja, jog tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ kilęs ginčas patenka į Konkurencijos tarybos kompetenciją nepriklausomai nuo to, kad prieiga prie TEO LT, AB priklausančių RKK ir įvadų į paslaugų gavėjų objektus reglamentuoja specialios taisyklės, o ginčą tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ jau yra išnagrinėjusi RRT. Pareiškėja nepagrįstai ignoruoja tą aplinkybę, jog tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ kilęs ginčas yra techninio pobūdžio. Vien dėl to jis yra priskirtinas specialią kompetenciją turinčio reguliatoriaus - RRT kompetencijai. Pranešime yra pagrįstai nurodoma, jog tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ yra kilęs ginčas dėl Pranešimo priede Nr. 1 nurodytų RKK ir paslaugų gavėjų buveines jungiančių įvadų naudojimo. Pranešimo III dalyje šie įvadai įvardinami „RKK atkarpomis“. Toliau yra teigiama, jog TEO LT, AB atsisakė išnuomoti šias atkarpas motyvuodama vietos naujiems kabeliams nebuvimu (11 atkarpų) bei pačios TEO LT, AB plėtros planais ateinančiam 12 mėnesių laikotarpiui (74 atkarpos). Kartu Pranešime konstatuojama, jog šį ginčą jau yra nagrinėjusi RRT bei apibendrinamos RRT ginčų nagrinėjimo komisijos išvados. Pranešime iš esmės yra apsiribojama RRT nagrinėto ginčo fabulos aprašymu bei remiamasi RRT kaip „techninės ekspertės“ išvadomis. Atitinkamai, priešingai nei bandoma interpretuoti pareiškėjos skunde, jau pačiame Pranešime Konkurencijos tarybos Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimo skyrius pripažino techninį tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ kilusio ginčo pobūdį. Elektroninių ryšių operatoriai veikia techniškai sofistikuotoje ir besikeičiančių technologijų aplinkoje. Dėl to, operatorių pozicija dėl tam tikrų techninių klausimų gali išsiskirti. Nuomonių skirtumas techniniais klausimais nieko bendro neturi nei su įmonės dominuojančia padėtimi, nei su piktnaudžiavimu ja. Kitaip tariant, analogiškoje situacijoje gali atsidurti bet koks operatorius, nepriklausomai nuo jo padėties rinkoje. Tai yra viena iš priežasčių, kuri pateisina tiek specialaus reguliavimo poreikį, tiek ir tokio pobūdžio ginčų priskyrimą specialią kompetenciją ir žinias turinčiam reguliatoriui (šiuo atveju RRT). Dėl to, jog prieigos prie RKK ir įvadų į paslaugų gavėjų objektus suteikimas yra reglamentuotas specialiomis teisės normomis, o RRT turi specialią kompetenciją tiek nagrinėti atitinkamus ginčus, tiek skirti sankcijas už atitinkamų teisės normų pažeidimą. Dalis pareiškėjos skundo yra skirta pagrįsti teiginiui, jog Konkurencijos taryba turi kompetenciją vykdyti konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje. Tačiau skundžiamame Nutarime Konkurencijos taryba neteigia ir neįrodinėja, jog ji neturi tokios kompetencijos. Konkurencijos taryba laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai ginčas atitinka 2010-11-10 LVAT nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-858-1309/2010, nustatytus kriterijus, ginčą turi nagrinėti specialią kompetenciją turintis reguliatorius (šiuo atveju - RRT). Konkurencijos tarybos vertinimu, jos nagrinėta situacija atitiko 2010-11-10 LVAT nutartyje nustatytus Konkurencijos tarybos ir reguliatoriaus kompetencijos atribojimo kriterijus. Pareiškėja tokią Konkurencijos tarybos poziciją ginčija teigdama, jog ji prieštarauja tiek LVAT 2009-04-23 sprendimui, tiek ir Europos Komisijos bei ES teismų praktikai.

Su tokiu pareiškėjos interpretavimu nesutinka. LVAT 2010-11-10 nutartyje yra įvertinama tiek ankstesnė LVAT praktika Konkurencijos tarybos ir RRT kompetencijos atribojimo klausimu, tiek ir atitinkama Europos Komisijos ir ES teismų praktika. Dėl šios priežasties, mano, jog Konkurencijos taryba pagrįstai vadovavosi 2010-11-10 LVAT nutartimi, kaip aktualiu precedentu. Taip pat nurodo, jog įrodinėdama, kad Nutarime pateikiama pozicija prieštarauja LVAT bei Europinei praktikai, pareiškėja ignoruoja 2010-11-10 LVAT nutartyje pateiktos argumentacijos turinį. Mano, kad pasisakydamas dėl Konkurencijos tarybos kompetencijos 2010-11-10 nutartyje, LVAT konstatavo kelias aplinkybes, kurios yra svarbios sprendžiant konkurencijos priežiūros institucijos ir reguliatoriaus kompetencijos atribojimo klausimus: atlikęs išsamią Lietuvos bei ES teisės aktų ir teismų praktikos analizę LVAT konstatavo, kad tiek ex ante reguliavimu, tiek bendrosiomis konkurencijos teisės normomis yra siekiama iš esmės tų pačių tikslų - „užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių rinkose, taip užtikrinant konkurentų ir vartotojų teisių apsaugą“. Be to, paprastai Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau - ERĮ) pagrindu nustatomas reguliavimas yra grindžiamas tais pačiais konkurencijos teisės principais; atsižvelgiant į šias aplinkybes, LVAT padarė išvadą, jog lygiagretus ERĮ ir Konkurencijos įstatymo taikymas tiems patiems faktiniams santykiams yra negalimas: „Akivaizdu, kad teisės teorijos požiūriu tam pačiam faktiniam teisiniam santykiui tuo pačiu metu negali būti taikomos skirtingos teisės normos, kuriomis siekiama iš esmės to paties tikslo. Dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tas faktas, jog ūkio subjektas privalo veikti pagal ERĮ pagrindu nustatytus imperatyvus, nereiškia, kad tokio ūkio subjekto atsakomybės klausimas negali būti nagrinėjamas Konkurencijos įstatymo prasme, nėra visiškai pagrįsta, nes taip aiškinant teisinį reguliavimą galėtų susidaryti situacijų, kuomet už tą patį elgesį (t. y. RRT nustatyto įpareigojimo pažeidimą) ūkio subjektas galėtų būti patrauktas atsakomybėn ir už ERĮ pagrindu paskirtų įpareigojimų nesilaikymą, ir už Konkurencijos įstatymo pažeidimus.“. Dėl šių priežasčių, kiekvieną kartą turi būti įvertinama, „ar apskritai, ir, jei taip, tai kokių priemonių ERĮ pagrindu konkrečioje atitinkamoje rinkoje ėmėsi RRT, turi būti įvertinta, ar susiklosčiusių faktinių teisinių santykių atžvilgiu yra pagrindas pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo pagrindu, nes lygiagretus ir ERĮ, ir Konkurencijos įstatymo taikymas tiems patiems faktiniams teisiniams santykiams būtų nesuderinamas su šių įstatymų tikslais ir juose įtvirtinto reguliavimo prigimtimi“. Šioje nutartyje LVAT pozicija suprantama kaip įtvirtinanti bendrą principą, jog ta pati konkurencijos problema neturėtų būti nagrinėjama /sprendžiama dviejų institucijų, taikant dvejus, iš esmės tų pačių tikslų siekiančius įstatymus. Jeigu atitinkami teisiniai santykiai yra reglamentuoti specialiomis teisės normomis taip, kad ūkio subjektas neturi diskrecijos nuo jų nukrypti, tokiu atveju ginčai dėl reguliuojamo ūkio subjekto veiksmų teisėtumo turi būti nagrinėjami kaip ginčai dėl atitikimo reguliacinėms normoms. Priešingu atveju, t. y. kai kiekvienas nukrypimas nuo specialaus reguliavimo yra traktuojamas ir kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas, specialus reguliavimas prarastų savo prasmę. Be to, kaip nurodo LVAT, tokiu atveju tas pats faktinis teisinis santykis būtų reglamentuotas dvejomis teisės normomis, nagrinėjamas dviejų institucijų, jam galėtų būti taikomos dvi sankcijos (jeigu būtų pripažintas pažeidimas). Taip pat nurodo, kad kaip nurodoma skundžiamame Nutarime, trečiųjų asmenų prieigos prie TEO LT, AB infrastruktūros teisę reglamentuoja ERĮ 37-39 str. ERĮ 39 str. numato, jog būtent RRT turi specialią kompetenciją reglamentuoti trečiųjų asmenų prieigos prie atitinkamam operatoriui priklausančios infrastruktūros teisės realizavimo tvarką. Tokia tvarka yra nustatyta RRT direktoriaus 2005-06-10 įsakymu Nr. 1V-562 patvirtintose Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Taisyklės yra imperatyvios, t. y. TEO LT, AB neturi teisės nuo jų nukrypti. Taisyklių 328 p. įtvirtina baigtinį sąrašą atvejų, kada infrastruktūros operatorius gali atsisakyti suteikti prieigą prie jam priklausančios infrastruktūros. Šios Taisyklės galiojo ir tuo metu, kai kilo ginčas tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“. Atitinkamai, bet koks atsisakymas suteikti prieigą nukrypstant nuo Taisyklių turi būti vertinamas atitikimo specialiam reguliavimui, o ne Konkurencijos įstatymui prasme. Juolab, kad už Taisyklių nesilaikymą Elektroninių ryšių įstatymas numato sankcijas. Pastarąją poziciją patvirtina ne tik 2010-11-10 LVAT nutartyje pateiktas Konkurencijos tarybos kompetencijos elektroninių ryšių srityje pagrindimas, bet ir kitos su TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ ginču susijusios aplinkybės. Pati UAB „Telerena“, kurios teises bei interesus neva atstovauja pareiškėja, kreipėsi ne į Konkurencijos tarybą, bet į RRT. Pastaroji aplinkybė parodo, kad ir kita ginčo šalis susidariusią situaciją traktavo kaip techninio pobūdžio reguliacinį ginčą. Be to, pareiškėja skunde konkrečiai ir nepaaiškina, kokią praktinę problemą ji siekia išspręsti kreipdamasi į teismą ir/ar, kokį konkrečiai interesą ji gina/atstovauja. Kaip pripažįsta pati pareiškėja, tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ vykęs ginčas yra išspręstas pačios RRT sprendimu. Iš esmės visas pareiškėjos argumentų visetas suponuoja, jog pareiškėja iš Konkurencijos tarybos tikėjosi ne konkurencijos problemos sprendimo, bet sankcijos TEO LT, AB paskyrimo remiantis RRT direktoriaus 2009-09-02 įsakymu Nr. TV-1019 patvirtintu Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas komisijos 2009-08-14 sprendimu Nr. (46.26) GPS -21. Tačiau toks požiūris į RRT ir Konkurencijos tarybos kompetencijų „atribojimą“ yra nepagrįstas. Sankcijos už specialaus reguliavimo pažeidimus yra numatytos ERĮ 74 str. RRT, kaip reguliatorius, turi specialią diskreciją spręsti, ar konkrečios situacijos kontekste yra tikslinga taikyti poveikio priemonę, ar ne. Atsižvelgiant į elektroninių ryšių srityje kylantiems ginčams būdingą techninį pobūdį bei specialių žinių poreikį, RRT yra labiausiai tinkama vertinti specialaus poveikio priemonių taikymo tikslingumą. Vien tai, kad ginčo tarp TEO ir UAB „Telerena“ kontekste RRT neįžvelgė poreikio taikyti sankcijas savaime nesuponuoja, jog sankciją privalo taikyti kita institucija (šiuo atveju - Konkurencijos taryba) remdamasi RRT direktoriaus 2009-09-02 įsakymu Nr. 1V-1019 patvirtintu Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas komisijos 2009-08-14 sprendimu Nr. (46.26) GPS -21. Tuo labiau, kad nei UAB „Telerena“, nei pareiškėja nekvestionavo tokio RRT veikimo (arba neveikimo). Atsižvelgiant į išdėstytą, ginčo techninį pobūdį, prieigos prie RKK ir įvadų reglamentavimą specialiomis teisės normomis bei RRT specialią kompetenciją tiek nagrinėti atitinkamus ginčus, tiek skirti sankcijas už atitinkamų teisės normų pažeidimus, pareiškėjos skundas turėtų būti atmestas, o Konkurencijos tarybos priimtas nutarimas laikomu teisėtu ir pagrįstu (b. l. 56-65).

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuotojo asmens atstovai su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarime byloje Nr. 26/07 konstatuojama, kad užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų - precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Pažymėjo, kad LVAT jau yra suformavęs atitinkamą praktiką Konkurencijos tarybos ir Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencijų atribojimo klausimu, kurią mini ir pati pareiškėja savo skunde (2010-11-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1309/2010 ir 2009-04-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-538/2009). LVAT 2010-11-10 nutartyje administracinėje byloje A858-1309/2010 išaiškino, kad sprendžiant klausimą, ar elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusių konkrečių teisinių santykių atžvilgiu yra pagrindas taikyti Įstatymą, ir, atitinkamai, ar Konkurencijos taryba turi pareigą pradėti tyrimą, ji privalo įvertinti, ar specialus teisinis reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir ar jis užtikrina Įstatymo laikymąsi. Akivaizdu, kad teisės teorijos požiūriu tam pačiam faktiniam teisiniam santykiui tuo pačiu metu negali būti taikomos skirtingos teisės normos, kuriomis siekiama iš esmės to paties tikslo. Taigi, kiekvienu atveju, atsižvelgiant į tai, ar apskritai, ir, jei taip, tai kokių priemonių ERĮ pagrindu konkrečioje atitinkamoje rinkoje ėmėsi tarnyba, turi būti įvertinta, ar susiklosčiusių faktinių teisinių santykių atžvilgiu yra pagrindas pradėti tyrimą Įstatymo pagrindu. Taigi turi būti nustatyta, ar Tarnyba de facto įgyvendino savo kompetenciją ir ūkio subjektams nustatytų įpareigojimų pagrindu gali imtis kilusios problemos pobūdį atitinkančių veiksmų. Pažymėjo, kad LVAT 2010-11-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1309/2010 buvo išskirti keli kriterijai, kuriuos reikia vertinti siekiant nustatyti, ar Konkurencijos taryba turi pareigą pagal savo kompetenciją pradėti tyrimą pagal Įstatymą: ar specialus teisinis reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir ar jis užtikrina Įstatymo laikymąsi; ar Tarnyba de facto įgyvendino savo kompetenciją ir ūkio subjektams nustatytų įpareigojimų pagrindu gali imtis kilusios problemos pobūdį atitinkančių veiksmų. Taip pat nurodo, kad šiuo metu galioja specialus RKK naudojimo teisinis reguliavimas (RKK naudojimą reguliuoja tiek ERĮ, tiek Taisyklės), taip pat Tarnyba pagal jai ERĮ suteiktą kompetenciją atliko tam tikrus veiksmus, t. y. išnagrinėjo ginčą tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ dėl naudojimosi RKK (Tarnybos direktoriaus 2009-09-02 įsakymu patvirtintas Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, komisijos 2009-09-14 sprendimas Nr. (46.26) GPS - 21). Taigi, vadovaujantis LVAT praktika, Tarnyba de facto yra įgyvendinusi savo kompetenciją ir jau nustatytų TEO LT, AB įpareigojimų bei galiojančio RKK teisinio reguliavimo pagrindu ėmėsi problemų, susijusių su RKK naudojimu, pobūdį atitinkančių veiksmų. Tarnybos direktoriaus 2011-06-16 įsakymu Nr. 1V-629 „Dėl ūkio subjekto TEO LT, AB, turinčio didelę įtaką Didmeninės (fizinės) tinklo infrastruktūros prieigos (įskaitant iš dalies arba visiškai atsietą prieigą) fiksuotoje vietoje rinkoje“ ūkio subjektas TEO LT, AB buvo pripažintas turinčiu didelę įtaką Didmeninės (fizinės) tinklo infrastruktūros prieigos (įskaitant iš dalies arba visiškai atsietą prieigą) fiksuotoje vietoje rinkoje ir jam buvo palikti galioti Tarnybos direktoriaus 2006-07-17 įsakymu Nr. 1V-818 „Dėl ūkio subjekto TEO LT, AB, turinčio didelę įtaką didmeninės atsietos prieigos (įskaitant iš dalies atsietą prieigą) prie vietinės metalinės vytos poros linijos ir dalinės vietinės metalinės vytos poros linijos, skirtos plačiajuosčio ryšio ir balso paslaugoms teikti rinkoje“ nustatyti atitinkami įpareigojimai bei nustatyti nauji atitinkami įpareigojimai. Pažymėjo, kad TEO LT, AB nustatyti nauji įpareigojimai apima ir prieigos suteikimą prie RKK sistemos (b. l. 80-82).

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuotojo asmens atstovė prašė vadovautis atsiliepime į skundą išsakyta Ryšių reguliavimo tarnybos pozicija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Telerena“ atsiliepimo į skundą nepateikė, į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, jos atstovas neatvyko.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Proceso šalių atstovų paaiškinimais ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad   atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba), įvertinusi pareiškėjos Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundą (toliau – ir LKTA), kuriame pateikta informacija leido įtarti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo TEO LT, AB (toliau – ir TEO LT) užima dominuojančią padėtį ryšių kabelių kanalų (toliau – ir RKK) nuomos rinkoje ir šia padėtimi, nepagrįstai atsisakydama išnuomoti RKK, piktnaudžiauja, 2009-10-15 nutarimu Nr. 1S – 163 pradėjo tyrimą dėl TEO LT veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 9 str. reikalavimams (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, I tomas, b. l. 178-180), kurį ginčijamu 2011-06-02 nutarimu Nr. 1S – 101 nutraukė Konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d. 1 p. numatytu pagrindu, t. y. tyrimo metu paaiškėjus, kad nėra teisės pažeidimo sudėties (b. l. 14-21). Tyrimo terminas pratęstas Konkurencijos tarybos 2010-03-10 nutarimu Nr. 1S – 39 (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, IV tomas, b. l. 18-19), 2010-06-14 nutarimu Nr. 1S – 107 (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, IV tomas, b. l. 36-37), 2010-09-09 nutarimu Nr. 1S – 164 (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, IV tomas, b. l. 184-185), tyrimas baigtas 2010-11-11 (b. l. 131), atnaujintas 2011-05-05 (b. l. 130). 

Konkurencijos taryba 2011-06-02 nutarimu Nr. 1S – 101 tyrimą nutraukė nenustačiusi, kad TEO LT galėjo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi UAB „Viginta“, UAB „Balticum TV“ ir UAB „Kabelinių ryšių tinklai“ atžvilgiu, taip pat konstatavusi, kad tyrimo metu nagrinėtos faktinės aplinkybės, susijusios su TEO LT ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti RKK, negali būti tiriamos Konkurencijos įstatymo pagrindu, kadangi: Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas (toliau – ir ERĮ) suteikia Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai (toliau – ir RRT) elektroninių ryšių infrastruktūrą, įskaitant ir RKK, teikiančių ūkio subjektų reguliavimo priemones – RRT gali nustatyti RKK bendrojo naudojimo tvarką, be to, RRT gali pareikalauti leisti bendrai naudotis atitinkama infrastruktūra; RRT, įgyvendindama šią savo kompetenciją, RRT direktoriaus 2005-06-10 įsakymu Nr. 1V-562 patvirtintose Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklėse įtvirtino, kad elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas negali atsisakyti sudaryti su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju sutartį, jei yra tenkinamos šiose nurodytos sąlygos, taip pat įvardino baigtinį sąrašą atvejų, kada yra galimas atsisakymas leisti bendrai naudotis infrastruktūra, įskaitant RKK, t. y., RRT iš esmės jau yra tiesiogiai sureguliavusi santykius tarp infrastruktūros valdytojų ir naudotojų, RRT Ginčų komisija gali įpareigoti leisti bendrai naudotis RKK, už tokio įpareigojimo ar kitų infrastruktūros išteklių naudojimo sąlygų nesilaikymą ūkio subjektui gali būti skiriamos ekonominės sankcijos; atsižvelgiant į bendrus ERĮ tikslus ir RRT funkcijas, darytina išvada, kad nurodytos bendrojo elektroninių ryšių infrastruktūros (įskaitant ir RKK) naudojimo reguliavimo priemonės yra skirtos inter alia ir veiksmingos konkurencijos užtikrinimui, jomis iš esmės siekiama iš anksto užkirsti kelią tokiems ūkio subjektų veiksmams, kuriais būtų padaryti konkurencijos teisės pažeidimai.

LKTA, ginčydama minėtą nutarimą, teigia, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai pripažino, kad specialus RKK reguliavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi, todėl Konkurencijos taryba šiuo atveju turi kompetenciją tyrimo metu nustatytas aplinkybes įvertinti Konkurencijos įstatymo pagrindu, be to, tyrimas nutrauktas pasiremiant netinkama, tokio tyrimo nutraukimo pagrindo apskritai nenumatančia Konkurencijos įstatymo nuostata.  

Kadangi TEO LT ginčijaLKTA teisę skųsti 2011-06-02 nutarimą Nr. 1S – 101, pirmiausia pasisakoma dėl to: Konkurencijos įstatymo 24 str., reglamentuojančio iniciatyvos teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą, 1 d. numato, kad teisę reikalauti pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą turi: 1) ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl konkurenciją ribojančių veiksmų; 2) viešojo administravimo subjektai; 3) ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos. Konkurencijos įstatymo penktajame skirsnyje, skirtame bylų dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nagrinėjimo procesui, 31 str., nustatantis bylos nagrinėjimo proceso dalyvius, 1 d. numato, kad nagrinėjant bylą dėl 23 straipsnyje nurodytų pažeidimų, dalyvauja: 1) pareiškėjas (tyrimo iniciatorius); 2) asmuo, įtariamas pažeidęs Konkurencijos įstatymą (įtariamas pažeidėjas); 3) Konkurencijos tarybos sprendimu kiti ūkio subjektai, su kurių interesais tiesiogiai susijusi nagrinėjama byla; 4) viešojo administravimo subjektų atstovai jų prašymu; 5) Konkurencijos tarybos sprendimu ekspertai, specialistai bei kiti asmenys. Konkurencijos įstatymo 31 str. 2 d. numato, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose, toliau šiame įstatyme vadinami proceso šalimis. Konkurencijos įstatymo 38 str. 1 d. nustato, kad ūkio subjektai, taip pat kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Konkurencijos tarybos nutarimus apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Konkurencijos tarybos nutarimus, priimtus pagal šio įstatymo 36 straipsnį, turi teisę skųsti proceso šalys. Konkurencijos įstatymo 36 str., reglamentuojantis Konkurencijos tarybos nutarimus, priimamus išnagrinėjus bylą, 1 d. numato, kad Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi bylą, turi teisę priimti nutarimą: 1) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas; 2) nesant įstatymo nustatyto pagrindo, atsisakyti taikyti sankcijas; 3) nesant įstatymo pažeidimo, bylą nutraukti; 4) grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti. Kaip matyti iš minėto reglamentavimo, ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos, kurių interesai dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nėra pažeisti, turi iniciatyvos teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą, yra bylų dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nagrinėjimo proceso šalimi (Konkurencijos įstatymo 31 str. 1 d. 1 p., 2 d.), turi teisę apskųsti Konkurencijos tarybos nutarimus, priimamus išnagrinėjus bylą, todėl aiškinant Konkurencijos įstatymo nuostatas dėl Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimo, galima teigti, kad jame implicitiškai yra įtvirtinta ir tyrimo iniciatoriaus, kurio interesai dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nėra pažeisti, teisė savo vardu apskųsti ir Konkurencijos tarybos nutarimus, kuriais atsisakoma pradėti tyrimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų arba tyrimas yra nutraukiamas, kadangi priešingas minėtų proceso normų aiškinimas (turi teisę apskųsti sprendimą, kuriuo ginčas išnagrinėjamas iš esmės, tačiau neturi teisės apskųsti sprendimų, kuriais atsisakoma pradėti tyrimą ar jis nutraukiamas) nėra logiškas.

Įvertinus atsakovės tyrimo nutraukimo pagrindimą, t. y., kad tyrimo metu nagrinėtos faktinės aplinkybės, susijusios su TEO LT ir UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti RKK, negali būti tiriamos Konkurencijos įstatymo pagrindu, kadangi, kaip iš esmės yra teigiama, specialus teisinis reguliavimas užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi, RRT šioje rinkoje ėmėsi priemonių ERĮ pagrindu užtikrinti konkurenciją, t. y. įgyvendino savo kompetenciją, galima teigti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu atsakovė neturėjo pagrindo pripažinti, kad specialus teisinis reguliavimas visiškai užtikrino Konkurencijos įstatymo laikymąsi rinkoje, kurioje kilo ginčas tarp TEO LT ir UAB „Telerena“: ginčo santykių tarp TEO Lt ir UAB „Telerena“ susiklostymo, tyrimo atlikimo ir ginčijamo nutarimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymu, kaip matyti iš jo 1 str. 5 d., 8 str. 1 d. ir 2 d. 1 p., 14 str. 1 d., 15-26 str., jo 2 priede nurodytų ES teisės aktų, kurie įgyvendinami šiuo įstatymu, nuostatų, kaip jau konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-11-10 sprendime administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1309/2010, inter alia, siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių sektoriuje ir tai iš esmės atitinka Konkurencijos įstatymu siekiamą tikslą (Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis), o jo (Konkurencijos įstatymo) nuostatos, kiek tai susiję su specifinių ex ante reguliavimo priemonių taikymo elektroninių ryšių sektoriuje galimybe, iš esmės yra pagrįstos bendraisiais konkurencijos teisės principais. Pasisakydamas dėl galimybės elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikyti tiek ERĮ, tiek Konkurencijos įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-11-10 sprendime administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1309/2010, be kita ko, išaiškino, kad: „<...> ERĮ pagrindu didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turintiems ūkio subjektams nustatyti ex ante įpareigojimai savo esme nėra tapatūs sankcijoms, kurias Konkurencijos įstatymo pagrindu ex post už konkurencijos teisės pažeidimus taiko Konkurencijos taryba. Pirmaisiais siekiama apskritai užkirsti kelią veiksmingos konkurencijos iškraipymams konkrečioje atitinkamoje rinkoje, taigi siekiama iš anksto užkirsti kelią tokiems ūkio subjektų veiksmams, kuriais būtų padaryti konkurencijos teisės pažeidimai, tuo tarpu Konkurencijos įstatymo pagrindu baudžiama už piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, t. y. post factum baudžiama už jau padarytą konkurencijos teisės pažeidimą. Vis dėlto pabrėžtina, kad ERĮ pagrindu nustatyti įpareigojimai iš esmės varžo ūkio subjektų veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos konkurencijos teisės nuostatos, galimybę, o už tokių įpareigojimų nesilaikymą / pažeidimą RRT gali taikyti ekonomines sankcijas (ERĮ 74 - 76 straipsniai). <...> sisteminė ERĮ (įskaitant 14 straipsnį) ir Konkurencijos įstatymo nuostatų analizė patvirtina, kad bendrąja prasme konkretiems elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusiems teisiniams santykiams gali būti taikomos ir ERĮ, ir Konkurencijos įstatymo nuostatos. Bendrųjų konkurencijos teisės normų taikymo galimybę elektroninių ryšių sektoriuje patvirtina ir ETT (žr., pvz., 2010 m. spalio 14 d. sprendimą Deutsche Telekom AG prieš Europos Komisiją (C‑280/08, Rinkinyje dar neskelbtas), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr. 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸²²-538/2009) praktika. Tokią galimybę aptaria ir Europos Komisija savo Rinkos tyrimo gairėse. Akivaizdu, kad gali būti situacijų, kuomet, pavyzdžiui, RRT dar apskritai neįgyvendino savo kompetencijos ERĮ pagrindu, dar netyrė atitinkamų rinkų ir, atitinkamai, nevertino, ar jose egzistuoja veiksminga konkurencija. Tokiu atveju Konkurencijos taryba neturėtų pagrindo konstatuoti, kad ji nekompetentinga atlikti atitinkamą tyrimą. Vis dėlto kaip matyti iš minėto LVAT 2009-04-23 sprendimo, sprendžiant klausimą, ar elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusių konkrečių teisinių santykių atžvilgiu yra pagrindas taikyti Konkurencijos įstatymą, ir, atitinkamai, ar Konkurencijos taryba turi pareigą pradėti tyrimą, pastaroji institucija privalo įvertinti, ar specialus teisinis reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir ar jis užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi. Akivaizdu, kad teisės teorijos požiūriu tam pačiam faktiniam teisiniam santykiui tuo pačiu metu negali būti taikomos skirtingos teisės normos, kuriomis siekiama iš esmės to paties tikslo. Taigi kiekvienu atveju, atsižvelgiant į tai, ar apskritai, ir, jei taip, tai kokių priemonių ERĮ pagrindu konkrečioje atitinkamoje rinkoje ėmėsi RRT, turi būti įvertinta, ar susiklosčiusių faktinių teisinių santykių atžvilgiu yra pagrindas pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo pagrindu, nes lygiagretus ir ERĮ, ir Konkurencijos įstatymo taikymas tiems patiems faktiniams teisiniams santykiams būtų nesuderinamas su šių įstatymų tikslais ir juose įtvirtinto reguliavimo prigimtimi. Priešingas ERĮ ir Konkurencijos įstatymo nuostatų aiškinimas reikštų ir tai, jog tais atvejais, kai konkrečioje elektroninių ryšių rinkoje RRT ėmėsi tam tikrų reguliavimo priemonių, Konkurencijos tarybos veiksmai kai kuriais atvejais de facto reikštų RRT priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo priežiūrą, nors akivaizdu, kad nei ERĮ, nei Konkurencijos įstatymas Konkurencijos tarybai tokių galių nesuteikia. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad, kaip nurodo Europos Komisija Rinkos tyrimo gairių 31 punkte, veiksmingas nacionalinių reguliuojančių ir nacionalinių konkurencijos institucijų bendradarbiavimas turėtų užkirsti kelią dviguboms procedūroms, kuriose būtų nagrinėjamos identiškos rinkos problemos, o, kaip minėta, ERĮ 12 straipsnis įtvirtina teisinį tokio RRT ir Konkurencijos tarybos bendradarbiavimo pagrindą.“.

Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu buvo nustatyta, kad TEO LT atsisakė išnuomoti didžiąją dalį UAB „Telerena“ 2009-03-19 užsakyme T-72 nurodytų RKK atkarpų. UAB „Telerena“ 2009-05-25 kreipėsi į RRT su prašymu išnagrinėti, ar TEO LT pagrįstai atsisakė išnuomoti UAB „Telerena“ prašomus elektroninių ryšių infrastruktūros objektus. RRT direktorius 2009-09-02 įsakymu patvirtino Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas komisijos 2009-08-14 sprendimą, kuriuo buvo nustatyta, kad TEO LT nesilaikė Taisyklėse nustatytų reikalavimų, todėl nepagrįstai atsisakė išnuomoti 85 minėtose projektavimo sąlygose išvardintus ryšių kabelių kanalų infrastruktūros objektus, t. y. ginčas tarp minėtų asmenų kilo erdvės ryšių kabelių kanalų nuomos rinkoje. Bendrą elektroninių ryšių infrastruktūros, kurios dalimi pagal ERĮ 2 str. 11 d. nuostatas yra ir RKK, naudojimą, tame tarpe – santykius tarp RKK valdytojo ir RKK nuomininko, ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo tuo metu galiojusios redakcijos ERĮ 39 str. ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005-06-10 įsakymu Nr. 1V-562 patvirtintos Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), netekusios galios nuo 2011-10-21: ERĮ 39 str. 1 d. numatė, kadjeigu viešųjų ryšių tinklų teikėjas negali įgyvendinti teisės įrengti reikalingą elektroninių ryšių infrastruktūrą arba jei tokios teisės įgyvendinimo išlaidos yra neproporcingai didelės, Ryšių reguliavimo tarnyba gali pareikalauti, kad bet kuris elektroninių ryšių tinklų teikėjas ar kitas asmuo, valdantis tinkamą infrastruktūrą, nediskriminaciniais pagrindais leistų bendrai naudotis esama elektroninių ryšių infrastruktūra, taip pat kitais tinkamos paskirties vamzdynais, kabelių kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais, patalpomis ir kitokiais įrenginiais ar įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą, kai tai yra ekonomiškai tikslinga ir nereikia papildomų esminių darbų. Tokiu atveju Ryšių reguliavimo tarnyba šio Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nurodytų taisyklių nustatyta tvarka, terminais ir sąlygomis konsultuojasi su suinteresuotais asmenimis. ERĮ 39 str. 2 d. numatė, kad naudojimosi elektroninių ryšių infrastruktūra, taip pat kitais tinkamos paskirties vamzdynais, kabelių kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais, patalpomis ir kitokiais įrenginiais ar elektroninių ryšių infrastruktūros statybos tvarka ir sąlygos nustatomos sutartimi. Asmuo, valdantis tinkamą infrastruktūrą, šio Įstatymo nustatytais atvejais negali atsisakyti sudaryti su viešųjų ryšių tinklų teikėju tokią sutartį, reikalauti ją pakeisti, nutraukti, jei yra vykdomi sutartyje nustatyti įpareigojimai, taip pat ir motyvuodamas tuo, kad nėra elektroninių ryšių infrastruktūros valdymo teisėtumą patvirtinančių dokumentų. ERĮ 39 str. 3 ir 4 d. nustato, kad infrastruktūros naudotojas šalių susitarimu moka tinkamą užmokestį asmeniui, kurio infrastruktūra naudojasi, o Ryšių reguliavimo tarnyba bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo tvarką ir sąlygas nustato elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklėse. Ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. TEO LT ir UAB „Telerena“ santykių dėl RKK atkarpų nuomos susiklostymo bei atsakovės atlikto tyrimo metu galiojusios redakcijos Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklių IX skyriaus, reglamentuojančio elektroninių ryšių infrastruktūros bendrą naudojimą, normos, be kita ko, numatė: elektroninių ryšių infrastruktūra naudojimosi tvarka ir sąlygos nustatomos Sutartimi (Taisyklių 327 p.); elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas negali atsisakyti sudaryti su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju Sutartį, reikalauti ją pakeisti ar nutraukti, jei yra vykdomi Sutartyje nustatyti įsipareigojimai ir (Taisyklių 328 p.): prašymas yra pagrįstas – t. y. elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojas negali įgyvendinti teisės įrengti reikalingą elektroninių ryšių infrastruktūrą arba jei tokios teisės įgyvendinimo išlaidos yra neproporcingai didelės; laikoma, kad ši sąlyga netenkintina, jei yra techniniais ir komerciniais aspektais pagrįstų alternatyvų naujų papildomų elektroninių ryšių linijų tiesimui ar įrengimui aparatūros bei įrenginių (Taisyklių 328.1. p.); tai yra ekonomiškai tikslinga ir nereikia papildomų esminių darbų; ši sąlyga netenkinama bet kuriuo iš šių atvejų (Taisyklių 328.2. p.): paklojus kabelius būtų pažeistos šios Taisyklės (Taisyklių 328.2.1. p.); nėra galimybės pakeisti senų ir nenaudojamų kabelių taip, kad atsirastų pakankamai vietos pakloti elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojo kabelius arba elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojas nesutinka jų pakeisti (Taisyklių 328.2.2. p.); elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo patvirtintuose elektroninių ryšių tinklų plėtros projektuose numatyta per artimiausius dvidešimt keturis mėnesius tiesti elektroninių ryšių linijas arba įrengti aparatūrą ir įrenginius, o elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojo įrengti aparatūra ir įrenginiai ar nutiestos elektroninių ryšių linijos trukdys įgyvendinti šiuos projektus; tai sukeltų nepriimtinus trukdžius anksčiau įrengtų aparatūros bei įrenginių veikimui (Taisyklių 328.2.4. p.); pažeistų anteninių bokštų ar stiebų technines eksploatavimo sąlygas, nustatytas statinio projekte (Taisyklių 328.2.5. p.); pagal Taisyklių 328¹ punktą apskaičiuota, kad elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo vamzdyje nėra pakankamai vietos pakloti elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojo ryšių kabelius (Taisyklių 328.2.6. p., įsigaliojęs nuo 2010-05-26 (2010-05-21 įsakymo Nr. 1V-571 redakcija));jei yra Taisyklių 328.1 ir 328.2 punktuose nurodytos sąlygos, elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas negali atsisakyti sudaryti Sutarties su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju dėl bet kokių priežasčių, taip pat dėl įsipareigojimų užtikrinti elektroninių ryšių tinklo veiklą ypatingų situacijų atvejais, tinklo vientisumą bei duomenų saugumą (Taisyklių 329 p.); iki 2010-05-26 galiojusi Taisyklių redakcija numatė, kad elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo atsisakymas sudaryti Sutartį su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju turi būti motyvuotas, o argumentai pateikiami raštu prašymą pateikusiam elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojui ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos (Taisyklių 330 p.), o nuo 2010-05-26 – kad Elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo atsisakymas sudaryti Sutartį su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju turi būti motyvuotas, o argumentai pateikiami raštu prašymą pateikusiam elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojui ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Tuo atveju, jeigu elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas atsisako sudaryti Sutartį su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju Taisyklių 328.2.6 punkte nurodytu pagrindu, jis prašymą pateikusiam elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojui turi nurodyti kiekviename vamzdyje įvertų ir (arba) numatytų verti ryšių kabelių išorinius skersmenis (Taisyklių 330. p. (2010-05-21 įsakymo Nr. 1V-571 redakcija)); jeigu tarp elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo ir elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojo kyla ginčų dėl teisės bendrai naudotis elektroninių ryšių infrastruktūra (sudaryti Sutartį), šios teisės įgyvendinimo ar Sutarties sąlygų (įskaitant bet kuriuos su Sutartimi susijusius reikalavimus), suinteresuota šalis gali kreiptis į Tarnybą dėl ginčo nagrinėjimo (įskaitant prašymą pareikalauti leisti bendrai naudotis elektroninių ryšių infrastruktūra) pagal šių Taisyklių 356 punktą (Taisyklių 331 p.); Tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka suinteresuotos šalies pateiktą prašymą leisti jai bendrai naudotis elektroninių ryšių infrastruktūra (toliau – Prašymas) skelbia savo interneto tinklalapyje ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Prašymo gavimo dienos, kad visi suinteresuoti asmenys pareikštų savo nuomonę per Tarnybos nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 28 dienos nuo Prašymo paskelbimo dienos. Tarnyba paskelbia nuorodą apie tokį skelbimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ (Taisyklių 332 p.); Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, sprendimo komisija, veikianti pagal Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, sprendimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 1V-539, ginčą pradeda nagrinėti ne anksčiau kaip pasibaigus šių Taisyklių 332 punkte nustatytam terminui ir priima sprendimą dėl ginčo, įvertinusi suinteresuotų asmenų per šių Taisyklių 332 punkte nustatytą terminą pateiktą nuomonę dėl Prašymo (Taisyklių 333 p.); elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas negali apriboti elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojo teisių verstis elektroninių ryšių veikla, naudojantis valdytojo elektroninių ryšių infrastruktūra (Taisyklių 331 p.).

Įvertinus bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo specialųjį teisinį reguliavimą, galima teigti, kad jis, be kita ko, yra skirtas ir juo siekiama iš anksto užkirsti kelią tokiems ūkio subjektų veiksmams, kuriais būtų padaryti konkurencijos teisės pažeidimai, tačiau jis anaiptol nepašalina konkurencinės veiklos galimybės ir savaime neužtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi, ką jau iš dalies patvirtino ginčas, kilęs tarp TEO LT ir UAB „Telerena“, bei kas buvo nustatyta RRT tarnybos atlikto Didmeninės (fizinės) tinklo infrastruktūros prieigos (įskaitant iš dalies arba visiškai atsietą prieigą) fiksuotoje vietoje rinkos tyrimo 2011-06-16 ataskaita Nr. (43.4) LD–1087 (b. l. 142-211) ir RRT direktoriaus 2011-06-16 įsakymu Nr. 1V-629 (toliau – ir Įsakymas) (b. l. 132-137), kuriuo, be kita ko: konstatuota, kad atliktas tyrimas dėl konkurencijos veiksmingumo Atsietos prieigos rinkoje parodė, kad konkurencija šioje rinkoje nėra veiksminga (Įsakymo 1.3 p.); TEO LT, AB teikiamos Atsietos prieigos paslaugos yra vertikaliai susijusios su prieigos prie ryšių kabelių kanalų sistemos (toliau – RKKS) paslauga, prieigos prie nenaudojamos fizinės šviesolaidinių linijų skaidulos paslauga ir mažmeninėmis plačiajuosčio ryšio ir (arba) balso paslaugomis, teikiamomis fiksuotoje vietoje (Įsakymo 1.3.1.2 p.); įėjimo į Atsietos prieigos rinką barjerai yra aukšti (Įsakymo 1.3.1.3. p.); esami arba potencialūs TEO LT, AB teikiamos Atsietos prieigos paslaugos ir (arba) prieigos prie RKKS ir (arba) šviesolaidinių linijų skaidulos paslaugos gavėjai TEO LT, AB atžvilgiu derybinės galios neturi (Įsakymo 1.3.1.5. p.); potencialios konkurencijos Atsietos prieigos rinkoje nėra (Įsakymo 1.3.1.5. p.); TEO LT, AB neturi motyvų siūlyti prieigos prie RKKS ir šviesolaidinių linijų skaidulos paslaugų (ir susijusių priemonių), turi motyvų ir, nesant reguliavimo, galimybes nesuteikti prieigos prie RKKS ir šviesolaidinių linijų skaidulos paslaugų (ir susijusių priemonių) arba nutraukti šių paslaugų (ir susijusių priemonių) teikimą (Įsakymo 1.3.2.5. p.); TEO LT, AB turi motyvų ir, nesant reguliavimo, galimybes riboti informacijos teikimą apie prieigos prie RKKS ir šviesolaidinių linijų skaidulos paslaugas (ir susijusias priemones) (Įsakymo 1.3.2.6 p.); TEO LT, AB turi motyvų ir, nesant reguliavimo, galimybes taikyti skirtingas prieigos prie RKKS ir šviesolaidinių linijų skaidulos paslaugų (ir susijusių priemonių) kainas ir kitas šių paslaugų (ir susijusių priemonių) teikimo sąlygas sau ir kitam operatoriui (Įsakymo1.3.2.7. p.); TEO LT, AB turi motyvų ir, nesant reguliavimo, galimybes taikyti per aukštas prieigos prie RKKS ir šviesolaidinių linijų skaidulos paslaugų (ir susijusių priemonių) kainas bei kontroliuoti kitas šių paslaugų (ir susijusių priemonių) teikimo sąlygas; TEO LT, AB pripažinta turinčiu didelę įtaką Atsietos prieigos rinkoje (Įsakymo 2 p.); TEO LT, AB nustatyti įpareigojimai, tame tarpe: įpareigojimas suteikti prieigą, nustatytas ERĮ 21 straipsnyje (be kita ko, TEO LT, AB privalo suteikti prieigą prie RKKS (ir susijusių priemonių) ir gali atisakyti tai padaryti tik tais atvejais, kai tai yra pagrįsta objektyviais kriterijais, įskaitant techninių priemonių nebuvimą arba būtinybę užtikrinti tinklo vientisumą, jei teisės aktai nenustato kitaip   (Įsakymo 4-4.1.15 p.); nediskriminavimo įpareigojimą, nustatytą ERĮ 19 str. (Įsakymo 4.2 p.); skaidrumo įpareigojimą, nustatytą ERĮ 18 str. (Įsakymo 4.3 p.); kainų kontrolės ir sąnaudų apskaitos įpareigojimus, nustatytus ERĮ 23 str. (Įsakymo 4.4 p.); apskaitos atskyrimo įpareigojimą, nustatytą ERĮ 20 str. 1 d. (Įsakymo 4.5. p.). Iki minėtų RRT tyrimo atlikimo ir 2011-06-16 įsakymu Nr. 1V-629 ERĮ 18, 19, 20 21 ir 23 numatytų įpareigojimų, t. y. ex ante įpareigojimų, tame tarpe – suteikti prieigą prie RKKS, nustatymo, nebuvo pagrindo taip pat teigti, kad RRT erdvės ryšių kabelių kanalų nuomos rinkoje de fakto įgyvendino savo kompetenciją užtikrinant veiksmingą konkurenciją ERĮ pagrindu, atitinkamai taip pat nebuvo pagrindo teigti, kad tyrimo metu nagrinėtos faktinės aplinkybės, susijusios su TEO LT ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti RKK, negali būti tiriamos ir vertinamos Konkurencijos įstatymo pagrindu (nesant neteisėtos veikos Konkurencijos įstatymo prasme, atitinkamai – ir tokio teisės pažeidimo sudėties).

Atsižvelgiant į tai, ginčijamas Konkurencijos tarybos nutarimas dalyje, kurioje tyrimas dėl TEO LT veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimams nutrauktas nenustačius TEO LT veiksmuose, susijusiuose su jos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti RKK atitikties, teisės pažeidimo sudėties, yra naikinamas, atsakovė įpareigojama iš naujo įvertinti (ištirti) TEO LT veiksmų, susijusių su jos ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti RKK, atitiktį Konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimams.

Pareiškėja skunde teismui jau neteigia, o bylos nagrinėjimo metu nėra nustatyta, kad TEO LT piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi UAB „Viginta“, UAB „Balticum TV“ ir UAB „Kabelinių ryšių tinklai“ atžvilgiu, atitinkamai – nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą Konkurencijos tarybos sprendimą šioje dalyje. 

Pažymėtina, kad atsakovės atstovės teiginiai teismo posėdyje, kad Taisyklių nuostatos gali būti vertinamos kaip ex ante reguliavimas, niekuo nėra pagrįstas, o ginčijamo nutarimo teiginiai, kad RRT turi galimybę skirti ekonomines sankcijas už Taisyklėse numatytų įpareigojimų nevykdymą, šiuo atveju nėra reikšminti: nors Taisyklių nuostatos objektyviai gali bei būtų taikomos ir santykiams tarp RKK valdytojo, turinčio didelę įtaką RKK erdvės nuomos rinkoje, ir RKK nuomininko dėl bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo, iki RKK valdytojas nėra pripažintas turinčiu didelę įtaką tokioje rinkoje, jam negali būti nustatomi ex ante įpareigojimai, atitinkamai – ekonominė sankcija tokiam ūkio subjektui gali būti skiriama už bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo reguliavimo, o ne konkurencijos teisės pažeidimą, t. y. savo esme kur kas menkesnį pažeidimą.

Nors bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad ginčijamas nutarimas priimtas pasibaigus nustatytam tyrimo terminui, tai, teismo vertinimu, savaime nėra pagrindas naikinti ginčijamą nutarimą, taip pat pripažinti tyrimą, atitinkamai – ir kitokio nei ginčijamu nutarimu priimto procesinio sprendimo priėmimą, nebegalimu: Konkurencijos įstatymo 25 str. 6 d. numato, kad Konkurencijos taryba turi baigti tyrimą ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo tyrimo pradžios. Konkurencijos taryba motyvuotu nutarimu kiekvieną kartą šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Nagrinėjamoje byloje Konkurencijos tarybos 2010-09-09 nutarimu 3 mėnesiams pratęstas tyrimo terminas 2011-05-06, kada buvo priimtas nutarimas tyrimą atnaujinti, jau buvo pasibaigęs, tačiau naujas tyrimo terminas nebuvo nustatytas, todėl ginčijamas nutarimas, kuriuo tyrimas nutrauktas, 2011-06-02 priimtas jau pasibaigus tyrimo terminui. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos įstatymas nenustato tyrimo termino pasibaigimo pasekmių, o sankcijų skyrimo terminai, nustatyti Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 d., šiuo atveju nebūtų pažeisti, toks pažeidimas nėra esminis ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p. prasme. Pažymėtina, kitokio pobūdžio byloje Lietuvos vyriausias administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p. nuostatų taikymą, 2011-09-12 sprendime administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-3075/2011 pažymėjo, kad kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte - administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą“ (pvz., 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁴–736/04; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁴³-46/2011). Tačiau ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A¹⁴-416/2005). Taigi šiuo atveju esminis vertinimo kriterijus yra tai, ar dėl pažeidimo nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių ištyrimas ir, ar tai galėjo lemti nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Nors šiuo metu rinkoje, kurioje kilo ginčas tarp TEO LT ir UAB „Telerena“ dėl atsisakymo išnuomoti RKK, RRT de fakto įgyvendino savo kompetenciją užtikrinat veiksmingą konkurenciją ERĮ pagrindu, t. y. atliko rinkos tyrimą ir nustatė ex ante įpareigojimus TEO LT, tai vėlgi nėra pagrindas pripažinti tyrimą negalimu: RRT direktoriaus 2011-06-16 įsakymas Nr. 1V-629, kuriuo TEO LT pripažinta turinčia didelę įtaką Atsietos prieigos rinkoje ir jai nustatyti įpareigojimai, įsigaliojo 2011-10-31, todėl tai nepaneigia Konkurencijos tarybos teisės aplinkybes, susijusias su TEO LT ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Telerena“ santykiais, susiklosčiusiais dar iki RRT direktoriaus 2011-06-16 įsakymo Nr. 1V-629 įsigaliojimo, dėl atsisakymo išnuomoti RKK tirti Konkurencijos įstatymo pagrindu. 

Pareiškėja bylos nagrinėjimo metu prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nereiškė, todėl šis klausimas nėra sprendžiamas (ABTĮ 44 str. 2 d., 45 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str., teismas

pareiškėjos Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011-06-02 nutarimą Nr. 1S-101 dalyje, kurioje tyrimas, pradėtas Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundo pagrindu, dalyje dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimams nutrauktas nenustačius TEO LT, AB veiksmuose, susijusiuose su TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti ryšių kabelių kanalus, teisės pažeidimo sudėties, ir įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą iš naujo įvertinti TEO LT, AB veiksmų, susijusių su TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti ryšių kabelių kanalus, atitiktį Konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimams.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Rūta Miliuvienė

Rosita Patackienė