Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos atstovei advokatei Rasai Zasčiurinskaitei,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms Giedrei Jarmalytei ir Samantai Šereikaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos atstovei Marinai Lavrinavičiūtei,

trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB atstovams advokatai Mariui Juoniui ir Dariui Štitiliui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys - TEO LT, AB, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba. UAB „Telerena“ (dabartinis pavadinimas -SPLIUS. UAB) dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Lietuvos kabelinės televizijos asociacija (toliau - ir pareiškėjas, Asociacija) skundu (t. I, b. 1. 1-11) kreipėsi į teismą, prašydamas: I) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau - ir Konkurencijos taryba) 2011 m. birželio 2 d. nutarimą Nr. 1S-101 „Dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimams tyrimo nutraukimo“ (toliau - ir Nutarimas); 2) įpareigoti Konkurencijos tarybą iš esmės įvertinti tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes dėl galimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau - ir KĮ) 9 straipsnio pažeidimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad Konkurencijos taryba priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo buvo nutrauktas 2009 m. spalio 15 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-163 pradėtas tyrimas dėl TEO LT. AB galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi (toliau - ir Tyrimas). Tyrimas buvo pradėtas pareiškėjo skundo pagrindu, kuriame pateikta informacija leido įtarti, kad TEO LT, AB užima dominuojančią padėtį ryšių kabelių kanalų (toliau - ir RKK) nuomos rinkoje ir šia padėtimi piktnaudžiauja. Tyrimo terminas buvo pratęstas Konkurencijos tarybos 2010 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 1S-39, 2010 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 1S-107, 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1S-164 ir baigtas 2010 m. lapkričio 11 d. Konkurencijos tarybos tvarkomajame posėdyje, o 2010 m. lapkričio 22 d. pareiškėjas gavo Konkurencijos tarybos Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus 2010 m. lapkričio 16 d. pranešimą apie atliktą tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties K{ 9 straipsnio reikalavimams Nr. 5S-54 (toliau - ir Pranešimas), kuriame Tyrimą atlikę Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus specialistai Konkurencijos tarybai pateikė siūlymą pripažinti, kad TEO LT, AB, užimdamas dominuojančią padėtį RKK atkarpų nuomos rinkose Šiaulių mieste, šia padėtimi piktnaudžiavo, nepagrįstai atsisakydamas UAB „Telerena“ suteikti prieigą prie RKK atkarpų, ir tokiais veiksmais pažeidė KĮ 9 straipsnio reikalavimus. Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime konstatavo, kad Tyrimo metu nagrinėtos faktinės aplinkybės, susijusios su TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti RKK, negali būti tiriamos KĮ pagrindu. Manė, kad Konkurencijos taryba priėmė nepagrįstą ir neteisėtą Nutarimą. Pabrėžė, jog TEO LT, AB istoriškai valdo didžiąją dalį RKK infrastruktūros Lietuvoje. TEO LT, AB istoriškai ilgą laiką buvo ir iki šiol tebėra pagrindinis (absoliučia dauguma atvejų - vienintelis) RKK, naudojamų ūkio subjektams teikiant televizijos ir radijo programų retransliavimo, interneto ryšio ir kitas elektroninių ryšių paslaugas, nuomotojas (prieigos prie RKK teikėjas),

Teigė, kad TEO LT, AB tiesiogiai nesusiduria su konkurencija ir gali daryti lemiamą įtaką RKK nuomos rinkoje. Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „Telerena“ 2009 m. kovo 19 d. užsakymu Nr. T-72 kreipėsi į TEO LT, AB dėl užsakyme nurodytų RKK atkarpų išnuomavimo. TEO LT, AB 2009 m. gegužės 13 d. parengtų projektavimo sąlygų Nr. 03-2-06-2/2009 pagrindu atsisakė išnuomoti didžiąją dalį UAB „Telerena“ užsakyme nurodytų atkarpų. UAB „Telerena“ 2009 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybą (toliau - ir Ryšių reguliavimo tarnyba, RRT) su prašymu išnagrinėti, ar TEO LT, AB pagrįstai atsisakė išnuomoti UAB „Telerena“ prašomus elektroninių ryšių infrastruktūros objektus. Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius 2009 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. IV-1019 patvirtino Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas komisijos (toliau - ir Ginčų komisija) 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. (46.26) GPS-21 (toliau - ir Sprendimas), kuriuo buvo nustatyta, kad TEO LT, AB nesilaikė Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 1V-562 patvirtintose Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklėse (toliau - ir Taisyklės) nustatytų reikalavimų, todėl nepagrįstai atsisakė išnuomoti 85 minėtose TEO LT, AB išduotose projektavimo sąlygose išvardintus RKK infrastruktūros objektus. Priimtu sprendimu Ginčų komisija įpareigojo TEO LT, AB išnuomoti tas RKK atkarpas, dėl kurių tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ buvo kilęs ginčas. Konkurencijos taryba 2009 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 1S-163 pagal pareiškėjo pateiktą skundą pradėjo Tyrimą dėl TEO LT, AB galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atsisakant išnuomoti RKK UAB „Telerena“. Konkurencijos taryba šiame nutarime nurodė, jog TEO LT, AB gali priimti savarankiškus sprendimus dėl ryšių kabelių kanalų nuomos, todėl jo veiksmai gali būti nagrinėjami KĮ atitikties prasme. Taip pat pažymėjo, kad naudojimosi RKK infrastruktūra sąlygos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme (toliau - ir ERĮ) bei Taisyklėse. Konkurencijos taryba darė išvadą, kad šiuos teisės aktus kompetentinga taikyti RRT, o atsižvelgiant į tai, kad toks specialus reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir užtikrina KĮ laikymąsi, nurodytos faktinės aplinkybės negali būti tiriamos KĮ pagrindu. Pareiškėjas nesutiko su tokiais atsakovo argumentais ir rėmėsi KĮ 1 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 1 dalimi. Pabrėžė, kad Konkurencijos tarybos kompetencija yra apibrėžta KĮ 19 straipsnyje. Rėmėsi ERĮ 14 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir nurodė, kad Konkurencijos taryba turi įstatymuose įtvirtintus įgaliojimus ir kompetenciją vykdyti konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje. Pagal ERĮ 6 straipsnio 1 dalį RRT reguliuoja elektroninių ryšių veiklą, įgyvendina ERĮ nuostatas bei prižiūri jo laikymąsi, o 14 straipsnio 1 dalis nurodo, kad RRT siekia, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių srityje egzistavimui ir plėtrai bei sąlygos, užkertančios kelią ūkio subjektams piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje. Tuo tarpu Konkurencijos tarybos veikla elektroninių ryšių srityje yra susijusi su į praeitį nukreipta (ex-post) konkurencijos kontrole, nubaudžiant ūkio subjektus už jau įvykdytus antikonkurencinius veiksmus. Iš Nutarimo akivaizdu, kad esminis šio ginčo elementas yra Konkurencijos tarybos ir RRT kompetencijos tiriant konkurencijos teisės pažeidimus atribojimas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. balandžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁸²²-538/2009 ir 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A ' -1309/2010). Pareiškėjas nesutiko su Konkurencijos tarybos išvada, kad jau vien nustatytas specialus RKK reguliavimas de facto užtikrina veiksmingą konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Tokia išvada yra iš esmės ydinga, nes pats reguliavimo egzistavimas tiek šioje, tiek ir kitose srityse jokiais atvejais pats savaime neužtikrina veiksmingos konkurencijos egzistavimo, nes kitaip ex-post poveikio priemonės apskritai prarastų savo prasme. Reguliavimo ir veiksmingos konkurencijos trūkumus RKK srityje iliustruoja ir pačios RRT atliktų infrastruktūros rinkos tyrimų rezultatai, taip pat papildomai siūloma keisti ir prieigos suteikimo bei elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisykles. Tai rodo, kad konkurencijos problemos RKK sektoriuje yra aktualios ir dabartiniu reguliavimu elektroninių ryšių srityje veiksmingos konkurencijos sąlygos nėra užtikrintos. Pabrėžė, jog Taisyklių 328 punktas nustato tam tikrus atskirus atvejus, kuriems esant elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas gali atsisakyti sudaryti sutartį dėl elektroninių ryšių infrastruktūros bendro naudojimo. Tačiau TEO LT, AB atsisakymą išnuomoti RKK UAB „Telerena“ motyvavo tuo, kad, remiantis vidinėmis bendrovės metodinėmis taisyklėmis, užimtumas kabeliuose yra didelis (daugiau nei 75 procentai), kabeliuose esanti erdvė yra nepakankama ir reikalinga TEO LT, AB reikmėms. Pažymėjo, kad atsisakymo pateikimo metu galiojanti Taisyklių 328 punkto redakcija apskritai nenumatė tokio atsisakymo sudaryti sutartį dėl elektroninių ryšių infrastruktūros bendro naudojimo pagrindo. įvertinęs šias aplinkybes bei kitų Taisyklių 328 punkte pateiktų pagrindų atsisakyti suteikti prieigą formuluotes, pareiškėjas darė išvadą, kad nustatytas reguliavimas nepašalina visų konkurencinės veiklos galimybių, o ūkio subjektas išlaiko galimybę elgtis antikonkurenciniu būdu savo nuožiūra ir diskrecija veikdamas santykiuose su kitais ūkio subjektais ir tokiais veiksmais galimai apribodamas ar iškraipydamas konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Tai patvirtina ir Konkurencijos tarybos išvados Tyrimo pradėjimo metu. Kaip nurodyta Konkurencijos tarybos 2009 m. spalio 15 d. nutarime Nr. 1S-163 „Dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams tyrimo pradėjimo“, „Atsižvelgiant į Ryšių reguliavimo tarnybos priimtus ankščiau išvardytus sprendimus (RRT raštai su išvadomis, RRT Ginčų komisijos sprendimas dėl RKK ir RRT direktoriaus įsakymas dėl RKK nuomos) ir TEO LT, AB priimamus sprendimus, konstatuotina, jog, nepaisant esančio specialiojo teisinio sureguliavimo, TEO LT, AB gali priimti savarankiškus sprendimus dėl ryšių kabelių kanalų nuomos, todėl jo veiksmai gali būti nagrinėjami K{ atitikties prasme“. Taip pat pažymėjo, kad nurodyta Konkurencijos tarybos išvada buvo priimta atsižvelgiant į tuo metu galiojusį specialų RKK reguliavimą bei visas kitas aplinkybes, kurios liko identiškos ir lygiai taip pat buvo vertinamos Nutarimo, kuriame buvo padaryta visiškai priešinga išvada, priėmimo metu. Toks kardinalus Konkurencijos tarybos pozicijos pasikeitimas neturi logiško paaiškinimo. Taigi Konkurencijos taryba neįrodė, kad specialus RKK reguliavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir užtikrina KĮ laikymąsi.

Pažymėjo, jog Ginčų komisijos Sprendimas yra priimtas pagal ERĮ 28 straipsnį bei RRT direktoriaus 2005 m. birželio 3 d. įsakyme Nr. 1V-539 „Dėl ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, sprendimo taisyklių patvirtinimo“ nustatytą procedūrą. Ši ginčo procedūra yra skirta privaloma išankstine ne teismo tvarka spręsti ginčus, kilusius tarp dviejų privačių subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, tačiau nėra skirta įvertinti antikonkurenciniais veiksmais daroma žalą vartotojams bei konkurencinei aplinkai atitinkamoje rinkoje. Kaip matyti iš Ginčų komisijos Sprendimo, jame, vertinant TEO LT, AB veiksmų atitikimą Taisyklių reikalavimams, yra apsiribojama formalaus pobūdžio reguliacinio pobūdžio elektroninių ryšių veiklą reglamentuojančių teisės aktų įvertinimu. Pažymėjo, kad Europos Komisija 2002 m. liepos 8 d. Rinkos tyrimo ir didelės įtakos nustatymo pagal Bendrijos elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistemą gairių (toliau - ir Gairės) 31 paragrafe nurodo, kad paralelinės procedūros dėl tų pačių rinkų yra įmanomos tiek pagal elektroninių ryšių, tiek pagal konkurencijos teisę, o konkurencijos institucijos turi teisę skirti papildomas poveikio priemones (tokias kaip baudos) šalia specifinių sektorinių priemonių. Taip yra tais atvejais, kai tokiais paraleliniais tyrimais yra siekiama skirtingų tikslų, t. y. kai elektroninių ryšių reguliavimo institucija nustato ex-ante, tam tikras į ateitį nukreiptas poveikio priemones (tokias kaip įvairūs įpareigojimai), tuo tarpu konkurencijos teisės priemonės yra nukreiptos į nubaudimą už draudžiamus susitarimus ar piktnaudžiaujantį elgesį, kuris apriboja ar iškraipo konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Pažymėjo, kad konkurencijos teisės normų taikymo elektroninių ryšių srityje galimybę yra patvirtinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2010 m. spalio 14 d. sprendime byloje C-280/08 Deutsche Telekom AG v Commission, kurio 92 paragrafe aiškiai nurodo, kad ES Sutartyje numatytos konkurencijos teisės taisyklės ex-post priemonių pagalba papildo teisinį ex-ante elektroninių ryšių sektoriaus reguliavimą. Pažymėjo, jog iš Ginčų komisijos Sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad jame yra konstatuojamas TEO LT, AB veiksmų neatitikimas elektroninių ryšių teisės aktų reikalavimams bei nustatytas į ateitį nukreiptas įpareigojimas išnuomoti UAB „Telerena“ visus projektavimo sąlygose nurodytus objektus, kuriuos TEO LT, AB nepagrįstai atsisakė išnuomoti. Tačiau Sprendime nėra įvertinama, kokią reikšmę šie TEO LT, AB veiksmai turėjo konkurencijos teisės požiūriu, kaip jie paveikė konkurencijos procesą bei kokia žala buvo sukelta vartotojams. RRT Ginčų komisija ir nesiekė įvertinti šių aspektų, nurodžiusi tik prielaidą, kad šie TEO LT, AB veiksmai galimai pažeidžia konkurencijos teisę, taip nurodydama, kad išsamų tyrimą dėl šių aplinkybių pagal KĮ turi teisę atlikti Konkurencijos taryba. Tuo tarpu kaip matyti iš Tyrimo metu atliktus veiksmus apibendrinančio Pranešimo, Konkurencijos tarybos Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimų skyriaus specialistai Tyrimo metu ne tik tyrė TEO LT, AB atliktų veiksmų atitikimą KĮ reikalavimams, tačiau ištyrė ir nustatė faktinį tokių veiksmų poveikį konkurencijai bei vartotojams. Kaip matyti iš Pranešimo teksto, jame akivaizdžiai konstatuojama, kad Tyrimo metu surinkti duomenys rodo, jog buvo padaryta žala 62 potencialiems UAB „Telerena“ klientams, kuriems buvo apribota teisė naudotis šio ūkio subjekto teikiamomis paslaugomis, taip pat Konkurencijos taryba gavo konkretaus fizinio asmens skundą dėl šių TEO LT, AB veiksmų neišnuomojant RKK UAB „Telerena“. Šios aplinkybės rodo, kad TEO LT, AB veiksmai pasireiškė ne tik UAB „Telerena“ teisėtų interesų pažeidimu, tačiau ir realia žala vartotojams. Tokių aplinkybių RRT Ginčų komisija nevertino ir netyrė, nes tai nėra Šios institucijos kompetencija. RRT Ginčų komisija Sprendime pasisakė dėl TEO LT, AB veiksmų atitikimo formaliems Taisyklių reikalavimams, tuo tarpu Tyrimo metu buvo vertinami visiškai kiti dalykai, t. y. TEO LT, AB veiksmų atitikimo konkurencijos teisei ir galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi klausimai. Elektroninių ryšių sektorių reguliuojančių teisės aktų formalus pažeidimas jokių būdu nereiškia automatiško konkurencijos teisės pažeidimo, ir atvirkščiai, šios aplinkybės turi būti aiškiai nustatytos ir įrodytos. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad Konkurencijos taryba vertindama Tyrimo rezultatus kartu atlieka RRT priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą. RRT ginčo tarp ūkio subjektų metu ištirtos aplinkybės gali būti vertinamos kaip neginčijami faktai Konkurencijos tarybos tyrime dėl galimo KĮ pažeidimo, ir Konkurencijos taryba gali remtis šiomis aplinkybėmis kaip nustatytais faktais, nevertindama šių faktų elektroninių ryšių srities reguliavimo prasme, tačiau vertindama, kaip šie faktai turi įtakos konstatuojant galimą ūkio subjekto piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ar kitokį konkurencijos teisės taisyklių pažeidimą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad skundžiamas Nutarimas yra priimtas pažeidžiant imperatyvias KĮ nuostatas. Konkurencijos taryba Nutarime tik įvertino jos ir RRT kompetencijos atribojimo klausimus, tačiau nevertino jokių faktinių TEO LT, AB veiksmų, jų pobūdžio, atitikties konkurencijos teisės reikalavimams. Tačiau rezoliucinėje Nutarimo dalyje Konkurencijos taryba nurodo, kad Tyrimas nutraukiamas vadovaujantis KĮ 30 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. tyrimas nutraukiamas, jei tyrimo metu paaiškėja, kad nėra teisės pažeidimo sudėties. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A³⁹-l 939/2008 ir pažymėjo, jog Konkurencijos tarybos priimtu nutarimu nutraukti tyrimą pagal KĮ 30 straipsnio 2 dalies 1 punktą įvertinama, kad tuo laikotarpiu atlikti veiksmai nesudaro pažeidimo sudėties. Būtent toks Konkurencijos tarybos atliekamas ūkio subjektų veiksmų įvertinimas ir šio įvertinimo sąlygotos išvados yra teisinis pagrindas nutraukti tyrimą. Tuo tarpu joks panašaus pobūdžio TEO LT, AB veiksmų jvertinimas nebuvo atliktas. Pažymėjo, kad K| 25 straipsnio 4 dalies 2 punktas numato specialų atsisakymo pradėti tyrimą pagrindą, t. y. tyrimą yra atsisakoma pradėti, kai tirti pareiškime nurodytus faktus Konkurencijos tarybai nepriklauso. Tuo tarpu KĮ 30 straipsnio 2 dalis nurodo du konkrečius ir specifinius pagrindus, kuriais remiantis jau pradėtas ir atliktas Konkurencijos tarybos tyrimas gali būti nutrauktas. Tarp šių jau atlikto tyrimo nutraukimo pagrindų nėra nurodyta pagrindo, kad atliktas tyrimas gali būti nutraukiamas konstatuojant, jog tirti pareiškime nurodytas aplinkybes Konkurencijos tarybai nepriklauso. Sistemiškai įvertinęs KĮ 25 straipsnio 4 dalį ir 30 straipsnio 2 dalį, pareiškėjas darė išvadą, kad KĮ nenumato galimybės nutraukti jau atliktą tyrimą remiantis tuo pagrindu, kad Konkurencijos tarybai tirti atitinkamus faktus nepriklauso. Nurodytos K{ nuostatos suponuoja išvadą, kad toks įvertinimas turi būti atliekamas dar prieš pradedant tyrimą, o paties tyrimo pradėjimas de facto reiškia, jog Konkurencijos taryba atliko šio atsisakymo pradėti tyrimą pagrindo įvertinimą ir nusprendė, kad tirti nurodytus faktus Konkurencijos tarybos kompetencijai priklauso. Toks Konkurencijos tarybos atliktas vertinimas yra akivaizdus ir nagrinėjamu atveju, nes 2009 m. spalio 15 d. Konkurencijos tarybos nutarime Nr. 1S-163, kuriuo buvo pradėtas Tyrimas, kaip tik ir konstatuojama, kad TEO LT, AB veiksmai gali būti nagrinėjami KĮ atitikties prasme. Konkurencijos tarybai pripažinus, kad konkrečių faktinių aplinkybių tyrimo klausimas priklauso jos kompetencijai, KĮ nenumato galimybės vėliau nuspręsti priešingai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 68-76) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Tyrimą Konkurencijos taryba nutraukė atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A -1309/2010 pateiktą išaiškinimą dėl Konkurencijos tarybos ir RRT kompetencijų atribojimo. Pabrėžė, kad Taisyklių 328 punktas numato, jog elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas privalo su infrastruktūros naudotoju sudaryti sutartį, išskyrus griežtai apibrėžtas išimtis. Atsižvelgusi į tai, Konkurencijos taryba konstatavo, jog šios teisinio reguliavimo priemonės skirtos, inter alia, veiksmingai konkurencijai užtikrinti. Taip pat įvertino tai, jog RRT įgyvendinus jai teisės aktais suteiktą kompetenciją užtikrinamas KĮ laikymasis. Konkurencijos taryba konstatavo, jog ji nėra kompetentinga nagrinėti TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ ginčą. Be to, šis ginčas jau buvo nagrinėtas Ginčų komisijos ir TEO LT, AB įpareigotas išnuomoti UAB „Telerena“ atitinkamas RKK atkarpas.

Dėl Konkurencijos tarybos ir RRT kompetencijos užtikrinant konkurenciją elektroninių ryšių srityje atsakovas rėmėsi KĮ 1 straipsnio 1 dalimi, ERĮ 1 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸⁵ -1309/2010 ir nurodė, kad abi institucijos savo veikloje siekia iŠ esmės tų pačių tikslų, tačiau naudodamos skirtingas priemones - RRT teisinio reglamentavimo priemonėmis siekia užtikrinti, kad didelę rinkos galią turintis ūkio subjektas turėtų kaip įmanoma mažiau galimybių iškraipyti ar sutrikdyti konkurenciją elektroninių ryšių sektoriuje, o Konkurencijos taryba kontroliuoja, ar dominuojantis ūkio subjektas nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi. Tačiau atkreipė dėmesį, kad lygiagretus ir ERĮ, ir KĮ taikymas tiems patiems faktiniams teisiniams santykiams būtų nesuderinamas su šių įstatymų tikslais ir juose įtvirtinto reguliavimo prigimtimi. Nurodė, kad RRT gali priimti teisės aktus ir įpareigoti infrastruktūros valdytoją suteikti prieigą visiems norintiems, tuo tarpu Konkurencijos taryba kontroliuoja, jog infrastruktūros valdytojas nepiktnaudžiautų dominuojančia padėtimi nepagrįstai atsisakydamas suteikti prieigą. Be to, tiek RRT, tiek Konkurencijos taryba gali taikyti atitinkamai ERĮ ir KĮ įtvirtintas sankcijas. Rėmėsi KĮ 2 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsniu ir nurodė, kad nei KĮ, nei ERĮ nenumato galimybės Konkurencijos tarybai taikyti ERĮ. Taigi Konkurencijos taryba elektroninių ryšių sektoriuje gali atlikti konkurencijos priežiūrą tik tokia apimti, kiek atitinkami santykiai patenka į KĮ reguliavimo sritį. Tuo tarpu jeigu atitinkami santykiai yra ERĮ reguliavimo dalykas, tokį klausimą nagrinėti turi pagal ERĮ įgaliota institucija, t. y. RRT. Manė, kad ginčas tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ dėl atsisakymo išnuomoti tam tikras RKK atkarpas yra būtent ERĮ ir taisyklių, o ne KĮ reglamentavimo dalykas.

Pažymėjo, kad prieigos prie RKK klausimus reglamentuojančios teisės aktų nuostatos nenumatė konkurencijos galimybės, kurią TEO LT. AB savo savarankiška veikla galėjo trikdyti. riboti ar iškraipyti, t. y. nenumatė TEO LT, AB galimybės savarankiškai apsispręsti dėl to, ar ir kam suteikti teise naudotis infrastruktūra, o numatė TEO LT, AB pareigą suteikti prieigą, išskyrus griežtai apibrėžtas išimtis dėl objektyvių aplinkybių. Tai patvirtina ir Taisyklių 328 punktas. Tai. kad TEO LT, AB atsisako suteikti prieigą nesilaikydamas Taisyklių reikalavimų, yra ne pareigos pagal KĮ. bet pareigų pagal specialiųjų teisės aktų reikalavimus, ERĮ ir jo pagrindu priimtų teisės aktų, laikymosi klausimas. Konkurencijos taryba tokiu atvejų nėra kompetentinga nagrinėti TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ ginčo, nes tai reikštų, kad Konkurencijos taryba turi nagrinėti TEO LT, AB veiksmų atitikties ERĮ ir Taisyklių reikalavimams klausimą. Tokių teisių Konkurencijos tarybai nenumato nei KĮ. nei ERĮ. Be to, tai, kad gali būti pažeisti kitų teisės aktų reikalavimai savaime nereiškia KĮ pažeidimo. Pažymėjo, jog RRT turi galimybę nustatyti priemones, reikalingas veiksmingai konkurencijai užtikrinti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas klaidingai teigia, jog Konkurencijos taryba Ginčų komisijos Sprendimą, kuriuo ji įpareigojo TEO LT, AB sudaryti su UAB „Telerena“ sutartį dėl atskirų RKK nuomos Šiaulių mieste, vertina kaip ERĮ numatytos RRT kompetencijos įgyvendinimą, užkertantį kelią Konkurencijos tarybai tirti šias aplinkybes KĮ pagrindu. Skundžiamame Nutarime, vertindama, ar RRT yra įgyvendinusi jai ERĮ numatytą kompetenciją RKK reguliavimo srityje užtikrinant veiksmingą konkurenciją. Konkurencijos taryba atsižvelgė į tai, kad Taisyklių 328 punkte įtvirtinamas baigtinis sąrašas, kada infrastruktūros valdytojui yra leidžiama atsisakyti leisti bendrai naudotis infrastruktūra, įskaitant RKK. Todėl Konkurencijos taryba įvertino, kad RRT iš esmės yra tiesiogiai sureguliavusi santykius tarp infrastruktūros valdytojų ir naudotojų. RRT Ginčų komisijos Sprendimas Nutarime nurodomas kaip papildoma aplinkybė, pagrindžianti, kad ginčas tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ ne tik turėjo būti, bet ir iš tikrųjų buvo nagrinėtas ERĮ ir Taisyklių pagrindu. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai Ginčų komisijos Sprendimą ir įpareigojimą išnuomoti UAB „Telerena“ projektavimo sąlygose nurodytas RKK atkarpas įvardija kaip ex ante reguliavimo priemonę, kuria siekiama užtikrinti konkurenciją elektroninių ryšių rinkoje, bei nurodo, kad Ginčų komisija neįvertina, kokį poveikį šie TEO LT, AB veiksmai turėjo konkurencijai bei vartotojams. Pažymėjo, kad ex ante reguliavimas, siekiant užtikrinti sąžiningą konkurenciją elektroninių ryšių srityje, sietinas ne su Ginčų komisijos Sprendimu, bet su Taisyklėmis, kuriose elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojui numatoma pareiga suteikti prieigą iš esmės visiems to prašantiems ūkio subjektams. Toks pakeitimas Taisyklėse įtvirtintas nuo 2005 m. gruodžio 8 d. Būtent šis įpareigojimas TEO LT, AB. kaip elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojui, suteikti prieigą infrastruktūros naudotojams, o ne Ginčų komisijos Sprendimas, iš tikrųjų rodo. kad RRT įgyvendino savo kompetenciją užtikrindama konkurenciją elektroninių ryšių srityje. Pareiškėjas taip pat klaidingai nurodė, kad Ginčų komisijos Sprendimas yra priimtas siekiant sureguliuoti dviejų ūkio subjektų privatų ginčą, tačiau nėra siekiama tų pačių kaip ir KĮ nustatytų platesnių sąžiningos konkurencijos užtikrinimo, viešojo intereso ir vartotojų apsaugos tikslų. ERĮ įgyvendina Europos Sąjungos teisės aktus, skirtus telekomunikacijų rinkos liberalizavimui. Nagrinėjamu atveju reikšminga yra Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. kovo 7 d. direktyva 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos Direktyva). Atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktų ir ERĮ tikslus, akivaizdu, kad specialiuoju teisiniu reguliavimu iš esmės siekiama užtikrinti vartotojų interesų apsaugą. Spręsdama ginčus tarp infrastruktūros valdytojų ir naudotojų, Ginčų komisija užtikrina, kad konkurencija nebūtų apribota ar iškraipyta dėl neleistinų infrastruktūros valdytojo veiksmų. Be to, pažeidusioms elektroninių ryšių sektoriuje taikomų teisės aktų reikalavimus įmonėms Ginčų komisija gali taikyti poveikio priemones - įpareigoti nutraukti pažeidžiančius veiksmus, skirti sankcijas. ERĮ 74 straipsnio 5 dalis taip pat numato, kad kartu su taikomomis ekonominėmis sankcijomis ūkio subjektas gali būti įpareigojamas atlyginti padarytą žalą. Taigi Ginčų komisija taikydama ERĮ ir Taisykles siekia užtikrinti konkurenciją elektroninių ryšių rinkoje bei vartotojų interesų apsaugą, užtikrinant jiems galimybę pasirinkti paslaugos teikėją, siūlantį geriausią kokybę mažiausia kaina. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į ERĮ ir Taisyklių 328 punktu siekiamus tikslus. Ta aplinkybė, jog Ginčų komisija nagrinėjamu atveju ekonominių sankcijų netaikė, nesudaro pagrindo teigti, kad žala vartotojams nebuvo įvertinta.

Atsakovas pažymėjo, jog nei pradedant tyrimą, nei pranešime apie atliktą tyrimą nurodyti motyvai savaime neįpareigoja Konkurencijos tarybos priimti vienokį arba kitokį galutinį sprendimą. Konkurencijos taryba galutinį sprendimą priima įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes, o tai, kad iš tikrųjų ginčą nagrinėti kompetentinga yra ne Konkurencijos taryba gali paaiškėti ir daug vėliau nei pradedant tyrimą dėl galimo KĮ pažeidimo.

Pabrėžė, jog aiškinti Kį nuostatas kompetentinga yra tik Konkurencijos taryba, todėl Ginčų komisijos teiginiai, susiję su galimu KĮ laikymu, neįpareigoja Konkurencijos tarybos priimti sprendimą dėl KĮ pažeidimo. Taip pat atkreipė dėmesį į 2010 m. lapkričio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktą išaiškinimą, jog sisteminė ERĮ ir KĮ nuostatų analizė patvirtina, jog bendrąja prasme konkretiems elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusiems teisiniams santykiams gali būti taikomos ir ERĮ, ir KĮ nuostatos. Bendrųjų konkurencijos teisės normų taikymo galimybę elektroninių ryšių sektoriuje patvirtina ir 2010 m. spalio 14 d. sprendimas Deutsche Telekom AG prieš Europos Komisiją ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁸²²-538/2009. Pabrėžė, kad gali būti situacijų, kada, pavyzdžiui, RRT dar apskritai neįgyvendino savo kompetencijos ERĮ pagrindu, dar netyrė atitinkamų rinkų ir, atitinkamai, nevertino, ar jose egzistuoja veiksminga konkurencija. Tokiu atveju Konkurencijos taryba neturėtų pagrindo konstatuoti, kad ji nekompetentinga atlikti atitinkamą tyrimą. Tačiau nagrinėjamu atveju RRT įgyvendino savo kompetenciją ERĮ pagrindu ir įtvirtino pareigą elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojui suteikti prieigą naudotojams. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba neturi pagrindo priimti sprendimo dėl KĮ pažeidimo.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas klaidingai nurodė, kad Konkurencijos taryba nevertino TEO LT, AB veiksmų, jų pobūdžio, o apsiribojo tik RRT ir Konkurencijos tarybos kompetencijų atribojimo klausimu. Nutarimo aprašomojoje dalyje pateikta faktinių tyrimo metu nustatytų aplinkybių analizė patvirtina, kad Konkurencijos taryba vertino TEO LT, AB elgesį, faktines bylos aplinkybes, teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad Konkurencijos taryba tyrimą gali nutraukti, kai nėra KĮ pažeidimo sudėties. Būtent tokia situacija susiklostė nagrinėjamu atveju, kadangi nagrinėjamu atveju iš tikrųjų yra sprendžiamas ne TEO LT, AB veiksmų atitikties KĮ reikalavimams, tačiau TEO LT, AB veiksmų atitikties ERĮ ir Taisyklių reikalavimams klausimas. Taigi nėra KĮ pažeidimo sudėties, o tai sudaro pagrindą nutraukti tyrimą KĮ 30 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Dėl objektyvių aplinkybių tai, kad nagrinėti ginčą yra ne Konkurencijos tarybos kompetencija, gali paaiškėti daug vėliau nei buvo pradėtas tyrimas. Nesant galimybės nutraukti tyrimą, kai paaiškėja, kad Konkurencijos taryba nėra kompetentinga, susidarytų situacija, kai Konkurencijos taryba bet kuriuo atveju turi priimti nepagrįstą sprendimą, kuris vėliau teismo gali būti panaikintas vien tuo pagrindu, kad spręsti ginčą Konkurencijos taryba neturėjo teisės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo TEO LT, AB atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. 1. 56-65) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, jog nors pareiškėjas skunde ir teigia, kad jo interesai yra pažeisti, tačiau nepateikia jokių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių būtent pareiškėjo, kaip subjekto, teisių ar interesų pažeidimą. Pareiškėjas taip pat nepateikia argumentų bei atitinkamų įrodymų, pagrindžiančių jo teisę atstovauti vartotojų interesus ar viešąjį interesą. Vien ta aplinkybė, kad Konkurencijos taryba nagrinėjo pareiškėjo skundą ir/ar informavo jį apie Nutarime suformuluotą sprendimą, savaime nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas yra laikytinas teisiškai suinteresuotu asmeniu. Pažymėjo, kad KĮ kreipimosi į Konkurencijos tarybą nesieja su tiesioginiu asmens teisių ar interesų pažeidimu. Konkurencijos tarybos tyrimą gali inicijuoti net ir tie asmenys, kurių teisės ar interesai pažeisti nebuvo, arba pati Konkurencijos taryba, savo iniciatyva. Skirtingai nuo administracinės pažeidimo tyrimo procedūros, kreipimasis į teismą yra siejamas su pažeistos subjektinės teisės gynimu. Dėl šios priežasties, į teismą besikreipiantis asmuo privalo pagrįsti savo teisinį suinteresuotumą. Pareiškėjo skundo turinys aiškiai patvirtina, jog jis veikia ne savo, bet UAB „Telerena“ interesais. Pareiškėjo teisinio suinteresuotumo nebuvimą bei veikimą UAB „Telerena“ interesais patvirtina ir tai, kad UAB „Telerena“ pats kreipėsi į RRT, prašydamas išnagrinėti tarp jo ir TEO LT, AB kilusį ginčą. Tai parodo, jog nepriklausomai nuo to, kaip jis būtų vertinamas, tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ kilęs ginčas, jis laikytinas dviejų ūkio subjektų ginču, kuris niekaip neįtakoja pareiškėjo teisių, pareigų ar interesų. Be to ir pats pareiškėjas ginčą tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ epizodiškai paminėjo ne 2009 m. vasario 24 d. skunde, bet vėliau, t. y. po skundo padavimo tarp Konkurencijos tarybos ir pareiškėjo vykusioje komunikacijoje. Pastaroji aplinkybė parodo, jog TEO LT, AB veiksmai neįtakoja pareiškėjo teisių ar interesų. Manė, kad pareiškėjas tariamą KĮ pažeidimą įžvelgia ten, kur savo teisių pažeidimo neįžvelgia neva nuo šio pažeidimo nukentėję asmenys. Nors procesinio atstovavimo institutas yra numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 49 straipsnyje, tačiau pareiškėjas nepateikia jokių atstovavimo teisę patvirtinančių įrodymų. Be to, skundo turinys suponuoja, jog kreipdamasi į teismą pareiškėjas užėmė ne procesinę atstovo (ABTĮ 49 str.), bet proceso šalies - pareiškėjo - padėtį. Todėl atsiranda pareiga nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas. Pažymėjo, jog viešojo intereso gynimas pagal ABTĮ yra galimas tik įstatymų numatytais atvejais, o pareiškėjo teisės teisme ginti viešąjį interesą remiantis ABTĮ neįtvirtina nei Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (toliau - ir Asociacijų įstatymas), nei kitas teisės aktas. Pareiškėjo teiginiai apie tariamą vartotojų interesų gynimą prieštarauja pareiškėjo, kaip juridinio asmens, organizaciniams dokumentams. Pareiškėjas yra organizacija, specialiai įsteigta atstovauti ne vartotojų, bet ūkio subjektų - kabelinių televizijų - interesus. Dėl šios priežasties tariamas vartotojų interesų atstovavimas yra teisiškai neįmanomas, t. y. nesuderinamas su pareiškėjo teisnumu. Pabrėžė, kad Asociacijų įstatymo 2 straipsnis numato, jog vienas iš asociacijos veiklos tikslų yra savo narių interesų atstovavimas, tačiau šis tikslas gali būti realizuojamas asociacijai veikiant ne savo vardu, bet kaip asociacijos narių, kurių interesai yra pažeisti, procesiniam atstovui. Be to, procesinis atstovavimas turi būti tinkamai įformintas, t. y. tais atvejais, kai asociacija veikia savo narių interesais, asociacijos nariai turėtų dalyvauti byloje pareiškėjais (procesiniu požiūriu), o asociacija galėtų būti tik procesinis jų atstovas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-393/2010). Šiuo atveju pareiškėjas veikia savo vardu, t. y. kaip proceso šalis. Atitinkamai, jis nepateikė jokių atstovavimo faktą ir teisę patvirtinančių įrodymų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Konkurencijos taryba teisėtai ir pagrįstai kvalifikavo tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ kilusią ginčo situaciją kaip patenkančią į reguliatoriaus, t. y. RRT kompetenciją. Tokią poziciją pagrindžia ginčo techninis pobūdis ir tai, jog prieigos prie RKK ir įvadų į paslaugų gavėjų objektus suteikimas yra reglamentuotas specialiomis teisės normomis, o RRT turi specialią kompetenciją tiek nagrinėti atitinkamus ginčus, tiek skirti sankcijas už atitinkamų teisės normų pažeidimą. Pranešime yra pagrįstai nurodoma, jog tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ yra kilęs ginčas dėl Pranešimo priede Nr. 1 nurodytų RKK ir paslaugų gavėjų buveines jungiančių įvadų naudojimo. Pranešimo III dalyje šie įvadai įvardinami „RKK atkarpomis“. Toliau yra teigiama, jog TEO LT, AB atsisakė išnuomoti šias atkarpas motyvuodamas vietos naujiems kabeliams nebuvimu (II atkarpų) bei TEO LT, AB plėtros planais ateinančiam 12 mėnesių laikotarpiui (74 atkarpos). Kartu Pranešime konstatuojama, jog šį ginčą jau yra nagrinėjusi RRT bei apibendrinamos RRT Ginčų komisijos išvados. Pranešime iš esmės yra apsiribojama RRT nagrinėto ginčo fabulos aprašymu bei remiamasi RRT kaip „techninės ekspertės“ išvadomis. Pačiame Pranešime Konkurencijos tarybos Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimo skyrius pripažino techninį tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ kilusio ginčo pobūdį.

Pažymėjo, kad 2010 m. lapkričio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁸ -1309/2010 teismo pozicija suprantama, kaip įtvirtinanti bendrą principą, jog ta pati konkurencijos problema neturėtų būti nagrinėjama/sprendžiama dviejų institucijų, taikant dvejus, iš esmės tų pačių tikslų siekiančius įstatymus. Jeigu atitinkami teisiniai santykiai yra reglamentuoti specialiomis teisės normomis taip, kad ūkio subjektas neturi diskrecijos nuo jų nukrypti, tokiu atveju ginčai dėl reguliuojamo ūkio subjekto veiksmų teisėtumo turi būti nagrinėjami kaip ginčai dėl atitikimo reguliacinėms normoms. Priešingu atveju, t. y. kai kiekvienas nukrypimas nuo specialaus reguliavimo yra traktuojamas ir kaip KĮ pažeidimas, specialus reguliavimas prarastų savo prasmę. Be to, tokiu atveju tas pats faktinis teisinis santykis būtų reglamentuotas dvejomis teisės normomis, nagrinėjamas dviejų institucijų, jam galėtų būti taikomos dvi sankcijos (jeigu būtų pripažintas pažeidimas). Pabrėžė, jog ERĮ 39 straipsnis numato, jog būtent RRT turi specialią kompetenciją reglamentuoti trečiųjų asmenų prieigos prie atitinkamam operatoriui priklausančios infrastruktūros teisės realizavimo tvarką. Tokia tvarka yra nustatyta Taisyklėse, kurios yra imperatyvios, t. y. TEO LT, AB neturi teisės nuo jų nukrypti. Taisyklių 328 punktas /tvirtina baigtinį sąrašą atvejų, kada infrastruktūros operatorius gali atsisakyti suteikti prieigą prie jam priklausančios infrastruktūros. Šios Taisyklės galiojo ir tuo metu, kai kilo ginčas tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“. Atitinkamai, bet koks atsisakymas suteikti prieigą nukrypstant nuo Taisyklių turi būti vertinamas atitikimo specialiam reguliavimui, o ne KĮ prasme. Už Taisyklių nesilaikymą ERĮ numato sankcijas. Pabrėžė, kad pats UAB „Telerena“, kurio teises bei interesus neva atstovauja pareiškėjas, kreipėsi ne į Konkurencijos tarybą, bet į RRT. Pastaroji aplinkybė parodo, kad ir kita ginčo šalis susidariusią situaciją traktavo kaip techninio pobūdžio reguliacini ginčą. Kaip pripažįsta pareiškėjas, tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ vykęs ginčas yra išspręstas RRT. Sankcijos už specialaus reguliavimo pažeidimus yra numatytos ERĮ 74 straipsnyje. RRT turi specialią diskreciją spręsti, ar konkrečios situacijos kontekste yra tikslinga taikyti poveikio priemonę, ar ne. Vien tai, kad ginčo tarp TEO ir UAB „Telerena“ kontekste RRT neįžvelgė poreikio taikyti sankcijas savaime nesuponuoja, jog sankciją privalo taikyti kita institucija. Tuo labiau, kad nei UAB „Telerena“, nei pareiškėjas nekvestionavo tokio RRT veikimo (arba neveikimo).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. I. 80-82) rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1309/2010 ir nurodė, kad šiuo metu galioja specialus RKK naudojimo teisinis reguliavimas (RKK naudojimą reguliuoja tiek ERĮ, tiek Taisyklės), taip pat RRT pagal jai ERĮ suteiktą kompetenciją atliko tam tikrus veiksmus, t. y. išnagrinėjo ginčą tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ dėl naudojimosi RKK. Pažymėjo, kad TEO LT, AB nustatyti nauji įpareigojimai apima ir prieigos suteikimą prie RKK sistemos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu (t. II, b. 1. 6-25) pareiškėjo Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundą tenkino iš dalies ir panaikino atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. birželio 2 d. nutarimą Nr. 1S-101 dalyje, kurioje tyrimas, pradėtas Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundo pagrindu, dalyje dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams nutrauktas nenustačius TEO LT, AB veiksmuose, susijusiuose su TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti ryšių kabelių kanalus, teisės pažeidimo sudėties, ir įpareigojo atsakovą Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą iš naujo įvertinti TEO LT, AB veiksmų, susijusių su TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti ryšių kabelių kanalus, atitiktį Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio reikalavimams, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog KĮ 24 straipsnis reglamentuoja iniciatyvos teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksnių tyrimą. KĮ 31 straipsnio 1 dalis numato, kad nagrinėjant bylą dėl KĮ 23 straipsnyje nurodytų pažeidimų, dalyvauja: 1) pareiškėjas (tyrimo iniciatorius); 2) asmuo, įtariamas pažeidęs KĮ (įtariamas pažeidėjas); 3) Konkurencijos tarybos sprendimu kiti ūkio subjektai, su kurių interesais tiesiogiai susijusi nagrinėjama byla; 4) viešojo administravimo subjektų atstovai jų prašymu; 5) Konkurencijos tarybos sprendimu ekspertai, specialistai bei kiti asmenys. KĮ 31 straipsnio 2 dalis numato, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio I dalies 1, 2 ir 3 punktuose, toliau šiame įstatyme vadinami proceso šalimis. KĮ 38 straipsnio I dalis nustato, kad ūkio subjektai, taip pat kiti asmenys, manantys, jog buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Konkurencijos tarybos nutarimus apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Konkurencijos tarybos nutarimus, priimtus pagal šio įstatymo 36 straipsnį, turi teisę skųsti proceso šalys. Teismas pažymėjo, jog ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos, kurių interesai dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nėra pažeisti, turi iniciatyvos teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą, yra bylų dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nagrinėjimo proceso šalimi (KĮ 31 str. 1 d. 1 p., 2 d.), turi teisę apskųsti Konkurencijos tarybos nutarimus, priimamus išnagrinėjus bylą, todėl aiškinant KĮ nuostatas dėl Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimo, galima teigti, kad jame implicitiškai yra įtvirtinta ir tyrimo iniciatoriaus, kurio interesai dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nėra pažeisti, teisė savo vardu apskųsti ir Konkurencijos tarybos nutarimus, kuriais atsisakoma pradėti tyrimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų arba tyrimas yra nutraukiamas, kadangi priešingas minėtų proceso normų aiškinimas (turi teisę apskųsti sprendimą, kuriuo ginčas išnagrinėjamas iš esmės, tačiau neturi teisės apskųsti sprendimų, kuriais atsisakoma pradėti tyrimą ar jis nutraukiamas) nėra logiškas.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵⁸-1309/2010 ir pabrėžė, kad Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo metu buvo nustatyta, jog TEO LT atsisakė išnuomoti didžiąją dalį UAB „Telerena“ 2009 m. kovo 19 d. užsakyme T-72 nurodytų RKK atkarpų. UAB „Telerena“ 2009 m. gegužės 25 d. kreipėsi į RRT su prašymu išnagrinėti, ar TEO LT pagrįstai atsisakė išnuomoti UAB „Telerena“ prašomus elektroninių ryšių infrastruktūros objektus. RRT direktorius 2009 m. rugsėjo 2 d. įsakymu patvirtino Ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas komisijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą, kuriuo buvo nustatyta, kad TEO LT nesilaikė Taisyklėse nustatytų reikalavimų, todėl nepagrįstai atsisakė išnuomoti 85 minėtose projektavimo sąlygose išvardintus ryšių kabelių kanalų infrastruktūros objektus, t. y. ginčas tarp minėtų asmenų kilo erdvės ryšių kabelių kanalų nuomos rinkoje. Bendrą elektroninių ryšių infrastruktūros, kurios dalimi pagal ERĮ 2 straipsnio 11 dalies nuostatas yra ir RKK, naudojimą, tame tarpe - santykius tarp RKK valdytojo ir RKK nuomininko, ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo tuo metu galiojusios redakcijos ERĮ 39 straipsnis ir Taisyklės, netekusios galios nuo 2011 m. spalio 21 d. ERĮ 39 straipsnio 1 dalis numatė, kad, jeigu viešųjų ryšių tinklų teikėjas negali įgyvendinti teisės įrengti reikalingą elektroninių ryšių infrastruktūrą arba jei tokios teisės įgyvendinimo išlaidos yra neproporcingai didelės, RRT gali pareikalauti, kad bet kuris elektroninių ryšių tinklų teikėjas ar kitas asmuo, valdantis tinkamą infrastruktūrą, nediskriminaciniais pagrindais leistų bendrai naudotis esama elektroninių ryšių infrastruktūra, taip pat kitais tinkamos paskirties vamzdynais, kabelių kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais, patalpomis ir kitokiais įrenginiais ar įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą, kai tai yra ekonomiškai tikslinga ir nereikia papildomų esminių darbų. Tokiu atveju RRT ERĮ 11 straipsnio 4 dalyje nurodytų taisyklių nustatyta tvarka, terminais ir sąlygomis konsultuojasi su suinteresuotais asmenimis. ERĮ 39 straipsnio 2 dalis numatė, kad naudojimosi elektroninių ryšių infrastruktūra, taip pat kitais tinkamos paskirties vamzdynais, kabelių kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais, patalpomis ir kitokiais įrenginiais ar elektroninių ryšių infrastruktūros statybos tvarka ir sąlygos nustatomos sutartimi. Asmuo, valdantis tinkamą infrastruktūrą, ERĮ nustatytais atvejais negali atsisakyti sudaryti su viešųjų ryšių tinklų teikėju tokią sutartį, reikalauti ją pakeisti, nutraukti, jei yra vykdomi sutartyje nustatyti įpareigojimai, taip pat ir motyvuodamas tuo, kad nėra elektroninių ryšių infrastruktūros valdymo teisėtumą patvirtinančių dokumentų. ERĮ 39 straipsnio 3 ir 4 dalys nustato, kad infrastruktūros naudotojas šalių susitarimu moka tinkamą užmokestį asmeniui, kurio infrastruktūra naudojasi, o RRT bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo tvarką ir sąlygas nustato elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklėse.

Pažymėjo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. TEO LT ir UAB „Telerena“ santykių dėl RKK atkarpų nuomos susiklostymo bei atsakovo atlikto tyrimo metu, galiojusios redakcijos Taisyklių IX skyriaus normos numatė: elektroninių ryšių infrastruktūra naudojimosi tvarka ir sąlygos nustatomos sutartimi (Taisyklių 327 p.); elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas negali atsisakyti sudaryti su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju sutartį, reikalauti ją pakeisti ar nutraukti, jei yra vykdomi sutartyje nustatyti įsipareigojimai ir (Taisyklių 328 p.): prašymas yra pagrįstas, t. y. elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojas negali įgyvendinti teisės įrengti reikalingą elektroninių ryšių infrastruktūrą arba jei tokios teisės įgyvendinimo išlaidos yra neproporcingai didelės; laikoma, kad ši sąlyga netenkintina, jei yra techniniais ir komerciniais aspektais pagrįstų alternatyvų naujų papildomų elektroninių ryšių linijų tiesimui ar įrengimui aparatūros bei įrenginių (Taisyklių 328.1. p.); tai yra ekonomiškai tikslinga ir nereikia papildomų esminių darbų; ši sąlyga netenkinama bet kuriuo iš šių atvejų (Taisyklių 328.2. p.): paklojus kabelius būtų pažeistos šios Taisyklės (Taisyklių 328.2.1. p.); nėra galimybės pakeisti senų ir nenaudojamų kabelių taip, kad atsirastų pakankamai vietos pakloti elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojo kabelius arba elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojas nesutinka jų pakeisti (Taisyklių 328.2.2. p.); elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo patvirtintuose elektroninių ryšių tinklų plėtros projektuose numatyta per artimiausius dvidešimt keturis mėnesius tiesti elektroninių ryšių linijas arba įrengti aparatūrą ir įrenginius, o elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojo įrengti aparatūra ir įrenginiai ar nutiestos elektroninių ryšių linijos trukdys įgyvendinti šiuos projektus; tai sukeltų nepriimtinus trukdžius anksčiau įrengtų aparatūros bei įrenginių veikimui (Taisyklių 328.2.4. p.); pažeistų anteninių bokštų ar stiebų technines eksploatavimo sąlygas, nustatytas statinio projekte (Taisyklių 328.2.5. p.); pagal Taisyklių 328' punktą apskaičiuota, kad elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo vamzdyje nėra pakankamai vietos pakloti elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojo ryšių kabelius (Taisyklių 328.2.6. p., įsigaliojęs nuo 2010 m. gegužės 26 d. (2010 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. IV-571 redakcija)); jei yra Taisyklių 328.1 ir 328.2 punktuose nurodytos sąlygos, elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas negali atsisakyti sudaryti sutarties su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju dėl bet kokių priežasčių, taip pat dėl įsipareigojimų užtikrinti elektroninių ryšių tinklo veiklą ypatingų situacijų atvejais, tinklo vientisumą bei duomenų saugumą (Taisyklių 329 p.); iki 2010 m. gegužės 26 d. galiojusi Taisyklių redakcija numatė, kad elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo atsisakymas sudaryti sutartį su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju turi būti motyvuotas, o argumentai pateikiami raštu prašymą pateikusiam elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojui ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos (Taisyklių 330 p.), o nuo 2010 m. gegužės 26 d. - kad Elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo atsisakymas sudaryti sutartį su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju turi būti motyvuotas, o argumentai pateikiami raštu prašymą pateikusiam elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojui ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Tuo atveju, jeigu elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas atsisako sudaryti sutartį su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju Taisyklių 328.2.6 punkte nurodytu pagrindu, jis prašymą pateikusiam elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojui turi nurodyti kiekviename vamzdyje įvertų ir (arba) numatytų verti ryšių kabelių išorinius skersmenis (Taisyklių 330. p. (2010 m. gegužės 21 d. įsakymo Nr. IV-571 redakcija)); jeigu tarp elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo ir elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojo kyla ginčų dėl teisės bendrai naudotis elektroninių ryšių infrastruktūra (sudaryti sutartį), šios teisės įgyvendinimo ar sutarties sąlygų (įskaitant bet kuriuos su sutartimi susijusius reikalavimus), suinteresuota šalis gali kreiptis į Tarnybą dėl ginčo nagrinėjimo (įskaitant prašymą pareikalauti leisti bendrai naudotis elektroninių ryšių infrastruktūra) pagal šių Taisyklių 356 punktą (Taisyklių 331 p.).

Teismas pažymėjo, jog, įvertinus bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo specialųjį teisinį reguliavimą, galima teigti, kad juo siekiama iš anksto užkirsti kelią tokiems ūkio subjektų veiksmams, kuriais būtų padaryti konkurencijos teisės pažeidimai, tačiau jis nepašalina konkurencinės veiklos galimybės ir savaime neužtikrina KĮ laikymąsi, ką jau iš dalies patvirtino ginčas, kilęs tarp TEO LT ir UAB „Telerena“, bei kas buvo nustatyta RRT tarnybos atlikto Didmeninės (fizinės) tinklo infrastruktūros prieigos (įskaitant iš dalies arba visiškai atsietą prieigą) fiksuotoje vietoje rinkos tyrimo 2011 m. birželio 16 d. ataskaita Nr. (43.4) LD-1087 (b. 1. 142-211) ir RRT direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1V-629 (toliau - ir Įsakymas) (b. 1. 132-137), kuriuo, be kita ko: konstatuota, kad atliktas tyrimas dėl konkurencijos veiksmingumo Atsietos prieigos rinkoje parodė, kad konkurencija šioje rinkoje nėra veiksminga (įsakymo 1.3 p.); TEO LT, AB teikiamos Atsietos prieigos paslaugos yra vertikaliai susijusios su prieigos prie ryšių kabelių kanalų sistemos (toliau - ir RKKS) paslauga, prieigos prie nenaudojamos fizinės šviesolaidinių linijų skaidulos paslauga ir mažmeninėmis plačiajuosčio ryšio ir (arba) balso paslaugomis, teikiamomis fiksuotoje vietoje ([sakymo 1.3.1.2 p.); įėjimo į Atsietos prieigos rinką barjerai yra aukšti (Įsakymo 1.3.1.3. p.); esami arba potencialūs TEO LT, AB teikiamos Atsietos prieigos paslaugos ir (arba) prieigos prie RKKS ir (arba) šviesolaidinių linijų skaidulos paslaugos gavėjai TEO LT, AB atžvilgiu derybinės galios neturi (Įsakymo 1.3.1.5. p.); potencialios konkurencijos Atsietos prieigos rinkoje nėra (Įsakymo 1.3.1.5. p.); TEO LT, AB neturi motyvų siūlyti prieigos prie RKKS ir šviesolaidinių linijų skaidulos paslaugų (ir susijusių priemonių), turi motyvų ir, nesant reguliavimo, galimybes nesuteikti prieigos prie RKKS ir šviesolaidinių linijų skaidulos paslaugų (ir susijusių priemonių) arba nutraukti šių paslaugų (ir susijusių priemonių) teikimą (Įsakymo 1.3.2.5. p.); TEO LT, AB turi motyvų ir, nesant reguliavimo, galimybes riboti informacijos teikimą apie prieigos prie RKKS ir šviesolaidinių linijų skaidulos paslaugas (ir susijusias priemones) (Įsakymo 1.3.2.6 p.); TEO LT, AB turi motyvų ir nesant reguliavimo galimybes taikyti skirtingas prieigos prie RKKS ir šviesolaidinių linijų skaidulos paslaugų (ir susijusių priemonių) kainas ir kitas šių paslaugų (ir susijusių priemonių) teikimo sąlygas sau ir kitam operatoriui (Įsakymo 1.3.2.7. p.); TEO LT, AB turi motyvų ir nesant reguliavimo galimybes taikyti per aukštas prieigos prie RKKS ir šviesolaidinių linijų skaidulos paslaugų (ir susijusių priemonių) kainas bei kontroliuoti kitas šių paslaugų (ir susijusių priemonių) teikimo sąlygas; TEO LT, AB pripažintas turinčiu didelę įtaką Atsietos prieigos rinkoje (Įsakymo 2 p.); TEO LT, AB nustatyti įpareigojimai, tame tarpe: įpareigojimas suteikti prieigą, nustatytas ERĮ 21 straipsnyje (be kita ko, TEO LT, AB privalo suteikti prieigą prie RKKS (ir susijusių priemonių) ir gali atisakyti tai padaryti tik tais atvejais, kai tai yra pagrįsta objektyviais kriterijais, įskaitant techninių priemonių nebuvimą arba būtinybę užtikrinti tinklo vientisumą, jei teisės aktai nenustato kitaip (Įsakymo 4-4.1.15 p.); nediskriminavimo įpareigojimą, nustatytą ERĮ 19 straipsnyje (Įsakymo 4.2 p.); skaidrumo įpareigojimą, nustatytą ERĮ 18 straipsnyje (Įsakymo 4.3 p.); kainų kontrolės ir sąnaudų apskaitos įpareigojimus, nustatytus ERĮ 23 straipsnyje (Įsakymo 4.4 p.); apskaitos atskyrimo įpareigojimą, nustatytą ERĮ 20 straipsnio 1 dalyje (Įsakymo 4.5. p.). Teismas pažymėjo, jog iki minėtų RRT tyrimo atlikimo ir 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1V-629 ERĮ 18, 19, 20 21 ir 23 numatytų įpareigojimų, t. y. ex ante įpareigojimų, tame tarpe - suteikti prieigą prie RKKS, nustatymo, nebuvo pagrindo taip pat teigti, kad RRT erdvės ryšių kabelių kanalų nuomos rinkoje defaclo įgyvendino savo kompetenciją užtikrinant veiksmingą konkurenciją ERĮ pagrindu, atitinkamai taip pat nebuvo pagrindo teigti, kad tyrimo metu nagrinėtos faktinės aplinkybės, susijusios su TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti RKK, negali būti tiriamos ir vertinamos KĮ pagrindu. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, jog ginčijamas Nutarimas dalyje, kurioje tyrimas dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties KĮ 9 straipsnio reikalavimams nutrauktas nenustačius TEO LT, AB veiksmuose, susijusiuose su jo ir UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti RKK atitikties, teisės pažeidimo sudėties, yra naikinamas, atsakovas įpareigojamas iš naujo įvertinti TEO LT, AB veiksmų, susijusių su jo ir UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti RKK, atitiktį KĮ 9 straipsnio reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde neteigia, o bylos nagrinėjimo metu nėra nustatyta, kad TEO LT, AB piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi UAB „Viginta“, UAB „Balticum TV“ ir UAB „Kabelinių ryšių tinklai“ atžvilgiu, todėl nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą Nutarimą šioje dalyje.

Pažymėjo, jog atsakovo atstovės teiginiai teismo posėdyje, kad Taisyklių nuostatos gali būti vertinamos kaip ex ante reguliavimas, nėra pagrįsti, o ginčijamo Nutarimo teiginiai, kad RRT turi galimybę skirti ekonomines sankcijas už Taisyklėse numatytų įpareigojimų nevykdymą, nėra reikšminti. Nors Taisyklių nuostatos objektyviai gali bei būtų taikomos ir santykiams tarp RKK valdytojo, turinčio didelę įtaką RKK erdvės nuomos rinkoje, ir RKK nuomininko dėl bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo, iki RKK valdytojas nėra pripažintas turinčiu didelę įtaką tokioje rinkoje, jam negali būti nustatomi ex ante įpareigojimai, atitinkamai - ekonominė sankcija tokiam ūkio subjektui gali būti skiriama už bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo reguliavimo, o ne konkurencijos teisės pažeidimą, t. y. savo esme kur kas menkesnį pažeidimą.

Teismas nurodė, jog nors bylos nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, kad ginčijamas Nutarimas priimtas pasibaigus nustatytam tyrimo terminui, tai savaime nėra pagrindas naikinti Nutarimą, taip pat pripažinti tyrimą negalimu. KĮ 25 straipsnio 6 dalis numato, kad Konkurencijos taryba turi baigti tyrimą ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo tyrimo pradžios. Konkurencijos taryba motyvuotu nutarimu kiekvieną kartą šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip 3 mėnesiams. Nagrinėjamoje byloje Konkurencijos tarybos 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarimu 3 mėnesiams pratęstas tyrimo terminas 2011 m. gegužės 6 d., kada buvo priimtas nutarimas tyrimą atnaujinti, jau buvo pasibaigęs, tačiau naujas tyrimo terminas nebuvo nustatytas, todėl ginčijamas Nutarimas, kuriuo tyrimas nutrauktas, 2011 m. birželio 2 d. priimtas jau pasibaigus tyrimo terminui. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad KĮ nenustato tyrimo termino pasibaigimo pasekmių, o sankcijų skyrimo terminai, nustatyti K| 40 straipsnio 3 dalyje, šiuo atveju nebūtų pažeisti, teismas nurodė, jog toks pažeidimas nėra esminis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors šiuo metu rinkoje, kurioje kilo ginčas tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ dėl atsisakymo išnuomoti RKK, RRT de facto įgyvendino savo kompetenciją užtikrinant veiksmingą konkurenciją ER{ pagrindu, t. y. atliko rinkos tyrimą ir nustatė ex ante įpareigojimus TEO LT, AB, tai nėra pagrindas pripažinti tyrimą negalimu. RRT direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymas Nr. 1V-629, kuriuo TEO LT, AB pripažintas turinčiu didelę įtaką Atsietos prieigos rinkoje ir jam nustatyti įpareigojimai, įsigaliojo 2011 m. spalio 31 d., todėl tai nepaneigia Konkurencijos tarybos teisės aplinkybes, susijusias su TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ santykiais, susiklosčiusiais dar iki RRT direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. 1V-629 įsigaliojimo, dėl atsisakymo išnuomoti RKK tirti KĮ pagrindu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu (t. II, b. I. 35-44) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundą atmesti ir Konkurencijos tarybos 2011 m. birželio 2 d. nutarimą 1S-101 palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsiliepimeįskundą. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išdėstytų kriterijų atribojant Konkurencijos tarybos ir RRT kompetenciją iš esmės nevertino. Remiasi Taisyklių 328 punktu ir pažymi, kad Taisyklėse įtvirtintos nuostatos įpareigoja bet kurį infrastruktūros, kuri reikalinga elektroninių ryšių paslaugoms teikti, valdytoją suteikti prieigą prie RKK ūkio subjektams, norintiems vykdyti elektroninių ryšių veiklą. Atsisakymas suteikti prieigą galimas tik Taisyklėse įvardintais atvejais, įvertinęs ERĮ ir Taisyklių nuostatas, jomis siekiamus tikslus, atsakovas daro išvadą, kad minėtos teisinio reguliavimo priemonės skirtos, inter alia, veiksmingai konkurencijai užtikrinti. Tokią išvadą patvirtina ir Taisyklių 329 punktas. RKK infrastruktūros valdytojas (nagrinėjamu atveju net nepriklausomai nuo to, ar jis būtų dominuojantis ūkio subjektas KĮ prasme) turi pareigą suteikti prieigą prie infrastruktūros, o atsisakymas gali būti pagrįstas tik atskirais ribotais ir Taisyklėse tiesiogiai nurodytais atvejais, nulemtais objektyvių priežasčių. Paaiškina, kad teismas klaidingai nurodo, jog iki RKK valdytojas nėra pripažintas turinčiu didelę įtaką rinkoje, jam negali būti nustatomi ex ante įpareigojimai, taigi iki tol galimas ir KĮ taikymas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra aišku, kodėl teismas Taisyklių taikymą sieja su RKK valdytojo pripažinimu didelę įtaką toje rinkoje turinčiu ūkio subjektu. Taisyklių nuostatos privalomos bet kuriam infrastruktūros valdytojui, o Taisyklėse įvardintos pareigos infrastruktūros valdytojui TEO LT, AB buvo taikomos nepriklausomai nuo to, ar jis buvo pripažintas didelę įtaką rinkoje turinčiu ūkio subjektu. Be to, ERĮ 39 straipsnis nesieja bendro infrastruktūros naudojimo ir susijusio reguliavimo su didelę įtaką turinčiu subjektu.

Pabrėžia, kad konkurencijos teisės prasme TEO LT, AB galimybės savarankiškai apsispręsti dėl savo elgesio rinkoje yra ribotos, t. y. TEO LT, AB negali apsispręsti, su kuo. kada ir kokiomis sąlygomis sudaryti sutarti dėl RKK naudojimo. Nesant galimybės savarankiškai priimti sprendimus dėl savo elgesio rinkoje, iš esmės negali būti nagrinėjamas TEO LT, AB veiksmų atitikties konkurencijos teisės reikalavimams klausimas, nes veiklos rinkoje sąlygas lemia ne savarankiškas apsisprendimas ir pasirinkimas, o galiojantis teisinis reguliavimas. Taisyklėse įtvirtintas teisinis reguliavimas taikomas nepriklausomai nuo to, ar infrastruktūros valdytojas yra dominuojantis atitinkamoje rinkoje ir ar infrastruktūra pripažintina esminiu ištekliu konkurencijos taisyklių taikymo tikslais. Tuo tarpu KĮ ūkio subjektui draudžia atsisakyti suteikti prieigą prie infrastruktūros tik tada. jei ūkio subjektas yra dominuojantis, infrastruktūra pripažintina esminiu ištekliu, o atsisakymas yra objektyviai nepagrįstas (nėra baigtinio tokių aplinkybių sąrašo). Pabrėžia, kad KĮ leidžia TEO LT, AB atsisakyti suteikti prieigą prie RKK, išskyrus, jei toks atsisakymas būtų objektyviai nepagristas ir dėl atsisakymo būtu ribojama ar iškreipiama konkurencija. Taigi TEO LT, AB negali piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi nepagrįstai atsisakydamas suteikti prieigą prie RKK. kadangi būtent Taisyklės numato griežtesnius TEO LT, AB elgesio suteikiant prieigą prie RKK ribojimus, tokiu būdu pašalinant ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi prielaidas.

Atsakovas pabrėžia, kad jis neginčija to, kad TEO LT. AB gali atsisakyti išnuomoti RKK kitais pagrindais nei įvardinti Taisyklėse, tačiau Konkurencijos taryba nesutinka, kad toks atsisakymas, nesilaikant Taisyklių reikalavimų, suponuoja KĮ taikymą. Lygiagretus ERĮ ir KĮ taikymas tiems patiems faktiniams teisiniams santykiams būtų nepagrįstas, nes tokiu atveju TEO LT, AB galėtų būti pripažintas atsakingu tiek pagal ERĮ, tiek pagal KĮ.

Nurodo, kad teismo išvados, jog Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo, kad tyrimo metu nagrinėtos faktinės aplinkybės, susijusios su TEO LT, AB ir UAB „Telerena'' santykiais dėl atsisakymo išnuomoti RKK, negali būti tiriamos ir vertinamos KĮ pagrindu, yra nemotyvuotos, nes teismas tik formaliai išdėstė ginčo teisiniams santykiams galiojusį teisinį reguliavimą, tačiau neatliko jokio vertinimo, ar esant tokiam teisiniam reguliavimui TEO LT, AB turėjo galimybes savarankiškai apsispręsti dėl savo elgesio rinkoje ir ar galėjo pažeisti KĮ reikalavimus. KĮ taikymo tikslais lemiamą reikšmę turi ne forma, o kiek ūkio subjekto elgesys yra varžomas ir kiek diskrecijos jis turi priimti savarankiškus spendimus dėl savo elgesio rinkoje. To pirmosios instancijos teismas nevertino. Pažymi, kad atlikusi konkurencijos veiksmingumo analizę RRT konstatavo, kad TEO LT, AB neturi motyvų siūlyti prieigos prie RKK ir. nesant reguliavimo, galimybes nesuteikti prieigos prie RKK (1.3.2.5. p.). Tačiau RRT nevertino, ar Taisyklės ir jose numatyti įpareigojimai infrastruktūros valdytojui suteikti prieigą prie RKK užtikrina konkurenciją. Iš RRT rinkos tyrimo ataskaitos matyti, kad RRT įvertino situaciją rinkoje pagal minėtus konkurencijos veiksmingumo vertinimo kriterijus ir konstatavo, kad TEO LT, AB, būdamas didžiausiu RKK valdytoju, turi pranašumą, o veikdamas mažmeninių elektroninių ryšių paslaugų teikimo rinkoje, turi motyvų nesuteikti prieigos prie RKK potencialiems konkurentams mažmeninių elektroninių ryšių paslaugų rinkoje. Todėl siekiant veiksmingesnės konkurencijos rinkoje yra poreikis priimti teisinio reguliavimo priemones. Įvertinus Rinkos ataskaitoje išdėstytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad RRT bendrai įvertino konkurencijos veiksmingumą pagal minėtus kriterijus, tačiau negalima daryti išvados, kad šis atliktas tyrimas bei jo pagrindu priimti įpareigojimai TEO LT, AB rodo, kad ginčas tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ galėjo būti nagrinėjamas ir KĮ pagrindu. Pabrėžia, kad teismas nemotyvavo, kodėl analogiška pareiga suteikti prieigą prie RKK. galiojusi TEO LT, AB pagal Taisyklių nuostatas, yra nepakankama konkurencijai užtikrinti ir negali būti laikoma RRT kompetencijos įgyvendinimu. Be to. tiek už Taisyklių nesilaikymą, tiek už 2011 m. birželio 16 d. įpareigojimo nesilaikymą yra taikoma analogiška atsakomybė pagal ERĮ 74 straipsnį. Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog nesilaikančiam Taisyklių ūkio subjektui sankcija gali būti skiriama už bendro elektroninių ryšių infrastruktūros reguliavimo, o ne už konkurencijos teisės pažeidimą, t. y. savo esme kur kas menkesnį pažeidimą. pripažintini nepagrįstais, nes vien sankcijų pobūdis ar dydis nėra kriterijus, kuriuo būtų galima nustatyti, kuri institucija yra kompetentinga nagrinėti konkretų ginčą.

Konkurencijos taryba nesutinka su teisino išvadomis, kad Nutarimas priimtas jau pasibaigus tyrimo terminui. Pabrėžia, kad 2004 m. gruodžio 16 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-139 patvirtinto Konkurencijos tarybos darbo reglamento (toliau - ir Darbo reglamentas) 64 punkte įtvirtinta, jog Konkurencijos taryba, gavusi proceso šalių nuomone dėl tyrimo išvadų, gali atnaujinti tyrimą dėl įstatymo pažeidimo. Nei KĮ, nei Darbo reglamentas nenumato termino, kuriam tyrimas gali būti atnaujinamas. Atsižvelgdama į tai, kad tyrimas atnaujinamas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios yra reikšmingos ir kurias Konkurencijos taryba turi įvertinti, tyrimo atnaujinimo atveju Konkurencijos taryba taiko analogiją su Kį 25 straipsnio 6 dalimi, kuri numato, kad Konkurencijos taryba tyrimą turi pabaigti ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo tyrimo pradžios. Mano, kad toks aiškinimas yra pagrįstas, nes tyrimo atnaujinimas reiškia naujų aplinkybių tyrimo pradžią. Tai, kad Konkurencijos tarybos nutarime, kuriuo priimtas sprendimas atnaujinti terminą, nebuvo eksplicitiškai nurodytas konkretus terminas, kuriam Konkurencijos taryba atnaujina tyrimą, savaime nereiškia, jog Konkurencijos taryba pažeidė tyrimo atlikimo terminus ar procedūras, įvardintas KĮ bei Darbo reglamente. Pažymi, kad baigus tyrimą prasideda kitas etapas - bylos nagrinėjimo procesas, kurį reglamentuoja KĮ V skyriaus penktasis skirsnis. Tai taip pat patvirtina, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog ir Konkurencijos tarybai priėmus sprendimą tyrimą baigti, tyrimo terminas tęsiasi. Net jeigu ir būtų galima sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad skundžiamas Nutarimas buvo priimtas pasibaigus tyrimo terminui, toks procedūrinis pažeidimas negali būti laikomas esminiu ir negali būti pagrindu naikinti Nutarimą.

Pažymi, kad, Konkurencijos tarybai priėmus sprendimą, tai de facto reikštų RRT Ginčų komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo peržiūrą. Šiuo atveju tiek RRT, tiek Konkurencijos taryba turėtų atlikti analogiškų veiksmų vertinimą, tačiau pagal skirtingas teisės normas. Pabrėžia, kad ERĮ bei Taisyklėse įtvirtinta ginčų tarp infrastruktūros valdytojo ir infrastruktūros naudotojo tvarka užtikrina pažeistų teisių gynimą, todėl nėra pagrindo tiems patiems teisiniams faktiniams santykiams taikyti ir KĮ. Pareiškėjas kreipdamasi į Konkurencijos tarybą iš esmės siekia ne UAB „Telerena“ teisių gynimo, bet TEO LT, AB nubaudimo.

Pareiškėjas Lietuvos kabelinės televizijos asociacija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. 1. 78-91) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą remiamasi argumentais, pateiktais skunde. Papildomai nurodoma, kad Konkurencijos tarybos atstovės teiginiai teismo posėdyje, jog Taisyklių nuostatos gali būti vertinamos kaip ex ante reguliavimas, nepagrįsti, o tokia Konkurencijos tarybos daroma išvada yra ne tik neteisinga, tačiau ir iš esmės ydinga, nes pats reguliavimo egzistavimas tiek šioje, tiek ir kitose srityse jokiais atvejais pats savaime neužtikrina veiksmingos konkurencijos egzistavimo, nes kitaip ex post poveikio priemonės apskritai prarastų savo prasmę. Tą akivaizdžiai įrodo ir RRT veiksmai RKK reguliavimo srityje. RRT direktorius 2011 m. birželio 16 d. priėmė įsakymą Nr. I V-629, kuriuo TEO LT, AB atžvilgiu inter alia buvo nustatyti nauji įpareigojimai, nustatantis įvairias prieigos prie RKK sistemos suteikimo sąlygas. Remiasi nurodyto įsakymo 1.3.2.5 - 1.3.2.8 punktais ir pabrėžia, kad RRT aiškiai konstatavo, kad prieigos prie RKK reguliavimas yra nepakankamas, todėl yra būtina TEO LT, AB, kaip didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčio subjekto, atžvilgiu nustatyti atitinkamus įpareigojimus, kurie yra išvardinti įsakymo Nr. I V-629 4 punkte, ir kurie apima įvairiausias prieigos prie RKK sistemos paslaugų suteikimo sąlygas, kurių nenumato jokie galiojantys elektroninių ryšių srities teisės aktai, juo labiau, kurios neegzistavo Konkurencijos tarybos nagrinėtų faktinių aplinkybių metu. Tai suponuoja išvadą, kad iki įsakymo Nr. 1 V-629 priėmimo galiojantis RKK reguliavimas nepašalino konkurencinės veiklos galimybių bei neužtikrino KĮ laikymosi. Nurodo, jog įsakyme Nr. IV-629 neegzistuojantis reguliavimas suteikė TEO LT, AB galimybes įvairiausiais būdais pažeisti kitų ūkio subjektų interesus, kas atitinkamais atvejais gali reikšti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi kaip konkurencijos teisės ir KĮ pažeidimą. Pažymi, kad atsisakymo pateikimo metu galiojanti Taisyklių 328 punkto redakcija nenumatė atsisakymo sudaryti sutartį dėl elektroninių ryšių infrastruktūros bendro naudojimo pagrindo. Atkreipia dėmesį, kad Ginčų komisijos Sprendime nėra įvertinama, kokią reikšmę TEO LT, AB veiksmai turėjo konkurencijos teisės požiūriu, kaip jie paveikė konkurencijos procesą bei kokia žala buvo sukelta vartotojams. Pabrėžia, kad RRT Ginčų komisija nesiekė įvertinti šių aspektų, nurodžiusi tik prielaidą, jog šie TEO LT, AB veiksmai galimai pažeidžia konkurencijos teisę.

Pareiškėjas nesutinka su apeliaciniame skunde dėstomais teiginiais, kad teismo išvados dėl Nutarimo nepagrįstumo yra nemotyvuotos ir teismas neatliko jokio vertinimo, ar esant tokiam teisiniam reguliavimui TEO LT, AB turėjo galimybes savarankiškai apsispręsti dėl savo elgesio rinkoje ir ar galėjo pažeisti KĮ reikalavimus. Pareiškėjas pastebi, kad Konkurencijos taryba, kvestionuodama teismo atlikta situacijos vertinimą bei to priimto sprendimo pagrįstumą, nepateikia iš esmės naujų argumentų, kurie nebūtų buvę atmesti teismo nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu. Pažymi, kad iš įsakymo Nr. IV-629 teksto, tiek ir teismo sprendime daromų analogiškų išvadų matyti, jog ištyrusi atitinkamą rinką RRT konstatavo, kad prieigos prie RKK srityje veiksmingą konkurenciją užtikrinantis specialusis teisinis reguliavimas neegzistuoja, atitinkamai TEO LT, AB turi tiek ekonominius motyvus, tiek ir galimybes nesuteikti prieigos prie RKK.

Pareiškėjas pažymi, kad atmestini Konkurencijos tarybos argumentai, jog RRT nevertino, ar Taisyklės ir jose numatytos sąlygos užtikrina konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Pabrėžia, kad nurodytoje Atsietos prieigos rinkos ataskaitoje Taisyklės yra ne kartą minimos kaip reglamentuojančios prieigos prie RKK klausimus, todėl tai suponuoja išvadą, kad formuluodama įsakymo Nr. IV-629 tekstą bei jame nustatytus įpareigojimus, RRT įvertino ir Taisyklių įtaką veiksmingos konkurencijos teikiant prieigą prie RKK užtikrinimo procese ir konstatavo, kad būtent Taisyklės ir neužtikrina pakankamo veiksmingos konkurencijos laipsnio, todėl nesant pakankamo reguliavimo būtina nustatyti konkrečius ex ante įpareigojimus TEO LT, AB atžvilgiu. Mano, kad tik RRT atlikus išsamų Atsietos prieigos rinkos tyrimą, pripažinus TEO LT, AB didelę galią turinčiu subjektu ir jo atžvilgiu nustačius konkrečius įpareigojimus, papildančius Taisyklėse nustatytą teisinį reguliavimą, galima teigti, kad RRT defacto įgyvendino savo kompetenciją užtikrinant veiksmingą konkurenciją ERĮ pagrindu.

Nurodo, kad K[ nereglamentuoja situacijos, koks turėtų būti taikomas tyrimo terminas tais atvejais, kai Konkurencijos taryba nusprendžia tyrimą atnaujinti. Pareiškėjas abejoja Konkurencijos tarybos dėstoma pozicija, kad tokiais atvejais pagal analogiją taikytinas KĮ 25 straipsnio 6 dalyje numatytas 5 mėnesių terminas. Pareiškėjo nuomone, net jei ir būtų galima šioje situacijoje taikyti KĮ 25 straipsnio 6 dalies analogiją, tai tik tyrimo atnaujinimą vertinant kaip tyrimo pratęsimą ir taikant 3 mėnesių terminą, nes net ir tais atvejais, kai pabaigus tyrimą paaiškėja naujos aplinkybės, tyrimo atnaujinimo prilyginimas tyrimo pradėjimui nėra pagrįstas, nes didžioji dalis jau nustatytų faktinių aplinkybių nesikeičia. Pareiškėjas pritaria teismo sprendime nurodomai pozicijai, kad nurodytas procedūrinis pažeidimas, jei jis ir būtų nustatytas, nėra esminis ABTJ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

Pareiškėjas nesutinka su Konkurencijos tarybos apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad, RRT Ginčų komisijai išnagrinėjus ginčą tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“, UAB „Telerena“ pažeistos teisės buvo apgintos ir Šie santykiai negali būti vertinami KĮ pagrindu.

Pareiškėjas pažymi, kad Konkurencijos taryba visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai jo interesus ir tikslus sutapatina su UAB „Telerena“ interesais. Pareiškėjas pabrėžia, jog jis skundą Konkurencijos tarybai pateikė dar 2009 m. pradžioje, turėdamas duomenų, kad TEO LT, AB veiksmai nesuteikiant prieigos prie RKK akivaizdžiai pažeidžia daugybės pareiškėjo narių (t. y., UAB „Telerena“, UAB „Viginta“, UAB „Balticum TV“, UAB „Kabelinių ryšių tinklai“) interesus. Kaip matyti iš atlikto Atsietos prieigos rinkos tyrimo ir ataskaitos, aplinkybę, kad nemaža dalis rinkos dalyvių susiduria su galimai antikonkurenciniu TEO LT, AB elgesiu pažymėjo ir RRT (žr. ataskaitos 3.3 skyrių), tai neabejotinai buvo ir viena iš įsakymu Nr. IV-629 TEO LT, AB atžvilgiu nustatytų papildomų įpareigojimų priėmimo priežasčių. Pareiškėjas, inicijuodamas tyrimą, Konkurencijos tarybai perdavė visus duomenis ir dokumentus, kuriuos jam surinko ir pateikė jo nariai, siekdamas, kad Konkurencijos taryba apgintų ne tik pareiškėjo narių ar kitų rinkos dalyvių interesus, tačiau kartu ir užtikrintų KĮ nustatytų tikslų įgyvendinimą. Nurodo, jog Konkurencijos taryba surinko pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad TEO LT, AB galimai piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi tik vieno ūkio subjekto - UAB „Telerena“ - atžvilgiu. Tačiau net ir Konkurencijos tarybai tyrimo apimtį susiaurinus iki TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ tarpusavio santykių, pareiškėjas nemato priežasčių, kodėl jis turėtų atsisakyti tų tikslų, kuriais vadovaudamasis jis inicijavo tyrimo pradėjimą. Pareiškėjas siekia apginti asociacijos narius nuo neteisėtų TEO LT, AB veiksmų bei nuo bet kokių, tiek esamų, tiek būsimų, konkurencijos teisės pažeidimų išnuomojant RKK, kartu vartotojams užtikrinant paslaugų teikėjo pasirinkimo laisve. Tuo tarpu RRT Ginčų komisijos Sprendimas yra priimtas pagal ERĮ 28 straipsnyje bei RRT direktoriaus 2005 m. birželio 3 d. įsakyme Nr. 1V-539 „Dėl ginčų tarp ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, sprendimo taisyklių patvirtinimo“ nustatytą procedūrą. Pažymi, kad ši ginčo procedūra yra skirta privaloma išankstine ne teismo tvarka spręsti ginčus, kilusius tarp dviejų privačių subjektų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo TEO LT, AB atsiliepimuįatsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. 1. 75-76) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundą atmesti ir Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. birželio 2 d. nutarimą Nr. 1S-101 palikti nepakeistą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad jis sutinka su apeliacinio skundo motyvais ir argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo TEO LT, AB apeliaciniu skundu (t. II, b. 1. 47-69) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizuoja iki individualaus teisės akto priėmimo ir po to galiojusio teisinio reglamentavimo turinio. Teismas akcentuoja tą aplinkybę, jog TEO LT, AB veikla priėmus 2011 m. birželio 16 d. RRT direktoriaus įsakymą Nr. 1 V-629 tapo sureguliuota individualiu teisės aktu, konkrečiai nepaaiškindamas, kas pasikeitė priėmus individualų teisės aktą. Dėl šios priežasties, TEO LT, AB daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas savo poziciją grindžia formaliu skirtumu tarp individualaus ir norminio teisės akto (reglamentavimo). TEO LT, AB įsitikinimu, tokia pozicija yra nepagrįsta, nes nėra nei vieno konkurencijos teisės precedento ar teisės akto, kuris suponuotų, jog ex ante reguliavimas negali būti nustatomas norminio pobūdžio teisės aktu. Diferencijavimas tarp norminio teisės akto Taisyklių ir individualiu teisės aktu - 2011 m. birželio 16 d. RRT direktoriaus įsakymu Nr. I V-629 - nustatyto reglamentavimo šios bylos kontekste yra nepagrįstas ir dėl to, kad individualiu teisės aktu nustatytas teisinis reglamentavimas, toje apimtyje, kuri yra susijusi su TEO LT, AB teise atsisakyti suteikti prieigą prie jam priklausančios infrastruktūros, yra iš esmės analogiškas Taisyklėse nustatytam reglamentavimui.

Pabrėžia, kad 2011 m. birželio 16 d. RRT direktoriaus įsakyme Nr. 1 V-629 TEO LT, AB teisė atsisakyti suteikti prieigą prie infrastruktūros yra reglamentuojama blanketinio pobūdžio norma. 2011 m. birželio 16 d. RRT direktoriaus įsakymas Nr. 1V-629 įtvirtina bendro pobūdžio draudimą TEO LT, AB nepagrįstai atsisakyti suteikti prieigą prie savo infrastruktūros. Tuo tarpu atsisakymo pagrindai, t. y. atvejai, kada atsisakymas laikomas pagrįstu, yra reglamentuoti norminiame teisės akte - Taisyklėse. TEO LT, AB atsisakius suteikti prieigą prie infrastruktūros individualaus teisės akto priėmimas galiojančio specialaus reglamentavimo kokybiškai nepakeitė. Pažymi, kad terminas „ex ante“ reguliavimas yra bendrinis konkurencijos teisėje taikomas terminas. Paprastai „ex ante“ reguliuojamomis sritimis laikomi tokie sektoriai kaip energetika, elektroniniai ryšiai, šilumos ūkis, pašto paslaugos, taip pat ex ante normomis reglamentuojama prieiga prie tokių infrastruktūros objektų, kaip uostai ir oro uostai, geležinkelis, įvairūs vamzdynai ir pan. Pirmosios instancijos teismo akcentuojama procedūra - rinkos tyrimas, didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčio ūkio subjekto nustatymas bei jam taikomų įpareigojimų individualaus teisės akto pagrindu nustatymas - yra būdinga tik elektroninių ryšių sektoriui. Tokią veiklos reguliavimo procedūra numato tik ERĮ. Kituose sektoriuose ex ante reguliavimas paprastai yra įgyvendinamas norminio pobūdžio teisės aktų pagrindu. Jeigu būtų pripažinta pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ex ante reguliavimu laikomas tik po atitinkamos rinkos tyrimo priimto individualaus teisės akto pagrindu nustatytas reguliavimas, tokiu atveju tektų pripažinti, jog vienintelis sektorius, kuriame yra įmanomas ex ante reguliavimas, yra elektroniniai ryšiai, kas akivaizdžiai prieštarauja faktinei ir teisinei realybei. Mano, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo jvertinti, kas yra ex ante reguliavimas bei tai, ar Taisyklės atitinka ex ante reguliavimui būdingus požymius. Pažymi, kad RRT direktoriaus 2005 m. gruodžio 8 d. įsakymo Nr. IV-1091 pagrindu Taisyklės buvo papildytos nauju skyriumi „Elektroninių ryšių infrastruktūros bendras naudojimas“. įsigaliojus 2005 m. gruodžio 8 d. įsakymui Nr. IV-1091, tiek TEO LT, AB pareiga suteikti prieigų prie savo infrastruktūros, tiek ir tie atvejai, kuriais TEO LT, AB turėjo teisę atsisakyti suteikti tokią prieigą, buvo detaliai reglamentuoti Taisyklėmis, t. y. Taisyklės įtvirtino į ateity (ex ante) orientuotą TEO LT, AB elgesio modelį, nuo kurio TEO LT, AB neturi teisės nukrypti.

Pažymi, kad Taisyklėse įtvirtinti prieigos prie elektroninių ryšių infrastruktūros principai yra perkelti iš konkurencijos teisės. Taisyklės ex ante prilygina TEO LT, AB valdomus RKK esminiam ištekliui ir nustato į ateitį orientuotus elgesio įpareigojimus, nes ERĮ 39 straipsnis nustato pareigą TEO LT, AB suteikti prieigą prie RKK nediskriminaciniais pagrindais. Šią pareigą detalizavo konkrečios Taisyklių IX skyriaus nuostatos. TEO LT, AB neturėjo teisės atsisakyti suteikti prieigą, išskyrus tuos atvejus, kai toks atsisakymas buvo objektyviai pateisinamas. Pažymi, kad baigtinį sąrašą atvejų, kada atsisakymas suteikti prieigą laikomas pateisinamu, numato Taisyklių 328 punktas. Taigi skirtingai nuo KĮ, ERĮ ir Taisyklės iš anksto (ex ante) reglamentavo tiek prieigos prie infrastruktūros sąlygas, tiek ir atsisakymo suteikti prieigą pagrindus.

Pabrėžia, kad Taisyklių priėmimo faktas patvirtina, jog ERĮ 39 straipsnyje įtvirtintų kompetenciją RRT ginčo tarp pareiškėjo ir UAB „Telerena“ atsiradimo momentui jau buvo realizavusi. Nors skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas daro prielaidą, jog net ir galiojant specialiajam reglamentavimui TEO LT, AB turėjo konkurencinės veiklos galimybes, pirmosios instancijos teismas nepaaiškina, kokias konkrečiai konkurencinės veiklos galimybes turėjo TEO LT, AB ir/arba, kaip teismas suprato tuo metu TEO LT, AB neva turėtą konkurencinės veiklos galimybę. Pabrėžia, jog Taisyklės įtvirtina TEO LT, AB pareigą suteikti prieigą prie savo infrastruktūros, t. y. TEO LT, AB neturi diskrecijos spręsti suteikti prieigą ar ne. Kadangi TEO LT, AB ginčas su UAB „Telerena“ yra kilęs dėl atsisakymo sudaryti sutartį, pastaroji aplinkybė yra esminė šiam ginčui. Ji parodo, jog TEO LT, AB neturėjo jokios diskrecijos pats spręsti dėl atsisakymo suteikti prieigą prie elektroninių ryšių infrastruktūros pagrindų. Tai reiškia, kad šioje dalyje TEO LT, AB veikla ex ante būdu buvo sureguliuota specialiomis teisės normomis, nepaliekant jokios diskrecijos ir/ar konkurencinės veiklos galimybių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad, jeigu ginčas tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ būtų nagrinėjamas vadovaujantis KĮ nuostatomis, Konkurencijos taryba iš esmės taikytų tuos pačius principus, kuriais rėmėsi RRT rengdama atitinkamas Taisyklių nuostatas. Taisyklės, įtvirtindamos iš anksto apibrėžtą ir baigtinį atsisakymo pagrindų sąrašą, susiaurina elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojų galimybes, t. y. jie negali remtis Taisyklėse nenumatytais pagrindais. Dėl šios priežasties, nėra pagrindo teigti, kad ginčo tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ kylimo metu galiojęs specialus reglamentavimas neužtikrino KĮ laikymosi.

Nurodo, jog nagrinėdama TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ ginčą Konkurencijos taryba turėtų nagrinėti tuos pačius faktus ir taikyti tuos pačius principus kaip ir RRT. Vienintelis skirtumas yra tai, kad KĮ nėra iš anksto apibrėžto esminių išteklių sąrašo ar baigtinio teisėtų atsisakymo suteikti prieigą prie infrastruktūros pagrindų sąrašo, kas reiškia, jog teoriškai Konkurencijos taryba galėtų konstatuoti, jog TEO LT, AB veiksmai nepažeidžia KĮ 9 straipsnio dėl to, kad, pavyzdžiui, TEO LT, AB priklausanti infrastruktūra nėra esminis išteklius. Tačiau jeigu Konkurencijos taryba konstatuotų KĮ pažeidimą, toks pažeidimas būtų konstatuotas identiškų faktinių santykių atžvilgiu, lyginant su tais santykiais, kuriems RRT pritaikė ERĮ. Pažymi, kad Pranešimo turinys suponuoja, kad Dominuojančių ūkio subjektų ir susijungimo skyrius realaus, savarankiško tyrimo neatliko. Pranešime įrodinėjant tiek ginčo objektu tapusių išteklių nepakeičiamumą, tiek tariamą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, yra iš esmės remiamasi RRT Ginčų komisijos Sprendimu bei 2010 m. liepos 15 d. RRT raštu. Pranešime RRT yra įvardijama kaip „ekspertinė institucija“ ir ta aplinkybė, jog RRT Ginčų komisija tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ vykusį ginčą išsprendė TEO LT. AB nenaudai, traktuojama kaip pakankama piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi įrodyti.

Pabrėžia, kad teismas nepaaiškina, kodėl iki minėtų RRT tyrimo atlikimo ir 2011 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1 V-629 ERĮ 18, 19, 20 21 ir 23 numatytų įpareigojimų, t. y. ex ante įpareigojimų, tame tarpe - suteikti prieiga prie RKKS, nustatymo, nebuvo pagrindo teigti, kad RRT erdvės ryšių kabelių kanalų nuomos rinkoje de facto įgyvendino savo kompetenciją užtikrinant veiksmingą konkurenciją ERĮ pagrindu. TEO LT, AB įsitikinimu, ginčo tarp jo ir UAB „Telerena“ faktas savaime nepagrindžia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ginčo kilimo metu galiojęs specialusis teisinis reguliavimas nepašalino konkurencinės veiklos galimybės ir savaime neužtikrino KĮ laikymosi.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesigilina, kokios paslaugos buvo tiriamos teismo minimame rinkos tyrimo kontekste ir kokiame kontekste RRT nagrinėjo prieigos prie RKK ypatumus. Remiasi 2011 m. birželio 16 d. rinkos tyrimo ataskaitos Nr. (43.4) LD-1087 (b. 1. 142-211)2.1 dalimi ir nurodo, kad šio ginčo kontekste esminę reikšmę sudaro tai, jog TEO LT, AB teisės atsisakyti suteikti prieigą prie RKK klausimas 2011 m. birželio 16 d. RRT direktoriaus įsakymu Nr. 1V-629 sprendžiamas lygiai taip pat. kaip jis buvo išspręstas Taisyklėse. Pažymi, įsakymo Nr. 1V-629 4.1.15 punktas konkrečiai nereglamentuoja, kas yra laikytina atsisakymą pagrindžiančiais „objektyviais kriterijais. Pabrėžia, kad su TEO LT. AB ir UAB „Telerena“ ginču susijusioje apimtyje specialusis reglamentavimas iš esmės nesikeitė. Naujose taisyklėse yra papildomai įrašytas dar vienas atsisakymo pagrindas - vietos vamzdyje trūkumas. Tačiau pats principas - jog infrastruktūros valdytojo teisė atsisakyti suteikti prieigą prie infrastruktūros yra ribojama nustatant baigtinį pagrindų sąrašą - išlaikytas. Mano, jog teismas nepagrįstai akcentavo teisės aktų pasikeitimą ir nesigilino į tai, ar formalus teisės aktų pasikeitimas turėjo įtakos ginčo tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ kontekste aktualiam specialiajam reglamentavimui, t. y. atsisakymo sudaryti sutartį reglamentavimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad nors teismas įpareigojo Konkurencijos tarybą iš naujo įvertinti jo veiksmų, susijusių su jo ir UAB „Telerena“ santykiais dėl atsisakymo išnuomoti ryšių kabelių kanalus, atitiktį KĮ 9 straipsnio reikalavimams, tačiau skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra aiški tokio įpareigojimo prasmė. Pareiškėjo skundas Konkurencijos tarybai buvo grindžiamas iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir UAB „Telerena“ skundas RRT. Pabrėžia, kad Konkurencijos tarybai vykdant ši įpareigojimą tektų vertinti tas aplinkybes, kurias jau vertino RRT. Pažymi, kad kilęs ginčas yra techninio pobūdžio pripažįstama ir Konkurencijos tarybos Pranešime.

Nurodo, jog tiek pareiškėjo skundo turinys, tiek ir teisme pateikta pareiškėjo pozicija suponuoja, kad pareiškėjas iš esmės siekia atstovauti UAB „Telerena“ interesus. Tokios išvados neneigė ir pirmosios instancijos teismas. Pažymi, kad Konkurencijos tarybai nagrinėjant bylą iš esmės, UAB „Telerena“ būtų galėjęs pats atstovauti savo interesus Konkurencijos taryboje. Tuo tarpu pareiškėjas galėtų būti proceso šalimi tik toje ginčo dalyje, kuri nėra susijusi su TEO LT. AB ir UAB „Telerena“ santykiais. Mano, kad byloje pareiškėjas atstovauja UAB „Telerena“ interesus neturėdamas tam jokio įgaliojimo. Be to, kad nėra aišku, kam pareiškėjas atstovauja šioje byloje, nėra aišku ir tai, ko konkrečiai pareiškėjas siekia inicijuodamas šį procesą. Ginčas tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ buvo išspręstas UAB „Telerena“ naudai. Mano, kad teismas nepagrįstai teisės kreiptis į Konkurencijos tarybą reglamentavimą prilygino teisiniam suinteresuotumui ABT| prasme.

Pareiškėjas Lietuvos kabelinės televizijos asociacija atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB apeliacinį skundą (t. II. b. I. 78-91) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad bendrąja prasme konkretiems elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusiems teisiniams santykiams gali būti taikomos ir ERĮ ir KĮ nuostatos. Pareiškėjas pabrėžia, kad pagrįstai tiek teismas, tiek RRT konstatavo, jog egzistuojantis teisinis reguliavimas buvo nepakankamas ir nepašalinantis konkurencinės veiklos galimybių, dėl ko TEO LT, AB atžvilgiu ir buvo nustatyti papildomi įpareigojimai. Nurodo, jog iš Ginčų komisijos Sprendimo matyti, kad, vertinant TEO LT, AB veiksmų atitikimą Taisyklių reikalavimams, yra apsiribojama formalaus pobūdžio reguliacinio pobūdžio elektroninių ryšių veiklą reglamentuojančių teisės aktų įvertinimu. Tačiau Ginčų komisijos Sprendime nėra vertinami ir tiriami tokiais veiksmais padarytos žalos vartotojams bei žalos konkurentams klausimai.

Nurodo, jog TEO LT, AB veiksmai pasireiškė ne tik UAB „Telerena“ teisėtų interesų pažeidimu, tačiau ir realia žala vartotojams. Tokių aplinkybių RRT Ginčų komisija nevertino ir netyrė, nes tai nėra šios institucijos kompetencija. Pažymi, jog nėra pagrindo teigti, kad Konkurencijos taryba vertindama tyrimo rezultatus, kartu atlieka RRT priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą. RRT ginčo tarp ūkio subjektų metu ištirtos aplinkybės gali būti vertinamos kaip neginčijami faktai Konkurencijos tarybos tyrime dėl galimo KĮ pažeidimo, ir Konkurencijos taryba gali remtis šiomis aplinkybėmis kaip nustatytais faktais, nevertindama šių faktų elektroninių ryšių srities reguliavimo prasme, tačiau vertindama, kaip šie faktai turi įtakos konstatuojant galimą ūkio subjekto piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ar kitokį konkurencijos teisės taisyklių pažeidimą.

Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamų faktinių aplinkybių metu galiojęs specialusis reguliavimas nepašalino konkurencinės veiklos galimybių ir neužtikrino K[ laikymosi, ką patvirtina RRT atliktas tyrimas. Nors TEO LT, AB apeliaciniame skunde bando įrodyti, kad RRT atlikus Atsietos prieigos rinkos tyrimą ir nustačius naujus įpareigojimus TEO LT, AB atžvilgiu, specialusis reglamentavimas iš esmės nesikeitė bei įtakos TEO LT, AB konkurencinės veiklos galimybėms ar KĮ laikymosi užtikrinimui neturėjo, tačiau TEO LT, AB nepaaiškina, reiškia įsakymo Nr. 1V-629 1.3.2.5 - 1.3.2.8 punktuose nurodomi potencialūs TEO LT, AB antikonkurenciniai veiksmai bei kam TEO LT, AB atžvilgiu nustatyti papildomus įpareigojimus, taip pat susijusius su prieigos prie RKK sistemų suteikimu.

Pareiškėjas nesutinka su TEO LT, AB argumentais, kad ginčas tarp TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ yra išimtinai techninio pobūdžio ir RRT praktiškai išsprendė kilusią konkurencijos problemą. Pabrėžia, jog ginčo metu tiek Konkurencijos taryba, tiek RRT manė, kad šis ginčas turi būti nagrinėjamas Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu, vertinant galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi klausimą. Tai įrodo tiek Konkurencijos tarybos 2009 m. spalio 15 d. nutarime Nr. 1S-163, kuriuo buvo pradėtas tyrimas dėl TEO LT, AB veiksmų, nurodyta formuluotė, kad nepaisant esančio specialiojo teisinio sureguliavimo TEO LT, AB gali priimti savarankiškus sprendimus dėl ryšių kabelių kanalų nuomos, todėl jo veiksmai gali būti nagrinėjami K[ atitikties prasme, tiek ir RRT Ginčų komisijos Sprendime pateikiama išvada, kad toks TEO LT, AB elgesys, komisijos nuomone, turi piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių. Tik žymiai vėliau Konkurencijos taryba pakeitė savo nuomone šiuo klausimu.

Pareiškėjas nepritaria TEO LT, AB teiginiams, kad nėra aiški teismo sprendime nustatyto įpareigojimo Konkurencijos tarybai iš naujo įvertinti TEO LT, AB veiksmus esmė. Taip teigdamas TEO LT, AB visiškai neatsižvelgia į teismo sprendime daromą skirtumą tarp bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo reguliavimo pažeidimo ir konkurencijos teisės pažeidimo. Bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo reguliavimo pažeidimas savo esme yra kur kas menkesnis pažeidimas nei konkurencijos teisės pažeidimas, nes jis reiškia formalų konstatavimą dėl subjekto veiksmų neatitikimo nustatytoms Taisyklėms, visiškai nevertinant, ar šie veiksmai sukėlė žalą vartotojams, jei taip - kokios apimties buvo ši žala, taip pat ar buvo sukelta reali žala konkurentams, jei taip - kaip ji pasireiškė ir kaip šios aplinkybės įtakojo konkurencinį procesą atitinkamoje rinkoje, ir pan.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad TEO LT, AB nepagrįstai jo interesus sutapatina su UAB „Telerena“ interesais. Pareiškėjas tyrimą Konkurencijos taryboje inicijavo siekdamas apginti asociacijos narių interesus, turėdamas duomenų, kad TEO LT, AB, išnuomodamas RKK kanalus, dažnai elgiasi pažeisdamas prašymus pateikusių subjektų interesus, delsia išduoti projektavimo sąlygas, vilkina derinimo procesą, tam tikrais atvejais nepagrįstai atsisako išnuomoti RKK kanalus ir pan. Panašias problemas, su kuriomis susiduria rinkos dalyviai, nurodė ir RRT Atsietos prieigos rinkos ataskaitoje (ataskaitos 3.3 skyrius). Konkurencijos tarybai tyrimą susiaurinus iki TEO LT, AB ir UAB „Telerena“ tarpusavio santykių, pareiškėjo tikslai, kurių jis siekė inicijuodamas tyrimą Konkurencijos taryboje, nepasikeitė.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimui trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB apeliacinį skundą (t. II, b. I. 92-95) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundą atmesti ir Konkurencijos tarybos 2011 m. birželio 2 d. nutarimą 1 S-101 palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog atsakovas pritaria apeliacinio skundo argumentams. Atsakovas pabrėžia, jog TEO LT, AB teisingai pažymi, kad jo teisės atsisakyti suteikti prieigą prie RKK klausimas RRT direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymu sprendžiamas lygiai taip, kaip jis buvo išspręstas Taisyklėse. Teisinis reguliavimas iš esmės nepasikeitė ir yra analogiškas ginčo laikotarpiu galiojusiam teisiniam reguliavimui. Todėl specialaus reglamentavimo pasikeitimai, kuriuos nulėmė RRT atliktas rinkos tyrimas bei 2011 m. birželio 16 d. priimti įpareigojimai, įtakos TEO LT, AB konkurencinėms galimybėms ar KĮ laikymosi užtikrinimui neturėjo, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir išvadų nepagrindę.

Konkurencijos taryba neginčija to, kad TEO LT, AB gali atsisakyti suteikti prieigą prie RKK pagrindais, kurie nenumatyti Taisyklėse, tačiau nesutinka, kad tai suponuoja KĮ taikymą. Tokiu atveju TEO LT, AB elgesys turi būti nagrinėjamas atitikties ERĮ ir Taisyklių reikalavimams atžvilgiu, ką daryti įgaliota yra tik RRT ir ką patvirtina faktinės bylos aplinkybės - RRT kilusį ginčą išnagrinėjo ir priėmė atitinkamą sprendimą. Kaip teisingai nurodo TEO LT, AB, vykdydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, Konkurencijos taryba turėtų vertinti tuos pačius faktus ir taikyti tuos pačius principus, kokius taikė RRT, kas iš esmės reikštų ERĮ ir KĮ taikymą tiems patiems teisiniams faktiniams santykiams.

Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į apeliacinius skundus (t. II, b. I. 97-98) nurodo, jog palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą, ir prašo teismo priimti sprendimą jo nuožiūra.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 1S-101 „Dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 str. reikalavimams tyrimo nutraukimo“, kuriuo atsakovas nusprendė nutraukti tyrimą dėl TEO LT, AB veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio nuostatoms, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo Konkurencijos tarybos pareigos iš esmės įvertinti byloje aptariamo tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes dėl galimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio pažeidimo.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl joje nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas kyla dėl teisės, taikytinos byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, aiškinimo ir taikymo šioms aplinkybėms. Byloje iš esmės kyla klausimas dėl konkurencijos teisės nuostatų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme (bylai reikšminga 2011 m. gegužės 3 d. įstatymo redakcija), ir elektroninių ryšių sektoriuje taikytinų teisės nuostatų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme (bylai reikšminga 2009 m. kovo 15 d. įstatymo redakcija) ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose, aiškinimo ir taikymo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Konkrečiai, kyla klausimas, ar Konkurencijos taryba Nutarime pagrįstai konstatavo, kad RRT Nutarimo priėmimo metu jau buvo įgyvendinusi savo kompetenciją, todėl Konkurencijos taryba neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo tęsti pradėtą tyrimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (žr., pvz., 2009 m. balandžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸²²-538/2009; 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1309/2010), spręsdamas klausimą dėl ERĮ ir Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo, yra nurodęs, jog ERĮ, be kita ko, siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją, ERĮ nuostatos, kiek tai susiję su specifinių ex ante reguliavimo priemonių taikymo elektroninių ryšių sektoriuje galimybe, iš esmės yra pagrįstos bendraisiais konkurencijos teisės principais. Minėtoje LVAT praktikoje taip pat pažymėta, kad bendrąja prasme konkretiems elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusiems teisiniams santykiams gali būti taikomos ir ERĮ, ir Konkurencijos įstatymo nuostatos. Todėl atribojant Konkurencijos tarybos ir RRT kompetenciją elektroninių ryšių sektoriuje ir vertinant, ar konkrečiu atveju Konkurencijos taryba turi kompetenciją veikti, turi būti įvertinta, ar specialus teisinis reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir ar jis užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi, taip pat nustatyta, ar apskritai, ir, jei taip, tai kokių priemonių ERĮ pagrindu konkrečioje atitinkamoje rinkoje ėmėsi RRT.

Taigi apibendrinant minėtą LVAT praktiką teigtina, kad sprendžiant klausimą, ar Konkurencijos taryba konkrečiu atveju kompetentinga nagrinėti ūkio subjekto elgesio atitikties Konkurencijos Įstatymo 9 straipsnio nuostatoms klausimą, turi būti įvertinta, ar specialusis teisinis reguliavimas įtvirtina teisinį pagrindą RRT imtis tam tikrų reguliavimo priemonių; ar RRT faktiškai yra įgyvendinusi savo kompetenciją, jei taip - kokiu būdu; ar specialusis reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi.

Kartu atkreiptinas dėmesys, jog skiriasi bylos Nr. A⁸³⁸-1309/2010 ir šios bylos faktinės aplinkybės. Byloje Nr. A⁸⁵⁸-1309/2010 buvo vertinta situacija, kuomet didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiam ūkio subjektui ERĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų pagrindu bylai reikšmingu metu RRT, atlikusi rinkos tyrimo procedūrą, buvo nustačiusi tam tikrus individualius ex ante įpareigojimus, RRT Ginčų komisija taip pat buvo išsprendusi ginčą tarp didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčio subjekto ir kito ūkio subjekto dėl klausimų, kurie pateko į didelę įtaką atitinkamoje rinkoje turinčiam ūkio subjektui nustatytų individualių ex ante įpareigojimų apimtį. Tuo tarpu šioje byloje Nutarimo priėmimo metu RRT individualių ex ante priemonių dėl RKK TEO LT, AB atžvilgiu nebuvo priėmusi, tačiau jo priėmimo metu galiojo RRT priimtos Taisyklės, o RRT Ginčų komisijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu buvo išspręstas ginčas tarp UAB „Telerena“ ir TEO LT, AB dėl prieigos prie byloje aptariamų RKK. Taigi pagrindinis šioje byloje kylantis klausimas yra tas, ar RRT priimtos Taisyklės ir RRT Ginčų komisijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas leidžia teigti, jog pirmiau minėtos sąlygos yra tenkinamos.

Kaip matyti iš ginčijamo Nutarimo, Konkurencijos taryba pradėtą tyrimą nutraukė įvertinusi tai, kad RRT šioje byloje vertinamu atveju jau buvo įgyvendinusi kompetenciją ERĮ pagrindu, tai yra priėmusi Taisykles, kurios, be kita ko, išsamiai reglamentuoja elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo pareigą suteikti prieigą naudotojui prie RKK. Be to, RRT Ginčų komisijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu buvo išspręstas ginčas tarp UAB „Telerena“ ir TEO LT, AB dėl prieigos prie byloje aptariamų RKK.

Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas atsakovo nutarimą, konstatavo, jog bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo specialusis teisinis reguliavimas byloje vertinamu atveju savaime neužtikrina Konkurencijos įstatymo laikymosi, Taisyklės negali būti vertinamos kaip ex ante reguliavimas, o iki RRT direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. 1V-629 priėmimo, kuriuo, be kita ko, TEO LT, AB buvo nustatytas individualus ex ante įpareigojimas suteikti prieigą prie RKKS, nebuvo pagrindo teigti, jog RRT buvo faktiškai įgyvendinusi savo kompetenciją ERĮ pagrindu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad ERĮ 39 straipsnyje nurodyta, jog:

„1. Jeigu viešųjų ryšių tinklų teikėjas negali įgyvendinti teisės įrengti reikalingą elektroninių ryšių infrastruktūrą arba jei tokios teisės įgyvendinimo išlaidos yra neproporcingai didelės, Ryšių reguliavimo tarnyba gali pareikalauti, kad bet kuris elektroninių ryšių tinklų teikėjas ar kitas asmuo, valdantis tinkamą infrastruktūrą, nediskriminaciniais pagrindais leistų bendrai naudotis esama elektroninių ryšių infrastruktūra, taip pat kitais tinkamos paskirties vamzdynais, kabelių kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais, patalpomis ir kitokiais įrenginiais ar įrengti elektroninių ryšių infrastruktūrą, kai tai yra ekonomiškai tikslinga ir nereikia papildomų esminių darbų. Tokiu atveju Ryšių reguliavimo tarnyba šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nurodytų taisyklių nustatyta tvarka, terminais ir sąlygomis konsultuojasi su suinteresuotais asmenimis; 2. Naudojimosi elektroninių ryšių infrastruktūra, taip pat kitais tinkamos paskirties vamzdynais, kabelių kanalais, kolektoriais, bokštais, stiebais, patalpomis ir kitokiais įrenginiais ar elektroninių ryšių infrastruktūros statybos tvarka ir sąlygos nustatomos sutartimi. Asmuo, valdantis tinkamą infrastruktūrą, šio [statymo nustatytais atvejais negali atsisakyti sudaryti su viešųjų ryšių tinklų teikėju tokią sutartį, reikalauti ją pakeisti, nutraukti, jei yra vykdomi sutartyje nustatyti įpareigojimai, taip pat ir motyvuodamas tuo, kad nėra elektroninių ryšių infrastruktūros valdymo teisėtumą patvirtinančių dokumentų; <...> 4. Ryšių reguliavimo tarnyba bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo tvarką ir sąlygas nustato elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklėse“.

Iš nurodytų ERĮ nuostatų matyti, kad jos ERĮ nurodytais pagrindais ir tvarka elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojams numato pareigą suteikti prieigą prie savo valdomos infrastruktūros, įskaitant ir RKK, taip pat pareigą RRT patvirtinti elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisykles. RRT direktorius šias ER| nuostatas įgyvendino priimdamas 2005 m. birželio 10 d. Nr. IV-562 Dėl Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklių patvirtinimo, kuriuo buvo patvirtintos Elektroninių ryšių infrastruktūros įrengimo ir naudojimo taisyklės (bylai reikšminga 2010 m. gegužės 26 d. redakcija).

Taisyklių 328 punkte nurodyta: „Elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojas negali atsisakyti sudaryti su elektroninių ryšių infrastruktūros naudotoju Sutartį, reikalauti ją pakeisti ar nutraukti, jei yra vykdomi Sutartyje nustatyti įsipareigojimai ir:

328.1. prašymas yra pagrįstas - t.y. elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojas negali įgyvendinti teisės įrengti reikalingą elektroninių ryšių infrastruktūrą arba jei tokios teisės įgyvendinimo išlaidos yra neproporcingai didelės; laikoma, kad ši sąlyga netenkintina, jei yra techniniais ir komerciniais aspektais pagrįstų alternatyvų naujų papildomų elektroninių ryšių linijų tiesimui ar įrengimui aparatūros bei įrenginių;

328.2. tai yra ekonomiškai tikslinga ir nereikia papildomų esminių darbų; ši sąlyga netenkinama bet kuriuo iš Šių atvejų:

328.2.1. paklojus kabelius būtų pažeistos Šios Taisyklės;

328.2.2. nėra galimybės pakeisti senų ir nenaudojamų kabelių taip, kad atsirastų pakankamai vietos pakloti elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojo kabelius arba elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojas nesutinka jų pakeisti;

328.2.3. elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo patvirtintuose elektroninių ryšių tinklų plėtros projektuose numatyta per artimiausius dvidešimt keturis mėnesius tiesti elektroninių ryšių linijas arba įrengti aparatūrą ir įrenginius, o elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojo įrengti aparatūra ir įrenginiai ar nutiestos elektroninių ryšių linijos trukdys įgyvendinti šiuos projektus;

328.2.4. tai sukeltų nepriimtinus trukdžius anksčiau įrengtų aparatūros bei įrenginių veikimui;

328.2.5. pažeistų anteninių bokštų ar stiebų technines eksploatavimo sąlygas, nustatytas statinio projekte;

328.2.6. pagal Taisyklių 328' punktą apskaičiuota, kad elektroninių ryšių infrastruktūros valdytojo vamzdyje nėra pakankamai vietos pakloti elektroninių ryšių infrastruktūros naudotojo ryšių kabelius“.

Taisyklių 328 punkto turinys rodo, kad ūkio subjekto atsisakymas suteikti prieigą prie elektroninių ryšių infrastruktūros (įskaitant ir šioje byloje vertinamą prieigą prie RKK) galimas tik Taisyklėse aiškiai apibrėžtais atvejais. Be to, Taisyklių 328 punkto turinys leidžia teigti, kad atsisakymas suteikti prieigą prie elektroninių ryšių infrastruktūros gali būti grindžiamas tik objektyviais pagrindais, o jų nesant šios infrastruktūros valdytojas neturi teisės atsisakyti suteikti prieigą prie jos.

Taigi ERĮ 39 straipsnio ir Taisyklių (ypač 328 punkto) turinys leidžia daryti išvadą, kad šiuose teisės aktuose įtvirtintomis nuostatomis siekiama užtikrinti prieigą prie elektroninių ryšių infrastruktūros visiems subjektams, norintiems teikti elektroninių ryšių paslaugas, o tai reiškia, kad šiomis nuostatomis, be kita ko, siekiama užtikrinti, kad nepagrįstai nebūtų ribojama konkurencija elektroninių ryšių sektoriuje.

Kaip minėta, be Taisyklių priėmimo, byloje vertinamu atveju RRT Ginčų komisija išnagrinėjo ginčą tarp UAB „Telerena“ ir TEO LT, AB dėl byloje aptariamų RKK atkarpų ir 2009 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą, kuriuo UAB „Telerena“ skundą patenkino ir, be kita ko, įpareigojo TEO LT, AB išnuomoti UAB „Telerena“ byloje aptariamus RKK.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje keliamas klausimas tik dėl atsisakymo suteikti prieigą prie RKK, bet ne dėl kitų susijusių su tuo aspektų (pvz., tokios prieigos kainodara, kitos su jos suteikimu susijusios sąlygos). Taigi turi būti vertinamas tik pats atsisakymas suteikti prieigą prie RKK, bet ne kiti sujos suteikimu susiję aspektai.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje vertinamu atveju yra pagrindas konstatuoti esant specialųjį teisinį reguliavimą, kuris įtvirtina teisinį pagrindą RRT imtis tam tikrų reguliavimo priemonių (t.y. ERĮ 39 straipsnis), o RRT faktiškai įgyvendino savo kompetenciją (t, y. priėmė Taisykles, RRT Ginčų komisija 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu išsprendė UAB „Telerena“ ir TEO LT, AB ginčą dėl byloje aptariamų RKK atkarpų).

Taip pat būtina nustatyti, ar byloje vertinamu atveju specialusis teisinis reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybe ir užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi, Šiuo atveju svarbu tai, kad į atsakovą buvo kreiptasi teigiant, jog TEO LT, AB, atsisakydama UAB „Telerena“ suteikti prieigą prie pirmiau aptartų RKK, piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, t. y. pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnį.

Konkurencijos įstatymo 9 straipsnis draudžia ūkio subjektų elgėsi, kuriuo piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi. Kaip rodo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo {toliau - ir ESTT) praktika, kuri šiuo atveju reikšminga kaip doktrininis teisės aiškinimo šaltinis, vienas iš galimų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejų - atitinkamoje rinkoje dominuojančių ūkio subjektų atsisakymas tiekti tam tikras prekes ar paslaugas, atsisakymas suteikti prieigą prie tam tikrų išteklių, infrastruktūros (žr., pvz., ESTT 1974 m. kovo 6d. sprendimų Commercial Solvents (sujungtos bylos 6/73 ir 7/73, Rink., p. 223); 1998 m. lapkričio 26 d. sprendimų Oscar Bronner GmbH & Co. KG (byla C-7/97, Rink, p. 1-07791); 2004 m. balandžio 29 d. sprendimų IMS Health GmbH& Co. OHG (byla C-418/01, Rink., p. 1-05039).

Byloje vertinamu atveju atsakovas sprendė klausimą, susijusį su prieigos prie tam tikros fizinės infrastruktūros (konkrečiai, RKK) suteikimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ESTT praktikoje vertinant, ar atitinkamoje rinkoje dominuojantis ūkio subjektas pagrįstai atsisakė suteikti prieigą prie tam tikros infrastruktūros, be kita ko, atsižvelgiama į tai, ar prieiga prie atitinkamos infrastruktūros jos prašančiam subjektui yra neišvengiamai būtina, būtinai reikalinga (ang. indispensable) vykdant tam tikrą veiklą, ar nėra kokio nors egzistuojančio ar potencialaus substituto, ar atsisakymas suteikti prieigą galėtų pašalinti konkurencijos susijusioje rinkoje galimybę, taip pat tai, ar atsisakymas suteikti prieigą nėra pagrįstas objektyviais pagrindais (žr., pvz., ESTT sprendimo Oscar Bronner 38-46 punktus).

Teisėjų kolegija, įvertinusi ERĮ 39 straipsnio ir Taisyklių nuostatų turinį, taip pat pirmiau minėtą ESTT praktiką, daro išvadą, kad byloje vertinamu atveju ir specialiuoju teisiniu reguliavimu (ERĮ 39 straipsniu ir Taisyklių 328 punktu), ir Konkurencijos įstatymo 9 straipsniu bendriausia prasme siekiama to paties tikslo - užtikrinti, kad nesant objektyvių pagrindų nebūtų užkirstas kelias gauti prieigą prie tam tikros infrastruktūros, t. y. siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją ir garantuoti prieigos prie atitinkamos infrastruktūros suteikimą jos prašančiam subjektui. Be to, vertinant teisėtus atsisakymo suteikti prieigą pagrindus pagal ERĮ ir Konkurencijos įstatymo nuostatas, galima teigti, kad funkciškai jie yra lygiaverčiai, ir vienu, ir kitu atveju atsisakymo suteikti prieigą pagrindai yra objektyvūs, t. y. bendriausia prasme nepriklauso nuo atitinkamo ūkio subjekto valios. Šiuo aspektu sutiktina su Konkurencijos tarybos apeliacinio skundo argumentu, jog ūkio subjektui elgiantis taip, kad jo elgesys neprieštarautų ERĮ 39 straipsnio ir Taisyklių nuostatoms, Šis elgesys jokiais atvejais nebūtų neteisėtas Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio požiūriu.

Dėl pirmiau minėtų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje vertinamu atveju specialusis reglamentavimas pašalino bet kokią konkurencinės veiklos galimybe ir užtikrino Konkurencijos įstatymo laikymąsi.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad konkurencijos teisės normų taikymo elektroninių ryšių sektoriuje galimybe patvirtina ESTT praktika ir teigia, kad expost ES konkurencijos teisės priemonės papildo ex ante elektroninių ryšių sektoriaus reguliavimą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į kelis aspektus.

Viena vertus, pažymėtina, kad šioje byloje ES teisė nėra taikoma, todėl ESTI' praktika reikšminga kaip doktrininis teisės aiškinimo šaltinis. Pažymėtina ir tai, kad ESTT aiškinant ir taikant ES konkurencijos teisę, kuri priklauso išimtinės ES kompetencijos sričiai (žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 3 straipsnio 1 dalį), nacionalinis reguliavimas iš esmės traktuojamas kaip faktinė aplinkybė, leidžianti įvertinti, ar ūkio subjekto elgesys, dėl kurio jis kaltinamas konkurencijos teisės pažeidimu, buvo nulemtas nacionalinės teisės aktų, t. y., ar atitinkama veika gali būti priskirta ūkio subjektui, tuo tarpu šioje byloje sprendžiamas dviejų valstybės institucijų kompetencijos atribojimo klausimas.

ESTT savo praktikoje nurodo, kad nacionalinės teisės aktų, darančių įtaką ūkio subjektų elgesiui, vertinimas turi būti atliekamas vienu tikslu: nustatyti, ar šie teisės aktai užkerta kelią autonominiam ūkio subjektų elgesiui, kuris užkerta kelią konkurencijai, ją riboja ar iškraipo, taip pat pažymi, kad ES konkurencijos teisė gali būti netaikoma tais atvejais, kai nacionalinė teisė pašalina bet kokią konkurencinio elgesio galimybę (ir., pvz.. 1997 m. lapkričio 11 d. sprendimą Komisija ir Prancūzija prieš Ladbroke Racing (sujungtos bylos C-3 59/95 P ir C-379/9 5 P, Rink., p. 1-6265, 32-35 punktus; 2010 m. spalio 14 d. sprendimas Deutsche Telekom (C-280/0H P, Rinkinyje dar neskelbtas, 80-82 punktus). Atitinkamai, konstatavus, jog byloje vertinamu atveju specialusis reglamentavimas pašalino bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir užtikrino Konkurencijos įstatymo laikymąsi, nėra pagrindo kalbėti apie teismų praktikos nenuoseklumą. Šiuo aspektu sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad konkurencijos teisės požiūriu ERĮ 39 straipsnio ir Taisyklių nuostatų turinys iš esmės nulemia, kad elektroninių ryšių infrastruktūrą valdantys ūkio subjektai negali elgtis autonomiškai, t. y. neturi diskrecijos savo nuožiūra spręsti. kokiems subjektams suteikti prieigą prie RKK. o kokiems - ne. nes ERĮ 39 straipsnis ir Taisyklių 328 straipsnis numato galimybę atsisakyti sudaryti nuomos sutartis tik esant objektyviai pateisinamiems pagrindams.

Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad iki RRT direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. 1V-629 priėmimo nebuvo pagrindo teigti, jog RRT faktiškai įgyvendino savo kompetenciją ERĮ pagrindu, o RRT veiksmai savaime neužtikrino Konkurencijos įstatymo laikymosi, teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka. Manytina, kad byloje vertinamu atveju nėra pagrindo skirtingai traktuoti RRT veiksmų, kuomet priimamas norminio pobūdžio teisės aktas (Taisyklės) bei jo pagrindu išsprendžiamas konkretus ginčas, ir rinkos tyrimo procedūros metu nustatomi individualūs ex ante įpareigojimai ERĮ pagrindu, nes funkciniu požiūriu abejomis priemonėmis gali būti siekiama (ir byloje vertinamu atveju siekiama) tų pačių tikslų, taip pat jomis gali būti faktiškai užtikrinama, kad laikantis specialaus reguliavimo nebus pažeistas ir Konkurencijos įstatymas. Šiuo atveju vien ta faktinė aplinkybė, kad, kaip konstatavo RRT Ginčų komisija 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendime, TEO ET, AB, nesilaikė Taisyklių nuostatų, savaime neleidžia teigti, jog Taisyklės negali užtikrinti Konkurencijos įstatymo laikymosi, nes ūkio subjektai lygiai taip pat gali nesilaikyti ir Konkurencijos įstatymo. Taigi galiojančios teisės nuostatų pažeidimas savaime negali būti traktuojamas kaip tam tikros reguliavimo funkcijos neužtikrinimas. Šiuo atveju svarbu tai, kad ir norminis teisės aktas, ir individualus ex ante įpareigojimas leistų užtikrinti, kad jų laikantis nebus pažeistas Konkurencijos įstatymas.

Kiek tai susiję su RRT direktoriaus 2011 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. IV-629 priėmimu ir individualių ex ante priemonių nustatymu TEO LT, AB atžvilgiu, minėto {sakymo (t. I, b.l. 132-137) turinys rodo, kad RRT atliko žymiai platesnės apimties, kompleksinį rinkos tyrimą, jis nebuvo susijęs vien su prieigos prie RKKS problemomis. Be to. kiek tai susiję su individualių ex ante įpareigojimų dėl RKKS nustatymu TEO LT, AB atžvilgiu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie įpareigojimai (žr. įsakymo4.18 punktą: „TEO LT, AB <...> privalo suteikti prieigą prie RKKS; ir 4.1.15punktą: .,<...> Gali atsisakyti suteikti prieigą prie <...> RKKS (ir susijusių priemonių) <...>, vienašališkai sustabdyti jos teikimą ar ją nutraukti tik tais atvejais, kai tai yra pagrįsta objektyviais kriterijais, įskaitant techninių galimybių nebuvimą arba būtinybę užtikrinti tinklo vientisumą, jeigu teisės aktai nenustato kitaip“), kiek tai susiję su byloje vertinamu atsisakymu suteikti prieigą prie TEO LT. AB valdomų RKK, kokybiškai nesiskiria nuo Taisyklių 328 punkte įtvirtintų pareigų. Nors pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad {sakyme RRT konstatavo, jog TEO LT, AB turi motyvų atlikti įvairius su RKK susijusius veiksmus (pvz., nesuteikti prieigos prie RKK; riboti informacijos teikimą; taikyti skirtingas prieigos sąlygas; taikyti per aukštas prieigos prie RKK sistemos paslaugų kainas bei kontroliuoti kitas šių paslaugų teikimo sąlygas), dalis šių veiksmų traktuotini kaip neteisėti Taisyklių požiūriu (pvz., atsisakymas suteikti prieigą), tuo tarpu dalis kitų veiksmų nėra šios bylos nagrinėjimo objektas. Kaip minėta, byloje aptariamu atveju sprendžiamas klausimas tik dėl paties TEO LT, AB atsisakymo suteikti prieigą teisėtumo ir būtent šio aspekto vertinimo Konkurencijos įstatymo pagrindu, joje nebuvo keltas klausimas dėl kitų su prieigos prie RKK susijusių aspektų (kainodaros, prieigos sąlygų, diskriminacinio TEO LT, AB elgesio prieigos prie RKK atžvilgiu).

Atitinkamai, darytina išvada, kad nėra pagrindo nukrypti nuo LVAT formuojamos praktikos ir spręsti, kad joje nurodytos sąlygos nėra tenkinamos vien dėl to, kad RRT rinkų tyrimo procedūros pagrindu konkrečiam ūkio subjektui nėra nustačiusi individualių ex ante įpareigojimų. Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė, kad Taisyklių pažeidimo atveju RRT gali skirti ekonominę sankciją už bendro elektroninių ryšių infrastruktūros naudojimo reguliavimo pažeidimą, bet ne už konkurencijos teisės pažeidimą, taigi, savo esme gali būti skiriama sankcija už kur kas menkesnį pažeidimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ERĮ 74 straipsnis nediferencijuoja ekonominių sankcijų, skiriamų už elektroninių ryšių veikla sąlygas nustatančių teisės aktų pažeidimą ir už individualių ex ante įpareigojimų, nustatytų kaip ūkio subjektui. turinčiam didelę įtaką rinkoje, pažeidimą dydžio. Taigi ir vienu, ir kitu atveju RRT. įvertinusi konkrečias faktines aplinkybes, taip pat įvertinusi nustatytų teisės pažeidimais padarytą žalą teisės aktų saugomoms teisėms ar teisėtiems interesams (pvz., neigiamas poveikis vartotojams, neigiama įtaka konkurencijos santykių formavimuisi ar jų plėtrai) turi tam tikrą diskreciją nusprendžiant. kokio dydžio sankciją taikyti konkrečiu atveju. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad. kaip numatyta 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21 /EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (OL 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 13 skyrius, 29 tomas, p. 349) 20 straipsnio 3dalyje, spręsdama ginčą nacionalinė reguliavimo institucija priima sprendimus, kuriais siekiama 8 straipsnyje išdėstytų tikslų, o visi įpareigojimai, kuriuos nacionalinė reguliavimo institucija nustato įmonei spręsdama ginčą, turi atitikti šios direktyvos ar specifinių direktyvų nuostatas. Pažymėtina ir tai. kad minėtos Direktyvos 8 straipsnyje nurodyti reguliavimo tikslai apima ir veiksmingos konkurencijos užtikrinimą bei vartotojų teisių apsaugą.

Dėl pirmiau minėtų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingas materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Konkurencijos taryba, priimdama Nutarimą, tinkamai įvertino reikšmingas faktines aplinkybes ir pagrindu pagrįstai konstatavo, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo minėtas faktines aplinkybes tirti Konkurencijos įstatymo pagrindu.

Kiek tai susiję su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais procedūrinio pobūdžio pažeidimais priimant ginčijamą Nutarimą, teisėjų kolegija pažymi, jog konstatavus, kad byloje vertinamu atveju Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo tirti pirmiau vertintų faktinių aplinkybių, atskiras nurodytų procedūrinių Nutarimo priėmimo aspektų vertinimas neprasmingas.

Atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo Konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB apeliaciniai skundai pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens TEO LT, AB apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

 

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė