Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ atstovams Daliui Trumpai, advokatams Irmantui Norkui ir Mariui Intai, pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ atstovams advokatams Elijui Burgiui ir Arvydui Pociui,

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Giedrei Jarmalytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacini skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Rokiškio sūris“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai akcinė bendrovė „Rokiškio sūris“ (toliau - ir AB „Rokiškio sūris“) ir uždaroji akcinė bendrovė „Marijampolės pieno konservai“ (toliau - ir UAB „Marijampolės pieno konservai“) (toliau - ir pareiškėjai) su skundais kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti 2011 m. birželio 9 d. atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau - ir Konkurencijos taryba, atsakovas) nutarimą Nr. 2S-13 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau - ir Nutarimas Nr. 2S-13).

Pareiškėjų nuomone, Nutarimas Nr. 2S-13 buvo priimtas pažeidžiant viešojo administravimo principus, o jame padarytos išvados apie draudimą keistis informacija tarp žalio pieno supirkimo rinkos ir pieno produktų pardavimo rinkos dalyvių bei tokio keitimosi informacija neigiamą poveikį konkurencinei aplinkai yra nepagristos.

Pareiškėjų teigimu, Konkurencijos taryba paskyrė baudas AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ už tariamus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, nors nuo tirtų veiksmų praėjęs įstatyme numatytas; atsakomybės taikymo senaties terminas. Paaiškino, kad pagal tariamo pažeidimo metu galiojusios Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakciją (2007 m, spalio 25 d. įstatymo redakcija) ūkio subjektai galėjo būti patraukti atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui - nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos tirti informacijos mainų tarp pieno perdirbimo bendrovių veiksmai buvo baigti dar 2007 m. gruodžio mėn., o bauda už tariamus Konkurencijos įstatymo pažeidimus buvo paskirta praėjus daugiau nei pusmečiui po šio senaties termino pasibaigimo dienos, t. y. 2011 m. birželio 9 d. Pasak pareiškėjų, senaties terminui stabdyti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau - ir ATPK) šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi ne šis teisės aktas numato Konkurencijos tarybos tyrimo atlikimo tvarką, terminus bei galimas sankcijas. Pabrėžė, kad termino sustabdymo argumentas galėtų būti vertinamas kaip pagrįstas tik tuo atveju ir tik ta apimtimi, jei tai būtų tiesiogiai nurodyta Konkurencijos įstatyme. Taip pat pabrėžė, kad negali būti taikoma įstatymų analogija, kadangi nėra pačios teisės spragos, kurią reikėtų užpildyti. Anot pareiškėjų, Konkurencijos taryba, laikydama, kad sankcijų skyrimo terminas bylos nagrinėjimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau - ir LVAT) metu sustojo, de facto pritaikė naujas konkurencijos teisės normas atgaline tvarka, nors konkurencijos teisės reguliuojamuose santykiuose teisės aktai negali būti taikomi retroaktyviai. Be to, pareiškėjų manymu, Konkurencijos taryba be pagrindo rėmėsi LVAT administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010 suformuluotomis taisyklėmis, kaip precedentu, priimant skundžiamą nutarimą, kadangi minėtos bylos ratio decidendi yra visiškai skirtinga. Atkreipė dėmesį, kad galimybės stabdyti privačių asmenų patraukimo atsakomybėn senaties terminus už konkurencijos teisės pažeidimus, kai byla yra nagrinėjama teisme, nenumato ir jokie ES teisės aktai, nes 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 (toliau -ir Reglamentas Nr. 1/2003) nuostatos nacionalinių institucijų atliekamiems tyrimams netaikytinos. Pažymėjo, kad ir pati Konkurencijos taryba „dekupažo“ byloje (Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimas Nr. 2S-29 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių dekupažo, rankdarbių reikmenų bei kitų susijusių prekių pardavimu, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“) teigė, kad remtis kitų teisės aktų pagrindu skiriamų baudų dydžių nustatymo nuostatomis nėra jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas, po kurio buvo priimtas Nutarimas Nr. 2S-13, jau yra trečiasis tyrimas, atliktas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pareiškėjų nuomone, pareiškėjų atsakomybės klausimo pakartotinis nagrinėjimas, remiantis iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, esant bylai jau išspręstai dar 2002 metais, pažeidžia draudimą bausti asmenį tuo pačiu pagrindu du kartus. Pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos pozicija dėl 2002 metais atlikto tyrimo bei jo apimties santykio su 2007 metais atliktu tyrimu yra nevienalytė ir Konkurencijos tarybos tyrėjai nuolat keitė savo paaiškinimus. Paaiškino, kad trečiojo tyrimo metu per 2 metus buvo atliktas tik vienas procesinis veiksmas, todėl, pareiškėjų nuomone, Konkurencijos taryba jokio naujo papildomo tyrimo, kaip tai padaryti buvo įpareigojęs LVAT, realiai neatliko, o baudą pareiškėjams pakartotinai skyrė iš esmės esant nustatytoms toms pačioms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos ir atlikus antrąjį tyrimą 2007 metais ir kurios LVAT buvo pripažintos nepakankamomis tokiai atsakomybei taikyti. Pabrėžė, jog nors LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendime Konkurencijos tarybai aiškiai nurodė, kad atliekant papildomą tyrimą ir vertinant susitarimo keistis informacija atitikimą Konkurencijos įstatymui būtina pagrįsti susitarimo antikonkurencinį tikslą ir poveikį ir tuo tikslu įvertinti, ar pasikeitimas informacija nagrinėjamos bylos aplinkybėmis gali pašalinti netikrumą dėl planuojamo suinteresuotų įmonių elgesio, tačiau Konkurencijos taryba Nutarime Nr. S2-13 nurodė, kad nustatyti konkurenciją ribojantį tikslą ir poveikį visai nėra svarbu. Pareiškėjų teigimu, atliekant papildomą tyrimą nebuvo analizuotas joks faktinis rinkos ar konkurencijos rinkoje pokytis, taip pat nebuvo tiriamas pareiškėjų elgesys konkurencijos ribojimo pagal tikslą aspektu. Pareiškėjų įsitikinimu, toks elgesys, kada bauda skiriama pasiremiant nauja LVAT praktika, o ne išsamaus papildomo tyrimo, kurį atlikti įpareigojo teismas, metu gautomis išvadomis, yra akivaizdus teismo įpareigojimų nevykdymas.

Taip pat pažymėjo, kad LVAT 2009 m. spalio 16 d. išnagrinėta administracinė byla Nr. A⁵⁰²-34/2009 (toliau - ir „popieriaus“ byla) nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl „popieriaus“ byloje suformuotos taisyklės negali būti vertinamos kaip precedentas nagrinėjamoje situacijoje. Pareiškėjai nesutiko, jog neįmanoma objektyviai įrodyti keitimosi informacija faktinio poveikio konkurencijai, nes ES institucijų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ir ESTT) praktikoje yra išaiškinta, kad galima įrodyti faktinį poveikį konkurencijai, ir net nurodyta, kaip tai padaryti, pavyzdžiui, ESTT Consten and Grundig byloje yra nurodęs, kad ribojantis poveikis pasireiškia pakilusiomis kainomis ir pablogėjusia prekės kokybe ar sumažėjusiu prekės kiekiu rinkoje, kuriuos lėmė sudarytas susitarimas, be to ES institucijų praktikoje yra netgi išskirta vadinamoji „poveikio“ bylų kategorija, kurioje yra reikalaujama įvertinti konkurenciją rinkoje, sveriant pro ir anti konkurencinių veiksnių balansą.

Anot pareiškėjų, Konkurencijos taryba netinkamai apibrėžė žaliavinio pieno ir pieno produktų prekių bei geografinę rinkas, kuriose veikia pareiškėjai su kitais pieno perdirbėjais, bei pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį netinkamai įvertino patį pieno perdirbimo bendrovių keitimąsi informacija. AB „Rokiškio sūris“ teigimu, atsakovas pasirinko netinkamą kriterijų žalio pieno supirkimo geografinei rinkai nustatyti, nes buvo tiriama ne tai, kokioje rinkoje dėl žalio pieno varžosi tyrime dalyvaujančios įmonės, o tai, kas pieną superka Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjo nuomone, toks geografinės rinkos nustatymas yra ydingas, nes bet kuri iŠ tyrime dalyvaujančių įmonių gali žalią pieną įsivežti iš kaimyninių valstybių, jei jo Lietuvoje trūksta arba jei jis užsienyje yra pigesnis. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad Konkurencijos tarybos išvada dėl pieno produktų pardavimo geografinės rinkos daroma remiantis tik dviem argumentais: vartotojų prisirišimu prie lietuviškų prekių ir kainų tarp valstybių skirtumais, tačiau Konkurencijos taryba nemini užsienio prekės ženklų sėkmės, kurie atskiruose prekių segmentuose sudaro didžiulę konkurenciją Lietuvos gamintojams.

Pareiškėjų teigimu, atsakovas neteisingai nustatė ir pieno produktų prekių rinką. Nurodė, kad visos pieno produktų rinkos yra vadinamos, analizuojamos ir vertinamos kaip viena bendra pieno produktų rinka. Pasak pareiškėjų, kadangi kiekviena konkrečios produktų kategorijos rinka iš esmės skiriasi, toks visų pieno produktų rinkų vertinimas kaip vienalytės rinkos yra klaidingas. Pažymėjo, jog neteisingai nustačius atitinkamą rinką, jokios tolimesnės išvados negali būti teisingos, nes neteisingų duomenų pagrindu negali atsirasti teisingas rezultatas.

Pažymėjo, kad pareiškėjai ir kiti Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ (toliau - ir asociacija „Pieno centras“) nariai nesiekė riboti konkurencijos ir niekada nesikeitė informacija apie planuojamas būsimas kainas ar kiekius, todėl pagrindo teigti, kad pareiškėjai ir kitos bendrovės turėjo ketinimą riboti konkurenciją ir buvo sudariusios kartelinį susitarimą, taip pat nėra, taigi siekiant nustatyti, ar yra pagrindas taikyti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, turėjo būti analizuojamas informacijos mainų ribojamasis poveikis konkurencijai.

Pareiškėjai nesutiko su Konkurencijos tarybos teiginiais, kad informacija buvo keičiamasi didelės koncentracijos žalio pieno supirkimo bei pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose. Pareiškėjų teigimu, analizuojant rinkų struktūrą, nebuvo įtraukti visi rinkoje veikiantys ūkio subjektai, pavyzdžiui, Latvijos ir kiti užsienio gamintojai. Be to, vertinant rinkų struktūrą bei skaičiuojant koncentraciją rinkose buvo įtraukta akcinė bendrovė „Žemaitijos pienas“ (toliau - ir AB „Žemaitijos pienas“), nors ji nėra asociacijos „Pieno centras“ narė ir nedalyvauja informacijos mainuose, todėl keitimosi informacija poveikis rinkai yra visai kitoks.

Pareiškėjų manymu, Konkurencijos taryba nepagrįstai minėtai informacijai suteikė strateginę reikšmę. Paaiškino, kad šiuo atveju pareiškėjams ir kitiems žaliavinio pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose veikiantiems ūkio subjektams strategiškai svarbiausi yra ne su produktų kiekiu, bet su kaina susiję duomenys. Pažymėjo, kad platinama informacija nesuteikė galimybės tiksliai įvertinti konkurentų rinkos dalių, kadangi duomenys buvo pateikti tik apie prekybą Lietuvos teritorijoje, o pieno produktų geografinės rinkos ribos sietinos su visos ES ar dar didesne teritorija. Pareiškėjų nuomone, Konkurencijos taryba be pagrindo apibūdino informaciją kaip individualią. Pažymėjo, jog siunčiama informacija buvo maksimaliai apibendrinta (bendras superkamo pieno kiekis), o tokia informacija neindividualizuoja rinkoje veikiančių pieną gaminančių ūkio subjektų.

Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog nuo pat narystės asociacijoje „Pieno centras“ pradžios 1992 metais gaudavo informaciją apie atitinkamų pieno produktų gamybą bei pardavimus, tačiau šios informacijos nelaikė konfidencialia ir tokio vertingumo informacija, kuri atskleistų konkurentams įmonės verslo strategijas, taigi neturėjo pagrindo manyti, kad tokios informacijos platinimas yra ribojantis konkurenciją ir todėl galėtų būti draudžiamas. Pažymėjo, kad tokią pačią apibendrintą informaciją ir dar labiau detalizuotus duomenis pareiškėjai ir kiti atitinkamų rinkų dalyviai gali įsigyti iš rinkos tyrimo kompanijų, be to, didelė dalis informacijos yra prieinama viešai. AB „Rokiškio sūris“ manymu, žalio pieno supirkimo rinka dėl viešai skelbiamos informacijos, dėl didelio skaičiaus pieno tiekėjų, kuriems informacija apie žalio pieno supirkimo kainų pokyčius pranešama iŠ anksto, ir dėl informacijos apie supirkimo kainų keitimą viešumo tarp pieno tiekėjų, kas sąlygoja visų suinteresuotų asmenų susižinojimą, yra skaidri bei leidžia stebėti konkurentų veiksmus rinkoje per se.

Pareiškėjų teigimu, kaip nepagrista vertintina ir Konkurencijos tarybos nuomonė, jog pieno produktų rinkos yra izoliuotos nuo potencialių konkurentų įėjimo į jas būtent dėl keitimosi informacija per asociaciją „Pieno centras“. Pareiškėjai pabrėžė, kad duomenų gavimas iš asociacijos „Pieno centras“ nebuvo nustatytas kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas 2002 metais vykdyto Konkurencijos tarybos tyrimo metu. Paaiškino, kad nurodyta informacija ne tik buvo gauta teisėtai, tačiau ji nepadėjo gauti jokio papildomo pelno ar įgyti konkurencinio pranašumo. Nurodė, kad pareiškėjų pelningumas atitinka kitų šioje rinkoje veikiančių įmonių (tiek Europoje, tiek pasaulio mastu) pelningumui. Pažymėjo, jog ESTT byloje GlcocoSmithKline Services Unlimited prieš Europos Komisiją yra pabrėžęs, kad jei susitarimo turinio analizė neatskleidžia pakankamo laipsnio žalos konkurencijai, tada turi būti vertinamos susitarimo pasekmės ir susitarimas bus pripažintas draudžiamu, jei bus įrodytos būtinos aplinkybės, kurios patvirtintų, jog iš tiesų konkurencija buvo žymia apimtimi apribota, iškreipta ar panaikinta.

AB „Rokiškio sūris“ nuomone, net jeigu ir būtų pripažinta, kad keitimasis informacija pažeidžia Konkurencijos įstatymą, Konkurencijos taryba netinkamai pritaikė sankciją AB „Rokiškio sūris“. AB „Rokiškio sūris“ teigimu, atsakovas nepagrįstai skyrė dvigubą baudą ir neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei teisėtų lūkesčių principą. UAB „Marijampolės pieno konservai“ teigimu, šiuo atveju turėtų būti taikomas Konkurencijos įstatymo 6 straipsnis, įtvirtinantis išimtį, kada netaikomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis, nes informacijos mainai tarp atitinkamų rinkos dalyvių gerino produktų gamybą ir paskirstymą, ir todėl buvo naudingi bei didino veiksmingumą. UAB „Marijampolės pieno konservai“ nuomone, nagrinėjamais informacijos mainais pasiektas didesnis veiksmingumas buvo perduodamas vartotojams ir gaunama nauda nusvėrė galimą ribojamąjį poveikį konkurencijai.

Pareiškėjų nuomone, kaip aplinkybė, lengvinanti atsakomybę, turėtų būti vertinami valstybės institucijų veiksmai, kadangi nagrinėjamoje byloje svarbų vaidmenį atliko Konkurencijos tarybos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos veiksmai. Anot pareiškėjų, nagrinėjamo tyrimo atveju yra aktuali išimtis dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio netaikymo, kai ūkio subjektai veikia valstybės institucijų taisyklių sureguliuotos rinkos, kurioje neveikia laisva konkurencija, sąlygomis. Pareiškėjų įsitikinimu, net ir tuo atveju, jei Konkurencijos taryba manytų, kad nagrinėjamu atveju vis dėlto yra taikomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis, kadangi nacionalinė teisė tik skatino ar palengvino galimybes ūkio subjektams elgtis antikonkurenciškai, valstybės institucijų vaidmuo nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas kaip aplinkybė, lengvinanti pareiškėjų atsakomybę.

Pažymėjo, jog atsakovo išvados dėl iš asociacijos „Pieno centras“ gaunamos informacijos žalingumo prieštarauja ankstesniems Konkurencijos tarybos nutarimams tuo pačiu klausimu ir dėl to paties dalyko. Konkurencijos tarybos praktika sukūrė teisėtą lūkestį, kad pareiškėjų ir kitų atitinkamų rinkų dalyvių veiksmai žaliavinio pieno ir pieno produktų rinkose, įskaitant ir informacijos teikimą bei gavimą, yra teisėti ir pagrįsti, todėl, anot pareiškėjų, nesuprantama, kodėl už tuos pačius veiksmus, kurie jau buvo pripažinti teisėtais, ūkio subjektus norima bausti dabar.

Pareiškėjų nuomone, net ir tuo atveju, jeigu išvados apie informacijos mainų, vykstančių tarp pieno perdirbimo bendrovių ir asociacijos „Pieno centras“, neteisėtumą būtų pripažintos pagrįstomis, tai ši aplinkybė galėtų būti aktuali tik galiojimo į ateitį aspektu. Paaiškino, jog retroaktyvus nustatytos aplinkybės taikymas negalimas, kadangi iki 2007 metų pabaigos informacijos mainai vyko vadovaujantis tuo teisiniu įvertinimu, kurį Konkurencijos taryba pateikė 2002 metais atlikto tyrimo metu.

Pareiškėjai pabrėžė, kad informaciją apie supirktus žaliavinio pieno kiekius siuntė ne savo iniciatyva, o vykdydama privalomus valstybės institucijų nurodymus, už kurių nevykdymą grėsė administracinė atsakomybė. Nurodė, kad informaciją apie supirktus žaliavinio pieno kiekius ir pagamintą produkciją ūkio subjektai siuntė ne asociacijai „Pieno centras“, o valstybės įmonei Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui bei Statistikos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Valstybės institucijos apibendrindavo gaunamą informaciją ir pateikdavo ją asociacijai „Pieno centras“. Atkreipė dėmesį, jog visose sutartyse su šiomis valstybės institucijomis buvo aiškiai atskleista, kad informacija bus perduodama nurodytos asociacijos nariams ir nė viena iš šių institucijų tam neprieštaravo. Pareiškėjų teigimu, valstybės institucijoms daugiau nei dešimt metų buvo puikiai žinoma, kokią informaciją gauna asociacijos „Pieno centras“ nariai, todėl asociacijos nariai neturėjo jokio pagrindo manyti, kad kas mėnesį gaudami iš asociacijos statistikos suvestines daro kokį nors įstatymų pažeidimą. Pareiškėjų nuomone, net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad keitimasis informacija šiuo atveju gali būti vertinamas kaip neatitinkantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio nuostatų, tokiu atveju pareiškėjų ir kitų asociacijos „Pieno centras“ narių veiksmai neturėtų būti vertinami kaip neteisėti, kadangi šie ūkio subjektai buvo suklaidinti kompetentingų valstybės institucijų, kurios savo elgesiu pripažino nurodytų asmenų elgesio teisėtumą, taigi bauda pareiškėjams negali būti skiriama apskritai arba pareiškėjai turi būti atleisti nuo baudos inter alia atsižvelgiant į mišrios kaltės doktrinos nuostatas.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad pagrindinis atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus, galinčius varžyti jų laisvę elgtis nepriklausomai nuo kitų rinkos dalyvių. Paaiškino, kad apibrėžiant atitinkamą rinką yra vertinama ne tai, kokiose teritorijose nagrinėjami ūkio subjektai veikia ar gali veikti, tačiau tai, kokiose teritorijose veikiantys kiti ūkio subjektai sudaro konkurencinį spaudimą nagrinėjamiems ūkio subjektams. Atkreipė dėmesį, kad toks atitinkamos rinkos aiškinimas atitinka ir Europos Komisijos praktiką, kuri atsispindi Europos Komisijos Pranešime dėl atitinkamos rinkos Bendrijos konkurencijos teisės tikslams (OL, 1997 C 372, p. 5). Atsakovo nuomone, Lietuvos teritorija šiuo atveju yra aktuali dėl to, kad ją galima vertinti kaip minimalią teritoriją, kurioje vienodomis sąlygomis veikia ir atitinkamai turi vienodas sąlygas tarpusavyje konkuruoti (darant prielaidą, kad nėra sudaryto konkurenciją ribojančio susitarimo) pareiškėjai bei kiti nagrinėjamuose informacijos mainuose dalyvavę asociacijos „Pieno centras“ nariai.

Konkurencijos taryba nurodė, kad atsižvelgusi į produktų savybes bei iš mažmenine prekyba maisto produktais užsiimančių ūkio subjektų gautus paaiškinimus, kaip atskiras produktų rinkas išskyrė atskiras pieno produktų rūšis. Pažymėjo, jog tiek rinkos dalyvius, tiek rinkos struktūrą vertino pagal kiekvieną iš šių rinkų atskirai. Paaiškino, kad dėl kitų atitinkamų atskirų pieno produktų rinkų tyrimo metu nebuvo gauta tikslių visapusiškų duomenų dėl konkrečių ūkio subjektų jose užimamų rinkos dalių, todėl nebuvo parengti analogiški grafikai ir lentelės, tačiau tai nepaneigia to, kad Konkurencijos taryba tinkamai ir pakankamai pagrįstai įvertino šias pieno produktų rinkas, remdamasi kitomis tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Paaiškino, kad atitinkamos atskiros pieno produktų rinkos praktiniais sumetimais buvo įvardijamos bendrai kaip atitinkamos „pieno produktų rinkos“, tačiau tai nepaneigia nei atskirų šių produktų rinkų apibrėžimo, nei Nutarime Nr. 2S-13 padarytų išvadų dėl jų struktūros ir konkurenciją ribojančio poveikio joms, pareiškėjams bei kitiems asociacijos „Pieno centras“ nariams keičiantis konfidencialaus pobūdžio informacija. Nurodė, kad  nagrinėjamu atveju, konstatuojant Konkurencijos įstatymo pažeidimą, yra svarbu, ar iš viso UAB „Marijampolės pieno konservai“ parduoda savo produktus Lietuvoje, o ne tai, kokią savo produkcijos dalį šis ūkio subjektas parduoda Lietuvoje. Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgus į tai, jog Lietuvoje konkurencijos sąlygos parduodant pieno produktus skiriasi nuo konkurencijos sąlygų gretimose teritorijose, nagrinėjamu atveju buvo apibrėžtos atitinkamos nacionalinės pieno produktų rinkos, t. y. nagrinėta pieno produktų gamyba ir prekyba Lietuvos Respublikoje. Be to, atsakovo teigimu, vien tik atitinkamose rinkose veikiančių ūkio subjektų skaičius savaime neleidžia daryti išvados, ar konkrečios nagrinėjamos rinkos yra suskaidytos, ar ne, kadangi neišvengiamai reikia atsižvelgti ir į atskirų ūkio subjektų padėtį rinkoje, t. y. užimamas atitinkamų rinkų dalis.

Konkurencijos tarybos nuomone, vertinant informacijos strateginę reikšmę, atsižvelgiama į tai, kad esant normalioms konkurencijos sąlygoms, ūkio subjektai tokios informacijos neatskleistų, nes ji tiksliausiai atspindi konkretaus ūkio subjekto veiklos rinkoje ir jų pokyčių rodiklius. Pažymėjo, jog tokios nuomonės laikosi Europos Komisija, viename iš savo sprendimų nurodžiusi, kad tokia informacija, kuri apima tikslius duomenis apie kiekvieno dalyvio pardavimų apimtis ir rinkos dalis, paprastai laikoma komercine paslaptimi, kuri suteikia konkurencinį pranašumą, ir dėl šios priežasties neturėtų būti atskleidžiama ar ja dalinamasi su konkurentais. Be to, Europos Komisija pažymėjo, jog tokia informacija yra sunkiausiai gaunama rinkos informacija ir yra tikslus prekybos rinkoje bruožų ir jų pokyčių indikatorius. Atsakovo teigimu, detali informacija, kuria keitėsi pareiškėjai, leido aiškiai matyti visus su konkurentų vykdoma ūkine veikia tiek superkant pieną, tiek užsiimant pieno produktų gamyba susijusius veiklos pokyčius, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad minėta informacija laikytina strateginę reikšmę turinčia informacija, Be to, informacijos mainai apėmė akivaizdžiai individualaus pobūdžio informaciją, kadangi joje buvo pateikiami duomenys apie kiekvieną atskirą pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimantį ūkio subjektą.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nė viename iŠ pareiškėjų nurodytų viešų informacijos šaltinių pateikiama informacija neatitinka tos informacijos, kuria keitėsi nagrinėti ūkio subjektai, pobūdžio. Nurodė, jog esminis skirtumas tarp viešai prieinamos informacijos ir tos, kuria buvo keičiamasi per asociaciją „Pieno centras“, yra tas, kad viešai prieinama informacija nesudarė sąlygų vertinti konkurentų veiklos rodiklių, o informacija, kuria buvo keičiamasi, sudarė tam ypatingai palankias sąlygas visus itin detalius duomenis pateikiant pagal atskirus ūkio subjektus. Taip pat nurodė, jog informacijos konfidencialumas, kaip ir jos strateginė svarba ar aktualumas, konkurencijos teisės prasme nėra vertinama pagal subjektyvius ūkio subjektų vertinimus, kadangi konkurenciją ribojantis poveikis gali pasireikšti nepriklausomai nuo to, ar konkrečią informaciją ūkio subjektas laiko ar nelaiko savo komercine paslaptimi. Konkurencijos tarybos manymu, tai, kad nagrinėjamą informaciją pareiškėjai bei kiti asociacijos „Pieno centras“ nariai atskleidė tik abipusiškumo pagrindu, t. y. tik mainais į kitų ūkio subjektų gaunamą analogišką informaciją, patvirtina tai, kad visi šie ūkio subjektai sutiko atskleisti savo atitinkamus duomenis tik tiems kitiems asociacijos „Pieno centras“ nariams, kurie taip pat yra davę sutikimus atskleisti jų pačių atitinkamą informaciją, nes vienašališkas tokių duomenų atskleidimas ūkio subjektams būtų nenaudingas ir net žalingas.

Atsakovo teigimu, pažeidimą sudaro būtent pats faktas, kad vis dėlto tokie informacijos mainai buvo vykdomi, o tai, kad pareiškėjai ir kiti ūkio subjektai šiuos mainus įgyvendino per asociaciją „Pieno centras“, įtakos pažeidimui kvalifikuoti neturi. Pasak atsakovo, konkurencijos teisės pažeidimais laikomi ne tik tokie konkurentų sudaryti susitarimai, kurie turi tikslą riboti konkurenciją, tačiau ir tokie, kurie turi konkurenciją ribojantį poveikį. Konkurencijos taryba nurodė, jog Nutarime Nr. 2S-13, atsižvelgus į informacijos mainų pobūdį ir atitinkamų nagrinėtų rinkų savybes, buvo padaryta pagrindinė išvada, kad tokie informacijos mainai sudarė kuo palankiausias sąlygas informacijos mainų dalyviams stebėti ir pastebėti iš esmės bet kokius pokyčius tiek pagrindinių ir didžiausių konkurentų veikloje, tiek esant poreikiui imtis atsakomųjų veiksmų vieniems prieš kitus ar prieš informacijos mainuose nedalyvavusius atitinkamų rinkų dalyvius. Tokios visapusiškos atitinkamų rinkų stebėjimo sistemos sudarymas ūkio subjektų susitarimo pagrindu (o ne natūraliai atitinkamose rinkose egzistuojančio tam tikro lygio skaidrumo dėka) leido tokios informacijos mainų sistemos dalyviams, įskaitant ir pareiškėjus, sumažinti netikrumą dėl savo konkurentų veiksmų atitinkamose rinkose, tokiu būdu pakeičiant normaliomis konkurencijos sąlygomis egzistuojančią riziką (susijusią su nežinojimu ar nepakankamai tiksliu žinojimu apie konkurentų veiklą) praktiniu bendradarbiavimu (sudarydami susitarimą keistis konfidencialaus pobūdžio informacija). Atsakovo įsitikinimu, tokio pobūdžio informacijos mainai, nors savaime neapribojo konkurencijos iki tokio lygio, kad konkurencija apskritai būtų eliminuota, vis dėlto ribojo konkurenciją, nes konkurencijos sąlygos atitinkamose rinkose būtų buvusios kitokios nesant nagrinėtų asociacijos „Pieno centras“ narių vykdytų informacijos mainų. Pabrėžė, kad tokį konkurencijos ribojimą lėmė tai, kad tokio pobūdžio informacijos mainai pašalino netikrumą tiek dėl atskirų konkurentų veiksmų, tiek apskritai dėl rinkos veikimo, o tai atitinkamai lėmė, kad informacijos mainų dalyviai vengė aktyvios tarpusavio konkurencijos bei sudarė sąlygas riboti ir kitų informacijos mainuose nedalyvavusių ūkio subjektų galimybes konkuruoti.

Atsakovas pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas grindžiamas ne tuo, jog informacijos mainai visiškai eliminavo konkurenciją, o tuo, kad dėl vykdytų informacijos mainų buvo iš esmės pašalintas netikrumas dėl konkurentų veiksmų atitinkamoje rinkoje, dėl ko galėjo būti apribota tarpusavio konkurencija bei kitų ūkio subjektų konkurencijos galimybės. Nurodė, jog pagal ESTT bei LVAT praktiką nagrinėjant susitarimus dėl keitimosi informacija yra pripažįstama, jog pakanka nustatyti potencialų tokių susitarimų poveikį. Atsakovas nurodė, kad LVAT yra pažymėjęs, jog negali būti vienareikšmiškai atmesta tai, kad jei keitimosi informacija nebūtų buvę, bendrovių, kurios keitėsi informacija, rinkos dalys ar prekių kainos būtų buvusios kitokios, ir tai jau būtų realus poveikis konkurencijai. Atsakovo įsitikinimu, akivaizdu, kad pateikti tiesioginių įrodymų, kokia būtų situacija, jei keitimosi informacija nebūtų buvę, taip pat koks galėtų būti atitinkamų susitarimų, suderintų veiksmų ar asociacijų sprendimų potencialus antikonkurencinis poveikis, yra praktiškai neįmanoma ir iš Konkurencijos tarybos to negali būti reikalaujama.

Konkurencijos tarybos nuomone, kai 2009 m. birželio 11 d. LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁸²²-750/2009 byla buvo grąžinta Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti, patraukimo atsakomybėn terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo minėto LVAT sprendimo priėmimo dienos, nes toks termino eigos vertinimas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus, kadangi nebūtų sudaryta galimybė ūkio subjektams išvengti atsakomybės už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Pažymėjo, kad priešingu atveju susidarytų situacija, kai dėl ilgai trankančio bylinėjimosi teismuose išnyktų galimybė ištaisyti Konkurencijos tarybos tyrimo trūkumus, jeigu tokius nustatytų teismas, bei atitinkamai įvykdyti teismo sprendimą dėl tinkamo ūkio subjektų veiksmų ištyrimo atliekant papildomą tyrimą. Taip pat pažymėjo, jog bylinėjimasis administraciniuose teismuose gali užtrukti kelerius metus, taigi, jei teismo sprendimas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo įsiteisėtų jau praėjus 3 metų terminui nuo vykdyto pažeidimo, susidarytų situacija, kad teismo sprendimas taptų beprasmis, nes Konkurencijos taryba, atlikusi papildomą tyrimą ir konstatavusi konkurencijos teisės pažeidimą, negalėtų tinkamai to įvertinti skirdama ūkio subjektui sankciją už tai. Atsakovo įsitikinimu, tokia 2004 m. gegužės 1 d. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakcija, dėl kurios galėjo susidaryti aptariama atsakomybės išvengimo situacija, rodo teisės spragą, kuri turi būtų aiškinama vadovaujantis įstatymo analogija, t. y. vadovaujantis panašius santykius reglamentuojančiu įstatymu. Šiuo atveju tai yra ATPK, kuris, kaip ir Konkurencijos įstatymas, taip pat reglamentuoja atsakomybę už administracinės teisės pažeidimus. Konkurencijos tarybos nuomone, būtų nepagrįsta ir neproporcinga mažiau pavojingų pažeidimų atveju taikyti griežtesnes patraukimo atsakomybėn taisykles nei konkurencijos teisės normų pažeidimo atveju, ypač, kai LVAT yra pripažinęs, kad atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus suprantama kaip administracinė atsakomybė plačiąja prasme, todėl administracinės atsakomybės principai gali būti taikomi ir Konkurencijos įstatymo pažeidimams (LVAT 2004 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P⁵-82/2004). Taigi, pasak atsakovo, nagrinėjamu atveju pagal įstatymo analogiją turėtų būti taikoma ATPK 35 straipsnio 5 dalies (anksčiau - 4 dalies) nuostata, todėl nesvarbu, kaip bebūtų skaičiuojama 2004 m. gegužės 1 d. redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatyto termino pradžia, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šis terminas turėtų būti skaičiuojamas iš naujo. Atkreipė dėmesį į LVAT 2010 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/20l0, kurioje padaryta išvada, kad tada, kai Konkurencijos taryba atlieka tyrimą po teismo sprendimo grąžinti bylą jai papildomam tyrimui atlikti, Konkurencijos taryba tik atnaujina anksčiau vykdytą tyrimą vykdant teismo įpareigojimą, o ne pradeda naują tyrimą. Tačiau 2004 m. gegužės 1 d. redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią ūkio subjektai galėjo būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, - nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos, sietinas su naujo tyrimo pradėjimu. Konkurencijos tarybos nuomone, kadangi nagrinėjamu atveju tyrimas dėl pareiškėjų veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams buvo atnaujintas, o ne pradėtas naujas, 2004 m. gegužės 1 d. redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatytas patraukimo atsakomybėn terminas yra netaikytinas. Konkurencijos tarybos manymu, iki 2011 m. balandžio 21 d. egzistavo teisės spraga, kuri buvo pašalinta Konkurencijos įstatymo pakeitimu, tačiau tai nereiškia, kad Konkurencijos taryba negalėjo iki to laiko egzistavusios teisės spragos aiškinti vadovaudamasi įstatymo analogija, t. y. pagal atitinkamas ATPK nuostatas ir LVAT išaiškinimus.

Konkurencijos taryba pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė nė vieno nacionalinio teisės akto, kuris būtų lėmęs būtinybę ūkio subjektams sudaryti atitinkamus susitarimus ir dalyvauti tokiuose informacijos mainuose, kokie buvo vykdomi tarp asociacijos „Pieno centras“ narių. Nurodė, jog tam, kad būtų buvusi sukurta nagrinėta informacijos mainų sistema, patys ūkio subjektai turėjo duoti atitinkamus sutikimus. Atkreipė dėmesį, kad ne visi atitinkamose rinkose veikę ūkio subjektai dalyvavo informacijos mainuose, todėl informacijos mainai, kokius vykdė pareiškėjai ir kiti asociacijos „Pieno centras“ nariai, negali būti laikoma vieninga ir tuo labiau teisės aktų reikalaujama ūkio subjektų praktika atitinkamose rinkose.

Konkurencijos taryba taip pat atkreipė dėmesį, jog pagal LVAT praktiką tam, kad būtų pagrindas taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę už pažeidimo pripažinimą, ūkio subjektai turi besąlygiškai ir eksplicitiškai sutikti, jog buvo padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas; toks pripažinimas turėtų būti aiškus, nedviprasmiškas ir besąlyginis. Kadangi AB „Rokiškio sūris“ teigia, kad pripažintų pažeidimą tik tokiu atveju, jei Konkurencijos taryba paskirtų dvigubai mažesnę baudą, atsakovas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti baudą, nes toks sąlyginis pažeidimo pripažinimas nelaikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, ir paties skundo turinys iš esmės jau savaime rodo, kad vis dėlto AB „Rokiškio sūris“ padaryto pažeidimo iš tikrųjų nepripažįsta.

Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pagrindinis LVAT 2009 m. birželio 11d. sprendime išreikštas priekaištas Konkurencijos tarybai yra susijęs su tuo, kad, nors Konkurencijos taryba 2008 m. vasario 28 d. nutarimu pripažino konfidencialaus pobūdžio informacijos mainus savaime ribojančiais konkurenciją, LVAT konstatavo, jog tokiai išvadai būtinas įrodyti konkurenciją ribojantis tikslas nebuvo įrodytas. Anot atsakovo, Konkurencijos taryba buvo įpareigota atlikti papilomą tyrimą, kad išsamiau išnagrinėtų su informacijos mainais susijusias aplinkybes, tačiau teismas konkrečiai nenurodė, kad Konkurencijos taryba turi įrodyti realų (faktinį) konkurenciją ribojantį poveikį. Atsakovo teigimu, Konkurencijos taryba atlikusi papildomą tyrimą ir įvertinusi nustatytas aplinkybes pagrindė, kad asociacijoje „Pieno centras“ vykdyti informacijos mainai riboja konkurenciją, tačiau šį poveikį pagrindė pagrįstai tikėtinu (potencialiu) tokių mainų poveikiu konkurencijai atitinkamose rinkose, taigi atsižvelgė į LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendime nurodytus ankstesnio tyrimo ir jo išvadų trūkumus ir papildomo tyrimo metu juos pašalino.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ skundą patenkino visiškai ir Nutarimą Nr. 2S-13 panaikino.

Teismas nustatė, kad 2007 m. rugsėjo 27 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-116 buvo pradėtas tyrimas dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams. 2008 m. vasario 28 d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. 2S-3 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo AB „Rokiškio sūris“ buvo paskirta 824 800 Lt, o UAB „Marijampolės pieno konservai“ - 256 500 Lt dydžio bauda už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą. Minėtame nutarime laikytasi nuostatos, kad susitarimai dėl keitimosi konfidencialaus pobūdžio informacija, vykdomi koncentruotose oligopolinėse rinkose, pasižyminčiose nedideliu pagrindinių rinkos dalyvių skaičiumi, laikomi savaime ribojančiais konkurenciją, taip pat ši išvada nutarime konkretizuota bylos aplinkybių pagrindu, teigiant, kad susitarimas dėl keitimosi informacija, kokį vykdė pareiškėjai ir kiti asociacijos „Pieno centras“ nariai, laikytinas savaime ribojančiu konkurenciją, kadangi vyko koncentruotose oligopolinėse pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos bei pardavimo rinkose, o tai reiškia, kad esant tokio pobūdžio konkurencijos ribojimui, jo pasekmės yra preziumuojamos. AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“, nesutikdami su paminėtame Konkurencijos tarybos nutarime padarytomis išvadomis, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais, prašydamos panaikinti 2008 m. vasario 28 d. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-3 dalį, pažeidžiančią jų teises ir teisėtus interesus. 2008 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ skundus atmetė kaip nepagrįstus. UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė LVAT apeliacinius skundus. 2009 m. birželio 11 d. LVAT priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸²²-750/2009, kuriuo pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą panaikino, o pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ apeliacinius skundus patenkino iš dalies ir įpareigojo Konkurencijos tarybą remiantis Konkurencijos įstatymu atlikti papildomą tyrimą dėl AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams.

Vykdydama LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimą, Konkurencijos taryba 2009 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 1S-121 atnaujino tyrimą dėl AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymui. Atlikusi tyrimą, Konkurencijos taryba priėmė Nutarimą Nr. 2S-13, kuriuo nutarė pripažinti, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir paskyrė šiems ūkio subjektams baudas.

Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje (2007 m. spalio 25 d. redakcija, galiojusi iki 2011 m. gegužės 3 d.) buvo įtvirtinta, kad ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, - nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Teismas nustatė, kad informacijos mainai, kurie skundžiamu Nutarimu Nr. 2S-13 buvo pripažinti kaip pažeidžiantys Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, buvo baigti 2007 m. gruodžio mėnesį. Teismo vertinimu, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalimi (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija), pareiškėjai už minėtą pažeidimą galėjo būti patraukti atsakomybėn vėliausiai 2010 m. gruodžio mėnesį, tačiau pareiškėjams bauda už Konkurencijos įstatymo pažeidimus buvo paskirta praėjus daugiau nei pusmečiui po šio senaties termino pasibaigimo dienos, t. y. 2011 m. birželio 9 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos taryba tiek Nutarime Nr. 2S-13, tiek ir atsiliepime į pareiškėjų skundus pateikė kitokį senaties termino skaičiavimo aiškinimą. Atsakovo teigimu, kadangi LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Konkurencijos taryba buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą dėl pareiškėjų veiksmų, patraukimo atsakomybėn terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo minėto LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimo priėmimo dienos pagal analogiją taikant ATPK 35 straipsnio 4 dalį.

Teismas nurodė, kad pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį, kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas pažymėjo, kad taikyti įstatymo analogiją tiek pagal bendrąją teisės teoriją, tiek pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį galima tik tada, kai: 1) konstatuojama teisės spraga; 2) yra įstatymas (plačiuoju požiūriu), reglamentuojantis panašų santykį; 3) yra teisės normų reguliuojamų ir nereguliuojamų santykių panašumas, kuris leidžia daryti išvadą, kad analogijos taikymas neprieštarauja teisinio santykio esmei ir pobūdžiui.

Teismas nustatė, kad pažeidimo, kurį tyrė Konkurencijos taryba, metu galiojusi Konkurencijos įstatymo redakcija (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija) nenumatė, kad bylą dėl konkurencijos teisės pažeidimo perdavus nagrinėti teismui, Konkurencijos įstatyme nustatyti baudos skyrimo senaties terminai turi būti stabdomi, o Konkurencijos tarybai atnaujinus tyrimą, atnaujinami. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 ir 4 dalys, įtvirtinusios galimybę patraukti asmenį atsakomybėn per 5 metus bei taikyti šio termino sustabdymą, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas dėl Konkurencijos tarybos sprendimo taikyti sankcijas, buvo įtvirtintos tik 2011 m. balandžio 21 d. priimtu ir 2011 m. gegužės 3 d. įsigaliojusiu Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 straipsnių papildymo ir pakeitimo ir Įstatymo papildymo 44 (1), 44 (2) straipsniais įstatymu. Teismas nustatė, kad pareiškėjų galbūt padaryto pažeidimo metu Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje buvo nustatytas tik 3 metų patraukimo atsakomybėn terminas, o galimybės sustabdyti šio termino skaičiavimą iš viso nebuvo, tačiau tokį teisinį patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus termino nustatymą teismas vertino kaip sąmoningą įstatymų leidėjo pasirinkimą. Pastebėjo, jog ir Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 straipsnių papildymo ir pakeitimo ir Įstatymo 44 (1), 44 (2) straipsniais įstatymo projekto aiškinamajame rašte yra nurodyta, jog „<...> Šiuo metu Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje nustatytas ūkio subjektų patraukimo atsakomybėn

3 metų terminas nuo pažeidimo padarymo dienos ir nenustatyti atvejai, kada sankcijų skyrimo termino eiga sustabdoma“.

Pabrėžė, kad konkurencijos teisės srityje netaikomi bendrieji ATPK nustatyti patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminai, kadangi Konkurencijos įstatymo 40 straipsnis nustato specialų administracinės nuobaudos skyrimo terminą, t. y. patraukimo atsakomybėn senaties terminą, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma ATPK 35 straipsnio

4 dalies analogija ir sankcijos skyrimo senaties termino skaičiavimas atnaujintas nuo LVAT 2009 m. birželio 11d. sprendimo priėmimo dienos. Tokia galimybė stabdyti Konkurencijos įstatyme įtvirtintą asmens patraukimo atsakomybėn terminą nėra pripažinta ir LVAT praktikoje. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nesiremtina atsakovo nurodoma LVAT 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010, nes nurodytoji byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra skirtinga nuo nagrinėjamos.

Teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba, manydama, kad sankcijų skyrimo terminas bylos nagrinėjimo LVAT metu sustojo, o po LVAT priimto sprendimo atsinaujino, defacto pritaikė naujas konkurencijos teisės normas atgaline tvarka, tačiau pažymėjo, kad konkurencijos teisės reguliuojamuose santykiuose teisės aktai negali būti taikomi retroaktyviai. Tokie atvejai yra galimi, kai taip nurodyta naujame teisės akte arba kai naujasis teisės aktas panaikina veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelnina bausmę ar administracinę nuobaudą, kadangi kitose teisės srityse retroaktyvus teisės akto galiojimas gali neigiamai paveikti asmenų teises. Todėl teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje galioja bendra taisyklė, įtvirtinanti, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Administracinėje teisėje vienintelė įstatymo netaikymo atgal išimtis yra asmens padėtį lengvinančio įstatymo taikymo atgal taisyklė (lex benignior retro agif), tačiau nagrinėjamu atveju 2011 m. balandžio 21 d. priimtas ir 2011 m. gegužės 3 d. įsigaliojęs Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 straipsnių papildymo ir pakeitimo ir Įstatymo papildymo 44 (1), 44 (2) straipsniais įstatymas nepalengvino pareiškėjų padėties.

Teismas pažymėjo, kad vykdydamas teisingumą teismas privalo vadovautis įstatymais, negali prisiimti įstatymų leidėjo funkcijų ir, nesant tam tikro teisinio reguliavimo, sukurti naujų teisės normų ir pritaikyti jas konkrečiam atvejui. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTT) 4 straipsnio 6 dalis įpareigoja teismą, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu tokio nėra - vadovautis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus terminas buvo reglamentuotas Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalimi (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija) ir jokia analogija šiuo atveju netaikytina.

Nustatęs, kad Nutarimas Nr. 2S-13 yra neteisėtas, kaip priimtas praleidus patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus senaties terminą, teismas konstatavo, kad pareiškėjų veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 daliai klausimas netenka prasmės, todėl nevertino ir nepasisakė dėl kitų pareiškėjų skundų argumentų.

III

Atsakovas Konkurencijos taryba apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

1. Nagrinėjamu atveju pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys Konkurencijos tarybos veiklą, yra Konkurencijos įstatymas bei Konkurencijos tarybos 2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1 S-139 patvirtintas darbo reglamentas (toliau - ir Darbo reglamentas). Nei Konkurencijos įstatymas, nei Darbo reglamentas nenumato, kokie veiksmai turi būti atliekami esant teismo įpareigojimui atlikti papildomą tyrimą Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punkto pagrindu ir kaip tokiu atveju patraukimo atsakomybėn senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas. Taigi, nors galima sutikti su tuo, jog Konkurencijos įstatyme yra numatytos specialios teisės normos, skirtos Konkurencijos tarybos atliekamiems tyrimams, tačiau tai savaime nereiškia, kad specialiose teisės normose teisės spraga yra negalima. Pastebi, kad ir pačiame teismo sprendime nėra nurodyta, kad teisės spraga nėra galima specialiose teisės normose, o jos egzistavimas siejamas su šiais paties teismo nurodytais požymiais - atitinkamų santykių teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors yra poreikis šiuos santykius sureguliuoti. Vertina, kad nagrinėjamoje byloje yra teisės spraga, kai Konkurencijos įstatymas apskritai nereglamentuoja papildomo tyrimo atlikimo vykdant teismo sprendimą, kiek tai susiję su patraukimo atsakomybėn senaties termino eiga, nes Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis (galiojusi iki 2011 m. gegužės 3 d.), numatanti 3 metų patraukimo atsakomybėn senaties terminą, nagrinėjamiems santykiams negali būti taikoma. Teisės norma (šiuo atveju Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis) negali būti aiškinama tokiu būdu, jog paneigtų kitas tame pačiame teisės akte įtvirtintas teisės normas ir lemtų jų neįgyvendinamumą (arba lemtų jų įgyvendinimą tik esant tam tikroms sąlygoms, kurios taip pat nebūtų įtvirtintos atitinkamame teisės akte). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad negali būti supriešinamos ir viena kitą paneigti teismo teisė Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punkto pagrindu įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą (bei esant pagrindui taikyti atsakomybę, skiriant atitinkamas sankcijas, siekiant užtikrinti teisingumą ir atsakomybės neišvengiamumą) su galimybe įgyvendinti tokį teismo nurodymą. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies nuostatos (galiojusios iki 2011 m. gegužės 3 d.), jei būtų taikomos tokiems atvejams, vis dėlto gali riboti teismo nurodymo atlikti papildomą tyrimą įgyvendinimą, be kita ko, ūkio subjektams sudarant galimybes išvengti atsakomybės už padarytus Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Jei teismo sprendimas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo įsiteisėtų jau praėjus 3 metų terminui nuo vykdyto pažeidimo, susidarytų situacija, kad teismo sprendimas taptų beprasmis, nes Konkurencijos taryba, atlikusi papildomą tyrimą ir konstatavusi konkurencijos teisės pažeidimą, negalėtų tinkamai to įvertinti skirdama ūkio subjektui sankciją už tai. Tokia situacija visiškai neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų ir neužtikrintų reikiamos viešųjų interesų apsaugos, nes Konkurencijos tarybos galimybė skirti baudas už Konkurencijos įstatymo pažeidimus tokiais atvejais taptų priklausoma nuo proceso teismuose eigos, teismo užimtumo, kas galėtų atitinkamai sudaryti kliūtis tinkamai išnagrinėti bylą teisme.

Pareiškėjų apskųstas Nutarimas Nr. 2S-13 buvo priimtas po to, kai 2009 m. birželio 11 d. sprendimu LVAT grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti, būtent ši aplinkybė ir lemia, kad, priešingai, nei nurodyta skundžiamame teismo sprendime, Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje nurodytas patraukimo atsakomybėn senaties terminas negali būti taikomas. Tokia išvada darytina, įvertinus ir kitą su Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies taikymu susijusį aspektą, t. y. būtent tai, jog ši dalis galėjo būti taikoma tais atvejais, kai Konkurencijos taryba taikydavo atsakomybę atlikusi „pagrindinį“ tyrimą. Nurodo, kad šie atvejai akivaizdžiai skiriasi nuo situacijų, kai Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punkto pagrindu teismas įpareigoja Konkurencijos tarybą atlikti papildomą (o ne pradėti naują) jau nagrinėtų „pagrindinio“ tyrimo metu ūkio subjektų veiksmų tyrimą. Daro išvadą, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis taikytina kokybiškai skirtingoje situacijoje, nei yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje, t. y. ne tada, kai po teismo sprendimo atliekamas papildomas tyrimas, o tada, kai yra pradedamas naujas tyrimas. Tokias Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies taikymo ribas patvirtina ir LVAT, kuris 2010 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010, aiškindamas būtent Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalį, iš esmės konstatavo, jog, kai Konkurencijos taryba tik atnaujina anksčiau vykdytą tyrimą vykdant LVAT įpareigojimą, o ne pradeda naują tyrimą, netaikoma Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis, pagal kurią ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, - nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos, nes ši norma sietina su naujo tyrimo pradėjimu ir ūkio subjektų patraukimu atsakomybėn.

2. Akivaizdu, jog, nors Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje (galiojusioje iki 2011 m. gegužės 3 d.) buvo nustatytas 3 metų patraukimo atsakomybėn senaties terminas, vis dėlto Konkurencijos įstatyme ar jį įgyvendinančiuose kituose teisės aktuose nebuvo reglamentuotas senaties termino eigos klausimas esant teismo įpareigojimui Konkurencijos tarybai atlikti papildomą tyrimą. Akivaizdu, jog šių klausimų reglamentavimas buvo aktualus, todėl egzistavo tokio reglamentavimo poreikis. Tokios situacijos yra laikomos teisės spragomis. Tai, kad yra teisės spraga, taip pat patvirtina ir teismo sprendime nurodyta aplinkybė, jog nuo 2011 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio pakeitimai, kuriais senaties termino eigos klausimas išspręstas nustačius, jog Konkurencijos tarybos nutarimų nagrinėjimo administraciniuose teismuose metu senaties termino eiga sustoja ir vėliau atsinaujina. LVAT 2010 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁸² -692/2010 pasisakė dėl Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies (galiojusios iki šio straipsnio pakeitimo) taikymo ribų. Šis LVAT išaiškinimas, jį vertinant teisės normų aiškinimo šaltinių kontekste, nagrinėjamu atveju turi didesnę reikšmę, nei kitų institucijų specialistų parengtas aiškinamasis raštas, susijęs net ne su nagrinėjamų iki 2011 m. gegužės 3 d. galiojusių Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies normų priėmimu, o su šio straipsnio pakeitimu, kuris nagrinėjamu atveju negalėjo būti ir nebuvo taikytas. Atsižvelgęs į tai, apeliantas daro išvadą, kad teismas, aiškindamas Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies nuostatą, nepagrįstai vadovavosi šio straipsnio pakeitimo aiškinamuoju raštu, visiškai neatsižvelgęs į nagrinėjamu atveju aktualią LVAT praktiką, iš kurios aiškiai matyti, jog ši Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies (galiojusios iki 2011 m. gegužės 3 d.) norma netaikytina Konkurencijos tarybai atliekant papildomą tyrimą.

3. Viena iš priemonių, kurių buvo imtasi šalinant aptartą teisės spragą, buvo 2011 m. gegužės 3 d. įsigalioję Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio pakeitimai, kuriais senaties termino eigos klausimas buvo išspręstas nustačius, jog Konkurencijos tarybos nutarimų nagrinėjimo teismuose metu senaties terminas sustoja. Tačiau, kadangi, priimdama šioje byloje nagrinėjamą Nutarimą Nr. 2S-13, Konkurencijos taryba negalėjo remtis ir (priešingai, nei nepagrįstai nurodo teismas) nesirėmė šiais su senaties termino eiga susijusiais Konkurencijos įstatymo pakeitimais, ji, kaip matyti iš paties Nutarimo Nr. 2S-13, teisėtai ir pagrįstai vadovavosi panašius santykius reglamentuojančio kito įstatymo - ATPK - normomis, t. y. įstatymo analogija. Pastebi, kad ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje nurodoma, kad, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, -vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Skundžiamame nutarime pritaikyta ATPK analogija atitinka visus nurodytus reikalavimus, o teismas nepagrįstai šią analogiją įvertino kaip netinkamą, dėl šių priežasčių:

3.1. Konkurencijos tarybos nutarimo pagrįstumui vertinti aktualių klausimų, susijusių su senaties termino eiga atliekant papildomą tyrimą, nereglamentavo nei Konkurencijos įstatymas, nei kiti teisės aktai, t. y. egzistavo teisės spraga. Atsižvelgusi į tai, Konkurencijos taryba vertino, koks įstatymas reglamentuoja panašius santykius ir pripažino, jog, kaip matyti iš nagrinėjamo nutarimo, panašius tyrimų atnaujinimo teismo sprendimu santykius reglamentuoja ATPK, kuris, kaip ir Konkurencijos įstatymas, taip pat reglamentuoja atsakomybės už administracinės teisės pažeidimus (tik mažesnio pavojingumo) santykius, įskaitant ir patraukimo atsakomybėn už tokius pažeidimus eigos klausimus.

3.2. ATPK 35 straipsnio 5 dalyje (iki 2011 m. kovo 1 d. tai buvo 4 dalis) numatyta, kad kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas, užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N⁶²-754/2010 nurodė, kad ši taisyklė būtent taikoma tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo institucijai, priėmusiai nutarimą, arba pirmosios instancijos teismui, priklausomai nuo konkrečios bylos aplinkybių. Taigi ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismo nutartimi byla grąžinama nagrinėti atitinkamai institucijai, vadovaujantis minėta teisės norma, neišnyksta galimybė apskritai patraukti asmenį atsakomybėn. Tai, kad minėta ATPK norma yra tinkama taikant įstatymo analogiją su senaties termino eiga susijusiais klausimais, patvirtina ir LVAT 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N⁵⁷⁵-1434/2008.

3.3. Konkurencijos tarybos nuomone, būtų nepagrįsta ir neproporcinga mažiau pavojingų pažeidimų atveju taikyti griežtesnes patraukimo atsakomybėn taisykles nei konkurencijos teisės normų pažeidimo atveju, ypač kai LVAT yra pripažinęs, kad atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus suprantama kaip administracinė atsakomybė plačiąja prasme, todėl administracinės atsakomybės principai gali būti taikomi ir Konkurencijos įstatymo pažeidimams (LVAT 2004 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P⁵-82/2004). Todėl atsižvelgiant į šią LVAT nutartį, jog bendrieji administracinės atsakomybės principai taikomi konkurencijos teisės srityje, manytina, kad ir bendrieji ATPK nustatyti senaties terminų taikymo principai gali būti taikomi konkurencijos teisės srityje, ypač kai atitinkamų senaties termino eigos klausimų nereglamentuoja pats Konkurencijos įstatymas. Įvertinusi šias aplinkybes ir atsižvelgdama į atitinkamus LVAT išaiškinimus, Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad, nesant atitinkamo reglamentavimo Konkurencijos įstatyme (kaip paaiškinta, Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis tiesiogiai negalėjo būti taikoma), nagrinėjamu atveju pagal įstatymo analogiją turėtų būti taikoma ATPK 35 straipsnio 5 dalies nuostata, iš esmės nurodanti, kad tokiais atvejais, kai teismo sprendimu Konkurencijos taryba įpareigojama atlikti papildomą tyrimą dėl ūkio subjektų veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams, Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatytas terminas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos turėjo būti skaičiuojamas iš naujo (žr., pvz., LVAT 2007 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N⁵-612/2007).

4. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad sprendime nurodyti argumentai dėl, teismo nuomone, nepagrįsto ATPK analogijos taikymo taip pat neatitinka ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies nuostatų. Teismas ATPK analogijos taikymą atmetė dėl to, kad Konkurencijos įstatymas yra specialus teisės aktas. Tačiau, kaip matyti iš ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies, taikant įstatymo analogiją yra svarbus ne bendros ir specialios normos santykis, o sureguliuotų ir nesureguliuotų teisinių santykių panašumas. Teismas, atsakovo vertinimu, spręsdamas dėl įstatymo analogijos taikymo galimybės, nepagrįstai rėmėsi teisės normų konkurencijos šalinimo principu. Atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju yra vertinamas teisės spragos šalinimo atvejis, todėl teismo taikytas teisės normų konkurencijos Šalinimo principas yra netinkamas ir juo negali būti remiamasi šalinant teisės spragą, kadangi teisės spragos atveju tarpusavyje konkuruojančios teisės normos neegzistuoja, nes vienos iš teisės normų tiesiog nėra (nors turėtų būti).

5. Nesutinka su teismo argumentu, jog Konkurencijos taryba nepagrįstai atgaline tvarka pritaikė Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2011 m. gegužės 3 d. Pastebi, kad nei Nutarime Nr. 2S-13, nei Konkurencijos tarybos atsiliepime į pareiškėjų skundus nėra nurodyta, jog Konkurencijos taryba, skirdama sankcijas pareiškėjams ir laikydama, jog nėra suėjęs patraukimo atsakomybėn senaties terminas, vadovavosi ne pažeidimo padarymo metu galiojusia, o jau pakeista Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakcija. Tai, jog naujos konkurencijos teisės normos, expressis verbis numatančios galimybę sustabdyti senaties terminą, kol byla nagrinėjama teisme, įsigaliojo dar prieš priimant skundžiamą nutarimą, savaime nereiškia, jog Konkurencijos taryba rėmėsi būtent šiomis nuostatomis nagrinėjamu atveju. Konkurencijos taryba nauja senaties termino skaičiavimo tvarka nesivadovavo, nes, Konkurencijos tarybos nuomone, egzistavo teisės spraga, kuri buvo šalinama atsižvelgiant į ATPK analogiją.

6. Pažymi, kad tuo atveju, jeigu LVAT nagrinėdamas šią bylą vis dėlto nuspręstų, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo Konkurencijos įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su teisės spragos ir ATPK analogijos taikymu, vertinant klausimą dėl patraukimo atsakomybėn senaties už Konkurencijos įstatymo pažeidimus (ypač Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio, draudžiančio sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus, ir 9 straipsnio, draudžiančio piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi) eigos skaičiavimą, būtina atsižvelgti ir į tai, jog Konkurencijos įstatymo nuostatų, susijusių senaties terminu, interpretavimas turi tiesioginės įtakos ir Konkurencijos tarybai nagrinėjant bei taikant atsakomybę ūkio subjektams už Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SESV) 101 ir 102 straipsnių pažeidimus. Reglamento Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalyje iš esmės nurodyta, kad nacionalinės institucijos ir teismai, taikydami nacionalinius teisės aktus konkurenciją ribojančių susitarimų ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atveju, jei tokiais veiksmais daromas poveikis prekybai tarp valstybių narių, taip pat privalo taikyti SESV 101 ir 102 straipsnį. Taigi, SESV 101 ir 102 straipsnių taikymas nacionaliniu lygmeniu yra tiesiogiai susietas su nacionalinių konkurencijos teisės aktų taikymu, t. y. jei nacionalinė institucija ir teismas negali efektyviai pritaikyti atsakomybės už nacionalinio konkurencijos teisės akto pažeidimą, atsakomybė už SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimą taip pat tampa negalima. Šią išvadą patvirtina Europos Komisijos pranešimas dėl bendradarbiavimo tarp Europos Komisijos ir Europos Sąjungos valstybių narių teismų taikant SESV 101 ir 102 straipsnius, kurio 10 punkte numatyta, jog nesant ES teisės nuostatų, reglamentuojančių procedūras ir sankcijų skyrimą, nacionaliniams teismams taikant ES konkurencijos taisykles, teismai vadovaujasi nacionalinėmis procedūrinėmis nuostatomis, tačiau jos turi būti suderinamos su bendraisiais Europos Sąjungos teisės principais. Remiantis to paties 10 punkto c papunkčiu, nacionalinis teismas turi vadovautis ESTT suformuluotu efektyvumo principu, kuris reiškia, jog nacionalinės nuostatos dėl procedūrų ir sankcijų neturi padaryti 101 ir 102 straipsnių nuostatų taikymą pernelyg sudėtingą arba praktiškai neįmanomą. Jei nacionalinės teisės nuostatos yra nesuderinamos su šiais principais, nacionalinis teismas, remdamasis Europos Sąjungos teisės viršenybės principu, turi netaikyti tokių nacionalinės teisės nuostatų. Taigi, nors nagrinėjamu atveju nėra tiesiogiai taikomas SESV 101 straipsnis, tačiau net ir tokiu atveju šioje byloje pateiktas senaties termino eigos skaičiavimo aiškinimas turėtų įtakos kitiems atvejams, kai kartu su Konkurencijos įstatymu taikoma ir SESV. Todėl ir šioje byloje nagrinėjant klausimą dėl senaties termino taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį yra svarbu užtikrinti, jog taikant tas pačias senatį reglamentuojančias normas nebus apsunkintas ar padarytas neįmanomu efektyvus SESV taikymas. Toks senaties termino skaičiavimo aiškinimas, kokį pateikė teismas skundžiamame sprendime (jokiomis aplinkybėmis nepertraukiamas, nestabdomas ir neatnaujinamas 3 metų senaties terminas), akivaizdžiai riboja galimybes ne tik tinkamai taikyti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, bet ir SESV 101 ir 102 straipsnius. Tai patvirtina ir Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio nuostatos dėl senaties termino skaičiavimo SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimo atveju, pagal kurias 5 metų senaties terminas iš esmės po kiekvieno Europos Komisijos su pažeidimo tyrimu susijusio veiksmo pradedamas skaičiuoti iš naujo, o bylos nagrinėjimo ESTT laikotarpiu jis yra sustabdomas.

Pareiškėjai AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ atsiliepimais prašo atmesti atsakovo Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą bei priteisti pareiškėjams iš jo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimai grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:

1. Konkurencijos įstatyme buvo tiesiogiai įtvirtinta senaties dėl konkurencijos teisės pažeidimų pradžia ir jos pabaigos terminai, todėl Konkurencijos taryba neturėjo jokio pagrindo spręsti apie teisės spragos buvimą. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje buvo expressis verbis numatyta, kad terminas nuobaudai skirti, esant tęstiniam Konkurencijos įstatymo pažeidimui, prasideda nuo to momento, kada buvo atlikti paskutinieji konkurencijos teisės normas pažeidžiantys veiksmai. Taigi Konkurencijos įstatyme buvo tiesiogiai reglamentuota senaties termino pradžia ir terminas, šio termino pradžią susiejant su pažeidimo įvykdymo momentu. Šis senaties terminas buvo bendro pobūdžio ir apimantis tiek įprastą pažeidimo tyrimo procedūrą, tiek ir atvejus, kuomet ji atnaujinama arba yra paskiriamas papildomas tyrimas. Papildomos nuostatos dėl senaties termino eigos sustabdymo į Konkurencijos įstatymą buvo įtrauktos tik 2011 m. balandžio 21 d. įstatymo pakeitimu nuo 2011 m. gegužės 3 d., t. y. praėjus beveik trejiems su puse metų nuo paskutinių pareiškėjų tariamai neteisėtų veiksmų atlikimo dienos. Taigi paskutinių tariamai neteisėtų pareiškėjų veiksmų atlikimo metu galiojo aiškus teisinis reglamentavimas, kuris nustatė senaties dėl konkurencijos teisės pažeidimų pradžią ir terminus. Naujai į Konkurencijos įstatymą įtrauktos nuostatos nebuvo būtinos senaties institutui taikyti konkurencijos teisės pažeidimams, nes ir iki įstatymo pakeitimo įstatymų leidėjas buvo aiškiai reglamentavęs senaties terminą ir jo pradžios momentą. Pareiškėjų nuomone, nei teisingumo principai, nei vėliau įgaliojusi Konkurencijos įstatymo redakcija, nei Europos Sąjungos teisės nuostatos ar Lietuvos Respublikos teismų praktika nesudaro pagrindo daryti išvadą apie teisės spragos buvimą. Kadangi iki 2011 m. gegužės 3 d. galiojusioje Konkurencijos įstatymo redakcijoje senaties terminas ir jo pradžios momentas buvo reglamentuoti, atmestina teisės spragos buvimo galimybė.

2. Nesutinka su Konkurencijos tarybos teiginiu, kad Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio

3 dalis turėtų būti taikoma kokybiškai skirtingoje situacijoje nei kad yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje, t. y. ne tada, kai po teismo sprendimo atliekamas papildomas tyrimas, o tada, kai yra pradedamas naujas tyrimas. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas senaties terminas yra bendro pobūdžio ir taikomas visiems Konkurencijos įstatymo reglamentuojamiems santykiams. Teismo teisė grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti buvo įtvirtinta jau 1999 metais įsigaliojusioje pirminėje Konkurencijos įstatymo redakcijoje, kur ji buvo įtvirtinta kartu su tuometiniu senaties reglamentavimu. Taigi nėra jokio pagrindo spręsti, kad įstatymų leidėjas būtų norėjęs šiai bylų kategorijai nustatyti specialų senaties terminą ar kad ši teisės spraga būtų atsiradusi teisėkūros procese.

3. Teisės doktrinoje yra laikomasi nuomonės, kad senaties termino esmė - neleisti kilti ilgalaikiam nusižengimą galbūt padariusio asmens teisinės padėties neapibrėžtumui. Pasibaigus senaties terminams procesas nebegali vykti, o priimti individualūs teisės taikymo aktai praranda teisinę reikšmę. Analogiškos nuomonės yra laikomasi ir aiškinant baudžiamojoje teisėje įtvirtintą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties institutą. Pažymi, kad bet koks netinkamas procesinio termino taikymas sudaro prielaidas pažeisti asmens teises bei teisėtus lūkesčius, o tokia situacija yra nepriimtina teisinėje valstybėje.

4. Priešingai, nei teigia Konkurencijos taryba, iki 2011 m. gegužės 3 d. Konkurencijos įstatyme numatytas senaties reglamentavimas buvo ne įstatymo spraga, o sąmoningas įstatymo leidėjo pasirinkimas reglamentuojant teisinius santykius.

5. Faktą, kad iki minėto 2011 m. balandžio 21 d. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio

4 dalies pakeitimo galimybė stabdyti asmens patraukimo atsakomybėn terminus Lietuvos konkurencijos teisėje nebuvo numatyta, o toks stabdymas yra principo lex retro non agit pažeidimas, patvirtina ir Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 straipsnių papildymo ir pakeitimo ir įstatymo 44 (1), 44 (2) straipsniais įstatymo projekto aiškinamasis raštas. Minėtame aiškinamajame rašte yra nedviprasmiškai nurodyta, jog iki Konkurencijos įstatymo pakeitimo subjektui sankcija galėjo būti skiriama tik per 3 metus, o šio termino eiga negalėjo būti stabdoma.

6. Nepaisant negalimumo konkurencijos teisėje taikyti įstatymo analogiją, Konkurencijos taryba tariamai teisės spragai užpildyti pasirinko taikyti ATPK, kaip bendrąjį atsakomybę už administracinės teisės pažeidimus nustatantį teisės aktą. Pareiškėjų įsitikinimu, ATPK šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi ne šis teisės aktas numato Konkurencijos tarybos tyrimo atlikimo tvarką, terminus bei galimas sankcijas. Nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Konkurencijos įstatymo nuostatomis, kadangi būtent šiame teisės akte yra įtvirtintas specialus administracinės atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus reglamentavimas. Senaties termino atnaujinimas pagal ATPK 35 straipsnio 4 dalį galėtų būti vertinamas kaip pagrįstas tik tuo atveju ir tik ta apimtimi, jeigu senaties termino atnaujinimo galimybė būtų tiesiogiai įtvirtinta Konkurencijos įstatyme (lex specialis derogat legi generali). Kitaip tariant, konkurencijos teisės srityje bendrieji ATPK nustatyti patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminai nėra taikomi, kadangi Konkurencijos įstatymo 40 straipsnis numato specialų administracinės nuobaudos skyrimo (patraukimo atsakomybėn) senaties terminą (LVAT 2010 m. gegužės mėn. 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010). Kaip įstatymo analogiją šioje byloje pritaikius ATPK nuostatas ir atnaujinus senaties termino skaičiavimą tariamai pareiškėjų atlikto konkurencijos teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas galėtų trukti beveik dvigubai ilgiau, nei buvo numatęs įstatymų leidėjas, tuo iš esmės pažeidžiant teisėtus pareiškėjų lūkesčius ir teisėtus interesus.

7. Kadangi konkurencijos teisėje įstatymo analogija yra galima tik ypatingai išimtiniais atvejais, siaurinant atsakomybės taikymo atvejus, o Konkurencijos įstatyme iki 2011 m. gegužės 3 d. galiojęs senaties instituto reglamentavimas buvo ne teisės spraga, o racionalus įstatymo leidėjo pasirinkimas, ir kadangi Konkurencijos įstatymas yra specialus teisės aktas ATPK požiūriu, kuriame senaties sustabdymo galimybė nebuvo numatyta iki 2011 m. gegužės 3 d., o senaties atnaujinimo institutas nėra įtvirtintas iki šios dienos, Konkurencijos tarybai nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti įstatyminę ATPK analogiją ir atnaujinti senaties termino skaičiavimą nuo 2009 m. birželio 11 d.

8. Konkurencijos taryba teigia, kad senaties termino sustabdymo galimybę patvirtina

2010 m. gegužės 13 d. LVAT nagrinėta byla Nr. A⁸²²-692/2010. Pareiškėjai pažymi, kad savo faktinėmis aplinkybėmis Konkurencijos tarybos cituojama byla iš esmės skiriasi nuo šiuo metu nagrinėjamos bylos, todėl Konkurencijos tarybos nurodyti LVAT išaiškinimai šiuo atveju negali būti taikomi. Konkurencijos tarybos cituojamoje byloje AB „Mažeikių nafta“ konkurencijos teisės pažeidimas nagrinėjant bylą LVAT dar nebuvo pasibaigęs, todėl 3 metų atsakomybės taikymo senaties terminas nebuvo ir netgi negalėjo būti prasidėjęs. Dėl šios priežasties teismas nesprendė ir administracinės bylos sustabdymo klausimo. Be to, LVAT nagrinėtoje byloje ginčas vyko ne dėl to, ar Konkurencijos taryba gali skirti baudą praėjus 3 metų senaties terminui, bet dėl to, ar praėjus šiam terminui Konkurencijos taryba apskritai galėjo atnaujinti tyrimą, net jeigu tam ir buvo teismo įpareigojimas.

9. Pareiškėjų tariamo pažeidimo metu Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje buvo numatytas tik 3 metų patraukimo atsakomybėn terminas, o galimybė sustabdyti šio termino skaičiavimą apskritai nebuvo numatyta. Todėl Konkurencijos taryba, laikydama, kad sankcijų skyrimo terminas bylos nagrinėjimo LVAT metu sustojo, o po LVAT priimto sprendimo atsinaujino, defacto pritaikė naujas konkurencijos teisės normas atgaline tvarka. Nors Konkurencijos taryba šią aplinkybę ir neigia, tačiau iš ankščiau išdėstytų aplinkybių matyti, kad Konkurencijos įstatyme faktiškai nebuvo teisinio reglamentavimo spragos dėl senaties taikymo, todėl ATPK nuostatos buvo pritaikytos be pagrindo, de facto pritaikant tokias nuostatas, kurios į Konkurencijos įstatymą buvo įtrauktos tik praėjus beveik trims metams nuo tariamų pažeidimų atlikimo dienos.

10. Tiek teisės doktrina, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, tiek ir Lietuvos teismų praktika konkurencijos teisę priskiria viešajai teisei, todėl jai be išlygų taikomos ir visos bendrosios viešosios teisės taisyklės bei ji yra pagrįstai saistoma viešosios teisės principų. Vienas iš šių principų yra ir įstatymo negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas. Pažymi, kad šio principo taikymas šiuo atveju įgyja ypatingą reikšmę, atsižvelgiant į tai, kad viešojoje teisėje galimas subjekto baudimas, todėl asmuo jokiu būdu negali būti nubaustas už tai, kas nebuvo baustina tariamo pažeidimo metu, tai pat asmens būklė negali tapti sunkesnė, nei kad jis galėjo numatyti tariamo pažeidimo padarymo metu. Tokią poziciją yra ne kartą išreiškęs ir Konstitucinis Teismas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos teismų formuojamoje praktikoje (žr., pvz., LVAT 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁶⁹-1406/2006, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N⁵⁷⁵-7664/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N⁵⁷⁵-7662/2010). Atsižvelgęs į viešojoje teisėje taikomą lex retro non agit taisyklę ir jos išimtį lex benignior retro agit, bei tai, kad konkurencijos teisė savo prigimtimi ir vykdomomis funkcijomis yra viešosios teisės šaka, pareiškėjai teigia, kad šie principai taikomi konkurencijos teisei bei šioje srityje vykdomam asmens baudimo santykiui. Pažymi, kad šiuo atveju terminų skaičiavimo sustabdymas nėra atsakomybėn traukiamo asmens padėtį lengvinanti aplinkybė.

11. Pažymi, kad senaties instituto tikslas yra siekis paskatinti valstybės institucijas efektyviai vykdyti joms priskirtas funkcijas, tuo pačiu užtikrinant teisėtus piliečių interesus, kad praėjus tam tikram laikotarpiui jiems nebegrėstų atsakomybė už kadaise atliktus galbūt neteisėtus veiksmus. Tokiu būdu teisiniams santykiams yra suteikiamas papildomas apibrėžtumas, nes asmenys yra apsaugomi nuo valstybės sprendimo pradėti taikyti sankcijas už prieš daugelį metų atliktus veiksmus, kurie ilgą laiką nebuvo inkriminuojami. Pastebi, kad papildomas pareiškėjų veiksmų teisėtumo tyrimas, kaip kad buvo įpareigojęs L V AT, buvo pradėtas 2009 m. liepos 9 d. Šis tyrimas truko iki 2011 m. birželio 9 d., t. y. net dvejus metus, tačiau matyti, kad Konkurencijos taryba LVAT sprendime nurodyto įpareigojimo atlikti papildomą tyrimą ir surinkti papildomos informacijos neįvykdė ir nedėjo pastangų jam įvykdyti. Per visą šį dvejų metų laikotarpį Konkurencijos taryba atliko tik vieną procesinį veiksmą..

12. Pažymi, kad galimybės stabdyti privačių asmenų patraukimo atsakomybėn senaties terminus už konkurencijos teisės pažeidimus, kai byla yra nagrinėjama teisme, nenumato jokie Europos Sąjungos teisės aktai. Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalies nuostata, numatanti, jog vienkartinių ar periodinių baudų skyrimo senaties terminas sustabdomas laikotarpiui, kurį Europos Komisijos sprendimas yra peržiūrimas Teisingumo Teisme, yra taikomas Europos Komisijos atliekamiems tyrimams dėl kurios nors iš Europos Sąjungos valstybių įmonių ar jų asociacijų. Nacionalinių institucijų atliekamiems tyrimams dėl minėtų asmenų šio reglamento nuostatos netaikytinos. Konkurencijos įstatymo nuostatos yra skirtos reglamentuoti skirtingiems teisiniams santykiams, t. y. tokiems santykiams, kai nacionalinė konkurencijos priežiūros institucija atlieka tyrimą dėl konkurencijos teisės pažeidimo, padaryto privačių asmenų, kurie nepatenka į minėto Europos Sąjungos reglamento teisinio reguliavimo sferą. Dėl šios priežasties, vertinant patraukimo atsakomybėn terminų sustabdymo galimybes, turėtų būti vadovaujamasi Konkurencijos įstatyme numatytomis sankcijų skyrimo taisyklėmis, o ne Europos Tarybos reglamentu.

13. Konkurencijos taryba yra nenuosekli aiškindama ir taikydama teisės normas, kuriomis remiantis yra skiriamos sankcijos už konkurencijos teisės pažeidimus. Tą pagrindžia ir vadinamoji „dekupažo“ byla. Nors šioje byloje priimtą sprendimą pareiškėjams skirti baudas Konkurencijos taryba bando pateisinti Europos Sąjungos teisės normomis, tačiau atkreipia dėmesį, kad minimoje Lietuvos teismuose nagrinėjamoje byloje dėl ūkio subjektų, užsiimančių dekupažo, rankdarbių reikmenų ir kitų susijusių prekių pardavimu, kartelinio susitarimo, Konkurencijos taryba atsikirsdama į kritiką, jog bauda buvo paskirta neteisėtai, teigė visai priešingai - kad skirdama sankcijas, Konkurencijos taryba vadovaujasi tik Lietuvos įstatymais ir neturi teisės remtis Europos Sąjungos teisės aktais, kurie numato skirtingas sankcijų skyrimo taisykles.

14. Nėra jokio pagrindo teigti, kad būtinybė sustabdyti ar atnaujinti senaties terminus kyla iš pareigos tinkamai taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas. Kaip pripažįsta pati Konkurencijos taryba, teisiniai santykiai šioje byloje yra reglamentuojami nacionalinės, o ne Europos Sąjungos teisės aktų. Nors Lietuvos Respublikos institucijos ir teismai turi užtikrinti efektyvų Europos Sąjungos teisės taikymą, tai nėra pagrindas keisti ar aiškinti teisės aktus tose situacijose, kuomet teisiniai santykiai yra reglamentuojami išimtinai nacionalinės teisės normų. Todėl nėra jokio pagrindo Konkurencijos įstatymo 40 straipsnį aiškinti tokiu būdu, kad jis atitiktų Europos Sąjungos teisės nuostatas, nustatančias senaties termino už konkurencijos teisės pažeidimus eigą. Iškilus poreikiui taikyti Europos Sąjungos teisės aktus tiek dėl Europos Sąjungos teisės viršenybės, tiek ir dėl konkurenciją reglamentuojančių teisės aktų tiesioginio taikymo, Lietuvos Respublikos teismai ir valstybės institucijos turėtų teisę, o kartu ir pareigą, taikyti šiuos Europos Sąjungos teisės aktus vietoj nacionalinio reglamentavimo.

15. Pareiškėjų nuomone, skundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas buvo priimtas tik siekiant nubausti pareiškėjus, nepaisant to, kad tam nebuvo nei faktinių, nei teisinių pagrindų. Tokiu būdu buvo pažeisti pamatiniai viešojo administravimo veikloje galiojantys gero administravimo principai ir galbūt piktnaudžiaujama Konkurencijos tarybai suteiktais įgalinimais. Šios aplinkybės, be kita ko, nulėmė ir tai, kad buvo neoperatyviai ir neadekvačiai vykdomos tyrimo procedūros ir to pasėkoje buvo praleistas Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas senaties terminas.

16. Pritaikydama pareiškėjams atsakomybę už menamus Konkurencijos įstatymo pažeidimus, Konkurencijos taryba ne tik nepaisė Konkurencijos įstatyme numatytų atsakomybės skyrimo senaties terminų, tačiau pažeidė ir draudimo bausti už tą patį pažeidimą du kartus {non bis in idem) principą. Konkurencijos tarybos tyrimas, kurio metu priimto nutarimo teisėtumo klausimas yra nagrinėjamas šiame administraciniame ginče, buvo jau trečias Konkurencijos tarybos tyrimas dėl tų pačių pareiškėjų veiksmų. Po pirmojo Konkurencijos tarybos vykdyto tyrimo priimtame 2002 m. spalio 10 d. Konkurencijos tarybos nutarime buvo konstatuota, kad „pieno supirkimo rinkoje veikiančios stambios įmonės, turinčios didžiausias ir tolygias rinkos dalis, analogiškus pieno supirkimo kaštus, viešą informaciją, leidžiančią stebėti konkurentų veiksmus rinkoje, gali sekti viena kitą, t. y. elgtis lygiagrečiai, o tai neprieštarauja Konkurencijos įstatymui“. Taigi dar 2002 metais Konkurencijos taryba, iš esmės remdamasi tais pačiais duomenimis, padarė visiškai priešingas išvadas nuo tų, kurios padarytos tiek 2008 m. vasario 28 d. nutarime, tiek ir 2011 m. birželio 9 d. nutarime. Pareiškėjų nuomone, pareiškėjų atsakomybės klausimo pakartotinis nagrinėjimas, remiantis iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kuomet pažeidimo byla jau buvo išspręsta dar 2002 metais, pažeidžia draudimą bausti asmenį tuo pačiu pagrindu du kartus. Pažymi, kad tiek 2002 metais, tiek ir 2007 metais atlikti tyrimai buvo pradėti ne pačios Konkurencijos tarybos iniciatyva, bet gavus prašymą atitinkamas aplinkybes ištirti; be to, ir 2002 metų, ir 2007 metų tyrimai buvo pradėti siekiant išsiaiškinti, kokios aplinkybės nulėmė pieno ir/arba pieno produktų kainų kitimą, o ne įvertinti tarp pieno perdirbimo bendrovių ir asociacijos vykdomus informacijos mainus. Todėl teigia, jog Konkurencijos tarybai dėl visai kitos priežasties pradėjus tyrimą, bet jo metu atsitiktinai nustačius faktą, kad tarp pieno perdirbimo bendrovių ir asociacijos vyksta informacijos mainai, ji tiek 2002 metais, tiek ir 2007 metais turėjo visiškai identiškas faktines ir teisines galimybes - ir netgi teisinę pareigą - atlikti paminėtų informacijos mainų teisėtumo įvertinimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad informacijos mainų neteisėtumą atsakovas grindžia ESTT praktika, kuri buvo suformuota dar 1986 metais ar anksčiau. Dėl nurodytų priežasčių Konkurencijos tarybos paaiškinimas, jog 2002 metais atlikto tyrimo metu „<...> nebuvo nustatyta, kad asociacija tokio pobūdžio informaciją apie konkrečius ūkio subjektus platina savo nariams <...>„, vertintinas ne kaip sudarantis pagrindą 2007 metais ir 2011 metais atlikto tyrimo metu iš naujo revizuoti jau 2002 metais nustatytas aplinkybes, bet kaip patvirtinantis netinkamą Konkurencijos tarybos pareigų vykdymą. Pareiškėjų nuomone, šios aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip savarankiškas pagrindas pripažinti, kad Konkurencijos taryba pažeidė draudimą bausti už tą patį pažeidimą du kartus principą. Antrojo tyrimo pabaigoje LVAT panaikinus 2008 m. vasario 28 d. nutarimą, iš naujo svarstyti ir skirti baudą pareiškėjams Konkurencijos taryba galėjo tik tuo atveju, jeigu būtų pašalinusi tyrimo trūkumus, kurie aiškiai įvardyti LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendime. Kadangi šios prievolės Konkurencijos taryba neįvykdė ir netgi sąmoningai vengė ją vykdyti, teigtina, kad pakartotinis - jau trečias - bandymas bausti už tą patį, tačiau neįrodytą pažeidimą, yra akivaizdžiai neteisėtas.

17. Užuot tinkamai įvykdžiusi L V AT įpareigojimą atlikti papildomą tyrimą, o vėliau savo sprendimą grindusi papildomo tyrimo metu nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis, Konkurencijos taryba 2011 m. birželio 9 d. nutarime rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009 („popieriaus“ byla). Tačiau, pareiškėjų nuomone, paskirta bauda bei Konkurencijos tarybos elgesys šiuo konkrečiu atveju negalėjo būti grindžiami „popieriaus“ byloje LVAT suformuotais išaiškinimais. Konkurencijos taryba neturėjo teisės savo sprendimą grįsti išimtinai „popieriaus“ bylos išaiškinimais, kadangi LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimu įpareigodamas Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą, buvo aiškiai nurodęs veiksmus, kuriuos Konkurencijos tarybai buvo būtina atlikti prieš sprendžiant klausimą dėl baudos paskyrimo. Atliekant papildomą tyrimą nebuvo analizuotas joks faktinis rinkos ar konkurencijos rinkoje pokytis. Matyti, jog konkurencijos ribojimo pagal tikslą aspektu pareiškėjų elgesys taip pat nebuvo tiriamas. Pasiremdama „popieriaus“ bylos išaiškinimais, Konkurencijos taryba savavališkai nusprendė, jog šiuo atveju užtenka įrodyti tik potencialų konkurenciją ribojantį poveikį ir nagrinėti tik du dalykus: informacijos, kuria keičiamasi, pobūdį ir atitinkamos rinkos struktūrą. Toliau beveik visa nutarime pateikta analizė apie informacijos pobūdį bei rinkos struktūrą praktiškai paremta „popieriaus“ bylos analize ir išvadomis. Toks elgesys, kada bauda skiriama pasiremiant nauja LVAT praktika, o ne išsamaus papildomo tyrimo, kurį atlikti įpareigojo teismas, metu gautomis išvadomis, yra akivaizdus teismo įpareigojimų nevykdymas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2011 m. birželio 9 d. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-13 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje byloje bei apeliacinės instancijos teismui bylos šalių pateiktus procesinius dokumentus, pažymėtina, jog ginčo apeliacinės instancijos teisme dalyku laikytina tik tai, ar skundžiamas nutarimas pagrįstai pripažintas neteisėtu būtent tuo pagrindu, jog jis priimtas praleidus patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus senaties terminą, t. y. apeliacinio proceso metu nevertintinas skundžiamo nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas pareiškėjų veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytiems reikalavimams aspektu.

2008 m. vasario 28 d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. 2S-3 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo AB „Rokiškio sūris“ bei UAB „Marijampolės pieno konservai“ buvo paskirtos sankcijos už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą. 2009 m. birželio 11 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinius skundus dėl minėto Konkurencijos tarybos nutarimo panaikinimo, įpareigojo Konkurencijos tarybą dėl AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams atlikti papildomą tyrimą.

2009 m. rugsėjo 11d. Konkurencijos taryba pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą paminėtoje byloje ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. 2010 m. balandžio 16 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį Konkurencijos tarybos prašymą atmetė.

2009 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 1S-121 Konkurencijos taryba, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą, atnaujino tyrimą dėl pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo reikalavimams. 2011 m. birželio 9 d. Konkurencijos taryba priėmė skundžiamą Nutarimą Nr. 2S-13, kuriuo nutarė pripažinti, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, tarpusavyje bei su trečiaisiais asmenimis keisdamosi konfidencialaus pobūdžio informacija apie jų superkamo žalio pieno kiekius, pagaminamų bei parduodamų atskirų pieno produktų kiekius, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir paskyrė šiems ūkio subjektams pinigines baudas. Konkurencijos taryba, atsižvelgdama į tai, kad papildomo tyrimo metu naujų pažeidimo trukmei turinčių reikšmės aplinkybių nebuvo nustatyta, rėmėsi savo 2008 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 2S-3 ir konstatavo, jog UAB „Marijampolės pieno konservai“ pažeidimas truko 5 metus (2003 m. - 2007 m.), o AB „Rokiškio sūris“ - 7 metus (2001 m.-2007 m.).

Byloje taikytinos redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. gegužės 3 d.) buvo nustatyta, jog ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, - nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Byloje nekyla ginčo, jog informacijos mainai, kurie skundžiamu Nutarimu Nr. 2S-13 buvo pripažinti kaip pažeidžiantys Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, buvo baigti 2007 m. gruodžio mėnesį. Tuo remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjai už Nutarimu Nr. 2S-13 nustatytą Konkurencijos įstatymo pažeidimą galėjo būti patraukti atsakomybėn vėliausiai 2010 m. gruodžio mėnesį, todėl padarė išvadą, kad Nutarimas Nr. 2S-13 yra neteisėtas kaip priimtas praleidus patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus senaties terminą, ir jį panaikino.

Nagrinėjamoje byloje kyla ginčas, kaip aiškintinos ir taikytinos Konkurencijos įstatymo nuostatos, numatančios patraukimo atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus senaties termino skaičiavimo taisykles. Bylai aktualios redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje expressis verbis įtvirtintas tik patraukimo atsakomybėn senaties termino eigos pradžios momentas bei šio termino trukmė. Nurodyta norma nenumatė, jog senaties terminas gali būti sustabdomas ar atnaujinamas, inter alia tais atvejais, kai, kaip ir nagrinėjamoje situacijoje, byla dėl konkurencijos teisės pažeidimo perduodama nagrinėti teismui, o vėliau Konkurencijos tarybos nutarimas panaikinamas ir byla grąžinama Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti. Konkurencijos tarybos nuomone, tai, jog Konkurencijos įstatymas apskritai nereglamentuoja patraukimo atsakomybėn senaties termino eigos tais atvejais, kai vykdant teismo sprendimą atliekamas papildomas tyrimas, laikytina įstatymo spraga. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog aptartas teisinis reguliavimas vertintinas kaip sąmoningas įstatymų leidėjo pasirinkimas, t. y., kad Nutarimu Nr. 2S-13 konstatuoto pažeidimo padarymo metu Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje buvo nustatytas 3 metų patraukimo atsakomybėn terminas, o sustabdyti šio termino skaičiavimą nebuvo jokios galimybės.

Teisės spraga reiškia, jog atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimas, 2009 m. kovo 2 d. nutarimas, 2009 m. gruodžio 11d. nutarimas). Teisės spraga - tai tam tikra šalintina teisinio reguliavimo neapibrėžtis, trūkumas, teisinės sistemos yda (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad analizuojamas santykis, t. y. senaties termino eigos skaičiavimas bylą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo nagrinėjant teisme, nėra sureguliuotas teisės normomis. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra aiški ir nedviprasmiška - tai, kad nebuvo nustatytos jokios senaties termino eigos skaičiavimo išimtys, reiškia, jog tokių išimčių įstatymų leidėjas nenumatė. Kitaip sakant, paminėtoje normoje nesant eksplicitinių nuostatų, jog senaties terminas tam tikrais atvejais gali būti sustabdomas, darytina išvada, jog ji implicitiškai nustatė, kad senaties termino eiga yra skaičiuojama visais atvejais vienodai ir nepriklauso nuo konkurencijos bylos nagrinėjimo Konkurencijos taryboje bei teismuose aplinkybių.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, būtent toks lingvistinis Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies aiškinimas yra galimas ir tinkamas, atsižvelgiant tiek į atsakomybės už Konkurencijos įstatymo pažeidimus taikymo principus, tiek į sisteminį šiame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, lyginant jį su pagal savo pobūdį panašių teisinių santykių reguliavimu, kontekstą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Konkurencijos įstatyme nustatytos baudos, kurias turi teisę skirti Konkurencijos taryba ūkio subjektams, padariusiems konkurencijos teisės pažeidimus, dėl savo turinio ir prigimties, siekiamų tikslų ir paskirties gali būti prilygintos vadinamai ekonominių sankcijų kategorijai. Turtinio pobūdžio teisinės poveikio priemonės, artimos nurodytai ekonominių sankcijų kategorijai, numatytos panašios į Konkurencijos įstatymą prigimties ir paskirties įstatymuose, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės, Lietuvos Respublikos reklamos įstatymuose. Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad, pavyzdžiui, ekonominio pobūdžio sankcijos (be kita ko, ir baudos) už Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus galėtų būti siejamos su administracine atsakomybe, todėl yra artimos nuobaudoms už administracinius teisės pažeidimus, o savo dydžiu (griežtumu) gali prilygti ir kriminalinėms bausmėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵ -1668/2012, 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A¹-39/2005, 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²⁴⁸-749/2006). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog teisės normų, susijusių su atsakomybės nustatymu ir taikymu bei nubaudimu, negalima aiškinti plečiamai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-2198/2011).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese dėl įstatyme numatytų sankcijų taikymo sprendžiama, prieš tai nustačius, kad buvo padaryta įstatymo draudžiama veika. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis įtvirtina, jog bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, iš dalies pakeistos Protokolais Nr. 11 ir Nr. 14, 7 straipsnis užtikrina, jog veika ar neveikimas, už kurį taikoma atsakomybė, privalo būti aiškiai apibrėžtas įstatymo, o atsakomybė -adekvačiai nuspėjama (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1993 m. gegužės 25 d. sprendimas byloje Kokkinakis prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 14307/88).

Įstatymo ar teisės analogijos taikymas baudžiamojoje ir administracinėje teisėje yra ypatingai išimtinio pobūdžio, pateisinamas tik ta apimtimi, kiek yra siaurinama, o ne išplečiama teisinės atsakomybės apimtis ar taikymo sąlygos, nes priešingu atveju būtų iškreipiama atsakomybę nustatančių teisės aktų prasmė. Rėmimasis įstatymo ar teisės analogija, nustatant senaties termino skaičiavimo taisyklių taikymą pareiškėjų nenaudai, lemtų, jog ūkio subjektas būtų patrauktas atsakomybėn ne pagal tiesiogiai įstatyme įtvirtintas sąlygas, ir tai, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, prieštarautų tiek teisėtų lūkesčių, tiek teisinės valstybės principams. Tik esant aiškiai apibrėžtam atsakomybės pagrindui asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn ir nubaudžiamas, o visos abejonės turi būti aiškinamos jo naudai. Minėti principai yra bendrojo pobūdžio ir teismas jų negali nepaisyti.

Atsižvelgdama į tai, jog nagrinėjamoje situacijoje pagrindo taikyti įstatymo ar teisės analogiją nėra, išplėstinė teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus Konkurencijos tarybos argumentus dėl ATPK 35 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams. Paminėta norma nustato, kad tais atvejais, kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, ATPK 35 straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kaip minėta, senaties termino taisykles nustato Konkurencijos įstatymas, kurio nuostatomis ir remtinasi šioje byloje. Kaip atsiliepimuose į apeliacinį skundą teisingai pažymi pareiškėjai, ATPK nėra tas teisės aktas, kuris numato Konkurencijos tarybos tyrimo atlikimo tvarką, terminus bei galimas sankcijas, todėl jo nuostatomis, sprendžiant patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus senaties terminų skaičiavimo klausimus, nesiremtina.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Konkurencijos tarybos apeliaciniame skunde nurodomomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinių teisės pažeidimų bylose šioje byloje nesiremtina, kadangi, kaip jau minėta, ATPK nuostatos ginčo teisiniams santykiams netaikytinos, o administracinių nuobaudų skyrimo terminus ir jų skaičiavimo tvarką nustato būtent ATPK. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P⁵-82/2004 pateikti išaiškinimai, kuriais remiasi Konkurencijos taryba, yra bendro pobūdžio ir tai, jog, kaip nurodoma šioje nutartyje, atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus suvokiama kaip administracinė atsakomybė plačiąja prasme, neleidžia daryti išvados, jog ir bendrieji ATPK nustatyti senaties terminų taikymo principai gali būti taikomi konkurencijos teisės srityje.

Be to, net ir tuo atveju, jei byloje pagal analogiją būtų taikytinos ATPK įtvirtintos senaties terminų skaičiavimo taisyklės, tai, priešingai nei teigia Konkurencijos taryba, nelemtų, jog Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje numatytas patraukimo atsakomybėn terminas būtų skaičiuojamas iš naujo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11d. sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ATPK 35 straipsnio 4 dalyje (pagal nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusią įstatymo redakciją ji laikoma nurodyto straipsnio 5 dalimi) įtvirtinta nuostata taikoma skaičiuojant šešių mėnesių terminą administracinei nuobaudai paskirti, t. y. ji netaikoma tais atvejais, kai skaičiuojamas įstatyme įtvirtintas patraukimo atsakomybėn senaties terminas, administracinių teisės pažeidimų bylose yra taikomas dvejų metų patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo pažeidimo padarymo dienos, o jam suėjus administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama, nepaisant to, jog nutarimas tokioje byloje buvo panaikintas ir byla grąžinta iš naujo tirti įgaliotai institucijai arba iš naujo nagrinėti teisme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d, nutarimas administracinėje byloje Nr. N⁵²⁰-l018/2012, 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr, N²⁶¹-l155/2011, 2011 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N -532/2011, 2009 m. gruodžio 14 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N -2772/2009). Taigi Konkurencijos tarybos argumentai, jog įstatymo analogijos, t. y. ATPK 35 straipsnio 5 dalies, taikymas nagrinėjamoje byloje leistų daryti išvadą, jog Konkurencijos įstatyme numatytas patraukimo atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus terminas nebuvo praleistas, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nepritartina Konkurencijos tarybos pozicijai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 straipsnių papildymo ir pakeitimo ir Įstatymo papildymo 44^l, 44² straipsniais aiškinamuoju raštu, siekdamas nustatyti, kaip taikytinos šiai bylai aktualios Konkurencijos įstatymo redakcijos nuostatos, reguliuojančios senaties terminų konkurencijos teisės bylose skaičiavimą. Pažymėtina, kad iš paminėto aiškinamojo rašto matyti, kaip Konkurencijos taryba savo praktikoje taiko nurodytas nuostatas ir kokia yra šių nuostatų taikymo problematika, t. y. Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis buvo traktuojama kaip nenustatanti atvejų, kada joje įtvirtinto senaties termino eiga sustabdoma. Tai, jog tokio reguliavimo taikymas praktikoje buvo sudėtingas, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad įstatymo nuostatos aiškintinos plečiamai ir galbūt Konkurencijos įstatymo pažeidimą padariusių ūkio subjektų nenaudai. Nurodytas aiškinamasis raštas atspindi įstatymų leidėjo intenciją pakeisti efektyviai Konkurencijos tarybos veiklai keliantį sunkumų teisinį reguliavimą, tačiau iki šių pakeitimų įsigaliojimo privalo būti taikoma ankstesnė įstatymo redakcija.

Teisės doktrinoje travauxprėparatoires pripažįstami kaip įstatymų leidėjo valią ir ketinimus padedantys nustatyti šaltiniai, todėl išplėstinei teisėjų kolegijai dėl paties teismo rėmimosi tokiais šaltiniais pagrįstumo ir teisėtumo abejonių nekyla. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje įstatymų projektų aiškinamieji raštai pripažįstami tinkamu įstatymų leidėjo valios įrodymu ir jais yra remiamasi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴-l 10/2003, 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁵-63/2003, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁶-23 8/2007, 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A^a58-3321/2011). Travaux prėparatoires, kaip įstatymų leidėjo ketinimų nustatymo šaltiniu, neretai yra remiamasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2011 m. liepos 7 d. nutarimas, 2011 m. kovo 15 d. nutarimas, 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimas, 2010 m. vasario 3 d. nutarimas, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimas, 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimas). Pagal nurodytą Konstitucinio Teismo praktiką įstatymų nuostatos aiškintinos, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus, kurie paprastai yra įtvirtinti būtent travaux prėparatoires. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog šiame aiškinamajame rašte pateikiama informacija nebuvo vienintelis pirmosios instancijos teismo poziciją paremiantis motyvas - ji tik papildomai pagrindė teismo padarytas išvadas, su kuriomis dėl jau nurodytų motyvų išplėstinė teisėjų kolegija visiškai sutinka.

Šiame kontekste pabrėžtina, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 str.), t. y. teismas privalo paisyti įstatymų leidėjo valios, nevertindamas įstatymų ekonominio naudingumo, tikslingumo ar efektyvumo požiūriu. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidyba - tai išskirtinė Seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Įstatymų leidėjas, tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, yra laisvas, spręsdamas, kaip sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius (pvz., Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas, 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas, 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas, 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas).

Taip pat nepritartina ir Konkurencijos tarybos argumentams, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Konkurencijos taryba, priimdama Nutarimą Nr. 2S-13, dėl senaties termino eigos skaičiavimo vadovavosi ne pažeidimo padarymo metu galiojusia, o jau pakeista Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakcija. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad Konkurencijos taryba tiesiogiai nesivadovavo pakeista ir ginčo teisiniams santykiams netaikytina įstatymo normos redakcija, tačiau pabrėžia, jog de facto susiklosto situacija, lyg įstatymas būtų taikomas atgal. Būtent tokiame kontekste vertinant šią situaciją, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo nepritarti ir pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais pirmosios instancijos teismo teiginius dėl retroaktyvaus teisės normos šioje byloje taikymo negalimumo.

Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos esmę, atkreiptinas dėmesys tiek į teisinės atsakomybės, tiek į senaties terminų prigimtį ir paskirtį, kaip orientyrus, nulemiančius juos nustatančių taisyklių aiškinimą bei taikymą. Teisinės atsakomybės paskirtis, esanti vienu esminių teisinės atsakomybės požymių, įvardijama kaip siekis užtikrinti teisinę tvarką, saugoti tam tikras teisines vertybes, užtikrinti socialinių santykių dalyvių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Pažymėtina, kad greitas reagavimas padarius teisės pažeidimą, greitai paskirta poveikio priemonė turi didesnį prevencinį poveikį tiek teisės pažeidėjui, tiek kitiems asmenims. Pavėluotai paskirta nuobauda gali būti suvokta kaip nebaudžiamumas, be to, ilgalaikis nusižengimą padariusio asmens nebaudžiamumas yra neleistinas dėl jo teisinės padėties tokiu atveju neapibrėžtumo (Šedbaras, V. Administracinė atsakomybė. Vilnius: Justitia, 2005, p. 65, 237).

Senaties terminas - tai laikotarpis, per kurį subjektui gali būti paskirtos sankcijos už tam tikrus pažeidimus. Senaties termino esmė yra ta, jog jis turi užtikrinti, kad asmenys galėtų būti patraukti atsakomybėn tik per tam tikrą konkretų iš anksto apibrėžtą laikotarpį. Kaip teisingai atsiliepimuose į apeliacinį skundą pažymi pareiškėjai, senaties termino instituto taikymas ne pagal įstatyme tiesiogiai įtvirtintą tvarką būtų neteisėtas ir paneigtų asmenų teisėtus lūkesčius. Bylos nagrinėjimo trukmė, priklausanti nuo teismo procesų, priešingai nei teigia Konkurencijos taryba, nevertintina kaip vienintelė galimybę taikyti atsakomybę nulemianti aplinkybė. Priešingai, būtent senaties termino esmė nulemia, jog bylinėjimasis negali būti begalinis ir ūkio subjekto padėtis negali būti neapibrėžta neribotą laiką. Tokia senaties termino paskirtis ir jo nustatymo tikslas negali būti paneigti to, kad dėl įvairių aplinkybių bylos objektyviai yra nagrinėjamos ilgai, jei įstatyme nėra įtvirtintos jokios išimtys dėl senaties termino eigos bylą nagrinėjant teisme.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Konkurencijos taryba apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjams atsakomybė už nustatytą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą nebuvo pritaikyta naujai, o buvo tik papildomai išnagrinėtas ir įvertintas jau anksčiau pritaikytos atsakomybės pagrįstumo klausimas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ši Konkurencijos tarybos nurodyta aplinkybė apskritai neturi įtakos ūkio subjekto patraukimo atsakomybėn senaties termino eigos aspektu vertinimui. Nepriklausomai nuo to, kokia buvo bylos tyrimo eiga, iki skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo dienos nebuvo jokio įsiteisėjusio sprendimo, kuriuo ūkio subjektai būtų patraukti atsakomybėn, todėl Konkurencijos tarybos vertinimas, kad skundžiamame nutarime buvo tik papildomai išnagrinėtas ir įvertintas jau anksčiau pritaikytos atsakomybės pagrįstumas, nėra teisingas ir išplėstinė teisėjų kolegija jam nepritaria. Pabrėžtina, jog šiuo atveju yra nustatyta, kad ūkio subjektas buvo patrauktas atsakomybėn praleidus įstatyme nustatytą senaties terminą ir šio fakto konstatavimas, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių susiklostymo metu galiojusį teisinį reguliavimą, nepriklauso nuo tyrimo eigos bei aplinkybių. Taip pat pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11d. sprendimu buvo panaikintos būtent tos Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo dalys, kuriomis AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ pripažintos pažeidusiomis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį bei kuriomis joms už šiuos pažeidimus paskirtos baudos.

Išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, nepritaria ir Konkurencijos tarybos pozicijai, jog nagrinėjamu atveju yra supriešinama teismo teisė Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punkto pagrindu įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą su pačia galimybe įgyvendinti tokį teismo nurodymą. Visų pirma, pažymėtina, kad 2009 m. birželio 11 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo metu senaties terminas patraukti ūkio subjektus atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus dar nebuvo pasibaigęs, todėl Konkurencijos taryba turėjo galimybę atlikti papildomą tyrimą ir priimti naują nutarimą per įstatymo nustatytą laikotarpį. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios šioje situacijoje būtų apsunkinę Konkurencijos tarybos veiksmus ar objektyviai nulėmę naujo Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimą pasibaigus ūkio subjektų patraukimo atsakomybėn terminui.

Konkurencijos taryba apeliaciniame skunde savo poziciją grindžia ir 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010 bei pabrėžia, kad šia nutartimi teismas iš esmės konstatavo, jog kai Konkurencijos taryba tik atnaujina anksčiau vykdytą tyrimą vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimą, o ne pradeda naują tyrimą, Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis netaikoma, nes ji sietina su naujo tyrimo pradėjimu ir ūkio subjektų patraukimu atsakomybėn. Išplėstinė teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsakovo nurodomos paminėtos administracinės bylos aplinkybės nėra tapačios šioje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms. Administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010 ginčas vyko ne dėl to, ar Konkurencijos taryba gali skirti baudą praėjus nustatytam senaties terminui, bet dėl tyrimo atnaujinimo, esant teismo įpareigojimui atlikti papildomą tyrimą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šie nurodytų bylų aplinkybių skirtumai leidžia daryti išvadą, kad jos nėra identiškos.

Pabrėžtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁶⁰²-1252/2012).

Nepaisant to, jog, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Konkurencijos tarybos nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi šioje byloje kaip precedentu nesiremtina, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, šioje nutartyje pateikti išaiškinimai nagrinėjamos bylos kontekste laikytini aktualiais, kadangi jais iš tikro pasisakyta dėl byloje taikytinų Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimo. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teismų praktika yra dinamiška, nuolat kintanti ir besivystanti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A¹⁴⁶-l477/2011, 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-793/2011, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P -274/2007). Tai reiškia, jog teismų praktikoje suformuluotos įstatymų aiškinimo nuostatos gali keistis.

Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁸²²-692/2010 išaiškinta, jog Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis yra sietina su naujo tyrimo pradėjimu ir ūkio subjektų patraukimu atsakomybėn. Pabrėžus, jog skundžiamu Konkurencijos tarybos nutarimu buvo tik atnaujintas anksčiau vykdytas tyrimas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimą, o ne pradedamas naujas tyrimas, konstatuota, kad Konkurencijos tarybos nutarimas atnaujinti tyrimą vykdant teismo nutartį yra teisėtas bei pagrįstas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog sprendimai, kuriuos išnagrinėjęs skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo gali priimti teismas, nurodyti Konkurencijos įstatymo 39 straipsnyje. Atkreiptinas dėmesys, jog teismui nėra numatyta galimybė įpareigoti Konkurencijos tarybą atlikti naują tyrimą - teismas yra įgaliotas tik grąžinti bylą šiai institucijai atlikti papildomam tyrimui (Konkurencijos įstatymo 39 str. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies taikymas visais atvejais, kai byla teismo buvo grąžinta Konkurencijos tarybai, iš esmės yra susijęs su papildomo tyrimo atlikimu Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 punkto prasme, o ne su naujo tyrimo pradėjimu. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, aiškinant Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalį, nėra tikslinga atskirai aptarti ir skirtingai vertinti papildomo tyrimo atlikimo (tyrimo atnaujinimo) ir naujo tyrimo pradėjimo atvejus bei šiuo pagrindu diferencijuoti paminėtoje normoje įtvirtinto senaties termino eigos skaičiavimą. Kaip minėta, Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis aiškintina kaip nenumatanti joje įtvirtinto senaties termino skaičiavimo sustabdymo galimybės ir senaties terminas skaičiuotinas pagal šioje normoje expressis verbis įtvirtintą taisyklę, t. y. ūkio subjektai visais atvejais gali būti patraukti atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, - nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Šiam terminui pasibaigus, ūkio subjektai už paminėtus pažeidimus nepriklausomai nuo senaties termino eigos ypatumų negali būti patraukiami atsakomybėn.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog ši išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis vertintina kaip aiškios krypties dėl Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. gegužės 3 d.) nuostatų aiškinimo suteikimas. Tokia teismų praktikos raida, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, siekiant užtikrinti suinteresuotų asmenų apsaugą nuo patraukimo atsakomybėn nesant tam aiškaus įstatyminio pagrindo.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šioje byloje Konkurencijos tarybos nurodoma praktika dėl SESV 102 ir 102 straipsnių taikymo nesiremtina, nes byloje taikytinos tik nacionalinės teisės normos, t. y. ginčijamu Nutarimu Nr. 2S-13 nebuvo konstatuotas SESV 101 ar 102 straipsnio pažeidimas. Kadangi šiuo atveju paminėtos SESV nuostatos netaikytinos, nėra pagrindo pritarti Konkurencijos tarybos pozicijai, jog taikant nacionalines teisės normas, atsižvelgtina į tai, ar nebus užkirstas kelias efektyviam SESV taikymui. Reglamente Nr. 1/2003, kuriuo remiasi Konkurencijos taryba, numatytos procedūrinės taisyklės, inter alia susijusios su senaties terminų bylose dėl konkurencijos teisės pažeidimų skaičiavimu, taikytinos Europos Komisijos atliekamiems veiksmams (Reglamento Nr. 1/2003 4 str.). Nesant bendrų visoms valstybėms narėms taikytinų procedūrinių taisyklių konkurencijos teisės srityje, kiekvienai valstybei narei yra palikta pakankamai plati diskrecija reguliuoti procedūrinius klausimus nacionaliniu lygmeniu, juo labiau, kad šioje byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog Konkurencijos įstatyme įtvirtintas senaties terminas užkirto kelią veiksmingai ištirti konkurencijos teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje remtinasi išimtinai nacionalinėmis teisės normomis, nustatančiomis senaties terminų konkurencijos teisės bylose skaičiavimą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad Konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 2S-13 buvo priimtas praleidus patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus senaties terminą, todėl teisėtai ir pagrįstai jį panaikino. Atsižvelgdama į pagrindą, kuriuo Nutarimas Nr. 2S-13 buvo panaikintas, išplėstinė teisėjų kolegija dėl kitų argumentų, išdėstytų bylos šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose, nepasisako.

Atsiliepimuose į apeliacinį skundą pareiškėjai taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą suinteresuotai išlaidų atlyginimu šaliai teismui pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Tokie dokumentai į bylą nepateikti, todėl teismo išlaidų atlyginimo klausimas šia nutartimi negali būti išspręstas, tačiau pareiškėjai turi teisę per ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą paduoti teismui atskirą prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, prašymai dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtini apeliacinės instancijos teisme, o prašymus dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sprendžia pirmosios instancijos teismas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė