Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir VeslavosRuskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims savivaldybės įmonei Vilniaus rajono autobusų parkui, uždarajai akcinei bendrovei „Almir“ dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas, Savivaldybė) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas) 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimą Nr. 2S-20 ,,Dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. T3-153 atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 2S-20) (I t., b. l. 1–8, 132–140).

Pareiškėjas paaiškino, kad Konkurencijos taryba ginčijamu nutarimu pripažino Savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. T3-153 „Dėl tiesioginės viešųjų paslaugų teikimo sutarties sudarymo su SĮ Vilniaus rajono autobusų parku“ (toliau – 2010 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. T3-153) ir jo pagrindu pasirašytą sutartį, pagal kurią vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugas Nemenčinės kryptimi buvo nutarta patikėti teikti SĮ Vilniaus rajono autobusų parkui (toliau – ir Savivaldybės įmonė), pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Vykdydama Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkte įtvirtintą funkciją, Savivaldybė siekė pagerinti keleivių vežimo paslaugų kokybę Savivaldybės administruojamais maršrutais ir efektyviau panaudoti Savivaldybės biudžeto lėšas, todėl Savivaldybės taryba 2009 m. vasario 27 d. sprendime Nr. T3-29 įsteigė iš Savivaldybės turto SĮ Vilniaus rajono autobusų parką ir patvirtino šios įmonės įstatus. Savivaldybės taryba 2010 m. birželio 11 d. sprendime Nr. T3-153 nuo 2010 m. birželio 21 d. vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugas Nemenčinės kryptimi patikėjo teikti Savivaldybės įmonei, tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų sutartį. Sprendimo Nr. T3-153 pagrindu be konkurso 2010 m. birželio 15 d. tarp Savivaldybės ir Savivaldybės įmonės buvo sudaryta Viešųjų keleivinio priemiestinio reguliaraus susisiekimo transporto paslaugų teikimo sutartis (toliau – ir Sutartis), pagal kurią Savivaldybė pavedė vežėjui vežti keleivius Savivaldybės nustatytais reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Nemenčinės kryptimi pagal patvirtintas reisų kvotas bei eismo tvarkaraščius. 2010 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. T3-153 priėmimas pagrįstas Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą. Rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi. Įstatymų leidėjas viešųjų paslaugų teikimą pirmiausiai numatė būtent savivaldybių įsteigtiems paslaugų teikėjams, kaip galimą alternatyvą numatė sutarčių sudarymą su kitais fiziniais bei juridiniais asmenimis, pasirenkamais viešai. Organizuodama viešųjų paslaugų teikimą, šiuo atveju – keleivių vežimą vietiniais maršrutais, Savivaldybė vadovaujasi ne tik Vietos savivaldos įstatymu, bet ir Transporto veiklos pagrindų įstatymu, Kelių transporto kodeksu (toliau – ir Kodeksas), Viešųjų pirkimų įstatymu, kitais Lietuvos bei Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal 2009 m. gruodžio 3 d. įsigaliojusio Europos Parlamento ir Tarybos (EB) reglamento Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelio ir kelių transporto viešųjų paslaugų, panaikinęs Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 (toliau – Reglamentas), kuris Lietuvoje yra tiesiogiai taikomas ir turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, 5 straipsnio 2 dalį vietos kompetentingai institucijai suteikiama teisė pačiai nuspręsti, kokiu būdu teikti viešąsias keleivinio transporto paslaugas; Reglamento 5 straipsnio 2 dalies nuostatos yra perkeltos į Kodekso 17¹ straipsnį, kurio 2 dalis numato vežėjų teikti viešąsias paslaugas parinkimo būdus: pirmasis – vežėjai parenkami konkurso būdu, antrasis – tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitinkančiu Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Taigi, konkursas nėra vienintelis būdas parinkti vežėją vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugoms teikti. Taryba neginčija fakto, kad Savivaldybės įmonė atitinka Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Vadinasi, vadovaujantis paminėtomis Reglamento Nr. 1370/2007 ir Kodekso nuostatomis, Savivaldybė turėjo teisę pasinaudoti galimybe viešųjų paslaugų teikimo sutartį su Savivaldybės įmone sudaryti tiesiogiai, iš anksto neskelbdama konkurso. Konkurencijos taryba be pagrindo Nutarime Nr. 2S-20 remiasi Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalimi, kuri numato reikalavimą organizuoti konkursą tuo atveju, kai kompetentinga institucija viešųjų paslaugų teikimo sutartį siekia sudaryti ne su vidaus operatoriumi (teisiškai atskirtu subjektu, kurį vietos kompetentinga institucija kontroliuoja panašiai, kaip ji kontroliuoja savo padalinius), o su kitu asmeniu. Nagrinėjamu atveju Savivaldybė sudarė sutartį su Savivaldybės įmone, kuri minėtų nuostatų prasme pripažintina vidaus operatoriumi, o ne kita trečia šalimi, todėl ši situacija nepatenka į Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalies taikymo apimtį. Konkurencijos taryba nepagrįstai vadovavosi Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu Nr. 1132 patvirtintu Vežėjų (operatorių) parinkimo viešųjų paslaugų įsipareigojimams vykdyti konkurso organizavimo ir viešųjų paslaugų sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarkos aprašu (toliau – Tvarkos aprašas) bei susisiekimo ministro 2006 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 3-62 patvirtintomis Leidimų vežti reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), pažeisdama teisės normų hierarchijos taisykles: Tvarkos aprašas ir Taisyklės yra tik poįstatyminiai teisės aktai ir šiuo atveju Reglamentas bei Kodeksas turi viršenybę jų atžvilgiu. Konkurencijos tarybos nurodytos Tvarkos aprašo ir Taisyklių nuostatos detalizuoja Reglamento 5 straipsnio 2 dalies nuostatas bei Kodekso 17¹ straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. taikomos tik tais atvejais, kai vežėjas parenkamas konkurso būdu, tačiau jos nereguliuoja tų atvejų, kai viešųjų paslaugų teikimo sutartys su vežėjais sudaromos tiesiogiai, iš anksto neskelbiant konkurso. Konkurencijos taryba be pagrindo eliminavo Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies taikymą nagrinėjamoje situacijoje ir neanalizavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ir Viešųjų pirkimų įstatyme suformuluotų vidaus sandorio požymių. Savivaldybės ir Savivaldybės įmonės santykiai patenka į Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies taikymo apimtį, pilnai atitinka vidaus sandorio turinį, todėl atsakovas savivaldybės įmonei Vilniaus rajono autobusų parkui pavestoms paslaugoms teikti neprivalėjo skelbti konkurso. Konkurencijos taryba nepagrįstai savo išvadas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸²²-2563/2011, kadangi nesutampa bylų ratio decidendi.

Atsakovas Konkurencijos taryba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 28–34, 146–153).

Nurodė, kad Savivaldybė, pasirinkdama būdą viešųjų paslaugų teikėjui parinkti, yra saistoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų, todėl ir nagrinėjamu atveju Savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, turi užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, t. y. sudaryti vienodas sąlygas ūkio subjektams varžytis dėl teisės teikti paslaugas. Keleivių vežimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos taip pat patvirtina, jog keleivių vežimas reguliaraus vietinio susisiekimo maršrutais gali būti vykdomas, užtikrinant konkurenciją tarp ūkio subjektų ir jos neribojant. Konkurencijos taryba Nutarime Nr. 2S-20 atliko išsamią teisės aktų nuostatų analizę bei padarė pagrįstą išvadą, kad nė vienas teisės aktas nesąlygojo būtinybės priimti tokio turinio 2010 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. T3-153, t. y. nė viename teisės akte Savivaldybė nėra įpareigota pasirinkti vežėją, tiesiogiai sudarydama su juo sutartį. Teisės aktai įtvirtina konkurso, kaip konkurencingos procedūros, organizavimą bei padeda užtikrinti skaidrumą, nediskriminavimą ir sąžiningą konkurenciją. Savivaldybė, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, pirmiausia turi įvertinti, ar yra kitų ūkio subjektų, galinčių teikti viešąsias paslaugas, nagrinėjamu atveju teikti keleivių vežimo paslaugas reguliaraus vietinio susisiekimo maršrutais, priešingu atveju savivaldybė neįvykdytų Konstitucijos 46 straipsnyje ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos pareigos užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas bei teismų praktiką, akivaizdu, jog vežėjų parinkimas teikti keleivių vežimo paslaugas turi būti organizuojamas pirmenybę teikiant pirmiausiai konkurenciją tarp ūkio subjektų užtikrinančiai procedūrai, o ne pavedimui be tokios procedūros teikti tokias paslaugas Savivaldybės įmonei, tokiu būdu apribojant konkurenciją. Tvarkos aprašas priimtas Transporto veiklos pagrindų įstatymo 13 straipsnio pagrindu, pačiame įstatyme tiesiogiai numatytas konkurso vežėjams parinkti rengimas, tuo tarpu konkurso rengimo tvarka detalizuojama poįstatyminiame teisės akte. Kodekso 18 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta, kad keleiviams vežti turi būti išduodamas leidimas, o šių leidimų išdavimo tvarką konkurso būdu nustato Taisyklės. Tai, kad Konkurencijos taryba, vertindama Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, nurodė minėtus poįstatyminius teisės aktus, niekaip nekeičia Konkurencijos tarybos padarytų išvadų dėl 2010 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. T3-153 teisėtumo, kadangi ir aukštesnės galios teisės aktuose (Transporto veiklos pagrindų įstatyme, Kodekse) numatytas konkurso vežėjams parinkti rengimas. Šios įstatymų nuostatos akivaizdžiai parodo, kad 2010 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. T3-153 priėmimas negalėjo būti ir nebuvo lemtas įstatymų reikalavimų vykdymo, kadangi šie įstatymai kaip tik suponuoja būtent konkurenciją tarp ūkio subjektų užtikrinančios procedūros vykdymą, kiek tai susiję su keleivių vežimo paslaugų teikėjų parinkimu. Tuo tarpu iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies aiškiai matyti, kad skirtingos konkurencijos sąlygos galėtų būti pateisinamos ir nepažeistų Konkurencijos įstatymo, jeigu tokį vežėjo parinkimą lemtų kitų įstatymų reikalavimų vykdymas, t. y. Savivaldybė nebūtų turėjusi jokio kito pasirinkimo, tik pavesti šias paslaugas teikti savo įmonei. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, nebuvo nustatyta, jog kokie nors įstatymai imperatyviai nurodytų, kad keleivių vežėjas Savivaldybės sprendimu turėtų būti parinktas nesivadovaujant sąžiningos konkurencijos, skaidrumo ir nediskriminavimo principais. Konkurencijos taryba, išanalizavusi tiek įstatymų, tiek poįstatyminių teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, jog tiek parenkant vežėją teikti socialiai būtinas viešąsias keleivių vežimo paslaugas, tiek išduodant leidimus vežėjams teikti keleivių vežimo reguliaraus susisiekimo paslaugas, nepatenkančias į viešųjų paslaugų teikimo įsipareigojimo sritį teisės aktai numato konkurso organizavimą, kad būtų užtikrintas skaidrumas, nediskriminavimas ir sąžininga konkurencija. Savivaldybė, įgyvendindama jai teisės aktų suteiktas funkcijas – parinkdama vežėją keleivių vežimo paslaugoms teikti, privalėjo vadovautis Konkurencijos įstatymu bei įvertinti, ar yra rinkoje ūkio subjektų, galinčių teikti minėtas paslaugas ir tokiu būdu konkuruoti su Savivaldybės įmone, tačiau šios pareigos Savivaldybė neįvykdė ir pavedė Savivaldybės įmonei teikti vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugas Nemenčinės kryptimi. Viešasis konkursas vežėjams parinkti taip, kaip įtvirtinta teisės aktuose, reglamentuojančiuose keleivių vežimą, ir viešasis pirkimas, kuris taip pat gali būti atliekamas organizuojant konkursą, kaip tai numatyta Viešųjų pirkimų įstatyme, negali būti aiškinami tapačiai. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymą viešasis pirkimas – perkančiosios organizacijos atliekamas ir šiame įstatyme reglamentuojamas prekių, paslaugų ar darbų pirkimas, kurio tikslas – vadovaujantis šio įstatymo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Tuo tarpu vežėjų parinkimas konkurso būdu nėra paslaugų pirkimas, o specialios teisės įgyvendinti tam tikrą veiklą suteikimas. Tai patvirtina ir keleivių vežimo vietiniais maršrutais sutarčių nuostatos. Pagal Savivaldybės ir Savivaldybės įmonės sudarytą Sutartį Savivaldybė paveda vežėjui vežti keleivius Nemenčinės kryptimi pagal Savivaldybės tarybos sprendimą, Sutartyje taip pat nurodyta, kad vežėjo gautos pajamos už parduotus bilietus, mokinių pavėžėjimą, pasilieka vežėjui. Reglamento 5 straipsnyje nustatyta išimtis, kada Reglamentas nėra taikomas, t. y. kai paslaugų sutartys ir viešųjų paslaugų sutartys, kaip apibrėžta Direktyvose 2004/17/EB ar 2004/18/EB, dėl keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų teikimo sudaromos laikantis tose direktyvose nustatytų procedūrų. Tais atvejais, kai sutartys turi būti sudaromos laikantis Direktyvų 2004/17/EB ar 2004/18/EB, Reglamento 5 straipsnio 2–6 dalių nuostatos netaikomos. Minėtos direktyvos buvo perkeltos į Viešųjų pirkimų įstatymą. Tai patvirtina, kad Reglamento 5 straipsnio nuostatos reglamentuoja skirtingus santykius negu nurodytų direktyvų nuostatos, tačiau nagrinėjamu atveju direktyvos netaikomos dėl nurodytų priežasčių. Nei Viešųjų pirkimų įstatymas, nei jame numatyto vidaus sandorio apibūdinimas neapima ginčijamame nutarime nagrinėtų Savivaldybės ir Savivaldybės įmonės santykių, kiek jie susiję su pavedimu teikti keleivių vežimo paslaugas, kadangi minėta vidaus sandorio išimtis yra siejama su viešųjų pirkimų teisinių santykių reguliavimu, tuo tarpu Reglamento 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis, numatanti galimybę neorganizuoti konkurso vežėjams parinkti, tiesiogiai sudarant sutartį, priešingai, nėra siejama su viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu. Ši išimtis siejama su viešojo konkurso institutu ir teisės aktais (Kodeksu, Transporto veiklos pagrindų įstatymu), reglamentuojančiais keleivių vežimą ir numatančiais konkursų organizavimą, parenkant vežėjus (operatorius). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra taikoma Viešųjų pirkimų įstatyme nustatyta vidaus sandorio išimtis, nebuvo pagrindo vertinti, ar Savivaldybė tenkina vidaus sandorio išimties kriterijus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu (II t., b. l. 93–100) pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Savivaldybės taryba 2010 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą Nr. T3-153 ir, be kita ko, nusprendė nuo 2010 m. birželio 21 d. keleivinio priemiestinio transporto viešąsias paslaugas Nemenčinės krypties maršrutuose patikėti teikti Savivaldybės įmonei, tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų sutartį. Vadovaudamosi šiuo sprendimu ir Reglamentu, Savivaldybė ir Savivaldybės įmonė (Vežėjas) 2010 m. birželio 15 d. sudarė Viešųjų keleivinio priemiestinio reguliaraus susisiekimo transporto paslaugų teikimo sutartį.Savivaldybės administracijos direktorė priėmė 2010 m. birželio 17 d. įsakymą Nr. A27-1185, kuriuo Savivaldybės įmonei išdavė 16 leidimų, galiojančių iki 2015 m. birželio 20 d., vežti keleivius M2 ir M3 klasės autobusais Nemenčinės krypties maršrutus Vilniaus rajone. Savivaldybės administracija 2010 m. birželio 17 d. raštu Nr. A33-3527-(4.18) UAB „Almir“ informavo apie tai, kad nuo 2010 m. birželio 21 d. keleivinio priemiestinio transporto viešąsias paslaugas Nemenčinės krypties maršrutuose nuspręsta patikėti teikti Savivaldybės įmonei, tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų sutartį. UAB „Almir“, iki 2010 m. birželio 20 d. aptarnavusi Nemenčinės krypties maršrutus Vilniaus rajone, pateikė Konkurencijos tarybai 2010 m. liepos 27 d. skundą dėl Savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-153 ir prašė įpareigoti Savivaldybę pakeisti viešųjų paslaugų sutartį, nustatyti aiškią tvarką dėl sprendimų priėmimo organizuoti konkursą teikti viešąsias paslaugas arba tiesiogiai sudaryti sutartis. Konkurencijos taryba 2010 m. lapkričio 4 d. pradėjo tyrimą dėl sprendimo Nr. T3-153 nuostatų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms. Konkurencijos taryba 2011 m. rugsėjo 15 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-20, kuriuo nutarė: 1) pripažinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. T3-153 ir jo pagrindu pasirašytą sutartį, kurioje vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugas Nemenčinės kryptimi nutarta patikėti teikti savivaldybės įmonei Vilniaus rajono autobusų parkui, pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus; 2) įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo Nr. 2S-20 paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ sprendimą Nr. T3-153 ir jo pagrindu pasirašytą sutartį, kurioje vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugas Nemenčinės kryptimi nutarta patikėti teikti Savivaldybės įmonei, panaikinti arba pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams; 3) įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo nurodyto įpareigojimo įvykdymo apie tai informuoti Konkurencijos tarybą, pateikiant tai patvirtinančius įrodymus.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje aktualus teisinis reguliavimas įtvirtintas, inter alia, aktualios redakcijos Vietos savivaldos įstatyme, Kelių transporto kodekse, Konkurencijos įstatyme. Teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkto, Kelių transporto kodekso 18 straipsnio 11 dalies, 17¹ straipsnio 1 ir 2 dalių, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelio ir kelių transporto viešųjų paslaugų, panaikinusio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 (toliau – Reglamentas Nr. 1370/2007), 5 straipsnio 2 dalies, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatomis. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 4 straipsnionuostata, viešojo administravimo subjekto teisės aktai ar kiti sprendimai gali būti vertinami kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas, kai egzistuoja šių aplinkybių visuma: 1) institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra sąlygotos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.

Savivaldybės taryba 2010 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. T3-153 priėmė, vadovaudamasi, inter alia, Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d.įstatymo Nr. XI-573 redakcija) 2 dalies 2 punktu, pagal kurį savivaldybių institucijos vežėjus teikti viešąsias paslaugas pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus parenka tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitinkančiu Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

Šioje byloje teismas 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti Kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-573 redakcija) 2 dalies 2 punkto nuostatos atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 29 straipsnio 1 daliai. Šį prašymą Konstitucinis Teismas priėmė ir išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą 2015 m. sausio 15 d. priėmė nutarimą Nr. KT3-N1/2015, kuriame pripažino, kad ginčyta nuostata neprieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžta, kad šiame nutarime Konstitucinis Teismas sistemiškai, t. y. Vietos savivaldos įstatymo, Konkurencijos įstatymo (inter alia, jo 4 straipsnio), taip pat Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 (inter alia, jo 5 straipsnio) nuostatų kontekste, išaiškinęs Kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-573 redakcija) 2 dalies 2 punktą, pažymėjo, kad pagal šį teisinį reguliavimą: „savivaldybės vežėją keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti gali parinkti tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis įstatyme nustatytomis sąlygomis, o ne konkurso būdu, tik tais atvejais, kai reikia imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas šių paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi, tačiau kuris yra būtinas siekiant patenkinti bendruosius interesus, ir tik jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės“; „keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjas gali būti parinktas tik tokiu atveju, kai to neįmanoma padaryti konkurso būdu lygiomis sąlygomis jame dalyvaujant tiek savivaldybės įsteigtoms įmonėms, tiek privatiems ūkio subjektams“. Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimą), taigi precedento reikšmę turi ir nurodyta Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarime Nr. KT3-N1/2015 suformuota Konstitucinio Teismo teisinė pozicija dėl Kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio17 d. įstatymo Nr. XI-573 redakcija) 2 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo. Šiame kontekste ypač svarbu pabrėžti, kad Kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d.įstatymo Nr. XI-573 redakcija) 2 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo turinį Konstitucinis Teismas aiškino Vietos savivaldos įstatymo, Konkurencijos įstatymo (inter alia, jo 4 straipsnio), taip pat Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 (inter alia, jo 5 straipsnio) nuostatų kontekste ir spręsdamas jų konstitucingumo klausimą, kuris kilo nagrinėjant šią administracinę bylą.

Šioje byloje nebuvo ginčo dėl to, kad Savivaldybė 2010 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T3-153 ir Sutartimi Savivaldybės įmonei sudarė galimybes nuo 2010 m. birželio 21 d.tiekti keleivinio priemiestinio transporto viešąsias paslaugas Nemenčinės krypties maršrutuose be jokios atrankos. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, daryta išvada, kad Savivaldybė 2010 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T3-153 nutraukė sutartį su iki 2010 m. birželio 20 d. Nemenčinės krypties maršrutus Vilniaus rajone aptarnavusia UAB „Almir“ ir nesudarė jai galimybių dalyvauti konkurse keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti tik dėl formalios priežasties, t. y. tik dėl to, kad UAB „Almir“ yra privatus subjektas, o ne savivaldybės įmonė. Vadinasi, Savivaldybė savivaldybės vežėją keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti (t. y. Savivaldybės įmonę) parinko ir tiesiogiai su ja sudarė Sutartį ne dėl to, kad reikėjo imtis veiksmų, siekiant užtikrinti būtino bendrųjų interesų patenkinimui keleivinio priemiestinio transporto viešųjų paslaugų Nemenčinės krypties maršrutuose teikimą, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi. Todėl Savivaldybės 2010 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T3-153 ir Sutartimi buvo teikiamos privilegijos Savivaldybės įmonei ir buvo diskriminuojami kiti vežėjai (inter alia, UAB „Almir“), kurie teikė (galėjo teikti) keleivinio kelių transporto paslaugas Nemenčinės krypties maršrutuose. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuota, kad Konkurencijos taryba Nutarime Nr. 2S-20 pagrįstai pripažino, kad Savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T3-153 ir jo pagrindu pasirašyta Sutartimi buvo pažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai, ir įpareigojo Savivaldybę šį Savivaldybės tarybos sprendimą ir Sutartį panaikinti arba pakeisti. Todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybė apeliaciniu skundu (II t., b. l. 104–109) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą irpriimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Taip pat nurodo, kad sutartis su UAB „Almir“, priešingai negu tai pripažino pirmosios instancijos teismas, nebuvo nutraukta tik dėl to, kad UAB „Almir“ yra privatus subjektas, o ne savivaldybes įmone, o dėl to, jog pasibaigė sutarties galiojimo terminas. Be to, UAB ,Almir“ nuolat pažeidinėjo sutartį. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino ir pritaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimą. Teismas visiškai neįvertino, jog Konstitucinis Teismas pasisakė, kad savivaldybės gali tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų teikimo sutartį, jeigu tuo siekiama užtikrinti paslaugų teikimą, kurios yra būtinos tenkinant bendruosius interesus, tačiau jų kiti vežėjai neprisiima arba prisiima ne visa apimtimi.Savivaldybė ne kartą organizuodavo konkursus, kurie neįvykdavo, nes nebuvo norinčiųjų juose dalyvauti, be to, vežėjai nuolat pažeidinėjo sutartinius įsipareigojimus, atsisakydavo nuo sutarčių. Tik šios aplinkybės lėmė Savivaldybės apsisprendimą, vadovaujantis tuo metu galiojusiais keleivių vežimą reglamentuojančiais teisės aktų reikalavimais, sudaryti tiesioginę viešųjų paslaugų sutartį. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog šiuo metu Viešųjų pirkimų tarnyba duoda sutikimus sudaryti vidaus sandorius su SĮ Vilniaus rajono autobusų parku dėl kitų krypčių aptarnavimo. Viešųjų pirkimų tarnyba 2012 m. balandžio 23 d. davė sutikimą Savivaldybės administracijai sudaryti vidaus sandorį su SĮ Vilniaus rajono autobusų parku dėl viešųjų keleivinio priemiestinio reguliaraus susisiekimo transporto paslaugų teikimo Rukainių krypties maršrutais. Sutikimas yra neterminuotas; taip pat2014 m. kovo 27 d. davė sutikimą Savivaldybės administracijai sudaryti vidaus sandorį su SĮ Vilniaus rajono autobusų parku dėl viešųjų keleivinio priemiestinio reguliaraus susisiekimo transporto paslaugų teikimo Čekoniškių krypties maršrutais. Tokie kompetentingos institucijos išduoti sutikimai liudija, kad vidaus sandoriai valstybės yra pripažįstami, leidžiami, o SĮ Vilniaus rajono autobusų parkas atitinka statusą subjekto, su kuriuo Savivaldybė gali sudaryti tiesioginę sutartį.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 117–123) prašo atmesti Vilniaus rajono savivaldybės apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą.

Nurodo, kad apie 2010 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. T3-153 UAB „Almir“ buvo informuota 2010 m. birželio 17 d. raštu, kuriame Savivaldybė nurodė Sutarties nepratęsimo su UAB „Almir“ aplinkybes. Atsakovo teigimu, iš esmės, Savivaldybė, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nepratęsimo su UAB „Almir“ sutarties ar naujo konkurso neorganizavimo priežastis grindė aplinkybe, jog paslaugos, atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas, pavestos teikti Savivaldybės įmonei. Tai, jog Savivaldybė jau tyrimo metu Konkurencijos tarybai nurodė, kad UAB „Almir“ pažeidinėjo paslaugų teikimo sutartį, ar tai, kad konkursuose dalyvaudavo vis tie patys vežėjai, ar pasitaikydavo atvejų, kad sutarčių galiojimo metu paslaugų teikėjai nutraukdavo sutartis, nėra pakankami ir nepagrindžia paslaugų pavedimo SĮ Vilniaus rajono autobusų parkui. Savivaldybė jokių objektyvių įrodymų dėl šių aplinkybių Konkurencijos tarybai nepateikė, todėl nėra pagrindo teigti, jog privatūs paslaugų teikėjai negalėtų užtikrinti tinkamo vežimo paslaugų teikimo, lyginant su Savivaldybės įsteigta įmone.

Aplinkybės dėl paslaugų pavedimo teisėtumo SĮ Vilniaus rajono autobusų parkui nepatvirtina ir šios įmonės tikslai. Savivaldybės 2009 m. vasario 27 d. sprendime Nr. T3-29 „Dėl Vilniaus rajono autobusų parko steigimo ir paskolos ėmimo“ vienas iš steigimo tikslų nurodytas – siekis geriau ir efektyviau organizuoti ir koordinuoti keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimą bei administravimą, racionaliau naudoti šiam tikslui skiriamas lėšas. Tačiau nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad nurodytų tikslų Savivaldybė negalėtų užtikrinti rinkoje dalyvaujant ir privatiems paslaugų teikėjams. Tuo tarpu, Savivaldybė net nebandė šių tikslų siekti, nesudarydama skirtingų konkurencijos sąlygų.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarime suformuotą doktriną bei tinkamai į ją atsižvelgė nagrinėjamoje byloje, todėl Savivaldybės argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

Pažymi, jog savivaldybė, pasirinkdama būdą viešųjų paslaugų teikėjui parinkti, yra saistoma Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų. Taigi, ir nagrinėjamu atveju Savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, turėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę t. y. sudaryti vienodas sąlygas ūkio subjektams varžytis dėl teisės teikti keleivių vežimo paslaugas. Tuo tarpu, nors Savivaldybė apeliaciniame skunde nurodo, kad vadovaujasi ir kitais įstatymais organizuodama keleivių vežimo paslaugas, tačiau keleivių vežimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos neįpareigoja Savivaldybės parinkti vežimo paslaugas teikiantį ūkio subjektą, sudarant skirtingas konkurencijos sąlygas. Todėl, Savivaldybė, turėdama diskreciją pasirinkti kaip organizuoti vežimo paslaugų teikimą, turi užtikrinti konkurenciją tarp ūkio subjektų ir jos neriboti. Nors Savivaldybė remiasi Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalimis ir Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 2 dalimis, kuriose įtvirtina galimybė vietos kompetentingai institucijai vežėją pasirinkti ne konkurso būdu, tačiau, esant alternatyviems vežėjo parinkimo būdams, Savivaldybė turi atsižvelgti į Konkurencijos įstatymo nuostatas ir pirmenybę teikti konkurencingos procedūros vežėjui parinkti organizavimui. Šią poziciją patvirtino ir Konstitucinis Teismas 2015 m. sausio 15 d. nutarime.

Atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš Savivaldybės 2010 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. T3-153 preambulės, Savivaldybė priimdama 2010 m. birželio 11d. sprendimą Nr. T3-153, vadovavosi ne Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi, o Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 2 dalies 2 punktu bei Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktu. Kelių transporto kodekso 17¹ taip pat nukreipia ne į Viešųjų pirkimų įstatymą ir ten numatytas procedūras, tačiau į Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnį.             Konkurencijos taryba atsiliepime į skundą yra paaiškinusi, kodėl neturėtų būti tapatinamos Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje bei Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje numatytos išimtys. Kita vertus, net ir iš Viešųjų pirkimų įstatymo Savivaldybei nekyla pareiga sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme.

Pažymi, jog atsižvelgiant į aplinkybę, kad vežimo paslaugų teikimas kitais maršrutais nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, teismas neprivalėjo vertinti, ar Savivaldybė elgiasi teisėtai sudarydama vidaus sandorius su SĮ Vilniaus rajono autobusų parku dėl kitų maršrutų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimo Nr. 2S-20, kuriuo nutarta pripažinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 11 d.sprendimą Nr. T3-153 ir jo pagrindu pasirašytą Sutartį, kuria vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugas Nemenčinės kryptimi nutarta patikėti teikti savivaldybės įmonei Vilniaus rajono autobusų parkui, pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, ir įpareigoti šį Sprendimą bei jo pagrindu pasirašytą Sutartį panaikinti arba pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Pirmosios instancijos teismas Savivaldybės skundą dėl Konkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimo Nr. 2S-20 panaikinimo atmetė konstatavęs, kad Savivaldybėsavivaldybės vežėją keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti (t. y. Savivaldybės įmonę) parinko ir tiesiogiai su juo sudarė Sutartį ne dėl to, kad reikėjo imtis veiksmų, siekiant užtikrinti būtino bendrųjų interesų patenkinimui keleivinio priemiestinio transporto viešųjų paslaugų Nemenčinės krypties maršrutuose teikimą, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi, todėl jos 2011 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T3-153 ir Sutartimi buvo teikiamos privilegijos Savivaldybės įmonei ir buvo diskriminuojami kiti vežėjai (inter alia, UAB „Almir“), kurie teikė (galėjo teikti) keleivinio kelių transporto paslaugas Nemenčinės krypties maršrutuose, atitinkamai – Konkurencijos taryba Nutarime Nr. 2S-20 pagrįstai pripažino, kad Savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T3-153 ir jo pagrindu pasirašyta Sutartimi buvo pažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai, ir įpareigojo Savivaldybę šį sprendimą ir Sutartį panaikinti arba pakeisti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teigia, kad: teismas padarė klaidingą išvadą, jog savivaldybė nutraukė sutartį su UAB „Almir“ tik dėl formalios priežasties, t. y. tik dėl to, kad UAB „Almir“ yra privatus subjektas, o ne savivaldybės įmonė; teismas klaidingai aiškino ir pritaikė Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimą, kuriame pasisakyta, kad savivaldybės gali tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartį, jeigu tuo siekiama užtikrinti paslaugų tiekimą, kurios yra būtinos tenkinant bendruosius interesus, tačiau jų kiti vežėjai neprisiima arba neprisiima ne visa apimtimi; teismas neįvertino, jog šiuo metu Viešųjų pirkimų tarnyba duoda sutikimus sudaryti vidaus sandorius su SĮ Vilniaus rajono autobusų parku dėl kitų krypčių aptarnavimo.

Kadangi apeliantas visų pirma teigia, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, padarė klaidingą išvadą, taip pat nevertino, anot apelianto, reikšmingų aplinkybių, teisėjų kolegija mano esant tikslinga visų pirma pasisakyti šiuo aspektu: administracinis teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, vadovaudamasis principu audiatur et altera pars, privalo apsvarstyti kiekvienos šalies nurodytus argumentus ir įrodymus bei dėl jų pareikšti poziciją. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 1 ir 2 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 4 d.).

Byloje pateiktame skunde (I t., b. l. 1–8, 132–140) pareiškėjas neteigė, kad jis sutartį su UAB „Almir“ nutraukė, o tiksliau – jos nepratęsė ar nesudarė naujos, dėl to, kad pastaroji nevykdė ar netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus arba kad privatūs vežėjai nenorėjo teikti keleivinio priemiestinio transporto viešųjų paslaugų Nemenčinės krypties maršrutuose: pareiškėjas pats skunde teigė, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. T3-153 ir jo pagrindu pasirašytą Sutartį apsprendė Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymas, kadangi, jo teigimu, Konkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 15 d. nutarimas Nr. 2S-20 yra neteisėtas dėl to, kad „<... konkursas – nėra vienintelis būdas pasirinkti vežėją vietinio susisiekimo keleivių vežimo paslaugoms teikti. Reglamento 5 straipsnio 2 dalis kartu su jį atitinkančio Kelių transporto kodekso 17¹straipsnio 2 dalimi įtvirtina galimybę vietos kompetentingai institucijai (šiuo atveju Savivaldybei) vežėją parinkti ne konkurso būdu, o tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų sutartį su vežėju, jeigu tas vežėjas atitinka Reglamento 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus. <...> Savivaldybė turėjo teisę pasinaudoti galimybe viešųjų paslaugų teikimo sutartį su SĮ Vilniaus rajono autobusų parku sudaryti tiesiogiai, iš anksto neskelbiant konkurso. ...>“ (I t., b. l. 135).  Kadangi pareiškėjas tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką turi teisę iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį (ABTĮ 52 str.), pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti ir pasisakyti dėl aplinkybių (kitos priežastys, dėl kurių sutartis dėl keleivių vežimo su UAB „Almir“ nutraukta, nepratęsta ar nesudaryta nauja; šiuo metu Viešųjų pirkimų tarnyba duoda sutikimus sudaryti vidaus sandorius su SĮ Vilniaus rajono autobusų parku dėl kitų krypčių aptarnavimo), kuriomis nėra grindžiamas pareiškėjo skunde nurodytas reikalavimas. Kita vertus, pažymėtina, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija, 2008 metais UAB „Almir“ reiškusi pretenzijas dėl netinkamo sutarties dėl keleivinio priemiestinio transporto paslaugų Nemenčinės krypties maršrutuose vykdymo(Konkurencijos tarybos tyrimo bylos I tomas, b. l. 9–12, 27), vėliau sudarė naują sutartį dėl to paties dalyko (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos I tomas, b. l. 13–16) ir ją pratęsinėjo (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos I tomas, b. l. 17–18), o 2010 m. birželio 17 d. rašte, adresuotame UAB „Almir“, nurodydama sprendimo patikėti keleivinio priemiestinio transporto paslaugų Nemenčinės krypties maršrutuose teikimą SĮ Vilniaus rajono autobusų parkui priežastis, neteigė, kad sutartis dėl keleivinio priemiestinio transporto paslaugų Nemenčinės krypties maršrutuose teikimo su UAB „Almir“ yra nepratęsiama dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo (Konkurencijos tarybos tyrimo bylos I tomas, b. l. 19).

Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismo išvadą – Savivaldybė savivaldybės vežėją keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti (t. y. Savivaldybės įmonę) parinko ir tiesiogiai su ja sudarė Sutartį ne dėl to, kad reikėjo imtis veiksmų, siekiant užtikrinti būtino bendrųjų interesų patenkinimui keleivinio priemiestinio transporto viešųjų paslaugų Nemenčinės krypties maršrutuose teikimą, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi – patvirtina byloje pateiktų ir įvertintų įrodymų visuma, pareiškėjo teiginiai, kad teismas netinkamai aiškino Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimą, yra nepagrįsti: šiame nutarime,tirdamas Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkto atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, išanalizavęs administracinėje byloje taikytinų teisės aktų – Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija), 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinantį Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 – nuostatas, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „<.... savivaldybės, turinčios pareigą užtikrinti bendrus interesus atitinkančių keleivinio kelių transporto paslaugų teikimą, neturi absoliučios diskrecijosnuspręsti dėl šias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdo. Savivaldybės sprendimus dėl keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo pagal Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą (su vežėjais tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis įstatyme numatytomis sąlygomis), o ne pagal 1 punktą (konkurso būdu), gali priimti tik tuo atveju, jeigu tokiais sprendimais nebus teikiama privilegijų arba diskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės. Taigi savivaldybė, nuspręsdama dėl keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikėjo parinkimo būdo, turi atsižvelgti inter alia į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti keleivinio kelių transporto viešąsias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės teikti šias paslaugas. ...>“.Kadangi, kaip jau nurodė pirmosios instancijos teismas, ši Konstitucinio Teismo teisinė pozicija turi precedento reikšmę nagrinėjamoje administracinėje byloje, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Vietos savivaldos įstatymo, Konkurencijos įstatymo, Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatų aiškinimu, kurie yra iš esmės tapatūs skunde pirmosios instancijos teismui nurodytiems, nėra reikšmingi, kadangi iš esmės neatitinka Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarime pateikto aiškinimo, kuriuo teismui vadovautis yra privalu (Teismų įstatymo 33 str. 3 d.).       

Apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas nevertino, kad šiuo metu Viešųjų pirkimų tarnyba  duoda sutikimus sudaryti vidaus sandorius su SĮ Vilniaus rajono autobusų parkudėl kitų krypčių aptarnavimo, nėra reikšmingi, kadangi tokios aplinkybės pareiškėjo skunde nebuvo nurodytos, be to, jos nėra sijusios su ginčo dalyku. Pažymėtina, kad su apeliaciniu skundu pareiškėjas pateikė tik Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimus, duotus Savivaldybės administracijai vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatomis, sudaryti vidaus sandorius su SĮ Vilniaus rajono autobusų parku dėl kitų krypčių aptarnavimo, todėl nėra aišku, koks bus šių sandorių dalykas, t. y. dėl ko bus susitarta.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pakartotų skundo teiginių, susijusių su aiškinimu, kad Savivaldybės 2010 m. birželio 11 d. sprendimas Nr. T3-153 ir vykdant šį sprendimą sudaryta Sutartis su SĮ Vilniaus rajono autobusų parku yra sąlygoti Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų vykdymo, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo tiek ginčijame  sprendime, tiek procesiniuose dokumentuose išsakyta pozicija: nei Savivaldybės 2010 m. birželio 11 d. sprendime Nr. T3-153, nei pateiktuose dokumentuose, susijusiuose su jo rengimu ir priėmimu, nėra nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimais – priešingai,šiuose dokumentuose nurodyta, kad jis priimamas vadovaujantis Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija), kuris įpareigoja savivaldybių institucijas, priimančias sprendimus, susijusius bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimo užtikrinimu, vadovautis (vykdyti) Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatomis; Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešųjų paslaugų sutartys sudaromos pagal šiame reglamente nustatytas taisykles. Tačiau paslaugų sutartys ir viešųjų paslaugų sutartys, kaip apibrėžta Direktyvose 2004/17/EB ar 2004/18/EB, dėl keleivinio transporto autobusais ar tramvajais paslaugų teikimo sudaromos laikantis tose direktyvose nustatytų procedūrų, jei tokios sutartys nėra paslaugų koncesijų sutartys, kaip apibrėžta tose direktyvose. Tais atvejais, kai sutartys turi būti sudaromos laikantis Direktyvų 2004/17/EB ar 2004/18/EB, šio straipsnio 2–6 dalių nuostatos netaikomos. Viešųjų pirkimų įstatymo, kurio nuostatos suderintos su jo priede pateiktais Europos Sąjungos teisės aktais, tame tarpe – ir su 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo bei 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (Viešųjų pirkimų įstatymo 1 str. 2 d. bei priedo 4 ir 5 dalys), nustato, kad šio įstatymo prasme: viešasis pirkimas – perkančiosios organizacijos atliekamas ir šiuo įstatymu reglamentuojamas prekių, paslaugų ar darbų pirkimas, kurio tikslas – sudaryti viešojo pirkimo-pardavimo sutartį (Viešųjų pirkimų įstatymo 2 str. 32 d. (2010 m. vasario 11 d. įstatymo Nr. XI-678 redakcija); viešasis paslaugų pirkimas – viešasis pirkimas, kurio dalykas yra šio įstatymo 2 priedėlio A paslaugų sąraše ir B paslaugų sąraše išvardytos paslaugos, taip pat pirkimas, kurio dalykas yra prekės ir šio įstatymo 2 priedėlyje išvardytos paslaugos, jeigu paslaugų kaina viršija prekių kainą, ar pirkimas, kurio dalykas yra šio įstatymo 2 priedėlyje išvardytos paslaugos ir 1 priedėlyje išvardyti darbai, jeigu šie darbai tik papildo perkamas paslaugas. Pirkimo tikslas – sudaryti viešojo pirkimo-pardavimo sutartį (Viešųjų pirkimų įstatymo 2 str. 31 d. (2010 m. vasario 11 d. įstatymo Nr. XI-678 redakcija); viešojo pirkimo-pardavimo sutartis – šio įstatymo nustatyta tvarka dėl ekonominės naudos vieno ar daugiau tiekėjų ir vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų raštu, išskyrus šio įstatymo 18 straipsnio 10 dalyje nurodytus atvejus, kai viešojo pirkimo sutartis gali būti sudaroma žodžiu, sudaryta sutartis, kurios dalykas yra prekės, paslaugos ar darbai (Viešųjų pirkimų įstatymo 2 str. 34 d. (2010 m. vasario 11 d. įstatymo Nr. XI-678 redakcija)). Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, Savivaldybė 2010 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T3-153 sprendė ne su keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų viešuoju pirkimu, kaip jis apibrėžiamas ir suprantamas Viešųjų pirkimų įstatymo prasme, bet su teisės teikti bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų suteikimu susijusius klausimus, o 2010 m. birželio 15 d. sudarytos Viešųjų keleivinio priemiestinio reguliaraus susisiekimo transporto paslaugų teikimo sutarties dalykas yrane prekės, paslaugos ar darbai, bet teisė vežti keleivius Savivaldybės nustatytais reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Nemenčinės kryptimi pagal Savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. T3-153 priede patvirtintas reisų kvotas bei Savivaldybės patvirtintus eismo tvarkaraščius, todėl nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju gali būti vadovaujamasi Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis vidaus sandorių sudarymą.  

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan