Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jūros Marijos Strumskienės, Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui V. I., atsakovės atstovei Dainorai Anulytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Interselas“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. I. ir E. A. dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo,

Pareiškėjas UAB „Interselas“ padavė teismui patikslintą skundą (b. l. 19–22), kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – Taryba) 2011-09-29 nutarimą Nr. 2S-22 arba jį pakeisti dalyje dėl per griežtos bausmės ir vietoj piniginės baudos paskirti įspėjimą.

Skunde paaiškina, kad Taryba neteisingai vertino faktines aplinkybes, neatsižvelgė į pateiktus argumentus bei įrodymus. Pažymi, kad M. I. ir E. A. yra faktinė šeima, tą pačią dieną ir tuo pačiu laiku sudarė sutartis su UAB „Interselas“, kartu ir tuo pačiu tikslu (reklamuodami energetini gėrimą „Red Bull“ ir vieną iš sostinės naktinių klubų) siuntinėjo trumpąsias SMS žinutes ir kartu, tik atskirais skundais, siekdami vilkinti bylas, sąmoningai veikdami prieš teisingą ir greitą bylų išnagrinėjimą, kreipėsi į Valstybinės vartotoju teisių apsaugos tarnybą, todėl jų skundai neturėtų būti vertinami kaip atskiri.

Nurodo, kad 2010-10-28 sutarčių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) 7 punkte aiškiai nurodoma, kad klientas įsipareigoja nesinaudoti BITĖ teikiamomis paslaugomis skambučių užbaigimui OMNITEL, BITĖ LIETUVA, TELE2 ir kitų operatorių tinkluose, siekiant ekonominės naudos, susijusios su pokalbių tarifų skirtumu tarp tarifų, taikomų pagal šį susitarimą ir tinklų sujungimo mokesčio, paslaugų teikėjų taikomomis premijomis ir/ arba kitomis naudomis už įeinančius skambučius, taip pat telekomunikacijų paslaugų teikimui tretiesiems asmenims ir kitiems BITĖ nesankcionuotiems tikslams. Klientui pažeidus šį punktą, BITĖ turi teisę Klientui apriboti paslaugų tiekimą. Taip pat Paslaugų teikėjas turi teisę reikalauti kliento sumokėti 10 000 ( dešimt tūkstančių) litų baudą už kiekvieną BITĖ nustatytą pažeidimo atvejį bei atlyginti Paslaugų teikėjo patirtus nuostolius, jei jų nepadengs bauda. Taip pat bauda yra taikoma atsiradus srauto terminavimui.

Teigia, kad M. I. ir E. A. neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintos vartotojo sąvokos, todėl nelaikytini vartotojais (LR CK 6.350 str. 1 d., LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 15 p., LR nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 str. 12 p.). Tarybai buvo pateikti neginčijami įrodymai (trumpųjų SMS žinučių išklotinės), kad M. I. ir E. A. reklamos tikslais siuntė trumpąsias SMS žinutes, reklamuodami energetinį gėrimą „Red Bull“ ir vieną iš sostinės naktinių klubų – 2010 m. gruodžio mėnesį iš jų telefonų numerių įvairiais telefonų numeriais į įvairių operatorių tinklus buvo išsiųsta 33 660 trumpųjų SMS žinučių (per 5 sekundes buvo išsiunčiama apie 600 SMS žinučių). Tvirtina, kad jokių apribojimų, siunčiant trumpąsias SMS žinutes vartotojui, kaip jis suvokiamas LR nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo prasme nebuvo. Taip pat pateikė 2011-06-06 Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos raštą Nr. 2R-1932(2.13), iš kurio matyti, kad M. I. ir E. A. naudojosi UAB „Interselas“ reklamoje nurodytomis paslaugomis komerciniais tikslais.

Mano, buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2005-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2005, 2004-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2004, 1999-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695/1999) suformuotų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Taryba turėjo ištirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus, jokie įrodymai jai negalėjo turėti iš anksto nustatytos galios ir visi įrodymai turėjo būti vertinami kaip visuma. Teigia, kad buvo nukrypta nuo lygiateisiškumo, protingumo, sąžiningumo principų, todėl buvo priimtas skundžiamas nutarimas.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remiantis jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad pareiškėja visiems vartotojams teikė SMS nemokamai, t. y. vartotojams, išskyrus asmenis, kurie naudoja SMS žinutes komerciniais tikslais (vartotojui išsiųsti 600 vnt. SMS žinučių per 1 min. neįmanoma).

Atsakovė Taryba su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 43–47) paaiškina, kad Taryba nekonstatavo, jog UAB „Interselas“ skleidžiama reklama turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo požymių, bet nurodė, jog nagrinėjama reklama galėjo suklaidinti ne visus reklamos vartotojus, o tik tuos, kurie reklamoje nurodyta paslauga naudojosi siekdami išsiųsti itin didelį kiekį trumpųjų SMS žinučių, kai toks kiekis įprastai yra siunčiamas ne asmeninio vartojimo, bet komerciniais tikslais. Taigi, Taryba nenustatė, kad skleidžiama reklama galėjo suklaidinti vartotojus, taip kaip jie suvokiami Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo prasme, todėl minėto įstatymo normos skleidžiamai reklamai nebuvo taikomos, tačiau nustatė, jog skleidžiama reklama galėjo bei faktiškai suklaidino „reklamos vartotojus“ kaip jie suvokiami Reklamos įstatymo prasme, todėl pripažino UAB „Interselas“ skleidžiamą reklamą klaidinančia.

Remdamasi „reklamos“, „klaidinančios reklamos“, „reklamos vartotojo“ sąvokomis (Reklamos įstatymo 2 str. 4, 7, 16 d.), teigia, kad Reklamos įstatymas nėra taikomas išimtinai tik siekiant apsaugoti vartotojų interesus, taip kaip jie suvokiami Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo prasme, tačiau Reklamos įstatymas taip pat saugo ir ūkio subjektų interesus, t. y. Reklamos įstatyme įtvirtinta reklamos vartotojo sąvoka turi būti aiškinama plačiau kaip fizinis ar juridinis asmuo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pagal 1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos direktyvos 84/450/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų dėl klaidinančios reklamos suderinimo (toliau –Klaidinančios reklamos direktyvos 84/450/EEB), kuri skirta valstybėms narėms, 2 straipsnio 3 punktą „asmuo“ įvardinamas kaip bet kuris fizinis ar juridinis asmuo. Minėtos direktyvos tikslas – apsaugoti vartotojus, prekybos, verslo, amatų ar kita profesine veikla užsiimančius asmenis ir plačiosios visuomenės interesus nuo klaidinančios reklamos ir jos nesąžiningų pasekmių. Daro išvadą, kad asmenys, užsiimantys komercine veikla, taip pat yra ginami Reklamos įstatymo.

Skleidžiamoje reklamoje buvo teigiama „<...> mėnesinis ir galutinis mokestis be jokių apribojimų 59 LT <...> trumposios SMS žinutės 0,00 Lt“. Taigi, reklamos vartotojui sudaromas įspūdis, jog sumokėjęs 59 Lt vienintelį mėnesinį mokestį gali nemokamai naudotis teikiamomis paslaugomis (kalbėti ir siųsti trumpąsias SMS žinutes) be jokių apribojimų už 0,00 Lt, tačiau Taryba nustatė, jog reklamos vartotojai negalėjo visais atvejais neribotai pasinaudoti UAB „Interselas“ reklamoje nurodytomis nemokamomis paslaugomis. Taigi nors M. I. ir E. A. siuntė žinutes komerciniais tikslais ir išsiuntė jų itin didelį kiekį, tačiau negalima paneigti aplinkybės, jog minėti asmenys buvo suklaidinti nagrinėtoje reklamoje nurodytų teiginių, kadangi jiems taip pat taikoma Reklamos įstatymo apsauga. Akivaizdu, kad reklamoje nurodyta paslauga tam tikrais atvejais buvo apribojama, taigi reklaminis teiginys, „be jokių apribojimų“,yra neteisingas. Tokio pobūdžio reklama buvo paveiktas reklamos vartotojo ekonominis elgesys, kadangi reklamos vartotojas, susipažinęs su bendrovės skleidžiama reklama, galėjo susidaryti įspūdį, jog jis nevaržomai, t.y. nepriklausomai nuo siunčiamų SMS žinučių kiekio, galės naudotis bendrovės siūlomomis paslaugomis ir nepatirs jokių papildomų išlaidų. Tokia reklama galėjo suklaidinti ir suklaidino tuos reklamos vartotojus, kurie ketino išsiųsti didelį kiekį trumpųjų SMS žinučių.

Pabrėžia, kad Taryba, nagrinėdama galimus Reklamos įstatymo pažeidimus, visų pirma vertina, ar reklama klaidina, ar gali suklaidinti vartotojus ir asmenis, kuriems ji yra skirta ir kuriuos pasiekia. Bendrovės sutarčių sąlygos, jei jos nėra nurodomos reklamoje, nepatenka į tokios reklamos vertinimą, tačiau tai neatleidžia bendrovių nuo pareigos reklamoje nurodyti teisingą ir tikslią informaciją, kuri turi atitikti ir reklamoje nenurodytas paslaugų teikimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju sutarčių sąlygos neatitiko skleidžiamos reklamos turinio, kadangi reklamoje nebuvo užsimenama apie jokius paslaugų apribojimus, tuo tarpu sutartyse minėti apribojimai jau buvo nustatyti. Tuo tarpu, reklamos davėjo ir jo klientų sutartiniai santykiai ir iš jų kylančių teisių ir pareigų tinkamas įgyvendinimas savaime nedaro įtakos reklamos vertinimui Reklamos įstatymo 5 straipsnio prasme.

Teigia, kad Taryba, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir kitas atsakomybės taikymui reikšmingas aplinkybes paskyrė bendrovei teisingą ir proporcingą baudą.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko, palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Papildomai nurodė, kad bendrovė tokią reklamą skleidė nuo 2009 m. rudens.

Tretieji suinteresuoti asmenys teismo posėdyje nedalyvavo. Trečiasis suinteresuotas asmuo E. A. atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 102–103) su skundu nesutinka, nurodo sutarties sudarymo su UAB „Interselas“ aplinkybes. Paaiškina, kad reklamoje bendrovė nenurodė jokių apribojimų reklamuojamai paslaugai, o Taryba vertino reklamos, o ne sutarties atitikimą suteikiamai paslaugai bei jos apmokestinimui, taip pat galiojantiems teisės aktams.

Pažymi, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pripažino daugumos sutarties punktų neatitikimą Lietuvos Respublikoje galiojantiems teisės aktams, pasiūlydama UAB „Interselas“ pakeisti vartotojų teises pažeidžiančias sutarties nuostatas arba jų netaikyti. Tuo tarpu, Ryšių reguliavimo tarnyba, tirdama UAB „Interselas“ veiklą ir jos atitikimą galiojantiems teisės aktams, konstatavo, jog bendrovė neturi teisės teikti mobiliojo ryšio paslaugų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Interselas“ ir toliau platina tą pačią klaidinančią reklamą, o tai parodo, jog bendrovei paskirta bauda yra per maža ir nesustabdo nuo teisės aktų pažeidimų.

Skundas netenkinamas.

Byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 2S-22 (b. l. 58–63), kuriuo atsakovas nusprendė, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnį, taip pat jai skyrė piniginę baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad byloje nekyla ginčo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas iš esmės kyla dėl nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo, keliami teisės aiškinimo ir jos taikymo konkrečioms faktinėms aplinkybėms klausimai.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (2010 m. liepos 3 d. įstatymo redakcija) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti naudoti klaidinančią reklamą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: 1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįstišių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamųteiginiųteisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginiųteisingumą pagrindžiančiais duomenimisnepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusisu pateikiamos informacijos turiniu; 2) reklamoje pateikiamainformacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais; 3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje (žr. pvz., 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹-931/2005) laikomasi nuostatos, jog vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, tą kriterijų įvertinant paprasto reklamos vartotojo požiūriu. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1184/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos UAB „Interselas“ platinta reklama buvo įvertinta kaip neatitinkanti teisingumo kriterijaus, nustatyto Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja skleidė tokią reklamą „<...> mėnesinis ir galutinis mokestis be jokių apribojimų 59 LT <...> trumposios SMS žinutės 0,00 Lt“. Šia pareiškėjos skleista reklama reklamos vartotojas informuojamas, kad pasinaudojęs UAB „Interselas“ pasiūlymu už suteiktas paslaugas turės mokėti vienintelį mokestį – 59 Lt mėnesinį abonentinį mokestį bei galės naudotis teikiamomis paslaugomis (kalbėti ir siųsti trumpąsias SMS žinutes) be jokių apribojimų už 0,00 Lt. Tyrimo metu surinkta medžiaga patvirtina, kad tretieji suinteresuoti asmenys, reklamos vartotojai, norėję išsiųsti didelį kiekį trumpųjų SMS žinučių, turėjo užsisakyti arba jiems buvo įjungiama papildoma paslauga, kuri už 19 Lt mėnesinį mokestį leido šiems vartotojams išsiųsti 3 000 vnt. trumpųjų SMS žinučių, o reklamos vartotojai, kurie viršijo 3 000 vnt. trumpųjų SMS žinučių limitą, turėjo mokėti po 0,03 Lt už kiekvieną SMS žinutę (Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos tyrimo byla Nr. 5.1-26 I–II tomas). Vadinasi, tam tikri apribojimai – nemokamai siųsti neribotą kiekį trumpųjų SMS žinučių sumokėjus 59 Lt per mėnesį, buvo nustatyti ir reklamos vartotojai negalėjo visais atvejais neribotai pasinaudoti pareiškėjos reklamoje nurodytomis nemokamomis paslaugomis. Reklamos skleidimo metu nebuvo pateikiam informacija, kad tam tikri apribojimai  ar papildomi mokėjimai bus taikomi, jei reklamoje nurodytomis paslaugomis bus naudojamasi komerciniais tikslais ar viršijus tam tikrą teikiamų paslaugų limitą.

Pareiškėjos teiginiai, jog minėti apribojimai yra nustatyti su vartotojais sudarytose paslaugų teikimo sutartyse ir taikomi tik tiems vartotojams, kurie naudojasi UAB „Interselas“ reklamoje nurodytomis paslaugomis komerciniais tikslais, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, nes šiuo atveju buvo vertinama pareiškėjos skleidžiamos reklamos atitiktis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, o pagal šiame įstatyme pateikiamas sąvokas „reklamos vartotojas“ suprantamas kaip asmuo, kuriam skiriama arba kurį gali pasiekti reklama. Darytina išvada, kad reklamos vartotojas gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo nepriklausomai nuo turimų (siekiamų turėti) tikslų ar kitų aplinkybių.

Darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, skleisdamas klaidinančią reklamą.

Pareiškėja skunde ginčija ir paskirtos baudos dydį, nurodydama, jog pareiškėjai vietoj piniginės baudos gali būti skiriama administracinė nuobauda – įspėjimas. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 22 str. 1 dalyje nustatyta, kad už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno 1 000 iki 30 000 litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje nurodyti pažeidimai buvo padaryti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki 120 000 litų. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams, Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą gali taikyti administracinę nuobaudą – įspėjimą, neskirdama reklaminės veiklos subjektams baudos. Teismas sutinka su Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos argumentais dėl 5 000 litų baudos dydžio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vartotojo skundas yra pagrindas laikyti, kad reklama sukėlė tam tikras pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Nr. A⁵⁰²–1884/2008).

Teismas vertina, kad pareiškėjai skirta bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui, ji yra artima Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 22 str. 1 d. nustatytam sankcijos minimumui, paskirta įvertinus skleistos reklamos pobūdį: pakankamai ilgą reklamos platinimo trukmę ir vidutinį mastą, galėjo suklaidinti ne visus reklamos vartotojus, lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 2S-22 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti, o pareiškėjos skundas atmetamas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str., teisėjų kolegija

Atmesti pareiškėjos UAB „Interselas“ skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Raimondas Blauzdžius

Jūra Marija Strumskienė

Liudmila Zaborovska