Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Andriui Marapolskui,

atsakovo atstovėms Giedrei Jarmalytei ir Linai Simonaitytei-Venckuvienei,

trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovams adv. Linai Darulienei ir Daliui Baranauskui

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Plass Investments Limited apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Plass Investments Limited skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims FR&R Invest IGA S.A. Luxemburg, įmonių grupei „Alita“, AB ir „Swedbank“, AB dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Plass Investments Limited (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir patikslintu skundu (I t., b. l. 1-17; II t., b. l. 171-187) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 1S-194 (toliau – ir Nutarimas) 2) panaikinti atsakovo Konkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimtą protokolinį sprendimą Nr. 3S-46 laikyti pateiktą informaciją dėl įmonių grupės „Alita“, AB akcijų įsigijimo nesudarančia pagrindo abejoti leidimo ją vykdyti išdavimo pagrįstumu (toliau – ir protokolinis sprendimas); 3) perduoti spręsti iš naujo Konkurencijos tarybai dėl leidimo FR&R Invest IGA S.A. Luxemburg (toliau – ir FR&R) vykdyti koncentraciją įsigyjant iki 100 proc. įmonių grupės „Alita“, AB akcijų.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Nutarimu ir 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimtu sprendimu, kadangi minėti sprendimai pažeidžia mažųjų „Alita“ akcininkų, tarp kurių yra ir pareiškėjas, teises ir teisėtus interesus. „Alita“ buvo privatizuota 1995 m., privatizavimo sandorį finansavo AB bankas „Hansabankas“ (dabar – „Swedbank“, AB). 2009 m. bendrovė buvo išskaidyta į dvi įmones: AB „Alita“ (2011 m. birželio 11 d. pervardinta į AB „ALT investicijos“) ir „Alita“. Šiuo metu „Alita“ akcijas siekia įsigyti trečiasis suinteresuotas asmuo FR&R, kuris yra „Alita“ privatizavimą finansavusio banko įsteigta ir kontroliuojama investicinė bendrovė. Pareiškėjo nuomone, dar iki 2011 m. rugsėjo 7 d. FR&R pranešimo apie planuojamą koncentraciją, bankas faktiškai ją buvo įvykdęs. Įvykdytos koncentracijos pagrindas ir pagrindinė priemonė yra AB „Alita“ ir banko sudaryta 2006 m. birželio 29 d. kredito linijos sutartis, 2009 m. spalio 23 d. pasirašytas trišalis susitarimas tarp „Alita“, AB „ALT investicijos“ ir banko dėl solidarios atsakomybės. Atsižvelgiant į prastą AB „ALT investicijos“ finansinę situaciją, visa finansinė atsakomybė teko „Alita“. Pareiškėjo teigimu, bankas nuolat daro didelę įtaką bendrovei, dėl ko pareiškėjas ir kreipėsi į atsakovą, prašydamas atlikti tyrimą. Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamais nutarimais buvo pažeisti Konkurencijos tarybos 2000 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 45 „Dėl pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo, bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos tvarkos (toliau – ir Tvarka) 54-56 punktai. Tvarkos 54 punktu numatytos būtinos įgyvendinti sąlygos, kad galėtų būti priimtas galutinis nutarimas: iki jo priėmimo asmenys, pateikę prieštaravimus, turi būti informuojami apie ketinamą priimti sprendimą, jiems turi būti suteikiama galimybė duoti paaiškinimus. Pareiškimą atsakovei bendrovė pateikė per 2 savaičių terminą nuo pranešimo apie koncentraciją paskelbimo 2011 m. rugsėjo 14 d., t. y. 2011 m. rugsėjo 28 d. Tačiau atsakovas jau 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu informavo, kad 2011 m. rugsėjo 28 d. priimtas galutinis sprendimas leisti vykdyti koncentraciją. Tokiu būdu pareiškėjo pateikta nuomonė buvo išnagrinėta pareiškėjui už akių, apie tai jam nepranešus ir jo neišklausius. Tuo tarpu Tvarkos 55 punktas reikalauja, kad asmenys, pateikę raštiškus prieštaravimus, būtų informuojami apie ketinamą priimti sprendimą, apie tvarkomojo posėdžio, kuriame bus svarstomas klausimas dėl leidimo vykdyti koncentraciją, datą, apie terminą, per kurį jie gali pateikti papildomus prašymus ir paaiškinimus. Pareiškėjas apie tai informuotas nebuvo. Tvarkos 56 punktas suteikia pareiškėjui teisę susipažinti su koncentracijos nagrinėjimo bylos medžiaga, teikti atsakovui paaiškinimus bei prašymą dalyvauti ir būti išklausytu. Atsakovas šios pareigos taip pat neįvykdė. Dėl to priimtu Nutarimu pažeisti objektyvumo, nediskriminavimo principai ir pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 13 straipsnio 3 dalį, atsakovas turi vieno mėnesio terminą priimti sprendimą dėl pranešimo apie koncentraciją. Nagrinėjamu atveju atsakovas sprendimą priėmė skubiai, nepraėjus šiam terminui, neišklausęs asmenų, neįvertinęs sprendimui reikšmingų aplinkybių, todėl pažeidžiant nešališkumo, teisingumo ir objektyvumo principus. Tokiu būdu buvo pažeista ir pareiškėjo teisė būti išklausytam, kuri numatyta Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo Plass Investments Limited skundą (III t., b. l. 153-166) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad koncentracijų kontrolė yra siejama su formaliais bendrųjų metinių pajamų kriterijais, kuriuos tenkinantys ūkio subjektai privalo pateikti atitinkamą pranešimą Konkurencijos tarybai. Šiuo atveju FR&R ketino įgyti ĮG „Alita“ kontrolę ir jų bendrosios pajamos tenkino nustatytus reikalavimus, todėl šie ūkio subjektai turėjo pateikti ir 2011 m. rugsėjo 7 d. pateikė pranešimą apie ketinamą vykdyti koncentraciją. Konkurencijos taryba gali atsisakyti leisti vykdyti koncentraciją tik tais atvejais, kai faktiniai duomenys leidžia numatyti pakankamai tikėtiną ir būtent koncentracijos lemtą reikšmingų konkurencijos ribojimų atitinkamose rinkose atsiradimo riziką, ir tik tokia su konkurencijos ribojimu dėl koncentracijos atsiradusi rizika. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad dėl ĮG „Alita“ ir FR&R vykdomos koncentracijos atitinkamose rinkose būtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar kitu būdu itin apribota konkurencija. 2011 m. rugsėjo 28 d. po posėdžio, kuriame buvo priimtas ginčijamas nutarimas, buvo gautas pareiškėjo pareiškimas, kuriame išdėstytą nuomonę ir prašymą atsakovas apsvarstė neeiliniame posėdyje 2011 m. rugsėjo 29 d. Pažymėjo, kad Tvarkos 48 punkte numatytas 2 savaičių terminas suinteresuotiems asmenims pareikšti nuomonę dėl ketinamos vykdyti koncentracijos yra skirtas ne tam, kad būtų ginamos su koncentracija susijusios įmonės smulkiojo akcininko teisės dėl koncentracijos įvykdymo būdo, bet tam, kad suinteresuoti asmenys galėtų pareikšti nuomonę, ar nebus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis rinkoje. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kad taip gali nutikti dėl minėto akcijų įsigijimo, t. y. nepateikė informacijos, ar dėl koncentracijos galėtų būti apribota konkurencija atitinkamose rinkose ir dėl to būtų pagrindas atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją. Pažymėjo, kad koncentracijoje dalyvaujantys subjektai iš esmės tarpusavyje nekonkuruoja, nes užsiima skirtingomis veiklomis. Ši koncentracija yra konglomeratinė, nes subjektai veikia skirtingose rinkose, todėl koncentracija neturi įtakos ūkio sektoriams, kuriuose jie veikia. Asmuo, kuris ginčija sprendimą leisti vykdyti koncentraciją, turi pateikti rimtų įrodymų dėl koncentracijos problemos ir jos poveikio (2006 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Nr. T-177/04). Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodomi procedūriniai pažeidimai laikytini neesminiais ir nesudaro pagrindo naikinti Konkurencijos tarybos nutarimo. Reikėtų įvertinti, ar nesant procedūrinio pažeidimo Konkurencijos taryba būtų padariusi skirtingas išvadas dėl paties konkurencijos teisės pažeidimo padarymo fakto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis Nr. A⁴⁴²-715-08). Šiuo atveju pareiškėjo pateikti argumentai neįrodo, kad jo pareiškimas būtų lėmęs kitokį koncentracijos įvertinimą, ar kad jo pastabos nulemtų kitokį sprendimą. Nurodė, kad pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo byloje, ginčija tik procedūrinius pažeidimus ir nelaikytinas suinteresuotu asmeniu Tvarkos 49 punkto prasme, todėl jam netaikytini Tvarkos 54-56 punktai. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl to, kad buvo nesilaikyta pagrindinių procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad jo pareiškime pateikti paaiškinimai buvo išanalizuoti, nurodytas pagrindas, kuriuo remiantis atsakovas gali atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją, konstatuota, kad remiantis pareiškėjo pateiktomis aplinkybėmis nenustatyta, kad dėl koncentracijos galėtų būti sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ar itin apribota konkurencija atitinkamose rinkose. Be to, pareiškėjas buvo informuotas, kad jo pareiškimo dalis dėl koncentracijos įvykdymo be leidimo dar nėra baigta nagrinėti, tačiau pačios koncentracijos poveikio rinkai vertinimui ir atitinkamai Konkurencijos tarybos nutarimo leisti ją vykdyti pagrįstumui įtakos neturi. Pareiškėjas prašė Konkurencijos tarybos atidėti sprendimo dėl leidimo vykdyti koncentraciją priėmimą, iki bus atliktas tyrimas dėl to, ar bankas atliko koncentraciją be leidimo. Pažymėjo, kad Konkurencijos įstatyme nenumatyta galimybė sustabdyti prašymo dėl koncentracijos svarstymą. Be to, laiko nepagrįstu pareiškėjo argumentą, kad bankas įvykdė koncentraciją iš esmės dėl to, kad bankas, o ne FR&R turėjo pateikti pranešimą apie koncentraciją. Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pranešimą pateikia kontroliuojantis asmuo. Šiuo atveju FR&R yra dukterinė įmonė, kontroliuojama banko, taigi preziumuojama, kad tarp jų yra susitarimas įgyti ĮG „Alita“ kontrolę ir atitinkamai laikoma, kad FR&R yra kontroliuojantis asmuo šio ūkio subjekto atžvilgiu. Be to, FR&R ir bankas yra susijusių ūkio subjektų grupės dalis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 12 dalies prasme, todėl galima juos laikyti vienu ūkio subjektu.

Tretieji suinteresuoti asmenys FR&R Invest IGA S.A. Luxemburg, ĮG „Alita“ ir „Swedbank“, AB atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 131-140, 143-150) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad pareiškėjo nurodomi Tvarkos 54-56 punktai taikomi tik tuo atveju, jei suinteresuoti asmenys pateikia savo prieštaravimus dėl koncentracijos iki Konkurencijos tarybos nutarimo leisti vykdyti koncentraciją priėmimo. Pareiškėjo prieštaravimai gauti po Nutarimo priėmimo. Po Nutarimo priėmimo pareiškimai nagrinėjami bendra Konkurencijos įstatymo 25 straipsnyje numatyta tvarka, pareiškėjas neginčija, kad atsakovas būtų pažeidęs šią Tvarką. Nutarimu leista vykdyti koncentraciją įgyjant ĮG „Alita“ akcijų, todėl pareiškėjas, siekdamas jį panaikinti, turi įrodyti, kad nesant procedūrinių pažeidimų, Konkurencijos taryba būtų turėjusi priimti sprendimą neleisti koncentracijos. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų dėl koncentracijos poveikio. Pareiškėjas nenurodo jokių argumentų, rodančių, kad koncentracija yra neteisėta, o tik prašo grąžinti klausimą nagrinėti tarybai iš naujo, tokiu būdu vilkinant Nutarimo leisti vykdyti koncentraciją priėmimo procesą. Pažymėjo, kad koncentracija, kurią leista vykdyti, nekelia konkurencijos problemų, nes asmenys veikia skirtingose rinkose. Pareiškėjo argumentai dėl AB „Swedbank“ ankstesnės galimai neteisėtos koncentracijos įvykdymo ar dėl pareiškėjo turtinių teisių pažeidimo nesusiję su byla ir nesudaro pagrindo naikinti Nutarimą. Pažymi, kad nors po koncentracijos pareiškėjo akcijų skaičius sumažėjo, jo turimos akcijos tapo vertos 44,5 karto daugiau nei iki koncentracijos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu (IV t., b. l. 180-190) nutraukė bylą dalyje dėl reikalavimo panaikintiKonkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimtą protokolinį sprendimą. Kitoje dalyje pareiškėjo Plass Investments Limited skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, vadovaudamasis 1999 m. kovo 23 d. Konkurencijos įstatymo (Žin., Nr. VIII-1099, redakcija iki 2011 m. spalio 12 d.) 3 straipsnio 14 dalies, 10 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 13 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (toliau – ir Reglamentas) 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažymėjo, kad nurodytos teisės normos patvirtina, kad sprendimas atsisakyti leisti vykdyti koncentraciją priimamas tuo atveju, kai faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, jog dėl vykdomos koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis, ar gali būti reikšmingai apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Byloje nustatyta, kad FR&R Invest IGA S.A. Luxemburg 2011 m. rugsėjo 7 d. Konkurencijos tarybai pateikė pranešimą apie ketinamą vykdyti koncentraciją, nurodė, kad koncentracija bus vykdoma įsigyjant iki 100 proc. ĮG „Alita“ akcijų, taip įgyjant vienvaldę ĮG „Alita“ kontrolę. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos surinkti įrodymai nepatvirtina, kad ginčo koncentracija iš esmės apribos konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Todėl pareiškėjo skunde nurodytos prielaidos nesudaro pagrindo ginčo koncentraciją konkurencijos teisės normų atžvilgiu vertinti kitaip, nei tai atliko atsakovas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad vien tik subjektyvus įsitikinimas, kad koncentracija darys didelę įtaką kitų subjektų konkurencinėms galimybėms, nepateikiant tai patvirtinančių įrodymų, negali būti pagrindas teismui pateikto skundo dėl administracinio akto panaikinimo tenkinimui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis). Pabrėžė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Europos Komisijos sprendimų dėl koncentracijos pagrįstumą, taip pat yra nurodęs, kad asmuo, kuris ginčija sprendimą leisti vykdyti koncentraciją, turi pateikti rimtų įrodymų, galinčių akivaizdžiai įrodyti koncentracijos problemos, kurią dėl jos poveikio turėjo išnagrinėti Europos Komisija, egzistavimą (2006 m. liepos 7 d. sprendimas byloje Nr. T-177/04). Tuo tarpu pareiškėjas skunde iš esmės pabrėžia, kad dėl įvykdytos koncentracijos bus pažeidžiami smulkiųjų akcininkų, įskaitant pareiškėjo, teisės ir teisėti interesai. Pažymėjo, kad koncentracijos kontrolės tikslas yra konkurencijos apsauga. Koncentracijos kontrolės teisės normos nereglamentuoja ūkio subjektų sudaromų sandorių teisėtumo smulkiųjų akcininkų interesų atžvilgiu, o Konkurencijos taryba netiria tokių sandorių poveikio jiems. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo atsisakyti leisti FR&R vykdyti koncentraciją, įsigyjant iki 100 proc. ĮG „Alita“ akcijų.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą Nutarimą, nesudarė galimybės pareiškėjui teikti paaiškinimų, neatsižvelgė į jo prieštaravimus ir nesilaikė Tvarkos 54-56 punktų reikalavimų, teismas palaikė atsakovo padarytą išvadą, jog pareiškėjas nelaikytinas suinteresuotu asmeniu pagal Tvarkos 49.3 punktą, todėl jam ši Tvarkoje įtvirtinta pranešimų apie koncentraciją nagrinėjimo procedūra netaikytina. Minėtas punktas nustato, kad suinteresuotais asmenimis laikomi fiziniai ar juridiniai asmenys, taip pat visuomeninės organizacijos, kurių interesus liečia numatoma koncentracija. Įvertinęs pareiškėjo pareiškime nurodytą informaciją ir konstatavęs, kad ji nėra susijusi su Konkurencijos įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais, kada leidimas vykdyti koncentraciją negali būti išduotas, t. y. nepateikus informacijos dėl galimo koncentracijos poveikio rinkai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai nevertintas kaip suinteresuotas asmuo šiuo aspektu. Atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis minėta Tvarka, prieštaravimai nagrinėjami iki Konkurencijos tarybai priimant atitinkamą nutarimą. Per teismo posėdį atsakovo atstovė paaiškino, kad ginčijamas nutarimas buvo priimtas 2011 m. rugsėjo 28 dieną iki pietų, o pareiškėjo pareiškimas gautas tą pačią po pietų, t.y. jau priėmus ginčo nutarimą (IV t., b. l. 174). Esant tokiai faktinei situacijai, akivaizdu, kad įgyvendinti Tvarkos 54 punkte numatytų sąlygų, kurios turėtų būti įgyvendintos iki priimant galutinį nutarimą, buvo neįmanoma.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pareiškimą atsakovui pateikė per numatytą dviejų savaičių terminą nuo pranešimo apie koncentraciją paskelbimo, t.y. 2011 m. rugsėjo 28 d., paskutinę dieną tokiems prieštaravimams pateikti, todėl laiku pasinaudojo savo teise. Akivaizdu, kad skundžiamas nutarimas buvo priimtas, neišlaukus pilnai nustatyto termino. Todėl nurodė, kad būtina įvertinti, kaip šis procedūrinis pažeidimas įtakojo ginčo nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą bei pareiškėjo teises teikti atsakovei paaiškinimus bei dalyvauti ir būti išklausytu. Pareiškėjo pareiškimas apie tirtinus faktus ir neigiamas pasekmes, su nuomone dėl ketinamos vykdyti koncentracijos atsakovės buvo priimtas, operatyviai įvertintas ir apie tai pareiškėjas buvo informuotas. Taigi, skundžiamo Nutarimo priėmimas neatėmė pareiškėjui galimybės raštu pateikti prieštaravimus – jie buvo išanalizuoti ir įvertinti. Pareiškėjo tvirtinimas, jog vertinimas nebuvo išsamus, vertinamas kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, nes nepagrįsta konkrečiais tai pagrindžiančiais įrodymais. Tai, kad pateiktų didelio kiekio dokumentų analizė buvo atlikta labai greitai, nėra objektyvus ir pakankamas pagrindas tokiai nuomonei patvirtinti.

Padarė išvadą, kad teisę teikti paaiškinimus žodžiu pareiškėjas realizavo kreipdamasis į teismą. Pažymėtina, kad be jau nurodytų argumentų, naujas teisme nurodytas tik tas, kad atsakovas pagal pareiškėjo pateiktą informaciją 2011 m. spalio 27 d. priėmė nutarimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB veiksmų vykdant koncentraciją atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams tyrimo pradėjimo. Vertinant pastarąjį argumentą, pažymėjo, kad įstatymai neįpareigoja stabdyti koncentracijos sprendimo vykdymą, kol bus ištirti galimai 2006-2007 metais įvykdytos koncentracijos atitikimas Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Sprendimas dėl leidimo vykdyti koncentraciją yra susijęs su tam tikru momentu, įvertinant, bus ar nebus sustiprinta dominuojanti padėtis ar ribojama konkurencija rinkoje. Atkreipė dėmesį, kad tai yra dvi skirtingos procedūros – sprendimo priėmimas išduoti leidimą vykdyti koncentraciją ir tyrimas dėl galimai padaryto Konkurencijos įstatymo pažeidimo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju procedūrinis pažeidimas, t.y. ginčo Nutarimo priėmimas pažeidžiant dviejų savaičių terminą nuo pranešimo apie koncentraciją paskelbimo, laikytinas formaliu, nes pareiškėjo pateiktoje informacijoje nėra nurodyta argumentų, kurie galėtų būti kliūtimi leisti vykdyti koncentraciją. Pareiškėjo motyvai nesiejami su tuo, kad ginčo sprendimas sustiprins dominuojančią padėtį ar ribos konkurenciją rinkoje, kas iš esmės ir būtų vienintelis pagrindas neleisti vykdyti koncentraciją. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad Konkurencijos taryba išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą leisti FR&R Invest IGA S.A. Luxemburg vykdyti koncentraciją įsigyjant iki 100 proc. ĮG „Alita“ akcijų.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikintiKonkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimtą sprendimą,remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 punkto, 8 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad ginčijamu sprendimu nėra išsprendžiamas klausimas dėl teisių ar pareigų pareiškėjui, juo yra pateikiama informacija pagal pareiškėjo pareiškimą. Teismas konstatavo, kad skundžiamas protokolinis sprendimas pagal savo turinį nėra individualus administracinis sprendimas, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Atsižvelgiant į tai, bylą dėl šio pareiškėjo reikalavimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu nutraukė.

III.

Pareiškėjas Plass Investments Limited (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (V t., b. l. 10-22) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naująsprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (V t., b. l. 87-110) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pakartojo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, ją papildžiusi šiais argumentais:

Trečiasis suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (V t., b. l. 61-68) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindė analogiškais argumentais, kurie pateikti atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Konkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1S-194 ir 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimto protokolinio sprendimo Nr. 3S-46 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl Konkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimto protokolinio sprendimo nutraukė, kaip nepriskirtiną teismams, o Konkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 1S-194 pripažino teisėtu ir pagrįstu. Apeliantas savo skundą grindžia iš esmės procedūriniais pažeidimais, kurie, jo nuomone, yra esminiai, todėl neleidžiantys laikyti skundžiamo Nutarimo teisėtu.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad koncentracijų kontrolės procedūromis iš esmės siekiama patikrinti, ar ūkio subjektų koncentracijos veiksmai (susijungimų ar įsigijimų forma) neribos konkurencijos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1668/2012). Konkurencijos įstatyme įtvirtintas ex ante koncentracijų kontrolės mechanizmas turi užtikrinti, kad koncentracija nepadarytų neigiamos įtakos konkurencijai, kad dėl koncentracijos veiksmų neatsirastų neigiamos žalos konkurencijos struktūrai.

Atsižvelgiant į tai, sisteminis Konkurencijos įstatymo (Žin., Nr. VIII-1099, redakcija galiojusi nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d.) 2 straipsnio 1 dalies (numatančios, kad šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją) ir 14 straipsnio 1 dalies 3 punkto (numatančio, kad atsisakoma duoti leidimą vykdyti koncentraciją, jeigu dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje) nuostatų aiškinimas ir nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad sprendimas atsisakyti leisti vykdyti koncentraciją priimamas tik tuo atveju, kai faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, jog dėl vykdomos koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta joje dalyvaujančių subjektų dominuojanti padėtis, ar gali būti reikšmingai apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad FR&R 2011 m. rugsėjo 7 d. Konkurencijos tarybai pateikė pranešimą apie ketinamą vykdyti koncentraciją įsigyjant iki 100 proc. ĮG „Alita“ akcijų ir taip įgyjant vienvaldę ĮG „Alita“ kontrolę. Konkurencijos taryba, įvertinusi pateiktus duomenis, nustatė, kad kontrolę įgyjančio ūkio subjekto ir su juo susijusių ūkio subjektų vykdomos ūkinės veiklos rūšys yra: bankininkystė, investicinė veikla, draudimas, lizingas, nekilnojamo turto valdymas, o pagrindinės vykdomos ūkinės veiklos rūšys, kuriose veiklą vykdo ūkio subjektas, kurio kontrolė įgyjama ir su juo susiję ūkio subjektai yra alkoholinių gėrimų gamyba ir didmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais. Todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad koncentracija yra konglomeratinė.

Nagrinėjamu atveju apeliantas skunde teigė, kad tarp nurodytų ūkio subjektų ketinama vykdyti koncentracija pažeis smulkiųjų akcininkų teises, tačiau nepateikė įrodymų bei argumentų dėl neigiamos koncentracijos įtakos konkurencijai atitinkamoje rinkoje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba neturėjo šiuo pagrindu atsisakyti duoti leidimą koncentracijai vykdyti. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, jog Konkurencijos taryba nėra kompetentinga nagrinėti akcininkų tarpusavio santykius ir vertinti ūkio subjektų sudaromų sandorių teisėtumą ir pagrįstumą dėl galimo smulkiųjų akcininkų interesų pažeidimo. Be to, informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad apeliantas Plass Investments Limited, siekdamas apginti smulkiųjų akcininkų teises ir interesus, su ieškiniais yra kreipęsis į bendrosios kompetencijos teismą (Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-1038-153/2012; Nr. 2-3551-153/2011).

Apeliantas taip pat skundą grindė tuo, kad Konkurencijos taryba pažeidė procedūrinius reikalavimus, kadangi nesudarė galimybės pareiškėjui pateikti paaiškinimus, o priimdama ginčijamą Nutarimą neatsižvelgė į jo pareiškime pateiktus prieštaravimus, todėl pažeidė Pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos 54-56 punktus.

Kaip minėta, remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad FR&R Konkurencijos tarybai pranešimą apie ketinamą vykdyti koncentraciją pateikė 2011 m. rugsėjo 7 d., apie tai Konkurencijos taryba viešai paskelbė 2011 m. rugsėjo 14 d. Tuo tarpu apeliantas, pasinaudodamas savo teise, pareiškimą su jame išdėstyta nuomone dėl negalimumo leisti vykdyti koncentraciją Konkurencijos tarybai pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. t. y. paskutinę nustatyto 14 dienų termino dieną. Ginčijamas Nutarimas buvo priimtas taip pat 2011 m. rugsėjo 28 d. Iš to darytina išvada, kad atsakovas Nutarimą priėmė neišlaukęs nustatyto 14 dienų termino (paskutinę šio termino dieną) ir tokiu būdu pažeidė Tvarkos 54 punkto nuostatas, numatančias, kad galutinis Konkurencijos tarybos nutarimas gali būti priimamas tik po to, kai yra išnagrinėjami raštiški prieštaravimai.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nurodytas apelianto pareiškimas apie tirtinus faktus ir neigiamas pasekmes dėl ketinamos vykdyti koncentracijos buvo priimtas, įvertintas ir apie tai apeliantui buvo atsakyta 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (2.20-24)6V-2078 (I t., b. l. 160). Tai iš esmės pašalino aukščiau minėto procedūrinio pažeidimo pasekmes. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad skundžiamo Nutarimo priėmimas neatėmė pareiškėjui galimybės raštu pateikti prieštaravimus dėl ketinamos vykdyti koncentracijos, kurie buvo atsakovo tinkamai įvertinti. Be to, kaip nustatyta, atsakovas pareiškėjo pateiktos informacijos pagrindu 2011 m. spalio 27 d. priėmė nutarimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB veiksmų vykdant koncentraciją atitikties Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo reikalavimams tyrimo pradėjimo. Kartu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šio tyrimo pradėjimas negali objektyviai įtakoti Konkurencijos tarybos sprendimo dėl dabartinės koncentracijos, kadangi bus tiriamas 2006-2007 metais įvykdytos koncentracijos atitikimas Konkurencijos įstatymo reikalavimams, kiek tai susiję su ūkio subjektų pareiga pranešti apie koncentraciją.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes bei atsižvelgdama į tai, kad apelianto pateiktoje informacijoje nėra nurodyta argumentų, kurie galėtų būti kliūtimi leisti vykdyti koncentraciją, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatytas procedūrinis pažeidimas, t. y. tai, kad atsakovas skundžiamą Nutarimą priėmė nepraėjus dviejų savaičių terminui nuo pranešimo apie koncentraciją paskelbimo, nelaikytinas esminiu ir nesudaro pagrindo Nutarimą laikyti neteisėtu ir jį panaikinti.

Apeliantas priimto Nutarimo nepagrįstumą ir neteisėtumą taip pat grindžia tuo, kad atsakovas netinkamai nustatė kontrolę įgyjantį ūkio subjektą, kuriuo šiuo atveju yra ne FR&R, o „Swedbank”, AB, t.y. dukterinė banko įmonė, todėl toks veiksmas nelaikytinas koncentracija, ir, atitinkamai, pranešimą apie koncentraciją turėjo pateikti „Swedbank“, AB, iš anksto gavęs Lietuvos banko leidimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti apelianto argumentai yra nepagrįsti, kadangi skirtingai nei šiuo atveju, Lietuvos banko leidimas reikalingas, kai koncentracija vyksta bankinių paslaugų sferoje, ir koncentracijoje dalyvaujantys subjektai yra komerciniai bankai ar kitos kredito įstaigos (Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 5 dalis). Be to, kaip matyti iš atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktos FR&R ir „Swedbank“, AB padėties susijusių ūkio subjektų grupėje schemos, FR&R Invest IGA S.A. Luxemburg nėra dukterinė „Swedbank“, AB (Lietuva) įmonė, o šias įmones sieja bendra kontrolė iš „Swedbank“, AB (Švedija), kuriai priklauso 100 proc. abiejų įmonių akcijų (V t., b. l. 110). Šios bendrovės yra susiję ūkio subjektai, tačiau ne kontroliuojantys vienas kitą.

Atskirai pažymėtina, kad apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuriuo teismas nutraukė bylą dėl Konkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimto protokolinio sprendimo Nr. 3S-46, kaip nepriskirtiną teismams.

Įvertinusi skundžiamo atsakovo priimto protokolinio sprendimo turinį, teisėjų kolegija sutinka su apelianto nuomone, jog protokoliniu sprendimu Konkurencijos taryba iš esmės siekė pašalinti procedūrinio pažeidimo, padaryto priimant Nutarimą, pasekmes, todėl 2011 m. rugsėjo 29 d. protokolinis sprendimas yra neatsiejamas nuo Nutarimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimtame protokoliniame sprendime Nr. 3S-46 iš esmės yra konstatuota, kad 2011 m. rugsėjo 28 d. gautame apelianto rašte pateikta informacija nesudaro pagrindo abejoti leidimo FR&R vykdyti koncentraciją įsigyjant iki 100 proc. Įmonių grupės „Alita“, AB akcijų išdavimo pagrįstumu (III t., b. l. 3). Kadangi toks konstatuojamojo pobūdžio protokolinis sprendimas tiesiogiai nedaro įtakos apelianto teisėms ir pareigoms, jame nėra Konkurencijos tarybos patvarkymų ar įpareigojimų, skirtų apeliantui, tai pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atskirai nuo Nutarimo šis protokolinis sprendimas negali būti skundžiamas teismui. Iš 2011 m. rugsėjo 29 d. protokoliniame sprendime atsakovo konstatuotos išvados seka, kad apeliantui nesutinkant su atsakovo išduotu leidimu koncentracijai vykdyti ar abejojant leidimo pagrįstumu (teisėtumu), jis turi teisę nustatyta tvarka skųsti priimtą Nutarimą. Šią teisę apeliantas ir realizavo, kreipdamasis į administracinį teismą. Be to, vien protokolinio sprendimo panaikinimas neapgintų pareiškėjo teisių, nes tik ginčijamo Nutarimo panaikinimas lemtų klausimo dėl leidimo vykdyti koncentraciją nagrinėjimą iš naujo, ko ir siekė Plass Investments Limited.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81, 86 straipsniai). Taigi apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Plass Investments Limited apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis