DĖL PIENO SUPIRKIMO IR PERDIRBIMO VEIKLA UŽSIIMANČIŲ ŪKIO SUBJEKTŲ BEI ŠIŲ ŪKIO SUBJEKTŲ ASOCIACIJOS VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS
Administracinė byla Nr. A822-750/2009
Procesinio sprendimo kategorija 7.2; 37.1
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
2009 m. birželio 11 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
sekretoriaujant Rasai Kubickienei,
dalyvaujant pareiškėjos AB „Rokiškio sūris“ atstovams advokatams Irmantui Norkui, Mariui Intai, pareiškėjos UAB „Marijampolės pieno konservai“ atstovui advokatui Elijui Burgiui, atsakovės LR konkurencijos tarybos atstovams Giedrei Jarmalytei ir Elonui Šatui,
uždarame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ skundą atsakovui LR konkurencijos tarybai dėl nutarimo dalies panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
pareiškėja AB “Rokiškio sūris” (toliau – ir pareiškėja) skundu bei patikslintu skundu (t 1; b.l. 6 - 28, 29 - 51) prašė teismo panaikinti LR konkurencijos tarybos (toliau – Taryba) 2008-02-28 nutarimą Nr. 2S-3 „Dėl supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – Nutarimas) dalyje, kurioje : 1) pripažinta, kad AB „Rokiškio sūris“ keisdamasi konfidencialaus pobūdžio informacija su kitomis pieno perdirbimo bendrovėmis bei Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ tarpusavyje ir per trečiuosius asmenis apie superkamo žalio pieno kiekius, pagaminamų bei parduodamų atskirų pieno produktų kiekius, pažeidė LR konkurencijos įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį (Nutarimo 1 p. ta apimtimi, kiek tai liečia AB „Rokiškio sūris“ teises bei pareigas); 2) AB „Rokiškio sūris“ buvo įpareigota per 1 d. nuo Nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 p. nurodytą pažeidimą, jei jis vis dar būtų buvęs tęsiamas (Nutarimo 2 p. ta apimtimi, kiek tai liečia AB „Rokiškio sūris“ teises bei pareigas); 3) už padarytą Įstatymo pažeidimą AB „Rokiškio sūris“ paskirta 824800 Lt dydžio bauda; 4) AB „Rokiškio sūris“ buvo įpareigota per 5 d. nuo aptariamo nutarimo rezoliucinės daleis 2 ir 4 p. jiems nustatytų įpareigojimų įvykdymo apie tai pranešti Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Nutarimo 5 p. ta apimtimi, kiek tai liečia AB „Rokiškio sūris“ teises bei pareigas).
Pagrisdama savo reikalavimus AB „Rokiškio sūris“ paaiškino, kad Taryba neteisingai nustatė žalio pieno supirkimo geografinę rinką. Atitinkama rinka – tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Įstatymo 3 str. 7 d. geografinę teritoriją (geografinę rinką) apibrėžia kaip teritoriją, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis. Pareiškėjo teigimu, atsakovo ekspertai iš pat pradžių pasirinko netinkamą kriterijų žalio pieno supirkimo geografinei rinkai nustatyti: tiriama buvo ne tai, kokioje rinkoje dėl žalio pieno varžosi tyrime dalyvaujančios įmonės, o tai, kas pieną superka Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą buvo panaikinti bet kokie muitai tarp valstybių narių ar kiti diskriminaciniai apribojimai, tad bet kuri iš tyrime dalyvaujančių įmonių gali žalią pieną įsivežti iš kaimyninių valstybių, jei jo Lietuvoje trūksta arba jei jis užsienyje yra pigesnis. Žaliavinio pieno supirkimo rinka nėra uždara ir po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ji pradėjo sparčiai keistis. Pavyzdžiui, 2004 metais AB „Rokiškio sūris“ žaliavinio pieno neimportuodavo, supirkdavo tik iš Lietuvos tiekėjų, tačiau palaipsniui pradėjo vežti iš Latvijos ir jau 2007 metais Latvijoje supirktas pienas sudarė apie 15,1 % viso bendrovėje perdirbamo pieno. Taigi, žaliavinio pieno supirkimo rinką nėra teisinga vertinti vien kaip apsiribojančią Lietuvos Respublikos teritorija, o turėjo būti apibrėžta kaip apimanti Lietuvą, Latviją, Lenkiją, o galbūt ir dar daugiau valstybių.
Taryba neišsamiai ištyrė koncentraciją atitinkamoje rinkoje bei keitimosi informacija poveikį rinkai šioje konkrečioje byloje. Priimdama skundžiamąjį nutarimą, Taryba žalio pieno supirkimo rinkoje pieno perdirbimo bendroves suskirstė į dvi grupes: pirmajai grupei priklauso UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“, kurių rinkos dalys atitinkamoje žalio pieno supirkimo rinkoje sudarė nuo 11 procentų iki 32 procentų ir gali būti įvardintos kaip vidutinės rinkos dalys. Nustatė, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“ minėtoje rinkoje skirtingais metais kartu užėmė nuo 77 proc. iki 85 proc. rinkos bei įtvirtino, jog toks rinkos dalių pasiskirstymas tarp didžiausių rinkos dalyvių patvirtina didelį rinkos koncentracijos lygį. Tuo tarpu buvo ignoruojamas tas faktas, kad Asociacijos nare ir informacijos mainuose faktiškai nedalyvauja, todėl imant atskirai įmones Lietuvos pieninių asociacijos „Pieno centras“ nares, rinkos koncentracijos lygis nėra didelis.
Kadangi Taryba neteisingai nustatė geografinę rinką, jos išvados dėl rinkos struktūros, tai yra, koncentruotos oligopolijos taip pat yra neteisingos. Oligopolija yra tokia rinka, kurioje dominuoja keli dideli homogeniškų ar diferencijuotų produktų gamintojai. AB „Rokiškio sūris“ bei kitos pieno perdirbimo įmonės žalio pieno negamina ir jo neparduoda, tačiau perka tokį pieną iš gamintojų. Todėl aptariamu atveju pieno gamintojai veikia kaip pardavėjai, o pieno perdirbimo įmonės – kaip pirkėjai. Žvelgiant į žaliavinio pieno rinką iš pieno perdirbimo įmonių pozicijų, kurioje pieno perdirbėjai veikia kaip pirkėjai, rinka yra oligopsoninė, tai yra, tokia rinkos struktūra, kurioje dominuoja keletas pirkėjų. Pareiškėjo manymu, žalio pieno supirkimo rinka ir dėl viešai skelbiamos informacijos, ir dėl didelio skaičiaus pieno tiekėjų, kuriems informacija apie žalio pieno supirkimo kainų pokyčius pranešama iš anksto, ir dėl informacijos apie supirkimo kainų keitimą viešumo tarp pieno tiekėjų, kas sąlygoja visų suinteresuotų asmenų susižinojimą, yra skaidri bei leidžia stebėti konkurentų veiksmus rinkoje per se. Taryba taip pat neteisingai nustatė ir pieno produktų pardavimo geografinę rinką, nes AB „Rokiškio sūris“ grupė (kartu su UAB „Rokiškio pienas“) eksportuoja apie 75 proc. savo produkcijos, o tai reiškia, kad bendrovė daugiau konkuruoja tarptautinėje rinkoje su Vakarų Europos pieno perdirbėjais, o ne su Lietuvos perdirbėjais.
Išvada dėl pieno produktų pardavimo geografinės rinkos daroma remiantis tik dviems argumentais: vartotojų prisirišimu prie lietuviškų prekių ir kainų tarp valstybių skirtumais. Tyrėjai nemini, pavyzdžiui, prekės ženklų Danone, Rama, Campina, Hochland arba latviškų pieno sūrelių, jogurtų sėkmės, kurie atskiruose prekių segmentuose sudaro didžiulę konkurenciją Lietuvos gamintojams. Per 2004-2007 m. laikotarpį importuojamo geriamo pieno, sviesto, grietinės kiekis išaugo, atitinkamai, šešis, tris ir beveik du šimtus kartų. Tai leidžia teigti, kad Lietuvos pieno produktų rinka yra atvira naujiems dalyviams.
Neteisingai apibrėžus geografinės rinkos ribas, konstatuotina, kad Taryba neteisingai nustatė atitinkamą rinką. Atitinkamos rinkos apibrėžimas yra vienas esminių konkurencijos teisėje atliekamų tyrimo elementų, iš esmės įtakojančių visus po to sekančius tyrimo metodus bei rezultatus. Neteisingai nustačius atitinkamą rinką jokios tolimesnės išvados negali būti teisingos, nes neteisingų duomenų pagrindu negali atsirasti teisingas rezultatas (ex injuria jus non oritur).
Tarybos išvados remiasi netinkama pieno produktų rinkos analize. Keitimąsi informacija apie pieno produktų gamybos bei pardavimo kiekius Taryba aiškina atsietai nuo rinkos, kurioje veikia pieno perdirbėjai, struktūros. Oligopolija yra tokia rinka, kurioje dominuoja keli dideli homogeniškų ar diferencijuotų produktų gamintojai. Kadangi įmonių skaičius oligopolinėje rinkoje yra nedidelis, konkurentai yra natūraliai tokios rinkos struktūros dėka informuoti apie vienas kito kainodarą ir gamybos strategiją. Taigi įmonių elgesys remiasi sąmoninga priklausomybe. Sėkmingas sprendimų oligopolinėje rinkoje priėmimas priklauso nuo konkurentų atsako į bet kokius kainų ar kokybės pasikeitimus numatymo. Tai yra, priimdama sprendimus, AB „Rokiškio sūris“ atsižvelgia į tai, jog šios bendrovės sprendimas paveiks konkurentus rinkoje bei atlieka tikėtinų įmonių konkurenčių reakcijų į besikeičiančias veiklos kryptis vertinimą. Konkurentų veiklos vertinimas, rinkos stebėjimas ir analizė yra pagrįsta verslo oligopolinėje pieno produktų rinkoje praktika. Mano, jog oligopolinės pieno produktų rinkos analizė patvirtina, kad pieno produktų rinka yra skaidri. Didesnę rinkos dalį turinčių pieno perdirbimo įmonių rinkoje yra nedaug, todėl oligopolinės rinkos struktūros dėka AB „Rokiškio sūris“ bei kiti rinkos dalyviai turi informacijos apie konkurentų veiklos strategijas. Viešai gaunama informacija leidžia stebėti konkurentų veiksmus rinkoje.
Visuotinai žinoma, kad absoliučiai didžiąją dalį tyrimo dalyvių Lietuvoje realizuojamos produkcijos nuperka keturi prekybos tinklai: Maxima, RIMI, IKI ir Norfa. Apklausti keturis ūkio subjektus, kaip jie reaguotų į Lietuvoje pagamintų pieno produktų kainos pasikeitimus nebuvo techniškai sudėtinga. Pareiškėjo manymu, esminis atlikto tyrimo trūkumas yra tai, kad šie centrai nebuvo apklausti, nes nepagrįstai pabrangus Lietuvoje pagamintiems pieno produktams, prekybos tinklai pigesnius produktus importuotų iš Latvijos ar Lenkijos ir pardavinėtų juos pigiau, bet pelningiau, nei vietinius. Prekybos tinklai yra laisvi priimdami komercinius sprendimus, jie neturi įsipareigojimų pirkti prekes bet kokia kaina ir neprivalo pirkti lietuviškų maisto produktų, jei jų kaina atrodo per didelė. Konkurencijos taryba netyrė nei prekybos tinklų turimų alternatyvų, nei galimo jų reakcijos laiko į pasikeitimus rinkoje.
Pareiškėjas nesutinka su atsakovo išvada, kad AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“, UAB „Modest“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ per Asociaciją keitėsi konfidencialaus pobūdžio informacija apie žalio pieno supirkimo kiekius, o tai leido šiems ūkio subjektams apskaičiuoti savo pagrindinių konkurentų – kitų žalią pieną perdirbimui superkančių ūkio subjektų – rinkos dalis atitinkamoje žalio pieno supirkimo rinkoje, dėl ko minėti ūkio subjektai galėjo žinoti ir stebėti savo konkurentų elgesį minėtoje atitinkamoje rinkoje, pastebėti rinkos struktūros pokyčius bei operatyviai į juos atitinkamai reaguoti, išlaikydami stabilias rinkos dalis. AB „Rokiškio sūris“ informaciją apie supirktus žalio pieno kiekius siuntė ne savo iniciatyva, o vykdydama privalomus valstybės institucijų nurodymus, už kurių nevykdymą grėsė administracinė atsakomybė, todėl kaltinimai dėl keitimosi tarp pieno perdirbėjų konfidencialaus pobūdžio informacija apie žalio pieno supirkimo kiekius per Lietuvos pienininkų asociaciją „Pieno centras“, anot pareiškėjo, nėra ir negali būti pagrįsti. Lietuvos pienininkų asociacijai „Pieno centras“ informaciją teikė ne 2008-02-28 Konkurencijos tarybos nutarime Nr.2S-3 nurodytos bendrovės, o VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras bei Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dvišalių sutarčių pagrindu. Visose sutartyse su šiomis valstybės institucijomis buvo aiškiai atskleista, kad informacija bus perduodama nurodytos asociacijos nariams ir nei viena iš šių institucijų tam neprieštaravo. Tai, kad Taryba skirtingai vertina tą pačią informaciją nei kitos valstybės institucijos, negali būti pagrindas bausti ūkio subjektus, nes bet kokie teisės neaiškumai privalo būti aiškinami ne valstybės, o privačių asmenų naudai (in dubio pro reo). Pagal nusistovėjusią Europos Teisingumo Teismo praktiką bet kuris ūkio subjektas, kuriam institucija suteikė pagrįstų lūkesčių, gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kuris siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija savo internetinėje svetainėje www.zum.lt iki šiol reguliariai skelbia duomenis apie natūralaus pieno supirkimo kainas ir tai yra nauji duomenys apie konkrečių ūkio subjektų superkamo pieno kainas, kokybę ir pan. Ministerijos skelbiamoje informacijoje pateikiami duomenys apie mėnesinius bei metinius pieno supirkimo kiekius, pagal kuriuos įmonės, žinodamos savo rezultatus, gali labai nesunkiai ir operatyviai apskaičiuoti savo dalį rinkoje, kuo ir yra kaltinamos pieno perdirbimo įmonės.
Valstybės institucijos apibendrindavo iš ūkio subjektų gaunamą informaciją ir pateikdavo ją Lietuvos pienininkų asociacijai „Pieno centras“, todėl jų įtraukimas į Konkurencijos tarybos atliktą tyrimą ir vaidmens įvertinimas buvo būtinas, o to neatlikus tyrimas negali būti laikomas išsamiu. Pareiškėjo nuomone, net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad keitimasis aukščiau nurodyto pobūdžio informacija gali būti vertinamas kaip neatitinkantis Įstatymo 5 str. nuostatų, ir AB „Rokiškio sūris“, ir kitų asociacijos narių elgesys neturėtų būti vertinami kaip neteisėti, kadangi šie ūkio subjektai buvo suklaidinti kompetentingų valstybės institucijų, kurios savo elgesiu pripažino nurodytų asmenų elgesio teisėtumą. AB „Rokiškio sūris“ neneigia, kad iš Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ 2000 - 2007 metais gavo informaciją apie žaliavinio pieno supirkimo kiekius, tačiau nemano, kad Taryba turėjo pagrindą nurodytą informaciją vertinti kaip konfidencialią ar mažinančią konkurenciją, nes: 1) Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ rengiamos lentelės ir Žemės ūkio ministerijos kas mėnesį skelbiami duomenys apie supirkimo kainas Konkurencijos tarybos buvo analizuotos dar 2002 m. tyrimo metu, tačiau nebuvo konstatuota jokių konkurencijos teisės pažeidimų, 2) gausu viešos informacijos apie pieno supirkėjų kainas, dalis rinkoje ir pan.: informacija apie AB „Rokiškio sūris“ viešai prieinama Vilniaus Vertybinių popierių biržos tinklapyje www.lt.omxgroup.com; kiekvieną ketvirtį tokia informacija skelbiama AB „Rokiškio sūris“ metiniuose prospektuose, teikiamuose LR vertybinių popierių komisijai (www.vpk.lt), analogiška informacija skelbiama LR žemės ūkio ministerijos informaciniame statistiniame leidinyje „Agro rinka“, Lietuvos dienraščiuose bei interneto tinklapiuose, pvz.: www.agri.lt. 3) AB „Rokiškio sūris“ duomenų apie bendrus pieno supirkimo kiekius bei pieno produktų gamybos ir pardavimo apimtis pati nelaiko konfidencialia informacija 5) jokiais faktais nepagrįsti tiek Tarybos pranešimo, tiek ir skundžiamo nutarimo teiginiai apie tai, jog iš Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ gaunami duomenys gali padėti riboti patekimą į rinką ir užtikrinti stabilias Asociacijos narių rinkos dalis.
Be to, tokios informacijos mainai nėra draudžiami per se. AB „Rokiškio sūris“ nuomone, Konkurencijos taryba neturėjo Nutarime konstatuoti esant padarytą Įstatymo 5 str. pažeidimą dėl keitimosi informacija apie superkamo žaliavinio pieno ir pieno produktų gamybos ir pardavimų kiekius, kadangi nei keitimosi informacija tikslas, nei poveikis neribojo konkurencijos. AB „Rokiškio sūris“ ir kiti Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ nariai neturėjo tikslo riboti konkurenciją. Kaip minėta, AB „Rokiškio sūris“, kaip ir visos kitos asociacijos narės, nelaiko asociacijos siunčiamos informacijos apie įmonių žaliavinio pieno supirkimo kiekius ir pieno produktų gamybos, pardavimų kiekius konfidencialia ir/arba tokio vertingumo informacija, kuri atskleistų konkurentams įmonės verslo strategijas. Taigi nebuvo priežasties manyti, kad tokios informacijos platinimas yra ribojantis konkurenciją ir todėl galėtų būti draudžiamas.
Konkurencijos taryba nei Pranešime, nei skundžiamame Nutarime nepateikė jokių įrodymų, kad konkurencija žalio pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose buvo ir galėjo būti ribojama. Konkurencijos taryba žalio pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose konkurencijos varžymo neįžvelgė bei neturėjo įtarimų dėl ribojimo, kadangi nepradėjo tyrimo, grįsdama įtarimais dėl konkurencijos teisės pažeidimų. Priešingai, neįžvelgdama konkurencijos ribojimo, žalos vartotojams, tačiau gavusi nurodymą ištirti, kodėl kyla kainos ir susipažinusi su pieno supirkimo bei pieno produktų rinkomis, dokumentais, nusprendė, kad toks keitimasis informacija yra neteisėtas, kadangi atitinka labai abstrakčiai įvardintus bendrus neteisėto keitimosi informacija požymius. Europos Bendrijos Teisingumo Teismas pabrėžė, kad konkurencingoje rinkoje yra tikėtina, kad skaidrumas tarp rinkos dalyvių iš esmės veda link konkurencijos stiprėjimo. Pareiškėjas pabrėžia, kad fundamentalus draudžiamų susitarimų reguliavimo principas yra rinkos dalyvių elgesio rinkoje nepriklausomumas. Be to, pažymi, jog kriterijai, pagal kuriuos galima atskirti, kada keitimasis informacija yra teisėtas ar ne, yra įtvirtinti Europos Sąjungos institucijų praktikoje, kuria privalo vadovautis ir Konkurencijos taryba: 1) turi būti analizuojama informacijos, kuria keičiamasi, prigimtis ir turinys, tai yra, ar informacija yra bendra, ar detali; 2) atitinkamos rinkos struktūra privalo būti įvertinta, tai yra, ar rinka yra oligopolinė ar susidedanti iš smulkių ūkio subjektų; 3) Taryba, vertindama, ar žaliavinio pieno supirkimo ir pieno produktų rinkos yra koncentruotos, neišsamiai ištyrė koncentraciją rinkose bei keitimosi informacija poveikį atitinkamoms rinkoms šioje konkrečioje byloje.
Atsakovas Taryba atsiliepime teismui (t 2, b. l. 8 - 25) su skundo reikalavimais nesutiko bei paaiškino, kad Įstatymo 3 str. 7 d. yra nurodyta, kad geografinė teritorija (geografinė rinka) yra teritorija, kurioje visi ūkio subjektai susiduria su iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis tam tikroje prekės rinkoje ir kuri, atsižvelgiant į tai, gali būti atskiriama lyginant su greta esančiomis teritorijomis.
Nustatydama atitinkamą rinką Taryba taip pat vadovaujasi ir Tarybos 2000-02-24 nutarimu Nr. 171 patvirtintais Konkurencijos tarybos paaiškinimais dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo (toliau – Paaiškinimai dėl rinkos apibrėžimo). Šių paaiškinimų 5 p. nurodyta, kad pagrindinis atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus, galinčius varžyti jų laisvę elgtis nepriklausomai nuo kitų rinkos dalyvių. Pagal šį dokumentą nagrinėjami ūkio subjektai, kurių atžvilgiu reikia nustatyti atitinkamą rinką, kurioje jie veikia, susitarimų atvejais yra susitarimo šalys, t. y. ūkio subjektai, kurie yra įtariami sudarę Įstatymo 5 str. draudžiamą susitarimą. Taigi iš esmės apibrėžiant atitinkamą rinką siekiama nustatyti, kokie yra konkurenciniai veiksniai, kurie varžo nagrinėjamų ūkio subjektų laisvę elgtis rinkoje nepriklausomai, t. y. siekiama nustatyti paklausos (pirkėjų) pakeičiamumą, pasiūlos (tiekėjų) pakeičiamumą, potencialią konkurenciją. Iš to galima daryti išvadą, kad nagrinėjant atitinkamas geografines rinkas konkurencijos teisės prasme yra svarbu nustatyti, su kokioje teritorijoje veikiančiais ūkio subjektais nagrinėjami Lietuvos ūkio subjektai konkuruoja dėl žalio pieno supirkimo.
Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 6 p. nurodyta, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas apima keletą etapų. Pirmiausiai apibrėžiama prekės rinka, nustatant prekes, kurios yra ar gali būti pakeičiamos viena kita. Po to apibrėžiama geografinė rinka, nustatant teritoriją, kurioje tas pakeičiamumas vyksta ar gali vykti. Tiek apibrėžiant prekės rinką, tiek ir apibrėžiant geografinę rinką iš pradžių analizuojamas paklausos pakeičiamumas (pirkėjų galimybės keisti vieną prekę kita ar pirkti ją kitoje teritorijoje), vėliau - pasiūlos pakeičiamumas (tiekėjų galimybės pradėti tiekti atitinkamas prekes ar pradėti tiekti jas iš kitų teritorijų). Pastebi, kad, kaip nurodyta šiuose paaiškinimuose, analogiška analizė taikytina ir apibrėžiant rinką pirkimų atveju, kai nagrinėjamas ūkio subjektas yra ne tiekėjas, o prekių pirkėjas (pavyzdžiui, superka pieną iš ūkininkų bei kitų tiekėjų ir pan.). Tačiau tokiu atveju atitinkamai vietoje pirkėjo nagrinėjamas tiekėjas, vietoje pirkimų – tiekimai, vietoje tiekimų – pirkimai, o vietoj kainų padidinimų – kainų sumažinimai. Taigi, ir nagrinėjant žalio pieno supirkimo rinką paklausos pakeičiamumas yra prekės tiekėjų – žalio pieno gamintojų – galimybės tiekti žalią pieną kitoje teritorijoje. Pasiūlos pakeičiamumas žalio pieno supirkimo rinkoje analogiškai suprantamas kaip pirkėjų iš kitų teritorijų galimybė pirkti žalią pieną iš Lietuvos gamintojų. Tokiu būdu vertinamos pieno gamintojų galimybės pasirinkti kitus pieno pirkėjus iš kitų teritorijų, jei nagrinėjami Lietuvos ūkio subjektai reikšmingai sumažintų superkamo žalio pieno kainą. Taigi, pareiškėjas daro išvadą, kad šiuo atveju, nagrinėjant žalio pieno supirkimo rinką, tiek paklausos, tiek pasiūlos pakeičiamumui nustatyti yra būtina nagrinėti galimybes žalią pieną tiekti ūkio subjektams iš kitų teritorijų, kas atitinka žalio pieno eksporto iš Lietuvos Respublikos duomenis.
Tarybos Kartelių skyriaus Pranešime apie atliktą tyrimą dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Įstatymo 5 str. reikalavimams (toliau – Pranešimas apie atliktą tyrimą) 2.1.2 dalyje nurodyta, kad žalias pienas panašiomis sąlygomis yra tiekiamas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, ką patvirtina faktas, jog ūkio subjektai, kurių veiksmai buvo tiriami, žalią pieną supirkdavo iš esmės visuose Lietuvos Respublikos rajonuose, kas leido padaryti pirminę prielaidą, kad žalio pieno supirkimo geografinė rinka apibrėžtina ne siauriau kaip Lietuvos Respublikos teritorija. Siekiant nustatyti, ar geografinė rinka galėtų būti platesnė nei Lietuvos Respublikos teritorija, tyrimo metu buvo analizuojami duomenys apie žalio pieno eksportą į kitas valstybes. Nustatyta, kad žalias pienas iš Lietuvos buvo išvežamas tik nuo 2006 m. ir sudarė tik 0,5 proc., tokį eksportą galima laikyti nežymiu, o tai rodo, jog Lietuvoje žalią pieną superkantys nagrinėjami ūkio subjektai supirkdami iš gamintojų žalią pieną dėl žalio pieno iš esmės nekonkuruoja su kitais žalio pieno supirkėjais perdirbimui iš kitų valstybių teritorijų.
Pareiškėjo argumentas, kad AB „Rokiškio sūris“ gali žalio pieno atsivežti iš Latvijos Respublikos nepaneigia žalio pieno supirkimo geografinės rinkos kaip nacionalinės Lietuvos Respublikos rinkos apibrėžimo. Dėl jau minėtų ypatybių nustatant geografinės rinkos ribas, kai nagrinėjami ūkio subjektai yra produkcijos, šiuo atveju – žalio pieno – pirkėjai, žalio pieno importas ar ūkio subjektų galimybės importuoti žalią pieną iš kitų teritorijų, pavyzdžiui, Latvijos, nėra pagrindinis kriterijus nustatant geografinės rinkos ribas, nes tokiu atveju importas nėra nagrinėjamų ūkio subjektų – žalio pieno supirkėjų perdirbimui – laisvę elgtis atitinkamoje rinkoje varžantis veiksnys. Importas ir jo apimtys būtų svarbios tuo atveju, jei nagrinėjami ūkio subjektai būtų žalio pieno gamintojai (tiekėjai), o ne jo pirkėjai.
Pagrindinis atitinkamos rinkos nustatymo tikslas – nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus, galinčius varžyti jų laisvę elgtis nepriklausomai rinkoje. Kadangi pieno produktų rinkų tyrimo metu nagrinėti ūkio subjektai, įskaitant ir AB „Rokiškio sūris“ užsiima pieno produktų gamyba ir pardavimu, jie yra pieno produktų tiekėjai. Dėl šios priežasties, priešingai nei žalio pieno supirkimo rinkos atveju, kai šie ūkio subjektai veikė kaip produkcijos pirkėjai, siekiant nustatyti pieno produktų rinkų geografines ribas, t. y. teritoriją, kurioje nagrinėjami ūkio subjektai (šiuo konkrečiu atveju – pieno perdirbimo veikla užsiimantys ūkio subjektai) konkuruoja iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis ir ūkio subjektais iš kitų teritorijų – ne Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančiais ūkio subjektais. Tokiu atveju siekiant įvertinti geografinės rinkos ribas reikia atsižvelgti į importuojamų į Lietuvos Respubliką pieno produktų kiekius, kas galėtų rodyti, ar kitose valstybėse veikiantys ūkio subjektai gali sudaryti konkurenciją Lietuvoje veikiantiems ūkio subjektams, tuo nustatant geografines atitinkamų pieno produktų rinkų ribas, kuriose panašiomis konkurencijos sąlygomis konkuruotų tiek Lietuvos pieno perdirbimo ir pieno produktų gamyba bei pardavimu užsiimantys ūkio subjektai, tiek ir analogiška veikla užsiimantys kitų valstybių ūkio subjektai.
Tyrimo metu surinkta informacija parodė, kad daugumos atskirų pieno produktų rūšių importo kiekiai į Lietuvos Respubliką nėra dideli. Tai matyti atsižvelgiant į tyrimo metu surinktą informaciją paruoštoje lentelėje su pieno produktų vidaus prekybos ir importo duomenimis, apimančius 2004 - 2007 m. rugsėjo mėnesį. Duomenys apie pieno produktų eksporto apimtis, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra tinkamas kriterijus sprendžiant apie pieno produktų geografinių rinkų ribas. Į pieno produktų eksportą būtų reikėję atsižvelgti tuomet, jei Taryba būtų tyrusi pieno produktų pirkimo rinką o nagrinėjami ūkio subjektai būtų Lietuvoje veikiantys pieno produktų pirkėjai, perkantys pieno produktus perpardavimui ar kitokio pobūdžio naudojimui (pavyzdžiui, būtų tiriami mažmenine pieno produktų prekyba užsiimančių ūkio subjektų veiksmai). Tačiau nagrinėjamu atveju buvo nagrinėjami ūkio subjektai gaminantys ir parduodantys pieno produktus, taigi ir duomenys apie jų eksportuojamą pieno produkciją neturi reikšmingos įtakos šių pieno produktų geografinės rinkos riboms nustatyti.
Ūkio subjektai, įskaitant ir AB „Rokiškio sūris“ savo gaminamus pieno produktus panašiomis sąlygomis parduoda visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, Tarybos tyrimo metu nagrinėti ūkio subjektai panašiomis sąlygomis konkuruoja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Iš tyrimo duomenų matyti, kad didžioji dalis atskirų pieno produktų rūšių nepasižymi dideliais įvežimo į Lietuvos Respubliką kiekiais. Reikšmingesni įvežamų pieno produktų kiekiai pastebimi tik nagrinėjant pusriebę grietinėlę, šviežius ir lydytus sūrius bei jogurtus. Tačiau, kaip jau minėta, šie duomenys nėra tikslūs, nes į juos yra įtraukti kiti produktai, kurie nėra priskirti tai pačiai atitinkamai prekės rinkai, pavyzdžiui, įvežamos pusriebės ir riebios grietinėlės kiekis apima ir įvežamos ilgai galiojančios termiškai apdorotos grietinėlės, kuri, kaip nurodyta Pranešime apie atliktą tyrimą, yra atskirta nuo pasterizuotos grietinėlės, kiekius.
Pats pareiškėjas pripažįsta, jog užsienio gamintojus, kurie galėtų įvežti ir parduoti savo gaminamus pieno produktus, domina tik didžiausią pelno maržą turinčių pieno produktų pardavimas Lietuvoje. Pareiškėjas taip pat daro išvadą, kad užsienio gamintojai ar prekybos tinklai gali atvežti iš užsienio bet kokius pieno produktus, tačiau to užsienio gamintojai nedaro dėl mažesnio kitų produktų pelningumo arba didelės konkurencijos su pigesne vietine produkcija. Šie pareiškėjo teiginiai tik patvirtina Tarybos išvadą dėl skirtingų konkurencijos sąlygų Lietuvoje ir kitose valstybėse. Taigi tyrimo metu nagrinėti pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimantys ūkio subjektai, įskaitant ir AB „Rokiškio sūris“, nagrinėtu laikotarpiu vykdė savo veiklą Lietuvos Respublikoje iš esmės nepatirdami konkurencinio spaudimo iš užsienio gamintojų. Pieno produktų srityje buvo apibrėžtos tokios atskiros prekių rinkos: geriamo pasterizuoto pieno prekės rinka, grietinės prekės rinka, grietinėlės prekės rinka, rauginto pieno gėrimų (rūgpienio, kefyro) prekės rinka, jogurtu prekės rinka, sviesto prekės rinka, tepių riebalų mišinių prekės rinka, lydyto sūrio prekės rinka, varškės prekės rinka, varškės sūrio prekės rinka, sūrelių prekės rinka, minkšto/punskiečio fermentinio sūrio prekės rinka, kieto fermentinio sūrio prekės rinka, labai kieto fermentinio sūrio prekės rinka. produktus pardavinėti kitose teritorijose. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Lietuvoje ūkio subjektų konkurencijos sąlygos skiriasi nuo konkurencijos sąlygų kitose teritorijose, kas leidžia apibrėžti atitinkamų atskirų pieno produktų geografines rinkas kaip nacionalines rinkas, apimančias Lietuvos Respublikos teritoriją. Dėl analogiškų priežasčių atmestini ir pareiškėjo argumentai, susiję su prekybos tinklų galimybėmis atsivežti užsienyje pagamintus pieno produktus, nes tai, pareiškėjo teigimu, butų įmanoma tik tuo atveju, jei lietuviškų pieno produktų kainos būtų aukštesnės nei kaimyninėse valstybėse. Be to, pareiškėjas iš esmės sutinka ir pripažįsta, jog vidutinės atskirų pieno produktų kainos Lietuvos Respublikoje yra žymiai mažesnes (12 - 22 proc.), kas lemia, jog Lietuvoje veikiantiems mažmeninės prekybos maisto produktais tinklams nėra tikslinga vežti brangesnius pieno produktus iš kaimyninių valstybių. Atsižvelgiant į tokį kainų skirtumą, net ir Lietuvoje veikiantiems pieno produktų gamyba užsiimantiems ūkio subjektams pabranginus savo produkciją 5 - 10 proc., prekybos tinklams būtų palankiau pardavinėti lietuviškus pieno produktus, nei juos atsivežti iš kaimyninių valstybių. Tai tik patvirtina, kad atitinkamų pieno produktų prekių rinkų atveju pakeičiamumas tarp Lietuvos ir kaimyninių valstybių teritorijų neegzistuoja. Toks pakeičiamumo vertinimas yra plačiau paaiškintas Paaiškinimuose dėl rinkos apibrėžimo, kurių 20 punkte nurodyta, kad apytiksliai apibrėžus palyginti nedidelę teritoriją, kurioje veikia nagrinėjami ūkio subjektai, bandoma nustatyti, ar pirkėjai(šiuo atveju mažmeninės prekybos maisto produktais tinklai) pirktų prekes gretimose teritorijose dėl mažo ilgalaikio kainos pokyčio jų geografinėje teritorijoje (SSNIP testas). Jei pakeičiamumas tiek reikšmingas, kad ūkio subjektams būtų naudinga didinti kainą, tai gretimos teritorijos įtraukiamos į geografinę rinką. Tokiose pakeičiamose teritorijose konkurencijos sąlygos yra iš esmės vienodos. Šių paaiškinimų 21 punkte nurodyta, kad paklausos pakeičiamumo geografinėje rinkoje atveju prekių kaina yra žymiai reikšmingesnis veiksnys. Kuo didesnė prekių kaina, tuo labiau tikėtina, kad pirkėjai keliaus toliau, ieškodami pigesnių pakaitalų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kainų skirtumas tarp Lietuvoje parduodamų pieno produktų ir kaimyninėse šalyse parduodamų pieno produktų yra per didelis, kad paskatintų prekybos tinklus pirkti užsienio gamintojų pieno produktus (kainų skirtumas vis tiek išliktų mažiausiai nuo 2 iki 12 proc.), galima daryti pagrįstą išvadą, kad Lietuvoje veikiantiems pieno produktų gamintojams būtų naudinga didinti savo produktų kainas, tuo patvirtinant, kad pakeičiamumo tarp Lietuvoje veikiančių ūkio subjektų ir kitose teritorijose veikiančių ūkio subjektų nėra. Tokią išvadą patvirtina ir Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 21 punktas, kuriame nurodoma, kad geografinės rinkos apibrėžimo atveju prekių kainos yra labai svarbios. Iš to darytina išvada, kad jei gretimose teritorijose parduodamų prekių kainų skirtumas yra pakankamai pastebimas, šios teritorijos negali būti priskiriamos vienai geografinei rinkai. Tokios nuomonės laikosi ir Europos Komisija, kuri yra nurodžiusi, jog kainų lygio skirtumas skirtingose valstybėse patvirtina išvadą, jog nagrinėjama atitinkama rinka yra nacionalinė.
Kaip realios situacijos atitinkamose rinkose neatspindintys pareiškimai vertintini ir pareiškėjo nurodomi prekybos įmonių vadovų pranešimai apie ketinamas atverti galimybes į Lietuvos rinką pateikti įvairesnį prekių asortimentą, net atskirai neminint jokių pieno produktų, nes tokios prognozės taip pat neatspindi realios padėties būtent Konkurencijos tarybos nagrinėtose pieno produktų rinkose ir nepaneigia Konkurencijos tarybos išvadų dėl atitinkamų pieno produktų geografinių rinkų apibrėžimo.
Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 26 p. nurodyta, kad kiekvienu atskiru atveju nėra būtina gauti įrodymus visų įvairių veiksnių, kurie galėtų būti svarbūs apibrėžiant geografinę rinką, įvertinimui. Dažnai gali pakakti keleto įrodymų, kad būtų galima pagrįstai apibrėžti atitinkamą rinką. Taigi, nagrinėjamų geografinių rinkų atveju Taryba, pasirėmusi duomenimis apie pieno produktų importo apimtis, pieno produktų kainų skirtumus Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse, bei kitais duomenimis, susijusiais su pačių ūkio subjektų atstovų lietuviškų pieno produktų vertinimu dėl vartojimo įpročių, susijusių su lietuviškiems pieno produktams priskiriamos atitinkamo lygio kokybės, pagrįstai nustatė, kad atskirų įvairių pieno produktų geografinės rinkos, kuriuose veikė tyrimo metu nagrinėti ūkio subjektai, įskaitant ir AB „Rokiškio sūris“, apima Lietuvos Respublikos teritoriją.
Aptariant pareiškėjo argumentus dėl, jo nuomone, netinkamos Tarybos išvados dėl atitinkamų žalio pieno supirkimo perdirbimui rinkos ir atitinkamų pieno produktų rinkų struktūrų kaip koncentruotų oligopolinių rinkų, pastebėtina, kad atitinkamos rinkos struktūra yra vertinama atsižvelgiant į nustatytą atitinkamą rinką ir joje veikiančių ūkio subjektų rinkų dalių pasiskirstymą. Tuo tarpu pareiškėjas savo skunde nurodo, kad visos atitinkamos tyrimo Taryboje metu nagrinėtos rinkos negali būti laikomos koncentruotomis rinkomis, nes vienas iš didžiausių šių rinkų dalyvių – AB „Žemaitijos pienas“ – nebuvo Asociacijos narys ir nedalyvavo keitimesi informacija. Toks pareiškėjo argumentas yra netinkamas ir atmestinas, nes atitinkama rinka vertinama kaip atskira joje veikiančių ūkio subjektų visuma ir apima visus ūkio subjektus, įskaitant ir tuos, kurie nedalyvavo Įstatymo draudžiamuose veiksmuose. Dėl šios priežasties ir atitinkamų žalio pieno supirkimo bei atitinkamų atskirų pieno produktų rinkų struktūra buvo vertinama, atsižvelgiant ir į AB „Žemaitijos pienas“ užimamas atitinkamų rinkų dalis, ir nustatyta, kaip nurodyta tiek Pranešime apie atliktą tyrimą tiek ir skundžiamame nutarime, kad visos atitinkamos rinkos yra koncentruotos oligopolinės rinkos.
Atsakant į pareiškėjo argumentus dėl, jo nuomone, netinkamo atitinkamos žalio pieno supirkimo rinkos apibūdinimo kaip oligopolinės rinkos, atkreiptinas dėmesys į tai, kad oligopoline apibūdinama rinka, kurioje veikia nedidelis stambių ūkio subjektų skaičius ir kurioje dėl šios priežasties šie ūkio subjektai veikia tarpusavio veiksmų priklausomybės sąlygomis, t. y. šie ūkio subjektai suvokia, jog bet kurio iš jų veiksmai, susiję su veikla atitinkamoje rinkoje, gali susilaukti konkuruojančių ūkio subjektų atsakomųjų veiksmų. Kaip nurodo pareiškėjas, oligopsoninė rinkos struktūra – tai tokia rinkos struktūra, kurioje veikia keletas stambių pirkėjų. Iš to pareiškėjas daro išvadą, kad žalio pieno supirkimo rinka yra ne oligopolinė, o oligopsoninė, kurioje nagrinėjami ūkio subjektai – pieno supirkimo perdirbimui veikla užsiimantys tyrimo metu nagrinėti ūkio subjektai – yra pirkėjai. Tuo remdamasis pareiškėjas teigia, jog dėl netinkamos žalio pieno supirkimo rinkos įvertinimo yra neteisingos ir Konkurencijos tarybos padarytos išvados dėl keitimosi informacija kaip Įstatymo 5 straipsnio pažeidimo.
Kaip jau paaiškinta aukščiau, Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 5 p. nurodo, jog pagrindinis atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentų, galinčius varžyti jų laisvę elgtis nepriklausomai nuo kitų rinkos dalyvių. Taigi, nagrinėjant konkurencijos taisyklių pažeidimus, yra nagrinėjamos atitinkamos rinkos ne abstrakčiai, o būtent tų ūkio subjektų, kurie yra įtariami pažeidimo padarymu, bei jų konkurentų atžvilgiu. Taigi, ir atitinkamų rinkų struktūros yra nagrinėjamos būtent šių ūkio subjektų atžvilgiu. Žalio pieno supirkimo rinkoje tyrimo metu nagrinėti ūkio subjektai užsiima pieno supirkimu, tačiau kadangi jie yra būtent tie ūkio subjektai, kurių veiksmai yra nagrinėjami, t. y. jie yra žalio pieno supirkimo rinkos analizės atskaitos taškas, tai sąlyginai rinkos analizės būtent iš jų pusės tikslais jie vertintini kaip tiekėjai ir vertintina jų tarpusavio padėtis rinkoje. Atlikus tokią analizę, nustatyta, kad atitinkama žalio pieno supirkimo rinka yra būtent oligopolinė, nes joje iš esmės veikia tik keli stambūs rinkos dalyviai, kurie veikdami tarpusavio sąveikos sąlygomis iš esmės nulemia konkurencijos sąlygas visoje atitinkamoje žalio pieno supirkimo rinkoje. Tuo tarpu oligopsoninė rinkos struktūra konkurencijos taisyklių taikymo atveju būtų nustatyta tais atvejais, kai nagrinėjami ūkio subjektai susidurtų su kitoje vertikaliai susijusioje rinkoje veikiančių ūkio subjektų tam tikra galia, pavyzdžiui, kitame prekybos lygmenyje veiktų keletas stambių pirkėjų ar pardavėjų, iš kurių nagrinėjami ūkio subjektai – atitinkamai pardavėjai ar pirkėjai – galėtų patirti tam tikro lygio įtaką. Taigi, nagrinėjamu atveju patys žalio pieno supirkimo perdirbimui veikla užsiimantys ir tyrimo metu nagrinėti ūkio subjektai, įskaitant ir AB „Rokiškio sūris“, yra būtent tie ūkio subjektai, kurie yra didieji atitinkamos žalio pieno supirkimo rinkos dalyviai, kurie nesusiduria su kitame prekybos žaliu pienu lygmenyje esančiais stambiais žalio pieno tiekėjais (gamintojais). Dėl šios priežasties Konkurencijos tarybos išvados dėl atitinkamos žalio pieno supirkimo rinkos struktūros įvertinimo kaip oligopolinės rinkos struktūros yra teisingos ir pagrįstos, o pareiškėjo argumentai atmestini.
Taryba neginčija teisės aktuose numatytos pareigos ūkio subjektams teikti informaciją valstybės institucijoms ar įstaigoms. Pastebi, kad Konkurencijos taryba nagrinėjamus ūkio subjektus pažeidus Įstatymo 5 str. reikalavimus pripažino ne dėl to, kad jie duomenis apie savo veiklą atitinkamose rinkose teikė minėtoms institucijoms. Skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime yra aiškiai nurodyta, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimu laikoma tai, kad pripažinti pažeidusiais Įstatymo 5 str. reikalavimus ūkio subjektai, įskaitant ir AB „Rokiškio sūris“, kas mėnesį keisdamiesi konfidencialaus pobūdžio informacija apie jų superkamo pieno ir pagaminamų bei parduodamų pieno produktų kiekius, sudarė Įstatymo 5 str. 1 d. draudžiamą susitarimą, nes tarpusavio sutarimu susitarė atskleisti vieni kitiems konfidencialaus pobūdžio informaciją, susijusią su jų veiklos pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose rodikliais, dėl ko šie ūkio subjektai galėjo stebėti vienas kito veiklą atitinkamose rinkose.
Iš tokios Tarybos išvados yra akivaizdu, jog Įstatymo 5 str. pažeidimu laikomi tokie ūkio subjektų veiksmai, kuriais jie leido žinoti ir stebėti vieni kitiems veiklos atitinkamose rinkose rodiklius. Šiuo atveju nėra svarbu, kokiomis priemonėmis ar būdais ir kam tarpininkaujant ūkio subjektai perduodavo vieni kietiems duomenis apie savo veiklą ir gaudavo atitinkamus kitų ūkio subjektų duomenis. Šiuo atveju svarbiausias veiksnys buvo tas, kad ūkio subjektai buvo išreiškę valią sudaryti tokio pobūdžio keitimosi informacija sistemą, pagrįstą abipusiško informacijos atskleidimo principu, kokia yra įvardinta skundžiamame Tarybos nutarime. Asociacijos narių pasirašyti sutikimai ir leidimai Lietuvos pienininkų asociacijai „Pieno centras“ gauti ir platinti jos nariams kitų narių duomenis, tik patvirtina šią Tarybos išvadą. Atsižvelgus į tai, pabrėžtina, kad jokie teisės aktai ūkio subjektų neįpareigoja sudaryti tokio pobūdžio keitimosi informacija sistemų ar kaip kitaip atskleisti savo veiklos duomenis savo konkurentams, ir net priešingai – tokie ūkio subjektų veiksmai gali pažeisti Įstatymo reikalavimus, o nagrinėti pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų veiksmai ir pažeidė.
Atsakovas pažymi, kad faktas, jog Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“ su VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras ir Statistikos departamentu buvo sudariusi sutartis dėl duomenų gavimo, kuriose buvo nurodyta, jog šie duomenys bus perduodami asociacijos nariams, nepašalina ūkio subjektų atsakomybės dėl Įstatymo pažeidimo. Tokia išvada darytina dėl to, kad, pirmiausiai, šios įstaigos nėra kompetentingos vykdyti Įstatymo laikymosi priežiūrą, todėl tai, kad jos neįžvelgė Įstatymo pažeidimo galimybės, dar nereiškia, kad tokio pažeidimo negali būti. Konkurencijos įstatymo priežiūrą vykdo Konkurencijos taryba, kuri, įvertinusi visas tyrimo metu nustatytas aplinkybes, konstatavo Įstatymo 5 str. pažeidimą. Pastebi, kad Tarybos išvadoms dėl Įstatymo 5 str. pažeidimo taip pat nėra būtinas kitų valstybės įstaigų ar institucijų pritarimas. Be to, Tarybos išvadų dėl ūkio subjektų, įskaitant ir AB „Rokiškio sūris“, veiksmų neteisėtumo Konkurencijos įstatymo atžvilgiu nepaneigia tai, kad tokie veiksmai nepažeidžia kitų teisės aktų, pavyzdžiui, reglamentuojančių statistinės informacijos rinkimą, kaupimą, valdymą bei naudojimą. Nepakanka, kad ūkio subjektų sprendimai ir veiksmai neprieštarautų keletui teisės aktų, tokie veiksmai turi neprieštarauti visiems tų veiksmų atlikimo metu galiojantiems teisės aktams. Dabar galiojantis Įstatymas buvo priimtas 1999-03-23, taigi jo 5 str. galiojo visą skundžiamame Tarybos nutarime nurodytą laikotarpį, kurį ūkio subjektai vykdė draudžiamą susitarimą ir už kurį ūkio subjektams buvo skirtos baudos. Taigi, pareiškėjas bet kuriuo atveju privalėjo laikytis ir galiojusių Konkurencijos įstatymo nuostatų ir nedalyvauti jokiuose susitarimuose, ribojančiuose ar galinčiuose riboti konkurenciją. Iš to seka, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Konkurencijos taryba pažeidė pagrįstų lūkesčių apsaugos principą.
Konkurencijos tarybos išvadų dėl ūkio subjektų vykdyto Įstatymo pažeidimo keičiantis konfidencialaus pobūdžio informacija, susijusia su jų superkamo žalio pieno, pagaminamos bei parduodamos pieno produkcijos kiekiais, nepaneigia ir pareiškėjo nuoroda į LR žemės ūkio ministerijos (toliau - Žemės ūkio ministerija) interneto tinklalapyje kas mėnesį skelbiamą informaciją apie žalio pieno supirkimo kainas, nes skundžiamame Tarybos nutarime nėra nurodyta, kad Įstatymo 5 str. pažeidimas konstatuojamas dėl to, kad ūkio subjektai per asociaciją keitėsi informacija apie superkamo pieno kainas. Pareiškėjo vykdyto Įstatymo 5 str. pažeidimo taip pat nepaneigia ir tai, kad šiame tinklalapyje yra skelbiama informacija apie mėnesinius bei metinius žalio pieno supirkimo kiekius. Pastebėtina, kad tokia informacija nėra tapati ir lygiavertė tai informacijai, kurią per Lietuvos pienininkų asociaciją „Pieno centras“ apie savo konkurentus gaudavo šios asociacijos nariai, nes Žemės ūkio ministerijos viešai skelbiama informacija buvo nuasmeninta ir neleisdavo nustatyti atskirų ūkio subjektų supirkto pieno kiekio, taigi ir neleisdavo stebėti jų padėčių atitinkamoje žalio pieno supirkimo rinkoje bei jų kitimo.
Atsižvelgus į aukščiau pateiktus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjo bandymai pateisinti skundžiamame nutarime nagrinėtų ūkio subjektų, įskaitant ir AB „Rokiškio sūris“, veiksmus kitų valstybės institucijų ir įstaigų veiksmais ar sprendimais yra nepagrįsti ir atmestini, nes bet kuriuo atveju jokie teisės aktai ar kitokie sprendimai jokiais būdais neskatina pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų kurti konfidencialaus pobūdžio informacijos, kuri nėra prieinama viešai, tarpusavio mainų sistemos tokiu būdu ribojant konkurenciją atitinkamose žalio pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos bei pardavimo rinkose. Susitarimą keistis tokio pobūdžio informacija priėmė patys ūkio subjektai ir įgyvendino per savo įsteigtą Asociaciją.
Konkurencijos tarybos 2002-06-24 d. nutarimu Nr.69 pradėto ir 2002-10-10 nutarimu Nr.112 nutraukto tyrimo dėl pieno perdirbimo įmonių veiksmų, nustatant pieno supirkimo kainas, atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 dalies 1 ir 2 p. metu nebuvo nustatyta, kad Asociacija paruoštas lenteles su individualizuotais savo narių duomenimis apie superkamo žalio pieno kiekius platina savo nariams, ir kad asociacijos nariai yra davę sutikimus bei leidimus asociacijai atskleisti jų duomenis konkurentams – kitiems asociacijos nariams. Taigi, šio ankstesnio tyrimo metu nebuvo pagrindo įtarti, kad yra sukurta tokia keitimosi konfidencialaus pobūdžio informacija sistema, kokia yra įvardinta skundžiamame Tarybos Nutarime. Iš to seka, kad pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, jog Taryba tuos pačius ūkio subjektų ir jų asociacijos sprendimus ir veiksmus vertina skirtingai. Atlikus tyrimą kurio pagrindu buvo priimtas skundžiamas nutarimas, buvo nustatytos visos faktinės aplinkybės, kurios būtinos konstatuojant Įstatymo 5 str. pažeidimą tačiau jos nebuvo žinomos minėto ankstesnio tyrimo metu.
Papildomai taip pat pastebėtina ir tai, kad minėtame ankstesniame Konkurencijos tarybos 2002-10-10 nutarime, kuriuo buvo nutrauktas tyrimas, nebuvo konstatuota, jog keitimasis aptarto pobūdžio informacija nepažeidžia Konkurencijos įstatymo reikalavimų. Šiame nutarime buvo konstatuota tik tai, kad tyrimo metu surinkta informacija neleidžia daryti išvados dėl pieno supirkimo veikla užsiimančių ūkio subjektų sudaryto draudžiamo susitarimo mažinti pieno supirkimo kainas. Šių Konkurencijos tarybos išvadų negalima naudoti nagrinėjamų aplinkybių atžvilgiu, kaip įrodančių, jog pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimantys ūkio subjektai, keisdamiesi informacija apie kiekvieno iš jų superkamo žalio pieno bei pagaminamos ir parduodamos produkcijos kiekius, nepažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimų, nes skiriasi šių dviejų tyrimų metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma.
Atsakant į pareiškėjo argumentus, kad AB „Rokiškio sūris“ duomenys apie superkamo žalio pieno, pagaminamų ir parduodamų pieno produktų kiekius nėra konfidencialūs ir nėra įtraukti į AB „Rokiškio sūris“ paslapčių nuostatus, pabrėžtina, kad konkurencijos teisės požiūriu yra svarbus ne formalus tokios informacijos įvardinimas kaip konfidencialios ar nekonfidencialios, o tokios informacijos vertingumas. Kaip nurodyta skundžiamame Tarybos nutarime, tam tikra informacija yra vertinga konkurencijos teisės prasme, kai ji suteikia konkurencinį pranašumą informacijos savininkui, nes jos neturi konkuruojantys ūkio subjektai, bei kai prarandamas konkurencinis pranašumas, kai tokią informaciją sužino konkuruojantys ūkio subjektai, ir tokiu būdu įgyja konkurencinį pranašumą prieš tokios informacijos savininką. Ypač svarbu tai, kad tokios informacijos vienašališkas atskleidimas ūkio subjektui nėra naudingas. Kaip buvo nustatyta tyrimo metu ir nurodyta skundžiamame nutarime, informacijos mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai veikė abipusiškumo principu, t. y. savo veiklos atitinkamose rinkose duomenis leido platinti tik Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ nariams, kurie taip pat yra davę leidimus platinti jų analogiškus duomenis. Taigi, tokio pobūdžio informacija, kokia per savo asociaciją keitėsi pieno supirkimu ir perdirbimu užsiimantys ūkio subjektai, laikytina konfidencialaus pobūdžio informacija, keitimasis kuria apribojo konkurenciją atitinkamose žalio pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose.
Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtą pareiškėjo argumentą dėl skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime nagrinėtos informacijos vertinimo kaip nekonfidencialios informacijos paneigia paties pareiškėjo kartu su skundu pateikti priedai Nr.11 ir 12, kuriuose yra pateiktos informacijos formos PS-2 ir PS-3, teikiamos VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, kuriose nurodytų ūkio subjektų duomenų pagrindu Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“ ruošdavo lenteles, kurias platindavo savo nariams. Pats pareiškėjas šiose formose pateiktus duomenis savo skunde įvardino kaip konfidencialius, tuo tik patvirtindamas, o ne paneigdamas Konkurencijos tarybos išvadas dėl tokios informacijos konfidencialaus pobūdžio.
Konstatuojant, jog keisdamiesi tam tikra informacija ūkio subjektai pažeidžia konkurencijos taisyklių reikalavimus, būtina vertinti ne tik informacijos turinį bet ir keitimosi ja dažnumą bei periodiškumą. Iš pareiškėjo pateikto priedo Nr.13 nėra aišku kokiomis sąlygomis minėta rinkos tyrimų bendrovė atlieka rinkos tyrimus ir kokiomis sąlygomis atitinkamose tiriamose rinkose veikiantys ūkio subjektai šiai bendrovei pateikia savo veiklos duomenis. Pareiškėjas teisingai nurodo, kad yra svarbus atskleidžiamos ir gaunamos informacijos turinys. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar informacijos mainai yra vykdomi konkurentams tiesiogiai keičiantis informacija apie jų veiklos rodiklius, ar per tarpininkus, pavyzdžiui, asociacijas ir rinkos tyrimų bendroves, tokie ūkio subjektų veiksmai gali būti pripažinti LR konkurencijos įstatymo 5 str. pažeidimu, jei egzistuoja ir visos kitos sąlygos. Iš to darytina išvada, kad aplinkybė, jog tam tikra individualizuota informacija apie ūkio subjektų veiklos rodiklius yra gaunama per rinkos tyrimo bendrovę, savaime neįrodo, jog tokia informacija yra viešai prieinama bet kam, o tik rodo, jog gali būti sudaryta dar viena keitimosi informacija sistema, dalyvavimas kurioje taip pat gali būti pripažintas Įstatymo 5 str. pažeidimu. Paprastai tokio pobūdžio informacija apie atskirų konkrečių ūkio subjektų veiklą atitinkamose rinkose konkurentams yra sunkiai pasiekiama, nes ji yra aktuali, detali ir leidžianti identifikuoti kiekvieno atskiro ūkio subjekto veiklos rodiklius, o taip pat tiksliai nustatyti jų padėtį rinkoje ir sekti pokyčius joje. Konkurencijos ribojimo negali sukelti tik tokia informacija, iš kurios neįmanoma nustatyti konkuruojančių ūkio subjektų veiklos rodiklių ir padėties atitinkamoje rinkoje. Tuo tarpu gauti informaciją apie konkurentų veiklos rodiklius, nesant informacijos mainų sistemos, yra labai sudėtinga ir iš ūkio subjektų gali pareikalauti daug laiko ir finansinių lėšų sąnaudų. Iš to seka, kad sudarydami susitarimą keistis informacija ūkio subjektai sąmoningai vieni kitiems sudaro palankias sąlygas gauti individualią jų informaciją.
Taigi, AB „Rokiškio sūris“, nepaneigė skundžiamame Tarybos nutarime padarytų išvadų dėl per Asociaciją šios asociacijos nariams platintos informacijos, susijusios su kiekvieno iš asociacijos narių superkamo žalio pieno kiekiais bei pagaminamų ir parduodamų įvairių pieno produktų kiekiais, konfidencialaus pobūdžio, nes tokia informacija yra detali, aktuali ir platinama periodiškai. Tokiu būdu nagrinėti ūkio subjektai, įskaitant ir AB „Rokiškio sūris“, sukūrė tokios informacijos mainų sistemą pagrįstą abipusiškumo principu.
Tyrimo Taryboje metu nagrinėti ūkio subjektai, įskaitant ir AB „Rokiškio sūris“, buvo pripažinti pažeidę Konkurencijos įstatymą ne dėl to, kad susitarė pasidalinti atitinkamas nagrinėtas rinkas, kokio susitarimo buvimą galėtų patvirtinti stabilių atitinkamų rinkų dalių išlaikymas. Skundžiamame nutarime yra nurodyta, kad konkurencijos ribojimas pasireiškė tuo, jog tarpusavyje keisdamiesi konfidencialaus pobūdžio informacija ūkio subjektai dirbtinai padidino atitinkamų rinkų skaidrumą ir tokiu būdu prarado galimybes nepriklausomai apsispręsti dėl savo elgesio atitinkamose rinkose tuo sumažindami savo paskatas konkuruoti. Jei tokie informacijos mainai nebūtų buvę vykdomi, tai nagrinėti ūkio subjektai patirtų normalią konkurencinę riziką dėl savo ir konkurentų priimamų sprendimų dėl elgesio atitinkamose rinkose, nes negalėtų taip greitai pastebėti savo konkurentų konkurencinių veiksmų ir operatyviai atitinkamai į juos reaguoti. Atitinkamai ir tam tikrus konkurencinius veiksmus inicijuojantis ūkio subjektas galėtų pagrįstai tikėtis, kad per tą laikotarpį, kurį konkurentai nepastebės inicijuotų aktyvių konkuravimo veiksmų rinkoje, jis galės gauti tokiais veiksmais siektos naudos. Tokį informacijos mainųneigiamą poveikį konkurencijai patvirtina ir skundžiamame nutarime nurodyta Europos Komisijos bei Europos teismų praktika.
Taigi, tokio pobūdžio konkurencijos taisyklių pažeidimas neeliminuoja absoliučiai visos konkurencijos atitinkamose tokių mainų veikiamose rinkose, o ją apriboja tuo, kad, kaip minėta aukščiau, neišvengiamai sumažina konkurencijos intensyvumą. Dėl šios priežasties atitinkamų rinkų dalių svyravimai, naujų ūkio subjektų atėjimas nepaneigia tokių mainų konkurencijos ribojimo poveikio, o tik patvirtina, kad nebuvo sudarytas sunkus konkurencijos teisės prasme draudžiamas susitarimas pasidalinti atitinkamas rinkas ar absoliučiai užkirsti kelią naujų rinkų dalyvių atėjimui. Dėl analogiškų priežasčių Asociacijos buvę nariai, kurie bankrutavo ar dėl kitų priežasčių nutraukė savo veiklą pieno supirkimo ir perdirbimo sferoje taip pat nepaneigia konkurenciją ribojančio keitimosi informacija poveikio, nes taip pat visiškai negali garantuoti, jog tokiuose mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai, nepriklausomai nuo jokių kitų aplinkybių, bet kuriuo atveju sėkmingai veiks atitinkamose rinkose. Be to, visiems karteliams yra būdingas vidinis nestabilumas, kurį sukelia kartelio dalyvių paskatos apgaudinėti kitus kartelio dalyvius. Todėl retam karteliui pavyksta visiškai išvengti tarpusavio konkurencijos, ypač kai jame dalyvauja daugiau rinkos dalyvių. Tai galėjo būti viena iš priežasčių dėl kurios šiai ūkio subjektų grupei nepavyko pilnai išsaugoti rinkos dalių stabilumo.
Atsakant į pareiškėjo argumentus, kad vadovaujantis Europos Sąjungos praktika, susitarimai keistis informacija nėra savaime draudžiami ir savaime ribojantys konkurenciją atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamame Konkurencijos tarybos nutarime yra aiškiai nurodyta, kokie veiksniai yra esminiai, vertinant, ar keitimasis informacija gali pažeisti ar pažeidžia konkurencijos taisyklių reikalavimus. Europos Komisijos bei Europos teismų praktikoje sprendžiant, ar susitarimas dėl informacijos mainų tarp konkurentų pažeidžia Europos Bendrijų steigimo sutarties 81 straipsnio, kuris yra analogiškas Įstatymo 5 straipsniui, reikalavimus yra nagrinėjami du esminiai dalykai: informacijos, kuria keičiamasi, pobūdis bei atitinkamos rinkos struktūra. Taigi atsižvelgus į tokią praktiką, galima pritarti pareiškėjui, kad ne visais atvejais keitimasis informacija laikomas ribojančiu konkurenciją. Konstatuojant pažeidimą tokiu atveju yra būtina tenkinti tam tikras sąlygas susijusias, kaip jau minėta, su rinkos struktūra ir pačių informacijos mainų pobūdžiu. Iš tos pačios praktikos taip pat galima daryti pagrįstą išvadą kad nustačius, jog ūkio subjektai nuolat ir periodiškai keičiasi konfidencialaus pobūdžio aktualiais ir konkrečiais duomenimis apie savo veiklą tuo pačiu gaudami analogiškus duomenis ir apie savo konkurentus, ir kad tokiuose mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai veikia atitinkamoje rinkoje, kurios struktūra pasižymi tuo, jog joje veikia keletas stambių rinkos dalyvių, o ne vien tik daugybė smulkių ūkio subjektų, galima preziumuoti, jog tokio pobūdžio keitimasis informacija savaime riboja konkurenciją tokio pobūdžio rinkoje.
Šiuo atveju skundžiamame Tarybos nutarime yra nustatyta, kad per Asociaciją buvo periodiškai ir nuolat keičiamasi aktualia konfidencialaus pobūdžio informacija, iš kurios buvo galima tiksliai nustatyti kitų ūkio subjektų atitinkamus veiklos rodiklius, susijusius su žalio pieno supirkimu, bei pieno produktų gamyba ir prekyba. Tokie informacijos mainai buvo vykdomi atitinkamose koncentruotose oligopolinėse žalio pieno supirkimo, bei atskirų pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose, pasižyminčiose nedideliu pagrindimų rinkų dalyvių skaičiumi. Taigi tyrimo metu buvo nustatytos visos būtinos sąlygos kurioms esant keitimasis informacija laikomas savaime ribojančiu konkurenciją atitinkamose tokio keitimosi veikiamose rinkose.
Be to, Įstatymo 5 str. taikymas nėra apribotas tik tokių draudžiamų susitarimų, kurių pasekmės akivaizdžios, atžvilgiu. Šis straipsnis gali ir turi būti taikomas bet kokių susitarimų atžvilgiu, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nedarant skirtumo, kaip konkrečiai konkurencijos ribojimas turi pasireikšti. Pagrindinis veiksnys, kuris sąlygoja tyrimų dėl Įstatymo 5 str. pažeidimo pradėjimą, yra įtarimas, kad ūkio subjektai gali vienokiu ar kitokiu būdu tartis, dėl ko gali būti ribojama konkurencija. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad Asociacijos nariai nuolat palaikė glaudžius tarpusavio ryšius per asociaciją keisdamiesi informacija, susijusia su jų veiklos pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose. O tokie kontaktai ir glaudus bendradarbiavimas leidžia pagrįstai įtarti, kad dėl tokių veiksmų gali būti iškraipoma ar kitaip sutrikdoma normali veiksminga konkurencija atitinkamose rinkose. Pastebi, kad tik įvertinusi keitimosi informacija pobūdį, Taryba konstatavo, kad dėl tokių veiksmų buvo dirbtinai padidintas atitinkamų rinkų skaidrumas, kas neišvengiamai apribojo konkurenciją tarp tokiuose mainuose dalyvavusių ūkio subjektų, nes sumažino jų paskatas konkuruoti, o taip pat sudarė palankias sąlygas stebėti visą atitinkamą rinką bei jos pokyčius tuo sudarant galimybes operatyviai atitinkamai reaguoti tiek į galimų naujų rinkos dalyvių skverbimąsi į rinkas, tiek ir į kitų ūkio subjektų bandymus plėsti savo veiklą.
Vertinant oligopolines atitinkamų rinkų struktūras, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl nedidelio skaičiaus stambių ūkio subjektų atitinkamoje rinkoje atsiranda vadinamoji pagrindinių ūkio subjektų tarpusavio priklausomybė, o ne savaiminis žinojimas tokių konkurentų strategijų. Esant nedideliam pagrindinių ūkio subjektų skaičiui, yra lengviau stebėti pokyčius atitinkamoje rinkoje, t. y. atitinkamose oligopolinėse rinkose natūraliai egzistuoja tam tikro laipsnio rinkos skaidrumas. Būtent oligopolinėse rinkose didesnis skaidrumas ir kelia didžiausią susirūpinimą konkurencijos teisės prasme, nes tokių rinkų dalyviai dėl tokio skaidrumo gali lengviau koordinuoti savo elgesį. Taigi, tai jokiais būdais nepateisina dirbtinio skaidrumo didinimo, ypač kai jis apima tokias ūkio subjektų veiklos sritis, apie kurias informacija viešai nėra prieinama. Tuo tarpu tyrimo Taryboje metu nagrinėti ūkio subjektai, kurie buvo pripažinti pažeidę LR konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimus, nagrinėtu laikotarpiu buvo dirbtinai padidinę tarpusavio, o tuo pačiu ir atitinkamų žalio pieno supirkimo ir atskirų pieno produktų rinkų skaidrumą, sudarydami keitimosi informacija sistemą per Lietuvos pienininkų asociaciją „Pieno centras“.
Esminis skirtumas tarp pagrindinių ūkio subjektų oligopolinėje rinkoje elgesio esant normalioms konkurencijos sąlygoms, ir tokioms sąlygoms, kokios buvo nustatytos tyrimo Taryboje metu, yra tas, kad tyrimo metu nagrinėti pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimantys ūkio subjektai ne vienpusiškais savo veiksmais siekė gauti kuo daugiau informacijos apie savo konkurentus, o priešingai - veikdami abipusiškumo principu ūkio subjektai per Lietuvos pienininkų asociaciją „Pieno centras“ atskleisdavo savo veiklos duomenis savo konkurentams. Tokia veikla nėra „natūralus“ būdas oligopolinėje rinkoje stebėti konkurentus, o priešingai - tokiu būdu bendradarbiaudami ūkio subjektai susitarimo pagrindu patys atskleisdavo konkurentams savo veiklos atitinkamose rinkose rodiklius su sąlyga, kad analogišką informaciją atskleis ir konkurentai. Tokio pobūdžio informacija buvo neprieinama kitiems atitinkamų rinkų dalyviams, kurie nebuvo Asociacijos nariai, t. y. tiems ūkio subjektams, kurie nesutiktų analogiškos informacijos apie savo veiklą atskleisti konkurentams.
Tam, kad būtų ribojama konkurencija atitinkamoje rinkoje, nėra būtina, kad draudžiamame susitarime dalyvautų absoliučiai visi atitinkamos rinkos dalyviai ar būtent tik patys didžiausi rinkos dalyviai. Tarybos 2004-12-09 nutarimu Nr.1S-172 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos 4.1 punkte nurodyta, kad dėl savo mažareikšmio poveikio laikomi negalinčiais itin riboti konkurencijos tokie horizontalieji susitarimai, kurie sudaryti tarp ūkio subjektų, kurių bendrai užimama atitinkamos rinkos dalis neviršija 10 proc. Tuo tarpu skundžiamame nutarime yra nurodyta, kad informacijos mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai atitinkamose rinkose užėmė tikrai žymiai didesnes rinkos dalis (pavyzdžiui, žalio pieno supirkimo rinkoje bendra jų dalis siekė iki 81 proc., atitinkamoje geriamo pasterizuoto pieno rinkoje - iki 80 proc.). Vykdyti informacijos mainai, net jeigu juose nedalyvavo AB „Žemaitijos pienas“, vis tiek gali riboti konkurenciją. Keitimasis informacija gali būti pripažintas ribojančiu konkurenciją net ir tuo atveju, kai tokiuose mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai kartu užima žymiai mažesnę rinkos dalį, pavyzdžiui, Europos Komisija pripažino keitimąsi informacija kaip ribojantį konkurenciją, kai tokių mainų dalyviai kartu užėmė tik apie 60 proc. atitinkamos rinkos.
Rinkos koncentracija yra vertinama atitinkamos rinkos kontekste, t. y. į jos analizę įtraukiant visus joje dalyvaujančius ūkio subjektus, o ne apsiribojant tik tiriamo pažeidimo padarymu įtariamais ūkio subjektais ir juos vertinant atsietai nuo kitų atitinkamos rinkos dalyvių. Toks požiūris į rinkos struktūros ir jos koncentracijos lygio nustatymą sietinas su būtinybe įvertinti galimą tam tikrų ūkio subjektų veiksmų įtaką konkurencijai atitinkamoje rinkoje. Dėl šios priežasties į nagrinėjamų atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų analizę Taryba privalėjo įtraukti ir AB „Žemaitijos pienas“, ką ir padarė tyrimo metu. Atlikus rinkos struktūros analizę ir buvo nustatyta, kad atitinkamos rinkos yra koncentruotos oligopolinės rinkos, taigi ir informacijos mainai galėjo daryti ir darė neigiamą poveikį konkurencijai jose.
Tarybos nutarime yra nurodyta, kad Europos Komisijos praktika patvirtina, jog tam, kad ūkio subjektai galėtų veiksmingai konkuruoti atitinkamoje rinkoje, jiems reikalinga bendra informacija apie rinką ir jos vystymąsi, todėl yra pagrįsta, kai statistikos biurai ar asociacijos renka ir ruošia apibendrintą informaciją apie gamybą ir pardavimus atitinkamoje rinkoje. Tuo tarpu individualizuota informacija, iš kurios galima tiksliai nustatyti konkurentų veiklos rodiklius jau peržengia būtinos sėkmingai veiklai informacijos ribas ir tokios informacijos atskleidimas konkurentams ir jos gavimas negali būti pateisinamas siekiu įvertinti tik savo padėtį atitinkamoje rinkoje, bet priešingai - tai leidžia pagrįstai įtarti, kad keisdamiesi tokia informacija ūkio subjektai siekia ne kuo efektyviau konkuruoti atitinkamose rinkose, bet didesnės naudos visai keitimesi informacija dalyvaujančių konkurentų grupei, taip sumažindami tarpusavio konkurenciją.Be to, kai yra informuojami tik konkurentai, ir keičiamasi viešai neprieinama informacija, kuri pablogintų ją atskleidusio rinkos dalyvio konkurencinę padėtį, jei jis negautų tokios pačios informacijos iš konkurento, galima pagrįstai įtarti, kad toks pasikeitimas informacija vyksta ne konkurencijos labui ir ne klientų naudai. Daro išdadą, kad tokie informacijos mainai neabejotinai sudarė palankias sąlygas glaudžiai bendrauti pagrindiniams konkurentams atitinkamose pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose, dėl ko jie neišvengiamai prarado savo sprendimų dėl elgesio atitinkamose rinkose nepriklausomumą. Tuo tarpu Europos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad kiekvienas ūkio subjektas privalo nepriklausomai apsispręsti dėl savo elgesio rinkoje ir šis nepriklausomybės reikalavimas draudžia atsirasti bet kokiam tiesioginiam ar netiesioginiam kontaktui tarp ūkio subjektų.
Pareiškėja UAB “Marijampolės pieno konservai” skundu (t 3; b. l. 4-25) prašė teismo panaikinti Tarybos 2008-02-28 nutarimo Nr.2S-3 „Dėl supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – Nutarimas) revoliucinės dalies: 1) 1 p. toje dalyje, kuria UAB „Marijampolės pieno konservai“ pripažįstami pažeidę Įstatymo 5 str. 1 d.; 2) 4 p. toje dalyje, kuria UAB „Marijampolės pieno konservai“ paskirta 256500 Lt bauda.
Pagrįsdama savo reikalavimus bendrovė paaiškino, kad pagrindiniai jos Lietuvoje parduodami gaminiai yra: 1) pienas, apdorotas ultra aukštoje temperatūroje (toliau - UATA pienas), kuris sudaro virš 40 proc. visos produkcijos pagal pardavimo apimtis ir apie 15 proc. pagal gaunamas pajamas Lietuvos rinkoje; 2) pieno konservai, kurie sudaro virš 30 proc. pagal pardavimo apimtis ir apie 40 proc. pagal pajamas; 3) lieso pieno miltai, kurie sudaro virš 5 proc. pagal pardavimo apimtis ir apie 18 proc. pagal pajamas. Kiti gaminiai (natūrali grietinė, sviestas, lieso pieno miltai, TRM, fermentiniai sūriai, grietinėlė) sudaro likusius nepilnus 25 proc. gaminamos produkcijos Lietuvos rinkai.
Vadovaujantis Įstatymo 3 str. 5, 6 bei 7 dalimis, atitinkama rinka apibrėžiama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje, tam tikros prekės rinką laikant tokią prekių rinką, kurios prekės pirkėjo (tiekėjo, vartotojo) požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. UATA pienas, vadovaujantis šiuo rinkos apibrėžimu, turi būti išskirtas į atskirą pieno produktų rinką, nes tiek tiekėjų, tiek vartotojų požiūriu ši prekė yra nepakeičiama su pasterizuotu geriamu pienu. Išskyrus UATA pieną į atskirą rinką, matyti, kad pareiškėjas Lietuvos rinkoje panašių pagal gamybinius pajėgumus konkurentų neturi. Vienintelis ūkio subjektas, gaminantis ir platinantis šį produktą Lietuvos rinkoje, yra beveik visą likusią rinkos dalį turintis AB „Pieno žvaigždės“. Akivaizdu, kad nei vienai, nei kitai bendrovei nėra aktualu koordinuoti veiksmų, kadangi AB „Pieno žvaigždės“ ir taip yra dominuojanti šio produkto rinkoje. Realizuojama produkcija yra specifinė, nes jai pagaminti reikia turėti ypatingus įrenginius, tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl kiti ūkio subjektai nenori gaminti šių produktų.
Taryba Nutarime apibrėždama geografinę prekės rinką konstatavo, kad geografinė žalio pieno supirkimo bei pieno produktų pardavimo rinka laikytina Lietuvos Respublikos teritorija. Pareiškėjo eksportas kasmet augo ir 2007 m. net 83 proc. savo pagamintos produkcijos eksportavo į Europos Sąjungos bei kitas šalis. Taigi, tik mažiau nei penktadalis pareiškėjos gaminamos produkcijos – daugiausia tik UATA pienas, fermentiniai rankų darbo sūriai „Liliputas“ bei „Belvederio“ bei įvairūs pieno konservai – realizuojama Lietuvos rinkoje. Tai rodo sąlyginai nedidelį pareiškėjo suinteresuotumą rūpintis Lietuvos rinkoje parduodama produkcija, nes didžiausią dalį pajamų pareiškėjui garantuoja pajamos iš produkcijos eksporto. Pareiškėja žaliavinį pieną pirko didesnėmis kainomis nei kiti ūkio subjektai, o užimama rinkos dalis pieno produktų rinkoje, o tuo labiau atskirų pieno produktų rinkoje, yra per maža, kad galėtų įtakoti kitų rinkos dalyvių elgesį.
Konkurencijos tarybos kaltinimas, kad pareiškėjas atlikdavo išsamias rinkos dalyvių analizes gautos informacijos iš Asociacijos pagrindu yra nepagrįstas. Autoritetingas šaltinis, pateikiantis tokiems susitarimams reikalingus įrodyti požymius, yra Komisijos pastabos dėl Gairių, taikant Europos Sąjungos sutarties 81 str. horizontaliems susitarimams (toliau - Gairės). Minėtų Gairių 25 str. pateikiamas sąrašas susitarimų, kuriems beveik visada yra taikomas Europos Sąjungos sutarties 81 str., t. y. susitarimai dėl kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo teritorijos ar vartotojų pagrindu yra visada draudžiami. Tuo tarpu kitų susitarimų, taip pat ir susitarimų dėl informacijos keitimosi, atveju, reikalinga išsamesnė analizė, kad galima būtų nustatyti, ar susitarimas patenka į draudžiamų susitarimų pagal minėtą straipsnį reguliavimo sferą. Analizė apima tokių papildomų veiksnių kaip rinkos galia ir rinkos struktūra (27-31 Gairių straipsniai), ekonominė nauda (32-33 Gairių straipsniai), nauda vartotojams (34 Gairių straipsnis), ribojimų proporcingumas (35 Gairių straipsnis), konkurencijos ribojimo nebuvimas (36 Gairių straipsnis) analizę.
Pareiškėja nurodo, kad narystė Asociacijoje nebuvo tokia naudinga, nes: gauta informacija buvo statistinio pobūdžio, netiksli, besiskirianti nuo faktinės situacijos, neatspindi tikrųjų rinkos dalių; neaktuali, nes gaunama pavėluotai; platinta statistinio pobūdžio informacija, buvo vieša, t.y. neatitiko informacijai, kurios apsikeitimas sudarytų draudžiamą susitarimą, keliamo reikalavimo - konfidencialumo. LR žemės ūkio ministerijos interneto puslapyje (http://www.zum. lt/min/Informacija/dsp_newsr.cfm?Title=pieno%20&From=2001%2E01%2E01&To=2007%2E12%2E30&list=10&langparam=LT) yra skelbiama informacija apie atskirų ūkio subjektų vidutines bazinio ir natūralaus pieno supirkimo kainas bei bendrus superkamo pieno kiekius laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2007m. Ši informacija patalpinama į visiems prieinamą, viešą internetinės svetainės puslapį kiekvieno mėnesio 12-23 dienomis ir iš esmės atitinka informaciją, kuri Asociacijos buvo siunčiama ūkio subjektams. Svarbu pastebėti, kad informacija LR žemės ūkio ministerijos interneto puslapyje atsirasdavo tuo pat metu arba net anksčiau nei pareiškėjas gaudavo šią informaciją iš Asociacijos. Iš pieninių ir pieno supirkimo įmonių gauti ir apdoroti duomenys kas mėnesį yra viešai skelbiami Valstybinės įmonės „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ (toliau - Centras) interneto tinklapyje http://www.vic.lt/ris. Atkreiptinas dėmesys, kad Centras pateikia ne tik bendrus pieno supirkimo statistinius duomenis, bet ir atskirų parduodamų pieno gaminių kiekius, lygindamas su praėjusių mėnesių bei to paties prieš tai ėjusių metų mėnesio pardavimų kiekiais. Pavyzdžiui, lentelėje „Kai kurių Lietuvos įmonėse pagamintų pieno gaminių pardavimai vidaus rinkoje (metai, mėnuo) pagal PS-3 Centras pateikia statistinius duomenis pagal atskiras lentelės skiltis, sudarytas atskirų pieno produktų pagrindu: „Geriamasis pienas“, „Grietinėlė“, „Sutirštintas pienas“, „Pasukų milteliai“ ir pan., iš viso 22 skiltys. Statistinių duomenų lentelė, kurią Asociacija siųsdavo savo nariams, taip pat buvo suskirstyta į atskiras skiltis, sudarytas skirtingų produktų pagrindu pagal jų pavadinimus ir kodus, nurodytus naudojamame atitinkame produktų, gaminių ir paslaugų klasifikatoriuje. Sulyginus Centro interneto tinklapyje pateiktos lentelės skiltis su lentelės, kurią Asociacija siųsdavo savo nariams, skiltimis, galima teigti, kad jos yra labai panašios. Statistikos departamentas interneto tinklapyje http://www.stat.gov.lt/lt/ pateikia statistinius duomenis apie metinius supirkto pieno kiekius laikotarpiu nuo 1990 m. iki 2006 m. (http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1237&PHPSESSID=98236476cf2eld6f44cc25e9b9da9b05) bei mėnesinius supirkto pieno kiekius, diferencijuotus pagal pieno sudėtį: natūralaus riebumo pieno, pieno, perskaičiuoto į bazinį riebumą, pieno riebalų bei pieno baltymų nuo 1993 m. sausio mėn. (http://dbl.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1024). Taip pat pažymi, kad Asociacijai, kaip teigiama skundžiamame Tarybos Nutarime, sutikimo pareiškėja tiesiogiai neduodavo ir pati savo iniciatyva su kitais ūkio subjektais informacijos keitimosi mechanizmo nesukūrė, o ūkio subjektai, veikiantys žaliavinio pieno supirkimo rinkoje, pagrįstai manė, jog tokiu būdu vykdomas informacijos pasikeitimas yra teisėtas nes vykdomas per valstybines institucijas.
Įstatymo 5 str. draudžia susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 1966-07-13 sprendimu byloje Consten and Grundig v. Commission (sujungtos bylos Nr. 56 ir 58-64) nurodė, kad sudarius susitarimą, ribojantis poveikis pasireiškia pakilusiomis kainomis ir pablogėjusia prekės kokybe ar sumažėjusiu prekės kiekiu rinkoje, kuriuos lėmė sudarytas susitarimas. Pažymėtina, kad pieno produktų kainų kilimas Lietuvos rinkoje buvo sąlygotas objektyvių ekonominių veiksnių šalies viduje, požymių, kad būtų suprastėjusi prekių kokybė ar būtų juntamas jų trūkumas taip pat nebuvo. Europos Komisija 1994-07-13 CEP v. Cartonboard byloje (bylos Nr. 94/601/EB) pareiškė, kad neprieštarautų informacijos keitimosi susitarimui, jeigu jis apimtų tik bendrą istorinę statistinę informaciją. Kitose Europos Sąjungos šalyse, pvz., Anglijoje, laikomasi nuomonės, kad kuo daugiau informacijos prieinama rinkos dalyviams, tuo konkurencija yra efektyvesnė. Pažymima, kad keitimasis informacija gali palengvinti slaptų susitarimų sudarymą, tačiau šį efektą daugiausia sukeltų keitimasis aktualia informacija apie esamas kainas, o ne istorinė informacija, kuri nebegali įtakoti būsimo ūkio subjektų veiksmų rinkoje (Competition Act 1998, Chapter I Prohibition (Office of Fair Trade Gudeline 401), 3.21-3.24 punktai).
Konkurencijos teisės doktrinoje pripažįstama, kad keitimasis informacija tarp konkurentų konkurenciją riboti gali dviem būdais: gali mažėti paskatos konkuruoti arba atsirasti kliūtys kitiems -naujiems - rinkos dalyviams įeiti į rinką. Tuo tarpu tyrimo metu surinktais įrodymais konkurencijos ribojimas nėra patvirtintas. Rinkos dalių kitimo tendencija įrodo, kad nauji rinkos dalyviai per Tarybos tiriamą laikotarpį atėjo ne tik smulkiųjų, bet ir tų rinkos dalyvių, kurie Tarybos teigimu sudarė oligopolinę rinką, sąskaita. Be to, pati pareiškėja į rinką atėjo 2001 m. tik aukštesnės kainos sąskaita, t.y. mokėdamas už superkamą žaliavinį pieną didesnę kainą nei kiti dalyviai.
Europos Teisingumo Teismo praktika (bylos Societe Technique Miniere, Costen and Grundig v Commission, VdS v Commission,, Brasserie de Haecht v Wilkin, Delimits v Henninger Brau AG, Metro SB - Grossmdrkte v Commission ir t.t.) draudžiamų susitarimų srityje yra vienareikšmiška - kai draudžiamo susitarimo tikslas nėra riboti konkurenciją, turi būti įrodytos tokio susitarimo pasekmės (angl. effects restricting competition), ribojančios ar galinčios riboti konkurenciją. Tarybos išvados, pateiktos Nutarime, yra precedentinės, t. y. pateikiamos pirmą kartą. Nei iš įstatymo nuostatų, nei iš poįstatyminių teisės aktų, nei iš Konkurencijos tarybos suformuotos ar tarptautinės praktikos pareiškėjui negalėjo būti aišku, kad keitimasis tokio pobūdžio informacija galės būti laikomas draudžiamu susitarimu, t.y. pažeidžiančiu Įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas. Todėl sankcijos - piniginės baudos - pareiškėjui skyrimas už elgesį, kurio neteisėtumo jis negalėjo ir neturėjo numatyti, yra nepagrįstas, pažeidžiantis teisėtų lūkesčių principą.
Tarnyba atsiliepime teismui (t 3, b.l. 163 - 176) paaiškino, kad su UAB „Marijampolės pieno konservai“ skundu nesutinka. Nurodė, jog pareiškėjos argumentai, kad ultra aukštoje temperatūroje apdoroto pieno rinkoje (toliau - UATA pienas) UAB „Marijampolės pieno konservai“ iš esmės neturi konkurentų – tik AB „Pieno žvaigždės“, perša klaidingą išvadą, kad konkurencijos galimybė atsiranda tik esant tam tikram ūkio subjektų skaičiui rinkoje, o tik du rinkos dalyviai tarpusavio konkurencijos nesuponuoja. Pažymi, kad konkurencijos galimybė egzistuoja net tokiose rinkose, kuriose veikia tik vienas ūkio subjektas, nes yra galimybės kitiems ūkio subjektams pradėti veiklą tokioje rinkoje. Tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas, turi visas galimybes kainas nustatyti nesitardama su konkurentais, taip pat yra nepagrįstas argumentas. Taryba skundžiamame nutarime konstatavo Įstatymo 5 str. pažeidimą ne dėl to, kad pieno supirkimo, ir perdirbimo veikla užsiimantys ūkio subjektai, įskaitant ir UAB „Marijampolės pieno konservai“, tarpusavyje derino kainas, bet dėl to, kad tarpusavyje keitėsi konfidencialaus pobūdžio informacija, tuo sumažindami tarpusavio konkurenciją, nes, padidinę atitinkamų rinkų skaidrumą, leido stebėti vieni kitų atitinkamus pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos veiklos rodiklius. Tarpusavio kainų derinimas nėra būtina tokio pobūdžio konkurencijos taisyklių pažeidimo konstatavimo sąlyga. Nepaisant to, kad didžioji dalis pareiškėjos pagaminamos produkcijos yra parduodama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tai nepaneigia to, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ dalyvavo ir kaip Lietuvos Respublikos teritorija apibrėžtose nagrinėtose atitinkamose rinkose. Nagrinėjamu atveju, konstatuojant Įstatymo pažeidimą, yra svarbu, ar iš viso UAB „Marijampolės pieno konservai“ parduoda savo produktus Lietuvoje, o ne tai, kokią savo produkcijos dalį šis ūkio subjektas parduoda Lietuvoje.
Vienintelė aplinkybė tokiu atveju, kuri gali pašalinti UAB „Marijampolės pieno konservai“ atsakomybę už dalyvavimą draudžiamame susitarime, yra aiškiai išreikštas šio ūkio subjekto nepritarimas draudžiamo susitarimo sudarymui ir jo įgyvendinimui. Tokį atsakomybės aiškinimą patvirtina ir Europos Teisingumo Teismo praktika aiškinant Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 str., kuris iš esmės yra analogiškas Įstatymo 5 straipsniui. Pripažįstama, kad yra pakankama nustatyti, jog ūkio subjektas dalyvavo susitikimuose, kurių metu buvo sudaromi konkurenciją ribojantys susitarimai, aiškiai nepareikšdamas prieštaravimo tokiems veiksmams, kad būtų galima pripažinti ūkio subjektą dalyvaujant tokiame susitarime. Tuo tarpu Taryboje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ne tik aiškiai nepareiškė prieštaravimo per Lietuvos pienininkų asociaciją „Pieno centras“ vykdomiems konfidencialaus pobūdžio informacijos mainams tarp asociacijos narių, bet taip pat ir pati UAB „Marijampolės pieno konservai“, duodama sutikimus ir leidimus, kad jos veiklos duomenys būtų atskleisti jos konkurentams, bei gaudama atitinkamus kitų ūkio subjektų duomenis, akivaizdžiai patvirtino, jog dalyvavo Konkurencijos tarybos konstatuotame Įstatymo 5 str. pažeidime.
Nagrinėjamu atveju, atitinkamose atskirose pieno produktų rinkose dalyvaujančių ūkio subjektų rinkos dalių analizė leido pagrįstai daryti išvadą, jog atitinkamos rinkos yra koncentruotos oligopolinės rinkos. Tokia rinkos struktūra rodo, jog pieno produktų gamyba ir tiekimas nėra tolygiai pasiskirstęs tarp daugybės šiose rinkose veikiančių ūkio subjektų, kas leidžia pagrįstai spręsti, jog per Asociaciją vykdyti informacijos mainai, kurių dalyviai kartu atitinkamose rinkose užėmė dideles rinkos dalis (pavyzdžiui, atitinkamoje geriamo pasterizuoto pieno rinkoje - iki 80 proc.), galėjo neigiamai paveikti konkurenciją tarp šiose rinkose veikiančių ūkio subjektų. Tuo tarpu tai, kad informacijos mainuose be didžiausias atitinkamų rinkų dalis užimančių ūkio subjektų dalyvauja ir mažesnes rinkos dalis užimantys ūkio subjektai, nepašalina mažesniųjų ūkio subjektų atsakomybės.
Įstatymo 5 str. pažeidimo, koks konstatuotas skundžiamame nutarime, sietinas ne su atskiro ūkio subjekto užimama rinkos dalimi, o su pažeidimo veikiama atitinkamos rinkos dalimi, kuri nagrinėjamu atveju yra akivaizdžiai didesnė nei 10 proc. visose nagrinėtose atitinkamose rinkose. Dėl šios priežasties UAB „Marijampolės pieno konservai“ savo dalyvavimu neišvengiamai prisidėjo prie konkurenciją ribojančio draudžiamo konkurentų susitarimo sudarymo bei jo įgyvendinimo ir tokio susitarimo masto padidinimo.
Skundžiamame nutarime yra aiškiai nurodyta, kad ūkio subjektai, įskaitant ir UAB „Marijampolės pieno konservai“, pažeidė Įstatymą tuo, kad tarpusavio sutarimu susitarė atskleisti vieni kitiems konfidencialaus pobūdžio informaciją, susijusia su jų veiklos žalio pieno supirkimo ir pieno produktų rinkose, dirbtinai padidino skaidrumą atitinkamose rinkose, tokiu būdu sudarydami sąlygas stebėti vieni kitų atitinkamus veiksmus rinkose ir atitinkamai operatyviai į juos reaguoti Tokio pobūdžio keitimasis informacija, kokį vykdė skundžiamame nutarime nagrinėti ūkio subjektai, sumažino jų paskatas konkuruoti, t. y. apribojo tarpusavio konkurencijos intensyvumą. Iš to darytina išvada, kad pagrindinis įrodymas, kad tam tikras ūkio subjektas dalyvavo tokiame Įstatymo pažeidime, yra jų valios išraiška dalyvauti tokiuose informacijos mainuose. Dalyvavimą draudžiamame susitarime patvirtina ir tai, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ gaudavo analogišką informacija apie savo konkurentus, o konkurentai tuo pačiu gaudavo UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiklos duomenis, ką patvirtina tyrimo metu rasti elektroniniai laiškai, siunčiami iš Asociacijos. Pareiškėjas neneigia šių, su tokios informacijos atskleidimu ir gavimu susijusių faktų, taigi iš esmės neginčija dalyvavimo keitimesi informacija, tačiau nesutinka su tokių veiksmų vertinimu Įstatymo prasme. Pareiškėjas nurodo, jog draudžiamiems susitarimams reikalingus įrodyti požymius pateikia Europos Komisijos pranešimas „Rekomendacijos dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams" 4 (toliau - Rekomendacijos). Pastebėtina kad šių rekomendacijų 10 punkte yra nurodyta, jog šiose gairėse yra nagrinėjamas tik toks bendradarbiavimas, kurio pagalba galima pasiekti veiksmingumo, t. y. susitarimai dėl gamybos, pirkimo, pardavimo prekybos, standartų ir aplinkosaugos. Taip pat nurodyta, kad susitarimai dėl keitimosi informacija Rekomendacijose nėra nagrinėjami.
Nors pareiškėja nurodo, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ narystė Asociacijoje nebuvo naudinga, nepaaiškina, kuo šis teiginys siejasi su Tarybos padarytomis išvadomis dėl keitimosi informacija ir jo sukelto konkurencijos ribojimo. Informacija laikytina aktualia, ne tik tais atvejais, kai ji atspindi ateities veiklos planus, bet taip pat, kai ji atspindi duomenis apie realią ūkio subjekto veiklą. Realią ūkio subjekto veiklą atspindi ir netolimos praeities informacija, jeigu ji leidžia nuolat stebėti konkurentų padėtį atitinkamoje rinkoje. Tai, kad informacija buvo teikiama po kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigos iš esmės iki kito ataskaitinio laikotarpio pabaigos nepaneigia tokios informacijos aktualumo sprendžiant apie realią ūkio subjekto veiklą. Pareiškėjos nurodyti analogiškos informacijos vieši šaltiniai neatitinka informacijos, kuria keitėsi asociacijos nariai, pobūdžio.
Jeigu UAB „Marijampolės pieno konservai“ ar kiti ūkio subjektai savo veikloje būtų naudoję būtent tik apibendrintą statistinę nuasmenintą informaciją, apie bendrus pieno supirkimo ar pieno produktų gamybos ir pardavimų kiekius, iš kurių neįmanoma identifikuoti atskirų ūkio subjektų duomenų, ir kuriuos naudodami ūkio subjektai galėtų pasiskaičiuoti tik savo (o ne konkurentų) užimamą rinkos dalį ir įvertinti savo padėtį atitinkamoje rinkoje, nebūtų buvę pagrindo įtarti Įstatymo draudžiamo susitarimo sudarymo. Esminis skirtumas tarp viešai prieinamos informacijos ir tos, kuria buvo keičiamasi per Asociaciją ir yra tas, kad viešai prieinama informacija nesudaro sąlygų vertinti konkurentų veiklos rodiklių, o ta informacija, kuria buvo keičiamasi, tam sudarė ypatingai palankias sąlygas visus duomenis pateikiant pagal atskirus ūkio subjektus. Vertinga konkurencijos teisės prasme laikytina ne tik informacija apie konkurentų ateities planus, bet taip pat ir informacija, kuri gali leisti stebėti aktualius konkurentų sprendimus dėl jų elgesio atitinkamose rinkose ir tokiu būdu turėti visapusišką informaciją apie konkurentų veiklą praktika.
Europos Komisijos praktika patvirtina, jog tam, kad ūkio subjektai galėtų veiksmingai konkuruoti atitinkamoje rinkoje, jiems reikalinga bendra informacija apie rinką ir jos vystymąsi, tuo tarpu individualizuota informacija, iš kurios galima tiksliai nustatyti konkurentų veiklos rodiklius jau peržengia būtinos sėkmingai veiklai informacijos ribas ir tokios informacijos atskleidimas konkurentams ir jos gavimas negali būti pateisinamas siekiu įvertinti tik savo padėtį atitinkamoje rinkoje, bet priešingai - tai leidžia pagrįstai įtarti, kad keisdamiesi tokia informacija ūkio subjektai siekia ne kuo efektyviau konkuruoti atitinkamose rinkose, bet didesnės naudos visai keitimesi informacija dalyvaujančių konkurentų grupei, taip sumažindami tarpusavio konkurenciją.
Tarybos nutarime yra nustatyta, kad per Asociaciją buvo periodiškai ir nuolat keičiamasi aktualia konfidencialaus pobūdžio informacija, iš kurios buvo galima tiksliai nustatyti kitų ūkio subjektų atitinkamus veiklos rodiklius, susijusius su žalio pieno supirkimu, bei pieno produktų gamyba ir prekyba. Tokie informacijos mainai buvo vykdomi atitinkamose koncentruotose oligopolinėse žalio pieno supirkimo, bei atskirų pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose, pasižyminčiose nedideliu pagrindinių rinkų dalyvių skaičiumi. Taigi tyrimo metu buvo nustatytos visos būtinos sąlygos, kurioms esant keitimasis informacija laikomas savaime ribojančiu konkurenciją atitinkamose tokio keitimosi veikiamose rinkose.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė.
Teismas nustatė, kad Tarybos kartelių skyrius atliko tyrimą ir 2007-12-27 pranešime „Apie atliktą tyrimą dėl pieno supirkimo bei perdirbimo veikla užsiimančių subjektų bei šių subjektų asociacijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – Pranešimas) pateikė šio tyrimo išvadas (t 1; 120 - 163). Tarnyba, išnagrinėjusi minėto tyrimo metu nustatytas aplinkybes bei pateiktas išvadas, vadovaudamasi LR konkurencijos įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 str. 1 d., 5 str. 1 d. 1 p., 36 str. 1 d. 1 ir 3 p., 40 str. 1 d.1 ir 3 p., 41 str. 1 d., 42 str. bei LR Vyriausybės 2004-12-06 nutarimu Nr.1591 patvirtintomis Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis, 2008-02-28 nutarimu Nr.2S-3 (toliau – Nutarimas) nutarė: 1) pripažinti, kad Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“, AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ tarpusavyje bei per trečiuosius asmenis keisdamosi konfidencialaus pobūdžio informacija apie jų superkamo žalio pieno kiekius, pagaminamų bei parduodamų atskirų pieno produktų kiekius, pažeidė LR konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d.; 2) įpareigoti Lietuvos pienininkų asociaciją „Pieno centras“, AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ per 1 dieną nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, jei jis vis dar yra tęsiamas; 3) nesant LR konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1 p. pažeidimo sudėties, bylą dalyje dėl AB „Kelmės pieninė“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“, AB „Vilkyškių pieninė“ ir AB „Žemaitijos pienas“ pieno produktų kainų derinimo nutraukti; 4) už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 p. nurodytą pažeidimą skirti tokias baudas: AB „Kelmės pieninė“ - 76 300 Lt ; UAB „Kelmės pieno centras” - 21 700 Lt; UAB „Marijampolės pieno konservai“ - 256 500 Lt ; UAB „Modest“ - 7 000 Lt; AB „Pieno žvaigždės“ - 865 900 Lt; AB „Rokiškio sūris“ - 824 800 Lt; AB „Vilkyškių pieninė“ - 183 800 Lt (t1; b.l. 182-200).
Teismas atmetė AB „Rokiškio sūris“ argumentą, kad skundžiamame Nutarime : 1) neteisingai nustatyta žalio pieno supirkimo bei pieno produktų pardavimo geografinės rinkos, todėl gautos išvados yra nepagrįstos; 2) informacija buvo teikiama žinant bei sutinkant valstybės institucijoms, vykdant teisės aktų reikalavimus, pats informacijos apsikeitimas vyko netiesiogiai; 3) informacijos keitimasis su konkurentais neigiamai veikia konkurenciją, jei ši informacija yra komerciškai vertinga, tuo tarpu gaunama informacija buvo neoperatyvi bei viešai prieinama; 4) užimamų rinkų stebėjimas yra teisėta praktika, o Tarnybos 2002-10-10 atliktas tyrimas nutrauktas nenustačius pažeidimų. Teismas, atmesdamas šį argumentą, vadovavosi Įstatymo 3 str. 6 d. ir 7 d., Tarybos 2000-02-24 nutarimu Nr. 17 patvirtintų Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo (toliau – Paaiškinimai) 3 p. nuostatais. Įstatymo 3 str. 6 d. nurodyta, kad prekės rinka – visuma prekių, kurios pirkėjų požiūriu yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Paaiškinimų 6 p. nurodoma, kad atitinkamos rinkos apibrėžimas apima keletą etapų. Pirmiausiai apibrėžiama prekės rinka, nustatant prekes, kurios yra ar gali būti pakeičiamos viena kita. Po to apibrėžiama geografinė rinka, nustatant teritoriją, kurioje tas pakeičiamumas vyksta ar gali vykti. Tiek apibrėžiant prekės rinką, tiek ir apibrėžiant geografinę rinką, iš pradžių analizuojamas paklausos pakeičiamumas (pirkėjų galimybės keisti vieną prekę kita ar pirkti ją kitoje teritorijoje), vėliau – pasiūlos pakeičiamumas (tiekėjų galimybės pradėti tiekti atitinkamas prekes ar pradėti tiekti jas iš kitų teritorijų). Analogiška analizė taikytina ir apibrėžiant rinką pirkimų atveju, kai nagrinėjamas ūkio subjektas yra ne teikėjas, o prekių pirkėjas (nagrinėjamu atveju superkant pieną iš ūkininkų ir kitų tiekėjų ir pan.). Tokiu atveju vietoje pirkėja nagrinėjamas tiekėjas, vietoje tiekimų – pirkimai, o kainų padidinimas keičiamas kainų sumažinimu. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog pasiūlos pakeičiamumas žalio pieno supirkimo rinkoje turėtų būti suprantamas kaip žalio pieno gamintojų (prekės tiekėjų) galimybė tiekti žalią pieną kitoje teritorijoje, t.y. galimybė tiekti žalią pieną ūkio subjektams iš kitų teritorijų, kas atitinka šio produkto eksportą iš Lietuvos.
Tarnybos atlikto tyrimo metu nustatyta, jog žalias pienas panašiomis sąlygomis tiekiamas visuose Lietuvos rajonuose panašiomis sąlygomis, todėl šio pieno supirkimo geografinė rinka apibrėžiama ne siauriau negu Lietuvos teritorija. AB „Rokiškio sūris“ neginčija ir tų Tarnybos tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, jog iš Lietuvos žalias pienas eksportuojamas buvo nuo 2006 m., o eksporto kiekiai sudarė tik 0,5 proc. viso Lietuvoje pagaminamo žalio pieno, taigi labai nežymūs. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, jog Lietuvoje žalią pieną superkantys subjektai, tame tarpe ir AB „Rokiškio sūris“ Lietuvos teritorijoje iš esmės nekonkuruoja su pieno supirkėjais ir perdirbėjais iš kitų valstybių, todėl nagrinėjamu atveju Tarnybos žalio pieno geografinė rinka pagrįstai apibrėžta kaip Lietuvos Respublikos teritorija. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog dalis žalio pieno (apie 15 proc.) yra perkama Latvijoje, apibrėžiant žalio pieno supirkimo geografinės rinkos kaip Lietuvos rinkos ribas, teismo manymu, nėra reikšminga, nes nustatant geografines rinkos ribas nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti pieno supirkimą vykdančių ūkio subjektų konkurentus. Tuo tarpu žalio pieno importas gali sąlygoti konkurenciją tarp pieno gamintojų, tačiau pastarųjų veiksmai nebuvo Tarnybos atlikto tyrimo objektu.
Tarnybos tyrimo metu nustatyta, jog ūkio subjektai, įskaitant AB „Rokiškio sūris“, savo gaminamus pieno produktus panašiomis sąlygomis parduoda visoje Lietuvos respublikos teritorijoje. Tai, jog užsienio gamintojai galėtų įvežti pieno produktus, tačiau to nedaro dėl mažesnio jų pelningumo arba didelės konkurencijos su pigesne vietine produkcija, pripažįsta tiek pareiškėja, tiek atsakovas. Nėra ginčo ir dėl tų aplinkybių, jog vidutinės pieno produktų kainos Lietuvoje yra 12-22 proc. mažesnės negu kaimyninių valstybių rinkose, o tai suponuoja išvadą, jog Lietuvoje veikiantiems ir pieno produktų gamyba užsiimantiems subjektams net ir pabranginus savo produkciją 5-10 proc., prekybos tinklams būtų palankiau pardavinėti lietuviškus pieno produktus nei juos importuoti iš kaimyninių valstybių.
Pareiškėjos pateikti duomenys apie eksportuojamų pieno produktų apimtis nelaikytini reikšmingu kriterijumi pieno produktų geografinės ribos nustatyme, nes šis kriterijus galėtų būti svarbus analizuojant subjektų, užsiimančių pieno produktų perpardavimu Lietuvos bei kitų šalių rinkose, veiksmus. Tuo tarpu Tarnybos tyrimo objektu buvo Lietuvoje pieno produktus gaminantys bei parduodantys ūkio subjektai. Atsižvelgus į tai, Tarybos skundžiamame nutarime padaryta išvada, jog esant pakankamai dideliam skirtumui tarp Lietuvos bei gretimų valstybių pieno produktų kainų, Lietuvos respublikos teritorija atskirtina nuo kitų teritorijų ir apibrėžtina kaip atskira rinka, yra pagrįsta.
Atitinkama rinka yra vertinama kaip atskira ūkio subjektų visuma, apima visus joje veikiančius ūkio subjektus, nepriklausomai nuo to, ar jie dalyvavo Įstatymo draudžiamuose veiksmuose. Todėl pareiškėjos skundo motyvai, jog visos Tarnybos tyrimo metu nagrinėtos rinkos negali būti laikomos koncentruotomis rinkomis, nes vienas iš didžiausių rinkos dalyvių AB „Žemaitijos pienas“ nebuvo Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ narys bei nedalyvavo keitimesi informacija, yra nepagrįsti ir atmestini.
Tai, jog Tarybos nustatytame draudžiamame susitarime dalyvavusios bendrovės yra didieji žalio pieno supirkimo rinkos dalyviai, kurie veikdami tarpusavio sąveikos sąlygomis nulemia konkurencijos sąlygas visoje žalio pieno supirkimo rinkoje, ginčo nėra. Taigi, tokie rinkos dalyviai veikia tarpusavio veiksmų priklausomumo sąlygomis, suvokdami, jog bet kurio iš jų veiksmai, susiję su veikla atitinkamoje rinkoje, gali sulaukti konkurentų atsakomųjų veiksmų. Atsižvelgus į tai, jog šioje rinkoje veikia tik keli stambūs rinkos dalyviai, teismo manymu, Taryba pagrįstai konstatavo, jog ši rinka yra koncentruota ir laikytina oligopoline.
Išnagrinėjus bei įvertinus šalių pateiktus įrodymus, teismas priėjo išvadą, jog UAB „Rokiškio sūris“ motyvai, susiję su Tarnybos skundžiamame nutarime konstatuotu žalio pieno supirkimo bei pieno produktų pardavimo geografinių rinkų nustatymu yra nepagrįsti.
Tarnybos atlikto tyrimo metu nustatyta, kad tarp Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ (toliau – Asociacija) bei Statistikos departamento prie LR Vyriausybės buvo sudarytos sutartys: 1997-07-01 sutartis, pagal kurią Asociacija gaudavo statistinius duomenis apie Lietuvos superkamo pieno kiekius ir kokybę, bei gaminamų atskirų pieno produktų kiekius pagal atitinkamus kombinuotos prekių nomenklatūros kodus bei personifikuotus duomenis apie įmones; 1999-01-25 sutartis, pagal kurią Asociacija gaudavo statistinius duomenis apie Lietuvos superkamo pieno kiekius ir supirkimo kainas pagal rūšis, bei gaminamų atskirų pieno produktų kiekius pagal atitinkamus kombinuotos prekių nomenklatūros kodus bei personifikuotus duomenis apie įmones; 2000-02-12 sutartis, pagal kurią Asociacija gaudavo statistinius duomenis apie Lietuvos superkamo pieno kiekius, supirkimo kainas pagal rūšis, gaminamų atskirų pieno produktų kiekius pagal atitinkamus kombinuotos prekių nomenklatūros kodus bei parduotų pieno produktų vertinę išraišką pagal realizacijos kryptis, bei personifikuotus duomenis apie įmones; 2003 m. sutartis, pagal kurią Asociacija gaudavo informaciją pagal pateiktas 5 lenteles, kuriose nurodyti atskirų prekių nomenklatūros kodai bei pageidaujama gauti kas mėnesį informacija apie prekių gamybą, apie pieno perdirbimą pagal atskaitos P-122 formą, bei informacija apie pieno supirkimą; 2004-02-23 sutartis, pagal kurią Asociacija gaudavo statistinių ataskaitų duomenis P-12, P-122 ŽŪS-13 pirminę duomenų bazę ir ataskaitinio mėnesio agreguotus rodiklius; 2005-02-18 sutartis, pagal kurią Asociacija gaudavo statistinių ataskaitų P-12 ir ŽŪS-13 statistinius duomenis pagal patiektas 3 lenteles, kuriose nurodomi gaminiai bei pageidaujama gauti kas mėnesį informaciją apie prekių gamybą, pieno supirkimą (priedo t4, l. 35, 39, 42, 50, 64, 67).
Su VĮ žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centru buvo sudarytos sutartys: 2005-05-19 sutartis pagal pridedamų duomenų teikimo sąlygas, kuriose detalizuojama, jog duomenys pateikiami pagal patvirtintas formas PS-1, PS-2, PS-3 ir PS-4. Šiose formose pateikiami atskirų ūkio subjektų mėnesiniai duomeny apie supirkto pieno kiekius, išmokas, riebumą, baltymingumą; mėnesiniai duomenys apie pieno produktų pardavimo kainas ir kiekius, produktų gamybą, pardavimus šalies rinkai bei eksportą, likučius periodo pradžioje ir pabaigoje, metiniai duomenys apie pieno supirkimą, pardavimą ir pieno produktų gamybą; 2006-03-02 sutartis, kurioje numatyta visų duomenų nurodytų 2005-05-19 sutartyje pateikimas (priedų 4t, l. 93, 110). Statistikos departamentui sutikimus teikti Asociacijai duomenis, kuriuos buvo pageidaujama gauti, suteikė: dėl duomenų teikimo už 2001-2007 m. UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“, UAB „Vilkyškių pieninė“; dėl duomenų teikimo už 2003-2007 m. UAB „Marijampolės pieno konservai“; dėl duomenų teikimo už 2005-2007 m. AB „Kelmės pieninė“ ir UAB „Kelmės pieno centras“. Sutikimus VĮ žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui teikti jų 2005-2007 m. informaciją asociacijai pateikė UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“, UAB „Vilkyškių pieninė“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Kelmės pieninė“ ir UAB „Kelmės pieno centras“. Visi nurodytų bendrovių leidimai Asociacijai gauti jų duomenis iš Statistikos departamento prie LR Vyriausybės buvo paruošti pagal asociacijos paruoštas leidimų formas, kuriose numatyta, kad ūkio subjektas leidžia teikti informaciją, o taip pat nurodoma, kad šią informaciją leidžiama platinti tik Asociacijos nariams, pateikusiems analogiškus leidimus (priedo t 4, l. 42 - 49, 58 - 63, 78 - 92, 103 - 109, 117 - 126). Tyrimo metu nustatyta, kad Asociacijos nurodytoms bendrovėms kas mėnesį siųsdavo elektroninius laiškus, kuriais perduodavo informaciją apie praėjusio mėnesio kiekvieno atskiro ūkio subjekto duomenis, susijusius su jo pieno supirkimo, pieno produktų gamybos bei pardavimo veikla. Pati informacija dažniausiai būdavo pateikiama lentelių pavidalu (priedai – t 2, l. 134-175; t 3, l. 125-166). AB „Rokiškio sūris“ su Tarnybos atlikto tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis dėl informacijos keitimosi apie supirkto žalio pieno bei pagamintų pieno produktų kiekius sutiko, Pranešimo išvadų, kiek jos liečia informacijos keitimąsi pripažino, todėl ginčo dėl nurodytų faktinių aplinkybių, nėra (priedo t.8, l.133).
Įstatymo 5 str. 1 d. nurodoma, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento.
Europos Komisijos bei Europos teismų praktikoje, sprendžiant, ar susitarimas dėl informacijos mainų tarp konkurentų pažeidžia Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 str., kuriame konkurencijos ribojimo draudimai reguliuojami analogiškai kaip ir Įstatymo 5 str. 1 d. nuostatose, reikalavimus, atsižvelgiama į šiuos esminius kriterijus – informacijos, kuria keičiamasi, pobūdis, šios informacijos vienašališko atskleidimo nenaudingumas bei atitinkamos rinkos struktūra (Europos teisingumo teismo 2003-10-02 sprendimas byloje C-194/99 Thyssen Stahl AG v. Commission of the European Communities) Taip pat teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog konfidencialaus pobūdžio informacijos keitimusi dar labiau padidinamas oligopolinės koncentruotos rinkos skaidrumas, dėl kurio dalyvaujantys informacijos apsikeitime konkurentai, veikdami tarpusavio sąveikos sąlygomis, dar labiau apriboja savo sprendimų dėl elgesio rinkoje nepriklausomumą. Nustačius, jog subjektai nuolat ir periodiškai keičiasi konfidencialaus pobūdžio aktualiais ir konkrečiais duomenimis apie savo veiklą ir tuo pačiu gaudami analogiškus duomenis ir apie savo konkurentus, ir kad šie subjektai veikia atitinkamoje rinkoje, kurios struktūra pasižymi tuo, jog joje veikia keletas stambių rinkos dalyvių, galima preziumuoti, jog tokio pobūdžio keitimasis informacija savaime riboja konkurenciją tokio pobūdžio rinkose.
Išanalizavęs bylos medžiagą, teismas priėjo išvadą, jog informacija, kuria keitėsi ūkio subjektai, tame tarpe ir AB „Rokiškio sūris“ yra detali, pateikiami išsamūs duomenys apie kiekvieno iš šių ūkio subjektų pieno supirkimo, pieno produktų gamybos bei pardavimo veiklos rodiklius, todėl tokia informacija neabejotinai laikytina konfidencialia ir jos vienašališkas atskleidimas ūkio subjektui yra nenaudingas (t. I, b. l. 164-181).
Konstatavo, kad Tarybos išvada, jog toks informacijos keitimasis tarp susitarusių ūkio subjektų įvairaus pobūdžio konfidencialia informacija apie superkamo pieno pagamintų bei parduotų pieno produktų kiekius, ribojo konkurenciją bei sudarė papildomas kliūtis plėsti savo veiklą ūkio subjektams, kurie tokios informacijos mainuose nedalyvavo, ar naujai pieno veikla užsiimantiems ūkio subjektams. Tokiu informacijos pasikeitimu buvo dirbtinai padidintas nagrinėtų rinkų skaidrumas, sudarytos sąlygos stebėti kitų ūkio subjektų veiksmus, o tuo pačiu ūkio subjektai prarado galimybes nepriklausomai apsispręsti dėl savo elgesio rinkose, buvo sumažintos paskatos konkuruoti. Jei tokie informacijos mainai nebūtų vykdomi, ūkio subjektai patirtų normalią konkurencinę riziką dėl savo bei konkurentų priimamų sprendimų, nes konkurentų konkurenciniai veiksmai nebūtų taip greitai pastebėti, į juos reaguojama ne taip operatyviai. Įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų pažeidimais pripažintini ne tik tie susitarimai, kuriais siekiama riboti ar kuriais konkurencija ribojama, o ir tie susitarimai, kuriais konkurencija gali būti ribojama. Taigi konkurencijos ribojimas nebūtinai turi pasireikšti akivaizdžiomis pasekmėmis.
Nors AB „Rokiškio sūris“ nurodo, kad nurodytuose dokumentuose pateikta informacija nelaikytina konfidencialia, pačių susitarimų buvimas dėl informacijos abipusio keitimosi, paneigia šiuos pareiškėjos argumentus. Jokiais byloje esančiais įrodymais nepatvirtinti pareiškėjos teiginiai, jog tokio pobūdžio konfidenciali informacija yra viešai prieinama visiems suinteresuotiems asmenims. Nagrinėjamu atveju viena iš esminių aplinkybių yra ta, jog ūkio subjektai savanoriškai bei abipusiško informacijos atskleidimo principu buvo sudarę šios informacijos keitimosi sistemą, t.y. informacija apie pieno supirkimo bei pieno produktų realizacijos rodiklius buvo atskleidžiama tik abipusiškumo pagrindais.
Teismo manymu, ta aplinkybė, kad AB „Rokiškio sūris“ su kitais ūkio subjektais savo duomenimis keitėsi ne tiesiogiai, o per Asociaciją, nepašalina atsakomybės dėl Įstatymo 5 str. 1 d. pažeidimo, nes nei VĮ žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, nei Statistikos departamentas nėra įstaigos kompetentingos vykdyti Įstatymo laikymosi priežiūrą. Tuo tarpu, tai, jog toks informacijos apsikeitimas yra draudžiamas ir apie šių veiksmų priešingumą įstatymui AB „Rokiškio sūriui“ žinoma, matyti iš pareiškėjo rašto Tarnybai (priedo t. 8, l. 133). Pareiškėjo skundo argumentas, jog informacijos pateikimas numatytas teisės aktų, o dėl jos nepateikimo taikytina administracinė atsakomybė, niekaip nesusijęs su šios informacijos savanorišku bei abipusiai naudingu atskleidimu toje pačioje rinkoje veikiantiems kitiems ūkio subjektams, todėl yra teisiškai nereikšmingas.
Tarnybos 2002-10-10 atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyta ta asmeninė aplinkybė, jog informacija (apie pieno supirkimo kainas) prieinama tik ribotam subjektų ratui, kaip nustatyta skundžiamo nutarimo atveju, todėl pareiškėjos motyvai, jog šių dviejų tyrimo išvados yra prieštaringos, nepagrįsti.
Atsižvelgus į Tarybos 2004-12-09 nutarimu Nr. 1S-172 patvirtintų Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos 4.1 p. nuostatas, pareiškėjos motyvai dėl AB „Žemaitijos pienas“ nedalyvavimo draudžiamuose informacijos mainuose yra nepagrįsti.
UAB “Marijampolės pieno konservai” skunde teismui iš esmės neginčija tų Tarnybos skundžiamame nutarime nustatytų aplinkybių, jog pareiškėja yra žalio pieno supirkimo rinkos dalyvė, o pati geografinė rinka apibrėžiama kaip Lietuvos Respublikos teritorija. Tos pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji žalią pieną superka didesnėmis kainomis negu kiti ūkio subjektai, teismo manymu, niekaip nesusijusi nei su geografinės rinkos nustatymu, nei su šios, kaip minėta anksčiau oligopolinės, rinkos dalyvių atsakomybe už Įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų pažeidimus.
Pareiškėjos teiginiai, kad jos didelę pieno produkcijos dalį sudaro ultra aukštoje temperatūroje apdorotas pienas, šios rūšies produktui Lietuvos teritorijoje konkurencija sudaro tik AB “Pieno žvaigždės” gaminama analogiška produkcija, todėl kainas rinkoje gali nustatyti pati neatsižvelgdama į konkurento veiksmus, teismo vertinimu, yra nepagrįsti. Net ir apibrėžtoje rinkoje veikiant tik dviems rinkos dalyviams, esant normalioms konkurencijos sąlygoms, kiekvienas iš jų prieš priimdamas sprendimą atsižvelgia į tikėtiną kito konkurento reakciją bei pasekmes. Įstatymo 3 str. 9 d. nurodoma, kad konkurentais laikomi ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Taigi tam, jog ūkio subjektai būtų laikomi konkurentais, pakanka nustatyti, jog jie veikia (gali veikti) toje pačioje rinkoje, nepriklausomai nuo joje parduodamų produktų kiekio. Ginčo dėl tų aplinkybių, jog UAB “Marijampolės pieno konservai” supirkinėjo perdirbimui žalią pieną, o taip pat gamino bei pardavinėjo Lietuvoje įvairius pieno produktus, nėra.
Teismo manymu, niekaip su nustatytu pažeidimu nėra susijęs ir pareiškėjos buvimas Asociacijos nare ar iš šios narystės gauta nauda, o esmine aplinkybe yra tai, jog ūkio subjektai išreiškė savo valią dėl neleistinos informacijos apsikeitimo tarpusavyje ir ją įgyvendino.
Skundo motyvai, jog buvo keistasi informacija, kuri yra netiksli, nepagrįsti jokiais įrodymais, o taip pat nėra reikšmingi sprendžiant apie pareiškėjos veiksmų atitikimą Įstatymo 5 str. 1 d. nuostatoms. Informacija laikytina komerciškai vertinga ne tik tais atvejais, kai ji atspindi ateities veiklos planus, bet ir kai ji atspindi realią ūkio subjekto veiklą netolimoje praeityje. Tuo tarpu, nagrinėjau atveju vykdavo pasikeitimas informacija po kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigos ir tai nepaneigia tokios informacijos aktualumo. Jokie pareiškėjos nurodyti šaltiniai neteikia tokio pobūdžio informacijos, kuria keitėsi Asociacijos nariai, nes tiek VĮ žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro, tiek Statistikos departamento teikiama informacija apie bendrus pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos ir pardavimo kiekius yra nuasmeninta, apibendrinta, statistinė. Taigi esminis skirtumas tarp pareiškėjos nurodytos ir viešai prieinamos informacijos bei tos, kuria buvo keičiamasi, yra tas, kad viešai prieinama informacija nesudaro sąlygų vertinti konkurentų veiklos rodiklių, o ta informacija, kuria keistasi sudarė tam ypatingas sąlygas, nes duomenys buvo teikiami pagal ūkio subjektus. Ta aplinkybė, kad pareiškėja su kitais ūkio subjektais savo duomenimis keitėsi ne tiesiogiai, o per Asociaciją, nepašalina atsakomybės dėl Įstatymo 5 str. 1 d. pažeidimo, nes nei VĮ žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, nei Statistikos departamentas nėra įstaigos, kompetentingos vykdyti Įstatymo laikymosi priežiūrą. Remiantis išdėstytu, teismas konstatavo, jog UAB “Marijampolės pieno konservai” argumentai dėl rinkų netinkamo nustatymo, informacijos, kuria buvo keistasi, pobūdžio bei pačių veiksmų teisėtumo, yra nepagrįsti.
Konstatavo, jog Tarybos skundžiamame nutarime nustatytos aplinkybės, jog per Asociaciją buvo periodiškai ir nuolat keičiamasi aktualia konfidencialaus pobūdžio informacija, iš kurios buvo galima tiksliai nustatyti kitų ūkio subjektų atitinkamus veiklos rodiklius, susijusius su žalio pieno supirkimu, bei pieno produktų gamyba ir prekyba, nėra nuginčytos jokiais įrodymais. Tokie informacijos mainai buvo vykdomi atitinkamose koncentruotose oligopolinėse žalio pieno supirkimo, bei atskirų pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose, pasižyminčiose nedideliu pagrindinių rinkų dalyvių skaičiumi. Atsižvelgus į tai, teismas priėjo išvadą, jog tyrimo metu buvo nustatytos visos būtinos sąlygos, kurioms esant keitimasis informacija laikomas savaime ribojančiu konkurenciją atitinkamose tokio keitimosi veikiamose rinkose, todėl pareiškėjos argumentai dėl Tarybos išvadų nepagrįstumo, nes nebuvo pateikta jokių konkurencijos ribojimo įrodymų, yra nepagrįsti. Teismas pabrėžė, jog konkurencijos ribojimas nebūtinai turi pasireikšti akivaizdžiomis pasekmėmis, o dėl šios priežasties priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir pasekmių, o ir pačių pasekmių nustatymas nėra būtinas. Remiantis išdėstytu, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos skundo motyvai dėl draudžiamo susitarimo būtinų požymių nebuvimo, įrodymų nepakankamumo bei priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir pasekmių nebuvimo yra nepagrįsti.
Teismas pabrėžė, kad teisinio saugumo principas teisinio saugumo principas išreiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų.
Įvertinęs pareiškėjo UAB „Marijampolės pieno konservų“ nurodytus motyvus dėl teisės normų, reguliuojančių konkurencijos santykius, neapibrėžtumo bei neaiškumo jas taikant, teismas konstatavo, kad jie yra subjektyvaus pobūdžio. Pažymėjo, jog Tarnybos 2006-10-26 nutarime Nr. 2S-13 “Dėl popieriumi prekiaujančių ūkio subjektų veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimams” buvo pateiktas Įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų aiškinimas neleistinos informacijos pasikeitimo atveju, nurodant jog tokie veiksmai pripažintini ribojantys konkurenciją. Taigi, būdama atidi bei pakankamai rūpestinga oligopolinės rinkos dalyve, pareiškėja minėtas aplinkybes privalėjo žinoti, o tuo pačiu ir galėjo išvengti draudžiamų susitarimų. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės institucijoms ne tik pareigą laikytis prisiimtų įsipareigojimų, tačiau ir visų rinkos dalyvių teisėtus lūkesčius, jog valstybės institucijos savo kompetencijos ribose tinkamai reaguos į teisės normų pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad tiek minėtame Tarnybos 2006-10-26 nutarime, tiek skundžiamame nutarime Įstatymo 5 str. 1 d. nuostatos aiškinamos nuosekliai bei vienodai, todėl nagrinėjamu atveju teisėtų lūkesčių principas pažeistas nebuvo.
III.
Pareiškėjas UAB „Marijampolės pieno konservai“ pateikė teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo panaikinimo.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo (toliau – teismas, VAAT) nuomone, kad aplinkybė, jog UAB „Marijampolės pieno konservai“ žalią pieną superka didesnėmis kainomis negu kiti ūkio subjektai, yra nesusijusi nei su geografinės rinkos nustatymu, nei su oligopolinės rinkos dalyvių atsakomybe už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Nurodo, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ žalią pieną pirko didesnėmis kainomis nei kiti ūkio subjektai, bei kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ užimama rinkos dalis atskirose pieno produktų rinkose yra per maža, kad šis ūkio subjektas, pasinaudodamas savo rinkos galia, galėtų daryti įtaką kitų rinkos dalyvių elgesiui.
2. Nurodo, kad nėra aišku, kodėl teismas skundžiamame sprendime kaip nepagrįstus įvertino apelianto argumentus dėl to, kad ultra aukštoje temperatūroje apdoroto pieno rinkoje veikiantys tik du dalyviai (UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Pieno žvaigždės“), savaime turėtų rodyti, kad tokios rinkos dalyviams nėra aktualu tartis tarpusavyje. Be to, apeliantas nurodo, kad teismas nepaaiškino, kaip mažą rinkos dalį užimantis ūkio subjektas (UAB „Marijampolės pieno konservai“) galėtų derinti savo veiksmus su rinkos „gigantu“ (AB „Pieno žvaigždės“).
3. Teismas neįvertino aplinkybės, jog UAB „Marijampolės pieno konservai“ nėra suinteresuota dalyvauti draudžiamame susitarime, nes didžiąją dalį pajamų gauna iš produkcijos eksporto. Taip pat apeliantas nurodo, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ narystė Lietuvos pienininkų asociacijoje „Pieno centras“ (toliau – Asociacija „Pieno centras“) nebuvo tokia naudinga, kaip tai bandoma pavaizduoti nagrinėjamame Konkurencijos tarybos nutarime.
4. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamame Konkurencijos tarybos nutarime nustatytos aplinkybės nėra nuginčytos jokiais įrodymais, ir nurodo, kad informacija, kuria keitėsi ūkio subjektai, įskaitant ir UAB „Marijampolės pieno konservai“, buvo netiksli, neaktuali, vieša ir nevertinga. Argumentuodamas, kodėl informacija, kuria buvo keičiamasi, yra netiksli, neaktuali, vieša ir nevertinga, apeliantas iš esmės atkartoja argumentus, kurie buvo nurodyti jo skunde teismui.
5. Nurodo, kad informaciją VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui ir Statistikos departamentui teikė vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais, o šios įstaigos informaciją Asociacijai „Pieno centras“ teikė vadovaudamosi sudarytomis sutartimis bei ūkio subjektų sutikimais teikti jų statistinę informaciją šiai asociacijai. Remiantis sutartimis, Asociacija įsipareigojo neperduoti duomenų tretiesiems asmenims. Iš šių aplinkybių apeliantas daro išvadą, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmai buvo teisėti, nes šis ūkio subjektas sutikimą atskleisti savo duomenis davė ne asociacijai, o minėtoms įstaigoms, taigi ir savo iniciatyva su kitais ūkio subjektais informacijos mainų mechanizmo nesukūrė.
6. Nei Konkurencijos taryba, nei teismas, konstatuodami, kad pareiškėjas padarė konkurencinės teisės pažeidimą – UAB „Marijampolės pieno konservai“ atlikdavo išsamias rinkos dalyvių analizes gautos iš Asociacijos „Pieno centras“ informacijos pagrindu – nepagrindė jo jokiais įrodymais.
7. Konkurencijos tarybos surinktų įrodymų nepakanka įrodyti, kad pareiškėjas buvo draudžiamo susitarimo šalimi, nes nebuvo tikslo sudaryti susitarimą, o neigiamų konkurencijai pasekmių neatsirado, tai yra prezumpcija buvo nuginčyta ir paneigta įrodymais.
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba nesutinka su UAB „Marijampolės pieno konservai“ apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą skundą grindžia šiais argumentais:
1. Apelianto argumentai, kad Konkurencijos taryba pati yra nurodžiusi, jog UAB „Marijampolės pieno konservai“ užimama rinkos dalis pasterizuoto pieno rinkoje (ši rinka yra viena iš pieno produktų rinkų) vertintina kaip maža, niekaip neįtakoja Konkurencijos tarybos išvadų dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ padėties žalio pieno supirkimo rinkoje. Kita vertus, apeliantas niekaip nepaaiškina, kodėl minėta teismo išvada dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ žalio pieno supirkimo kainų yra nepagrįsta, o tik abstrakčiai nurodo, jog šio ūkio subjekto mokama kaina buvo didesnė, kas, apelianto nuomone, savaime turėtų suponuoti aktyvią UAB „Marijampolės pieno konservai“ konkurenciją su kitais rinkos dalyviais kainos pagrindu, o tai turėtų rodyti, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ neturėjo priežasties keistis informacija su konkurentais. Teismas aiškiai nurodė, jog Konkurencijos tarybos konstatuotas pažeidimas yra ne dėl kainos nustatymo (pavyzdžiui, superkamo žalio pieno kainų), o dėl keitimosi konfidencialaus pobūdžio informacija. Teismas patvirtino Konkurencijos tarybos išvadas, jog keitimasis konfidencialaus pobūdžio informacija, nagrinėjamu atveju vertintinas kaip savarankiškas konkurencijos taisyklių, šiuo atveju – Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio – pažeidimas, kurio konstatavimas nėra priklausomas nuo kitų (sunkesnių) konkurencijos taisyklių pažeidimų, pavyzdžiui, tokių, kaip konkurentų susitarimas dėl kainų fiksavimo. Tuo tarpu apeliantas savo argumentais niekaip nepaneigė, kad toks Konkurencijos įstatymo pažeidimo vertinimas yra neteisėtas, taigi, ir jo argumentai dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ aukštesnių žalio pieno supirkimo kainų niekaip neįrodo Konkurencijos tarybos ir teismo padarytų išvadų nepagrįstumo, – nei paneigia, nei patvirtina UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir kitų ūkio subjektų vykdyto keitimosi konfidencialaus pobūdžio informacija padaryto konkurencijos taisyklių pažeidimo ir juo sukelto konkurencijos apribojimo.
2. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas, sudarant draudžiamą susitarimą tarp konkurentų, yra galimas net ir tais atvejais, kai atitinkamoje rinkoje veikia tik du konkurentai. Kita vertus, toks Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas gali būti padarytas ir tais atvejais, kai faktiškai atitinkamoje rinkoje veikia tik vienas ūkio subjektas, bet galėtų veikti ir daugiau, tačiau dėl draudžiamo susitarimo potencialūs konkurentai atsisako konkuruoti (toks susitarimas galėtų būti vertinamas kaip susitarimas pasidalinti rinką). Aplinkybės, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir kiti nagrinėjamame Konkurencijos tarybos nutarime nurodyti ūkio subjektai veikė tiek žalio pieno supirkimo rinkoje, tiek ir įvairiose pieno produktų rinkose, neginčija ir pats apeliantas. Taigi, jis pats iš esmės pripažįsta, kad Konkurencijos įstatymo prasme šiose rinkose nagrinėti ūkio subjektai, įskaitant ir UAB „Marijampolės pieno konservai“, yra konkurentai, taigi, ir turėtų tarpusavyje konkuruoti, siekdami pasiūlyti savo klientams ar vartotojams kuo geresnes kainas bei priimtinesnes kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas.
3. Tarybos nuomone, teismas sprendime aiškiai nurodė, jog pagal Konkurencijos įstatymą konkurentais laikytini ūkio subjektai, kurie veikia ar gali veikti toje pačioje atitinkamoje rinkoje. Taigi, ir už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio draudžiamą susitarimą tarp konkurentų yra atsakingi tie ūkio subjektai, kurie yra konkurentai ir kurie dalyvauja draudžiamame susitarime. Jokių papildomų reikalavimų (pavyzdžiui, narystė asociacijose, eksporto ir importo apimčių santykis) dėl ūkio subjektų atsakomybės už tokius konkurencijos įstatymo pažeidimus nei Konkurencijos įstatymas, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys konkurencijos santykius, nenumato. Teismas pagrįstai nevertino apelianto argumentų, susijusių su UAB „Marijampolės pieno konservai“ suinteresuotumu ar nesuinteresuotumu veikti nacionalinėse atitinkamose atskirų pieno produktų rinkose, nes tokie argumentai neturi jokios teisinės reikšmės tokio Konkurencijos įstatymo pažeidimo, koks buvo kvalifikuotas apelianto ir kitų ūkio subjektų atžvilgiu, įrodymui. Nepaisant nesuinteresuotumo, kurį akcentuoja apeliantas, UAB „Marijampolės pieno konservai“ vis tiek dalyvavo draudžiamame susitarime tarp konkurentų dėl keitimosi konfidencialaus pobūdžio informacija. Apelianto abstraktūs teiginiai niekaip nepaneigia faktinių Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytų bei nagrinėjamame nutarime nurodytų aplinkybių – UAB „Marijampolės pieno konservai“ davė sutikimus, kad jos veiklos atitinkamose žalio pieno supirkimo bei pieno produktų rinkose duomenys abipusiškumo pagrindu būtų atskleisti kitiems šiose rinkose dalyvaujantiems ūkio subjektams, bei atitinkamus duomenis gaudavo iš kitų informacijos mainų dalyvių. Nors apeliantas teigia, jog UAB „Marijampolės pieno konservai“ neturėjo suinteresuotumo nei veikla nacionalinėse atitinkamose pieno produktų rinkos, nei naryste Asociacijoje „Pieno centras“, tai niekaip nepaaiškina, kodėl šis ūkio subjektas apskritai dalyvavo keitimesi informacija, kodėl davė sutikimus ir leidimus savo duomenis skleisti kitiems Asociacijos nariams. Apibendrinus išdėstytą, atsakovas daro išvadą, kad VAAT pagrįstai neatsižvelgė į apelianto skunde VAAT pateiktus argumentus dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ nesuinteresuotumo nei veikla Lietuvos nacionalinėse atitinkamose žalio pieno supirkimo, nei atskirose pieno produktų rinkose, nei naryste Asociacijoje „Pieno centras“, nes šie argumentai neturi jokios įtakos UAB „Marijampolės pieno konservai“, tiek kaip atitinkamos rinkos dalyvės ir tuo pačiu konkurentės kitiems ūkio subjektams, tiek kaip konfidencialaus pobūdžio informacijos mainų dalyvės, atsakomybės už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą vertinimui ir niekaip nepaneigia akivaizdžių faktinių aplinkybių, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ veikė atitinkamose rinkose bei dalyvavo informacijos mainuose. Pabrėžia, kad, kaip konstatavo VAAT, tokiu atveju svarbiausia aplinkybė yra tai, kad ūkio subjektai išreiškė savo valią dėl neleistinos informacijos apsikeitimo tarpusavyje ir ją įgyvendino.
4. VAAT pagrįstai konstatavo, kad apelianto argumentai dėl informacijos netikslumo yra ne tik neįrodyti, bet ir nereikšmingi, sprendžiant apie UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų atitikimą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies požiūriu. Tokia savo išvada VAAT iš esmės konstatavo, kad, net ir nepaisant galimų duomenų netikslumo, tai nepaneigia pačios Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo, kurį nustatė Konkurencijos taryba nagrinėjamame nutarime, sudėties, t. y. nepaneigia paties fakto, kad ūkio subjektai, įskaitant ir UAB „Marijampolės pieno konservai“, tarpusavio susitarimo pagrindu per Asociaciją „Pieno centras“ keitėsi informacija apie jų veiklos žalio pieno supirkimo ir įvairių pieno produktų gamybos bei pardavimo rinkose rodiklius, tuo padidindami rinkų skaidrumą bei apribodami konkurenciją jose. VAAT padarė pagrįstą išvadą, kad informacija, kuria keitėsi Konkurencijos tarybos tyrimo metu nagrinėti ūkio subjektai, įskaitant ir UAB „Marijampolės pieno konservai“, yra komerciškai vertinga, t. y. ji atspindi ūkio subjekto realią veiklą netolimoje praeityje, tokia informacija buvo aktuali, ji nebuvo prieinama jokiuose apelianto nurodytuose viešuose informacijos šaltiniuose, bei, kaip pabrėžė VAAT, tokia informacija sudarė sąlygas vertinti konkurentų veiklos rodiklius (plačiau dėl šių VAAT išvadų pasisakoma toliau šiame atsiliepime į apeliacinį skundą).
5. VAAT, darydamas išvadą dėl kompetencijos Konkurencijos įstatymo priežiūros srityje, laikėsi įstatymuose įtvirtintų teisės normų, tuo tarpu apelianto argumentai joms prieštarauja. Nagrinėjamu Konkurencijos tarybos nutarimu, kurio išvadas patvirtino VAAT, nėra pripažinta, kad Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytus draudimus pažeidžia tai, kad ūkio subjektai informaciją teikė minėtoms įstaigoms, vykdydami kituose teisės aktuose nustatytas pareigas. Pažeidimas konstatuotas dėl to, kad, esant išreikštai nagrinėtų ūkio subjektų, įskaitant ir UAB „Marijampolės pieno konservai“, valiai, informacija apie kiekvieno ūkio subjekto veiklos žalio pieno supirkimo ir įvairių pieno produktų gamybos bei pardavimo rinkose rodiklius buvo platinama tarp Asociacijos „Pieno centras“ narių. Tokiu būdu buvo sukurta ir įgyvendinta keitimosi informacija sistema, kuri veikė abipusiškumo tarp ūkio subjektų principu ir ūkio subjektams sudarė sąlygas stebėti ne tik savo veiklos rodiklius bei jų pokyčius bendrame atitinkamos rinkos kontekste, bet ir savo konkurentų rodiklius bei jų pokyčius. Pareigos sukurti tokią tarpusavio informacijos mainų sistemą nenumato jokie įstatymai ar kiti teisės aktai, o Konkurencijos įstatymas tam tikrais atvejais, taip pat ir šiuo nagrinėjamu atveju, tai daryti net draudžia. Taigi, ir prieštaravimo tarp šių teisės aktų taip pat nėra. Dėl šios priežasties daro išvadą, kad apelianto argumentas, jog UAB „Marijampolės pieno konservai“ negalėjo pažeisti Konkurencijos įstatymų reikalavimų, nes vykdė pareigas, numatytas kituose teisės aktuose, taip pat yra nepagrįstas ir prieštarauja teisės normoms.
6. Aktualia informacija, keitimasis kuria gali būti pripažintas konkurencijos taisyklių pažeidimu, gali būti laikoma ir informacija, kuria keičiamasi kas metų ketvirtį, nes bet kuriuo atveju tokia informacija leidžia identifikuoti esamą situaciją rinkoje, o tai gali lemti ir konkurencijos ribojimą joje. Konkurencijos taryba neteigia, kad informacija, kuria buvo keičiamasi, yra tiesiogiai susijusi su ūkio subjektų ateities veiklos planais, bet tokios informacijos periodiškas gavimas paveikė ja besikeičiančių ūkio subjektų ateities veiklos planavimą. Nagrinėjamo pobūdžio informacijos apie pieno supirkimo ir pieno produktų gamybą bei pardavimus, kai ja keičiamasi kas mėnesį, negalima vadinti tik bendra istorine statistinio pobūdžio nuasmeninta informacija, nes ji suteikia ūkio subjektams aktualias naujienas apie aktualius pokyčius konkurentų prekyboje, į kuriuos galima atsižvelgti, darant aktualius verslo sprendimus. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras bei Statistikos departamentų internetiniuose tinklalapiuose skelbiama informacija yra arba susijusi su pieno supirkimo kainomis (kai Konkurencijos tarybos išvadose bei VAAT sprendime nėra teigiama, jog Konkurencijos įstatymo pažeidimą lėmė keitimasis aktualia informacija apie superkamo pieno kainas), arba nėra tokia pat detali, kai atskirai nurodomi, pavyzdžiui, įvairūs pieno produktų gamybos ir pardavimo rodikliai bei pieno supirkimas pagal pieno gamintojų (tiekėjų) grupes, ir atnaujinama tokiu pačiu periodiškumu (kiekvieną mėnesį), arba iš viso neleidžia nustatyti atskirų ūkio subjektų veiklos atitinkamose rinkose rodiklių, nes atspindi tik apibendrintus visų ūkio subjektų duomenis. Esminis skirtumas tarp viešai prieinamos informacijos ir tos, kuria buvo keičiamasi per Asociaciją „Pieno centras“, ir yra tas, kad viešai prieinama informacija nesudaro sąlygų vertinti konkurentų veiklos rodiklių, o ta informacija, kuria buvo keičiamasi, tam sudarė ypatingai palankias sąlygas visus duomenis pateikiant pagal atskirus ūkio subjektus. Apeliantas neįrodė, jog tokio pobūdžio informacija, keitimasis kuria pripažintas Konkurencijos įstatymo pažeidimu, yra viešai prieinama, taigi ir neįrodė, kad Konkurencijos tarybos išvados dėl tokios informacijos konfidencialumo yra neteisingos. Galimybė nuolat stebėti savo konkurentus ir iš karto reaguoti į jų aktyvius konkurencinius veiksmus atitinkamose rinkose užtikrina tam tikro lygio saugumą nuo netikėtų konkurentų veiksmų atitinkamose rinkose. Tokio pobūdžio „saugumo“ užsitikrinimas, sumažinant konkurencijos intensyvumą, kurį užtikrina nagrinėjamo pobūdžio informacijos mainai, leidžia pagrįstai vertinti tokius informacijos mainus kaip naudingus ūkio subjektams, vengiantiems aršios tarpusavio konkurencijos.
7. Mano, kad apeliantas nei savo skunde VAAT, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, kad Konkurencijos taryba netinkamai įvertino informacijos ir jos mainų pobūdį bei atitinkamų rinkų struktūrą taigi, ir neįrodė, kad informacijos mainai neapriboja konkurencijos. Kaip jau paaiškinta Konkurencijos tarybos atsiliepime į apelianto skundą VAAT, apelianto argumentai, kad informacijos keitimesi dalyvavusių ūkio subjektų užimamos rinkos dalys atitinkamose rinkose nebuvo stabilios ir kad nebuvo įrodytas ir papildomų kliūčių patekti į atitinkamas žalio pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos bei pardavimo rinkas buvimas, neįrodo, kad konkurencija nebuvo ribojama, taigi ir niekaip nepaneigia šio Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo preziumuojamų konkurencijos ribojimo pasekmių. Kaip matyti iš nagrinėjamame nutarime nurodytų Europos Komisijos ir Europos teismų praktikos, Europos Komisija sprendimą dėl keitimosi informacija kaip Europos Bendrijos steigimo sutarties 85 straipsnio (dabar - 81 straipsnis) pažeidimo, už kurį skirtos baudos jame dalyvavusiems ūkio subjektams, buvo priimtas dar 1986-12-02. Konkurencijos taryba taip pat jau yra savo praktikoje konstatavusi, jog keitimasis konfidencialaus pobūdžio informacija pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimus, ir skyrusi ūkio subjektams baudas, priimdama 2006-10-26 nutarimą Nr. 2S-13. Taigi, apeliantas tikrai turėjo visas galimybes būti informuotas apie konkurencijos teisės taikymo praktiką keitimosi informacija atvejais. Tai, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ nesugebėjo tinkamai suprasti ir įvertinti konkurencijos taisyklių taikymo ir aiškinimo praktikos, neatleidžia šio ūkio subjekto nuo atsakomybės už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, bei negali būti laikoma tinkamu pagrindu netaikyti sankcijos už tokius pažeidimus – piniginės baudos. VAAT aiškiai nurodė, kad teisėtų lūkesčių principas suponuoja ne tik valstybės institucijoms pareigą laikytis prisiimtų įsipareigojimų, bet ir visų rinkos dalyvių teisėtus lūkesčius, kad valstybės institucijos tinkamai reaguos į teisės normų pažeidimus.
Pareiškėjas AB „Rokiškio sūris“ apeliaciniu skundu prašo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-337/08. Išnagrinėjus šią administracinę bylą iš esmės, bendrovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ir 2008 m. vasario 28 d. Konkurencijos tarybos nutarime, ir 2008 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime žalio pieno supirkimo geografinė rinka nepagrįstai buvo apibrėžta siejant ją tik su Lietuvos Respublikos teritorija. Maža to, nurodytais sprendimais netinkamai buvo nustatyta ir tokios rinkos struktūra. Remiasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalimi. Mano, kad Konkurencijos tarybos ekspertai iš pat pradžių pasirinko netinkamą kriterijų žalio pieno supirkimo geografinei rinkai nustatyti. Tiriama buvo ne tai, kokioje rinkoje dėl žalio pieno varžosi tyrime dalyvaujančios įmonės, o tai, kas pieną superka Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą buvo panaikinti bet kokie muitai tarp valstybių narių ar kiti diskriminaciniai apribojimai, tad bet kuri iš tyrime dalyvaujančių įmonių gali žalią pieną įsivežti iš kaimyninių valstybių, jei jo Lietuvoje trūksta arba, jei jis užsienyje yra pigesnis. Tai patvirtina paties Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo metu apklaustų įmonių vadovų paaiškinimai.
Be to, Konkurencijos taryba, vertindama, ar žalio pieno supirkimo rinka yra koncentruota, neišsamiai ištyrė koncentraciją atitinkamoje rinkoje bei keitimosi informacija poveikį rinkai šioje konkrečioje byloje. Priimdama 2008 m. vasario 28 d. nutarimą Konkurencijos taryba žalio pieno supirkimo rinkoje pieno perdirbimo bendroves suskirstė į dvi grupes: pirmajai grupei priklauso UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“, kurių rinkos dalys atitinkamoje žalio pieno supirkimo rinkoje sudarė nuo 11 procentų iki 32 procentų ir gali būti įvardintos kaip vidutinės rinkos dalys (Pranešimo 4.1.2.2. punktas). Konkurencijos taryba nustatė, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“ minėtoje rinkoje skirtingais metais kartu užėmė nuo 77 proc. iki 85 proc. rinkos bei įtvirtino, jog toks rinkos dalių pasiskirstymas tarp didžiausių rinkos dalyvių patvirtina didelį rinkos koncentracijos lygį. Nustatydama dominuojančius oligopolistus bei koncentraciją žalio pieno rinkoje, Konkurencijos taryba vertino keturias bendroves, tai yra UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“. Konkurencijos taryba išnagrinėjo keitimosi informacija poveikį konkurencijai ignoruodama faktą, kad viena iš dominuojančių įmonių oligopolisčių – AB „Žemaitijos pienas“ – nėra Lietuvos pienininku asociacijos “Pieno centras“ nare ir informacijos mainuose faktiškai nedalyvauja. Todėl informacijos mainuose nedalyvaujant stambiam oligopolistui AB „Žemaitijos pienas“, imant atskirai įmones Lietuvos pieninių asociacijos „Pieno centras“ nares, rinkos koncentracijos lygis nėra didelis. Taigi, 2008 m. vasario 28 d. nutarime Nr. 2S-3 Konkurencijos taryba klaidingai įvertino keitimosi informacija poveikį konkurencijai žaliavinio pieno supirkimo rinkoje ir todėl išvada apie tai, jog įmonės, keisdamosi informacija, mažino konkurenciją žalio pieno supirkimo rinkoje, yra nepagrįsta.
AB „Rokiškio sūris“ nuomone, Konkurencijos taryba neanalizavo žaliavinio pieno supirkimo rinkos išsamiai, klaidingai nustatė rinkos tipą. Vertinant žalio pieno supirkimo rinką, akivaizdu, kad AB „Rokiškio sūris“ bei kitos pieno perdirbimo įmonės žalio pieno negamina ir jo neparduoda, tačiau perka tokį pieną iš gamintojų. Todėl aptariamu atveju pieno gamintojai veikia kaip pardavėjai, o pieno perdirbimo įmonės – kaip pirkėjai. Žvelgiant į žaliavinio pieno rinką iš pieno perdirbimo įmonių pozicijų, kurioje pieno perdirbėjai veikia kaip pirkėjai, rinka yra oligopsoninė, tai yra, tokia rinkos struktūra, kurioje dominuoja keletas pirkėjų.
2. Tiek 2008 m. vasario 28 d. Konkurencijos tarybos nutarime, tiek ir 2008 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime neteisingai buvo nustatyta ir pieno produktų pardavimo geografinė rinka. Turimais duomenimis, apie 50 proc. savo produkcijos eksportuoja ir AB „Pieno žvaigždės“ bei AB „Žemaitijos pienas“. Apie 50 proc. Lietuvoje superkamo žalio pieno panaudojama eksportui skirtiems produktams (tai patvirtina Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikto pareiškėjo skundo priedas Nr. 8). Be to, pareiškėjo nuomone, UAB „Marijampolės pieno konservai“ tik labai nedidelę dalį savo produkcijos parduoda Lietuvoje. Pagrindinė jų produkcija – lieso pieno miltai – eksportuojami, o pieno konservų eksporto dalis gali siekti daugiau kaip 90 proc. AB „Rokiškio sūris“ specializuojasi sūrių gamyboje, kurie be žalos kokybei gali būti saugomi apie pusę metų, o kietieji sūriai turi būti parduodami ne mažiau kaip 6 mėnesių senumo, kai kuriems pirkėjams – 12 mėnesių ir daugiau. Pareiškėjo nuomone, pieno produktų geografinė rinka Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu turėjo būti apibrėžta ne kaip Lietuvos Respublikos teritorija, tačiau bent jau kaip ne mažesnė nei visos Europos Sąjungos valstybių narių teritorija ir bent iš dalies – kaimyninės NVS šalys.
3. AB „Rokiškio sūris“ informaciją apie supirktus žalio pieno kiekius siuntė ne savo iniciatyva, o vykdydama privalomus valstybės institucijų nurodymus, už kurių nevykdymą grėsė administracinė atsakomybė. Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo metu surinktoje medžiagoje nebuvo nustatyta duomenų, kad kokia nors statistinė informacija Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ narių būtų siunčiama tiesiogiai asociacijai ar kitiems šios asociacijos nariams. Informacija apie supirktus žalio pieno kiekius ir pagaminta produkcija ūkio subjektai siuntė ne Lietuvos pienininku asociacijai „Pieno centras“, o VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui, kurio valdytojas yra Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. Duomenų teikimą nuo 2007 m. reglamentavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 3D-17 patvirtintos „Duomenų apie pieną ir pieno gaminius teikimo taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Pieno supirkėjai bei perdirbėjai statistinius duomenis apie savo veiklą teikia ir Statistikos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Šių duomenų teikimą šiuo metu reglamentuoja Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2008 m. sausio 3 d. įsakymas Nr. DĮ-2 „Dėl pieno supirkimo, kiaušinių pardavimo, gyvulių ir paukščių supirkimo bei skerdimo statistinių ataskaitinių formų patvirtinimo“. Pagal nusistovėjusią Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką bet kuris ūkio subjektas, kuriam institucija suteikė pagrįstų lūkesčių, gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Nuo pat 1992 metų AB „Rokiškio sūris“ su valstybės institucijų žinia ir neprieštaravimu gaudavo iš Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ statistinius duomenis apie pieno rinkas, todėl turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad tokia veikla yra teisėta. Konkurencijos taryba, bausdama ūkio subjektus dėl to, kad valstybės institucijų nuomonė dėl seniai žinomų faktų pasikeitė, nesikeičiant teisiniam atitinkamų santykių reglamentavimui, pažeidė pagrįstų lūkesčių apsaugos principą. AB „Rokiškio sūris“ neneigia, kad iš Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ 2000 – 2007 metais gavo informaciją apie žaliavinio pieno supirkimo kiekius, tačiau nemano, kad šiuo konkrečiu atveju Konkurencijos taryba turėjo pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą nurodytą informaciją vertinti kaip konfidencialią ar mažinančią konkurenciją. Be to, tokio paties pobūdžio ir dar detalesnę informaciją, kurios mainus Konkurencija vertina kaip neteisėtą elgesį (pagal produktų rūšis ir atskirų prekinių ženklų apyvartas), galima įsigyti ir iš rinkos tyrimo bendrovės UAB „AC Nielsen Baltics“ (tai patvirtina Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikto pareiškėjo skundo priedas Nr. 13). Europos Komisija pabrėžė, kad susitarimai keistis informacija turi būti vertinami kiekvienu konkrečiu atveju bei turi būti įrodytas jų neteisėtumas, esant tam tikroms aplinkybėms, kadangi šie susitarimai nėra draudžiami per se. Be to, susitarimo suderinamumas su konkurencijos taisyklėmis negali būti vertinamas abstrakčiai ir keitimosi informacija vertinimas skirsis priklausomai nuo aplinkybių derinio, būdingo tik kiekvienai individualiai bylai atitinkamame ekonominiame ir teisiniame bylos kontekste, atsižvelgiant į produktų prigimtį, rinkos struktūrą ir aktualias rinkos veikimo sąlygas. Pažymi, jog kriterijai, pagal kuriuos galima atskirti, kada keitimasis informacija yra teisėtas ar ne, yra įtvirtinti Europos Sąjungos institucijų praktikoje, kuria privalo vadovautis ir Konkurencijos taryba: (i) turi būti analizuojama informacijos, kuria keičiamasi prigimtis ir turinys, tai yra informacija yra bendra, ar detali; (ii) atitinkamos rinkos struktūra privalo būti įvertinta, tai yra, ar rinka yra oligopolinė ar susidedanti iš smulkių ūkio subjektų (angl. — atomised).
4. Skundžiamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas atsižvelgiant ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė procesines teisės normas reglamentuojančias administracinės bylos sustabdymo pagrindus, dėl ko faktiškai buvo apribotos galimybės priimti teisingą ir pagrįstumą teismo sprendimą byloje (ABTĮ 98 str.). Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. A502-337-08, pradėta pagal popieriumi prekiaujančių bendrovių skundus dėl 2006 m. spalio 26 d. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-13 „Dėl popieriumi prekiaujančią ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Europos Bendrijos Steigimo sutarties 81 straipsnio reikalavimams“. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme nagrinėjama byla yra itin glaudžiai susijusi su šioje byloje pareikštais reikalavimais bei jų pagrindu, taip pat su šioje byloje atsakovo pareikštais atsikirtimais į skundo reikalavimus.
Atsakovas Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
1. VAAT savo išvadas dėl žalio pieno supirkimo rinkos grindė būtent Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatyta ir tiek Konkurencijos tarybos Kartelių skyriaus 2007-12-27 Pranešime apie atliktą tyrimą dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams (toliau - Pranešimas apie atliktą tyrimą), tiek ir nagrinėjamame Konkurencijos tarybos nutarime nurodyta faktine aplinkybe, kad žalias pienas iš Lietuvos išvežamas tik nuo 2006 m. ir sudaro tik 0,5 proc. viso šalyje pagaminto žalio pieno kiekio. Kaip išsamiai paaiškinta Konkurencijos tarybos atsiliepime į AB „Rokiškio sūris“ skundą VAAT, būtent šis išvežamo žalio pieno kiekį apibūdinantis rodiklis ir leidžia daryti pakankamai pagrįstą išvadą dėl žalio pieno supirkimo geografinės rinkos apibrėžimo kaip Lietuvos Respublikos teritorija. Taigi, tiek Konkurencijos taryba, tiek VAAT priėmė pagrįstas tiek faktais, tiek teisės normomis išvadas, kad žalio pieno supirkimo rinka yra nacionalinė Lietuvos rinka. Apelianto argumentai yra netinkami, nes jie nėra susiję su nagrinėtinomis šiuo atveju aplinkybėmis (t. y. žalio pieno supirkimo geografinės rinkos nustatymu), o aplinkybių, kurios jokios reikšmės nagrinėjamos geografinės rinkos nustatymui neturi (apelianto argumentai dėl AB „Rokiškio sūris“ galimybių įsivežti žalią pieną iš kitų valstybių, bendras įvežamo į Lietuvos Respubliką žalio pieno kiekis), vertinti nei Konkurencijos taryba, nei VAAT neprivalo. Kaip matyti iš šio atitinkamos rinkos apibrėžimo (Konkurencijos įst. 3 str. 5 d.), pradinis atitinkamos rinkos apibrėžimo taškas yra tam tikra prekė ar paslauga. Žalią pieną Lietuvoje superka ne tik Asociacijos „Pieno centras“ nariai, taigi ir atitinkamos žalio pieno supirkimo rinkos dalyviai yra ne tik Asociacijos „Pieno centras“ nariai, bet ir kiti Lietuvoje žalią pieną superkantys ūkio subjektai, įskaitant ir AB „Žemaitijos pienas“. Taigi šiuo požiūriu jie visi laikytini konkurentais, o rinkos koncentracija ir rodo konkurentu padėti ir jų skaičių, nedarant skirtumo, kurie konkretūs ūkio subjektai dalyvavo draudžiamuose veiksmuose, o kurie ne - jie bet kokiu atveju laikytini konkurentais.
2. VAAT pagrįstai konstatavo, kad Konkurencijos įstatymo draudžiamame susitarime dalyvavę ūkio subjektai yra didieji žalio pieno supirkimo rinkos dalyviai, kurie veikia tarpusavio priklausomybės sąlygomis, suvokdami, kad kiekvieno iš jų veiksmai, susiję su veikla šioje rinkoje, gali sulaukti atitinkamų konkurentų atsakomųjų veiksmų. Iš to VAAT padarė pagrįstą išvadą, kad tokia rinka yra oligopolinė koncentruota rinka. Vertinant tokią VAAT išvadą, pastebėtina, kad VAAT teisingai atkreipė dėmesį į pagrindinį dalyką kuris ir lėmė išvadą, jog žalio pieno supirkimo rinka yra oligopolinė rinka, o ne oligopsoninė, t. y. kad priimdami sprendimus dėl veiklos atitinkamoje žalio pieno supirkimo rinkoje 1 Taip rinkos koncentracija yra apibūdinta Europos Komisijos pranešimo „Rekomendacijos dėl EB steigimo sutarties 81 straipsnio taikymo horizontalaus bendradarbiavimo susitarimams“ (OL, 2001 C 003, p. 2.) 29 punkte. Pagrindiniai šios rinkos dalyviai atsižvelgia būtent į savo pagrindinių konkurentų šioje rinkoje galimą tikėtiną reakciją. Šis pastebėjimas yra ypatingai svarbus tuo, kad, kaip jau paaiškinta Konkurencijos tarybos atsiliepime į AB „Rokiškio sūris“ skundą VAAT, pagrindinis atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus, galinčius varžyti jų laisvę elgtis nepriklausomai nuo kitų rinkos dalyvių. Taigi, nagrinėjant konkurencijos taisyklių pažeidimus, yra nagrinėjamos atitinkamos rinkos ne abstrakčiai, o būtent tų ūkio subjektų, kurie yra įtariami pažeidimo padarymu, bei jų konkurentų atžvilgiu. Taigi, ir atitinkamų rinkų struktūros yra nagrinėjamos būtent šių ūkio subjektų požiūriu. Žalio pieno supirkimo rinkoje tyrimo metu nagrinėti ūkio subjektai užsiima pieno supirkimu, tačiau kadangi jie yra būtent tie ūkio subjektai, kurių veiksmai yra nagrinėjami, t. y. jie yra žalio pieno supirkimo rinkos analizės atskaitos taškas, tai sąlyginai rinkos analizės būtent iš jų pusės tikslais jie vertintini kaip tiekėjai ir vertintina jų tarpusavio padėtis rinkoje. Atlikus tokią analizę, nustatyta, kad atitinkama žalio pieno supirkimo rinka yra būtent oligopolinė, nes joje iš esmės veikia tik keli stambūs rinkos dalyviai, kurie veikdami tarpusavio sąveikos sąlygomis iš esmės nulemia konkurencijos sąlygas visoje atitinkamoje žalio pieno supirkimo rinkoje. Tuo tarpu oligopsoninė rinkos struktūra konkurencijos taisyklių taikymo atveju galėtų būti nustatyta tais atvejais, kai nagrinėjami ūkio subjektai susidurtų su kitoje vertikaliai susijusioje rinkoje veikiančių ūkio subjektų tam tikra galia, pavyzdžiui, kitame prekybos lygmenyje veiktų keletas stambių pirkėjų ar pardavėjų, iš kurių nagrinėjami ūkio subjektai - atitinkamai pardavėjai ar pirkėjai - galėtų patirti tam tikro lygio įtaką. Taigi, nagrinėjamu atveju patys žalio pieno supirkimo perdirbimui veikla užsiimantys ir tyrimo metu nagrinėti ūkio subjektai, įskaitant ir AB „Rokiškio sūris“, yra būtent tie ūkio subjektai, kurie yra didieji atitinkamos žalio pieno supirkimo rinkos dalyviai, kurie nesusiduria su kitame prekybos žaliu pienu lygmenyje esančiais stambiais žalio pieno tiekėjais (gamintojais). Dėl šios priežasties tiek Konkurencijos tarybos, tiek ir VAAT išvados dėl atitinkamos žalio pieno supirkimo rinkos struktūros įvertinimo kaip oligopolinės rinkos struktūros yra teisingos ir pagrįstos, o apelianto argumentai atmestini. Papildomai pastebėtina, kad, nepriklausomai nuo to, ar atitinkama žalio pieno supirkimo rinka būtų įvardinta kaip oligopolinė ar oligopsoninė, bet kuriuo atveju aplinkybė, kad AB „Rokiškio sūris“ veikia tokioje žalio pieno supirkimo rinkoje, kurioje be AB „Rokiškio sūris“ veikia tik keletas kitų stambių ūkio subjektų lieka nepaneigta, taigi ir informacijos mainų, kokie buvo vykdomi per Asociaciją „Pieno centras“, poveikis jų dalyvių sprendimų priėmimo nepriklausomumui išlieka, nes bet kuriuo atveju šioje rinkoje vykdantys veiklą ūkio subjektai veikia tarpusavio veiksmų priklausomybės (tarpusavio sąveikos) sąlygomis.
3. VAAT konstatavo, kad AB „Rokiškio sūris“ duomenys apie eksportuojamų pieno produktų apimtis nelaikytini reikšmingu kriterijumi atitinkamų pieno produktų rinkų geografinių ribų nustatymui, nes šis kriterijus būtų svarbus, analizuojant ūkio subjektų, užsiimančių pieno produktų perpardavimu, veiksmus. Kaip išsamiai paaiškinta Konkurencijos tarybos atsiliepime į AB „Rokiškio sūris“ skundą VAAT bei jau minėta aukščiau, pagrindinis atitinkamos rinkos nustatymo tikslas - nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus, galinčius varžyti jų laisvę elgtis nepriklausomai rinkoje. Taigi, ir rinkos apibrėžimas, įskaitant ir geografinės rinkos apibrėžimą turi būti nustatomas turint būtent tokį tikslą. Kadangi pieno produktų rinkų atveju tyrimo metu nagrinėti ūkio subjektai, įskaitant ir AB „Rokiškio sūris“, užsiima pieno produktų gamyba ir pardavimu, jie yra pieno produktų tiekėjai. Dėl šios priežasties, priešingai nei žalio pieno supirkimo rinkos atveju, siekiant nustatyti pieno produktų rinkų geografines ribas, t. y. teritoriją, kurioje nagrinėjami ūkio subjektai – pieno perdirbimo veikla užsiimantys ūkio subjektai – konkuruoja iš esmės panašiomis konkurencijos sąlygomis su ūkio subjektais iš kitų teritorijų – ne Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiančiais ūkio subjektais. Tokiu atveju siekiant įvertinti geografinės rinkos, ribas reikia atsižvelgti į importuojamų į Lietuvos Respubliką pieno produktų kiekius, kas galėtų rodyti, ar kitose valstybėse veikiantys ūkio subjektai gali sudaryti konkurenciją Lietuvoje veikiantiems ūkio subjektams, tuo nustatant geografines atitinkamų pieno produktų rinkų ribas, kuriose panašiomis sąlygomis konkuruotų tiek Lietuvos pieno perdirbimu užsiimantys ūkio subjektai, tiek ir analogiška veikla užsiimantys kitų valstybių ūkio subjektai. Mano, jog VAAT išvada dėl to, kad AB „Rokiškio sūris“ produktų eksporto apimtys šiuo atveju nėra reikšmingos, yra pagrįsta, taigi ir įtakos nagrinėjamame Konkurencijos tarybos nutarime padarytoms išvadoms dėl atitinkamų pieno produktų rinkų negali turėti.
4. Atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamo Konkurencijos tarybos nutarimo 5 psl. yra nurodyta, jog tyrimo metu nustatyta, kad kainos Lietuvoje ir kitose valstybėse nėra vienodos, pavyzdžiui, Lietuvoje geriamo pieno, grietinėlės, grietinės vidutinės gamintojų kainos 2007 m. rugsėjo mėn. buvo 18-22 proc. mažesnės nei kitose valstybėse, šviežių, nelydytų ir lydytų sūrių – 12-15 proc. mažesnės nei kitose valstybėse. Be to, nurodyta, kad daugumos pieno produktų importo dalis Lietuvos vidaus rinkoje nėra žymi. Importo apimtims įtakos turi transportavimo laikas ir kaštai, ypač šviežių ar sąlyginai nedidelės vertės pieno produktų atveju. Taip pat nustatyta, kad vartotojų pasirinkimui gali daryti įtaką ir prisirišimas prie tam tikro prekės ženklo, kuris siejamas su atitinkama tam tikro pieno produkto kokybe. Šio nutarimo 14 psl. daroma išvada, kada atitinkamų pieno produktų importas nėra tokios apimties, kad būtų galima daryti išvadą, jog geografinė rinka turėtų būti įvertinama plačiau kaip nacionalinė Lietuvos rinka. Kitos nustatytos aplinkybės, susijusios su pieno produktų kainų skirtumu Lietuvoje ir kitose valstybėse, taip pat patvirtina, kad geografinė rinka turėtų būti vertinama kaip nacionalinė. Tokiai išvadai neprieštarauja ir pačių ūkio subjektų atstovų duoti paaiškinimai, kuriais akcentuojami nacionaliniai pieno produktų vartojimo įpročiai bei prisirišimas prie tam tikrų lietuviškų pieno produktų prekių ženklų, juos siejant su atitinkama kokybe. Taigi, Konkurencijos tarybos išvada dėl pieno produktų geografinių rinkų nustatymo nėra grindžiama vien tik, kaip įvardina apeliantas, vartotojų prisirišimu ir kainų skirtumu. Kaip matyti iš nagrinėjamo Konkurencijos tarybos nutarimo, pieno produktų rinkų geografinių ribų nustatymui įtaką darė visuma aplinkybių, nustatytų tyrimo Konkurencijos taryboje metu. Tuo tarpu apeliantas šios aplinkybių visumos pagrindu padarytą išvadą bando paneigti pateikdamas tarpusavyje prieštaraujančius argumentus.
5. Statistika nepateikia tikslių duomenų apie vidaus pardavimus ir importą kiekvienai atskirai iš tyrimo metu nustatytų prekės rinkai, taigi tokie duomenys gali būti tik orientaciniai, o ne tiksliai atspindintys realią situaciją atitinkamose rinkose. Iš jų matyti, kad didžioji dalis atskirų pieno produktų rūšių nepasižymi dideliais įvežimo į Lietuvos Respubliką kiekiais. Dėl šios priežasties apelianto argumentai dėl to, kad atskirų pieno produktų grupių importo apimtys savaime turėtų paneigti Konkurencijos tarybos padarytas išvadas dėl atitinkamų atskirų pieno produktų geografinių rinkų, kaip apimančių Lietuvos Respublikos teritoriją, apibrėžimo yra nepagrįsti ir atmestini. Apeliantas, teigdamas, kad Lietuvos pieno produktų rinkos yra atviros, vėliau pats paneigia šią savo nuomonę, pripažindamas, kad pieno produktų kainos Lietuvoje yra per mažos ir dėl šios priežasties užsienio pieno produktų gamintojai nepardavinėja savo produktų Lietuvoje, o Lietuvos pieno produktų pirkėjai (pavyzdžiui, prekybos tinklai) vežtų pieno produktus iš užsienio. Tokie tarpusavyje prieštaringi argumentai niekaip neįrodo, kad atitinkamos pieno produktų rinkos turėtų būti vertinamos plačiau nei Lietuvos Respublikos teritorija. Kita vertus, apelianto bandymai paneigti Konkurencijos tarybos išvadas dėl pieno produktų rinkų geografinių ribų yra paremti abstrakčiomis prielaidomis, kurios neturi jokio faktinio pagrindo.
Kiti atsiliepime išdėstyti argumentai iš esmės yra analogiški pateiktiems Vilniaus apygardos administraciniam teismui argumentams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
