Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Beatai Vilienei,

atsakovo atstovėms Dainorai Anulytei ir Linai Strikauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos advokatūros skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Tikroji turto kaina“ dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas Lietuvos advokatūra kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 1S-247 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 16 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) ir įpareigoti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą pagal Lietuvos advokatūros 2011 m. liepos 11 d. prašymą Nr. 614 (toliau – ir Prašymas).

Skunde (b. l. 1-5) paaiškino, kad Konkurencijos taryba klaidingai ir nepagrįstai pripažino, jog teiginys „Skolų išieškojimo lyderis“ neturi klaidinančios reklamos požymių ir yra bendro pobūdžio, nekeliantis vartotojui kokių nors aiškių specifinių lūkesčių, kuriuos būtų galima patvirtinti ar paneigti objektyviais duomenimis, o tokio teiginio supratimas priklausys nuo kiekvieno vartotojo individualaus vertinimo. Šia išvada atsakovas pažeidė savo paties nustatytus reklamos vertinimo kriterijus. Jau anksčiau buvo pasisakyta, kad sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje esantį klaidinančios reklamos apibrėžimą, Konkurencijos tarybai, remiantis protingumo kriterijumi, pakanka nustatyti asmens suklaidinimo galimybę, o ne konkretų suklaidinimo faktą. Šiuo atveju UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ (toliau – ir Bendrovė), teigdama, kad yra „Skolų išieškojimo lyderis”, nenurodo tai patvirtinančio informacijos šaltinio bei nepagrindžia šio teiginio jokiais objektyviais  faktiniais duomenimis, todėl tokia reklama neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyto teisingumo kriterijaus. Be to, Konkurencijos taryba nepagrįstai neaptarė reklaminio teiginio „Skolų advokatai” atitikimo klaidinančios reklamos požymiui pagal Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas) 7 straipsnio 4 dalį, nes Bendrovės steigėjas yra fizinis asmuo, neturintis teisės verstis advokato veikla, o pati Bendrovė nėra advokatų profesinė bendrija. Be to, pareiškėjo manymu, Konkurencijos taryba nepagrįstai atsisakė pradėti tyrimą remdamasi Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 1 punktu, t. y. dėl mažareikšmiškumo. Konkurencijos taryba neteisingai pripažino, jog galimai klaidinančių reklaminių teiginių skleidimas tik ant vienos transporto priemonės yra nežymus ir nedaro esminės žalos. Tačiau reklama ant transporto priemonės yra mobili, galinti keisti lokacijos vietą, taip siekiant atkreipti daugelio vartotojų dėmesį. Toks agresyvus reklamos skleidimo būdas leidžia reklamą padaryti matomą neribotam asmenų skaičiui bei jos skleidimui pasirinkti labiausiai aktualias miesto vietas. Dėl šios priežasties Bendrovės reklamos masto ir sklaidos kriterijai neleidžia pripažinti reklamos pažeidimo mažareikšmiu. Be to, Konkurencijos taryba Nutarime visiškai nepasisakė ir netyrė aplinkybės, kad buvo gauta duomenų, jog Bendrovės reklama galėjo būti skleidžiama per masinės informacijos priemonę – „Lietuvos ryto” televiziją. Nutarimo neteisėtumą ir nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad Konkurencijos taryba net nepradėjusi formalaus tyrimo Konkurencijos ir Reklamos įstatymų prasme, Nutarime padarė tyrimo veiksmais nepatvirtintas išvadas, jog Bendrovės skleistos reklamos mastas yra mažareikšmis. Bendrovės reklama pažeidžia daugelio ūkio subjektų, t. y. visų advokatų profesine veikla užsiimančių asmenų, teisėtus interesus, nes skleisdama reklaminį teiginį „Skolų advokatai”, sudaro įspūdį, kad teikia kvalifikuotas advokatų teisines paslaugas ir tokiu būdu įgyja konkurencinį pranašumą prieš visą advokatų bendruomenę, kuriai yra draudžiama reklamuoti savo paslaugas. Atsakovas nepagrįstai Nutarime nurodo, kad Lietuvos advokatūra nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad Bendrovės reklama pažeidė daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus, nes įstatymai nereikalauja iš pareiškėjo pateikti visų tyrimui reikalingų duomenų ir dokumentų, o tik tuos, kurie leistų Konkurencijos tarybai įtarti galimą pažeidimą ir pradėti tyrimą. Lietuvos advokatūra taip pat nesutinka su išvada, jog aplinkybė, kad Bendrovės veiksmai galimai pažeidžia atskiros grupės (advokatų bendruomenės) interesus, neįrodo, kad dėl to kyla viešąjį interesą pažeidžiantis socialinis konfliktas. Priešingai, Bendrovės skleidžiama reklama sukelia plataus masto socialinį konfliktą, nes klaidinantys, tikrovės neatitinkantys reklaminiai teiginiai, skleidžiami ypatingos reikšmės profesinėje srityje, pažeidžia viešąjį interesą bei diskredituoja advokato vardą.

Atsakovas Konkurencijos taryba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 39-46) paaiškino, kad vertindamas reklaminį teiginį „Skolų išieškojimo lyderis“, nustatė, kad šis teiginys savaime nenurodo, kurios konkrečios paslaugos ir kokio pobūdžio lyderiu laikoma Bendrovė. Todėl, atsižvelgiant į daugelį galimų reklaminio teiginio interpretacijų, šis teiginys pagrįstai pripažintas esantis bendro pobūdžio, nekeliantis vartotojams kokių nors aiškių specifinių lūkesčių, kuriuos būtų galima patvirtinti ar paneigti kokiais nors faktiniais duomenimis, o teiginio supratimas priklausys nuo kiekvieno vartotojo individualaus vertinimo. Be to, Lietuvos advokatūra neteisingai teigia, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai nevertino reklaminio teiginio „Skolų advokatai“ klaidingumo ir atitikties Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatoms. Tiek reklaminis teiginys „Skolų išieškojimo lyderis“, tiek ir „Skolų advokatai“ buvo vertinami visos reklamos kontekste (atsižvelgiant į transporto priemonės apipavidalinimą, kitus reklamoje esančius teiginius bei į reklaminio teiginio šriftą).  Reklama buvo skleista tik ant vienos transporto priemonės, be to, nebuvo pateikta įrodymų dėl galimo daugelio ūkio subjektų ar vartotojų intereso pažeidimo, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino faktines aplinkybes mažareikšmėmis. Nustačiusi, kad faktinės aplinkybės gali būti pripažintos mažareikšmėmis, ji turėjo teisę atsisakyti pradėti tyrimą vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 1 punktu. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo argumentai dėl daugelio ūkio subjektų interesų pažeidimo sietini ne su Reklamos įstatymo, o su Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio pažeidimu, kurio sudėtis numato reikalavimą pareiškėjui pateikti pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti viešojo intereso pažeidimą. Taigi būtent Lietuvos advokatūra privalėjo pateikti tokius įrodymus, kurie sudarytų pakankamą pagrindą įtarti įstatymo pažeidimą, o ne tik sudarytų prielaidas dėl galimo pažeidimo. Lietuvos advokatūra išdėstė tik prielaidas dėl galimo advokato vardo diskreditavimo, nepagrindė nuomonės faktais, kad ginčo teiginys galėjo pažeisti visų asmenų, užsiimančių advokato profesine veikla, interesus ir nedetalizavo, kokiu būdu galėjo pakenkti galimybėms konkuruoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 5 d. sprendimu tenkino pareiškėjo Lietuvos advokatūros skundą – panaikino Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. 1S-247 ir įpareigojo atsakovą pradėti tyrimą pagal Lietuvos advokatūros 2011 m. liepos 11 d. prašymą Nr. 614 (b. l. 97-105).

Teismas nurodė, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai nesiėmė tirti Bendrovės skleidžiamo reklaminio teiginio „Skolų advokatai“. Tokią išvadą pagrindžia Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalies ir Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 4 punkto nuostatos. Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, tam, kad reklamą galima būtų įtarti esant klaidinančia, pakanka vienos sąlygos – ji turi turėti Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 – 21 punkte nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių. Atsižvelgdamas į tai, kad nesąžiningi konkurencijos veiksmai apima ir reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimą, taip pat į Reklamos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, kad su galimai klaidinančia reklama susijusius pažeidimus tiria ir nagrinėja Konkurencijos taryba, teismas atmetė atsakovo paaiškinimus, jog jis nėra įgaliotas vertinti, ar reklamos teiginys „Skolų advokatai“ pažeidžia Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – ir Advokatūros įstatymas) reikalavimus. Konkurencijos taryba yra įgaliota tirti ir nagrinėti su galimai klaidinančia reklama susijusius pažeidimus ir įstatymai nedraudžia jai, vertinant, ar reklama yra klaidinanti, vadovautis kitų įstatymų ar teisės aktų nuostatomis. Pažymėta, kad tokia pozicija, jog Konkurencijos taryba, vertindama reklamą, vadovaujasi tik Konkurencijos ir Reklamos įstatymo nuostatomis, pati savaime yra ydinga, nes nesivadovaujant kitais įstatymais, iš esmės būtų neįmanoma nustatyti, ar skleidžiama reklama turi klaidinančios reklamos požymių. Teismas, įvertinęs Konkurencijos tarybos byloje surinktą medžiagą, sprendė, jog Lietuvos advokatūra Konkurencijos tarybai pateikė tinkamos formos ir turinio Prašymą bei pakankamai įrodymų, kuriems esant yra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, numatytų Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje, kurie, šiuo atveju, galimai pasireiškė klaidinančios reklamos skleidimu. Konkurencijos tarybos bylos medžiaga rodo, kad Lietuvos advokatūra buvo tris kartus prašoma pateikti papildomus dokumentus ir informaciją, ir pareiškėjas į visus Konkurencijos tarybos prašymus reagavo, pateikdamas žinomą informaciją ir turimus įrodymus, t. y. nurodė, kad Bendrovės vadovas S. V. nėra įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą, o skundžiamas ūkio subjektas nėra registruotas kaip advokatų profesinė bendrija; paaiškino, kad teiginys „Skolų advokatai“ klaidina vartotojus, nes sudaro įspūdį, kad Bendrovė teikia kvalifikuotas advokatų teisines paslauga; nurodė, kur ir kada užfiksuotas automobilis, ant kurio Bendrovė skleidžia savo reklamą; paaiškino, kad Bendrovės veiksmų poveikis turi būti vertinamas mažiausiai dviejų subjektų grupių interesų atžvilgiu – advokatų bendruomenės, kuriai atstovauja Lietuvos advokatūra, ir reklamos vartotojų. Taigi pareiškėjas Konkurencijos tarybai pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad Bendrovės veiksmais buvo pažeisti daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesai, kaip to reikalaujama Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje. Jau vien pareiškėjo pateikti įrodymai ir argumentai dėl visų advokatų intereso pažeidimo, kai skundą advokatų bendruomenės vardu paduoda advokatus atstovaujanti Lietuvos advokatūra, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad Bendrovės galimai nesąžiningais veiksmais pažeidžiami daugelio ūkio subjektų interesai. Kita vertus, faktas, jog reklama skleidžiama ant transporto priemonės, kuri yra mobili, be to, Prašymo pateikimo metu stovėjo šalia labai judrios sankryžos, vizualiai labai gerai ir didelio žmonių skaičiaus matomoje vietoje, vertinant šią aplinkybę vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, akivaizdžiai leidžia pagrįstai įtarti galimą daugelio reklamos vartotojų interesų pažeidimą, kurį prašo ištirti pareiškėjas. Teismo vertinimu, jau vien teiginyje esantis žodis „lyderis“ nusako, kad Bendrovė tvirtina pirmaujanti kitų skolas išieškančių bendrovių ar asmenų atžvilgiu ir nėra pagrindo abejoti, kad vidutinis vartotojas šį teiginį galėtų vertinti kaip nors kitaip. Todėl, vadovaujantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuris nustato, jog kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus, t. y. reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu, spręsti, ar pareiškėjo pateikti faktai dėl Bendrovės reklamos klaidingumo yra mažareikšmiai ar ne, Konkurencijos taryba galėjo tik įpareigojusi Bendrovę pagrįsti šio reklamos teiginio pagrįstumą. Nesiėmusi tokių veiksmų ir neišanalizavusi žodžio „lyderis” reikšmės reklamos teiginyje, Konkurencijos taryba neturėjo pakankamo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo išdėstyti faktai dėl Bendrovės reklamos klaidingumo yra mažareikšmiai ir nėra pagrindo įtarti, kad reklama „Skolų išieškojimo lyderis“ turi klaidinančios reklamos požymių.

III.

Atsakovas Konkurencijos taryba padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 119-126) grindžiamas tokiais pačiais motyvais, kuriuos atsakovas buvo išdėstęs savo atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad:

1. Remiantis Konkurencijos tarybos 2011 m. gegužės 25 d. nutarimo „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl mažareikšmiškumo Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo bylose“ 2.1 punktu, kuris numato, jog reklamos mastas yra vienas iš pagrindinių kriterijų atliekant preliminarią faktinių aplinkybių analizę, o nagrinėjamu atveju reklamos mastas buvo mažas (tik ant vienos transporto priemonės), Nutarime pagrįstai faktinės aplinkybės pripažintos mažareikšmėmis.
2. Preliminaraus prašymo dėl reklamos pažeidimo tyrimo pradėjimo vertinimo metu Konkurencijos taryba neprivalo atlikti išsamios reklamos analizės (kas yra tyrimo dalykas), kadangi preliminaraus prašymo vertinimo metu svarbu įvertinti visas žinomas faktines aplinkybes ir nuspręsti, ar jos sudaro pakankamą pagrindą įtarti įstatymo pažeidimą.
3. Žodžio „lyderis“ naudojimas reklaminiuose teiginiuose savaime nesuponuoja, jog toks reklaminis teiginys yra klaidinantis. Šiuo atveju reklaminis teiginys „Skolų išieškojimo lyderis“ nėra susietas su konkrečia savybe, kokio pobūdžio lyderis yra Bendrovė.
4. Konkurencijos tarybos nutarime, kuriuo atsisakoma pradėti tyrimą vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 4 dalies 1 punktu (šiuo metu galiojančios Konkurencijos įstatymo redakcijos 24 str. 4 d. 1 p.), neprivaloma pateikti detalios visų aplinkybių analizės, kadangi nuodugnus vertinimas pateikiamas jau atlikus tyrimą.
5. Lietuvos advokatūra pateikė tik prielaidas dėl galimo advokato vardo diskreditavimo, nepagrindė nuomonės faktais, kad toks reklaminis teiginys galėjo pažeisti visų asmenų, užsiimančių advokato profesine veikla, interesus bei kokiu būdu galėjo pakenkti galimybėms konkuruoti.
6. Teismo sprendimo motyvai nepatvirtina išvados, jog dėl reklamos būtų pažeisti daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesai, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino, kad nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti tokį Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio pažeidimą, kurį vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi galėtų nagrinėti Konkurencijos taryba.
7. Tuo atveju, jeigu teismas įpareigoja atlikti tyrimą, būtent jam kyla pareiga pagrįsti įtarimą dėl Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio pažeidimo sudėties egzistavimo, be kita ko, nurodyti faktines aplinkybes, kurios leistų teigti, kad tokia reklama buvo pažeisti daugelio vartotojų ar ūkio subjektų interesai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde (b. l. 110-114) paaiškina, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė trečiojo suinteresuoto asmens teisę būti išklausytam. Bendrovė iki teismo posėdžio dienos nespėjo susirasti atstovo, todėl teismo posėdyje nedalyvavo, sąžiningai tikėdamasis, kad teismas atidės bylos nagrinėjimą atsižvelgęs į prašyme išdėstytas neatvykimo priežastis.
2. Nebuvo užtikrinta Bendrovės teisė į nešališką teismą, nes beveik visi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nariai yra įsirašyti į advokatų sąrašus, todėl ginče su Lietuvos advokatūra jie negalėjo išlikti objektyvūs.

Pareiškėjas Lietuvos advokatūra atsiliepime prašo apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 133-142). Pažymi, kad nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir atsižvelgiant į tai konstatuoti, kad buvo pažeistos Bendrovės procesinės teisės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Tikrinamu atveju vyksta ginčas dėl Konkurencijos tarybos atsisakymo pradėti tyrimą dėl UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ veiksmų atitikties Reklamos įstatymo 5 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo (bylai aktuali teisės akto redakcija, galiojusi iki 2012 m. gegužės 1 d.) 16 straipsnio reikalavimams. Taigi šio teisminio nagrinėjimo ribos – vertinimas, ar Konkurencijos taryba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo kreipimąsi ir su juo pateiktą informaciją.

Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, draudžiančios nesąžiningos konkurencijos veiksmus, o 17 straipsnyje apibrėžiami galimi teisių gynimo būdai, kai pažeidžiami 16 straipsnyje nurodyti draudimai. Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje kaip bendra taisyklė yra įtvirtinta nuostata, jog ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, kuriame būtų išdėstyti tam tikri reikalavimai. Tuo tarpu įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje, kuri traktuotina kaip išimtis iš 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, nurodyta, kad Konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas pastarąją teisės normą, yra pažymėjęs, kad aptariamu atveju Konkurencijos tarybos, kaip institucijos, vykdančios Konkurencijos įstatymo kontrolę, tikslas yra apsaugoti viešąjį interesą (sąžiningos konkurencijos laisvę), ir jai nepriskirta tirti konkrečių ūkio subjektų ar vartotojų skundus, siekiant apginti ir atkurti dėl nesąžiningos konkurencijos pažeistas jų teises (žr., 2003 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A³-355/2003). Atsižvelgiant į tai pripažįstama, kad toks išskirtinis kompetencijos Konkurencijos tarybai suteikimas suponuoja, jog Konkurencijos taryba turi pareigą pradėti tyrimą tik tuo atveju, kai pirmiau minėtas viešasis interesas yra akivaizdžiai išreikštas – kilęs socialinis konfliktas yra plataus masto (žr.,  2011 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-2288/2011). Taigi teisiškai nėra reikšminga aplinkybė, ką kreipdamasis į Konkurencijos tarybą siekia apginti konkretus pareiškėjas, o lemiama yra tai, ar iš turimos informacijos galima daryti prielaidą apie viešojo intereso pažeidimą.

Reklamos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams naudoti klaidinančią reklamą. Klaidinančia reklama pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalį laikoma reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra įtvirtinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nustatyta, kad kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus, t. y. inter alia reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1184/2010). Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-997/2008). Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į tai, kokius reklamoje pateiktų teiginių teisingumą pagrindžiančius duomenis reklamos davėjas turi reklamos naudojimo metu. Kitaip tariant, įstatymas įpareigoja reklaminės veiklos subjektą turėti pakankamus duomenis dėl reklamos teiginių teisingumo reklamos naudojimo metu.

Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1384/2010 pateiktu teisės išaiškinimu ir faktinėmis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad reklaminiai teiginiai, kuriais vartotojams sudaromas apgaulingas įspūdis, jog bus teikiamos advokatų (advokatų padėjėjų) ar advokatų profesinių bendrijų teisinės paslaugos, atsižvelgiant į Advokatūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnio 3 dalyje nurodomą šių paslaugų (veiklos) reikšmę ir išskirtinį Lietuvos advokatų kaip nepriklausomos Lietuvos teisinės sistemos dalies statusą, yra klaidinanti reklama (Reklamos įstatymo 2 str. 4 d.). Pagrįstų abejonių kyla ir dėl to, ar Bendrovė teisėtai skelbiasi pirmaujanti skolų išieškojimo srityje.

Apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs Lietuvos advokatūros pateiktą medžiagą, kurios pagrindu siekiama inicijuoti pažeidimo tyrimo procedūrą, daro išvadą, jog viešojo intereso buvimas šiuo atveju yra akivaizdus. Tačiau nustatyti potencialų reklamos poveikį vartotojams, kas leistų spręsti dėl vartotojų interesų pažeidimo ir konkretaus jo masto, būtų įmanoma tik Konkurencijos tarybai realizavus savo įgalinimus tirti nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjo pateikta pirminė informacija suponuoja atsakovui pareigą pradėti nuodugnų tyrimą, kurio eiga ir galutinis rezultatas (sprendimas) priklausys nuo to, kokie faktiniai duomenys, susiję su reklamos davėjo elgsena konkurencinėje erdvėje, bus gauti šio tyrimo metu.

Vadovaujantis išdėstytais motyvais, patikrinus visą bylą (ABTĮ 136 str. 1 d.), pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius kvalifikavo teisingai, nagrinėdamas bylą UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ atstovui nedalyvaujant, kai Bendrovei buvo tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką, proceso teisės normų reikalavimų nepažeidė, todėl apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė