Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Agnei Bilotaitei,

atsakovo atstovei Dainorai Anulytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Ermitažas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Ermitažas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Taryba) 2012 vasario 2 d. nutarimu „Dėl UAB „Ermitažas“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ Nr. 2S-2 (toliau – ir Nutarimas), pripažino UAB „Ermitažas“ (toliau – ir Bendrovė, apeliantas, pareiškėjas) 2011 m. gegužės 24-26 dienomis televizijoje ir interneto tinklapiuose www.akropolis.lt ir www.facebook.com skleistus reklaminius teiginius apie prekybos tinkle „Ermitažas“ visoms prekėms taikomą 25 procentų nuolaidą klaidinančia reklama, pažeidžiančia Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – Reklamos įstatymas) 5 straipsnio reikalavimus, bei už klaidinančios reklamos naudojimą UAB „Ermitažas“ skyrė 14 000 Lt (keturiolika tūkstančių litų) baudą ir įpareigojo UAB „Ermitažas“ per 5 darbo dienas nuo baudos sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Nutarimo argumentais, skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 vasario 2 d. nutarimą  Nr. 2S-2, o jeigu teismas nuspręstų, kad UAB „Ermitažas“ padarė Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimą, UAB „Ermitažas“ paskirtą piniginę baudą pakeisti į administracinę nuobaudą ? įspėjimą arba paskirtą piniginę baudą sumažinti.

Nurodė, kad nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. televizijos kanalais LTV, TV3 ir LNK buvo skleidžiama UAB „Ermitažas“ reklama, kurioje buvo žodžiu nurodomi teiginiai: „Dėmesio! Tik šį trečiadienį ir ketvirtadienį, gegužės 25 ir 26 dienomis, „Ermitaže“ net 25 procentų nuolaida visoms prekėms! Skubėkite pirkti pigiau „Ermitaže“!“.

Pažymėjo, jog UAB „Ermitažas“ parduotuvės Lietuvos rinkoje yra žinomos kaip statybinių ir apdailos medžiagų bei namų apyvokos prekių tinklas, todėl vidutinis Lietuvos vartotojas „Ermitažo“ parduotuves sieja būtent su tokiomis prekėmis. Vidutinis Lietuvos vartotojas, televizijos eterio metu išgirdęs minėtus reklaminius teiginius, būdamas pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, turėjo suprasti, kad 25 proc. nuolaida taikoma būtent statybinių ir apdailos medžiagų bei namų apyvokos prekėms. Kadangi minėtos akcijos galiojimo metu 25 proc. nuolaida buvo taikoma iš esmės visoms statybinėms ir apdailos medžiagoms bei namų apyvokos prekėms, todėl minėti reklaminiai teiginiai atitinka teisingumo kriterijus. Pagal akcijos sąlygas 25 proc. nuolaida nebuvo taikoma užsakomosioms prekėms, kitų akcijų prekėms, cukrui, alkoholiui, tabako gaminiams, loterijos bilietams, telefono papildymo kortelėms, o tai reiškia, jog daugeliu atvejų minėta nuolaida nebuvo taikoma ne statybinėms ir apdailos medžiagoms bei namų apyvokos prekėms. Todėl tai, kad televizijoje skleistoje reklamoje nebuvo nurodytos minėtos akcijos taikymo išlygos, nesudaro pagrindo išvadai, jog UAB „Ermitažas“ televizijoje skleisti reklaminiai teiginiai neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto teisingumo kriterijaus.

Atkreipė dėmesį, kad televizija tiek turinio, tiek ir laiko prasme, yra ribotos informacijos sklaidos priemonė, todėl televizijoje transliuojamoje reklamoje neįmanoma pateikti absoliučiai visos informacijos. Todėl tai, kad televizijoje skleistoje reklamoje nebuvo atskleistos visos 25 proc. nuolaidos akcijos galiojimo sąlygos, tik suponuoja išvadą, jog televizijoje skleisti reklamos teiginiai galėjo neatitikti ne teisingumo, bet išsamumo kriterijaus, įtvirtinto Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte, jeigu visos 25 proc. nuolaidos akcijos sąlygos nebūtų nurodytos kitose informacijos sklaidos priemonėse.

Nurodė, jog visa išsami informacija apie 25 proc. nuolaidos akciją, galiojusią 2011 m. gegužės 25?26 d. laikotarpiu, buvo pateikiama kitose informacijos sklaidos priemonėse: internetiniuose tinklapiuose www.ermitazas.lt, www.maxima.lt, kur buvo patalpinta informacija, jog nuolaida nėra taikoma kitų akcijų prekėms, cukrui, alkoholiui, tabako gaminiams, loterijos bilietams, telefono papildymo kortelėms ir užsakomosioms prekėms, taip pat internetiniame tinklapyje www.akropolis.lt buvo patalpinta informacija, jog 25 proc. nuolaida nėra sumuojama su kitomis nuolaidomis ir ši 25 proc. nuolaida nėra taikoma užsakomosioms prekėms; internetiniame tinklalapyje www.delfi.lt buvo pateikta informacija, kad 25 proc. nuolaida nėra taikoma kitų akcijų prekėms; socialiniame tinklapyje www.facebook.com buvo patalpinta informacija, jog 25 proc. nuolaida nėra sumuojama su kitomis nuolaidomis ir ši 25 proc. nuolaida nėra taikoma užsakomosioms prekėms; „Ermitažas“ parduotuvėse buvo nurodyta visa išsami informacija apie 2011 m. gegužės 25?26 d. „Ermitažas“ parduotuvėse taikytas nuolaidas prekėms bei šioje reklaminėje medžiagoje buvo nurodytas baigtinis prekių, kurioms taikoma 25 proc. nuolaida, sąrašas, t. y. reklaminėse iškabose bei prekių etiketėse buvo pateikta informacija, jog 25 proc. nuolaida netaikoma kitų akcijų prekėms, cukrui, alkoholiui, tabako gaminiams, loterijos bilietams, telefono papildymo kortelėms ir užsakomosioms prekėms; be to, minėtoje reklaminėje medžiagoje buvo nurodytos visos 25 proc. akcijos sąlygos. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ėmėsi priemonių tam, kad informacija apie 25 proc. nuolaidos akciją būtų vartotojams prieinama ir kitais būdais, laikytina, kad skleista reklama atitiko tiek teisingumo, tiek ir išsamumo reikalavimus, įtvirtintus Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose.

Dėl internetiniuose tinklapiuose www.akropolis.lt ir www.facebook.com skleistos reklamos atitikties Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam reklamos išsamumo reikalavimui nurodė, jog nagrinėjamu atveju internetiniuose tinklalapiuose www.facebook.com ir www.akropolis.lt skleistų reklamų esminė informacija, kurios pateikimas buvo būtinai reikalingas vartotojų suklaidinimui išvengti, buvo tai, jog 2011 m. gegužės 25?26 d. laikotarpiu taikyta 25 proc. nuolaidos akcija nebuvo taikoma visoms prekėms, todėl paminėtuose internetiniuose tinklalapiuose skleistose reklamose ši esminė informacija buvo pateikta. Mano, jog dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad vartotojus pasiekė galimai išsamumo kriterijus neatitinkanti reklama. Be to, apie reklamoje nurodytas akcijos sąlygas, kurioms prekių rūšims nuolaida negalioja, vartotojai galėjo suprasti ir iš pačiame prekybos centre skleistos reklamos.

Dėl paskirtos baudos dydžio nurodė, jog šiuo atveju pareiškėjo padarytas pažeidimas galėtų būti laikytinas mažareikšmiu, nes juo nebuvo padaryta esminė žala. Pažymėjo, jog Tarnyba, skirdama nuobaudą, neatsižvelgė į lengvinančias aplinkybes, t. y. trumpą akcijos trukmę (2 dienos), į tai, kad reklama buvo skleista tik trijuose televizijos kanaluose ? LTV (12 kartų), TV3 (3 kartus) ir LNK (3 kartus). Todėl mano, jog vadovaujantis teisingumo ir proporcingumo principais, pareiškėjui paskirta 14 000 Lt bauda yra neproporcinga galimai padarytam Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimui. Remdamasis išdėstytais argumentais prašė paskirtą piniginę baudą pakeisti į Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinę nuobaudą ? įspėjimą.

Atsakovas pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 39-47) nurodė, kad televizijoje pareiškėjo reklama buvo skleista apie visoms prekėms taikomą 25 proc. nuolaidą, todėl vartotojams buvo sudaromas įspūdis, kad, nuvykus į prekybos tinklo „Ermitažas“ parduotuves, bet kurią prekę vartotojai galės įsigyti su 25 proc. nuolaida, nepriklausomai nuo išlygų ar papildomų sąlygų bei nepriklausomai nuo prekės rūšies. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad vartotojas galėjo numanyti, jog nuolaida taikoma tik statybinėms, apdailos medžiagoms bei namų apyvokos prekėms, nes reklamoje buvo nurodoma, kad nuolaida taikoma visoms prekybos tinklo „Ermitažas“ prekėms, neišskiriant konkrečios prekių rūšies. Todėl vartotojas, nuvykęs į prekybos tinklo parduotuves, pagrįstai galėjo tikėtis, jog, nepriklausomai nuo prekių rūšies, jis galės įsigyti bet kurią prekybos tinklo „Ermitažas“ parduotuvėse esančią prekę su 25 proc. nuolaida. Taip pat pažymėjo, kad, pamatęs minėtą reklaminį teiginį, vartotojas neturėtų pagrindo manyti, kad dar yra ir pasiūlymą paneigiančių išlygų, nes apie jokias išlygas televizijoje skleistoje reklamoje nebuvo kalbama. Todėl nepagrįstu laikytinas pareiškėjo argumentas, jog vidutinis vartotojas, išgirdęs (pamatęs) televizijoje skleistą reklamą, neturėjo pagrindo tikėtis, kad kitų akcijų prekėms bus taikoma papildoma 25 proc. nuolaida.

Dėl Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto teisingumo kriterijaus nurodė, jog šia įstatymo nuostata reklamos davėjui yra nustatyta pareiga pagrįsti naudojamų reklaminių teiginių teisingumą jų naudojimo metu, o tai reiškia, kad reklamos davėjas turi turėti neginčijamų įrodymų, kad jo skleidžiama reklama skleidimo metu buvo teisinga. Pareiškėjo buvo prašoma pateikti minimo teiginio teisingumą pagrindžiančius įrodymus, t. y., kad iš tikrųjų visoms prekėms buvo taikoma 25 proc. nuolaida. Nors pareiškėjas ir pateikė įrodymus, kad buvo prekių, kurioms ši nuolaida buvo taikoma, tačiau buvo ir tokių prekių, kurioms nuolaida taikoma nebuvo, būtent dėl šios priežasties teiginys buvo pripažintas neteisingu.

Vertinant internetiniuose tinklapiuose www.akropolis.lt ir www.facebook.com pareiškėjo skleistą reklamą, nustatyta, kad, nors joje ir buvo atskleista dalis informacijos, kurioms prekėms nuolaida netaikoma ir vartotojas galėjo suvokti, jog yra teiginį dėl visoms prekėms taikomos 25 proc. nuolaidos paneigiančių išlygų, tačiau ne visos prekės, kurioms nuolaida nebuvo taikoma, buvo nurodytos reklamoje, dėl ko minėta reklama taip pat buvo pripažinta neišsamia.

Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas dėl televizijos kaip sklaidos priemonės ribotumo, nepaneigia reklamos davėjo pareigos, jeigu jis pasirenka reklamą skleisti būtent tokiu būdu, reklamos davėjas turi pateikti informaciją taip, kad ji būtų aiški, teisinga ir suprantama vartotojui. Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas, kad kitose sklaidos priemonėse buvo pateikta išsami informacija apie tai, kurioms prekėms akcija netaikoma, nepanaikina televizijoje skleistos reklamos klaidingumo. Be to, vartotojai apskritai negalėjo numanyti, kad kitose reklamos sklaidos priemonėse gali būti reklaminį teiginį dėl visoms prekėms taikomos 25 proc. nuolaidos paneigiančių išlygų.

Dėl interneto tinklalapiuose www.akropolis.lt ir www.facebook.com skleistos reklamos atitikties Reklamos Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintam reklamos išsamumo reikalavimui nurodė, jog, nors minėtoje reklamoje ir buvo nurodoma, kad nuolaidos nėra sumuojamos bei taikomos užsakomosioms prekėms (t. y. vartotojui buvo suteikiama informacija, kad tam tikrais atvejais nuolaidos nėra taikomos), tačiau tai tik dalis informacijos, kuri nepanaikina vartotojų suklaidinimo galimybės, nes buvo ir kitų prekių, kurioms nuolaida buvo netaikoma. Nurodė, jog esminė informacija vartotojui turi būti pateikiama pačioje reklamoje, todėl tai, kad visą išsamią informaciją vartotojai galėjo gauti nuvykę į prekybos tinklo „Ermitažas“ parduotuves, ar informacijos paklausti konsultantų, nepašalina internetiniuose tinklalapiuose www.akropolis.lt ir www.facebook.com skleistos reklamos klaidingumo. Dėl kitų internetinių tinklapių nurodė, jog vartotojai, pamatę reklamą internetiniuose tinklalapiuose www.akropolis.lt ir www.facebook.com neturi pagrindo tikėtis, jog minėtuose interneto tinklalapiuose yra pateikta ne visa informacija, ir kurios jie dar turėtų ieškoti ir kituose internetiniuose tinklalapiuose. Todėl teigia, jog Taryba pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo interneto tinklalapiuose www.facebook.com ir www.akropolis.lt skleista reklama neatitiko išsamumo kriterijaus.

Dėl paskirtos baudos proporcingumo nurodė, jog televizijoje skleista reklama buvo neteisinga, o interneto tinklalapiuose www.facebook.com ir www.akropolis.lt skleista reklama buvo neišsami, todėl pareiškėja, skleisdama tokio pobūdžio reklamą, pažeidė du kriterijus: reklamos išsamumo ir teisingumo. Atsižvelgiant į pažeidimo trukmę bei mastą buvo nustatyta, kad nagrinėjamos reklamos sklaidos trukmė laikytina trumpa, o mastas ? didelis, nes reklama buvo skleidžiama televizijoje nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. televizijos kanalais LTV (12 kartų), TV3 (3 kartus) ir LNK (3 kartus); interneto tinklalapyje www.akropolis.lt ? nuo 2011 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. gegužės 26 d.; interneto tinklalapyje www.facebook.com ? nuo 2011 m. gegužės 25 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d.

Dėl aplinkybės, kad Tarnyba nepripažino lengvinančia aplinkybe pareiškėjo bendradarbiavimo su Konkurencijos taryba tyrimo metu, nurodė, jog tai, kad pareiškėjas pateikė Konkurencijos tarybai prašomus dokumentus ar kitus duomenis, savaime nelaikoma lengvinančia aplinkybe. Pažymėjo, jog Taryba, įvertinusi aplinkybę, kad reklamos skleidimo trukmė yra trumpa, pareiškėjui skyrė mažesnę negu numatytos sankcijos vidurkis baudą, tuo tarpu atsižvelgus į kitas aplinkybes, reklamos skleidimo mastą, kuris buvo vertintas atsižvelgus į visas sklaidos priemones, kur taip pat buvo skleista klaidinanti reklama, buvo nuspręsta, kad nebuvo pagrindo dar labiau mažinti baudą. Todėl teigia, kad Taryba tinkamai įvertino pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą bei kitas reikšmingas aplinkybes, kurias buvo būtina įvertinti skiriant sankciją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tyrimo metu pareiškėjas neįrodė, kad pagal televizijoje skelbtoje reklamoje apie 25 proc. nuolaidos taikymą, prekybos centre skelbto dydžio nuolaidos buvo taikytos visoms prekėms. Todėl nustačius, jog prekybos centre 25 proc. nuolaidos buvo taikomos ne visoms prekėms, kaip skelbta televizijos reklamoje, ši reklama buvo pagrįstai pripažinta klaidinanti, nes sąlygojo vartotojų suklaidinimą (pagrindas ? vartotojos skundas), paveikiant jų ekonominį elgesį (Reklamos įstatymo 2 str. 2 d.), o tai reiškia, kad vartotojai, išgirdę reklamą per televiziją buvo paskatinti vykti būtent į „Ermitažas“ parduotuvę, tam kad įsigytų reikiamas prekes.

Teismas nutarė, jog tai, kad, kaip teigia pareiškėjas, skleidžiant reklamą televizijos kanaluose nebuvo įmanoma pateikti visos informacijos apie 25 proc. nuolaidos taikymą dėl sklaidos priemonės ribotumo, nagrinėtinu atveju reklamos davėjo kaltės neeliminuoja, nes, kaip numatyta Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje, reklamos davėjas atsako už klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Nepateikęs pakankamų duomenų reklamos teiginiams pagrįsti subjektas laikomas kaltu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis Nr. A⁸²²-576/2009). Šiuo atveju reklamos davėjas yra pareiškėjas, kuris ir sprendė reklamos, skleidžiamos televizijos priemonėmis, apimtį.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes teismas sprendė, jog paskleistoje televizijos reklamoje buvo nepateikta esminė informacija (akcija taikoma ne visoms prekėms), kuri paskatino ir/ar galėjo paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl prekių įsigijimo, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs. Tokį vertinimą patvirtina ir Reklamos įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 3 punktas. Todėl, įvertinus televizijoje skleistos reklamos turinį, darytina išvada, jog vartotojas, televizijos pagalba išgirdęs reklamą, pagrįstai galėjo tikėtis, jog skelbiama 25 proc. nuolaida, kaip svarbiausiu šiuo atveju laikytinas paslaugos kriterijus, išliks tokia pat visoms prekėms.

Dėl Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo teismas pasisakė, kad sprendžiant klausimą, ar reklama atitinka išsamumo kriterijų, svarbu nustatyti, ar joje nėra praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti, ir ar pateikta esminė informacija. Tai, ar reklama atitinka išsamumo kriterijų, kiekvienu konkrečiu atveju vertinama vidutinio vartotojo požiūriu. Pažymėjo, jog visų pirma, vidutinis vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju, todėl sąlygos, susijusios su esmine reklamos informacija (kad nuolaidos taikomos ne visoms prekėms, t. y. nuolaidos nebus sumuojamos ir nebus taikomos užsakomosioms prekėms), nagrinėjamu atveju buvo pateiktos aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl, vidutinis vartotojas pagrįstai galėjo tikėtis, kad reklamoje pateikta informacija, susijusi su nuolaidų taikymu prekėms ir paslaugoms, yra tiksli ir nebus tikslinama. Tačiau apie tai, kad nuolaidos nebus taikomos kitų akcijų prekėms bei cukrui, alkoholiui, tabako gaminiams, loterijos bilietams, telefono papildymo kortelėms nebuvo paminėta. Vartotoja (skundą Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai ir Tarybai padavęs asmuo) sprendimą vykti būtent į parduotuvę „Ermitažas“, iš esmės priėmė tik pagal per televiziją skleistą reklamą, todėl papildomos informacijos pateikimas prekių pardavimo vietose ir internetiniuose tinklapiuose, nagrinėtinu atveju, reklamos davėjo kaltės eliminuoti negali.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodęs, jog konstatuojant, kad reklama yra klaidinanti, nėra būtina įrodyti, kad buvo realiai paveikti vartotojai, nes tokia įrodinėjimo pareiga nepagrįstai apsunkintų Konkurencijos tarybos funkcijų vykdymą, neleistų nustatyti tinkamos pusiausvyros tarp vartotojų ir ūkio subjektų interesų, iškreiptų vartotojų teisių apsaugos sistemos prasmę bei tikslus. Reklamos klaidinantis poveikis gali būti įrodytas ir tikėtinu poveikiu vartotojams, vertinant jį vidutinio vartotojo atžvilgiu. Vieno ar kelių suklaidintų vartotojų nustatymas tik patvirtina faktą, kad reklama iš tiesų gali klaidinti. Todėl darytina išvada, jog tam, kad reklama būtų pripažinta klaidinančia, užtenka tik nustatyti tokio suklaidinimo galimybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1235/2010; nutartis administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-1436/2008). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta ne tik tokia galimybė, bet ir gautas konkretus vartotojos skundas, kuriame pateikta informacija, kad vartotoja buvo suklaidinta.

Dėl pažeidimo aplinkybių vertinimo ir paskirtos baudos dydžio teismas pažymėjo, jog vien Tarybos nurodymų vykdymas ir prašomos informacijos pateikimas negali būti pripažintas padėjimu reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis Nr. A²-709/2007), o pareiškėjas nepateikė kitų įrodymų, kuo pasireiškė pagalba pažeidimą tyrusiai institucijai.

Atsižvelgęs į tai, kad per televizijos kanalus LTV, TV3 ir LNK, laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 24 d. iki gegužės 25 d., reklama buvo skleista 18 kartų, o televizija laikytina viena efektyviausių reklamos skleidėjų bei pasiekianti didžiausią vartotojų skaičių, teismas nematė pagrindo sutikti su pareiškėjo skundo teiginiu, kad reklamos mastas buvo nedidelis, nes būtent televizijoje skleista reklama ir nulėmė vartotojos ekonominį elgesį – vykimą į prekybos centrą. Konkurencijos taryba, vertindama pažeidimo aplinkybes, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pažeidimo trukmė buvo trumpa (2011 m. gegužės 24?25 d.) ir tuo pagrindu pareiškėjui sumažino sankciją, skirdama baudą mažesnę nei sankcijos vidurkis (15000 Lt) ?14000 litų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nustatant vartotojams padarytos žalos realumą, galima atsižvelgti ne tik į atvejus, kai yra aiškiai identifikuota žala (pavyzdžiui esamas vartotojo skundas), bet ir įvertinus reklama daromą efektą, kuris susijęs su potencialiai didele daromos žalos vartotojams tikimybe. Nagrinėjamu atveju, realios žalos padarymo faktas yra įrodytas byloje pateiktu vartotojos skundu, todėl teismas padarė išvadą, kad Taryba pagrįstai nusprendė, kad skleista reklama iš esmės galėjo klaidinti, ar suklaidino vartotojus bei jų ekonominį elgesį renkantis prekes, todėl šiuo atveju, nėra pagrindo pripažinti, kad padarytas pažeidimas iš esmės buvo mažareikšmis ir nesukėlęs reklamos įstatymo saugomiems asmenų interesams žalos. Pažymėjo, jog pareiškėjui bauda šiuo atveju buvo skirta sankcijos ribose, net mažesnė nei baudos už Reklamos įstatymo pažeidimą vidurkis, todėl pagrindo skirti ne piniginę baudą nagrinėtinoje situacijoje nenustatyta. Atsižvelgęs į nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visimą, teismas padarė išvadą, jog UAB „Ermitažas“ skundo reikalavimai yra nepagrįsti, o skundžiamas Tarybos nuarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jo naikinti ar keisti.

III.

Pareiškėjas UAB „Ermitažas“ apeliaciniu skundu (b. l. 70-77) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, akcentuoja, kad:

1. Vidutinis vartotojas „Ermitažo“ parduotuves sieja su statybinėmis ir apdailos medžiagomis bei namų apyvokos prekėmis, todėl minėtą reklamą neabejotinai suprato kaip skatinimą įsigyti būtent šių prekių. Kadangi iš esmės visoms šioms prekėms minėta nuolaida buvo taikoma, televizijoje skleista reklama atitiko reklamos teisingumo kriterijų. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėta reklama paskatino ir/ar galėjo paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl prekių įsigijimo, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs, yra visiškai nepagrįsta.

2. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo kaltės, neatsižvelgė nei į televizijos, kaip informacijos sklaidos priemonės, ribotumą, nei į pareiškėjo pastangas, kuriomis buvo eliminuota vartotojų suklaidinimo galimybė, nors, remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, tai turėtų būti vertinama tiek sprendžiant klausimą dėl reklamos davėjo kaltės, tiek ir dėl pateiktos informacijos išsamumo.

3. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad interneto tinklalapiuose www.facebook.com ir www.akropolis.lt buvo pateikta esminė informacija, reikalinga išvengti vartotojų suklaidinimo, tačiau į tai neatsižvelgė ir nepagrįstai nusprendė, kad reklama neatitinka išsamumo kriterijaus.

4. Teismas neįvertino pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo bendradarbiavimo su atsakovu, to, kad pažeidimas buvo mažareikšmis, reklamuojamos akcijos trukmė buvo labai trumpa ir reklamos mastas buvo nedidelis, todėl nepagrįstai paliko galioti atsakovo nutarimu paskirtą 14 000 Lt baudą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83-90) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą savo poziciją grindė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais. Pažymėjo, kad:

1. Atsižvelgiant į tai, kad reklamoje buvo vartojamas absoliutus teiginys „visoms prekėms“, vidutinio vartotojo supratimu jis apėmė ne tik tas prekes, kurios sudaro didžiąją dalį prekybos tinkle „Ermitažas“ parduodamų prekių, bet ir tas prekes, kurios sudaro mažesnę dalį šio prekybos centro siūlomų prekių.

2. Apelianto argumentas dėl televizijos kaip sklaidos priemonės ribotumo, nepaneigia reklamos davėjo, pasirinkusio tokį reklamos skleidimo būdą, pareigos pateikti informaciją taip, kad ji būtų aiški, teisinga ir suprantama vartotojui. Kitose reklamos sklaidos priemonėse pateikta informacija apie tai, kurioms prekėms nuolaida netaikoma, nepanaikina per televiziją skleistos reklamos klaidingumo.

3. Interneto tinklalapiuose www.facebook.com ir www.akropolis.lt buvo nurodyta tik dalis informacijos apie atvejus, kai nuolaidos netaikomos, nepakankama vartotojų suklaidinimui išvengti, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad reklama yra neišsami.

4. Taryba atsižvelgė į pareiškėjo skleistos reklamos pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą bei kitas reikšmingas aplinkybes ir skyrė pagrįstą, proporcingą ir teisingą baudą, kurios naikinti ar mažinti nėra jokio pagrindo. Tai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 vasario 2 d. nutarimo „Dėl UAB „Ermitažas“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ Nr. 2S-2 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas ginčijamu nutarimu nubaustas dėl to, kad jo skleista reklama televizijoje neatitiko teisingumo kriterijų, o tinklapiuose www.akropolis.lt ir www.facebook.com skleista reklama neatitiko išsamumo kriterijų (Reklamos įstatymo 5 str. 2 d. 1 ir 2 p.). Kituose tinklapiuose skleista reklama buvo pripažinta neklaidinančia.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu konstatavo, kad skundžiamas Tarybos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir nėra teisinio pagrindo jį naikinti ar keisti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jo skleista reklama, dėl kurios priimtas Nutarimas, atitiko teisingumo ir išsamumo kriterijus, taip pat tvirtina, jog paskirta piniginė sankcija (14 000 Lt) yra neproporcinga.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nekyla ginčo dėl Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas iš esmės kyla dėl nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo, t. y. keliami teisės aiškinimo ir jos taikymo konkrečioms faktinėms aplinkybėms klausimai.

Pareiškėjo skleista reklama, dėl kurios ginčijamame Nutarime pareiškėjui paskirta sankcija, pagal joje buvusią informaciją grupuotina į dvi grupes. Pirma, per televiziją skleistoje reklamoje buvo nurodyta: „Dėmesio! Tik šį trečiadienį ir ketvirtadienį, gegužės 25 ir 26 dienomis, „Ermitaže“ net 25 procentų nuolaida visoms prekėms! Skubėkite pirkti pigiau „Ermitaže“!“ Antra, tinklapiuose www.akropolis.lt ir www.facebook.com skleistoje reklamoje buvo papildomai nurodyta, jog 25 proc. nuolaida nėra sumuojama su kitomis nuolaidomis ir ši 25 proc. nuolaida nėra taikoma užsakomosioms prekėms. Nei vienoje iš šių reklamų nebuvo nurodytos akcijos metu taip pat taikytos sąlygos, t. y., kad akcija nėra taikoma cukrui, alkoholiui, tabako gaminiams, loterijos bilietams, telefono papildymo kortelėms.

Kalbant apie byloje taikytiną teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (2011 m. spalio 13 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog naudoti klaidinančią reklamą draudžiama. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: 1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu; 2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais; 3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – irLVAT) praktikoje (žr., pvz., 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹-931/2005) laikomasi nuostatos, jog vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų vidutinio reklamos vartotojo požiūriu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad reklama, dėl kurios priimtas Tarybos Nutarimas, neatitinka teisingumo ir išsamumo kriterijų bei proporcingumo principo. Šie aspektai vertintini atskirai.

Tarybos Nutarimu buvo pripažinta, kad pareiškėjo televizijoje skleista reklama neatitinka teisingumo kriterijaus. Apelianto per televiziją skleistoje reklamoje buvo nurodyta, jog 25 proc. nuolaida taikoma „visoms“ prekėms, kartu nenurodant jokių papildomų akcijos sąlygų.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu įstatymo leidėjas perkėlė įrodinėjimo naštą reklamos davėjui (žr. LVAT 2011 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-391/2011). Taigi šiuo atveju pareiškėjas turi įrodyti, kad jo reklamoje pateikti teiginiai yra teisingi.

Apeliantas teigia, jog vidutinis Lietuvos vartotojas apelianto parduotuves sieja būtent su statybinių ir apdailos medžiagų bei namų apyvokos prekėmis, todėl vidutinis vartotojas turėjo suprasti, kad 25 proc. nuolaida yra taikoma būtent šioms prekėms. Pagal akcijos sąlygas 25 proc. nuolaida nebuvo taikoma užsakomosioms prekėms, kitų akcijų prekėms, cukrui, alkoholiui, tabako gaminiams, loterijos bilietams, telefono papildymo kortelėms. Tyrimo metu pareiškėjas nurodė, kad 25 proc. nuolaida buvo taikoma daugumai prekių, o apeliaciniame skunde taip pat teigė, kad yra visuotinai žinoma, kad akcijų nuolaidos nesumuojamos.

Apelianto teiginys, jog nuolaidos buvo taikomos „daugumai“ prekių, taip pat ir Tarybos tyrimo metu surinkti įrodymai aiškiai parodo, jog nuolaida buvo suteikta ne „visoms“ prekėms, kaip tai buvo nurodyta reklamoje. Apelianto teiginys, jog yra visuotinai žinoma, kad akcijų nuolaidos nesumuojamos, nėra pagrįstas jokiais įrodymais, be to, reklamoje nurodžius, kad 25 proc. nuolaida galioja „visoms“ prekėms, vidutinis vartotojas negalėjo numatyti, kad daliai prekių bus taikoma mažesnė nuolaida ar apskritai nebus taikoma nuolaida. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčijo ir  pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, jog kur kas mažesnė nei 25 proc. nuolaida buvo taikoma daliai statybinių ir apdailos medžiagų bei namų apyvokos prekių, su kuriomis, pasak pareiškėjo, vidutinis vartotojas sieja parduotuves „Ermitažas“. Apibendrinant, iš byloje esančių įrodymų matyti (ir apeliantas to neginčija), jog akcijos metu galiojo papildomos sąlygos, kurios nebuvo nurodytos televizijos reklamoje. Taigi per televiziją skleista reklama neatitinka teisingumo kriterijaus, kadangi pareiškėjas tinkamai nepagrindė atitinkamose reklamose nurodytų teiginių teisingumo, kaip tai nurodyta Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad interneto tinklapiuose www.facebook.com ir www.akropolis.lt nebuvo nurodyta tik tai, kad 25 proc. nuolaida nebus taikoma cukrui, alkoholiui, tabako gaminiams, loterijos bilietams ir telefono papildymo kortelėms. Pasak pareiškėjo, ši informacija yra neesminė, todėl reklama atitinka išsamumo reikalavimus.

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Vertinant, ar tam tikra informacija yra esminė, LVAT praktikoje (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1184/2010), laikomasi nuostatos, jog tai, ar reklama pateikta informacija vidutiniam vartotojui yra esminė, priklauso nuo to, ar tokia informacija konkrečiu atveju daro įtaką vartotojo ekonominiam elgesiui. Pareiškėjas teigia, jog vidutinis vartotojas pareiškėjo parduotuves sieja būtent su statybinių ir apdailos medžiagų bei namų apyvokos prekėmis, todėl vidutinis vartotojas turėjo suprasti, jog 25 proc. nuolaida yra taikoma būtent šioms prekėms. Vis dėlto tokie pareiškėjo teiginiai nėra pagrindžiami jokiais įrodymais. Be to, jei vidutinis vartotojas iš tikrųjų sietų pareiškėjo parduotuves pirmiausia su tam tikrų prekių grupėmis, tai nereiškia, kad vidutinis vartotojas mano, jog tose parduotuvėse nepardavinėjamos jokios kitos prekių grupės. Atvirkščiai, yra įprasta tam tikras prekių grupes (alkoholį, tabako gaminius, loterijos bilietus, telefono papildymo korteles) pardavinėti ir specializuotose parduotuvėse. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo nepateikta informacija galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį, ir laikytina esmine, o reklama interneto tinklapiuose www.facebook.com ir www.akropolis.lt laikytina neatitinkančia išsamumo kriterijų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad vidutinis vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju, ir vidutinis vartotojas pagrįstai gali tikėtis, kad reklamoje pateikta informacija yra tiksli ir nebus tikslinama (tai konstatavo LVAT 2008 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶- 997/2008).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė teigė, jog, atsižvelgiant į tai, kad kituose tinklapiuose (www.ermitazas.lt, www.maxima.lt, www.delfi.lt) buvo pateiktos visos akcijos sąlygos, laikytina, jog vidutinis vartotojas galėjo sužinoti visas akcijos sąlygas. Pažymėtina, kad išsamios informacijos pateikimas vartotojams vienoje informacijos sklaidos priemonėje nepaneigia to, kad kitomis sklaidos priemonėmis skleista reklama galėjo klaidinti vartotojus, jei joje nebuvo pateikiama išsami informacija (LVAT 2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1702/2010).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad, jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais. Apeliantas nurodo, kad televizija yra ribotos informacijos sklaidos priemonė tiek turinio, tiek laiko prasme, todėl televizijoje transliuojamoje reklamoje neįmanoma pateikti absoliučiai visos informacijos.

Pirmosios instancijos teismas dėl televizijos, kaip informacijos sklaidos priemonės ribotumo, nurodė, jog būtent pareiškėjas pasirinko reklamos televizijoje apimtį, todėl papildomos informacijos pateikimas kitose informacijos sklaidos priemonėse pareiškėjo kaltės eliminuoti negali. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, taip pat pažymi, jog televizija nėra savaime ribotas informacijos pateikimo šaltinis (informaciją galima pateikti tiek vizualiai, tiek žodžiu). Tai, jog apeliantas pasirinko būtent tokią informacijos sklaidos priemonę, ir pateiktos informacijos ribotumą teisina brangia reklamos trukmės kaina, neleidžia daryti išvados, kad pateikta informacija buvo išsami, atsižvelgiant į Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytus kriterijus.

Apeliantas nurodo, kad jo bendradarbiavimas su Taryba turėjo būti įvertintas kaip lengvinanti aplinkybė, pažeidimas yra mažareikšmis, truko trumpai, ir buvo nepagrįstai įvertintas kaip didelio masto, todėl paskirta sankcija yra neproporcinga.

Vertinant apelianto teiginį dėl bendradarbiavimo su Taryba, atsižvelgtina į LVAT praktiką (2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1702/2010, 2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²-709/2007), kurioje konstatuota, kad institucijos nurodymų vykdymas ir prašomos informacijos pateikimas negali būti pripažintas padėjimu reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu. Kadangi apeliantas tyrimo metu tik vykdė Tarybos nurodymus, ši aplinkybė negali būti pripažinta lengvinančia. Apelianto nurodyta LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-3030/2011 yra susijusi su konkrečiomis nagrinėtos bylos aplinkybėmis, ir šiuo atveju minėtoje byloje padarytos išvados netaikytinos.

Dėl pažeidimo trukmės pažymėtina, jog Taryba atsižvelgė į aplinkybę, kad pažeidimas truko santykinai trumpai (reklama transliuota per televiziją dvi dienas, iš viso 18 kartų), ir dėl tos priežasties skyrė sankciją, mažesnę už jos vidurkį.

Dėl pažeidimo įvertinimo kaip didelio masto pažymėtina, jog klaidinanti reklama buvo skleista per įvairias žiniasklaidos priemones (televiziją, kelis interneto tinklapius) intensyviai per trumpą laiko tarpą, todėl darytina išvada, jog reklama pagrįstai įvertinta kaip didelio masto.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, taip pat pritariant pirmosios instancijos teismo išsakytiems argumentams, pažeidimas nevertintinas kaip mažareikšmis.

Pagal Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį reklaminės veiklos subjektui už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų. Atsakovas nurodė, jog baudos vidurkis yra 15 000 Lt, ir, atsižvelgęs į trumpą reklamos skleidimo trukmę, skyrė mažesnę už vidurkį, t.y. 14 000 Lt baudą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos baudos vidurkis yra ne 15 000 Lt, o 15 500 Lt ((30 000 + 1 000)/2 = 15 500 Lt. Tačiau remiantis principu non reformatio in peius, pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas (žr., pvz. LVAT 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-34/2009).

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Ermitažas“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė