Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Juliui Petrulioniui

atsakovo atstovėms Linai Simonaitytei – Venckuvienei, Evelinai Uogintaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Plungės duona“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Plungės duona“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Taryba) 2012 m. vasario 23 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos reikalavimo atliekamo tyrimo metu UAB „Plungės duona“ pateikti informaciją nevykdymo“ Nr. 2S-3 (toliau – ir Nutarimas), pripažino, kad UAB „Plungės duona“ (toliau – pareiškėjas, apeliantas), nevykdydamas Tarybos įgaliotų pareigūnų privalomų reikalavimų pateikti atliekamam tyrimui reikalingą informaciją ir dokumentus, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ, Įstatymas) 26 straipsnio 6 dalies ir 41 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir už pažeidimą skyrė 86 400 Lt (aštuoniasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus litų) piniginę baudą.

Pareiškėjas nesutikdamas su Nutarimo argumentais su skundu (b. l. 1-10) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Tarybos 2012 m. vasario 23 d. nutarimo dalį, kurioje už jo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Plungės duona“ nutarta skirti 86 400 Lt piniginę baudą.

Dėl privalomų nurodymų pateikti informaciją ir dokumentus neįvykdymo laiku nurodė, jog ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2011 m. lapkričio mėn. bendrovei vadovavo R. R. K., kuris dažnai ir ilgai sirgo, dėl ko bendrovėje trūko efektyvaus valdymo ir kontrolės užtikrinimo. Būtent dėl šių priežasčių ir nebuvo laiku įvykdytas atsakovo nurodymas. Pasikeitus vadovui reikiami dokumentai buvo perduoti Tarybai. Pažymėjo, jog dokumentų perdavimas taip pat užtruko ir dėl to, kad pareiškėjui trūko patirties konfidencialių dokumentų išslaptinimo procedūroje, nes anksčiau to nėra atlikęs. Taryba, šiuo atveju, galėjo pati savarankiškai paimti prašomus dokumentus, nes tokią teisę suteikia Įstatymas (KĮ 26 str. 1 d. 1-10 p.), ar gauti iš kitų subjektų (UAB „Palink“, UAB „Rimi Lietuva“ ir kt.). Be to, Taryba pati nuo pirmo reikalavimo įteikimo dienos aštuonis mėnesius į pareiškėją nesikreipė, kas sąlygojo dokumentų nereikalingumą. Pareiškėjas sutiko, kad vėlavo pateikti dokumentus, tačiau mano, jog toks elgesys jokių neigiamų pasekmių nesukėlė, todėl neturėjo būti skiriama tokio dydžio sankcija. Pažymėjo, kad atsakovas priimdamas Nutarimą neatsižvelgė į tai, kad reikalavimo pateikti informaciją ir dokumentus nėra pavojingas pažeidimas, taip pat Nutarime nepateikė jokių motyvų, kurie pagrįstų 0,6 proc. dydžio baudą, taip pat į tai, kad reikalavimus bendrovė įvykdė savo valia, padėjo tyrimo metu, prisipažino dėl tyrimo metu nustatytų esminių aplinkybių. Atsakovas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjo finansinė padėtis šiuo metu yra sunki, 2010 m., 2011 m. patyrė nuostolį. Atsižvelgiant į tai, kad Taryba visapusiškai neišnagrinėjo baudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, tuo atveju, jei teismas nuspręstų, jog nėra pagrindo naikinti Nutarimo, prašo teismo, sumažinti paskirtą baudą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 33-43) nurodė, kad aplinkybės, jog dokumentai nebuvo pateikti dėl vidinių pareiškėjo organizacinių problemų, nėra reikšmingos, nes tyrimas buvo pradėtas juridinio asmens atžvilgiu, ir Įstatyme numatyta pareiga teikti prašomą informaciją jam galioja nepriklausomai nuo to, kaip Bendrovė organizuoja savo vidinę veiklą. Pažymėjo, kad pareiškėjo buvo prašoma pateikti tuos dokumentus, kuriuos jis naudojo savo kasdieninėje veikloje ir nebuvo prašoma sukurti naujų dokumentų. Nors bendrovei buvo siųsti trys užklausimai dėl dokumentų pateikimo, tačiau ne dėl vieno nebuvo gautas prašymas pratęsti terminą dokumentams pateikti.

Pareiškėjo argumentas, kad dokumentų nepateikimas laiku nesukėlė neigiamų padarinių taip pat laikytinas nepagrįstu, nes Tarybos pareigūnų reikalavimų neįvykdymas, įskaitant ir atliekamiems tyrimams reikalingos informacijos pateikimą nurodytais terminais ir sąlygomis, kelia grėsmę Tarybos tyrimų vientisumui, užtikrinant KĮ nuostatų laikymąsi, todėl tokie pažeidimai vertintini kaip trukdymas tyrimui. Kadangi nagrinėjamu atveju Taryba turėjo tikslą įvertinti pareiškėjo taikomą kainodarą, sutarčių, kurių pagrindu vykdoma veikla rinkoje, turinį, organizacinę struktūrą ir finansinę padėtį, nepateikus dokumentų ji neturėtų galimybės tinkamai įvertinti ne tik bendrovės bet ir kitų ūkio subjektų, galimai dalyvaujančių konkurenciją ribojančiuose susitarimuose, veiksmų, bei priimti tinkamus ir pagrįstus sprendimus. Pabrėžė, kad Taryba turi diskrecijos teisę, iš ko prašyti informacijos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad buvo galima gauti dokumentus iš kitų subjektų nėra teisingas.

Dėl paskirtos baudos pagrįstumo nurodė, jog skiriant baudą buvo atsižvelgta į procesinio pažeidimo pavojingumą, trukmę, sunkumą, į aplinkybę, kad Tarybai prašomi pateikti dokumentai buvo pateikti tik po vienerių metų, kas sąlygojo akivaizdų Tarybos pareigūnų reikalavimų nevykdymą. Be to, pareiškėjas tarp pakartotinių raginimų pateikti dokumentus nepateikė jokių paaiškinimų, kodėl negalėjo pateikti dokumentų. Tuo remiantis bauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai, remiantis KĮ 42 straipsnio nuostatomis ir Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio nutarimu Nr. 1591 (toliau ? Taisyklės). Skiriant baudą taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad procedūrinio pobūdžio pažeidimas nepaneigia pareigos pateikti dokumentus, į tai, kad į pareiškėją buvo kreiptasi ne vieną kartą, tačiau jis ignoravo prašymus, taip pat į nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad jis laisva valia Tarybai pateikė prašomus dokumentus ir padėjo tyrimui, į aplinkybę, kad įmonių sunki finansinė padėtis lengvinančia aplinkybe KĮ prasme laikytina tik išimtinais atvejais, o nuostolių patyrimas nereiškia sunkios finansinės padėties.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymas nenumato, pagal kokius kriterijus priežastys, dėl kurių prašomi pateikti dokumentai buvo nepateikti, galėtų būti pripažįstamos svarbiomis, tai yra šį klausimą sprendžiančios institucijos diskrecijos teisė. Kadangi pagrindinė pareiškėjo skundo argumentacija grindžiama objektyviomis aplinkybėmis (direktoriaus liga, analogiškos situacijos anksčiau nebuvimas) nepriklausančiomis nuo pareiškėjos valios, todėl Taryba privalėjo aiškintis aplinkybių (priežasčių), dėl kurių nurodymų termino įvykdymas laiku buvo praleistas, visetą ir svarbą. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos aplinkybės, kurios faktiškai apsunkino ar apribojo pareiškėjos galimybes pateikti dokumentus, nesant jos paties nerūpestingumo ar aplaidumo, susijusio su nurodymų įvykdymu. Tuo tarpu vertinant pažeidimo priežasčių svarbumą, turėjo būti atsižvelgta į nurodymų termino praleidimą sąlygojusių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo, per protingą terminą ištaisė pažeidimo priežastis.

Analizuodamas pareiškėjo skundo argumentus, kuriais grindžiamas paskirtos baudos sumažinimas, teismas padarė išvadą, kad Taryba pagrįstai dokumentų nepateikimo laiku priežasčių nepripažino objektyviomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis priežastimis, vėliau sąlygojusias nepateisinamą nurodymų nevykdymą. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, turintis plačią veiklos sferą, todėl, susiklosčius situacijai, kai darbo vietoje, tuo labiau ilgą laiko tarpą, nėra vadovo, pastarojo funkcijoms atlikti paskiriamas kitas asmuo, nes bendrovės veikla susideda ne tik iš dokumentų kitoms institucijoms pateikimo, tačiau ir kito pobūdžio administravimo, o be to, nesant vadovo bendrovės veikla nenutraukiama. Prašomi pateikti dokumentai (Bendrovės registracijos pažymėjimas, įstatų redakcijos kopija, balansas, pelno/nuostolio ataskaitos, sutarčių kopijos, kainoraščiai, nurodant darbuotojo atsakingo už gaminamos produkcijos kainų nustatymą vardą, pavardę, telefono numerį) yra bendro pobūdžio, naudojami kasdieninėje bendrovės veikloje ir nereikalaujantys ypatingo jų turinio supratimo. Todėl juos pateikti galėjo ir privalėjo bet kuris tokią teisę turintis bendrovės administracijos darbuotojas.

Argumentas, kad pareiškėjas anksčiau nėra gavęs tokio pobūdžio nurodymų, taip pat ir dėl konfidencialių, komercinę paslaptį turinčių dokumentų pateikimo, teismo įvertintinas kritiškai, nes pareiškėjai siųstų nurodymų turinys yra suprantamas, aiškiai nurodytas prašomų pateikti dokumentų pateikimo tikslas, išaiškinta, kaip turėtų būti pateikta konfidenciali informacija, esanti prašomuose pateikti dokumentuose. Be to, pareiškėjo administracijos darbuotojai ne kartą bendravo su Tarybos darbuotojais tiek telefonu, tiek elektroniniu paštu, kas sudarė sąlygas papildomų klausimų išsprendimui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad įstatymas suteikia teisę Tarybai pačiai gauti dokumentų kopijas ar išrašus, tačiau ši įstatymo nuostata, nagrinėjamu atveju netaikytina, nes, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, pareiškėjui teisės pateikti dokumentus nebuvo apribotos, kas sąlygotų pačios Tarybos iniciatyvą dokumentų rinkime. Kita vertus, pareiškėja, beveik metus laiko nepateikdama dokumentų, nei vieną kartą Tarybos neinformavo apie tai padaryti trukdančias priežastis, kas, be kita ko, ir įrodo, jog Tarybai nebuvo pagrindo pačiai imtis iniciatyvos. Kadangi šiuo atveju buvo sprendžiamas ne prašomų dokumentų reikšmingumas ar jų vertė, o nagrinėjamos pažeidimo, numatyto KĮ 26 straipsnio 6 dalyje padarymo priežastys ir sąlygos, skundo argumentas, kad atsakovė per aštuonis mėnesius nuo pirmojo įpareigojimo išsiuntimo dienos pakartotinai į pareiškėją nesikreipė, kas reiškia, kad prašomi pateikti dokumentai nebuvo reikšmingi, teismo taip pat atmestas kaip nepagrįstas.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus bei atsižvelgęs į byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, kad per visą trijų įpareigojimų nevykdymo laikotarpį pareiškėjas buvo raginamas įvykdyti įpareigojimus, tačiau, net ir žinodamas apie gresiančią atsakomybę ir sankcijų dydį, jų nevykdė, bei į tai, kad Tarybai KĮ suteikia diskrecijos teisę įvertinus padarytą pažeidimą nustatyti jos pobūdį ir šiuo nagrinėtinu atveju pareiškėjo padarytas pažeidimas buvo pripažintinas pavojingu ir sunkiu, teismas padarė išvadą, kad paskirta bauda yra adekvati padarytam teisės pažeidimui ir skirta pagrįstai.

Pareiškėjas UAB „Plungės duona“ apeliaciniu skundu (b. l. 84-93) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, papildomai nurodo, kad:

1. Pareiškėjo vadovas nebuvo pavedęs atsakovo reikalavimų vykdymo kitiems pareiškėjo darbuotojams, taip pat nebuvo nurodęs ir įgaliojęs už bendradarbiavimą ir bendravimą su atsakovu atsakingo asmens. Dėl šios priežasties, nesant paskirto atsakingo asmens, o pačiam vadovui nuolat sergant, pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, kuris savo pareigas faktiškai vykdo per savo darbuotojus, dalyvius ir kitus asmenis, objektyviai negalėjo laiku pateikti atsakovo prašomų dokumentų. Šių argumentų pagrįstumą patvirtina tai, kad pasikeitus bendrovės direktoriui, atsakovo nurodymai, rekomendacijos, reikalavimai bei prašymai buvo operatyviai, atsakingai ir sąžiningai įvykdyti.

2. Teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, kad pareiškėjo dėl objektyvių kliūčių laiku neįvykdytas atsakovo reikalavimas nesukėlė jokių neigiamų padarinių ir niekaip nesutrukdė atsakovo atliekamo tyrimo.

3. Teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovo iniciatyva pasinaudoti jiems suteiktais įgaliojimais būtų buvusi galima tik tuo atveju, jeigu reikalavimų pateikimo ir vykdymo metu iš tiesų būtų apribotos pareiškėjo galimybės pateikti dokumentus. Atsakovo teisės pasinaudoti jam suteiktais įvairiais administracinio pobūdžio įgaliojimais įgyvendinimas ar tokios teisės įgyvendinimo pradžios sąlygos nei KĮ, nei kituose teisės aktuose nėra susietos su asmenų, kurių atžvilgiu yra vykdomas tyrimas, galimybėmis vykdyti nurodymus ar šių asmenų veiksmų pasirinkimo laisve. Atsakovas gali savo įgaliojimais pasinaudoti nepriklausomai nuo šių ir kitų teismo nurodytų aplinkybių tuo atveju, jeigu atliktini veiksmai yra būtini reikšmingų tyrimui duomenų surinkimui (juo labiau tuomet, kai įpareigojimus gavęs subjektas negali jų laiku vykdyti dėl objektyvių priežasčių).

4. Teismas nepagrįstai teigia, kad atsakovo ilgalaikis (aštuonių mėnesių) neveikimas pareiškėjo atžvilgiu ir pakartotinių kreipimųsi nebuvimas nereiškia, kad prašomi dokumentai buvo nereikšmingi. Priešingai, Atsakovo pozicija ir veiksmai patvirtina prašomų dokumentų (kurių dalis yra laisvai prieinama viešuosiuose valstybės registruose) pateikimo svarbos menkumą ir atitinkamai padaryto pažeidimo mažareikšmiškumą,  todėl šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant dėl atleidimo nuo atsakomybės arba skirtinos baudos sumažinimo.

5.  Nutarime atsakovas ir teismas sprendime nepateikė jokių motyvų, kurie pagrįstų būtent 0,6 proc. dydžio baudos nustatymą. Pagal visose teisės šakose egzistuojančias bendrąsias baudų skyrimo taisykles, pirmiausia yra nustatomas skirtinos baudos ribų vidurkis (ypač pirmą kartą atsakomybėn traukiamam asmeniui) ir tik nuo šio taško, atsižvelgiant į konkrečias veikos aplinkybes ir kitus reikšmingus kriterijus, bauda diferencijuojama į švelnesnę ar griežtesnę pusę. Baudos dydžio nustatymas, kai bauda pradedama diferencijuoti nuo jos lubų, nepagrįsti bei neteisėti, prieštaraujantys bendriesiems teisės baudų skyrimo principams ir taisyklėms.

6. Teismas ir atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į sunkią pareiškėjo finansinę padėtį. Pagal pateikiamus aktualius pareiškėjo finansinės atskaitomybės duomenis matyti, kad trumpalaikiai pareiškėjo įsipareigojimai kiekvieną mėnesį didėja, o kapitalas ir rezervai mažėja. Pareiškėjo vykdoma veikla ir toliau yra nuostolinga, o rinkos ir pareiškėjo veiklos tendencijos, finansinių duomenų pokyčiai, leidžia teigti, kad nurodytų rodiklių gerėjimo perspektyvos nėra prognozuotinos. Paminėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo finansinė būklė yra sudėtinga, bendrovė ne tik neturi laisvų pajamų ar kito turto, kurį galėtų operatyviai realizuoti, kad būtų sumokėta Nutarimu paskirta bauda, tačiau iš vykdomos veiklos Pareiškėjo gaunamos pajamos net nepadengia patiriamų sąnaudų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 99-110) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą savo poziciją grindė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme išdėstytais argumentais. Pažymėjo, kad:

1. Kliūtys pateikti dokumentus Konkurencijos tarybai, atsiradusios išimtinai dėl nuo paties pareiškėjo priklausančių veiksnių negali būti laikomos objektyviomis ir šalinančiomis pareiškėjo atsakomybę.

2. Dokumentų nepateikimas vertintinas kaip trukdymas atsakovui susipažinti su prašomais pateikti dokumentais ir sukelia tiesiogines neigiamas pasekmes tyrimui – tyrimas yra vilkinamas.

3. Taryba turi diskrecijos teisę spręsti, kokiu būdų gauti tyrimui reikalinga informaciją, atsižvelgiant į atliekamo tyrimo poreikius, eigą ir kitas efektyviam tyrimui reikšmingas aplinkybes.

4. Pareiškėjui, kaip ir kitiems ūkio subjektams, nubaustiems už KĮ pažeidimus, buvo taikomas Baudos nustatymo taisyklėse nustatytas baudos skaičiavimo būdas, o pareiškėjo nurodomas baudos skaičiavimo metodas, nei Įstatyme nei taisyklėse nenumatytas.

5. Priimdama Nutarimą Taryba vertino tuo metu buvusią pareiškėjo finansinę padėtį, po Nutarimo priėmimo pasikeitusi įmonės padėtis neturėtų būti vertinama. Tačiau ir nauji pareiškėjo pateikti duomenys neparodo, kad jo finansinė padėtis labai sunki, t. y. tokia, kai baudos skyrimas sukeltų nepataisomą pavojų įmonei, todėl nėra pagrindo pripažinti tai lengvinančia aplinkybe.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl 2012 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-3 „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos reikalavimo atliekamo tyrimo metu UAB „Plungės duona“ pateikti informaciją nevykdymo“ dalies, kurioje už jo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą pareiškėjui nutarta skirti 86 400 Lt piniginę baudą, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiame Nutarime atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas, nevykdydamas Tarybos įgaliotų pareigūnų privalomų reikalavimų pateikti atliekamam tyrimui reikalingą informaciją ir dokumentus, pažeidė KĮ 26 straipsnio 6 dalies ir 41 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir konstatavo, kad minėtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog Tarybos reikalavimas pateikti tam tikrus dokumentus nustatytais terminais nebuvo įvykdytas.

Ginčo santykius nagrinėjamoje byloje reglamentuoja Konkurencijos įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. balandžio 31 d. (2011 m. rugsėjo 29 d. įstatymo Nr. XI-1607 redakcija). Bylos nagrinėjimui taip pat aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas 2012 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-2016/2012, kurioje inter alia buvo pažymėta, kad tinkamas ir visapusiškas faktinių aplinkybių įvertinimas, skiriant sankcijas už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą ūkio subjektams bei parenkant jų dydį yra Konkurencijos tarybos diskrecija. Konkurencijos tarybos funkcijos leidžia jai visapusiškai įvertinti tam tikrus konkurenciją galinčius pažeisti veiksmus ir šių funkcijų tinkamas atlikimas, kai yra vertinami tam tikri duomenys, yra Konkurencijos tarybai skirtos diskrecijos dalis. Taigi pareiškėjai, norėdami įrodyti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudas ir nustatydama jų dydį, netinkamai pasinaudojo savo diskrecijos laisve, turi pateikti teismui duomenų, iš kurių būtų galima apie tai spręsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas toje pačioje nutartyje taip pat akcentavo, kad vienas iš baudos už konkurencijos teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, todėl itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio tikslo nepasiektų.

Kadangi Konkurencijos įstatymo reglamentavimas yra itin panašus į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo bei 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 teisės normas, taip pat atsižvelgiant į Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo, nagrinėjamu atveju aktuali yra ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d.  nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-963/2009, 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-290/2012).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog dokumentai nebuvo pateikti dėl objektyvių priežasčių, t.y. pareiškėjo vadovas itin dažnai sirgo, dėl to įmonėje trūko efektyvaus valdymo ir pakankamos kontrolės užtikrinimo, be to, pareiškėjas niekada anksčiau nebuvo susidūręs su analogiškomis procedūromis, dėl to pareiškėjui trūko reikiamos patirties.

Remiantis byloje esančiais duomenimis, pirmasis prašymas dėl informacijos pateikimo pareiškėjui buvo išsiųstas 2010 m. spalio 22 d., o informacija (po pakartotinių raginimų) buvo pateikta Tarybai 2011 m. spalio 24 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjo vadovas nesirgo laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. birželio 29 d., kai pareiškėjui jau buvo pateiktas prašymas pateikti informaciją. Be to, Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, jog Tarybos įgaliotų pareigūnų reikalavimai, duoti atliekant šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, yra privalomi ūkio subjektams ir jų organų nariams bei administracijos darbuotojams. Pagal šią įstatymo normą, dokumentus pateikti privalėjo bet kuris tokią teisę turintis darbuotojas ar valdybos narys. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog, nesant vadovui, bendrovės veikla nenutraukiama, ir susiklosčius situacijai, kai darbo vietoje ilgą laiką nėra vadovo, pastarojo funkcijoms atlikti skiriamas kitas asmuo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konkurencijos teisės pažeidimų kontekste taip pat yra išaiškinęs, jog darbuotojų, atsakingų už pažeidimą, atleidimas nėra lengvinanti aplinkybė (ESTT 2007 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje T-111/05 BASF ir UCB prieš Europos Komisiją).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad dalis su atsakovo vykdomu Tyrimu susijusių dokumentų ankstesniojo bendrovės direktoriaus naujajam buvo perduoti tik prasidėjus administracinės bylos teisenai. Šis pareiškėjo argumentas, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, laikytinas nepagrįstu, be to, neparemtas jokiais įrodymais, todėl atmestinas.

Apeliantas taip pat tvirtina, jog jam trūko reikiamos patirties siekiant pateikti reikiamus dokumentus. Šis argumentas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi Tarybos raštas dėl informacijos pateikimo yra aiškus ir dokumentų pateikimo procedūra nėra sudėtinga. Be to, kilus neaiškumų, apeliantas galėjo konsultuotis su atsakovu, kuris, kaip patvirtina bylos duomenys (Tarybos byla, II t., b. l. 17) , bendravo su apeliantu ir elektroniniu paštu bei telefonu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovas galėjo pasinaudoti jam įstatymų suteiktomis teisėmis ir savarankiškai paimti tuo metu tyrimui reikalingus duomenis. Konkurencijos įstatymas iš tikrųjų suteikia teisę Konkurencijos tarybos įgaliotiems pareigūnams atliekant tyrimą ir gavus teismo leidimą įeiti ir atlikti patikrinimą ūkio subjekto naudojamose patalpose, teritorijoje ir transporto priemonėse (26 str. 1 d. 1 p.). Vis dėlto tai nepaneigia Konkurencijos įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje nustatytos pareigos paklusti Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų reikalavimams, duotiems atliekant to paties straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus (taip pat ir reikalavimui pateikti informaciją). Šios pareigos laikymosi svarbą patvirtina ir to paties įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija už informacijos, reikalingos tyrimui atlikti ar koncentracijai nagrinėti, nepateikimą, todėl šis apelianto skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apelianto nurodoma aplinkybė, jog atsakovas beveik 8 mėnesius nuo pirmojo rašto pareiškėjui įteikimo dienos nė karto pakartotinai nesikreipė į pareiškėją, nepatvirtina teiginio, jog pateiktina informacija nebuvo svarbi atsakovo atliekamam tyrimui. Atsakovas pakartotinai dar du kartus raštais kreipėsi į pareiškėją prašydamas pateikti dokumentus, papildomai kreipėsi į pareiškėją telefonu ir elektroniniu paštu. Taip pat pažymėtina, kad įstatymas nesieja sankcijos skyrimo ar jos dydžio su pakartotiniu kreipimusi reikalaujant pateikti informaciją.

Apeliantas taip pat teigia, jog jis neįgyvendino jokių konkurenciją ribojančių veiksmų, ir tai yra lengvinanti aplinkybė. Sankcija pareiškėjui buvo paskirta už dokumentų nepateikimą, t.y. procesinio pobūdžio pažeidimą. Skirtingai nei Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti pažeidimai, 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti procesinio pobūdžio pažeidimai savo esme yra pavojingi dėl trukdymo atliekamo tyrimo efektyvumui, o ne dėl tiesioginio konkurencijos ribojimo. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ši lengvinanti aplinkybė, nurodyta 42 straipsnio 2 dalyje, savo esme netaikytina procesinio pobūdžio pažeidimams, nurodytiems 41 straipsnio 3 dalyje.

Dėl pažeidimo vertinimo kaip pavojingo, apeliantas pažymi, jog atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių informacijos nepateikimo padarytą žalą, todėl pažeidimas negali būti vertinamas kaip sunkus ir pavojingas. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pažymėjo, kad įvertino pažeidimą kaip pavojingą, nes informacijos nepateikimas pakenkė Tarybos atliekamam tyrimui, be to, buvo neįvykdytas ne tik pirminis, bet ir pakartotiniai Tarybos nurodymai pateikti reikalaujamus dokumentus. Taip pat nebuvo gauta pareiškėjo prašymų pratęsti terminą informacijai pateikti, ir tai rodo pareiškėjo nebendradarbiavimą ir neketinimą pateikti informacijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas nustatė, jog informacijos nepateikimas yra teisės pažeidimas, už kurį taikytina numatyta sankcija, dėl tos priežasties, kad jis kenkia atliekamam tyrimui. Todėl tokio pobūdžio pažeidimas nevertintinas kaip itin pavojingas vien tuo pagrindu, kad kenkia atliekamam tyrimui. Dėl informacijos nepateikimo po pakartotinių raginimų pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog bauda gali būti diferencijuojama atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, o tos pačios dalies 1 punktas numato, kad bauda gali būti diferencijuojama atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą. Taigi šiuo atveju pažeidimo trukmė ir pavojingumas yra kokybiškai skirtingi kriterijai, pagal kuriuos vertintinas pažeidimas. Atsakovas negali konstatuoti, jog pažeidimas yra diferencijuotinas kaip pavojingas todėl, kad ilgai truko. Taigi darytina išvada, kad atsakovas tinkamai nepagrindė, kad padarytas pažeidimas turėtų būti laikytinas pavojingu pagal KĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog atsakovo nurodymus geranoriškai įvykdė savo valia, ir tai yra lengvinanti aplinkybė. Remiantis bylos duomenimis, apeliantas pateikė reikalaujamus dokumentus po daugiau nei metų laiko, Tarybai du kartus pareikalavus jų pakartotinai, taip pat raginus juos pateikti elektroniniu paštu bei telefonu, ir pradėjus atskirą tyrimą dėl dokumentų nepateikimo. Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, nedarytina išvada, kad atsakovas savo valia nutraukė pažeidimą. Todėl šis pareiškėjo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad ESTT 1998 m. gegužės 14 d. sprendimuose bylose T-319/94 Fiskeby Board prieš Europos Komisiją ir T-352/94 Moch och Domsjö prieš Europos Komisiją yra pažymėjęs, kad Komisija nėra įpareigota atsižvelgti į tai, jog pažeidimas buvo nutrauktas pradėjus pažeidimo tyrimą.

Dėl tyrimo metu nustatytų esminių aplinkybių pripažinimo pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-294/2011 konstatavo, jog šią lengvinančią aplinkybę galima nustatyti tada, kai subjektas ne tik pripažino tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, bet ir besąlygiškai bei eksplicitiškai sutiko, jog buvo padarytas įstatymo pažeidimas. Toks pripažinimas turėtų būti aiškus, nedviprasmiškas ir besąlyginis. Įvertinus pareiškėjo poziciją tyrimo metu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad toks pripažinimas buvo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jo finansinė padėtis šiuo metu yra itin sunki, ir tai turėtų būti vertinama kaip lengvinanti aplinkybė. Atkreiptinas dėmesys į ESTT praktiką, susijusią su baudų skyrimo už konkurencinės teisės pažeidimus vertinimu. ESTT 2006 m. birželio 29 d. sprendime byloje C-308/04 SGL Carbon prieš Europos Komisiją patvirtino Europos Komisijos poziciją, jog bauda nemažinama vien dėl tos priežasties, kad įmonė yra nuostolingoje finansinėje situacijoje. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1301/2012 taip pat yra konstatavęs, kad labai sunki finansinė padėtis lengvinančia aplinkybe pripažįstama gali būti tik išimtiniais atvejais, remiantis objektyviais įrodymais, kad baudos skyrimas sukels nepataisomą pavojų įmonei. Pareiškėjo pateikti duomenys, susiję su jo finansine padėtimi, neįrodo, kad pareiškėjo finansinė padėtis būtų išskirtinai sunki, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, jog nenustatyta nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, pažeidimas nėra diferencijuotinas kaip pavojingas, todėl pareiškėjui skirtinas KĮ 41 straipsnio 3 dalyje numatytos sankcijos vidurkis, t.y. 0,5 % pareiškėjo bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip: pareiškėjo UAB „Plungės duona“ skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 m. vasario 23 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos reikalavimo atliekamo tyrimo metu UAB „Plungės duona“ pateikti informaciją nevykdymo“ Nr. 2S-3, sumažinant paskirtą baudą iki 0,5% pareiškėjo bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais, t. y. 72 000 Lt.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė