Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irena Paulauskienė, Henrikas Sadauskas,

dalyvaujant pareiškėjo Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. atstovui advokatui Elijui Burgiui,

atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms Linai Strikauskaitei, Giedrei Jarmalytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

nustatė:

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau - ir Konkurencijos taryba) 2012-03-29 nutarimu Nr. 2S-4 „Dėl Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies reikalavimams“ (toliau - ir Nutarimas), pripažino, kad Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. (toliau - ir pareiškėjas, Bendrovė, CEPD), 2010-06-16 Akcijų pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu įgijusi 49,999998 proc. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ (toliau - ir NFG) akcijų, t. y. prieš įgyvendinant koncentraciją, apie ją nepranešusi Konkurencijos tarybai bei negavusi jos leidimo, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau - ir Konkurencijos įstatymas) 10 str. 1 d., o tuo tarpu pranešimą apie koncentraciją pateikusi jau po koncentracijos įgyvendinimo, pažeidė Konkurencijos įstatymo 11 str. 2 d. reikalavimus. Bendrovei už minėtų Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimą skirta 110000 (vienas šimtas dešimt tūkstančių litų) bauda.

Bendrovė teigdama, jog Konkurencijos taryba Nutarime klaidingai vertino Bendrovės veiksmus konkurencijos teisės požiūriu ir neteisingai taikė Konkurencijos įstatymo 10 str. 1 d. ir 11 str. 2 d. nuostatas, su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Konkurencijos tarybos 2012-03-29 nutarimą Nr. 2S-4 „Dėl Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies reikalavimams“.

Pagrįsdamas nesutikimo su Nutarimu argumentus nurodė, kad vertinant 2010 metų aplinkybes, leidimas iš Konkurencijos tarybos, šiuo konkrečiu atveju, neprivalėjo būti gautas, nes pranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai buvo pateiktas dar 2007 metais, kuriame be kita ko buvo pateikta visa informacija apie opcionus bei pagal kurį Konkurencijos tarybos leidimas buvo duotas. Tuo tarpu atsižvelgiant į tai, kad nuo 2007 metų iki 2010 metų jokios aplinkybės nepasikeitė, todėl, pareiškėjo manymu, nebuvo priežasties konsultuotis su Konkurencijos taryba. Dėl minėtų priežasčių, pareiškėjo teigimu, pastarasis nepažeidė konkurencijos teisės aktų nuostatų.

Akcentuodamas argumentus, jog aplinkybės nuo 2007 iki 2010 metų nebuvo pasikeitusios, pažymėjo, kad nuo 2007 metų NFG nebuvo bendrai kontroliuojama, nes pareiškėjas turėjo išimtinę teisę kontroliuoti minėtą bendrovę, tačiau, ar iš tiesų buvo vienvaldė kontrolė patvirtina tai, kad, kadangi pardavimo opcionas buvo įgyvendintas mažiau kaip prieš tris metus nuo pradinės akcijų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo tarp E.A.Zulanienės ir Polska Grupa Farmaceutyczna Spolka Akcyjna (toliau - ir PGF), todėl, atsižvelgiant į tai, kad formalios bendros kontrolės laikotarpis nebuvo ilgas, kad galėtų sukelti ilgalaikius struktūros pokyčius, todėl ši teisė pirkti akcijas savaime reiškė pareiškėjo vienvaldę kontrolę UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ atžvilgiu. Be to, pareiškėjas buvo aktyvus UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcininkas (skyrė du valdybos narius, įskaitant vyriausiąjį finansininką), taip pat, kadangi pareiškėjui priklausė 50,01 proc. akcijų, pastarasis turėjo teisę priimti sprendimus visuotiniame susirinkime nedalyvaujant E.A.Zulanienei.

Nesutikdamas su Nutarime išdėstytais argumentais, taip pat pabrėžė, kad atsakovė neatkreipė dėmesio į Akcininkų sutarties Preambulės (F) punktą, kuriame nurodyta, kad Akcininkų sutartis turėjo būti sudaryta išimtinai pareiškėjo naudai, todėl, ši aplinkybė, patvirtina tai, kad pareiškėjo ir E.A.Zulanienės susitarimų tikslas buvo perduoti pareiškėjui UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ vienvaldę kontrolę.

Dėl Nutarimo argumentų, kad pareiškėjas neturėjo įtakos personalo formavimui nurodė, kad pareiškėjui pagal Akcijų pirkimo - pardavimo sutartį nuo 2010-06-16 perėmus de jure vienvaldę UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolę, E.A.Zulanienė ir toliau ėjo UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ generalinės direktorės pareigas, nes pareiškėjas ją pakartotinai išrinko į NFG valdybą, o vėliau, jau naujai sudarytos NFG valdybos nariai E.A.Zulanienę išrinko valdybos pirmininke, taip pat K.Broniukaitį, kuris buvo su E.A.Zulanienė susijęs asmuo, pareiškėjas pakartotinai išrinko į naujai suformuotą UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdybą. Mano, jog būtent šie argumentai paneigia aplinkybes, kad paminėti asmenys laikotarpiu 2007-2010 metais į UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ vadovaujančias pareigas buvo paskirti E.A.Zulanienės iniciatyva.

Teigia, jog tai, kad pareiškėjas turėjo de fakto vienvaldę NFG kontrolę ir darė lemiamą įtaką jos verslo sprendimams patvirtina ir tai, kad NFG valdybos posėdžiuose (2008-02-15 ir 2008-04-11) K.Broniukaitis (E.A.Zulanienės paskirtas valdybos narys) nedalyvavo, tačiau tai nekliudė kitiems valdybos nariams priimti sprendimus. Tuo tarpu pareiškėjo paskirti valdybos nariai dalyvavo visuose 2007-2010 m posėdžiuose, o tai reiškia, kad jie galėjo daryti įtaką priimamiems sprendimams ir tai tik dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas turėjo de fakto vienvaldę NFG kontrolę.

Dėl baudos dydžio pagrįstumo nurodė, kad atsakovė, neatsižvelgdama į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, Nutarime neteisingai apskaičiavo baudą ir tuo pažeidė objektyvumo ir proporcingumo principus. Nukreipdami argumentus į praktiką analogiško pobūdžio bylose (Konkurencijos įstatymo 10 str. 1 d. ir 11 str. 2 d. nuostatų nesilaikymas, Konkurencijos tarybos 2008-10-16 nutarimas, bauda 100000 Lt; 2010-07-15 nutarimas, bauda 10000 Lt) nurodė, jog tikėtina, kad pareiškėjui tokio dydžio bauda buvo skirta atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra užsienio valstybėje registruotas ūkio subjektas, o vertinant tai, kad bauda buvo skirta tik už vieną apie koncentraciją nepranešimo atvejį, akivaizdu, kad atsakovė buvo neobjektyvi ir pažeidė diskriminacijos draudimo bei proporcingumo principus.

Atkreipdamas dėmesį į pažeidimo prigimtį nurodė, kad pareiškėjas priimdamas sprendimą neteikti pranešimo apie koncentraciją, manė, jog, kadangi leidimas koncentracijai vykdyti buvo gautas dar 2007 metais, todėl įvykus šiam sandoriui, leidimas nėra reikalingas. Taip pat pažymėjo, kad neturėjo ketinimų pažeisti Konkurencijos įstatymo, todėl sprendė, jog ši įvykusi klaida, nesusipratimas turėtų būti laikoma svarbia atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Pagrįsdamas argumentus dėl pažeidimo sunkumo pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jei pažeidimas vis tik būtų nustatytas, jis neturėtų būti laikytinas sunkiu, nes juo nebuvo sukeltos nepataisomos ar ilgalaikės žalos konkurencijai pasekmės, taip pat neatsirado nuostolių, kuriuos pareiškėjas turėtų atlyginti ar kompensuoti.

Vertinant pažeidimo trukmę pažymėjo, jog kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti atsižvelgta, ar ūkio subjektas apie koncentraciją užtruko pranešti tiek laiko, kiek būtų galima pagrįstai tikėtis atsižvelgiant į faktines situacijos aplinkybes. Šiuo aspektu akcentavo, kad šio konkretaus tariamo pažeidimo trukmė nėra ilga, nes nuo leidimo sudaryti Akcijų pirkimo -pardavimo sutartį iki pranešimo apie koncentraciją pateikimo praėjo tik 6 mėnesiai. Be to, atkreipdami dėmesį į Europos Komisijos praktiką (Samsung/AST byloje praleista 14 mėnesių, Electrabel byloje praleista 4 metai, 4 mėnesiai ir 7 dienos) teigė, kad esant terminui itin trumpam, pažeidimas neturėtų būti vertinamas, kaip sunkus, o atsižvelgiant į tai, sankcija iš viso neturėtų būti taikoma.

Pabrėžė, kad prie atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat turėtų būti priskirtas geranoriškas bendradarbiavimas su Konkurencijos taryba, nes pareiškėjas iki pranešimo apie koncentraciją pateikimo neignoravo tyrėjų užklausų, ruošė paaiškinimus, vykdė konkurencijos tarybos prašymus, teikė duomenis. Pareiškėjas pateikdamas pranešimą apie koncentraciją, kaip tik siekė kuo greičiau nutraukti pažeidimą. Atkreipė dėmesį, kad šis nepranešimo apie koncentraciją atvejis yra vienintelis pareiškėjo veiklos istorijoje. Be to, vertinant tai, kad Konkurencijos tarybos praktikoje yra tik dvi viešai žinomos tokio pobūdžio bylos (Konkurencijos tarybos 2008-10-16 nutarimas 2S-21, Konkurencijos tarybos 2010-07-15 nutarimas 2S-19), mano, kad aplinkybė, dėl praktikos nebuvimo, taip pat turėtų būti vertinama kaip lengvinanti aplinkybė.

Nurodė, kad priimant Nutarimą, be kita ko buvo pažeistos ir pareiškėjo procesinės teisės bei garantijos. Šią aplinkybę grindė tuo, kad atsižvelgiant į tai, kad Konkurencijos taryba priimdama nutarimą rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-01 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-502-1668/2012, o tuo tarpu viešas bylos nagrinėjimas Konkurencijos taryboje vyko 2012-03-05, kai minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-01 nutartis dar nebuvo publikuota, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-01 nutartyje nurodytu išaiškinimų, kuriuos vėliau Konkurencijos taryba pritaikė pareiškėjo byloje, vertintino kaip priežastį, dėl kurios atsakovė pažeidė pareiškėjo procesines teises ir dėl ko Nutarimas turėtų būti panaikintas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundė išdėstytus argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimo (b. 1. 78-88) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Dėl pareiškėjo galimai įgytos UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ vienvaldės kontrolės de fakto iki 2010-06-16 nurodė, kad 2007 metais suteiktas leidimas vykdyti koncentraciją buvo išduotas E.A.Zulanienei ir Polska Grupa Farmaceutyczna Spolka Akcyjna įgyti bendrą UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolę. Todėl, nuo 2007-11-06 de jure bendrą UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolę turėjo pareiškėjas ir E.A.Zulanienė.

Remdamiesi Europos Komisijos suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (2008/C95/010) (toliau - ir Komisijos pranešimas) 89 punktu nurodė, kad koncentracija laikomas ir kontrolės kokybės pasikeitimas sumažėjus kontroliuojančių akcininkų skaičiui, jei, pasitraukus vienam ar daugiau kontroliuojančių akcininkų, bendroji kontrolė tampa vienvalde kontrole. Pabrėžė, jog šią aplinkybę pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-03-01 nutartyje, administracinėje byloje Nr.A-502-1668/2012.

Pažymėjo, kad ginčo atveju pareiškėjas sutiko, jog po 2010-06-16 sudaryto sandorio pastarasis įgijo de jure vienvaldę NFG kontrolę, tačiau pareiškėjas neigia, kad nuo 2007-11-06 iki 2010-06-16 NFG bendrą de fakto kontrolę turėjo kartu su E.A.Zulaniene. Nurodė, kad vertinant, ar įmonės kontrolė de fakto buvo bendra ar vienvaldė, tyrimo metu buvo nustatinėjama, ar įmonę kontroliuojantys asmenys turėjo realią galimybę daryti įtaką įmonės veiklai.

Nurodė, jog atsižvelgiant į tyrimo metu buvo nustatytas aplinkybes kad: 2007-11-06 ir 2010­06-16 laikotarpiu visuose akcininkų susirinkimuose dalyvavo abu UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcininkai (pareiškėjas ir E.A.Zulaniene), kurie priimdami sprendimus turėjo bendradarbiauti ir siekti bendro susitarimo; pagal akcininkų sutartį E.A.Zulaniene turėjo teisę paskirti 3 iš 5 (pakeitus įstatus 2 iš 3) valdybos narius bei skirti asmenis į UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ generalinio direktoriaus bei jo pavaduotojo pareigas, o tai reiškė, kad E.A.Zulaniene turėjo teisę skirti didesnį skaičių narių nei pareiškėjas; E.A.Zulaniene, pareiškėjui tapus vieninteliam akcininkui, toliau ėjo UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ generalinės direktorės pareigas bei buvo išrinkta valdybos pirmininke; su E.A.Zulaniene susijęs asmuo (K.Broniukaitis) buvo išrinktas į naujai suformuotą UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdybą, nepagrindę pareiškėjo argumentų, kad pastarasis buvo įgijęs de fakto UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ vienvaldę kontrolę. Tuo remiantis buvo priimta išvada, kad laikotarpiu nuo 2007-11-06 iki 2010-06-16 E.A.Zulaniene įgyvendino turėtas galimybes daryti lemiamą įtaką UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdyme.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai įgijus de jure vienvaldę UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolę, pasikeitė įmonės įstatai, o tai reiškia, kad iki 2010-06-16 pareiškėja neturėjo de fakto vienvaldės UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolės.

Pažymėjo, kad galimybė pirkti akcijas pati savaime negali užtikrinti vienvaldės kontrolės, jei pagal teisiškai įpareigojančias sutartis nėra numatyta tokia galimybe pasinaudoti netolimoje ateityje. Nes jei sandoris, kuriuo įgyvendinama koncentracija, numato kelis etapus, pirkėjai iš anksto turėtų susitarti dėl tolesnio padalijimo teisiškai įpareigojančiu būdu, be to, turi būti aišku, kad kitas etapas tikrai įvyks. Tačiau tuo atveju, jei nėra aišku, ar antras etapas įvyks, antrajame etape sudarytas sandoris visada bus laikomas koncentracija. Taip pat pabrėžė, kad laikotarpis tarp pirmojo ir antrojo etapo turi būti ne ilgesnis nei vieneri metai. Šiuo aspektu nurodė, kad Akcininkų sutartis numatė PGF opciono teisę nupirkti visas naujam akcininkui (E.A.Zulanienei) priklausančias akcijas bei įtvirtino teisę naujajam akcininkui parduoti PGF visas naujam akcininkui priklausančias akcijas, vadinasi Akcininkų sutartis numatė tik teisę, bet ne pareigą nupirkti akcijas iš E.A.Zulanienės, o tai reiškia, kad antras etapas galėjo visai neįvykti. Taip pat nurodė, kad Akcininkų sutartyje buvo numatyta, kad opciono teisių įgyvendinimo laikotarpis buvo penki metai, skaičiuojant nuo 2007 metų pabaigos, su galimybe pratęsti dviem metams, t. y. opciono teisę buvo galima įgyvendinti ne anksčiau kaip 2009 metais. Tačiau E.A.Zulaniene akcijas pardavė praėjus daugiau, kaip 2,5 metų (2010-06-16), nors tokia teisė galėjo būti įgyvendinta ne anksčiau kaip praėjus dviem metams. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Akcininkų sutartis numatė tik teisę bet ne pareigą nupirkti akcijas iš E.A.Zulanienės, o tai reiškia, kad antrasis etapas galėjo ir neįvykti, bei į tai, kad tarp pirmojo ir antrojo etapo nustatytas minimalus laikotarpis buvo daugiau nei vieneri metai, reiškė, kad šios aplinkybės neatitiko reikalavimų, kad antrasis etapas nebūtų pripažinta koncentracija.

Apibendrindama argumentus dėl koncentracijos nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad tiek pareiškėjas, tiek E.A.Zulaniene, laikotarpiu nuo 2007-11-06 iki 2010-06-16 turėjo įtaką sprendžiant klausimus dėl UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ strateginės politikos, tiek tiesiogiai balsuojant akcininkų susirinkime, tiek per galimybę rinkti personalo sudėtį, priėmė pagrįstą išvadą, kad laikotarpiu nuo 2007-11-06 iki 2010-06-16 UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ tiek de fakto, tiek de jure buvo pareiškėjo ir E.A.Zulanienės kontroliuojama bendrai. Vadinasi, remiantis Komisijos pranešimo 89 punktu bei atsižvelgiant į aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2010-06-16 tiek de fakto, tiek de jure kontrolę įgijo pareiškėjas, Konkurencijos taryba pagrindė išvadą, kad įvykus kokybės kontrolės pokyčiui (po akcijų pardavimo valdymo pasikeitimas iš bendros į vienvaldę), tokie veiksmai laikytini koncentracija apie kurią pareiškėjui buvo privalu pranešti Konkurencijos tarybai.Pagrįsdama paskirtos baudos dydį atsakovė nurodė, kad nors Konkurencijos taryba priimdama 2010-07-15 nutarimą Nr. 2S-19 (kurioje UAB „City Service“ paskirta 10000 Lt bauda) pažeidimą dėl nepraneštos koncentracijos vertino kaip lengvą, tačiau tai nereiškia, kad Konkurencijos tarybą, priimdama nutarimą, šiuo konkrečiu atveju negali keisti praktikos, taip pat, kaip ir Europos Komisija bei tokio pobūdžio pažeidimus vertinti kaip pavojingus. Pažymėjo, kad tokios praktikos laikosi ir Europos Komisija (Electrabel byla), kurioje buvo konstatuota, kad koncentracijos įgyvendinimas negavus leidimo, pažeidžia pagrindinį koncentracijos kontrolės principą, todėl tam, kad būtų apsaugotas šis principas teisės aktai numato dideles baudas (iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais). Be to, Konkurencijos įstatymas už pažeidimus koncentracijai taip pat numato tokio dydžio baudas (Konkurencijos įstatymo 5, 9 (7) str.).

Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pažeidimas neturėtų būti priskirtas prie pavojingų, nes rinkos dalyvis nėra didelis ir žala konkurencijai nebuvo padaryta. Šiuo aspektu pažymėjo, kad šie argumentai nepaneigia pažeidimo pavojingumo, kadangi, kaip jau minėta, buvo pažeistas pagrindinis koncentracijų kontrolės principas, kuris ir turėtų užtikrinti, kad koncentracija nepadarytų neigiamos įtakos konkurencijai. Atkreipė dėmesį, kad tokios praktikos laikosi ir Europos Komisija (Electrabel byla) bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-03-01 nutartys administracinėje byloje Nr. A-502-1668/2012).

Dėl argumentų, jog kadangi pareiškėjo įmonė yra įsteigta užsienyje, ir kuri neišmano Lietuvos Respublikos įstatymų, todėl skirta bauda yra neproporcingai didelė, pažymėjo, kad teisės aktai nenumato jokių išimčių užsienyje registruotoms įmonėms, nes kitu atveju, baudą skiriant atsižvelgiant būtent į šią aplinkybę, būtų pažeisti lygybės ir nediskriminavimo principai. Be to tai, kad pareiškėjas jau keletą metų veikė Lietuvoje ir jau yra teikusi pranešimą dėl vykdomos koncentracijos, argumentai dėl teisės aktų nežinojimo laikytini nepagrįstais.

Atsakydama į argumentus, jog prie lengvinančių aplinkybių, šiuo konkrečiu atveju, turėtų būti priskirtas praktikos nebuvimas, pažymėjo, kad Europos Komisija tik pirmose bylose, kurios vyko praėjus gana trumpam laikui nuo koncentracijos reglamentavimo (Reglamentas Nr. 4064/89) atsiradimo, apskaičiuojant baudos dydį praktikos nebuvimą laikė kaip atsakomybę lengvinančia aplinkybe, o tai, kad šis konkretus ginčas nėra vienas pirmųjų Konkurencijos tarybos praktikoje, ir šio pažeidimo pripažinimas pavojingu, atitiko Europos komisijos pastarojo laikotarpio praktiką, todėl pareiškėjo šiuo aspektu išsakyti argumentai taip pat yra nepagrįsti.

Paneigdama argumentus dėl bendradarbiavimo nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, kad Konkurencijos taryba pirmąjį raštą UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ su prašymu paaiškinti nepranešimo apie koncentraciją priežastis išsiuntė 2010-09-13, tačiau pranešimą apie koncentraciją pareiškėjas pateikė tik 2010-12-17, ir tai tik po raginimo pateikti tokį pranešimą. Todėl teigia, kad pareiškėjo argumentai dėl geranoriško bendradarbiavimo pripažintini nepagrįstais.

Nepagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus ir dėl visiško baudos neskyrimo, tuo pagrindu, kad pažeidimas trūko trumpiau nei vieneri metai. Pažymėjo, jog pažeidimą pripažinus pavojingu, sankcijos neskyrimas būtų neproporcingas padarytam pažeidimui. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog pažeidimas trūko mažiau kaip metus nuo baudos neatleidžia, o tik sudaro pagrindą baudos nedidinti.

Dėl procedūrinių pažeidimų nurodė, kad Konkurencijos taryba priimdama Nutarimą vertino tik tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, todėl Nutarime nebuvo nurodyta naujų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo veiksmais, vykdant koncentraciją, tuo tarpu apie kurią pareiškėjas negalėjo nežinoti ir neturėjo galimybės pasisakyti. Pažymėjo, kad šiuo nagrinėjimu atveju, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-01 nutartis buvo vertinama tik kaip Konkurencijos įstatymo teisės normų aiškinimo šaltinis, o pareiškėjas, nurodydamas šią aplinkybę nepateikė argumentų, kaip būtų pasikeitęs ginčo situacijos vertinimas, jei nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje jau būtų žinomas minėtos nutarties turinys.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovės palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos 2012-03-29 nutarimo Nr. 2S-4 „Dėl Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 10 str. 1 d. ir 11 str. 2 d. reikalavimams“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Konkurencijos taryba 2010-06-18 BNS tinklalapyje pateikto straipsnio „Polska Grupa Farmaceutyczna“ už 24,5 mln. eurų įsigijo „Limedikos“ ir „Gintarinės' vaistinės akcijų (papildytas) (Konkurencijos byla, t. I b. 1. 1) pagrindu bei vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 10 str. 1 d., 2010-09-13 raštu dėl informacijos Nr. (2.20-24)6V-1622 (Konkurencijos byla, 1.1 b. 1. 2), UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ pateikė užklausimą iki 2010­10-04 pateikti akcininkų sąrašą.

UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ 2010-09-28 pateikdama akcininkų sąrašą nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju Konkurencijos tarybos leidimas dėl koncentracijos nebuvo reikalingas, kadangi pareiškėjas neįgavo UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolės, nes de fakto turėjo šios bendrovės kontrolę kaip 50,01 proc. akcijų turėtojas.

Konkurencijos taryba, paneigdama UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ pateiktą išvadą dėl koncentracijos nebuvimo, 2010-10-20 raštu dėl pranešimo apie koncentraciją pateikimo Nr. (2.20-24)6V-1896 (Konkurencijos byla, t. I b. 1. 8-9), vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 10 str. 1, 2 dalimis bei 2000-04-27 Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 45 patvirtintos Pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos (toliau - ir Tvarka) 6.3 punktu, prašė pareiškėjo pateikti pranešimą apie koncentraciją. Negavus prašymo, analogiško pobūdžio pakartotinis prašymas buvo išsiųstas ir 2010-12-07 raštu Nr. (2.20-24)6V-2348 (Konkurencijos byla, 1.1 b. L 10).

Pareiškėjas 2010-12-17 pateikė prašymą dėl koncentracijos, Konkurencijos taryba 2011-03­10 nutarimu Nr. 1S-50 (Konkurencijos byla, 1.1 b. 1. 21) leido pareiškėjui vykdyti koncentraciją.

Konkurencijos taryba, laiku negavusi prašymo dėl koncentracijos, 2011-01-20 nutarimu Nr. 1S-12 (Konkurencijos byla, t. I b. 1. 11-13), pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 10 str. 1 d. ir 11 str. 2 d. reikalavimams.

2011-12-16 buvo priimtas pranešimas apie atliktą tyrimą Nr. 5S-46 byloje Nr. 11/11/1/1/06/24/002, kuriame buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 10 str. 1 d. bei 11 str. 2 d., o už pažeidimus buvo pasiūlyta skirti sankciją numatytą Konkurencijos įstatymo 41 str. 1 d. (Konkurencijos byla, t. IV b. 1. 1-21). Pranešimas buvo išsiųstas pareiškėjui, kartu pasiūlant pateikti nuomonę dėl pranešime išdėstytų argumentų.

Konkurencijos taryba gavusi pareiškėjo nuomonę (Konkurencijos byla, t. I b. 1. 75-84) ir išnagrinėjusi bylą, 2012-03-29 nutarime Nr. 2S-4 konstatavo, kad pareiškėja 2010-06-16 Akcijų pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu įgijusi 49,999998 proc. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcijų, t. y. prieš įgyvendinant koncentraciją, apie ją nepranešusi Konkurencijos tarybai bei negavusi jos leidimo, pažeidė Konkurencijos įstatymo 10 str. 1 d., o tuo tarpu pranešimą apie koncentraciją pateikusi jau po koncentracijos įgyvendinimo, pažeidė Konkurencijos įstatymo 11 str. 2 d. reikalavimus. Pareiškėjai už minėtų Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimą buvo skirta 110000 bauda.

1999-03-23 Konkurencijos įstatymas Nr. VIII-1099 (redakcija aktuali nuo 2011-11-01 iki 2012-05-01) reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus.

Koncentracija - tai susijungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą (Konkurencijos įstatymas 3 str. 14 d. 1 p.); kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu (Konkurencijos įstatymas 3 str. 14 d. 2 p.).

Koncentracijos teisiniams santykiams kvalifikuoti Konkurencijos įstatyme pateikiama kontrolės samprata - tai visokios iš įstatymų ar sandorių atsirandančios teisės, kurios suteikia juridiniam ar fiziniam asmeniui galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant: 1) nuosavybės teisę į visą ar dalį ūkio subjekto turto arba teisę naudoti visą ar dalį ūkio subjekto turto; 2) kitas teises, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto valdymo organų sprendimams ar personalo sudėčiai. Lemiama įtaka šiuo atveju reiškia padėtį, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ar personalo sudėties (Konkurencijos įstatymo 3 str. 17 d.). Kontroliuojantis asmuo apibrėžiamas, kaip juridinis ar fizinis asmuo, turintis arba įgyjantis ūkio subjekto kontrolės teisę (Konkurencijos įstatymo 3 str. 16 d.).

Koncentracijų kontrolę taip pat reglamentuoja ir Europos sąjungos teisės aktai - 2004-01-20 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 24, 2003), Komisijos suvestinis pranešimas dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL C 95, 2008) (toliau - ir Pranešimas dėl jurisdikcijos). Šio Pranešimo dėl jurisdikcijos 83 punkte, be kita ko yra išaiškinta, kad Reglamentas Nr. 139/2004 (t. y. koncentracija, vertinama pagal šį reglamentą) apima ir veiksmus, dėl kurių pasikeičia kontrolės kokybė. Kontrolės kokybė pasikeičia, tada, kai pakinta bendrosios kontrolės tvarka iki ir po sandorio, jei pasikeičia kontroliuojantys akcininkai. Pasak Komisijos, toks pokytis paveikia kontrolės struktūros pobūdį, kuris neapsiriboja tik matematine kelių akcininkų teisių blokuoti sprendimus suma - jis nustatomas pagal bendrai kontroliuojančių akcininkų sudėtį. Jeigu dėl akcininkų sudėties pokyčio pakinta bendrovės kontrolės kokybė, tai yra koncentracija, apie kurią būtina pranešti (Pranešimo dėl jurisdikcijos 85-87 punktai). Vadovaujantis Komisijos pranešimo 89 punktu koncentracija taip pat laikomas ir kontrolės kokybės pasikeitimas sumažėjus kontroliuojančių akcininkų skaičiui, jei pasitraukus vienam ar daugiau kontroliuojančių akcininkų, bendroji kontrolė tampa vienvalde kontrole. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03­01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-1668/2012).

Konkurencijos įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu trisdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų. Konkurencijos įstatymo 11 str. 2 d. nustatyta, kad pranešimas apie koncentraciją turi būti pateiktas Konkurencijos tarybai iki koncentracijos įgyvendinimo. Pranešimas pateikiamas po pasiūlymo sudaryti sutartį arba įsigyti akcijas ar turtą pateikimo, pavedimo sudaryti sutartį, sutarties sudarymo, nuosavybės teisės ar teisės disponuoti tam tikru turtu įgijimo. Pranešimas gali būti pateiktas ir turint aiškius ketinimus sudaryti sutartį arba pateikti viešą pasiūlymą supirkti akcijas. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 12 str. 1 ir 2 dalimis, koncentracijoje, apie kurią privaloma pranešti dalyvaujantys ūkio subjektai ar kontroliuojantys asmenys neturi teisės įgyvendinti koncentracijos, kol bus priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas pagal šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punktus. Laikomi negaliojančiais ir nesukuriančiais teisinių pasekmių visi ūkio subjektų ir kontroliuojančių asmenų sandoriai ir veiksmai, kurie prieštarauja šio straipsnio 1 daliai, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytus atvejus.

Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas buvo nubaustas už tai, jog prieš įgyvendinant koncentraciją, t. y. 2010-06-16 Akcijų pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu iš E.A.Zulanienės įsigijus 49,99998 proc. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcijų, apie tai nepranešė Konkurencijos tarybai. Nepranešimo apie koncentraciją priežastį nurodė, tai, jog nemanė, kad minėtas akcijų pirkimo sandoris, šiuo atveju, galėjo būti laikytinas koncentracija, nes laikotarpiu nuo 2007-11-06 iki 2010-06-16 ir po 2010-06-16 jokių pasikeitimų neįvyko. Taigi atsižvelgiant į tai, kad koncentracija laikomi atvejai, kai ūkio subjektas įgyja kito ūkio subjekto kontrolę įsigydamas to ūkio subjekto akcijas ar jų dalį, t. y. įvyksta bendros kontrolės realus pasikeitimas į vienvaldę kontrolę, todėl konstatuojant, kad šiuo konkrečiu atveju koncentracija tikrai įvyko buvo svarbu nustatyti pareiškėjo valdymo statusą būtent laikotarpiu nuo 2007-11-06 iki 2010-06-16, nes laikotarpiu nuo 2010-06-16 (po Akcijų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo), pareiškėjas buvo vienintelis UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcininkas ir šio statuso neneigia. Pareiškėjas, nagrinėjamu atveju, nesutikdamas su faktinėmis aplinkybėmis pagrindžiančiomis koncentracijos atsiradimą, prieštaravo atsakovės konstatuotoms išvadoms, būtent dėl to, jog pastarasis, turėdamas net didesnę dalį akcijų (50,000002 proc), laikotarpiu nuo 2007-11-06 iki 2010-06-16 UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdė bendrai su E.A.Zulanienė, o būtent ši aplinkybė ir lėmė, kad laikotarpiu nuo 2007-11-06 iki 2010-06-16 ir laikotarpiu po 2010-06-16 atsiradus skirtingam valdymo statusui (valdymo kartu su kitu akcininku statuso pasikeitimas į vienvaldystę) nuo 2010­06-16 pareiškėjui atsirado įstatymo nustatyta pareiga kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl koncentracijos leidimo išdavimo. Atsakovė, be kita ko, tyrimo metu išsamiai išnagrinėjusi Akcininkų sutarties nuostatas, įmonės Įstatus bei kitas susijusias faktines aplinkybes, kaip priežastis lėmusias koncentracijos atsiradimą nurodė, jok bendrą (kartu su E.A.Zulanienė) UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdymą patvirtino atitinkami įrodymai, kaip tai, kad sprendimai dėl daugelio klausimų (pvz. Akcininkų sutarties 5.3.(c), 5.3.(1), 5.3. (m) ir kt. punktai) abiejų akcininkų turėjo būti priimti tik vienbalsiai; iš posėdžių protokolų buvo nustatyta, kad atitinkamu laikotarpiu priimant UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ reikšmingus sprendimus dalyvavo abu akcininkai, o tai reiškia, kad buvo siekiama bendradarbiavimo, nes esant vieno prieštaravimui, sprendimai, kuriems buvo būtina balsų dauguma ar vienbalsiškumas negalėtų būti priimti; E.A.Zulnienė turėjo teisę į valdybos narius siūlyti tris narius iš penkių, tik vėliau valdybos narių skaičius buvo pakeistas iš penkių į tris, tuo tarpu E.A.Zulnienė turėjo teisę į valdybos narius siūlyti du narius iš trijų. Šios atlikto tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, jog E.A.Zulnienė vis tik turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ veiklai bei jos valdymui. Todėl atsakovė Nutarime pagrįstai konstatavo, jog priešingai, nei teigia pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2007­11-06 iki 2010-06-16 UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ buvo tiek de jure, tiek de fakto kontroliuojam ir E.A.Zulnienės ir pareiškėjo. Taigi šiuo aspektu dėl koncentracijos buvimo/nebuvimo paminėtos aplinkybės paneigia pareiškėjo išvadas, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2007-11-06 iki 2010-06-16 UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdė vienas, kas vėliau suformavo pastarojo nuomonę, kad laikotarpiais nuo 2007-11-06 iki 2010-06-16 ir po 2010-06-16 niekas nepasikeitė, tačiau, tuo pačiu, patvirtino jau paminėtą Komisijos pranešimo 83 p. nurodytą nuostatą, kad ūkio subjektų veiksmai, dėl kurių pasikeičia kontrolės kokybė, įskaitant ir bendros kontrolės pasikeitimą į vienvaldę kontrolę yra laikytina koncentracija. Taigi nustačius, kad laikotarpiu nuo 2007-11-06 iki 2010-06-16 pareiškėjas UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdė kartu su E.A.Zulanienė, o po akcijų pardavimo, t. y. laikotarpiu nuo 2010-06-16 E.A.Zulanienė nebebuvo akcininke ir neturėjo subjektinės teisės įmonės valdyme, leidžia daryti išvadą, jog vieno iš akcininko pasikeitimas (pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu) lėmė tai, kad pakito bendrai kontroliuojamos įmonės kontrolės struktūros pobūdis, t. y. savo ruožtu atsirado pareiga apie tokius įmonės pokyčius informuoti Konkurencijos tarybą, kad ji galėtų įvertinti koncentracijos materialines pasekmes konkurencijos atitinkamoje rinkoje struktūrai ir suteikti arba nesuteikti leidimą koncentracijai. Vadinasi, šiuo atveju, net neturėjo būti svarstoma aplinkybė dėl koncentracijos, nebuvimo.

Pareiškėjas argumentuodamas neteisingai jam paskirtos baudos dydį atkreipė dėmesį, kad ketinimo neteikti pranešimo Konkurencijos tarybai neturėjo, o tiesiog įvyko klaida, nesusipratimas. Pabrėžė, kad Konkurencijos taryba Nutarimu skirdama baudą pareiškėjui pažeidė proporcingumo bei objektyvumo principus, taip pat nukrypo nuo Europos Sąjungos institucijų praktikos ir netinkamai įvertino pareiškėjo lengvinančias aplinkybes.

Konkurencijos įstatymo 23 str., reglamentuojančio Konkurencijos tarybos tiriamus pažeidimus, 1 d. 4 p. nustatyta, kad Konkurencijos taryba tiria koncentracijos vykdymą apie tai nepranešus ar negavus leidimo arba pažeidžiant nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ar įpareigojimus, taip pat koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu. Konkurencijos įstatymo 40 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad ūkio subjektai įvykdė šio įstatymo draudžiamus veiksmus ar kitus šio įstatymo pažeidimus, vadovaudamasi objektyvumo ir proporcingumo principais, turi teisę skirti ūkio subjektams šiame įstatyme nustatytas pinigines baudas. Konkurencijos įstatymo 41 str. 1 d. nustatyta, kad už <...> koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą; pažeidimo trukmę; ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai (Konkurencijos įstatymo 42 str. 2 d.).

Nors priimant ginčo Nutarimą baudos skyrimą jau reglamentavo Bausmių, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Vyriausybės 2012-01-18 nutarimu Nr. 64 (toliau - ir Aprašas), tačiau atsižvelgiant į Aprašo Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, kai pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 32 str. proceso šalims apie Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų išvadas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų raštu pranešta iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos, dydis nustatomas pagal teisės normas, galiojusias iki šio nutarimo įsigaliojimo. Todėl baudos dydis, šiuo atveju, buvo skaičiuojamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-06 nutarimu Nr. 1591 patvirtintomis Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklėmis (toliau - ir Taisyklės).

Atsakovė skirdama baudą, pažeidimą įvertino sunkiu, lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatė.

Pareiškėjas, kritikuodamas atsakovės išvadas nurodė, kad pažeidimas negalėjo būti priskirtas prie sunkių, nes nesukėlė nepataisomos ar ilgalaikės žalos konkurencijai, t. y. sandoris neturėjo jokios įtakos Lietuvos rinkai, tuo pačių atkreipė dėmesį, kad atsakovė, anksčiau panašaus pobūdžio nagrinėtose bylose (Konkurencijos tarybos 2008-10-16 sprendimas Nr. 2S-21, Konkurencijos tarybos 2010-07-15 sprendimas Nr. 2S-19), tokio pobūdžio pažeidimą laikė nesunkiu, taip pat pabrėžė, kad pažeidimo trukmė buvo neilga. Pažymėjo, kad atsakovė aplinkybių dėl geranoriško bendradarbiavimo, tai, kad pažeidimas padarytas pirmą kartą bei tai, kad tokio pobūdžio bylose nėra suformuluotos nuoseklios teismų praktikos nepriskyrė prie pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pabrėžė, kad aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pasisakyti dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-03-01 nutarties, nagrinėjamu atveju yra laikytina, kaip pareiškėjo teises pažeidžianti aplinkybė.

Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi, šiuo atveju, tikrinant Konkurencijos tarybos atliktus nagrinėtos ginčo situacijos vertinimus, vertinama, ar įgyvendindama savo diskreciją atsakovė nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų. Be to, ir Europos Sąjungos teismai yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskreciją), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytu procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-7-2203/2006).

Konkurencijos įstatymo 10 str. 1 d. imperatyviai numato pareigą koncentracijoje dalyvaujantiems ūkio subjektams pranešti Konkurencijos tarybai apie numatomą vykdyti koncentraciją. Šio įstatymo 11 str. 2 d. taip pat įtvirtina imperatyvią nuostatą, jog apie ketinamą vykdyti koncentraciją Konkurencijos tarybai turi būti pranešta iki koncentracijos įgyvendinimo, nes kitaip, tol kol nebus priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas dėl leidimo vykdyti koncentraciją (Konkurencijos įstatymo 14 str. 1 d. 1,2 punktai), draudžiama atlikti bet kokius su koncentracija susijusius veiksmus. Europos Komisija priimdama sprendimą Elektrabel byloje, konstatavo, kad koncentracijos įgyvendinimas negavus leidimo yra laikomas pavojingu pažeidimu, nes juo yra pažeidžiamas esminis ex ante koncentracijų kontrolės principas, o aplinkybė, kad nagrinėjama koncentracija nesukelia konkurencijos ribojimo, nesumažina tokio pažeidimo pavojingumo. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nepranešus apie koncentraciją buvo neįvykdyta Konkurencijos įstatyme imperatyviai nustatyta pareiga, kuri be kita ko turėtų užtikrinti, kad koncentracija nepadarytų neigiamos įtakos konkurencijai bei tai, kad padarytas pažeidimas daro tiesioginę įtaką Konkurencijos tarybos vykdomai Konkurencijos įstatymo priežiūrai, sutiktina su atsakovo ginčo pažeidimo įvertinimu, kaip sunkus. Atsižvelgiant į tai, kad nepranešimas apie koncentraciją užtruko mažiau nei metus, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai netaikė Taisyklių 4 p. išdėstytos nuostatos.

Konkurencijos įstatymo 42 str. 2 d. įtvirtinta, kad atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad ūkio subjektai, padarę pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo Konkurencijos tarybai tyrimo metu, atlygino nuostolius, pašalino padarytą žalą, savo valia nutraukė pažeidimą, neįgyvendino konkurenciją ribojančių veiksmų, pripažino Konkurencijos tarybos tyrimo metu nustatytas esmines aplinkybes, taip pat tai, kad pažeidimą sudarantis elgesys buvo nulemtas valdžios institucijų veiksmų, ir labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad ūkio subjektai kliudė vykdyti tyrimą, slėpė įvykdytą pažeidimą, tęsė pažeidimą nepaisydami Konkurencijos tarybos įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus arba jei pakartotinai įvykdė pažeidimą, už kurį ūkio subjektams jau buvo paskirtos šiame įstatyme numatytos sankcijos (Konkurencijos įstatymo 42 str. 3 d.). Atsakovas šiuo atveju nenustatė nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Pareiškėjas, nurodydamas, kad nuosekliai vykdė atsakovės pavedimus, atsakinėjo į užklausimus, tokio pobūdžio geranorišką bendradarbiavimą prašė priskirti prie atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas tik atsakinėjo (teikė atsakymus) į atsakovės prašymą pateikti prašymą dėl koncentracijos bei į vėlesnius atsakovės prašymus pateikti informaciją ar papildomus dokumentus, todėl šie pareiškėjo veiksmai, šiuo nagrinėjamu atveju, vertintini, kaip Konkurencijos įstatyme nustatytos pareigos vykdymas, tačiau jau į atsakovės raginimą. Todėl, šie pareiškėjo veiksmai, sąlyginai veikiant bendradarbiavimo principu, pagrįstai nelaikytini kaip lengvinanti aplinkybė. Atkreiptina, kad kaip kitaip (nei prašomų pateikti dokumentų teikimas) pareiškėjas padėjo tyrimui, nenurodė.

Atmestini pareiškėjo argumentai dėl praktikos nebuvimo, nes Konkurencijos įstatymas reglamentuoja koncentracijos sąvoką, atvejus kada koncentracija yra galima, prašymo išduoti koncentraciją nagrinėjimą bei galimus tuo klausimu priimtus sprendimus.

Pareiškėjo argumentai dėl teisių ir garantijų pažeidimo vertintini kaip subjektyvūs, nes pareiškėjas nepateikė motyvo, kaip būtų pasikeitusios faktinės situacijos aplinkybės jei su 2012-03­01 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu būtų susipažinę prieš nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ekonominė sankcija paskirta laikantis Konkurencijos įstatymo nustatytų taisyklių, tinkamai individualizuota, t. y. nustačius, kad pareiškėjas sąmoningai, manydamas, kad pranešti apie koncentracija, šio ginčo nagrinėjamu atveju nereikia, įstatyme nustatytu laiku nepateikė prašymo Konkurencijos tarybai dėl koncentracijos leidimo, todėl tuo pažeidė Konkurencijos tarybos aptariamame sprendime nurodytas teisės aktų nuostatas.

Nutarimas priimtas pagal Konkurencijos tarnybos kompetenciją, laikantis nustatytos procedūros, bauda individualizuota tinkami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,

nutarė:

pareiškėjo Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

 

Teisėjai

 

Bronius Januška

Irena Paulauskienė

Henrikas Sadauskas