Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) 2012 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 2S-4 „Dėl Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, CEPD), 2010 m. birželio 16 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijusi 49,999998 proc. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ (toliau – ir NFG) akcijų, t. y. prieš įgyvendindama koncentraciją, apie ją nepranešusi Konkurencijos tarybai bei negavusi jos leidimo, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 10 straipsnio 1 dalį, o pranešimą apie koncentraciją pateikusi jau po koncentracijos įgyvendinimo pažeidė Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Bendrovei už minėtų Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimą skirta 110 000 Lt bauda.

Pareiškėjas Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Konkurencijos tarybos 2012 m. kovo 29 d. nutarimą Nr. 2S-4 „Dėl Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies reikalavimams“.

Pareiškėjas teigė, jog Konkurencijos taryba Nutarime klaidingai vertino jo (pareiškėjo) veiksmus konkurencijos teisės požiūriu ir neteisingai taikė Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pagrįsdamas nesutikimo su Nutarimu argumentus, pareiškėjas nurodė, kad vertinant 2010 metų aplinkybes, leidimas iš Konkurencijos tarybos šiuo konkrečiu atveju neprivalėjo būti gautas, nes pranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai buvo pateiktas dar 2007 metais, kuriame buvo pateikta visa informacija apie opcionus bei pagal kurį Konkurencijos tarybos leidimas buvo duotas. Atsižvelgęs į tai, kad nuo 2007 metų iki 2010 metų jokios aplinkybės nepasikeitė, darė išvadą, kad nebuvo priežasties konsultuotis su Konkurencijos taryba. Akcentuodamas argumentus, jog aplinkybės nuo 2007 iki 2010 metų nebuvo pasikeitusios, pažymėjo, kad nuo 2007 metų NFG nebuvo bendrai kontroliuojama, nes pareiškėjas turėjo išimtinę teisę kontroliuoti minėtą bendrovę. Kadangi pardavimo opcionas buvo įgyvendintas mažiau kaip prieš tris metus nuo pradinės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tarp E. A. Z. ir Polska Grupa Farmaceutyczna Spolka Akcyjna (toliau – ir PGF), todėl, atsižvelgiant į tai, kad formalios bendros kontrolės laikotarpis nebuvo ilgas, jog galėtų sukelti ilgalaikius struktūros pokyčius, todėl ši teisė pirkti akcijas savaime reiškė pareiškėjo vienvaldę UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolę. Be to, pareiškėjas buvo aktyvus UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcininkas (skyrė du valdybos narius, įskaitant vyriausiąjį finansininką). Kadangi pareiškėjui priklausė 50,01 proc. akcijų, jis turėjo teisę priimti sprendimus visuotiniame susirinkime nedalyvaujant E. A. Z.. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad atsakovas neatkreipė dėmesio į Akcininkų sutarties Preambulės (F) punktą, kuriame nurodyta, kad Akcininkų sutartis turėjo būti sudaryta išimtinai pareiškėjo naudai, todėl ši aplinkybė patvirtina tai, kad pareiškėjo ir E. A. Z. susitarimų tikslas buvo perduoti pareiškėjui UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ vienvaldę kontrolę.

Dėl Nutarimo argumentų, kad pareiškėjas neturėjo įtakos personalui formuoti, nurodė, jog pareiškėjui pagal Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį nuo 2010 m. birželio 16 d. perėmus de jure vienvaldę UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolę, E. A. Z. ir toliau ėjo UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ generalinės direktorės pareigas, nes pareiškėjas ją pakartotinai išrinko į NFG valdybą, o vėliau jau naujai sudarytos NFG valdybos nariai E. A. Z. išrinko valdybos pirmininke, taip pat K. B., kuris buvo su E. A. Z. susijęs asmuo, pareiškėjas pakartotinai išrinko į naujai suformuotą UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdybą. Paaiškino, jog būtent šie argumentai paneigia aplinkybes, kad paminėti asmenys 2007–2010 metais į UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ vadovaujančias pareigas buvo paskirti E. A. Z. iniciatyva. Teigė, jog tai, kad pareiškėjas turėjo de facto vienvaldę NFG kontrolę ir darė lemiamą įtaką jos verslo sprendimams, patvirtina ir tai, jog NFG valdybos posėdžiuose (2008 m. vasario 15 d. ir 2008 m. balandžio 11 d.) K. B. (E. A. Z. paskirtas valdybos narys) nedalyvavo, tačiau tai nekliudė kitiems valdybos nariams priimti sprendimus, o pareiškėjo paskirti valdybos nariai dalyvavo visuose 2007–2010 metų posėdžiuose, o tai reiškia, kad jie galėjo daryti įtaką priimamiems sprendimams.

Dėl baudos dydžio pagrįstumo nurodė, kad atsakovas, neatsižvelgdamas į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, Nutarime neteisingai apskaičiavo baudą ir tuo pažeidė objektyvumo ir proporcingumo principus. Nukreipdamas argumentus į praktiką analogiško pobūdžio bylose (Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies nuostatų nesilaikymas, Konkurencijos tarybos 2008 m. spalio 16 d. nutarimu paskirta 100 000 Lt bauda; 2010 m. liepos 15 d. nutarimu paskirta 10 000 Lt bauda), nurodė, jog tikėtina, kad pareiškėjui tokio dydžio bauda buvo skirta atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra užsienio valstybėje registruotas ūkio subjektas, o vertindamas tai, kad bauda buvo skirta tik už vieną nepranešimo apie koncentraciją atvejį, teigė, kad atsakovas buvo neobjektyvus ir pažeidė diskriminacijos draudimo bei proporcingumo principus.

Atkreipdamas dėmesį į pažeidimo prigimtį nurodė, kad pareiškėjas, priimdamas sprendimą neteikti pranešimo apie koncentraciją, manė, jog, kadangi leidimas koncentracijai vykdyti buvo gautas dar 2007 metais, todėl įvykus šiam sandoriui leidimas nėra reikalingas. Taip pat pažymėjo, kad neturėjo ketinimų pažeisti Konkurencijos įstatymo, todėl sprendė, jog ši įvykusi klaida, nesusipratimas turėtų būti laikoma svarbia atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pagrįsdamas argumentus dėl pažeidimo sunkumo pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jei pažeidimas vis tik būtų nustatytas, jis neturėtų būti laikytinas sunkiu, nes juo nebuvo sukeltos nepataisomos ar ilgalaikės žalos konkurencijai pasekmės, taip pat neatsirado nuostolių, kuriuos pareiškėjas turėtų atlyginti ar kompensuoti. Vertindamas pažeidimo trukmę pažymėjo, jog kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti atsižvelgta, ar ūkio subjektas apie koncentraciją užtruko pranešti tiek laiko, kiek būtų galima pagrįstai tikėtis atsižvelgiant į faktines situacijos aplinkybes. Šiuo aspektu akcentavo, kad šio konkretaus tariamo pažeidimo trukmė nėra ilga, nes nuo leidimo sudaryti Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį iki pranešimo apie koncentraciją pateikimo praėjo tik 6 mėnesiai. Be to, atkreipdamas dėmesį į Europos Komisijos (toliau – ir Komisija) praktiką (Samsung/AST byloje praleista 14 mėnesių, Electrabel byloje praleista 4 metai, 4 mėnesiai ir 7 dienos) teigė, kad esant itin trumpam terminui pažeidimas neturėtų būti vertinamas kaip sunkus, o atsižvelgiant į tai sankcija iš viso neturėtų būti taikoma.

Pabrėžė, kad prie atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat turėtų būti priskirtas geranoriškas bendradarbiavimas su Konkurencijos taryba, nes pareiškėjas iki pranešimo apie koncentraciją pateikimo neignoravo tyrėjų užklausų, ruošė paaiškinimus, vykdė Konkurencijos tarybos prašymus, teikė duomenis. Pareiškėjas pateikdamas pranešimą apie koncentraciją, kaip tik siekė kuo greičiau nutraukti pažeidimą. Atkreipė dėmesį, kad šis nepranešimo apie koncentraciją atvejis yra vienintelis pareiškėjo veiklos istorijoje. Be to, vertindamas tai, jog Konkurencijos tarybos praktikoje yra tik dvi viešai žinomos tokio pobūdžio bylos (Konkurencijos tarybos 2008 m. spalio 16 d. nutarimas 2S-21, Konkurencijos tarybos 2010 m. liepos 15 d. nutarimas 2S-19), manė, kad aplinkybė dėl praktikos nebuvimo taip pat turėtų būti vertinama kaip lengvinanti aplinkybė.

Nurodė, kad priimant Nutarimą taip pat buvo pažeistos ir pareiškėjo procesinės teisės bei garantijos. Šią aplinkybę grindė tuo, kad Konkurencijos taryba priimdama nutarimą rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1668/2012, o viešas bylos nagrinėjimas Konkurencijos taryboje vyko 2012 m. kovo 5 d., kai minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis dar nebuvo publikuota, todėl pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartyje nurodytų išaiškinimų, kuriuos vėliau Konkurencijos taryba pritaikė pareiškėjo byloje.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjo galbūt įgytos UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ vienvaldės kontrolės de facto iki 2010 m. birželio 16 d. nurodė, kad 2007 metais suteiktas leidimas vykdyti koncentraciją buvo išduotas E. A. Z. ir Polska Grupa Farmaceutyczna Spolka Akcyjna įgyti bendrą UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolę. Todėl nuo 2007 m. lapkričio 6 d. de jure bendrą UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolę turėjo pareiškėjas ir E. A. Z.

Remdamasis Europos Komisijos suvestinio pranešimo dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (2008/C95/010) (toliau – ir Komisijos pranešimas, Pranešimas dėl jurisdikcijos) 89 punktu, nurodė, kad koncentracija laikomas ir kontrolės kokybės pasikeitimas sumažėjus kontroliuojančių akcininkų skaičiui, jei, pasitraukus vienam ar daugiau kontroliuojančių akcininkų, bendroji kontrolė tampa vienvalde kontrole. Pabrėžė, jog šią aplinkybę pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1668/2012.

Pažymėjo, kad ginčo atveju pareiškėjas sutiko, jog po 2010 m. birželio 16 d. sudaryto sandorio jis įgijo de jure vienvaldę NFG kontrolę, tačiau pareiškėjas neigė, kad nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. birželio 16 d. NFG bendrą de facto kontrolę turėjo kartu su E. A. Z. Paaiškino, kad vertinant, ar įmonės kontrolė de facto buvo bendra ar vienvaldė, tyrimo metu buvo nustatinėjama, ar įmonę kontroliuojantys asmenys turėjo realią galimybę daryti įtaką įmonės veiklai. Nurodė, jog tyrimo metu nustatytos aplinkybės (2007 m. lapkričio 6 d. ir 2010 m. birželio 16 d. laikotarpiu visuose akcininkų susirinkimuose dalyvavo abu UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcininkai, kurie priimdami sprendimus turėjo bendradarbiauti ir siekti bendro susitarimo; pagal Akcininkų sutartį E. A. Z. turėjo teisę paskirti 3 iš 5 (pakeitus įstatus 2 iš 3) valdybos narius bei skirti asmenis į UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ generalinio direktoriaus bei jo pavaduotojo pareigas; E. A. Z., pareiškėjui tapus vieninteliam akcininkui, toliau ėjo UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ generalinės direktorės pareigas bei buvo išrinkta valdybos pirmininke; su E. A. Z. susijęs asmuo (K. B.) buvo išrinktas į naujai suformuotą UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdybą) nepagrindė pareiškėjo argumentų, kad jis buvo įgijęs de facto UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ vienvaldę kontrolę. Tuo remiantis buvo priimta išvada, kad laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. birželio 16 d. E. A. Z. įgyvendino turėtas galimybes daryti lemiamą įtaką UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdyme. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui įgijus de jure vienvaldę UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolę pasikeitė įmonės įstatai, o tai reiškia, kad iki 2010 m. birželio 16 d. pareiškėjas neturėjo de facto vienvaldės UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolės.

Pažymėjo, kad galimybė pirkti akcijas pati savaime negali užtikrinti vienvaldės kontrolės, jei pagal teisiškai įpareigojančias sutartis nėra numatyta tokia galimybe pasinaudoti netolimoje ateityje. Jei sandoris, kuriuo įgyvendinama koncentracija, numato kelis etapus, pirkėjai iš anksto turėtų susitarti dėl tolesnio padalijimo teisiškai įpareigojančiu būdu, be to, turi būti aišku, kad kitas etapas tikrai įvyks. Tačiau tuo atveju, jei nėra aišku, ar antrasis etapas įvyks, antrajame etape sudarytas sandoris visada bus laikomas koncentracija. Taip pat pabrėžė, kad laikotarpis tarp pirmojo ir antrojo etapo turi būti ne ilgesnis nei vieneri metai. Šiuo aspektu nurodė, kad Akcininkų sutartis numatė PGF opciono teisę nupirkti visas naujam akcininkui (E. A. Z.) priklausančias akcijas bei įtvirtino teisę naujajam akcininkui parduoti PGF visas naujam akcininkui priklausančias akcijas, vadinasi Akcininkų sutartis numatė tik teisę, bet ne pareigą nupirkti akcijas iš E. A. Z., o tai reiškia, kad antras etapas galėjo visai neįvykti. Taip pat nurodė, kad Akcininkų sutartyje buvo numatyta, jog opciono teisių įgyvendinimo laikotarpis buvo penkeri metai, skaičiuojant nuo 2007 metų pabaigos, su galimybe pratęsti dvejiems metams, t. y. opciono teisę buvo galima įgyvendinti ne anksčiau kaip 2009 metais. Tačiau E. A. Z. akcijas pardavė praėjus daugiau kaip 2,5 metų (2010 m. birželio 16 d.), nors tokia teisė galėjo būti įgyvendinta ne anksčiau kaip praėjus dviem metams. Todėl, atsižvelgęs į tai, kad Akcininkų sutartis numatė tik teisę, bet ne pareigą nupirkti akcijas iš E. A. Z., o tai reiškia, kad antrasis etapas galėjo ir neįvykti, bei į tai, kad tarp pirmojo ir antrojo etapo nustatytas minimalus laikotarpis buvo daugiau nei vieneri metai, teigė, kad šios aplinkybės neatitiko reikalavimų, kad antrasis etapas nebūtų pripažintas koncentracija.

Apibendrindamas argumentus dėl koncentracijos nurodė, jog, atsižvelgęs į tai, kad tiek pareiškėjas, tiek E. A. Z. laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. birželio 16 d. turėjo įtaką sprendžiant klausimus dėl UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ strateginės politikos tiek tiesiogiai balsuodama akcininkų susirinkime, tiek per galimybę rinkti personalo sudėtį, padarė pagrįstą išvadą, kad laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. birželio 16 d. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ tiek de facto, tiek de jure buvo pareiškėjo ir E. A. Z. kontroliuojama bendrai. Remdamasi Komisijos pranešimo 89 punktu bei atsižvelgdama į aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 16 d. tiek de facto, tiek de jure kontrolę įgijo pareiškėjas, Konkurencijos taryba pagrindė išvadą, kad įvykus kokybės kontrolės pokyčiui (po akcijų pardavimo valdymo pasikeitimas iš bendros į vienvaldę) tokie veiksmai laikytini koncentracija, apie kurią pareiškėjui buvo privalu pranešti Konkurencijos tarybai.

Pagrįsdamas paskirtos baudos dydį, atsakovas nurodė, kad nors Konkurencijos taryba priimdama 2010 m. liepos 15 d. nutarimą Nr. 2S-19 (kuriuo UAB „City Service“ paskirta 10 000 Lt bauda) pažeidimą dėl nepraneštos koncentracijos vertino kaip lengvą, tačiau tai nereiškia, kad Konkurencijos taryba, priimdama Nutarimą šiuo konkrečiu atveju, negali keisti praktikos bei tokio pobūdžio pažeidimus vertinti kaip pavojingus. Pažymėjo, kad tokios praktikos laikosi ir Europos Komisija – Electrabel byloje buvo konstatuota, kad koncentracijos įgyvendinimas negavus leidimo pažeidžia pagrindinį koncentracijos kontrolės principą, todėl tam, kad būtų apsaugotas šis principas teisės aktai numato dideles baudas (iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais). Be to, Konkurencijos įstatymas už pažeidimus koncentracijai taip pat numato tokio dydžio baudas (Konkurencijos įstatymo 5, 9 (7) straipsniai). Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad pažeidimas neturėtų būti priskirtas prie pavojingų, nes rinkos dalyvis nėra didelis ir žala konkurencijai nebuvo padaryta. Šiuo aspektu pažymėjo, kad šie argumentai nepaneigia pažeidimo pavojingumo, kadangi, kaip jau minėta, buvo pažeistas pagrindinis koncentracijų kontrolės principas, kuris ir turėtų užtikrinti, kad koncentracija nepadarytų neigiamos įtakos konkurencijai. Atkreipė dėmesį, kad tokios praktikos laikosi ir Europos Komisija (Electrabel byla) bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1668/2012). Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato jokių išimčių užsienyje registruotoms įmonėms, nes būtų pažeisti lygybės ir nediskriminavimo principai. Be to, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas jau keletą metų veikė Lietuvoje ir jau yra teikęs pranešimą dėl vykdomos koncentracijos, nurodė, jog argumentai dėl teisės aktų nežinojimo laikytini nepagrįstais.

Atsakydamas į argumentus, jog prie lengvinančių aplinkybių šiuo konkrečiu atveju turėtų būti priskirtas praktikos nebuvimas, pažymėjo, kad Europos Komisija tik pirmose bylose, kurios vyko praėjus gana trumpam laikui nuo koncentracijos reglamentavimo (Reglamentas Nr. 4064/89) atsiradimo, apskaičiuodama baudos dydį praktikos nebuvimą laikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nurodė, jog šis konkretus ginčas nėra vienas pirmųjų Konkurencijos tarybos praktikoje ir šio pažeidimo pripažinimas pavojingu atitiko Europos Komisijos pastarojo laikotarpio praktiką. Paneigdamas argumentus dėl bendradarbiavimo atsakovas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Konkurencijos taryba pirmąjį raštą UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ su prašymu paaiškinti nepranešimo apie koncentraciją priežastis išsiuntė 2010 m. rugsėjo 13 d., tačiau pranešimą apie koncentraciją pareiškėjas pateikė tik 2010 m. gruodžio 17 d., tik po raginimo pateikti tokį pranešimą. Todėl teigė, kad pareiškėjo argumentai dėl geranoriško bendradarbiavimo pripažintini nepagrįstais. Nepagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus ir dėl visiško baudos neskyrimo tuo pagrindu, kad pažeidimas truko trumpiau nei vieneri metai. Pažymėjo, jog pažeidimą pripažinus pavojingu, sankcijos neskyrimas būtų neproporcingas padarytam pažeidimui. Atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog pažeidimas truko mažiau kaip metus, nuo baudos neatleidžia, o tik sudaro pagrindą baudos nedidinti.

Dėl procedūrinių pažeidimų nurodė, kad Konkurencijos taryba priimdama Nutarimą vertino tik tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes, todėl Nutarime nebuvo nurodyta naujų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo veiksmais, vykdant koncentraciją, apie kurią pareiškėjas negalėjo nežinoti ir neturėti galimybės pasisakyti. Pažymėjo, kad nagrinėjimu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis buvo vertinama tik kaip Konkurencijos įstatymo teisės normų aiškinimo šaltinis, o pareiškėjas nepateikė argumentų, kaip būtų pasikeitęs ginčo situacijos vertinimas, jei nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje jau būtų žinomas minėtos nutarties turinys.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Konkurencijos įstatymo (redakcija aktuali nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.) 3 straipsnio 14 dalies 1, 2 punktais, 16, 17 dalimis, 10 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (toliau – ir Europos Sąjungos susijungimų reglamentas), Pranešimo dėl jurisdikcijos 83, 85-87, 89 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1668/2012.

Nustatė, kad atsakovas, tyrimo metu išsamiai išnagrinėjęs Akcininkų sutarties nuostatas, įmonės įstatus bei kitas susijusias faktines aplinkybes, kaip priežastis lėmusias koncentracijos atsiradimą pagrįstai nurodė, jog bendrą (kartu su E. A. Z.) UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdymą patvirtino. Sprendimai dėl daugelio klausimų (pvz., Akcininkų sutarties 5.3.(c), 5.3.(1), 5.3.(m) ir kt. punktai) abiejų akcininkų turėjo būti priimti tik vienbalsiai; priimant UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ reikšmingus sprendimus dalyvavo abu akcininkai, o tai reiškia, kad buvo siekiama bendradarbiavimo, nes esant vieno prieštaravimui sprendimai, kuriems buvo būtina balsų dauguma ar vienbalsiškumas, negalėtų būti priimti; E. A. Z. turėjo teisę į valdybos narius siūlyti tris narius iš penkių, tik vėliau valdybos narių skaičius buvo pakeistas iš penkių į tris, o E. A. Z. turėjo teisę į valdybos narius siūlyti du narius iš trijų. Nurodė, jog atlikto tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad E. A. Z. vis tik turėjo galimybę daryti lemiamą įtaką UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ veiklai bei jos valdymui.

Darė išvadą, kad atsakovas Nutarime pagrįstai konstatavo, jog priešingai, nei teigia pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. birželio 16 d. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ buvo tiek de jure, tiek de facto kontroliuojama ir E. A. Z., ir pareiškėjo. Sprendė, jog byloje nustatytos aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. birželio 16 d. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdė vienas, kas vėliau suformavo jo nuomonę, jog laikotarpiais nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. birželio 16 d. ir po 2010 m. birželio 16 d. niekas nepasikeitė, tačiau kartu patvirtino jau paminėtą Komisijos pranešimo 83 punkte nurodytą nuostatą, kad ūkio subjektų veiksmai, dėl kurių pasikeičia kontrolės kokybė, įskaitant ir bendros kontrolės pasikeitimą į vienvaldę kontrolę, yra laikytini koncentracija. Teismas konstatavo, jog tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. birželio 16 d. pareiškėjas UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ valdė kartu su E. A. Z., o po akcijų pardavimo, t. y. laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 16 d. E. A. Z. nebebuvo akcininkė ir neturėjo subjektinės teisės įmonės valdyme, leidžia daryti išvadą, jog vieno iš akcininkų pasikeitimas (pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu) lėmė tai, kad pakito bendrai kontroliuojamos įmonės kontrolės struktūros pobūdis, t. y. atsirado pareiga apie tokius įmonės pokyčius informuoti Konkurencijos tarybą, kad ji galėtų įvertinti koncentracijos materialines pasekmes konkurencijos atitinkamoje rinkoje struktūrai ir suteikti arba nesuteikti leidimą koncentracijai. Konstatavo, jog šiuo atveju net neturėjo būti svarstoma aplinkybė dėl koncentracijos nebuvimo.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui paskirtos baudos, analizavo Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 41 straipsnio 1 dalį, 42 straipsnio 2 dalį. Nustatė, jog baudos dydis šiuo atveju buvo skaičiuojamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintas Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisykles (toliau – ir Taisyklės).

Pažymėjo, jog Europos Komisija, priimdama sprendimą Electrabel byloje, konstatavo, kad koncentracijos įgyvendinimas negavus leidimo yra laikomas pavojingu pažeidimu, nes juo yra pažeidžiamas esminis ex ante koncentracijų kontrolės principas, o aplinkybė, kad nagrinėjama koncentracija nesukelia konkurencijos ribojimo, nesumažina tokio pažeidimo pavojingumo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nepranešus apie koncentraciją buvo neįvykdyta Konkurencijos įstatyme imperatyviai nustatyta pareiga, kuri turėtų užtikrinti tai, kad koncentracija nepadarytų neigiamos įtakos konkurencijai, bei tai, kad padarytas pažeidimas daro tiesioginę įtaką Konkurencijos tarybos vykdomai Konkurencijos įstatymo priežiūrai, sutiko su atsakovo ginčo pažeidimo įvertinimu kaip sunkaus. Atsižvelgęs į tai, kad nepranešimas apie koncentraciją užtruko mažiau nei metus, darė išvadą, kad Konkurencijos taryba pagrįstai netaikė Taisyklių 4 punkte išdėstytos nuostatos.

Rėmėsi Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 2, 3 dalimis. Pažymėjo, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas tik atsakinėjo (teikė atsakymus) į atsakovo prašymą pateikti prašymą dėl koncentracijos bei į vėlesnius atsakovo prašymus pateikti informaciją ar papildomus dokumentus, todėl šiuos pareiškėjo veiksmus vertino kaip Konkurencijos įstatyme nustatytos pareigos vykdymą, tačiau jau į atsakovo raginimą. Darė išvadą, kad šie pareiškėjo veiksmai, sąlyginai veikiant bendradarbiavimo principu, pagrįstai nelaikyti kaip lengvinanti aplinkybė.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl praktikos nebuvimo, nes Konkurencijos įstatymas reglamentuoja koncentracijos sąvoką, atvejus, kada koncentracija yra galima, prašymo išduoti koncentraciją nagrinėjimą bei galimus tuo klausimu priimti sprendimus. Pareiškėjo argumentus dėl teisių ir garantijų pažeidimo vertintino kaip subjektyvius, nes pareiškėjas nepateikė motyvo, kaip būtų pasikeitusios faktinės situacijos aplinkybės, jei su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartimi būtų susipažinęs prieš nagrinėjant bylą Konkurencijos taryboje.

Darė išvadą, kad ekonominė sankcija paskirta laikantis Konkurencijos įstatymo nustatytų taisyklių, tinkamai individualizuota, t. y., nustačius, kad pareiškėjas sąmoningai, manydamas, kad pranešti apie koncentraciją šio ginčo nagrinėjamu atveju nereikia, įstatyme nustatytu laiku nepateikė prašymo Konkurencijos tarybai dėl koncentracijos leidimo, todėl tuo pažeidė Konkurencijos tarybos aptariamame Nutarime nurodytas teisės aktų nuostatas. Konstatavo, jog Nutarimas priimtas pagal Konkurencijos tarybos kompetenciją, laikantis nustatytos procedūros, bauda individualizuota tinkamai.

III.

Pareiškėjas Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nutarimą. Be aplinkybių, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto šiuos pagrindinius argumentus:

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjoapeliacinį skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į skundą, nurodo:

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – atsakovo Konkurencijos tarybos 2012 m. kovo 29 d. nutarimo Nr. 2S-4 „Dėl Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies reikalavimams“, kuriuo pareiškėjui paskirta 110 000 Lt bauda, teisėtumas ir pagrįstumas. Nutarimu pripažinta, kad pareiškėjas Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V., 2010 m. birželio 16 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijęs 49,999998 proc. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcijų, t. y. prieš įgyvendindamas koncentraciją, apie ją nepranešęs Konkurencijos tarybai bei negavęs jos leidimo, pažeidė Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, o pranešimą apie koncentraciją pateikęs jau po koncentracijos įgyvendinimo pažeidė Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Nutarimu nustatyta, kad Konkurencijos tarybos 2007 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 1S-127 buvo leista E. A. Z. vykdyti koncentraciją įsigyjant 49,999998 proc. akcijų ir kartu su PGF įgyjant bendrą UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolę bei bendrai kontroliuojamai UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ įsigyjant 100 proc. UAB „Medicinos konsultacijų tinklas“ akcijų. Akcininkai E. A. Z. ir PGF 2007 m. rugpjūčio 8 d. dieną sudarė Akcininkų sutartį, kuria akcininkai įsipareigojo užtikrinti, kad įmonės veikla bus vykdoma pagal taikytinus įstatymus ir protingus komercinio pelno siekimo principus, siekdami gauti maksimalų įmanomą paskirstytinąjį pelną, laikydamiesi gerosios verslo praktikos (sutarties 2 punktas). Sutarties 5.3 punkte taip pat buvo numatyta, kad visa ir išimtinė teisė valdyti ir kontroliuoti įmonę priklauso visuotiniam susirinkimui, kuris turi visas teises ir galias, kurias įprastai suteikia Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas arba kurios yra būtinos, rekomenduojamos arba reikalingos įmonės valdymui ir kontrolei įgyvendinti, todėl yra numatytos įmonės įstatuose. Buvo numatyta įmonės organizacinė struktūra: visuotinis akcininkų susirinkimas, valdyba, generalinis direktorius (sutarties 5.1 punktas). Taip pat buvo susitarta dėl akcininkų balsavimo (sutarties 5.4 punktas). Sutarties 10.4, 10.5 punktuose buvo numatytas PGF pirkimo opciono, E. A. Z. pardavimo opciono sąlygos. Be to, Akcininkų sutarties 10.2, 10.3 punktuose buvo aptartos pirmumo teisės pirkti akcijas, pasibaigus 5 metų laikotarpiui Akcininkų sutartyje nurodyto sandorio užbaigimo, sąlygos.

Nuo 2007 m. lapkričio 6 d. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcininkai buvo E. A. Z. (49,999998 proc. akcijų) ir PGF (50,000002 proc. akcijų). 2008 m. birželio mėnesį sudarytu papildomu susitarimu PGF perleido visas jai priklausančias UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcijas savo įsteigtai ir visiškai kontroliuojamai dukterinei bendrovei CEPD. Nuo 2008 m. birželio mėnesio UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcininkai buvo CEPD ir E. A. Z.. 2010 m. balandžio 16 d. E. A. Z. pateikė CEPD ir PGF pranešimą apie pardavimo opciono įgyvendinimą, kuriame nurodyta, kad numatoma pardavimo data yra 2010 m. balandžio 26 d., akcijų nuosavybės teisė pereina PGF tiktai tinkamai sumokėjus už visas akcijas. 2010 m. birželio 16 d. buvo sudaryta Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią CEPD iš E. A. Z. įsigijo 49,999998 proc. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcijų. Pagal byloje pateiktus duomenis CEPD šios sutarties pagrindu nuosavybės teisę į akcijas įgijo ir tapo vieninteliu UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcininku 2010 m. birželio 16 d.

Konkurencijos taryba, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 bei 2 dalimis, Pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos, patvirtintos Konkurencijos tarybos 2000 m. balandžio 27 d. nutarimu, 6.3 punktu, 2010 m. spalio 20 d. ir 2010 m. gruodžio 7 d. raštais kreipėsi į UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ nurodydama pateikti privalomą pranešimą apie koncentraciją. Pareiškėjas CEPD 2010 m. gruodžio 17 d. pateikė pranešimą apie koncentraciją įsigijus 100 proc. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcijų. Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pateiktą pranešimą ir nustačiusi, kad dėl numatomos koncentracijos nebus sukuriama ar sustiprinama dominuojanti padėtis, ar itin apribojama konkurencija atitinkamose rinkose, 2011 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 1S-50 išdavė leidimą CEPD vykdyti koncentraciją įsigijus 100 proc. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcijų.

Pažymėtina, kad Nutarimu nustatyta, jog su UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ susiję yra ir kiti ūkio subjektai, CEPD ir su ja susijusių ūkio subjektų bendrosios pajamos bei UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ bendrosios pajamos 2009 metais buvo didesnės nei Konkurencijos įstatyme numatyta 5 mln. litų pajamų riba, o CEPD ir UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ suminės bendrosios pajamos 2009 metais buvo didesnės nei Konkurencijos įstatyme numatytos 30 mln. litų pajamų ribos. Šios aplinkybės byloje nėra ginčijamos.

Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog pareiškėjas CEPD 2010 m. birželio 16 d. įsigydamas 100 proc. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcijų, įgijo šios įmonės vienvaldę kontrolę, nes galėjo daryti lemiamą įtaką šiai įmonei, t. y. galėjo daryti visus svarbiausius (strateginius) sprendimus dėl ūkio subjekto veiklos, valdymo organų sprendimų bei personalo sudėties, kad nebeliko akcininkų, su kuriais reikėjo derinti, bendradarbiauti dėl tokių sprendimų priėmimo ir kurie galėjo vetuoti atitinkamų svarbiausių sprendimų priėmimą, konstatavo, jog buvo įvykdyta koncentracija Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalies 2 punkto prasme. Taip pat Konkurencijos taryba nustatė, kad CEPD, tapusi vienintele akcininke ne tik de jure įgyvendino įgytą kontrolę, bet ir de facto, t. y. 2010 m. liepos 9 d. sušaukė visuotinį akcininkų susirinkimą, kurio metu buvo pakeisti UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ įstatai (pakeistas valdybos narių skaičius), nuo pakeistų įstatų įsigaliojimo dienos (2010 m. lapkričio 10 d.) buvo atšaukti visi valdybos nariai in corpore ir paskirti nauji nariai, pakeista sprendimų valdyboje priėmimo tvarka, pakeistas sprendimams valdyboje priimti reikalingas valdybos narių skaičius, akcijų perleidimą numatyta vykdyti vadovaujantis nebe Akcininkų sutartimi, o galiojančiais teisės aktais. Nustatant, kad CEPD vykdė faktinę įmonės kontrolę nuo 2010 m. birželio 16 d., buvo remiamasi 2010 m. birželio 16 d. vykusių valdybos posėdžių priimtais sprendimais, t. y. tuo, kad pareiškėjo paskirti valdybos nariai atšaukė ir paskyrė naują generalinį direktorių, vyriausiąjį bendrovės finansininką, sprendė investavimo, dukterinių bendrovių valdybos narių paskyrimo, valdybos reglamento ir generalinio direktoriaus darbo nuostatų tvirtinimo, bendro prekių tiekimo grupės įmonėms organizavimo, grupės įmonių struktūros, vaistinių įsigijimo, veiklos vykdymo ar nutraukimo, biudžeto ir kitus klausimus.

Pažymėtina, kad Konkurencijos taryba taip pat išanalizavo PGF (nuo 2008 metų CEPD) ir E. A. Z. iki 2010 m. birželio 16 d. dalyvavimą visuotiniuose akcininkų susirinkimuose, naudojimasi turimų akcijų suteikiamomis teisėmis, visuotinio akcininkų susirinkimo metu dėl darbotvarkės numatytų klausimų spendimų priėmimą bendru sutarimu, aplinkybes, susijusias su valdybos narių siūlymu ir paskyrimu, generalinio direktoriaus paskyrimu, valdybos darbu.

Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“, 2010 m. rugsėjo 28 d. pateikdama Konkurencijos tarybai akcininkų sąrašą, nurodė, jog šiuo konkrečiu atveju Konkurencijos tarybos leidimas dėl koncentracijos nebuvo reikalingas, kadangi pareiškėjas neįgavo UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolės, nes de facto turėjo šios bendrovės kontrolę kaip 50,000002 proc. akcijų turėtojas. Pareiškėjas, remdamasis 2007 m. rugpjūčio 8 d. Akcininkų sutartimi, buvo nurodęs, kad nuo 2007 metų iki 2010 metų de facto vienvaldę UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ kontrolę turėjo PGF, o vėliau CEPD, nepaisant to, kad pirminis UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcijų įsigijimas buvo laikomas bendros kontrolės įgijimu. Teigė, kad opciono teisė pirkti akcijas pati savaime turėtų reikšti PGF, o vėliau CEPD, de facto vienvaldę kontrolę UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ atžvilgiu. Konkurencijos taryba šių pareiškėjo argumentų nepripažino pagrįstais. Be to, Konkurencijos taryba, nepripažindama pagrįstais pareiškėjo argumentų, konstatavo, kad Akcininkų sutartyje numatytai opciono teisei įgyvendinti buvo numatytas per ilgas laikotarpis, jog tokį laikotarpį būtų galima laikyti pereinamojo pobūdžio laikotarpiu, opciono teisė buvo įgyvendinta praėjus daugiau kaip 2,5 metų, Akcininkų sutartis numatė tik PGF teisę nupirkti E. A. Z. priklausančias akcijas, o ne pareigą, t. y. nebuvo aišku, ar įvyks antrasis etapas.

V.

Pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje skundu Nutarimą iš esmės ginčijo tuo aspektu, jog Konkurencijos taryba neteisingai nustatė faktinę aplinkybę, kad nuo 2007 metų UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ buvo bendrai kontroliuojama, kad pareiškėjas neturėjo išimtinės teisės kontroliuoti šią įmonę, o po 2010 m. birželio 16 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ de facto kontrolė pasikeitė, t. y. šis sandoris buvo koncentracija, apie kurią pareiškėjas turėjo pranešti Konkurencijos tarybai. Pareiškėjas teigė, kad Nutarime nepagrįstai konstatuota, jog jis (pareiškėjas) pažeidė Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, proceso šalių argumentus, susijusius su faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis dėl koncentracijos įgyvendinimo/neįgyvendinimo, padarė išvadą, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes po 2010 m. birželio 16 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ de facto kontrolė pasikeitė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su šia išvada ir teigia, jog Konkurencijos taryba ir pirmosios instancijos teismas neįsigilino į visus nagrinėjamo sandorio niuansus, nepakankamai įvertino jo specifiką, akivaizdžiai ignoravo valdymo organų vaidmenį bendrovės veikloje, nenagrinėjo kontrolės pokyčių šiame lygmenyje, nepagrįstai buvo analizuojami vien pokyčiai akcininkų lygmenyje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad po 2010 m. birželio 16 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo E. A. Z. užėmė UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ generalinės direktorės pareigas, kartu būdama ir šios įmonės valdybos nare bei pirmininke, jos broliui būnant valdybos nariu, o seseriai – pagrindinės dukterinės įmonės UAB „Limedika“ generaline direktore. Pareiškėjas, remdamasis šia aplinkybe, daro išvadą, kad pareiškėjui tapus vieninteliu UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcininku, E. A. Z., buvusios akcininkės, galimybė daryti įtaką UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ veiklai nepasikeitė, jos ir jos artimųjų giminaičių užimamos pareigos leido ir toliau daryti tą pačią įtaką personalo sudėčiai, įmonės veiklai, t. y. įvykus nagrinėjamam sandoriui E. A. Z. pasitraukimas iš akcininkų nesukėlė kontrolės pokyčio ir 2010 m. birželio 16 d. sandoris neatitinka nei Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 punkte, nei Europos Sąjungos susijungimų reglamento 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų koncentracijos apibrėžimų ir nepatenka į jų reguliavimo sritį. Pareiškėjas nurodo, kad koncentracija yra vykdoma tada, kai tiesiogiai ar netiesiogiai įgijus visą arba dalį vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę atsiranda ilgalaikių pokyčių ūkio subjekto kontrolėje. Pareiškėjas savo argumentus grindžia Pranešimo dėl jurisdikcijos 7 punkto nuostata, kad pagrindinis vertinimo kriterijus yra kontrolė, koncentracija nustatoma remiantis kokybiniais, o ne kiekybiniais kriterijais.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad iš apeliaciniame skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų, susijusių su UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ buvusios akcininkės E. A. Z. galimybe daryti įtakąUAB „Nacionalinė farmacijos grupė“, jos kontrolės kokybe ir (ar) laipsniu iki 2010 m. birželio 16 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir po šios sutarties sudarymo, vertinimą. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, pabrėžtina, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis numato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis.

Be to, būtina pažymėti, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus, t. y. įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis).

Analizuojant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kurių pagrindu konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2010 m. birželio 16 d. UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ buvo tiek de jure, tiek de facto kontroliuojama E. A. Z. ir pareiškėjo, o po Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo 2010 m. birželio 16 d. de jure ir de facto įmonę pradėjo kontroliuoti pareiškėjas, t. y. pakito bendrai kontroliuojamos įmonės kontrolės struktūros pobūdis, ir pareiškėjui atsirado pareiga apie tokius įmonės pokyčius informuoti Konkurencijos tarybą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju yra svarbios koncentracijos, lemiamos įtakos ir kontrolės (bendrosios ir vienvaldės) sąvokos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje nutartyje nurodomos Konkurencijos įstatymo normų redakcijos, galiojusios 2010 m. birželio 16 d. bei Konkurencijos tarybos 2012 m. kovo 29 d. nutarimo priėmimo metu.

Koncentracijos sąvoka buvo apibrėžta Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalyje. Pagal šią teisės normą koncentracija – tai: 1) susijungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą; 2) kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu. Nagrinėjamu atveju yra aktualus Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalies 2 punktas, nes pareiškėjo įvykdyta koncentracija yra siejama su 2010 m. birželio 16 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu.

Lemiama įtaka – padėtis, kai kontroliuojantis asmuo įgyvendina ar turi galimybę įgyvendinti savo sprendimus dėl kontroliuojamo ūkio subjekto ūkinės veiklos, valdymo organų sprendimų ar personalo sudėties (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 17 dalis). Kontroliuojantis asmuo apibrėžiamas, kaip juridinis ar fizinis asmuo, turintis arba įgyjantis ūkio subjekto kontrolės teisę (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 16 dalis).

Europos Sąjungos susijungimų reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad laikoma, jog koncentracija vykdoma, kai atsiranda ilgalaikių kontrolės pokyčių dėl: a) dviejų arba daugiau anksčiau savarankiškų įmonių arba jų dalių susijungimo, arba b) įsigijimo, kai įmonę įsigijo vienas arba daugiau asmenų, kurie kontroliuoja bent vieną įmonę, arba kai įmonę įsigijo viena ar daugiau įmonių pirkdamos vertybinius popierius arba turtą, sudarius sutartį arba kitomis priemonėmis, kurios leidžia tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoti visą arba dalį vienos arba daugiau kitų įmonių. Remiantis šio reglamento 3 straipsnio 2 dalimi, kontrolė įgyjama sutarties ar kitu pagrindu įgyjant teises ar kitu būdu gaunat galimybę daryti įtaką ūkio subjektui.

Pranešimo dėl jurisdikcijos 62 punkte nurodyta, kad įmonė kontroliuojama bendrai, jeigu dvi ar daugiau įmonių arba asmenų gali daryti lemiamą įtaką kitai įmonei. Lemiama įtaka paprastai reiškia galimybę blokuoti veiksmus, nustatančius įmonės komercinę strategiją. Akcininkai turi susitarti, nustatydami bendrosios įmonės verslo politiką, ir bendradarbiauti. Įmonė kontroliuojama bendrai, jei akcininkai privalo susitarti dėl pagrindinių sprendimų, susijusių su kontroliuojama įmone (Pranešimo dėl jurisdikcijos 63 punktas). Pagal Pranešimo dėl jurisdikcijos 54 punktą vienvaldė kontrolė įgyjama tada, kai vienas asmuo, nebendradarbiaudamas su kitais įmonės akcininkais, gali daryti lemiamą įtaką tai įmonei. Numatyti atskiri du atvejai, kai įmonė turi vienvaldę kontrolę. Pirma, vienvaldę kontrolę turinti įmonė gali priimti strateginius komercinius, su kita įmone susijusius sprendimus ir tokia galia paprastai įgyjama gavus bendrovės balsavimo teisių daugumą. Antra, strateginius įmonės sprendimus gali vetuoti tik vienas akcininkas, bet tas akcininkas neturi teisės pats primesti tokių sprendimų (vadinamoji nepalanki kontrolė). Tokiomis aplinkybėmis vienas akcininkas turi tiek pat įtakos, kiek paprastai turi keli kontroliuojantys akcininkai, t. y. jis turi teisę blokuoti strateginius sprendimus. Kitaip nei bendrai kontroliuojamoje bendrovėje, nėra kitų akcininkų, kurie turėtų tokią pat įtaką, todėl nepalankios vienvaldės kontrolės teisę turintis akcininkas nebūtinai turi bendradarbiauti su kitais akcininkais priimdamas sprendimus dėl strateginių kontroliuojamos įmonės veiksmų.

Sumažėjus kontroliuojančių akcininkų skaičiui kontrolės kokybė pasikeičia, todėl toks veiksmas laikomas koncentracija, jei pasitraukus vienam ar daugiau kontroliuojančių akcininkų bendroji kontrolė tampa vienvalde kontrole. Vieno akcininko lemiama įtaka iš esmės skiriasi nuo bendros lemiamos įtakos, nes pastaruoju atveju bendrai kontroliuojantys akcininkai turi atsižvelgti į kitos šalies ar šalių interesus, kurie gali skirtis (Pranešimo dėl jurisdikcijos 89 punktas).

Pažymėtina, kad kontrolė reiškia galimybę realiai daryti lemiamą įtaką įmonei, ypač naudojantis nuosavybės teise arba teise naudotis visu ar dalimi įmonės turto arba teisėmis ir sutartimis, kurios daro didelę įtaką formuojant įmonės organus, balsuojant arba priimant sprendimus. Kontrolės įgijimas reiškia suteiktą realią galimybę įgytos įmonės veiklai daryti lemiamą įtaką, kylančią iš teisių, sutarčių arba bet kokiu kitu pagrindu (Pirmosios instancijos teismosprendimas byloje Nr. T-282/02 Cementbouw Handel & Industrie BV prieš Komisiją).

Pranešimo dėl jurisdikcijos 83 punkte išaiškinta, kad Europos Sąjungos susijungimų reglamentas (t. y. koncentracija, vertinama pagal šį reglamentą) apima ir veiksmus, dėl kurių įsigyjama vienvaldė arba bendroji kontrolė, ir veiksmus, dėl kurių pasikeičia kontrolės kokybė. Taigi Europos Sąjungos susijungimų reglamentas taikomas taip pat kontrolės kokybės pokyčiams, t. y. kai kontroliuojančių akcininkų skaičius padidėja (pavyzdžiui, vienvaldė kontrolė paverčiama bendrąja kontrole) arba sumažėja (pavyzdžiui, bendroji kontrolė tampa vienvalde).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad kontrolė koncentracijos vertinimo prasme nustatoma atsižvelgiant tiek į kiekybinius, tiek ir į kokybinius įgyjamos galios kriterijus, o tai, ar po sandorio įgyjama kontrolė, priklauso nuo faktinių ir teisinių aplinkybių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1668/2012). Taip pat šioje nutartyje pažymėta, kad nors kontrolės sąvoka nustatant koncentraciją yra savarankiška konkurencijos teisės kategorija ir jos samprata ar interpretavimas kitose teisės srityse nebūtinai yra lemiamas veiksnys, tačiau aiškinant ją pagal Konkurencijos įstatymą, lemiamos įtakos atsiradimą gali sąlygoti Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų nuostatos ir jose įtvirtintos konkrečios asmenims suteikiamos teisės. Pažymėtina, kad iš Pranešimo dėl jurisdikcijos 54-61 punktų nuostatų matyti, kad de facto kontrolės tyrimas labai priklauso nuo kiekvieno atvejo aplinkybių.

Nagrinėjamoje byloje vertinant aplinkybes, susijusias su koncentracija pasikeitus akcijų turėtojams po 2010 m. birželio 16 d., kai pareiškėjas tapo vieninteliu akcininku, proceso šalių nurodomus argumentus, susijusius su pareiškėjo galėjimu/negalėjimu de facto kontroliuoti UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“, šios įmonės valdymo organų sudarymu ir valdymo organų galiomis, būtina pažymėti, kad UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ yra juridinis asmuo, kuris jam įstatymo garantuojamą teisinį subjektiškumą įgyvendina per specialias organizacines struktūras – valdymo organą (kolegialų ir (ar) vienasmenį) ir dalyvių susirinkimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir Akcinių bendrovių įstatymas) 19 straipsnio 1, 2 dalys). Vienasmenį valdymo organą (administracijos direktorių) bendrovė turi turėti visada, kolegialų (valdybą) – bendrovės dalyvių pasirinkimu. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Pažymėtina, kad akcijos – tai vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininko (akcininko) teisę dalyvauti valdant bendrovę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti dividendą, teisę į dalį bendrovės turto, likusio ją likvidavus, ir kitas įstatymų numatytas teises (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.102 straipsnio 1 dalis). Bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi ir vykdantieji (valdymo organų nariai) ir nevykdantieji vadovai (priežiūros organų nariai). Vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla teismų praktikoje yra vadinama strateginiu bendrovės valdymu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. lapkričio 6 d. buvo įregistruota UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ įstatų redakcija, pagal kurią visuotinis akcininkų susirinkimas turi visišką (tekste nurodyta pilną) ir išimtinę teisę valdyti ir kontroliuoti bendrovę, bendrovės vadovas atsako už bendrovės kasdienės veiklos priežiūrą, vadovavimą jai ir kontrolę, valdyba turi teises, galias ir funkcijas, kurias suteikia Akcinių bendrovių įstatymas, atsako už bendrovės ir grupės strateginę kryptį (apibrėžtą Akcininkų sutartyje ir (ar) Valdybos darbo reglamente) ir pagrindinius sprendimus, turinčius įtakos jos finansinei ir verslo padėčiai. 2007 m. rugpjūčio 8 d. Akcininkų sutartyje buvo nustatyta, kad valdyba atsakinga už strateginį bendrovės ir susijusių bendrovių valdymą ir jų finansinei būklei ir verslui svarbių sprendimų priėmimą (5.6 punktas). Akcininkų susirinkime buvo susitarta dėl jų pasiūlytų valdybos narių balsavimo, numatyta, kad valdybą sudaro 5 nariai, iš kurių 3 narius (generalinį direktorių, jo pavaduotoją ir vieną papildomą narį) siūlo E. A. Z., du narius (bendrovės finansų direktorių ir vieną papildomą narį) siūlo PGF (nuo 2008 metų CEPD) (5.5 punktas). 2009 m. balandžio 28 d. papildomu susitarimu UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ akcininkai pakeitė Akcininkų sutarties 5.5.1 punktą ir numatė, kad valdyba sudaroma iš 3 asmenų, iš kurių 2 narius (generalinį direktorių ir generalinio direktoriaus pavaduotoją) siūlo E. A. Z., o 1 narį (finansų direktorių) – CEPD. Papildomame susitarime nurodyta, kad nepažeidžiant Akcininkų sutarties 10.6 punkto nuostatų ir jomis vadovaujantis, akcininkai sutinka akcininkų susirinkime balsuoti taip, kad kiekvieno akcininko pasiūlyti prieš tai nurodyti kandidatai būtų išrinkti nariais. Atsižvelgiant į šį papildomą susitarimą 2009 m. balandžio 30 d. visuotinio susirinkimo metu buvo pakeisti UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ įstatai. Akcininkų sutarties 5.4 punkte buvo nustatyta, kad šalys sutinka, jog be Akcinių bendrovių įstatymo nuostatų ir kitais šioje sutartyje numatytais klausimais akcininkai priims sprendimus vienbalsiai, t. y. sprendimus dėl bendrovės sujungimo su bet kuria kita įmone arba prijungimo prie bet kurios kitos įmonės arba franšizės, arba kitų panašių sutarčių sudarymo; sprendimus dėl bet kurios kitos įmonės, bendrijos arba kito subjekto akcijų arba vertybinių popierių arba kapitalo įsigijimo ar valdymo, dėl tiesiogiai kontroliuojamų susijusių bendrovių akcijų arba bet kokių kitų vertybinių popierių pardavimo arba perleidimo kitu būdu; dėl sprendimų arba sprendimų tvirtinti valdybos arba generalinio direktoriaus sprendimus dėl bendrovės ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/100 bendrovės įstatinio kapitalo, pardavimo, perleidimo, nuomos ar hipotekos, įkeitimo arba kitų asmenų prievolių įvykdymo garantavimo juo; sprendimų dėl bendrovės ir (arba) bet kurios susijusios bendrovės pertvarkymo arba restruktūrizavimo; sprendimų dėl bet kokio verslo plano pakeitimo ar koregavimo arba sprendimą, leidžiantį nukrypti nuo verslo plano; sprendimų sudaryti bet kokią reikšmingą sutartį kitaip, nei vykdant įprastą ūkinę veiklą, priimti sprendimą dėl bendrovės skolinimosi, kai paskolintų lėšų suma viršija 15 000 EUR arba jų ekvivalentą kita valiuta, išskyrus kai toks skolinimasis yra numatytas ir leidžiamas verslo plane.

Pažymėtina, kad Akcinių bendrovių įstatymo 28 straipsnyje yra nurodyta, jog visuotinio akcininkų susirinkimo kai kurie sprendimai (pvz., dėl bendrovės įstatų keitimo, dėl pelno (nuostolių) paskirstymo; rezervų sudarymo, naudojimo, sumažinimo ar naikinimo, įstatinio kapitalo didinimo; įstatinio kapitalo mažinimo ir kt. ) turi būti priimami visuotiniame susirinkime dalyvaujančių akcininkų kvalifikuota dauguma.

Pranešimo dėl jurisdikcijos 7 punktas nurodo, jog Europos Sąjungos susijungimų reglamento 3 straipsnyje, reglamentuojančiame koncentracijos sąvoką, nustatytos sąlygos daugiausiai susijusios su kontrolės sąvoka, t. y. koncentracija iš esmės nustatoma ne pagal kiekybinius, o pagal kokybinius kriterijus. Vertinant koncentraciją pagal Konkurencijos įstatymą, neturėtų būti suabsoliutinami jame numatyti kiekybiniai rodikliai, galbūt ne visais atvejais galintys atspindėti realią padėtį, kuri susiklosto sudarius koncentracijos kontrolei svarbius ūkio subjektų sandorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1668/2012).

Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad akcininkai E. A. Z. ir pareiškėjas iki 2010 m. birželio 16 d. nesilaikė Akcininkų sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir numatytų susitarimų. Pažymėtina, kad Konkurencijos taryba nustatė, jog nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2010 m. birželio 16 d. akcininkų susirinkimo sprendimai buvo priimami vienbalsiai. Akcininkų sutartyje numatyta opciono teisė pirkti akcijas, pareiškėjo iki 2010 m. birželio 16 d. turėtas akcijų skaičius (50,000002 proc.), kuris nesudaro kvalifikuotos daugumos pagal Akcinių bendrovių įstatymo 28 straipsnį, laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2010 m. birželio 16 d paskirti valdybos nariai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad de facto pareiškėjui buvo suteikta galimybė daryti lemiamą įtaką, kad jis turėjo išimtinę teisę kontroliuoti įmonę.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje akcentuoja Akcininkų sutartyje numatytą opciono teisę pirkti akcijas, pažymėtina, kad Pranešimo dėl jurisdikcijos 60 punkte numatyta, jog galimybė pirkti arba konvertuoti akcijas pati savaime negali užtikrinti vienvaldės kontrolės, išskyrus atvejus, kai ta galimybe bus pasinaudota netolimoje ateityje pagal teisiškai įpareigojančias sutartis. Tačiau išimtinėmis aplinkybėmis dėl šios galimybės ir kitų elementų gali būti pripažinta, kad vienvaldė kontrolė įgyta de facto. Byloje surinktų ir pirmiau nurodytų įrodymų, iš jų ir Akcininkų sutartis (akcininkų susitarimas), visuma nesudaro pagrindo prieiti prie išvados, kad pareiškėjo opciono teisė pirkti akcijas, įtvirtinta Akcininkų sutartyje, nagrinėjamu atveju turėtų būti pripažinta išimtine aplinkybe, leidžiančia konstatuoti, jog pareiškėjas buvo įgijęs vienvaldę kontrolę de facto. Pažymėtina, kad 2010 m. birželio 16 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje pareiškėjas CEPD yra įvardijamas kaip aktyvus akcininkas, delegavęs savo finansų direktorių ir valdybos narį, o ne kaip akcininkas, turintis lemiamą įtaką įmonės kontrolei.

Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad buvusios akcininkės kontrolės kokybė ir (ar) laipsnis po 2010 m. birželio 16 d. akcijų perleidimo nepasikeitė, nes, kai 2010 m. birželio 16 d. pareiškėjas įsigijo 100 proc. akcijų, jis įgijo galimybę de facto ir de jure daryti lemiamą įtaką įmonės sprendimams, t. y. įgijo galimybę vienasmeniškai priimti sprendimus visais įmonės strateginiais klausimais, formuoti valdymo organus, buvusi akcininkė neteko 2007 m. rugpjūčio 8 d. akcininkų sutartimi įgytų teisių (Akcininkų sutarties 14.8 punktas), iš jų skirti valdybos narius, keisti įstatus. Nėra jokio pagrindo teigti, kad E. A. Z. išliko galimybė daryti lemiamą įtaką. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas, teikdamas pirmosios instancijos teismui skundą, teigė, kad pareiškėjas turėjo išimtinę teisę kontroliuoti įmonę, nepaisant to, kad UAB „Nacionalinė farmacijos grupė“ pradinis akcijų įsigijimas buvo laikomas bendros kontrolės įgijimu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Konkurencijos tarybos Nutarime nustatytas aplinkybes dėl koncentracijos ir pareiškėjo pareigos pateikti Konkurencijos tarybai pranešimą apie koncentraciją pagal atlikto tyrimo metu surinktus įrodymus, iš jų ir pareiškėjo pateiktus dokumentus, informaciją, paaiškinimus, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktus, atliko faktų teisinį vertinimą pagal materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 2 dalį.

VI.

Konkurencijos tarybos Nutarimu pareiškėjui už Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies pažeidimą paskirta 110 000 Lt bauda. Iš Nutarimo matyti, kad atsakovas, remdamasis Europos Komisijos 2009 m. birželio 10 d. sprendimu byloje Nr. COPM/M. 4994 Electrabel/Compagnie Nationlae du Rhone, pažeidimą – koncentracijos įgyvendinimą negavus leidimo pripažino pavojingu pažeidimu. Atsakovas, įvertinęs su pažeidimu susijusią geografinę rinką, pažeidimo trukmę (8 mėnesius ir 22 dienas), atsižvelgdamas į pažeidimo pavojingumą, nustatė, jog pareiškėjui skirtina 110 000 Lt bauda. Taip pat atsakovas nenustatė pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nesutiko su paskirtos baudos dydžiu ir skundą grindė tuo, kad atsakovas, nenustatęs, jog pažeidimas sukėlė nepataisomą ar ilgalaikę žalą konkurencijai, t. y. sandoris turėjo įtakos Lietuvos rinkai, neteisingai pažeidimą kvalifikavo kaip sunkų bei nepagrįstai, pažeisdamas proporcingumo bei objektyvumo principus, neįvertinęs pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, paskyrė 110 000 Lt baudą. Pareiškėjas rėmėsi Konkurencijos tarybos anksčiau išnagrinėtomis bylomis (Konkurencijos tarybos 2008 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. 2S-21, Konkurencijos tarybos 2010 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 2S-19), kuriose Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies pažeidimas buvo laikomas nesunkiu pažeidimu. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai aplinkybių dėl pareiškėjo geranoriško bendradarbiavimo, tai, kad pažeidimas padarytas pirmą kartą, bei tai, kad tokio pobūdžio bylose nėra suformuluotos nuoseklios teismų praktikos, nepriskyrė prie pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentų nepripažino pagrįstais ir nustatė, jog pareiškėjui ekonominė sankcija paskirta laikantis Konkurencijos įstatymo nustatytų taisyklių, tinkamai individualizuota.Pareiškėjas apeliaciniame skundenurodo, kadKonkurencijos taryba savavališkai, nepagrįstai ir pažeisdama teisinio tikrumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei lygiateiškumo principus, perkvalifikavo pažeidimą į sunkų pažeidimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsiribojo nuo pareiškėjui paskirtos baudos išsamaus vertinimo, pasitikėdamas Konkurencijos tarybos diskrecija.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo, atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinius ir teisinius argumentus, susijusius su pareiškėjui paskirtos baudos dydžiu, pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Pabrėžtina, kad byloje nėra nurodomos aplinkybės, jog pareiškėjui paskirta 110 000 Lt bauda viršijo 10 procentų bendrųjų metinių pajamų. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą; pažeidimo trukmę; ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai (Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 2 dalis).

Priimant Konkurencijos tarybos nutarimą ir skiriant pareiškėjui baudą, baudos dydžio nustatymą taip pat reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės, kuriose detaliai reglamentuojama baudos dydžio nustatymo tvarka. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju nėra taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtintas Bausmių, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašas. Pagal Taisyklių 2 punktą baudos dydis apskaičiuojamas taip: apskaičiuojami baudos už pažeidimo pavojingumą dydis, baudos už pažeidimo trukmę dydis ir šių dydžių suma. Taip nustatyta bauda atitinkamai mažinama arba didinama iki 50 procentų, atsižvelgiant į ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai (Taisyklių 5 punktas). Nustatant pažeidimo pavojingumą, atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimo sukeltas pasekmes atitinkamai rinkai (kai tai įmanoma nustatyti) ir su pažeidimu susijusios atitinkamos geografinės teritorijos (geografinės rinkos) plotą (Taisyklių 3 punktas). Nurodyta baudos apskaičiavimo tvarka galioja pažeidimams, nurodytiems Konkurencijos įstatymo 41 straipsnyje, taigi ir pažeidimams, kurie kvalifikuojami kaip koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimas be Konkurencijos tarybos leidimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1668/2012).

Be to, būtina pažymėti, kad nei Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje, nei Taisyklėse nėra diferencijuojamas baudos dydis, atsižvelgiant į tai, ar ūkio subjektas yra baudžiamas už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, ar koncentracijos, apie kurią privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo. Už konkurencijos teisės pažeidimus ūkio subjektams baudas turi teisę skirti Konkurencijos taryba, kuri yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojantis, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo (Konkurencijos įstatymo 19 straipsnio 1 dali, 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011, ir kituose procesiniuose sprendimuose yra nurodęs, kad teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nevykdo atitinkamos srities politikos, o tik sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Visa tai lemia, kad Konkurencijos taryba, skirdama nuobaudas, turi plačią diskreciją (žr., pagal analogiją, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 28 d. sprendimą byloje Nr. C-189/02 P (Dansk Rørindustri prieš Europos Komisiją), 172 punktas). Kita vertus, tai nereiškia, kad Konkurencijos taryba šioje srityje gali veikti nevaržomai. Ją saisto tiek bendrieji teisės principai (pavyzdžiui, proporcingumo, vienodo vertinimo), tiek specialiosios konkurencijos teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos (pavyzdžiui, 10 proc. nuo bendrųjų pajamų dydis, Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis). Teismas turi įgaliojimus patikrinti, ar šių teisės reikalavimų Konkurencijos taryba laikėsi. Pažymėtina, jog pareiškėjas nagrinėjamoje byloje turėjo pateikti duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą ir nustatydama jos dydį, netinkamai pasinaudojo savo diskrecijos laisve (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-2016/2012; kt.).

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje pagrįstai remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendime bylose C-272/09 P, C-386/10 P ir C- 389/10 P KME Germany ir Chalkor prieš Europos Komisiją pateiktais išaiškinimais ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti įrodymus, susijusius su paskirta bauda, spręsti klausimą dėl baudos pagrįstumo, jos proporcingumo padarytam pažeidimui. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas minėtame sprendime nurodė, jog teismas atlieka ir teisinę, ir faktinę kontrolę ir kad jis turi teisę vertinti įrodymus, panaikinti skundžiamą sprendimą ir pakeisti baudų dydžius, kad SESV 263 straipsnyje nustatyta teisėtumo kontrolė, kurią papildo Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje suteikta neribota jurisdikcija, kiek tai susiję su baudos dydžiu, prieštarauja Europos sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisminės gynybos principo reikalavimams.

Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neatliko pareiškėjui Nutarimu paskirtos baudos teisminės kontrolės, konstatuoja, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjui nustatytas baudos dydis, t. y. įvertino tiek atsakovo Nutarime nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjui paskirta 110 000 Lt bauda, tiek pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kurių pagrindu buvo ginčijamas paskirtos baudos dydis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pažeidimo pavojingumu, pareiškėjo argumentus, kad atsakovas turėjo nustatyti atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Nutarime atsakovo atlikto pareiškėjo pažeidimo įvertinimo ir sutikdamas su atsakovo nurodymu, jog pažeidimas yra pavojingas, pagrįstai rėmėsi Europos Komisijos 2009 m. birželio 10 d. sprendime byloje Nr. COMP/M.4994 Electrabel/Compagnie du Rhone pateiktais išaiškinimais, kad koncentracijos įgyvendinimas negavus leidimo yra laikomas sunkiu pažeidimu, nes juo yra pažeidžiamas esminis ex ante koncentracijų kontrolės principas, o aplinkybė, kad nagrinėjama koncentracija nesukelia konkurencijos ribojimo, nesumažina tokio pažeidimo sunkumo. Pažymėtina, kad Bendrasis Teismas 2012 m. gruodžio 12 d. priėmė sprendimą šioje byloje ir paliko galioti Europos Komisijos sprendimą.

Konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalis imperatyviai numato pareigą koncentracijoje dalyvaujantiems ūkio subjektams pranešti Konkurencijos tarybai apie numatomą vykdyti koncentraciją. Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta imperatyvi nuostata, jog apie ketinamą vykdyti koncentraciją Konkurencijos tarybai turi būti pranešta iki koncentracijos įgyvendinimo, nes kitaip, tol, kol nebus priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas dėl leidimo vykdyti koncentraciją (Konkurencijos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai), draudžiama atlikti bet kokius su koncentracija susijusius veiksmus. Pažymėtina, kad koncentracijų kontrolės pagrindinis tikslas – identifikuoti žalingų rinkai koncentracijų sudarymą ir užkirsti tam kelią, tai koncentracijų vertinimas – koncentracijos daromos žalos, t. y. nesuderinamumo su konkurencija rinkoje, nustatymas. Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad koncentracijų kontrolės procedūromis ir siekiama patikrinti, ar ūkio subjektų koncentracijos veiksmai (susijungimų ar įsigijimų forma) neribos konkurencijos. Konkurencijos įstatyme įtvirtintas ex ante koncentracijų kontrolės mechanizmas turėtų užtikrinti, kad koncentracija nepadarytų neigiamos įtakos konkurencijai, kad dėl koncentracijos veiksmų neatsirastų neigiamos žalos konkurencijos struktūrai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1668/2012; kt.).

Įvertinus pareiškėjui paskirtos baudos dydį, atsižvelgus į tai, kad ūkio subjektui už koncentracijos įgyvendinimą, apie kurią buvo privaloma pranešti, be Konkurencijos tarybos leidimo skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusias metais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra įvertinta ta aplinkybė, jog nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui įgyvendinus koncentraciją be Konkurencijos tarybos leidimo buvo apribota konkurencija ar kitaip padaryta žala. Akivaizdu, kad jei būtų nustatytos tokios aplinkybės, pareiškėjo pažeidimas būtų kvalifikuotas kaip žymiai sunkesnis. Be to, skiriamos baudos turi turėti atgrasomąjį poveikį. Teismų praktikoje nurodoma, kad vienas iš baudos už konkurencijos teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, todėl itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio tikslo nepasiektų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-2016/2012; kt.).

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad atsakovas nepagrįstai pripažino pareiškėjo padarytą pažeidimą sunkiu, kad atsižvelgdamas į anksčiau nagrinėtas bylas, kuriose buvo nubaustos MAXIMA LT, UAB, AB „City Service“, atsakovas turėjo pareiškėjo pažeidimą pripažinti lengvu pažeidimu, nepripažintini pagrįstais, nes atsakovas kiekvienu konkrečiu atveju privalo išsamiai ištirti pažeidimą, nustatyti jo pobūdį bei atsižvelgdamas į teisės aktuose nustatytus kriterijus paskirti konkrečią baudą. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta, kuris pažeidimas yra sunkus, kuris yra lengvas, kokia konkreti bauda turi būti paskirta už tam tikrą pažeidimą, todėl Konkurencijos taryba neprivalo visiems ūkio subjektams už koncentracijos įgyvendinimą, apie kurią buvo privaloma pranešti, be Konkurencijos tarybos leidimo skirti vienodo dydžio baudas. Nagrinėjamu atveju nėra pateikta tiek konkrečių duomenų, jog būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjo nurodytose bylose buvo iš esmės tokios pat aplinkybės. Iš pateiktų duomenų matyti, kad situacijos, susijusios su koncentracijos įgyvendinimu, nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodytose bylose yra skirtingos.

Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio apibrėžtumo, lygiateisiškumo principų pažeidimu, su Europos Sąjungos teismų bei Komisijos praktika, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Bendrasis Teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime Electrabel byloje, nurodė, jog ankstesnė Komisijos sprendimų praktika nėra naudojama kaip teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje (žr. pagal analogiją sprendimo Michelin prieš Komisiją 292 paragrafą), faktas, jog praeityje Komisija taikė tam tikro lygio baudas už tam tikrų rūšių pažeidimus, nereiškia, kad draudžiama kelti šį lygį Reglamento 4064/89 nurodytose ribose, jei tai yra būtina siekiant užtikrinti ES konkurencijos politikos įgyvendinimą. Tinkamas Europos Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymas reikalauja, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų lygį šios politikos poreikiams (žr. pagal analogiją sprendimo Dansk Rørindustri ir kiti prieš Komisiją 169 paragrafą ir jame nurodytą teismų praktiką).

Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas pagrįstai nenustatė pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu yra ginčijama Nutarimo dalis dėl pažeidimo pobūdžio ir baudos dydžio nustatymo, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovas, nustatydamas, kad pareiškėjas padarė sunkų pažeidimą ir skirdamas 110 000 Lt baudą netinkamai įgyvendino ar viršijo jam suteiktą diskrecijos teisę, jog paskirta bauda pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, yra neproporcinga pareiškėjo padarytam pažeidimui.

VI.

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

VII.

2012 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 47¹ straipsniu įstatymas, kurio 14 straipsnis numato, kad apeliaciniai skundai, paduoti iki šio įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami iki šio įsigaliojimo galiojusia tvarka. Po 2012 m. liepos 1 d. paduotas apeliacinis skundas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalį nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat numatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šis prašymas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde kelia daug klausimų dėl pasikeitusio Konkurencijos tarybos vertinimo dėl tokių Konkurencijos įstatymo pažeidimų, kai buvo įgyvendinta koncentracija, apie kurią turėjo būti pranešta Konkurencijos tarybai ir gautas leidimas, dėl baudos dydžio pagrįstumo, todėl byloje teismui gali kilti klausimų dėl Konkurencijos tarybos vertinimo, pateikto skundžiamame Nutarime. Prašymas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymo argumentus, įvertinusi apeliacinio skundo pobūdį, byloje nagrinėjamus klausimus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad atsakovo nurodytos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad bylą apeliacine tvarka būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis bylos rašytine medžiaga, proceso šalių rašytiniais paaiškinimais. Be to, byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, atsakovui nebuvo užkirstas kelias pateikti apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus.

VIII.

Pareiškėjas CEPD, vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsnio 2 dalimi, prašo dalį jo skundo pagrindu pradėtos administracinės bylos medžiagos, kuri apima šiame skunde nurodytą konfidencialią informaciją, pripažinti nevieša ir neleisti su atitinkamais duomenimis susipažinti tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Prašymas grindžiamas tuo, kad administracinės bylos medžiagoje yra pareiškėjui ekonomiškai svarbios ir jo komercinę paslaptį sudarančios informacijos, skunde yra naudojami asmens duomenys, o informacija, susijusi su E. A. Z. bei jos artimais giminaičiais, turi būti saugoma ir viešai neatskleidžiama. Pareiškėjo prašymas netenkintinas.

ABTĮ 12 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar komercinė paslaptis. Pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl ABTĮ 12 straipsnio 2 dalies taikymo, tik abstrakčiai nurodė, kad bylos medžiagoje yra konfidencialios informacijos, t. y. konkrečiai nenurodė, kokia konkreti bylos medžiaga ar jos dalis, kokia procesinių dokumentų ar kitų dokumentų, esančių administracinėje byloje, dalis (dalys) turėtų būti pripažinta nevieša, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų šioje nutartyje konkrečiai nurodyti tokius duomenis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 51 straipsnio 2 dalimi, yra nusprendęs pareiškėjo skundo ir kartu su skundu pateikto Nutarimo neteikti susipažinti ir kopijuoti kitiems asmenims, išskyrus proceso šalis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Netenkinti pareiškėjo Corporation of European Pharmaceutical Distributors N.V. prašymo dėl administracinės bylos medžiagos dalies pripažinimo nevieša.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė