Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Dirvono ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui D. T., atsakovo atstovei D. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo dalies panaikinimo,

Pareiškėja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija) kreipėsi į teismą su skundu prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2012 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 2S-14 nusprendžiamosios dalies 1 punktą ta apimtimi, kuria nuspręsta, kad Leidimų teikti iš Privalomojo socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamas naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas išdavimo/atsisakymo išduoti tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1145 (Žin., 2010, Nr. 158-8063; 2011, Nr. 126-6000; 2012, Nr. 57-2875), (toliau – ir Leidimų išdavimo tvarkos aprašas) 5 punktas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 2S-14 nusprendžiamosios dalies 2 punktą ta apimtimi, kuria nuspręsta įpareigoti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją panaikinti Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punktą arba pakeisti tai, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams (b. l. 1-6). Sveikatos apsaugos ministerija skunde nurodo, kad Konkurencijos taryba skundžiamo nutarimo nusprendžiamosios dalies 1 punktu nusprendė pripažinti, kad Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5, 7.1.2 ir 7.2 punktai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, o 2 punktu nusprendė įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Konkurencijos tarybos nutarimo paskelbimo interneto svetainėje www.kt.gov.lt dienos, Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5, 7.1.2 ir 7.2 punktus panaikinti arba pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Vadovaujantis Sveikatos sistemos įstatymu, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymu, Sveikatos draudimo įstatymu bei juos įgyvendinančiais teisės aktais, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšomis garantuojamos sveikatos priežiūros kompensavimas yra grindžiamas valstybiniu reguliavimu. Konkurencija sveikatos draudimo sistemoje yra užtikrinama nustatant įstatymuose nustatytas šių santykių teisinio reguliavimo ribas, t. y. įstatymuose reglamentuojant paciento teisę laisvai pasirinkti asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą ir gydytoją (Sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 4 straipsnis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-822-762-09) yra pasisakęs, kad teisės aktuose įtvirtinta sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo sutarčių sistema siekiama užtikrinti visiems prieinamą, kokybišką ir subalansuotą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Tokia sistema leidžia valdymo institucijoms kontroliuoti išlaidas pagal iš anksto nustatytus prioritetus, pritaikant jas prie suplanuotų poreikių ir kiek įmanoma išvengti bet kokio finansinių, techninių ir žmogiškųjų išteklių iššvaistymo. Atsižvelgiant į ribotus sveikatos priežiūros paslaugoms skiriamus biudžeto išteklius, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis asmens sveikatos priežiūros paslaugų kiekis tam tikru būdu turi būti ribojamas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės šiuo metu vykdoma politika sveikatos apsaugos srityje yra nurodyta Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654 (Žin., 2009, Nr. 150-6713) (toliau – ir Restruktūrizavimo programa). Vienas iš pagrindinių trečiojo restruktūrizavimo etapo tikslų ir uždavinių yra stacionarinių lovų ir stacionare teikiamų paslaugų mažinimas, sudėtingų stacionare teikiamų paslaugų koncentravimas respublikos ir regiono lygio ligoninėse. Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos įgyvendinimo vertinimo kriterijus numatytas siektinas hospitalizacijos rodiklio 100-ui gyventojų mažėjimas iki 18. Pažymėtina, kad minėtu Vyriausybės nutarimu stacionarines paslaugas teikiančios asmens sveikatos priežiūros įstaigos pagal nustatytus kriterijus yra priskiriamos atitinkamo lygmens ligoninėms (rajono, regiono, respublikos, universitetinėms), stacionarines paslaugas teikiančių asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklas yra koreguojamas. Restruktūrizavimo programos 5 punkte nustatyta, kad ši programa apima stacionarines valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigas (išskyrus slaugos ir palaikomojo gydymo stacionarines įstaigas) ir jų teikiamas paslaugas, tai yra Restruktūrizavimo programoje nustatyti kriterijai ir reikalavimai netaikomi privačioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, todėl Konkurencijos tarybos teiginys, kad Restruktūrizavimo programoje nustatyti kriterijai yra/galėtų būti taikomi ir privačioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, neatitinka faktinių aplinkybių. Be to, Konkurencijos taryba nenustatė nė vieno atvejo, kada vadovaujantis Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punktu būtų atmestas nors vienas privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos prašymas leisti teikti iš PSDF biudžeto lėšų apmokamas naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, nes tokių atvejų nebuvo. Privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms netaikytini reikalavimai negali būti taikomi ir praktikoje niekada nebuvo pritaikyti. Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkte yra nustatytas nebaigtinis sąrašas teisės aktų, kuriuose nustatytus reikalavimus turi atitikti ASPĮ, norinti teikti iš PSDF apmokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punktas negali būti keičiamas tokiu būdu, kurį Konkurencijos taryba nurodo skundžiamo nutarimo 156 pastraipoje (numatant išimtį dėl privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų), nes būtų įtvirtinta tiesioginė valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigų diskriminacija. Šis Leidimų išdavimo tvarkos aprašo punktas taip pat negali būti ir naikinamas, nes būtų paneigtas reikalavimas bei teisė įstatymų įgaliotoms institucijoms vertinti norimų pradėti teikti PSDF biudžeto lėšomis apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktį teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros paslaugų plėtrą, nuostatas. Vertinant Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkto nuostatas yra svarbu atsižvelgti į teismų praktiką sprendžiant ginčus, kylančius iš sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sudarymo. Apibendrinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2010 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-1562/2010; 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-1037/2010; 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-1753-12; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-1508/2012; 2011 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2147/2011) darytina išvada, kad, vertinant asmens sveikatos priežiūros įstaigų prašymus dėl PSDF lėšomis apmokamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, turėtų būti vertinama prašomų paslaugų atitiktis Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir (ar) Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytoms Pirminės sveikatos priežiūros plėtros, Sveikatos priežiūros sistemos reformos tęstinumo, sveikatos priežiūros infrastruktūros optimizavimo programos, Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programos ir kitų teisės aktų dėl sveikatos priežiūros paslaugų plėtros nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra konstatuota, kad vertinant privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų prašymus turėtų būti taikomi programose, kurios taikomos tik viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, nustatyti kriterijai.

Teismo posėdyje Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 28–33) atsakovė paaiškino, jog Konkurencijos taryba nustatė, kad Leidimų išdavimo tvarkos aprašas taikomas tiek valstybės ir savivaldybių, tiek privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms, atitinkamai tiek valstybės ir savivaldybių, tiek privačių sveikatos priežiūros įstaigų prašymai vertinami pagal to teisės akto reikalavimus. Tuo tarpu Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkte nurodoma, kad prašymai (tiek valstybės ir savivaldybių, tiek privačių sveikatos priežiūros įstaigų) nukreipiami Valstybinei ligonių kasai (toliau – ir VLK) bei Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamentui, o pastarasis vertina prašymų teikti iš PSDF biudžeto lėšų apmokamų naujo profilio stacionarinių paslaugų atitiktį Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Restruktūrizavimo programos kriterijams ir Pacientų siuntimo į atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl stacionarinių skubių ir planinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų tvarkos aprašo, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. V-110 (Žin., 2010, 21-1010), (toliau – ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašas) reikalavimams. Restruktūrizavimo programa ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašas taikomi tik valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigoms, todėl nagrinėjamu atveju susiklosto situacija, kad nors pagal Leidimų išdavimo tvarkos aprašo nuostatas turi būti vertinami tiek valstybės ir savivaldybių, tiek privačių sveikatos priežiūros įstaigų prašymai, vis dėlto, kai prašymai nukreipiami Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamentui, iš esmės gali būti vertinami tik valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų prašymai, o privačių sveikatos priežiūros įstaigų prašymai, vadovaujantis minėta nuostata negali būti vertinami, nes jie negali atitikti nei Restruktūrizavimo programoje, nei Pacientų siuntimo tvarkos apraše nustatytų reikalavimų, kadangi minėti teisės aktai privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms apskritai netaikomi. Nors Sveikatos apsaugos ministerija Konkurencijos tarybai paaiškino, kad tik valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų prašymai vertinami pagal Restruktūrizavimo programoje ir Pacientų siuntimo tvarkos apraše nustatytus kriterijus, o privačių sveikatos priežiūros įstaigų prašymai vertinami tik pagal VLK pateiktus duomenis, vis dėlto pačioje Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkto nuostatoje nėra aiškaus atskyrimo, pagal kokius kriterijus vertinami privačių ir pagal kokius kriterijus vertinami viešųjų sveikatos priežiūros įtaigų prašymai. Atsižvelgiant į tai, negalima paneigti, jog visa Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkto nuostata gali būti pritaikyta ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų atžvilgiu. Aiškiai nenumačius, jog tik viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų prašymai gali būti vertinami dėl atitikties Restruktūrizavimo programos ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašo reikalavimams, darytina išvada, kad privačių sveikatos priežiūros įstaigų prašymai, neatitikę Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkto nuostatos, toliau gali būti nebevertinami. Tokiu teisiniu reguliavimu privačios sveikatos priežiūros įstaigos, siekiančios gauti leidimą teikti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, diskriminuojamos viešų sveikatos priežiūros įstaigų atžvilgiu, kadangi tik valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų prašymai, atitikę minėtus reikalavimus, gali būti vertinami pagal kitus kriterijus, tačiau nėra užtikrinama, jog privačių sveikatos priežiūros įstaigų prašymai taip pat bus vertinami. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad Konkurencijos taryba nenustatė nė vieno atvejo, kada vadovaujantis Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punktu būtų atmestas nors vienas privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos prašymas leisti teikti iš PSDF apmokamas naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas būtent šiuo pagrindu. Konkurencijos taryba, vertindama viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų nuostatų atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, nėra įpareigota patikrinti, ar ši nuostata realiai buvo įgyvendinta. Vien aplinkybė, kad tokia nuostata įtvirtinta, nors realiai ir nebuvo taikoma, yra pakankama 4 straipsnio pažeidimui konstatuoti, jeigu ji atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio sudėtį. Šią išvadą patvirtina ir 4 straipsnio 2 dalies dispozicija, pagal kurią pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti, jog viešojo administravimo subjekto sprendimas (plačiąja prasme apimantis ir teisės aktus) privilegijuoja ar diskriminuoja vienus ūkio subjektus kitų ūkio subjektų atžvilgiu, dėl to atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams ir tokių sprendimų nelėmė Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymas. Kitaip tariant, Konkurencijos tarybai pakanka įvertinti potencialias, o ne realias atitinkamo sprendimo, šiuo konkrečiu atveju teisės akto nuostatos, sukeltas pasekmes. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-822-441/2009. Šiuo konkrečiu atveju privačių sveikatos priežiūros įstaigų diskriminavimas viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų atžvilgiu pasireiškia tuo, kad pagal minėtą nuostatą užtikrinamas tik viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų prašymų vertinimas, kurį atlikus, toliau prašymų vertinimas pagal kitus kriterijus. Tuo tarpu privačių sveikatos priežiūros įstaigų atžvilgiu prašymai jau šiame etape gali būti nebevertinami, nes jie objektyviai negali atitikti Restruktūrizavimo programoje ir Pacientų siuntimo tvarkoje nustatytų reikalavimų, kadangi šie teisės aktai apskritai privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms nėra taikomi. Privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms minėta nuostata formaliai neužtikrina tolimesnio prašymų vertinimo bei galimybės gauti leidimą teikti naujo profilio stacionarines paslaugas, finansuojamas iš PSDF biudžeto. O Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkto nuostatoje nėra nurodoma, jog tik viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų prašymai vertinami pagal Restruktūrizavimo programoje ir Pacientų siuntimo tvarkos apraše nustatytus reikalavimus. Kita vertus, nėra nurodoma pagal kokius kriterijus vertinami privačių sveikatos priežiūros įstaigų prašymai. Konkurencijos tarybos vertinimu, dėl anksčiau nurodytų aplinkybių minėta nuostata gali sudaryti formalų pagrindą atmesti privačių sveikatos priežiūros įstaigų prašymus, dėl ko jos atsiduria nelygiavertėje padėtyje su valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigomis, nes valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigos yra užtikrintos, jog jų prašymai formaliai atitiks Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkto nuostatas ir bus vertinamas jų atitikimas Restruktūrizavimo programos ir Leidimų išdavimo tvarkos aprašo nuostatoms ir jų prašymai gali būti toliau nebevertinami ir atmesti tik tuo atveju, jeigu jos minėtų kriterijų neatitiks. Privačios sveikatos priežiūros įstaigos susiduria su teisiniu neaiškumu ir netikrumu. Dėl šių aplinkybių privačios sveikatos priežiūros įstaigos, matydamos, jog neatitinka Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkto nuostatų, ir žinodamos, kad jas gali atitikti tik viešos sveikatos priežiūros įstaigos, apskritai gali nuspręsti neteikti prašymų išduoti leidimus teikti naujo profilio stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Konkurencijos taryba nenustatė, jog tokio teisinio reguliavimo įtvirtinimą būtų lėmęs Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymas. Pareiškėjos skunde nurodyti teisės aktai taip pat šios aplinkybės nepagrindžia. Be to, Konkurencijos taryba neteigia, jog ir privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms turėtų būti taikomi Restruktūrizavimo programoje ir Pacientų siuntimo tvarkoje numatyti kriterijai, ir neneigia, jog jie taikomi viešosioms sveikatos priežiūros įstaigoms. Konkurencijos taryba teigia, jog nesant teisės akte aiškaus atskyrimo, kad minėti teisės aktai taikomi tik viešų sveikatos priežiūros įstaigų atžvilgiu, darytina išvada, jog formaliai ši nuostata apima visų įstaigų prašymus, todėl privačių sveikatos priežiūros įstaigų prašymai dėl tokio teisinio reguliavimo formaliai gali būti nebevertinami tolimesniame etape, nes gali būti atmesti tuo pagrindu, jog jiems apskritai negali būti taikomi Restruktūrizavimo programos ir Pacientų siuntimo tvarkos reikalavimai, tuo tarpu nuostatos, kuri užtikrintų tolimesnį privačių sveikatos priežiūros įstaigų prašymų vertinimą, nors jos ir negali atitikti minėtų teisės aktų reikalavimų, taip pat nėra įtvirtinta. Dėl šios nuostatos neaiškumo gali susiklostyti situacija, kuri yra nesuderinama su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimais. Taigi yra būtinas Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkto nuostatos pakeitimas arba panaikinimas, kuris pašalintų galimybę sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas.

Teismo posėdyje Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Pareiškėjos skundas atmetamas.

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad Konkurencijos tarybos 2012 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 1S-15 pagal Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos 2011 m. balandžio 1 d. skundą buvo pradėtas tyrimas dėl sveikatos apsaugos ministro įsakymų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams (Konkurencijos tarybos tyrimo medžiagos II tomas, b. l. 71-74). Atlikusi tyrimą Konkurencijos taryba 2012 m. spalio 16 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-14 : 1) pripažinti, kad Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5, 7.1.2 ir 7.2 punktai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus; 2) įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Konkurencijos tarybos nutarimo paskelbimo interneto svetainėje www.kt.gov.lt dienos Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5, 7.1.2 ir 7.2 punktus panaikinti arba pakeisti taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams; 3) įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją ne vėliau kaip per 14 dienų nuo 2 punkte nurodyto įpareigojimo įvykdymo apie tai informuoti Konkurencijos tarybą ir pateikti patvirtinančius įrodymus; 4) rekomenduoti Sveikatos apsaugos ministerijai tikslinti pacientų siuntimo stacionarinėms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, apmokamoms iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, gauti tvarką ir užtikrinti, kad pacientams išduodami siuntimai šioms paslaugoms gauti neribotų pacientų teisės pasirinkti konkrečias asmens sveikatos priežiūros įstaigas, nepriklausomai nuo jų nuosavybės ar teisinės formos.

Sveikatos apsaugos ministerija nesutinka su Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktu tiek, kiek jame pripažinta, kad Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punktas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutariama dėl jų teisinio vertinimo.

Pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatas sveikatos priežiūros paslaugos apibrėžiamos kaip įstaigos ir paslaugų užsakovų susitarimu grindžiamas įstaigos veiklos rezultatas. Paslaugų užsakovais gali būti Sveikatos sistemos įstatyme nustatyti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – LNSS) veiklos užsakovai, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys. Pagal Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnį Lietuvoje teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos yra skirstomos į lygius: pirminį, antrinį ir tretinį (t. y. atitinkamai pirminė, antrinė ir tretinė sveikatos priežiūra). Pirminę sveikatos priežiūrą organizuoja savivaldos vykdomosios institucijos. Savivaldybių vykdomosios institucijos taip pat įgyvendina įstatymo deleguotą valstybės funkciją – organizuoja antrinę asmens sveikatos priežiūrą. Savivaldybių vykdomosioms institucijoms gali būti deleguota valstybės funkcija organizuoti tretinę asmens sveikatos priežiūrą. Sprendimą dėl tretinės asmens sveikatos priežiūros organizavimo priima Sveikatos apsaugos ministerija, įvertinusi tretinės asmens sveikatos priežiūros poreikį tame regione. Antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros mastą ir profilius nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje taip pat yra įtvirtinti LNSS priklausančių stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių sveikatos priežiūros paslaugas, finansuojamas iš PSDF biudžeto lėšų, lygmenys: rajonų, regionų ir respublikos. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sveikatos priežiūros įstaigos pagal paslaugų teikimo laiką ir vietą yra skirstomos į ambulatorines, stacionarines bei mišrias. Atitinkamai pirminės, antrinės ir tretinės sveikatos priežiūros paslaugos taip pat skirstomos į ambulatorines ir stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos (toliau – ambulatorinės paslaugos) suprantamos kaip asmens sveikatos priežiūros paslaugos, pavyzdžiui, medicinos (šeimos medicina), odontologijos priežiūros, burnos priežiūros, akušerio, slaugos paslaugos, kurios teikiamos neguldant pacientų į ligoninę. Stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos (toliau – stacionarinės paslaugos) suprantamos kaip asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios pagal nustatytus reikalavimus teikiamos ligoniui gydantis stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose ligoniai stebimi ir gydomi ištisą parą ir ilgiau. Stacionarinėms asmens sveikatos priežiūros paslaugoms priskiriamos, pavyzdžiui, suaugusiųjų chirurgija, suaugusiųjų kardiologija, geriatrija, infektologija, vaikų chirurgija ir įvairios kitos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 329 (Žin., 1998, Nr. 57-1611) (toliau – Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarka), 4.1 ir 4.3 punktuose nurodyta, kad stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigų paros stacionaruose, o gydytis į stacionarines paslaugas teikiančias sveikatos priežiūros įstaigas pacientus siunčia ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigos po visiško ištyrimo, kai panaudotos visos galimybės tirti ir gydyti ambulatoriškai. Vadovaujantis šios tvarkos 4.6 punktu asmenys gali atvykti į stacionarinę asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl būtinosios pagalbos ir be siuntimo. Tokiu atveju šios įstaigos gydytojas specialistas nustato, kad pacientą nedelsiant reikia tirti ar gydyti stacionare, o apie priimtą ir gydomą pacientą informuoja TLK. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įmonės ir įstaigos sveikatos priežiūros paslaugas gali teikti tik gavusios licenciją ir įregistruotos Valstybiniame sveikatos priežiūros įstaigų registre. Visos Lietuvos Respublikoje veikiančios sveikatos priežiūros įstaigos, neatsižvelgiant į nuosavybės formą (tiek valstybės ir savivaldybių, tiek privačios), gali gauti licencijas ir teikti stacionarines paslaugas, įrašytas į Licencijuojamų stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą, patvirtintą sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. V-364 (Žin., 2004, Nr. 86-3152; 2006, Nr. 44-1619). Minėta, kad Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemai priklausančios stacionarinių asmens sveikatos priežiūros įstaigos yra skirstomos į rajoninį, regioninį ir respublikos lygmenis. Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad kriterijus, pagal kuriuos šios įstaigos, teikiančios sveikatos priežiūros paslaugas, finansuojamas iš PSDF biudžeto lėšų, skirstomos į lygmenis, turi nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654 (Žin., 2009, Nr. 150-6713) buvo patvirtinta Restruktūrizavimo programa, kuri apima stacionarines valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigas (išskyrus slaugos ir palaikomojo gydymo stacionarines įstaigas) ir jų teikiamas paslaugas (Restruktūrizavimo programos 5 punktas). Šią programą sudaro 2 dalys: sveikatos priežiūros tinklo optimizavimas ir sveikatos priežiūros paslaugų restruktūrizavimas. Restruktūrizavimo programos 6 punkte nustatyta, kad svarbiausias šios programos tikslas – teikti saugias, geros kokybės ir prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas gyventojams, efektyviai naudoti sveikatos priežiūrai skirtas lėšas. Restruktūrizavimo programos 7.2 punkte kaip vienas iš restruktūrizavimo tikslų nurodytas siekis optimizuoti stacionarinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklą ir restruktūrizuoti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų struktūrą, o taip sutaupytas lėšas skirti ambulatorinės grandies šeimos gydytojų ir specialistų konsultantų paslaugoms plėtoti ir apmokėjimui didinti. Restruktūrizavimo programos 8 punkte suformuluoti svarbiausi šios programos uždaviniai. Šios programos 8.1 punkte nustatytas vienas iš uždavinių – suformuoti efektyvesnį sveikatos priežiūros įstaigų tinklą; kiti uždaviniai : suformuoti racionalesnę sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų struktūrą, kuri užtikrintų saugias geros kokybės paslaugas (8.2 punktas); stiprinti rajono lygmens ligoninių infrastruktūrą, skirtą plačiai paplitusioms ir nesudėtingoms ligoms gydyti, o sudėtingų ligų diagnostikos ir gydymo technologijas sutelkti regiono ir respublikos lygmens ligoninėse (8.3 punktas); sumažinti sveikatos priežiūros įstaigų juridinių asmenų – sujungti įstaigas į stambesnius juridinius vienetus (8.5 punktas). Pagal Restruktūrizavimo programos IV skyrių sveikatos priežiūros įstaigų tinklą numatoma optimizuoti vadovaujantis šios programos 12 punkte nurodytais kriterijais (12.1 punktas); specializuotas onkologijos, vaikų, tuberkuliozės, psichiatrijos, infekcines, gimdymo paslaugas teikiančias sveikatos priežiūros įstaigas integruoti į daugiaprofilines sveikatos priežiūros įstaigas (12.2 punktas). Restruktūrizavimo programos V skyriuje reglamentuojamas sveikatos priežiūros paslaugų restruktūrizavimas, be kita ko, nurodant, kokiais kriterijais vadovaujantis asmens sveikatos priežiūros įstaigos priskiriamos rajoniniam, regioniniam ar respublikiniam lygmeniui, bei kokio pobūdžio sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos atitinkamo lygmens ligoninėse. Restruktūrizavimo programos 16 punkte nustatyta, kad vadovaujantis Restruktūrizavimo 14 ir 15 punktuose nustatytais kriterijais (pavyzdžiui, atliekamų didžiųjų operacijų skaičių per kalendorinius metus; gimdymų skaičių per kalendorinius metus; geografinį atstumą iki artimiausios ligoninės, naktimis atliekamų operacijų skaičių), pagal teikiamų paslaugų struktūrą sveikatos priežiūros įstaigos skirstomos į 3 lygmenis: rajono, regiono, respublikos. Nustatyta, kad rajono lygmens ligoninėse teikiamos stacionarinės paslaugos plačiai paplitusioms ir nesudėtingoms ligoms gydyti. Regiono lygmens sveikatos priežiūros įstaigoms priskiriamos ligoninės, kuriose atliekama daugiau nei 1100 didžiųjų operacijų (t. y. operacijos, suteiktos stacionarinėmis ir dienos chirurgijos sąlygomis) ir 300 gimdymų per metus, kuriose yra sutelktos sudėtingų ligų diagnostikos ir gydymo technologijos. Respublikos lygmeniui priskiriamos įstaigos, nepriklausančios rajono ir regiono įstaigų lygmenims, kuriose atliekama sudėtingiausių ligų diagnostika ir teikiamos gydymo paslaugos. Restruktūrizavimo programos 4 lentelėje pateikiamas konkrečių valstybės ir savivaldybių ligoninių suskirstymas į atitinkamus rajono, regiono ir respublikos lygmenis. Pažymėtina, kad Sveikatos apsaugos ministerija paaiškino, jog valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigų skirstymas į rajono, regiono ir respublikos lygmenis („RRR“ principu) kitais teisės aktais nėra reglamentuotas, nes Restruktūrizavimo programos nuostatos aiškiai apibrėžia, pagal kokius kriterijus konkreti įstaiga priskiriama tam tikram lygmeniui ir kokias iš PSDF biudžeto apmokamas sveikatos priežiūros paslaugas ji gali teikti (Konkurencijos tarybos tyrimo medžiagos II tomas, b. l. 51). Restruktūrizavimo programos 29 punkte nustatyta, kad nuo 2010 m. balandžio 1 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų atsižvelgiant į ligoninių lygmenį. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad LNSS įstaigoms gali priklausyti tiek valstybės ir savivaldybių, tiek privačios sveikatos priežiūros įstaigos, sudariusios sutartis su TLK dėl paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų (sveikatos apsaugos ministro 2010 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. V-805 sudarytos darbo grupės dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 - 2012 metų programos nuostatų „pritraukiame privatų kapitalą į sveikatos sistemą“ bei „užtikriname privačių ir valstybinių asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų lygiateisiškumą“ įgyvendinimo ataskaita) (Konkurencijos tarybos tyrimo medžiagos II tomas, b. l. 90). Tačiau pagal Restruktūrizavimo programos 5 punktą rajono, regiono, respublikos lygmenis yra skirstomos tik valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigos. Taigi Restruktūrizavimo programa ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašas taikomas tik viešosioms sveikatos priežiūros įstaigoms.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (1 dalis), taip pat nurodyta, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkines veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Todėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (žr., pvz., LVAT 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A²-32/2007; 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-45/2008; 2011 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-118/2011).

Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba, įvertinusi šias tris minėtas aplinkybes, būtinas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimui nustatyti, konstatavo, kad dėl Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkte nustatyto reglamentavimo yra diskriminuojamos privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir kitų asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš PSDF biudžeto lėšų, atžvilgiu.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad sveikatos apsaugos ministras 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1145 patvirtino Leidimų išdavimo tvarkos aprašą, reglamentuojantį prašymų dėl iš PSDF biudžeto lėšų apmokamų naujo profilio stacionarinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų pateikimo Sveikatos apsaugos ministerijai, šių prašymų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką. Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. V-905 papildytas Leidimų išdavimo tvarkos aprašą 5 punktas, pagal kurio nuostatas „sveikatos priežiūros įstaigų prašymai leisti teikti naujo profilio paslaugas nukreipiami Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamentui (toliau - Asmens sveikatos departamentas) ir Valstybinei ligonių kasai (toliau - VLK). Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamentas įvertina prašomų teikti iš PSDF biudžeto lėšų apmokamų naujo profilio paslaugų atitiktį Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654 (Žin., 2009, Nr. 150-6713) patvirtintos Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos (toliau - Restruktūrizavimo programa) kriterijams ir Pacientų siuntimo į atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl stacionarinių skubių ir planinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų tvarkos aprašo, patvirtinto Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. V-110 (Žin., 2010, 21-1010), (toliau - Pacientų siuntimo tvarkos aprašas) reikalavimams“. Pažymėtina, kad Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. V-428 Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punktas buvo papildyta nuostata, jog be nurodytos Restruktūrizavimo programos ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašo, turi būti vertinama prašymų atitiktis ir kitų teisės aktų reikalavimams.

Nagrinėjamu atveju ginčo, kad minėto aprašo nuostatos taikomos valstybės ir savivaldybių bei privačių sveikatos priežiūros įstaigoms, nėra. Minėta, kad Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta, jog prašymai nukreipiami Valstybinei ligonių kasai bei Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamentui, kuris vertina prašymų teikti iš PSDF biudžeto lėšų apmokamų naujo profilio stacionarinių paslaugų atitiktį Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Restruktūrizavimo programos kriterijams ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašo reikalavimams. Šiuo aspektu pastebėtina, kad Restruktūrizavimo programa ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašas taikomas tik viešosioms sveikatos priežiūros įstaigoms. Šias aplinkybes patvirtino ir pareiškėja, nurodžiusi, kad tik viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų prašymai vertinami pagal Restruktūrizavimo programoje ir Pacientų siuntimo tvarkos apraše numatytus kriterijus, o privačių sveikatos priežiūros įstaigų prašymai vertinami tik pagal VLK pateiktus duomenis. Tai reiškia, kad nustatyto reglamentavimo pagrindu sukuriama teisinė situacija, jog nors pagal Leidimų išdavimo tvarkos aprašo nuostatas turi būti vertinami valstybės ir savivaldybių bei privačių sveiktos priežiūros įstaigų prašymai, tačiau remiantis Aprašo 5 punktu nukreipus prašymus Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamentui, vertinami tik valstybės ir savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigų prašymai, kadangi Restruktūrizavimo programos ir Pacientų siuntimo tvarkos aprašo nuostatos privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms netaikomos. Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 9 p. nustato, kad išvadoms dėl leidimų teikti iš PSDF biudžeto lėšų apmokamas naujo profilio paslaugas išdavimo/atsisakymo išduoti parengti sveikatos apsaugos ministro įsakymu sudaroma nuolatos veikianti komisija (toliau – Komisija), kuri ASPĮ prašymą vertina remdamasi Restruktūrizavimo programos, Pacientų siuntimo į atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigas tvarkos nuostatomis, Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamento ir VLK pateiktais duomenimis (Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 11 p.). Atsižvelgiant į tai, atsakovas pagrįstai pripažino, kad Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkte nesant nustatyto aiškaus ir konkretaus reglamentavimo, pagal kokius objektyvius kriterijus vertinami privačių ir viešųjų sveiktos priežiūros įstaigų prašymai, yra sudaromas formalus pagrindas Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkto nuostatas visa apimtimi taikyti ir privačių sveikatos priežiūros įstaigų atžvilgiu. Todėl šiuo aspektu vertinami pateikti prašymai gali būti atmesti, nes dėl objektyvių priežasčių negali atitikti Restruktūrizavimo programoje ir Pacientų siuntimo tvarkos apraše nustatytų reikalavimų. Teismas daro išvadą, kad šių byloje nustatytų duomenų pakanka pagrįstai išvadai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu Sveikatos apsaugos ministerija įtvirtino teisės normas, kuriomis sukuriama privilegijuota padėtis valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Šios išvados suponuoja, kad dėl Leidimų išdavimo tvarkos aprašo 5 punkte nustatyto ydingo reglamentavimo gali būti sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos, o tai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad dėl ginčijamų nuostatų yra diskriminuojamos privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir kitų asmens sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš PSDF biudžeto lėšų, atžvilgiu. Vertinant pareiškėjos argumentus, kad Konkurencijos taryba nenustatė nė vieno atvejo, kad vadovaujantis Aprašo 5 punktu būtų atmestas privačios asmens sveikatos priežiūros įstaigos prašymas, pažymėtina, kad pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies dispoziciją nereikalaujama, kad būtų įrodyti konkretūs konkurencijos sąlygų skirtumai, nes visiškai pakanka nustatyti prielaidas tokiems skirtumams atsirasti. Todėl sutiktina su atsakovu, kad nagrinėjamu atveju pakanka įvertinti potencialiai galimas ginčijamų teisės aktų nuostatų pagrindu sukeltas pasekmes. Minėta, kad privilegijų teikimas arba diskriminavimas atskirų ūkio subjektų ar jų grupių Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos kontekste sietinassu vienodų veiklos vykdymo sąlygų užtikrinimu. Nors pareiškėja nurodo, kad, pakeitus ginčijamą nuostatą, bus įtvirtinta tiesioginė valstybės ir savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų diskriminacija, tačiau nėra aišku, kokiu pagrindu tokias išvadas daro, nes atsakovas siekia, kad būtų nustatytas aiškus reglamentavimas, kuris neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija, įtvirtinta Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje, suponuoja draudimą ūkinę veiklą reguliuojančioms valstybės valdžios, savivaldybių institucijoms priimti sprendimus, kurie iškreipia ar gali iškreipti sąžiningą konkurenciją (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 5 d. nutarimas). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčo santykių reikšmingumas lemia, kad turi būti šalinamos bet kokios prielaidos, turinčios įtakos konkurencijos ribojimams. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad toms valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, kurioms teisės aktais pavesta vykdyti atitinkamus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo paisyti sąžiningos konkurencijos ir draudžiama priimti tokius teisės aktus ar kitus sprendimus, dėl kurių būtų suteiktos privilegijos vieniems ūkio subjektams, o kiti būtų diskriminuojami, ir tai nulemtų konkurencijos sąlygų iškraipymą atitinkamoje rinkoje. Reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali pažeisti sąžiningos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisiškumo, kitų Konstitucijoje įtvirtintų principų. Taip pat Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis nustato teisės aktų leidėjui ne tik įpareigojimą įstatymais nustatyti teisinį reguliavimą, užtikrinantį sąžiningos konkurencijos laisvę, bet ir numatyti priemones bei būdus jai apsaugoti. Kaip jau minėta, nagrinėjamomis teisės nuostatomis formaliai sudaromos palankesnės sąlygos viešosios sveikatos priežiūros įstaigų prašymams vertinti, todėl pagrįstai pripažinta, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą konkurencijos sąlygų skirtumams atsirasti. Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog santykiai, susiję su konkuravimo sąlygų tam tikroje rinkoje (tam tikrame ūkio sektoriuje) nustatymu, turi būti reguliuojami įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d. ir 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

Dėl trečios sąlygos (skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu), kurią reikia nustatyti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo atveju, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatymai neįtvirtina tokių aplinkybių, kad būtų nustatytas privačių asmens sveikatos priežiūros įstaigų galimybių teikti iš PSDF biudžeto apmokamas stacionarias paslaugas apribojimas. Šių išvadų nepaneigia ir pareiškėjos skunde nurodyti teisės aktai.

Apibendrinant teismo išvadas, pripažintina, kad Konkurencijos taryba tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas bei teisingai kvalifikavo Leidimo išdavimo tvarkos aprašo 5 punkto nuostatų atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu,

Pareiškėjos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai

Rosita Patackienė

Arūnas Dirvonas

Irena Paulauskienė