Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatei D. F.-N., advokatei A. N., advokato padėjėjui M. P., M. B.,

atsakovo atstovei pagal įgaliojimą L. S.-V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos autoverslininkų asociacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos autoverslininkų asociacijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, Valstybinei kelių transporto inspekcijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos autoverslininkų asociacija (toliau – ir Asociacija) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2012 m. lapkričio 12 d. nutarimą Nr. 1S-156; įpareigoti Tarybą pradėti tyrimą pagal Tarybai 2012 m. balandžio 30 d. pateiktą Asociacijos pareiškimą; priteisti pareiškėjui iš Tarybos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. balandžio 12 d. pareiškimu kreipėsi į Tarybą, prašydamas ištirti, ar susisiekimo ministro 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 3-169 patvirtintos Motorinių transporto priemonių, priekabų ir šių transporto priemonių sudedamųjų dalių atitikties įvertinimo atlikimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) viršininko įsakymu Nr. 2B-250 patvirtintas Transporto priemonių atitikties įvertinimo procedūrų aprašas (toliau – ir Aprašas) atitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnį. Pareiškėjas nurodė, kad Taryba 2012 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1S-156 atsisakė pradėti tyrimą dėl Taisyklių ir Aprašo atitikties Įstatymo 4 straipsniui, motyvuodama tuo, kad nėra pagrindo įtarti, jog skundžiamos Taisyklių ar Aprašo nuostatos gali prieštarauti Įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo nuomone, kad skirtingos Taisyklių ir Aprašo nuostatos taikomos skirtingoms prekėms – naujoms transporto priemonėms ir nenaujoms transporto priemonėms, įvežamoms iš trečiųjų šalių, kurias ūkio subjektai, veikiantys atitinkamoje rinkoje, įveža į Lietuvą su tikslu registruoti jas šalyje, todėl nėra pagrindo įtarti, kad Taisyklių ir Aprašo pagrindu yra diskriminuojami ar privilegijuojami atitinkami rinkoje veikiantys ūkio subjektai. Pareiškėjo manymu, Taryba, padariusi išvadą, kad naujos ir nenaujos transporto priemonės, įvežamos iš trečiųjų, ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalių, yra „skirtingos prekės“, iš esmės padarė išvadą, jog jos priklauso skirtingoms atitinkamoms rinkoms, tačiau, pareiškėjo teigimu, apibrėžti atitinkamą rinką ar rinkas ir joje konkuruojančius ūkio subjektus Taryba galėtų tik pradėjusi tyrimą dėl pareiškėjo skundžiamų teisės aktų. Todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovo išvada dėl skirtingų prekių buvimo buvo padaryta neatlikus būtinos ekonominės analizės, neapibrėžus atitinkamos rinkos ir nesurinkus tam reikalingų duomenų, dėl to skundžiamas nutarimas vertintinas kaip nemotyvuotas ir nepagrįstas, o Asociacijos pareiškime nurodytos situacijos sudėtingumas reikalauja atitinkamos rinkos apibrėžimo ir suponuoja būtinumą atlikti tyrimą. Pareiškėjas sutiko, kad Taisyklės ir Aprašas įpareigoja tik naujų transporto priemonių importuotojus užtikrinti jų įvežamos produkcijos atitikimą 2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/46/EB (toliau – ir Pagrindų direktyva) reikalavimams, o naudotų transporto priemonių importuotojams tokios pareigos nenustato. Pareiškėjo manymu, šis reguliavimas sukelia diskriminaciją tarp ūkio subjektų, veikiančių toje pačioje atitinkamoje rinkoje, ir yra nesąžiningas. Pareiškėjas paaiškino, kad transporto priemonės gamintojas, kuris gamina transporto priemonę Europos Sąjungos rinkai, turi užtikrinti, kad ši transporto priemonė atitiktų Pagrindų direktyvos reikalavimus, o transporto priemonės gamintojas, kuris gamina transporto priemonę ne Europos Sąjungos rinkai, neprivalo užtikrinti šios gaminamos transporto priemonės atitikimo Pagrindų direktyvos reikalavimams, todėl Europos Sąjungos rinkai skirtos transporto priemonės gamybos kaštai yra didesni. Pareiškėjas pažymėjo, kad naujų (skirtų ES rinkai) ir teisiniu požiūriu nenaujų (naudotų), bet vartotojo požiūriu faktiškai naujų (skirtų ne ES rinkai) transporto priemonių importuotojams (pardavėjams) sukuriamos skirtingos konkuravimo sąlygos, kadangi dėl naujoms transporto priemonėms, skirtoms ES rinkai, taikomų techninių reikalavimų importuotojai patiria didesnius kaštus nei tie importuotojai, kurie nori prekiauti naudotomis transporto priemonėmis, skirtomis ne ES rinkai. Pareiškėjo teigimu, ES rinkai skirtu ir ne ES skirtų transporto priemonių (visiškai pakeičiamų, o kartais net identiškų) importuotojai priversti veikti skirtingomis konkurencinėmis sąlygomis, nes ES rinkai skirtos transporto priemonės yra brangesnes nei ne ES rinkai skirtos transporto priemonės. Pareiškėjo tvirtinimu, Taisyklių ir Aprašo nuostatos, skirtos naudotoms transporto priemonėms, dažnai taikomos faktiškai naujoms transporto priemonėms, kurios laikomos naudotomis tik dėl to, kad prieš registraciją Lietuvoje jos buvo jau įregistruotos trečiosiose šalyse. Todėl nėra pagrindo sutikti su Tarybos išvada, kad Taisyklių ir Aprašo skirtingas reguliavimas nulemtas skirtingų prekių, o priešingai – priklausomai nuo rinkos, kurioms jos skirtos gamybos metu, naujoms transporto priemonėms vienu atveju yra taikomos vienos nuostatos, kitu atveju kitos, o šias transporto priemones importuojantys ūkio subjektai yra diskriminuojami. Pareiškėjas darė išvadą, kad Taisyklės ir Aprašas iškreipia konkurenciją ne tik tarp naujų transporto priemonių importuotojų (pardavėjų), bet ir tarp naudotų transporto priemonių importuotojų (pardavėjų), kadangi naudotų transporto priemonių, skirtų trečiosioms šalims, o vėliau iš ten importuojamų į Lietuvą, importuotojai (pardavėjai) taip pat naudojasi galimybe neužtikrinti savo prekių atitikimo Pagrindų direktyvos reikalavimams. Pareiškėjo manymu, neigiamos konkurencijos sąlygos atsiranda skirtingose tos pačios atitinkamos rinkos segmentuose. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos institucijos, realizuodamos savo diskrecijos teisę teisės aktų ar kitų sprendimų priėmimo srityje, negali teikti privilegijų ir (arba) diskriminuoti atskirų ūkio subjektų ar jų grupių, dėl ko atsirastų ar galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Pareiškėjo manymu, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Ministerija) ir Inspekcija, nustatydamos atitikties reikalavimus nenaudotoms transporto priemonėms, taip pat privalėjo užtikrinti sąžiningą konkurenciją, ir, nesant objektyvaus pagrindo jį diferencijuoti, privalėjo nustatyti vienodą, nediskriminacinį reglamentavimą naujoms ir nenaujoms transporto priemonėms. Asociacija atkreipė dėmesį, kad Taryba nevertino pareiškėjo argumentų, jog toks reguliavimas, koks yra dabar, negali būti pateisinamas, kadangi dėl jo įvyksta daugiau avarijų, neatitinka aukštesnės galios teisės akto, neatitinka kitų valstybių praktikos, negali būti ekonomiškai ar techniškai paaiškinamas bei skatina nesąžiningą konkurenciją. Pareiškėjas darė išvadą, kad Taryba priėmė objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis nepagrįstą nutarimą, be to, neįvykdė savo pareigos pareikalauti iš pareiškėjo informacijos, būtinos tyrimui pradėti. Pareiškėjo manymu, Taryba neapibrėžusi atitinkamos rinkos ir neteisingai vertindama atitinkamos rinkos apibrėžimui reikšmingus duomenis, nepagrįstai darė išvadą, jog negali būti sukuriamos diskriminacinės sąlygos įvairias transporto priemones gaminantiems ir parduodantiems ūkio subjektams ir nepagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl Įstatymo 4 straipsnio pažeidimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į skundą (b. l. 38–44) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Taryba, vertindama Įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, vertina Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių visumą. Atsakovo teigimu, tam, kad būtų galima nustatyti Įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, turi būti įrodytos visos šios sąlygos, o nesant pagrindo konstatuoti bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo ir konstatuoti pažeidimo. Taryba pažymėjo, kad vertinant, ar yra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą dėl galimo Įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, visų pirma, vertinami turimi faktiniai duomenys ir ar jie leidžia pagrįstai įtarti, jog tam tikrą veiklą vykdantys ūkio subjektai yra diskriminuojami ar privilegijuojami kitų tokią pat veiklą vykdančių ūkio subjektų atžvilgiu, dėl ko šiems ūkio subjektams yra ar gali būti sukuriamos skirtingos konkurencijos sąlygos. Tam, kad būtų galima atlikti tokį vertinimą nėra būtina visais atvejais apibrėžti atitinkamą rinką laikantis visų atitinkamai rinkai keliamų reikalavimų, įtvirtintų Tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarime Nr. 17. Atsakovas nurodė, kad, įvertinęs faktus, kurie buvo nustatyti nagrinėjant pareiškimą, nebuvo pagrindo įtarti, jog naujus automobilius iš ES importuojantys ūkio subjektai buvo diskriminuojami naudotus automobilius iš ne ES šalių importuojančių ūkio subjektų atžvilgiu. Pagrindų direktyva nustatė techninius reikalavimus naujiems ES rinkai skirtiems automobiliams, kas lemia, kad šiems automobiliams gali būti taikomi skirtingi reikalavimai nei nenaujiems automobiliams, importuojamiems iš trečiųjų šalių. Atsakovo vertinimu, Aprašu ir Taisyklėmis nustatyti techniniai reikalavimai nenaujiems iš trečiųjų šalių įvežamiems automobiliams patys savaime negali rodyti, kad naujų ES rinkai skirtų automobilių importuotojai yra diskriminuojami. Atsakovas pažymėjo, kad vertindamas, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pradėti tyrimą, nesvarstė, ar skirtingos transporto priemonės bendrai vartotojų požiūriu gali būti pakeičiamos, tačiau vertino, ar yra tikėtina, jog galimas Įstatymo 4 straipsnio pažeidimas. Tarybos teigimu, pareiškėjų prašymai negali būti abstraktūs ir vertinant, ar yra pagrindas įtarti, kad yra Įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, vertinama, ar gali būti diskriminavimas ir privilegijavimas, bet ne bendrai analizuojama atitinkama rinka ir prekių pakeičiamumas. Atsakovas nurodė, kad įvertinus nustatytas aplinkybes ir neesant pakankamo pagrindo pagrįstai įtarti, jog naujų automobilių, skirtų ES rinkai, importuotojai galėtų būti diskriminuojami naudotų automobilių iš trečiųjų šalių importuotojų atžvilgiu viešojo administravimo subjektų priimtais sprendimais, tyrimo pradėjimas vien tam, kad būtų galima atlikti atitinkamos rinkos analizę, nėra tikslingas. Atsakovo teigimu, tai, kad Apraše ir Taisyklėse, kaip nurodo pareiškėjas, buvo numatyti kitokie techniniai reikalavimai nenaujiems automobiliams, įvežamiems iš trečiųjų šalių, savaime nereiškia, kad šių automobilių importuotojams buvo sukurtos palankesnės sąlygos ES rinkai skirtų naujų automobilių importuotojų atžvilgiu. Tai, kad Taisyklės ir Aprašas yra adresuotos importuojamam objektui – automobiliams, savaime nepašalina bei neapsunkina galimybės bet kuriam importuotojui užsiimti automobilių, skirtų ES rinkai importavimu ar automobilių iš trečiųjų šalių importavimu. Skirtingų reikalavimų nustatymas savaime nereiškia diskriminavimo ar privilegijavimo, nes toks skirtingas reglamentavimas gali būti objektyviai pateisinamas ir nulemtas objektyvių aplinkybių. Atsakovas pabrėžė, kad Taryba, įvertinusi Aprašą ir Tvarką bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad turimi duomenys nesudarė pagrindo įtarti, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas galėtų būti diskriminuojamas Įstatymo 4 straipsnio prasme dėl ko būtų pagrindas pradėti tyrimą. Atsakovas pažymėjo, kad Pagrindų direktyvoje numatyti reikalavimai yra būtent transporto priemonėms (ir netiesiogiai jų gamintojams), todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad buvo privilegijuojami nenaujų transporto priemonių iš trečiųjų šalių importuotojai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Aprašas ar Tvarka savaime nepašalina bei neapsunkina galimybės bet kuriam importuotojui užsiimti automobilių, skirtų ES rinkai importavimu ar automobilių iš trečiųjų šalių importavimu. Taryba pabrėžė, kad ne visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės gali būti reikšmingos vertinant, ar yra pakankamas pagrindas įtarti Įstatymo 4 straipsnio pažeidimą. Vertinimas, ar techniniai reikalavimai nenaujiems automobiliams iš trečiųjų šalių yra nustatyti pagrįstai, ir ar tokie reikalavimai pateisinami, įvertinus didelį skaičių avarijų Lietuvoje, kurias sukelia nenauji automobiliai, ar jie neprieštarauja Pagrindų direktyvai, ar atitinka kitų valstybių praktiką, ar tokie techniniai reikalavimai paaiškinami ekonomiškai ir techniškai yra niekaip nesusiję su Tarybos kompetencija ir vertinimu, ar Aprašas ir Taisyklės diskriminavo pareiškėją Įstatymo 4 straipsnio prasme. Taryba nurodė, kad Įstatymo 4 straipsnio pažeidimo vertinimo esmė yra ta, ar viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai diskriminavo pareiškėją ir apribojo ar galėjo apriboti pareiškėjo veiklą parduodant naujus, ES rinkai skirtus automobilius, bet ne tai, ar kiti ūkio subjektai (distributoriai) apribojo pareiškėjo ūkinę veiklą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 29-31) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Ministerija paaiškino, kad naujų transporto priemonių tipo patvirtinimo reikalavimus ir atitikties įvertinimo tvarką nustato Pagrindų direktyva, kurios nuostatos buvo perkeltos į nacionalinę teisę patvirtinus Taisykles, o pastarųjų pagrindu – Aprašą. Ministerijos manymu, Taisyklių ir Aprašo nuostatos, nustatančios skirtingus techninius atitikties reikalavimus iš trečiųjų šalių įvežamoms naudotoms transporto priemonėms ir ES rinkai skirtoms naujoms transporto priemonėms, yra nulemtos objektyvių aplinkybių. Ministerija pritarė skundžiamame nutarime Tarybos prieitai išvadai, kad priklausomai nuo transporto priemonės (šalies, iš kurios įvežama transporto priemonė (ES valstybės narės ar trečiosios šalies), transporto priemonės amžiaus (nauja ar nenauja (naudota) transporto priemonė), taip pat turimo tipo patvirtinimo liudijimo (nauja transporto priemonė turi EB tipo patvirtinimą ar jo neturi), jos atitikties techniniams reikalavimams procedūrai taikomos skirtingos teisės normos, nustatančios skirtingą tvarką, t. y. skirtingos teisės normos yra skirtos skirtingoms prekėms. Skirtingoms prekėms taikomas diferencijuotas reglamentavimas yra pagrįstas ir objektyviai visiškai pateisinamas. Galiojančios Taisyklių ir Aprašo nuostatos, Ministerijos nuomone, nesudaro prielaidų riboti transporto priemonių importuotojų ūkinės veiklos galimybių, t. y. transporto priemonių importuotojai yra laisvi pasirinkti, kokias transporto priemones įvežti į Lietuvą ir kokiomis prekiauti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 36) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Inspekcija atkreipė dėmesį, kad naujos transporto priemonės sąvoka yra apibrėžta Pagrindų direktyvoje, kuria remiantis naujos transporto priemonės ir naudotos transporto priemonės sąvokos suformuluotos Taisyklėse. Inspekcija pažymėjo, kad Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. lapkričio 12 d. išaiškinime Nr. SD-254 „Dėl atitikties įvertinimo procedūros, siekiant registruoti naudotas transporto priemones iš trečiųjų šalių“ nurodyta, kad kol Europos Bendrijos lygmeniu nėra priimta teisės aktų, nustatančių techninius reikalavimus į Bendrijos rinką iš trečiųjų šalių įvežamoms naudotoms transporto priemonėms, valstybės narės gali savarankiškai nustatyti minėtiems automobiliams taikytinus reikalavimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, nevertino ginčijamo administracinio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustatė, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 1, 2 dalimis, 4 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsnio 4 dalies 7 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje Taryba, priimdama skundžiamą nutarimą, turėjo vertinti būtent konkretų viešojo administravimo subjekto teisės aktą (Aprašą ir Taisykles) ir nustatinėti, ar tokiu teisės aktu buvo suteikta privilegija arba diskriminuojamas atskiras ūkio subjektas ar jų grupė ir ar dėl tokio teisės akto atsirado ar galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Nenustačiusi, kad yra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti Įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, Taryba turėjo priimti nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą.

Teismas nustatė, kad Pagrindų direktyvoje nustatyti techniniai reikalavimai naujoms ES rinkai skirtoms transporto priemonėms. Šios Pagrindų direktyvos nuostatos buvo perkeltos į nacionalinę teisę, patvirtinus Taisykles ir Aprašą. Taip pat Aprašu ir Taisyklėmis buvo nustatyti techniniai reikalavimai nenaujoms transporto priemonėms, įvežamoms iš trečiųjų šalių. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-118/2011 ir sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog Aprašu ir Taisyklėmis nustatomi skirtingi techniniai reikalavimai nenaujoms transporto priemonėms, įvežamoms iš trečiųjų šalių, ir naujoms ES rinkai skirtoms transporto priemonėms bei šių techninių reikalavimų įtaka ūkio subjektų ūkinės veiklos sąlygoms, negali savaime reikšti diskriminacijos ar privilegijavimo.

Teismas pažymėjo, kad Aprašas ir Taisyklės nenustato konkrečių reikalavimų importuotojams, o nustato reikalavimus transporto priemonėms, o pareiškėjo pateikti dokumentai bei paaiškinimai nepaneigia Tarybos padarytos išvados, jog nėra pagrindo įtarti, kad Taisyklių bei Aprašo nuostatomis diskriminuojami ar privilegijuojami atitinkami rinkoje veikiantys importuotojai. Teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad nėra pateikta duomenų, jog ūkio subjektai, kurie importuoja naujas transporto priemones iš ES, būtų privilegijuojami ar diskriminuojami kitų ūkio subjektų atžvilgiu, kadangi Taisyklių bei Aprašo nuostatos neriboja transporto priemonių importuotojų ūkinės veiklos galimybės pasirenkant kokias transporto priemones įvežti į Lietuvą ir prekiauti. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog pareiškėjo narių ūkinę veiklą riboja ne Aprašo ir Taisyklių nuostatos, bet šių ūkio subjektų laisva valia prisiimti įsipareigojimai pagal sudarytas distribucijos sutartis, o šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip Įstatymo 4 straipsnio pažeidimas.

Teismas pabrėžė, kad nenustačius bent vienos Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos, negalimas Įstatymo 4 straipsnio pažeidimas, todėl sutiko su atsakovo teiginiu, kad pripažinus, jog Aprašas ir Taisyklės neteikia privilegijų arba nediskriminuoja atskirų ūkio subjektų ar jų grupių, nėra būtina nustatinėti kitų dviejų sąlygų, kad dėl tokio teisės akto atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, ir kad skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra būtina nustatinėti ir apibrėžti atitinkamą rinką ar rinkas ir joje konkuruojančius ūkio subjektus.

Teismas konstatavo, kad Taryba priėjo teisingas išvadas savo kompetencijos ribose. Dėl kitų pareiškėjo argumentų, nereikšmingų bylos išsprendimui, teismas nepasisakė.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kadangi jo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas Lietuvos autoverslininkų asociacija apeliaciniu skundu (b. l. 121–124) prašo jo skundą tenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo savo pirminio skundo argumentus, susijusius su naudotų transporto priemonių iš trečiųjų šalių ir naujų transporto priemonių, skirtų ES rinkai atitikties vertinimo skirtumais, importuotojų patiriamais papildomais kaštais bei rinkos tapatumu. Papildomai apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad Aprašo ir Taisyklių nuostatos nėra skirtos transporto priemonėms, bet šių transporto priemonių importuotojams, todėl reikalavimų buvimas tiesiogiai įtakoja ūkio subjektus, jų elgesį, tarpusavio konkurencingumą, o iš esmės analogiška produkcija prekiaujantys ūkio subjektai atsiduria skirtingoje konkurencinėje padėtyje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas klaidingai konstatavo pareiškėjo pareigą įrodyti Įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, kadangi, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju pakanka įrodyti pažeidimo tikimybę, kas, jo manymu, buvo padaryta, be kita ko ir dėl to, kad kitų ES šalių teisės reguliavimas reikalauja, jog tiek naudotos, tiek naujos transporto priemonės atitiktų Pagrindų direktyvos reikalavimus.  Be to, teismas netinkamai pasirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-118/2011, nes diskriminacijos nesukeliantis skirtingas reguliavimas yra išimtinis atvejis, kuriam konstatuoti reikia objektyvių aplinkybių. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad reikalavimai transporto priemonėms neįtakoja transporto priemonių importuotojų elgesio, jų teisinės padėties. Pareiškėjo manymu, teismui išsiaiškinus, kad transporto priemonėms taikomi skirtingi atitikties reikalavimai, turėjo kilti klausimas, ar tokius skirtingus reikalavimus vykdantys ūkio subjektai (importuotojai), kurie įveža į Lietuvos rinką vartotojų požiūriu konkuruojančias transporto priemones, nėra nepagrįstai diskriminuojami, ir turėjo kilti įtarimas dėl Aprašo ir Taisyklių atitikties Įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Pareiškėjas pabrėžia, kad toje pačioje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams ir siūlantiems joje konkuruojančias vartotojo požiūriu transporto priemones, turi būti sudaromos vienodos teisinės veiklos sąlygos, nebent tokių sąlygų diferencijavimui yra objektyviai pagrįsta priežastis. Pareiškėjas pažymi, kad kreipėsi į Tarybą su prašymu pradėti tyrimą, o atsisakymas tai padaryti lėmė šios bylos iškėlimą, todėl, pareiškėjo manymu, teismas turėjo analizuoti būtent tai, ar pareiškėjo pateiktų duomenų pakanka įtarimui dėl diskriminuojančio reguliavimo kilti ir tyrimui pradėti, o ne spręsti klausimą dėl galimos diskriminacijos iš esmės.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 130–133) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pabrėžia, kad Aprašas ir Taisyklės numato skirtingus reikalavimus skirtingoms prekėms, todėl Tarybai nesant pagrindo įtarti Įstatymo 4 straipsnyje numatyto pažeidimo vienos iš trijų sąlygų nebuvo pagrindo įtarti ir Įstatymo 4 straipsnio pažeidimo bei pagrindo pradėti tyrimą. Atsakovas pažymi, kad Aprašas ir Taisyklės nenumatė jokių reikalavimų Asociacijos atstovaujamiems importuotojams, niekaip neapribojo jų ūkinės veikimo laisvės pasirinkti, kokias transporto priemones importuoti: ar nenaujas iš trečiųjų šalių, ar naujas, skirtas ES rinkai. Taryba atkreipia dėmesį į pareiškėjo teiginį, kad jo atstovaujamų importuotojų teisę importuoti nenaujus automobilius iš trečiųjų šalių apriboja jų sudarytos distribucijos sutartys su gamintojais, todėl daro išvadą, kad Asociacijos narių ūkinę veiklą riboja ne Aprašo ir Taisyklių nuostatos, bet pačių pareiškėjo atstovaujamų importuotojų laisva valia prisiimti įsipareigojimai pagal sudarytas distribucijos sutartis, todėl negalima teigti, kad Aprašas ir Taisyklės diskriminuoja pareiškėjo atstovaujamus importuotojus Įstatymo 4 straipsnio prasme. Atsakovas pabrėžia, kad prašymas ištirti Įstatymo 4 straipsnio nuostatų laikymąsi negali būti abstraktaus pobūdžio, tačiau pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai Apraše ir Taisyklėse nurodyti reikalavimai diskriminavo jo atstovaujamus importuotojus. Taryba pabrėžia, kad Pagrindų direktyva, Aprašas ir Taisyklės neišskiria pareiškėjo atstovaujamų importuotojų pagal kokius nors kriterijus, jų nuostatos savaime nepašalina ir neapsunkina galimybės bet kuriam importuotojui užsiimti naujų transporto priemonių, skirtų ES rinkai, importavimui ar nenaujų transporto priemonių iš trečiųjų šalių importavimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 135–138) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ministerija nurodo, kad Taisyklių ir Aprašo nuostatos, nustatančios skirtingus techninius atitikties reikalavimus iš trečiųjų šalių įvežamoms naudotoms transporto priemonėms ir ES rinkai skirtoms transporto priemonėms, yra nulemtos objektyvių aplinkybių, Taisyklių ir Aprašo nuostatos nesudaro prielaidų riboti transporto priemonių ūkinės veiklos galimybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimo , kuriuo buvo atsisakyta pradėti tyrimą, ar norminiai aktai, reglamentuojantys transporto priemonių atitikties techniniams reikalavimams įvertinimą,  neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2012 m. lapkričio 12 d. nutarimas Nr. 1S-156 priimtas remiantis Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punktu, numatančiu, kad tyrimą pradėti atsisakoma, jei nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje atsakovui pateiktame pareiškime pareiškėjas prašė atlikti tyrimą dėl Susisiekimo ministro 2009 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 3-169 patvirtintų Motorinių transporto priemonių, priekabų ir šių transporto priemonių sudedamųjų dalių atitikties įvertinimo atlikimo taisyklių ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 2B-250 patvirtinto Transporto priemonių atitikties įvertinimo procedūrų aprašo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Pareiškime nurodė, kad naudotų transporto priemonių, kurios yra importuojamos iš trečiųjų šalių (ne ES valstybių narių), atitikties vertinimas teikia privilegijas šių transporto priemonių importuotojams, nes jų įvežamoms į Lietuvos Respubliką transporto priemonėms nėra keliami reikalavimai, kurie taikomi naujoms transporto priemonėms, patenkančioms į ES rinką. Taisyklės ir Aprašas reglamentuoja tiek naujų, tiek naudotų transporto priemonių (Taisyklių 124–131 punktai ir Aprašo 61–67 punktai) atitikties įvertinimą, tačiau naujų transporto priemonių atitikties įvertinimui nustatyta žymiai daugiau techninių reikalavimų negu naudotų transporto priemonių iš trečiųjų šalių atitikties įvertinimui. Dėl šios aplinkybės transporto priemonių iš trečiųjų šalių importuotojai gali parduoti transporto priemones už mažesnę kainą negu ta, už kurią parduoda savo prekes naujų transporto priemonių, importuojamų iš ES valstybių narių, importuotojai. Pareiškėjo nuomone, tokiu reguliavimu nustatytos nevienodos konkurencinės sąlygos naujų transporto priemonių ir naudotų transporto priemonių iš trečiųjų šalių importuotojams. Toks reguliavimas negali būti pateisinamas, nes dėl jo įvyksta daugiau avarijų, jis neatitinka aukštesnės galios teisės akto reikalavimų, neatitinka kitų valstybių praktikos, negali būti ekonomiškai ir techniškai paaiškinamas bei skatina nesąžiningą  konkurenciją.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiga viešojo administravimo subjektams, įgyvendinant jiems pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencijos tarybai suteikta kompetencija nagrinėti, ar viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir, jeigu yra pagrindas, kreiptis į viešojo administravimo subjektus su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio teisės akto atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-32/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-45/2008). Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo įtarti ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas, atlikęs preliminarų pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių vertinimą, nenustatė privilegijavimo arba diskriminavimo požymių, pažymėjęs, kad Aprašas ir Taisyklės numato skirtingus reikalavimus skirtingoms prekėms. Su tokiu vertinimu sutiko ir pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinis pareiškėjo skundas grindžiamas visų pirma tuo, kad Aprašo ir Taisyklių nuostatos nėra skirtos transporto priemonėms, bet šių transporto priemonių importuotojams, todėl skirtingų reikalavimų transporto priemonėms buvimas tiesiogiai įtakoja ūkio subjektus, jų elgesį, tarpusavio konkurencingumą, o iš esmės analogiška produkcija prekiaujantys ūkio subjektai atsiduria skirtingoje konkurencinėje padėtyje. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas klaidingai konstatavo pareiškėjo pareigą įrodyti Įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, nes, apelianto manymu, nagrinėjamu atveju pakanka įrodyti pažeidimo tikimybę, ir tai buvo padaryta.

Pažymėtina, kad prašymas ištirti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų laikymąsi negali būti abstraktaus pobūdžio. Prašymą padavęs asmuo (ūkio subjektas) prašyme turi nurodyti, kuo (jo manymu) konkretus valstybės valdymo ir savivaldos institucijos priimtas teisės aktas ar kitas sprendimas pažeidžia draudimą teikti privilegijas ar diskriminaciją atskiriems ūkio subjektams ar jų grupėms, taip pat nurodyti, kuo (jo manymu) yra pažeidžiamos jo (prašymą pateikusio subjekto) Konkurencijos įstatymo ginamos teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1055/2004). Taigi prašymą padavusiam asmeniui tenka pareiga pakankamai sukonkretinti ir pagrįsti savo prašymą, kad konkurencijos teisės pažeidimo tikimybė būtų akivaizdi.

Pareiškėjas, atsakovo prašymu papildęs pareiškimą, nurodė, kad konkuruojančiais ūkio subjektais nagrinėjamu atveju laikytini ES rinkai ir trečiųjų šalių rinkai skirtų transporto priemonių importuotojai, kuriems dėl esamo reguliavimo, kai naudotoms transporto priemonėms iš trečiųjų šalių taikomos tik Taisyklių 125–127 punktų ir Aprašo 61, 62 ir 64 punktų nuostatos, o naujoms ES rinkai skirtoms transporto priemonėms – Pagrindų direktyvos nustatyti reikalavimai, sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Sąjungos lygmeniu nėra priimta teisės aktų, nustatančių techninius reikalavimus į ES rinką iš trečiųjų šalių įvežamoms naudotoms transporto priemonėms, todėl valstybės narės gali savarankiškai nustatyti techninius reikalavimus, taikytinus minėtiems automobiliams. Taisyklės ir Aprašas reglamentuoja tiek naujų, tiek naudotų transporto priemonių atitikties įvertinimą. Naujoms transporto priemonėms taikomos Pagrindų direktyvos nuostatos, perkeltos į nacionalinę teisę patvirtinus Taisykles, ir jų pagrindu – Aprašą. Apelianto minimi Taisyklių 125–127 punktai (2009 m. lapkričio 12 d. įsakymo Nr. 3-565 redakcija) ir Aprašo 61, 62 ir 64 punktai (2009 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 2B-492 redakcija) nustato atitikties techniniams reikalavimams vertinimo tvarką tik nenaujoms transporto priemonėms, įvežamoms į Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, siekiant registruoti jas Lietuvoje.

Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas nėra pažeidžiamas, jei įstatyme nustatytos sąlygos skiriasi pagal teisinio reguliavimo objekto, o ne teisės subjekto požymius (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

Administracinių teismų jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad privilegijų teikimas arba atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos kontekste sietinas su nevienodų ūkinės veiklos vykdymo sąlygų užtikrinimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-441/2009). Diskriminavimas tarp ūkio subjektų yra galimas tuomet, jeigu toje pat situacijoje esantiems ūkio subjektams yra taikomos skirtingos sąlygos arba skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos vienodos sąlygos.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Apraše ir Taisyklėse numatyti skirtingi techniniai reikalavimai nenaujoms transporto priemonėms, įvežamoms iš trečiųjų šalių, siekiant registruoti jas Lietuvoje ir naujoms ES rinkai skirtoms transporto priemonėms, savaime nereiškia apelianto atstovaujamų naujų transporto priemonių, skirtų ES rinkai, importuotojų diskriminacijos ar nenaujų transportų priemonių iš trečiųjų šalių importuotojų privilegijavimo. Pagrindų direktyva, Aprašas ir Taisyklės neišskiria apelianto atstovaujamų importuotojų pagal kokius nors kriterijus. Taisyklės ir Aprašas yra tiesiogiai taikomos importuojamam objektui – transporto priemonėms. Nustatytas reglamentavimas savaime nepašalina bei nepagrįstai neapsunkina galimybės bet kuriam importuotojui užsiimti naujų transporto priemonių, skirtų ES rinkai ar kitai rinkai, importavimu arba nenaujų transporto priemonių iš ES ar trečiųjų šalių importavimu.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Taisyklės ir Aprašas neapribojo pareiškėjo atstovaujamų importuotojų laisvės pasirinkti, kokias transporto priemones – naujas, skirtas ES rinkai, ar nenaujas iš trečiųjų šalių – importuoti. Kaip nustatyta byloje, minėtų subjektų teisę importuoti naudotus automobilius iš trečiųjų šalių ir kartu jų ūkinės veiklos laisvę riboja tik jų pačių sudarytos distribucijos sutartys su gamintojais. Taigi pareiškėjas pareiškime bei jo papildymuose nepateikė pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, jog  Taisyklės ir Aprašas gali neatitikti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Konkurencijos tarybos kompetencija ir jai suteikti įgaliojimai yra apibrėžti Konkurencijos įstatymo 18 straipsnyje, kuriame, be kita ko, yra nustatyta, jog taryba prižiūri, kaip ūkio subjektai, viešojo administravimo subjektai laikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų; nustato atitinkamos rinkos apibrėžimo bei dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką, tiria ir apibrėžia atitinkamas rinkas, nustato ūkio subjektų rinkos dalį bei jų padėtį atitinkamoje rinkoje.

Kaip ne kartą konstatuota administracinių teismų praktikoje, tikslios atitinkamos rinkos nustatymas priskirtinas atsakovo kompetencijai yra atliekamas tyrimo metu (žr., pvz. administracinę bylą Nr. A5-993/2007). Konkurencijos taryba remdamasi pradine prieinama informacija ar tiriamų ūkio subjektų pateikta informacija tik apytiksliai apibrėžia atitinkamas rinkas, kuriose gali būti nagrinėjama konkurencinė problema. Teisėjų kolegijos nuomone, Konkurencijos taryba tinkamai atliko preliminarų rinkos apibrėžimą ir remdamasi surinktais duomenimis konstatavusi pagrindo įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą nebuvimą pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių buvo įsteigta institucija ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Dėl šios priežasties kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su autoįvykių skaičiumi Lietuvoje, aplinkos tarša, kitų valstybių praktika, laikytini nepagrįstais. Šie argumentai priskirtini ne teisiniams, o ekonominiams ir politiniams argumentams, kuriuos pagal savo kompetenciją turėtų vertinti įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo Lietuvos autoverslininkų asociacijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas