Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos edukologijos universiteto apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos edukologijos universiteto skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai, viešajai įstaigai Kolpingo kolegijai, Šiaulių universitetui, Lietuvos sporto universitetui, uždarajai akcinei bendrovei „KAZIMIERO SIMONAVIČIAUS UNIVERSITETAS“ ir Studijų kokybės vertinimo centrui dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos edukologijos universitetas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1-3, 18-20), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2012 m. lapkričio 20 d. nutarimą Nr. 1S-158 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1S-158); 2) įpareigoti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir jos ministro veiksmų.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. liepos 4 d. įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paskelbti ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijoje vykusios spaudos konferencijos metu pristatyti dalies aukštųjų mokyklų veiklos vertinimo rezultatai. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos tinklalapyje buvo patalpintas pranešimas apie minėtą konferenciją su pateikta nuoroda į konferencijos metu demonstruotas skaidres. Iš šių skaidrių turinio buvo galima suprasti, jog kai kurios Lietuvos aukštosios mokyklos yra įvertintos neigiamai, t. y. Lietuvos kūno kultūros akademija, uždaroji akcinė bendrovė VERSLO IR VADYBOS AKADEMIJA, Lietuvos edukologijos universitetas įvertinti neigiamai dėl veiklos vertinimo, kurį atliko Studijų kokybės vertinimo centras bei uždaroji akcinė bendrovė VERSLO IR VADYBOS AKADEMIJA, uždaroji akcinė bendrovė „KAZIMIERO SIMONAVIČIAUS UNIVERSITETAS“ (toliau – ir UAB „KAZIMIERO SIMONAVIČIAUS UNIVERSITETAS“), Šiaulių universitetas, Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla bei viešoji įstaiga Kolpingo kolegija (toliau – ir VšĮ Kolpingo kolegija) įvertinti neigiamai dėl realiųjų išteklių vertinimo, kurį atliko Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras. Pažymėjo, jog tokie pateikti aukštųjų mokyklų veiklos vertinimo rezultatai jų paskelbimo dieną nebuvo Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinti, kadangi 2012 m. liepos 4 d. Studijų kokybės ir vertinimo centro, kuris Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos yra įgaliota institucija teikti minėtus vertinimus, oficialiame tinklapyje nebuvo jokios informacijos apie spaudos konferencijos metu pateiktus aukštųjų mokyklų veiklos neva neigiamus įvertinimus. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas kreipėsi į Konkurencijos tarybą prašymu pradėti tyrimą ir išnagrinėti viešojo administravimo subjekto – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos bei jos vadovo ministro G. S. galimai nesąžiningos konkurencijos bei diskriminacinius veiksmus. Konkurencijos taryba 2012 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1S-158 atsisakė pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir jos ministro veiksmų paskelbiant aukštųjų mokyklų realiųjų išteklių ir veiklos atitikties vertinimo rezultatus atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio reikalavimams.

Teigė, jog Nutarimas Nr. 1S-158 yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes Konkurencijos taryba netinkamai konstatavo, kad Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija bei jos ministras neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais galėjo būti diskriminuojamas Lietuvos edukologijos universitetas bei tokiu būdu privilegijuojamos kitos aukštosios mokyklos. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras, paskelbdamas aukštųjų mokyklų vertinimo rezultatus, pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktais numatytą tokių vertinimų paskelbimo tvarką. Atkreipė dėmesį, kad aukštosios mokyklos nebuvo susipažinusios su paskelbtais rezultatais, taip pat nebuvo realizavusios teisės į apeliaciją nors tokia galimybė yra numatyta Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Tvirtino, kad 2012 m. liepos 4 d. Studijų kokybės ir vertinimo centro sprendimai dėl aukštųjų mokyklų veiklos vertinimo nebuvo de jure priimti, nes aukštosios mokyklos paštu nebuvo gavusios jokių sprendimų iš minėtos institucijos apie neva neigiamai įvertintą jų veiklą — aukštosios mokyklos nėra susipažinusios su jokia medžiaga dėl jų veiklos vertinimo, todėl nepriimti sprendimai negalėjo būti įsigalioję Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) tvarka, juo labiau negalėjo būti viešai paskelbti.

Vertino, kad toks Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, išplatintas 2012 m. liepos 4 d. pranešimas bei surengta spaudos konferencija, įvardijant duomenis bei informaciją, kuri nebuvo pagrįsta pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus teisiškai įsigaliojusiais įgaliotos institucijos sprendimais, yra nesąžiningi veiksmai, prieštaraujantys gerai praktikai bei papročiams. Manė, jog tokie neteisėti veiksmai pakenkė Lietuvos edukologijos universiteto, kuris buvo įvardytas neva kaip neigiamai įvertintas, galimybėms konkuruoti su kitomis aukštosiomis mokyklomis. Atkreipė dėmesį į minėtos informacijos paskelbimo laike faktą – informacija buvo pateikta per patį studentų priėmimo į aukštąsias mokyklas procesą.

Pažymėjo, kad 2012 m. liepos 4 d. vakaro žiniose, 22.00 val. transliuotose per LNK televizijos kanalą, G. S. išdėstė, jog: „Mes sąmoningai norėjome, kad ši informacija taptų vieša ne po to, kai priėmimas yra pasibaigęs, o iki to, ir mano paraginimas stojantiesiems pažvelgti į kiekvienos aukštosios mokyklos, kuri jau buvo vertinta, situaciją“. Teigė, kad ministras pateikė klaidingą informaciją dėl neva esančio aukštųjų mokyklų įvertinimo per tuo metu vykusį studentų priėmimo procesą dėl to, kad stojantieji pasirinktų kitas nei neigiamai įvertintas aukštąsias mokyklas.

Manė, kad nors visi vertinimo rezultatai (skirtingi atitinkamoms aukštosioms mokykloms, t. y. vieni teigiami, kiti neigiami) visiems buvo paskelbti ta pačia aukščiau nurodyta ydinga tvarka, tačiau vertintina, jog diskriminacinio pobūdžio ir konkurenciją ribojantys veiksmai pasireiškė šiuo atveju tik toms aukštosioms mokykloms, kurių vertinimas buvo neigiamas, įskaitant Lietuvos edukologijos universitetą, o tos aukštosios mokyklos, kurios buvo įvertintos teigiamai negalėjo būti diskriminuojamos. Akcentavo, kad dėl šios priežasties aukštosioms mokykloms buvo objektyviai padaryta turtinė ir neturtinė žala, kadangi tokia viešai paskleista informacija apie neva neigiamai įvertintų aukštųjų mokyklų padėtį per patį priėmimo į aukštąsias mokyklas procesą daro įtaką visų stojančiųjų valiai pasirinkti aukštąją mokyklą.

Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos bei jos ministro veiksmai, atlikti 2012 m. liepos 4 d., yra traktuotini kaip įstatymo imperatyviai uždrausti nesąžiningos konkurencijos veiksmai, padarę įtaką sąžiningos konkurencijos laisvei – tokiais veiksmais buvo klaidinama pateikiant neteisingą ir nepagrįstą informaciją apie aukštųjų mokyklų teikiamų studijų paslaugų kokybę.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime (b. l. 35-41) į pareiškėjo Lietuvos edukologijos universiteto skundą nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad Konkurencijos taryba yra savarankiška valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrinti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo. Tvirtino, kad Konkurencijos taryba yra kompetentinga nagrinėti tik tokius viešojo administravimo subjektų veiksmus (sprendimus ir teisės aktus), kurie gali būti vertinami Konkurencijos įstatymo atžvilgiu. Konkurencijos taryba Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos ministro veiksmus galėjo vertinti ir spręsti klausimą dėl tyrimo pradėjimo tik pagal Konkurencijos įstatymą, o ne kitų įstatymų ar teisės aktų pagrindu. Teigė, kad net tuo atveju, jei Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos ministro veiksmai iš tikrųjų būtų pripažinti neteisėtais ir priimti pažeidus jų priėmimui bei paskelbimui nustatytą tvarką, tai savaime neleistų daryti išvadą, kad šie viešojo administravimo subjekto veiksmai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Pastebėjo, jog pareiškėjas pasinaudojo jam teisės aktų suteiktomis teisėmis skųsti minėtų viešojo administravimo subjektų veiksmus, t. y. buvo pateiktas skundas Švietimo ir mokslo ministrui, taip pat buvo kreiptasi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Pažymėjo, kad Konkurencijos taryba tyrimus dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimų pradeda tais atvejais, kai pareiškėjo pateikta informacija ar skundo nagrinėjimo metu surinkta informacija leidžia pagrįstai įtarti galimą pažeidimą, t. y. kai yra pagrindas įtarti, jog viešojo administravimo subjektų sprendimai ar teisės aktai privilegijuoja ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, dėl ko gali būti sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos atitinkamiems ūkio subjektams ar jų grupėms. Akcentavo, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai pažeidžiami tik tuo atveju, jei egzistuoja šių aplinkybių visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) valstybės viešojo administravimo  subjektų teisės aktai ar kiti sprendimai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra lemiamos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu. Teigė, jog viena iš esminių sąlygų Konkurencijos tarybai pradėti tyrimą dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, yra pakankamai įrodymų, jog dėl skundžiamų sprendimų ar teisės aktų iš tikrųjų galėjo būti diskriminuojami ar privilegijuojami atskiri ūkio subjektai, tokiu būdu buvo sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių Konkurencijos taryba nenustatė, o pareiškėjo prašymas atlikti tyrimą buvo grindžiamas iš esmės tik tuo, jog Švietimo ir mokslo ministerija bei jos ministras paskelbė dar neįsigaliojusius aukštųjų mokyklų veiklos ir realiųjų išteklių vertinimo rezultatus. Vertino, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl toks šių duomenų paskelbimas galėtų leisti pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

Akcentavo, jog nėra pagrindo įtarti, kad aukštųjų mokyklų vertinimo paskelbimas, kuris apėmė tiek teigimai, tiek neigiamai įvertintų aukštųjų mokyklų rezultatų paskelbimą, galėjo privilegijuoti ar diskriminuoti atitinkamas aukštąsias mokyklas. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju tiek teigiamai, tiek neigiamai įvertintų aukštųjų mokyklų vertinimo rezultatai buvo paskelbti tokia pačia tvarka, neišskiriant atskirų aukštųjų mokyklų. Taigi visų aukštųjų mokyklų vertinimų rezultatų paskelbimas, nors galimai ir prieštaraujantis kitiems teisės aktams, vyko vienodomis aplinkybėmis. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams prieštaraujantys neturėtų būti laikomi tokie atvejai, kai tokioje pačioje padėtyje esantiems ūkio subjektams taikomi tie patys reikalavimai ir sudaromos vienodos sąlygos veikti, bet vis dėlto ūkio subjektai dėl savo veiklos sprendimų, ar kitų nuo viešojo administravimo subjektų nepriklausančių veiksnių, pasiekia prastesnius rezultatus. Pastebėjo, jog aukštųjų mokyklų vertinimo paskelbimas nenulėmė atitinkamų aukštųjų mokyklų vertinimo rezultatų (teigiamų ar neigiamų), juo buvo tik paviešinti jau priimti vertinimai. Manė, kad pareiškėjo įvardyti galimi teisės aktų pažeidimai ar pareiškėjo patirtų nuostolių faktas bei viešojo administravimo subjektų galimas klaidinimas savaime nereiškia, kad dėl to yra pagrindas įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjo minėti galimi teisių ar teisėtų interesų pažeidimai ar jam padaryta žala yra konstatuojama ir atlyginama kitų teisės aktų nustatyta tvarka, o pats pareiškėjas nepagrindžia, kuo tokios aplinkybės gali sudaryti pagrindą įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą. Tvirtino, jog Konkurencijos taryba, atlikusi pareiškėjo pateiktos ir kitos surinktos informacijos preliminarią analizę, priėmė nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, nes nebuvo pagrindo įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, todėl pareiškėjo argumentai turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti bei neįrodantys ginčijamo Konkurencijos tarybos nutarimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija atsiliepime (b. l. 50-51) į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Švietimo ir mokslo ministerija ir (ar) švietimo ir mokslo ministras nepriėmė jokių teisės aktų ir (ar) kitų sprendimų, dėl kurių galėtų atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems subjektams. Pažymėjo, kad Švietimo ir mokslo ministerija ir (ar) švietimo ir mokslo ministras, informuodami visuomenę apie aukštųjų mokyklų vertinimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymu (toliau – ir Mokslo ir studijų įstatymas) įtvirtintomis viešumo, skaidrumo, atvirumo ir atsakomybės visuomenei nuostatomis. Tvirtino, kad viešai paskelbdama aukštųjų mokyklų vertinimo rezultatus, Švietimo ir mokslo ministerija ir (ar) švietimo ir mokslo ministras nepažeidė Konkurencijos įstatymo nuostatų, nes visų aukštųjų mokyklų vertinimas buvo atliktas ta pačia tvarka, o jo rezultatai buvo paskelbti taip pat tokia pačia tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Studijų kokybės vertinimo centras atsiliepime (b. l. 75-76) į pareiškėjo skundą nurodė, kad teismas sprendimą dėl pareiškėjo skundo priimtų savo nuožiūra.

Pažymėjo, kad Studijų kokybės vertinimo centras pagal savo kompetenciją, apibrėžtą Studijų kokybės vertinimo centro nuostatuose, nėra įgaliotas aiškinti Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų, Švietimo ir mokslo ministro įsakymų ar kitų valstybės institucijų priimtų teisės aktų, taip pat nėra kompetentingas nagrinėti skundžiamų veiksmų pobūdžio ir (ar) teisėtumo bei teikti savo nuomonę šiuo klausimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių universitetas atsiliepime (b. l. 78-79) į pareiškėjo skundą prašė sprendimą dėl pareiškėjo skundo priimti teismo nuožiūra. Manė, kad buvusio Švietimo ir mokslo ministro G. S. atlikti veiksmai, minimi pareiškėjo patikslintame skunde, prieštaravo Lietuvos Respublikos teisės aktams ir buvo neteisėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos sporto universitetas atsiliepime (b. l. 86-87) į pareiškėjo skundą prašė sprendimą dėl pareiškėjo skundo priimti teismo nuožiūra. Pateikė analogiškus argumentus, kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių universitetas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Kolpingo kolegija atsiliepime (b. l. 80-82) į pareiškėjo skundą palaikė pareiškėjo skundą ir prašė panaikinti Konkurencijos tarybos 2012 m. lapkričio 20 d. nutarimą Nr. 1S-158 bei įpareigoti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir jos ministro veiksmų.

Tvirtino, kad Konkurencijos tarybos argumentas, jog nenustatyta diskriminacijos ar privilegijų teikimo atskiroms aukštosioms mokykloms, nėra pagrįstas nustatytais faktais. Nurodė, jog Konkurencijos taryba netyrė dėl kurių aukštųjų mokyklų buvo skelbiama informacija, o dėl kurių ji nebuvo skelbiama. Pažymėjo, kad vertinimo procesas dėl skirtingų aukštųjų mokyklų buvo skirtingose procedūrų stadijose, o svarbiausia – nebaigtas. Šios aplinkybės įrodo, kad Konkurencijos tarybos atsisakymas pradėti tyrimą imtis nustatyti faktines aplinkybes buvo ankstyvas ir nepagrįstas nustatytais faktais (pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str.).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 21 d. sprendimu (b. l. 106-114) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1S-158 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro veiksmų paskelbiant aukštųjų mokyklų realiųjų išteklių ir veiklos atitikties vertinimo rezultatus atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro veiksmų paskelbiant aukštųjų mokyklų realiųjų išteklių ir veiklos atitikties vertinimo rezultatus atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Atsakovas svarstė  2012 m. rugpjūčio 2 d. gautus Šiaulių universiteto, UAB „KAZIMIERO SIMONAVIČIAUS UNIVERSITETAS“, VšĮ Kolpingo kolegijos ir Lietuvos edukologijos universiteto ir Lietuvos kūno kultūros akademijos pareiškimus, kuriuose prašoma įvertinti Švietimo ir mokslo ministerijos bei švietimo ir mokslo ministro veiksmus paskelbiant aukštųjų mokyklų realiųjų išteklių ir veiklos atitikties vertinimo rezultatus bei 2012 m. rugpjūčio 22 d. Šiaulių universiteto pareiškimą, kuriame prašoma pagal Konkurencijos įstatymo nuostatas išnagrinėti Švietimo ir mokslo ministerijos bei švietimo ir mokslo ministro diskriminacinius veiksmus Šiaulių universiteto atžvilgiu. 2012 m. liepos 7 d. įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paskelbti ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijoje vykusios spaudos konferencijos metu pristatyti kai kurių aukštųjų mokyklų veiklos vertinimo rezultatai. Minėtoje konferencijoje dalyvavo švietimo ir mokslo ministras G. S.. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos tinklalapyje buvo patalpintas pranešimas apie vykusią konferenciją su pateikta nuoroda į konferencijos metu demonstruotas skaidres.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsniu, 24 straipsnio 4 dalies 7 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, jog tam, kad Konkurencijos taryba pradėtų tyrimą, reikalingos įstatyme numatytos sąlygos, o jeigu nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą, Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą.

Teismas nurodė, kad nevertina, ar Švietimo ir mokslo ministerija bei ministras vertinimus skelbė nustatyta tvarka, nes tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi įtakos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymui ar netaikymui.

Pažymėjo, jog atsakovas padarė teisingas išvadas dėl neprivilegijavimo ir nediskriminavimo, nes tiek teigiamai ir neigiamai įvertintų aukštųjų mokyklų vertinimo rezultatai buvo paskelbti tokia pačia tvarka, neišskiriant atskirų aukštųjų mokyklų. Visos vertintos aukštosios mokyklos buvo vertinamos ir jų vertinimo rezultatų paskelbimas, nors galimai ir prieštaraujantis kitiems teisės aktams, vyko vienodomis aplinkybėmis. Be to, visų minėtų aukštųjų mokyklų išorinio veiklos vertinimo rezultatai taip pat buvo paskelbti tokia pačia tvarka, todėl nebuvo pagrindo įtarti, kad pareiškėjo bei kitų aukštųjų mokyklų, kurių veikla buvo vertinama, atžvilgiu Švietimo ir mokslo ministerija ir (arba) jos ministras sudarė skirtingas veiklos sąlygas. Visos vertinamos aukštosios mokyklos buvo vertinamos ir jų vertinimo rezultatų paskelbimas vyko vienodomis aplinkybėmis.

Atkreipė dėmesį, kad viešojo administravimo subjektų galimas klaidinimas, kaip nurodo pareiškėjas, nėra savaime vertinamas kaip pagrindas įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, t. y. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio draudimas apima tokius viešojo administravimo subjektų sprendimus ar teisės aktus, kurie atitinka pastarojo įstatymo straipsnio įtvirtintą pažeidimo požymių visumą. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja, kokie sąžiningos konkurencijos laisvei prieštaraujantys veiksmai yra draudžiami, t. y. sprendimai ar teisės aktai, kurie teikia privilegijas ar diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, o atitinkamos informacijos pateikimas (net ir galimai nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos) savaime nesudaro pagrindo įtarti ūkio subjektų diskriminavimą. Teismas pabrėžė, jog atsakovas teisingai tvirtino, kad pareiškėjo įvardyti galimi teisės pažeidimai ar pareiškėjo patirtų nuostolių faktas savaime nereiškia, kad dėl to yra pagrindas įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

Dėl pareiškėjo argumento, kad jam buvo padaryta žala, nes viešai paskleista informacija apie neva neigiamai įvertintų aukštųjų mokyklų padėtį per patį priėmimo į aukštąsias mokyklas procesą darė įtaką stojančiųjų į aukštąją mokyklą apsisprendimui, kenkė jo įvaizdžiui, dalykinei akademinei reputacijai, geram vardui, teismas nurodė, kad žala nenustatyta, o jeigu tokia ir būtų padaryta, vien dėl  to neatsirastų  pagrindas įtarti, kad pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis.

Akcentavo, jog atsakovas teisingai nurodė, kad kaip Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams prieštaraujantys neturėtų būti laikomi atvejai, kai tokioje pačioje padėtyje esantiems ūkio subjektams taikomi tie patys reikalavimai ir sudaromos vienodos sąlygos veikti, bet vis dėlto ūkio subjektai dėl savo veiklos sprendimų ar kitų nuo viešojo administravimo subjektų nepriklausančių veiksnių pasiekia prastesnius rezultatus. Priešingas aiškinimas reikštų, kad visais atvejais tam tikri ūkio subjektai gautų privilegijas, o kiti būtų diskriminuojami (nors visiems ūkio subjektams būtų taikyta tokia pati tvarka, sąlygos, kriterijai ar procedūros), dėl ko visais atvejais būtų galima įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, ir tokiu būdu viešojo administravimo subjektams iš principo nebūtų galima priimti sprendimų ar teisės aktų, kurie numato kokį nors ūkio subjektų vertinimą, reitingavimą, teisių suteikimą ar kt. Toks aiškinimas yra logiškas ir pagrįstas. Pabrėžė, kad aukštųjų mokyklų vertinimas ir reitingavimas turi būti daromas labai atidžiai, nes jo rezultatai veikia ne tik stojančiųjų į aukštąsias mokyklas apsisprendimą, bet ir jose besimokančius asmenis, taip pat asmenis baigusius aukštąsias mokyklas. Akivaizdu, kad į vertinimo rezultatus reaguoja darbo rinka ir neigiamos aukštosios mokyklos vertinimo išvados gali turėti neigiamos įtakos absolventų darbo paieškoms. Be to, tai gali turėti įtakos jau esantiems darbo ar tarnybos santykiuose baigusiems neigiamai įvertintas aukštąsias mokyklas absolventams. Nurodė, kad pagrįsta atsakovo išvada, jog vienodų konkurencijos sąlygų sudarymas reiškia situaciją, kai ūkio subjektai turi tokias pačias veikimo rinkoje galimybes, o jei tomis pačiomis sąlygomis veikiantys ūkio subjektai yra vertinami skirtingai, t. y. tam tikras subjektas gauna privilegijas, o kiti toje pačioje situacijoje esantys ūkio subjektai patiria diskriminaciją. Pastebėjo, kad pareiškėjas neginčijo, jog vertinimo rezultatai buvo paskelbti vienoda tvarka tiek teigiamai, tiek neigiamai vertintų aukštųjų mokyklų atžvilgiu, todėl sprendė, kad nėra pagrindo tvirtinimui, jog aukštosios mokyklos, kurios buvo įvertintos neigiamai, būtų diskriminuojamos aukštųjų mokyklų, kurios vertintinos teigiamai, atžvilgiu.

Dėl kitų pareiškėjo argumentų, kaip neturinčių įtakos bylos išsprendimui, teismas nepasisakė.

III.

Pareiškėjas Lietuvos edukologijos universitetas apeliaciniu skundu (b. l. 122-126) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodomi tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas paaiškina, kad yra ne tik pakankamai duomenų, patvirtinančių Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, bet ir visos trys tam būtinos sąlygos. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimai bei kiti įrodymai.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neprašė konstatuoti, jog nebuvo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo. Pareiškėjas skundu prašė įpareigoti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir jos ministro veiksmų.

Pažymi, kad pareiškėjui nėra aktuali kitų aukštųjų mokyklų rezultatų paskelbimo tvarka. Nurodo, jog šioje byloje yra svarbiausia tai, kad buvo paskelbti klaidingi Lietuvos edukologijos universiteto įvertinimo duomenys nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, dėl ko Lietuvos edukologijos universitetui buvo sudarytos diskriminacinės sąlygos konkuruoti su kitomis aukštosiomis mokyklomis. Pabrėžia, jog teismas byloje to visiškai nevertino.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 17 d. sprendime konstatavo daug esminių Lietuvos edukologijos universiteto išorinio vertinimo procedūrų pažeidimų, todėl panaikino Studijų kokybės vertinimo centro 2012 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. IV2-4.

Atkreipia dėmesį, jog kitos aukštosios mokyklos jau buvo gavusios sprendimus, o sprendimas dėl Lietuvos edukologijos universiteto vertinimo 2013 m. liepos 4 d. dar nebuvo priimtas, minėtą sprendimą dėl Lietuvos edukologijos universiteto veiklos įvertinimo Studijų kokybės vertinimo centras priėmė tik 2012 m. liepos 25 d. Taigi švietimo ir mokslo ministras viešai pateikė neteisingą informaciją apie Lietuvos edukologijos universiteto įvertinimą.

Pasisakydamas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo pareiškėjas nurodo, jog byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys, kad Lietuvos edukologijos universitetui buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Pažymi, kad švietimo ir mokslo ministro viešas neteisingos informacijos paskelbimas apie Lietuvos edukologijos universiteto įvertinimą pakenkė jo geram vardui bei dalykinei reputacijai, daro tiesioginę įtaką priimamų studentų skaičiui. Iš teismui pateiktų duomenų dėl studentų priėmimo matyti, kad po tokių švietimo ir mokslo ministro veiksmų 2012 m. priimtų studentų skaičius ženkliai sumažėjo. Pateikti duomenys patvirtina, jog tokios pasekmės Lietuvos edukologijos universitetui atsirado todėl, kad švietimo ir mokslo ministras, nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos tvarkos, pateikė neteisingą informaciją apie universiteto įvertinimo rezultatus. Ženklus studentų sumažėjimas lėmė ir tai, jog Lietuvos edukologijos universitetas patytė turtinę žalą – sumažėjus studentų skaičiui, sumažėjo ir skiriamas finansavimas.

Atsakovas Konkurencijos taryba prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 131-139) papildomai nurodo, kad Konkurencijos taryba nenustatė sąlygų, kurios yra būtinos tyrimui pradėti. Pareiškėjo prašymas atlikti tyrimą buvo grindžiamas iš esmės tik tuo, jog Švietimo ir mokslo ministerija ir (arba) jos ministras paskelbė dar neįsigaliojusius aukštųjų mokyklų veiklos ir realiųjų išteklių vertinimo rezultatus.

Pažymi, kad įvertinus pareiškėjo skunde pateiktus argumentus galima pagrįstai teigti, jog pareiškėjas akcentuoja tai, kad jis buvo įvertintas neigiamai, ir būtent tokio jo vertinimo rezultato paskelbimas nulėmė pareiškėjo vardijamas neigiamas pasekmes (dėl teigiamai vertintų aukštųjų mokyklų rezultatų paskelbimo pareiškėjas nepasisako). Tačiau pabrėžia, kad aukštųjų mokyklų vertinimo rezultatų teisingumo ir pagrįstumo nagrinėjimas nėra Konkurencijos tarybos kompetencija, taip pat nėra ir šio ginčo objektas.

Atkreipia dėmesį, kad teigti, jog kitų aukštųjų mokyklų vertinimo paskelbimas šiuo atveju yra nereikšmingas, nėra pagrįsta. 2012 m. liepos 4 d. spaudos konferencijoje buvo paskelbti visų vertintų aukštųjų mokyklų vertinimo rezultatai (teigiami, neigiami, nurodant, kad tebėra vertinama), kadangi pareiškėjas tvirtina, jog buvo diskriminuojamas kitų aukštųjų mokyklų atžvilgiu, pastarųjų mokyklų veiklos vertinimo paskelbimas yra svarbus nagrinėjant galimą pareiškėjo diskriminavimo faktą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Švietimo ir mokslo ministerija bei jos ministras vienu metu ta pačia tvarka paskelbė visų vertintų aukštųjų mokyklų dar neįsigaliojusius veiklos ir realiųjų išteklių vertinimo rezultatus, nėra pagrindo teigti, kad su pareiškėju buvo pasielgta išskirtinai netinkamai.

Pabrėžia, kad pareiškėjo galimai patirti nuostoliai savaime neleidžia įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, o kitų aplinkybių, galinčių pagrįsti galimą šio straipsnio pažeidimą, nebuvo nustatyta. Pareiškėjo minėti galimi teisių ar teisėtų interesų pažeidimai ar jam padaryta žala, yra konstatuojama ir atlyginama kitų teisės aktų nustatyta tvarka, o pats pareiškėjas nepagrindžia, kuo tokios aplinkybės gali sudaryti pagrindą įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

Tai, jog aukštųjų mokyklų vertinimo rezultatai buvo paskelbti pažeidžiant teisės aktų nustatytą priėmimo ir paskelbimo tvarką, nereiškia, kad būtent dėl šių rezultatų neigiamai vertintos aukštosios mokyklos buvo diskriminuotos ir buvo iškreiptos jų galimybės dalyvauti vienodomis konkurencijos sąlygomis aukštojo mokslo rinkoje su teigiamai vertintomis aukštosiomis mokyklomis. Aplinkybė, kad paskelbti vertinimo rezultatai galėjo paveikti stojimo rezultatus, dėl ko neigiamai įvertintos aukštosios mokyklos galėjo patirti nuostolių, savaime nereiškia, kad dėl to galėjo būti pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad būtent šių vertinimo rezultatų paskelbimas nulėmė neigiamus padarinius pareiškėjui ir turėjo įtakos stojančiųjų apsisprendimui stoti į vieną ar kitą aukštąją mokyklą. Nebuvo nustatyta kliūčių stojantiesiems rinktis ir pateikti stojimo dokumentus į atitinkamą aukštąją mokyklą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Kolpingo kolegija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 141-143) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Atsiliepime paaiškina, kad palaiko VšĮ Kolpingo kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, todėl jų nekartoja. Papildomai nurodo, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo ir Konkurencijos tarybos teiginius, kad visos vertinamos aukštosios mokyklos buvo vertinamos ir jų vertinimo rezultatų paskelbimas vyko vienodomis aplinkybėmis.

Teismas neteisingai nurodė, jog pareiškėjas neginčija to, kad vertinimo rezultatai buvo paskelbti vienoda tvarka tiek teigiamai, tiek neigiamai vertintų aukštųjų mokyklų atžvilgiu, ir mano, kad administraciniai teismai neturėtų atmesti skundo vien tuo pagrindu, kad skunde nebuvo nurodyta kokia nors aplinkybė. Juo labiau, kai ši aplinkybė buvo teismui nurodyta trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į skundą. Pabrėžia, kad net jeigu tokia aplinkybė ir nebuvo nurodyta skunde, teismas, spręsdamas tik pagal skundo motyvaciją (nurodydamas kaip motyvacijos trūkumus), neturėtų besąlygiškai tvirtinti, jog yra ar nėra tokia aplinkybė.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog žalos padarymo faktas yra nenustatytas. Pažymi, kad VšĮ Kolpingo kolegija teismui pateikė 2013 m. gegužės 2 d. raštus Nr. 3-5273 ir Nr. 3-5274, kuriais buvo remiamasi bylos nagrinėjimo metu. Minėti raštai įrodo, jog Konkurencijos taryba neatliko Konkurencijos įstatymo 18 straipsnyje numatytų prievolių, bei tai, kad dėl Švietimo ir mokslo ministerijos veiksmų su viešąja įstaiga Kolpingo kolegija sutartis pasirašė kur kas mažesnis studentų skaičius nei įprastai, t. y. mokykla neteko studentų, o tuo pačiu ir pajamų. Atitinkamus duomenis teismo posėdžio metu pateikė ir pareiškėjas, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas šių aplinkybių nepagrįstai nenagrinėjo.

Akcentuoja, kad šioje byloje sprendžiamas tik Konkurencijos tarybos atsisakymo pradėti
tyrimą dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo pagrįstumas, t. y. nėra sprendžiama, ar tikrai
toks pažeidimas buvo.

Remdamasi ABTĮ 136 straipsniu VšĮ Kolpingo kolegija prašo pasisakyti ne tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, bet ir dėl šiame atsiliepime pateiktų argumentų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija atsiliepime (b. l. 144-145) į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys Studijų kokybės vertinimo centras, Šiaulių universitetas ir Lietuvos sporto universitetas atsiliepimuose (b. l. 147-149,152-153, 155-156) prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Konkurencijos tarybos 2012 m. lapkričio 20 d. nutarimo „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro veiksmų paskelbiant aukštųjų mokyklų realiųjų išteklių ir veiklos atitikties vertinimo rezultatus atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ Nr. 1S-158 teisėtumo ir pagrįstumo bei Konkurencijos tarybos pareigos pradėti tyrimą dėl Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos ministro veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės konstatavęs, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo pateiktą skundą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir pažymi, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taikė ir aiškino ginčo santykiams aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnyje yra įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas ir jo užtikrinimas, įgyvendinimas, gynimo būdai yra numatyti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme (2012 m. gegužės 1 d. redakcija) (toliau – ir Konkurencijos įstatymas). Konkurencijos taryba yra būtent ta institucija, kuri vykdo viešojo administravimo funkcijas Konkurencijos įstatymo laikymosi kontrolės srityje, valstybinę konkurencijos politiką (Konkurencijos įstatymo 18 str.).

Remiantis administracinės bylos medžiaga nustatyta, kad nagrinėjamu atveju buvo kreiptasi į Konkurencijos tarybą dėl tyrimo pradėjimo dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio, kuris įtvirtina viešojo administravimo subjektų pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, pažeidimo, kai Švietimo ir mokslo ministerija ir (arba) Švietimo ir mokslo ministras paskelbė įgaliotų institucijų nepatvirtintus ir neįsigaliojusius aukštųjų mokyklų realiųjų išteklių ir veiklos atitikties vertinimo rezultatus. Konkurencijos taryba skundžiamu nutarimu atsisakė pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punkto, numatančio, kad Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jeigu nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą, pagrindu. Nagrinėjamu atveju atsakovas, atlikęs preliminarų prašymuose nurodytų aplinkybių vertinimą, surinkęs atitinkamus duomenis, nurodė, jog nėra pagrindo įtarti, jog dėl tokių Švietimo ir mokslo ministerijos ir (arba) Švietimo ir mokslo ministro veiksmų galėjo būti diskriminuojamos ar privilegijuojamos aukštosios mokyklos, tarp jų ir pareiškėjas, tokiu būdu, kad galėtų būti pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis (b. l. 5-8). Su tokiu vertinimu sutiko ir pirmosios instancijos teismas (b. l. 106-114). Teisėjų kolegija pritaria pareiškėjo argumentams, kad nagrinėjamoje byloje nėra vertinama, ar iš tikrųjų buvo pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, o bylos nagrinėjimo ribos yra skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y. vertinimas, ar Konkurencijos taryba teisėtai ir pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo nurodytu pagrindu.

Vertindama nurodytą atsakovo atsisakymą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Pabrėžtina, jog Konkurencijos įstatymo 4straipsnio 2 dalies pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A²-32/2007, 2008 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-45/2008, 2011 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-118/2011). Nustačius, jog nėra bent vienos iš minėtų aplinkybių, atitinkamas sprendimas ar aktas negalėtų būti pripažintas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju atsakovas, atlikęs preliminarų prašymuose nurodytų aplinkybių vertinimą, surinkęs atitinkamus dokumentus, nurodė, jog nėra pagrindo įtarti, jog dėl šioje nutartyje nurodytų Švietimo ir mokslo ministerijos ir (arba) Švietimo ir mokslo ministro veiksmų galėjo būti diskriminuojamas pareiškėjas tokiu būdu, kad galėtų būti pažeista Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (b. l. 5-8), t. y. buvo nenustatyta pagrindo įtarti pirmosios nurodytos sąlygos buvimo. Šiuo atveju sutiktina su tuo, kad ši sąlyga yra viena iš būtinų sąlygų norint įtarti bei vėliau konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas skundžiamu nutarimu nurodytu pagrindu atsisakė pradėti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, teisėjų kolegija nemato pagrindo atskirai pasisakyti dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde, kitų proceso šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, susijusių su kitų sąlygų buvimu pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kadangi šių sąlygų buvimo (pagrindo jas įtarti) atskirai neanalizavo, nevertino ir pats atsakovas (b. l. 26-29, 122-126).

Kiek tai susiję su nurodyta sąlyga, pažymėtina, jog Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje – asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (žr. Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus). Privilegijų tam tikrai ūkio subjektų grupei nustatymas sietinas ir su kitų ūkio subjektų diskriminavimu, jų ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos ribojimu. Tai nesuderinama su Konstitucijos 29 ir 46 straipsnių reikalavimais (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimą).

Pastebėtina, jog administracinių teismų jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad privilegijų teikimas arba atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos sąžiningos konkurencijos kontekste sietinas su nevienodų ūkinės veiklos vykdymo sąlygų užtikrinimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸²²-441/2009). Diskriminavimas tarp ūkio subjektų yra galimas tada, jeigu toje pat situacijoje esantiems ūkio subjektams yra taikomos skirtingos sąlygos arba skirtingose situacijose esantiems ūkio subjektams taikomos vienodos sąlygos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas padarė teisingas išvadas dėl neprivilegijavimo ir nediskriminavimo, nes teigiamai ir neigiamai įvertintų aukštųjų mokyklų vertinimo rezultatai buvo paskelbti tokia pačia tvarka, neišskiriant atskirų aukštųjų mokyklų. Visos vertintos aukštosios mokyklos buvo vertinamos ir jų vertinimo rezultatų paskelbimas, nors galimai ir prieštaraujantis kitiems teisės aktams, vyko vienodomis aplinkybėmis. Be to, visų minėtų aukštųjų mokyklų išorinio veiklos vertinimo rezultatai taip pat buvo paskelbti tokia pačia tvarka, 2012 m. liepos 4 d. spaudos konferencijos metu ir informaciją patalpinant Švietimo ir mokslo ministerijos tinklalapyje ir atitinkamai nėra pagrindo įtarti, kad pareiškėjo atžvilgiu Švietimo ir mokslo ministerija ir (arba) jos ministras sudarė skirtingas veiklos sąlygas (b. l. priedas Nr. 1). Taigi šiuo atveju visos vertinamos aukštosios mokyklos buvo vertinamos ir jų vertinimo rezultatų paskelbimas vyko vienodomis aplinkybėmis, buvo taikomi iš esmės tie patys vertinimo kriterijai. Pastebėtina, jog šiuo atveju vienodų konkurencijos sąlygų sudarymas reiškia situaciją, kai ūkio subjektai turi tokias pačias veikimo rinkoje galimybes, o jei tomis pačiomis sąlygomis veikiantys ūkio subjektai yra vertinami skirtingai, t. y. tam tikras subjektas ar subjektai gauna privilegijas, kiti toje pačioje situacijoje esantys ūkio subjektai patiria diskriminaciją. Šiuo atveju ir pats pareiškėjas iš esmės nenurodė, kad buvo išskirta atitinkama subjektų grupė apie kurios vertinimą buvo pasisakyta ar kad vertinimo rezultatai buvo paskelbti nevienoda tvarka tiek teigiamai, tiek neigiamai vertintų aukštųjų mokyklų atžvilgiu, buvo taikomi skirtingi vertinimo diskriminaciniai kriterijai. Atitinkamai, nėra pagrįsto pagrindo įtarti, kad pareiškėjas, kaip aukštoji mokykla, kuri buvo įvertinta neigiamai, būtų diskriminuojamas aukštųjų mokyklų, kurios vertintinos teigiamai, atžvilgiu. Atsakovas šiuo atveju pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo įvardinti galimi kitų teisės aktų pažeidimai ar pareiškėjo patirtų nuostolių faktas savaime nereiškia, kad dėl to yra pagrindas įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

Papildomai pažymėtina, jog prašymas ištirti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų laikymąsi negali būti abstraktaus pobūdžio. Prašymą padavęs asmuo (ūkio subjektas) prašyme turi nurodyti, kuo (jo manymu) konkretus valstybės valdymo ir savivaldos institucijos priimtas teisės aktas ar kitas sprendimas pažeidžia draudimą teikti privilegijas ar diskriminaciją atskiriems ūkio subjektams ar jų grupėms, taip pat nurodyti, kuo (jo manymu) yra pažeidžiamos jo (prašymą pateikusio subjekto) Konkurencijos įstatymo ginamos teisės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹¹-1055/2004). Be to, viena iš esminių sąlygų Konkurencijos tarybai pradėti tyrimą dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo, yra duomenų, jog dėl skundžiamų sprendimų ar teisės aktų iš tikrųjų galėjo būti diskriminuojami ar privilegijuojami atskiri ūkio subjektai, tokiu būdu buvo sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos, pateikimas. Šiuo atveju tiek pareiškėjo kreipimasis (Konkurencijos tarybos byla, l. 6-8), tiek skundas (b. l. 1-3, 18-20) yra grindžiamas iš esmės tik tuo, jog Švietimo ir mokslo ministerija bei jos ministras paskelbė dar neįsigaliojusius aukštųjų mokyklų veiklos ir realiųjų išteklių vertinimo rezultatus, tačiau, kaip jau buvo minėta, byloje nėra pateikta duomenų, kad toks šių duomenų paskelbimas galėtų leisti pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, tokių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatė ir pati Konkurencijos taryba.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1111-580/2013, teigdamas, jog šiame sprendime teismas pripažino, kad Studijų kokybės vertinimo centro organizuotas pareiškėjo veiklos išorinis vertinimas buvo atliktas pažeidžiant šį procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintą reguliavimą (b. l. 122-126). Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-96/2014 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Studijų kokybės vertinimo centro 2012 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. IV2-4, Komisijos Lietuvos edukologijos universiteto 2012 m. rugpjūčio 10 d. skundui Nr. 24-R4-1287 dėl 2012 m. liepos 25 d. SKVC sprendimo Nr. IV2-4 „Dėl aukštosios mokyklos veiklos įvertinimo nagrinėti“ 2012 m. rugsėjo 4 d. sprendimą, panaikino ir šią administracinės bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, jog vertinimo metu padaryti ir šioje teismo nutartyje konstatuoti procedūriniai pažeidimai nesudaro savarankiško pagrindo padarytus pažeidimus pareiškėjo veiklos išorinio vertinimo procedūroje pripažinti esminiais ir šiuo pagrindu panaikinti nurodytus skundžiamus aktus. Atitinkamai, dėl šių aplinkybių šiuo atveju remtis besąlygiškai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1111-580/2013 nėra pagrindo. Be to, pastebėtina, jog pareiškėjo prašymas atlikti tyrimą buvo grindžiamas iš esmės tik tuo, kad Švietimo ir mokslo ministerija ir (arba) jos ministras paskelbė dar neįsigaliojusius jo veiklos ir realiųjų išteklių vertinimo rezultatus, bet ne dėl to, kad tokie paskelbti rezultatai taip pat buvo galimai klaidinantys (Konkurencijos tarybos byla, l. 6-8).

Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog, pareiškėjui manant, kad jam buvo padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala dėl to, kad Švietimo ir mokslo ministerija ir jos ministras, galimai nesilaikydami teisės aktuose nustatytos tvarkos, pateikė galimai neteisingą informaciją apie pareiškėjo įvertinimo rezultatus ir atitinkamai sumažėjo jo studentų skaičius ir pareiškėjui skiriamas finansavimas, jis turi teisę kreiptis dėl tokios žalos atlyginimo teisės aktų nustatyta tvarka. Kita vertus, pabrėžtina, jog šiuo atveju pareiškėjo nurodomas toks galimas žalos patyrimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje savaime nesudaro pagrindo teigti, kad egzistuoja pagrindas įpareigoti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos ministro veiksmų dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo. Kaip jau buvo minėta, pagal Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punktą Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jeigu nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą. Taigi nurodyta norma savaime suponuoja, kad atsakovas ne dėl kiekvieno pateikto pareiškimo ar galimo nurodomo žalos patyrimo privalo pradėti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-634/2011).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Konkurencijos taryba pagrįstai atsisakė pradėti tyrimą dėl Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos ministro veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Skundžiamas aktas yra teisėtas ir nėra pagrindo jo naikinti bei įpareigoti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl Švietimo ir mokslo ministerijos ir jos ministro veiksmų.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas ir pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Lietuvos edukologijos universiteto apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė