Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Halsas“ atstovams direktoriui V. M., advokatui Remigijui Rinkevičiui, atsakovės atstovei Linai Simonaitytei-Venckuvienei ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovui Renaldui Viščiniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Halsas“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys Druskininkų savivaldybės administracija ir Druskininkų savivaldybės taryba) dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Pareiškėjas UAB „Halsas“ 2013-03-25 padavė teismui skundą (b. l. 1–6), kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba)        2013-02-28 nutarimą Nr. 1S-27 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. T1-48 patvirtintų Druskininkų savivaldybės želdinių apsaugos taisyklių atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ ir įpareigoti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl Druskininkų savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2011-03-28 sprendimu Nr. T1-48 patvirtintų Druskininkų savivaldybės želdinių apsaugos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) atitikties Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas paaiškino, kad Konkurencijos taryba 2013-02-28 nutarė atsisakyti pradėti tyrimą dėl Tarybos 2011-03-28 sprendimu Nr. T1-48 patvirtintų Taisyklių atitikties Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams. Nurodė, kad pagrindinė jo veikla yra pramoginė, pažintinė, keleivinė laivyba Nemuno upe. Taryba 2011-03-28 sprendimu Nr. T1-48 patvirtintų Taisyklių 17.10 p. įtvirtino draudimą Nemuno upės pakrantėje nuo Maironio g. iki žemės sklypo Kurorto g. 8, Druskininkuose, ir Ratnyčėlės upės pakrantėje nuo M. K. Čiurlionio g. iki Nemuno draudžiamaisiais ženklais pažymėtose vietose vykdyti bet kokią veiklą, susijusią su žvejyba, plaukiojančių priemonių laikymu, švartavimusi ir kt., kitaip būtų pažeisti 17.1–17.9 p. nurodyti draudimai (ganyti gyvulius ar paukščius; sandėliuoti statybines medžiagas; kirsti arba laužyti medžius ar krūmus, jų šakas; deginti atliekas arba lapus; kūrenti laužus; mindžioti ar kitaip niokoti veją, gėlynus, vandens telkinių krantus; klijuoti skelbimus, kitą informaciją ant medžių, stulpų ir kitose ne tam skirtose vietose; šiukšlinti; važinėti automobiliais per veją, pėsčiųjų ar dviračių takais ir ne tam skirtose vietose), išskyrus Tarybos nustatytose vietose, kurios nurodytos Taisyklių 1 priede. Pažymėjo, kad Druskininkų savivaldybė, neįvertinusi, jog rinka yra konkurencinga, Taisyklėse nustatė išimtinę teisę keliems ūkio subjektams, t. y. UAB „Eurolona“ ir UAB „Druskininkų gelmė“, vykdyti atitinkamą veiklą ir užkirto kelią įeiti į rinką bei panaikino galimybę varžytis dėl paslaugų teikimo. Nurodė, kad viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuriuo ūkio subjektui suteikiama išimtinė teisė vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą, yra absoliučius konkurencijos sąlygų skirtumus sukurianti privilegijavimo forma.

Pažymėjo, kad, siekiant įvertinti, ar dėl Taisyklių nuostatų atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, bei tai, ar tomis nuostatomis vieniems ūkio subjektams suteikiamos privilegijos kitų ūkio subjektų atžvilgiu, svarbu nustatyti, kokiai atitinkamai rinkai Taisyklės gali daryti įtaką bei ar yra kitų tokias paslaugas teikiančių ar galinčių teikti ūkio subjektų. Konkurencijos taryba nepateikė informacijos apie tai, ar buvo nustatyta, ar yra kitų rinkos subjektų, kuriems gali daryti įtaką Taisyklės ir kurie gali būti potencialiais UAB „Eurolona“ ir UAB „Druskininkų gelmė“ valdomų prieplaukų konkurentais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010-05-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-539/2010 yra pažymėjęs, kad Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimui konstatuoti pakanka nustatyti, jog ūkio subjektai konkuruoja ar galėtų konkuruoti nesant diskriminacinių ir sąžiningos konkurencijos sąlygų neatitinkančių ribojimų, t. y. rinkos apibrėžimui yra taikomi specifiniai minimalūs reikalavimai. Nagrinėjamu atveju atitinkama rinka apibrėžiama kaip laivybos vykdymas Druskininkų savivaldybės teritorijoje. Net ir iš dalies siaurai apibrėžus atitinkamą rinką, t. y. kaip laivybos vykdymas vienos savivaldybės teritorijoje, yra kitų ūkio subjektų, kurie konkuruoja ar gali konkuruoti dėl teisės vykdyti laivybą Druskininkų savivaldybės teritorijoje, taip pat švartuotis Nemuno upės dešiniajame krante ir ten laikyti plaukiojimo priemones, o pareiškėjo prašyme atlikti tyrimą buvo nurodytas akivaizdus pagrindas, t. y. siekis vykdyti laivybą Druskininkų savivaldybės teritorijoje. Atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos taryba nesiaiškino ir nenustatė, ar anksčiau minėtos bendrovės, valdančios vandens prieplaukas, kurioms netaikomas Taisyklių 17.10 p. nustatytas draudimas, atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Konkurencijos taryba netyrė, kad viešojo administravimo subjektų veiksmai nelaikomi Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimų pažeidimu, jei skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus (Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d.).

Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p. nustatyta, kad savivaldybė, priimdama sprendimus, turi vadovautis teisėtumo principu, kuris reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taryba, priimdama Taisyklių 17.10 p. nustatytą draudimą, o Taisyklių 1 priede nustatytoms UAB „Eurolona“ ir UAB „Druskininkų gelmė“ šių draudimų netaikydama, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), kitų įstatymų, įskaitant Konkurencijos įstatymą, reikalavimais. Konstitucijos 46 str. įtvirtintas draudimas monopolizuoti rinką bei nustatyta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias konstitucines nuostatas, 1999-10-06 nutarime nurodė, kad valstybė turi teisinėmis priemonėmis riboti monopolines tendencijas ir pažymėjo, kad negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, o asmens ūkinė laisvė gali būti ribojama tik tada, kada yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes.

Pažymėjo, kad Vandens įstatymas, Vidaus vandenų transporto kodeksas bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-04-15 įsakymas Nr. D1-187 „Dėl aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikromis plaukiojimo priemonėmis draudžiamas arba ribojamas, sąrašo patvirtinimo“ yra pagrindiniai teisės aktai, reguliuojantys laivybos vykdymą, tame tarpe ir savivaldybių funkcijas organizuojant tokią veiklą. Vidaus vandenų transporto kodekso 13 str. 5 d. nustato, kad privačių vidaus vandenų uostų ir prieplaukų teritorijos ir akvatorijos ribas ir plotus nustato steigėjas, suderinęs su savivaldybe, tačiau įstatymo nuostatų vykdymas, pabrėžtina, nelemia būtinybės nagrinėjamoje rinkoje suteikti išimtines teises ar nustatyti skirtingas konkurencijos sąlygas. Taigi Tarybai visai nebuvo būtina priimti Taisyklių 17.10 p. Taryba, priimdama Taisyklių 17.10 p. bei Taisyklių 1 priede nustatydama šio draudimo netaikymą UAB „Eurolona“ ir „Druskininkų gelmė“, suteikė pastarosioms konkurencinį pranašumą, o Taisyklių 17.10 p. prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str.

Atsakovė Konkurencijos taryba atsiliepime (b. l. 38–41) nurodė, kad su skundu nesutinka. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad Konkurencijos taryba pradeda tyrimus ne apskritai dėl visų viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ar kitokių sprendimų, o tik dėl tų, dėl kurių yra pagrindo įtarti, egzistuojant Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo požymių visumą, o minėto straipsnio reikalavimai pažeidžiami tik tuo atveju, jei egzistuoja šių aplinkybių visuma: 1) valstybės viešojo administravimo subjektų teisės aktai ar kiti sprendimai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymu.

Nurodė, kad LVAT praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant klausimą, ar yra pagrindo pradėti tyrimą dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo, privaloma preliminariai įvertinti tikimybę, kad suinteresuoto asmens nurodyti faktai gali atitikti pažeidimo požymius, o rinka tiksliai apibrėžiama ir situacija išnagrinėjama atliekant tyrimą (LVAT 2010-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸²²-468/2010; 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-993/2007). Todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Konkurencijos taryba turėjo apibrėžti atitinkamas rinkas ir atlikti kitokį vertinimą, kuris yra daromas pradėjus tyrimą dėl paties pažeidimo buvimo, o ne sprendžiant klausimą dėl tyrimo pradėjimo.

Pažymėjo, kad pagal LVAT praktiką aplinkybių nurodymas savaime nenulemia būtinumo pradėti tyrimą, nes jose yra reiškiamas subjektyvus prašančio atlikti tyrimą asmens požiūris. Šios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju Konkurencijos tarybos turi būti įvertinamos siekiant nustatyti minėtų pažeidimų požymius, pakankamus pradėti tyrimą (LVAT 2004-12-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A¹¹-1055/2004, 2011-02-23 nutartis administracinėje byloje Nr.      A⁴⁴⁴-634/2011). Viena iš esminių sąlygų Konkurencijos tarybai pradėti tyrimą dėl galimo Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo yra pakankamų įrodymų, jog dėl skundžiamų Taisyklių iš tikrųjų galėtų būti diskriminuojami ar privilegijuojami atskiri ūkio subjektai ir taip sudarytos skirtingos konkurencijos sąlygos, buvimas. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių Konkurencijos taryba nenustatė, o pareiškėjo prašymas atlikti tyrimą buvo grindžiamas iš esmės tik tuo, jog, jo subjektyvia nuomone, Taisyklės diskriminavo UAB „Halsas“, nes Taisyklių 17.10 p. nustatytas draudimas nebuvo taikomas prieplaukų akvatorijoms, kurias valdė UAB „Eurolona“ ir UAB „Druskininkų gelmė“.

Nurodė, kad pareiškėjas nebuvo įsteigęs vidaus vandenų prieplaukos Taisyklių 17.10 p. nurodytoje teritorijoje, todėl nebuvo pakankamo pagrindo įtarti, kad Taisyklių 17.10 p. įtvirtintas draudimas galėtų sudaryti jam skirtingas konkurencijos sąlygas, palyginti su asmenimis, valdančiais vidaus vandenų prieplaukas, įsteigtas Taisyklių 1 priede nurodytoje teritorijoje. Taip pat neturėjo pagrindo įtarti, kad Taisyklių nuostatos kokiu nors būdu galėtų daryti įtaką pareiškėjo galimybėms įsteigti Taisyklėse nurodytoje teritorijoje naują vidaus vandenų prieplauką.

Pažymėjo, kad Taisyklėmis Druskininkų savivaldybė neriboja naujų prieplaukų steigimo jos teritorijoje bei nedraudžia jai derinti naujų prieplaukų teritorijų ir akvatorijų ribų ir plotų. Prieplaukų įsteigimą ir įregistravimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-10-03 nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus vandenų uostų ir prieplaukų steigimo ir registravimo nuostatų patvirtinimo“, pagal kurį uostus ir prieplaukas registruoja Lietuvos saugios laivybos administracija, kai yra tenkinami minėtame nutarime nustatyti reikalavimai. Pagal Vidaus transporto kodekso 13 str. 5 d. prieplaukos steigėjas pats nustato prieplaukų teritorijų ir akvatorijos ribas ir plotus, o su savivaldybe privalo tik suderinti prieplaukos akvatorijos ribas ir plotus. Tačiau klausimas, ar Druskininkų savivaldybė pagrįstai nesuderino pareiškėjo prašyme nurodytos akvatorijos ribų, yra ne Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimo klausimas. Be to, pats pareiškėjas neteigia, kad toks Druskininkų savivaldybės sprendimas dėl prieplaukos teritorijos ribų ir plotų derinimo pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 str.

Druskininkų savivaldybė 2013-02-07 rašte nurodė, kad Taisyklės ir Taisyklių 17.10 p. nurodytoje teritorijoje laivybai reguliuoti įrengti ženklai neriboja naujų prieplaukų steigimo, o tuo atveju, jeigu pareiškėjas pateiktų teisės aktuose nurodytus dokumentus, prašymas dėl teritorijos ir akvatorijos ribų derinimo būtų teikiamas svarstyti Tarybai. Be to, jeigu būtų įregistruota nauja prieplauka su suderinta akvatorija, laivybą ribojantys ženklai būtų netaikomi. Pabrėžė, kad Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimui konstatuoti privalo būti visos trys sąlygos, todėl, jei preliminaraus vertinimo metu sprendžiant klausimą dėl tyrimo pradėjimo nustatoma, kad yra pagrindo įtarti, jog nėra bent vienos iš sąlygų, nėra būtina vertinti, ar būtų galima nustatyti ir kitų Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. sąlygų buvimą ar nebuvimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime (b. l. 17–20) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Vidaus vandenų transporto kodekso 13 str. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-10-03 nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus vandenų uostų ir prieplaukų steigimo ir registravimo nuostatų patvirtinimo“ nesuteikia savivaldybėms teisių registruoti prieplaukas bei priimti sprendimus dėl komercinės laivybos vidaus vandenyse. Laivybą vidaus vandenyse reglamentuoja ne savivaldybių priimti teisės aktai, o atitinkamų valstybinių institucijų sprendimai. Ginčo teritorijoje laivybai Nemuno upėje ties Druskininkais reguliuoti yra įrengti keturi ženklai „Stovėjimas draudžiamas“. Minėti ženklai pastatyti upės dešiniajame krante, vadovaujantis Europos vidaus vandenų kelių laivybos taisyklėmis, paskelbtomis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2010-07-19 įsakymu Nr. 3-451. Minėtuose ženkluose nurodyta, kad jie negalioja prieplaukoms su suderintomis akvatorijomis, taigi, pareiškėjui teisės aktų tvarka įsteigus prieplauką su suderinta akvatorija, minėtų ženklų nustatyti apribojimai nebūtų taikomi. Atkreipė dėmesį, kad Druskininkų savivaldybė nepriėmė jokių teisės aktų, reglamentuojančių laivybą vidaus vandenyse, tačiau teisės aktai savivaldybėms suteikia teisę nustatyti taisykles dėl želdinių apsaugos, todėl Taisyklės reglamentuoja, kad asmenys privalo vykdyti veiklą, nedarydami žalos želdiniams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Taryba atsiliepime (b. l. 33–36) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimo motyvai iš esmės sutampa su Administracijos išdėstytais nesutikimo su skundu argumentais.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai nurodė, kad palaiko skunde išdėstytus argumentus, ir papildomai prie bylos prašė pridėti Nemuno upės pakrantės Druskininkuose nuotraukas (b. l.     151–154). Nurodė, kad nuo 2008 m. pareiškėjas negali gauti leidimo steigti prieplauką ir suderinti akvatorijos ribų, o kitiems ūkio subjektams nebuvo sudarytos kliūtys tai padaryti. 2011 m. Taryba priėmė Taisykles, kurios, pareiškėjo manymu, nėra skirtos želdinių apsaugai, o nepagrįstai riboja UAB „Halsas“ ūkinę veiklą, t. y. pažeidžia sąžiningą konkurenciją, nes jis, nesuderinęs akvatorijos ribų, negali teisėtai vykdyti laivybos veiklos.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje su skundu nesutiko, remdamasi iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad prieplaukas įsteigę ir akvatorijos ribas suderinę ūkio subjektai bei pareiškėjas yra skirtingose situacijose. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie leistų teigti, kad jis yra diskriminuojamas tokioje pat situacijoje esančių ūkio subjektų atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, kad Druskininkų savivaldybė akvatorijos ribų nederina, remdamasi ne Taisyklėmis, o todėl, kad pareiškėjas neatitinka kitų teisės aktų nustatytų sąlygų.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovas teismo posėdyje su skundu nesutiko, remdamasis iš esmės atsiliepimuose į skundą nurodytais argumentais, ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad Taisyklės neriboja pareiškėjo teisės užsiimti norima ūkine veikla, nes laivybą vidaus vandenyse reglamentuoja ne savivaldybių priimti teisės aktai. Nurodė, kad pareiškėjas galėtų užsiimti norima laivybos veikla Nemuno upės pakrantėje, jeigu akvatorijos ribos būtų suderintos teisės aktų nustatyta tvarka.

Ginčas kilo dėl Konkurencijos tarybos 2013-02-28 nutarimo Nr. 1S-27 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. T1-48 patvirtintų Druskininkų savivaldybės želdinių apsaugos taisyklių atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“, kuriuo buvo nutarta atsisakyti pradėti tyrimą dėl Taisyklių atitikties Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Taryba 2011-03-28 sprendimo Nr. T1-48 „Dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. T1-185 „Dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. T1-117 patvirtintų Druskininkų savivaldybės želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo taisyklių papildymo“ pakeitimo“ 1 p. patvirtino Taisykles, kurių 17.10 p. nustatyta, kad želdynuose draudžiama Nemuno upės pakrantėje nuo Maironio g. iki žemės sklypo Kurorto g. 8, Druskininkuose ir Ratnyčėlės upės pakrantėje nuo M. K. Čiurlionio g. iki Nemuno, draudžiančiais ženklais pažymėtose vietose vykdyti bet kokią veiklą susijusią su žvejyba, plaukiojančių priemonių laikymu, švartavimusi ir kt., dėl ko būtų pažeisti 17.1–17.9 p. nurodyti draudimai (ganyti gyvulius ar paukščius; sandėliuoti statybines medžiagas; kirsti arba laužyti medžius ar krūmus, jų šakas; deginti atliekas arba lapus; kūrenti laužus; mindžioti ar kitaip niokoti veją, gėlynus, vandens telkinių krantus; klijuoti skelbimus, kitą informaciją ant medžių, stulpų ir kitose ne tam skirtose vietose; šiukšlinti; važinėti automobiliais per veją, pėsčiųjų ar dviračių takais ir ne tam skirtose vietose), išskyrus Tarybos nustatytose vietose, kurios nurodytos Taisyklių 1 priede (b. l. 22–29). 2012-10-12 Konkurencijos taryba gavo pareiškėjo 2012-10-10 prašymą įvertinti, ar Taisyklių 17.10 p. nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimų, ir prašymo papildymus (Konkurencijos b. l. 1–2, 7–9 ir 36–44). Konkurencijos taryba 2013-02-28 priėmė nutarimą Nr. 1S-27 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. T1-48 patvirtintų Druskininkų savivaldybės želdinių apsaugos taisyklių atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (b. l. 9–11).

Ginčo santykius nagrinėjamoje byloje reglamentuoja Konkurencijos įstatymas.

Pagal Konkurencijos įstatymo 4 str. 1–2 d. viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Konkurencijos taryba nagrinėja, ar viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio Konkurencijos įstatymo 4 str. nustatytus reikalavimus ir, jeigu yra pagrindas, kreipiasi į viešojo administravimo subjektus su reikalavimu pakeisti ar panaikinti teisės aktus ar kitus konkurenciją ribojančius sprendimus (Konkurencijos įstatymo 18 str. 1 d. 3 p.). Pagal Konkurencijos įstatymo 24 str. 4 d. 7 p. Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, jeigu nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo pažeidimą.

LVAT yra ne kartą nurodęs, jog Konkurencijos įstatymo 4 str. 1 d. įtvirtina pareigą valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms, vykdančioms joms pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, o Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. detalizuoja šio straipsnio pirmoje dalyje įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą ir apibrėžia, kokius veiksmus valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama atlikti kaip nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve. Tai teisės aktų ar kitų sprendimų, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, priėmimas, dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Todėl Konkurencijos įstatymo 4 str. 2 d. pažeidimas gali būti konstatuojamas tada, kai nustatoma šių trijų aplinkybių visuma: 1) savivaldybės institucijos sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu (LVAT 2008-01-31 nutartis administracinėje byloje Nr.            A⁵⁵⁶-45/2008).

Nekyla abejonių, kad įvairūs viešojo administravimo subjektų priimami sprendimai gali turėti įtakos atitinkamoje rinkoje konkuruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos sąlygoms, tačiau akivaizdu, jog ne kiekvienas toks sprendimas bus ydingas Konkurencijos įstatymo 4 str. požiūriu. Pažymėtina, jog prašymas ištirti Konkurencijos įstatymo 4 str. nuostatų laikymąsi negali būti tik abstraktaus pobūdžio. Prašymą padavęs asmuo (ūkio subjektas) prašyme turi nurodyti, kuo (jo manymu) konkretus valstybės valdymo ir savivaldos institucijos priimtas teisės aktas ar kitas sprendimas pažeidžia draudimą teikti privilegijas ar diskriminuoti atskirus ūkio subjektus ar jų grupes, taip pat nurodyti, kuo (jo manymu) yra pažeidžiamos jo (prašymą pateikusio subjekto) Konkurencijos įstatymo ginamos teisės (LVAT 2004-12-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A¹¹-1055/2004).

Pažymėtina, kad Taryba Taisyklių 17.10 p. įtvirtino draudimą tam tikroje Nemuno upės pakrantės dalyje draudžiamaisiais ženklais pažymėtose vietose vykdyti bet kokią veiklą, susijusią su žvejyba, plaukiojančių priemonių laikymu, švartavimusi ir kt., dėl ko būtų pažeisti 17.1–17.9 p. nurodyti draudimai, išskyrus Taisyklių 1 priede nustatytose vietose. Skunde teismui pareiškėjas teigė, jog Druskininkų savivaldybė Taisyklėse nustatė išimtinę teisę keliems ūkio subjektams vykdyti atitinkamą veiklą ir užkirto kelią į rinką įeiti kitiems ūkio subjektams. Paaiškino, kad atitinkamiems ūkio subjektams suteikiama išimtinė teisė vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą yra konkurencijos sąlygų skirtumus sukurianti privilegijavimo forma. Konkurencijos taryba skundžiamame nutarime padarė išvadą, kad nėra pagrindo įtarti, jog Taisyklių 17.10 p. nustatytas draudimas vykdyti bet kokią veiklą, susijusią su žvejyba, plaukiojančių priemonių laikymu, švartavimusi ir kt. tam tikroje Nemuno upės pakrantės teritorijoje bei šio draudimo netaikymas prieplaukose, nurodytose Taisyklių 1 priede, galėjo teikti privilegijas ar diskriminuoti atskirus ūkio subjektus, t. y. nėra pagrindo įtarti, jog dėl Taisyklių 17.10 p. galėjo būti diskriminuojami ar privilegijuojami ūkio subjektai tokiu būdu, kad galėtų būti pažeistas Konkurencijos įstatymo 4 str. Teismas vertins, ar pagrįstai Konkurencijos taryba atsisakė pradėti tyrimą dėl Taisyklių 17.10 p. atitikties Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams.

Iš skundo turinio ir teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas, kaip norintis vykdyti laivybos veiklą ginčijamoje teritorijoje ūkio subjektas, jaučiasi diskriminuojamas kitų ūkio subjektų, t. y. tų, kurie vykdo laivybos veiklą, atžvilgiu. Pažymėtina, kad Taisyklės reglamentuoja ne laivybos veiklą, o želdinių apsaugą. Ūkio subjektams, suderinusiems akvatorijos ribas, Taisyklių 17.10 p. įtvirtintas draudimas netaikomas. Jokios kitos išimtys, kada Taisyklių 17.10 p. įtvirtintas draudimas netaikomas, nėra nustatytos. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog Konkurencijos tarybai nebuvo pagrindo įtarti, kad Taisyklių 17.10 p. įtvirtintu draudimu atskiri ūkio subjektai būtų diskriminuojami ar privilegijuojami. Jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų galimą atskirų ūkio subjektų ar jų grupių diskriminavimą ar privilegijavimą Konkurencijos tarybai nebuvo pateikta, todėl, nesant pagrindo įtarti vieno iš pažeidimo elementų egzistavimą, nėra pagrindo ir pradėti tyrimą dėl galimo pažeidimo.

Be to, pareiškėjas teigė, kad Druskininkų savivaldybė nepagrįstai nesuderino jo prašyme nurodytos akvatorijos ribų. Pažymėtina, kad Druskininkų savivaldybė pareiškėjo prašyme nurodytos akvatorijos ribų derinimo klausimą sprendė vadovaudamasi ne Taisyklių nuostatomis, o kitų teisės aktų reikalavimais. Be to, akvatorijos ribų derinimo klausimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, jis nagrinėjamas Kauno apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. Ik-1003-406/2013. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas, ar Druskininkų savivaldybės ir/ar kitų institucijų veiksmai, reaguojant į pareiškėjo prašymą suderinti akvatorijos ribas, vertintini kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nors prieplaukas, nurodytas Taisyklių 1 priede, šiuo metu valdo UAB „Druskininkų gelmė“ ir UAB „Eurolona“ ir tai yra vienintelės šiuo metu Taisyklėse nurodytoje teritorijoje veikiančios vidaus vandenų prieplaukos, įregistruotos Lietuvos saugios laivybos administracijos vidaus vandenų prieplaukų registre, tačiau Taisyklės neriboja naujų prieplaukų steigimo Druskininkų savivaldybės teritorijoje, todėl naujai įregistruotai prieplaukai su suderinta akvatorija įrengti laivybą ribojantys ženklai nebūtų taikomi. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog Taisyklėse nustatyta išimtinė teisė keliems ūkio subjektams vykdyti atitinkamą veiklą ir užkirstas kelią į rinką įeiti kitiems ūkio subjektams. Taigi atsakovė pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo įtarti, jog Druskininkų savivaldybė, priimdama Taisykles, būtų teikusi privilegijas ar diskriminavusi atskirus ūkio subjektus, įskaitant ir pareiškėją. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Taisyklės buvo priimtos, inter alia reaguojant į aplinkosaugos institucijų pateiktą informaciją apie daromą žalą želdiniams (b. l. 106).

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Konkurencijos tarybos 2013-02-28 nutarimą Nr. 1S-27 „Dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. T1-48 patvirtintų Druskininkų savivaldybės želdinių apsaugos taisyklių atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą dėl Taisyklių atitikties Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo dėl nutarimo panaikinimo, todėl, netenkinus pirmojo reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti ir antrojo reikalavimo. Taigi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

Pareiškėjo UAB „Halsas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Raimondas Blauzdžius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Halina Zaikauskaitė