Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

DĖL DEGALINĖSE LUKOIL VYKDYTOS AKCIJOS „SABONIS 220“ REKLAMOS ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS REKLAMOS ĮSTATYMO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. A502-485/2014
Procesinio sprendimo kategorija 7.5.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2014 m. vasario 13 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LUKOIL BALTIJA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LUKOIL BALTIJA“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai,  trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Tūta“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LUKOIL BALTIJA“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2013 m. kovo 25 d. nutarimo Nr. 2S-2 “Dėl degalinėse LUKOIL vykdytos akcijos „Sabonis 220“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) dalį, kuria pareiškėjas pripažintas pažeidęs Lietuvos Respublikos reklamos įstatymą (toliau – ir Reklamos įstatymas) ir jam skirta 20 000 Lt bauda, o netenkinus šio reikalavimo – sumažinti paskirtą baudą.
Skunde (b. l. 1-9, 67-68) pareiškėjas paaiškino, kad per laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. degalinėse LUKOIL vykdė akciją „Sabonis 220“, kurios metu degalinės klientai už kiekvienus išleistus degalinėje 30 Lt gaudavo akcijos lipduką, o surinkę atitinkamą kiekį lipdukų, galėjo įsigyti akcijos prekes sumažinta kaina: kuprinę PROFESSIONAL su ratukais, kuprinę PROFESSIONAL, kuprinę LEISURE, Polo marškinėlius „Sabonis 220“, rankšluostį „Sabonis 220“ ir marškinėlius „Sabonis 220“. Akcijos sąlygose ir skleistoje reklamoje buvo nurodyta, kad „akcijos prekių kiekis ribotas“. Atsakovas nustatė, kad nuo 2012 m. liepos pirmų dienų buvo išparduotos visos kuprinės PROFESSIONAL su ratukais (1 600 vnt.), atsiradus prekių trūkumui, pareiškėjas informavo apie tai vartotojus. Nuo 2012 m. liepos 18 d. akcija buvo sustabdyta, o nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. – nutraukta, informuojant, kad prekes (rankšluosčius, polo marškinėlius ir marškinėlius) galima įsigyti iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Nutarime nurodyta, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas užsakyti trūkstamas prekes, kokiu būdu nutraukė reklamos skelbimą. Atlikęs tyrimą atsakovas padarė išvadą, kad nepasibaigus akcijos laikotarpiui (t. y. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) pareiškėjas pritrūko kuprinių PROFESSIONAL su ratukais, todėl akcijos metu skleista reklama yra neteisinga ir pateikta klaidinančiu būdu. Pareiškėjas nesutiko su išvada, kad reklama klaidinanti. Vadovaujantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu reklama gali būti pripažinta klaidinančia, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti reklamoje naudotų teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Pareiškėjo reklamuotą prekę – kuprinę PROFESSIONAL su ratukais – buvo galima įsigyti nuo akcijos pradžios iki 2012 m. liepos 5 d. Tuo tarpu reklama, kurioje siūloma įsigyti visas akcijos prekes (įskaitant kuprinę PROFESSIONAL su ratukais), buvo transliuojama ne ilgiau kaip iki 2012 m. liepos 2 d. (internete – iki 2012 m. liepos 5 d.). Todėl reklamos skleidimo metu kuprinę PROFESSIONAL su ratukais buvo galima įsigyti reklamoje numatytomis sąlygomis. Pritrūkus prekių, reklamos turinys iš karto buvo pakeistas, o ši patikslinta reklama atsakovo tyrimo išvadose yra pripažinta kaip teisinga. Faktiniai duomenys patvirtina, kad kuprinė PROFESSIONAL su ratukais buvo reklamuojama tik tuo metu, kai ją iš tikrųjų buvo galima įsigyti. Tokia reklama nėra klaidinanti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme. Vadovaujantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktais, reklama gali būti pripažinta klaidinančia, jeigu ji yra neišsami arba pateikiama tokiu būdu, kad vartotojas gali suvokti klaidinantį reklamos teiginį. Atsakovas nenustatė jokių reklamos požymių, leidžiančių teigti, kad skleista reklama buvo neišsami. Priešingai, visose skleistose reklamose buvo nurodoma, kad akcijos prekių kiekis yra ribotas, t. y. vartotojai aiškiai informuojami, kad reklamos subjektas negarantuoja besąlygiško reklamuojamų prekių pateikimo. Vidutinis vartotojas turėtų suvokti, kad tam tikros akcijos prekės gali pasibaigti anksčiau nei paskutinę akcijos dieną. Reklama buvo pateikiama tokiu būdu, kad joks vidutinis vartotojas negalėjo iš reklamos turinio suprasti, kad visų akcijos prekių neabejotinai bus galima įsigyti iki pat akcijos pabaigos. Nepagrįstos atsakovo išvados, kad vartotojai, dalyvaujantys akcijoje, rinko akcijos lipdukus, tikėdamiesi įsigyti konkrečią akcijos prekę – kuprinę PROFESSIONAL su ratukais, jiems praradus galimybę įsigyti kuprinę PROFESSIONAL su ratukais, buvo pažeisti vartotojų lūkesčiai ir interesai. Akcijos metu buvo parduodama ne viena konkreti reklamuojama prekė, o visa prekių grupė. Šios prekių grupės atskirų prekių buvo galima įsigyti iki pat akcijos pabaigos. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad vartotojų interesai buvo pažeisti vien todėl, kad ne visi vartotojai spėjo įsigyti kažkurią konkrečią prekę. Vertinant, ar buvo Reklamos įstatymo pažeidimas, būtina atsižvelgti ne į vieno konkretaus vartotojo elgseną, o į vidutinį vartotoją. Atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad vidutinio vartotojo lūkesčiai buvo susiję būtent su kuprinės PROFESSIONAL su ratukais įsigijimu. Priešingai, atsakovas nustatė, kad visų akcijos prekių pardavimo apimtys buvo pakankamai didelės. Vadinasi, vidutinis vartotojas tikėjosi įsigyti ne vienos konkrečios rūšies prekę (šiuo atveju – kuprinę PROFESSIONAL su ratukais), o įvairių akcijos prekių. Tokia galimybė, t. y. galimybė įsigyti įvairių prekių, vartotojams buvo sudaryta. Net ir pritrūkus kuprinių PROFESSIONAL su ratukais, vartotojai vis dar galėjo įsigyti kitų dviejų rūšių kuprinių. Vartotojams buvo pasiūlytos net trys prekės-substitutai. Akcijos prekės – kuprinės, nebuvo itin besiskiriančios savo naudingomis savybėmis. Ypač tai pažymėtina apie prekių – kuprinių PROFESSIONAL su ratukais ir kuprinių PROFESSIONAL panašumą. Šios prekės tenkina iš esmės tuos pačius vartotojų poreikius ir yra itin panašios pagal naudojimo paskirtį ir galimybes. Atsakovas pripažino, kad tarp šių prekių „galima įžvelgti“ skirtumų. Akivaizdu, kad skirtumų „galima įžvelgti“ tarp visų skirtingos nomenklatūros prekių, tačiau siekiant nustatyti, ar tos prekės yra / gali būti viena kitos pakaitalai, būtina nustatyti esant esminių skirtumų. Atsakovas neįrodė, kad tarp kuprinės PROFESSIONAL ir kuprinės PROFESSIONAL su ratukais egzistuoja tokių skirtumų, kurie leistų teigti, kad šios prekės nėra viena kitos pakaitalai. Priešingai, atsakovas nustatė (Nutarimo 10 pastraipa), kad šių dviejų prekių dauguma funkcinių savybių yra vienodos arba itin panašios. Todėl akcijos metu pritrūkus vienos prekės, tačiau vartotojams sudarius galimybę įsigyti šios prekės substitutą, vartotojų interesai nėra pažeidžiami. Neužtenka konstatuoti vien tariamai įmanomą vartotojų suklaidinimą – būtina konstatuoti vidutinio protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suklaidinimo realią galimybę. Šiuo atveju vidutinis protingai atidus ir apdairus vartotojas galėjo ir turėjo suprasti, kad pareiškėjas garantuoja tik ribotą prekių kiekio pateikimą, todėl visa pareiškėjo skleista reklama (kurioje kaip tik ir buvo sąlyga „prekių skaičius ribotas“) bet kuriuo jos skleidimo metu negalėjo suklaidinti vidutinio vartotojo. Vidutinis vartotojas, dalyvavęs akcijoje, įsigijo vieną iš daugelio siūlytų prekių, tačiau nebūtinai kuprinę PROFESSIONAL su ratukais. Vadinasi, vidutiniam vartotojui reklama darė poveikį ne dėl siūlymo įsigyti kuprinę PROFESSIONAL su ratukais, o dėl siūlymo įsigyti įvairių „Sabonis 220“ kolekcijos prekių. Nustačius, kad kuprinės PROFESSIONAL su ratukais nurodymas reklamoje neturėjo jokio papildomo poveikio vidutiniam vartotojui, laikytina, kad vidutinis vartotojas šia reklama nebuvo ir negalėjo būti suklaidintas. Akcijos prekes vartotojai galėjo įsigyti išleidę degalinėje 450 Lt (pagal akcijos taisykles reikėjo surinkti 15 lipdukų, o vienas lipdukas duodamas už išleistus 30 Lt). Vidutinis vartotojas LUKOIL degalinių tinkle išleidžia apie 380 Lt per mėnesį (Nutarimo 35 pastraipa). Todėl vidutiniam vartotojui reikiamam lipdukų kiekiui surinkti (tam, kad įsigytų akcijos prekę su nuolaida) užtenka maždaug 4–5 savaičių. Kuprinių PROFESSIONAL su ratukais pradėjo trūkti tik nuo 2012 m. liepos 6 d., t. y. praėjus beveik 7 savaitėm nuo akcijos pradžios. Atsižvelgiant į vidutines vieno vartotojo išlaidas LUKOIL degalinių tinkle, vidutinis vartotojas iki 2012 m. liepos 6 d. turėjo galimybę surinkti reikiamą lipdukų kiekį ir įsigyti bet kurią norimą prekę, įskaitant ir kuprinę PROFESSIONAL su ratukais. Atsakovo argumentas, kad kai kurie vartotojai akcijoje galėjo nuspręsti dalyvauti vėliau (ne nuo akcijos pradžios) ir tokiu būdu galėjo būti suklaidinti reklamos, atmestinas. Visų pirma, reklamos klaidinantis poveikis yra vertinamas ne pavienio vartotojo (su tik jam būdingais pirkimo įpročiais), o vidutinio vartotojo atžvilgiu. Nei pardavimų apimtys, nei kiti atsakovo surinkti įrodymai nepatvirtina, kad vidutinis vartotojas dalyvavo akcijoje daug vėliau nei akcijos pradžia. Antra, net jei vartotojas būtų nusprendęs pradėti dalyvauti akcijoje daug vėliau, tokiems vartotojams jau buvo aiškiai ir lengvai prieinama informacija apie prekių trūkumą. Trečia, žinodamas apie ribotą prekių pasiūlą, vartotojas, pradėdamas dalyvauti akcijoje vėliau, sąmoningai suvokia ir prisiima tuo didesnę riziką negauti norimos prekės, kuo vėliau pradedama dalyvauti akcijoje. Todėl skleista reklama negalėjo suklaidinti nei tų vartotojų, kurie dalyvavo akcijoje nuo pat jos pradžios, nei tų, kurie pradėjo dalyvauti vėliau. Konkurencijos taryba ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad skleidžiama reklama turi būti vertinama kaip visuma vartotojui perteikiamos informacijos, o ne pavieniai reklaminiai teiginiai. Vidutinis normaliai protingas vartotojas, matydamas informaciją apie pakeistas akcijos sąlygas, negalėjo suprasti (ir atitinkamai formuoti savo elgesį), kad informacija apie pakeistas akcijos sąlygas yra skleidžiama be jokio tikslo, o tikrosios akcijos sąlygos yra nurodytos anksčiau išduotoje akcijos knygutėje. Toks samprotavimas būtų visiškai nelogiškas ir nebūdingas vidutiniam normaliai protingam vartotojui. Atsakovo išvados, paremtos logiškai nemąstančio vidutinio vartotojo lūkesčiais, negali būti laikomos pagrįstomis. Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reklamos davėjas atsako už klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Kaltės forma gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Atsakovas nustatė, kad pritrūkęs akcijos prekių, pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų papildomam prekių kiekiui užsakyti (tiek, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, šios prekės ir buvo užsakytos bei pateiktos vartotojams). Be to, pritrūkęs kuprinių PROFESSIONAL su ratukais, pareiškėjas nedelsdamas informavo apie tai vartotojus. Tai įrodo, kad vykdydamas akciją pareiškėjas ne tik nesiekė jokių žalingų pasekmių, bet priešingai – ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad tokių pasekmių neatsirastų. Kuprinės PROFESSIONAL su ratukais trūkumas atsirado ne dėl pareiškėjo sąmoningų veiksmų, o dėl netikėtos paklausos šiai prekei. Tokia didelė paklausa negalėjo būti protingai numatyta pradėjus skleisti reklamą ir šių aplinkybių pareiškėjas negalėjo kontroliuoti. Netgi akcijos pradžioje kuprinės PROFESSIONAL su ratukais nebuvo pačios populiariausios prekės (Nutarimo 25 pastraipa), todėl nebuvo jokių prielaidų prognozuoti staigų ir smarkų šios konkrečios prekės paklausos padidėjimą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas numatė ar galėjo numatyti skleistos reklamos žalingas pasekmes ir todėl elgėsi neatsargiai. Sprendžiant, ar pareiškėjas galėjo numatyti žalingas skleistos reklamos pasekmes, būtina atsakyti į klausimus, ar jis atitiko specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartą, ar jo elgesys atitiko sąžiningą praktiką rinkoje, ar jo elgesys atitiko bendrą sąžiningumo principą. Pareiškėjas suplanavo numatomus parduoti prekių kiekius rūpestingai, atsižvelgdamas į turėtą patirtį. Tokie kiekiai turėjo užtikrinti pakankamus prekių likučius įprastomis veiklos sąlygomis. Pareiškėjo vykdyta akcija ir skleista reklama neturėjo jokių išskirtinių bruožų palyginus su kitų mažmeninės prekybos tinklų Lietuvos rinkoje vykdomomis akcijomis. Pareiškėjas nei dirbtinai ribojo prekių pasiūlą, nei naudojo kokių nors neįprastų reklamos ar kitų skatinimo metodų, nei slėpė nuo vartotojų kokią nors svarbią informaciją. Pareiškėjo elgesys nebuvo niekuo išskirtinis palyginus su kitais panašiais rinkos dalyviais, todėl atitiko sąžiningą praktiką rinkoje. Objektyviai neegzistuoja jokių būdų ar metodų tiksliai apskaičiuoti būsimą prekės paklausą. Visada išlieka rizika dėl paklausos ir pasiūlos nesutapimo. Svarbu tik, kad ši rizika būtų protingai ir sąžiningai paskirstyta tarp pardavėjo ir vartotojo. Normaliomis rinkos sąlygomis pardavėjas visada prisiima riziką, kad tam tikra pasiūlytų prekių dalis bus neparduota. Savo ruožtu pirkėjas prisiima riziką, kad prekių pasiūla bus nepakankama ir jis gali netekti galimybės įsigyti norimą prekę. Nagrinėjamos reklamos atveju ši rizika buvo protingai ir sąžiningai paskirstyta. Pasibaigus akcijai, liko neparduota beveik 6 500 vnt. įvairių prekių. Didelis pateiktas prekybai prekių kiekis, papildomi prekių užsakymai, dideli neparduotų prekių likučiai įrodo, kad pareiškėjas elgėsi sąžiningai planuodamas ir pateikdamas akcijai skirtų prekių kiekius, todėl jo elgesys atitiko bendrą sąžiningumo principą. Teismui nusprendus, kad pareiškėjas skleidė klaidinančią reklamą, yra pagrindas teigti, kad toks pažeidimas neturėjo ir negalėjo turėti didelės įtakos konkurencinei aplinkai, nesukėlė ir negalėjo sukelti realios žalos vartotojams, todėl toks pažeidimas turėtų būti įvertintas kaip mažareikšmis. Sprendžiant dėl reklamos trukmės ir masto, būtina atsižvelgti, kad reklamos trukmė buvo ženkliai sutrumpinta – pradėjus trūkti kuprinių PROFESSIONAL su ratukais, reklama iš viso buvo nutraukta. Atsakovas už tariamą Reklamos įstatymo pažeidimą skyrė pareiškėjai 20 000 Lt baudą. Reklamos įstatyme numatytos baudos maksimumo ir minimumo vidurkis yra 15 500 Lt. Atsakovas taip pat yra pripažinęs esant bent dvi pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Galimo pažeidimo trukmė ir mastai buvo minimalūs. Tariamas pažeidimas nebuvo įvykdytas sąmoningai, siekiant naudos ar konkurencijos sąlygų iškraipymo, pareiškėjo elgesys vartotojų atžvilgiu visais reklamos sklaidos laikotarpiais buvo sąžiningas. Todėl nei tariamo pažeidimo pobūdis, nei trukmė ar mastai nebuvo tokie, kad pažeidimą pagrįstai būtų galima vertinti kaip sunkesnį nei vidutinį. Atsakovas netinkamai taikė Reklamos įstatyme nustatytą baudos skaičiavimo būdą, iš esmės pažeidė proporcingumo bei teisingumo principus ir paskyrė pareiškėjui nepagrįstai didelę baudą.
Atsakovas Konkurencijos taryba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l. 72-80) paaiškino, kad skleista reklama pagal savo pobūdį yra specifinė, ji siejama su tęstiniais veiksmais, nukreiptais į ateitį – t. y. vartotojas turi rinkti akcijos lipdukus, kas, akivaizdu, gali užtrukti tam tikrą laiko tarpą, ir tik juos surinkęs gali įsigyti norimą prekę už mažesnę kainą. Vartotojas savo elgesį gali formuoti dar skleidžiant reklamą, kurioje nurodomos visos akcijos prekės, bet atsižvelgęs į ilgą akcijos trukmę (apie trys mėnesiai) dėl tam tikrų priežasčių (galbūt tik vėliau atsiras poreikis nuvykti į LUKOIL degalinę) priims sprendimą dalyvauti akcijoje ne nuo pirmų jos dienų. Todėl tuo metu, kai buvo pakeista reklama ir nurodoma, kad kuprinės „PROFESSIONAL“ su ratukais nebėra prekyboje, vartotojai, norėdami įsigyti šią prekę su nuolaida, galėjo būti dar neįpusėję rinkti akcijos lipdukų. Taip pat svarbu įvertinti, jog kiekvienam vartotojui individualiai gali prireikti laiko surinkti akcijos lipdukus (vieni tai gali padaryti greičiau, kitiems gali prireikti daugiau laiko), tačiau vertinant akcijos trukmę vartotojai turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad akcijos organizatoriai gali užtikrinti pakankamą prekių kiekį ir kad norimos prekės nepritrūks akcijai dar neįpusėjus. Vartotojo lūkesčiai dėl konkrečios prekės – kuprinės „PROFESSIONAL“ su ratukais – galėjo susiformuoti, kai reklamoje buvo nurodomos visos akcijos prekės, ir vykdyti reklamos sąlygas vartotojas galėjo dar iki reklamos pakeitimo, tačiau nesuspėti to padaryti, nes dar neįpusėjus akcijai šios prekės jau nebuvo prekyboje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-3030/2011 pasisakė, kad tai, jog reklama spaudoje, interneto tinklapiuose, radijo stotyje buvo skelbiama tik ribotą laiką, savaime nelemia, jog ji negalėjo daryti įtakos vartotojo elgesiui ir nustojus ją skleisti. Nagrinėjamu atveju, vartotojai buvo informuojami apie galimybę įsigyti „Sabonis 220“ akcijos prekių akcijos laikotarpiu, tačiau reklamos davėjas dar neįpusėjus akcijai pakeitė pasiūlymo sąlygas, taigi nesilaikė duoto pažado vartotojams bei galėjo juos suklaidinti. Įvertinus visą akcijos trukmę bei aplinkybę, kad akcijos lipdukus vartotojui gali prireikti surinkti per tam tikrą laiko tarpą, sąlyga „prekių skaičius ribotas“ nėra pakankama, kad vartotojas galėtų manyti, jog prekių gali pritrūkti akcijai dar neįpusėjus. Reklamos davėjas negali būti atleistas nuo atsakomybės vien todėl, kad nurodė sąlygą „prekių skaičius ribotas“. Tokiu atveju vartotojas visada rizikuotų dalyvauti tokio pobūdžio akcijose, kadangi reklamos davėjas bet kuriuo reklamos skleidimo momentu (net akcijos pradžioje ar jai neįpusėjus) galėtų pasinaudoti minėta išlyga ir tokiu būdu išvengti atsakomybės bei nesuteikti vartotojui reklamuotos prekės ar paslaugos. Atsižvelgiant į tai, kad Reklamos įstatymas gina vartotojų interesus, bent protingą laiko tarpą reklamos davėjas turi užtikrinti vartotojo lūkesčius gauti norimą prekę. Be to, vartotojas apskritai negali numatyti, kiek akcija yra paklausi, atitinkamai negali žinoti, kada prekių gali pritrūkti, ir gali tikėtis, jog jų bus ilgesnį laiko tarpą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-997/2008 pažymėta, kad protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju. Vartotojas negali būti tapatinamas su įtariu vartotoju, kuris nuo pat akcijos pradžios būtų priverstas abejoti, tikrinti, ar tikrai gaus norimą prekę, tokiu atveju, jo, kaip vartotojo, lūkesčiai būtų pažeisti. Iš vartotojo skundo matyti, kad vartotojas rinko lipdukus būtent dėl kuprinės „PROFESSIONAL“ su ratukais, negalima paneigti, kad buvo ir daugiau vartotojų, kurie rinko lipdukus būtent dėl šios prekės. Konkurencijos taryba sutiko su pareiškėju, kad vartotojas turėjo galimybę pasirinkti tarp keleto akcijos prekių, tačiau, kaip nustatyta tyrimo metu, šios prekės nebuvo identiškos. Palyginus pareiškėjo teigimu panašias prekes matyti, kad kuprinė „PROFESSIONAL“ su ratukais turėjo teleskopinę rankeną bei ratukus, kurių neturėjo kuprinė „PROFESSIONAL“. Iš esmės kuprinė „PROFESSIONAL“ su ratukais vartotojams galėjo asocijuotis su lagaminu, taigi vartotojai, kuriems reikėjo lagamino, galėjo išsirinkti būtent šią prekę ir kitos prekės jų galėjo nedominti ar būti nereikalingos. Be to, skyrėsi reklamoje nurodytų prekių kainos, todėl prekės gali būti nelaikomos substitutais. Negalima sutikti, jog bet kuri kita prekė atstos vartotojui prekę, dėl kurios jis rinko akcijos lipdukus. Akivaizdu, kad vartotojas kuprinę gali jau turėti ir gali siekti (rinkti lipdukus) būtent kuprinės „PROFESSIONAL“ su ratukais, kuri savo funkciniu požiūriu nėra lygiavertė kuprinės atmaina, kai kuriems vartotojams ji gali atrodyti pranašesnė, patogesnė. Konkurencijos taryba neteigia, jog visi vartotojai siekė įsigyti būtent kuprinę „PROFESSIONAL“ su ratukais, tačiau tie vartotojai, kurie rinko akcijos lipdukus būtent dėl minėtos kuprinės, o kad tokių buvo, matyti ir iš vartotojo skundo bei pirkimo masto, ir dar neįpusėjus akcijai jos negavo, akivaizdu, kad galėjo būti suklaidinti. Šios prekės nebuvo prekyboje dar neįpusėjus akcijai. Atsakovas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad laikotarpis, kada vartotojas gauna prekę, taip pat yra reikšmingas, tačiau, Konkurencijos tarybos nuomone, papildomų prekių užsakymas būtų sukėlęs mažiau žalos vartotojams, t. y. norintys gauti prekę vartotojai ją būtų gavę vėliau. Kadangi kiekviena prekė reklamoje buvo aiškiai identifikuota, akivaizdu, kad vartotojas turėjo ir galėjo pasirinkti labiausiai jo poreikius atitinkančią prekę. Pareiškėjas tapatina vidutinį LUKOIL pirkėją su vidutiniu reklamos vartotoju, kaip jis suvokiamas Reklamos įstatymo prasme. Vidutinis reklamos vartotojas gali formuoti savo ekonominį elgesį akcijos pradžioje, tačiau nuspręsti dalyvauti akcijoje vėliau, ypač atsižvelgęs į aplinkybę, kad, kaip buvo nurodyta akcijos sąlygose, akcija turėjo vykti apie tris mėnesius. Reklamos davėjas, numatydamas, kokias sąlygas turi įvykdyti vartotojas (apsipirkti LUKOIL degalinėse ne mažiau kaip už 30 Lt, kad gautų vieną akcijos lipduką), ir numatydamas pakankamai ilgą akcijos trukmę negali reikalauti iš vartotojo numatyti, kad vis dėlto terminas prekei įsigyti bus daug trumpesnis, t. y. ne apytiksliai trys mėnesiai, bet tik 6 savaitės, ir kad vartotojas turi spėti per šį laiką įvykdyti akcijos sąlygas. Vartotojas nebūtinai akcijos sąlygas suvoks taip, kaip nurodo pareiškėjas – t. y. kad nuo pirmų akcijos dienų jis jau turi pradėti rinkti lipdukus ir manyti, kad jeigu juos pradės rinkti vėliau, prekės nebegaus, priešingai, vartotojas, matydamas ilgą akcijos trukmę, tikisi, jog prekių bus pakankamai net ir esant sąlygai „prekių kiekis ribotas“. Iš vartotojo skundo matyti, kad jis tikėjosi, jog įvykdęs akcijos sąlygas, prekę galės įsigyti. Jeigu vartotojas jau nuo pat akcijos pradžios nesijaustų tikras, kad bent protingą laiką jam bus užtikrinta galimybė gauti prekę, jam apskritai neapsimokėtų vykdyti akcijos sąlygų. Atsakovas nesutiko, kad laikotarpis, kai buvo galima spėti įsigyti kuprinę PROFESSIONAL su ratukais – apytiksliai 6 savaitės, palyginus su visa akcijos trukme – apie trys mėnesiai, buvo protingas, nes jis nesudarė net pusės akcijos laiko. Be to, vartotojas per reklamos sklaidos priemones nebuvo informuotas, kad tik dalyvaujantiems nuo pirmų akcijos dienų yra galimybė gauti norimą prekę, todėl visiškai nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad vartotojas tai turėjo suvokti ir skubėti kuo greičiau rinkti akcijos lipdukus. Vartotojas, matydamas sąlygą „prekių kiekis ribotas“, gali įvertinti riziką, kad dalyvaudamas akcijoje jos pabaigoje, konkrečios prekės gali ir negauti, tačiau reikalavimas vartotojui vertinti riziką, kad prekės jis negali gauti jos pradžioje ar neįpusėjus akcijai, yra neadekvatus ir nepagrįstas bei nesuderinamas su Reklamos įstatymo nuostatomis, kurios gina vartotojų interesus. Kiekviena reklamos sklaidos priemonė yra vertinama atskirai, t. y. nesiejant vienoje reklamos sklaidos priemonėje pateiktos informacijos su kitoje reklamos sklaidos priemonėje pateikta informacija. Tai pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1702/2010. Atitinkamai vartotojas, gavęs akcijos knygutę, kurioje nėra jokių pakeitimų (pavyzdžiui, nėra išbraukta prekė, kurios jau nėra prekyboje, arba užklijuotas atitinkamas užrašas, kurios akcijos prekės negalima įsigyti), gali susidaryti nuomonę, kad ir toliau galima pasinaudoti akcijos pasiūlymu bei įsigyti visas akcijos prekes, todėl net ir esant pakeistoms akcijos sąlygoms, akcijos knygutėje skleista reklama ir toliau galėjo klaidinti vartotojus dėl pateikto pasiūlymo, ypač kai akcijos knygutę pamatė visi vartotojai, nusprendę dalyvauti akcijoje, nes būtent joje reikėjo klijuoti lipdukus. Tuo tarpu reklamų, skleistų kitomis sklaidos priemonėmis, jie galėjo nematyti ar nepastebėti. Visos šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjo argumentai, jog skleista reklama neturėjo įtakos vartotojo elgsenai arba kad vartotojas turėjo suvokti, jog tik dalyvaudamas nuo pirmų akcijos dienų, gali gauti norimą prekę, yra nepagrįsti. Pagal Reklamos įstatymą, reklamos davėjo kaltė yra preziumuojama. Pareiškėjas yra reklamos davėjas. Reklamos davėjas laikomas atsakingas už klaidinančios reklamos skleidimą, jeigu nepateikė reklamos teisingumą pagrindžiančių įrodymų, tuo tarpu kaltės formos nustatymas, vertinant reklamos davėjo atsakomybę, nėra reikšmingas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė reklamos teiginių teisingumą pagrindžiančių įrodymų, todėl laikomas atsakingu už skleistą reklamą. Tai, kad buvo imtasi aktyvių veiksmų, siekiant informuoti vartotojus apie pasikeitusias akcijos sąlygas, Konkurencijos taryba pripažino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nors, pareiškėjo teigimu, nebuvo galima numatyti išaugusios kuprinės PROFESSIONAL su ratukais paklausos ir pareiškėjas negalėjo šios aplinkybės kontroliuoti, tačiau tai neatleidžia reklamos davėjo nuo atsakomybės. Konkurencijos taryba yra pažymėjusi, kad jei reklamos davėjas savo rizika skleidžia reklamą, kurios teisingumo dėl kokių nors subjektyvių ar objektyvių priežasčių įrodyti negalima, tokios aplinkybės negali panaikinti ūkio subjekto atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog buvo pasirengta esant poreikiui užtikrinti pakankamą prekių kiekį. Reklama vertinama pagal Reklamos įstatymą ir jame įtvirtintas nuostatas, todėl šiuo nagrinėjamu atveju nėra susijusi su Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatomis. Todėl Konkurencijos taryba neturėjo pareigos vertinti, ar pareiškėjas galėjo numatyti skleistos reklamos žalingas pasekmes. Svarbu tai, kad reklamos davėjo pareiga neklaidinti vartotojo, tuo tarpu nustačius vartotojo suklaidinimo galimybę, neturi reikšmės, ar reklamos davėjas galėjo tai iš anksto numatyti. Tuo labiau reklamos davėjas neužsakė papildomo kuprinių PROFESSIONAL su ratukais kiekio, nors ir nebuvo objektyvių kliūčių tą padaryti. Reklamos davėjas turėjo būti pasirengęs reaguoti į minėtus neatitikimus tarp pasiūlos ir paklausos, kad išvengtų vartotojų suklaidinimo dėl skleistos reklamos ar bent jau užtikrintų vartotojų lūkesčius nustojus ją skleisti. Pareiškėjo teigimu, normaliomis rinkos sąlygomis pardavėjas visada prisiima riziką, kad tam tikra pasiūlytų prekių dalis bus neparduota. Savo ruožtu pirkėjas prisiima riziką, kad prekių pasiūla bus nepakankama ir jis gali netekti galimybės įsigyti norimą prekę. Iš esmės pareiškėjas pateikia argumentus, kurie gali būti taikomi verslininkų tarpusavio santykiams, tačiau reklamos skleidimo atveju, ypač kai reklamoje pateikiamas tam tikras pasiūlymas ir vartotojas susiformuoja tam tikrą lūkestį, minėti standartai negali būti taikomi. Reklamos vartotojas laikomas silpnesne šalimi, lyginant su verslininku, todėl jo interesai yra saugomi ir ginami. Dėl žalos vartotojams atsakovas pažymėjo, kad buvo gautas vartotojo skundas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1884/2008 nurodė, kad vartotojo skundas yra pagrindas laikyti, kad reklama sukėlė tam tikras pasekmes. Kita vertus, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1235/2010, konstatuojant, kad reklama yra klaidinanti, nėra būtina įrodyti, kad buvo realiai paveikti vartotojai, nes tokia įrodinėjimo pareiga nepagrįstai apsunkintų Konkurencijos tarybos funkcijų vykdymą, neleistų nustatyti tinkamos pusiausvyros tarp vartotojų ir ūkio subjektų interesų, iškreiptų vartotojų teisių apsaugos sistemos prasmę bei tikslus. Konkurencijos taryba įrodė, jog skleista reklama galėjo bei faktiškai buvo suklaidinti vartotojai. Dėl kitų baudos skyrimui reikšmingų aplinkybių atsakovas paaiškino, kad buvo nustatyta, jog reklamos trukmė laikytina labai ilga, o mastas didelis, nes reklama skleista įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. interneto tinklalapyje www.lukoil.lt; degalinių teritorijoje (plakatai degalinėse – 109 vienetų per tinklą); prekių išdėstymas degalinių viduje (išdėstymas buvo devyniasdešimtyje degalinių bei virš prekių išdėstymo buvo pakabinti reklaminiai plakatai); degalinių teritorijoje (plakatai degalinės lauke šalia kuro distributorių – 1000 vienetų per tinklą); interneto tinklalapiuose, akcijos „Sabonis 220“ knygutėse; degalinių teritorijoje (kabokšliai ant kuro pistoletų); degalinių teritorijoje (virš prekių išdėstymo buvo pakabinti reklaminiai plakatai – 107 vienetai per tinklą). Nors kai kuriose sklaidos priemonėse reklama buvo pakeista, tačiau akcijos knygutėse ši reklama buvo skleista iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. Atsižvelgta į aplinkybę, kad vykdyta akcija skatino vartotojus pirkti „LUKOIL“ degalinėse tam tikrą laiko tarpą, kas galėjo turėti įtakos ir kitų ūkio subjektų galimybėms konkuruoti. Dėl visų šių aplinkybių pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu. Tai, kad buvo nustatytos dvi lengvinančios aplinkybės, ypač kai žala buvo atlyginta tik vieno vartotojo atžvilgiu, negali žymiai atsverti kitų reklamos davėjo atsakomybę didinančių aplinkybių. Konkurencijos taryba, neperžengdama diskrecijos ribų, tinkamai įvertino baudos nustatymui reikšmingas aplinkybes ir skyrė pareiškėjui už klaidinančios reklamos skleidimą pagrįstą ir teisėtą 20 000 Lt baudą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „LUKOIL BALTIJA“ skundą atmetė (b. l. 103-119).
Teismas nurodė, kad pareiškėjas neneigia, jog skleidė reklamą, kurioje buvo siūloma įsigyti visas akcijos „Sabonis 220“ prekes vaizdu bei tekstu nurodant prekių pavadinimus ir kitus duomenis bei akcijos sąlygas, abiem atvejais (vaizdu bei tekstu) buvo siūloma dalyvauti akcijoje ir įsigyti kurią nors prekę iš visų nurodytų reklamoje už ypatingą kainą. Vartotojas, nuspręsdamas dalyvauti akcijoje, iš reklamos sužinojo apie akcijos sąlygas, taip pat ir trukmę, ir visas galimas įsigyti prekes, t. y. vienoje iš Nutarime nurodytų reklamų prekės buvo aprašytos labai detaliai, kitais atvejais pakankamai detaliai, kad galima būtų įvertinti jų skirtumus, todėl vartotojas galėjo išsirinkti prekę, dėl kurios jis ir priima atitinkamą sprendimą dalyvauti akcijoje. Nepaisant to, kad akcijos reklamoje buvo nurodyta, jog prekių skaičius ribotas, vartotojas, priimdamas sprendimą dalyvauti akcijoje, negalėjo numatyti, kad norimos prekės negalės įsigyti dar neįpusėjus akcijos laikotarpiui, kuris irgi nurodytas reklamoje, t. y. vartotojas pagrįstai tikėjosi, kad surinkęs reikiamą lipdukų skaičių, jis galės įsigyti norimą prekę. Lipdukų rinkimas taip pat savaime turėjo užtrukti tam tikrą laiką, todėl vartotojas turėjo pagrindą tikėtis, kad reklamos skleidėjas šią aplinkybę prieš teikdamas tokią reklamą įvertino. Nutarime pagrįstai visos šios aplinkybės įvertintos padarant išvadą, kad reklama galėjo suklaidinti ir suklaidino vartotoją. Pareiškėjas neneigia, kad vienos prekės pritrūko 2012 m. liepos 6 d., kad akcijos pradžia – 2012 m. gegužės 21 d., o pabaiga 2012 m. rugpjūčio 21 d. Taigi skleista reklama neatitiko teisingumo kriterijaus, nes vienos iš akcijos prekių nebuvo galima įsigyti ypatinga kaina dar neįpusėjus akcijai. Pareiškėjo paaiškinimai, kad prekės pritrūko dėl objektyvių ir nuo jo nepriklausančių priežasčių, kad dėl to nėra jo kaltės, kad buvo galima įsigyti kitų prekių, atsakomybės už neteisingos reklamos skleidimą nepašalina. Pareiškėjas ir UAB „Tūta“ organizavo šią akciją, todėl privalėjo numatyti ir užtikrinti, kad iš pat pradžių paskelbus apie akciją ir joje dalyvaujančias prekes, šių prekių nepritrūktų bent iki paskutinio akcijos mėnesio. Šiuo atveju visai neturi reikšmės tai, kokių priemonių ėmėsi pareiškėjas, siekdamas gauti trūkstamą prekę, nes ši aplinkybė turėjo būti apgalvota iki akcijos pradžios. Nutarime teisingai pažymėta, kad ta aplinkybė, jog pritrūkus vienos prekės, pareiškėjas didžiąja dalimi reklamos skleidimą nutraukė, nekeičia pažeidimo kvalifikavimo, kadangi vartotojo sprendimas galėjo ir turėjo būti priimtas sužinojus apie akciją ir jos sąlygas visa apimtimi, t. y. kai reklama dar buvo skleidžiama visa apimtimi, o vėliau, vartotojas, kuris priėmė sprendimą dalyvauti akcijoje, gavo akcijos knygelę, kurioje klijavo lipdukus, galėjo daugiau ir nesidomėti, kaip keičiasi akcijos sąlygos. Vartotojas buvo informuojamas, kad tam tikrų prekių tam tikru laikotarpiu nėra galimybės įsigyti, kad reklama yra laikinai sustabdoma, tačiau tokia informacija buvo skleidžiama tik interneto puslapyje www.lukoil.lt ir degalinėse LUKOIL esančiose vidaus ir/ar lauko reklamose. Šios informacijos turinio vartotojas galėjo ir nesužinoti (pvz., galėjo atvykti į degalinę, tik turėdamas tikslą įsigyti trūkstamus lipdukus ir norimą prekę). Nutarime teisingai pažymėta, kad renkamus lipdukus vartotojas turėjo rinkti akcijos knygelėje, kurioje buvo nurodytos visos akcijos prekės. Reklamos neteisingumas pasireiškė būtent tuo, kad vienos iš prekių jau nebuvo galima įsigyti dar neįpusėjus akcijai, nors reklamos pobūdis yra nukreiptas į ateitį pažadas, jog bus galimybė ypatingomis sąlygomis (maža kaina) įsigyti norimą prekę. Todėl ir reklamoje esantis įspėjimas šiuo atveju nieko nekeičia, nes vartotojas negalėjo numatyti, kad prekės nebus jau per tokį laikotarpį, kai vartotojui surinkti 15 akcijos lipdukų nebuvo lengva (po 30 Lt už vieną lipduką), vartotojas galėjo nuspręsti dalyvauti akcijoje ir ne nuo pat pradžios, t. y. vartotojas negalėjo būti tiek įtarus, kad numatytų tokį dalyką, jog norimos prekės nebus jau po 5–6 savaičių nuo akcijos pradžios. Šiuo atveju pareiškėjo atsakomybės nepašalina aplinkybės, kokias sumas išleidžia degalinėse vidutinis vartotojas ir pan. Reklama galėjo suklaidinti vidutinį vartoją dėl jos pobūdžio (akcijos laikas, būtinumas rinkti lipdukus, akcijos prekių detalus aprašymas ir kt.). Be to, nustatyta, kad vieną vartotoją tokia reklama suklaidino ir realiai. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Konkurencijos taryba privalėjo nustatyti, kad reklama tikrai klaidino vidutinį vartotoją. Reklamos įstatymas neįpareigoja rinkti informacijos, kiek vartotojų ir kokie vartotojai buvo suklaidinti skleidžiant teisingumo kriterijaus neatitinkančią reklamą (minėta Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, numatanti, kad klaidinanti reklama ta, kuri klaidina arba gali suklaidinti. Akivaizdu, kad Nutarime nurodyta reklama, kai ji dar buvo skleidžiama visa apimtimi, o taip pat, kai apie ją buvo nurodyta tik akcijos knygelėse, galėjo suklaidinti vidutinį vartotoją, kaip jis apibūdinamas Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje ir teismų praktikoje – pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus asmuo, kuris negali būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju. Nustatyta, kad kuprinė „PROFESSIONAL“ su ratukais turėjo teleskopinę ištraukiamą rankeną ir ji galėjo būti naudojama kelionėms, pvz. skrendant lėktuvu vietoje lagamino, kurį galima įsinešti į saloną (tai patvirtino pareiškėjo atstovas teisme). Tai, kad prekės reklamoje buvo aprašytos detaliai, nurodyta ir Nutarimo 10 punkte. Suprantama, kad paprasta kuprinė tokių poreikių pilnutinai tenkinti negali, nes ją visada reikia nešti pačiam, tai kelionėse, pvz. lėktuvu, nėra patogu. Reklamoje buvo akcentuojama, kad ypatingomis sąlygomis galima bus įsigyti būtent kelionėms reikalingas prekes. Taigi vartotojas sprendė, kokios prekės jam reikia, pagal tai, kokią konkrečią kelionę planavo. Todėl ta aplinkybė, kad vartotojas galėjo įsigyti paprastą kuprinę, nepašalina klaidinančio reklamos pobūdžio. Reklama apie akciją pripažinta klaidinančia atsižvelgiant į jos pateikimo būdą. Reklamoje vaizdu nurodomos visos „Sabonis 220“ kolekcijos prekės ir joje buvo teigiama, kad renkant LUKOIL lipdukus bus galimybė įsigyti akcijos „Sabonis 220“ kelionių kolekciją, taip pat ir kuprinę „PROFESSIONAL“ su ratukais už ypatingą kainą. Reklama buvo skleista degalinių teritorijose (kabokšliai ant kuro pistoletų) nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. birželio 21 d.; degalinių teritorijose virš prekių išdėstymo pakabinus reklaminius plakatus nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. liepos 2 d. Taip pat reklama buvo skleista interneto tinklapyje www.lukoil.lt nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. liepos 2 d., degalinių viduje ir jų teritorijoje nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. birželio 25 d. Nutarimo 9 punkte nurodytuose tinklapiuose. Taigi reklama nuo akcijos pradžios daugiau kaip vieną mėnesį buvo pateikiama labai plačiai ir detaliai aprašant ir jos sąlygas, ir galimas įsigyti prekes, ji buvo skleidžiama ir vaizdu, ir tekstu. Vartotojas per visą reklamos skleidimo laiką turėjo galimybę aiškiai identifikuoti akcijoje dalyvaujančias prekes, sužinoti, kad surinkęs 15 akcijos lipdukų galės už mažesnę kainą įsigyti norimą prekę. Taip pat vartotojas buvo informuotas, kad prekių skaičius ribotas. Tačiau vartotojas, įvertinęs visas aplinkybes (akcijos pradžios ir pabaigos laiką, kaip galima gauti lipduką, tai, kad prekių skaičius ribotas), atitinkamai galėjo priimti sprendimą dalyvauti akcijoje ir tikėtis, kad norimos prekės nepritrūks akcijai dar neįpusėjus. Degalinių teritorijose (plakatuose ir ant kabokšlių) skleista reklama neteikė platesnės informacijos, todėl jos vartotojas privalėjo ieškoti papildomai. Taip pat nustatyta, kad akcijos knygelėse, kurias vartotojas, nusprendęs dalyvauti akcijoje, tikrai privalėjo turėti, visą akcijos laiką buvo nurodomos visos prekės. Visa skleista nurodytais būdais ir priemonėmis reklama, jos turinys (laikas, vieno lipduko kaina ir pan.) sudarė pagrindą vartotojui tikėtis, kad aktyviai dalyvaudamas akcijoje jis galės įsigyti norimą prekę, netgi esant nuorodai, kad akcijos prekių skaičius ribotas. Bet kuriuo atveju vartotojas negalėjo numanyti, kad akcijai dar neįpusėjus vienos prekės pritrūks. Tai reiškia, jog reklamos, kuria buvo paskleista informacija apie akciją, jos sąlygas, pateikimo būdas ir forma buvo klaidinantys, net ir numanant neteisingą reklamos teiginį. Pats reklamos būdas yra į ateitį nukreipta reklama, t. y. vartotojas galėjo priimti sprendimą dalyvauti akcijoje, kuri turėjo vykti apie 3 mėnesius, kai reklama buvo skleidžiama pagal reklamos pobūdį pareiškėjui tai taip pat turėjo būti aišku, kad lipdukų rinkimas savaime turi užimti tam tikrą laiką, o dėl to vartotojas turėjo pagrindą manyti, kad tai įvertino ir reklamos skleidėjas, todėl reklamos skleidimo nutraukimas pritrūkus prekių nepašalina atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimą. Sprendžiant, ar reklama atitinka klaidinančios reklamos sąvokoje pateiktus požymius, nebūtina nustatyti konkrečių faktų, kai tokia reklama paveikė kokio nors vartotojo ekonominį elgesį ar pakenkė asmens galimybėms konkuruoti. Pakanka nustatyti, kad tokia galimybė buvo. Šiuo atveju nustatytas vienas konkretus atvejis, kai vartotojas specialiai dalyvavo akcijoje dėl vienos akcijos prekės, t. y. jo ekonominis elgesys akivaizdžiai buvo paveiktas. Vartotojo ekonominio elgesio sąvoka pateikiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje – tai reklamos vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Šiuo atveju reklama buvo susijusi su pasiūlymu įsigyti prekę ypatinga kaina, kuri apskaičiuojama atsižvelgiant į sąlygą – surinkus 15 akcijos lipdukų, kurių vienetas duodamas tik įsigijus prekių ne mažiau kaip už 30 Lt. Prekės kaina sudarė maždaug pusę skelbiamos prekės reguliarios kainos. Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 3 punktą, informacija reklamoje apie prekių įsigijimo būdą, kainą, jos apskaičiavimo būdą ar ypatingo kainos pranašumo buvimą yra ypatingai svarbi sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti. Aptariama reklama, jos pateikimo būdas, visas reklamos turinys būtent ir skirti paskatinti vartotoją pirkti degalinėse LUKOIL, t. y. vartotojas matė, kad pirkdamas LUKOIL degalinėse ir rinkdamas akcijos lipdukus, jis galės įsigyti norimą, jo pasirinktą prekę už ypatingą (mažą) kainą. Tai, kad reklamos skleidimas buvo nutrauktas, nereiškia, kad ji nedarė poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui, nes vartotojas sprendimą galėjo priimti akcijos pradžioje ar kol dar buvo skleidžiama reklama, jis galėjo nesužinoti apie pasikeitusias akcijos sąlygas, be to, akcijos knygutėse, kurios tikrai buvo būtinos vartotojui, nusprendusiam dalyvauti akcijoje, buvo nurodomos visos akcijos prekės. Taip pat pagrįstai Nutarime daroma išvada dėl reklaminės akcijos poveikio sąžiningai konkurencijai. Akcijos tikslas buvo ne parduoti akcijos prekes, kaip aiškina pareiškėjas, bet pritraukti vartotojus, kurie nuspręs, kad sieks įsigyti kokią nors akcijos prekę akcijos sąlygomis, t. y. akcijos tikslas buvo tas, kad vartotojas pirktų degalus ir susijusias prekes tik LUKOIL degalinėse. Toks vartotojas akcijos laikotarpiu tampa lojalus pareiškėjui, stengiasi pirkti tik pareiškėjo degalinėse. Todėl pareiškėjo degalinės, paskleidus klaidinančią reklamą, atsidūrė palankesnėje padėtyje negu kiti degalų ir susijusių prekių pardavėjai. Pareiškėjas neneigia, kad skleidė Nutarime aprašytą reklamą ir tai atliko savo rizika, o atsiradusios pasekmės (vienos akcijos prekės pritrūko akcijai dar neįpusėjus) yra būtent dėl to, kad pareiškėjas neįvertino galimos rizikos, jog vartotojas bus klaidinamas. Tai ir yra pareiškėjo kaltė, pasireiškianti neatsargumu. Pareiškėjo argumentai, kad Konkurencijos taryba privalėjo analizuoti kaltės formą, pažeidimo padarymo priežastis, yra nepagrįsti. Pagal Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, reklamos davėjas atsako už klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Nepateikęs pakankamų duomenų reklamos teiginiams pagrįsti subjektas laikomas kaltu. Pareiškėjo teiginiai, kad skleista klaidinanti reklama buvo mažareikšmė, yra nepagrįsti. Sprendžiant apie draudžiamos reklamos skleidimo pobūdį būtina atsižvelgti į tai, kokiam tikslui yra skirtas Reklamos įstatymas. Šis tikslas detalizuojamas Reklamos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju vartotojas apie prekes (jų įsigijimo sąlygas) buvo informuojamas netinkamai, dėl to vartotojų interesai galėjo būti pažeisti, konstatuota, kad klaidinanti reklama turėjo poveikį ir sąžiningai konkurencijai. Taigi reklama, už kurios skleidimą taikyta sankcija, buvo pažeistos beveik visos Reklamos įstatymo nuostatomis saugomos vertybės, pažeisti ir vartotojų, ir pareiškėjo konkurentų teisėti interesai. Dėl to klaidinanti reklama pagrįstai nebuvo vertinama kaip mažareikšmis įstatymo pažeidimas. Į kitas pareiškėjo nurodomas aplinkybes buvo atsižvelgta įvertinant lengvinančias atsakomybę aplinkybes. Lengvinančios atsakomybę aplinkybės aprašytos Nutarimo 94, 95 punktuose. Konkurencijos taryba įvertino tai, kad skundą pateikusiam vartotojui patirta žala sumažinta perduodant jam norimą prekę – kuprinę PROFESSIONAL su ratukais – įvertinta, kad tai yra lengvinanti atsakomybę aplinkybė – reklaminės veiklos subjektas savo noru atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Taip pat įvertinta tai, kad akcijos metu pareiškėjas ėmėsi priemonių galimam vartotojų klaidinimui išvengti – nuo 2012 m. liepos 2 d. degalinių LUKOIL teritorijoje bei interneto tinklapyje www.lukoil.lt skleidė reklamą, kuria vartotojai buvo informuojami apie tai, kokias akcijos prekes jie galėjo įsigyti ir kokių jau nebuvo prekyboje – reklaminės veiklos subjektas savo noru užkirto kelia žalingoms pasekmėms. Taip pat Konkurencijos taryba atsižvelgė į tai, kad nebuvo sunkinančių atsakomybę aplinkybių. Taigi Nutarime yra motyvuojamas baudos (sankcijos) dydžio parinkimas. Kaip nurodo pareiškėjas, baudos vidurkis yra 15 500 Lt. Tačiau Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 ir 8 dalies nuostatose nėra pasakyta, kad esant atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms bauda būtinai turi būti mažesnė už baudos vidurkį. Nutarime pasakyta, kad atsižvelgiama ne tik į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, bet ir į tai, kad pažeidimo mastas buvo didelis, laikotarpis ilgas, įvertintas pažeidimo pobūdis. Į šias aplinkybes atsižvelgti įpareigoja ir Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalis, todėl skiriant baudą, didesnę nei baudos vidurkis, įstatymo reikalavimai nebuvo pažeidžiami.
III.
Pareiškėjas UAB „LUKOIL BALTIJA“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas (b. l. 126-131) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
  1. Teismas plečiamai aiškino Reklamos įstatymą ir nustatė apribojimą, kurio šis įstatymas nereglamentuoja, t. y. nustatė, kad akcijos prekių turi užtekti bent iki paskutinio akcijos mėnesio. Tačiau teisės aktais nenustačius aiškių ir suprantamų taisyklių dėl pardavimų skatinimo (akcijų) organizavimo, negalima iš ūkio subjektų reikalauti, kad jie laikytųsi tam tikrų, iš anksto jiems nežinomų reikalavimų.
  2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo veiksmus, skirtus vartotojų interesų apsaugai, ir privalėjo juos įvertinti kvalifikuodamas tariamą teisės pažeidimą.
  3. Akcijos taisyklėse, kurios buvo žinomos kiekvienam akcijos dalyviui (jos buvo nurodytos akcijos lankstinuke, skirtame lipdukams rinkti), buvo aiškiai nurodyta, kad akcijos taisyklės gali būti keičiamos arba akcija sustabdoma (10 p.). Taip pat nurodyta, kad informacija apie pakeitimus yra skelbiama internete bei prekybos vietose.
  4. Teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi. Viena vertus, vartotojas, pradėjęs dalyvauti akcijoje jai įpusėjus (likus apie 1,5 mėn. iki akcijos pabaigos) ir per kelias savaites surinkęs reikiamą lipdukų kiekį, turi teisę reikalauti įsigyti akcijos prekę likus mažiau nei mėnesiui iki akcijos pabaigos, kita vertus, vartotojui gali būti neužtikrinta teisė gauti norimą akcijos prekę likus mažiau kaip mėnesis iki akcijos pabaigos.
  5. Abiejų rūšių pareiškėjo parduodamos kuprinės (tiek tos, kurių pritrūko, tiek ir tos, kurių buvo galima laisvai įsigyti) buvo skirtos kelionėms, abi šios kuprinės tiko rankiniam lėktuvo bagažui, abi turėjo beveik identiškus išmatavimus ir funkcines naudojimo galimybes. Taigi vienos rūšies kuprinės gali būti pakeistos kitos rūšies kuprinėmis, tenkinančiomis tuos pačius vartotojų poreikius.
  6. Didelis pateiktas prekybai prekių kiekis, papildomi prekių užsakymai, neparduotų prekių likučiai įrodo, kad pareiškėjas buvo pakankamai apdairus planuodamas ir pateikdamas akcijai skirtų prekių kiekius. Pareiškėjas elgėsi pakankamai apdairiai ir neturėjo nei pagrindo, nei galimybės numatyti žalingas savo elgesio pasekmes, todėl negali būti laikomas kaltu dėl neatsargumo pažeidęs Reklamos įstatymą.
  7. Vadovaujantis Teisingumo Teismo formuojama praktika, nustatančia pakankamai aukštus vartotojų sąmoningumo reikalavimus, laikytina, kad rinkoje nusistovėjusi normali akcijų vykdymo praktika savaime nepažeidžia konkurencijos sąlygų. Neužtenka konstatuoti vien tariamai įmanomą vartotojų suklaidinimą – būtina konstatuoti vidutinio protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suklaidinimo realią galimybę. Dar daugiau – konkurencijos sąlygas kaip tik galėtų pažeisti per griežtas vartotojų suklaidinimo galimybės vertinimas (būtent tokį – maksimaliai griežtą vertinimo lygį taikė atsakovas).
  8. Už tariamą Reklamos įstatymo pažeidimą pareiškėjui skirta 20 000 Lt bauda, t. y. sankcija, beveik 30 proc. didesnė už sankcijos vidurkį. Atsakovo praktika skiriant baudas už analogiškus ar panašius Reklamos įstatymo pažeidimus patvirtina, kad UAB „LUKOIL BALTIJA“ paskirta bauda yra neadekvačiai didelė ir bet kokiu atveju turėtų būti žemesnė už sankcijos vidurkį.
Atsakovas Konkurencijos taryba prašo pareikėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus (b. l. 138-142).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo pripažinti pareiškėjo skleistą reklamą klaidinančia reklama, pažeidžiančia Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, bei už klaidinančios reklamos naudojimą skirti pareiškėjui baudą.
Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą. Šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad klaidinanti reklama – reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas reklamos davėju (Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalis), nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. liepos 2 d. interneto tinklalapyje www.lukoil.lt, nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. liepos 2 d. degalinių teritorijoje (plakatai), nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. liepos išdėstant prekes degalinių viduje bei virš prekių pakabinus reklaminius plakatus, nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. birželio 25 d. degalinių teritorijoje plakatais šalia kuro distributorių skleidė reklamą, kurioje teigta: „Rinkite lipdukus ir įsigykite „Sabonis 220“ kelionių kolekciją už ypatingą kainą. Kelionių metas prasideda“ bei vaizdu rodytos prekės, kurias galima įsigyti nurodant šių prekių kainas: įprastą kainą bei kainą surinkus 15 akcijos lipdukų (kuprinė „PROFESSIONAL“ su ratukais – įprasta kaina 199 Lt / surinkus 15 akcijos lipdukų 98,99 Lt, kuprinė „PROFESSIONAL“ – 99/49,99 Lt, kuprinė „LEISURE“ – 65/32,99 Lt, „Polo“ marškinėliai „Sabonis 220“ – 129/64 Lt, rankšluostis „Sabonis 220“ – 89/44 Lt bei marškinėliai „Sabonis 220“ 69/35 Lt), nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. liepos 5 d. interneto tinklalapiuose alytausgidas.lt, basketnews.lt, diena.lt, efutbolas.lt, eurobasket.lt, eurofootball.lt, f-1.lt, formule1.lt, internetozinios.lt, kauno.diena.lt, krepšininkas.net, lrt.lt, sekunde.lt, sportosavaite.lt, tax.lt, valstybes-zinios.lt, ve.lt, verslobanga.lt, zebra.lt bei lrytas.lt skleidė reklamą, kurioje teigta: „Rinkite LUKOIL lipdukus ir įsigykite "Sabonis 220" kelionių kolekciją už ypatingą kainą" bei vaizdu rodytos prekės (kuprinė "PROFESSIONAL" su ratukais, kuprinė "PROFESSIONAL", kuprinė "LEISURE", "Polo" marškinėliai "Sabonis 220", rankšluostis "Sabonis" ir marškinėliai "Sabonis 220") bei pateikta aktyvi nuoroda į www.lukoil.lt puslapį. Taip pat nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. akcijos "Sabonis 220" knygutėse skelbė akcijos reklamą, kurioje nurodyta "Rinkite lipdukus ir įsigykite "Sabonis 220" kelionių kolekciją už ypatingą kainą. Kelionių metas prasideda. www.sabonis220.com. Surinkite "Sabonis 220" kolekciją!" bei pateiktos akcijos "Sabonis 220" sąlygos, nurodytos prekės, kurias galima įsigyti akcijos metu, šių prekių aprašymai bei nurodytos prekių įprastos kainos ir kainos, surinkus 15 akcijos lipdukų, nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. birželio 21 d. degalinių teritorijoje (kabokšliai ant kuro pistoletų) bei nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. liepos 2 d. degalinių teritorijoje (virš prekių išdėstymo pakabinti reklaminiai plakatai) skleidė reklamą, kurioje teigta: "Rinkite LUKOIL lipdukus ir įsigykite "Sabonis 220" kelionių kolekciją už ypatingą kainą" bei vaizdu rodytos prekės (kuprinė  "PROFESSIONAL" su ratukais, kuprinė "PROFESSIONAL", kuprinė "LEISURE", "Polo" marškinėliai "Sabonis 220", rankšluostis "Sabonis" ir marškinėliai "Sabonis 220").
Nustatyta, kad paskelbtos akcijos trukmė nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d., o vienos prekės pritrūko jau 2012 m. liepos 6 d. Taigi skleista reklama neatitiko teisingumo kriterijaus, nes vienos iš akcijos prekių nebuvo galima įsigyti ypatinga kaina dar neįpusėjus akcijai, todėl padaryta pagrįsta išvadą, kad reklama galėjo suklaidinti ir suklaidino vartotoją.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nepaisant to, kad akcijos reklamoje buvo nurodyta, jog prekių skaičius ribotas, vartotojas, nuspręsdamas dalyvauti akcijoje, negalėjo numatyti, kad norimos prekės negalės įsigyti dar neįpusėjus akcijos laikotarpiui, kuris irgi nurodytas reklamoje, t. y. vartotojas pagrįstai tikėjosi, kad surinkęs reikiamą lipdukų skaičių, jis galės įsigyti norimą prekę. Kadangi lipdukų rinkimas turėjo užtrukti tam tikrą laiką, vartotojas turėjo pagrindą tikėtis, kad reklamos skleidėjas šią aplinkybę prieš teikdamas tokią reklamą įvertino. Todėl papildoma informacija reklamoje, kad prekių kiekis ribotas, įprastam vartotojui sukūrė lūkesčius dalyvaujant akcijoje gauti norimą prekę didesnę paskelbtos akcijos laiko dalį. Taip pat nustatyta, kad akcijos knygelėse, kurias vartotojas, nusprendęs dalyvauti akcijoje, tikrai privalėjo turėti, visą akcijos laiką buvo nurodomos visos prekės. Esant tokioms aplinkybėms pareiškėjas ir UAB „Tūta“, organizavę aptariamą akciją, privalėjo numatyti ir užtikrinti, kad iš pat pradžių paskelbus apie akciją ir joje dalyvaujančias prekes, šių prekių nepritrūktų protingą paskelbtos akcijos laikotarpį.
Pritartina, kad Nutarime nurodyta reklama, kai ji dar buvo skleidžiama visa apimtimi, o taip pat, kai apie ją buvo nurodyta tik akcijos knygelėse, galėjo suklaidinti vidutinį vartotoją, kaip jis apibūdinamas Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje ir teismų praktikoje – pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus asmuo, kuris negali būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju, kuris, gavęs reklamos skleistą informaciją, turėtų abejoti ir tikrinti, ar, dalyvaudamas akcijoje, gaus norimą prekę. Nustatyta, kad kuprinė „PROFESSIONAL“ su ratukais skleidžiamoje reklamoje buvo apibudinta pakankamai individualiai, kaip ir kitos akcijos prekės, todėl vartotojas turėjo galimybę išsirinkti konkrečią prekę, kurią siekė įsigyti dalyvaudamas akcijoje, ir neturėjo pagrindo jos tapatinti su kita akcijos preke.
Pagrįsta išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog vartotojas galėjo įsigyti kitą akcijos prekę, kad prekės pritrūko dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių, kad dėl to nėra jo kaltės, kad vartotojas buvo informuojamas, jog tam tikrų prekių tam tikru laikotarpiu nėra galimybės įsigyti, kad reklama yra laikinai sustabdoma, atsakomybės už neteisingos reklamos skleidimą nepašalina.
Tinkamai konstatuota, jog nėra būtina nustatyti, kad reklama tikrai klaidino vidutinį vartotoją. Reklamos įstatymas neįpareigoja rinkti informacijos, kiek vartotojų ir kokie vartotojai buvo suklaidinti skleidžiant teisingumo kriterijaus neatitinkančią reklamą. Minėta Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, numatanti, kad klaidinanti reklama ta, kuri klaidina arba gali suklaidinti. Aptariama reklama galėjo suklaidinti vidutinį vartoją dėl jos pobūdžio (akcijos laikas, būtinumas rinkti lipdukus, akcijos prekių detalus aprašymas ir kt.). Be to, nustatyta, kad vieną vartotoją tokia reklama suklaidino ir realiai.
Sprendžiant, ar reklama atitinka klaidinančios reklamos sąvokoje pateiktus požymius, nebūtina nustatyti konkrečių faktų, kai tokia reklama paveikė kokio nors vartotojo ekonominį elgesį ar pakenkė asmens galimybėms konkuruoti. Pakanka nustatyti, kad tokia galimybė buvo. Šiuo atveju nustatytas vienas konkretus atvejis, kai vartotojas specialiai dalyvavo akcijoje dėl vienos akcijos prekės, t. y. jo ekonominis elgesys akivaizdžiai buvo paveiktas.
Tai, kad buvo imtasi aktyvių veiksmų, siekiant informuoti vartotojus apie pasikeitusias akcijos sąlygas, Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nutarime pagrįstai konstatuota, jog skleista reklama galėjo bei faktiškai buvo suklaidinti vartotojai. Įvertinus reikšmingas faktines aplinkybes pagrįstai konstatuota, jog reklamos trukmė laikytina labai ilga, o mastas didelis, nes reklama skleista įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. interneto tinklalapyje www.lukoil.lt, degalinių teritorijoje (plakatai, kabokšliai, prekių išdėstymas degalinių viduje), interneto tinklalapiuose, akcijos „Sabonis 220“ knygutėse. Nors kai kuriose sklaidos priemonėse reklama buvo pakeista, tačiau akcijos knygutėse ši reklama buvo skleista iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. Atsižvelgta į aplinkybę, kad vykdyta akcija skatino vartotojus pirkti „LUKOIL“ degalinėse tam tikrą laiko tarpą, kas galėjo turėti įtakos ir kitų ūkio subjektų galimybėms konkuruoti. Dėl visų tirtų ir įvertintų aplinkybių pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu, o paskirta bauda neadekvačia padarytam pažeidimui.
Todėl konstatuojama, kad atsakovas bei pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė teisės normas, atsižvelgė į suformuotą teismų praktiką bei priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.
Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LUKOIL BALTIJA“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
 
Teisėjai
Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Virginija Volskienė