Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

DĖL UAB „NACIONALINIS ŽALOS IR SKOLŲ IŠIEŠKOJIMO CENTRAS“ IR UAB „TIKROJI TURTO KAINA“ VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS REKLAMOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 15 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. A-903-624/2015
Procesinio sprendimo kategorija 7.4; 7.6

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2015 m. birželio 18 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tikroji turto kaina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tikroji turto kaina“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos advokatūrai ir uždarajai akcinei bendrovei „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I
Pareiškėjas UAB „Tikroji turto kaina“ (toliau – ir pareiškėjas, ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, ir Taryba) 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 2S-15 „Dėl UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir nutarimas Nr. 2S-15), išskyrus dalį dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio pažeidimo nagrinėjimo; 2) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašant išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 5 dalis, 35 straipsnio 3 dalis, 29 straipsnio 3 dalis ir 29 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 5 daliai ir konstituciniams proporcingumo, teisinio aiškumo ir teisinės valstybės principams; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – ir VVTAT) 2012 m. birželio 6 d. priėmėm nutarimą Nr. 12R-13 (toliau – ir nutarimas Nr. 12R-13) – t. y. prieš pusę metų iki Tarybos tyrimo pradžios (2012 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1S-168), o tyrimas buvo atliekamas dėl to paties subjekto, tų pačių veiksmų, remiantis tuo pačiu įstatymu (dėl reklaminio teksto „Skolų advokatai“), taigi, Taryba veikė pažeisdama principą non bis in idem.
Dėl teiginio „Skolų išieškojimo lyderis“ Taryba nukrypo nuo savo formuojamos praktikos. Taryba dar 2012 m. birželio 5 d. apeliaciniame skunde teigė, kad „Skolų išieškojimo lyderis“ yra bendro pobūdžio teiginys, nekeliantis vartotojams kokių nors aiškių specifinių lūkesčių. Taigi, nesant duomenų, jog šis reklaminis teiginys kokiu nors būdu galėtų neigiamai paveikti vartotojų ekonominį elgesį, nėra pagrindo įtarti, kad reklama „Skolų išieškojimo lyderis“ turi klaidinančios reklamos požymių.
Atsižvelgiant į antstolio 2012 m. liepos 5 d. surašytą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 28-55-2012, teigė, kad Taryba pradėjo tyrimą dėl veiksmų, kurie nebuvo vykdomi beveik pusę metų, ir už kuriuos nuobaudą skyrė kita valstybės institucija. VVTAT priėmus nutarimą dėl reklamos teiginių, atitinkami teiginiai buvo pakeisti.
Teigė, kad Taryba turėjo nutraukti tyrimo dalį dėl teiginio „Skolų advokatai“ naudojimo ant automobilio „Isuzu Trooper“, nes VVTAT jau buvo priėmusi sprendimą dėl šio teiginio, be to, kai Taryba pradėjo tyrimą, šio teiginio jau nebuvo.
Nurodė, kad Taryba skundžiamame nutarime pasisakė, jog teiginiai „Parenkami skolų advokatai“ ir „Potencialus skolų išieškojimo lyderis“ nėra klaidinantys, vis dėlto nubaudė pareiškėją už minėtus teiginius, argumentuodama tuo, kad žodžių „potencialus“ ir „parenkami“ raidžių dydis yra mažesnis ir raidžių spalva yra ne tokia ryški kaip kitų žodžių. Joks teisės aktas nereglamentuoja, kokios spalvos ir kokio dydžio turėtų būti reklamos tekstas. Pažymėjo, kad ir kitas tekstas yra mažesnio dydžio ar kitos spalvos.
Taryba teisingai nustatė, kad užrašas „Skolų išieškojimo lyderis“ ant automobilio „Subaru Forester“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)buvo išklijuotas ir matomas apie valandą, užrašas pakeistas į užrašą „Potencialus skolų išieškojimo lyderis“. Net ir pripažinus, kad toks užrašas yra neteisėtas, pažeidimas yra toks mažareikšmis, jog bet kokia už jį paskirta sankcija būtų neproporcinga ir iškreiptų teisingumo ir protingumo principus.
Pareiškėjas iš viso neinformuotas apie tai, kad Taryba oficialiai pakeitė (papildė) tyrimo pagrindą, kuris buvo nurodytas Tarybos 2012 m. gruodžio 7 d. nutarime Nr. 1S-168 (kada tiksliai įvyko Tarybos tvarkomasis posėdis ir priimtas nutarimas Nr. 1S-168, neaišku.
Taryba 2013 m. vasarą (tiksli data nežinoma) vėl pakeitė tyrimo pagrindą ir pradėjo nagrinėti kitų reklaminių teiginių atitiktį Reklamos įstatymo 5 straipsniui. Tarybos 2013 m. rugsėjo 3 d. faktinių aplinkybių užfiksavimo protokole nustatyta, kad ant patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, išorės skleistas teiginys „Advokatai“. Pažymėjo, kad visose teisės šakose nustatyta suinteresuotų asmenų teisė susipažinti su tyrimo medžiaga, taip pat ir protokolu. Tarybos darbo reglamente neįtvirtinta asmenų teisė dalyvauti nustatant faktines aplinkybes ir / ar teikti pastabas dėl priimtų protokolų; tokia situacija neužtikrina skaidrumo.
Šios reklamos užsakovas pagal pateiktus duomenis yra advokatas G. Š., kuris ilgą laiką naudojosi minėtomis patalpomis. Tarybai buvo pateikti įrodymai, jog advokatas ten teikia paslaugas ir būtent jis yra šios reklamos užsakovas, tačiau Taryba nutarime Nr. 2S-15 šių aplinkybių ir įrodymų visiškai nevertino. Taryba turėjo nutraukti šią tyrimo dalį, nes dėl termino „advokatas“ vartojimo jau vyksta teismo procesas. Taryba šią savo tyrimo dalį turėjo stabdyti, kol Vilniaus miesto apylinkės teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1349-567/2013, arba nutraukti.
Taryba nutarime Nr. 2S-15 nurodė, jog reklamos teiginiais vartotojai buvo skatinami naudotis būtent UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ paslaugomis, tačiau visgi nusprendė, jog reklaminiai teiginiai „buvo naudoti abiejų bendrovių, t. y. UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“, interesais“. Tokia išvada padaryta dėl to, jog minėtos įmonės turi vieną direktorių, įmonių adresas ir telefono numeriai, kuriais gali kreiptis interesantai, yra tie patys. Toks dviejų skirtingų juridinių vienetų sutapatinimas yra nelogiškas, prieštaraujantis galiojantiems įstatymams. Be to, nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ), nei Konkurencijos įstatyme neįtvirtintas solidarios atsakomybės institutas.
Tiek Įstatyme, tiek Tarybos darbo reglamente detaliai nereglamentuojamos ginčų Taryboje nagrinėjimo procedūros, taip pat ir asmens, įtariamo padarius pažeidimą, teisės. Kviečiant pareiškėją į Tarybos posėdį, tinkamai neišaiškintos ir neužtikrintos jos teisės. Neaiški sankcijos skyrimo tvarka. Atsižvelgiant į Įstatymo 23 straipsnio 5 dalį, teigė, kad pagal galiojantį reglamentavimą tyrimas Taryboje iš esmės gali būti neribojimas. Vienintelis Įstatyme nustatytas apribojimas – sankcijos ūkio subjektams už Įstatymo pažeidimus gali būti taikomos ne vėliau kaip per 5 m. nuo pažeidimo padarymo dienos, o kai yra tęstinis ar trunkamasis pažeidimas – nuo paskutinių veiksmų atlikimo ar nutraukimo dienos. Tokie terminai neproporcingai ilgi, nes Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų turi būti baigtas per 9 mėn., o tyrimas šioje byloje Taryboje užtruko nuo 2012 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d., o pats pažeidimas padarytas dar anksčiau – 2011 m. liepos 1 d. Įstatymo 36 straipsnyje nustatyta sankcija už Įstatymo pažeidimus savo tikslų, dydžio bei pasekmių požiūriu gali būti laikoma kriminalinio pobūdžio sankcija, todėl traukiamam atsakomybėn asmeniui įstatymuose turi būti nustatytos procesinės garantijos, tame tarpe ir nustatytos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir 109 straipsnio 1 dalyje, nepaisant to, kad Įstatyme įtvirtintos baudos priskirtinos administracinės atsakomybės institutui. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad nė vienas iš minėtų teisės aktų nenustato procedūrų, pagal kurias tiriami pažeidimai, atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatytų terminų, per kuriuos turi būti atliktas tyrimas, o sankcija turi būti paskirta per 5 m., prašė teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Įstatymo 23 straipsnio 5 dalis, 35 straipsnio 3 dalis, 29 straipsnio 3 dalis ir 29 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai ir konstituciniams proporcingumo, teisinio aiškumo ir teisinės valstybės principams.
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą rėmėsi Reklamos įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgus į tai, jog tyrimas buvo pradėtas iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., skundžiamame nutarime šių veiksmų vertinimas buvo atliktas pagal teisės normas, galiojusias iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir netenkinti prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą bei bylos sustabdymo (I t., b. l. 45–55, 93–103).
Kaip matyti iš Tarybai pateiktų nuotraukų, žodis „potencialus“ apskritai nėra matomas ar įskaitomas nuotraukose, kuriose fiksuotas bendras automobilio vaizdas. Net nuotraukose, kuriose užfiksuoti teiginiai „Parenkami skolų advokatai“, žodis „parenkami“ dėl jo raidžių spalvos, labai artimos fono spalvai, nėra aiškiai matomas ar įskaitomas. Remiantis Tarybai pateiktomis nuotraukomis, žodžiai „Stengiamės dirbti taip, kad klientai sakytų:“ yra žymiai mažesnis nei teiginio „Skolų išieškojimo lyderis“, o taip pat žodžiai „Stengiamės dirbti taip, kad klientai sakytų:“ yra matomi ir įskaitomi tik tose nuotraukose, kuriose reklaminis teiginys yra fiksuotas iš arti; nuotraukose, kuriose fiksuotas visas automobilis, šie žodžiai nėra aiškiai matomi ar įskaitomi. Remdamasi paminėtomis aplinkybėmis, Taryba pagrįstai konstatavo, jog informacijos (žodžiai „parenkami“, „stengiamės dirbti taip, kad klientai sakytų:“ ir „potencialus“), kuri šiuo atveju laikytina esmine teiginio prasmės atžvilgiu, pateikimo būdas yra toks, kad vizualiai šios informacijos matomumas yra žymiai prastesnis, lyginant su likusiu teiginiu. Pažymėjo, jog priešingai, negu nurodė pareiškėjas, įmonės kontaktinė informacija, be kita ko, UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ prekės ženklas, pateikti tokiu šriftu ir spalva, kurie gerai matomi ir įskaitomi nuotraukose, kuriose užfiksuotas bendras automobilio vaizdas. Nors teisės aktai nenustato konkrečių taisyklių, kaip turi atrodyti reklama, tačiau aplinkybė, kad reklaminio teiginio dalis, kuri keičia reklaminių teiginių vertinimą, matoma arba įskaitoma tik itin iš arti, o kita teiginio dalis, kuri laikytina klaidinančia reklama yra matoma, nesudaro pagrindo teigti, kad tokie reklaminiai teiginiai nelaikytini klaidinančia reklama, ypač įvertinus tai, kad vartotojai, esantys toliau nuo automobilio, galėjo matyti tik tą dalį teiginio, kuris laikytinas pažeidžiančiu Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus. Taigi, Taryba pagrįstai pripažino reklaminius teiginius „Potencialus skolų išieškojimo lyderis“, „Stengiamės dirbti taip, kad klientai sakytų: skolų išieškojimo lyderis“ ir „Parenkami skolų advokatai“ klaidinančiais, t. y. pažeidžiančiais Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus.
Atsakovas vadovavosi Reklamos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais. Reklamos įstatyme nenustatyta, kad už tuos pačius veiksmus gali būti skirta tik viena sankcija tuo atveju, kai subjekto veiksmai pažeidžia kelis Reklamos įstatymo straipsnius, ir kai už skirtingų straipsnių pažeidimus sankcijas gali skirti skirtingos institucijos. Taigi, aplinkybė, jog subjektų veiksmus jau nagrinėjo kita institucija, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo nutarimo, ypač įvertinus tai, kad kelios institucijos gali nagrinėti to paties subjekto veiksmus tik savo kompetencijos ribose, taigi, sankcijos nebuvo skirtos už tuos pačius pažeidimus. Teigia, kad VVTAT nutarime teiginys „Skolų advokatai“ buvo pripažintas pažeidžiančiu Reklamos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, Taryba nutarime Nr. 2S-15 tą patį teiginį pripažino pažeidžiančiu Reklamos įstatymo 5 straipsnį. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2992-624/2013, vertindamas VVTAT 2012 m. birželio 1 d. nutarimo teisėtumą, minėto nutarimo dalį, kurioje UAB „Tikroji turto kaina“ už teiginio „Skolų advokatai“ pripažinta pažeidusia Reklamos 4 straipsnį, panaikino. Reklamos įstatymas neįtvirtino galimybės nutraukti tyrimo dėl subjekto veiksmų atitikties Reklamos įstatymo reikalavimams tuo atveju, kai teismas ar kita institucija nagrinėja ne analogišką, tačiau tik panašų klausimą dėl galimo pažeidimo. Dėl šių priežasčių teigė, kad Taryba pagrįstai nenutraukė tyrimo dalies dėl teiginio „Advokatai“, skleisto išorine reklama ant Druskininkuose esančių patalpų. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl tyrimo sustabdymo, paminėjo, jog, remiantis Lietuvos advokatūros 2013 m. spalio 11 d. patikslintu skundu, Lietuvos advokatūra iš esmės kreipėsi į teismą dėl prekės ženklo „Velnio advokatas“ registracijos bei domeno vardo pripažinimo negaliojančiais, o ne dėl šių teiginių pripažinimo klaidinančiais Reklamos įstatymo prasme. Įvertinus tai, jog Tarybai informacija apie civilinę bylą, kurioje yra tos pačios šalys, buvo pateikta tik posėdžio metu, kai taryboje tyrimas buvo baigtas, o taip pat Taryboje atliktas tyrimas buvo ne tik dėl reklaminių teiginių, susijusių su nuorodos „advokatas“ naudojimu, darė išvadą, kad Taryba pagrįstai nesustabdė tyrimo dalies dėl teiginio „Advokatai“ atitikties Reklamos įstatymo 5 straipsniui ir Įstatymo 15 straipsniui. Taigi, remiantis tuo, kad teisės aktuose neįtvirtinta teisė nutraukti tyrimą tuo atveju, kai teismas nagrinėja panašų klausimą, atsižvelgiant į tai, kad civilinė byla pagal Lietuvos advokatūros ieškinį iš esmės skiriasi nuo nutarime Nr. 2S-15 padarytų išvadų, teigė, kad Taryba pagrįstai nutarime Nr. 2S-15 pripažino reklaminį teiginį „Advokatai“ klaidinančiu, be kita ko, už šiuos veiksmus skyrė baudą, o pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-3001/2012 panaikino Tarybos 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimą ir įpareigojo Tarybą pradėti tyrimą. Atsižvelgiant į tai, kad Tarybos išvados, kuriomis rėmėsi pareiškėjas, padarytos preliminaraus vertinimo metu, o Tarybos 2011 m. gruodžio 15 d. nutarimas buvo panaikintas kaip nepagrįstas, nėra pagrindo teigti, kad nutarimas Nr. 2S-15 prieštarauja Tarybos praktikai.
Remiantis nutarimo Nr. 2S-15 4 dalimi, tyrimo metu nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog reklaminiai teiginiai skleisti tik UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ iniciatyva ir interesais. Vartotojai, kurie susidomėtų reklama, kreiptųsi ne tik į UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“, bet ir į UAB „Tikroji turto kaina“, ypač įvertinus tai, kad abiejų bendrovių veikla – specializuotų teisinių paslaugų, kurios apima ir šeimos teisinius santykius, teikimas. Remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis, Druskininkuose ant vieno iš langų buvo reklamuojama UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ bei jos teikiamas paslaugas reklamuojantys teiginiai, ant kito lango – UAB „Tikroji turto kaina“ teikiamų paslaugų ir jai priklausančio prekės ženklo „Skyrybų centras“ reklama. Be to, reklamą, skleidžiamą ant UAB „Tikroji turto kaina“ nuomos pagrindu naudojamų patalpų, užsakė UAB „Tikroji turto kaina“. Pagal Tarybos 2013 m. liepos 26 d. protokolo duomenis ant tų pačių patalpų langų buvo įrengta nauja išorės reklama, kurioje buvo nurodyti duomenys susiję su abiejų bendrovių – UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ – veikla, todėl teigtina, kad vartotojai skatinami naudotis abiejų bendrovių paslaugomis. Taryba, siekdama nustatyti reklamos davėją, be kita ko, atsižvelgė ir į tokias faktines aplinkybes: UAB „Tikroji turto kaina“ yra vienintelė UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ akcininke, joms vadovauja tas pats vadovas, jų veiklos buveinė yra tuo pačiu adresu. Be to, tyrimo metu bendrovės veikė išvien. Nėra pagrindo teigti, jog tik UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ interesais buvo skleisti reklaminiai teiginiai, ypač įvertinus tai, kad vartotojai yra skatinami naudotis abiejų bendrovių paslaugomis. Pažymėjo, kad Nutarimo Nr. 2S-15 (68) pastraipoje paaiškinta, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, susijusi su reklamos Druskininkuose užsakymu, nepaneigia to, jog reklamoje nurodomos UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ bei UAB „Tikroji turto kaina“ teikiamos paslaugos, be kita ko, šių bendrovių kontaktinė informacija. Rėmėsi Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi. Nėra pagrindo teigti, kad Druskininkuose skleista reklama skatina vartotojus naudotis ne UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ paslaugomis, ypač įvertinus tai, kad visa pateikta informacija reklamoje yra susijusi su bendrovių veikla.
Vertinant pareiškėjo argumentą, jog Taryba neturėjo teisės skirti solidariai atsakomybės, pažymėjo, kad nagrinėjamu atsižvelgta į tai, jog abi bendrovės yra pripažintos reklamos davėjais. Aplinkybę, jog Taryba turi teisę skirti sankcijas ūkio subjektams solidariai, patvirtina Tarybos ir teismų praktika (Tarybos 2007 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. 2S-17, LVAT 2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1534/2010). Pažymėjo, kad skundą dėl nutarimo Nr. 2S-15 teisėtumo ir pagrįstumo pateikė UAB „Tikroji turto kaina“, o UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ šio nutarimo neskundė. Taigi, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia UAB „Nacionalinis žalos ir išieškojimo centras“ atsakomybės.
Taryba nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, jog pareiškėjas nebuvo informuotas apie Tarybos tyrimo pagrindo pasikeitimą (papildymą), nurodytą Tarybos 2012 m. gruodžio 7 d. nutarime, jog Taryba pakeitė tyrimo pagrindą 2 kartus, apie kuriuos pareiškėjas neinformuotas. Tai, jog tyrimo metu buvo nustatyta papildoma faktinė aplinkybė, susijusi su reklaminio teiginio sklaidos mastu, nesudaro pagrindo teigti, jog Taryba pakeitė tyrimo pagrindą, ypač įvertinus tai, jog apie šią aplinkybę pareiškėjas bei UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ buvo informuoti ir turėjo galimybę pateikti nuomonę. Prašant pateikti informaciją, reikalingą atliekamam tyrimui, tiriamiems ūkio subjektams buvo nurodoma, kokie reklaminiai teiginiai bei jų skleidimo būdas yra nagrinėjami, taigi, bendrovės buvo informuotos (pavyzdžiui, Tarybos 2013 m. liepos 23 d. ir 2013 m. rugsėjo 16 d. raštai bendrovėms (Tarybos byla (t. 2, b. l. 170–175; t. 3, b. l. 69–75))), kokiu aspektu nagrinėjami jų veiksmai, todėl jų teisė į tinkamą gynybą nebuvo pažeista. Aplinkybę, jog Taryba, pradėdama tyrimą, neprivalo nutarime įvardyti visas konkrečias aplinkybes, dėl kurių kyla įtarimų dėl įstatymo pažeidimo, patvirtina ir teismų praktika (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012).
Atsakovas rėmėsi Įstatymo 29 straipsnio 5 dalimi. Nagrinėjamu atveju kartu su Tarybos Nesąžiningos komercinės veiklos skyriaus 2013 m. lapkričio 14 d. pranešimu apie atliktą tyrimą buvo pateikta informacija, jog, be kita ko, pareiškėjas turi galimybę susipažinti su atlikto tyrimo bylos medžiaga, taip pat ir su Tarybos 2013 m. liepos 26 d. faktinių aplinkybių užfiksavimo protokolu. Įvertinus tai, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės susipažinti su tyrimo bylos medžiaga, teikti paaiškinimus, be to, pareiškėjo atstovas dalyvavo Tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. posėdyje, aplinkybė, jog Taryba iš karto nepateikė pareiškėjui prašomo protokolo, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo kokiu nors būdu apribota pareiškėjo teisė į gynybą. Nutarimas Nr. 2S-15 priimtas neperžengiant tyrimo apimties ribų. Be to, tyrimo metu nustačius naujas aplinkybes, apie jas UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ buvo informuotos ir turėjo galimybę pateikti nuomonę, be kita ko, pabaigus tyrimą, galėjo susipažinti su visa tyrimo bylos medžiaga.
Nagrinėjamu atveju remtasi Įstatymu, siekiant užtikrinti tinkamą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, o senatis patraukti atsakomybėn skaičiuojama ir sankcijos buvo skirtos, vadovaujantis Reklamos įstatymu, todėl klausimas dėl Konkurencijos įstatymo nuostatų, susijusių senaties terminu, sankcijų skyrimo tvarka, atitikties Konstitucijai, nėra aktualus ir nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėjo, jog Taryba nėra teismas EŽTK prasme (LVAT 2012 m. gegužės 17 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012), taigi, aplinkybė, kad detaliai neįtvirtintos visos tokios pat procedūros dalyvių teisės kaip ir baudžiamojo proceso dalyvių teisės, nesudaro pagrindo teigti, kad Įstatymas prieštarauja Konstitucijai, ypač įvertinus tai, jog Įstatymo 29 straipsnyje nustatytos pažeidimais įtariamų ūkio subjektų teisės būti išklausytiems, susipažinti su tyrimo bylos medžiaga bei duoti paaiškinimus raštu ir žodžiu. Nei Reklamos įstatymas, nei Konkurencijos įstatymas nedraudžia pažeidimu įtariamiems subjektams teikti paaiškinimus ir įrodymus viso tyrimo metu, pasitelkiant kitus specialistus. Nagrinėjamu atveju teisė į gynybą buvo įgyvendinta tinkamai, o tai, jog pats pareiškėjas nepasinaudojo kuria nors teise, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjui nebuvo išaiškintos visos teisės, ypač įvertinus tai, kad Tarybos 2013 m. gruodžio 12 d. posėdyje pareiškėjas pateikė nemažai dokumentų kartu su paaiškinimais. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsniu. Aplinkybė, kad pareiškėjui neaiški baudų skyrimo tvarka, nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, nes kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrindu negali būti teisiškai nemotyvuota subjektyvi pareiškėjo nuomonė. Pažymėjo, kad pareiškėjas pateikia subjektyvią nuomonę ir dėl kitų Įstatymo nuostatų neaiškumo, nepaaiškino, kaip minėtos Įstatymo nuostatos pažeidžia Konstituciją.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą tenkinti (I t., b. l. 41–42).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos advokatūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 60–66).
VVTAT 2012 m. birželio 1 d. nutarime Nr. 2R-13 UAB „Tikroji turto kaina“ skyrė baudą už Reklamos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei 4 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimą. Nutarime Nr. 2S-15 konstatuoti Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimai. Akivaizdu, jog pažeidimai, už kuriuos pareiškėją nubaudė VVTAT ir Taryba, netapatūs, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis buvo nubaustas už tą pačią veiką antrą kartą, yra nepagrįstas.
Pažymėjo, kad LVAT 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-3001/2012 patvirtino, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad spręsti, ar pareiškėjos faktai dėl reklamos klaidinimo yra mažareikšmiai ar ne, Taryba galėjo tik įpareigojusi pareiškėją pagrįsti šio reklamos teiginio pagrįstumą. Tarybos 2009 m. sausio 24 d. nutarime Nr. 2S-4 žodžio „lyderis“ prasmė reklaminiame teiginyje nustatyta tik po to, kai Taryba atliko tyrimą, ką ji buvo įpareigota padaryti ir šioje byloje.
Pareiškėjo argumentas, kad veiksmai buvo nevykdomi beveik pusmetį, neturi įtakos šiai bylai, kadangi Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą atsisakoma, jeigu nuo šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo dienos (esant trunkamam teisės pažeidimui – nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos) praėjo daugiau kaip 1 metai.
Lietuvos advokatūra sutiko su Tarybos nutarime Nr. 2S-15 padaryta išvada, kad šiame nutarime įvardytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad informacijos, kuri šiuo atveju laikytina esmine teiginio prasme, pateikimo būdas yra toks, kad vizualiai šios informacijos matomumas yra žymiai prastesnis, lyginant su likusiu teiginiu, todėl toks informacijos, keičiančios teiginio prasmę, pateikimas suponuoja, kad vartotojas, esantis didesniu atstumu nuo reklaminių teiginių, apskritai šios esminės informacijos negalėtų pamatyti ir (ar) įskaityti. Kita teiginių dalis dėl jų parinkto pateikimo būdo yra matoma ir įskaitoma.
Lietuvos advokatūra nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Taryba neturi kompetencijos spręsti, kokios formos turi būti reklama. Rėmėsi Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 5 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, LVAT 2008 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-997/2008, 2005 m. lapkričio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-931/2005. Atsižvelgiant į tai, jog reklamos pateikimo būdo vertinimas yra vienas iš kriterijų Tarybai nustatant reklamos klaidinantį pobūdį, pareiškėjo teiginys, kad Taryba neturi kompetencijos spręsti, kokios formos turi būti reklama, yra neteisingas. Pažymėjo, jog reklamos klaidinantis pobūdis vertinamas vidutinio reklamos vartotojo požiūriu (žr. Europos Teisingumo Teismo bylą Nr. C-486/2001, LVAT 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-806/2010). Taigi, Taryba tinkamai konstatavo, jog reklama buvo pateikta tokiu būdu, kad ji neabejotinai galėjo suklaidinti vidutinį vartotoją, kadangi informacijos, kuri yra esminė teiginio prasmės informacija, pateikimo būdas yra toks, kad vizualiai šios informacijos matomumas yra žymiai prastesnis, lyginant su likusiu teiginiu.
Tiek teiginys „Potencialus skolų išieškojimo lyderis“, tiek teiginys „Stengiamės dirbti taip, kad klientai sakytų: skolų išieškojimo lyderis“ pripažinti klaidinančiais. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog bendra klaidinančios reklamos ant automobilio „Subaru Forester“ trukmė laikytina bent nuo 2013 m. liepos 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d., pareiškėjo argumentas, kad pažeidimas yra mažareikšmis, yra nepagrįstas.
Pažymėjo, kad, remiantis LVAT 2009 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-799/2009, jokioje Įstatymo nuostatoje nenustatyta, kad įtariamas ūkio subjektas iš karto turi būti informuotas apie priimtą nutarimą, dar iki atliekant tyrimo veiksmus. Taigi, nutarimo neišsiuntimas negali būti laikomas pažeidimu.
Pagal Druskininkų savivaldybės administracijos pateiktus duomenis patalpas, esančias adresu: (duomenys neskelbtini) Druskininkai, tuo metu, kai ant patalpų langų buvo skleidžiama reklama, nuomos pagrindais naudojo pareiškėjas. Įrodymai apie tai, kad skleidžiamos reklamos metu minėtų patalpų nuomos teisė būtų perduota advokatui G. Š., nebuvo pateikti. G. Š. neturėjo jokios teisės veikti (tikėtina, kad ir neveikė) adresu: (duomenys neskelbtini), Druskininkai. Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad reklamą galėjo užsakyti G. Š., yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, kad Tarybos atlikto tyrimo metu nustatyta, jog klaidinanti reklama ant patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, buvo skleidžiama 2012 m. liepos 26 d., t. y. po to, kai G. Š. jau buvo išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, darytina išvada, jog G. Š. negalėjo užsakyti reklamos savo interesais. Pažymėjo, kad remiantis Tarybos 2013 m. liepos 26 d. protokolu, ant lango esančioje švieslentėje bėgančioje reklamoje buvo skleidžiamas teiginys „Advokatai“, o ne „Advokatas“, kaip nurodo pareiškėjas. Nurodė, kad Taryba įvertino jai pateiktus įrodymus. Pabrėžė, kad pareiškėjas bei UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“, būdami juridiniai asmenys, negali teikti advokato paslaugų. Pareiškėjo argumentas, jog tyrimo dalis dėl reklaminio teiginio „advokatas“ turėjo būti nutraukta, taip pat nepagrįstas, kadangi pareiškėjo nurodomas tyrimo nutraukimo pagrindas neatitinka nė vieno iš Įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje išvardytų atvejų.
Faktą, kad reklaminiai teiginiai buvo naudojami abiejų bendrovių interesais, patvirtina Tarybos 2013 m. liepos 26 d. protokolo duomenys. Taryba padarė teisingą išvadą, kad minėta reklama skleista abiejų bendrovių interesais. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ yra susiję ūkio subjektai, t. y. pareiškėjas yra vienintelis UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ akcininkas, į tai, jog klaidinanti reklama buvo skleista abiejų įmonių iniciatyva ir interesais, manytina, jog Taryba pagrįstai baudą susijusioms įmonėms paskyrė solidariai.
Pareiškėjo nurodomi Įstatymo straipsniai, kurių atitiktį Konstitucijai, konstituciniams proporcingumo, teisinio aiškumo ir teisinės valstybės principams ji prašo ištirti, nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla dėl Reklamos įstatymo pažeidimo. Pareiškėjas nenurodo, kokią įtaką normų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai turėtų šios bylos nagrinėjimui. Be to, pareiškėjas nepateikia pakankamai teisinių motyvų, kurie leistų suabejoti minėtų Įstatymo nuostatų konstitucingumu.
II
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (II t., b. l. 1–32) pareiškėjo UAB „Tikroji turto kaina“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, 2013 m. gruodžio 19 d. posėdyje išnagrinėjusi klausimą dėl UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ veiksmų atitikties Reklamos įstatymo 5 straipsnio ir Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio reikalavimams, 2013 m. gruodžio 19 d. nutarime Nr. 2S-15 „Dėl UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio reikalavimams“ nutarė: 1. pripažinti UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ įvairiais laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d. dviem automobiliais ir išorine reklama skleidžiant teiginius „Skolų išieškojimo lyderis“, „Potencialus skolų išieškojimo lyderis“, „Skolų advokatai“, „Parenkami skolų advokatai“, „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras – skolų išieškojimo lyderis“, „Skolų išieškojimo advokatai“, „Stengiamės dirbti taip, kad klientas sakytų: skolų išieškojimo lyderis“ ir „Advokatai“ klaidinančia reklama, pažeidžiančia Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus; 2. už nutarimo Nr. 2S-15 rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą skirti solidariai UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ 5 000 Lt baudą; 3. nutraukti pažeidimo nagrinėjimo procedūros dalį dėl UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio reikalavimams; 4. įpareigoti UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ per 5 darbo dienas nuo nutarimo Nr. 2S-15 rezoliucinės dalies 2 punkte nustatytų baudų sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas atsižvelgė į Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 5 dalį, 35 straipsnio 3 dalį, 29 straipsnio 3 ir 5 dalis. Šiose Konkurencijos įstatymo nuostatose įtvirtintos procesinės Konkurencijos tarybos teisės tiriant padarytus konkurencijos teisės pažeidimus ir skiriant už juos sankcijas (23 straipsnio 5 dalies ir 35 straipsnio 5 dalies nuostatos) bei šio tyrimo proceso dalyvių teisės (atitinkamai Konkurencijos tarybos pareigos) (Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 3 ir 5 dalys). Pareiškėjo nuomone, pagal šias nuostatas Konkurencijos taryba gali nepagrįstai ilgai tirti konkurencijos teisės pažeidimus ir už juos skirti didžiules baudas, o šio proceso dalyvių teisės Konkurencijos įstatyme įtvirtintos neišsamiai, be to, nenustatytos aiškios konkurencijos teisės pažeidimų tyrimo procedūros. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai niekaip nepagrindžia minėtų Konkurencijos įstatymo nuostatų galimos prieštaros Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai ir konstituciniams proporcingumo, teisinio aiškumo ir teisinės valstybės principams, bei Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio tiek, kiek jame įtvirtintos tik kelios procedūrų dalyvių teisės, galimos prieštaros Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniams proporcingumo, teisinio aiškumo ir teisinės valstybės principams. Pareiškėjas nepateikia pakankamai teisinių motyvų, kurie leistų suabejoti nurodytų Konkurencijos įstatymo nuostatų konstitucingumu. Teismas, įvertinęs tai, kad pats pareiškėjo direktorius dalyvavo teismo posėdyje, pats būdamas teisininkas kvalifikuotai gynė savo įmonės teises ir interesus teisme, darė išvadą, kad procesinių teisių menamas pažeidimas Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo proceso metu negali sudaryti jokių prielaidų pripažinti skundžiamą Konkurencijos tarybos nutarimo dalį neteisėta ir nepagrįsta. Vadinasi, teismas neturi jokių teisinių argumentų abejoti Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 3 ir 5 dalių atitiktimi atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms, taip pat Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio tiek, keik jame įtvirtintos tik kelios procedūrų dalyvių teisės, atitiktimi atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms. Be to, teismas neabejoja Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 5 dalies, 35 straipsnio 3 dalies atitiktimi atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms, nes, teismo vertinimu, konkurencijos teisės pažeidimai yra itin sudėtingi, jų žala vartotojams ir visuomenės ūkiui yra traktuojama kaip itin didelė, nes net Konstitucijoje nurodoma, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę (Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalis), todėl šiems pažeidimams atskleisti bei tinkamai įvertinti reikia daug pastangų ir laiko. Taip pat konkurencijos teisės pažeidimai yra traktuojami ir Europos Sąjungos teisėje. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatavo, kad pareiškėjo prašymas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas.
Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jis už tą pačią veiką baudžiama antrą kartą, nes už tuos pačius pažeidimus jį jau nubaudė Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Pabrėžė, kad dėl klaidinančios reklamos (Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnis) skelbimo pareiškėjas nebuvo baustas, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2990-624/2013 aiškiai nurodė, jog dėl reklaminio teiginio „Skolų advokatai“ atitikties Reklamos įstatymo 5 straipsniui tyrimą atlieka Konkurencijos taryba, pareiškėjas dėl to nebuvo baustas. Šią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2990-624/2013 dalį patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1157/2014. Pabrėžė, kad panaikinus VVTAT teisinius vertinimus dėl teiginio „Skolų advokatai“, konstatuotina, kad pareiškėjo faktiniai veiksmai dėl teiginio „Skolų advokatai“ apskritai neįvardyti kaip koks nors teisės pažeidimas, todėl pareiškėjo motyvai dėl baudimo antrą kartą už tą patį pažeidimą yra teisiškai nepagrįsti.
Pabrėžė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1940-561/2012 nusprendė panaikinti atitinkamą Konkurencijos tarybos sprendimą ir įpareigoti Tarybą pradėti tyrimą pagal Lietuvos advokatūros 2011 m. liepos 11 d. prašymą Nr. 614, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-3001/2012 patvirtino, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad spręsti, ar pareiškėjo faktai dėl reklamos klaidinimo yra mažareikšmiai ar ne, Taryba galėjo tik įpareigojusi pareiškėją pagrįsti šio reklamos teiginio pagrįstumą. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepagrindė, jog reklamos skelbimo metu (žr. Reklamos įstatymo 5 straipsnį) jis iš tikrųjų yra skolų išieškojimo lyderis, todėl tokio teiginio, kuris skatina vartotojų apsisprendimą rinktis siūlomą paslaugą, pripažinimas klaidinančia reklama, teismo vertinimu, yra pagrįstas. Pareiškėjo atstovo vėliau įsteigta Nacionalinė skolų išieškotojų asociacija nepagrindžia, kad pareiškėjas ir jo dukterinė bendrovė UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ buvo skolų išieškojimo lyderiai reklamos skelbimo metu, t. y. nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d., nes pagrįstas Nacionalinės skolų išieškotojų asociacijos sprendimas šiuo klausimu buvo priimtas tik 2014 m. balandžio 3 d.
Nors pareiškėjas teigia, kad terminas „advokatas“ pagal Lietuvių kalbos žodyną gali reikšti bet kokį asmens atstovą, todėl reklaminis teiginys „Skolų advokatai“ nėra klaidinantis, teismas su tokiu aiškinimu nesutiko. Rėmėsi Advokatūros įstatymo 17 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pareiškėjas ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“, būdami juridiniai asmenys, negali teikti advokato paslaugų. Rėmėsi Advokatūros įstatymo 28 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pareiškėjo ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ teisinė forma yra uždaroji akcinė bendrovė, ne advokatų profesinė bendrija. Teismas sutiko su skundžiamame sprendime Nr. 2S-15 Tarybos pateiktu vertinimu, jog „Skolų advokatai“ yra klaidinanti reklama, itin skatinanti paprastą vartotoją rinktis pareiškėjo ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ paslaugas. Ypač pabrėžė, kad kitoks termino „advokatas“ traktavimas negalimas viso teisinio reguliavimo kontekste, nes advokato pareigos yra išskirtinės teisininko profesijoje, šioms pareigoms net pagal Konstituciją taikomi itin dideli išsilavinimo, profesinių įgūdžių, etikos ir kt. reikalavimai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d., 2001 m. vasario 12 d. nutarimus). Reklaminis teiginys „Skolų advokatai“ turi teisinę reikšmę, skatina teisinių paslaugų teikėjų pasirinkimą, todėl tokie verslo subjektų (pareiškėjo ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“) sukonstruoti teiginiai turi būti tokie, kurie nesukeltų net abejonių pareiškėjo ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ sąžiningumu ir siekiu neklaidinti vartotojų.
Pareiškėjo argumentai, kad veiksmai dėl reklaminių teiginių „Skolų išieškojimo lyderis“ ir „Skolų advokatai“ buvo nevykdomi beveik pusmetį, neturi įtakos šiai bylai, kadangi Reklamos įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog pradėti pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą atsisakoma, jeigu nuo šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo dienos (esant trunkamam teisės pažeidimui – nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos) praėjo daugiau kaip 1 metai.
Teismas sutiko su nutarimo Nr. 2S-15 išvada, kad dėl reklaminių teiginių pateikimo būdo vartotojai gali matyti ir suvokti teiginį „Potencialus skolų ieškojimo lyderis“ kaip teiginį „Skolų išieškojimo lyderis“, o teiginį „Parenkami skolų advokatai“ gali matyti ir suvokti kaip teiginį „Skolų advokatai“. Pastarąsias teiginių reikšmes teismas jau įvertinto kaip klaidinančią reklamą, todėl ir reklaminiai teiginiai „Potencialus skolų ieškojimo lyderis“ bei „Parenkami skolų advokatai“ turi būti suprantami kaip klaidinanti reklama. Teismas dar kartą pabrėžė, kad verslo subjektai turinčius teisinę reikšmę reklaminius teiginius turi konstruoti taip, kad jie nesukeltų net abejonių tokių verslo subjektų sąžiningumu ir siekiu neklaidinti vartotojų. Šiuo atveju kontrolės institucija – Konkurencijos taryba – padarė racionalią išvadą, kad tyčia pateikiant ne tokius ryškius žodžius „parenkami“ ir „potencialus“ buvo sudaromos sąlygos teikti klaidinančią reklamą, paprastų vartotojų suvokiamą kaip „Skolų advokatai“ ir „Skolų išieškojimo lyderis“.
Pareiškėjo teiginiai dėl ant automobilio „Subaru Forester“ skleistų reklaminių teiginių „Skolų išieškojimo lyderis“, „Potencialus skolų išieškojimo lyderis“ yra teisiškai nereikšmingi: nepriklausomai nuo to, kokį laiką jie buvo skleisti, jie vis tiek pripažintini klaidinančia reklama.
Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo nuomotos patalpos buvo perduotos nuomos teisėmis G. Š., kad G. Š. užsakė tą reklamą. Konkurencijos tarybos skundžiamame nutarime aiškiai nustatyta, jog interneto puslapyje www.skyrybucentras.lt nurodoma, kad UAB „Tikroji turto kaina“ yra teisinių paslaugų bendrovė, kurios specializacija – šeimos teisiniai santykiai, taip pat pateikiami UAB „Tikroji turto kaina“ Druskininkų filialo kontaktai, kurie sutampa su išorės reklamoje, skleidžiamoje ant patalpų, adresu: (duomenys neskelbtini), Druskininkai, nurodomais kontaktais, kad, remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro elektroninės duomenų bazės „Prekių ženklai“, esančios tinklalapyje www.vpb.lt, duomenimis, UAB „Tikroji turto kaina“ priklauso registruotas prekės ženklas „Skyrybų centras“, kad minėtas patalpas nuomojo UAB „Turto kaina“.
Teismas pabrėžė, kad Konkurencijos taryba nustatė, jog minėtais klaidinančiais reklaminiais teiginiais buvo reklamuojamos UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ bei UAB „Tikroji turto kaina“ Skyrybų centras, taip pat ir jų teikiamos paslaugos. Dėl šių priežasčių atsakovas padarė teisingą išvadą, kad minėta reklama skleista abiejų bendrovių interesais. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ yra susiję ūkio subjektai, t. y. pareiškėjas yra vienintelis UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ akcininkas, į tai, jog klaidinanti reklama buvo skleista abiejų įmonių iniciatyva ir interesais, konstatuotina, jog Taryba pagrįstai baudą susijusioms įmonėms paskyrė solidariai.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje išreiškė poziciją, kad, netenkinus prašymo panaikinti skundžiamo nutarimo dalį, paskirtos nuobaudos dydis turėtų būti persvarstytas, nes jis yra neadekvatus ir neproporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismas nesutiko su tokia pozicija. Klaidinanti reklama yra toks pažeidimas, kuris potencialiai iškreipia konkurenciją, tuo darydamas žalą vartotojams. Neturi teisinės reikšmės pareiškėjo atstovo teismo posėdyje išsakyti teiginiai, jog pareiškėjo veikla vartotojai (klientai) yra patenkinti, jų nusiskundimų negauta. Teismas įvertino tai, kad klaidinanti reklama buvo skelbiama intensyviai, ilgą laiką, nesąžiningai, nes verslo subjektai tai darė tyčia, kad tai darė du verslo subjektai, kad baudos dydis yra artimas Reklamos įstatyme nustatytam minimaliam baudos dydžiui (1 000 Lt) ir yra žymiai mažesnis negu baudos vidurkis, kad atsakomybė yra taikoma abiems subjektams solidariai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatavo, kad nutarimas Nr. 2S-15 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas.
III
Pareiškėjas UAB „Tikroji turto kaina“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 36–38) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir perduoti pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo.
Nurodo, kad teismas ignoravo prejudicinę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1157/2014, kurioje pripažinta, kad pareiškėjas turi teisę vartoti žodį „advokatai“ sąryšyje su kitais žodžiais.
Pažymi, kad nei administracinė teisena, nei Konkurencijos įstatymas, nei Reklamos įstatymas nenumato solidarios atsakomybės instituto. Bauda paskirta per didelė, neatsižvelgiant į tai, kad kai kurie pažeidimai truko ypač trumpą laiką, į įmonės sunkią padėtį, į tai, kad baudžiama pirmą kartą. Teismas nevertino, kad pareiškėjas pateikė sutartis su advokatais, kurie teikia savo paslaugas pareiškėjui, dėl ko pareiškėjas gali teigti, kad bet kas atėjęs teisinių paslaugų – čia suras advokatus. Pažymi, jog skiriant baudas atsižvelgiama į klaidinančios reklamos skleidimo laiką, mastą ir pan.
Teismas be pakankamo pagrindo atmetė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes toks kreipimosi pagrindas ir būtinybė buvo aiškiai išdėstyta prašyme. Vadovaujasi Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 48 straipsnio 1 dalimi.
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 48–51) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą paliekant nepakeistą.
Nurodo, jog aplinkybė, kad VVTAT taip pat nagrinėjo skleistą reklaminį teiginį „Skolų advokatai“ neįrodo, jog buvo pažeistas ne bis in idem principas. Kaip matyti iš Reklamos įstatymo formuluočių, skiriasi VVTAT ir Konkurencijos tarybos kompetencijos. Taigi, atitinkamai abi institucijos nagrinėjo UAB „Tikroji turto kaina“ veiksmų atitiktį Reklamos įstatymo reikalavimams savo kompetencijos ribose. Teismas aplinkybes susijusias su VVTAT byla įvertino.
Atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybių, susijusių su reklaminio teiginio „Skolų advokatai“ vertinimu pateiktu Nutarime, UAB „Tikroji turto kaina“ teismui apskritai neskundė ir tik teismo posėdžio metu užsiminė, kad buvo pateikęs keturias sutartis, sudarytas su advokatais. Atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas šių aplinkybių teisme neginčijo, nėra ir pagrindo teigti, jog šios aplinkybės būtinai turėjo būti įvertintos teismo, taip pat pripažinti sprendimą nepagrįstu. Vis dėlto, net ir vertinant UAB „Tikroji turto kaina“ pateiktas su advokatais sudarytas sutartis, pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo skleisti reklaminiai teiginiai „Skolų advokatai“, „Skolų išieškojimo advokatai“ ir „Advokatai“, kurie referuoja į tai, jog teikiamos advokatų paslaugos, tačiau neatskleidžiama informacija, kad pareiškėjas ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ atlieka tik tarpininko paslaugas, o advokatai samdomai pagal sutartis. Be to, tyrimo metu Konkurencijos taryba nustatė, kad reklaminius teiginius skleidė uždarosios akcinės bendrovės ir šios bendrovės nėra registruotos advokatų profesinės bendrijomis, šių bendrovių vadovas taip pat nėra įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą.
Konkurencijos taryba iš esmės sutinka su teismo pozicija ir mano, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Konkurencijos taryba nustatė, jog reklamos davėjais yra UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ bei UAB „Tikroji turto kaina“. Įvertinus tai, jog abiejų įmonių interesais skleista reklama, bei kitas Nutarime nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo galima taikyti solidarios atsakomybės.
Dėl baudos dydžio pastebi, kad pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio 8 dalį atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma, jeigu pažeidimas padarytas pakartotinai ir skiriamos baudos dydis gali būti padidintas. Taigi, aplinkybė, kad UAB „Tikroji turto kaina“ pažeidimą padarė pirmą kartą, nesudaro pagrindo mažinti paskirtą baudą. Be to, Konkurencijos taryba atsižvelgė į UAB „Tikroji turto kaina“ bei UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ gautas metines pajamas skirdama bendrovėms sankciją, todėl nėra pagrindo papildomai mažinti paskirtos baudos dydį. Nors pareiškėjas nurodo, kad reklaminis teiginys „Skolų išieškojimo lyderis“ buvo skleistas itin trumpą laiką, visgi pastebėtina, kad šis pakeistas reklaminis teiginys taip pat buvo pripažintas ir skleistas vėliau iki 2013 m. rugsėjo 3 d.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos advokatūra atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 53–56) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos advokatūrai iš pareiškėjo UAB „Tikroji turto kaina“ išlaidas advokato pagalbai.
Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra padaręs tokių išvadų, kurias teismui priskiria pareiškėjas. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo faktiniai veiksmai dėl teiginio „Skolų advokatai“ apskritai neįvardinti kaip koks nors teisės pažeidimas, dėl to pareiškėjo motyvai dėl baudimo antrą kartą už tą patį pažeidimą yra teisiškai nepagrįsti.
Priešingai negu nurodo pareiškėjas, teismas analizavo teiginius dėl sutarčių su advokatais ir detaliai dėl jų pasisakė. Atkreipia dėmesį į tai, kad administraciniai teismai jau anksčiau yra nagrinėję analogišką bylą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1384/2010. Reikšminga ta aplinkybė, jog tiek reklamoje nurodytais pareiškėjo ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ adresu, tiek adresu, kuriuo buvo skelbiama išorinė reklama nėra įregistruota jokių advokatų darbo vieta ir (ar) advokatų profesines bendrijos buveinė. Išvadų, jog pareiškėjas neturi teisės teikti advokato paslaugų, nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, kad jis yra sudaręs sutartis su advokatais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aptariamų reklaminių teiginių klaidingumą rodo referavimas į advokato paslaugas, nenurodant, jog pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ atlieka tik tarpininko paslaugas, o advokatai samdomi pagal sutartis. Mano, kad ir toks tarpininkavimas būtų neteisėtas, kadangi teisines paslaugas tokie advokatai turi teisę teikti tik pareiškėjui, bet ne jo klientams (Advokatūros įstatymo 48 str. 1 d.).
Lietuvos advokatūra sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, pagrindžiančiais, jog pagrįstai bauda paskirta solidariai. Nei Reklamos, nei Konkurencijos įstatymas nereglamentuoja situacijos, kai Reklamos įstatymo pažeidimą asmenys padaro bendrais veiksmais. Esant tokiai situacijai, mano, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalimi, taikytina solidarios skolininkų pareigos prezumpcija pagal Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 3 dalį, nes Reklamos įstatymas pažeistas bendrais pareiškėjo ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ veiksmais. Iš to darome išvadą, jog Konkurencijos taryba pagrįstai baudą pareiškėjui ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ paskyrė solidariai. Konkurencijos tarybai nenustačius pareiškėjo ir UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ atsakomybę lengvinančiu ir sunkinančių aplinkybių, daro išvadą, jog buvo pagrindas paskirti netgi 15 500 Lt baudą. Kai tuo tarpu Konkurencijos taryba paskyrė tik 5 000 Lt baudą abiem bendrovėms solidariai.
Apeliaciniame skunde iš viso nepagrindžiama, kokią įtaką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui būtų turėjęs teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą. Tai, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, detaliai nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime. Mano, kad pareiškėjo nurodomi Konkurencijos įstatymo straipsniai, kurių atitiktį buvo prašoma ištirti, nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjama byla dėl Reklamos įstatymo pažeidimo. Pareiškėjas nenurodė, kokią įtaką normų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai turėtų bylos nagrinėjimui. Be to, pareiškėjas nepateikė teisinių motyvų, kurie leistų suabejoti nuostatų konstitucingumu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 2S-15 dalies, kuria UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ pripažinti skleidę klaidinančią reklamą, už ką jiems solidariai skirta 5 000 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.
Skundžiamu nutarimu Nr. 2S-15 buvo nutarta: 1) pripažinti UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ įvairiais laikotarpiais nuo 2011 m. gegužės 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 3 d. dviem automobiliais ir išorine reklama skleidžiant teiginius „Skolų išieškojimo lyderis“, „Potencialus skolų išieškojimo lyderis“, „Skolų advokatai“, „Parenkami skolų advokatai“, „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras – skolų išieškojimo lyderis“, „Skolų išieškojimo advokatai“, „Stengiamės dirbti taip, kad klientas sakytų: skolų išieškojimo lyderis“ ir „Advokatai“ klaidinančia reklama, pažeidžiančia Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus; 2) už nutarimo Nr. 2S-15 rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytos klaidinančios reklamos naudojimą skirti solidariai UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ 5 000 Lt baudą; 3) nutraukti pažeidimo nagrinėjimo procedūros dalį dėl UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio reikalavimams; 4) įpareigoti UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ per 5 darbo dienas nuo nutarimo Nr. 2S-15 rezoliucinės dalies 2 punkte nustatytų baudų sumokėjimo pranešti apie tai Tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas UAB „Tikroji turto kaina“, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Vienas pagrindinių pareiškėjo UAB „Tikroji turto kaina“ argumentų, su kuriuo jis tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde sieja ginčijamo nutarimo neteisėtumą, yra solidarios atsakomybės už padarytus pažeidimus nustatymas.
Konstitucinis Teismas 2005 m. lapkričio 3 d. nutarime išaiškino, kad jei tam tikros įstatymuose nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitai teisinei atsakomybei) šios sankcijos būtų priskirtos ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos įstatymuose, įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, kurios kyla iš Konstitucijos, inter alia iš jos 31 straipsnio. Šiame kontekste pabrėžta, kad Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos kaip skirtos tik asmenims, traukiamiems baudžiamojon atsakomybėn. Šio imperatyvo negalima nepaisyti ir tais atvejais, kai įstatymuose nustatomos tam tikros sankcijos, kurios, nors įstatymuose ir vadinamos „ekonominėmis sankcijomis“, pagal savo turinį ir kitus požymius yra priskirtinos administracinės teisinės atsakomybės institutui, tačiau savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms. Tokiais atvejais minėtos iš Konstitucijos kylančios procesinės garantijos asmenims, traukiamiems administracinėn teisinėn atsakomybėn, gali būti nustatytos įstatymuose, įtvirtinančiuose pačias šias sankcijas, ir (arba) kituose įstatymuose, reglamentuojančiuose subjektų (taip pat ir ūkio subjektų) administracinę teisinę atsakomybę, administracinį procesą (inter alia administracinių bylų teiseną), įstatymuose, reglamentuojančiuose teismų veiklą, kituose įstatymuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d. nutarime išaiškino, kad ši Konstitucijos nuostata reiškia, kad bausmė gali būti skiriama ir taikoma remiantis ne bet kokiu teisės aktu, o tik įstatymu. Taip sudaromos teisinės prielaidos užtikrinti veiksmingą asmenų, kuriems skiriamos ar taikomos bausmės, teisių ir laisvių apsaugą.
Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra nustatyta, kaduž Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus net ir susiję reklaminės veiklos subjektai galėtų būti patraukti atsakomybėn solidariai. Atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos advokatūros atsiliepimo į skundą ir apeliacinį skundą argumentai, kad bauda skirta solidariai atsižvelgiant į tai, kad reklamos davėjai yra UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“, kurių interesais reklama ir skleista, tokią Konkurencijos tarybos praktiką patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1534/2010), taip pat kad taikytina CK 6.6. straipsnio 3 dalyje nustatyta skolininkų bendros pareigos prezumpcija, yra nepagrįsti ir nereikšmingi, kadangi: įstatymais nėra numatyta solidari atsakomybė už tokius pažeidimus, kas, norint tokį patraukimo atsakomybėn būdą taikyti, yra, kolegijos vertinimu, būtina; CK nuostatos, atsižvelgiant į CK. 1.1 straipsnio 1 ir 2 dalis, šiuo atveju nėra taikytinos; paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje ginčas šiuo aspektu, t. y. dėl baudos skyrimo solidariai dviems asmenims, nekilo, todėl teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika, reikšminga nagrinėjamai bylai, nebuvo suformuota. Pažymėtina, kad baudžiamosios ar administracinės teisinės atsakomybės institutams solidari atsakomybė nėra būdinga, kadangi tokiu (solidarios atsakomybės) atveju iš esmės eliminuojamas atsakomybės už teisės pažeidimus individualizavimas atskiriems subjektams, kas savo ruožtu prieštarauja pagrindiniams baudžiamosios ar administracinės teisinės atsakomybės tikslams.
Reklamos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimai nagrinėjami šiame straipsnyje ir priežiūros institucijų patvirtintuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Reklamos įstatymo 25 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad priežiūros institucijai atlikus pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotas kolegialus organas arba asmuo priima nutarimą skirti šiame įstatyme nustatytas baudas arba, jeigu nėra šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo, pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūrą nutraukti. Kartu su bauda reklaminės veiklos subjektui gali būti skiriamas įpareigojimas nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą ar (ir) paneigti reklamą, kuri buvo pripažinta klaidinančia ar neleidžiama lyginamąja. Nutarime turi būti nurodyta: 1) priežiūros institucijos pavadinimas; 2) nutarimo priėmimo data ir vieta; 3) nutarimą priėmusio kolegialaus organo (asmens) duomenys, posėdžio sekretorius, pranešimo (skundo) nagrinėjimo procedūros dalyviai; 4) reklaminės veiklos subjekto, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas, duomenys; 5) nustatytos šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo faktinės aplinkybės; 6) šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo faktą patvirtinantys įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas; 7) motyvai, pagrindžiantys baudos skyrimą ir baudos dydį; 8) šio įstatymo straipsnis, kuriame nustatyta atsakomybė už pažeidimą; 9) reklaminės veiklos subjekto, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas, paaiškinimai ir jų įvertinimas; 10) priimtas sprendimas; 11) nutarimo įvykdymo tvarka ir terminas; 12) nutarimo apskundimo terminai ir tvarka.
Ginčijamu nutarimu pareiškėjas UAB „Tikroji turto kaina“ ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ atsakomybėn už Reklamos įstatymo 5 straipsnio nuostatos, draudžiančios klaidinančią reklamą, pažeidimus patraukti solidariai – bauda jiems skirta solidariai, todėl galima teigti, kad taikyta poveikio priemonė nebuvo motyvuota.
Tokie administracinės procedūros sprendimo turinio trūkumai, t. y. konkrečios atsakomybės nenustatymas teisiškai atskiriems, nors kartu ir susijusiems, ūkio subjektams, kolegijos vertinimu, negali būti pašalinami ginčą nagrinėjant teisme, kadangi tokiu atveju galimai būtų pažeistas non reformatio in peius principas, todėl apeliacinis skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo atsakovo sprendimas ginčijamoje dalyje būtų panaikintas, taip baigiant administracinę procedūrą dėl veiksmų atitikties Reklamos įstatymo nuostatoms, tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimas keičiamas: Tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 2S-15 ginčijama dalis naikinama ir klausimas dėl UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams perduodamas nagrinėti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai. Pažymėtina, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (ABTĮ 136 str. 1 d.).
Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1157/2014 prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai yra nepagrįsti, kadangi šioje nutartyje anaiptol nėra pateiktas teisės normų aiškinimas, pagal kurį pareiškėjas turi teisę vartoti žodį „advokatai“ sąryšyje su kitais žodžiais.
Kadangi tam, kad būtų baigta pradėta pažeidimo tyrimo procedūra, Konkurencijos taryba turės priimti naują nutarimą, atitinkantį teisės aktų nuostatas, tame tarpe – nurodyti motyvus, pagrindžiančius atskirų asmenų patraukimą atsakomybėn, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų nepasisakoma.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo atmetė jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atskirų Konkurencijos įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai ištyrimo, pažymėtina, kad tokio pobūdžio prašymai tenkinami tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 2 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, kaip matyti iš sprendimo turinio, abejonių dėl prašyme minimų teisės normų konstitucingumo nekilo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytiems motyvams šiuo aspektu ir jų nekartos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos advokatūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš pareiškėjo išlaidas advokato pagalbai. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Trečiasis suinteresuotas asmuo, prašydamas priteisti bylinėjimosi išlaidas, nepateikė dokumentų, patvirtinančių patirtas išlaidas. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos advokatūros prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, ji turi teisę ABTĮ 45 straipsnio tvarka kreiptis dėl išlaidų priteisimo su atskiru prašymu.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
uždarosios akcinės bendrovės „Tikroji turto kaina“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti.
Uždarosios akcinės bendrovės „Tikroji turto kaina“ skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2013 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 2S-15 „Dėl UAB „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir UAB „Tikroji turto kaina“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 1, 2 ir 4 punktus, kuriais pripažinta uždarąją akcinę bendrovę „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir uždarają akcinę bendrovę „Tikroji turto kaina“ pažeidus Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, už ką joms solidariai skirta 5 000 Lt bauda, jos įpareigotos per 5 darbo dienas nuo nutarimo Nr. 2S-15 rezoliucinės dalies 2 punkte nustatytų baudų sumokėjimo pranešti apie tai Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, bei perduoti klausimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Nacionalinis žalos ir skolų išieškojimo centras“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Tikroji turto kaina“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams nagrinėti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai.
Kitoje dalyje uždarosios akcinės bendrovės „Tikroji turto kaina“ skundą atmesti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Stasys Gagys
Virginija Volskienė