Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės,

dalyvaujant atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Dainorai Anulytei ir Irenai Kudzinskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų UAB „Norfos mažmena“ ir UAB „Rivona“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl sprendimo panaikinimo arba pakeitimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

UAB „Norfos mažmena“ ir UAB „Rivona“ (toliau – ir pareiškėjos, Bendrovės) kreipėsi su skundu (b. l. 1–17) prašydamos:

1) Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2014-01-24 nutarimo Nr. 1S-22/2014 dėl UAB „Norfos mažmena“ ir UAB „Rivona“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 str. reikalavimams (toliau – ir Nutarimas, b. l. 19–39);

2) Tuo atveju jei teismas nuspręstų, kad UAB „Norfos mažmena“ ir UAB „Rivona“ bauda skirtina pagrįstai, prašė 2014-01-24 nutarimu Nr. 1S-22/2014 paskirtą 90000 Lt baudą sumažinti iki 5000 Lt.

Nesutikdamos su Nutarimu nurodė, kad atsakovė nustatydama, kad padarytas Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir MPĮNVDĮ) 3 str. pažeidimas nevertino aplinkybės, kad sutarčių nuostatos dėl maisto prekių grąžinimo ir reikalavimo atlyginti nuostolius dėl prekių nukainojimo nebuvo taikomos realiai ir jokių pasekmių dėl to tiekėjam nebuvo kilę. Pareiškėjų teigimu, atsakovė neteisingai aiškino MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 ir 7 punktų nuostatas. Šiuo aspektu pažymėjo, jog MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. nuostata nekelia reikalavimo prekių pirkimo pardavimo sutarčių turiniui, o įstatymo pažeidimą sieja su tam tikrų aktyvių mažmeninės prekybos įmonės veiksmų atlikimu. Todėl, priešingai, nei nurodė atsakovė MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 ir 7 pažeidimams konstatuoti būtina įvertinti, ar nagrinėjamos sutarties nuostatos buvo taikomos praktikoje ir ar dėl šių veiksmų kilo neigiamų pasekmių tiekėjams. Nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjų ir tiekėjų sudarytų sutarčių nuostatos nebuvo įgyvendintos praktiškai ir jų pagrindu jokie neteisėti veiksmai atlikti nebuvo. Atitinkamai dėl to, negalėjo būti konstatuoti MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 ir 7 punktų pažeidimai. Nurodė, kad MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkto pažeidimui konstatuoti reikalingas pirkėjo reikalavimas (pareiškėjų), kuris konkrečiomis aplinkybėmis pažeistų įstatyme įtvirtintas nuostatas, tuo tarpu pirkėjui nepateikus konkretaus reikalavimo, sutarties nuostata lieka neįgyvendinta. Taip pat nurodė, kad sutartyse šiuo pagrindu (MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 p.) įtvirtintos nuostatos yra tik bendro ir abstraktaus pobūdžio ir jos nereiškia, kad pareiškėjos tiekėjams gali grąžinti prekes, kurių pagal teisės aktus negalima grąžinti. Šiuo aspektu taip pat pažymėjo, kad, kol nėra pareikštas reikalavimas dėl prekių grąžinimo, nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą. Pareiškėjų teigimu, nepagrįstos atsakovės išvados, kad abstrakčios sutarčių nuostatos dėl prekių grąžinimo reiškia prieštaravimą MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkto nuostatai. Nurodė, kad vertinant sutarčių nuostatas akivaizdu, kad prekės tiekėjams gali būti grąžinamos tik pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, tame tarpe ir MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. reikalavimus. Nesutiko ir su atsakovės argumentais, kad sutartyje neaiškiai nurodyta, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis galimas išankstinis susitarimas dėl prekių grąžinimo. Pareiškėjų teigimu, analizuojant MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkto nuostatą formuluotė „išankstinis grąžinimas“ nereiškia, kad dėl prekių grąžinimo turi būti susitartą tik sutarčių sudarymo su tiekėjais metu. Pareiškėjų teigimu, tokie susitarimai gali būti sudaromi ir vėliau, tačiau būtinai prieš pačių prekių grąžinimo vykdymo faktą.

Nesutikdamos dėl MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 punkto pažeidimo taip pat pažymėjo, kad sutartyje yra nustatyta nuostata, kad jei pagal teisės aktus prekė negali būti grąžinta pardavėjui, pirkėjas turi teisę bet neprivalo nustatyti mažesnę prekės pardavimo vartotojui kainą (nukainoti prekę) ir reikalauti sumokėti baudą, kurios dydis padengtų nukainojimo nuostolius. Pareiškėjų teigimu, ši nuostata dėl nuostolių kompensavimo reiškia tik skirtumo kompensavimą, kuris atsirastų prekę vartotojui pardavus pigiau, nei prekė buvo įsigyta iš tiekėjo, t. y. pigiau nei prekės įsigijimo iš tiekėjų savikaina. Pabrėžė, kad Bendrovės sutartimi turėjo teisę, o ne pareigą reikalauti dalies nuostolių dėl neparduotos prekės atlyginimo bet ne negauto pelno dėl neparduotos prekės kompensavimo.

Pareiškėjų teigimu, Konkurencijos taryba priimdama skundžiamą Nutarimą pažeidė teisėtų lūkesčių ir viešojo administravimo principus. Dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nurodė, kad pareiškėjai dar nuo 2009 metų dalyvauja mažmeninės prekybos stebėsenos tyrimuose už kuriuos atsakinga atsakovė. Tyrimų metu atsakovei buvo pateiktos visos standartinės pareiškėjų 2009-2013 metais rengtos sutartys. Atsakovė Vyriausybei pateiktose stebėsenos pažymose priėmė išvadas, kad sutartyse nėra nuostatų, pažeidžiančių MPĮNVDĮ reikalavimus, o tokios išvados būtent ir suteikė pareiškėjoms teisėtą ir pagrįstą lūkestį tikėti pažymose pateiktais teiginiais. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad atsakovė neturėjo teisės bausti Bendrovių už MPĮNVDĮ nuostatų pažeidimus, kurių anksčiau nematė. Pažymėjo, kad Nutarimu buvo pažeisti ir Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti viešojo administravimo principas. Pareiškėjų teigimu, atsakovė net ir pripažinus MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkto pažeidimą, pareiškėjams turėjo netaikyti baudos.

Dėl paskirto baudos dydžio nurodė, kad Bendrovėms paskirta bauda yra neproporcingai didelė. Pareiškėjų teigimu, skiriant baudą turėjo būti atsižvelgta į tai, kad padarytas pažeidimas nepasireiškė jokiais aktyviais veiksmais, t. y. fakto, kad pareiškėjai grąžindavo prekes, ar reikalaudavo negauto pelno nebuvo konstatuota, todėl pažeidimas vertintinas kaip neesminis. Nesutiko, kad pažeidimo pradžia sietina su tyrimo pradžia, nes pradėjus tyrimą vėliau pažeidimas gali būti ir nenustatytas. Tuo tarpu pažeidimo mastas turėtų būti prilyginamas nuliui, nes pareiškėjos nei karto nebuvo įgyvendinusios aptariamų sutarčių nuostatas. Taip pat nesutiko ir su tuo, kad pareiškėjų bendradarbiavimas su atsakove nebuvo vertinamas, kaip lengvinanti aplinkybė. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, tuo atveju, jei teismas vis tik nustatytų, kad pažeidimai buvo padaryti, prašė baudą sumažinti iki 5000 Lt.

Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimo (b. l. 71–86) argumentais prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Dėl argumentų, kad Konkurencijos taryba netinkamai aiškino MPĮNVDĮ 3 str. pažeidimo sudėtį nurodė, kad sistemiškai išanalizavusi šio įstatymo nuostatas, susijusias su įstatymo paskirtimi, taikymu bei vertindama MPĮNVDĮ 3 straipsnio sudėtį, atsižvelgė į visą aplinkybių visumą ir nustatė, kad UAB „Norfos mažmena“ ir su ja susijusi UAB „Rivona“ didmeninio pirkimo-pardavimo sutartyse, kurias sudarydavo su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais, įtvirtinusios nuostatas dėl nuostolių, sumažinus prekės kainą vartotojams, kompensavimo ir dėl maisto prekių ir gėrimų grąžinimo, atliko veiksmus, kurie yra draudžiami MPĮNVDĮ 3 str. 1 dalies 2 ir 7 punktais. Pažymėjo, kad sutarčių nuostatų turinys, jų pobūdis išreiškia draudžiamus reikalavimus tiekėjams ir perkelia jiems nepagrįstą riziką, todėl priešingai, nei teigia pareiškėjai, realus tokių nuostatų įgyvendinimas ar neįgyvendinimas, ar neigiamų pasekmių buvimas ar nebuvimas šių aplinkybių nepašalina. Todėl, nagrinėjamu atveju, vertinant, ar buvo padarytas MPĮNVDĮ pažeidimas, pakanka nustatyti tik faktinę aplinkybę, kad buvo atlikti šio įstatymo 3 str. 1 dalies sąraše (2 ir 7 punktuose) numatyti veiksmai, t. y., kad buvo MPĮNVDĮ 3 str. sąraše išreikšti, nepriklausomai nuo to, kokia forma (žodžiu, raštu) draudžiami reikalavimai tiekėjams – priimti neparduotas maisto prekes ir gėrimus bei kompensuoti mažmeninės prekybos įmonės negautą ar gautą mažesnį, negu tikėtasi gauti, pelną už prekių, gautų iš tiekėjo, pardavimą. Tuo tarpu vertinti, ar draudžiami reikalavimai buvo realiai įgyvendinti, nėra būtina. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais vertino pareiškėjų argumentus, kad pažeidimas gali būti siejamas tik su reikalavimo įgyvendinimu. Pažymėjo, kad tai, kad sutartyse įtvirtintos nuostatos nebuvo įgyvendintos, buvo atsižvelgta skiriant nuobaudą.

Dėl sutarčių nuostatų, susijusių su nuostolių kompensavimu, sumažinus prekės kainą vartotojams, atitikties MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 punkto reikalavimams nurodė, kad tyrimo metu vertinant sutarčių nuostatas buvo nustatyta, kad sutartyse buvo įtvirtinta nuostata, jog tuo atveju, jei prekės pagal teisės aktus negali būti grąžinamos pardavėjui (tiekėjui), tuomet pirkėjas gali vienašališkai ar šalių susitarimu nustatyti mažesnę prekės pardavimo vartotojui kainą ir reikalauti padengti nukainavimo nuostolius, o prekių pardavėjas privalo sumokėti baudą, kurios dydis padengtų nukainavimo nuostolius. Pabrėžė, kad bet koks mažmeninės prekybos įmonės reikalavimas padengti sumažėjusias pajamas, lemia rizikos perkėlimą tiekėjams ir pažeidžia pusiausvyrą tarp bendrovės ir tiekėjo. Tuo tarpu pareiškėjos pasilieka sau galimybę susimažinti patirtus nuostolius dėl prekės nukainavimo, o tai rodo nepagrįstą rinkos galios panaudojimą tiekėjų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai ir buvo konstatuotas MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 punkto pažeidimas.

Dėl sutarčių nuostatų, susijusių su prekių grąžinimu tiekėjams, atitikties MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkto reikalavimams nurodė, kad, MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkte įtvirtintas draudimas mažmeninės prekybos įmonei reikalauti iš tiekėjo priimti neparduotas maisto prekes. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjų sutartyse su tiekėjais buvo nurodyta, kad pirkėjas turi teisę grąžinti prekes, įskaitant maisto prekes ir gėrimus pardavėjui. Pažymėjo, kad MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punktas draudžia prekių ir gėrimų grąžinimą ir palieka tik ribotas galimybes taikyti išimtis iš draudimo. Tuo tarpu iš sutarčių akivaizdu, kad jose buvo numatyta galimybė dėl įvairių priežasčių grąžinti prekes, nenumatant jokių apribojimų, o tai prieštarauja MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkto reikalavimams. Atkreipė dėmesį, kad sutarčių nuostata dėl teisės grąžinti prekes yra įtvirtinta kartu su nuostata, kad prekės negrąžinamos, jei pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus prekės negalima grąžinti ir tokia nuostata yra dviprasmiška ir nepaneigia aplinkybės, jog gali būti pritaikyta tiekėjų atžvilgiu platesne apimtimi. Taip pat pabrėžė, kad dėl prekių grąžinimo, dėl teisinio aiškumo ir tikrumo turėtų būti susitarta iš anksto ir tai yra būtina sutarties sąlyga. Todėl nustačius, jog sutartyse su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais numatytos nuostatos, jog prekės gali būti grąžinamos ir nenustačius kokios tai prekės ir kad dėl jų grąžinimo turi būti iš anksto susitarta, buvo konstatuotas MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkto pažeidimas.

Pasisakydama dėl teisėtų lūkesčių ir administravimo principų pažeidimo bei baudos dydžio parinkimo, nepagrįstais vertino pareiškėjos argumentus, kad Konkurencijos taryba tikrindama mažmeninių prekybos tinklų sutarčių nuostatas nenustatė MPĮNVDĮ nuostatų pažeidimo, todėl pareiškėjos pagrįstai turėjo pagrindo tikėtis, kad sudarytos sutartys atitinka MPĮNVDĮ nuostatų reikalavimus. Šiuo aspektu nurodė, kad Konkurencijos taryba stebėsenos pažymoje pateikė tik apibendrintą informaciją, kuri nereiškia individualios situacijos vertinimo ir nesuteikia tikslių institucijos garantijų, o be to, stebėsenos pažyma yra tik ataskaitos pobūdžio dokumentas teikiamas Vyriausybei ir joje nėra jokių išvadų, kurios galėjo pareiškėjoms sudaryti lūkesčius dėl jų veiksmų teisėtumo vertinimo. Taip pat nesutiko ir su pareiškėjų argumentais dėl viešojo administravimo principų pažeidimo. Pažymėjo, kad nuobauda pareiškėjams buvo paskirta objektyviai įvertinus reikšmingas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę bei lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Teismo posėdžio metu atstovės palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Pareiškėjų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014-01-24 nutarimo Nr. 1S-22/2014 dėl UAB „Norfos mažmena“ ir UAB „Rivona“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 str. reikalavimams, kuriuo Konkurencijos taryba konstatavo, kad pareiškėjos pažeidė MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 ir 7 punktų nuostatas teisėtumo ir pagrįstumo bei, taip pat ir už šiuos pažeidimus skirtinos nuobaudos teisingumo.

Konkurencijos taryba 2014-01-24 nutarimu Nr. 1S-22/2014, vadovaudamasi MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 ir 7 punktais, 9 str. 2 d. 1 punktu, 3 dalimi ir 11 str. 1, 5 ir 6 dalimis pripažino, kad Bendrovės didmeninio pirkimo-pardavimo sutartyse su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais įtvirtinusios nuostatas, kad pirkėjas (Bendrovės) turi teisę grąžinti prekes, įskaitant maisto prekes ir gėrimus, pardavėjui dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, kad prekės yra nepaklausios, pasibaigė akcijos, nutraukta pirkimo-pardavimo sutartis ir kitos priežastys, o pardavėjas (tiekėjas) privalo tokias grąžinamas prekes priimti pažeidė MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkto reikalavimus, o įtvirtindamos nuostatą, kad tuo atveju, jei prekės pagal teisės aktus negali būti grąžinamos pardavėjui (tiekėjui), tuomet pirkėjas (Bendrovės) gali vienašališkai ar šalių susitarimu nustatyti mažesnę prakės pardavimo vartotojui kainą ir reikalauti padengti nukainavimo nuostolius, o prekių pardavėjas privalo sumokėti baudą, kurios dydis padengtų nukainavimo nuostolius, pažeidė MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 punkto reikalavimus. Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktu Bendrovės buvo įpareigotos nutraukti nurodytus draudžiamus veiksmus bei už šiuos konstatuotus pažeidimus Bendrovėms buvo paskirta 90000 Lt bauda (Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktas).

MPĮNVDĮ įstatymo tikslas – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą (1 str. 1 d.). Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad šis įstatymas taikomas mažmenine prekyba Lietuvos Respublikoje besiverčiančioms didelę rinkos galią turinčioms įmonėms. Didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė – ūkio subjektas, besiverčiantis mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ir vienas arba kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais atitinkantis visus šiuos reikalavimus: 1) iš visų Lietuvos Respublikoje jo (jų) valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne mažesnio kaip 400 m2 prekybos ploto; 2) bendrosios jo (jų) pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne mažesnės kaip 400 milijonų litų (MPĮNVDĮ 2 str. 1 d.). Šio įstatymo 3 d. nustatyta, kad mažmeninės prekybos įmonėms draudžiama atlikti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui kompensuoti mažmeninės prekybos įmonės negautą ar gautą mažesnį, negu tikėtasi gauti, pelną už prekių, gautų iš tiekėjo, pardavimą (2 punktas); priimti neparduotas maisto prekes, išskyrus negreitai gendančias supakuotas maisto prekes, jeigu jos yra saugios, kokybiškos, galioja ne mažiau kaip 1/3 nustatyto tinkamumo vartoti termino arba jų tinkamumo vartoti terminas neribojamas, ir dėl jų grąžinimo yra išankstinis susitarimas (7 punktas). Taigi apibendrintai aiškinant nurodytas teisės nuostatas galima teigti, kad MPĮNVDĮ 3 str. pažeidimui konstatuoti pakanka, kad mažmenine prekyba Lietuvos Respublikoje besiverčianti didelę rinkos galią turinti įmonė, kurios iš visų Lietuvos Respublikoje valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne mažesnio kaip 400 m2 prekybos ploto ir kurios bendrosios įmonės pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne mažesnės kaip 400 milijonų litų, būtų atlikusi ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika būtų perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai nustatyti MPĮNVDĮ 3 str. 1-10 punktuose. MPĮNVDĮ 3 str. nustatytas baigtinis sąrašas veiksmų, kurie apibūdinti, kaip ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujantys veiksmai.

Byloje iš esmės nėra ginčo, kad Bendrovės MPĮNVDĮ 1 str. 2 dalies ir 2 str. 1 dalies prasme laikytinos didelę rinkos galią turinčiomis mažmeninės prekybos įmonėmis, taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad Bendrovių sudarytose sutartyse su tiekėjais buvo įtvirtintos nuostatos atitinkančios MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 ir 7 punktuose nustatytus veiksmus. Minėta, jog Bendrovės nesutinka su tuo, kad konstatuojant MPĮNVDĮ 3 straipsnio pažeidimą, nereikia nustatyti, ar sutartyse įtvirtintos nuostatos buvo taikytos praktikoje ir ar dėl šių nuostatų kilo neigiamų pasekmių tiekėjams. Pareiškėjų teigimu, šios aplinkybės (nuostatų taikymo realiai), be kita ko, nenustatė ir atsakovė, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti MPĮNVDĮ 1 str. 1 dalyje įtvirtinti šio įstatymo tikslai.

Sutiktina su atsakovės argumentais, kad nagrinėjamam ginčui yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-18 nutartis priimta administracinėje byloje Nr. A-858-1014/2013, kurioje apeliacine tvarka buvo sprendžiamas atsakovės nutarimo teisėtumas dėl UAB „Palink“ veiksmų atitikimo MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 5 punkto reikalavimams. Šioje byloje, be kita ko, taip pat buvo keliamas klausimas dėl MPĮNVDĮ 3 straipsnio sudėties aiškinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje konstatavo, kad UAB „Palink“ sutartyse su tiekėjais įtvirtintas MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 5 punkte nurodytas draudžiantį reikalavimas savaime riboja tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje. Atitinkamai teismas sprendė, kad atsakovui konstatavus MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 5 punkto pažeidimą, nustatyti, kad pirkėjas (UAB „Palink“) atliekamais veiksmais varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje nėra prasminga. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo priešingai išvadai, kad vertinant, ar buvo padaryti MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 ir 7 punktų pažeidimai, reikalinga nustatyti, kad sutartyse įtvirtintos prieštaraujančiomis vertinamos nuostatos buvo vykdomos realiai. Kaip jau minėta, tokiu atveju pakanka nustatyti, kad MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 ir 7 punktuose įtvirtintos nuostatos yra įrašytos su tiekėjais sudarytose sutartyse. Šiais pagrindais atmestini pareiškėjų argumentai, kad, nagrinėjamu atveju, nenustačius, kad buvo konkrečių pirkėjų (Bendrovių) reikalavimų kompensuoti mažmeninės prekybos įmonės negautą ar gautą mažesnį nei tikėtasi gauti pelną, ar (ir) reikalavimų priimti neparduotas maisto prekes, įskaitant maisto prekes ir gėrimus dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, kad prekės yra nepaklausios, pasibaigė akcijos, nutraukta pirkimo-pardavimo sutartis ir kitos priežastys, negali būti konstatuoti MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 ir 7 punktų pažeidimai. Papildomai pažymėtina, kad iš pareiškėjų argumentų visumos galima teigti, kad šioje ginčo situacijoje akcentuojamas Bendrovių realus veiksmų (nebuvo pateikti prašymai priimti prekes ir kompensuoti negautą pelną) neatlikimas yra neįvykęs tik dėl to, kad per keturis mėnesius (pažeidimų laikas) nesusiklostė tam tikra (tinkama) situacija, o ne dėl to, kad Bendrovėms pačioms pripažinus, kad sutartyse įtrauktos nuostatos neatitinka MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 ir 7 punktų reikalavimams, todėl jomis nesivadovavo.

Iš prie bylos pateiktos Konkurencijos tarybos bylos rašytinės medžiagos (1-28 tomai) nustatyta, šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjos, kad Bendrovės pirkimo-pardavimo sutartyse sudarytose su tiekėjais įtvirtino nuostatą, jog tuo atveju, jei prekės pagal teisės aktus negali būti grąžinamos pardavėjui (tiekėjui), tuomet pirkėjas gali vienašališkai, ar šalių susitarimu nustatyti mažesnę prekės pardavimo vartotojui kainą ir reikalauti padengti nukainavimo nuostolius, o prekių pardavėjas privalo sumokėti baudą, kurio dydis padengtų nukainavimo nuostolius. Sutartyse taip pat įtvirtinta nukainavimo nuostolių apskaičiavimo tvarka. Šis sutartyse įtvirtintas reikalavimas padengti nukainavimo nuostolius bei prievolė sumokėti baudą, kurios dydis padengtų nukainavimo nuostolius, atitinka MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 punkte įtvirtintą draudimą. Pažymėtina, kad, nors minėtoje įstatymo nuostatoje minimas tik pelno kompensavimas, tačiau, šiuo aspektu, sutiktina su atsakovės išvadomis, kad reikalavimas padengti nukainavimo nuostolius, esamoje situacijoje adekvačiai vertintinas reikalavimui kompensuoti negautą pelną, todėl tokių nuostatų įtvirtinimas reiškia rizikos perkėlimą tiekėjams, ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje. Pažymėtina, jog reikalavimas padengti nukainavimo nuostolius, atitinkamai reikštų pelno susigrąžinimą, kas atitinka MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 punkte įtvirtintą draudimą.

Pareiškėjų argumentai, kad aptartos sutarčių nuostatos Bendrovėms tik suteikė teisę reikalauti kompensuoti nukainavimo nuostolius, tačiau ne pareigą, iš esmės nėra reikšmingi, nes tokios sutarčių nuostatos savaime yra ydingos MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 punkto prasme. Minėta, kad MPĮNVDĮ 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti nereikalinga nustatyti, kad sutartyse įtvirtintos prieštaraujančiomis vertinamos nuostatos buvo vykdomos realiai, todėl juridinės reikšmės neturi ir pareiškėjų argumentai, kad Bendrovės realiai nebuvo pateikusios prašymų kompensuoti nukainavimo nuostolius. Ši aplinkybė neaktuali MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 punkto pažeidimui konstatuoti. Apibendrinant darytina išvada, kad atsakovė pagrįstai nustatė, kad Bendrovės sutartyse su tiekėjais įtvirtindamos nuostatą dėl nukainavimo nuostolių kompensavimo, atliko draudžiančius veiksmus, kurie atitiko MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 2 punkto nuostatą.

Konkurencijos tarybos bylos rašytinė medžiaga (1-28 tomai) tvirtina, kad Bendrovės pirkimo-pardavimo sutartyse su tiekėjais taip pat buvo įtraukusios ir nuostatos, kurių turinys neatitiko MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkto reikalavimų. MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkto nuostata draudžia, priimti neparduotas maisto prekes išskyrus negreitai gendančias supakuotas maisto prekes, jeigu jos yra saugios, kokybiškos, galioja ne mažiau kaip 1/3 nustatyto tinkamumo vartoti termino arba jų tinkamumo vartoti terminas neribojamas, ir dėl jų grąžinimo yra išankstinis susitarimas. Iš sutarčių turinio nustatyta, kad jose įtvirtintos gana abstraktaus pobūdžio nuostatos, kuriose nėra nurodytų MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkte nustatytų išimčių. Be to, sutartyse yra nurodyta, kad prekes pardavėjui galima grąžinti bet kada, t. y., kai prekės yra nepaklausios, pasibaigus sezonui ar akcijai, pasikeitus jų kainai mažmeninėje ir didmeninėje rinkoje, kai prekės nerealizuojamos daugiau kaip du mėnesius ir kt. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė, tokios sutarties nuostatos neužtikrina MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkte nustatytų sąlygų laikymosi. Be to, sutarčių nuostatos dėl aptartų papildomų prekių grąžinimo sąlygų tvirtina, kad prekės gali būti grąžinamos ne tik esant MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkte nustatytoms išimtims bet ir kitais atvejais, o tai nepatenka į sutartyse įtvirtintos išlygos, kad prekių grąžinti negalima, jeigu prekių pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus negalima grąžinti pardavėjui, kuri, kaip teigia pareiškėjai, atitinkamai reikštų, MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkto sąlygų išpildymą, apimtį. Pažymėtina, kad šiame kontekste taip pat nėra reikšminga, ar prekių grąžinimas buvo realiai vykdomas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Konkurencijos taryba išsamiai išanalizavusi su tiekėjais sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių nuostatas turėjo pagrindą konstatuoti MPĮNVDĮ 3 str. 1 d. 7 punkto pažeidimą.

Nesutiktina su pareiškėjų argumentais, kad atsakovės MPĮNVDĮ stebėsena ir pažymos galėjo sukelti lūkesčius, kad pirkimo pardavimo sutarčių nuostatos su tiekėjais dėl nuostolių atlyginimo ir prekių grąžinimo atitinka MPĮNVDĮ nuostatų reikalavimams. Pažymėtina, jog Konkurencijos taryba vykdo MPĮNVDĮ kontrolę ir nuo 2011 metų kiekvienais metais iki kovo 1 d. teikia Vyriausybei metinę šio įstatymo stebėsenos pažymą, kurioje nurodomi siekiami tikslai, pasiekti tikslai, neigiamos pasekmės (jei tokių buvo), pasiūlymai dėl įstatymo tobulinimo, ar išvadą, kad tokios būtinybės nėra. Vadinasi, tai tik informacinio pobūdžio pažyma, kuria pateikiama tik apibendrinta informacija. Todėl, priešingai nei nurodė pareiškėjai, apibendrinamojo pobūdžio dokumentas, neanalizavus individualių aplinkybių, pareiškėjams negalėjo sukelti lūkesčių, kad sutarčių nuostatos atitinka MPĮNVDĮ. Pažymėtina, kad MPĮNVDĮ įsigaliojo nuo 2010-04-01, todėl pirkimo-pardavimo sutartys turėjo būti parengtos/rengiamos atsižvelgti į šio įstatymo nuostatas, o tai, kad atsakovė pažymose sutarčių neatitikimo MPĮNVDĮ nuostatoms nekonstatavo, nepaneigia pareiškėjų pareigos laikytis šio įstatymo nuostatų.

MPĮNVDĮ 11 str. 1 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus mažmeninės prekybos įmonėms skiriama piniginė bauda iki keturių šimtų tūkstančių litų. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad skiriamos baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Konkurencijos tarybos funkcijos leidžia jai visapusiškai įvertinti tam tikrus konkurenciją galinčius pažeisti veiksmus ir šių funkcijų tinkamas atlikimas, kai yra vertinami tam tikri duomenys, yra Konkurencijos tarybai skirtos diskrecijos dalis. Bendrovės nesutinka su paskirtos baudos dydžiu ir mano, kad pritaikyta sankcija yra nepagrįsta ir neproporcinga tariamam pažeidimui.

Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba pakankamai aiškiai pagrindė ir nurodė kriterijus, kuriais remiantis buvo nustatyta Bendrovėms skirta 90000 Lt bauda. Kaip nustatyta, atsakovė skirdama baudą pareiškėjų naudai sutrumpino pažeidimo trukmę (atsižvelgiant į MPĮNVDĮ stebėsenos pažymų interpretaciją vertino, kad pažeidimo mastas keturi mėnesiai, vietoje trejų metų ir septynių mėnesių), taip pat pareiškėjų naudai vertino ir aplinkybę, kad nebuvo surinkta įrodymų, kad prieštaraujančiomis įstatymui pripažintos sutarčių nuostatos būtų vykdomos realiai. Tai reiškia, kad pareiškėjų veiksmai buvo adekvačiai vertinti pagal įstatymo nuostatas bei tyrimo metu nustatytas ir nenuginčytas faktines aplinkybes. Nesutiktina su pareiškėjų argumentais, kad geranoriškas Bendrovių bendradarbiavimas su atsakove turėjo būti vertinamas kaip lengvinanti aplinkybė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokie pareiškėjų veiksmai (bendradarbiavimas), nagrinėjamu atveju, vertintini, kaip Konkurencijos įstatyme nustatytos pareigos vykdymas, todėl pagrįstai nevertinti kaip lengvinanti aplinkybė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, objektyviai ir visapusiškai ištyrus byloje, Konkurencijos byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad naikinti 2014-01-24 nutarimą Nr. 1S-11/2014 dėl UAB „Norfos mažmena“ ir UAB „Rivona“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 str. reikalavimams, skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai nustačius, kad ekonominė sankcija paskirta laikantis įstatymo nustatytų taisyklių bei tinkamai individualizuota, nėra pagrindo sumažinti paskirtą baudą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjų UAB „Norfos mažmena“ ir UAB „Rivona“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Bronius Januška

Rūta Miliuvienė

Irena Paulauskienė