Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Violetos Petkevičienės ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Banginis“ atstovui advokato padėjėjui Justinui Poderiui, atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Dainorai Anulytei, trečiojo suinteresuotojo asmens Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Aurelijui Mačiulaičiui, trečiojo suinteresuotojo asmens Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Tadui Bankauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Banginis“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

UAB „Banginis“ (toliau – ir pareiškėja) elektroninėmis ryšio priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovė, Konkurencijos taryba) 2014-07-16 nutarimą Nr. 2S-7 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintų žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir skundžiamas nutarimas).

Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamu nutarimu buvo pripažinta, kad Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013-03-15 įsakymu Nr. 3D-197, (toliau – ir Taisyklės) 9 bei 22 punktai pažeidžia Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 str. reikalavimus, o Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir ŽŪM) buvo įpareigota ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo paskelbimo dienos (2014-07-16) pakeisti arba panaikinti Taisyklių 9 ir 22 p. Mano, kad skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad Taisyklės suteikė privilegijas atskiriems ūkio subjektams, turėjo analizuoti ir pagrįsti, ar dėl Taisyklių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Nesutinka, kad Taisyklių atitikties Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams vertinimo tikslais atitinkama rinka turi būti apibrėžiama kaip verslinė žvejyba Baltijos jūros teritorijoje. Konkurencijos taryba sutapatino perleidžiamos žvejybos teisės įgijimą su žvejybos kvotų paskyrimu. Dėl Konkurencijos tarybos išvados, kad Taisyklių 9 p., reglamentuojantis naujų ūkio subjektų patekimo į rinką sąlygas, sudaro nevienodas konkurencijos sąlygas naujiems ūkio subjektams (pretenduojantiems į žvejybos kvotas pirmą kartą) rinkoje jau veikiančių bei žvejybos kvotas gaunančių ūkio subjektų atžvilgiu, nurodė, kad Taisyklės savo esme nustato, kad šioje rinkoje negali veikti neribotas ūkio subjektų skaičius, tiek dėl žuvų išteklių ribotumo, tiek dėl ribotų žvejybos pajėgumų. Mano, kad Konkurencijos taryba padarė klaidingą išvadą nuspręsdama, jog kvotų skyrimo tvarka pagal perleidžiamąją žvejybos teisę, kuri nustatoma atsižvelgiant į istorinius ūkio subjektų žuvų sugavimo rodiklius, ribojo konkurenciją atitinkamoje verslinės žvejybos Baltijos jūroje rinkoje ir sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas tarp atitinkamoje rinkoje veikiančių bei galinčių joje veikti ūkio subjektų. Pabrėžė, kad valstybės narės yra įpareigojamos neskatinti naujo laivyno kūrimo, o žvejybos galimybes realizuoti esamais ištekliais. Pareiškėjos teigimu, Konkurencijos taryba, analizuodama Taisyklių 22 p. nuostatą, kuri teigia, jog vieno ūkio subjekto turima perleidžiamosios žvejybos teisės dalis negali būti didesnė nei 80 proc. visų tai žuvų rūšiai nustatytų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžio, daro klaidingą išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog kvotos paskirstomos tokia tvarka, jog ūkio subjektams apribojamos galimybės tarpusavyje veiksmingai konkuruoti dėl skiriamų kvotų dydžio, maksimalaus kvotų dydžio nustatymas lemia, jog viešojo administravimo subjekto sprendimu, vadovaujantis ne konkurencinga procedūra, o istoriniais žuvų sugavimo rodikliais, vienam ūkio subjektui gali būti skiriama beveik visa Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos kvotų dalis, tuo tarpu, kiti ūkio subjektai galėtų gauti tik likusią nedidelę kvotų dalį arba išvis negautų kvotų ir negalėtų varžytis lygiomis teisėmis dėl didesnės kvotų dalies. Žvejybos perleidimo teisė suteikia tik teisę pretenduoti į žvejybos kvotas ir nereiškia, jog atitinkamas ūkio subjektas apskritai įgis tam tikrą kvotą, taip pat nereiškia, jog perleidžiamosios žvejybos teisės dalis atitinkamam ūkio subjektui pasieks 80 proc. ribą. Kartu pridūrė, kad ji nebuvo supažindinta su tyrimo išvadomis bei neturėjo galimybės pateikti savo nuomonės dėl tyrimo išvadų.

Atsakovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė administracinę bylą nutraukti arba atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Konkurencijos taryba nurodė, kad skundžiamu nutarimu ŽŪM buvo įpareigota pakeisti arba panaikinti Taisyklių 9 ir 22 p., kurių teisėtumą pareiškėja iš esmės ginčija. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras 2014-09-25 įsakymu Nr. 3D-647 panaikino Taisyklių 9 ir 22 p., kurių atžvilgiu skundžiamu nutarimu buvo nustatyti įpareigojimai ŽŪM, taigi, pareiškėjos skundas dėl skundžiamo nutarimo teisėtumo iš esmės yra nebeaktualus, kadangi ŽŪM jau atliko veiksmus minėtų nuostatų atžvilgiu, tai yra jas panaikino. Ginčas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumo nebesukeltų teisinių pasekmių pareiškėjos interesams, kadangi iš esmės neliko ginčo objekto, pareiškėjos interesai nebegalėtų būti veiksmingai apginti. Kartu atsakovė nurodė, kad pareiškėjos nurodomų procedūrinių pažeidimų ji nepadarė, nes pareiškimą dėl galimo Taisyklių, kurios yra norminis administracinis teisės aktas, prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams Konkurencijos tarybai pateikė Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacija, todėl ši asociacija buvo informuojama tyrimo metu; buvo vertinamos taisyklių nuostatos, lėmusios atitinkamą situaciją rinkoje, bet ne konkretūs pareiškėjos veiksmai. Pabrėžė, kad ji nagrinėjo žvejybos kvotų, kurios suteikia teisę vykdyti verslinę žvejybą Baltijos jūroje, skyrimo tvarką. Ji nesutapatino perleidžiamosios žvejybos teisės įgijimą su žvejybos kvotų paskyrimu, bet vertindama kvotų, kurioms taikomos perleidžiamosios žvejybos teisės, skyrimo tvarką pažymėjo, kad jos yra neatsiejamos viena nuo kitos, nes nuo perleidžiamosios žvejybos teisės dydžio, priklauso ir skiriamų kvotų dydis ūkio subjektui. Nors dėl Taisyklėse nustatyto teisinio reguliavimo ūkio subjektai turi ribotas galimybes konkuruoti tarpusavyje, tačiau nereiškia, kad konkurencijos apskritai negali būti. Kadangi Taisyklės daro įtaką naujiems ūkio subjektams, norintiems vykdyti verslinę žvejybą Baltijos jūroje, ji tinkamai apibrėžė atitinkamos rinkos konkurencingumą. Konkurencijos taryba Konkurencijos įstatymo 4 str. pažeidimą konstatavo atsižvelgusi į tai, kad Taisyklių nuostatos: 9 p. nuostata, nustatanti kvotų skyrimo atvejus naujiems ūkio subjektams (pretenduojantiems į žvejybos kvotas pirmą kartą) bei 22 p. nuostata, nustatanti maksimalią žvejybos kvotų, skiriamų vienam ūkio subjektui, ribą, sudarė skirtingas konkurencijos sąlygas ūkio subjektams, o tokios Taisyklių nuostatos nebuvo nulemtos įstatymų reikalavimų vykdymo. Konkurencijos taryba neneigia, jog žuvų ištekius būtina tausoti, tačiau tai savaime nesudaro prielaidos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui įsakymu nustatyti diskriminuojančius, neobjektyvius kriterijus skirstant kvotas tiek naujiems ūkio subjektams, tiek jau verslinę žvejybą Baltijos jūroje vykdantiems ūkio subjektams. Pažymėjo, kad Taisyklių 9 p. nustatytą teisinį reguliavimą ji pripažino prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimams, atsižvelgusi į tai, kad naujų ūkio subjektų galimybės gauti žvejybos kvotas priklausė nuo sąlygų, susijusių su jau rinkoje veikiančias ūkio subjektais. Kvotų skyrimas atsižvelgus tik į istoriškumo principą neleidžia ūkio subjektams efektyviai konkuruoti tarpusavyje dėl skiriamų kvotų dydžio. Ji neteisėtu laiko ne pačios perleidžiamosios žvejybos teisės suteikimo laikotarpį trejiems metams, bet perleidžiamosios žvejybos teisės dydžio, kuris nustatomas atsižvelgus į istorinius žuvų sugavimo rodiklius 2007-2012 m. laikotarpiu, apskaičiavimo tvarką. Ji nevertino, ar konkretus ūkio subjektas, vykdantis verslinę žvejybą Baltijos jūroje, realiai gauna iki 80 proc. kvotų, tačiau vertino pačios nuostatos esmę, kuri sudaro galimybę vienam ūkio subjektui gauti itin didelę Lietuvos Respublikai skirtų žvejybos kvotų dalį ne efektyvios konkurencijos būdu, o remiantis tik istoriniais žuvų sugavimo rodikliais. Atsakovės teigimu, skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

ŽŪM prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra, nurodydama, kad ES valstybėms narėms suteikė teisę nuspręsti, kaip paskirstyti savo kvotas tarp savo žvejų. Kvotų padalijimas nacionaliniame lygmenyje, tai yra paskirstymas tarp nacionalinių žvejų, ES teisės nėra reguliuojamas. Tai reiškia tai, kad valstybės narės turi plačią diskreciją nustatydamos priemones kvotoms paskirstyti tarp savo šalies žvejų bei kvotų panaudojimui reguliuoti. ŽŪM 2014-05-16 rašte Nr. 2D-2266(24.19) „Dėl tyrimo dėl žvejybos kvotų skyrimo Baltijos jūroje“ sutiko panaikinti Kvotų skyrimo taisyklių 9 ir 22 punktus.

Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra, nurodydama, kad pagal ES teisę valstybė narė pati sprendžia dėl jai pagal Bendrijos teisę suteiktų žvejybos galimybių paskirstymo. Taisyklėse individualios žvejybos galimybės (kvotos) skirstomos pagal nustatytas perleidžiamąsias žvejybos teises, kas atitinka ES bendrosios žuvininkystės politikos nuostatas. Ūkio subjektams, perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžiai 2013-2015 m. laikotarpiui buvo nustatyti žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2013-03-25 įsakymu Nr. V1-28 ir pakeisti vėlesniais įsakymais. Būtent šiuo įsakymu patvirtinti dydžiai (procentais) kiek, kokių rūšių žuvų, atsižvelgiant į Lietuvai skirtą metų kvotą, gaus kiekvienas naudotojas. Skirtingi kvotuojamų žuvų kiekiai susidarė todėl, kad daugelis naudotojų 2007-2012 m. arba visai nežvejojo šprotų, strimelių, arba jų sugavimai buvo labai maži, todėl atsižvelgiant į nustatytus perleidžiamųjų teisių dydžius ir buvo paskirstytos tokios žvejybos kvotos. Nei pats perleidžiamosios žvejybos teisės suteikimas, nei konkretaus perleidžiamosios teisės dydžio nustatymas dar nereiškia, kad žuvų išteklių naudotojai įgyja faktinę teisę pradėti šprotų ir strimelių žvejybą Baltijos jūroje. Tokia teisė atsiranda tik tuomet, kai Taisyklių 26 p. nustatyta tvarka, 1 metų laikotarpiui, yra paskirstomos konkrečios žvejybos kvotos.

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės 2014-07-16 nutarimo Nr. 2S-7 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintų žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Konkurencijos taryba 2014-07-16 priėmė nutarimą Nr. 2S-7 „Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintų žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“, kuriame nutarė pripažinti, kad Taisyklių 9 ir 22 p. pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus ir įpareigojo ŽŪM ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje dienos pakeisti arba panaikinti Taisyklių 9 ir 22 p. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministras 2014-09-25 priėmė įsakymą Nr. 3D-647, kuriuo pripažino netekusiais galios Taisyklių 9 ir 22 p. 

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 1 d. nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Pagal aukščiau pateiktą teisės aktų nuostatų analizę, daroma išvada, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę ir kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs paminėtas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismų praktikoje, asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131, 2012-05-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-1260/2012).

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjos skundžiamu nutarimu Taisyklių 9 ir 22 p. buvo pripažinti pažeidžiantys Konkurencijos įstatymo 4 str. reikalavimus ir ŽŪM buvo įpareigota pakeisti arba panaikinti Taisyklių 9 ir 22 p. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministras, vykdydamas pareiškėjos skundžiamą nutarimą, 2014-09-25 priėmė įsakymą Nr. 3D-647, kuriuo pripažino netekusiais galios Taisyklių 9 ir 22 p., taigi, skundžiamas nutarimas yra įvykdytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d., 22 str. 1 d. suteikia teisę teisme ginčyti tik pažeistus interesus ar teises. Kadangi skundžiamas nutarimas ŽŪM yra įvykdytas, tai toks nutarimas pats savaime niekaip pareiškėjos teisių ar interesų neįtakoja ir ateityje įtakoti negalės. Teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad pareiškėjos skundas dėl skundžiamo nutarimo teisėtumo iš esmės yra nebeaktualus, kadangi ŽŪM jau atliko veiksmus Taisyklių nuostatų atžvilgiu, tai yra jas panaikino, iš esmės neliko ginčo objekto. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėja neturi teisinio subjektiškumo spręsti ginčą teisme, todėl jos skundas atmetamas.

Kadangi pareiškėja skundą teikė elektroninių ryšių priemonėmis, tai už skundo padavimą jo padavimo metu buvo nustatytas 75 Lt žyminis mokestis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 39 str. 3 d.). Pareiškėja yra sumokėjusi 100 Lt žyminį mokestį, todėl 7,24 EUR (25 Lt) permoka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 str.1 d. 1 p., pareiškėjai grąžinama.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d. teismas

atmesti pareiškėjos UAB „Banginis“ skundą.

Grąžinti pareiškėjai UAB „Banginis“ 7,24 EUR žyminio mokesčio permoką.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjai

Donatas Vansevičius

Violeta Petkevičienė

Milda Vainienė