Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Miliuvienės, teisėjų Romos Sabinos Alimienės ir Laimučio Alechnavičiaus, sekretoriaujant Eglei Pajarskienei,

dalyvaujant pareiškėjos Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovams Arvydui Aranauskui ir Airai Mečėjienei, atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Giedrei Jarmalytei, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovui Mariui Kruopui, trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltic Orthoservice“ atstovei advokatei Rūtai Brazauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, UAB „Baltic Orthoservice“, dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

pareiškėja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikslintu skundu (b. l. 5-7) prašo panaikinti Konkurencijos tarybos (toliau - ir Taryba) 2006 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 2S-6 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-l patvirtinto Gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos aprašo ir dėl Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sprendimų paskirstant Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas įmonėms, aprūpinančioms gyventojus ortopedijos technikos priemonėmis, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau - Nutarimas).

Nesutinka, kad nuostata „Valstybinė ligonių kasa sutartyse su įmonėmis dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis atskirai nurodo lėšų, skirtų ortopedinės avalynės bei įtvarų, korsetų ir kitų gaminių įsigijimui kompensuoti sumas“ prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 str. Aiškina, jog ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo laikinosios metodikos 4 punkte reglamentuota, kad ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo suma apskaičiuojama atsižvelgiant į asmenų, kuriems reikia ortopedijos technikos priemonių, skaičių, ortopedijos technikos priemonių bazines kainas ir ortopedijos technikos įmonių galimybes, neviršijant Lietuvos Respublikos valstybės biudžete tam numatytų asignavimų. Valstybinė ligonių kasa, disponuodama tam tikslui skirtomis valstybės biudžeto lėšomis, turi taip planuoti ir naudoti tikslines lėšas, kad būtų užtikrintas ir garantuotas ne tik paslaugų prieinamumas pacientams, bet ir neviršytos tam tikslui skirtos lėšos. Institucija, diferencijuodama lėšas, skirtas ortopedinės technikos gaminiams kompensuoti per šios technikos įmones, negali rizikuoti, kad dėl klaidingo lėšų planavimo būtų prisiimti finansines galimybes viršijantys sutartiniai įsipareigojimai.

Nesutinka, kad Valstybinės ligonių kasos 2005 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 1K-30 patvirtintų Reikalavimų įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis (toliau – Reikalavimai įmonėms), 2.7 punktas, kuriuo patvirtintas reikalavimas įmonėms turėti ne mažesnę kaip 3 metų įmonės darbo ortopedijos srityje patirtį, individualiai aptarnauti pacientus ir 2.13 punktas, kuriuo patvirtintas reikalavimas įmonėms turėti ortopedą - traumatologą, ne mažiau kaip vienerius metus kiekvieną darbo dieną dirbantį įmonėje pagal galiojančią licenciją ir turintį ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį, diskriminuoja įmones ir prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Aiškina, kad Valstybinė ligonių kasa visoms įmonėms nustatė vienodas sąlygas, neišskirdama ir nenustatydama skirtingų kriterijų skirtingoms įmonėms. Joks įstatymas ar kitas teisės aktas nedraudžia nustatyti reikalavimų iš valstybės biudžeto kompensuojamiems ortopedijos gaminiams, jų pritaikymui bei ortopedijos įmonėms, kurios tokius gaminius pritaiko. Teisės aktuose nenumatyta pareiga išsiaiškinti esamus rinkos dalyvius ir nustatyti tokius kvalifikacinius reikalavimus, kad visi be išimties juos tenkintų. Vienas iš reikalavimų – 3 metų patirtis individualiai aptarnaujant pacientus nustatytas įvertinus gaminių specifiką (gaminys ir šio gaminio pritaikymo pacientui paslauga) tik patvirtina, kad kompensuojama už kiekvienam pacientui individualiai pagamintą ir/ar sveikatinimo paslaugos teikimą.

Ortopedinių gaminių gamyba ir/ar pritaikymas pacientui yra individuali paslauga. šią paslaugą gali atlikti tik gydytojas specialistas, turintis licenciją tokiai veiklai ir pakankamą patirtį šioje srityje. Pareiškėjas nurodo, kad ortopedo traumatologo licencija suteikia teisę teikti gydymo paslaugas, tačiau gaminių pritaikymui šie specialistai nėra specialiai rengiami ir licencijuojami. Siekiant užtikrinti paslaugos prieinamumą, toks specialistas įmonėje privalo dirbti kiekvieną dieną.

Pareiškėja aiškina, jog užtikrinti efektyvią ir kokybišką ortopedinę pagalbą nėra Valstybinės ligonių kasos pasirinkimas, tai pareiga, įtvirtinta Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Kompensuojant ortopedijos technikos priemonių įsigijimą (tame tarpe ir jų pritaikymą), svarbu atsižvelgti į tai, kad jų pritaikymas – asmens sveikatos priežiūros paslauga.

Nesutinka, kad šie Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymų 2005 m. sausio 24 d. Nr. 1K-4, 2005 m. vasario 25 d. Nr.1K-21, 2005 m. kovo 24 d. Nr. 1K-36, 2005 m. balandžio 28 d. Nr. 1K-57, 2005 m. gegužės 26 d. Nr. 1K-69, 2005 m. birželio 28 d. Nr. 1K-78, 2005 m. rugpjūčio 2 d. Nr. 1K-99, 2005 m. rugsėjo 2 d. Nr. 1K-106, 2005 m. rugsėjo 30 d. Nr. 1K-123 1-ieji punktai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Tvirtina, kad kompensavimo modelis buvo pasirinktas ir patvirtintas vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-466 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. V-1 „Dėl Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos ir ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo laikinosios metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriame buvo patvirtinta, kad viena dalis ortopedijos techninių priemonių kompensuojama vadovaujantis principu „pinigai paskui pacientą“ ir sutartyse su įmonėmis suma nenurodoma, o kita priemonių dalis kompensuojama tuo pačiu – identišku principu, kokiu šios priemonės buvo kompensuotos šią funkciją anksčiau vykdžiusios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Pasak pareiškėjos, pradėjusi vykdyti šią funkciją, negalėjo taikyti kitokio kompensavimo mechanizmo, siekdama tolygiai kas mėnesį per visus metus paskirstyti biudžeto lėšas ir kontroliuoti biudžeto išlaidas. Ortopedijos technikos priemonių kompensavimui skiriamos lėšos yra tiksliniai valstybės biudžeto asignavimai. Kiekvieną mėnesį iš Finansų ministerijos gauna tolygiai 1/12 metinės sumos, skirtos tik šių priemonių kompensavimui. Daugiau finansuoti, nei yra gaunama, nėra finansinių galimybių.

Atsakovas su skundu nesutinka, prašo atmesti. Atsiliepime (b. l. 60-64) nurodo, kad skunde išdėstyti argumentai dėl Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkto yra netinkami, nes Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punkte nustatytas įpareigojimas Sveikatos apsaugos ministerijai per vieną mėnesį nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ pakeisti minėtą 1 punkto nuostatą taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo reikalavimams. Skundžiamo nutarimo rezoliucinė dalis paskelbta 2006 m. balandžio 21 d., o Sveikatos apsaugos ministerija 2006 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 10-2383 informavo Konkurencijos tarybą, kad ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1 patvirtinto Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos aprašo 7 punkto nuostata pripažinta netekusia galios. Taip pat nurodyta, kad Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 patvirtintas naujas Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašas. šiame įsakyme atsisakyta Konkurencijos įstatymui prieštaraujančių nuostatų, kurių buvo Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakyme Nr. V-1.

Tvirtina, kad pareiškėjo skundžiamas Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas, kuriuo nustatytas įpareigojimas, jau įvykdytas. šis įpareigojimas buvo nustatytas Sveikatos apsaugos ministerijai, todėl pareiškėjas neturi teisės skųsti ne jo kompetencijai priskirto klausimo. Sveikatos apsaugos ministerija neskundė Konkurencijos tarybos nutarimo, o raštu pranešė apie jo įvykdymą.

Taryba pripažino prieštaraujančia Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. V-1 7 punkte įtvirtintą kompensavimui skirtų lėšų paskirstymo įmonėms tvarką, kai konkreti kompensavimui skirtų lėšų suma nurodoma su įmonėmis sudaromose sutartyse ir tokiu būdu ši suma išmokama iš anksto. Nutarime neužsimenama apie būtinybę didinti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimus, nes tai nesusiję su tyrimo objektu – valstybės biudžeto lėšų paskirstymo tvarka. šios tvarkos pakeitimas taip, kad ji neprieštarautų Konkurencijos įstatymo reikalavimams, nesuponuoja valstybės biudžeto asignavimų padidinimo ar sumažinimo, nes Taryba netyrė ortopedijos techninių priemonių kompensuojamos bazinės kainos nustatymo principų, kurie tiesiogiai siejasi su valstybės biudžeto asignavimų padidėjimu ar sumažėjimu.

Sveikatos apsaugos ministro įsakyme nebuvo nustatyti jokie objektyvūs kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant galima nustatyti, kuo vadovaujamasi atrenkant įmones, su kuriomis sudaromos sutartys, bei tarp jų paskirstant kompensavimui skirtas lėšas. Lėšų skirstymo principas, kai skiriama atitinkama suma konkrečioms įmonėms, leido joms tam tikrą laikotarpį, kuriam lėšos buvo skiriamos, sėkmingai plėtoti savo veiklą, būti užtikrintoms dėl tam tikros pajamų dalies. Tuo tarpu įmonės, negavusios šių lėšų, susidūrė su veiklos kliūtimis – negalėjo plėtoti savo veiklos tokiomis pačiomis sąlygomis, nes negalėjo gauti gyventojų kompensavimui skirtų lėšų, o tuo pačiu sėkmingai konkuruoti, nes kompensavimui skirtos lėšos sudaro reikšmingą įmonių apyvartos dalį – apie 60 proc., o kai kurių įmonių siekia 90 proc.

Neprieštarauja Valstybinės ligonių kasos tikslui užtikrinti, kad kompensavimui skirtos valstybės biudžeto lėšos būtų skiriamos tik kokybiškai dirbančioms įmonėms. Atsakovas mano, kad Reikalavimų įmonėms 2.7 ir 2.13 punktuose nustatyti reikalavimai nepagrįstai ribojo kai kurių įmonių galimybes paduoti paraiškas dėl kompensavimo lėšų gavimo. šie reikalavimai siejami tik su tuo, kiek metų įmonė veikia ortopedijos techninių priemonių rinkoje, kas neparodo, ar įmonė tikrai kokybiškai teikia minėtas paslaugas.

įmonės, kurios norėjo dalyvauti gyventojus aprūpinant iš valstybės biudžeto kompensuojamomis ortopedijos techninėmis priemonėmis, turėjo sudaryti sutartis su Valstybine ligonių kasa. Tokios galimybės neturėjo įmonės, veiklą pradėjusios mažiau nei prieš trejus metus. Konkurencijos taryba nurodo, jog pareiškėjas suteikė privilegijas ilgesnį laiką veikiančioms įmonėms ir tuo pačiu apribojo galimybes naujoms įmonėms įeiti į rinką ir sėkmingai veikti joje lygiaverčiai su ilgesnį laiką veikiančiomis įmonėmis.

Atsakovas daro išvadą, kad Valstybinė ligonių kasa, skirdama kompensavimo lėšas, neatsižvelgdama į pagal 2005 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ pateiktas paraiškas, suteikė privilegijas įmonėms, 2004 m. sudariusioms sutartis su pareiškėju. Konkurencijos tarybos nuomone, tokie sprendimai neskatino konkurencijos ir tarp 2004 m. sutartis su Valstybine ligonių kasa sudariusių įmonių. Dėl šių priežasčių galėjo nukentėti ne tik sąžininga konkurencija kompensuojamų ortopedijos techninių priemonių rinkoje, bet taip pat ir vartotojų, pacientų interesai.

Pasak atsakovo, nei Sveikatos sistemos įstatymas, nei Sveikatos draudimo įstatymas nenumatė reikalavimų, kurių vykdymas lemtų skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymą ūkio subjektams, veikiantiems gyventojų aprūpinimo kompensuojamomis ortopedijos techninėmis priemonėmis rinkoje. Mano, kad Valstybinės ligonių kasos ir Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimai neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės bei suteikė privilegijas ūkio subjektams, ilgiau veikiantiems gyventojų aprūpinimo kompensuojamomis ortopedijos techninėmis priemonėmis rinkoje, ir tai lėmė skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymą.

Tretysis suinteresuotas asmuo UAB „Baltic Orthoservice“ su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 49-54) nurodo, kad Sveikatos apsaugos ministerija Konkurencijos tarybos nutarimo neskundė, todėl daro išvadą, kad ji pripažino, jog Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos aprašo (2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-466 išdėstytas nauja redakcija) 7 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Kad išankstinis lėšų skirstymas įmonėms nėra vienintelis mechanizmas, leidžiantis kontroliuoti, jog nebūtų viršytos Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžete ortopedijos techninėms priemonių įsigijimui finansuoti skirtos lėšos įrodo tas faktas, kad Sveikatos apsaugos ministras savo 2006 m. kovo 31 d. įsakymu V-234 pakeitė gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis finansavimo tvarką įgyvendindamas principą „pinigai paskui pacientą“.

Atsiliepime pabrėžiama, jog apdraustųjų privalomuoju sveikatos priežiūros draudimu asmenų teisė rinktis valstybės laiduojamų (nemokamų) paslaugų teikėją yra ribojama tais paslaugų teikėjais, su kuriais ligonių kasos turi sudariusios sutartis dėl atitinkamų paslaugų teikimo. Pasirinkimo laisvės neriboja nei paslaugų teikėjo veiklos teisinis reglamentavimas, nei jų teisinė forma (biudžetinė ar viešoji įstaiga, akcinė bendrovė ar pan.). Todėl Lietuvos teisinėje sistemoje yra įtvirtintas tik vienas asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo finansavimo principas – „pinigai paskui pacientą“. Tretysis suinteresuotas asmuo daro išvadą, kad bet koks išankstinis lėšų paskirstymas sveikatinimo veiklos subjektams prieštarauja Sveikatos sistemos ir Sveikatos draudimo įstatymams ir varžo apdraustųjų teisę rinktis sveikatinimo paslaugų teikėją.

UAB „Baltic Orthoservice“ nuomone, išankstinis PSDF lėšų paskirstymas nepažeistų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų, jeigu lėšos būtų skirstomos skaidriai, remiantis objektyviais ir iš anksto paskelbtais kriterijais. Sveikatos apsaugos ministras savo įsakymu nustatė finansavimo tvarką, kuri ne tik prieštaravo įstatymų nuostatoms, bet ir sudarė sąlygas valdininkams proteguoti vienus privačius ūkio subjektus kitų sąskaita.

Pasak trečiojo suinteresuoto asmens, pareiškėjo teiginys, kad teisės aktai nedraudžia jam nustatyti įmonėms papildomų reikalavimų, kurie nebuvo nustatyti Sveikatos draudimo įstatyme ar Sveikatos apsaugos ministro įsakymais, yra nepagrįstas. Atsiliepime nurodo, jog Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. 1K-30, iš dalies pakeistas 2005 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 1K-70, buvo priimtas pažeidžiant Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. sausio 23 d. įsakymu patvirtintus Valstybinės ligonių kasos nuostatus. Juose pareiškėjui nesuteikta teisė nustatinėti reikalavimus įmonėms, pageidaujančioms sudaryti sutartis dėl sveikatinimo paslaugų teikimo, už kurias būtų apmokama iš PSDF biudžeto lėšų. Pareiškėja, skirstydama PSDF lėšas, gali tik vadovauti Sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka, o ne pats ją tvirtinti.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjos veiksmai prieštarauja tiek Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies normai, tiek Sveikatos apsaugos ministro įsakymo 4 ir 6 punktams, nes PSDF biudžeto lėšas skyrė ne visoms įstatyme ir ministro įsakyme nustatytus reikalavimus tenkinančioms ir su Valstybine ligonių kasa sutartis sudaryti pageidavusiomis įmonėmis. Lėšos privataus kapitalo įmonėms buvo skirstomos vienasmeniškais Valstybinės ligonių kasos direktoriaus sprendimais, nenustačius objektyvių kriterijų, kurie turėjo nulemti lėšų paskirstymą. Vienai įmonei – AB „Ortopedijos technika“ buvo skirta beveik 2/3 visų lėšų. UAB „Baltic Orthoservice“, kurios paslaugų kokybę liudija tai, kad įmonė dirba pagal sutartis su Norvegijos ir Danijos ligonių kasomis, lėšų skirta nebuvo, nors pareiškėja oficialiai pripažino, kad įmonė atitinka nustatytus kvalifikacinius reikalavimus.

Ortopedijos technikos įmonės, iš kurių Valstybinė ligonių kasa perka paslaugas, būdamos privataus kapitalo įmonėmis, vadovaujasi privačiu interesu ir siekia kitokių tikslų negu pareiškėjas. Todėl viešosios sutarties sudarymas tarp Valstybinės ligonių kasos ir privataus ūkio subjekto, nepaskelbus viešojo pirkimo konkurso, arba PSDF biudžeto lėšų skirstymas privatiems ūkio subjektams vienasmeniškais Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymais pažeidžia atviros ir neiškraipytos konkurencijos tikslą ir vienodo požiūrio į suinteresuotus asmenis principą, kuris numatytas direktyvoje 2004/18/EB. Pareiškėjas, paskirstydamas sveikatinimo paslaugų teikėjams PSDF biudžeto lėšas, remiantis Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu, privalėjo vadovautis Konkurencijos ir Viešųjų pirkimų įstatymais. Viešą interesą pareiškėjas privalo realizuoti ne tik užtikrindamas apdraustiesiems nemokamą medicininę pagalbą, bet ir sudarydamas sutartis pagal Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytą procedūrą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Sveikatos apsaugos ministerija prašo Valstybinės ligonių kasos patikslintą skundą patenkinti ir panaikinti Konkurencijos tarybos 2006 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 2S-6. Atsiliepime (b. l. 56-58) remiasi analogiškais motyvais kaip ir pareiškėjo skunde. Aiškina, kad Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31d. įsakymu Nr. V-234 „Dėl Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašas, kuriame neliko nuostatų, prieštaraujančių Konkurencijos įstatymui.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai skundą prašė tenkinti jame nurodytais argumentais.

Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Baltic Orthoservice“ atstovai teisminio nagrinėjimo metu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jo netenkinti. Iš esmės rėmėsi tais motyvais, kurie buvo išdėstyti atsiliepimuose į skundą. Atsakovo atstovė papildomai nurodė, jog tam tikras privilegijas suteikus daugiau metų dirbančioms įmonėms, kitos atsidurdavo sudėtingoje situacijoje.

Trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas teismo posėdžio metu palaikė pareiškėjo poziciją, prašė panaikinti skundžiamą aktą.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl administracinio akto – Konkurencijos tarybos 2006 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 2S-6 pagrįstumo ir teisėtumo. Jame analizuota lėšų paskirstymo įmonėms už gyventojų įsigyjamas ortopedijos technikos priemones tvarka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Baltic Orthoservice“ 2005 m. kovo 23 d. kreipėsi į Konkurencijos tarybą prašydama ištirti, ar Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir juos nuostatų patvirtinimo“ atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir, nustačius tokį faktą, pareikalauti, kad būtų panaikintos minėto įsakymo nuostatos, ribojančios konkurenciją. Prašyme (Tyrimo byla I-as tomas, b. l. 1-4) UAB „Baltic Orthoservice“ akcentavo:

1) reikalavimas įmonėms turi turėti ne mažesnę kaip 3 metų įmonės darbo ortopedijos srityje patirtį individualiai aptarnaujant pacientus (Reikalavimų įmonėms 2.7 punktas) yra diskriminuojantis ir prieštarauja Konkurencijos įstatymo nuostatoms, nes užkerta kelią savo paslaugas pasiūlyti naujiems rinkos dalyviams;

2) turėti ortopedą – traumatologą, ne mažiau kaip vienerius metus kiekvieną darbo dieną dirbantį įmonėje pagal galiojančią licenciją – kitas diskriminuojantis reikalavimas. Jis užkerta kelią savo paslaugas siūlyti naujoms įmonėms, kurios veikia rinkoje trumpiau negu metus, arba mažoms įmonėms, kurios turi tik vieną gydytoją ir kuriose gydytojas keitėsi, o naujai atėjęs dirbti gydytojas nėra išdirbęs šioje įmonėje vienerių metų;

3) Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymu nustatyti reikalavimai ortopedijos technines priemones gaminančioms ir pritaikančioms įmonėms ne tik sudaro pagrindus nesąžiningai konkurencijai, bet ir atima pacientams galimybę rinktis paslaugų teikėją ir gauti aukštesnės kokybės paslaugas;

4) Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymu nustatyti reikalavimai ortopedijos technines priemones gaminančioms ir pritaikančioms įmonėms taip pat riboja konkurenciją darbo rinkoje, atima galimybę ortopedijos specialistams, šiuo metu dirbantiems kitose įmonėse, kurti savo nuosavas įmones ar pereiti dirbti į naujai besisteigiančias įmones;

5) Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymas yra nukreiptas prieš vieną konkrečią įmonę – UAB „Baltic Orthoservice“;

6) valstybės lėšos ortopedijos technines priemones gaminančioms įmonėms yra skirstomos ne tik ribojant sąžiningą konkurenciją, tačiau ir nesivadovaujant viešųjų pirkimų teisės aktais bei objektyviais kriterijais. Tai dar labiau apsunkina galimybę tokioms santykinai naujoms įmonėms, kaip UAB „Baltic Orthoservice“, dalyvauti gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis programoje, finansuojamoje per Valstybinę ligonių kasą iš valstybės biudžeto lėšų.

Konkurencijos taryba 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 1S-42 (tyrimo byla, I-as tomas, b. l. 17-18) pradėjo tyrimą dėl Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. 2005 m. rugpjūčio 8 d. Konkurencijos taryba gavo papildomą UAB „Baltic Orthoservice“ prašymą (tyrimo byla, b. l. I-as tomas, b. l. 125-128). Juo įmonė prašė ištirti:

- ar Valstybinės ligonių kasos direktorius 2005 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1K-4, 2005 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1K-21, 2005 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 1K-36 (ir kitais, jeigu tokie būtų) faktiškai pratęsdamas 2004 metais pasirašytų sutarčių su ortopedijos technikos priemones tiekiančiomis ar gaminančiomis įmonėmis, vykdymą, nors formaliai šios sutartys nebuvo pratęstos, o su UAB „Baltic Orthoservice“, pripažinta atitinkančia 2005 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 1K-30 nustatytus reikalavimus, nesudarydamas atitinkamos sutarties, nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio;

- ar Valstybinės ligonių kasos direktoriaus neveikimas (neskelbiant gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis paslaugų pirkimo konkurso rezultatų bei nenurodant, kada tie rezultatai bus paskelbti), ko rezultate atskiriems ūkio subjektams sudaromos nelygiateisės sąlygos konkuruoti rinkoje, nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio;

- ar Valstybinės ligonių kasos direktoriaus įsakymai (2005 m. sausio 24 d. Nr. 1K-4, 2005 m. vasario 25 d. Nr. 1K-21, 2005 m. kovo 24 d. Nr. 1K-36), kuriais beveik 2/3 Valstybinės ligonių kasos administruojamo PSDF biudžeto lėšų, skirtų apmokėti už gyventojų aprūpinimą ortopedijos technikos priemonėmis, be teisinio pagrindo skiriama AB „Ortopedijos technika“, tuo pačiu sudarant galimybę šiai įmonei užimti dominuojančią padėtį ortopedijos technikos priemonių rinkoje, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui;

- ar Valstybinės ligonių kasos neveikimas, nesudarant su UAB „Baltic Orthoservice“, sutarties dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis paslaugų teikimo tai produktų grupei, kurios įsigijimas finansuojamas pagal principą „pinigai paskui pacientą“, nors įmonė atitinka kvalifikacinius reikalavimus, nustatytus pareiškėjo, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą, 2006 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 2S-6 (tyrimo byla, II-as tomas, b. l. 220-226) nusprendė:

1) pripažinti, kad Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1 „Dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos ir ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų Lietuvos Respublikos Valstybės biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo laikinosios metodikos patvirtinimo“ patvirtinto Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos aprašo (2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-466 išdėstytas nauja redakcija) 7 punkto nuostata: „Valstybinė ligonių kasa sutartyse su įmonėmis dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis atskirai nurodo lėšų, skirtų ortopedinės avalynės bei įtvarų, korsetų ir kitų gaminių įsigijimui kompensuoti sumas“ prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui;

2) pripažinti, kad Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Reikalavimų įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis, 2.7 punktas ir 2.13 punktas prieštaravo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

3) pripažinti, kad Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1K-4 1 punktas, 2005 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1K-21 1 punktas, 2005 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 1K-36 1 punktas, 2005 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1K-57 1 punktas, 2005 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 1K-69 1 punktas, 2005 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1K-78 1 punktas, 2005 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 1K-99 1 punktas, 2005 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 1K-106 1 punktas ir 2005 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 1K-123 1 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai;

4) įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją per vieną mėnesį nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ dienos pakeisti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą nuostatą taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo reikalavimams.

5) įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją per 14 dienų nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies 4 punkte nurodyto įpareigojimo įvykdymo informuoti apie tai Konkurencijos tarybą, pateikiant patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas mano, kad jo veiksmai ir priimti teisės aktai nediskriminavo tam tikrų ūkio subjektų. Kolegija konstatuoja, kad šie jo teiginiai yra nepagrįsti.

Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugos sąžiningos konkurencijos laisvę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalys). šie principai kartu su kitais Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintais principais sudaro šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Konkurencinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės ir savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę.

Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės valdymo ir savivaldos institucijos, vykdydamos pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Pagal šio straipsnio 2 dalį, valstybės ir savivaldybės institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 4 punktui, ortopedijos technikos priemonių kompensavimo tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1 „Dėl Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos ir ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo laikinosios metodikos patvirtinimo“ buvo patvirtintas Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos aprašas. Minėtoji laikinoji tvarka buvo pakeista Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-466 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. V-1 „Dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos ir Ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo laikinosios metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“, patvirtinus Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos naują redakciją. šios tvarkos aprašo 7 punkte nurodoma, kad Valstybinė ligonių kasa sutartyse su įmonėmis dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis atskirai nurodo lėšų, skirtų ortopedinės avalynės bei įtvarų, korsetų ir kitų gaminių įsigijimui kompensuoti, sumas. Lėšos galūnių protezų bei aparatų įsigijimo išlaidoms kompensuoti įmonėms nepaskirstomos ir sumos sutartyse nenurodomos.

Vadovaudamasis Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1, Valstybinės ligonių kasos direktorius 2005 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 1K-30 „Dėl komisijos sudėties ir jos nuostatų patvirtinimo“ patvirtino Reikalavimus įmonėms, vykdančioms gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis. Pagal Reikalavimų 1 punktą ortopedijos technines priemones gaminančios įmonės, vykdančios gyventojų aprūpinimą ortopedijos techninėmis priemonėmis, turi atitikti šiuos Valstybinės ligonių kasos įmonėms keliamus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, jei nori sudaryti sutartis su Valstybine ligonių kasa ir tokiu būdu gauti lėšų, skirtų gyventojams kompensuoti už ortopedijos techninių priemonių įsigijimą. Reikalavimų 2.7 punktas numato, kad įmonė privalo turėti ne mažesnę kaip 3 metų įmonės darbo ortopedijos srityje patirtį, individualiai aptarnaujant pacientus, o 2.13 punktas nurodo, kad įmonė taip pat turi turėti ortopedą – traumatologą, ne mažiau kaip vienerius metus kiekvieną darbo dieną dirbantį įmonėje pagal galiojančią licenciją ir turintį ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį.

Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2005 m. balandžio 6 d. pateikus pastabas dėl Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 1K-30, Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 1K-70 (tyrimo byla, I-as tomas, b. l. 164-165) pratęstas gaminančių ortopedijos technines priemones ir jas tiekiančių įmonių paraiškų pateikimo ir patikslinimo terminas iki 2005 m. birželio 20 d. Tuo pačiu įsakymu buvo panaikintas Reikalavimų įmonėms 2.7 punktas, numatantis reikalavimą įmonėms turėti nemažesnę kaip 3 metų įmonės darbo ortopedijos srityje patirtį, bei pakeistas 2.13 punktas, atsisakant reikalavimo, kad ortopedas - traumatologas būtų įmonėje išdirbęs vienerius metus kiekvieną visą darbo dieną. Pasibaigus paraiškų pateikimo ir patikslinimo terminui, Valstybinė ligonių kasa sutarčių su įmonėmis 2005 metams nepasirašė, bet kiekvieną mėnesį atskirais direktoriaus įsakymais (2005 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. 1K-4, 2005 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 1K-21, 2005 m. kovo 24 d. įsakymas Nr. 1K-36, 2005 m. balandžio 28 d. įsakymas Nr. 1K-57, 2005 m. gegužės 26 d. įsakymas Nr. 1K-69, 2005 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. 1K-78, 2005 m. rugpjūčio 2 d. įsakymas Nr. 1K-99, 2005 m. rugsėjo 2 d. įsakymas Nr. 1K-106 ir 2005 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 1K-123) skyrė įmonėms, su kuriomis buvo pasirašiusi sutartis 2004 m., 1/12 tais metais kompensuotos sumos.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Konkurencijos taryba Nutarimo rezoliucinės dalies 1-u punktu pripažino, kad Sveikatos apsaugos ministro 2004 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-1 „Dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos ir ortopedijos technikos priemonių, kompensuojamų Lietuvos Respublikos Valstybės biudžeto lėšomis, bazinių kainų nustatymo laikinosios metodikos patvirtinimo“ patvirtinto Gyventojų aprūpinimo ortopedijos technikos priemonėmis kompensavimo laikinosios tvarkos aprašo (2004 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-466 išdėstytas nauja redakcija) 7 punkto nuostata: „Valstybinė ligonių kasa sutartyse su įmonėmis dėl gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis atskirai nurodo lėšų, skirtų ortopedinės avalynės bei įtvarų, korsetų ir kitų gaminių įsigijimui kompensuoti sumas“ prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Kompensavimo tvarkos aprašas nenustato jokių objektyvių kriterijų, kuriais remiantis lėšos tarp įmonių būtų paskirstomos taip, kad būtų užtikrinta tarp jų sąžininga konkurencija, nebūtų diskriminuojamos vienos įmonės ir suteikiamos privilegijos kitoms įmonėms. Todėl kolegija sutinka su Konkurencijos tarybos pozicija, kad Kompensavimo tvarkos aprašo 7 punktas, įvertinus, jog kompensavimui skirtos lėšos sudaro reikšmingą įmonių apyvartos dalį, leido sudaryti skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, apribojo naujų įmonių patekimo į rinką galimybes. Tuo pačiu asmenims buvo sudarytos tokios sąlygos, kad parankiau buvo naudotis tų įmonių paslaugomis, kuriose jiems bus kompensuojama už įsigyjamas ortopedijos technines priemones.

Valstybinės ligonių kasos skundo argumentas, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas nepagrįstas, nes Valstybinė ligonių kasa negali viršyti valstybės biudžeto asignavimų, yra nesusijęs su nagrinėjamo dalyko esme: Konkurencijos taryba netyrė ortopedijos techninių priemonių kompensuojamos bazinės kainos nustatymo principų, kurie tiesiogiai siejasi su valstybės biudžeto asignavimų padidėjimu ar sumažėjimu.

Kolegija daro išvadą, jog Konkurencijos tarybos išvada, kad Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 1K-30 patvirtintų Reikalavimų įmonėms 2.7 bei 2.13 punktai prieštaravo Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui yra pagrįsta, nes nei Sveikatos sistemos įstatymas, nei Sveikatos draudimo įstatymas nenumato reikalavimų, kurie sąlygotų tokių skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymą ūkio subjektams, kurie veikia gyventojų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis srityje. Atmestinas tas pareiškėjo argumentas, kad joks įstatymas ar kitas teisės aktas nedraudžia nustatyti tam tikrų reikalavimų iš valstybės biudžeto kompensuojamiems ortopedijos gaminiams, jų pritaikymui bei ortopedijos įmonėms, kurios tokius gaminius pritaiko. Viešojo administravimo subjektas gali veikti tik jam teisės aktais suteiktų įgaliojimų ribose, o ne savarankiškai pasirinkti įgyvendinamą kompetenciją.

Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Administracinis teismas gali apginti besikreipiančio asmens pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus vienu iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje numatytų būdų tik tuo atveju, kai tokių pažeidimų faktai yra nustatyti (šio asmens įrodyti) ir pažeidimo faktas yra siejamas tik (būtent) su šio asmens teisėmis ar įstatymo saugomais interesais. šiuo atveju Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas tiesiogiai palietė Sveikatos apsaugos ministerijos interesus, tačiau ši institucija nutarimo dalies neginčijo.

Pareiškėjos atstovė teisminio nagrinėjimo metu aiškino, kad kriterijai, pagal kuriuos nustatoma įmonei skiriama suma – techninis pajėgumas, gamybos apimtis, tačiau, kaip rodo bylos rašytinė medžiaga, buvo nustatyti ir kiti reikalavimai ūkio subjektams (jau minėti Reikalavimų įmonėms 2.7 ir 2.13 punktai). Kolegija daro išvadą, kad Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino, jog Reikalavimų įmonėms 2.7 ir 2.13 punktų nuostatos suteikė privilegijas vienai ūkio subjektų grupei ir diskriminavo kitus ūkio subjektus – naujai įsikūrusias įmones. Nebuvo sudaromos sąlygos naujai įsikūrusioms įmonėms patekti į rinką, nors jos ir turėtų tinkamą potencialą teikti kokybiškas paslaugas. Reikalavimas, kad įmonė privalo turėtų ne mažesnę kaip 3 metų įmonės darbo ortopedijos srityje patirtį dar neįrodo, kad asmenims teikiamos sveikatinimo paslaugos bus aukštesnės kokybės nei tos paslaugos, kurias teiktų įmonė, neturinti tiek metų darbo ortopedijos srityje patirties.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Valstybinė ligonių kasa skyrė lėšas ortopedijos techninių priemonių kompensavimui neatsižvelgusi į 2005 m. pateiktas paraiškas, gautas iš įmonių, atitinkančių joms keltus reikalavimus. Atsižvelgdama į tai, Konkurencijos taryba padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas tokiais savo veiksmais suteikė privilegijas toms ortopedijos techninių priemonių įmonėms, su kuriomis buvo pasirašytos sutartys, ir diskriminavo kitus ūkio subjektus, su kuriais nebuvo pasirašytos sutartys. Dėl tokių veiksmų galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai ortopedijos techninių priemonių gamybos ir pardavimo rinkoje. Pareiškėjo veiksmai neskatino įmonių, kurios atitiko keltus reikalavimus, suinteresuotumo gerinti savo ekonominių veiklos rodiklių, didinti savo konkurencingumo, nes įmonės žinojo, kad gaus tam tikras pinigų sumas nepriklausomai nuo kitų veiksnių. Tokiu būdu, atsakovo išvada, kad Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2005 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1K-4 1 punktas, 2005 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1K-21 1 punktas, 2005 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 1K-36 1 punktas, 2005 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1K-57 1 punktas, 2005 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 1K-69 1 punktas, 2005 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1K-78 1 punktas, 2005 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 1K-99 1 punktas, 2005 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 1K-106 1 punktas ir 2005 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 1K-123 1 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, iš esmės yra teisinga.

Konkurencijos taryba, įvertinusi jai pateiktą medžiagą, padarė pagrįstą išvadą, kad priimti teisės aktai ir sprendimai pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Nėra juridinio pagrindo naikinti ar keisti skundžiamo akto.

Remdamasi tuo, kad išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu, teisėjų kolegija

pareiškėjo Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

Kolegijos pirmininkė

Rūta Miliuvienė

Teisėjai

Roma Sabina Alimienė

Laimutis Alechnavičius