Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudmilos Zaborovskos, Gintaro Dzedulionio, sekretoriaujant Vilmai Sinicaitei, dalyvaujant pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ atstovams D. T., advokatams I. N. bei M. I., UAB „Marijampolės pieno konservai“ atstovams advokatams E. B. ir A. P. ir atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovėms L. S. ir G. J., uždarame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ skundus atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjos AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ (toliau – ir pareiškėjos) su skundais (t. I, b. l. 1-42, t. II, b. l. 2-50) kreipėsi į teismą prašydamos panaikinti (duomenys neskelbtini) d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, atsakovė) nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėjų nuomone, nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priimtas pažeidžiant viešojo administravimo principus, o jame padarytos išvados apie draudimą keistis informacija tarp žalio pieno supirkimo rinkos ir pieno produktų pardavimo rinkos dalyvių bei tokio keitimosi informacija neigiamą poveikį konkurencinei aplinkai yra nepagrįstos.

Pareiškėjų teigimu, Konkurencijos taryba paskyrė baudas AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ už tariamus Konkurencijos įstatymo pažeidimus, nors nuo tirtų veiksmų praėjęs įstatyme numatytas atsakomybės taikymo senaties terminas. Paaiškino, kad pagal tariamo pažeidimo metu galiojusios Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 d. redakciją (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija) ūkio subjektai galėjo būti patraukti atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Nurodė, kad Konkurencijos tarybos tirti informacijos mainų tarp pieno perdirbimo bendrovių veiksmai buvo baigti dar 2007 m. gruodžio mėn., o bauda už tariamus Konkurencijos įstatymo pažeidimus buvo paskirta praėjus daugiau nei pusmečiui po šio senaties termino pasibaigimo dienos, t. y. (duomenys neskelbtini) d. Pasak pareiškėjų, senaties stabdymui Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau – ir ATPK) šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi ne šis teisės aktas numato Konkurencijos tarybos tyrimo atlikimo tvarką, terminus bei galimas sankcijas. Pabrėžė, kad termino sustabdymo argumentas galėtų būti vertinamas kaip pagrįstas tik tuo atveju ir tik ta apimtimi, jei tai būtų tiesiogiai nurodyta Konkurencijos įstatyme. Taip pat pabrėžė, kad negali būti taikoma įstatymų analogija, kadangi nėra pačios teisės spragos, kurią reikėtų užpildyti. Anot pareiškėjų, Konkurencijos taryba, laikydama, kad sankcijų skyrimo terminas bylos nagrinėjimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT) metu sustojo, de facto pritaikė naujas konkurencijos teisės normas atgaline tvarka, nors konkurencijos teisės reguliuojamuose santykiuose teisės aktai negali būti taikomi retroaktyviai. Be to, pareiškėjų manymu, Konkurencijos taryba be pagrindo rėmėsi LVAT administracinėje byloje Nr. A822-692/2010 suformuluotomis taisyklėmis kaip precedentu priimant skundžiamą nutarimą, kadangi minėtos bylos ratio decidendi yra visiškai skirtinga. Atkreipė dėmesį, kad galimybės stabdyti privačių asmenų patraukimo atsakomybėn senaties terminus už konkurencijos teisės pažeidimus, kai byla yra nagrinėjama teisme, nenumato ir jokie ES teisės aktai, nes 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 nuostatos nacionalinių institucijų atliekamiems tyrimams netaikytinos. Pažymėjo, kad ir pati Konkurencijos taryba „dekupažo“ byloje teigė, kad remtis kitų teisės aktų pagrindu skiriamų baudų dydžių nustatymo nuostatomis nėra jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėjos atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas, po kurio buvo priimtas nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini), jau yra trečiasis tyrimas, atliktas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pareiškėjų nuomone, pareiškėjų atsakomybės klausimo pakartotinis nagrinėjimas remiantis iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, esant bylai jau išspręstai dar 2002 m., pažeidžia draudimą bausti asmenį tuo pačiu pagrindu du kartus. Pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos pozicija dėl 2002 m. tyrimo bei jo apimties santykio su 2007 m. tyrimu yra nevienalytė ir Konkurencijos tarybos tyrėjai nuolat keitė savo paaiškinimus. Paaiškino, kad trečiojo tyrimo metu per 2 metus buvo atliktas tik 1 vienas procesinis veiksmas, todėl pareiškėjų nuomone, Konkurencijos taryba jokio naujo papildomo tyrimo, kaip tai padaryti buvo įpareigojęs LVAT, realiai neatliko, o baudą pareiškėjoms pakartotinai skyrė iš esmės esant nustatytoms toms pačioms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos ir atliktus antrąjį tyrimą 2007 m. ir kurios LVAT buvo pripažintos nepakankamomis tokiai atsakomybei taikyti. Pabrėžė, jog nors LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendime Konkurencijos tarybai aiškiai nurodė, kad atliekant papildomą tyrimą ir vertinant susitarimo keistis informacija atitikimą Konkurencijos įstatymui būtina pagrįsti susitarimo antikonkurencinį tikslą ir poveikį ir tuo tikslu įvertinti, ar pasikeitimas informacija nagrinėjamos bylos aplinkybėmis gali pašalinti netikrumą dėl planuojamo suinteresuotų įmonių elgesio, tačiau Konkurencijos taryba nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodo, kad nustatyti konkurenciją ribojančio tikslo ir poveikio visai nėra svarbu. Pareiškėjų teigimu, atliekant papildomą tyrimą nebuvo analizuotas joks faktinis rinkos ar konkurencijos rinkoje pokytis, taip pat nebuvo tiriamas pareiškėjų elgesys konkurencijos ribojimo pagal tikslą aspektu. Pareiškėjų įsitikinimu, toks elgesys, kada bauda skiriama pasiremiant nauja LVAT praktika, o ne išsamaus papildomo tyrimo, kurį atlikti įpareigojo teismas, metu gautomis išvadomis, yra akivaizdus teismo įpareigojimų nevykdymas. Taip pat pažymėjo, kad LVAT 2009 m. spalio 16 d. administracinė byla Nr. A-502-34-09 (toliau – ir „popieriaus“ byla) nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl „popieriaus“ byloje suformuotos taisyklės negali būti vertinamos kaip precedentas nagrinėjamos situacijos atžvilgiu. Pareiškėjos nesutinka, jog neįmanoma objektyviai įrodyti keitimosi informacija faktinio poveikio konkurencijai, nes ES institucijų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje yra išaiškinta, kad galima įrodyti faktinį poveikį konkurencijai, ir net nurodyta, kaip tai padaryti, pavyzdžiui ESTT Consten and Grundig byloje yra nurodęs, kad ribojantis poveikis pasireiškia pakilusiomis kainomis ir pablogėjusia prekės kokybe ar sumažėjusiu prekės kiekiu rinkoje, kuriuos lėmė sudarytas susitarimas, be to ES institucijų praktikoje yra netgi išskirta vadinamoji „poveikio“ bylų kategorija, kurioje yra reikalaujama įvertinti konkurenciją rinkoje, sveriant pro ir anti konkurencinių veiksnių balansą.

Anot pareiškėjų, Konkurencijos taryba netinkamai apibrėžė žaliavinio pieno ir pieno produktų prekių bei geografinę rinkas, kuriose veikia pareiškėjai su kitais pieno perdirbėjais bei Konkurencijos įstatymo 5 str. atžvilgiu netinkamai įvertino patį pieno perdirbimo bendrovių keitimąsi informacija.

AB „Rokiškio pienas“ teigimu, atsakovė pasirinko netinkamą kriterijų žalio pieno supirkimo geografinei rinkai nustatyti, nes buvo tiriama ne tai, kokioje rinkoje dėl žalio pieno varžosi tyrime dalyvaujančios įmonės, o tai, kas pieną superka Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjo nuomone, toks geografinės rinkos nustatymas yra ydingas, nes bet kuri iš tyrime dalyvaujančių įmonių gali žalią pieną įsivežti iš kaimyninių valstybių, jei jo Lietuvoje trūksta arba, jei jis užsienyje yra pigesnis. Pasirinkimą, iš kur supirkti pieną, lemia jo kaina, kokybė ir geografiniai atstumai (transportavimo kaštai), todėl nepagrįsta pieno supirkimo ar pieno produktų pardavimo rinkas apibrėžti tik Lietuvos Respublikos teritorija. AB „Rokiškio pienas“ teigimu, AB „Rokiškio sūris“ grupė eksportuoja apie 75 proc. savo produkcijos, o tai reiškia, kad bendrovė daugiau konkuruoja tarptautinėje rinkoje, todėl konstatuoti, kad tyrimo dalyviai pieno produktus realizuoja tik Lietuvos teritorijoje, nėra pakankamo pagrindo.

UAB „Marijampolės pieno konservai“ nurodė, kad pagrindiniai jos Lietuvoje parduodami gaminiai yra pienas, apdorotas ultra aukštoje temperatūroje (toliau – ir UATA pienas), pieno konservai bei lieso pieno miltai. UAB „Marijampolės pieno konservai“ nuomone, vadovaujantis Konkurencijos įstatyme pateiktu rinkos apibrėžimu, UATA pienas turi būti išskirtas į atskirą pieno produktų rinką, nes tiek tiekėjų, tiek vartotojų požiūriu ši prekė yra nepakeičiama su pasterizuotu geriamu pienu. Pažymėjo, kad išskyrus UATA pieną į atskirą rinką, matyti, jog UAB „Marijampolės pieno konservai“ Lietuvos rinkoje panašių pagal gamybinius pajėgumus konkurentų neturi. Vienintelis ūkio subjektas, gaminantis ir platinantis šį produktą Lietuvos rinkoje, yra beveik visą likusią rinkos dalį turintis AB „Pieno žvaigždės“. UAB „Marijampolės pieno konservai“ įsitikinimu, nei vienai, nei kitai bendrovei nėra aktualu koordinuoti veiksmų, kadangi AB „Pieno žvaigždės“ ir taip yra dominuojanti šio produkto rinkoje, o nesant konkurentų šio produkto rinkoje Lietuvoje, UAB „Marijampolės pieno konservai“ neturi jokio ekonominės naudos siekimo tikslu pagrįsto intereso dalyvauti draudžiamame susitarime, kadangi UAB „Marijampolės pieno konservai“ turi visas praktines galimybes kainas nustatyti pati, atsižvelgiant į vartotojų poreikius ir galimybes, nesitariant su konkurentais.

Pareiškėjos taip pat nurodo, kad Konkurencijos tarybos išvada dėl pieno produktų pardavimo geografinės rinkos daroma remiantis tik dviem argumentais: vartotojų prisirišimu prie lietuviškų prekių ir kainų tarp valstybių skirtumais, tačiau Konkurencijos taryba nemini užsienio prekės ženklų sėkmės, kurie atskiruose prekių segmentuose sudaro didžiulę konkurenciją Lietuvos gamintojams. Be to, anot pareiškėjų, atsakovės teiginiai dėl sunkumų patenkant į Lietuvos pieno rinką neatitinka faktinių aplinkybių. Pareiškėjų nuomone, pieno produktų geografinė rinka turėjo būti apibrėžta ne kaip Lietuvos Respublikos teritorija, tačiau bent jau kaip ne mažesnė nei visos ES valstybių narių teritorija ir bent iš dalies – kaimyninės NVS šalys.

Pareiškėjų teigimu, atsakovė neteisingai nustatė ir pieno produktų prekių rinką. Nurodė, kad visos pieno produktų rinkos yra vadinamos, analizuojamos ir vertinamos kaip viena bendra pieno produktų rinka. Pasak pareiškėjų, kadangi kiekviena konkrečios produktų kategorijos rinka iš esmės skiriasi, toks visų pieno produktų rinkų vertinimas kaip vienalytės rinkos yra klaidingas. Pažymėjo, jog neteisingai nustačius atitinkamą rinką, jokios tolimesnės išvados negali būti teisingos, nes neteisingų duomenų pagrindu negali atsirasti teisingas rezultatas.

Pažymėjo, kad pareiškėjos ir kiti Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ (toliau – ir asociacija „Pieno centras“) nariai nesiekė riboti konkurencijos ir niekada nesikeitė informacija apie planuojamas būsimas kainas ar kiekius, todėl pagrindo teigti, kad pareiškėjos ir kitos bendrovės turėjo ketinimą riboti konkurenciją ir buvo sudariusios kartelinį susitarimą, taip pat nėra, taigi siekiant nustatyti, ar yra pagrindas taikyti Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d., turėjo būti analizuojamas informacijos mainų ribojamasis poveikis konkurencijai.

Pareiškėjos nesutinka su Konkurencijos tarybos teiginiais, kad informacija buvo keičiamasi didelės koncentracijos žalio pieno supirkimo bei pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose. Pareiškėjos nepritaria Konkurencijos tarybos ES masto rinkos, kurioje dešimt įmonių sudaro didžiąją rinkos pasiūlą, ir mažos Lietuvos Respublikos rinkos, kurioje veikia apie dešimt stambesnių pieno supirkimo ir perdirbimo įmonių, koncentruotumo palyginimui. Pareiškėjų teigimu, analizuojant rinkų struktūrą, nebuvo įtraukti visi rinkoje veikiantys ūkio subjektai, pavyzdžiui, Latvijos ir kiti užsienio gamintojai. Be to, vertinant rinkų struktūrą bei skaičiuojant koncentraciją rinkose buvo įtraukta AB „Žemaitijos pienas“, nors ji nėra asociacijos „Pieno centras“ narė ir nedalyvauja informacijos mainuose, todėl keitimosi informacija poveikis rinkai yra visai kitoks. Pasak pareiškėjų, informacijos mainuose nedalyvaujant stambiam rinkos dalyviui AB „Žemaitijos pienas“, imant atskirai įmones asociacijos „Pieno centras“ nares, rinkos koncentracijos lygis nėra didelis, todėl žalio pieno supirkimo ir pieno produktų rinkos yra nekoncentruotos ir konkurencingos. Pažymėjo, kad Europos Komisija Horizontalaus bendradarbiavimo gairėse nurodė, kad labiau tikėtina, kad ribojamasis poveikis konkurencijai bus daromas keičiantis informacija mažose oligopolijose nei ne tokiose mažose oligopolijose, o keičiantis informacija labai suskaidytose rinkose ribojamasis poveikis konkurencijai greičiausiai nebus daromas, todėl, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos žaliavinio pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose veikia apie dešimt ūkio subjektų, šios rinkos yra, pareiškėjų nuomone, laikytinos labai suskaidytomis ir atitinkamai keičiantis informacija ribojamasis poveikis konkurencijai nebuvo daromas.

Pareiškėjų manymu, Konkurencijos taryba nepagrįstai minėtai informacijai suteikė strateginę reikšmę. Paaiškino, kad šiuo atveju pareiškėjoms ir kitiems žaliavinio pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose veikiantiems ūkio subjektams strategiškai svarbiausi yra, ne su produktų kiekiu, bet su kaina susiję duomenys. Asociacijos „Pieno centras“ siunčiamose lentelėse nebuvo duomenų nei apie konkrečias žaliavinio pieno supirkimo, nei apie konkrečių pieno produktų kainas, todėl, anot pareiškėjų, strategine informacija keičiamasi nebuvo. Be to, atkreipė dėmesį, kad siunčiama informacija neatspindi tikrosios situacijos rinkoje, kadangi asociacijos nariams vieno iš rinkos lyderių AB „Žemaitijos pienas“ duomenys nebuvo žinomi. Pažymėjo, kad platinama informacija nesuteikė galimybės tiksliai įvertinti konkurentų rinkos dalių, kadangi duomenys buvo pateikti tik apie prekybą Lietuvos teritorijoje, o pieno produktų geografinės rinkos ribos, sietinos su visos ES ar dar didesnė teritorija.

UAB „Marijampolės pieno konservai“ papildomai pabrėžė, kad veikia ultra UATA pieno rinkoje, todėl kitos pieno produktų grupės jai apskritai yra neaktualios vykdant ekonominę veiklą ir priimant verslo sprendimus, o tai, jos įsitikinimu, patvirtina, kad keitimasis minėta informacija negalėjo turėti net ir minimalaus potencialaus antikonkurencinio poveikio.

Anot pareiškėjų, Konkurencijos taryba be pagrindo apibūdino informaciją kaip individualią. Pažymėjo, jog siunčiama informacija buvo maksimaliai apibendrinta (bendras superkamo pieno kiekis), o tokia informacija neindividualizuoja rinkoje veikiančių pieną gaminančių ūkio subjektų. Pareiškėjos nurodė, kad asociacijos „Pieno centras“ siunčiamoje informacijoje nebuvo detalizuotų duomenų apie tai, kiek konkrečios rūšies produktų pagaminama, kam, kiek ir už kokias kainas konkrečių produktų parduodama. Be to, siunčiama informacija rinkos dalyviams neatskleidė ūkio subjektų verslo strategijų bei planuojamų sprendimų, kadangi siunčiamose lentelėse buvo apibendrinami pasenę ir nebeaktualūs praeities duomenys, todėl, pareiškėjų nuomone, Konkurencijos taryba šią informaciją taip pat nepagrįstai laikė aktualia.

Pareiškėjos atkreipė dėmesį, jog nuo pat narystės asociacijoje „Pieno centras“ pradžios 1992 m. gaudavo informaciją apie atitinkamų pieno produktų gamybą bei pardavimus, tačiau šios informacijos nelaikė konfidencialia ir tokio vertingumo informacija, kuri atskleistų konkurentams įmonės verslo strategijas, taigi neturėjo pagrindo manyti, kad tokios informacijos platinimas yra ribojantis konkurenciją ir todėl galėtų būti draudžiamas. Pažymėjo, kad tokią pačią apibendrintą informaciją ir dar labiau detalizuotus duomenis pareiškėjos ir kiti atitinkamų rinkų dalyviai gali įsigyti iš rinkos tyrimo kompanijų, be to, didelė dalis informacijos yra prieinama viešai. AB „Rokiškio sūris“ taip pat pabrėžė, kad duomenų apie bendrus pieno supirkimo kiekius bei pieno produktų gamybos ir pardavimo apimtis pagal AB „Rokiškio sūris“ paslapčių nuostatus nelaiko konfidencialia informacija.

AB „Rokiškio sūris“ nuomone, Konkurencijos taryba išsamiai neanalizavo žaliavinio pieno supirkimo rinkos ir klaidingai nustatė rinkos tipą. Paaiškino, kad žvelgiant į žaliavinio pieno rinką iš pieno perdirbimo įmonių pozicijų, kurioje pieno perdirbėjai veikia kaip pirkėjai, rinka yra oligopsoninė, o ne oligopolinė. AB „Rokiškio sūris“ manymu, žalio pieno supirkimo rinka dėl viešai skelbiamos informacijos, dėl didelio skaičiaus pieno tiekėjų, kuriems informacija apie žalio pieno supirkimo kainų pokyčius pranešama iš anksto, ir dėl informacijos apie supirkimo kainų keitimą viešumo tarp pieno tiekėjų, kas sąlygoja visų suinteresuotų asmenų susižinojimą, yra skaidri bei leidžia stebėti konkurentų veiksmus rinkoje per se. Atkreipė dėmesį, kad tokios nuomonės laikėsi ir atsakovė 2002 m. spalio 10 d. nutarime Nr. 112.

Pareiškėjų nuomone, AB „rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ rinkos dalių svyravimai nuo mažiausiai 10 iki 30 proc. akivaizdžiai patvirtina, kad Konkurencijos tarybos išvados apie rinkos dalių stabilumą žaliavinio pieno supirkimo ir atskirų pieno produktų gamybos ir pardavimo rinkose yra nepagrįstos. Pabrėžė, kad visi atitinkamų rinkų dalyviai veikia vienodomis sąlygomis ir informacijos mainai nei pareiškėjoms, nei kitiems ūkio subjektams nesukūrė palankesnių sąlygų. Anot pareiškėjų, šiuos teiginius patvirtina faktai, kad nuo 1992 m. bankrutavo arba nutraukė veiklą 22 asociacijos „Pieno centras“ steigėjos ir narės, kurios, atsakovės teigimu, turėjo tariamą pranašumą rinkoje.

Pareiškėjų teigimu, kaip nepagrįsta vertintina ir Konkurencijos tarybos nuomonė, jog pieno produktų rinkos yra izoliuotos nuo potencialių konkurentų įėjimo į jas būtent dėl keitimosi informacija per asociaciją „Pieno centras“. Pareiškėjos pabrėžė, kad duomenų gavimas iš asociacijos „Pieno centras“ nebuvo nustatytas kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas 2002 m. vykdyto Konkurencijos tarybos tyrimo metu. Paaiškino, kad nurodyta informacija ne tik buvo gauta teisėtai, tačiau ji nepadėjo gauti jokio papildomo pelno ar įgyti konkurencinio pranašumo. Nurodė, kad pareiškėjų pelningumas atitinka kitų šioje rinkoje veikiančių įmonių (tiek Europoje, tiek pasaulio mastu) pelningumui. Pažymėjo, jog ESTT byloje GlaxoSmithKline Services Unlimited prieš Europos Komisiją yra pabrėžęs, kad jei susitarimo turinio analizė neatskleidžia pakankamo laipsnio žalos konkurencijai, tada turi būti vertinamos susitarimo pasekmės ir susitarimas bus pripažintas draudžiamu, jei bus įrodytos būtinos aplinkybės, kurios patvirtintų, jog iš tiesų konkurencija buvo žymia apimtimi apribota, iškreipta ar panaikinta.

AB „Rokiškio pienas“ nuomone, net jeigu ir būtų pripažinta, kad keitimasis informacija pažeidžia Konkurencijos įstatymą, Konkurencijos taryba AB „Rokiškio pienas“ atžvilgiu netinkamai pritaikė sankciją. AB „Rokiškio pienas“ teigimu, atsakovė nepagrįstai skyrė dvigubą baudą ir neatsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei teisėtų lūkesčių principą. AB Nurodė, kad Konkurencijos taryba (duomenys neskelbtini) d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) skirdama baudą atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažinimą) ir baudą AB „Rokiškio sūris“ sumažino 50 proc. iki 824800,00 Lt, tačiau, kadangi tyrimas dėl AB „Rokiškio sūris” veiksmų buvo atnaujintas po to, kai AB „Rokiškio sūris” apskundė Konkurencijos tarybos nutarimą, atsakovė skyrė AB „Rokiškio sūris” dvigubai didesnę, nei buvo paskirta 2008 m. baudą – 1649600,00 Lt. AB „Rokiškio sūris” teigimu, Konkurencijos taryba nepagrįstai įvertino jos prisipažinimo buvimą ir arba jo paneigimą kaip aplinkybes sudarančias pagrindą skirti dvigubai didesnę ekonominę sankciją, nes AB „Rokiškio sūris“ (duomenys neskelbtini) d. Konkurencijos tarybos nutarimo pagrįstumą sutiko pripažinti tik su ta sąlyga, kad atsakovė paskirs mažesnę baudą. Pabrėžė, kad AB „Rokiškio sūris“ savo sutikimo pripažinti Konkurencijos tarybos nutarimo nėra atšaukusi, t. y. AB „Rokiškio sūris“ sutikimas pripažinti Konkurencijos tarybos nutarimo pagrįstumą, jeigu Konkurencijos taryba paskirtų dvigubai mažesnę baudą ir toliau tebegalioja, todėl vertindama skirtinos baudos dydį, Konkurencijos taryba turėjo į tai atsižvelgti. AB „Rokiškio sūris” manymu, Konkurencijos tarybos siekis paskirti AB „Rokiškio sūris“ dvigubai didesnę sankciją yra akivaizdžiai nesuderinamas ir su Lietuvos administracinių teismų formuojama praktika, pagal kurią turi būti laikomasi draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį.

UAB „Marijampolės pieno konservai“ teigimu, šiuo atveju turėtų būti taikomas Konkurencijos įstatymo 6 str., įtvirtinantis išimtį, kada netaikomas Konkurencijos įstatymo 5 str., nes informacijos mainai tarp atitinkamų rinkos dalyvių gerino produktų gamybą ir paskirstymą, ir todėl buvo naudingi bei didino veiksmingumą. UAB „Marijampolės pieno konservai“ nuomone, nagrinėjamais informacijos mainais pasiektas didesnis veiksmingumas buvo perduodamas vartotojams ir gaunama nauda nusvėrė galimą ribojamąjį poveikį konkurencijai. Be to, informacijos mainais nebuvo sukelti jokie apribojimai, kurie yra didesni nei būtini veiksmingumui padidinti. UAB „Marijampolės pieno konservai“ nuomone, informacijos mainai nesuteikė asociacijos „Pieno centras“ narėms galimybių panaikinti konkurenciją didelės nagrinėjamų produktų dalies atžvilgiu.

Pareiškėjų nuomone, kaip aplinkybė, lengvinanti atsakomybę turėtų būti vertinami valstybės institucijų veiksmai, kadangi nagrinėjamoje byloje svarbų vaidmenį atliko Konkurencijos tarybos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos veiksmai. Anot pareiškėjų, nagrinėjamo tyrimo atveju yra aktuali išimtis dėl Konkurencijos įstatymo 5 str. netaikymo, kai ūkio subjektai veikia valstybės institucijų taisyklių sureguliuotos rinkos, kurioje neveikia laisva konkurencija, sąlygomis. Pareiškėjų įsitikinimu, net ir tuo atveju, jei Konkurencijos taryba manytų, kad nagrinėjamu atveju vis dėlto yra taikomas Konkurencijos įstatymo 5 str., kadangi nacionalinė teisė tik skatino ar palengvino galimybes ūkio subjektams elgtis antikonkurenciškai, valstybės institucijų vaidmuo nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas kaip aplinkybė, lengvinanti pareiškėjų atsakomybę.

Pažymėjo, jog atsakovės išvados dėl iš asociacijos „Pieno centras“ gaunamos informacijos žalingumo prieštarauja ankstesniems Konkurencijos tarybos nutarimams tuo pačiu klausimu ir dėl to paties dalyko. Konkurencijos tarybos praktika sukūrė teisėtą lūkestį, kad pareiškėjų ir kitų atitinkamų rinkų dalyvių veiksmai žaliavinio pieno ir pieno produktų rinkose, įskaitant ir informacijos teikimą bei gavimą, yra teisėti ir pagrįsti, todėl, anot pareiškėjų, nesuprantama, kodėl už tuos pačius veiksmus, kurie jau buvo pripažinti teisėtais, ūkio subjektus norima bausti dabar. Pareiškėjų nuomone, net ir tuo atveju, jeigu išvados apie informacijos mainų, vykstančių tarp pieno perdirbimo bendrovių ir asociacijos „Pieno centras“, neteisėtumą būtų pripažintos pagrįstomis, tai ši aplinkybė galėtų būti aktuali tik galiojimo į ateitį aspektu. Paaiškino, jog retroaktyvus nustatytos aplinkybės taikymas negalimas, kadangi iki 2007 m. pabaigos informacijos mainai vyko vadovaujantis tuo teisiniu įvertinimu, kurį Konkurencijos taryba pateikė 2002 m. atlikto tyrimo metu.

Pareiškėjai pabrėžė, kad informaciją apie supirktus žaliavinio pieno kiekius siuntė ne savo iniciatyva, o vykdydama privalomus valstybės institucijų nurodymus, už kurių nevykdymą grėsė administracinė atsakomybė. Nurodė, kad informaciją apie supirktus žaliavinio pieno kiekius ir pagamintą produkciją ūkio subjektai siuntė ne asociacijai „Pieno centras“, o VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrui, bei Statistikos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Valstybės institucijos apibendrindavo gaunamą informaciją ir pateikdavo ją asociacijai „Pieno centras“. Atkreipė dėmesį, jog visose sutartyse su šiomis valstybės institucijomis buvo aiškiai atskleista, kad informacija bus perduodama nurodytos asociacijos nariams ir nė viena iš šių institucijų tam neprieštaravo. Pareiškėjų teigimu, valstybės institucijoms virš dešimties metų buvo puikiai žinoma, kokią informaciją gauna asociacijos „Pieno centras“ nariai, todėl asociacijos nariai neturėjo jokio pagrindo manyti, kad kas mėnesį gaudami iš asociacijos statistikos suvestines daro kokį nors įstatymų pažeidimą. Pareiškėjų nuomone, net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad keitimasis informacija šiuo atveju gali būti vertinamas kaip neatitinkantis Konkurencijos įstatymo 5 str. nuostatų, tokiu atveju pareiškėjų ir kitų asociacijos „Pieno centras“ narių veiksmai neturėtų būti vertinami kaip neteisėti, kadangi šie ūkio subjektai buvo suklaidinti kompetentingų valstybės institucijų, kurios savo elgesiu pripažino nurodytų asmenų elgesio teisėtumą, taigi bauda pareiškėjams negali būti skiriama apskritai arba pareiškėja turi būti atleisti nuo baudos inter alia atsižvelgiant į mišrios kaltės doktrinos nuostatas.

Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjų skundus (t. III, b. l. 145-185) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad pagrindinis atitinkamos rinkos apibrėžimo tikslas yra nustatyti nagrinėjamų ūkio subjektų konkurentus, galinčius varžyti jų laisvę elgtis nepriklausomai nuo kitų rinkos dalyvių. Paaiškino, apibrėžiant atitinkamą rinką yra vertinama, ne tai, kokiose teritorijose nagrinėjami ūkio subjektai veikia, ar gali veikti, tačiau tai, kokiose teritorijose veikiantys kiti ūkio subjektai sudaro konkurencinį spaudimą nagrinėjamiems ūkio subjektams. Atkreipė dėmesį, kad toks atitinkamos rinkos aiškinimas atitinka ir Europos Komisijos praktiką, kuri atsispindi Europos Komisijos Pranešime dėl atitinkamos rinkos Bendrijos konkurencijos teisės tikslams (OL, 1997 C 372, p. 5). Pasak atsakovės, Lietuvos teritorija šiuo atveju yra aktuali dėl to, kad ją galima vertinti kaip minimalią teritoriją, kurioje vienodomis sąlygomis veikia ir atitinkamai turi vienodas sąlygas tarpusavyje konkuruoti (darant prielaidą, kad nėra sudaryto konkurenciją ribojančio susitarimo) pareiškėjos bei kiti nagrinėjamuose informacijos mainuose dalyvavę asociacijos „Pieno centras“ nariai.

Pasak atsakovės, aplinkybė, kad pareiškėjos ar kiti asociacijos „Pieno centras“ nariai gali supirkti pieną iš Latvijos ir Lenkijos, nepakeičia fakto, kad Lietuvoje esantys žalio pieno gamintojai nagrinėtu laikotarpiu neturėjo galimybių parduoti savo produkcijos kitų valstybių pieno perdirbėjams ir realiai ją visą parduodavo Lietuvoje veikiantiems pieno perdirbėjams, įskaitant pareiškėjas, kitus asociacijos „Pieno centras“ narius. Pažymėjo, jog Konkurencijos taryba vertino, koks Lietuvoje pagaminto žalio pieno kiekis yra išvežamas į kitas valstybes, tačiau, atsižvelgus į tai, kad iš esmės visas Lietuvoje pagamintas žalias pienas taip pat buvo superkamas Lietuvoje, o išvežamo žalio pieno kiekis nuo 2006 m. sudarė tik apie 0,5 proc. viso Lietuvoje pagaminto žalio pieno, Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad nagrinėjama atitinkama rinka apibrėžtina kaip žalio pieno supirkimo Lietuvos Respublikos rinka. Paaiškino, kad, kaip rodo tyrimo metu surinkti duomenys apie išvežamo iš Lietuvos Respublikos žalio pieno kiekius, pakeičiamumas yra toks nežymus (išvežama iki 1 proc. viso Lietuvoje pagaminamo pieno), kad nesudaro pagrindo žalio pieno supirkimo perdirbimui geografinę rinką apibrėžti plačiau nei Lietuvos Respublikos teritorija.

Paaiškino, jog siekiant įvertinti geografinės rinkos, ribas reikia atsižvelgti į importuojamų į Lietuvos Respubliką pieno produktų kiekius, kas galėtų rodyti, ar kitose valstybėse veikiantys ūkio subjektai gali sudaryti konkurenciją Lietuvoje veikiantiems ūkio subjektams, tuo nustatant geografines atitinkamų pieno produktų rinkų ribas, kuriose panašiomis konkurencijos sąlygomis konkuruotų tiek Lietuvos pieno perdirbimo ir pieno produktų gamyba bei pardavimu užsiimantys ūkio subjektai, tiek ir analogiška veikla užsiimantys kitų valstybių ūkio subjektai, todėl duomenys apie pareiškėjų ar kitų Lietuvoje veikiančių pieno perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų pieno produktų eksporto apimtis nagrinėjamu atveju nėra tinkamas kriterijus sprendžiant apie pieno produktų geografinių rinkų ribas. Paaiškino, kad iš surinktų duomenų buvo matyti, kad didžioji dalis atskirų pieno produktų rūšių nepasižymėjo dideliais įvežimo į Lietuvos Respubliką kiekiais, o reikšmingesni įvežamų pieno produktų kiekiai nebuvo tikslūs, todėl pareiškėjos argumentai dėl to, kad atskirų pieno produktų grupių importo apimtys paneigia nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) daromas išvadas, kad atitinkamos atskirų pieno produktų geografinės rinkos apima Lietuvos Respublikos teritoriją, yra nepagrįsti ir atmestini.

Anot atsakovės, aplinkybė, kad užsienio gamintojams nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo pelninga Lietuvoje pardavinėti savo produkciją, nes vietinė produkcija buvo pigesnė iš esmės netgi savaime gali leisti atskirti Lietuvos Respublikos teritoriją nuo kitų teritorijų geografinių rinkų nustatymo prasme, ką patvirtina ir tyrimo metu surinkta faktinė informacija. Atsakovė atkreipė dėmesį, jog pačios pareiškėjos savo skunduose iš esmės pripažįsta, kad Lietuvoje, nepaisant formalių kliūčių įvežti pieno produktus nebuvimo ir formalaus rinkos atvirumo, konkurencijos sąlygos skyrėsi nuo sąlygų kitose valstybėse bent jau dėl žemesnio kainų lygio, tuo sudarant pagrindą ir atitinkamas pieno produktų rinkas apibrėžti kaip nacionalines, apimančias Lietuvos Respublikos teritoriją. Taip pat paaiškino, jog dėl kainų skirtumo net ir Lietuvoje veikiantiems pieno produktų gamyba ir prekyba užsiimantiems ūkio subjektams pabranginus savo produkciją 5 – 10 proc., mažmenines prekyba maisto produktais užsiimantiems ūkio subjektams vis tiek būtų palankiau pardavinėti lietuviškus pieno produktus, nei juos atsivežti iš kaimyninių valstybių. Tai tik patvirtina, kad atitinkamų pieno produktų prekių rinkų atveju pakeičiamumas tarp Lietuvos ir kaimyninių valstybių teritorijų neegzistuoja.

Konkurencijos taryba nurodė, kad atsižvelgusi į produktų savybes bei iš mažmenine prekyba maisto produktais užsiimančių ūkio subjektų gautus paaiškinimus, kaip atskiras produktų rinkas išskyrė atskiras pieno produktų rūšis. Pažymėjo, jog tiek rinkos dalyvius, tiek rinkos struktūrą vertino pagal kiekvieną iš šių rinkų atskirai. Paaiškino, kad dėl kitų atitinkamų atskirų pieno produktų rinkų tyrimo metu nebuvo gauta tikslių visapusiškų duomenų dėl konkrečių ūkio subjektų jose užimamų rinkos dalių todėl nebuvo nebuvo parengti analogiški grafikai ir lentelės, tačiau tai nepaneigia to, kad Konkurencijos taryba tinkamai ir pakankamai pagrįstai įvertino šias pieno produktų rinkas, remdamasi kitomis tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Paaiškino, kad atitinkamos atskiros pieno produktų rinkos praktiniais sumetimais buvo įvardijamos bendrai kaip atitinkamos „pieno produktų rinkos“, tačiau tai nepaneigia nei atskirų šių produktų rinkų apibrėžimo, nei nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) padarytų išvadų dėl jų struktūros ir konkurenciją ribojančio poveikio joms, pareiškėjoms bei kitiems asociacijos „Pieno centras“ nariams keičiantis konfidencialaus pobūdžio informacija.

Atkreipė dėmesį, kad net duopolijos atveju, strateginė sąveika arba tarpusavio veiksmų priklausomybė tarp ūkio subjektų lieka, nes rinkoje, kurioje veikia nedidelis stambių ūkio subjektų skaičius, šie ūkio subjektai vis tiek neišvengiamai veikia tarpusavio veiksmų priklausomybės sąlygomis, todėl teiginys, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ nėra aktualu dalyvauti draudžiamuose susitarimuose vien dėl to, kad be jos UATA pieną Lietuvoje gamina tik AB „Pieno žvaigždės“, yra visiškai nepagrįstas. Pabrėžė, kad konkurencijos galimybė egzistuoja net tokiose rinkose, kuriose veikia tik vienas ūkio subjektas, nes yra galimybės kitiems ūkio subjektams pradėti veiklą tokioje rinkoje. Paaiškino, jog tai, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ turi visas galimybes pieno produktų kainas nustatyti nesitardama su konkurentais, taip pat nepaneigia nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) išvadų, nes tarpusavio kainų derinimas, nėra būtina nagrinėjamo pažeidimo konstatavimo sąlyga. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, konstatuojant Konkurencijos įstatymo pažeidimą, yra svarbu, ar iš viso UAB „Marijampolės pieno konservai“ parduoda savo produktus Lietuvoje, o ne tai, kokią savo produkcijos dalį šis ūkio subjektas parduoda Lietuvoje. Atsakovė nesutinka ir su UAB „Marijampolės pieno konservai“ argumentais dėl atskiros UATA pieno rinkos išskyrimo, nes UATA pienas priklauso nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) apibrėžtai geriamo pieno rinkai.

Pažymėjo, kad vienokia ar kitokia atitinkamos rinkos struktūra su vienokiomis ar kitokiomis būdingomis savybėmis ir bruožais egzistuoja objektyviai, t. y. nepriklausomai nuo to, ar tokioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai yra sudarę kokius nors konkurenciją ribojančių susitarimų ir pan., todėl pareiškėjų argumentai, kad nagrinėdama atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų struktūrą Konkurencijos taryba neišsamiai ištyrė pareiškėjų ir kitų asociacijos „Pieno centras“ narių vykdyto keitimosi informacija poveikį rinkai, bei neatsižvelgė į tai, jog AB „Žemaitijos pienas“ informacijos mainuose nedalyvavo, yra visiškai nepagrįsti ir neteisingi.

Konkurencijos tarybos teigimu, žalio pieno supirkimo rinkoje tyrimo metu nagrinėti ūkio subjektai užsiima pieno supirkimu, tačiau kadangi jie yra būtent tie ūkio subjektai, kurių veiksmai yra nagrinėjami, t. y. jie yra žalio pieno supirkimo rinkos analizės atskaitos taškas, tai sąlyginai rinkos analizės būtent iš jų pusės tikslais jie vertintini kaip tiekėjai ir vertintina jų tarpusavio padėtis rinkoje. Nurodė, kad atlikus tokią analizę, nustatyta, kad atitinkama žalio pieno supirkimo rinka yra būtent oligopolinė, nes joje iš esmės veikia tik keli stambūs rinkos dalyviai, kurie veikdami tarpusavio sąveikos sąlygomis iš esmės nulemia konkurencijos sąlygas visoje atitinkamoje žalio pieno supirkimo rinkoje. Pasak atsakovės, net ir sutikus su pareiškėjos nuomone dėl žalio pieno supirkimo rinkos kaip oligopsoninės rinkos, nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos išvados dėl Konkurencijos įstatymo 5 str. pažeidimo savaime netampa neteisėtomis. Be to, atkreipė dėmesį, kad vertinant informacijos mainus kaip konkurencijos teisės normų pažeidimą yra svarbu ne konkretus vienoks ar kitos atitinkamos rinkos struktūros įvardijimas, o pats faktas, kad vis dėlto nagrinėjamoje rinkoje veikia tik keli dideli ūkio subjektai.

Konkurencijos taryba nesutinka, kad oligopolinėje rinkoje savaime egzistuoja toks skaidrumas, kuris savaime leidžia tokios rinkos dalyviams žinoti savo konkurentų veiklos strategiją, nes ne visos be išimties oligopolinės rinkos yra vienodai skaidrios, be to, pareiškėjos nepateikė jokių įrodymų, kad kitose rinkose, kuriose veikia keli dideli ūkio subjektai būtų viešai prieinama tokia informacija, kokia yra prieinama pieno produktų rinkose ir kuria pareiškėjos su kitais asociacijos „Pieno centras“ nariais keitėsi tarpusavyje. Pabrėžė, jog oligopolinė rinkos struktūra jokiu būdu nepateisina ir nepašalina ūkio subjektų veiksmų, ribojančių konkurenciją, neteisėtumo.

Atsakovė paaiškino, kad atsižvelgus į tai, kad Lietuvoje konkurencijos sąlygos parduodant pieno produktus skiriasi nuo konkurencijos sąlygų gretimose teritorijose, nagrinėjamu atveju buvo apibrėžtos atitinkamos nacionalinės pieno produktų rinkos, t. y. nagrinėta pieno produktų gamyba ir prekyba Lietuvos Respublikoje.

Atsakovės teigimu, vien tik atitinkamose rinkose veikiančių ūkio subjektų skaičius savaime neleidžia daryti išvados, ar konkrečios nagrinėjamos rinkos yra suskaidytos, ar ne, kadangi neišvengiamai reikia atsižvelgti ir į atskirų ūkio subjektų padėtį rinkoje, t. y. užimamas atitinkamų rinkų dalis.

Pasak Konkurencijos tarybos, vertinant informacijos strateginę reikšmę, atsižvelgiama į tai, kad esant normalioms konkurencijos sąlygoms, ūkio subjektai tokios informacijos neatskleistų, nes ji tiksliausiai atspindi konkretaus ūkio subjekto veiklos rinkoje ir jų pokyčių rodiklius. Pažymėjo, jog tokios nuomonės laikosi Europos Komisija, viename iš savo sprendimų nurodžiusi, kad tokia informacija, kuri apima tikslius duomenis apie kiekvieno dalyvio pardavimų apimtis ir rinkos dalis, paprastai laikoma komercine paslaptimi, kuri suteikia konkurencinį pranašumą, ir dėl šios priežasties neturėtų būti atskleidžiama ar ja dalinamasi su konkurentais. Be to, Europos Komisija pažymėjo, jog tokia informacija yra sunkiausiai gaunama rinkos informacija ir yra tikslus prekybos rinkoje bruožų ir jų pokyčių indikatorius. Atsakovės teigimu, detali informacija, kuria keitėsi pareiškėjos, leido aiškiai matyti visus su konkurentų vykdoma ūkine veikla tiek superkant pieną, tiek užsiimant pieno produktų gamyba veiklos pokyčius, todėl Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, kad minėta informacija laikytina strateginę reikšmę turinčia informacija.

Konkurencijos taryba taip pat pažymėjo, kad tai, jog informacijos mainuose nedalyvavo AB „Žemaitijos pienas“, nepaneigia to, kad pareiškėjų ir kitų asociacijos „Pieno centras“ vykdyti informacijos mainai apėmė dideles atitinkamų rinkų dalis, nes nagrinėtu laikotarpiu asociacija „Pieno centras“ apėmė visus didžiausius atitinkamų rinkų dalyvius (išskyrus AB „Žemaitijos pienas). Kartu informacijos mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai atitinkamose rinkose galėjo užimti itin dideles atitinkamų rinkų dalis, todėl, Konkurencijos tarybos nuomone, nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstai konstatuota, jog informacijos mainai apėmė būtent dideles atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų dalis. Be to, bet kuriuo atveju, žinodami, kad likusioje atitinkamų rinkų dalyje veikia iš esmės tik vienas didelis ūkio subjektas AB „Žemaitijos pienas“, pareiškėjos bei kiti informacijos mainų dalyviai galėjo informacijos mainų dėka pakankamai tiksliai sekti ir stebėti pokyčius iš esmės visose atitinkamose rinkose. Atitinkamai jie bet kuriuo atveju turėjo itin detalią ir tikslią informacija apie didžiąją dalį atitinkamų rinkų, ko neturėjo ir negalėjo turėti nei AB „Žemaitijos pienas“, nei kiti maži atitinkamose rinkose veikiantys, tačiau informacijos mainuose nedalyvaujantys ūkio subjektai.

Atsakovės teigimu, informacijos mainai apėmė akivaizdžiai individualaus pobūdžio informaciją, kadangi joje buvo pateikiami duomenys apie kiekvieną atskirą pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimantį ūkio subjektą, t. y. iš šių duomenų buvo galima sužinoti tiek būtent AB „Rokiškio sūris“, tiek būtent UAB „Marijampolės pieno konservai“, tiek ir kitų atskirų asociacijos „Pieno centras“ narių veiklos atitinkamose rinkose rodiklius.

Konkurencijos taryba nurodė, jog pareiškėjos, kaip ir kiti asociacijos „Pieno centras“ nariai, minėtą informaciją gaudavo kas mėnesį, taigi tokie ilgai trunkantys, periodiški ir dažni, itin detalios individualizuotos informacijos apie kiekvieno iš Asociacijos „Pieno centras“ narių supirkto žalio pieno ir pagamintų bei parduotų pieno produktų kiekius mainai, Konkurencijos tarybos nuomone, laidžia daryti išvadą, kad jie vis dėlto apėmė aktualią, o ne istorinę informaciją. Atkreipė dėmesį, kad LVAT „popieriaus“ byloje bei Europos Komisija pripažino aktualia ir tokią informaciją, kuria ūkio subjektai keitėsi kas metų ketvirtį.

Atsakovė taip pat pažymėjo, kad nė viename iš pareiškėjų nurodytų viešų informacijos šaltinių pateikiama informacija neatitinka tos informacijos, kuria keitėsi nagrinėti ūkio subjektai, pobūdžio. Nurodė, jog esminis skirtumas tarp viešai prieinamos informacijos ir tos, kuria buvo keičiamasi per asociaciją „Pieno centras“, yra tas, kad viešai prieinama informacija nesudarė sąlygų vertinti konkurentų veiklos rodiklių, o informacija, kuria buvo keičiamasi, sudarė tam ypatingai palankias sąlygas visus itin detalius duomenis pateikiant pagal atskirus ūkio subjektus. Taip pat nurodė, jog informacijos konfidencialumas, kaip ir jos strateginė svarba ar aktualumas, konkurencijos teisės prasme nėra vertinama pagal subjektyvius ūkio subjektų vertinimus, kadangi konkurenciją ribojantis poveikis gali pasireikšti nepriklausomai nuo to, ar konkrečią informaciją ūkio subjektas laiko ar nelaiko savo komercine paslaptimi. Konkurencijos tarybos manymu, tai kad nagrinėjamą informaciją pareiškėjos bei kiti asociacijos „Pieno centras“ nariai atskleidė tik abipusiškumo pagrindu, t. y. tik mainais į kitų ūkio subjektų gaunamą analogišką informaciją, patvirtina tai, kad visi šie ūkio subjektai sutiko atskleisti savo atitinkamus duomenis tik tiems kitiems asociacijos „Pieno centras“ nariams, kurie taip pat yra davę sutikimus atskleisti jų pačių atitinkamą informaciją, nes vienašališkas tokių duomenų atskleidimas ūkio subjektams būtų nenaudingas ir net žalingas.

Konkurencijos tarybos nuomone, argumentą dėl informacijos vertinimo kaip nekonfidencialios informacijos paneigia ir pačios AB „rokiškio sūris“ parengti vidiniai dokumentai, kuriuose pateikta informacija apie ūkio subjektų įvairių rinkų dalis, yra įvardinta kaip konfidenciali. Be to, ir prie AB „Rokiškio sūris“ skundo pridėti priedai, kuriuose atsispindi informacijos, kuria keitėsi ūkio subjektai, turinio pobūdis patvirtina, kad tokius duomenis pareiškėja laiko konfidencialiais, nes teismo prašo pripažinti juos konfidencialiais ir užtikrinti šių priedų apsaugą nuo kitų asmenų.

Atsakovės teigimu, pažeidimą sudaro būtent pats faktas, kad vis dėlto tokie informacijos mainai buvo vykdomi, o tai, kad pareiškėjos ir kiti ūkio subjektai šiuos mainus įgyvendino per asociaciją „Pieno centras“, įtakos pažeidimo kvalifikavimui neturi. Pasak atsakovės, konkurencijos teisės pažeidimais laikomi ne tik tokie konkurentų sudaryti susitarimai, kurie turi tikslą riboti konkurenciją, tačiau ir tokie, kurie turi konkurenciją ribojantį poveikį. Konkurencijos taryba nurodė, jog nutarime Nr. (duomenys neskelbtini), atsižvelgus į informacijos mainų pobūdį ir atitinkamų nagrinėtų rinkų savybes, buvo padaryta pagrindinė išvada, kad tokie informacijos mainai sudarė kuo palankiausias sąlygas informacijos mainų dalyviams stebėti ir pastebėti iš esmės bet kokius pokyčius tiek pagrindinių ir didžiausių konkurentų veikloje, tiek esant poreikiui imtis atsakomųjų veiksmų vieniems prieš kitus ar prieš informacijos mainuose nedalyvavusius atitinkamų rinkų dalyvius. Tokios visapusiškos atitinkamų rinkų stebėjimo sistemos sudarymas ūkio subjektų susitarimo pagrindu (o ne natūraliai atitinkamose rinkose egzistuojančio tam tikro lygio skaidrumo dėka) leido tokios informacijos mainų sistemos dalyviams, įskaitant ir pareiškėjas, sumažinti netikrumą dėl savo konkurentų veiksmų atitinkamose rinkose, tokiu būdu pakeičiant normaliomis konkurencijos sąlygomis egzistuojančią riziką (susijusią su nežinojimu ar nepakankamai tiksliu žinojimu apie konkurentų veiklą) pakeitę praktiniu bendradarbiavimu (sudarydami susitarimą keistis konfidencialaus pobūdžio informacija). Atsakovės įsitikinimu, tokio pobūdžio informacijos mainai, nors savaime neapribojo konkurencijos iki tokio lygio, kad konkurencija apskritai būtų eliminuota, vis dėlto ribojo konkurenciją, nes konkurencijos sąlygos atitinkamose rinkose būtų buvusios kitokios nesant nagrinėtų asociacijos „Pieno centras“ narių vykdytų informacijos mainų. Pabrėžė, kad tokį konkurencijos ribojimą lėmė tai, kad tokio pobūdžio informacijos mainai pašalino netikrumą tiek dėl atskirų konkurentų veiksmų, tiek apskritai dėl rinkos veikimo, o tai atitinkamai lėmė, kad informacijos mainų dalyviai vengė aktyvios tarpusavio konkurencijos bei sudarė sąlygas riboti ir kitų informacijos mainuose nedalyvavusių ūkio subjektų galimybes konkuruoti.

Pasak Konkurencijos tarybos, susitarimo keistis informacija potencialaus poveikio vertinimo kriterijai, yra apibendrinti ESTT Asnef-Equifax sprendime, LVAT „Popieriaus“ byloje, bei Europos Komisijos Horizontalaus bendradarbiavimo gairių 61 p., iš kurių yra akivaizdu, jog nagrinėjant informacijos mainus kaip savarankišką konkurencijos teisės pažeidimą, yra pripažįstama, kad informacijos mainų poveikis konkurencijai gali būti vertinamas pagal jo pagrįstai tikėtinus padarinius atitinkamoje rinkoje. Atsakovės teigimu, tai reiškia, kad informacijos mainai laikomi konkurencijos teisės pažeidimu, jei atsižvelgus į visas su jais susijusias aplinkybes galima pagrįsti, jog tokie informacijos mainai pašalina netikrumą dėl ūkio subjektų veiklos rinkoje. Tokio netikrumo pašalinimas atitinkamai lemia paskatų konkuruoti sumažėjimą, sudaro prielaidas ne tik riboti kitų ūkio subjektų galimybes veikti atitinkamoje, tačiau ir sudaryti kitus konkurenciją ribojančius susitarimus. Paaiškino, kad tokiu atveju potencialus konkurenciją ribojantis informacijos mainų poveikis yra įrodinėjamas per tai, ar ir kiek dėl informacijos mainų pašalinama netikrumo dėl atitinkamos rinkos veikimo.

Anot Konkurencijos tarybos, konkurenciją ribojantį poveikį informacijos mainai gali sukelti, kai atitinkamos rinkos struktūra yra nefragmentiška arba nesuskaidyta. Pažymėjo, kad tai patvirtina ESTT Thyssen Stahl sprendimas bei LVAT „popieriaus“ byla. Nurodė, kad Konkurencijos taryba, atlikusi atitinkamų pieno supirkimo ir pieno produktų rinkų analizę nustatė, kad šiose rinkose veikia keli stambūs pieno perdirbėjai, kas leido padaryti išvadą, jog šių rinkų struktūra nepasižymi daugybės smulkių ūkio subjektų suskaidyta pasiūla, taigi minėtų rinkų struktūra nagrinėtu laikotarpiu buvo būtent tokia, kai informacijos mainai kelia didelę konkurencijos ribojimo grėsmę, kadangi tokios struktūros rinkose ūkio subjektai ūkinę veiklą vykdo tarpusavio sąveikos sąlygos ir atitinkamai savo veiklos strategiją grindžia inter alia ir tuo, kaip, jų nuomone, į vienokį ar kitokį jų sprendimą galėtų reaguoti pagrindiniai, didžiausi su jais konkuruojantys atitinkamų rinkų dalyviai.

Pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 5 str. pažeidimas grindžiamas ne tuo, kad informacijos mainai visiškai eliminavo konkurenciją, o tuo, kad dėl vykdytų informacijos mainų buvo iš esmės pašalintas netikrumas dėl konkurentų veiksmų atitinkamoje rinkoje, dėl ko galėjo būti apribota tarpusavio konkurencija bei kitų ūkio subjektų konkurencijos galimybės. Nurodė, jog ESTT bei LVAT praktiką nagrinėjant susitarimus dėl keitimosi informacija yra pripažįstama, jog pakanka nustatyti potencialų tokių susitarimų poveikį. Atsakovė nurodė, jog LVAT yra pažymėjęs, kad negali būti vienareikšmiškai atmesta tai, kad jei keitimosi informacija nebūtų buvę, bendrovių, kurios keitėsi informacija, rinkos dalys ar prekių kainos būtų buvusios kitokios. Tai, savo ruožtu, jau būtų realus poveikis konkurencijai. Atsakovės įsitikinimu, akivaizdu, kad pateikti tiesioginių įrodymų, kokia būtų situacija, jei keitimosi informacija nebūtų buvę, taip pat koks galėtų būti atitinkamų susitarimų, suderintų veiksmų ar asociacijų sprendimų potencialus antikonkurencinis poveikis, yra praktiškai neįmanoma ir iš Konkurencijos tarybos to negali būti reikalaujama.

Pasak atsakovės, atitinkamų rinkų dalių svyravimai, naujų ūkio subjektų atėjimas ar pasitraukimas iš atitinkamų žalio pieno supirkimo ar pieno produktų rinkų nepaneigia nagrinėtų informacijos mainų konkurenciją ribojančio poveikio, o tik patvirtina, kad nebuvo sudarytas sunkus konkurencijos teisės prasme draudžiamas susitarimas pasidalinti atitinkamas rinkas ar absoliučiai užkirsti kelią naujų rinkų dalyvių atėjimui. Pažymėjo, kad asociacijos „Pieno centras“ buvę nariai, kurie bankrutavo ar dėl kitų priežasčių nutraukė savo veiklą pieno supirkimo ir perdirbimo sferoje taip pat nepaneigia konkurenciją ribojančio keitimosi informacija poveikio, nes informacijos mainai negali savaime garantuoti, jog tokiuose mainuose dalyvaujantys ūkio subjektai, nepriklausomai nuo jokių kitų aplinkybių, bet kuriuo atveju sėkmingai veiks atitinkamose rinkose. Be to, tai, kad svyravo atitinkamų rinkų dalys bet kuriuo atveju nepaneigia to, kad iš esmės atitinkamų rinkų struktūra nepakito. Pažymėjo, kad, informacijos mainai leido jų dalyviams reaguoti į atitinkamus pokyčius juose ir jiems daryti įtaką, kol bus pasiektas atitinkamas jiems priimtinas lygis, taigi, atitinkamų rinkų dalių svyravimai galėjo būti lemti to, kad ūkio subjektai iš dalies leido vieni kitiems tam tikrose ribose konkuruoti, tačiau tai nepaneigia to, kad nesant informacijos mainų ir atitinkamai dirbtinai padidinto rinkų skaidrumo, konkurencija atitinkamose rinkose būtų buvusi aktyvesnė, kas būtų galėję lemti ir itin reikšmingų rinkos dalių pasiskirstymo pokyčių.

Konkurencijos taryba taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Konkurencijos įstatymo 6 str. 2 d., pareiškėjai turėjo pareigą Konkurencijos tarybai pateikti atitinkamus įrodymus, kurie patvirtina, kad konkurenciją ribojantys informacijos mainai iš tikrųjų turi jų nurodomą teigiamą poveikį, tačiau, pasak atsakovės, pareiškėjai nepateikė jokių aiškių įrodymų, patvirtinančių jų teiginius. Taip pat pabrėžė, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ savo skunde yra nurodžiusi, kad pati neturi jokio ekonominės naudos siekimu pagrįsto intereso dalyvauti nagrinėjamuose informacijos mainuose, todėl kitoje skundo dalyje visiškai priešingos nuomonės dėl informacijos mainų teikiamos ekonominės naudos pareiškimas, tik patvirtina, kad pati pareiškėja nemano, kad tokia nauda galėtų būti.

Konkurencijos tarybos nuomone, kai 2009 m. birželio 11 d. LVAT sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-750/2009 byla buvo grąžinta Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti, patraukimo atsakomybėn terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo minėto LVAT sprendimo priėmimo dienos, nes toks termino eigos vertinimas, atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus, kadangi nebūtų sudaryta galimybė ūkio subjektams išvengti atsakomybės už Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Pažymėjo, kad priešingu atveju susidarytų situacija, kai dėl ilgai trunkančio bylinėjimosi teismuose, išnyktų galimybė ištaisyti Konkurencijos tarybos tyrimo trūkumus, jeigu tokius nustatytų teismas, bei atitinkamai įvykdyti teismo sprendimą dėl tinkamo ūkio subjektų veiksmų ištyrimo atliekant papildomą tyrimą. Taip pat pažymėjo, jog bylinėjimasis administraciniuose teismuose gali užtrukti kelerius metus, taigi, jei teismo sprendimas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo įsiteisėtų jau praėjus 3 metų terminui nuo vykdyto pažeidimo, susidarytų situacija, kad teismo sprendimas taptų beprasmis, nes Konkurencijos taryba atlikusi papildomą tyrimą ir konstatavusi konkurencijos teisės pažeidimą negalėtų tinkamai to įvertinti skirdama ūkio subjektui sankciją už tai. Atsakovės įsitikinimu, tokia 2004 m. gegužės 1 d. Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 d. redakcija, dėl kurios galėjo susidaryti aptariama atsakomybės išvengimo situacija, rodo teisės spragą, kuri turi būtų aiškinama vadovaujantis įstatymo analogija, t. y. vadovaujantis panašius santykius reglamentuojančiu įstatymu, kas šiuo atveju yra ATPK, kuris kaip ir Konkurencijos įstatymas taip pat reglamentuoja atsakomybę už administracinės teisės pažeidimus. Konkurencijos tarybos nuomone, būtų nepagrįsta ir neproporcinga mažiau pavojingų pažeidimų atveju taikyti griežtesnes patraukimo atsakomybėn taisykles nei konkurencijos teisės normų pažeidimo atveju, ypač, kai LVAT yra pripažinęs, kad atsakomybė už Konkurencijos įstatymo pažeidimus suprantama kaip administracinė atsakomybė plačiąja prasme, todėl administracinės atsakomybės principai gali būti taikomi ir Konkurencijos įstatymo pažeidimams (LVAT 2004-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. P5-82/2004). Taigi, pasak atsakovės, nagrinėjamu atveju pagal įstatymo analogiją turėtų būti taikoma ATPK 35 str. 5 d. (anksčiau – 4 d.) nuostata, todėl nesvarbu, kaip bebūtų skaičiuojama 2004 m. gegužės 1 d. redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 d. numatyto termino pradžia, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos šis terminas turėtų būti skaičiuojamas iš naujo. Atkreipė dėmesį į LVAT 2010 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-692/2010, kurioje padaryta išvada, kad tada, kai Konkurencijos taryba atlieka tyrimą po teismo sprendimo grąžinti bylą jai papildomam tyrimui atlikti, Konkurencijos taryba tik atnaujina anksčiau vykdytą tyrimą vykdant teismo įpareigojimą, o ne pradeda naują tyrimą, tuo tarpu 2004 m. gegužės 1 d. redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 d., pagal kurią ūkio subjektai galėjo būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos, sietinas su naujo tyrimo pradėjimu. Konkurencijos tarybos nuomone, kadangi nagrinėjamu atveju tyrimas dėl pareiškėjų veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams buvo atnaujintas, o ne pradėtas naujas, 2004 m. gegužės 1 d. redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 d. numatytas patraukimo atsakomybėn terminas yra netaikytinas. Konkurencijos tarybos manymu, iki 2011 m. balandžio 21 d. egzistavo teisės spraga, kuri buvo pašalinta Konkurencijos įstatymo pakeitimu, tačiau tai nereiškia, kad Konkurencijos taryba negalėjo iki to laiko egzistavusios teisės spragos aiškinti vadovaudamasi įstatymo analogija, t. y. pagal atitinkamas ATPK nuostatas ir LVAT išaiškinimus.

Konkurencijos tarybos teigimu, pareiškėjos nenurodė nė vieno nacionalinio teisės akto, kuris būtų lėmęs būtinybę ūkio subjektams sudaryti atitinkamus susitarimus ir dalyvauti tokiuose informacijos mainuose, kokie buvo vykdomi tarp asociacijos „Pieno centras“ narių. Pažymėjo, jog tam, kad būtų buvusi sukurta nagrinėta informacijos mainų sistema, patys ūkio subjektai turėjo duoti atitinkamus sutikimus. Jei jie nebūtų davę tokių sutikimų, asociacija „Pieno centras“ nebūtų turėjusi galimybių gauti jų duomenis iš Lietuvos statistikos departamento ir VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro, bei atitinkamai nebūtų galėjusi jų duomenų platinti kitiems asociacijos „Pieno centras“ nariams. Tuo pačiu tokių sutikimų nedavę ūkio subjektai, atsižvelgus į juose nurodytas sąlygas, nebūtų gavę atitinkamų duomenų apie kitus asociacijos narius, savo konkurentus. Atkreipė dėmesį, kad ne visi atitinkamose rinkose veikę ūkio subjektai dalyvavo informacijos mainuose, todėl informacijos mainai, kokius vykdė pareiškėjai ir kiti asociacijos „Pieno centras“ nariai, negali būti laikoma vieninga ir tuo labiau teisės aktų reikalaujama ūkio subjektų praktika atitinkamose rinkose. Pažymėjo, kad pareiškėjos taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad informacijos mainuose nedalyvavusiems ūkio subjektams būtų taikytos kokios nors poveikio priemonės už, kaip teigia pareiškėjos, privalomų teisės aktų reikalavimų keistis informacija nesilaikymą. Nurodė, kad pareiškėjų skunduose nurodyti Žemės ūkio ministro įsakymas ir Statistikos departamento generalinio direktoriaus įsakymas taip pat nėra tokio pobūdžio, kad lemtų informacijos mainus tarp konkuruojančių ūkio subjektų. Pažymėjo, kad faktas, jog asociacija „Pieno centras“ su VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centru ir Statistikos departamentu buvo sudariusi sutartis dėl duomenų gavimo, kuriose buvo nurodyta, jog šie duomenys bus perduodami asociacijos nariams, taip pat nepašalina pareiškėjų atsakomybės dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo, nes minėtos įstaigos nėra kompetentingos vykdyti Konkurencijos įstatymo laikymosi priežiūrą, todėl tai, kad jos neįžvelgė Konkurencijos įstatymo pažeidimo galimybės dar nereiškia, kad tokio pažeidimo negali būti.

Atsakovės nuomone, pareiškėjos nepagrįstai tvirtina, jog Konkurencijos taryba tuos pačius pareiškėjų ir kitų asociacijos „Pieno centras“ narių veiksmus keičiantis konfidencialaus pobūdžio informacija vertina skirtingai, kadangi ankstesnio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad Asociacija „Pieno centras“ paruoštas lenteles su individualizuotais savo narių duomenimis apie superkamo žalio pieno kiekius platino savo nariams, ir kad asociacijos nariai yra davę sutikimus bei leidimus asociacijai atskleisti jų duomenis konkurentams, taigi ankstesnio 2002 m. tyrimo metu nebuvo pagrindo įtarti, kad yra sukurta tokia keitimosi konfidencialaus pobūdžio informacija sistema, kokia buvo įvardinta tiek nutarime Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ankstesniame Konkurencijos tarybos (duomenys neskelbtini) d. nutarime Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovė pažymėjo, Konkurencijos taryba ėmėsi priemonių, susijusių su teisės aktų reikalavimų tobulinimu, kad nebūtų sudaromos konkurenciją ribojančios sąlygos, t. y. pasiūlė Žemės ūkio ministerijai peržiūrėti 2006 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 3D-48 patvirtinto Pieno supirkimo kainos priemokų ir nuoskaitų rekomendacinio diferencijavimo aprašo nuostatas, kaip galinčias riboti konkurenciją tarp žalią pieną superkančių ūkio subjektų, tačiau pabrėžė, kad minėtas žemės ūkio ministro įsakymas taip pat neįpareigojo ūkio subjektų keistis informacija apie superkamo ir perdirbamo pieno kiekius.

Konkurencijos taryba atkreipė dėmesį, jog LVAT 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N3-863-07 konstatavo, kad institucija gali perkvalifikuoti veiką, jei administracinio teisės pažeidimo protokole nurodoma teisės pažeidimo, į kurį asmens veika perkvalifikuojama pakeičiant nuorodą į atitinkamą ATPK straipsnį ar jo dalį, esmė ir ji nereikalauja papildomo tyrimo. Anot atsakovės, aplinkybė, kad bylą nagrinėjant institucijoje pakeičiama veikos kvalifikacija, tame tarpe ir iš lengvesnio pažeidimo į sunkesnį, nėra principo draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį pažeidimas. Tai, kad 2008 m. pažeidimo pripažinimas buvo iš esmės tik sąlyginis, niekaip nepaneigia to fakto, kad skiriant baudą nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) neegzistavo tos aplinkybės, kurios lėmė baudos sumažinimą 50 proc. 2008 m. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį į LVAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-294/2011 pateiktą išaiškinimą, jog tam, kad būtų pagrindas taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę už pažeidimo pripažinimą, ūkio subjektai turi besąlygiškai ir eksplicitiškai sutikti, jog buvo padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas; toks pripažinimas turėtų būti aiškus, nedviprasmiškas ir besąlyginis, taigi, tokia LVAT praktika bei AB „Rokiškio sūris“ skunde pateikti paaiškinimai iš esmės suponuoja, jog jau priimant 2008 m. nutarimą, Konkurencijos taryba turėjo įvertinti tai, kad vis dėlto AB „Rokiškio sūris“ pripažinimas nebuvo besąlygiškas, ir netaikyti 50 proc. baudos sumažinimo. Pažymėjo, kad ir dabar skundžiamo nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) atveju AB „Rokiškio suris“ teigia, kad pripažintų pažeidimą tik tokiu atveju, jei Konkurencijos taryba paskirtų dvigubai mažesnę baudą, darytina išvada, kad ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti baudą, nes toks sąlyginis pažeidimo pripažinimas nelaikytinas atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Be to, atsakovės teigimu, ir paties skundo turinys iš esmės jau savaime rodo, kad vis dėlto AB „Rokiškio sūris“ padaryto pažeidimo iš tikrųjų nepripažįsta.

Anot atsakovės, vertinant Konkurencijos tarybos 2002 m., 2008 m. ir 2011 m. tyrimų išvadas bei LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimą, pastebėtina, kad tarp jų nėra prieštaravimų, nes visi jie yra priimti atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes ir atlikus jų įvertinimą konkurencijos teisės normų prasme. Pažymėjo, kad 2002 m. Konkurencijos taryba nenagrinėjo informacijos mainų, vykdytų per Asociaciją „Pieno centras“, nes tyrimo metu surinki duomenys neleido Konkurencijos tarybai įtarti, kad apskritai tokie mainai buvo vykdyti, o ne dėl to, kad nemanė, jog manai gali riboti konkurenciją.

Atsakovė atkreipė dėmesį, jog pagrindinis LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendime išreikštas priekaištas Konkurencijos tarybai yra susijęs su tuo, kad, nors Konkurencijos taryba (duomenys neskelbtini) d. nutarimu pripažino konfidencialaus pobūdžio informacijos mainus savaime ribojančiais konkurenciją, LVAT konstatavo, jog tokiai išvadai būtinas įrodyti konkurenciją ribojantis tikslas nebuvo įrodytas. Anot atsakovės, Konkurencijos taryba buvo įpareigota atlikti papilomą tyrimą, kad išsamiau panagrinėtų su informacijos mainais susijusias aplinkybes, tačiau teismas konkrečiai nenurodė, kad Konkurencijos taryba turi įrodyti realų (faktinį) konkurenciją ribojantį poveikį. Atsakovės teigimu, atlikusi papildomą tyrimą ir įvertinusi nustatytas aplinkybes ji pagrindė, kad asociacijoje „Pieno centras“ vykdyti informacijos mainai riboja konkurenciją, tačiau šį poveikį pagrindė pagrįstai tikėtinu (potencialiu) tokių mainų poveikiu konkurencijai atitinkamose rinkose, taigi atsižvelgė į LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendime nurodytus ankstesnio tyrimo ir jo išvadų trūkumus ir papildom tyrimo metu juos pašalino.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos AB „Rokiškio sūris“ atstovai D. T., advokatai I. N. ir M. I. prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde pateiktais argumentais (t. IV, b. l. 96-116).

Teismo posėdžio metu pareiškėjos UAB „Marijampolės pieno konservai“ atstovai advokatai E. B. ir A. P. prašė skundą tenkinti, remdamiesi skunde pateiktais argumentais (t. IV, b. l. 96-116).

Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovės L. S. ir G. J. prašė skundus atmesti, remdamosi atsiliepime į pareiškėjų skundus pateiktais argumentais (t. IV, b. l. 96-116).

Skundai tenkinami.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini) d. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 27 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-116 buvo pradėtas tyrimas dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Žemaitijos pienas“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams (Konkurencijos tarybos byla Nr. 07//1/1/02/08/092, t. I, b. l. 29-30). 2007 m. spalio 25 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-137 minėtas tyrimas buvo papildytas Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams vertinimu (Konkurencijos tarybos byla Nr. 07//1/1/02/08/092, t. I, b. l. 31 abi lapo pusės), o 2007 m. lapkričio 8 d. Konkurencijos tarybos nutarimu Nr. 1S-147 tyrimas buvo papildytas ir AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, AB „Vilkyškių pieninė“ ir UAB „Modest“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams vertinimu (Konkurencijos tarybos byla Nr. 07//1/1/02/08/092, t. I, b. l. 32 abi lapo pusės).

(duomenys neskelbtini) d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo AB „Rokiškio sūris“ buvo paskirta 824800 Lt, o UAB „Marijampolės pieno konservai“ – 256 500 Lt dydžio bauda už Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų pažeidimą (t. I, b. l. 43-52; t. II, b. l. 51-62). Minėtame nutarime laikytasi nuostatos, kad susitarimai dėl keitimosi konfidencialaus pobūdžio informacija, vykdomi koncentruotose oligopolinėse rinkose, pasižyminčiose nedideliu pagrindinių rinkos dalyvių skaičiumi, laikomi savaime ribojančiais konkurenciją, taip pat ši išvada nutarime konkretizuota bylos aplinkybių pagrindu, teigiant, kad susitarimas dėl keitimosi informacija, kokį vykdė pareiškėjos ir kiti asociacijos „Peno centras“, laikytinas savaime ribojančiu konkurenciją, kadangi vyko koncentruotose oligopolinėse pieno supirkimo ir pieno produktų gamybos bei pardavimo rinkose, o tai reiškia, kad esant tokio pobūdžio konkurencijos ribojimui, jo pasekmės yra preziumuojamos.

AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“, nesutikdamos su Konkurencijos tarybos nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) padarytomis išvadomis, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais, prašydamos panaikinti (duomenys neskelbtini) d. Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje, kiek tai pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus. 2008 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ skundus atmetė kaip nepagrįstus (administracinė byla Nr. I-3324-281/2008, t. IV, b. l. 125-137 abi lapo pusės). UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė LVAT apeliacinius skundus. 2009 m. birželio 11 d. LVAT priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-750/2009, kuriuo pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą panaikino, o pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ apeliacinius skundus patenkino iš dalies ir įpareigojo Konkurencijos tarybą remiantis Konkurencijos įstatymu atlikti papildomą tyrimą dėl AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams (t. I, b. l. 56-74 abi lapo pusės; t. II, b. l. 63-88 abi lapo pusės). Minėtame sprendime LVAT konstatavo, jog Konkurencijos taryba nenustatė, kad nagrinėjamas susitarimas dėl keitimosi informacija priskirtinas Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. 1-4 p. įvardintiems susitarimams, kurie pagal to paties straipsnio 2 d. visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. LVAT pažymėjo, kad visi kiti susitarimai negali būti vienareikšmiškai vertinami kaip ribojantys konkurenciją, todėl ribojantis konkurenciją tikslas ar poveikis turėtų būti pagrįstas. Minėtame LVAT sprendime taip pat konstatuota, jog Konkurencijos taryba tirdama susitarimą dėl keitimosi informacija visiškai neatsižvelgė į tai, kad ūkio subjektai, keisdamiesi informacija, turi teisę protingai prisiderinti prie savo konkurentų esamo ar numanomo elgesio. Pažymėjo, jog konkurenciją ribojančios pasekmės gali būti preziumuojamos tik tokiu atveju, jeigu susitarimo keistis informacija ribojantis konkurenciją tikslas būtų tinkamai pagrįstas. Nurodė, kad nutarime pateiktos bendro pobūdžio prielaidos apie susitarimo ribojantį konkurenciją tikslą ar poveikį negali būti pakankamu pagrindu daryti išvadą, kad šis susitarimas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 str. ir kad Konkurencijos taryba šiuo atveju turėjo patikrinti, ar pasikeitimas informacija nagrinėjamos bylos aplinkybėmis gali pašalinti netikrumą dėl planuojamo suinteresuotųjų įmonių elgesio. Be to, LVAT nurodė, kad Konkurencijos taryba nepagrindė prielaidos, kad informacija, kuria buvo keičiamasi, buvo konfidenciali.

Vykdydama LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimą, Konkurencijos taryba 2009 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 1S-121 atnaujino tyrimą dėl AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymui (Konkurencijos tarybos byla Nr. 07//1/1/02/08/092, t. XXXIII, b. l. 1-2).

Atlikusi tyrimą, (duomenys neskelbtini) d. Konkurencijos taryba priėmė nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo nutarė pripažinti, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d., ir paskyrė UAB „Marijampolės pieno konservai“ 256 500,00 Lt, o AB „Rokiškio sūris“ – 1 649 600,00 Lt baudą (t. I, b. l. 92-105 abi lapo pusės; t. II, b. l. 100-113 abi lapo pusės).

Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 d. (2007 m. spalio 25 d. redakcija galiojusi iki 2011 m. gegužės 3 d.) buvo įtvirtinta, kad ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui, – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Iš bylos duomenų matyti, kad informacijos mainai, kurie skundžiamu nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pripažinti kaip pažeidžiantys Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d., buvo baigti 2007 m. gruodžio mėnesį (t. I, b. l. 109-134 abi lapo pusės). Teismo vertinimu, vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 d. (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija), pareiškėjos už minėtą pažeidimą galėjo būti patrauktos atsakomybėn vėliausiai 2010 m. gruodžio mėnesį, tačiau, kaip matyti, pareiškėjoms bauda už Konkurencijos įstatymo pažeidimus buvo paskirta praėjus daugiau nei pusmečiui po šio senaties termino pasibaigimo dienos, t. y. (duomenys neskelbtini) d.

Pažymėtina, kad Konkurencijos taryba tiek nutarime Nr. (duomenys neskelbtini), tiek ir atsiliepime į pareiškėjų skundus pateikė kitokį senaties termino skaičiavimo aiškinimą. Atsakovės teigimu, kadangi LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Konkurencijos taryba buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą dėl pareiškėjų veiksmų, patraukimo atsakomybėn terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo minėto LVAT 2009 m. birželio 11 d. sprendimo priėmimo dienos pagal analogiją taikant ATPK 35 str. 4 d.

Pagal ATPK 35 str. 4 d. (dabar 5 d.), kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas pažymi, kad taikyti įstatymo analogiją tiek pagal bendrąją teisės teoriją, tiek pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d. galima tik tada, kai: 1) konstatuojama teisės spraga; 2) yra įstatymas (plačiuoju požiūriu), reglamentuojantis panašų santykį; 3) yra teisės normų reguliuojamų ir nereguliuojamų santykių panašumas, kuris leidžia daryti išvadą, kad analogijos taikymas neprieštarauja teisinio santykio esmei ir pobūdžiui.

Atsakovės nuomone, šiuo atveju analogija turi būti taikoma dėl Konkurencijos įstatymo spragos.

Teisės spraga reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra. Kaip teisės spraga taip pat vertintinas teisinio reguliavimo neišsamumas, nepakankamas apibrėžtumas, teisinio aiškumo stoka. Teisės spragos atsiranda dėl to, kad reikalingų teisėkūros veiksmų apskritai nebuvo imtasi – nei tas, nei koks nors kitas teisėkūros subjektas apskritai neišleido tam tikriems visuomeniniams santykiams reguliuoti skirto teisės akto ir dėl to tie visuomeniniai santykiai liko teisiškai nesureguliuoti.

Pažymėtina tai, kad pažeidimo, kurį tyrė Konkurencijos taryba, metu galiojusi Konkurencijos įstatymo redakcija (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija) nenumatė, kad bylą dėl konkurencijos teisės pažeidimo perdavus nagrinėti teismui, Konkurencijos įstatyme nustatyti baudos skyrimo senaties terminai turi būti stabdomi, o Konkurencijos tarybai atnaujinus tyrimą, atnaujinami. Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 ir 4 d., įtvirtinusios galimybę patraukti asmenį atsakomybėn per 5 metus bei taikyti šio termino sustabdymą, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas dėl Konkurencijos tarybos sprendimo taikyti sankcijas, buvo įtvirtintos tik 2011 m. balandžio 21 d. priimtu ir 2011 m. gegužės 3 d. įsigaliojusiu Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 str. papildymo ir pakeitimo ir Įstatymo papildymo 44 (1), 44 (2) str. įstatymu. Taigi pareiškėjų galimai padaryto pažeidimo metu Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 d. buvo nustatytas tik 3 metų patraukimo atsakomybėn terminas, o galimybės sustabdyti šio termino skaičiavimą iš viso nebuvo, tačiau toks teisinis patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus termino nustatymas vertintinas kaip sąmoningas įstatymų leidėjo pasirinkimas. Pastebėtina, jog ir Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 str. papildymo ir pakeitimo ir Įstatymo 44 (1), 44 (2) str. įstatymo projekto aiškinamajame rašte (t. I, b. l. 135-138) yra nurodyta, jog „<...> Šiuo metu Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje nustatytas ūkio subjektų patraukimo atsakomybėn 3 metų terminas nuo pažeidimo padarymo dienos ir nenustatyti atvejai, kada sankcijų skyrimo termino eiga sustabdoma“.

Pabrėžtina, kad konkurencijos teisės srityje netaikomi bendrieji ATPK nustatyti patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminai, kadangi Konkurencijos įstatymo 40 str. nustato specialų administracinės nuobaudos skyrimo terminą, t. y. patraukimo atsakomybėn senaties terminą, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negali būti taikomas ATPK 35 str. 4 d. analogija ir sankcijos skyrimo senaties termino skaičiavimas atnaujintas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo priėmimo dienos. Tokia galimybė stabdyti Konkurencijos įstatyme įtvirtintą asmens patraukimo atsakomybėn terminą, nėra pripažinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Atsakovės nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-692/2010, nesiremtina nagrinėjamu atveju, nes nurodytoji byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra skirtinga nuo nagrinėjamos.

Taigi Konkurencijos taryba, laikydama, kad sankcijų skyrimo terminas bylos nagrinėjimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu sustojo, o po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimto sprendimo atsinaujino, de facto pritaikė naujas konkurencijos teisės normas atgaline tvarka, tačiau konkurencijos teisės reguliuojamuose santykiuose teisės aktai negali būti taikomi retroaktyviai. Tokie atvejai yra galimi, kai taip nurodyta naujame teisės akte arba kai naujasis teisės aktas panaikina veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelnina bausmę ar administracinę nuobaudą, kadangi kitose teisės srityse retroaktyvus teisės akto galiojimas gali neigiamai atsiliepti asmenų teisėms. Todėl teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje galioja bendra taisyklė, įtvirtinanti, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Administracinėje teisėje vienintelė įstatymo netaikymo atgal išimtis yra asmens padėtį lengvinančio įstatymo taikymo atgal taisyklė (lex benignior retro agit) taisyklė, tačiau nagrinėjamu atveju 2011 m. balandžio 21 d. priimtas ir 2011 m. gegužės 3 d. įsigaliojęs Konkurencijos įstatymo 3, 40, 42 str. papildymo ir pakeitimo ir Įstatymo papildymo 44 (1), 44 (2) str. įstatymas nepalengvino pareiškėjų padėties.

Vykdydamas teisingumą, teismas privalo vadovautis įstatymais, negali prisiimti įstatymų leidėjo funkcijų ir, nesant tam tikro teisinio reguliavimo, sukurti naujų teisės normų ir pritaikyti jas konkrečiam atvejui. ABTĮ 4 str. 6 d. įpareigoja teismą, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu tokio nėra – vadovautis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus terminas buvo reglamentuotas Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 d. (2007 m. spalio 25 d. įstatymo redakcija) ir jokia analogija šiuo atveju netaikytina.

Nustačius, kad Konkurencijos tarybos (duomenys neskelbtini) d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra neteisėtas kaip priimtas praleidus patraukimo atsakomybėn už Konkurencijos įstatymo pažeidimus senaties terminą, pareiškėjų veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. klausimas netenka prasmės, todėl teismas nevertina ir nepasisako dėl kitų pareiškėjų skundų argumentų.

Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad (duomenys neskelbtini) d. Konkurencijos tarybos nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ yra neteisėtas ir todėl naikintinas (ABTĮ 89 str. 2 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos AB „Rokiškio sūris“ skundą ir pareiškėjos UAB „Marijampolės pieno konservai“ skundą tenkinti visiškai.

Panaikinti (duomenys neskelbtini) d. Konkurencijos tarybos nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Milda Vainienė

Liudmila Zaborovska

Gintaras Dzedulionis