Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mefodijos Povilaitienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Raivydui Rukštelei,

atsakovo atstovui Justui Margeniui,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui advokatui Mariui Juoniui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuviškų degalinių sąjungos skundą atsakovui Konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Orlen Lietuva“ dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas Lietuviškų degalinių sąjunga prašė panaikinti Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1S-152/2014 dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl akcinės bendrovės „Orlen Lietuva" veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams ir įpareigoti Konkurencijos tarybą spręsti iš naujo tyrimo pradėjimo klausimą pagal Lietuviškų degalinių sąjungos 2013 m. kovo 5 d. skundą, papildytą 2013 m. balandžio 19 d., 2013 m. rugpjūčio 16 d., 2013 m. spalio 3 d., 2013 m. lapkričio 14 d., 2014 m. sausio 10 d., 2014 m. vasario 24 d. raštais, dėl AB „Orlen Lietuva" veiksmų piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013-03-05 kreipėsi į Konkurencijos tarybą prašydamas nustatyti, ar AB „AB „Orlen Lietuva“ " nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi žymėto dyzelino rinkoje parduodama žymėtą dyzeliną už AB „Orlen Lietuva“ skelbiamą protokolinę kainą tarpininkaujant UAB „lmlitex", kuriam AB „Orlen Lietuva“  už tarpininkavimą moka komisinį atlyginimą ir dengia žymėto dyzelino transportavimo išlaidas. Pareiškėja papildė skundą 2013-04-19, 2013-08-16, 2013-10-03, 2013-11-14, 2014-01-10, 2014-02-24 raštais, pažymėdama, kad AB „Orlen Lietuva“ per UAB „lmlitex“ vykdoma prekyba nežymėtu dyzelinu riboja Lietuvos degalinių sąjungos narių galimybes veikti nežymėto dyzelino rinkoje ir įtakoja šioje rinkoje konkurenciją tokiu pačiu būdu, kaip UAB „lmlitex“ vykdoma prekyba žymėtu dyzelinu riboja Lietuvos degalinių sąjungos narių galimybes veikti žymėto dyzelino rinkoje. Pažymėjo, kad žymėtas dyzelinas yra išvestinis produktas, nes gaminamas iš nežymėto dyzelino, pridedant specialius priedus. Žymėto dyzelino kainos sąlygotos nežymėto dyzelino kainų ir yra visiškai nuo jo priklausomos. Žymėto dyzelino rinka negali būti vertinama izoliuotai nuo nežymėto dyzelino rinkos, o įmonė, dominuojanti nežymėto dyzelino rinkoje, dominuoja ir išvestinių produktų, gaunamų pridedant atitinkamus priedus rinkose, dėl nurodytų priežasčių AB „Orlen Lietuva“ laikytina dominuojančia žymėto dyzelino rinkoje vien dėl to, kad AB „Orlen Lietuva“  dominuoja nežymėto dyzelino rinkoje. Atsakovas skundą atmetė. Konkurencijos taryba nurodė, kad nėra pagrindo įtarti, jog AB „Orlen Lietuva“ užima dominuojančią padėtį žymėto dyzelino rinkoje ir kad atsisakymas suvienodinti agentavimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas turėtų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių.

Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba nustačiusi, kad AB „Orlen Lietuva“  nedominuoja žymėto dyzelino rinkoje, nesprendė klausimo dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi nežymėto dyzelino rinkoje. AB „Orlen Lietuva“  piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi nežymėto dyzelino rinkoje vykdant prekybą per UAB „lmlitex“ visiškai nevertintas. Žymėto dyzelino rinkos atskyrimas nuo nežymėto dyzelino rinkos prieštarauja Konkurencijos tarybos patvirtintiems paaiškinimams dėl rinkos apibrėžimo. Konkurencijos tarybos 2000-02-24 nutarimu Nr. 17 „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“ (toliau - Paaiškinimai dėl rinkos apibrėžimo) 6 punkte nustatyta, kad apibrėžiant prekės rinką iš pradžių analizuojamas paklausos pakeičiamumas, o vėliau – pasiūlos pakeičiamumas. Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 7 punkte dėl paklausos pakeičiamumo nurodyta, kad paklausos pakeičiamumas yra tiesioginis ir veiksmingiausias tiekėjo elgesį rinkoje varžantis konkurencinis veiksnys. Vienas ar keli ūkio subjektai negali žymiai paveikti vyraujančių kainų ir kitų pardavimo sąlygų, jeigu jų pirkėjai gali lengvai pakeisti šią prekę tinkamu pakaitalu ar pirkti ją iš kitur esančių tiekėjų. Apibrėžiant rinką reikia nustatyti, ar kitos prekių rūšys ir kitos geografinės teritorijos gali būti veiksmingi alternatyvūs pasiūlos šaltiniai nagrinėjamų ūkio subjektų pirkėjams. Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 4 punkte pirkėjas apibrėžiamas kaip asmuo, kuris perka prekes perpardavimui arba  kitokio  pobūdžio  naudojimui   (vartojimui).  Ten  pat  prekės  rinka yra apibrėžiama kaip visuma prekių, kurios, pirkėjų požiūriu, yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Žymėtas dyzelinas nuo nežymėto dyzelino skiriasi tik tuo, kad į jį yra įmaišomas specialus žymintis priedas, kuris nekeičia žymėto dyzelino kaip kuro savybių. Pagal Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį akcizais apmokestinamos prekės (taigi ir nežymėtas dyzelinas), už kurias akcizai dar nesumokėti, gali būti maišomos akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Todėl įmonės, kurios valdo akcizais apmokestinamų prekių sandėlius, turi galimybę perkamą žymėtą dyzeliną pakeisti nežymėtu dyzelinu, nes gali nežymėtą dyzeliną žymėti pačios. Akcizinių sandėlių išlaikymas ir dyzelino žymėjimas susijęs su papildomomis išlaidomis, tačiau nepaisant to, galimybės pirkėjams patiems žymėti dyzeliną reiškia, kad žymėtas dyzelinas kaip prekė gali būti keičiamas kita preke - nežymėtu dyzelinu. Akcizais apmokestinamų prekių sandėlių valdytojų turima galimybė žymėti dyzeliną taip pat reiškia ir pasiūlos pakeičiamumą, nes tokios įmonės gali pasiūlyti nežymėtą dyzeliną pirkėjams, kurie neturi galimybės žymėti dyzeliną akcizais apmokestinamų prekių sandėliuose. Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 11 punkte pažymėta, kad pasiūlos pakeičiamumas kaip atitinkamos rinkos apibrėžimo kriterijus taikytinas tais atvejais, kai ūkio subjektai parduoda daug įvairios rūšies ir kokybės tos pačios prekės atmainų. Net kai kurioms pirkėjų ar vartotojų grupėms skirtingos kokybės ir rūšies prekės nėra pakaitalai, jos gali būti priskirtos vienai prekės rinkai, atsižvelgiant į tai, kad dauguma tiekėjų gali pasiūlyti ir parduoti įvairios kokybės ir rūšies prekes nedelsdami ir be žymaus išlaidų padidėjimo. Tokiais atvejais atitinkamos prekės rinka apims visas prekes, kurios yra pakeičiamos paklausos ir pasiūlos atžvilgiu. Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 11 punkte nurodyta, kad atitinkamos rinkos ribos turi būti plečiamos tol, kol paklausos pakeičiamumas taps iš viso neįmanomas arba tiek nereikšmingas, kad mažas, bet ilgalaikis nagrinėjamų prekių kainų padidinimas virš esamų kainų lygio galėtų būti naudingas. Atsakovas nustatydamas prekės rinką šiuo atveju elgėsi priešingai - siaurino rinkos ribas, kol AB „Orlen Lietuva“ dalis rinkoje tapo mažesnė nei 40 procentų.

Konkurencijos tarybos 2010-12-16 nutarime Nr. 2S-31 Dėl AB „AB „Orlen Lietuva“  veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams apibrėžiant prekės rinką kaip dyzelino rinką rėmėsi tuo, kad atskirų prekės rinkų pagal benzino ar dyzelino rūšis neišskiria ir Suomijos konkurencijos institucija, nagrinėdama piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejį naftos produktų gamybos ir pardavimo sektoriuje. 1995-11-30 Suomijos Aukščiausiojo administracinio teismo sprendimu byloje Nr. 3506, 3833, 3854/1/94 ATK-A dėl Konkurencijos tarybos 1994-06-16 sprendimo dėl AB „Neste" piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi didmeninės prekybos degalais rinkoje patvirtinta konkurencijos institucijos išvadą, kad prekės rinka turi būti apibrėžiama kaip automobilinių degalų didmeninė prekyba. Teismas palaikė Konkurencijos tarybą, kuri atskirai neanalizavo automobilinių degalų rinkos pagal skirtingas benzino rūšis ir benziną bei kitus automobilinius degalus. Skundžiamas nutarimas nuo šios pozicijos nemotyvuotai nukrypsta. Konkurencijos tarybos 2010-12-16 nutarime Nr. 2S-31 taip pat pasisakyta, kad akcizai ir PVM neturi reikšmės, apibrėžiant prekės rinką, tuo tarpu skundžiamame nutarime atsakovas sureikšmino aplinkybę, kad žymėtas dyzelinas neapmokestinamas akcizu.

Atsakovas spręsdamas, kad AB „Orlen Lietuva“  neužima dominuojančios padėties prekiaudamas žymėtu dyzelinu rėmėsi išimtinai AB „Orlen Lietuva“  rinkos dalimi, kuri pagal žymėto dyzelino rinkoje yra 30-40 proc. Konkurencijos tarybos 2000-05-17 nutarimu Nr. 52 patvirtintuose paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo (toliau - Paaiškinimai dėl dominuojančios padėties nustatymo) įtvirtinti kriterijai, kurie liko nevertinti. Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 10 punkte numatyta, kad ūkio subjekto užimama rinkos dalis nėra vienintelis ir neginčijamas jo dominavimo kriterijus. Konkurencijos taryba sieks įvertinti ir kitus veiksnius, kurie galėtų trukdyti ūkio subjektui veikti pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų net ir tuo atveju, jei jo dalis atitinkamoje rinkoje yra didelė, arba įgalintų ūkio subjektą, turintį palyginti nedidelę rinkos dalį, vis dėlto daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje. Laikant, kad žymėto dyzelino rinka yra atskira nuo nežymėto dyzelino rinkos, susiduriama su tokia situacija, kai žymėto dyzelino, kaip išvestinio produkto, kaina visiškai priklauso nuo nežymėto dyzelino kainos, kurią Lietuvoje lemia AB „Orlen Lietuva“. Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 8 punkte nurodoma, kad vienpusė lemiama įtaka suprantama kaip ūkio subjekto galimybė veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje.

Atsakovas nevertino pareiškėjo pateiktų duomenų apie AB „Orlen Lietuva“ taikomą žymėto dyzelino kainodarą, kuri neturi jokio ekonominio pagrindo ir kuria siekiama, kad kitiems ūkio subjektams dyzelino žymėjimas būtų nuostolinga veikla, nes nepaisant to, kad žymėtam dyzelinui pagaminti reikalingos papildomos sąnaudos, AB „Orlen Lietuva“ žymėtą dyzeliną parduoda žemesne kaina nei nežymėtą dyzeliną. Lietuviškų degalinių sąjunga kartu su 2013-10-03 raštu yra pateikusi Konkurencijos tarybai AB „Orlen Lietuva“ kainų protokolą 2013-10-01 dienai, iš kurio matyti, kad nežymėto dyzelino kaina – 2188,86 Lt, o žymėto dyzelino žemės ūkiui kaina mažesnė – 2182,82 Lt. AB „Orlen Lietuva“ siūlymas įsigyti žymėto dyzelino už mažesnę kainą nei nežymėto dyzelino kaina, patvirtina dominuojančią AB „Orlen Lietuva“  padėtį žymėto dyzelino rinkoje. Atsakovas taip pat nevertino AB „Orlen Lietuva“ taikomos nuolaidų sistemos, pagal kurią iš AB „Orlen Lietuva“ nupirkto žymėto dyzelino kiekis neturi įtakos kiekybinėms nuolaidoms, kurios taikomos nežymėtam dyzelinui (atskirų kiekybinių nuolaidų žymėtam dyzelinui AB „Orlen Lietuva“  netaiko). AB „Orlen Lietuva“ parduodama dyzeliną tarpininkaujant UAB „lmlitex“ už parduotą dyzeliną gauna protokolinę dyzelino kainą ir turi sumokėti mokestį UAB „lmlitex“ už tarpininkavimą. Parduodama dyzeliną už protokolinę kainą Lietuvos degalinių sąjungos nariams ar kitiems pirkėjams tiesiogiai AB „Orlen Lietuva“ tokio mokesčio nemoka. Kadangi vykdydamas prekybą tarpininkaujant UAB „lmlitex“ AB „Orlen Lietuva“ patiria daugiau sąnaudų, ekonomiškai naudingiau parduoti dyzeliną be tarpininko paslaugų. Vienintelis paaiškinimas, kodėl patiriant nuostolius naudojamasi atlygintinėmis tarpininko paslaugomis – siekis išstumti iš rinkos joje veikiančius didmenininkus, tame tarpe Lietuvos degalinių sąjungos narius.

Nevertindama AB „Orlen Lietuva“ su UAB „lmlitex“ sudaromų agentavimo sutarčių ir su LDS nariais sudaromų didmeninio pirkimo-pardavimo sutarčių kaip panašaus pobūdžio sutarčių Konkurencijos taryba padarė klaidingą išvadą, kad AB „Orlen Lietuva“ atsisakymas sudaryti su Lietuvos degalinių sąjungos nariais sutartis tokiomis pačiomis sąlygomis kaip su UAB „lmlitex“ ir AB „Orlen Lietuva“ atsisakymas suvienodinti agentavimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas neturi Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio draudžiamų veiksmų požymių (t. y. atsakovas nelaikė, kad AB „Orlen Lietuva“ taikė panašaus pobūdžio sutartyse nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-01-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-801/2013, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl AB „Orlen Lietuva“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, aiškindamas panašaus pobūdžio sandorių sąvoką rėmėsi tuo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas lygiaverčius sandorius Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies d) punkto prasme sieja su lygiaverčių paslaugų (ar prekių) teikimu (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje Nr. T-301 /04 Clearstream Banking AG ir Clearstream International SA prieš Europos Bendrijų Komisiją, 171 p.).

AB „Orlen Lietuva“ su UAB „lmlitex“ sudaromos agentavimo sutartys ir su Lietuvos degalinių sąjungos nariais sudaromos didmeninio pirkimo-pardavimo sutartys yra panašaus pobūdžio sutartys, nepaisant to, kad reglamentuojamos skirtingomis Civilinio kodekso normomis. AB „Orlen Lietuva“ su UAB „lmlitex“ sudaromos agentavimo sutartys numato tarpininkavimą už atlyginimą, o ne prekės perleidimą UAB „lmlitex“ nuosavybėn, tačiau kaip ir su Lietuvos degalinių sąjungos nariais sudaromos didmeninio pirkimo-pardavimo sutartys reglamentuoja prekių pirkimą-pardavimą. Lietuvos degalinių sąjungos nariai nors ir tampa prekės savininkais pagal didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau šių prekių nevartoja, o perleidžia jas galutiniam vartotojui. Todėl abiem atvejais sudaromos sutartys naudojamos tam pačiam galutiniam rezultatui pasiekti – parduoti prekę galutiniam vartotojui, tarpininkaujant tarpininkui, kuris pasilieka atlyginimą už tarpininkavimą. Palyginus šių sutarčių sąlygas taip pat galima daryti išvadą apie nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą, nes Lietuvos degalinių sąjungos nariams (net nepaisant to, kad jie nėra galutiniai vartotojai) nesiūlomos tokios pačios lengvatinės prekės atgabenimo kainos, kokios tarpininkaujant UAB „lmlitex“ siūlomos galutiniam vartotojui. AB „Orlen Lietuva“ teikiamų transportavimo paslaugų kaina yra 20-40 Lt/t, o Lietuvos degalinių sąjungos narių teikiamų transporto paslaugų kainos yra 10-30 Lt/t aukštesnės, negu siūlomos AB „Orlen Lietuva“ bei jų atstovo.

Konkurencijos taryba neatsižvelgė į tai, kad Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1-4 punktuose išvardytų pažeidimų sąrašas nėra baigtinis, Konkurencijos įstatymo 7 straipsniu bendrai draudžiama atlikti įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Kadangi Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1-4 punktuose išvardintas tik pavyzdinis pažeidimų sąrašas, nėra pagrindo laikyti, kad konkurencija gali būti ribojama tik sudarant panašaus pobūdžio sutartis. Atsakovas privalėjo vertinti, kokią įtaką AB „Orlen Lietuva“ veiksmai turi konkurencijai dyzelino rinkoje, ar šie veiksmai varžo ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje, ar gali pažeisti vartotojų interesus. Neatsakius į šį klausimą negali būti daromos išvados, kad nėra Konkurencijos įstatymo pažeidimų. Be to, pareiškėjas pateikė duomenis apie AB „Orlen Lietuva“ veiksmus, kurie nėra susiję su sutarčių sudarymu (žymėto ir nežymėto dyzelino kainų politika, kiekybinių nuolaidų perkamam žymėtam dyzelinui netaikymas), kurie skundžiamame nutarime niekaip nevertinti.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pateikė papildomus paaiškinimus.

Atsakovas Konkurencijos taryba prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2013-03-05 Konkurencijos tarybai pateikė skundą, kuriuo prašė ištirti AB „Orlen Lietuva" piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmus žymėto dyzelino rinkoje, tačiau nepateikė prašymo ištirti AB „Orlen Lietuva" piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmus nežymėto dyzelino rinkoje. Pareiškėjo 2014-01-10 rašte pateikti nepagrįsti paaiškinimai negali būti laikomi pareiškimu Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio prasme. Pateikiant paaiškinimus netampama pareiškėjais Konkurencijos įstatymo prasme.

Konkurencijos taryba nagrinėjo tam tikrus klausimus ir dėl nežymėto dyzelino, tačiau Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo ir pareigos pasisakyti dėl AB „Orlen Lietuva" veiksmų nežymėto dyzelino atveju, ypač įvertinant tai, kad nėra pagrindo manyti, jog žymėtas ir nežymėtas dyzelinas sudarytų tą pačią rinką. Kadangi tyrimas pareiškimo pagrindu nebuvo pradėtas, Konkurencijos taryba galutinai atitinkamos rinkos neapibrėžė. Buvo renkami duomenys, siekiant nustatyti, ar yra pagrindo įtarti, kad AB „Orlen Lietuva" dominuoja atitinkamoje rinkoje. Tai, kad žymėtas dyzelinas galėtų būti laikomas išvestiniu produktu, savaime nereiškia, kad jis negalėtų sudaryti atskiros rinkos nuo nežymėto dyzelino. Teismų praktikoje pripažįstama, kad išvestiniai produktai gali sudaryti atskirą rinką nuo pagrindinio produkto. Galutinių vartotojų požiūriu žymėtas dyzelinas žemės ūkiui ar šildymui skiriasi naudojimo paskirtimi ir taikomu akcizu. Pardavėjo, t.y. didmenine naftos produktų prekyba užsiimančio ūkio subjekto, požiūriu, tiek žymėto dyzelino, skirto žemės ūkiui, tiek šildymui skirto žymėto dyzelino prekybos ypatumai yra panašūs. Tokiomis dyzelino rūšimis prekiaujantis ūkio subjektas turi turėti skirtingus kiekvienai rūšiai leidimus, leidžiančius tokius degalus parduoti galutiniam vartotojui. Be to, žymėtas dyzelinas skiriasi nuo paprasto dyzelino savo paskirtimi (skirtas specifiniams sektoriams – žemės ūkio ir šildymo), taikomu specifiniu teisiniu reglamentavimu (apmokestinamas nuliniu akcizu, specialūs leidimai gamybai, prekybai, pirkimui, taikomi sugriežtinti reikalavimai apskaitai, saugojimui ir pan.) bei jį perkančių vartotojų atžvilgiu (galutiniai vartotojai yra tik teisės aktuose nustatytus leidimus turintys asmenys ir/arba ūkio subjektai).

Kadangi abiems žymėto dyzelino rūšims yra taikomos akcizo lengvatos, jų pirkimui reikalingi specialūs leidimai, kuriuos išduoda teritoriniai Valstybinės mokesčių inspekcijos padaliniai, todėl asmenys, neturintys specialių leidimu negali įsigyti žymėto dyzelino. Žymėto dyzelino naudojimas, pavyzdžiui, kaip automobilio degalų kelionei iš Vilniaus į Klaipėdą būtų neteisėtas. Akcizų įstatymo 44 straipsnio 3 dalis nurodo, kad už energinių produktų žymėjimo ir (arba) tiekimo tvarkos nesilaikymą, taip pat tais atvejais, kai žymėti energiniai produktai panaudojami kaip degalai (variklių kuras) ir (arba) kaip šildymui skirtas kuras, tačiau kitaip negu tam tikslui, kuriam šiuos energinius produktus naudojant yra nustatyta akcizų lengvata, įstatymų nustatyta tvarka taikomos sankcijos. Žymėto dyzelino vartotojai negalėtų lengvai pakeisti žymėtą dyzeliną į nežymėtą, nepatirdami reikšmingų išlaidų. Vertinant paklausą iš perpardavėjo pozicijų, jo elgsenai įtaką darytų rinkos poreikiai.

Pareiškėjas pasiūlos pakeičiamumą įvertino iš įmonių, kurios jau turi akcizais apmokestinamų prekių sandėlius pusės, tuo tarpu pasiūlos pakeičiamumas turėtų būti įvertintas ir iš įmonės, kuri netiekia žymėto dyzelino pozicijos. Įmonė, kuri neužsiima žymėto dyzelino prekyba, turėtų įvykdyti reikalavimus bei patirti sąnaudas, kad galėtų pradėti prekybą žymėtu dyzelinu. Pažymėjo, kad Konkurencijos taryba Nutarime įvertino žymėtų degalų prekybos sąlygų specifiką (Nutarimo (14)-(15), (27) pastraipos).

Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Konkurencijos tarybos 2010-12-16 nutarimu Nr. 2S-31 „Dėl AB „Orlen Lietuva" veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams". Minėtoje byloje tyrimo metu visoms benzino rūšims buvo nustatytas vienodo dydžio akcizas. Analogiškai ir dyzelinui. Konkurencijos taryba minėtame nutarime pažymėjo, kad jeigu būtų nustatytas labai skirtingas mokestis (skirtumas sudarytų virš 10 procentų) atskiroms benzino rūšims, tai galėtų daryti įtaką, apibrėžiant prekės rinką, nes atskirų rūšių benzino kaina galutiniams vartotojams galėtų ženkliai skirtis. Suomijos aukščiausiojo administracinio teismo 1995-11-30 sprendime byloje Nr. 3506, 3833, 3854/1/94 ATK-A buvo patvirtinta konkurencijos institucijos išvada, kad prekės rinka minėtoje byloje turėjo būti apibrėžiama kaip automobilinių degalų didmeninė prekyba, ir kad nereikėjo atskirai analizuoti automobilinių degalų rinkos pagal skirtingas benzino rūšis ir benziną bei kitus automobilinius degalus, tačiau šiuo atveju byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės yra kitokio pobūdžio. Europos Komisijos praktikoje pripažįstama, kad žymėtas ir nežymėtas dyzelinas gali sudaryti atskiras prekės rinkas. Vertindama Argos/Sopetral koncentraciją 2013 metais, Europos Komisija pažymėjo, kad kas liečia žymėtą dyzeliną (angl. non-road diesel), ši kuro rūšis atrodo turinti atskirą vartotoją paskirtį, kurie yra galimos atskiros prekės rinkos egzistavimo rodikliai.

Pareiškėjas nurodė, kad net ir išskyrus žymėto dyzelino rinką Konkurencijos taryba nepagrįstai įvertino AB „Orlen Lietuva" kaip neužimančią dominuojančios padėties žymėto dyzelino rinkoje. Konkurencijos taryba įvertino, kad AB „Orlen Lietuva" pažymėto ir parduoto žymėto dyzelino kiekis sudarė mažiau nei 40 proc. viso Lietuvoje galutinių vartotojų nupirkto žymėto dyzelino kiekio. Be AB „Orlen Lietuva" dyzeliną žymi ir juo prekiauja dar 9 Lietuvoje veikiantys ūkio subjektai, apie 20 ūkio subjektų prekiauja žymėtu dyzelinu iš jiems priklausančių akcizinių sandėlių (dalis jų dyzeliną žymi pagal sutartis kitiems ūkio subjektams). UAB „Lukoil Baltija" pažymi ir parduoda daugiau žymėto dyzelino nei AB „Orlen Lietuva". Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 12 punkte nurodyta, kad net ir atitikdamas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje nurodytą prezumpciją dėl dominuojančios padėties, ūkio subjektas gali neužimti dominuojančios padėties, jeigu rinkoje veikia dar vienas ar daugiau ūkio subjektų, turinčių santykinai didelę rinkos dalį ir galinčių veiksmingai riboti jo galimybes daryti vienpusę lemiamą įtaką. Konkurencijos tarybai nebuvo pagrindo įtarti, kad AB „Orlen Lietuva" parduodama žymėtą dyzeliną galėtų veikti pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų ar galėtų daryti vienpusę lemiamą įtaką. Nagrinėjamų veiksmų atlikimo laikotarpiu bendri pareiškėjo narių bendrai parduoto žymėto dyzelino kiekiai ne sumažėjo, o padidėjo.

Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo įvertinti sutarčių skirtumų kaip Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimo vien dėl to, kad nebuvo pagrindo išvadai, jog AB „Orlen Lietuva" dominuoja. Net jei įmonės veiksmai savo forma ir būtų panašūs į Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio draudžiamus veiksmus, tokie veiksmai vis tiek negalėtų būti laikomi šio straipsnio pažeidimu, jei ūkio subjektas neužima dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje. Konkurencijos taryba papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad sutartys tarp AB „Orlen Lietuva" ir UAB „Imlitex" bei tarp AB „Orlen Lietuva" ir pareiškėjo narių yra skirtingo pobūdžio (tarp AB „Orlen Lietuva" ir UAB „Imlitex" sudarytos tarpininkavimo sutartys įtvirtina komercinio atstovavimo santykius, AB „Orlen Lietuva" ir pareiškėjo narių sudarytos sutartys atitinka didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis). AB „Orlen Lietuva" iš UAB „Imlitex" perka agento paslaugas. Agentas tarpininkauja AB „Orlen Lietuva" ir AB „Orlen Lietuva" produkto pirkėjui. Pirkėjai sutartis sudaro tiesiogiai su AB „Orlen Lietuva". Žymėtas dyzelinas nuosavybės teise priklauso AB „Orlen Lietuva" ir UAB „Imlitex" nuosavybėn nepereina. UAB „Imlitex" įmonės AB „Orlen Lietuva" naudai atlieka įvairius veiksmus, tuo tarpu su pareiškėjo nariais AB „Orlen Lietuva" yra sudariusi didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis, kurių atveju dyzelinas parduodamas šių subjektų nuosavybėn ir jie veikia savo, o ne AB „Orlen Lietuva" vardu ar naudai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003-07-11 nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-562/200316 bei 2013-01-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-801/2013 nagrinėjo pirkimo-pardavimo sutarčių panašumo klausimą. Tuo tarpu šiuo atveju agentavimo paslaugos yra kitokios rūšies nei didmeninės pirkimo-pardavimo sutarčių atveju.

Pareiškėjas nurodė, kad AB „Orlen Lietuva" piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi ir tuo, kad šis ūkio subjektas UAB „Imlitex" už tarpininkavimą mokėjo komisinį mokestį bei  kompensavo  žymėto  dyzelino  transportavimo  išlaidas.   Pagal Civilinio kodekso 2.152 straipsnio 1 dalį, prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla yra nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Tai, kad UAB „Imlitex" gauna komisinį mokestį neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, o atspindi agentavimo paslaugų prigimtį. AB „Orlen Lietuva" žymėto dyzelino transportavimo paslaugų UAB „Imlitex" neteikia, t. y. transportuoja pati AB „Orlen Lietuva" (tuo atveju, jei produktas buvo pirktas su atvežimo paslauga, į dyzelino kainą įskaičiuojama pervežimo autotransportu paslaugos kaina).

Konkurencijos taryba neturi pagrindo įtarti, kad kokie nors AB „Orlen Lietuva" veiksmai žymėto dyzelino rinkoje galėtų turėti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių. Net jei AB „Orlen Lietuva" ir užimtų dominuojančią padėtį, nesant jokių duomenų apie galimai atliktus piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmus, Konkurencijos taryba neturėtų pagrindo tokius pažeidimus įtarinėti.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimo argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Orlen Lietuva“ Lietuva“ prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Konkurencijos taryba pagrįstai išskyrė žymėto dyzelino rinką kaip atskirą. Pasiūlos pakeičiamumas neegzistuoja dėl dyzelino žymėjimui taikomų specialių reikalavimų. Tai parodo ir faktiniai duomenys apie santykinai nedidelį žymėtą dyzeliną gaminančių ir juo prekiaujančių ūkio subjektų skaičių. Tai nėra horizontaliai, t.y. toje pačioje rinkoje konkuruojantys produktai. Laikė, kad Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino, jog komercinio atstovavimo sutartis, sudaryta tarp AB „Orlen Lietuva“ ir UAB „Imlitex“, nėra panašaus pobūdžio lyginant su pirkimo-pardavimo sutartimis, kurias AB „Orlen Lietuva“ sudaro su pareiškėjo nariais ir kitais pirkėjais. Tokį vertinimą pagrindžia tai, jog komercinio atstovavimo ir pirkimo-pardavimo sutartims taikomos skirtingos konkurencijos teisės taisyklės.

Konkurencijos taryba atliko kruopščią, daugiau nei pusantrų metų trukusią analizę. Tai parodo, jog Konkurencijos tarybos požiūris į pareiškėjo skundą nebuvo formalus. Konkurencijos taryba vadovavusi ne tik AB „Orlen Lietuva“ ar UAB „lmlitex“, bet ir kitų, tyrimu nesuinteresuotų asmenų, pateikta informacija. Konkurencijos taryba neapsiribojo vien dominuojančios padėties nebuvimo konstatavimu. Ji taip pat įvertino kaip galėtų būti vertinami AB „Orlen Lietuva“ veiksmai, jeigu AB „Orlen Lietuva“ užimtų dominuojančią padėtį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė Konkurencijos tarybos poziciją dėl žymėto ir nežymėto dyzelino rinkų atskyrimo. Pažymėjo, kad santykis tarp paprasto ir žymėto dyzelino yra toks pat kaip tarp žaliavos ir galutinio produkto. Produktų priskyrimas tai pačiai prekės rinkai suponuoja, kad du produktai yra konkuruojantys, t.y. daro vienas kitam konkurencinį spaudimą. Dominavimas rinkoje reiškia, jog ūkio subjektas nesusiduria su efektyvia konkurencija. Tam, kad atsirastų prielaidos dominavimui, ūkio subjekto turima rinkos dalis turi būti ne tik pakankamai didelė, bet ir ženkliai didesnė už konkurentų rinkos dalis. Šiame kontekste nėra aišku, kaip AB „Orlen Lietuva“ veikla parduodant nežymėtą dyzeliną gali įtakoti jos konkurencinę situaciją prekiaujant žymėtu dyzelinu, ypač žinant, kad galutinio žymėto dyzelino vartotojo požiūriu žymėtas ir nežymėtas dyzelinas nėra tinkami pakaitalai. Nežymėtas dyzelinas yra pagrindinė žymėto dyzelino žaliava. Todėl santykis tarp šių produktų yra „vertikalus", o ne „horizontalus", t.y. žaliavinis ir galutinis produktas nekonkuruoja.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas klaidina teismą nuslėpdamas dalį informacijos. AB „Orlen Lietuva“ dyzeliną parduoda dviem būdais: 1) sudarant vienkartinio pirkimo sutartis, kurios pasibaigia iš karto šalims įvykdžius vienkartinio pirkimo pardavimo sandorį (SPOT sutartys) ir 2) sudarant terminuotas sutartis, kuriose reglamentuoti sutarties galiojimo laikui prisiimti įsipareigojimai (TERM sutartys). Kainos, kurias pirkėjai moka SPOT ir TERM sutarties pagrindu, dažnai skiriasi dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjas operuoja SPOT sutarčių kainomis. Tačiau ūkio subjektai perkantys nežymėtą dyzeliną tam, kad iš jo būtų pagamintas žymėtas dyzelinas, perka produktą TERM sutarčių pagrindu. TERM sutartys garantuoja stabilų produkto tiekimą ir kiekius. Manipuliavimas SPOT sutarčių kainomis bandant įrodinėti, tariamą pareiškėjo kainodaros „ekonominį nelogiškumą" yra nekorektiškas. Vienintelis dalykas, ką parodo šie duomenys, yra tai, kad žymėtas ir nežymėtas dyzelinas sudaro atskiras prekės rinkas.

Ūkio subjektas (net ir dominuojantis) neturi teisinės pareigos suteikti nuolaidas. Konkurencijos taisyklės gali reikalauti iš dominuojančią padėtį užimančio ūkio subjekto tik
to, kad taikoma nuolaidų sistema neiškraipytų konkurencijos. Konkurencijos tarybos išvados dėl žymėto ir nežymėto dyzelino priskyrimo skirtingoms rinkoms savaime eliminuoja poreikį analizuoti pareiškėjo argumentą, kuris grindžiamas prielaida apie bendros dyzelino rinkos egzistavimą. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog AB „Orlen Lietuva“ ekonomiškai nenaudinga prekiauti per UAB „Imlitex“ ir, kad vienintelis paaiškinimas, kodėl AB „Orlen Lietuva“ naudojasi agento (komercinio atstovo) paslaugomis yra siekis išstumti rinkoje veikiančius didmenininkus, tame tarpe Lietuvos degalinių sąjungos narius. Naudojimasis trečiųjų asmenų paslaugomis yra įmonės apsisprendimas. Konkurencijos taisyklės nesudaro prielaidų įpareigoti AB „Orlen Lietuva“ samdyti kelis agentus, kurių jai nereikia. Naudojimasis UAB „Imlitex“, kaip komercinio atstovo (agento) paslaugomis, turi pakankamai aiškią ir teisėtą ekonominę raciją: pirma, bendradarbiavimas su agentu sudarė prielaidas AB „Orlen Lietuva“ pasiekti tokį galutinių žymėto dyzelino vartotojų segmentą kaip ūkininkai ir taip išplėsti žymėto dyzelino pirkėjų ratą. Antra, bendradarbiavimas su komerciniu atstovu (agentu) leidžia optimizuoti pardavimo kaštus, nes AB „Orlen Lietuva“ nereikia daryti specialiai į pardavimus ūkininkams orientuotų investicijų, kurios neapsimoka, o agento pardavimų kanalas naudojamas įvairiems ūkininkams skirtiems produktams parduoti leidžia pasinaudoti masto ir apimties ekonomija. Konkurencija savaime suponuoja mažiau efektyvių konkurentų pasitraukimą iš rinkos. Todėl vien tai, kad kažkas pasitraukia iš rinkos, nesudaro prielaidos teigti, kad tai yra antikonkurencinių veiksmų sąlygojamas išstūmimas.

Nutarimo 22 pastraipoje pateikiami duomenys apie pareiškėjo narių pardavimus nepatvirtina prielaidos apie tariamo išstūmimo galimybę. Nors per nagrinėjamą laikotarpį 12 pareiškėjo narių žymėto dyzelino pardavimai sumažėjo, tačiau 11 pareiškėjo narių žymėto dyzelino pardavimai padidėjo. Bendras pareiškėjo narių parduoto žymėto dyzelino kiekis 2010-2013 m. išaugo 5 proc. Be AB „Orlen Lietuva“ Lietuvoje yra ir kitų žymėtą dyzeliną gaminančių ūkio subjektų ir jiems tenka pakankamai didelė rinkos dalis. Pastarieji duomenys suponuoja, jog AB „Orlen Lietuva“ neturi galimybės vienašališkai įtakoti esminių konkurencijos žymėto dyzelino rinkoje parametrų. Tai patvirtina, jog įmonės žymėto dyzelino rinkoje konkuruoja efektyvumu.

AB „Orlen Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ sudaryta komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartis negali būti laikoma panašaus pobūdžio sutartimi su pirkimo-pardavimo sutartimis, kurias AB „Orlen Lietuva“ sudaro su pareiškėjo nariais. UAB „Imlitex“ veikia kaip AB „Orlen Lietuva“ komercinis atstovas. UAB „Imlitex“ neperka žymėto dyzelino iš AB „Orlen Lietuva“, t.y. UAB „Imlitex“ nėra perpardavėjas. UAB „Imlitex“ neperima nei nuosavybės teisės į prekę, nei prekės žuvimo ar praradimo rizikos. UAB „Imlitex“ nesuteikia garantijų pirkėjams, nevykdo prekės pristatymo, tik suranda pirkėją ir sudaro sutartį AB „Orlen Lietuva“ vardu ir sąskaita pagal standartines AB „Orlen Lietuva“ pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Su pareiškėjo nariais yra sudaromos įprastos pirkimo-pardavimo sutartys. Pareiškėjo nariai įsigyja žymėtą dyzeliną, t.y. perima nuosavybę. Jiems tenka pareiga sumokėti už prekę, kitą veiklą jie vykdo savo sąskaita ir rizika. AB „Orlen Lietuva“ nesikiša į jų veiklą ir nekontroliuoja ką pareiškėjo nariai daro su nupirktu dyzelinu. Pareiškėjo prašymas įpareigoti AB „Orlen Lietuva“ suvienodinti pirkimo-pardavimo ir agentavimo sutarčių sąlygas suponuotų, jog arba AB „Orlen Lietuva“ visus savo produktų pirkėjus turėtų paskirti savo komerciniais atstovais, arba privalėtų padengti savo produktų pirkėjų kaštus, susijusius su ta veikla, kurią jie vykdytų iš esmės savo interesais ir savo naudai bei prisiimti iš tokios veiklos kylančią riziką.

Pagrindinė priežastis, dėl ko pareiškėjas kreipėsi į Konkurencijos tarybą, yra AB „Orlen Lietuva“ nenoras samdyti pareiškėją ar jo narius komercinio atstovavimo paslaugoms teikti. Reikalaudamas suvienodinti su pareiškėjo nariais sudaromų pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas su UAB „Imlitex“ sudarytos komercinio atstovavimo sutarties sąlygomis pareiškėjas iš esmės reikalauja jį arba visus jo narius paskirti AB „Orlen Lietuva“ komerciniais atstovais. Reikalaudamas sudaryti su juo ar jo nariais agentavimo (komercinio atstovavimo) sutartį, pareiškėjas iš esmės reikalauja sudaryti tokias sutartis, kurios eliminuotų pareiškėjo narius iš rinkos.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaikė atsiliepime pateiktus argumentus.

Skundas tenkintinas visiškai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuviškų degalinių sąjunga 2013-03-05 skundu kreipėsi į Konkurencijos tarybą bei prašė nustatyti, ar AB „Orlen Lietuva“ nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi žymėto dyzelino rinkoje, parduodama žymėtą dyzeliną už AB „Orlen Lietuva“ skelbiamą protokolinę kainą tarpininkaujant UAB „Imlitex“, kuriam AB „Orlen Lietuva“ už tarpininkavimą moka komisinį atlyginimą ir dengia žymėto dyzelino transportavimo išlaidas. Pažymėjo, kad pagal Konkurencijos tarybos 2010-12-16 nutarimą Nr. 2S-31 AB „Orlen Lietuva“ užima dominuojančią padėtį benzino ir dyzelino rinkose Lietuvoje. Nurodė, kad nuo 2011 metų AB „Orlen Lietuva“ parduoda žymėtą dyzeliną tarpininkaujant agentui UAB „Imlitex“ už skelbiamą protokolo kainą, kuri taikoma ir parduodant dyzeliną Lietuviškų degalinių sąjungos nariams, tačiau papildomai sumoka agentui komisinius ir pas dengia transportavimo išlaidas. AB „Orlen Lietuva“ atsisakė tenkinti Lietuviškų degalinių sąjungos prašymą pasiūlyti žymėto dyzelino ir kitos produkcijos prekybos sąlygas kaip ūkio subjektams, sudariusiems agentavimo sutartis. Kadangi Lietuviškų degalinių sąjungos nariai patys turi dengti sandėliavimo, transportavimo, kitas išlaidas, jie negali pasiūlyti dyzelino už tą pačią kainą kaip UAB „Imlitex“, nes tada parduotų prekes be antkainio ir turėtų papildomų išlaidų dėl pardavimo. Prie pareiškimo pridėta susirašinėjimo su AB „Orlen Lietuva“ dėl Lietuviškų degalinių sąjungos narių su AB „Orlen Lietuva“ sudaromų sutarčių sąlygų pakeitimo jas prilyginant sąlygoms, nustatytoms AB „Orlen Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ sudarytų sutarčių sąlygoms (Konkurencijos tarybos byla, t. 1, b. l. 4-29).

Konkurencijos taryba 2013-04-04 raštu Nr. (2.17-24)6V-565 kreipėsi į pareiškėją prašydama pateikti papildomą informaciją dėl žymėto dyzelino pirkimo kainos, pardavimo kainos dedamųjų, pirkimo ir pardavimo apimčių, transportavimo paslaugų teikimo, žymėto dyzelino saugojimo. Atsakydama į šį raštą Lietuviškų degalinių sąjunga 2013-04-09 raštu Nr. 13.04.19-1 pateikė išsamią informaciją. Pažymėjo, kad žymėtas dyzelinas perkamas AB „Orlen Lietuva“ nustatytomis kasdien kintančiomis protokolinėmis kainomis. Sudarant sutartis su pristatymu AB „Orlen Lietuva“ ima papildomą transportavimo mokestį. Galutiniai vartotojai sutinka mokėti protokolinę kainą ir padengti transportavimo išlaidas, tačiau produkto kaina sudaro AB „Orlen Lietuva“ nustatyta pardavimo kaina, transportavimas iki sandėlio, sandėliavimas, pakrovimas, transportavimas iki galutinio pirkėjo sandėlio, prekybinis antkainis, kitos išlaidos – sandėlių apsauga, apskaitos tvarkymas, bankų paskolos, priešgaisrinių ir aplinkosauginių reikalavimų vykdymas.

Tos pačios dienos raštai Konkurencijos taryba paprašė papildomos informacijos iš UAB „Imlitex“ ir AB „Orlen Lietuva“ (Konkurencijos tarybos byla, t. 1, b. l. 30-33, 37-40). Bendrovių buvo prašoma pateikti dokumentus dėl jų tarpusavio komercinių santykių. UAB „Imlitex“ išsamus atsakymas gautas 2013-04-23 raštu (Konkurencijos tarybos byla, t. 1, b. l. 47-49), o AB „Orlen Lietuva“ – 2013-04-19 raštu Nr. D12(12.11-9)-03-04 (Konkurencijos tarybos byla, t. 1, b. l. 50-77)

Konkurencijos taryba 2013-05-23 raštu Nr. (2.17-24)6V-893 Lietuviškų degalinių sąjungos nariams pagal sąrašą išsiuntė klausimus dėl žymėto dyzelino pirkimo kainų sąlygų, taikomos kainodaros, dyzelino transportavimo kainos. Atsakymai gauti Lietuviškų degalinių sąjungos narių raštais (Konkurencijos tarybos byla, t. 1, b. l. 86-91, 94-95).

Konkurencijos taryba 2013-05-30 raštu Nr. (2.17-24)6V-945 išsiuntė papildomus klausimus UAB „Imlitex“ (Konkurencijos tarybos byla, t. 1, b. l. 83-85). Atsakymas buvo gautas 2013-06-07 raštu (Konkurencijos tarybos byla, t. 1, b. l. 92-93).

Konkurencijos taryba  2013-08-01 raštu Nr. (2.17-24)6V-1349 papildomai paprašė pateikti duomenis apie Lietuviškų degalinių sąjungos nariams taikytas nuolaidas ir kainodaros sistemą. 2013-08-16 raštu Nr. 13.08.16-1 nurodė, kad informacija buvo pateikta ankstesniuose dokumentuose ir paaiškinta, kad prašomas atlikti tyrimas yra susijęs su didmenine kainodara. 

Konkurencijos taryba  2013-08-01 raštu Nr. (2.17-24)6V-1350 ir 2013-09-19 raštu Nr. (2.17-24)6V-1629 papildomų duomenų prašė iš AB „Orlen Lietuva“ (Konkurencijos tarybos byla, t. 1, b. l. 98-101, 108-110). Atsakymas buvo gautas 2013-08-08 raštu ir 2013-10-08 raštu (Konkurencijos tarybos byla, t. 1, b. l. 102-103, 125-131).

Konkurencijos taryba 2013-09-19 raštu Nr. (2.17-24)6V-1625 pareiškėjui pateikė papildomą klausimyną, kuriuo prašė pateikti informaciją apie prekybos žymėtu dyzelinu sąlygas, įėjimo į rinką kaštus, kitus žymėto dyzelino tiekėjus, pardavimų apimties kitimą, kainos pasikeitimą, žymėtu dyzelinu pradėjus prekiauti UAB „Imlitex“. Lietuviškų degalinių sąjunga 2013-10-03 raštu Nr. 13.10.03-1 detaliai išaiškino prekybos žymėtu dyzelinu sąlygas, žymėto dyzelino pardavimo sąlygas.

Konkurencijos taryba 2013-10-30 raštu Nr. (2.17-24)6V-1917 papildomai paprašė informacijos apie prekybos žymėto dyzelino, skirto šildymui ir žemės ūkiui, ypatumus. Lietuviškų degalinių sąjunga 2013-11-14 raštu Nr. 13.11.14/02 pateikė išsamius paaiškinimus pagal užduotus klausimus.

Konkurencijos taryba 2013-12-23 raštu Nr. (2.17-24)6V-2245 dar kartą paprašė nurodyti galutinių vartotojų elgesį pasirenkant dyzelino tiekėją bei žymėto dyzelino pardavimo būdą, o taip pat, kuo pasireiškia Lietuviškų degalinių sąjungos narių galimybių prekiauti nežymėtu dyzelinu apribojimas dėl UAB „Imlitex“ veiklos. Į šį raštą Lietuviškų degalinių sąjunga 2014-01-10 raštu Nr. 14.01.10/01 pateikė atsakymus, papildomai paaiškino didmeninės ir mažmeninės prekybos dyzelinu reglamentavimo ir paskaitos ypatumus bei išdėstė UAB „Imlitex“ poveikį Lietuviškų degalinių sąjungos narių veiklai rodančias aplinkybes.

Konkurencijos taryba 2014-02-10 raštu Nr. (2.17-24)6V-235 paprašė papildomų paaiškinimų dėl dominuojančios AB „Orlen Lietuva“ padėties. Lietuviškų degalinių sąjunga 2014-02-24 raštu Nr. 14-02-24/1 dar kartą išdėstė savo poziciją dėl vykdomo tyrimo aplinkybių. Lietuviškų degalinių sąjunga 2014-06-26 raštu Nr. 14-06-26/01 paprašė Konkurencijos tarybą priimti sprendimą pagal pareiškėjo 2013-03-05 skundą.

Taip pat papildomai buvo renkami duomenys iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, degalų tiekėjų (Konkurencijos tarybos byla, t. 1, b. l. 132-134, 137-139, 144-148, 151-169, t. 2, b. l. 1-97, 105-106, 113-145).

Konkurencijos taryba 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1S-152/2014 atsisakė pradėti tyrimą dėl AB „Orlen Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams. Pareiškimo nagrinėjimo metu nustatyta, kad žymėtas dyzelinas skiriasi nuo paprasto dyzelino savo paskirtimi, taikomu specifiniu teisiniu reglamentavimu (apmokestinamas nuliniu akcizu, specialūs leidimai gamybai, prekybai, pirkimui, taikomi sugriežtinti reikalavimai apskaitai, saugojimui ir pan.) bei jį perkančių vartotojų atžvilgiu. Lietuvoje veikia apie 20 juridinių asmenų, kurie parduoda žymėtą dyzeliną iš jiems priklausančių akcizinių sandėlių. Be AB „ORLEN Lietuva" dyzeliną savo vardu žymėjo ir juo prekiavo dar 9 ūkio subjektai, žymėtą dyzeliną parduodantys tiek perpardavimo veikla užsiimantiems ūkio subjektams, tiek ir galutiniams vartotojams. AB „Orlen Lietuva" 2013 metais pardavė apie 30 - 40 proc. viso Lietuvoje parduoto žymėto dyzelino. Tuo remdamasi Konkurencijos taryba nurodė, kad nėra pagrindo įtarti, jog AB „Orlen Lietuva", atsisakydama su Lietuviškų degalinių sąjungos nariais sudaryti sutartis tokiomis pat sąlygomis, kaip su UAB „Imlitex", atliko veiksmus, turinčius Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio draudžiamų veiksmų požymių.

Pagal Konkurencijos įstatymo 7 straipsnį draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą, taip pat panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencines sąlygas. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, kad dominuojanti padėtis – tai vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiantį ūkio subjektą) užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų.

Piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi nustatyti reikalinga įvertinti dvi sąlygas: pirma, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje ir, antra, ar ūkio subjektas atlieka veiksmus, kuriuos draudžia Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis. Nustatant pirmąją aplinkybę reikalinga apibrėžti rinką, kurioje tiriamas dominavimas, ir toje rinkoje nustatyti ūkio subjektui priskirtinas ypatybes, kurios lemia subjekto dominuojančią padėtį. Rinkos apibrėžimas reikalingas tiek užimamai procentinei daliai įvertinti, tiek ūkio subjekto įtakai toje rinkoje nustatyti. Teisinis reguliavimas rodo, jog 40 procentų rinkos dalies užėmimas reiškia dominavimo rinkoje prezumpciją. Tai sąlygoja Konkurencijos tarybos pareigą įvertinti asmens užimamos rinkos dalį procentais. Sekantis tyrimo objektas yra nustatymas aplinkybių, ar ūkio subjektas nesusiduria su konkurencija arba, ar  turi galimybę daryti lemiamą įtaką ribojant konkurenciją. Šiomis aplinkybėmis gali būti paneigiama 40 procentų sąlygota prezumpcija bei įvertinta, ar mažesnę rinkos dalį užimantis asmuo gali būti laikomas užimančiu dominuojančią padėtį. Galiausiai vertinamas piktnaudžiavimo veiksmų atlikimas pagal Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio atskirus punktus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos procedūros buvo pradėtos pagal pareiškėjo 2013-03-05 skundą dėl AB „Orlen Lietuva“ veiksmų piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi. Pareiškimo dėl tyrimo atlikimo pateikimas ir jo nagrinėjimas reglamentuojamas Konkurencijos įstatymo 24 straipsnyje. Čia nurodyta, kad įstatyme nurodyti pareiškėjai Konkurencijos tarybai turi pateikti rašytinį pareiškimą, kuriame nurodomos jiems žinomos šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų faktinės aplinkybės bei prie jo pridedami tai patvirtinantys dokumentai. Konkurencijos taryba 2002-11-14 nutarimu Nr. 129 patvirtino Konkurencijos tarybos darbo reglamentą. Konkurencijos tarybos darbo reglamento 24 punkte išvardinti pareiškimo, kuriuo prašoma pradėti tyrimą rekvizitai, tame tarpe be formalių reikalavimų prašoma nurodyti pareiškėjui žinomas skundžiamų veiksmų faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, liudytojus bei kitų įrodymų buvimo vietą. Pagal Konkurencijos tarybos darbo reglamento 27 punktą prie pareiškimo pridedami dokumentai, patvirtinantys skundžiamų veiksmų faktines aplinkybes. Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 3 dalis numato, kad pareiškimą dėl šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų, atitinkantį Konkurencijos tarybos nustatytus reikalavimus, Konkurencijos taryba turi išnagrinėti ir priimti sprendimą pradėti tyrimą arba atsisakyti pradėti tyrimą ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pareiškimo ir dokumentų pateikimo.

Konkurencijos tarybos darbo reglamento 30 punktas numato, kad, jeigu pateiktas pareiškimas neatitinka reglamento 24–28 punktuose nustatytų reikalavimų, ūkio subjektui nustatomas terminas, per kurį turi būti pašalinti pareiškimo trūkumai. Pareiškėjui trūkumai nebuvo nustatyti, vadinasi, atsakovas prašymą priėmė nagrinėti nuo jo pateikimo dienos. Šioje byloje tinkamai surašytą ir Konkurencijos tarybos darbo reglamento 24-28 punktus atitinkantį pareiškimą pareiškėjas padavė 2013-03-05, taigi, sprendimas turėjo būti priimtas iki 2013-04-05. Sutinkamai su Konkurencijos tarybos darbo reglamento 31 punktu valstybės tarnautojas, išnagrinėjęs pareiškimą, parengia Konkurencijos tarybos nutarimo pradėti tyrimą arba atsisakyti pradėti tyrimą projektą ir perduoda jį svarstyti tarybos tvarkomajame posėdyje.

Konkurencijos tarybos 24 straipsnio 4 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą. Skundžiamas nutarimas priimtas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 7 punktu, t. y. nesant duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą. Nutarime pasiremta argumentais, kad AB „Orlen Lietuva“ užima mažiau nei 40 procentų žymėto dyzelino rinkos, rinkoje veikia dar 9 subjektai, iš kurių vienas parduoda didesnį kiekį nei AB „Orlen Lietuva“, o Lietuviškų degalinių sąjungos narių pardavimai veiksmų atlikimo laikotarpiu padidėjo. UAB „Imlitex“ ir Lietuviškų degalinių sąjungos narių sutartys yra skirtingo pobūdžio, todėl atsisakymas suvienodinti jų sąlygas neturi piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bruožų.   

Šioje byloje turi būti pažymėta, kad Konkurencijos taryba, tirdama pareiškėjo 2013-03-05 pareiškimą dėl pažeidimo iš esmės supainiojo dvi atskiras procedūras. Kaip matyti iš anksčiau aptarto teisinio reglamentavimo, pareiškimo dėl pažeidimo tyrimas nutarimu pradėti ar atsisakyti pradėti atlikti tyrimą baigiamas per 30 dienų. Pareiškėjo pranešimo nagrinėjimas truko net pusantrų metų ir pagal surinktų duomenų kiekį iš esmės tapo panašiu, nors ir nepakankamai išsamiu, į Konkurencijos tarybos atliekamą tyrimą. Faktiškai Konkurencijos taryba atliko veiksmus, kurie turiniu atitiktų tyrimo veiksmus, o ne aiškinosi, ar reikalinga pradėti tyrimą pagal pareiškėjo skundą. Vis tik teismas šioje byloje apsiribos pareiškėjo 2013-03-05 pareiškimo dėl pažeidimo kartu su pateiktais papildymais pakankamumu Konkurencijos tarybos tyrimo pradėjimui, o ne šio pareiškimo turinio vertinimu iš esmės, apsisakant, ar buvo padarytas piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pažeidimas. Administracinio sprendimo dėl pareiškimo apie pažeidimą tikslas ir apimtis tinkamai apibrėžti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-09-11 sprendime administracinėje byloje Nr. A-556-1555-08, kurioje teismas pasisakė, kad sprendimo dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo arba sprendimo atsisakyti pradėti tyrimą metu paprastai neturėtų būti gauta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Jei konkretaus pareiškimo nagrinėjimo metu gaunami įrodymai, leidžiantys įtarti galimą Konkurencijos įstatymo pažeidimą – tyrimas dėl galimų konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo turėtų būti pradėtas. Pagal pareiškimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo Konkurencijos taryba, surinkusi įrodymų visumą, turi atlikti analitinio pobūdžio darbą rezultatą atspindėdama priimame sprendime. Pareiškėjas 2013-03-05 pranešime bei prie jo pridėtuose dokumentuose nurodo aiškias aplinkybes, kodėl jis laiko, kad AB „Orlen Lietuva“ turėtų būti pripažinta ūkio subjektu, kuris piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi rinkoje. Prie savo pranešimo pareiškėjas yra pridėjęs dokumentus – susirašinėjimą su AB „Orlen Lietuva“, UAB „Imlitex“ kainų pasiūlymus ir panašius dokumentus (Konkurencijos bylos t. 1, b. l. 6-29), kuriais grindžiami pranešime išdėstyti teiginiai. Dar daugiau duomenų pateikta su vėlesniais pareiškėjo atsakymais į Konkurencijos tarybos paklausimus. Visi šie duomenys rodo, jog yra pagrindas įtarti, kad piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pažeidimas gali būti daromas. Įtarimo apie galimą pažeidimą nustatymas savaime yra pagrindas pradėti tyrimą.

Tiriant pareiškimą dėl pažeidimo Konkurencijos tarybos tyrimo pradėjimo aspektu svarbu tai, ar yra aplinkybių, leidžiančių kilti įtarimui, kad AB „Orlen Lietuva“ gali būti laikomas rinkoje dominuojančiu subjektu. Šių prielaidų nepagrįstumą atsakovas Nutarimo 31 punkte grindžia mažesne nei 40 procentų rinkos dalimi bei tuo, kad žymėtu dyzelinu prekiauja dar 9 Lietuvos rinkoje veikiantys subjektai. Šioje plotmėje, visų pirma turi būti išaiškinta, ar yra pagrindo įtarti, kad egzistuoja ūkio subjekto dominavimą patvirtinanti prezumpcija. Pažymėtina, kad AB „Orlen Lietuva“ Konkurencijos tarybos 2010-12-16 nutarimu Nr. 2S-31 buvo pripažinta 2002-2004 m. užėmusia dominuojančią (beveik monopolistinę) padėtį benzino ir dyzelino pardavimo iš gamyklų rinkoje. Taigi, pareiškimo dėl pažeidimo nagrinėjimo metu turi būti įvertinta, ar AB „Orlen Lietuva“ padėtis dyzelino rinkoje jos užėmimo prasme nėra pasikeitusi. Taip pat svarbu, kokiu būdu dyzelino rinka buvo apibrėžta minėtame nutarime, ar į šią rinką buvo įtraukta ir prekyba žymėtu dyzelinu ir, ar yra pasikeitusios aplinkybės dėl rinkoje esančios pasiūlos pasikeitimo ir tuo pačiu rinkos apimties. Konstatavimas, kad AB „Orlen Lietuva“ užima mažiau nei 40 procentų rinkos, negali būti laikomas pagrįstu, jeigu nėra aišku, kokioje rinkoje ši dalis matuojama. Nors pranešimo dėl pažeidimo nagrinėjimo metu rinkos apibrėžimas konkurencijos teisės prasme nėra atliekamas, tačiau aplinkybės dėl rinkos užėmimo procentu apibrėžtos prezumpcijos nebuvimo, jeigu šiuo argumentu grindžiamas atsisakymas pradėti tyrimą, turi būti nustatytos aiškiai bei motyvuotos. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovas pateikė argumentus, kad žymėto ir nežymėto dyzelino rinkos turi būti vertinamos atskirai, tačiau skundžiamame nutarime išsami argumentacija nepateikta. Nutarimo 28 punkte tik pažymėti prekybos žymėtu dyzelinu ypatumai, tačiau nėra pateikta motyvų, kodėl tai gali įtakoti žymėto ir nežymėto dyzelino rinkų atskyrimą. Sutinkamai su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi teismas gali vertinti tik tuos argumentus, kurie yra pateikiami pačiame administraciniame akte ar jį lydinčiuose dokumentuose. Tie argumentai, kurie pateikiami tik teisminio nagrinėjimo metu, teismo sprendime nėra vertinami. Teismo vertinimu, žymėto ir nežymėto dyzelino rinkų bendrumas ar atskirumas nėra akivaizdus faktas, pareiškime dėl pažeidimo bei kituose paaiškinimuose Konkurencijos tarybai bei skunde teismui pareiškėjas pateikia argumentus ir dėl šių rinkų sąsajumo, o būtent dėl abiejų prekių kainodaros ir pagaminimo ypatybių. Esant tokiai padėčiai, rinkos apimtis gali būti apibrėžiama tik Konkurencijos tarybos tyrimo atlikimo metu, kadangi tai nustatančių aplinkybių patvirtinimas galimas tik išsamiai įvertinus aplinkybes. Taigi, Nutarimo 31 punkto išvada dėl per mažos AB „Orlen Lietuva“ užimamos rinkos dalies dominuojančiai padėčiai nustatyti negali būti laikoma pagrįsta. Rinkos apibrėžimo taisyklės tvarka, rinktina informacija ir t. t. nustatyti Paaiškinimuose dėl rinkos apibrėžimo. Faktinis rinkos apibrėžimas, kuris pateiktas Nutarime, padarytas neatlikus Paaiškinimuose dėl rinkos apibrėžimo nustatytų procedūrų ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Rinkos dalies nustatymas bei joje veikiančių subjektų įvardinimas neapibrėžus pačios rinkos yra nelogiškas, todėl juo negalima vadovautis nei administraciniame sprendime, nei teisminiame procese. 

Konkurencijos taryba remiasi tuo, kad pareiškimas dėl pažeidimo yra grindžiamas teiginiais, jog AB „Orlen Lietuva" piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi prekybos žymėtu dyzelinu rinkoje. Toks argumentas laikomas neteisingu, nes teisės aktai pareiškėjo neįpareigoja pareiškime pačiam apibrėžti rinką, o kartu pareiškimo dėl pažeidimo turinys neriboja Konkurencijos tarybos tyrimo apimties. Konkurencijos taryba visada turi ir kompetenciją, ir atsakomybę tirti ūkio subjekto veiklą tokia apimtimi, kokia ji pripažįsta esant reikalinga, tam, kad būtų užkirstas kelias Konkurencijos įstatymo pažeidimas Lietuvos ir Europos Sąjungos rinkose. Rinkos apibrėžimas yra Konkurencijos tarybos funkcija, kuri turi būti atliekama tinkamai, dėmesingai įvertinant pareiškime dėl pažeidimo išdėstytą padėtį, o ne taikant formalius ribojimus.

Nepaisant to, ar yra nustatoma 40 procentų užimamos rinkos dalis, turi būti įvertinami ir kiti dominavimą rinkoje rodantys kriterijai, kurie detalizuoti Paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo. Jau minėta, kad Konkurencijos įstatymas įpareigoja įvertinti ar ūkio subjektas nesusiduria su konkurencija arba, ar  turi galimybę daryti lemiamą įtaką ribojant konkurenciją. Šias aplinkybes Konkurencijos taryba Nutarimo 32 punkte neigė tuo, kad rinkoje veikia ir kiti subjektai, tame tarpe vienas iš jų užima didelę rinkos dalį. Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 10 punkte numatyta, kad Konkurencijos taryba turi įvertinti ir kitus veiksnius, kurie galėtų trukdyti ūkio subjektui veikti pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų net ir tuo atveju, jei jo dalis atitinkamoje rinkoje yra didelė, arba įgalintų ūkio subjektą, turintį palyginti nedidelę rinkos dalį, vis dėlto daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje. Nesant apibrėžtos rinkos nėra galimos išvados ir dėl rinkos pasiskirstymo, o kartu ir išvados dėl konkurencijos sąlygų rinkoje ir lemiamos įtakos joje. Atsakovas yra nustatęs Lietuviškų degalinių sąjungos narių žymėto dyzelino pardavimo kiekius 2 lentelėje, o taip pat padaręs išvadą dėl Lietuviškų degalinių sąjungos pardavimo kiekių padidėjimo. Šis faktas yra reikšmingas atliktam tyrimui, tačiau nėra visiškai pakankamas lemiamos įtakos konkurencijai nebuvimui įrodyti, kadangi pardavimai gali didėti dėl kitų ūkio subjekto elgsenos, bendro ūkio augimo, didesnio dyzelino poreikio. Kiti nagrinėtini veiksniai bei jų tyrimas nurodyti  Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 8-10 punktuose. Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas nevertino pareiškėjo pateiktų duomenų apie AB „Orlen Lietuva“ taikomą žymėto dyzelino kainodarą, kurią jis įtaria neturint ekonominio pagrindimo, ir netyrė, ar tokia kainodara nėra siekiama, kad kitiems ūkio subjektams dyzelino žymėjimas būtų nuostolinga veikla, nes nepaisant to, kad žymėtam dyzelinui pagaminti reikalingos papildomos sąnaudos, AB „Orlen Lietuva“ žymėtą dyzeliną parduoda žemesne kaina nei nežymėtą dyzeliną. Šių aplinkybių įvertinimas gali sudaryti pagrindą įtarimams dėl galimų konkurencijos teisės pažeidimų.

Darytina išvada, kad Lietuviškų degalinių sąjungos 2013-03-05 pareiškime dėl pažeidimo pateikti duomenys yra pakankami įtarimams dėl AB „Orlen Lietuva“ galimai užimamos dominuojančios padėties kilti, o Konkurencijos tarybos pateikiamos išvados nėra paremtos aiškinantis pareiškimo pagrįstumą būtinu rinkos apibrėžimu, todėl pripažįstamos neatitinkančiomis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Konkurencijos taryba Nutarimo 35 punkte padarė išvadą, kad net ir nustačius dominuojančią padėtį, negalima teigti, kad AB „Orlen Lietuva“ atlieka veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Pareiškėjas pareiškime dėl pažeidimo teigė, kad galimai piktnaudžiavimo veiksmus AB „Orlen Lietuva“ atlieka parduodama žymėtą dyzeliną už skelbiamą protokolo kainą tarpininkaujant UAB „Imlitex“, kuriam už tarpininkavimą moka komisinį atlyginimą ir dengia žymėto dyzelino transportavimo išlaidas bei atsisakydama sudaryti analogišką UAB „Imlitex“ sutartį dėl prekybos žymėtu dyzelinu su Lietuviškų degalinių sąjungos nariais. Atsakovo vertinimu, pateiktu Nutarimo 37 punkte, dėl skirtingo sutarčių sudarytų tarp AB „Orlen Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ bei tarp AB „Orlen Lietuva“ ir Lietuviškų degalinių sąjungos nariais pobūdžio negalima teigti, jog atsisakymas sudaryti sutartis su Lietuviškų degalinių sąjungos nariais tokiomis pat sąlygomis kaip su UAB „Imlitex“ rodo draudžiamų veiksmų atlikimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo byloje Nr. T-301/04 Clearstream Banking AG ir Clearstream International SA prieš Europos Bendrijų Komisiją 179 punkte nurodyta, kad sutarčių lygiavertiškumas turi būti vertinamas pagal paslaugų turinį. Bylos duomenys rodo, jog tiek Lietuviškų degalinių sąjungos narių veikla, tiek UAB „Imlitex“ veikla galutinio vartotojo požiūriu yra vienoda, o jų teikiama paslauga yra tokia pati. Įsigijęs produktą tiek iš UAB „Imlitex“, tiek iš Lietuviškų degalinių sąjungos narių žymėto dyzelino vartotojas nuosavybės teise turi žymėto dyzelino, kurį gali naudoti pagal įsigijimo paskirtį. Aplinkybė, kuriuo metu kuriam pardavėjui parėjo nuosavybės teisė, galutiniam vartotojui yra visiškai nesvarbi ir įtakos jo elgesiui nedaro. Tai reiškia, kad abiejų sutarčių šalys dėl galutinio vartotojo pasitrinkimo konkuruoja dyzelino kaina bei kitomis teikiamomis paslaugomis – transportavimu, aptarnavimo kokybe, skubumu ir pan. Taigi, Konkurencijos tarybos išvada dėl įtarimų dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi nepagrįstumo padaryta skubotai, neišsiaiškinus kitų sutarčių ypatybių, netyrus jų galimo lygiavertiškumo bei nevertinus konkurencijos turinio.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta anksčiau, konstatuotina, kad pareiškėjo 2013-03-05 pareiškime dėl pažeidimo bei kituose Konkurencijos tarybai šiuo klausimu pateiktuose raštuose pateikta pakankamai duomenų, kurie sudaro pagrindą įtarti, kad AB „ORLEN Lietuva" užima dominuojančią padėtį prekiaudama žymėtu dyzelinu ar dyzelinu Lietuvos Respublikoje, o AB „ORLEN Lietuva" atsisakymas suvienodinti agentavimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas gali turėti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių. Šie įtarimai turi būti patikrinami Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu. Tuo remiantis Konkurencijos tarybos 2014-09-22 nutarimas naikinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsniais,

n u s p r e n d ė:

Skundą tenkinti visiškai.

Panaikinti Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1S-152/2014 dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl akcinės bendrovės „Orlen Lietuva" veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams ir įpareigoti Konkurencijos tarybą spręsti iš naujo tyrimo pradėjimo klausimą pagal Lietuviškų degalinių sąjungos 2013 m. kovo 5 d. skundą, papildytą 2013 m. balandžio 19 d., 2013 m. rugpjūčio 16 d., 2013 m. spalio 3 d., 2013 m. lapkričio 14 d., 2014 m. sausio 10 d., 2014 m. vasario 24 d. raštais, dėl AB „Orlen Lietuva" veiksmų piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai

Rytis Krasauskas

Mefodija Povilaitienė

Jūra Marija Strumskienė