Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuviškų degalinių sąjungos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuviškų degalinių sąjunga (toliau – ir pareiškėjas, LDS) prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, atsakovas) 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1S-152/2014 dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „ORLEN Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 7 straipsnio reikalavimams (toliau – ir Nutarimas) ir įpareigoti Konkurencijos tarybą spręsti iš naujo tyrimo pradėjimo klausimą pagal Lietuviškų degalinių sąjungos 2013 m. kovo 5 d. skundą, papildytą 2013 m. balandžio 19 d., 2013 m. rugpjūčio 16 d., 2013 m. spalio 3 d., 2013 m. lapkričio 14 d., 2014 m. sausio 10 d., 2014 m. vasario 24 d. raštais, dėl AB „ORLEN Lietuva“ veiksmų piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. kovo 5 d. kreipėsi į Konkurencijos tarybą prašydamas nustatyti, ar AB „ORLEN Lietuva“ nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi žymėto dyzelino rinkoje parduodama žymėtą dyzeliną už AB „ORLEN Lietuva“ skelbiamą protokolinę kainą tarpininkaujant uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Imlitex“, kuriai AB „ORLEN Lietuva“ už tarpininkavimą moka komisinį atlyginimą ir dengia žymėto dyzelino transportavimo išlaidas. Pareiškėjas papildė skundą 2013 m. balandžio 19 d., 2013 m. rugpjūčio 16 d., 2013 m. spalio 3 d., 2013 m. lapkričio 14 d., 2014 m. sausio 10 d., 2014 m. vasario 24 d. raštais, pažymėdamas, kad AB „ORLEN Lietuva“ per UAB „Imlitex“ vykdoma prekyba nežymėtu dyzelinu riboja LDS narių galimybes veikti nežymėto dyzelino rinkoje ir lemia šioje rinkoje konkurenciją tokiu pačiu būdu, kaip UAB „Imlitex“ vykdoma prekyba žymėtu dyzelinu riboja Lietuvos degalinių sąjungos narių galimybes veikti žymėto dyzelino rinkoje. Pažymėjo, kad žymėtas dyzelinas yra išvestinis produktas, nes gaminamas iš nežymėto dyzelino, pridedant specialius priedus. Žymėto dyzelino kainos sąlygotos nežymėto dyzelino kainų ir yra visiškai nuo jo priklausomos. Žymėto dyzelino rinka negali būti vertinama izoliuotai nuo nežymėto dyzelino rinkos, o įmonė, dominuojanti nežymėto dyzelino rinkoje, dominuoja ir išvestinių produktų, gaunamų pridedant atitinkamus priedus rinkose, dėl nurodytų priežasčių AB „ORLEN Lietuva“ laikytina dominuojančia žymėto dyzelino rinkoje vien dėl to, kad AB „ORLEN Lietuva“ dominuoja nežymėto dyzelino rinkoje. Konkurencijos taryba nurodė, kad nėra pagrindo įtarti, jog AB „ORLEN Lietuva“ užima dominuojančią padėtį žymėto dyzelino rinkoje ir kad atsisakymas suvienodinti agentavimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas turėtų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių.

Pareiškėjo nuomone, Konkurencijos taryba, nustačiusi, kad AB „ORLEN Lietuva“ nedominuoja žymėto dyzelino rinkoje, nesprendė klausimo dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi nežymėto dyzelino rinkoje. AB „ORLEN Lietuva“ piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi nežymėto dyzelino rinkoje vykdant prekybą per UAB „Imlitex“ visiškai nevertintas. Žymėto dyzelino rinkos atskyrimas nuo nežymėto dyzelino rinkos prieštarauja Konkurencijos tarybos patvirtintiems paaiškinimams dėl rinkos apibrėžimo. Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 „Dėl Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo“ (toliau – ir Paaiškinimai dėl rinkos apibrėžimo) 6 punkte nustatyta, kad apibrėžiant prekės rinką iš pradžių analizuojamas paklausos pakeičiamumas, o vėliau – pasiūlos pakeičiamumas. Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 7 punkte dėl paklausos pakeičiamumo nurodyta, kad paklausos pakeičiamumas yra tiesioginis ir veiksmingiausias tiekėjo elgesį rinkoje varžantis konkurencinis veiksnys. Vienas ar keli ūkio subjektai negali žymiai paveikti vyraujančių kainų ir kitų pardavimo sąlygų, jeigu jų pirkėjai gali lengvai pakeisti šią prekę tinkamu pakaitalu ar pirkti ją iš kitur esančių tiekėjų. Apibrėžiant rinką reikia nustatyti, ar kitos prekių rūšys ir kitos geografinės teritorijos gali būti veiksmingi alternatyvūs pasiūlos šaltiniai nagrinėjamų ūkio subjektų pirkėjams. Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 4 punkte pirkėjas apibrėžiamas kaip asmuo, kuris perka prekes perpardavimui arba kitokio pobūdžio naudojimui (vartojimui). Ten pat prekės rinka yra apibrėžiama kaip visuma prekių, kurios, pirkėjų požiūriu, yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Žymėtas dyzelinas nuo nežymėto dyzelino skiriasi tik tuo, kad į jį yra įmaišomas specialus žymintis priedas, kuris nekeičia žymėto dyzelino kaip kuro savybių. Pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį, akcizais apmokestinamos prekės (taigi ir nežymėtas dyzelinas), už kurias akcizai dar nesumokėti, gali būti maišomos akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Todėl įmonės, kurios valdo akcizais apmokestinamų prekių sandėlius, turi galimybę perkamą žymėtą dyzeliną pakeisti nežymėtu dyzelinu, nes gali nežymėtą dyzeliną žymėti pačios. Akcizinių sandėlių išlaikymas ir dyzelino žymėjimas yra susijęs su papildomomis išlaidomis, tačiau nepaisant to, galimybės pirkėjams patiems žymėti dyzeliną reiškia, kad žymėtas dyzelinas kaip prekė gali būti keičiamas kita preke – nežymėtu dyzelinu. Akcizais apmokestinamų prekių sandėlių valdytojų turima galimybė žymėti dyzeliną taip pat reiškia ir pasiūlos pakeičiamumą, nes tokios įmonės gali pasiūlyti nežymėtą dyzeliną pirkėjams, kurie neturi galimybės žymėti dyzeliną akcizais apmokestinamų prekių sandėliuose. Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 11 punkte pažymėta, kad pasiūlos pakeičiamumas kaip atitinkamos rinkos apibrėžimo kriterijus taikytinas tais atvejais, kai ūkio subjektai parduoda daug įvairios rūšies ir kokybės tos pačios prekės atmainų. Net kai kurioms pirkėjų ar vartotojų grupėms skirtingos kokybės ir rūšies prekės nėra pakaitalai, jos gali būti priskirtos vienai prekės rinkai, atsižvelgiant į tai, kad dauguma tiekėjų gali pasiūlyti ir parduoti įvairios kokybės ir rūšies prekes nedelsdami ir be žymaus išlaidų padidėjimo. Tokiais atvejais atitinkamos prekės rinka apims visas prekes, kurios yra pakeičiamos paklausos ir pasiūlos atžvilgiu. Paaiškinimų dėl rinkos apibrėžimo 11 punkte nurodyta, kad atitinkamos rinkos ribos turi būti plečiamos tol, kol paklausos pakeičiamumas taps iš viso neįmanomas arba tiek nereikšmingas, kad mažas, bet ilgalaikis nagrinėjamų prekių kainų padidinimas virš esamų kainų lygio galėtų būti naudingas. Atsakovas nustatydamas prekės rinką šiuo atveju elgėsi priešingai – siaurino rinkos ribas, kol AB „ORLEN Lietuva“ dalis rinkoje tapo mažesnė nei 40 procentų.

Konkurencijos taryba 2010 m. gruodžio 16 d. nutarime Nr. 2S-31 Dėl AB „ORLEN Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams apibrėžiant prekės rinką kaip dyzelino rinką rėmėsi tuo, kad atskirų prekės rinkų pagal benzino ar dyzelino rūšis neišskiria ir Suomijos konkurencijos institucija, nagrinėdama piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejį naftos produktų gamybos ir pardavimo sektoriuje. Suomijos aukščiausiojo administracinio teismo 1995 m. lapkričio 30 d. sprendimu byloje Nr. 3506, 3833, 3854/1/94 ATK-A dėl Konkurencijos tarybos 1994 m. birželio 16 d. sprendimo dėl AB „Neste“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi didmeninės prekybos degalais rinkoje patvirtinta konkurencijos institucijos išvada, kad prekės rinka turi būti apibrėžiama kaip automobilinių degalų didmeninė prekyba. Teismas palaikė Konkurencijos tarybą, kuri atskirai neanalizavo automobilinių degalų rinkos pagal skirtingas benzino rūšis ir benziną bei kitus automobilinius degalus. Skundžiamas nutarimas nuo šios pozicijos nemotyvuotai nukrypsta. Konkurencijos tarybos 2010 m. gruodžio 16 d. nutarime Nr. 2S-31 taip pat pasisakyta, kad akcizai ir PVM neturi reikšmės, apibrėžiant prekės rinką, o skundžiamame nutarime atsakovas sureikšmino aplinkybę, kad žymėtas dyzelinas neapmokestinamas akcizu.

Atsakovas spręsdamas, kad AB „ORLEN Lietuva“ neužima dominuojančios padėties prekiaudama žymėtu dyzelinu, rėmėsi išimtinai AB „ORLEN Lietuva“ rinkos dalimi, kuri pagal žymėtą dyzeliną rinkoje yra 30-40 proc. Konkurencijos tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 52 patvirtintuose Paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo (toliau – ir Paaiškinimai dėl dominuojančios padėties nustatymo) įtvirtinti kriterijai, kurie liko nevertinti. Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 10 punkte numatyta, kad ūkio subjekto užimama rinkos dalis nėra vienintelis ir neginčijamas jo dominavimo kriterijus. Konkurencijos taryba sieks įvertinti ir kitus veiksnius, kurie galėtų trukdyti ūkio subjektui veikti pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų net ir tuo atveju, jei jo dalis atitinkamoje rinkoje yra didelė, arba įgalintų ūkio subjektą, turintį palyginti nedidelę rinkos dalį, vis dėlto daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje. Laikant, kad žymėto dyzelino rinka yra atskira nuo nežymėto dyzelino rinkos, susiduriama su tokia situacija, kai žymėto dyzelino, kaip išvestinio produkto, kaina visiškai priklauso nuo nežymėto dyzelino kainos, kurią Lietuvoje lemia AB „ORLEN Lietuva“. Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 8 punkte nurodoma, kad vienpusė lemiama įtaka suprantama kaip ūkio subjekto galimybė veikti atitinkamoje rinkoje pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų ir galiausiai nuo vartotojų, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms, dėl ko veiksmingai ribojama konkurencija toje rinkoje.

Atsakovas nevertino pareiškėjo pateiktų duomenų apie AB „ORLEN Lietuva“ taikomą žymėto dyzelino kainodarą, kuri neturi jokio ekonominio pagrindo ir kuria siekiama, kad kitiems ūkio subjektams dyzelino žymėjimas būtų nuostolinga veikla, nes nepaisant to, kad žymėtam dyzelinui pagaminti reikalingos papildomos sąnaudos, AB „ORLEN Lietuva“ žymėtą dyzeliną parduoda žemesne kaina nei nežymėtą dyzeliną. Lietuviškų degalinių sąjunga kartu su 2013 m. spalio 3 d. raštu yra pateikusi Konkurencijos tarybai AB „ORLEN Lietuva“ 2013 m. spalio 1 d. kainų protokolą, iš kurio matyti, kad nežymėto dyzelino kaina – 2 188,86 Lt, o žymėto dyzelino žemės ūkiui kaina mažesnė – 2 182,82 Lt. AB „ORLEN Lietuva“ siūlymas įsigyti žymėto dyzelino už mažesnę kainą nei nežymėto dyzelino kaina patvirtina dominuojančią AB „ORLEN Lietuva“ padėtį žymėto dyzelino rinkoje. Atsakovas taip pat nevertino AB „ORLEN Lietuva“ taikomos nuolaidų sistemos, pagal kurią iš AB „ORLEN Lietuva“ nupirkto žymėto dyzelino kiekis neturi įtakos kiekybinėms nuolaidoms, kurios taikomos nežymėtam dyzelinui (atskirų kiekybinių nuolaidų žymėtam dyzelinui AB „ORLEN Lietuva“ netaiko). AB „ORLEN Lietuva“ parduodama dyzeliną tarpininkaujant UAB „Imlitex“ už parduotą dyzeliną gauna protokolinę dyzelino kainą ir turi sumokėti mokestį UAB „Imlitex“ už tarpininkavimą. Parduodama dyzeliną už protokolinę kainą Lietuvos degalinių sąjungos nariams ar kitiems pirkėjams tiesiogiai AB „ORLEN Lietuva“ tokio mokesčio nemoka. Kadangi vykdydamas prekybą tarpininkaujant UAB „Imlitex“ AB „ORLEN Lietuva“ patiria daugiau sąnaudų, ekonomiškai naudingiau parduoti dyzeliną be tarpininko paslaugų. Vienintelis paaiškinimas, kodėl patiriant nuostolius naudojamasi atlygintinėmis tarpininko paslaugomis – siekis išstumti iš rinkos joje veikiančius didmenininkus, taip pat ir Lietuvos degalinių sąjungos narius.

Nevertindama AB „ORLEN Lietuva“ su UAB „Imlitex“ sudaromų agentavimo sutarčių ir su LDS nariais sudaromų didmeninio pirkimo–pardavimo sutarčių kaip panašaus pobūdžio sutarčių Konkurencijos taryba padarė klaidingą išvadą, kad AB „ORLEN Lietuva“ atsisakymas sudaryti su Lietuvos degalinių sąjungos nariais sutartis tokiomis pačiomis sąlygomis kaip su UAB „Imlitex“ ir AB „ORLEN Lietuva“ atsisakymas suvienodinti agentavimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas neturi Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio draudžiamų veiksmų požymių (t. y. atsakovas nelaikė, kad AB „ORLEN Lietuva“ taikė panašaus pobūdžio sutartyse nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-801/2013, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl AB „ORLEN Lietuva“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, aiškindamas panašaus pobūdžio sandorių sąvoką rėmėsi tuo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas lygiaverčius sandorius Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies d punkto prasme sieja su lygiaverčių paslaugų (ar prekių) teikimu (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimas byloje Nr. T-301/04 Clearstream Banking AG ir Clearstream International SA prieš Europos Bendrijų Komisiją, 171 p.).

AB „ORLEN Lietuva“ su UAB „Imlitex“ sudaromos agentavimo sutartys ir su Lietuvos degalinių sąjungos nariais sudaromos didmeninio pirkimo–pardavimo sutartys yra panašaus pobūdžio sutartys, nepaisant to, kad reglamentuojamos skirtingomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis. AB „ORLEN Lietuva“ su UAB „Imlitex“ sudaromos agentavimo sutartys numato tarpininkavimą už atlyginimą, o ne prekės perleidimą UAB „Imlitex“ nuosavybėn, tačiau kaip ir su Lietuvos degalinių sąjungos nariais sudaromos didmeninio pirkimo–pardavimo sutartys reglamentuoja prekių pirkimą–pardavimą. Lietuvos degalinių sąjungos nariai nors ir tampa prekės savininkais pagal didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau šių prekių nevartoja, o perleidžia jas galutiniam vartotojui. Todėl abiem atvejais sudaromos sutartys naudojamos tam pačiam galutiniam rezultatui pasiekti – parduoti prekę galutiniam vartotojui, tarpininkaujant tarpininkui, kuris pasilieka atlyginimą už tarpininkavimą. Palyginus šių sutarčių sąlygas taip pat galima daryti išvadą apie nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą, nes Lietuvos degalinių sąjungos nariams (net nepaisant to, kad jie nėra galutiniai vartotojai) nesiūlomos tokios pačios lengvatinės prekės atgabenimo kainos, kokios tarpininkaujant UAB „Imlitex“ siūlomos galutiniam vartotojui. AB „ORLEN Lietuva“ teikiamų transportavimo paslaugų kaina yra 20–40 Lt/t, o Lietuvos degalinių sąjungos narių teikiamų transporto paslaugų kainos yra 10–30 Lt/t aukštesnės, negu siūlomos AB „ORLEN Lietuva“ bei jų atstovo.

Konkurencijos taryba neatsižvelgė į tai, kad Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1–4 punktuose išvardytų pažeidimų sąrašas nėra baigtinis, Konkurencijos įstatymo 7 straipsniu bendrai draudžiama atlikti įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Kadangi Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 1–4 punktuose išvardintas tik pavyzdinis pažeidimų sąrašas, nėra pagrindo laikyti, kad konkurencija gali būti ribojama tik sudarant panašaus pobūdžio sutartis. Atsakovas privalėjo vertinti, kokią įtaką AB „ORLEN Lietuva“ veiksmai turi konkurencijai dyzelino rinkoje, ar šie veiksmai varžo ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje, ar gali pažeisti vartotojų interesus. Neatsakius į šį klausimą negali būti daromos išvados, kad nėra Konkurencijos įstatymo pažeidimų. Be to, pareiškėjas pateikė duomenis apie AB „ORLEN Lietuva“ veiksmus, kurie nėra susiję su sutarčių sudarymu (žymėto ir nežymėto dyzelino kainų politika, kiekybinių nuolaidų perkamam žymėtam dyzelinui netaikymas), kurie skundžiamame nutarime niekaip nevertinti.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 5 d. Konkurencijos tarybai pateikė skundą, kuriuo prašė ištirti AB „ORLEN Lietuva“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmus žymėto dyzelino rinkoje, tačiau nepateikė prašymo ištirti AB „ORLEN Lietuva“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmus nežymėto dyzelino rinkoje. Pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. rašte pateikti nepagrįsti paaiškinimai negali būti laikomi pareiškimu Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio prasme. Pateikiant paaiškinimus netampama pareiškėjais Konkurencijos įstatymo prasme.

Konkurencijos taryba nagrinėjo tam tikrus klausimus ir dėl nežymėto dyzelino, tačiau Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo ir pareigos pasisakyti dėl AB „ORLEN Lietuva“ veiksmų nežymėto dyzelino atveju, ypač įvertinant tai, kad nėra pagrindo manyti, jog žymėtas ir nežymėtas dyzelinas sudarytų tą pačią rinką. Kadangi tyrimas pareiškimo pagrindu nebuvo pradėtas, Konkurencijos taryba galutinai atitinkamos rinkos neapibrėžė. Buvo renkami duomenys, siekiant nustatyti, ar yra pagrindo įtarti, kad AB „ORLEN Lietuva“ dominuoja atitinkamoje rinkoje. Tai, kad žymėtas dyzelinas galėtų būti laikomas išvestiniu produktu, savaime nereiškia, kad jis negalėtų sudaryti atskirą rinką nuo nežymėto dyzelino. Teismų praktikoje pripažįstama, kad išvestiniai produktai gali sudaryti atskirą rinką nuo pagrindinio produkto. Galutinių vartotojų požiūriu žymėtas dyzelinas žemės ūkiui ar šildymui skiriasi naudojimo paskirtimi ir taikomu akcizu. Pardavėjo, t. y. didmenine naftos produktų prekyba užsiimančio ūkio subjekto požiūriu, tiek žymėto dyzelino, skirto žemės ūkiui, tiek šildymui skirto žymėto dyzelino prekybos ypatumai yra panašūs. Tokiomis dyzelino rūšimis prekiaujantis ūkio subjektas turi turėti skirtingus kiekvienai rūšiai leidimus, leidžiančius tokius degalus parduoti galutiniam vartotojui. Be to, žymėtas dyzelinas skiriasi nuo paprasto dyzelino savo paskirtimi (skirtas specifiniams sektoriams – žemės ūkio ir šildymo), taikomu specifiniu teisiniu reglamentavimu (apmokestinamas nuliniu akcizu, specialūs leidimai gamybai, prekybai, pirkimui, taikomi sugriežtinti reikalavimai apskaitai, saugojimui ir pan.) bei jį perkančių vartotojų atžvilgiu (galutiniai vartotojai yra tik teisės aktuose nustatytus leidimus turintys asmenys ir/arba ūkio subjektai).

Kadangi abiems žymėto dyzelino rūšims yra taikomos akcizo lengvatos, jų pirkimui reikalingi specialūs leidimai, kuriuos išduoda teritoriniai Valstybinės mokesčių inspekcijos padaliniai, todėl asmenys, neturintys specialių leidimų, negali įsigyti žymėto dyzelino. Žymėto dyzelino naudojimas, pavyzdžiui, automobilio degalų kelionei iš Vilniaus į Klaipėdą būtų neteisėtas. Akcizų įstatymo 44 straipsnio 3 dalis nurodo, kad už energinių produktų žymėjimo ir (arba) tiekimo tvarkos nesilaikymą, taip pat tais atvejais, kai žymėti energiniai produktai panaudojami kaip degalai (variklių kuras) ir (arba) kaip šildymui skirtas kuras, tačiau kitaip negu tam tikslui, kuriam šiuos energinius produktus naudojant yra nustatyta akcizų lengvata, įstatymų nustatyta tvarka taikomos sankcijos. Žymėto dyzelino vartotojai negalėtų lengvai pakeisti žymėtą dyzeliną į nežymėtą, nepatirdami reikšmingų išlaidų. Vertinant paklausą iš perpardavėjo pozicijų, jo elgsenai įtaką darytų rinkos poreikiai.

Pareiškėjas pasiūlos pakeičiamumą įvertino iš įmonių, kurios jau turi akcizais apmokestinamų prekių sandėlius, pusės, o pasiūlos pakeičiamumas turėtų būti įvertintas ir iš įmonės, kuri netiekia žymėto dyzelino pozicijos. Įmonė, kuri neužsiima žymėto dyzelino prekyba, turėtų įvykdyti reikalavimus bei patirti sąnaudas, kad galėtų pradėti prekybą žymėtu dyzelinu. Pažymėjo, kad Konkurencijos taryba Nutarime įvertino žymėtų degalų prekybos sąlygų specifiką (Nutarimo 14–15, 27 pastraipos).

Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Konkurencijos tarybos 2010 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 2S-31 „Dėl AB „ORLEN Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 102 straipsnio reikalavimams“. Minėtoje byloje tyrimo metu visoms benzino rūšims buvo nustatytas vienodo dydžio akcizas. Analogiškai ir dyzelinui. Konkurencijos taryba minėtame nutarime pažymėjo, kad jeigu būtų nustatytas labai skirtingas mokestis (skirtumas sudarytų virš 10 procentų) atskiroms benzino rūšims, tai galėtų daryti įtaką, apibrėžiant prekės rinką, nes atskirų rūšių benzino kaina galutiniams vartotojams galėtų ženkliai skirtis. Suomijos aukščiausiojo administracinio teismo 1995 m. lapkričio 30 d. sprendime byloje Nr. 3506, 3833, 3854/1/94 ATK-A buvo patvirtinta konkurencijos institucijos išvada, kad prekės rinka minėtoje byloje turėjo būti apibrėžiama kaip automobilinių degalų didmeninė prekyba, ir kad nereikėjo atskirai analizuoti automobilinių degalų rinkos pagal skirtingas benzino rūšis ir benziną bei kitus automobilinius degalus, tačiau šiuo atveju byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės yra kitokio pobūdžio. Europos Komisijos praktikoje pripažįstama, kad žymėtas ir nežymėtas dyzelinas gali sudaryti atskiras prekės rinkas. Vertindama Argos/Sopetral koncentraciją 2013 metais, Europos Komisija pažymėjo, kad, kas liečia žymėtą dyzeliną (angl. non-road diesel), ši kuro rūšis atrodo turinti atskirą vartotoją, paskirtį, kurie yra galimos atskiros prekės rinkos egzistavimo rodikliai.

Pareiškėjas nurodė, kad net ir išskyrus žymėto dyzelino rinką Konkurencijos taryba nepagrįstai įvertino AB „ORLEN Lietuva“ kaip neužimančią dominuojančios padėties žymėto dyzelino rinkoje. Konkurencijos taryba įvertino, kad AB „ORLEN Lietuva“ pažymėto ir parduoto žymėto dyzelino kiekis sudarė mažiau nei 40 proc. viso Lietuvoje galutinių vartotojų nupirkto žymėto dyzelino kiekio. Be AB „ORLEN Lietuva“, dyzeliną žymi ir juo prekiauja dar 9 Lietuvoje veikiantys ūkio subjektai, apie 20 ūkio subjektų prekiauja žymėtu dyzelinu iš jiems priklausančių akcizinių sandėlių (dalis jų dyzeliną žymi pagal sutartis kitiems ūkio subjektams). UAB „Lukoil Baltija“ pažymi ir parduoda daugiau žymėto dyzelino nei AB „ORLEN Lietuva“. Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 12 punkte nurodyta, kad net ir atitikdamas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje nurodytą prezumpciją dėl dominuojančios padėties, ūkio subjektas gali neužimti dominuojančios padėties, jeigu rinkoje veikia dar vienas ar daugiau ūkio subjektų, turinčių santykinai didelę rinkos dalį ir galinčių veiksmingai riboti jo galimybes daryti vienpusę lemiamą įtaką. Konkurencijos tarybai nebuvo pagrindo įtarti, kad AB „ORLEN Lietuva“ parduodama žymėtą dyzeliną galėtų veikti pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų ar galėtų daryti vienpusę lemiamą įtaką. Nagrinėjamų veiksmų atlikimo laikotarpiu bendri pareiškėjo narių bendrai parduoto žymėto dyzelino kiekiai ne sumažėjo, o padidėjo.

Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo įvertinti sutarčių skirtumų kaip Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimo vien dėl to, kad nebuvo pagrindo išvadai, jog AB „ORLEN Lietuva“ dominuoja. Net jei įmonės veiksmai savo forma ir būtų panašūs į Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio draudžiamus veiksmus, tokie veiksmai vis tiek negalėtų būti laikomi šio straipsnio pažeidimu, jei ūkio subjektas neužima dominuojančios padėties atitinkamoje rinkoje. Konkurencijos taryba papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad sutartys tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ bei tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir pareiškėjo narių yra skirtingo pobūdžio (tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ sudarytos tarpininkavimo sutartys įtvirtina komercinio atstovavimo santykius, AB „ORLEN Lietuva“ ir pareiškėjo narių sudarytos sutartys atitinka didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis). AB „ORLEN Lietuva“ iš UAB „Imlitex“ perka agento paslaugas. Agentas tarpininkauja AB „ORLEN Lietuva“ ir AB „ORLEN Lietuva“ produkto pirkėjui. Pirkėjai sutartis sudaro tiesiogiai su AB „ORLEN Lietuva“. Žymėtas dyzelinas nuosavybės teise priklauso AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ nuosavybėn nepereina. UAB „Imlitex“ įmonės AB „ORLEN Lietuva“ naudai atlieka įvairius veiksmus, o su pareiškėjo nariais AB „ORLEN Lietuva“ yra sudariusi didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis, kurių atveju dyzelinas parduodamas šių subjektų nuosavybėn ir jie veikia savo, o ne AB „ORLEN Lietuva“ vardu ar naudai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. liepos 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁴-562/2003 bei 2013 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-801/2013 nagrinėjo pirkimo–pardavimo sutarčių panašumo klausimą. Šiuo atveju agentavimo paslaugos yra kitokios rūšies nei didmeninės pirkimo–pardavimo sutarčių atveju.

Pareiškėjas nurodė, kad AB „ORLEN Lietuva“ piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi ir tuo, kad šis ūkio subjektas UAB „Imlitex“ už tarpininkavimą mokėjo komisinį mokestį bei kompensavo žymėto dyzelino transportavimo išlaidas. Pagal CK 2.152 straipsnio 1 dalį, prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla yra nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita. Tai, kad UAB „Imlitex“ gauna komisinį mokestį, neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, o atspindi agentavimo paslaugų prigimtį. AB „ORLEN Lietuva“ žymėto dyzelino transportavimo paslaugų UAB „Imlitex“ neteikia, t. y. transportuoja pati AB „ORLEN Lietuva“ (tuo atveju, jei produktas buvo pirktas su atvežimo paslauga, į dyzelino kainą įskaičiuojama pervežimo autotransportu paslaugos kaina).

Konkurencijos taryba neturi pagrindo įtarti, kad kokie nors AB „ORLEN Lietuva“ veiksmai žymėto dyzelino rinkoje galėtų turėti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių. Net jei AB „ORLEN Lietuva“ ir užimtų dominuojančią padėtį, nesant jokių duomenų apie galimai atliktus piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi veiksmus, Konkurencijos taryba neturėtų pagrindo tokius pažeidimus įtarinėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „ORLEN Lietuva“ atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Konkurencijos taryba pagrįstai išskyrė žymėto dyzelino rinką kaip atskirą. Pasiūlos pakeičiamumas neegzistuoja dėl dyzelino žymėjimui taikomų specialių reikalavimų. Tai parodo ir faktiniai duomenys apie santykinai nedidelį žymėtą dyzeliną gaminančių ir juo prekiaujančių ūkio subjektų skaičių. Tai nėra horizontaliai, t. y. toje pačioje rinkoje konkuruojantys produktai. Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino, jog komercinio atstovavimo sutartis, sudaryta tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“, nėra panašaus pobūdžio lyginant su pirkimo–pardavimo sutartimis, kurias AB „ORLEN Lietuva“ sudaro su pareiškėjo nariais ir kitais pirkėjais. Tokį vertinimą pagrindžia tai, jog komercinio atstovavimo ir pirkimo–pardavimo sutartims taikomos skirtingos konkurencijos teisės taisyklės.

Konkurencijos taryba atliko kruopščią, daugiau nei pusantrų metų trukusią analizę. Tai parodo, jog Konkurencijos tarybos požiūris į pareiškėjo skundą nebuvo formalus. Konkurencijos taryba vadovavosi ne tik AB „ORLEN Lietuva“ ar UAB „Imlitex“, bet ir kitų, tyrimu nesuinteresuotų asmenų pateikta informacija. Konkurencijos taryba neapsiribojo vien dominuojančios padėties nebuvimo konstatavimu. Ji taip pat įvertino, kaip galėtų būti vertinami AB „ORLEN Lietuva“ veiksmai, jeigu AB „ORLEN Lietuva“ užimtų dominuojančią padėtį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė Konkurencijos tarybos poziciją dėl žymėto ir nežymėto dyzelino rinkų atskyrimo. Pažymėjo, kad santykis tarp paprasto ir žymėto dyzelino yra toks pat, kaip tarp žaliavos ir galutinio produkto. Produktų priskyrimas tai pačiai prekės rinkai suponuoja, kad du produktai yra konkuruojantys, t. y. daro vienas kitam konkurencinį spaudimą. Dominavimas rinkoje reiškia, jog ūkio subjektas nesusiduria su efektyvia konkurencija. Tam, kad atsirastų prielaidos dominavimui, ūkio subjekto turima rinkos dalis turi būti ne tik pakankamai didelė, bet ir ženkliai didesnė už konkurentų rinkos dalis. Šiame kontekste nėra aišku, kaip AB „ORLEN Lietuva“ veikla parduodant nežymėtą dyzeliną gali lemti jos konkurencinę situaciją prekiaujant žymėtu dyzelinu, ypač žinant, kad galutinio žymėto dyzelino vartotojo požiūriu žymėtas ir nežymėtas dyzelinas nėra tinkami pakaitalai. Nežymėtas dyzelinas yra pagrindinė žymėto dyzelino žaliava, todėl santykis tarp šių produktų yra „vertikalus“, o ne „horizontalus“, t. y. žaliavinis ir galutinis produktas nekonkuruoja.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas klaidina teismą nuslėpdamas dalį informacijos. AB „ORLEN Lietuva“ dyzeliną parduoda dviem būdais: 1) sudarant vienkartinio pirkimo sutartis, kurios pasibaigia iš karto šalims įvykdžius vienkartinio pirkimo–pardavimo sandorį (SPOT sutartys) ir 2) sudarant terminuotas sutartis, kuriose reglamentuoti sutarties galiojimo laikui prisiimti įsipareigojimai (TERM sutartys). Kainos, kurias pirkėjai moka SPOT ir TERM sutarties pagrindu, dažnai skiriasi dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjas operuoja SPOT sutarčių kainomis, tačiau ūkio subjektai, perkantys nežymėtą dyzeliną tam, kad iš jo būtų pagamintas žymėtas dyzelinas, perka produktą TERM sutarčių pagrindu. TERM sutartys garantuoja stabilų produkto tiekimą ir kiekius. Manipuliavimas SPOT sutarčių kainomis bandant įrodinėti tariamą pareiškėjo kainodaros „ekonominį nelogiškumą“ yra nekorektiškas. Vienintelis dalykas, ką parodo šie duomenys, yra tai, kad žymėtas ir nežymėtas dyzelinas sudaro atskiras prekės rinkas.

Ūkio subjektas (net ir dominuojantis) neturi teisinės pareigos suteikti nuolaidas. Konkurencijos taisyklės gali reikalauti iš dominuojančią padėtį užimančio ūkio subjekto tik to, kad taikoma nuolaidų sistema neiškraipytų konkurencijos. Konkurencijos tarybos išvados dėl žymėto ir nežymėto dyzelino priskyrimo skirtingoms rinkoms savaime eliminuoja poreikį analizuoti pareiškėjo argumentą, kuris grindžiamas prielaida apie bendros dyzelino rinkos egzistavimą. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog AB „ORLEN Lietuva“ ekonomiškai nenaudinga prekiauti per UAB „Imlitex“ ir, kad vienintelis paaiškinimas, kodėl AB „ORLEN Lietuva“ naudojasi agento (komercinio atstovo) paslaugomis, yra siekis išstumti rinkoje veikiančius didmenininkus, taip pat ir Lietuvos degalinių sąjungos narius. Naudojimasis trečiųjų asmenų paslaugomis yra įmonės apsisprendimas. Konkurencijos taisyklės nesudaro prielaidų įpareigoti AB „ORLEN Lietuva“ samdyti kelis agentus, kurių jai nereikia. Naudojimasis UAB „Imlitex“, kaip komercinio atstovo (agento) paslaugomis, turi pakankamai aiškią ir teisėtą ekonominę raciją: pirma, bendradarbiavimas su agentu sudarė prielaidas AB „ORLEN Lietuva“ pasiekti tokį galutinių žymėto dyzelino vartotojų segmentą kaip ūkininkai ir taip išplėsti žymėto dyzelino pirkėjų ratą. Antra, bendradarbiavimas su komerciniu atstovu (agentu) leidžia optimizuoti pardavimo kaštus, nes AB „ORLEN Lietuva“ nereikia daryti specialiai į pardavimus ūkininkams orientuotų investicijų, kurios neapsimoka, o agento pardavimų kanalas, naudojamas įvairiems ūkininkams skirtiems produktams parduoti, leidžia pasinaudoti masto ir apimties ekonomija. Konkurencija savaime suponuoja mažiau efektyvių konkurentų pasitraukimą iš rinkos, todėl vien tai, kad kažkas pasitraukia iš rinkos, nesudaro prielaidos teigti, kad tai yra antikonkurencinių veiksmų sąlygojamas išstūmimas.

Nutarimo 22 pastraipoje pateikiami duomenys apie pareiškėjo narių pardavimus nepatvirtina prielaidos apie tariamo išstūmimo galimybę. Nors per nagrinėjamą laikotarpį 12 pareiškėjo narių žymėto dyzelino pardavimai sumažėjo, tačiau 11 pareiškėjo narių žymėto dyzelino pardavimai padidėjo. Bendras pareiškėjo narių parduoto žymėto dyzelino kiekis 2010-2013 m. išaugo 5 proc. Be AB „ORLEN Lietuva“ Lietuvoje yra ir kitų žymėtą dyzeliną gaminančių ūkio subjektų ir jiems tenka pakankamai didelė rinkos dalis. Pastarieji duomenys suponuoja, jog AB „ORLEN Lietuva“ neturi galimybės vienašališkai lemti esminių konkurencijos žymėto dyzelino rinkoje parametrų. Tai patvirtina, jog įmonės žymėto dyzelino rinkoje konkuruoja efektyvumu.

AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ sudaryta komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartis negali būti laikoma panašaus pobūdžio sutartimi su pirkimo–pardavimo sutartimis, kurias AB „ORLEN Lietuva“ sudaro su pareiškėjo nariais. UAB „Imlitex“ veikia kaip AB „ORLEN Lietuva“ komercinis atstovas. UAB „Imlitex“ neperka žymėto dyzelino iš AB „ORLEN Lietuva“, t. y. UAB „Imlitex“ nėra perpardavėjas. UAB „Imlitex“ neperima nei nuosavybės teisės į prekę, nei prekės žuvimo ar praradimo rizikos. UAB „Imlitex“ nesuteikia garantijų pirkėjams, nevykdo prekės pristatymo, tik suranda pirkėją ir sudaro sutartį AB „ORLEN Lietuva“ vardu ir sąskaita pagal standartines AB „ORLEN Lietuva“ pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas. Su pareiškėjo nariais yra sudaromos įprastos pirkimo–pardavimo sutartys. Pareiškėjo nariai įsigyja žymėtą dyzeliną, t. y. perima nuosavybę. Jiems tenka pareiga sumokėti už prekę, kitą veiklą jie vykdo savo sąskaita ir rizika. AB „ORLEN Lietuva“ nesikiša į jų veiklą ir nekontroliuoja ką pareiškėjo nariai daro su nupirktu dyzelinu. Pareiškėjo prašymas įpareigoti AB „ORLEN Lietuva“ suvienodinti pirkimo–pardavimo ir agentavimo sutarčių sąlygas suponuotų, jog arba AB „ORLEN Lietuva“ visus savo produktų pirkėjus turėtų paskirti savo komerciniais atstovais, arba privalėtų padengti savo produktų pirkėjų kaštus, susijusius su ta veikla, kurią jie vykdytų iš esmės savo interesais ir savo naudai bei prisiimti iš tokios veiklos kylančią riziką.

Pagrindinė priežastis, dėl ko pareiškėjas kreipėsi į Konkurencijos tarybą, yra AB „ORLEN Lietuva“ nenoras samdyti pareiškėją ar jo narius komercinio atstovavimo paslaugoms teikti. Reikalaudamas suvienodinti su pareiškėjo nariais sudaromų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas su UAB „Imlitex“ sudarytos komercinio atstovavimo sutarties sąlygomis pareiškėjas iš esmės reikalauja jį arba visus jo narius paskirti AB „ORLEN Lietuva“ komerciniais atstovais. Reikalaudamas sudaryti su juo ar jo nariais agentavimo (komercinio atstovavimo) sutartį, pareiškėjas iš esmės reikalauja sudaryti tokias sutartis, kurios eliminuotų pareiškėjo narius iš rinkos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1S-152/2014 dėl atsisakymo pradėti tyrimą dėl AB „ORLEN Lietuva“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams ir įpareigojo Konkurencijos tarybą spręsti iš naujo tyrimo pradėjimo klausimą pagal Lietuviškų degalinių sąjungos 2013 m. kovo 5 d. skundą, papildytą 2013 m. balandžio 19 d., 2013 m. rugpjūčio 16 d., 2013 m. spalio 3 d., 2013 m. lapkričio 14 d., 2014 m. sausio 10 d., 2014 m. vasario 24 d. raštais, dėl AB „ORLEN Lietuva“ veiksmų piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, išdėstė Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio, 3 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nustatė, jog procedūros buvo pradėtos pagal pareiškėjo 2013 m. kovo 5 d. skundą dėl AB „ORLEN Lietuva“ veiksmų piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi. Pareiškimo dėl tyrimo atlikimo pateikimas ir jo nagrinėjimas reglamentuojamas Konkurencijos įstatymo 24 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad įstatyme nurodyti pareiškėjai Konkurencijos tarybai turi pateikti rašytinį pareiškimą, kuriame nurodomos jiems žinomos šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų faktinės aplinkybės, pridedami tai patvirtinantys dokumentai. Konkurencijos taryba 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtino Konkurencijos tarybos darbo reglamentą. Konkurencijos tarybos darbo reglamento 24 punkte išvardinti pareiškimo, kuriuo prašoma pradėti tyrimą, rekvizitai, be formalių reikalavimų prašoma nurodyti pareiškėjui žinomas skundžiamų veiksmų faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tas aplinkybes patvirtinančius įrodymus, liudytojus bei kitų įrodymų buvimo vietą. Pagal Konkurencijos tarybos darbo reglamento 27 punktą, prie pareiškimo pridedami dokumentai, patvirtinantys skundžiamų veiksmų faktines aplinkybes. Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 3 dalis numato, kad pareiškimą dėl šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų, atitinkantį Konkurencijos tarybos nustatytus reikalavimus, Konkurencijos taryba turi išnagrinėti ir priimti sprendimą pradėti tyrimą arba atsisakyti pradėti tyrimą ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pareiškimo ir dokumentų pateikimo.

Konkurencijos tarybos darbo reglamento 30 punktas numato, kad jeigu pateiktas pareiškimas neatitinka reglamento 24–28 punktuose nustatytų reikalavimų, ūkio subjektui nustatomas terminas, per kurį turi būti pašalinti pareiškimo trūkumai. Pareiškėjui trūkumai nebuvo nustatyti, vadinasi, atsakovas prašymą priėmė nagrinėti nuo jo pateikimo dienos. Šioje byloje tinkamai surašytą ir Konkurencijos tarybos darbo reglamento 24–28 punktus atitinkantį pareiškimą pareiškėjas padavė 2013 m. kovo 5 d., taigi sprendimas turėjo būti priimtas iki 2013 m. balandžio 5 d. Pagal Konkurencijos tarybos darbo reglamento 31 punktą, valstybės tarnautojas, išnagrinėjęs pareiškimą, parengia Konkurencijos tarybos nutarimo pradėti tyrimą arba atsisakyti pradėti tyrimą projektą ir perduoda jį svarstyti tarybos tvarkomajame posėdyje.

Konkurencijos tarybos 24 straipsnio 4 dalyje numatyti pagrindai, kuriems esant Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą. Skundžiamas nutarimas priimtas vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 7 punktu, t. y. nesant duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą. Nutarime pasiremta argumentais, kad AB „ORLEN Lietuva“ užima mažiau nei 40 procentų žymėto dyzelino rinkos, rinkoje veikia dar 9 subjektai, iš kurių vienas parduoda didesnį kiekį nei AB „ORLEN Lietuva“, o Lietuviškų degalinių sąjungos narių pardavimai veiksmų atlikimo laikotarpiu padidėjo. UAB „Imlitex“ ir Lietuviškų degalinių sąjungos narių sutartys yra skirtingo pobūdžio, todėl atsisakymas suvienodinti jų sąlygas neturi piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bruožų.   

Pažymėta, kad Konkurencijos taryba, tirdama pareiškėjo 2013 m. kovo 5 d. pareiškimą dėl pažeidimo iš esmės, supainiojo dvi atskiras procedūras. Kaip matyti iš anksčiau aptarto teisinio reglamentavimo, pareiškimo dėl pažeidimo tyrimas nutarimu pradėti ar atsisakyti pradėti atlikti tyrimą baigiamas per 30 dienų. Pareiškėjo pranešimo nagrinėjimas truko net pusantrų metų ir pagal surinktų duomenų kiekį iš esmės tapo panašiu, nors ir nepakankamai išsamiu, į Konkurencijos tarybos atliekamą tyrimą. Faktiškai Konkurencijos taryba atliko veiksmus, kurie turiniu atitiktų tyrimo veiksmus, o ne aiškinosi, ar reikalinga pradėti tyrimą pagal pareiškėjo skundą. Vis tik teismas šioje byloje apsiribojo pareiškėjo 2013 m. kovo 5 d. pareiškimo dėl pažeidimo kartu su pateiktais papildymais pakankamumu Konkurencijos tarybos tyrimo pradėjimui, o ne šio pareiškimo turinio vertinimu iš esmės, pasisakant, ar buvo padarytas piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pažeidimas. Administracinio sprendimo dėl pareiškimo apie pažeidimą tikslas ir apimtis tinkamai apibrėžti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-1555/2008, kurioje teismas pasisakė, kad sprendimo dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo arba sprendimo atsisakyti pradėti tyrimą metu paprastai neturėtų būti gauta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Jei konkretaus pareiškimo nagrinėjimo metu gaunami įrodymai, leidžiantys įtarti galimą Konkurencijos įstatymo pažeidimą, tyrimas dėl galimų konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo turėtų būti pradėtas. Pagal pareiškimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo Konkurencijos taryba, surinkusi įrodymų visumą, turi atlikti analitinio pobūdžio darbą, rezultatą atspindėdama priimame sprendime. Pareiškėjas 2013 m. kovo 5 d. pranešime bei prie jo pridėtuose dokumentuose nurodė aiškias aplinkybes, kodėl jis laiko, kad AB „ORLEN Lietuva“ turėtų būti pripažinta ūkio subjektu, kuris piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi rinkoje. Prie savo pranešimo pareiškėjas yra pridėjęs dokumentus – susirašinėjimą su AB „ORLEN Lietuva“, UAB „Imlitex“ kainų pasiūlymus ir panašius dokumentus (Konkurencijos bylos I t., b. l. 6–29), kuriais grindžiami pranešime išdėstyti teiginiai. Dar daugiau duomenų pateikta su vėlesniais pareiškėjo atsakymais į Konkurencijos tarybos paklausimus. Visi šie duomenys rodo, jog yra pagrindas įtarti, kad piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pažeidimas gali būti daromas. Įtarimo apie galimą pažeidimą nustatymas savaime yra pagrindas pradėti tyrimą.

Tiriant pareiškimą dėl pažeidimo Konkurencijos tarybos tyrimo pradėjimo aspektu svarbu tai, ar yra aplinkybių, leidžiančių kilti įtarimui, kad AB „ORLEN Lietuva“ gali būti laikomas rinkoje dominuojančiu subjektu. Šių prielaidų nepagrįstumą atsakovas Nutarimo 31 punkte grindžia mažesne nei 40 procentų rinkos dalimi bei tuo, kad žymėtu dyzelinu prekiauja dar 9 Lietuvos rinkoje veikiantys subjektai. Šioje plotmėje, visų pirma, turi būti išaiškinta, ar yra pagrindo įtarti, kad egzistuoja ūkio subjekto dominavimą patvirtinanti prezumpcija. Pažymėta, kad AB „ORLEN Lietuva“ Konkurencijos tarybos 2010 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 2S-31 buvo pripažinta 2002–2004 m. užėmusia dominuojančią (beveik monopolistinę) padėtį benzino ir dyzelino pardavimo iš gamyklų rinkoje. Taigi pareiškimo dėl pažeidimo nagrinėjimo metu turi būti įvertinta, ar AB „ORLEN Lietuva“ padėtis dyzelino rinkoje jos užėmimo prasme nėra pasikeitusi. Taip pat svarbu, kokiu būdu dyzelino rinka buvo apibrėžta minėtame nutarime, ar į šią rinką buvo įtraukta ir prekyba žymėtu dyzelinu ir ar yra pasikeitusios aplinkybės dėl rinkoje esančios pasiūlos pasikeitimo ir rinkos apimties. Konstatavimas, kad AB „ORLEN Lietuva“ užima mažiau nei 40 procentų rinkos, negali būti laikomas pagrįstu, jeigu nėra aišku, kokioje rinkoje ši dalis matuojama. Nors pranešimo dėl pažeidimo nagrinėjimo metu rinkos apibrėžimas konkurencijos teisės prasme nėra atliekamas, tačiau aplinkybės dėl rinkos užėmimo procentu apibrėžtos prezumpcijos nebuvimo, jeigu šiuo argumentu grindžiamas atsisakymas pradėti tyrimą, turi būti nustatytos aiškiai bei motyvuotos. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovas pateikė argumentus, kad žymėto ir nežymėto dyzelino rinkos turi būti vertinamos atskirai, tačiau skundžiamame nutarime išsami argumentacija nepateikta. Nutarimo 28 punkte tik pažymėti prekybos žymėtu dyzelinu ypatumai, tačiau nėra pateikta motyvų, kodėl tai gali lemti žymėto ir nežymėto dyzelino rinkų atskyrimą. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, teismas gali vertinti tik tuos argumentus, kurie yra pateikiami pačiame administraciniame akte ar jį lydinčiuose dokumentuose. Tie argumentai, kurie pateikiami tik teisminio nagrinėjimo metu, teismo sprendime nėra vertinami. Teismo vertinimu, žymėto ir nežymėto dyzelino rinkų bendrumas ar atskirumas nėra akivaizdus faktas, pareiškime dėl pažeidimo bei kituose paaiškinimuose Konkurencijos tarybai bei skunde teismui pareiškėjas pateikia argumentus ir dėl šių rinkų sąsajumo, o būtent dėl abiejų prekių kainodaros ir pagaminimo ypatybių. Esant tokiai padėčiai, rinkos apimtis gali būti apibrėžiama tik Konkurencijos tarybos tyrimo atlikimo metu, kadangi tai nustatančių aplinkybių patvirtinimas galimas tik išsamiai įvertinus aplinkybes. Taigi Nutarimo 31 punkto išvada dėl per mažos AB „ORLEN Lietuva“ užimamos rinkos dalies dominuojančiai padėčiai nustatyti negali būti laikoma pagrįsta. Rinkos apibrėžimo taisyklės tvarka, rinktina informacija ir t. t. nustatyti Paaiškinimuose dėl rinkos apibrėžimo. Faktinis rinkos apibrėžimas, kuris pateiktas Nutarime, padarytas neatlikus Paaiškinimuose dėl rinkos apibrėžimo nustatytų procedūrų ir neatitinka teisės aktų reikalavimų. Rinkos dalies nustatymas bei joje veikiančių subjektų įvardinimas neapibrėžus pačios rinkos yra nelogiškas, todėl juo negalima vadovautis nei administraciniame sprendime, nei teisminiame procese.

Konkurencijos taryba remiasi tuo, kad pareiškimas dėl pažeidimo yra grindžiamas teiginiais, jog AB „ORLEN Lietuva“ piktnaudžiauja dominuojančia padėtimi prekybos žymėtu dyzelinu rinkoje. Toks argumentas laikomas neteisingu, nes teisės aktai pareiškėjo neįpareigoja pareiškime pačiam apibrėžti rinką, o kartu pareiškimo dėl pažeidimo turinys neriboja Konkurencijos tarybos tyrimo apimties. Konkurencijos taryba visada turi ir kompetenciją, ir atsakomybę tirti ūkio subjekto veiklą tokia apimtimi, kokia ji pripažįsta esant reikalinga, tam, kad būtų užkirstas kelias Konkurencijos įstatymo pažeidimas Lietuvos ir Europos Sąjungos rinkose. Rinkos apibrėžimas yra Konkurencijos tarybos funkcija, kuri turi būti atliekama tinkamai, dėmesingai įvertinant pareiškime dėl pažeidimo išdėstytą padėtį, o ne taikant formalius ribojimus.

Nepaisant to, ar yra nustatoma 40 procentų užimamos rinkos dalis, turi būti įvertinami ir kiti dominavimą rinkoje rodantys kriterijai, kurie detalizuoti Paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo. Jau minėta, kad Konkurencijos įstatymas įpareigoja įvertinti, ar ūkio subjektas nesusiduria su konkurencija arba ar turi galimybę daryti lemiamą įtaką ribojant konkurenciją. Šias aplinkybes Konkurencijos taryba Nutarimo 32 punkte neigė tuo, kad rinkoje veikia ir kiti subjektai, vienas iš jų užima didelę rinkos dalį. Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 10 punkte numatyta, kad Konkurencijos taryba turi įvertinti ir kitus veiksnius, kurie galėtų trukdyti ūkio subjektui veikti pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų net ir tuo atveju, jei jo dalis atitinkamoje rinkoje yra didelė, arba įgalintų ūkio subjektą, turintį palyginti nedidelę rinkos dalį, vis dėlto daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje. Nesant apibrėžtos rinkos, nėra galimos išvados ir dėl rinkos pasiskirstymo, o kartu ir išvados dėl konkurencijos sąlygų rinkoje ir lemiamos įtakos joje. Atsakovas yra nustatęs Lietuviškų degalinių sąjungos narių žymėto dyzelino pardavimo kiekius 2 lentelėje, o taip pat padaręs išvadą dėl Lietuviškų degalinių sąjungos pardavimo kiekių padidėjimo. Šis faktas yra reikšmingas atliktam tyrimui, tačiau nėra visiškai pakankamas lemiamos įtakos konkurencijai nebuvimui įrodyti, kadangi pardavimai gali didėti dėl kitų ūkio subjekto elgsenos, bendro ūkio augimo, didesnio dyzelino poreikio. Kiti nagrinėtini veiksniai bei jų tyrimas nurodyti Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 8–10 punktuose. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas nevertino pareiškėjo pateiktų duomenų apie AB „ORLEN Lietuva“ taikomą žymėto dyzelino kainodarą, kurią jis įtaria neturint ekonominio pagrindimo, ir netyrė, ar tokia kainodara nėra siekiama, kad kitiems ūkio subjektams dyzelino žymėjimas būtų nuostolinga veikla, nes nepaisant to, kad žymėtam dyzelinui pagaminti reikalingos papildomos sąnaudos, AB „ORLEN Lietuva“ žymėtą dyzeliną parduoda žemesne kaina nei nežymėtą dyzeliną. Šių aplinkybių įvertinimas gali sudaryti pagrindą įtarimams dėl galimų konkurencijos teisės pažeidimų.

Padaryta išvada, kad Lietuviškų degalinių sąjungos 2013 m. kovo 5 d. pareiškime dėl pažeidimo pateikti duomenys yra pakankami įtarimams dėl AB „ORLEN Lietuva“ galimai užimamos dominuojančios padėties kilti, o Konkurencijos tarybos pateikiamos išvados nėra paremtos aiškinantis pareiškimo pagrįstumą būtinu rinkos apibrėžimu, todėl pripažįstamos neatitinkančiomis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Konkurencijos taryba Nutarimo 35 punkte padarė išvadą, kad net ir nustačius dominuojančią padėtį negalima teigti, jog AB „ORLEN Lietuva“ atlieka veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Pareiškėjas pareiškime dėl pažeidimo teigė, kad galimai piktnaudžiavimo veiksmus AB „ORLEN Lietuva“ atlieka parduodama žymėtą dyzeliną už skelbiamą protokolo kainą tarpininkaujant UAB „Imlitex“, kuriam už tarpininkavimą moka komisinį atlyginimą ir dengia žymėto dyzelino transportavimo išlaidas bei atsisakydama sudaryti analogišką UAB „Imlitex“ sutartį dėl prekybos žymėtu dyzelinu su Lietuviškų degalinių sąjungos nariais. Atsakovo vertinimu, pateiktu Nutarimo 37 punkte, dėl skirtingo sutarčių sudarytų tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ bei tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir Lietuviškų degalinių sąjungos nariais pobūdžio negalima teigti, jog atsisakymas sudaryti sutartis su Lietuviškų degalinių sąjungos nariais tokiomis pat sąlygomis kaip su UAB „Imlitex“ rodo draudžiamų veiksmų atlikimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimo byloje Nr. T-301/04 Clearstream Banking AG ir Clearstream International SA prieš Europos Bendrijų Komisiją 179 punkte nurodyta, kad sutarčių lygiavertiškumas turi būti vertinamas pagal paslaugų turinį. Bylos duomenys rodo, jog tiek Lietuviškų degalinių sąjungos narių veikla, tiek UAB „Imlitex“ veikla galutinio vartotojo požiūriu yra vienoda, o jų teikiama paslauga yra tokia pati. Įsigijęs produktą tiek iš UAB „Imlitex“, tiek iš Lietuviškų degalinių sąjungos narių žymėto dyzelino vartotojas nuosavybės teise turi žymėto dyzelino, kurį gali naudoti pagal įsigijimo paskirtį. Aplinkybė, kuriuo metu kuriam pardavėjui parėjo nuosavybės teisė, galutiniam vartotojui yra visiškai nesvarbi ir įtakos jo elgesiui nedaro. Tai reiškia, kad abiejų sutarčių šalys dėl galutinio vartotojo pasirinkimo konkuruoja dyzelino kaina bei kitomis teikiamomis paslaugomis – transportavimu, aptarnavimo kokybe, skubumu ir pan. Taigi Konkurencijos tarybos išvada dėl įtarimų dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi nepagrįstumo padaryta skubotai, neišsiaiškinus kitų sutarčių ypatybių, netyrus jų galimo lygiavertiškumo bei nevertinus konkurencijos turinio.

Konstatuota, kad pareiškėjo 2013 m. kovo 5 d. pareiškime dėl pažeidimo bei kituose Konkurencijos tarybai šiuo klausimu pateiktuose raštuose pateikta pakankamai duomenų, kurie sudaro pagrindą įtarti, kad AB „ORLEN Lietuva“ užima dominuojančią padėtį prekiaudama žymėtu dyzelinu ar dyzelinu Lietuvos Respublikoje, o AB „ORLEN Lietuva“ atsisakymas suvienodinti agentavimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas gali turėti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių. Šie įtarimai turi būti patikrinami Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu, tuo remiantis Nutarimas panaikintas.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas dėl teismo argumentų, susijusių su įrodymų pakankamumu tyrimui pradėti nurodo, kad vertindama, ar yra pagrindas pradėti tyrimą, Konkurencijos taryba įvertina ne jai pateiktų įrodymų ar informacijos kiekį, o būtent tai, ar yra pagrįstas pagrindas įtarti galimą Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimą. Tokia išvada darytina atsižvelgus tiek į Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio, reglamentuojančio pareiškimo dėl tyrimo atlikimo pateikimą ir jo nagrinėjimą, nuostatas, tiek ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pateiktus ne vienoje byloje: <...> prašymas ištirti Konkurencijos įstatymo <...> nuostatų laikymąsi negali būti tik abstraktaus pobūdžio <...> (2004 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹¹-1055/2004; 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-634/2011); <...> prašymą padavusiam asmeniui tenka pareiga pakankamai sukonkretinti ir pagrįsti savo prašymą, kad konkurencijos teisės pažeidimo tikimybė būtų akivaizdi <...> (2014 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-234/2014); prašyme išdėstytų aplinkybių nurodymas <...> savaime nenulemia būtinumo pradėti tyrimą, nes jose yra reiškiamas subjektyvus prašančio atlikti tyrimą asmens požiūris, šios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju Konkurencijos tarybos <...> turi būti įvertinamos siekiant nustatyti minėtų pažeidimų požymius, pakankamus pradėti tyrimą <...> (2004 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹¹-1055/2004; 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-634/2011). Vien tai, kad Konkurencijos tarybai pateiktas pareiškimas preliminariai ir atitinka jam keliamus reikalavimus (t. y. neturi trūkumų, kuriuos pareiškėjas turėtų pašalinti Konkurencijos tarybos nurodymu, pateikti pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai), savaime nereiškia, kad tokiame pareiškime nurodyta informacija ir faktai yra pakankami, jog Konkurencijos taryba galėtų priimti pagrįstą sprendimą dėl pagrindo įtarti galimą Konkurencijos įstatymo pažeidimą buvimo ar nebuvo. Priešingu atveju susidarytų situacija, jog Konkurencijos taryba iš esmės neturėtų galimybių pasitikslinti tiek iš pareiškėjo, tiek ir iš kitų subjektų tam tikrą informaciją, reikšmingą vertinant, ar yra pagrindas įtarti pareiškėjo pareiškime nurodytą galimą pažeidimą. Akivaizdu, jog tokiu atveju nukentėtų pareiškėjų interesai, kadangi jiems galėtų būti itin sudėtinga ar net objektyviai neįmanoma (priklausomai nuo jų įtariamo pažeidimo pobūdžio, sudėtingumo) patiems pateikti Konkurencijos tarybai pakankamai įrodymų ir kitos informacijos, kad galėtų pagrįsti įtarimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo, ypač tokio pobūdžio kaip piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Tai, jog Konkurencijos taryba, nagrinėdama LDS pareiškimą, ėmėsi priemonių surinkti papildomą informaciją ne tik iš pareiškėjo, bet ir iš kitų subjektų, negali būti laikoma Konkurencijos tarybos veiksmų, nagrinėjant pareiškimą, ir Nutarimo neteisėtumą pagrindžiančia aplinkybe.

Pareiškėjas prašė Konkurencijos tarybos ištirti galimą Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimą, t. y. ar AB „ORLEN Lietuva“ savo veiksmais piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi. Tokio pobūdžio pažeidimai yra vieni iš sudėtingiausių Konkurencijos įstatymo pažeidimų, nes reikalauja atlikti sudėtingo pobūdžio teisinę bei ekonominę aplinkybių analizę, kad būtų teisingai kvalifikuoti ūkio subjekto veiksmai. Natūralu, kad ir nagrinėjant pareiškimą, kuriuo prašoma ištirti, ar buvo padarytas toks pažeidimas, gali reikėti išsamesnės situacijos analizės, nei kad ją pateikia pareiškėjas, nes, kaip pripažįsta ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kiekvienu atveju asmenims, turintiems iniciatyvos teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą, pateikus pareiškimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo, Konkurencijos taryba turi atlikti išsamų, visapusišką, objektyvų pareiškimo tyrimą (2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-634/2011). Tokia analizė gali pareikalauti tam tikrų laiko sąnaudų, tačiau vien pareiškimo nagrinėjimo trukmė ir jos metu surinktos informacijos apimtis, kai siekiama išsamaus pareiškime dėl tyrimo pradėjimo nurodytų aplinkybių įvertinimo, negali būti laikoma Konkurencijos tarybos atliekamos pareiškimo nagrinėjimo procedūros savaiminiu trūkumu ar tuo labiau pagrindu pripažinti, kad atlikus tokią analizę priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas atsisakyti atlikti tyrimą yra nepagrįstas.

Kaip matyti iš Nutarimo, į ką atkreipė dėmesį ir teismas, Konkurencijos taryba ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjo pareiškimas būtų įvertintas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai: kreipėsi tiek į patį pareiškėją, tiek į kitus subjektus, kad gautų papildomos informacijos, reikšmingos tinkamam pareiškimo išnagrinėjimui. Teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime pripažino, kad Konkurencijos taryba ne aiškinosi, ar reikalinga pradėti tyrimą pagal pareiškėjo pareiškimą, o supainiojo pareiškimo nagrinėjimo ir pažeidimo tyrimo procedūras. Taigi Konkurencijos tarybos Nutarimo atsisakyti pradėti tyrimą Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punkto pagrindu pagrįstumas ir teisėtumas turėtų būti vertinamas ne remiantis pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo trukme ir surinktos informacijos, įrodymų kiekiu, o su tuo, ar vis tik ta informacija ir įrodymai sudaro ar nesudaro pagrindą įtarti galimą Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimą.

Vertindamas Konkurencijos tarybos Nutarimą, teismas taip pat nepagrįstai pripažino, kad jis neatitinka ir bendrųjų individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-1309/2010 ir teigia, jog Nutarimas negali būti pripažintas neteisėtu ir neatitinkančiu keliamų reikalavimų vien dėl to, kad jame pateiktas vertinimas neatitinka pareiškėjo lūkesčių bei teismo vertinimo. Konkurencijos taryba tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pareiškimą, tačiau nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai įtarti galimą Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimą. Konkurencijos tarybos nustatytos ir vertintos aplinkybės bei padarytos atitinkamos išvados bei jų pagrindimas buvo nurodytas Nutarime.

Dėl teismo argumentų, susijusių su duomenų pakankamumu galimam AB „ORLEN Lietuva“ dominavimui įtarti nurodo, jog Konkurencijos taryba, vertindama, ar yra pagrindas pradėti tyrimą, pirmiausia vertino, ar yra pagrindas įtarti, kad AB „ORLEN Lietuva“ užima dominuojančią padėtį prekiaudama žymėtu dyzelinu. Kaip išsamiai paaiškinta Konkurencijos tarybos atsiliepimo į skundą 4 dalyje, Konkurencijos taryba, nagrinėdama pareiškėjo prašymą pradėti tyrimą dėl galimo AB „ORLEN Lietuva“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi prekiaujant žymėtu dyzelinu, nustatė, kad AB „ORLEN Lietuva“ pažymėto ir parduoto žymėto dyzelino kiekis 2013 m. sudarė mažiau nei 40 proc. viso Lietuvoje galutinių vartotojų nupirkto žymėto dyzelino kiekio, vien ši aplinkybė leido suabejoti pareiškėjo teiginiais dėl galimo AB „ORLEN Lietuva“ dominavimo prekiaujant žymėtu dyzelinu. Vis dėlto tai nebuvo vienintelė aplinkybė, kurią nustatė ir įvertino Konkurencijos taryba. Ji taip pat nustatė, kad, be AB „ORLEN Lietuva“, dyzeliną žymi bei juo prekiauja dar 9 Lietuvoje veikiantys ūkio subjektai, apie 20 ūkio subjektų žymėtu dyzelinu prekiauja iš jiems priklausančių akcizinių sandėlių (dalis jų dyzeliną žymi pagal sutartis kitiems ūkio subjektams). Konkurencijos taryba nustatė ir tai, kad vienas iš dyzeliną žyminčių ir juo prekiaujančių ūkio subjektų, t. y. UAB „Lukoil Baltija“ 2012–2013 m. dyzelino pažymėjo ir jo pradavė daugiau nei AB „ORLEN Lietuva“. Šios Konkurencijos tarybos nustatytos ir įvertintos aplinkybės nesudarė pagrindo įtarti, jog AB „ORLEN Lietuva“, parduodama žymėtą dyzeliną, galėtų veikti pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų ar galėtų daryti lemiamą įtaką, ribodama konkurenciją žymėto dyzelino prekybos sektoriuje. Tiek AB „ORLEN Lietuva“ pardavimų apimtys, tiek kitų žymėtu dyzelinu Lietuvoje prekiaujančių ūkio subjektų skaičius bei jų pardavimų apimtys neleido daryti išvados, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimo AB „ORLEN Lietuva“ dominavimo prekiaujant žymėtu dyzelinu būtų pagrįsti. Iš surinktų duomenų buvo aišku, jog nėra pagrindo įtarti, kad AB „ORLEN Lietuva“ turėtų tokią galią prekiaudama žymėtu dyzelinu, kuri prilygtų dominavimui. Tokia išvada yra pakankama, kad Konkurencijos tarybai būtų pagrindas atsisakyti pradėti tyrimą. Taigi tam, kad galėtų priimti pagrįstą ir teisėtą nutarimą atsisakyti pradėti tyrimą, Konkurencijos tarybai neprivalu visais atvejais įvertinti visų pareiškime nurodytų su skundžiamais ūkio subjektų veiksmais susijusių aplinkybių ar būtinai imtis priemonių siekiant išsiaiškinti papildomas pareiškime nenurodytas aplinkybes. Teismas sprendime netinkamai įvertino Konkurencijos tarybos argumentus ir, remdamasis įvairiomis papildomomis aplinkybėmis, padarė nepagrįstą išvadą, jog yra pagrindas įtarti AB „ORLEN Lietuva“ dominavimą. Šią išvadą teismas padarė netinkamai išaiškinęs atitinkamos rinkos apibrėžimo ir ūkio subjekto padėties joje vertinimo ypatumus klausimo, ar yra pagrindas įtarti pažeidimą ir pradėti tyrimą nagrinėjimo stadijoje, t. y. vertinant pareiškimo ištirti pažeidimą pagrįstumą.

Tikslios atitinkamos rinkos nustatymas yra priskirtinas Konkurencijos tarybos kompetencijai ir yra atliekamas tyrimo metu. Vertindama, ar yra pagrindas pradėti tyrimą, Konkurencijos taryba tik apytiksliai apibrėžia atitinkamą rinką, kurioje gali būti nagrinėjama konkurencinė problema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁵²-234/2014). Konkurencijos taryba Nutarime nepadarė išvados dėl tikslaus atitinkamos rinkos apibrėžimo, o, kaip nurodo ir minėta teismo praktika, apytiksliai, kiek leido surinkta informacija, įvertino nustatytas aplinkybes ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo įtarti, jog AB „ORLEN Lietuva“ užimtų dominuojančią padėtį parduodama žymėtą dyzeliną. Tokia Konkurencijos tarybos išvada reiškia, kad buvo atliktas situacijos, kurioje veikia AB „ORLEN Lietuva“, pardavinėdama žymėtą dyzeliną, vertinimas, kiek toks vertinimas buvo reikalingas sprendžiant, ar yra pagrindas įtarti galimą dominuojančią padėtį. Kadangi toks vertinimas yra susijęs su atitinkamos rinkos apibrėžimu, kuris būtų išsamiai nustatomas, jei būtų atliekamas tyrimas, natūralu, kad atlikdama tokį vertinimą Konkurencijos taryba atsižvelgia į atitinkamos rinkos apibrėžimui reikšmingus kriterijus, pavyzdžiui, prekės savybės, prekybos ypatumai (Nutarimo 27 pastraipa). Atsižvelgus į tai, buvo padaryta išvada, kad vertinant, ar yra pagrindas įtarti galimą dominavimą, vertintina AB „ORLEN Lietuva“ padėtis prekybos žymėtu dyzelinu srityje. Toks vertinimas savo išsamumu negali būti sulyginamas su atitinkamos rinkos apibrėžimu, kuris būtų atliekamas tyrimo dėl įtariamo pažeidimo metu. Tačiau tokio išsamumo ir negali būti reikalaujama iš Konkurencijos tarybos, nes, kaip jau minėta, sprendžiant dėl tyrimo pradėjimo situacija vertinama preliminariai, tiek, kiek būtina įtarimui pagrįsti arba atmesti. Šiuo atveju buvo vertinamas įtarimas dėl pažeidimo, kurį savo skunde nurodė pareiškėjas.

Atitinkamai pareiškėjo teismui pateikti argumentai ir teismo sprendime pateikti vertinimai dėl to, kad Konkurencijos taryba nepagrindė, kodėl žymėtas ir nežymėtas dyzelinas turėtų būti priskirti vienai ar atskiroms atitinkamoms rinkoms, negali daryti įtakos Konkurencijos tarybos Nutarimo teisėtumui – Konkurencijos tarybos Nutarime nėra pateiktas konkretus žymėto dyzelino rinkos apibrėžimas. Tai, kad siekiant atsakyti į pareiškėjo skunde teismui pateiktus argumentus dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Konkurencijos taryba pateikė savo atsikirtimus, siekdama parodyti pareiškėjo argumentų nepagrįstumą, nesudaro pagrindo teigti, kad Konkurencijos tarybos Nutarimas yra nepagrįstas. Bet kuriuo atveju, pareiškėjo ir teismo pateikti argumentai nepaneigia Konkurencijos tarybos Nutarime nurodytų esminių žymėto ir nežymėto dyzelino ir prekybos juo skirtumų, kurių pagrindu Konkurencijos taryba Nutarime preliminarų AB „ORLEN Lietuva“ padėties vertinimą atliko būtent prekybos žymėtu dyzelinu srityje. Kita vertus, ir pats pareiškėjas tiek pareiškimo dėl tyrimo pradėjimo pateikimo metu, tiek vėlesniais paaiškinimais Konkurencijos tarybai teikė nuomonę, jog būtent žymėto dyzelino rinka ir sudaro atskirą atitinkamą rinką.

Teismas sprendime taip pat nepagrįstai preliminarų AB „ORLEN Lietuva“ padėties vertinimą susiejo su būtinybe nustatyti atitinkamą rinką. Šią teismo išvadą paneigia aplinkybė, kad nesant pagrindo klausimo dėl tyrimo pradėjimo nagrinėjimo etape tiksliai apibrėžti atitinkamą rinką, nėra objektyvių galimybių tiksliai įvertinti ir ūkio subjekto užimamą rinkos dalį. Vertinant šiuos skundžiamo sprendimo argumentus pastebėta, kad nors Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta dominavimo prezumpcija ūkio subjekto rinkos daliai siekiant 40 proc., vis dėlto, kaip matyti iš šios dalies, pagrindinis dominavimo kriterijus yra tai, ar ūkio subjektas tiesiogiai nesusiduria su konkurencija arba turi galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Kaip matyti iš šio dominuojančios padėties apibrėžimo bei Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo, dominuojančios padėties nustatymui naudojama ir daugiau kriterijų, ne tik rinkos dalis. Atitinkamai ir sprendžiant, ar yra pagrindas įtarti, jog ūkio subjektas gali užimti dominuojančią padėtį, vertinamos įvairios aplinkybės, leidžiančios preliminariai įvertinti ūkio subjekto padėtį nagrinėjamoje ūkinės veiklos srityje, pavyzdžiui, palyginant kitų tokia pačia veikla užsiimančių ūkio subjektų skaičių, jų veiklos rodiklius ar kitas aplinkybes, kiek tai galima padaryti klausimo dėl tyrimo pradėjimo nagrinėjimo stadijoje. Būtina pabrėžti, kad kaip ir tikslaus atitinkamos rinkos apibrėžimo atveju, tiek ir konkrečios išvados dėl užimamos dominuojančios padėties atveju, tik atlikus tyrimą dėl galimo pažeidimo įmanoma tiksliai nustatyti, ar konkretus ūkio subjektas dominuoja ar ne. Atitinkamai sprendžiant, ar yra pagrindas pradėti tyrimą, tikslios išvados dėl dominuojančios padėties nėra pagrindo ir objektyvių galimybių padaryti, ir to negali būti reikalaujama iš Konkurencijos tarybos. Todėl Konkurencijos taryba Nutarime (30–33 pastraipos) pagrįstai vadovavosi ne tik preliminariu AB „ORLEN Lietuva“ padėties kitų ūkio subjektų vertinimu (palygindama jų gaunamas pajamas iš prekybos žymėtu dyzelinu kaip galima indikacija apie užimamas rinkos dalis), bet ir kitais kriterijais. Teismas sprendime nepagrįstai į juos neatsižvelgė ir nepagrįstai įtarimą dėl galimo dominavimo susiejo su dominavimo prezumpcijai taikytina 40 proc. riba konkrečioje atitinkamoje rinkoje.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su teismo sprendime padaryta išvada, kad, spręsdama dėl įtarimo apie AB „ORLEN Lietuva“ galimai užimamą dominuojančią padėtį, Konkurencijos taryba Nutarime privalėjo įvertinti, ar pasikeitė AB „ORLEN Lietuva“ padėtis dyzelino rinkoje lyginant su 2002–2004 m. dominuojančia padėtimi, kuri buvo nustatyta Konkurencijos tarybos 2010 m. gruodžio 16 d. nutarime Nr. 2S-31 išnagrinėjus šio ūkio subjekto veiksmus ir nustačius pažeidimą. Dominuojančios padėties nustatymas yra neatsiejamas nuo atitinkamos rinkos apibrėžimo. Be to, tiek atitinkamos rinkos apibrėžimas, tiek dominuojančios padėties vertinimas yra atliekamas nagrinėjant konkrečius ūkio subjekto veiksmus, įskaitant ir laiko prasme. Dėl šios priežasties atitinkama rinka ir dominuojanti padėtis vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju atskirai atliekant tyrimą dėl galimo pažeidimo, nepriklausomai nuo to, ar ankstesniais Konkurencijos tarybos nutarimais toks vertinimas buvo atliktas, ar ne. Nors ankstesni Konkurencijos tarybos nutarimai ir juose padarytos išvados gali būti viena iš aplinkybių, kurios padėtų atlikti tokį vertinimą, tačiau nėra pagrindo teigti, kad situacijos lyginimas su ankstesniuose nutarimuose padarytomis išvadomis visais atvejais yra privalomas ir būtų pagrįstas. Nagrinėjamu atveju nurodytas 2010 m. Konkurencijos tarybos nutarimas apėmė 2002–2004 m. laikotarpio analizę. Akivaizdu, kad per 10 metų situacija bet kokioje ūkinės veiklos srityje galėjo reikšmingai pasikeisti, pavyzdžiui, reikšmingai pasikeisti nagrinėjama ūkine veikla užsiimančių ūkio subjektų skaičius, jų tarpusavio padėtis; taip pat galėjo reikšmingai pasikeisti ir teisinis reguliavimas ar net ir pačios prekės savybės. Dėl šios priežasties yra nepagrįsta teigti, kad Konkurencijos taryba turėjo atlikti palyginamąją istorinę 10 metų analizę vien tik tam, kad galėtų įvertinti esamą AB „ORLEN Lietuva“ padėtį, spręsdama, ar yra pagrindas įtarti galimą esamą AB „ORLEN Lietuva“ dominavimą. Kadangi Konkurencijos taryba neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad 2010 m. nutarime nagrinėto 2002–2004 m. laikotarpio situacija gali būti aktuali sprendžiant, ar yra pagrindas pradėti tyrimą pareiškėjo pareiškimo pagrindu, ir tai bet kuriuo atveju nepaneigtų būtinybės nagrinėti Nutarimo priėmimo metu buvusią aktualią laiko prasme situaciją, darytina išvada, kad tokio palyginimo nebuvimas negali būti pagrindas sprendžiant dėl nagrinėjamo Konkurencijos tarybos Nutarimo pagrįstumo.

Teismas, nagrinėdamas Konkurencijos tarybos išvadas dėl pagrindo įtarti AB „ORLEN Lietuva“ dominavimą nebuvimą, sprendime taip pat nurodė, kad Konkurencijos taryba Nutarime nevertino AB „ORLEN Lietuva“ kainodaros. Šie argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti, nes teismas nepaaiškino, kokiu būdu kainodaros analizė gali prisidėti prie AB „ORLEN Lietuva“ galimo dominavimo preliminaraus vertinimo. Teismo argumentai, jog pareiškėjo pateiktų faktų užteko AB „ORLEN Lietuva“ dominavimui nustatyti ir tyrimui pradėti, yra vertintini kaip nepagrįsti. Teismas, padarydamas tokią išvadą, neįvertino visų Konkurencijos tarybos nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių, taip pat nepagrįstai įtarimo dėl galimos dominuojančios padėties vertinimą susiejo su tiksliu atitinkamos rinkos įvardinimu ir dominuojančios padėties joje įvertinimu. Teismas neteisingai pritaikė Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punktą, nes neatsižvelgė į įtarimo dėl galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi vertinimo ypatumus, nagrinėjant gautą pareiškimą dėl tyrimo atlikimo.

Dėl teismo argumentų, susijusių su duomenų pakankamumu galimam AB „ORLEN Lietuva“ piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi įtarti, nurodo, jog Konkurencijos taryba Nutarime papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad sutartys tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ bei tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir LDS narių yra skirtingo pobūdžio. Tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ sudarytos tarpininkavimo sutartys įtvirtina komercinio atstovavimo santykius, o tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir LDS narių sudarytos sutartys savo esme atitinka didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo įtarti, kad AB „ORLEN Lietuva“ veiksmai atsisakant suvienodinti agentavimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, turėjo Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio draudžiamų veiksmų požymių. Teismo teigimu, Konkurencijos tarybos išvada dėl įtarimų dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi nepagrįstumo padaryta skubotai, neišsiaiškinus kitų sutarčių ypatybių, netyrus jų galimo lygiavertiškumo bei nevertinus konkurencijos turinio. Kaip sprendime nurodė teismas, pareiškėjo Konkurencijos tarybai pateiktų duomenų pakako įtarimams dėl galimo AB „ORLEN Lietuva“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi kilti, tačiau Konkurencijos taryba su šiais teismo išaiškinimais nesutinka. Padarydamas šią išvadą, teismas neteisingai įvertino piktnaudžiavimo formą, kurios įtarimą Konkurencijos taryba nagrinėjo Nutarime. Nutarime buvo vertinta, ar yra pagrindas įtarti Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimą, AB „ORLEN Lietuva“ panašaus pobūdžio sutartyse taikant skirtingas (diskriminacines) sąlygas LDS nariams ir UAB „Imlitex“ ir tokiu būdu jiems sudarant skirtingas konkurencijos sąlygas. Tokiais atvejais sutarčių panašumas vertinamas pagal tai, kokie santykiai sieja ūkio subjektus, kuriems galimai taikomos skirtingos sąlygos, su dominuojančiu ūkio subjektu, o ne sąlygas, kokiomis jie perduoda atitinkamas prekes galutiniams vartotojams. Sąlygos, kuriomis ūkio subjektai atitinkamas prekes tiekia galutiniams vartotojams, būtų svarbios tik vėlesniame etape vertinant, ar dėl dominuojančio ūkio subjekto taikomų skirtingų sąlygų panašaus pobūdžio sutartyse sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos. Konkurencijos taryba pagrįstai atliko preliminarų vertinimą, palygindama sutarčių, kuriomis prekes iš AB „ORLEN Lietuva“ pirko LDS nariai, pobūdį su sutarties, kuri siejo UAB „Imlitex“ su AB „ORLEN Lietuva“, pobūdžiu. Teismas sprendime iš esmės ydingai pasirinko palyginimo objektą, t. y. lygino, ką gauna iš LDS narių ir UAB „Imlitex“ galutinis vartotojas, ir visiškai ignoravo sutarčių su AB „ORLEN Lietuva“ pobūdį ir ypatybes, tačiau būtent šios sutartys su AB „ORLEN Lietuva“ būtų tyrimo objektas, jei vis tik būtų buvęs pagrindas įtarti galimai AB „ORLEN Lietuva“ padarytą pažeidimą. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad teismas netinkamai atliko pareiškėjo pareiškime nurodyto pažeidimo preliminarų vertinimą, todėl toks teismo vertinimas nepaneigia Nutarime pateikto vertinimo ir išvados, kad vis tik nėra pagrindo įtarti, jog nagrinėti AB „ORLEN Lietuva“ veiksmai gali būti laikomi viena iš piktnaudžiavimo formų. Konkurencijos tarybos išvada (Nutarimo 37 pastraipa) dėl skirtingo sutarčių pobūdžio buvo padaryta atsižvelgus į tai, kad UAB „Imlitex“ veikė kaip AB „ORLEN Lietuva“ komercinis atstovas, t. y. iš esmės veikė AB „ORLEN Lietuva“ vardu, rizika ir gaudavo komisinį atlyginimą iš AB „ORLEN Lietuva“, o ne iš žymėto dyzelino pardavimų. Tai iš esmės reiškia, kad skirtingai nei LDS nariams, AB „ORLEN Lietuva“ neparduodavo dyzelino UAB „Imlitex“, o per jį (kaip savo atstovą) parduodavo galutiniams vartotojams, o LDS nariai pirkdavo dyzeliną iš AB „ORLEN Lietuva“. Konkurencijos tarybos nuomone, skirtumas tarp komercinio atstovavimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių pobūdžių yra pakankamai akivaizdus, kad sudarytų pagrindą išvadai, jog nėra pagrindo įtarti, kad AB „ORLEN Lietuva“ veiksmai atsisakant suvienodinti sąlygas iš esmės skirtingoms sutartims galėtų būti vertinami kaip piktnaudžiavimo forma.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „ORLEN Lietuva“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog pareiškėjo skunde nebuvo nurodyta pakankamai aplinkybių tam, kad būtų sudarytos prielaidos pagrįstiems įtarimams kilti. Ginčas, ar pačiame pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių pakako tam, kad Konkurencijos taryba pradėtų tyrimą, šios bylos kontekste yra antraeilis. Pareiškėjas nesikreipė į teismą su skundu dėl to, kad Konkurencijos taryba neva nepagrįstai ilgai svarsto skundo priėmimo klausimą. Ginčas šioje byloje kilo dėl Konkurencijos tarybos nutarimo atsisakyti pradėti tyrimą. Dėl šios priežasties, šioje byloje turėtų būti atsakoma į klausimą, ar Nutarime nurodytos aplinkybės pagrindžia institucijos sprendimą atsisakyti pradėti tyrimą. Kita vertus, teismas pareiškėjo skunde nurodytų argumentų pakankamumo klausimą vis dėlto susiejo su Nutarimo teisėtumo klausimu, darydamas išvadą, jog Konkurencijos taryba privalėjo pradėti tyrimą vien tik tam, kad patikrintų iš skundo kylančius įtarimus.

Pasisakydamas dėl Konkurencijos tarybos pareigos pradėti tyrimą tam, kad patikrintų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, teismas klaidingai interpretuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiasi prieštaringais argumentais, ignoruoja tiek specifinį apeliantui inkriminuojamo pažeidimo pobūdį, tiek ir tai, kad Konkurencijos taryba kaip kompetentinga institucija bet kurių pareiškėjų skundus vertina per savo specialių žinių ir patirties prizmę. Teismas neteisingai aiškina ir taiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-1555/2008, t. y. taip, lyg jis įpareigotų Konkurencijos tarybą pradėti tyrimą vien pareiškėjo skunde nurodytos informacijos pagrindu, jeigu skundas yra surašytas „pakankamai argumentuotai“. Tai suponuoja, jog visas skunde nurodytų aplinkybių vertinimas turi būti atliekamas pradėjus tyrimą. Tačiau toks interpretavimas iškraipo minėto sprendimo esmę. Teismo sprendimas suponuoja, jog Konkurencijos taryba turi administracinę diskreciją nuspręsti, ar reikšmingą analitinio darbo dalį atlikti prieš priimant sprendimą dėl tyrimo pradėjimo (ar nepradėjimo), ar be didesnės analizės pradėti tyrimą ir visą analitinį darbą atlikti jau pradėjusi tyrimą. Taigi Konkurencijos taryba gali atlikti analitinį darbą ir skundo priėmimo stadijoje, t. y. prieš priimant sprendimą pradėti ar atsisakyti pradėti tyrimą, o tais atvejais, kai Konkurencija priima sprendimą atsisakyti pradėti tyrimą, toks atsisakymas bus teisėtas, jeigu tokio nutarimo priėmimo metu nėra gauta jokių duomenų, kurie pagrįstai leistų įtarti įstatymo pažeidimą.

Teismas suklydo teigdamas, jog Konkurencijos taryba supainiojo dvi atskiras procedūras ir kad neva aiškių aplinkybių, su kuriomis pareiškėjas siejo Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimą, nurodymas pareiškėjo 2013 m. kovo 5 d. skunde savaime buvo pakankamas tam, kad Konkurencijos taryba pradėtų tyrimą. Teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgia į tai, kaip Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio kontekste turėtų būti suprantama pagrįsto įtarimo koncepcija. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra netgi prieštaringas. Teismas teisingai paaiškina, jog Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimas gali būti pradėtas tik tuo atveju, kai galima pagrįstai įtarti tokį pažeidimą (be to, kad neturėtų būti ir kitų Konkurencijos įstatymo 24 str. 4 d. nurodytų aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti pradėti pažeidimą). Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimas turi specifinius pažeidimo sudėties elementus. Tam, kad būtų prielaidos inkriminuoti šį straipsnį, visų pirma, turi būti nustatytas pažeidimu įtariamo ūkio subjekto dominavimas konkrečioje rinkoje. Dominuojančios padėties buvimo ar nebuvimo įvertinimas neįmanomas prieš tai neapsibrėžus atitinkamos rinkos, kurios kontekste ir būtų vertinama nagrinėjamo ūkio subjekto padėtis. Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimo sudėties objektyviosios pusės elementų specifika lemia tai, kad sprendimą dėl tyrimo pradėjimo ar atsisakymo pradėti tyrimą Konkurencijos taryba gali priimti tik įvertinusi duomenis, kurie leistų įtarti tiek dominavimą, tiek piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi.

Pareiškėjo skunde nėra nei tinkamo rinkos apibrėžimo, nei apelianto padėties joje analizės. Skunde pareiškėjas net nepagrindė, kodėl apelianto bendradarbiavimas su komerciniu atstovu (agentu) yra ydingas Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio požiūriu: argumentai, jog apeliantas savo sąskaita samdo jam paslaugas teikiantį agentą ir/ar teiginiai, jog distribucijos santykiai ir komercinio atstovavimo (agentavimo) santykiai turėtų būti traktuojami kaip identiški, savaime nėra tinkamas pagrindimas. Vien tai, kad pareiškėjo skunde yra abstrakčiai paminėti Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimo sudėties elementai (t. y. vartojami terminai dominavimas, piktnaudžiavimas ar konkurencijos ribojimas), savaime nereiškia, jog Konkurencijos tarybai kils koks nors įtarimas. Klausimai, susiję su rinkos apibrėžimu ar dominuojančios padėties nustatymu, nėra akivaizdūs. Dėl šios priežasties, Konkurencijos tarybos sprendimas surinkti objektyvius duomenis, leidžiančius bent preliminariai patikrinti pareiškėjo teiginius dar prieš priimant nutarimą dėl tyrimo pradėjimo, yra teisėtas ir pagrįstas.

Priešingai nei suponuoja teismo sprendimas, Konkurencijos taryba turėjo teisę atlikti reikiamą analitinį darbą, t. y. apsibrėžti atitinkamą rinką, įvertinti apelianto padėtį joje bei atlikti kitus Nutarime nurodytus vertinimus, nepriėmusi sprendimo pradėti tyrimą. Sprendimas dėl to, kiek laiko ir kokios informacijos reikia rinkti, kad institucija susidarytų nuomonę apie įtarimų pagrįstumą, nemaža dalimi yra administracinės diskrecijos klausimas, tuo labiau kad pareiškėjas niekada nesiskundė dėl to, jog Konkurencijos taryba per ilgai sprendžia skundo priėmimo klausimą ir/ar renka tokią informaciją, kuri yra akivaizdžiai nereikšminga sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Konkurencijos tarybos sprendimas atsisakyti pradėti tyrimą neeliminuoja įtarimų dėl Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio pažeidimo. Nutarime yra pateikiamas įrodymais pagrįstas atitinkamos rinkos apibrėžimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog atitinkama rinka buvo apibrėžta tik Nutarimo 28 punkte pateiktos informacijos pagrindu. Konkurencijos tarybos pozicija rinkos apibrėžimo klausimu yra pakankamai aiški ir motyvuota. Nutarimo 14–16 pastraipose yra pateikiami duomenys, pagrindžiantys, jog žymėtas ir nežymėtas dyzelinai yra nepakeičiami tiek paklausos, tiek pasiūlos požiūriu. Nutarimo 15 pastraipoje yra konstatuojama ir tai, jog pareiškėjo nariai prekiauja abejomis dyzelino rūšimis. Pastaroji aplinkybė tik patvirtina išvadą, jog bet kuris perpardavėjas, norėdamas dirbti tiek su tais vartotojais, kurie turi teisę pirkti pigesnį žymėtą dyzeliną, tiek su tais vartotojais, kurie tokios teisės neturi, neišvengiamai prekiauja abiem dyzelino rūšimis. Jeigu tarp žymėto ir nežymėto dyzelino egzistuotų pakeičiamumas, pakaktų tik vienos dyzelino rūšies. Toks paties pareiškėjo narių veiklos pobūdis tik patvirtino kitų įrodymų pagrindu padarytą Konkurencijos tarybos išvadą, kad žymėtas ir nežymėtas dyzelinas yra skirtingi produktai pirkėjo požiūriu. Nutarimas pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai komunikuoja Konkurencijos tarybos poziciją atitinkamos rinkos apibrėžimo klausimu.

Vadovaujantis Paaiškinimų dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo 7–13 punktais, paklausos ir pasiūlos pakeičiamumas yra du kriterijai, kurių pagrindu apibrėžiama prekės rinka. Vertindamas pirmosios instancijos teismo poziciją, jog neva Konkurencijos taryba neatsižvelgė į pareiškėjo teiginius dėl žymėto ir nežymėto dyzelino rinkų sąsąjumo ir kad tokioje situacijoje rinkos apimtis gali būti apibrėžiama tik Konkurencijos tarybos tyrimo atlikimo metu, kadangi tai nustatančių aplinkybių patvirtinimas galimas tik išsamiai įvertinus aplinkybes, apeliantas pažymi, jog, pirma, kritikuodamas Konkurencijos tarybos poziciją pirmosios instancijos teismas nurodo aplinkybes, kurios arba buvo Konkurencijos tarybos įvertintos, arba yra nereikšmingos prekės rinkos apibrėžimui. Priešingai nei teismo vartojama terminologija, prekės rinkos apibrėžimo procese yra vertinama ne rinkos apimtis, o skirtingų prekių pakeičiamumas. Nustačius, jog tarp žymėto ir nežymėto dyzelino nėra reikiamo pakeičiamumo, rinkos apibrėžimo procesas neišvengimai užsibaigia. Teismas savo sprendime nenurodo aplinkybių, kurios keltų abejones dėl Konkurencijos tarybos išvadų dėl žymėto ir nežymėto dyzelino pakeičiamumo nebuvimo. Teismo nurodoma aplinkybė, jog pareiškime dėl pažeidimo bei kituose paaiškinimuose Konkurencijos tarybai bei skunde teismui pareiškėjas pateikia argumentus ir dėl šių rinkų sąsajumo, o būtent dėl abiejų prekių kainodaros ir pagaminimo ypatybių, savaime nepaneigia Konkurencijos tarybos išvadų dėl pakeičiamumo nebuvimo. Nutarime pripažįstama, kad žymėtas dyzelinas yra gaminamas iš nežymėto dyzelino. Tačiau Konkurencijos taryba savo nutarime nurodo aplinkybes, kurios neleidžia šių produktų priskirti vienai ir tai pačiai prekės rinkai. Konkurencijos taryba atsižvelgė į pagaminimo aplinkybes tiek, kiek tai buvo aktualu nagrinėjamo klausimo kontekste. Pareiškėjo nurodytos su žymėto ir nežymėto dyzelino kainodara susijusios aplinkybės apskritai nėra reikšmingos prekės rinkos apibrėžimo procese, tuo labiau kad nei Konkurencijos tarybai pateiktuose pareiškėjo raštuose, nei skundžiamame teismo sprendime taip pat nėra paaiškinama, kokiu aspektu ši aplinkybė galėtų būti reikšminga. Lygiai taip pat nėra aišku, kaip ta aplinkybė, jog žymėto ir nežymėto dyzelino rinkos yra susijusios, galėtų pakeisti Konkurencijos tarybos išvadas dėl šių rinkų atskirumo. Pakankamai akivaizdu yra tai, jog paties pareiškėjo pateikti paaiškinimai dėl santykio tarp žymėto ir nežymėto dyzelino suponuoja, kad nežymėtas dyzelinas yra naudojamas kaip produktas žymėto dyzelino gamybai. Teismo nurodyti pareiškėjo argumentai tik patvirtina Konkurencijos tarybos išvadą, jog tarp žymėto ir nežymėto dyzelino egzistuoja vertikalus, o ne horizontalus santykis, t. y. kad šie produktai tarpusavyje ne konkuruoja bet laikytini vertikaliai susijusiais, kaip tarpinis (žaliavinis) ir galutinis produktas. Dėl šios priežasties, apskritai nėra aišku, kokius dar tyrimo veiksmus Konkurencijos taryba turėjo atlikti, kad įvertintų šią aplinkybę. Antra, teismas ignoruoja tai, kad rinkos apibrėžimo procesas nėra savitikslis veiksmas. Jis yra atliekamas atsižvelgiant į tai, kokia potenciali konkurencijos problema yra nagrinėjama. Šis principas yra aiškiai komunikuojamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-801/2013. Visi pareiškėjo pateikti argumentai neišvengiamai turėjo būti vertinami santykyje su nagrinėjama konkurencijos problema. Pats pareiškėjo skundas suponavo, jog tai, ką pareiškėjas įvardina kaip konkurencijos problema, kilo prekiaujant žymėtu dyzelinu. Ginčo šioje byloje nėra dėl to, jog pareiškėjas kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl tariamo jo narių diskriminavimo ir išstūmimo iš prekybos žymėtu dyzelinu rinkos. Tokį poveikį konkurencijai pareiškėjas siejo būtent su apelianto atsisakymu sudaryti komercinio atstovavimo (agentavimo) sutartį su pareiškėju ar jo nariais. Konkurencijos taryba savo analizę atliko galimų konkurencijos problemų kontekste. Teismo sprendime nurodomos neva tirtinos aplinkybės (be to, kad yra nereikšmingos prekės rinkos apibrėžimo kontekste) nėra susijusios ir su pareiškėjo skunde keliama problematika.

Nutarime padaryta išvada dėl prekybos žymėtu dyzelinu, kaip atitinkamos prekės rinkos apibrėžimo, yra tinkamai pagrįsta. Kadangi pareiškėjas savo 2013 m. kovo 5 d. skunde skundėsi apelianto rinkos galios apraiškomis prekiaujant būtent žymėtu dyzelinu, Konkurencijos tarybos pasirinktas rinkos apibrėžimas atitiko ir nagrinėjamos konkurencijos problemos esmę, t. y. leido įvertinti, ar apeliantas, prekiaudamas žymėtu dyzelinu, iš tiesų gali daryti vienpusę lemiamą įtaką. 

Nutarime pateikta išvada dėl AB „ORLEN Lietuva“ dominavimo nebuvimo nėra pagrįsta vien rinkos dalimi. Teismas nepagrįstai neatsižvelgia į tai, jog Konkurencijos tarybos išvada dėl dominavimo nėra grindžiama vien mechaniniu rinkos dalies apskaičiavimu. Nutarimo 28–29, 31–32 pastraipos aiškiai ir nedviprasmiškai suponuoja, jog nutarime Konkurencijos taryba pateikė apelianto rinkos galios įvertinimą, t. y. atsakė į klausimą, ar apeliantas susiduria su konkurencija, ar jo galimybę elgtis nepriklausomai nuo konkurentų riboja kiti, žymėtu dyzelinu prekiaujantys asmenys. Konkurencijos taryba pagrįstai rinkos galios klausimą analizavo šio produkto kontekste. Atitinkamą analizę atspindi Nutarimo 17–19 bei 28–32 punktai, kuriuose konstatuojama, jog apelianto galimybes daryti vienpusę lemiamą įtaką riboja kiti konkurentai. Skundžiamame sprendime, pasisakydamas dėl tokios analizės tariamo nepakankamumo, teismas apsiribojo labai abstrakčia nuoroda į Konkurencijos tarybos paaiškinimus dėl dominuojančios padėties nustatymo, tačiau tokia abstrakti nuoroda į Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 10 punktą nėra pakankama tam, kad teismo išvada dėl Konkurencijos tarybos analizės trūkumo būtų pagrįsta.

Poreikis vertinti kitus Konkurencijos tarybos paaiškinimuose dėl dominuojančios padėties nustatymo nurodytus veiksnius kiltų tik tuo atveju, jeigu pradinė Konkurencijos tarybos analizė parodytų tai, kad AB „ORLEN Lietuva“ yra didžiausia žymėto dyzelino tiekėja rinkoje. Konkurencijos taryba konstatavo, jog apeliantui parduodant žymėtą dyzeliną su juo konkuruoja kiti ūkio subjektai, kurių veiklos mastai yra lygūs arba didesni už apelianto veiklos mastus. Be to, pastarąją išvadą patvirtina istoriniai, trejų metų duomenys. Padarius tokią išvadą nėra prasmės analizuoti kitų Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 10 punkte nurodytų aplinkybių. Teismo pozicijos nepagrindžia ir teismo išreikšta abejonė dėl tinkamo prekės rinkos apibrėžimo. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-801/2013, Konkurencijos tarybos atliekama analizė negali būti atsiejama nuo nagrinėjamos konkurencijos problemos. Kadangi pareiškėjas skundėsi apelianto, kaip žymėto dyzelino, pardavėjo veiksmais, Konkurencijos taryba pagrįstai vertino, ar prekiaudamas žymėtu dyzelinu apeliantas turi rinkos galią, ar ne. Konkurencijos tarybos išvada apie konkurencinio spaudimo egzistavimą parodo, kad prekiaudamas žymėtu dyzelinu apeliantas negalėtų veikti nepriklausomai nuo savo konkurentų, nepriklausomai nuo to, kaip galiausiai būtų apibrėžta žymėtą dyzeliną apimanti prekės rinka. Nei pareiškėjas, nei teismas taip ir nepaaiškina, kaip apeliantas galėtų veikti nepriklausomai nuo kitų žymėto dyzelino gamintojų-pardavėjų, jeigu pastarieji parduoda tiek pat ar net daugiau už apeliantą.

Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo įtarti konkurencijos ribojimą. Ginčas gali kilti tik dėl to, ar Konkurencijos tarybos nurodyta aplinkybė – duomenys apie pareiškėjo narių žymėto dyzelino pardavimo dinamiką – yra pakankamai tam, kad patvirtintų arba paneigtų įtarimus apie konkurencijos problemos egzistavimą. AB „ORLEN Lietuva“ įsitikinimu, Konkurencijos tarybos surinkta informacija yra pakankama bent dėl dviejų priežasčių, susijusių tiek su surinktų įrodymų interpretavimu, tiek su įrodinėjimo naštos paskirstymu. Konkurencijos tarybos surinkti duomenys suponuoja, jog atitinkamos rinkos kontekste pareiškėjo narių padėtis neblogėjo. Priešingai, ji netgi pagerėjo, t. y. apelianto ir UAB „Imlitex“ sutarties egzistavimo laikotarpiu pareiškėjo narių pardavimai augo. Be to, atskirų pareiškėjo narių situacijos pokyčiai yra skirtingi, kas taip pat paneigia prielaidą apie pareiškėjo narių išstūmimą ir rinkos monopolizavimą kaip tendenciją. Teismo argumentas, jog šis faktas nėra visiškai pakankamas lemiamos įtakos konkurencijos nebuvimui įrodyti, kadangi pardavimai gali didėti dėl kitų ūkio subjekto elgsenos, bendro ūkio augimo, didesnio dyzelino poreikio, yra spekuliatyvaus pobūdžio prielaida, nepagrįstai perkelianti įrodinėjimo naštą Konkurencijos tarybai. Be to, tokia prielaida yra nekorektiška visos bylos tyrimo kontekste. Teismas nepagrįstai ignoruoja, kad ne kas kitas, bet pats pareiškėjas gali geriausiai identifikuoti konkurencijos problemą, su kuria jis susiduria. Jeigu jo nariai yra iš tiesų stumiami iš rinkos, kaip teigiama pareiškėjo skunde, tokiu atveju būtent pareiškėjas yra geriausioje padėtyje pateikti įrodymus, kurie pagrįstų skundo teiginius apie išstūmimą iš rinkos. Kartu su pareiškėjo skundu pateikta jo korespondencija su Konkurencijos taryba liudija, kad Konkurencijos taryba siekė išsiaiškinti, ar yra kokie objektyvūs duomenys, liudijantys galimai neigiamą poveikį, tačiau konkrečių faktinių duomenų bei įrodymų apie tai, kaip realiai pasireiškia apelianto ir UAB „Imlitex“ sudarytos sutarties poveikis, pareiškėjas nepateikė ir kituose teiktuose paaiškinimuose.

Pareiškėjas konkurencijos problemos egzistavimą įrodinėjo būtent nurodydamas apyvartų mažėjimą ir su tuo susijusį klientų praradimą. Dėl to Konkurencijos tarybos surinkta informacija apie pareiškėjo narių pardavimų didėjimą yra svarbi ne tik todėl, kad parodo pareiškėjo narių padėties neblogėjimą, bet ir todėl, kad ji paneigia 2013 m. spalio 30 d. pareiškėjo rašte nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindė tariamo išstūmimo iš rinkos egzistavimą. Jokių kitų įrodymų, duomenų, pareiškėjas nei Konkurencijos tarybai, nei teismui nepateikė. Nepagrįsta yra ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog Konkurencijos taryba nepagrįstai nevertino kitų pareiškėjo paminėtų aplinkybių <...> apie AB „ORLEN Lietuva“ taikomą žymėto dyzelino kainodarą. Be to, kad šios aplinkybės nėra susijusios su paties pareiškėjo identifikuota konkurencijos problema, Konkurencijos taryba informaciją apie pareiškėjo narių situaciją vertino plačiai, t. y. ar apskritai yra kokių nors objektyvių indikacijų, jog pareiškėjo nariai yra išstumiami iš rinkos. Nutarimo 22–23 bei 33 punktuose užfiksuotos Konkurencijos tarybos išvados yra paneigiančios patį principinį pareiškėjo teiginį apie jo narių išstūmimą iš rinkos (nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas išstūmimą sieja su apelianto sudaryta agentavimo sutartimi, ar su nežymėto dyzelino kainomis).

Pirmosios instancijos teismas suklydo padarydamas išvadą, jog komercinio atstovavimo ir pirkimo–pardavimo sutartys gali būti lygiavertės. UAB „Imlitex“ veikia kaip apelianto komercinis atstovas (agentas). Kaip nurodoma Nutarimo 10–11 bei 26 punktuose, UAB „Imlitex“ neprekiauja apeliantui priklausančiu žymėtu dyzelinu, o veikia kaip komercinis atstovas, t. y. tarpininkas – ieško pirkėjų apelianto parduodamam žymėtam dyzelinui ir tarpininkauja sudarant sutartį. Už tai UAB „Imlitex“ gauna komisinį atlyginimą iš apelianto. Taigi, priešingai nei nurodo teismas, UAB „Imlitex“ paslaugas teikia ne galutiniams vartotojams, o apeliantui. Vien dėl šios priežasties bandymas sulyginti apeliantui teikiamą tarpininkavimo paslaugą su pirkimo–pardavimo santykiais, siejančiais pareiškėjo narius ir žymėto dyzelino pirkėjus, pateikiant tai, kaip paslaugų panašumo vertinimą galutinio vartotojo požiūriu, yra ne tik kad neteisingas, bet ir metodiškai neįmanomas.

Nėra aišku, kodėl teismas remiasi Pirmosios instancijos teismo sprendimu Clearstream Banking AG ir Clearstream International SA prieš Europos Bendrijų Komisiją byloje, kuri tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek problematika skiriasi nuo šio ginčo, kadangi buvo nagrinėjamas klausimas, ar dominuojančio paslaugų teikėjo skirtingoms klientų grupėms teikiamos paslaugos yra panašaus pobūdžio, t. y. buvo nagrinėjama situacija, kai tas pats paslaugų teikėjas tam tikras paslaugas tarpusavyje konkuruojantiems klientams teikė skirtingomis sąlygomis. Šioje byloje teismas lygino ne dominavimu įtariamu ūkio subjekto, t. y. apelianto paslaugas, bet skirtingos teisinės prigimties bei ekonominio turinio transakcijas – apeliantui teikiamą tarpininkavimo paslaugą su tomis operacijomis, kurias savo kliento atžvilgiu atlieka apelianto parduodamo žymėto dyzelino pirkėjai. Kiek tai susiję su paties apelianto veikla, tas pats žymėtas dyzelinas visiems pirkėjams yra parduodamas vienodomis sąlygomis, nepriklausomai nuo to, ar jie šį produktą perka tarpininkaujant UAB „Imlitex“, ar tiesiogiai iš apelianto. Be to, tai, kad teismas palygino faktiškai ir teisiškai nesulyginamus santykius, bandymas tapatinti atstovaujamojo sąskaita vykdomą tarpininkavimo veiklą ir savo sąskaita ir rizika vykdomą prekybine veiklą, yra akivaizdžiai nesuderinama ir su konkurencijos taisyklėmis. Konkurencijos teisės požiūriu šios sutartys yra laikomos tiek skirtingomis, kad joms yra taikomas skirtingas teisinis reguliavimas. Priešingai nei teigia teismas, tokie komercinio atstovavimo ir pirkimo–pardavimo sandorių skirtumai, kaip nuosavybės teisės įgijimas ar tam tikrų komercinių finansinių rizikų prisiėmimas, yra esminiai parametrai vertinant sutarčių panašumą/tapatumą. Tarpininkavimo atveju komercinis atstovas (agentas) nėra nei prekės pirkėjas, nei pardavėjas. Jis taip pat neprisiima jokių rizikų, susijusių su prekės kokybės neatitikimu, tinkamu sutarties įvykdymu iš pardavėjo pusės ir pan. Be to, kadangi produkto nuosavybę išlaiko pardavėjas, būtent pardavėjas nustato tiek pardavimo kainą, tiek kitas pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir įvykdo sutartį. Skirtingai nuo komercinio atstovavimo, prekę perpardavimui nusipirkęs asmuo neteikia prekės gamintojui–pardavėjui jokių paslaugų. Jis veikia savo sąskaita ir rizika. Išskyrus tam tikrus leidžiamus vertikalius ribojimus, konkurencijos taisyklės draudžia pardavėjui kištis į prekės pardavimo procesą ir/ar reguliuoti, kokiomis sąlygomis prekė bus perparduota tretiesiems asmenims. Tokia reguliavimo logika yra grindžiama ta aplinkybe, jog prekę nusipirkęs ir jos savininku tapęs asmuo rinkoje veikia kaip nuo pardavėjo nepriklausomas ūkio subjektas. Dėl to egzistuoja didesnė tikimybė, kad jo veiksmų laisvės ribojimas apribos ir konkurenciją. Komercinis atstovas (tarpininkas) nėra prilyginamas nepriklausomai veikiančiam asmeniui. Jis yra laikomas integruotu į atstovaujamojo komercinę organizaciją, todėl jo atžvilgiu konkurencijos taisyklės leidžia atstovaujamajam numatyti žymiai daugiau vertikalių ribojimų. Tokį skirtumą tarp komerciniam atstovavimui ir pirkimo–pardavimo santykiams taikomo reguliacinio rėžimo savo praktikoje yra pripažinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-1433/2011).

Prielaida, jog komercinio atstovavimo ir pirkimo–pardavimo santykiai laikytini panašaus pobūdžio paslaugomis, suponuotų įvairias nelogiškas išvadas. Dėl objektyvaus neįmanomumo suvienodinti iš esmės skirtingus dalykus, teismo išvada apie tokių sutarčių lygiavertiškumą bei iš to išplaukiantis reikalavimas nediskriminuoti iš esmės suponuotų, jog arba apeliantas visus savo produktų pirkėjus turėtų paskirti savo komerciniais atstovais, arba apeliantas privalėtų padengti savo produktų pirkėjų kaštus, susijusius su ta veikla, kurią jie vykdytų iš esmės savo interesais ir savo naudai, bei prisiimti iš tokios veiklos kylančias pirkėjų rizikas. Tiek vienas, tiek kitas reikalavimas yra akivaizdžiai nesuderinami nei su teisės normomis, nei su protingumo principu. Konkurencijos taryba pagrįstai atsisakė traktuoti komercinio atstovavimo sutartį kaip panašaus pobūdžio pirkimo–pardavimo sutarčiai. Teismo išvada, jog komercinio atstovavimo ir pirkimo–pardavimo santykiai galėtų būti laikomi panašiomis paslaugomis galutinio pirkėjo požiūriu yra nekorektiška tiek fakto, tiek teisės požiūriu. Šios dvi sutarčių rūšys tiek ekonominiu turiniu, tiek teisiniu reglamentavimu yra skirtingos.

Pareiškėjas Lietuviškų degalinių sąjunga atsiliepime į apeliacinius skundus su jais nesutinka, prašo juos atmesti kaip nepagrįstus, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Dėl įrodymų pakankamumo tyrimui pradėti pažymi, kad teismas ginčijamą sprendimą pagrįstai motyvavo tuo, jog sprendimo dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo arba sprendimo atsisakyti pradėti tyrimą priėmimo metu paprastai neturėtų būti gauta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Jei konkretaus pareiškimo nagrinėjimo metu gaunami įrodymai, leidžiantys įtarti galimą Konkurencijos įstatymo pažeidimą, tyrimas dėl galimų konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo turėtų būti pradėtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-993/2007 yra pasisakęs, kad pareiškėjas nėra įpareigotas pateikti visų tyrimui reikalingų duomenų ir dokumentų, tačiau pareiškėjas turėtų pateikti pakankamai duomenų, leidžiančių numanyti, jog galimai padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas, t. y. pareiškėjas nėra atleidžiamas nuo pareigos pateikti tam tikrus duomenis, o ne tik savo nuomonę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nei įstatymas, nei reglamentas nereikalauja iš pareiškėjo pateikti visų tyrimui reikalingų duomenų ir dokumentų, o tik tuos, kurie leistų Konkurencijos tarybai įtarti galimą pažeidimą ir pradėti tyrimą, t. y. preliminariai įvertinti pareiškime nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, nevertinant, ar pareiškime nurodytų aplinkybių pakanka konstatuoti esant Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-1555/08 pažymėjo, kad kiekvienu atveju asmenims, turintiems iniciatyvos teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą, pateikus pareiškimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo, Konkurencijos taryba turi atlikti išsamų, visapusišką, objektyvų pareiškimo tyrimą. Pareiškimo tyrimo išdava – sprendimas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo arba sprendimas atsisakyti pradėti tyrimą. Pastarojo sprendimo priėmimo metu paprastai neturėtų būti gauta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą, ir atvirkščiai, jei konkretaus pareiškimo nagrinėjimo metu gaunami įrodymai, leidžiantys įtarti galima Konkurencijos įstatymo pažeidimą, tyrimas dėl galimų konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo turėtų būti pradėtas. Teismas sprendimą šioje byloje priėmė ne tuo pagrindu, kad pareiškimas dėl tyrimo atlikimo neturi trūkumų, kuriuos pareiškėjas turėtų pašalinti Konkurencijos tarybos nurodymu, taip pat ne dėl to, kad Konkurencijos taryba per ilgai tyrė pareiškimą, o dėl to, kad teismas laikė esant pakankamai duomenų įtarti Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Konkurencijos tarybai nagrinėjant pareiškimą dėl tyrimo atlikimo neturi būti atsakyta į klausimą, ar padarytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas (tai yra paties tyrimo objektas), o turi būti išsiaiškinta, ar galima įtarti pažeidimą. Pareiškimo tyrimo metu, skirtingai nuo pažeidimo tyrimo, su pažeidimu susijusios aplinkybės turi būti įvertintos tik preliminariai. Konkurencijos tarybos apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad pažeidimai, susiję su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, reikalauja atlikti sudėtingo pobūdžio teisinę bei ekonominę aplinkybių analizę, kad būtų teisingai kvalifikuoti ūkio subjekto veiksmai, yra taikytini pažeidimo, o ne pareiškimo tyrimui, nes ūkio subjekto veiksmai kvalifikuojami pažeidimo tyrimo metu, o pareiškimo tyrimo metu turi būti nustatyta tik tai, ar yra pakanka įrodymų, leidžiančių įtarti Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Tokie argumentai nepaneigia teismo išvados, kad Konkurencijos taryba atliko ne pareiškimo tyrimą, tačiau iš esmės tyrė pažeidimą. Nutarimas buvo priimtas iš esmės tuo pagrindu, kad nenustatytas Konkurencijos įstatymo pažeidimas (tai gali būti nustatyta tik atlikus pažeidimo tyrimą), o ne tuo pagrindu, kad nebuvo gauta duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti Konkurencijos įstatymo pažeidimą (tai turi būti pareiškimo tyrimo objektas). Konkurencijos tarybos apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad Nutarimas neatitinka bendrųjų individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, tačiau apeliaciniu skundu niekaip nėra paneigiama teismo išvada, kad Nutarime nepateikdama motyvų, kodėl žymėto ir nežymėto dyzelino rinkos turėtų būti vertinamos kaip atskiros rinkos, Konkurencijos taryba nesilaikė VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Dėl AB „ORLEN Lietuva“ dominavimo rinkoje išdėsto, jog ta aplinkybė, jog ūkio subjektas užima ne mažiau kaip 40 proc. dydžio atitinkamos rinkos dalį, reiškia prezumpciją, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje (Konkurencijos įstatymo 3 str. 2 d.). Konkurencijos taryba šioje byloje faktiškai taikė atvirkštinę, Konkurencijos įstatyme nenumatytą prezumpciją, kad ūkio subjektas, užimantis mažesnę nei 40 proc. rinkos dalį, negali būti laikomas dominuojančiu ūkio subjektu. Tokia Konkurencijos tarybos pozicija, kurią Konkurencijos taryba pakartoja ir apeliaciniame skunde, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje pateikiamam dominuojančios padėties apibrėžimui, pagal kurį turi būti vertinama, ar ūkio subjektas tiesiogiai nesusiduria su konkurencija, taip pat, ar ūkio subjektas turi galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją.

Nėra jokio pagrindo sutikti su AB „ORLEN Lietuva“ apeliacinio skundo argumentu, kad Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties 10 punkto 2 dalies formuluotė suponuoja, jog visų kitų aplinkybių (ne užimamos rinkos dalies) vertinimo poreikis kyla tik tada, kai pradinė analizė parodo dominuojančios padėties egzistavimo tikimybę. Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties 10 punkto 2 dalyje nurodoma, kad kiti veiksniai turi būti vertinami ir tuo atveju, jei jie įgalintų ūkio subjektą, turintį palyginti nedidelę rinkos dalį, vis dėlto daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje. AB „ORLEN Lietuva“ apeliaciniame skunde dėstomas teiginys, kad poreikis vertinti kitus veiksnius kiltų tik nustačius, kad AB „ORLEN Lietuva“ yra didžiausias žymėto dyzelino tiekėjas, akivaizdžiai prieštarauja Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties 10 punkto 2 daliai, taip pat ir Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 daliai.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad teismas netinkamai išsiaiškino atitinkamos rinkos apibrėžimo ypatumus. Negalima nesutikti su teismo išvada, kad žymėto ir nežymėto dyzelino rinkų bendrumas ar atskirumas bent jau nėra akivaizdus faktas. Konkurencijos taryba Nutarime tik formaliai atskyrė nežymėto dyzelino ir žymėto dyzelino rinkas, ignoruodama tai, kad šios rinkos tarpusavyje yra priklausomos kaip žaliavos ir išvestinio produkto rinkos, o ūkio subjektas, dominuojantis žaliavos rinkoje, tuo pačiu gali dominuoti išvestinio produkto rinkoje. Tokias išvadas patvirtina Teisingumo Teismo 1976 m. kovo 6 d. sprendimo byloje C 6/73, [1974] ECR 223 Commercial Solvents v. Komisija 22 ir 25 punktai. Net jei žymėto ir nežymėto dyzelino rinkos būtų laikomos atskiromis, Konkurencijos taryba ginčijamu sprendimu neįvertinusi, ar AB „ORLEN Lietuva“ dominuoja nežymėto dyzelino rinkoje, negalėjo padaryti pagrįstos išvados dėl AB „ORLEN Lietuva“ dominavimo žymėto dyzelino rinkoje. Be to, išskirdama žymėto dyzelino rinką kaip atskirą, remiantis žymėto dyzelino prekybos specifiniu reglamentavimu, Konkurencijos taryba vadovavosi išimtinai galutinio vartotojo, o ne tarpinio pirkėjo, parduodančio galutiniam vartotojui, požiūriu. Dėl šios priežasties Konkurencijos taryba padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo įtarti, jog AB „ORLEN Lietuva“ užimtų dominuojančią padėtį parduodama žymėtą dyzeliną.

Konkurencijos tarybos manymu, teismas sprendime nepagrįstai preliminarų AB „ORLEN Lietuva“ padėties vertinimą susiejo su būtinybe nustatyti atitinkamą rinką, tačiau vėliau Konkurencijos taryba pripažįsta, kad atitinkama rinka turi būti apibrėžta bent apytiksliai. Priešingu atveju pareiškimo tyrimo metu būtų neįmanoma daryti preliminarios išvados dėl ūkio subjekto dominavimo atitinkamoje rinkoje. Teismas ginčijamame sprendime pagrįstai nurodė, kad AB „ORLEN Lietuva“ Konkurencijos tarybos 2010 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 2S-31 buvo pripažinta 2002–2004 m. užėmusia dominuojančią (beveik monopolistinę) padėtį benzino ir dyzelino pardavimo iš gamyklų rinkoje, todėl pareiškimo dėl pažeidimo nagrinėjimo metu turi būti įvertinta, ar AB „ORLEN Lietuva“ padėtis dyzelino rinkoje jos užėmimo prasme nėra pasikeitusi. Aplinkybė, kad AB „ORLEN Lietuva“ užėmė dominuojančią (beveik monopolistinę) padėtį dyzelino rinkoje 2002–2004 m., nors ir neleistų tokios pačios išvados automatiškai daryti atliekant pareiškėjo nurodyto pažeidimo tyrimą, tačiau pareiškimo tyrimo stadijoje leidžia daryti preliminarią išvadą, kad AB „ORLEN Lietuva“ užima dominuojančią padėtį dyzelino rinkoje ir šiuo metu. Konkurencijos taryba teigia, kad neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, jog 2010 m. nutarime nagrinėto 2002–2004 m. laikotarpio situacija gali būti aktuali sprendžiant, ar yra pagrindas pradėti tyrimą pareiškimo pagrindu. Tokia išvada gali būti daroma preziumuojant, kad AB „ORLEN Lietuva“ užimama padėtis dyzelino rinkoje turėjo iš esmės pasikeisti, tačiau jokio pagrindo tokiai prezumpcijai nėra.

Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai nurodoma, kad atmestini teismo argumentai, jog Nutarime Konkurencijos taryba nevertino AB „ORLEN Lietuva“ kainodaros, nes teismas nepaaiškino, kokiu būdu kainodaros analizė gali prisidėti prie AB „ORLEN Lietuva“ galimo dominavimo preliminaraus vertinimo. AB „ORLEN Lietuva“ kainodara leidžia pagrįstai įtarti, kad AB „ORLEN Lietuva“ užima dominuojančią padėtį rinkoje, nes nepaisant to, kad žymėtam dyzelinui pagaminti reikalingos papildomos sąnaudos, AB „ORLEN Lietuva“ žymėtą dyzeliną parduoda žemesne kaina nei nežymėtą dyzeliną. Tokią ekonomiškai nepagrįstą kainodarą sau gali leisti tik dominuojančią padėti rinkoje užimantis ūkio subjektas, siekiantis, kad kitiems ūkio subjektams dyzelino žymėjimas būtų nuostolinga veikla, priešingu atveju nurodyta kainodara neturėtų prasmės.

Konkurencijos tarybos apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai įtarimo dėl galimos dominuojančios padėties vertinimą susiejo su tiksliu atitinkamos rinkos įvardinimu ir dominuojančios padėties joje vertinimu. Konkurencijos taryba neteisingai interpretuoja ginčijamą sprendimą. Ginčijamas sprendimas grindžiamas tuo, kad Konkurencijos taryba negalėjo daryti išvados, kad AB „ORLEN Lietuva“ neužima dominuojančios padėties, nes Nutarime nemotyvavo žymėto ir nežymėto dyzelino rinkos atskyrimo. Ginčijamas sprendimas taip pat motyvuotas tuo, kad Konkurencijos tarybos pateikiamos išvados nėra paremtos aiškinantis pareiškimo pagrįstumą būtinu rinkos apibrėžimu. Ginčijamas sprendimas nėra motyvuotas tuo, kad Konkurencijos taryba atlikdama pareiškimo tyrimą turi tiksliai apibrėžti rinką. Konkurencijos tarybos pozicija, kad atitinkama rinka ir dominuojanti padėtis vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju atskirai atliekant tyrimą dėl galimo pažeidimo reiškia, kad atliekant pareiškimo tyrimą, nepradėjusi Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo, Konkurencijos taryba neturi galimybės nuspręsti, ar pradėti tyrimą. Tokia pozicija nesuderinama su Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio nuostatomis dėl pareiškimo dėl tyrimo atlikimo nagrinėjimo.

Dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi išdėsto, jog ūkio subjektų santykiai (sutartys) su dominuojančiu subjektu negali būti visapusiškai įvertinti, jei kartu nebus vertinama, kokias galimybes ūkio subjektams, kuriems galimai taikomos skirtingos sąlygos, jų sudarytos sutartys su dominuojančiu ūkio subjektu suteikia parduodant prekes galutiniam vartotojui ir gaunant pajamas (pelną) iš pardavimo. Jei dominuojantis ūkio subjektas su kitais ūkio subjektais sudaro tokias sutartis, kurios sąlygoja galimybę vieniems ūkio subjektams pasiūlyti prekę galutiniam vartotojui mažesne kaina nei gali pasiūlyti kiti ūkio subjektai, taip pat turintys sutartis su dominuojančiu ūkio subjektu, tai negali būti vertinama kitaip nei piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, nes tokiu būdu iškraipomos konkurencijos sąlygos (Konkurencijos įstatymo 7 str. 3 p.). Konkurencijos taryba nepagrįstai teigia, kad sąlygos galutiniams vartotojams būtų svarbios tik vėlesniame etape vertinant, ar dėl dominuojančio ūkio subjekto taikomų skirtingų sąlygų panašaus pobūdžio sutartyse sudaromos skirtingos konkurencijos sąlygos. Pagrindas tyrimui dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo pradėti – duomenys, leidžiantys įtarti galimą Konkurencijos įstatymo pažeidimą, todėl atliekant pareiškimo dėl tyrimo pradėjimo tyrimą turi būti vertinamos ir sąlygos galutiniams vartotojams, nes be jų neįmanoma nustatyti, ar įtarimas dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo yra pagrįstas.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad dėl komercinio atstovavimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių skirtumų AB „ORLEN Lietuva“ veiksmai atsisakant suvienodinti sutarčių sąlygas negali būti vertinami kaip piktnaudžiavimo forma, tačiau pagrindo vertinti šias sutartis kaip skirtingo pobūdžio nėra. Nepaisant to, kad agentas pagal atstovavimo sutartį turėtų būti tik atstovaujamojo, t. y. AB „ORLEN Lietuva“ atstovu, neprisiimančiu pardavėjo rizikos ir pardavėjui priskirtinų investicijų, AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ 2010 m. gruodžio 10 d. Agentavimo sutartyje numatyta, kad agentas įsipareigoja prisiimti 100% atsakomybę už klientų atsiskaitymus garantuojant Atstovaujamajam klientų atsiskaitymą už patiektus Produktus pagal Sutartis. Jei Klientas neapmoka Atstovaujamojo pateiktos PVM sąskaitos faktūros iki nurodyto termino, Agentas įsiskolinimo sumą privalo sumokėti per 5 darbo dienas nuo atitinkamo reikalavimo iš Atstovaujamojo gavimo (Agentavimo sutarties 2.1.6 p.), agentas įsipareigoja užsiimti aktyvia Produktų reklama, Sutarties 4 dalyje nustatyta tvarka (Agentavimo sutarties 2.1.5 p.), visos reklamos iniciatyvos vykdomos agento sąskaita (Agentavimo sutarties 4.2 p.). Nurodytos Agentavimo sutarties sąlygos neleidžia sutarties laikyti agentavimo sutartimi pagal Europos Komisijos pranešimo „Vertikaliųjų apribojimų gairės“ (toliau – ir Gairės) nuostatas. Gairių 16 punkte numatytos sąlygos, kada sutartis laikoma agentavimo sutartimi – 16 punkto 4 papunktyje numatyta, kad pagal agentavimo sutartį agentas neturi prisiimti atsakomybės už kliento įsipareigojimų nevykdymą didesniu mastu, nei agentui mokamas komisinis mokestis, išskyrus atvejus, kai dėl kliento įsipareigojimų nevykdymo yra kaltas agentas; 16 punkto 5 papunktyje numatyta, kad agentavimo sutartimi agentas negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai įpareigotas investuoti į pardavimų skatinimą, taip pat ir prisidėti prie atstovaujamojo biudžeto reklamai. Gairių 17 punkte numatyta, kad jei agentui priskiriama viena ar daugiau iš Gairių 16 punkte nurodytų rizikų ar apribojimų, tai toks susitarimas tarp agento ir atstovaujamojo nebus laikomas agentavimo sutartimi.

AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ 2010 m. gruodžio 10 d. sudaryta sutartis taip pat neatitinka CK reikalavimų agentavimo sutarčiai. CK 2.160 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad neatsiskaičius trečiajam asmeniui agento atsakomybė negali viršyti agentui mokamo atlyginimo (CK 2.160 str. 3 d.). CK 2.159 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atlyginimo dydis prekybos agento ir atstovaujamojo sutartyje nurodomas konkrečia pinigų suma arba sudaryto sandorio vertės ar išieškotos sumos procentais. AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ 2010 m. gruodžio 10 d. sudarytoje sutartyje, sprendžiant iš susirašinėjimo su AB „ORLEN Lietuva“ (agentavimo sutarties sąlygos dėl agento atlyginimo yra konfidencialios) agento atlyginimas priklauso nuo pirkėjui padarytų nuolaidų. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ 2010 m. gruodžio 10 d. sudaryta sutartis nėra griežtai priskirtina agentavimo sutarčiai ir nėra pagrindo ją vertinti kaip iš esmės kitokią sutartį nei pirkimo–pardavimo sutartis. Minėtoje sutartyje nurodytos sąlygos, nustatančios neribotą UAB „Imlitex“ atsakomybę už pirkėjų prievolių nevykdymą, pareigą investuoti į pardavimų skatinimą (dėl ko UAB „Imlitex“ faktiškai veikia savo sąskaita ir rizika), atlyginimo nustatymo principus, maksimaliai priartina AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ 2010 m. gruodžio 10 d. sudarytos sutarties sąlygas prie sutarčių, kurias AB „ORLEN Lietuva“ sudaro su Lietuviškų degalinių sąjungos nariais, todėl šios sutartys gali būti vertinamos kaip panašaus pobūdžio sutartys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1S-152/2014, kuriuo buvo atsisakyta pradėti tyrimą dėl AB "ORLEN Lietuva" veiksmų piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas Lietuviškų degalinių sąjungos skundą tenkino – panaikino ginčijamą Konkurencijos tarybos nutarimą bei įpareigojo atsakovą spręsti iš naujo tyrimo pradėjimo klausimą pagal Lietuviškų degalinių sąjungos skundus dėl AB "ORLEN Lietuva" veiksmų piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo 2013-03-05 pareiškime dėl pažeidimo bei kituose Konkurencijos tarybai šiuo klausimu pateiktuose raštuose pateikta pakankamai duomenų, kurie sudaro pagrindą įtarti, kad AB "ORLEN Lietuva" užima dominuojančią padėtį prekiaudama žymėtu dyzelinu ar dyzelinu Lietuvos Respublikoje, o AB ORLEN Lietuva" atsisakymas suvienodinti agentavimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas gali turėti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių, kurie turi būti patikrinami Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu.

Atsakovas Konkurencijos taryba su teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti Lietuviškų degalinių sąjungos skundą dėl Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 29 nutarimo Nr. 1S-152/2014 panaikinimo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Konkurencijos tarybos nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių bei 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarime išdėstytų motyvų, neatsižvelgė į pagrįstumo įtarti galimą pažeidimą vertinimo ypatumus ir neteisingai atliko tiek įtarimo dėl dominavimo, tiek dėl įtarimo dėl piktnaudžiavimo vertinimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB "ORLEN Lietuva" taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismu sprendimu, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Teigia, kad teismas suklydo vertindamas bylos aplinkybes bei taikydamas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo normas.

Byloje nustatyta, kad Lietuviškų degalinių sąjunga 2013 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai pateikė skundą, kuriuo prašė nustatyti, ar AB „ORLEN Lietuva“ nepiktnaudžiauja dominuojančia padėtimi žymėto dyzelino rinkoje, parduodama žymėtą dyzeliną už AB „ORLEN Lietuva“ skelbiamą protokolinę kainą tarpininkaujant UAB „Imlitex“, kuriam AB „ORLEN Lietuva“ už tarpininkavimą moka komisinį atlyginimą ir dengia žymėto dyzelino transportavimo išlaidas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, išnagrinėjęs pareiškėjo Lietuviškų degalinių sąjungos skundą, atsakovas trečiojo suinteresuoto asmens AB "ORLEN Lietuva" veiksmuose piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių nenustatė, todėl atsisakė tokį tyrimą pradėti.

Ginčijamas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nutarimas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 7 punktu, nustatančiu, kad tyrimą pradėti atsisakoma, jei nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą. Atsakovas nutarime nurodė, kad AB „ORLEN Lietuva“ užima mažiau nei 40 procentų žymėto dyzelino rinkos, šioje rinkoje veikia dar 9 subjektai, iš kurių UAB „Lukoil Baltija“ parduoda šiek tiek didesnį kiekį žymėto dyzelino nei AB „ORLEN Lietuva“, o Lietuviškų degalinių sąjungos narių pardavimai veiksmų atlikimo laikotarpiu padidėjo. UAB „Imlitex“ ir Lietuviškų degalinių sąjungos narių sutartys, sudarytos su AB "ORLEN Lietuva" yra skirtingo pobūdžio (agentavimo ir pirkimo–pardavimo), todėl atsisakymas suvienodinti jų sąlygas neturi piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) 7 straipsnyje nustatyta, jog draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant: 1) tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą; 2) prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams; 3) panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, taip sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas; 4) sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu. Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją.

Pirmosios instancijos teismas byloje priimtame sprendime konstatavo, kad Konkurencijos taryba, tirdama pareiškėjo 2013 m. kovo 5 d. pareiškimą dėl pažeidimo iš esmės supainiojo dvi atskiras procedūras, t. y. atsisakymą pradėti tyrimą ir tyrimo dėl pažeidimo pradėjimą. Su šia teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir jai pritaria dėl žemiau išdėstytų aplinkybių.

Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti pareiškėjai, prašydami pradėti tyrimą, Konkurencijos tarybai turi pateikti rašytinį pareiškimą, kuriame nurodomos jiems žinomos šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų faktinės aplinkybės. Prie pareiškimo pridedami tai patvirtinantys dokumentai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A³⁹-1939-08 yra pažymėjęs, jog tam, kad būtų pradedamas tyrimas, turi būti žinomi konkretūs faktiniai duomenys apie atliktus konkrečius konkurencijos teisės pažeidimus. Tokią išvadą be kita ko patvirtina Konkurencijos tarybos darbo reglamento, patvirtinto Konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129, 25.4. punktas, pagal kurį pareiškime ištirti įstatymo pažeidimą turi būti nurodomi konkretūs skundžiami veiksmai, jų atlikimo data. Taip pat ir tais atvejais, kai tyrimas pradedamas Konkurencijos tarybos iniciatyva, pagrindas pradėti tyrimą yra faktiniai duomenys apie galimą įstatymo pažeidimą (Darbo reglamento 32 p.).

Konkurencijos tarybos, Konkurencijos tarybos pirmininko ir Konkurencijos tarybos administracijos darbuotojų kompetenciją, Konkurencijos tarybos kompetencijai priklausančių klausimų tyrimo ir nagrinėjimo veiksmų tvarką, kreipimosi į Konkurencijos tarybą ir sprendimų priėmimo Konkurencijos taryboje tvarką ir procedūras nustato Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtintas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamentas (2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1S-139 redakcija). Šio reglamento trečiasis skirsnis skirtas reglamentuoti pareiškimo ištirti įstatymo pažeidimą pateikimą ir nagrinėjimo tvarką. Pagal reglamento 25 punktą, pareiškime turi būti nurodyta: pareiškėjo pavadinimas, buveinė, taip pat įgalioto atstovo pavardė ir adresas, kontaktiniai telefonai, elektroninio pašto adresai (25.1 punktas), ūkio subjekto, kurio veiksmai skundžiami, pavadinimas, buveinė (25.2 punktas), trečiųjų suinteresuotų asmenų pavadinimai ir buveinės (25.3 punktas), konkretūs skundžiami veiksmai, jų atlikimo data (25.4 punktas), pareiškėjui žinomos skundžiamų veiksmų faktinės aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, bei tas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta (25.5 punktas), pareiškėjo reikalavimai (25.6 punktas), pridedamų dokumentų sąrašas (25.7 punktas) ir pareiškimo surašymo vieta ir data (25.8 punktas). To paties reglamento 30 punkte įtvirtinta, jog jeigu pateiktas pareiškimas neatitinka reglamento 24-28 punktuose nustatytų reikalavimų, ūkio subjektui nustatomas terminas, per kurį turi būti pašalinti pareiškimo trūkumai. Tokiu atveju pareiškimo nagrinėjimo terminas, nustatytas Konkurencijos įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje, pradedamas skaičiuoti, kai administracijos sekretoriatui pateikiamas pareiškimas, atitinkantis reglamento 24-28 punktų reikalavimus. Minėto reglamento 31 punkte nustatyta, kad administracijos darbuotojas, išnagrinėjęs pareiškimą, atitinkantį reglamento 24-28 punktų reikalavimus, parengia Konkurencijos tarybos nutarimo pradėti tyrimą arba atsisakyti pradėti tyrimą projektą ir perduoda jį svarstyti tarybos tvarkomajame posėdyje.

Iš aukščiau aptarto ir Reglamento trečiojo skirsnio „Pareiškimo ištirti įstatymo pažeidimą pateikimas ir nagrinėjimas“ nuostatų analizės darytina išvada, kad Konkurencijos taryba atliko pažeidimo tyrimo veiksmus. Todėl pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai pažymėjo, jog faktiškai Konkurencijos taryba atliko veiksmus, kurie turiniu atitiktų tyrimo veiksmus, o ne aiškinosi, ar reikalinga pradėti tyrimą pagal pareiškėjo skundą.

Šiuo aspektu aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-1555/2008. Jame pažymėta, kad kiekvienu atveju asmenims, turintiems iniciatyvos teisę pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą, pateikus pareiškimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo, Konkurencijos taryba turi atlikti išsamų, visapusišką, objektyvų pareiškimo tyrimą. Pareiškimo tyrimo išdava - sprendimas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo arba sprendimas atsisakyti pradėti tyrimą. Pastarojo sprendimo priėmimo metu, teisėjų kolegijos nuomone, paprastai neturėtų būti gauta jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti įstatymo pažeidimą. Ir atvirkščiai. Jei konkretaus pareiškimo nagrinėjimo metu gaunami įrodymai, leidžiantys įtarti galimą Konkurencijos įstatymo pažeidimą – tyrimas dėl galimų konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo turėtų būti pradėtas. Vadinasi, pagal pareiškimą dėl konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo Konkurencijos taryba, surinkusi įrodymų visumą, turi atlikti analitinio pobūdžio darbą rezultatą atspindėdama viename iš priimamų sprendimų, numatytų Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje.

Atsakovui pateiktame skunde pakankamai plačiai išdėstytos Konkurencijos įstatymą pažeidžiančių veiksmų faktinės aplinkybės bei pateikiami jas patvirtinantys priedai. Taigi tiek pareiškėjo skunde, tiek prie jo pridėtuose dokumentuose aiškiai ir išsamiai nurodytos faktinės aplinkybės, kodėl Lietuviškų degalinių sąjunga mano, jog UAB „ORLEN Lietuva“ turėtų būti pripažinta ūkio subjektu, piktnaudžiaujančiu dominuojančia padėtimi rinkoje, t. y. suponuojančios pagrįstą įtarimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Nagrinėjamu atveju visuma šių įrodymų (pareiškime išdėstytos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą pažeidžiančių veiksmų faktinės aplinkybės ir pateikti priedai) rodo, kad yra pagrindas įtarti, jog piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pažeidimas gali būti daromas. Kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, būtent tokio įtarimo apie galimą pažeidimą nustatymas savaime yra pakankamas pagrindas tyrimui pradėti. Pabrėžtina, jog sprendžiant pareiškimo/skundo priimtinumo klausimą neturėtų būti vertinama, ar iš tikrųjų ir kokiais veiksmais buvo pažeista ar nepažeista atitinkama Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo straipsnio nuostata, kas šiuo atveju atsakovo buvo atlikta.

Atsisakydama pradėti tyrimą Konkurencijos taryba nurodė, kad nėra pagrindo įtarti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo AB "ORLEN Lietuva" užima dominuojančią padėtį prekiaudama žymėtu dyzelinu Lietuvos Respublikoje. Šią savo išvadą atsakovas grindžia tyrimo metu surinkta informacija, t. y. 2013 metais AB "ORLEN Lietuva" pažymėto ir parduoto žymėto dyzelino kiekis sudarė mažiau nei 40 proc. viso Lietuvoje galutinių vartotojų nupirkto žymėto dyzelino kiekio, taip pat dyzeliną žymi ir juo prekiauja dar 9 Lietuvoje veikiantys ūkio subjektai, apie 20 ūkio subjektų prekiauja žymėtu dyzelinu iš jiems priklausančių akcizinių sandėlių (dalis jų dyzeliną žymi pagal sutartis kitiems ūkio subjektams), o vienas iš dyzeliną žyminčių ir juo prekiaujančių ūkio subjektų – UAB "Lukoil Baltija" – pažymi ir parduoda šiek tiek daugiau žymėto dyzelino nei AB "ORLEN Lietuva" bei tuo, kad Lietuviškų degalinių sąjungos narių bendrai parduoto žymėto dyzelino kiekiai ne sumažėjo, o padidėjo.

Piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi nustatyti reikalinga įvertinti dvi sąlygas: pirma, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje ir, antra, ar ūkio subjektas atlieka veiksmus, kuriuos draudžia Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis. Nustatant pirmąją aplinkybę reikalinga apibrėžti rinką, kurioje tiriamas dominavimas, ir toje rinkoje nustatyti ūkio subjektui priskirtinas ypatybes, kurios lemia subjekto dominuojančią padėtį. Rinkos apibrėžimas reikalingas tiek užimamai procentinei daliai įvertinti, tiek ūkio subjekto įtakai toje rinkoje nustatyti. Teisinis reguliavimas rodo, jog 40 procentų rinkos dalies užėmimas reiškia dominavimo rinkoje prezumpciją. Tai sąlygoja Konkurencijos tarybos pareigą įvertinti asmens užimamos rinkos dalį procentais. Sekantis tyrimo objektas yra nustatymas aplinkybių, ar ūkio subjektas nesusiduria su konkurencija arba, ar turi galimybę daryti lemiamą įtaką ribojant konkurenciją. Šiomis aplinkybėmis gali būti paneigiama 40 procentų sąlygota prezumpcija bei įvertinta, ar mažesnę rinkos dalį užimantis asmuo gali būti laikomas užimančiu dominuojančią padėtį. Galiausiai vertinamas piktnaudžiavimo veiksmų atlikimas pagal Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio atskirus punktus.

Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2000 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 52 patvirtintų Konkurencijos tarybos paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nustatymo 10 punkte nustatyta, jog kadangi ūkio subjekto galimybės daryti vienpusę lemiamą įtaką labai priklauso nuo jo dalies atitinkamoje rinkoje dydžio, todėl pirmiausiai Konkurencijos taryba nustato rinkos dalį, o paprastai ūkio subjektas negali daryti vienpusės lemiamos įtakos ir nebus dominuojantis rinkoje, jei jo dalis šioje rinkoje yra santykinai maža. Tame pačiame punkte įtvirtinta, jog Konkurencijos taryba įvertina ir kitus veiksnius, kurie galėtų trukdyti ūkio subjektui veikti pakankamai nepriklausomai nuo konkurentų, tiekėjų ar pirkėjų net ir tuo atveju, jei jo dalis atitinkamoje rinkoje yra didelė, arba įgalintų ūkio subjektą, turintį palyginti nedidelę rinkos dalį, vis dėlto daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba ginčijamame nutarime apsiribojo tik konstatavimu, kad AB "ORLEN Lietuva" parduoto žymėto dyzelino kiekis sudarė mažiau nei 40 procentų viso Lietuvoje galutinių vartotojų nupirkto žymėto dyzelino. Kaip matyti iš bylos medžiagos, AB "ORLEN Lietuva" 2011–2013 metais kasmet pažymėjo ir pardavė apie 32–37 procentus viso Lietuvoje pažymimo ir parduodamo žymėto dyzelino, o artimiausias jos konkurentas – UAB "Lukoil Baltija" – apie 33–37 procentus. Tai reiškia, jog 2011–2013 metais minėti du ūkio subjektai pažymėjo ir pardavė didžiausius kiekius žymėto dyzelino (AB "ORLEN Lietuva" 2011 m. pažymėjo ir pardavė žymėto dyzelino daugiau negu UAB "Lukoil Baltija", t. y. pažymėjo ir pardavė didžiausią žymėto dyzelino kiekį) ir užima panašias žymėto dyzelino rinkos dalis. Šių duomenų pagrindu taip pat pakankamai sudėtinga padaryti vienareikšmišką išvadą, jog AB "ORLEN Lietuva" parduoto žymėto dyzelino kiekis lyginant su kitais šioje rinkoje veikiančiais ūkio subjektais yra santykinai mažas, todėl AB "Orlen Lietuva" negali daryti vienpusės lemiamos įtakos ir nėra dominuojantis rinkoje. Nors įvertinęs pareiškėjo narių žymėto dyzelino pardavimo kiekius atsakovas ir padarė reikšmingą išvadą, kad Lietuviškų degalinių sąjungos narių pardavimo kiekiai 2010–2013 metais padidėjo, tačiau šis faktas nėra visiškai pakankamas lemiamos įtakos konkurencijos nebuvimui įrodyti, nes pardavimai gali didėti ir dėl kitų veiksnių (ūkio subjektų elgsenos, bendro ūkio augimo, didesnio dyzelino poreikio). Be to, pagal Paaiškinimų dėl dominuojančios padėties nuostatas, nepriklausomai nuo, ar yra nustatoma 40 procentų užimamos rinkos dalis, turi būti vertinami ir kiti dominavimą rinkoje rodantys kriterijai, todėl atmestini atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens AB "ORLEN Lietuva" apeliacinių skundų argumentai, jog poreikis vertinti kitus veiksnius kiltų tik nustačius, kad AB "ORLEN Lietuva" yra didžiausias žymėto dyzelino tiekėjas rinkoje.

Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė išvadą, jog būtina nustatyti (apibrėžti) atitinkamą rinką. Trečiasis suintersuotas asmuo AB "ORLEN Lietuva" Konkurencijos tarybos 2010-12-16 nutarimu Nr. 2S-31 buvo pripažinta 2002-2004 metais užėmusia dominuojančią (beveik monopolistinę) padėtį benzino ir dyzelino pardavimo iš gamyklų rinkoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškimo nagrinėjimo metu reikėtų nustatyti, ar šiuo metu padėtis nėra pasikeitusi, taip pat reikšminga, kokiu būdu dyzelino rinka buvo apibrėžta anksčiau minėtame atsakovo nutarime, ar į šią rinką buvo įtraukta ir prekyba žymėtu dyzelinu bei, ar yra pasikeitusios aplinkybės dėl rinkoje esančios pasiūlos pasikeitimo ir tuo pačiu rinkos apimties. Atsakovo nutarime visiškai nėra jokių argumentų, t. y. nenurodyti esminiai skirtumai, kodėl nežymėto ir žymėto dyzelino rinkos turėtų būti vertinamos atskirai. Neapibrėžus rinkos nėra galimybių padaryti išvadas dėl rinkos pasiskirstymo ir konkurencijos sąlygų rinkoje bei lemiamos įtakos joje, taip pat žymėto ir nežymėto dyzelino rinkų sąsajumo.  

Atkreiptinas dėmesys, jog AB "ORLEN Lietuva" apeliaciniame skunde nurodo, kad Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo 14–16 punktuose pateikiami duomenys, pagrindžiantys, jog žymėtas ir nežymėtas dyzelinai yra nepakeičiami tiek paklausos, tiek pasiūlos pažiūriu. Vertinant šį trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo teiginį pastebėtina, kad skundžiamo nutarimo 14–15 punktuose atkartota pareiškėjo Lietuviškų degalinių sąjungos 2013 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. 13.11.14/02 pateikta informacija, o 16 punkte – atkartota Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostata (4 straipsnis). Todėl vargu, ar nutarimo aprašomosios dalies 14–16 punktuose išdėstyta bendro pobūdžio informacija, laikytina tokiais specifiniais atitinkamų rinkų apibrėžimo kriterijais. Tas pats pasakytina ir apie Nutarimo 27 punktą. Taigi atsakovo nutarime nepadaryta jokių savarankiškų analitinio pobūdžio išvadų, kurios aiškiai ir nedviprasmiškai suponuotų prekių (žymėto ir nežymėto dyzelino) priskyrimą skirtingoms rinkoms. Papildomai pažymėtina, kad pagrindiniai principai ir kriterijai, kuriais vadovaudamasi Konkurencijos taryba apibrėžia atitinkamą rinką, taikydama Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą, įskaitant teisės normas, reglamentuojančias draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir koncentracijos kontrolę, pateikti Konkurencijos tarybos 2000 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 17 patvirtintuose Konkurencijos tarybos paaiškinimuose dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB "ORLEN Lietuva" apeliaciniame skunde nurodo, kad prekės rinkos apibrėžimo procese yra vertinama ne "rinkos apimtis", o skirtingų prekių pakeičiamumas, o nustačius, jog tarp žymėto ir nežymėto dyzelino nėra reikiamo pakeičiamumo, rinkos apibrėžimo procesas neišvengiamai pasibaigia. Teisėjų kolegijos nuomone, šio aspekto (prekės pakeičiamumo) Konkurencijos taryba netyrė ir Nutarimme šiuo klausimu nepasisakė, todėl nagrinėjamu atveju jį plačiau analizuoti nėra tikslinga. Kita vertus, šie trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai nepaneigia būtinybės atlikti platesnį rinkos apibrėžimo tyrimą.

Lietuvos vyriausiasis administraciniis teismas yra pažymėjęs, kad rinkos apibrėžimas yra priemonė konkurencijos riboms tarp įmonių nustatyti ir apibrėžti, o pagrindinis jo tikslas – sistemingai nustatyti konkurencijos ribojimus, su kuriais susiduria tam tikros įmonės. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžta, jog rinkos apibrėžimas nėra savitikslis dalykas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, kokia galima konkurencijos problema yra analizuojama ir kokiu tikslu siekiama nustatyti atitinkamos rinkos apibrėžimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-801/2013). Teismo vertinimu, atitinkamos rinkos apibrėžimas ir atskirų ūkio subjektų rinkos dalies nustatymas turi įtakos galutinio sprendimo priėmimui, sprendžiant, ar veiksmai nepadarė esminės žalos įstatyme saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁷-783/2006).  

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams, kad atsakovas nevertino pareiškėjo pateiktų duomenų apie AB "ORLEN Lietuva" taikomą žymėto dyzelino kainodarą. Trečiojo suinteresuoto asmens AB "ORLEN Lietuva" kainodara sudaro prielaidas įtarti, jog AB "ORLEN Lietuva" užima dominuojančią padėtį rinkoje, nes nepaisant to, kad žymėtam dyzelinui pagaminti yra reikalingos papildomos sąnaudos, AB "ORLEN Lietuva" žymėtą dyzeliną parduoda žemesne kaina nei nežymėtą dyzeliną. Tokios ekonomine prasme nepagrįstos kainodaros taikymas suponuoja įtarimus, ar tokiu būdu trečiasis suinteresuotas asmuo AB "ORLEN Lietuva" nesiekia, jog kitiems ūkio subjektams dyzelino žymėjimas būtų nuostolinga veikla. Šių aplinkybių Konkurencijos taryba neanalizavo.      

Ginčijamą nutarimą dėl AB „ORLEN Lietuva“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 7 straipsnio reikalavimams atsakovas grindžia ir ta aplinkybe, jog AB „ORLEN Lietuva“ atsisakymas suvienodinti agentavimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas neturi piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi požymių. Konkurencijos taryba teigia, kad sutartys tarp AB „ORLEN Lietuva“ ir UAB „Imlitex“ bei tarp AB „Orlen Lietuva“ ir Lietuviškų degalinių sąjungos narių yra skirtingo pobūdžio (agentavimo (įtvirtina komercinio atstovavimo santykius) ir pirkimo–pardavimo (atitinka didmeninio pirkimo–pardavimo paslaugų teikimą), todėl nėra pagrindo įtarti, kad AB „ORLEN Lietuva“, atsisakydama su LDS nariais sudaryti sutartis tokiomis pat sąlygomis, kaip su UAB „Imlitex“, atliko veiksmus, turinčius Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio draudžiamų veiksmų požymių. Akivaizdu, jog padarydama šią išvadą, Konkurencijos taryba pagrinde vadovaujasi tuo, kad sudarytos sutartys yra tik skirtingo pobūdžio (sukuria skirtingų teisinių santyklių atsiradimą). Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek Lietuviškų degalinių sąjungos narių, tiek ir UAB „Imlitex“, veiklos galutinio vartotojo požiūriu yra vienodos, o jų teikiamos paslaugos analogiškos. Vis dėl to, galutiniame rezultate įsigijęs produktą tiek iš UAB „Imlitex“, tiek iš Lietuviškų degalinių sąjungos narių žymėto dyzelino vartotojas nuosavybės teise įsigija produktą, kurį gali naudoti pagal įsigijimo paskirtį. Aplinkybė, kuriuo metu kuriam pardavėjui perėjo nuosavybės teisė, galutiniam vartotojui yra visiškai nesvarbi ir įtakos jo elgesiui nedaro. Tai reiškia, kad abiejų sutarčių šalys dėl galutinio vartotojo pasitrinkimo konkuruoja dyzelino kaina bei kitomis teikiamomis paslaugomis – transportavimu, aptarnavimo kokybe, skubumu ir pan., todėl atliekant pareiškimo dėl tyrimo pradėjimą turėtų būti vertinamos ir salygos galutiniams vartotojams, nes be jų vertinimo neįmanoma nustatyti, ar įtarimas dėl pažeidimo yra pagrįstas, ar tokiu būdu nėra iškraipomos konkurencijos sąlygos. Be to, apart konstatavimo, jog sudarytos sutartys yra skirtingo pobūdžio, atsakovas sutarčių turinio išsamiau neanalizavo. Kita vertus, detaliau neištyrus sutarčių turinio nuostatų, negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, jog šios sutartys negali būti vertinamos kaip panašaus pobūdžio sutartys. Taigi, pažymėtina, jog Konkurencijos taryba atliko paviršutinišką sutarčių vertinimą, visiškai nesigilindama į kitus konkurencijos prasme reikšmingus sutarčių turinio aspektus (agento atsakomybės klausimas, rizikų prisiėmimas, apribojimų nustatymas ir pan.). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad Konkurencijos tarybos išvada dėl įtarimų dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi nepagrįstumo padaryta skubotai, neišsiaiškinus kitų sutarčių ypatybių, netyrus jų galimo lygiavertiškumo bei nevertinus konkurencijos turinio.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Konkurencijos taryba Lietuviškų degalinių sąjungos skundu inicijuoto dėl AB "ORLEN Lietuva" veiksmų piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi tyrimo pradėjimo klausimą nagrinėjo daugiau kaip 1,5 metų. Per tą laikotarpį, atsakovas sugebėjo ištirti tik tiek, kad AB „ORLEN Lietuva“ užima mažiau negu 40 procentų žymėto dyzelino rinkos bei sutartys, sudarytos tarp trečiojo suinteresuoto asmens AB "ORLEN Lietuva" ir UAB "Imlitex" bei tarp AB "ORLEN Lietuva" ir Lietuviškų degalinių sąjungos narių, sukuria skirtingų teisinių santykių atsiradimą. Jeigu pirmajai išvadai padaryti buvo reikalinga atlikti minimalų tyrimą, tai pastarajai išvadai padaryti turbūt nereikėjo atlikti jokio tyrimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone šias abstraktaus pobūdžio išvadas buvo galima padaryti per žymiai trumpesnį laiką ir tam nereikia jokių didelų atsakovo pastangų (pakako gauti informaciją apie skirtingų ūkio subjektų žymėto dyzelino pardavimo kiekius). Šiame kontekste atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog Konkurencijos taryba emėsi veiksmų, kad pareiškėjo pareiškimas būtų įvertintas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, 2004 m. lapkričio 5 d. išvadą). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A¹⁰-655/2005), be to, šis principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A¹⁴³-816/2014 ir kt.).

Konkurencijos taryba ir AB "ORLEN Lietuva" apeliaciniais skundais nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tik pateikė savą įrodymų vertinimą bei Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo normų aiškinimą ir taikymą. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A⁴-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. <...> iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Pirmosios instancijos teismas ginčo santykius reguliuojančias teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, taip pat įrodymų vertinimo nuostatų, suformuotų teismų praktikoje, nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes bei apeliacinių skundų argumentus juos vertina kaip nepagrįstus, nesudarančius pagrindo pripažinti teismo sprendimą teisės požiūriu defektyviu. Be to, teismas neprivalo atsakyti į visus skundo ar apeliacinio skundo argumentus ir gali pasisakyti dėl esminių prieštaravimų viešojo administravimo subjekto priimtam sprendimui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan