Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Natural Pharmaceuticals“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Natural Pharmaceuticals“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Maisto papildų gamintojų asociacijai dėl nutarimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Natural Pharmaceuticals“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2014 m. spalio 28 d. nutarimą „Dėl maisto papildo „Omega Marine Forte+“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams. Tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad nėra pagrindo panaikinti Tarybos 2014 m. spalio 28 d. nutarimo, pareiškėjas prašė pakeisti šiuo nutarimu taikytą sankciją ir taikyti UAB „Natural Pharmaceuticals“ proporcingą ekonominę sankciją, atsižvelgiant į egzistuojančias lengvinančias aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais ir asmenų lygybės prieš įstatymą principu.

Pareiškėjas nurodė, kad Taryba 2014 m. spalio 28 d. nutarimu paskyrė Bendrovei 20 000 Lt (5 792 EUR) baudą už tai, kad ji skleidė klaidinančią reklamą. Pareiškėjas pažymėjo, kad, nors reklaminiuose teiginiuose buvo vartojamas žodis „nemokamai“, tačiau vartotojams buvo aiškiai nurodyta, jog visos kainos už prekę sumokėti nereikės, tik jos pristatymo ir pakavimo išlaidas – 9,95 Lt. Toks pasiūlymas, pareiškėjo teigimu, laikytinas kompleksiniu pasiūlymu (kurio viena dalis mokama, kita – nemokama), kuris savaime negali būti laikomas klaidinančia komercine veikla. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-989/2010 pateiktu Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 18 punkto išaiškinimu, kad pažeidimo konstatavimui yra būtinos dvi sąlygos: 1) produktas nurodomas kaip nemokamas; 2) galiausiai paaiškėja, jog vartotojas turi mokėti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ši norma nenustato, jog komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu produktas apibūdinamas kaip „nemokamas“, tačiau aiškiai nurodoma, kad reikės papildomai sumokėti. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju vartotojams buvo pateikta aiški, pilna, teisinga bei visapusiška informacija dėl mokamos dalies. Pareiškėjas rėmėsi 2009 m. gruodžio 3 d. Europos Komisijos gairių dėl Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos įgyvendinimo ir taikymo (toliau – ir Gairės) 3.4.3 punktu, pagal kurįnėra numatyta pareiga aiškiai nurodyti vartotojo patiriamas išlaidas, kurios yra neišvengiamos dėl vartotojo reakcijos į komercinę veiklą (pastarosios yra leidžiamos pagal Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą ir tada, kai nėra nurodomos). Pareiškėjas pažymėjo, kad nei 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB Dėl nesąžiningos komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (toliau – ir Direktyva) I priedo 20 punktas, nei Įstatymo 7 straipsnio 18 punktas neįtvirtina pareigos prekybininkui reklamoje naudojant žodį „nemokamai“ aiškiai išvardinti visas galimas vartotojo išlaidas, kurios yra neišvengiamos ir kylančios dėl atsakymo į komercinę veiklą ir dėl prekės paėmimo ar mokėjimo už jo pristatymą. Pareiškėjas vadovavosiTarybos 2010 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 2S-26, 2013 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 2S-8 ir 2009 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 2S-21, kuriuose ji pripažįsta, kad reklama neturėtų Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte numatytos klaidinančios komercinės veiklos požymių, jei pateikiant nemokamą pasiūlymą, būtų nurodyta papildoma informacija apie kitus vartotojams taikomus mokesčius, kurie nėra neišvengiami ir kylantys dėl atsakymo į komercinę veiklą ir dėl prekės paėmimo ar mokėjimo už jo pristatymą. Pareiškėjo nuomone, vartotojams buvo pateikta aiški informacija, kad reikės sumokėti 9,95 Lt pakavimo ir pristatymo išlaidas, ir tai turi būti vertinama kaip aiški ir suprantama informacija. Vartotojas sprendimą galėjo priimti, remdamasis išsamia ir neapgaulinga informacija. Pareiškėjas savo poziciją grindė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimu byloje C-428/11 Purely Creative Ltd and others v. Office of Fair Trading. Be to, pareiškėjo teigimu, jam paskirta 20 000 Lt bauda yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga padarytam pažeidimui, o, lyginant su kitoms bendrovėms paskirtomis baudomis, pažeidžianti asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Atsakovas nepagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors pareiškėjas tyrimo metu geranoriškai teikė visą prašomą informaciją, skleisdamas reklamą, nesiekė suklaidinti vartotojų.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 28 d. – 2014 m. birželio 10 d. laikotarpiu skleidė reklaminius teiginius apie galimybę vartotojams nemokamai įsigyti maisto papildą „Omega Marine Forte+“, sumokėjus tik pakavimo ir pristatymo išlaidas 9,95 Lt. Tačiau iš tyrimo metu surinktos informacijos buvo nustatyta, kad į šią kainą įėjo ne tik Įstatymo 7 straipsnio 18 dalyje nurodytos išlaidos, bet ir kitos išlaidos, kurios nėra neišvengiamai susijusios su vartotojo reakcija į pareiškėjo reklamą: pakuotės dėžutės kaina; vartotojui siunčiamos sąskaitos kaina; pakavimo išlaidos; transportavimo iš užsienyje esančio logistikos sandėlio į Lietuvą išlaidos; užsakymų įvedimo į sistemą išlaidos; įmokų surinkimo išlaidos; klientų aptarnavimo išlaidos; papildomas atlyginimas už kokybiškai suteiktas paslaugas. Atsakovo teigimu, šios išlaidos neturėtų būti mokamos vartotojo, kai jis naudojasi pasiūlymu, apibūdinamu kaip „nemokamas“. Šiuo atveju galimos išlaidos galėjo būti tik užsakymo voko, kuris pateikiamas kartu su pasiūlymu, išlaidos bei pašto, siunčiant vartotojui maisto papildą, išlaidos, sudariusios mažiau nei trečdalį mokėtinos sumos. Į nurodytą sumą įskaičius kitas išlaidas, atsakovo teigimu, nėra pagrindo reklamoje nurodytą informaciją laikyti teisinga. Jeigu vartotojas patiria kitokio pobūdžio išlaidas, nei numatytos Direktyvos I priedo 20 punkte, Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte, nors jos ir aiškiai būtų nurodomos reklamoje, produkto apibūdinti kaip „nemokamas“ negalima, nes ši sąvoka prarastų savo esmę. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodyta Tarybos praktika ankstesnėse bylose nėra identiška nagrinėtam atvejui, kadangi buvo analizuojami kompleksiniai pasiūlymai – keli susiję pasiūlymai, vienas kurių yra nemokamas. Atsakovo manymu, pareiškėjo pasiūlymo negalima laikyti kompleksiniu, kadangi šiuo atveju pasiūlymas nukreiptas į konkrečią prekę ir su jos įsigijimu susijusius mokesčius. Atsakovo teigimu, pareiškėjui paskirta bauda yra proporcinga ir teisėta, Taryba, skirdama baudą, atsižvelgė į pažeidimo pobūdį – pažeidimas susijęs su vartotojo patirtomis išlaidomis, ilgą pažeidimo trukmę ir didelį mastą. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. Pagal Reklamos įstatymo nuostatas, subjektai privalo vykdyti priežiūros institucijų reikalavimą pateikti informaciją ir dokumentus, vykdyti kitus nurodymus, todėl atsakovo reikalavimų vykdymas, atsakovo teigimu, atsakovo manymu, nelaikytinas lengvinančia aplinkybe.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1, 2, 6 dalimis, 2 straipsnio 3 dalimi, Įstatymo 7 straipsnio 18 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-370/2012, pažymėjo, kad iš Įstatymo priedo matyti, jog priimdamas šį įstatymą įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė įgyvendinti Direktyvą, todėl aiškinant Įstatymo nuostatas turi būti atsižvelgta į Direktyvos nuostatas, tikslus, kurių buvo siekiama priimant šią Direktyvą. Teismas vadovavosi Direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi, Direktyvos I priedo 20 punktu, Europos Komisijos 2009 m. gruodžio 3 d. priimtų Gairių 3.4 punktu, nustatė, kad pareiškėjas vartotojams siūlė nemokamai gauti maisto papildą (žuvų taukų pakuotę), sumokėjus 9,95 Lt pakavimo ir pristatymo išlaidas. Taryba tyrimo metu nustatė, kad šias išlaidas sudaro pakuotės dėžutės kaina, vartotojui siunčiamos sąskaitos kaina, produkto pakavimo išlaidos, transportavimo iš užsienyje esančio logistikos sandėlio į Lietuvą išlaidos, pašto išlaidos, užsakymo voko, kuris pateikiamas kartu su pasiūlymu ir kurio siuntimas yra iš anksto apmokėtas, išlaidos, užsakymų įvedimo į sistemą išlaidos, klientų aptarnavimo išlaidos, papildomas atlyginimas už kokybiškai suteiktas paslaugas. Teismas darė išvadą, kad, nors vartotojams siūloma gauti nemokamą produktą, tačiau, vis dėlto, vartotojai privalo sumokėti ne tik minimalias išlaidas, neišvengiamai susijusias su vartotojų reakcija į pasiūlymą, kurios leidžiamos pagal Įstatymo7 straipsnio 18 punktą (pašto išlaidas įprastu tarifu, mokestį už produkto pristatymą), bet ir kitas, Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nenumatytas išlaidas, kurios siejamos su paties pardavėjo veiklos organizavimu ir kurios įprastai įeina į produkto kainą (produkto pakuotės kaina, pakavimo išlaidos, produkto pervežimo iš užsienyje esančio sandėlio išlaidos, užsakymų įvedimo išlaidos, atlyginimas ir kt.). Teismo vertinimu, pareiškėjas tokiais veiksmais klaidino vartotojus, sukūrė apgaulingą įspūdį apie nemokamą prekės pobūdį, kai faktiškai prekė buvo mokama. Teismas konstatavo, kad ekonominis vartotojų elgesys buvo paveiktas.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas netinkamai aiškino Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą, nes jis netaikytinas tuo atveju, jeigu reklamoje aiškiai nurodyta papildomai mokėtina suma. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 7 straipsnio 18 punktas aiškiai draudžia apibūdinti produktą kaip nemokamą, jeigu vartotojas turi mokėti kitas išlaidas nei nurodytos Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte. Toks pat aiškus draudimas yra įtvirtintas ir Direktyvos I priedo 20 punkte. Teismas pažymėjo, kad neiĮstatymas, nei Direktyva neįtvirtina išimčių, kurios leistų prekybininkui pateikti produktą kaip nemokamą, jeigu vartotojas turi mokėti Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte ir Direktyvos I priedo 20 punkte nenumatytas išlaidas, nors jos ir aiškiai nurodomos. Teismas pažymėjo, kad draudimas yra taikomas ir tuo atveju, jeigu prekybininkas, pateikdamas produktą kaip nemokamą, nurodo konkrečią mokėtiną sumą, į kurią įeina neleistinos išlaidos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai paaiškinama tuo, kad reklama, kurioje nurodyta, jog prekė nemokama, pati savaime formuoja palankesnį prekybininkui vartotojo ekonominį elgesį, nes skatina vartotoją pasinaudoti būtent nemokamu produktu. Vartotojas iš tiesų mano, jog prekė siūloma nemokamai – be atlygio pinigine ar kitokia forma, ir skatina vartotoją priimti tokį siūlymą. Akivaizdu, kad pasiūlymas, kai vartotojui siūlomas produktas už tam tikrą kainą, formuoja ne tokį palankų prekybininkui vartotojo ekonominį elgesį. Taigi, jeigu prekybininkas išlaidas priskiria prekės kainai, jis susiduria su ne tokiu palankiu vartotojų ekonominiu elgesiu nei tuo atveju, jeigu prekę pristato kaip nemokamą, o tas pačias išlaidas priskiria kitiems iš vartotojo reikalaujamiems mokėjimams, nepriklausomai nuo jų pavadinimo. Pagal pareiškėjo nurodomą aiškinimą susidarytų situacija, kai prekybininkams būtų leidžiama manipuliuoti nemokamu pasiūlymo pobūdžiu ir atgauti dalį produkto kainos per papildomas išlaidas, kurios nėra leistinos Įstatymo 7 straipsnio 18 punkto prasme. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks aiškinimas neatitiktų nei Direktyvos, nei Įstatymo siekiamų tikslų ir sudarytų prielaidas prekybininkams iškreipti vartotojų ekonominį elgesį. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentams, kad jeigu vartotojas patiria kitokio pobūdžio išlaidas nei numatytos Direktyvos I priedo 20 punkte, Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte, nors jos ir aiškiai nurodomos reklamoje (kaip nagrinėjamu atveju), produkto apibūdinti kaip „nemokamo“ negalima, nes ši sąvoka praranda savo esmę, t. y. produktas tokiu atveju negali būti laikomas nemokamu.

Vertindamas pareiškėjo reklamos turinį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas reklamoje pabrėžė žodį „nemokamai“, jį išskyrė kita spalva, didesniu šriftu, didžiosiomis raidėmis ir kt., tuo aiškiai siekė paveikti vartotojų ekonominį elgesį būtent nemokamu prekės pobūdžiu. Teismas pažymėjo, kad faktiškai vartotojai turėjo sumokėti Įstatymo 7 straipsnio 18 punkto prasme neleistinas išlaidas, t. y. prekė faktiškai buvo mokama. Teismas darė išvadą, kad vartotojai buvo klaidinami, nes faktiškai mokama prekė buvo pristatoma kaip nemokama. Be to, nagrinėjamu atveju vartotojai buvo klaidinami dar ir tuo aspektu, kad reklamoje 9,95 Lt mokėtina suma buvo įvardijama kaip pristatymo ir pakavimo išlaidos, siekiant sudaryti įspūdį, kad tai išlaidos, tiesiogiai susijusios su vartotojo reakcija į pasiūlymą (leistinos išlaidos), nors faktiškai į šią sumą buvo įtrauktos ir kitos pareiškėjo veiklos išlaidos, neleidžiamos pagal Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodomuose Tarybos nutarimuose pateiktus aiškinimus interpretuoja iš esmės neteisingai, sau naudinga linkme, be to, šiuose nutarimuose buvo nagrinėjamos kitos faktinėmis aplinkybėmis situacijos, dalis jų buvo dėl kompleksinių pasiūlymų. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jo pasiūlymas buvo kompleksinis (kurio viena dalis mokama, kita nemokama). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra teisinga remtis pareiškėjo nurodomu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimu.

Teismas konstatavo, kad Taryba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo skleista reklama turi Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nurodytų požymių, kadangi vartotojas turėjo patirti ne tik minėtame straipsnyje minimas leistinas išlaidas, bet ir papildomas išlaidas, kurios negalėjo būti įtraukiamos į mokėtinas išlaidas apibūdinant produktą kaip „nemokamas“. Teismas darė išvadą, kad Taryba pagrįstai pripažino, jog reklama yra klaidinanti ir pažeidžia Reklamos įstatymo 5 straipsnio bei Įstatymo 7 straipsnio 18 punkto reikalavimus.

Teismas rėmėsi Reklamos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodinėjo, kad Reklamos įstatymo reikalavimai buvo pažeisti ne dėl jo kaltės, todėl darė išvadą, kad jis turi atsakyti už klaidinančios reklamos naudojimą.

Teismas rėmėsi Direktyvos 13 straipsniu, Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1, 5, 7 dalimis, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A²-709/2007, A⁸⁸²-2818/2012ir darė išvadą, kad tai, jog pareiškėjas tyrimo metu geranoriškai teikė visą prašomą informaciją, negali būti vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Pareiškėjo argumentus, kad Taryba, skirdama baudą, pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ir pažymėjo, kad skiriant baudą atsižvelgiama į konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl ginčijant paskirtos baudos dydį remtis baudų dydžiais, kurie buvo paskirti kitose bylose, negalima.

Teismas pažymėjo, kad Taryba, skirdama baudą, nors ir nenustatė atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, tačiau atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, labai ilgą reklaminių teiginių skleidimo trukmę ir vidutinį mastą. Taryba, įvertindama pažeidimo pobūdį, nurodė, kad vartotojai turėjo sumokėti 9,95 Lt, kad padengtų ne tik leistinas išlaidas. Taryba reklaminių teiginių skleidimo trukmę įvertino kaip labai ilgą, nes reklaminiai teiginiai buvo skleidžiami nuo 2013 m. rugsėjo 28 d. iki 2014 m. birželio 10 dienos. Reklaminių teiginių skleidimo mastą atsakovas įvertino kaip vidutinį, atsižvelgęs į reklaminių laiškų su spauda tiražą ir interneto tinklapio lankytojų skaičių. Teismas neturėjo pagrindo nesutikti su tokiu baudos skyrimui reikšmingų aplinkybių traktavimu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui paskirta bauda nėra akivaizdžiai per didelė, yra adekvati padaryto pažeidimo pobūdžiui ir atitinka teisingumo, proporcingumo principus, todėl pagrindo pakeisti Tarybos 2014 m. spalio 28 d.nutarimu pareiškėjui taikytą sankciją nėra.

III.

Pareiškėjas UAB „Natural Pharmaceuticals“ apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tarybos 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Dėl maisto papildo „OmegaMarine Forte+“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams. Tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad nėra pagrindo panaikinti Tarybos 2014 m. spalio 28 d. nutarimo, pareiškėjas prašė sumažinti šiuo nutarimu taikytą sankciją ir taikyti Bendrovei proporcingą ekonominę sankciją, atsižvelgiant į egzistuojančias lengvinančias aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais ir asmenų lygybės prieš įstatymą principu.

Pareiškėjas remiasi Įstatymo 4 straipsniu, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi ir pažymi, kad, pripažinus, jog atitinkama veikla nėra klaidinanti komercinė veikla, neabejotinai ši veikla negali būti laikoma ir klaidinančia reklama. Pareiškėjas vadovaujasi Įstatymo 7 straipsnio 18 punktu, pateikia žodžio „prezumpcija“ apibrėžimą ir pažymi, kad teismo argumentas, jog nustačius, kad reklama turi Įstatymo 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veikslo požymių, nėra teisinio pagrindo ir faktinio poreikio reklamos turinį papildomai vertinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijų požiūriu – reikštų, jog nėra galimybės paneigti prezumpcijų, numatytų šiame straipsnyje, tokia išvada, pareiškėjo teigimu, prieštarauja Įstatymo 7 straipsniui bei prezumpcijos esmei. Pareiškėjas pabrėžia, kad vartotojams buvo pateikta aiški, pilna, teisinga bei visapusiška informacija. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad paprastai perkant „OmegaMarineForte+“ 60 kapsulių pakuotę, jos kaina buvo ir yra 49,95 Lt (14,47 Eur). Pareiškėjas nurodo, kad nors Bendrovės skleistos reklamos teiginiuose ir buvo nurodytas žodis „nemokamai“, tačiau vartotojams buvo pateikta aiški ir lengvai suprantama informacija, kad vartotojui reikės sumokėti 9,95 Lt siuntimo ir pakavimo išlaidų, todėl Bendrovės skleista reklama negalėjo klaidinti ir neklaidino vartotojų. Pareiškėjas daro išvadą, kad paneigė Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nustatytą prezumpciją, kad komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas kaip „nemokamas“, jeigu vartotojas turi mokėti (išskyrus neišvengiamas išlaidas, susidarančias dėl vartotojo reakcijos į komercinę veiklą), nes aptariama pareiškėjo veikla nebuvo ir negalėjo būti klaidinanti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Teisingumo Teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą byloje C-428/11 Purely Creative LtD and others v. Office of Fair Trading ir daro išvadą, kad teismo sprendimas neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos. Pareiškėjas nurodo, kad negali būti daroma išvada, jog Bendrovės teikta reklama turi Įstatymo 7 straipsnio 18 punkto požymių ir dėl to yra klaidinanti. Pareiškėjas remiasi Gairių 3.4.3 punktu ir pažymi, kad priešingai nei nurodyta lietuviškame vertime, angliškame Gairių variante nėra kalbama apie galimas vartotojo išlaidas, kurias turi nurodyti prekybininkas, bet kalbama apie pareigą nurodyti kliento atsakomybę už išlaidas, t. y. kokias išlaidas turi padengti klientas, jeigu tokios bus kliento dengiamos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Gairių 3.4.3. punkte nenumatyta pareiga aiškiai nurodyti vartotojo patiriamas išlaidas, kurios yra neišvengiamos dėl vartotojo reakcijos į komercinę veiklą. Pareiškėjas pažymi, kad nei Direktyvos I Priedo 20 punktas, nei Įstatymo 7 straipsnio 18 punktas neįtvirtina pareigos prekybininkui reklamoje naudojant žodį „nemokamai“ aiškiai išvardinti visas galimas vartotojo išlaidas, kurios yra neišvengiamos ir kylančios dėl atsakymo į komercinę veiklą ir dėl prekės paėmimo ar mokėjimo už jo pristatymą. Pareiškėjas pabrėžia, kad Gairių 3.4.3 punkte išaiškinta pareiga aiškiai išvardinti, kokias išlaidas turės padengti klientas, negali būti siejama su pareiga išvardinti vartotojo patiriamas tik neišvengiamas išlaidas, kadangi nei Direktyvos I priedo 20 punktas, nei Įstatymo 7 straipsnio 18 punktas tokios pareigos nenumato. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁴⁴⁴-2198/2011 ir pažymi, kad teisės normoje nesant aiškaus nurodymo, jog komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas „nemokamas“ nors ir vartotojams aiškiai nurodant kokias papildomas išlaidas jie turės – negali būti laikoma, kad nagrinėjama pareiškėjo komercinė veikla yra klaidinanti. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepaaiškino, kodėl atmetė skundo argumentus dėl Tarybos aiškinimų kituose jos nutarimuose, taip pat, pareiškėjo manymu, tik formaliai pasisakė, kad nesutinka su Bendrovės teiginiu, kad jos pasiūlymas buvo kompleksinis (kurio viena dalis mokama, kita nemokama). Pareiškėjo manymu, teismas neatsižvelgė, kad nagrinėjamame pasiūlyme vartotojams buvo suteikta išsami, teisinga bei tiksli informacija apie visas išlaidas, kurias jie patirs, jei sutiks pasinaudoti pasiūlymu, vartotojai galėjo priimti sprendimą, remiantis pateikta išsamia ir neapgaulinga informacija. Pareiškėjas akcentuoja, kad Taryba, skirdama sankciją, turėjo įvertinti, kad pareiškėjas, skleisdamas reklamą, nesiekė suklaidinti vartotojų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Taryba 2009 m. spalio 15 d. nutartimi Nr. 2S-21 už Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą Bendrovei paskyrė 3 000 Lt baudą. Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Pareiškėjo teigimu, Tarybos paskirta bauda yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga padarytam pažeidimui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-370/2012 ir daro išvadą, kad apelianto argumentai, jog nepakanka nustatyti, kad reklama turi įstatymo 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių tam, jog ji būtų pripažinta klaidinančia, yra nepagrįsti. Atsakovo manymu, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad šiuo atveju turėjo būti analizuojama Įstatyme nustatyta klaidinančios komercinės veiklos sąvoka ir pagal tai sprendžiama reklama klaidina ar ne. Atsakovas pabrėžia, kad Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte aiškiai nurodoma, kada produktas gali būti apibūdinamas kaip nemokamas, todėl bet kokie mokesčiai, nesusiję su neišvengiamomis išlaidomis, susidarančiomis dėl vartotojo reakcijos į komercinę veiklą ar išlaidomis dėl produkto paėmimo ar mokėjimo už jo pristatymą, yra negalimi, jei vartotojas juos patirtų pasinaudojęs „nemokamu“ pasiūlymu. Atsakovas pažymi, kad tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat Gairių 3.4.3 punktas. Atsakovo teigimu, išlaidų nurodymas, kurias sudaro ir neleistinos išlaidos, savaime negali pašalinti reklamos klaidingumo, kadangi pats produkto pristatymas reklamoje kaip nemokamo praranda savo esmę ir prasmę. Atsakovo teigimu, aplinkybės, kad Taryba ir teismas pagrįstai pripažino, jog apelianto skleista reklama turi Įstatymo 7 straipsnio 18 punkto požymių, nepaneigia ir pareiškėjo nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla. Atsakovas pabrėžia, kad tiek Direktyvos I priedo 20 punktas, tiek Įstatymo 7 straipsnio 18 punktas numato apskritai galimas išlaidas, kurios gali būti patiriamos apibūdinant produktą kaip „nemokamas“, todėl jei vartotojas patiria kitokio pobūdžio išlaidas, nors jos ir aiškiai nurodomos reklamoje, produkto apibūdinti kaip „nemokamas“ negalima, nes ši sąvoka praranda savo esmę. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nurodomuose Tarybos nutarimuose faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl negali būti tapatinamos nagrinėjamu atveju. Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pasiūlymo, priešingai nei teigia pareiškėjas, negalima laikyti kompleksiniu, nes šiuo atveju reklamoje pateikta informacija nesudaro pagrindo manyti, kad vartotojas būtų galėjęs įsigyti nemokamai tik pačią prekę, jei nesutiktų sumokėti reklamoje nurodytų 9,95 Lt išlaidų. Nagrinėjamu atveju pasiūlymas nukreiptas į konkrečią prekę ir su jos įsigijimu susijusius mokesčius, todėl tai vienos prekės, o ne kompleksinis pasiūlymas. Atsakovas pažymi, kad, jei vartotojas būtų turėjęs padengti tik reklamoje nurodytas pakavimo ir pristatymo išlaidas, jos būtų sudariusios mažesnę negu 9,95 Lt pinigų sumą, todėl pareiškėjas neteisingai informavo vartotoją apie patiriamas išlaidas. Atsakovo teigimu, tai, kad pareiškėjas nesiekė suklaidinti vartotojų, neturi įtakos baudos dydžio vertinimui. Atsakovas remiasi Reklamos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog klaidinanti reklama skleista ne dėl Bendrovės kaltės, todėl ji atsakinga už klaidinančios reklamos skleidimą, nepriklausomai nuo to, ar turėjo tikslą suklaidinti vartotojus ar ne. Atsakovas pažymi, kad apelianto nurodytų aplinkybių nėra pagrindo vertinti kaip lengvinančių ir pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalį. Tai, kad pareiškėjas tyrimo metu vykdė įstatyme numatytą pareigą ir teikė tyrimui atlikti reikalingą ir prašomą informaciją, atsakovo teigimu, nereiškia, kad tai gali būti pripažįstama atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsakovas pabrėžia, kad skiriant baudą atsižvelgiama į konkrečias faktines aplinkybes, todėl remtis aplinkybėmis, kurios nustatytos kitoje byloje, apeliantas negali. Atsakovas pažymi, kad pažeidimo trukmė laikytina ilga, mastas didelis, Bendrovės atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 28 d. nutarimo (b. l. 13-24), kuriuo Bendrovei už klaidinančios reklamos naudojimą skirta 5 792 Eur (20 000 Lt) bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Taryba pareiškėjo skundžiamu nutarimu pripažino, kad Bendrovė laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 28 d. iki 2013 m. spalio 30 d., nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2014 m. vasario 5 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 28 d. iki 2014 m. birželio 10 d. reklaminiais laiškais paštu ir su spauda bei interneto tinklalapyje skleidė klaidinančią reklamą ir pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus, naudojusi šiuos reklaminius teiginius: „Taip, mes NEMOKAMAI* dalijame 100 000 aukštos kokybės norvegiškų omega-3 žuvų taukų pakuočių...“, „*Jums tereikės susimokėti pakavimo ir pristatymo išlaidas, kurios sudaro 9,95 Lt“; „Kodėl mes nemokamai dalijame 100 000 pakuočių aukštos kokybės „OmegaMarine Forte+“ iš norvegiškų lašišų?“; „Viskas, ką Jums reikia padaryti – padengti pakavimo ir pristatymo išlaidas, kurios sudaro vos 9,95 Lt“, „Pasinaudokite omega-3 privalumais nemokamai!*“; „Kaip gauti nemokamai omega-3 pakuotę iš Norvegijos?“, „Taip – aš noriu užsakyti 30-ies dienų omega-3 pakuotę NEMOKAMAI. Aš sutinku apmokėti pakavimo ir pristatymo išlaidas, kurios sudaro 9,95 Lt“; „Išbandykite už 0, - Apmokėkite tik pakavimo ir pristatymo išlaidas – 9,95 Lt“; „Taip, aš pageidauju nemokamai gauti bandomąją OmegaMarine Forte+ pakuotę. <...> Aš apmokėsiu tik siuntimo ir pakavimo išlaidas, kurių suma lygi 9,95 Lt. <...>“.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovas pagrįstai pirmiau minėtą Bendrovės skleistą reklamą pripažino klaidinančia.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad byloje aptariama reklama yra klaidinanti ir pažeidžia Reklamos įstatymo 5 straipsnio bei Įstatymo 7 straipsnio 18 punkto reikalavimus, taip pat pateikia argumentus dėl skirtos baudos dydžio.

Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, kuri šiame įstatyme yra apibrėžta kaip reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti (Reklamos įstatymo 2 str. 3 d.). Reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, jeigu ji turi Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1–21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių (Reklamos įstatymo 5 str. 6 d.), taigi tik kitais atvejais reklamos klaidingumas vertinamas pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Jei nustatoma, kad reklama turi Įstatymo 7 straipsnio 1–21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių, jos klaidingumas nėra papildomai vertinamas pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reklamos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus, taip pat atskirai papildomai nevertinamas tokios reklamos poveikis vartotojų ekonominiam elgesiui, kadangi preziumuojama, jog vartotojo ekonominis elgesys yra paveiktas. Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-370/2012).

Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte įtvirtinta prezumpcija, jog komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas kaip „nemokamas“ ar panašiai, jeigu vartotojas turi mokėti, išskyrus neišvengiamas išlaidas, susidarančias dėl vartotojo reakcijos į komercinę veiklą (pavyzdžiui, vartotojo pašto ar telefono ryšio išlaidos pagal įprastus tarifus ir panašiai), ir išlaidas dėl produkto paėmimo ar mokėjimo už jo pristatymą. Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nesąžininga komercinė veikla draudžiama, o 5 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tokios komercinės veiklos, kuri bet kuriomis aplinkybėmis laikoma nesąžininga, sąrašas pateikiamas I priede, šis sąrašas galioja visose valstybėse narėse, ir jį galima keisti tik peržiūrint šią direktyvą. Direktyvos I priedo 20 punkte kaip klaidinanti komercinė veikla nurodoma veikla, kuomet produktas apibūdinimas kaip „dykai”, „veltui”, „nemokamas” ar panašiai, jei vartotojas turi mokėti už kažką kitką, išskyrus neišvengiamas išlaidas, kylančias dėl atsakymo į komercinę veiklą ir dėl prekės paėmimo ar mokėjimo už jos pristatymą. Kiek tai susiję su šia byla, Gairėse nurodoma, kad Direktyvos I priedo 20 punktu prekybininkams draudžiama apibūdinti produktą žodžiais „už dyką“, „veltui“, „nemokamas“ ar panašiai, jei galiausiai vartotojui reikia mokėti (3.4.2 p.).

Kaip minėta, Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, jeigu ji turi Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1–21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių. Nustačius, jog vertinama reklama turi nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 1–21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės veiklos požymių, nėra teisinio pagrindo ir faktinio poreikio byloje aptariamos reklamos turinį papildomai vertinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijų požiūriu, nes įstatymo leidėjas, priimdamas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 6 dalį expressis verbis nurodė, kad šioje teisės normoje nurodyta reklama bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia. Ši nuostata taip pat reiškia, kad tokiais atveju preziumuojama, jog ekonominis vartotojo elgesys yra paveiktas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokiais atvejais užtenka konstatuoti, jog vertinamoje reklamoje paslaugos buvo reklamuojamos kaip nemokamos, nors faktiškai vartotojas už jas bet kuriuo atveju turėtų mokėti, išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą (pvz., 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸⁵⁸-370/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 7 straipsnio 18 punkto nuostatą, taip pat yra pažymėjęs, kad komercinė veikla bet kuriomis aplinkybėmis laikoma klaidinančia, jei vartotojui teks mokėti už kažką kitą, išskyrus tokias išlaidas, kurios atsiranda dėl atsakymo į komercinę veiklą ir dėl produkto paėmimo ar mokėjimo už jo pristatymą, kadangi tokiu būdu prekybininkas sukurtų apgaulingą įspūdį apie save, savo prekes ar paslaugas (pvz., 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁰²-989/2010). Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apelianto nesutikimo su teismo išvada argumentus, jog nustačius, kad reklama turi Įstatymo 7 straipsnio 1-21 punktuose nustatytų klaidinančios komercinės reklamos požymių, nėra teisinio pagrindo ir faktinio poreikio reklamos turinį papildomai vertinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijų požiūriu. Taip pat nesutiktina su apelianto teiginiais, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti analizuojama Įstatyme nustatyta klaidinančios komercinės veiklos sąvoka ir pagal tai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti ar ne. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad Bendrovės veiksmai atitiko Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nurodytus veiksmus, tokia reklama pagrįstai laikyta klaidinančia (Reklamos įstatymo 5 str. 6 d.).

Nagrinėjamu atveju Bendrovė skleistoje reklamoje apibūdino produktą nemokamu, nurodžiusi sumokėti 9,95 Lt pakavimo ir pristatymo išlaidas. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos ir ko nepaneigė pareiškėjas, Taryba atlikusi tyrimą nustatė, kad šias išlaidas sudaro pakuotės dėžutės kaina, vartotojui siunčiamos sąskaitos kaina, produkto pakavimo išlaidos, transportavimo iš užsienyje esančio logistikos sandėlio į Lietuvą išlaidos, pašto išlaidos, užsakymo voko, kuris pateikiamas kartu su pasiūlymu ir kurio siuntimas yra iš anksto apmokėtas, išlaidos, užsakymų įvedimo į sistemą išlaidos, klientų aptarnavimo išlaidos, papildomas atlyginimas už kokybiškais suteiktas paslaugas. Tokios išlaidos, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra numatytos Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte, bet yra siejamos su paties pardavėjo veiklos organizavimu ir paprastai įeina į produkto kainą. Taigi apeliantas neteisingai nurodo, kad vartotojams buvo pateikta aiški, pilna, teisinga ir visapusiška informacija, todėl jie nebuvo klaidinami. Tokie apelianto argumentai nepaneigia Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nustatytos prezumpcijos, jog komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas kaip „nemokamas“, jeigu vartotojas turi mokėti (išskyrus neišvengiamas išlaidas, susidarančias dėl vartotojo reakcijos į komercinę veiklą). Laikantis šios Įstatymo nuostatos, kaip teisingai pažymi atsakovas, bet kokie mokesčiai, kurie nesusiję su neišvengiamomis išlaidomis, susidarančiomis dėl vartotojo reakcijos į komercinę veiklą ar išlaidomis dėl produkto paėmimo ar mokėjimo už jo pristatymą, yra negalimi, jei vartotojas juos patirtų, pasinaudojęs „nemokamu“ pasiūlymu. Tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas, paprastai perkant ginčo produktą kaina buvo ir yra 14,47 Eur (49,95 Lt), neturi reikšmės vertinant skleistos reklamos klaidingumą ir nepaneigia Tarybos nutarime konstatuotų pareiškėjo pažeidimų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamu atveju reklamos davėjas klaidino vartotojus, sukūrė apgaulingą įspūdį apie nemokamą prekės pobūdį, kai faktiškai prekė buvo mokama – į 9,95 Lt mokėtiną sumą buvo įtrauktos ne tik pristatymo ir pakavimo išlaidos, bet ir kitos pareiškėjo veiklos išlaidos, kurios pagal Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą nėra leidžiamos, tokiu būdu ekonominis vartotojų elgesys buvo paveiktas.

Apeliantas nurodo Europos Teisingumo Teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą byloje C-428/11, kuriame akcentuota, kad teismai turi patikrinti, ar pateikta informacija yra pakankamai aiški ir suprantama visuomenei, kuriai skirta veikla, kad atitinkamos grupės vidutinis vartotojas ją žinodamas galėtų priimti sprendimą. Pareiškėjo teigimu, teismas visiškai nevertino skleistos reklamos turinio ir apsiribojo vien formaliu nurodymu, kad reklamoje buvo pavartotas žodis „nemokamai“. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais pareiškėjo argumentais ir pažymi, kad pareiškėjas nepaneigė Tarybos nustatytų aplinkybių, jog į skleistoje reklamoje nurodomas sumokėti 9,95 Lt pakavimo ir pristatymo išlaidas įeina Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nenumatytos išlaidos.Tokia Bendrovės skleista informacija negali būti laikoma teisinga, kadangi vartotojas nebuvo aiškiai informuotas, kas sudaro mokestį, reikalaujamą sumokėti už nemokamą produktą. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatyta, jog Bendrovės nurodytą mokestį leistinos išlaidos pagal Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą sudarė mažiau nei trečdalį visos nurodomos įmokos sumos. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad tokia pareiškėjo komercinė veikla yra klaidinanti, t. y. patenkanti į Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nustatytą prezumpciją. Apeliantas taip pat nepagrindė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, nukrypdamas nuo pareiškėjo nurodomos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos.

Apelianto teigimu, Gairių 3.4.3 punkte išaiškinta pareiga aiškiai išvardinti, kokias išlaidas turės padengti klientas, negali būti siejama su pareiga išvardinti vartotojo patiriamas tik neišvengiamas išlaidas. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais pareiškėjo argumentais ir atkreipia dėmesį, kad Gairių 3.4.3 punkte aiškiai nurodyta, jog, remiantis Direktyvos I priedo 20 punktu, pasiūlymą galima laikyti nemokamu tik tuomet, jei vartotojas sumoka tik: a) minimalias neišvengiamas išlaidas, kylančias dėl atsakymo į komercinę veiklą (pvz., siuntimą paštu pagal galiojantį įkainį, telefono skambučio išlaidas ne didesniu nei vietos tarifu ar neišvengiamas minimalias SMS žinutės siuntimo išlaidas); b) faktines pervežimo ar pristatymo išlaidas; c) kelionės išlaidas, patiriamas vykstant atsiimti siūlomo produkto, ir kitas su tuo susijusias išlaidas. Gairių 3.4.3 punkte aiškiai nurodyta, kad prekybininkai neturi teisės imti mokesčio už produkto supakavimą, užsakymo vykdymą ar administravimą. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog į Bendrovės pasiūlyme nurodytas išlaidas pateko tokio pobūdžio išlaidos, kurios išeina už teisės aktais apibrėžtų ribų, kada pasiūlymą galima laikyti nemokamu. Dėl šios priežasties, vartotojas sumokėjo daugiau negu numatytos būtinos išlaidos pagal Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą. Nors Bendrovė skleidžiamoje reklamoje ir nurodė išlaidas, tačiau jas sudarė ir neleistinos pagal Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą išlaidos, todėl skleidžiamoje reklamoje produkto pristatymas kaip nemokamo atsakovo ir pirmosios instancijos teismo teisingai laikytas pažeidžiančiu teisės aktus.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad teisės normoje nėra aiškaus nurodymo, jog komercinė veikla yra klaidinanti, jeigu ji pasireiškia kaip produkto apibūdinimas kaip „nemokamas“, nors ir vartotojams aiškiai nurodant kokias papildomas išlaidas jie turės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skleidžiamoje reklamoje nurodė, kokias papildomas išlaidas pirkėjai turės, tačiau klaidinančiai teigė, jog šias išlaidas sudaro tik tokios išlaidos, kurios patenka į Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą, t. y. neišvengiamos išlaidos, susidarančios dėl vartotojo reakcijos į komercinę veiklą, ir išlaidos dėl produkto paėmimo ar mokėjimo už jo pristatymą. Nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad į Bendrovės skleidžiamoje reklamoje nuodytas išlaidas įeina ir kitos išlaidos, kurios pagal Įstatymo 7 straipsnio 18 punktą nėra leidžiamos. Todėl nors ir Bendrovės skleidžiamoje reklamoje aiškiai nurodyta, kokio dydžio išlaidas vartotojai patirs, reklamuojamo produkto apibūdinimas kaip nemokamas, į nurodytas išlaidas esant įtrauktoms Įstatymo 7 straipsnio 18 punkte nenumatytoms išlaidoms, nelaikytinas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad byloje nustatyta, jog Bendrovės skleistoje reklamoje pateikta informacija nesudaro pagrindo manyti, kad vartotojas būtų galėjęs įsigyti nemokamai tik patį produktą, nemokant pareiškėjo reklamoje įvardintų išlaidų, todėl šiuo atveju, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, pasiūlymas nelaikytinas kompleksiniu.

Reklamos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reklamos davėjas atsako už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šiame įstatyme nustatyti reikalavimai buvo pažeisti ne dėl jo kaltės. Už šio įstatymo 5 straipsnyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių Lt (Reklamos įstatymo 24 str. 1 d.). Reklamos įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant į šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Byloje nenustatyta, kad įstatyme įtvirtintų reikalavimų neatitinkanti reklama naudota ne dėl Bendrovės kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentai, jog Bendrovė neturėjo tikslo suklaidinti vartotojus, nepaneigia jos atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimą ir nesudaro pagrindo tokios aplinkybės laikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalį.

Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su jam paskirtos baudos dydžiu, atkreipia dėmesį į kitas Tarybos bylas, kuriose, jo teigimu, kitoms bendrovėms skirtos baudos yra mažesnės nei pareiškėjui paskirta sankcija. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodytose Tarybos bylose faktinės aplinkybės nėra iš esmės analogiškos nagrinėjamai bylai ir pareiškėjas nepagrindė jo nurodomo lygiateisiškumo principo pažeidimo. Vien tai, kad kitose pareiškėjo nurodytose Tarybos bylose ūkio subjektams buvo skirtos kitokio dydžio sankcijos, esant skirtingoms bylų faktinėms aplinkybėms, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo paskirta neproporcinga, asmenų lygybės prieš įstatymą principą pažeidžianti sankcija. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas taip pat nepaneigė kitų Tarybos nustatytų individualių šios bylos faktinių aplinkybių (pažeidimo ilga trukmė, didelis mastas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių pagrįstai nebuvo nustatyta, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovo parinkta poveikio priemonė netinkama.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas bei pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas, atsižvelgė į suformuotą teismų praktiką bei priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kurių naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Natural Pharmaceuticals“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius