Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

Privatumo politika

DĖL „VIANOR“ REKLAMOS ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS REKLAMOS ĮSTATYMO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. A-428-552/2016
Procesinio sprendimo kategorija 7.5.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2016 m. kovo 22 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „PB Group“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Melga“ dėl nutarimo pakeitimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „PB Group“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pakeisti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2014 m. liepos 25 d. nutarimą Nr. 2S-8/2014 sumažinant skirtą baudą.

Pareiškėjas nurodė, kad Taryba skundžiamu nutarimu pripažino laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d., nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 28 d. bei nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d. interneto svetainėje www.delfi.lt ir paieškos svetainėje Google skleistas reklamas klaidinančiomis ir pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus ir už šių reklamų naudojimą pareiškėjui skyrė 29 500 Lt baudą. Ši bauda pareiškėjui skirta už tai, kad skleidė reklamas apie mažiausias padangų kainas „VIANOR“ prekybos tinkle: „Mažiausių kainų lyderis Lietuvoje! VIANOR“, „Padangos pigiausiai Lietuvoje! „VIANOR“, „Pigiausiai Lietuvoje! „VIANOR“, „Mažiausia kaina“ ir „100% Geriausia Kaina“ bei „Nokian Tyres. Išpardavimas! - 50% nuolaida!“. Bendrovė paaiškino, kad neginčija fakto, jog pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus, sutiko su Tarybos nustatytais pažeidimais, tačiau nurodė, kad baudos dydis nėra teisingas bei pagrįstas, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pareiškėjo manymu, skiriant beveik maksimalią baudą nebuvo įvertintos reikšmingos aplinkybės, atsakovas nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad pareiškėjas pripažino padaręs Reklamos įstatymo pažeidimus ir tai patvirtino dar atliekant tyrimą 2013 m. gruodžio 9 d., taip pat gailėjosi dėl padarytų pažeidimų. Pareiškėjas prašė pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje numatytą aplinkybę, kad reklaminės veiklos subjektas pripažino padaręs pažeidimą. Bendrovė pabrėžė, kad sutinka, jog buvo padaryti Reklamos įstatyme numatytų reikalavimų pažeidimai, dėl to gailisi, o atliekant tyrimą tik siekė atsakovui paaiškinti buvusią situaciją, taip pat teikė informaciją, kurios reikalavo atsakovas. Informaciją teikė kaip įmanoma operatyviau, tačiau atsakovas keletą kartų ribojo laiką informacijai pateikti, nes ją buvo būtina surinkti, todėl buvo priverstas prašyti pratęsti terminus atsakymams pateikti, taip pat tai galėjo sąlygoti, kad informacija buvo pateikta nevisiškai tiksli, tačiau visus duomenis dėl reklamos turinio, skelbimo trukmės buvo galimybė patikslinti pas reklamos skelbėjus. Pareiškėjo nuomone, liko neįvertinta tai, kad Bendrovė, veikianti nuo 1994 m. balandžio 21 d., pirmą kartą padarė Reklamos įstatymo reikalavimų pažeidimą, anksčiau niekada nebuvo bausta už šio įstatymo pažeidimus. Pareiškėjas sutiko, kad skleista reklama truko 62 dienas, tačiau nesutiko su tuo, kad pažeidimo trukmė labai ilga. Reklama nebuvo skelbiama nepertraukiamai 62 dienas, keitėsi skelbiamos reklamos turinys. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo padaryta išvada, kad reklamos mastas buvo didelis, pažymėjo, kad masto įvertinimui galima pasitelkti ir įmonės pateiktus duomenis, jog reklamos laikotarpiu parduotas reklamuojamų padangų kiekis nebuvo ženkliai išaugęs. Bendrovė atkreipė dėmesį, kad skiriant baudos dydį nebuvo įvertinta tai, jog atsakovas atlikęs tyrimą nenustatė ir nenurodė, kad Reklamos įstatymo pažeidimu buvo padaryta esminė žala visuomenei ar atsiradusios kitos neigiamos pasekmės, taip pat nenustatyta nukentėjusiųjų asmenų. Be to, beveik maksimalios baudos skyrimas už pirmą kartą padarytą pažeidimą, kai įmonė dirba 20 metų, nėra proporcingas padarytam pažeidimui. Tai neigiamai paveiks įmonės finansinius rodiklius. Šiuo metu įmonėje dirba 29 darbuotojai, įmonė turi įsipareigojimų kredito įstaigai, todėl skirta bauda turės neigiamų pasekmių.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Tarybai pateiktuose 2014 m. gegužės 13 d. rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas pakeitė poziciją ir prieštaravo Tarybos išvadoms, todėl Taryba nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tam, jog būtų galima pripažinti pažeidimo pripažinimą kaip lengvinančią aplinkybę, jis turi būti aiškiai išreikštas ir besąlyginis. Atsakovas pažymėjo, kad reklaminės veiklos subjektai turi pareigą Tarybai pateikti prašomą informaciją bei užtikrinti jos tikslumą. Pareiškėjas raštuose nenurodė bei nepaaiškino, kokios aplinkybės jam trukdė tokią informaciją pateikti. Tai, jog pareiškėjas nurodė, kur ir kas informaciją skelbė, savaime nepaneigia Bendrovės pareigos surinkti ir pateikti Tarybai prašomą informaciją, ypač kai Bendrovė turėjo galimybę tokią informaciją pateikti. Taryba, paprašiusi informacijos UAB „Delfi“, nustatė, jog pareiškėja pateikė neteisingus duomenis apie nagrinėjamų reklaminių teiginių pavyzdžius ir reklamų sklaidos laikotarpį, kas galėjo sukliudyti pažeidimo nagrinėjimo procedūros metu tinkamai vertinti nagrinėjamų reklamų atitiktį Reklamos įstatymo reikalavimams. Atsakovas darė išvadą, kad pagrįstai buvo pripažinta pareiškėjo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Atsakovas pažymėjo, kad bendrai reklamos skleistos 62 dienas, t. y. apie du mėnesius. Trukmė pripažinta labai ilga, nes per tokį laiko tarpą reklamą galėjo pamatyti didelis kiekis vartotojų, ypač įvertinus aplinkybę, jog reklama buvo nuolat pasiekiama apsilankius interneto svetainėje www.delfi.lt. Aplinkybė, kad pareiškėjo reklama buvo skelbiama ne specializuotose (padangų) interneto tinklalapiuose, savaime nepaneigia, jog ją galėjo pamatyti ir domėtis platus vartotojų ratas, kadangi reklamos mastas vertinamas pagal tai, kiek vartotojų reklama galėjo pasiekti. Atsakovas pažymėjo, kad Taryba neprivalėjo pažeidimo masto vertinti nustatydama reklamos skleidimo metu įsigijusių padangas vartotojų skaičių. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Reklamos įstatymas numato baigtinį sąrašą aplinkybių į kurias atsižvelgiama, skiriant baudą, o Reklamos įstatyme nėra numatyta, jog turi būti atsižvelgiama į aplinkybę, jog pažeidimas padarytas pirmą kartą. Bendrovės skunde rėmimasis ankstesne Tarybos ir teismų praktika, atsakovo manymu, savaime nepaneigia, jog Taryba skyrė pareiškėjui pagrįstą ir proporcingą baudą. Pareiškėjas Tarybai nepateikė įrodymų dėl ypač sunkios finansinės padėties bei neprašė atidėti paskirtos baudos. Atsakovas pažymėjo, jog pateikti įrodymai teismui taip pat nepagrindžia ypač sunkios pareiškėjo finansinės padėties. Be to, pareiškėjas jau yra sumokėjęs Tarybos paskirtą baudą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Tarybos 2014 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 2S-8/2014 rezoliucinės dalies 2 punktą ir sumažino Bendrovei paskirtą baudą iki 4 054,68 Eur (14 000 Lt).

Teismas vadovavosi Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalimi, 5 straipsnio 2 dalimi ir darė išvadą, kad Reklamos įstatymo 5 straipsnyje imperatyviai įtvirtintas draudimas ūkio subjektams naudoti klaidinančią reklamą. Teismo vertinimu, vartotojai, susipažinę su Bendrovės skleistais reklaminiais teiginiais apie mažiausias padangų kainas „VIANOR“ prekybos tinkle, galėjo pagrįstai suvokti, jog pasinaudoję reklamoje pateiktu pasiūlymu, padangas „VIANOR“ prekybos tinkle galės įsigyti mažesne kaina negu bet kurioje kitoje padangomis prekiaujančioje parduotuvėje. Šios aplinkybės galėjo lemti vartotojo pasirinkimą reikiamų prekių ieškoti būtent prekybos tinkle „VIANOR“, o ne kitose parduotuvėse. Vartotojas, kuriam ypač aktualu žema padangų kaina, tikėdamasis, jog ją gali pasiūlyti prekybos tinklas „VIANOR“, kitose parduotuvėse padangų neieškotų, manydamas, kad ten jos brangesnės. Tačiau kitos bendrovės tokias pačias padangas galėjo pasiūlyti mažesnėmis kainomis negu prekybos tinklas „VIANOR“. Reklaminių teiginių apie mažiausias padangų kainas „VIANOR“ prekybos tinkle, papildomai buvo pateikta informacija apie konkrečias padangų rūšis, išmatavimus bei dydžius. Vartotojai, susipažinę su Bendrovės skleista reklama, kurioje teigiama „Nokian Tyres. Išpardavimas! - 50% nuolaida!“, galėjo pagrįstai tikėtis, jog pasinaudoję reklamoje nurodytu pasiūlymu bet kurias „Nokian" prekės ženklo padangas „VIANOR" prekybos tinkle galės įsigyti su 50 proc. nuolaida. Šios aplinkybės taip pat galėjo lemti vartotojo pasirinkimą „Nokian“ prekės ženklo padangų ieškoti būtent prekybos tinklo „VIANOR" parduotuvėse, nes vartotojas galėjo tikėtis, jog ten esančias bet kurios rūšies „Nokian“ padangas gali įsigyti per pusę sumažintomis kainomis. Ne visoms „Nokian” prekės ženklo padangoms buvo taikoma 50 proc. nuolaida. Todėl jei vartotojams būtų žinoma teisinga informacija apie „VIANOR” prekybos tinkle parduodamas padangų kainas bei taikomas nuolaidas, jie būtų priėmę kitokius sprendimus, pavyzdžiui, nebūtų pirkę padangų „VIANOR” prekybos tinkle arba būtų ieškoję palankesnių pasiūlymų kitose parduotuvėse. Teismas vertino, kad net jei vartotojas ir nenusipirko padangų „VIANOR“ prekybos tinkle, tai nereiškia, kad jo ekonominis elgesys nebuvo paveiktas.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimus, pažymėjo, kad atsakomybės pagrindus reglamentuoja specialusis įstatymas, todėl nagrinėjamu atveju kvalifikuojant pažeidimus bei skiriant baudą taikytinos Reklamos įstatymo nuostatos. Teismas rėmėsi Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1, 5-8 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėjas sutiko su nustatytu Reklamos įstatyme numatytu reikalavimų pažeidimu, dėl to gailisi, o atliekant tyrimą tik siekė atsakovui paaiškinti buvusią situaciją, taip pat teikė informaciją, kurios reikalavo atsakovas, pažeidimą padarė pirmą kartą, anksčiau įmonė niekada nebuvo bausta už šio įstatymo pažeidimus, kas laikytina atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Be to, Bendrovėje dirba 29 darbuotojai, įmonė turi įsipareigojimų kredito įstaigai, skirta bauda gali turėti neigiamų pasekmių. Teismas negalėjo sutikti su atsakovo teiginiais, kad pareiškėjas kliudė vykdyti tyrimą, nes tokių įrodymų byloje nėra, pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, teikė prašomus dokumentus ir informaciją ir tai nėra sunkinanti aplinkybė.

Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, paskirta bauda itin didelė (paskirta beveik maksimali įstatymu numatyta bauda), o pareiškėjas pažeidimą pripažįsta (sumokėjo paskirtą baudą), atsakovui teikė prašomus dokumentus ir informaciją tyrimo metu, turi įsipareigojimų kredito įstaigai, turi skolųtiekėjams, dirba nuostolingai, Bendrovėje dirba 29 darbuotojai. Atsižvelgęs į šio pažeidimo padarymo aplinkybes, pavojingumo laipsnį, į tai, kad pareiškėjaspažeidimą padarė pirmą kartą, buvo nustatytos pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, teismas sunkinančių aplinkybių nenustatė, į teisingumo ir protingumo principus, teismas darė išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui paskirta 29 500 Lt bauda yra neproporcinga padarytam teisės pažeidimui,todėl paskirta bauda mažintina iki 4 054,68 Eur (14 000 Lt), t. y. mažiau nei Reklamos įstatymo sankcijoje numatytas baudos vidurkis.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Bendroveisumažinta bauda nuo 29 500 Lt (8 543,79 Eur) iki 14 000 Lt (4 054,68 Eur), ir Tarybos 2014 m. liepos 25 d. nutarimą Nr. 2S-8/2014 palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalimi ir pažymi, kad pareiškėjas nebuvo nuoseklus, keitė savo poziciją dėl pažeidimo pripažinimo, Tarybai pateiktuose 2014 m. gegužės 13 d. rašytiniuose paaiškinimuose nesutiko su tyrimo išvadomis, kad Bendrovė skleidė klaidinančią reklamą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos reikšti savo poziciją dėl tyrimo išvadų ir pripažinti Reklamos įstatymo pažeidimą, tačiau pareiškėjas ginčijo Tarybos nustatytas faktines aplinkybes, keitė savo poziciją, nebuvo nuoseklus, todėl atsakovas neturėjo pagrindo pripažinti pareiškėjo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas paprašė teismo prijungti prie bylos papildomus paaiškinimus ir įrodymus, iš kurių matyti, kad pareiškėjas ginčija Tarybos nustatytas faktines aplinkybes. Atsakovas nesutinka, kad teismas Reklamos įstatymo pažeidimo pripažinimą siejo ir su baudos sumokėjimu. Atsakovas remiasi Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 24 straipsnio 3 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir daro išvadą, kad pareiškėjas tik vykdė Tarybos reikalavimus pateikti prašomą informaciją, bet jokios pridėtinės vertės turinčios informacijos, kuri padėtų nustatyti esmines aplinkybes, savo iniciatyva neteikė, todėl teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjo vykdomą pareigą atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tai, jog Bendrovė padarė pažeidimą pirmą kartą, atsakovo vertinimu, neturėtų būti laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Reklamos įstatymas numato baigtinį sąrašą aplinkybių, į kurias atsižvelgiama skiriant baudą, o pažeidimo padarymas pirmą kartą nenumatytas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Atsakovas vadovaujasi Reklamos įstatymo 24 straipsnio 9 dalimi, pažymi, kad pareiškėjas Tarybai nepateikė įrodymų dėl ypač sunkios finansinės padėties, neprašė atidėti paskirtos baudos, vadovaujantis Reklamos įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teismui pateikti įrodymai nepagrindžia ypač sunkios pareiškėjo finansinės padėties. Be to, pareiškėjas jau yra sumokėjęs Tarybos paskirtą baudą. Tai, kad Bendrovėje dirba 29 darbuotojai ir ji turi įsipareigojimų kredito įstaigai bei turi skolų tiekėjams, savaime neįrodo sunkios Bendrovės finansinės padėties. Atsakovo teigimu, teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, neatsižvelgė į Tarybos nustatytas aplinkybes.

Pareiškėjas UAB „PB Group“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas remiasi Reklamos įstatymo 24 straipsnio 1, 5-8 dalimis, 22 straipsnio 8, 10 dalimis ir teigia, kad teismas pagrįstai pripažino Bendrovės atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad pareiškėjas pripažino padaręs Reklamos įstatymo pažeidimus. Pareiškėjas nurodo, kad tai Bendrovė patvirtino atliekant tyrimą 2013 m. gruodžio 9 d., atsakydama Tarybai, gailėjosi dėl padarytų pažeidimų. Pareiškėjas pabrėžia, kad Bendrovė nuosekliai laikėsi pozicijos, jog padarė Reklamos įstatymo pažeidimus, bandė paaiškinti buvusią situaciją, teikė informaciją, kurios reikalavo atsakovas. Bendrovė nurodo, kad informaciją teikė, kiek tai buvo įmanoma operatyviau, tačiau atsakovas keletą kartų ribojo laiką informacijai pateikti, nes ją buvo būtina surinkti, todėl Bendrovė buvo priversta prašyti pratęsti terminus atsakymams pateikti, taip pat tai galėjo sąlygoti, kad informacija buvo pateikta nevisiškai tiksli, tačiau visus duomenis dėl reklamos turinio, skelbimo trukmės buvo galimybė patikslinti pas reklamos skelbėjus. Pareiškėjas pažymi, kad Taryba pripažino, jog reklamąDelfi portalas skelbė rotacijos būdu, Bendrovė pati negalėjo žinoti tikslių reklamos transliavimo dienų. Kadangi portalo informacija viešai prieinama ir lengvai patikrinama, pareiškėjas nurodo, kad Bendrovė neturėjo nei tikslo, nei motyvo nurodyti netikslią reklamos transliacijos trukmę. Pareiškėjas pažymi, kad tiek skunde, tiek tyrimo eigoje neginčijo fakto, jog pažeidė Reklamos įstatymą, Bendrovė tik siekė paaiškinti buvusią situaciją, bandė pateikti įrodymus ir argumentus, kad nebūtų skirta maksimali bauda, tačiau atsakovas tikslingai ir galbūt sąmoningai siekė nesudaryti galimybių žodžiu paaiškinti situacijos posėdyje, kai buvo sprendžiama, kokią baudą skirti. Pareiškėjas pažymi, kad Bendrovė apie numatomą posėdį gavo informaciją paštu tą pačią dieną, kai posėdis įvyko, nors galėjo būti savalaikiai įspėta apie tai ir elektroniniu paštu iš anksto. Pareiškėjo manymu, atsakovas galimai ribojo Bendrovės teises būti išklausytiems, pateikti savo argumentus, kad Bendrovei nebūtų skirta beveik maksimali bauda. Pareiškėjas pažymi, kad skirtos baudos sumokėjimas pareiškėjui ginčijant tik jos dydį, patvirtina tai, kad Bendrovė pripažino savo kaltę dėl Reklamos įstatymo pažeidimo. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo vertinimu, kad reklamos trukmė buvo labai ilga, kadangi reklama nebuvo skleista nepertraukiamai 62 dienas, keitėsi ir skelbiamos reklamos turinys. Pareiškėjo manymu, teismas, priėmęs sprendimą sumažinti Bendrovei skirtą baudą, vertino tiek atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tiek kitas aplinkybes bei visumą įrodymų, esančių byloje, taip atsižvelgė į teisingumo ir protingumo kriterijus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad buvo pateiktos pažymos dėl paimtų paskolų iš bankų, kas, jo teigimu, yra tiesioginis sunkios įmonės finansinės padėties įrodymas. Pareiškėjo manymu, Tarybos nutarimu skirtos baudos dydis Bendrovei yra neadekvatus, beprecedentis. Pareiškėjo teigimu, nebuvo nustatyta jokių Bendrovės atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos  2014 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 2S-8/2014 pareiškėjui už Reklamos įstatymo5 straipsnio pažeidimą paskirtos piniginės baudos dydžio proporcingumo padarytam pažeidimui.

Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo nutarimu paskirtą baudą itin didele ir, atsižvelgęs į pažeidimo padarymo aplinkybes, pavojingumo laipsnį, pareiškėją charakterizuojančias ir jo finansinę padėtį apibūdinančias aplinkybes, teisingumo ir protingumo principus, sumažino nutarimu paskirtos baudos dydį.

Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusias su pareiškėjui skirtos baudos sumažinimu, nesutikdamas su tuo, kaip teismas vertino pareiškėjo veiksmus atliekamo tyrimo metu lengvinančių bei sunkinančių  jo atsakomybę aplinkybių aspektu, pareiškėjo finansinę padėtį ir jo darbuotojų skaičių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarime yra konstatavęs, jog:

- teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus; Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija;

– konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus bei užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt.; įstatymuose už įstatymų pažeidimus nustatomos baudos turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą:

– įstatymuose nustatytos nuobaudos ir jų sistema turi būti tokios, kad teismas, skirdamas nuobaudas, galėtų įvykdyti teisingumą.

Iš šios konstitucinės jurisprudencijos darytina išvada, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl priežiūros institucijų paskirtų piniginių baudų ar kitokių ekonominių sankcijų pagrįstumo ir teisėtumo, turi teisę vertinti ir tokių nuobaudų adekvatumą padarytiems pažeidimams, taikyti teisingumo ir protingumo kriterijus, jei to reikalauja individualios faktinės  bylos aplinkybės. Šių aplinkybių vertinimas neprivalo visada atitikti rinkos priežiūros institucijos atliktam vertinimui, nes teismas, vykdydamas teisingumą, vadovaujasi savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamo Tarybos nutarimo priėmimo metu galiojusios
Reklamos įstatymo  redakcijos 24 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudos vidurkį ir atsižvelgiant  šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Vadovaujantis Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalimi atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą, o šio straipsnio 8 dalyje numatyta, kad atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo.

Atsakovas, spręsdamas  dėl skirtinos baudos pareiškėjui dydžio, nurodė, kad Bendrovė kliudė tyrimui ir tai vertino kaip sunkinančią aplinkybę, lengvinančių pareiškėjo atsakomybę aplinkybių nenustatė, skleistos klaidinančios reklamos trukmę vertino labai ilga, pažeidimo mastą – dideliu. Atsakovo nuomone, šių aplinkybių visuma buvo pakankama skirti Bendrovei artimą maksimaliai sankcijai  piniginę baudą.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo veiksmai Konkurencijos tarybos atliekamo tyrimo metu negali būti vertinami kaip kliudymas vykdyti tyrimą ir sunkinanti  atsakomybę aplinkybė. Tai, kad pareiškėjas pateikė ne visą atsakovo reikalautą informaciją arba nurodė nevisai tikslią reklamos skleidimo trukmę, tyrimui tiesiogiai nesukliudė, nes Taryba gavo šią informaciją iš kitų rinkos subjektų. Be to, pareiškėjas, teikdamas prašomą informaciją, ją pateikė tokią, kokią gavo iš kitų juridinių asmenų. Pareiškėjo raštuose pateikti  reklamos skleidimo aplinkybių ir situacijos apibūdinimai, mėginimai ją pateikti sau palankia linkme taip pat negali būti vertinami kaip veiksmai, kliudantys atsakovo atliekamam tyrimui. Taip vienpusiškai vertinant subjektų, kurių atžvilgiu Konkurencijos taryba atlieka tyrimą, veiksmus, kiekvienas subjektas būtų praktiškai verčiamasne tik teikti informaciją ar paklusti  kitokiems Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų reikalavimams, duotiems atliekant Konkurencijos įstatymo  26straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, bet ir įrodinėti savo kaltę, kas prieštarautų bendriesiems viešosios teisės principams. Duomenų, kad Bendrovė ar jos vadovai sąmoningai slėpė turimą informaciją, atsisakė ją pateikti, naikino kokius nors įrodymus ar atliko kitus aktyvus veiksmus, kliudančius tyrimui,Tarybos atlikto tyrimo metu nebuvo surinkta.

Kartu teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėjo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad  Bendrovė sutiko su nustatytu pažeidimu, dėl jo gailisi, teikė informaciją, kurios reikalavo atsakovas, pažeidimą padarė pirmą kartą, anksčiau įmonė niekada nebuvo bausta už šio įstatymo pažeidimus. Tokios aplinkybės nėra numatytos Reklamos įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje ir negali būti vertinamos kaip tiesiogiai lengvinančios pažeidėjo atsakomybę už šiame įstatyme numatytus pažeidimus.

Tačiau pažymėtina, kad Reklamos įstatymo 24 straipsnio 6 dalis leidžia skundą dėl priežiūros institucijų nutarimo nagrinėjančiam teismui atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda reklaminės veiklos subjektui, kuris pažeidė šį įstatymą, būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga) ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, skirti mažesnę piniginę baudą negu atitinkamoje šio straipsnio dalyje nustatyta minimali piniginė bauda. Tokiomis pačiomis taisyklėmis turėtų vadovautis ir teismas, spręsdamas paskirtos piniginės baudos mažinimo sankcijos ribose klausimą, t.y. atsižvelgti  ne tik į atsakomybę lengvinančias, bet ir į kitas atsakomybės teisingumui  ir proporcingumui turinčias įtakos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tai ir padarė, išskyrė aplinkybes, kurios turi įtakos parenkamos nuobaudos dydžiui ir leidžia įvertinti nuobaudos proporcingumą padarytam pažeidimui, vadovavosi teisingumo bei protingumo kriterijais ir tinkamai pagrindė savo išvadas dėl piniginės baudos sumažinimo. Apeliacinio skundo argumentai neleidžia spręsti, kad teismas neobjektyviai ar nevisapusiškai būtų išnagrinėjęs bylos aplinkybes, netinkamai pritaikęs teisės normas ar kad pirmosios instancijos teismo nustatytas baudos dydis yra akivaizdžiai neproporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismo sumažintas baudos dydis gali pasiekti  numatytus sankcijos už teisės pažeidimą tikslus.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o Konkurencijos tarybos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius