Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Jūros Marijos Strumskienės,

sekretoriaujant Astai Statkevičienei,

dalyvaujant pareiškėjos Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos atstovui Ilanui Ostrovskiui, atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei Dainorai Anulytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo SĮ „Kaišiadorių paslaugos“) dėl nutarimo panaikinimo.

Išnagrinėjęs bylą teismas

n u s t a t ė:

1. Pareiškėja Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybė) ir trečiasis suinteresuotas asmuo SĮ „Kaišiadorių paslaugos“ padavė teismui skundą, prašydami panaikinti Konkurencijos tarybos 2014-06-26 nutarimą Nr. 2S-6/2014 „Dėl Kaišiadorių rajono savivaldybės sprendimų, pavedant savivaldybės įmonei „Kaišiadorių paslaugos“ teikti komunalinių atliekų ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymo paslaugas, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ (toliau – Nutarimas Nr. 2S-6/2014).

2. Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo skundą grindžia šiais argumentais:

Konkurencijos taryba atlikusi tyrimą surinko įrodymus, kad tarp Savivaldybės ir SĮ „Kaišiadorių paslaugos“ (toliau – ir Savivaldybės įmonė) sudaryta 2012-11-14 sutartis Nr. VP-193 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo“ (toliau – Sutartis) atitinka visus Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas vidaus sandoriui. Savivaldybės ir SĮ „Kaišiadorių paslaugos“ kaip Sutarties sudarymo metu, taip ir šiuo metu atitinka visas Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytas sąlygas. Viešojo pirkimo procedūros netaikymas nepažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymo negali būti laikomas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimu. Pagal nuo 2012-01-01 galiojusią Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies redakciją, Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 proc. pardavimo pajamų gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Kadangi Konkurencijos taryba nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Viešųjų pirkimų tarnybos, Savivaldybės, Savivaldybės įmonės argumentus dėl atitikties Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams, vadinasi, ši atitiktis visiškai įrodyta. Konkurencijos taryba skundžiamu nutarimu, be kita ko, įpareigojo pareiškėją panaikinti teisės aktus ir nutraukti Sutartį arba pakeisti juos taip, kad neprieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Tačiau po Viešųjų pirkimų įstatymo įsigaliojimo nuo 2010-02-11 situacija nebegali būti laikoma neteisėta (dėl vidaus sandorio instituto), nėra pagrindo daryti intervenciją į šiuos santykius ir įpareigoti pareiškėją ją panaikinti ar pakeisti. Viešųjų pirkimų įstatymas yra lex specialis absoliučiai visų Lietuvos Respublikos teisės aktų atžvilgiu, todėl darytina vienareikšmė išvada, kad vidaus sandoriui turi būti taikoma Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalis. Jeigu vidaus sandoriui, sudaromam pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, būtų taikomas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, negalėtų būti iš viso sudarytas joks vidaus sandoris pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalį.

Viešųjų interesų, neturinčių komercinio ar pramoninio pobūdžio, buvimas ar nebuvimas turi būti nustatomas vertinant teisinių ir faktinių veiksnių visumą. Tokiais veiksniais gali būti aplinkybės, nulėmusios subjekto sukūrimą (įsteigimą), sąlygos, kuriomis jis vykdo savo veiklą. Savivaldybės įmonei pavestų atliekų tvarkymo paslaugų teikimas nėra laikytinas tipiniu rinkos objektu, nes viešųjų paslaugų teikimas per savivaldybei priklausančią ir savivaldybės įsteigtą įmonę yra vidaus sandorių išimtis. Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, išskyrus atvejus, kai šiame įstatyme ar įstatymuose, skirtuose atskiroms ūkinės veiklos sritims, nustatomos išimtys. Taigi pats Konkurencijos įstatymas nustato, kad tam tikrais atvejais konkurencija gali būti apribota, taikant, inter alia, Viešųjų pirkimų įstatymą.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimas yra viešosios paslaugos. Viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba su savivaldybėmis sudarytų sutarčių pagrindu kiti fiziniai ir juridiniai asmenys (5 straipsnio 2 dalis). Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies analizė suponuoja vienareikšmę išvadą, kad viešąsias paslaugas savivaldybių teritorijoje turi teikti būtent savivaldybių įsteigtos įmonės, ir tik pastarųjų nesant arba savivaldybės įmonėms neteikiant konkrečių viešųjų paslaugų, savivaldybės įgyja teisę sudaryti sutartis su kitais fiziniais ar juridiniais asmenimis. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad Savivaldybės administracija galėjo ir privalėjo sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo sutartį būtent su Savivaldybės įmone. Sutartimi Savivaldybės įmonei yra pavesta vykdyti įstatymais nustatytas savivaldybės funkcijas ir tokiam pavedimui nereikia organizuoti viešo pirkimo konkurso (ar kitokios atrankos), todėl tokia Sutartis yra vidaus sandoris ir neteikia privilegijų ir nediskriminuoja kitų komercinių ūkio subjektų. Savivaldybės administracijos ir Savivaldybės įmonės teisiniai santykiai ir pavaldumas visiškai atitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje nustatytus vidaus sandorio požymius. Tikslingai įsteigta Savivaldybės įmonė yra skirta savivaldybės viešosioms paslaugoms (poreikiams) tenkinti. Be to, Savivaldybės ir Savivaldybės įmonės tarpusavio santykiai pasižymi pavaldumu (efektyvios veiklos kontrolės kriterijus). Konkurencijos tarybos 2014-04-01 tyrimo išvados prieštarauja Savivaldybės įmonės steigimo tikslui. Savivaldybės įmonės atliekų tvarkymo paslaugų įkainiai reguliuojami Savivaldybės tarybos ir administracijos sprendimais ir įsakymais, kuriais nustatomi priimtini Savivaldybei ir jos gyventojams paslaugų teikimo įkainiai, kurie gali būti mažinami atsižvelgus į sąnaudų sumažėjimą ir Statistikos departamento patvirtintus ekonominius rodiklius. Nesudarius Sutarties Savivaldybės administracija neturėtų galimybės kontroliuoti paslaugų įkainių, o įkainių reguliavimas tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT), tiek pagal ESTT praktiką laikomas esminiu vidaus sandorio bruožu.

Teismo posėdyje pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas iš esmės remdamasis skunde išdėstytais motyvais prašė skundą tenkinti.

3. Atsakovė Konkurencijos taryba su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 52–60). Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

Konkurencijos taryba pripažino Savivaldybės administracijos ir Savivaldybės įmonės sudarytą vidaus sandorį prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams, atsižvelgusi tiek į vidaus sandorio sudarymo aplinkybes, tiek į ūkinės veiklos sritį, kurioje vidaus sandoris buvo sudarytas. Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 11 ir 12 dalyse nustatyta, kad savivaldybės ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Kaišiadorių rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 39 ir 40 punktuose nustatyta, kad savivaldybės teritorijoje esantys fiziniai ir juridiniai asmenys bei juridinių asmenų padaliniai privalo naudotis tik tų komunalinių atliekų tvarkytojų paslaugomis, su kuriais sutartis pasirašo savivaldybės administracija, bei privalo su šiais atliekų tvarkytojais sudaryti sutartis ir atsiskaityti už suteiktas paslaugas sutartyje tarp atliekų tvarkytojo ir atliekų turėtojo nustatyta tvarka. Taigi iš esmės tik nuo savivaldybės veiksmų priklauso, kas gali teikti paslaugas jai priklausančioje teritorijoje, o vartotojai taip pat gali naudotis tik tų ūkio subjektų paslaugomis, su kuriomis sutartis yra sudariusi Savivaldybė. Atitinkamai Savivaldybės sprendimas, kokiu būdu bus parenkamas paslaugų teikėjas, neabejotinai turi įtakos konkurencijos sąlygoms rinkoje. Savivaldybė, sudarydama Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytą vidaus sandorį neribotam laikui su vienu ūkio subjektu, sudarė monopolines sąlygas veikti komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo rinkoje, taip privilegijuodama šį ūkio subjektą, ir apribojo bet kokias galimybes kitiems ūkio subjektams konkuruoti tarpusavyje dėl patekimo į atitinkamą rinką ir galimybes joje veikti, taip diskriminuodama šiuos ūkio subjektus ir sudarydama skirtingas konkurencijos sąlygas atitinkamoje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams.

Nors, pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, vidaus sandoris atitiko Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytas sąlygas, tačiau vien ši aplinkybė negali pateisinti visiško atitinkamos rinkos uždarymo bei monopolinių sąlygų sudarymo ir paneigti tiek Konstitucijoje, tiek Konkurencijos įstatyme įtvirtintą sąžiningos konkurencijos laisvės principą. Atliekų tvarkymo įstatymas savivaldybei nustato diskreciją bei galimybę pasirinkti, kaip gali būti parinktas paslaugų teikėjas, bei imperatyviai nenustato konkretaus būdo, savivaldybės negali pažeisti sąžiningos konkurencijos laisvės principo ir visiškai eliminuoti konkurencijos, nes tai neatitinka tiek Konstitucijos, tiek Konkurencijos įstatymo nuostatų. Konstitucija ir Konkurencijos įstatymas įtvirtina bendrąjį principą, kaip turi būti parenkamas paslaugų teikėjas, t. y. užtikrinant sąžiningos konkurencijos laisvę, o Viešųjų pirkimų įstatymas yra priemonė šį principą įgyvendinti. Atitinkamai vidaus sandoris kaip viena iš procedūrų nagrinėjamu atveju neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės principo. Pasak pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens, Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi įstatymų leidėjas viešųjų paslaugų teikimą pirmiausia nustatė savivaldybių įsteigtiems teikėjams ir tik savivaldybės įmonių nesant arba, jeigu savivaldybės įmonė neteikia viešųjų paslaugų, savivaldybė įgyja teisę sudaryti sutartis su kitais fiziniais ar juridiniais asmenimis. Tačiau, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu ir 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Savivaldybė, įgyvendindama jai suteiktas funkcijas, yra saistoma įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, taip pat ir Konkurencijos įstatymo. Be to, priešingai, nei teigia pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo, nei Vietos savivaldos įstatymas, nei Viešųjų pirkimų įstatymas nenustatė pareigos komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas pavesti būtent Savivaldybės įmonei.

Pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai riboja savivaldybių teisę steigti įmones ir joms pavesti savivaldybės kompetencijoje esančias viešąsias paslaugas, yra nepagrįsti. Visų pirma, savivaldybė negali savo sprendimais riboti konkurencijos rinkoje, o pavedimas paslaugas teikti tik savo įsteigtoms įmonėms apribotų bet kokias galimybes kitiems ūkio subjektams varžytis dėl analogiškų paslaugų teikimo atitinkamoje rinkoje, nors jie galėtų ir norėtų tokias paslaugas teikti. Be to, kaip yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), konstitucinis reikalavimas užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, kurį, be kita ko, išreiškia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, negali būti vertinamas kaip nepagrįstai ribojantis savivaldybių (vietos savivaldos institucijų) diskreciją pasirinkti, kaip bus teikiamos viešosios paslaugos. Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybė steigia naujus viešųjų paslaugų teikėjus tik tais atvejais, kai kiti teikėjai viešųjų paslaugų neteikia arba negali jų teikti gyventojams ekonomiškai ir geros kokybės. Pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, kad Savivaldybės įmonė buvo įsteigta Savivaldybės viešųjų paslaugų poreikiams tenkinti, todėl su ja turėjo būti sudarytas vidaus sandoris, savaime nepatvirtina, kad kiti ūkio subjektai šių paslaugų negali teikti ar kad šias paslaugas teikia neekonomiškai ar blogos kokybės, kadangi Savivaldybė šių aplinkybių nesiaiškino.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė, remdamasi iš esmės atsiliepime išdėstytais argumentais, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

1. Nustatytos šios bylai reikšmingos aplinkybės:

Savivaldybės taryba 2012-07-26 priėmė sprendimą Nr. V17-275, kuriuo patvirtino Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančio atliekų tvarkytojo parinkimo konkurso sąlygas (toliau – Konkurso sąlygos) ir įpareigojo Savivaldybės administracijos direktorių sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikėjo atrankos konkurso komisiją, skelbti atrankos konkursą, tvirtinti nugalėtoją ir sudaryti su juo sutartį (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 97). Po to, kai Savivaldybės įmonė 2012-08-28 kreipėsi į Savivaldybę, prašydama svarstyti galimybę neorganizuoti konkurso ir su šia įmone sudaryti vidaus sandorį, vadovaudamasi tuo metu galiojusia Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 78–80), Viešųjų pirkimų tarnyba 2012-09-13 pritarė dėl tokio vidaus sandorio sudarymo tarp Savivaldybės administracijos ir Savivaldybės įmonės (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 76, 77), Savivaldybės taryba 2012-09-27 sprendimu Nr. V17-3229 savo sprendimą Nr. V17-275 pripažino netekusiu galios (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 91).

Savivaldybės administracija su Savivaldybės įmone 2012-11-14 sudarė Komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį Nr. VP-193 (toliau – Sutartis), pagal kurią Savivaldybės administracija pavedė Savivaldybės įmonei teikti komunalinių atliekų ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymo paslaugas už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą ir įmokų už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžius, kuriuos nustato Savivaldybės taryba, Savivaldybės teritorijoje esantiems atliekų turėtojams, kurie sudarys sutartis dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teisės aktų nustatyta tvarka Kaišiadorių rajono savivaldybės teritorijoje esantiems atliekų turėtojams (1 punktas); teikiamų paslaugų objektas – Savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje susidarančių mišrių komunalinių atliekų, antrinių žaliavų, įskaitant pakuotės atliekas, buityje susidarančių didelių gabaritų komunalinių atliekų, biologiškai skaidžių (žaliųjų), statybos ir griovimo, pavojingų atliekų, naudotų padangų ir kitų buityje susidarančių atliekų surinkimas iš atliekų turėtojų ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, atvežimas į Kaišiadorių miesto atliekų perkrovimo stotį bei atskirų atliekų srautų perdavimas šių atliekų tvarkytojams (2 punktas); komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikimo pradžia: Kaišiadorių apylinkės, Palomenės, Paparčių, Žaslių seniūnijose nuo 2013-03-01, Kruonio, Nemaitonių, Pravieniškių, Rumšiškių seniūnijose nuo 2013-04-01, Kaišiadorių miesto, Žiežmarių apylinkės, Žiežmarių seniūnijose nuo 2013-05-01, atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, surinkimo ir vežimo paslaugas Savivaldybės įmonė turėjo pradėti teikti nuo 2013-06-01 (4 punktas); komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas Savivaldybės įmonė teikia neterminuotai, kol yra užtikrinamos imperatyvios Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatos (5 punktas) (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 55–71).

Konkurencijos taryba 2014-06-26 priėmė nutarimą Nr. 2S-6/2014 ir nutarė: 1) pripažinti Sutartį pažeidžiančia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus; 2) įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt dienos panaikinti Sutartį; 3) įpareigoti Savivaldybę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo Sutarties panaikinimo apie tai informuoti Konkurencijos tarybą pateikiant įvykdymą patvirtinančius įrodymus (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 2, b. l. 2–18).

2. Šioje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo Nr. 2S-6/2014 teisėtumo ir pagrįstumo. Siekiant išspręsti ginčą, būtina nustatyti, ar Konkurencijos taryba ginčijamu nutarimu teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad Sutartimi, pagal kurią Savivaldybės administracija be jokios atrankos pavedė Savivaldybės įmonei (t. y. atliekų tvarkytojui) Sutartyje nustatyta tvarka teikti komunalinių atliekų ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymo paslaugas Savivaldybės teritorijoje esantiems atliekų turėtojams, buvo pažeistos Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatos.

3. Nagrinėjamoje byloje teisiniai santykiai, susiję su Savivaldybės teisėmis ir pareigomis parenkant komunalinių atliekų tvarkytoją, sureguliuoti, inter alia, aktualios redakcijos Vietos savivaldos įstatyme, Atliekų tvarkymo įstatyme ir Konkurencijos įstatyme.

3.1. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punkte įtvirtinta viena iš savivaldybių savarankiškų funkcijų – komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą savarankiškąsias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais; įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą; įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai nustatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį viešąsias paslaugas teikia savivaldybių įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal sudarytas sutartis kiti viešai pasirenkami fiziniai ar juridiniai asmenys. Pagal šio įstatymo 8 straipsnį savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams; savivaldybės institucijos ir administracija viešųjų paslaugų neteikia, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus; jas teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai (1 dalis); teikdami savivaldybės gyventojams viešąsias paslaugas, jų teikėjai privalo vadovautis įstatymais, savivaldybės institucijų sprendimais ir kitais teisės aktais (3 dalis); viešosios paslaugos gyventojams teikiamos teisės aktų nustatyta tvarka atlygintinai ir neatlygintinai (4 dalis); savivaldybė turi užtikrinti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi savivaldybės gyventojai ir kad šios paslaugos būtų teikiamos nuolat (5 dalis). Pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo, pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (4 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Apibendrinant nurodytą Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą šiai bylai aktualiu aspektu, pažymėtina, kad Savivaldybė atsakinga, inter alia, už komunalinių atliekų sistemų diegimą, už tai, kad tvarkymo viešosios paslaugos būtų teikiamos nuolat, geros kokybės, būtų prieinamos. Pažymėtina ir tai, kad šią viešąją paslaugą galėjo ir gali teikti Savivaldybės įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal sudarytas sutartis kiti viešai pasirenkami asmenys.

Pareiškėja teigia, kad Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies analizė suponuoja vienareikšmę išvadą, kad viešąsias paslaugas savivaldybių teritorijoje turi teikti būtent savivaldybių įsteigtos įmonės ir tik pastarųjų nesant arba savivaldybės įmonėms neteikiant konkrečių viešųjų paslaugų savivaldybės įgyja teisę sudaryti sutartis su kitais fiziniais ar juridiniais asmenimis. Įvertinus Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad jame įtvirtinta savivaldybės teisė pasirinkti, kam patikėti teikti viešąsias paslaugas, t. y. ar savivaldybių įsteigtiems paslaugų teikėjams, ar pagal sudarytas sutartis kitiems viešai pasirenkamiems asmenims; tai darydamos savivaldybės privalo vadovautis sprendimų teisėtumo principu, pagal kurį savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų, inter alia Konkurencijos įstatymo, reikalavimus. Taigi nurodytas pareiškėjos teiginys grindžiamas netinkamu Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo turinio aiškinimu.

3.2. Ginčui aktualiu laikotarpiu atliekų tvarkymo valstybinis reglamentavimas, pagrindiniai atliekų tvarkymo sistemų organizavimo ir planavimo principai, reikalavimai atliekų tvarkytojams buvo nustatyti aktualios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatyme. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnį (2012-06-28 įstatymo Nr. XI-2139 redakcija, galiojanti nuo 2012-07-01): atliekų tvarkytojas – įmonė, kuri surenka ir (ar) veža, ir (ar) naudoja, ir (ar) šalina atliekas, atlieka šių veiklų organizavimą ir stebėseną, šalinimo vietų vėlesnę priežiūrą, prie atliekų tvarkytojų priskiriami prekiautojai atliekomis ar tarpininkai, vykdantys nurodytą veiklą (20 dalis); komunalinių atliekų tvarkymo paslauga – viešoji paslauga, apimanti komunalinių atliekų surinkimą, vežimą, naudojimą, šalinimą, šių veiklų organizavimą, stebėseną, šalinimo vietų vėlesnę priežiūrą (40 dalis); komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo administravimas – savivaldybės veikla nustatant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo taisykles, priimant kitus teisės aktus, reglamentuojančius komunalinių atliekų tvarkymą, taip pat savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių, kitų teisės aktų reikalavimų vykdymo kontrolė (41 dalis); komunalinių atliekų tvarkymo sistema – organizacinių, techninių ir teisinių priemonių visuma, susijusi su savivaldybių funkcijų įgyvendinimu atliekų tvarkymo srityje (43 dalis); komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius – visų į komunalinių atliekų tvarkymo regioną įeinančių savivaldybių įsteigtas juridinis asmuo, savivaldybės (savivaldybių) pavedimu atliekantis komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas ir (ar) teikiantis atliekų tvarkymo paslaugas (44 dalis). Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimas ir jų funkcionavimo užtikrinimas įtvirtintas Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnyje (2012-04-19 įstatymo Nr. XI-1981 redakcija, galiojanti nuo 2012-04-28), pagal kurį komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriui nepavestas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas įstatymų nustatyta tvarka atlieka savivaldybė (4 dalis); savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (11 dalis); atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu jį išrenka savivaldybė ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius (12 dalis).

Apibendrinant nurodytą Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą šiai bylai aktualiu aspektu, pažymėtina, kad Savivaldybė, kuri, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijų nebuvo pavedusi komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriui, turėjo atrinkti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

3.3. Pagal Konkurencijos įstatymo (2012-03-22 įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) 4 straipsnį viešojo administravimo subjektai, įgyvendindami pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (1 dalis), viešojo administravimo subjektams draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Vadovaujantis šia nuostata, viešojo administravimo subjekto teisės aktai ar kiti sprendimai gali būti vertinami kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas, kai egzistuoja šių aplinkybių visuma: 1) institucijos teisės aktas ar sprendimas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes; 2) dėl tokio teisės akto ar sprendimo atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų vykdymo.

Šiai bylai aktualiu aspektu Konkurencijos įstatymo (2012-03-22 įstatymo Nr. XI-1937 redakcija) 4 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio (2012-04-19 įstatymo Nr. XI-1981 redakcija, galiojanti nuo 2012-04-28) 11 dalyje, pažymėtina, kad Savivaldybė atrinkdama komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus privalėjo įvertinti savo sprendimo įtaką sąžiningai konkurencijai ir, inter alia, nepriimti sprendimų, kuriais teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri komunalinių atliekų tvarkymo rinkoje veikiantys ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsiranda arba gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

4. Iš bylos medžiagos matyti, kad Nutarimu Nr. 2S-6/2014 prieštaraujančia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms pripažinta Sutartimi Savivaldybė pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalį (2011-09-29 įstatymo Nr. XI-1605 redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2014-01-01), gavusi Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, be konkurso Savivaldybės įmonę paskyrė atliekų tvarkytoja, teikiančia komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą.

Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje (2011-09-29 įstatymo Nr. XI-1605 redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2014-01-01), be kita ko, buvo nustatyta, kad šio įstatymo reikalavimai netaikomi pirkimams, jeigu perkančioji organizacija sudaro sutartį su atskirą juridinio asmens statusą turinčiu subjektu, kurį ji kontroliuoja kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį ir kuriame ji yra vienintelė dalyvė (arba įgyvendina valstybės ar savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas), ir jeigu kontroliuojamas subjektas ne mažiau kaip 90 procentų pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus (arba per laiką nuo subjekto įsteigimo dienos, jeigu subjektas vykdė veiklą mažiau kaip vienus finansinius metus) gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti; pirkimas šioje dalyje nurodytu būdu gali būti pradedamas tik gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą; Viešųjų pirkimų tarnyba sprendimą dėl sutikimo priima ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo perkančiosios organizacijos motyvuoto kreipimosi gavimo Viešųjų pirkimų tarnyboje dienos dėl sutikimo pirkimą atlikti šioje dalyje nurodytu būdu; Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius sprendimo dėl sutikimo priėmimo terminą gali pratęsti dar 20 darbo dienų; jeigu per šioje dalyje nustatytą terminą Viešųjų pirkimų tarnyba nepateikia jokio atsakymo, laikoma, kad sutikimas gautas; kreipimosi dėl sutikimo pirkimą atlikti šioje dalyje nurodytu būdu tvarką nustato Viešųjų pirkimų tarnyba.

Paminėtina, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Sutarties sudarymo metu Savivaldybės įmonė atitiko reikalavimus, kurie keliami Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje (2011-09-29 įstatymo Nr. XI-1605 redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2014-01-01) nustatytiems juridiniams asmenims, t. y. ji yra subjektas, turintis atskirą juridinio asmens statusą, ši įmonė įgyvendina Savivaldybės, kaip vienintelės dalyvės, teises ir pareigas, ji ne mažiau kaip 90 procentų (nuo 2014-01-01 – 80 procentų) pardavimo pajamų per paskutinius finansinius metus (arba per laiką nuo subjekto įsteigimo dienos, jeigu subjektas vykdė veiklą mažiau kaip vienus finansinius metus) gauna iš veiklos, skirtos perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti ar perkančiosios organizacijos funkcijoms atlikti. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad Savivaldybė yra gavusi Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos pirkimą atlikti Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje (2011-09-29 įstatymo Nr. XI-1605 redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2014-01-01) nurodytu būdu (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 76, 77). Šių aplinkybių neneigia nei Savivaldybė, nei trečiasis suinteresuotas asmuo, nei Konkurencijos taryba, nei Viešųjų pirkimų tarnyba.

5. Nurodytas Vietos savivaldos įstatyme, Atliekų tvarkymo įstatyme, Konkurencijos įstatyme, Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, tiesiogiai susijęs su savivaldybės pareiga organizuoti viešą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančių atliekų tvarkytojų atranką, turi būti aiškinamas neatsiejamai nuo šiai bylai aktualaus Europos Sąjungos teisėje įtvirtinto teisinio reguliavimo. Šiame kontekste ypač pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas 2015-03-05 nutarime Nr. KT9-N5/2015, kurį priėmė išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą Nr. 44/2011 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-55/2011 ištirti, ar Atliekų tvarkymo įstatymo (2002-07-01 redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims, apibendrino Europos Sąjungos teisės nuostatas, įtvirtinančias ir šiai administracinei bylai aktualias konkurencijos taisykles.

Apibendrinęs Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 3 straipsnio 3 dalyje, ES sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) pridėtame Protokole Nr. 26, 27 dėl vidaus rinkos ir konkurencijos, SESV 101–109 straipsniuose, 14, 18 straipsnyje, 2006-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 70 konstatuojamoje dalyje, 17 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su konkurencijos taisyklių taikymu bendrų ekonominių interesų paslaugų sričiai (žr. 2000-05-23 sprendimą byloje C-209/98 Entreprenørforeningens Affalds/Miljøsektion (FFAD) prieš Københavns Kommune, 1993-05-19 sprendimo byloje C-320/91 Baudžiamoji byla prieš P. C. 14, 16 punktus, 2008-07-01 sprendimo byloje C-49/07 Motosykletistiki Omospondia Ellados NPID (MOTOE) prieš E. D. 44 punktą, 2011-03-03 sprendimo byloje C-437/09 AG2R Prévoyance prieš Beaudout P?re et Fils SARL 76 punktą, 2009-09-10 sprendimą byloje C-573/07 Sea Srl prieš Comune di Ponte Nossa, 2006-04-06 sprendimo byloje C-410/04 Associazione Nazionale Autotrasporto Viaggiatori (ANAV) prieš Comune di Bari ir AMTAB Servizio SpA 26 punktą, 2005-10-13 sprendimo byloje C-458/03 P. B. GmbH prieš G. B. ir S. B. AG 63 punktą, 2012-11-29 sprendimo sujungtose bylose C-182/11 ir C-183/11 Econord SpA prieš Comune di Cagno ir Comune di Varese ir Comune di Solbiate ir Comune di Varese 26 punktą), Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad:

„– konkurencijos taisyklės taikomos ir įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, jei šių taisyklių taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių;

– atliekų tvarkymo paslaugos gali būti priskirtos prie bendros ekonominės svarbos paslaugų;

– tais atvejais, kai atliekų tvarkymo paslaugą valstybės narės priskiria prie bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų, valstybių narių institucijos turi plačią diskreciją organizuoti šių paslaugų teikimą, kad būtų užtikrintas inter alia aukštas šių paslaugų kokybės, saugos ir prieinamumo lygis;

– suteikti išimtines teises bendros ekonominės svarbos paslaugas teikiančioms įmonėms galima tik tuo atveju, kai suteikus tokias teises apriboti konkurenciją ar net visiškai ją pašalinti yra būtina dėl to, kad būtų įmanoma šias paslaugas teikti ekonomiškai priimtinomis sąlygomis;

– konkurencijos principų, įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisvės išimtys, inter alia taikomos bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimo srityje ir sudarant sutartis tarp valstybės institucijų ir jų kontroliuojamų subjektų, turi būti aiškinamos siaurai.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos teisę nedraudžiama valstybėms narėms nustatyti konkurencijos teisės požiūriu griežtesnių taisyklių, užtikrinančių didesnę apsaugą nuo priešingų konkurencijai veikų.

6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kuri, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendime byloje D. S. ir kiti prieš Italiją (peticijos Nr. 30765/08) yra konstatavęs, kad atliekų surinkimas, apdorojimas ir šalinimas yra pavojinga ūkinė veikla; todėl šioje srityje valstybė turi pozityvią pareigą imtis pagrįstų ir tinkamų priemonių, kad būtų apsaugota Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir būsto neliečiamybę ir apskritai teisė gyventi saugioje ir sveikoje aplinkoje. Šiame sprendime EŽTT taip pat pažymėjo, jog tai, kad Italijos valdžios institucijos tam tikrą atliekų tvarkymo veiklą perdavė vykdyti privačioms įmonėms, nereiškia, jog jos yra atleidžiamos nuo pareigos vykdyti įsipareigojimus pagal Konvencijos 8 straipsnį. Iš šio EŽTT sprendimo taip pat matyti, kad valstybė, nors ir turi plačią vertinimo laisvę reguliuodama atliekų tvarkymą, pagal Konvencijos 8 straipsnį privalo vykdyti pozityvią pareigą tinkamai reguliuoti ir organizuoti šią veiklą, siekdama apsaugoti žmonių sveikatą ir gerovę.“

Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (žr. Konstitucinio Teismo 2007-10-22 nutarimą), taigi precedento reikšmę turi ir nurodyta Konstitucinio Teismo 2015-03-05 nutarime Nr. KT9-N5/2015 suformuota Konstitucinio Teismo teisinė pozicija aiškinant Europos Sąjungos teisės nuostatas, įtvirtinančias šiai administracinei bylai aktualias konkurencijos taisykles, taikomas teikiant atliekų tvarkymo paslaugą.

7. Nagrinėjamu atveju Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalies (2011-09-29 įstatymo Nr. XI-1605 redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2014-01-01) taikymas tiesiogiai susijęs su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Vietos savivaldos įstatyme, Atliekų tvarkymo įstatyme, Konkurencijos įstatyme, pagal kurį sureguliuota savivaldybės pareiga organizuoti viešą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančių atliekų tvarkytojų atranką. Aiškinant šios savivaldybės pareigos turinį turi būti atsižvelgiama į Europos Sąjungos teisės nuostatas, įtvirtinančias šiai administracinei bylai aktualias konkurencijos taisykles, taikomas teikiant atliekų tvarkymo paslaugą, ir į Konstitucinio Teismo teisinę poziciją (ratio decidendi), įtvirtintą jo 2015-03-05 nutarime Nr. KT9-N5/2015. Teismas pažymi, kad, sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju visos šios nuostatos turi tiesioginę įtaką sprendžiant ir tai, ar aplinkybė, kad Savivaldybė Sutartį su Savivaldybės įmone sudarė vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi (2011-09-29 įstatymo Nr. XI-1605 redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2014-01-01), gali būti laikoma Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta Konkurencijos įstatymo taikymo išimtimi arba įstatymo reikalavimu, lemiančiu skirtingas konkurencijos sąlygas.

Šios bylos kontekste įvertinus nurodytą aktualios redakcijos Vietos savivaldos įstatyme, Atliekų tvarkymo įstatyme, Konkurencijos įstatyme ir Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje (2011-09-29 įstatymo Nr. XI-1605 redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2014-01-01) įtvirtintą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad:

– Savivaldybė komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą savo įsteigtai Savivaldybės įmonei galėjo pavesti tik tokiu atveju, jeigu įstatymų nustatyta tvarka atlikusi viešą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančių atliekų tvarkytojų (inter alia Savivaldybės įsteigtų paslaugų teikėjų, kitų asmenų) atranką, nustatytų, kad nėra kitų asmenų, galinčių teikti viešą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, arba tokią paslaugą teikiant kitiems asmenims nebūtų užtikrinamas šios viešosios paslaugos nuolatinis teikimas, gera kokybė, prieinamumas;

– Savivaldybė komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančių atliekų tvarkytojų parinkimo procese taikydama Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalį privalėjo įvertinti savo sprendimo įtaką sąžiningai konkurencijai ir, inter alia, nepriimti sprendimų, kuriais teikiamos privilegijos arba diskriminuojami atskiri komunalinių atliekų tvarkymo rinkoje veikiantys ūkio subjektai ar jų grupės ir dėl kurių atsiranda arba gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog Viešųjų pirkimų įstatymas yra lex specialis absoliučiai visų Lietuvos Respublikos teisės aktų atžvilgiu; jeigu vidaus sandoriui, sudaromam pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalį, būtų taikomas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis, negalėtų būti iš viso sudarytas joks vidaus sandoris pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalį; Konkurencijos įstatyme (t. y. jo 2 straipsnio 2 dalyje) nustatyta, kad tam tikrais atvejais konkurencija gali būti apribota, taikant, inter alia, Viešųjų pirkimų įstatymą.

Vadinasi, Savivaldybė Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalį (2011-09-29 įstatymo Nr. XI-1605 redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2014-01-01) galėjo pritaikyti ir be viešos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančių atliekų tvarkytojų atrankos šią paslaugą pavesti vykdyti Savivaldybės įmonei tik išskirtiniu atveju – kai šių paslaugų teikėjų konkurso būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.

8. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Savivaldybės administracija su Savivaldybės įmone Sutartį sudarė po to, kai Savivaldybės įmonė 2012-08-28 kreipėsi į Savivaldybę, prašydama svarstyti galimybę neorganizuoti konkurso ir su šia įmone sudaryti vidaus sandorį, vadovaujantis tuo metu galiojusia Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi. Viešųjų pirkimų tarnyba 2012-09-13 pritarė dėl tokio vidaus sandorio sudarymo tarp Savivaldybės administracijos ir Savivaldybės įmonės (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 76, 77, 78–80, 91). Taigi Savivaldybė, sudariusi Sutartį su Savivaldybės įmone, jai pavedė teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą (t. y. komunalinių atliekų ir atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymo paslaugas už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą ir įmokų už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžius, kuriuos nustato Savivaldybės taryba, Savivaldybės teritorijoje esantiems atliekų turėtojams, kurie sudarys sutartis dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teisės aktų nustatyta tvarka Savivaldybės teritorijoje esantiems atliekų turėtojams) be jokios išankstinės viešos atrankos.

Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, kad iki Sutarties sudarymo Savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas teikė UAB „Ekonovus“, o teikti tokias paslaugas būtų suinteresuota ir UAB „Ecoservice“ (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, t. 1, b. l. 52–54, 117), potencialiais konkurentais atitinkamoje rinkoje gali būti laikomi ir kiti komunalinių atliekų tvarkymo veikla užsiimantys ūkio subjektai, pavyzdžiui, analogiškas paslaugas teikiantys kitų savivaldybių teritorijose.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Savivaldybės administracija su Savivaldybės įmone neribotam laikui sudarydama Sutartį tik dėl to, kad šios sutarties sudarymo momentu Savivaldybės įmonė atitiko Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje (2011-09-29 įstatymo Nr. XI-1605 redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2014-01-01) įtvirtintus reikalavimus, netinkamai taikė teisinį reguliavimą, susijusį su savivaldybės pareiga organizuoti viešą komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančių atliekų tvarkytojų atranką, kuris įtvirtintas aktualios redakcijos Vietos savivaldos įstatyme, Atliekų tvarkymo įstatyme, Konkurencijos įstatyme, taip pat netinkamai įvertino Europos Sąjungos teisės nuostatas, įtvirtinančias šiai administracinei bylai aktualias konkurencijos taisykles, taikomas teikiant atliekų tvarkymo paslaugą. Taip Savivaldybė nepagrįstai suteikė privilegiją Savivaldybės įmonei, diskriminavo (sudarė sąlygas diskriminuoti) kitus komunalinių atliekų tvarkymo veikla užsiimančius ūkio subjektus, inter alia UAB „Ekonovus“, UAB „Ecoservice“, ir pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Šios teismo padarytos išvados niekaip nepaneigia pareiškėjos teiginiai, kad nesudariusi Sutarties Savivaldybės administracija neturėtų galimybės kontroliuoti paslaugų įkainių.

9. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad Konkurencijos taryba Nutarime Nr. 2S-6/2014 pagrįstai pripažino Sutartį pažeidžiančia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus ir įpareigojo Savivaldybę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt dienos panaikinti Sutartį, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rytis Krasauskas

Mefodija Povilaitienė

Jūra Marija Strumskienė