Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirtį ir gauti duomenų, kaip ši svetainė yra naudojama.

 

 

Privatumo politika

DĖL ŪKIO SUBJEKTŲ, UŽSIIMANČIŲ MAISTO GAMINIŲ GAMYBOS IR PARDAVIMO VEIKLA, VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO IR SUTARTIES DĖL EUROPOS SĄJUNGOS VEIKIMO 101 STRAIPSNIO REIKALAVIMAMS

Atgal

Administracinė byla Nr. A-741-552/2016
Procesinio sprendimo kategorija 7.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

2016 m. birželio 20 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Mantinga“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Mantinga“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1S-172 Konkurencijos tarybos iniciatyva, atsižvelgus į informaciją, gautą iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apie tai, kad ūkio subjektai, užsiimantys miltų bei duonos gaminių gamyba ir pardavimu, galėjo derinti tarpusavyje miltų ir duonos gaminių kainų kėlimo veiksmus, buvo pradėtas tyrimas.

Konkurencijos taryba 2011 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 1S-35 pratęsė tyrimo terminą ir papildė tyrimą pažeidimu įtariamų ūkio subjektų veiksmų atitikties Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio reikalavimams vertinimu. Tyrimo terminas pratęstas Konkurencijos tarybos 2011 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 1S?87, 2011 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1S-138, 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr.1S-226, 2012 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 1S-20, 2012 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 1S-59, 2012 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 1S-98, 2012 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1S-151, 2013 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 1S-19, 2013 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 1S-66, 2013 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 1S-88, 2013 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1S-161, 2014 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 1S-26/2014, 2014 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 1S-77/2014, 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu Nr. 1S-130/2014.

Atsižvelgusi į su UAB „Mantinga“ gaminių pardavimu mažmenine prekyba užsiimantiems ūkio subjektams susijusią informaciją, Konkurencijos taryba nagrinėjo, ar UAB „Mantinga“ ir mažmenine prekyba užsiimančių ūkio subjektų veiksmai, parduodant UAB „Mantinga“ gaminius bei nustatant šių gaminių perpardavimo (t. y. mažmenines) kainas, nepažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Konkurencijos taryba 2014 m. gruodžio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-14/2014 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių maisto gaminių gamybos ir pardavimo veikla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas), kuriame nutarė:

1. Pripažinti, kad UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ sudarydamos susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį.

2. Už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti pinigines baudas:

2.1. UAB „Mantinga“ – 15 284 800 Lt (4 426 784 Eur);

2.2. UAB „Maxima LT“ – 58 255 200 Lt (16 871 872 Eur).

3. Nutraukti procedūrą dėl UAB „Maxima“, UAB „Palink, UAB „Rimi Lietuva”, UAB „Norfos mažmena”, UAB „Prisma LT“ veiksmų, kiek tai susiję su šių įmonių veiksmų su UAB „Mantinga“ vertinimu, atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams ir pripažinti, kad nėra pagrindo imtis priemonių taikant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį.

Nutarime nagrinėjamo pažeidimo tikslais apibrėžtos atitinkamos prekių rinkos: duonos ir kitų duonos gaminių, šaldytų gaminių ir paruoštų vartojimui (atvėsintų) gaminių gamybos ir didmeninio pardavimo ir tų pačių produktų kategorijų mažmeninės prekybos rinkos. Nutarime konstatuota, kad visų atitinkamų prekių: 1) duonos ir duonos gaminių mažmeninės prekybos lygmens, 2) šaldytų gaminių mažmeninės prekybos lygmens, ir 3) paruoštų vartojimui (atvėsintų) gaminių mažmeninės prekybos lygmens geografinės rinkos yra nacionalinės, t. y. Lietuvos Respublikos teritorija. Tuo tarpu visų atitinkamų prekių didmeninės prekybos lygmuo yra bent jau ne siauresnis nei nacionalinis, t. y. 1) duonos ir duonos gaminių didmeninės prekybos rinka yra ne siauresnė nei nacionalinė, 2) šaldytų gaminių didmeninės prekybos rinka yra ne siauresnė nei nacionalinė, o 3) paruoštų vartojimui (atvėsintų) gaminių didmeninės prekybos geografinė rinka nustatoma kaip nacionalinė – Lietuvos Respublikos teritorija.

Nutarime padaryta išvada, kad UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ sudarė susitarimą dėl minimalių (atskirais atvejais, ir fiksuotų) perpardavimo kainų nustatymo. Šis susitarimas buvo įgyvendinamas vadovaujantis sistema, pagal kurią UAB „Mantinga“ bazinės kainos buvo taikomos kaip UAB „Maxima LT“ mažmeninės „lentynos“ kainos. Atitinkamai UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ veiksmai derinant bazines kainas iš esmės reiškė ir veiksmų derinimą dėl mažmeninių „lentynos“ kainų. Tokią šių ūkio subjektų sudaryto susitarimo įgyvendinimo sistemą įrodo tiek tiekimo sutarčių nuostatos, tiek darbuotojų tarpusavio susirašinėjimo turinys.

Nutarime nustatyta, kad UAB „Mantinga“ bazinės kainos buvo vienodos visiems jos pirkėjams (tai taip pat buvo numatyta UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ tiekimo sutartyse), o UAB „Mantinga“ nuo bazinių kainų suteikinėjo nuolaidas visiems savo pirkėjams, ji tuo pačiu rūpinosi, kad bazinės kainos būtų priimtinos ne tik UAB „Maxima LT“, bet ir jos konkurentams. Tokiu būdu UAB „Mantinga“ turėjo galimybę UAB „Maxima LT“ mažmenines kainas įtraukti į savo bazinių kainų kainodarą ir taip daryti įtaką ne tik UAB „Maxima LT“ mažmeninėms kainoms, tačiau ir kitoms mažmeninės prekybos įmonėms. Tokia situacija buvo naudinga tiek UAB „Mantinga“, tiek UAB „Maxima LT“, nes leido sumažinti riziką, kad kitos mažmeninės prekybos įmonės vartotojams siūlys UAB „Mantinga“ produktus susitarimo dalyvėms nepalankiomis kainomis (pavyzdžiui, žemesne nei UAB „Maxima LT“ „lentynos“ kainos). Todėl dėl vienodų visoms mažmeninės prekybos įmonėms UAB „Mantinga“ produktų kainodaros principų, su UAB „Maxima LT“ suderintos „lentynos“ (tuo pačiu ir bazinės) kainos darė įtaką ir kitoms mažmeninės prekybos įmonėms. Atitinkamai tokia kainodara sudarė sąlygas padidinti UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ sudaryto susitarimo dėl minimalių (atskirais atvejais, ir fiksuotų) perpardavimo kainų veiksmingumą.

Nutarime nustatyta, kad UAB „Mantinga“ vykdė savo produktų „lentynos“ kainų mažmeninės prekybos rinkoje (paprastai didžiuosiuose prekybos tinkluose) stebėseną. Kitų mažmeninės prekybos įmonių „lentynos“ kainų stebėseną vykdė ir UAB „Maxima LT“. UAB „Mantinga“ „lentynos“ kainų stebėjimo dokumentai ir dėl „lentynos“ kainų dydžio UAB „Maxima LT“ ir kituose mažmeninės prekybos vietose vykęs UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ elektroninis susirašinėjimas atskleidžia, kad šios stebėsenos tikslas apėmė ir žemesnių nei bazinės „lentynos“ kainų atvejų nustatymą. „Lentynos“ kainų stebėsena UAB „Mantinga“, tiek ir UAB „Maxima LT“ leido nustatyti rinkoje vykstančias kainų akcijas ar kitus kainų sumažinimo atvejus ir bandyti daryti įtaką, kad tokie veiksmai būtų nutraukti.

Atsižvelgusi į kainų analizės rezultatus, be kita ko, rodančius, kad bent iki 2013 m. kovo 19 d., t. y. UAB „Mantinga“ „Kainoraštis Nr. 13-03“ įsigaliojimo, „lentynos“ kainos UAB „Maxima LT“ parduotuvėse ir bazinės kainos su PVM faktiškai sutapo, Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad UAB „Maxima LT“ bei UAB „Mantinga“ susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo tęsėsi bent iki 2013 m. kovo 1 dienos.

Nutarime nustatyta, kad UAB „Mantinga“ kreipdavosi į kitas mažmeninės prekybos įmones, bandydama pakeisti kainas, taip pat turėdavo kompensuoti įmonei UAB „Maxima LT“ dėl „lentynos“ kainų mažinimo, atsižvelgiant į kitose mažmeninės prekybos įmonėse esančias žemesnes kainas, prarastas pajamas. Nors UAB „Maxima LT“ buvo suinteresuota, kad jos valdomose parduotuvėse prekių kainos būtų patrauklios vartotojams, tačiau šio tikslo įmonė siekė ne konkuruodama ir nustatydama geriausias įmanomas kainas dėl ūkinės veiklos efektyvumo, masto ekonomijos ar kitų objektyvių, rinkos dėsniais grįstų priežasčių, o bandydama užsitikrinti, kad jos konkurentai nenustatytų mažesnių kainų dėl UAB „Mantinga“ taikomos vienodos visai rinkai kainodaros. Naudodamasi ja, UAB „Maxima LT“ siekdavo visą savo pageidaujamą uždarbį iš UAB „Mantinga“ produkcijos pardavimų suderėti nuolaidos nuo bazinių kainų pagrindu, o ne aktyviai konkuruodama su kitomis mažmeninės prekybos įmonėmis.

Nutarime nurodyta, kad UAB „Maxima LT“ yra svarbus UAB „Mantinga“ produktų platinimo kanalas. Todėl UAB „Maxima LT“, kaip vieno iš didžiausių mažmeninės prekybos tinklų, padėtis sudarė sąlygas reikalauti, jog UAB „Mantinga“ imtųsi veiksmų užtikrinti atitinkamų pajamų iš UAB „Mantinga“ produktų pardavimo gavimą. Kadangi „lentynos“ kainų sumažėjimas galėjo lemti ir UAB „Mantinga“ nuostolius dėl UAB „Maxima LT“ uždarbio sumažėjimo, darytina išvada, kad nagrinėjamas susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų atitiko ir UAB „Mantinga“ interesus.

Nutarime konstatuota, kad UAB „Maxima LT“ rinkos ir derybinė galia sutartiniuose santykiuose su UAB „Mantinga“ pagal nagrinėjamo susitarimo dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo mechanizmą sudarė sąlygas gauti norimą uždarbį derybų su UAB „Mantinga“ metu, taip pat bandyti daryti įtaką kituose mažmeninės prekybos tinkluose taikomoms „lentynos“ kainoms. Taigi, susitarimas buvo naudingas tiek UAB „Mantinga“, tiek UAB „Maxima LT“, nes užtikrino, kad UAB „Maxima LT“ „lentynos“ kainos atitiktų abiejų įmonių interesus. Be to, įmonių veiksmai leido sumažinti riziką, kad kitos mažmeninės prekybos įmonės UAB „Mantinga“ produktus pardavinės susitarimo dalyvėms nepalankiomis kainomis (pavyzdžiui, žemesne nei UAB „Maxima LT“ „lentynos“ kaina). Tokiu būdu vienodinamos ir atitinkamą minimalų lygį siekiančios UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“ kainos skatino ūkio subjektus tęsti tokio pobūdžio veiksmų derinimą, ypač, kai tam pakako minimalaus tiesioginio bendravimo konkrečių mažmeninių („lentynos“) kainų klausimais.

Nutarime nustatyta, kad UAB „Maxima LT“ bei UAB „Mantinga“ 2003 m. tiekimo sutartis numatė, jog UAB „Mantinga“ produktų pardavimo kainos UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle nustatomos ne žemesnės nei šių produktų bazinės kainos. Net ir nustojus galioti šiai sutarčiai, UAB „Maxima LT“ bei UAB „Mantinga“ toliau laikėsi tokios praktikos. Taigi UAB „Mantinga“ produktų kainos buvo nulemtos ne savarankiškai priimtų šių ūkio subjektų sprendimų dėl produktų tiekimo ir perpardavimo kainų atsižvelgiant į situaciją atitinkamose rinkose, tačiau abiejų ūkio subjektų suderintų sprendimų. Todėl nagrinėjamas UAB „Mantinga“ bei prekybos tinklo UAB „Maxima LT“ susitarimas dėl perpardavimo kainų palaikymo turėjo akivaizdų tikslą riboti konkurenciją.

Nutarime konstatuota, jog yra pakankamas pagrindas išvadai, kad nagrinėjamas UAB „Maxima LT“ bei UAB „Mantinga“ susitarimas panaikino įmonių netikrumą rinkoje ir paskatas konkuruoti kainomis, apribojo UAB „Mantinga“ produktų kainų konkurenciją mažmeninės prekybos rinkoje, padidino kainų skaidrumą ir nulėmė aukštesnes mažmenines UAB „Mantinga“ produktų kainas vartotojams. Tai rodo, kad UAB „Maxima LT“ bei UAB „Mantinga“ susitarimo tikslas buvo riboti konkurenciją.

Nutarime padaryta išvada, kad UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ susitarimas netenkina Nutarime dėl mažareikšmiškumo įtvirtintų reikalavimų, todėl jis negali būti pripažintas mažareikšmiu ir šiuo pagrindu išvengti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje numatyto draudimo sudaryti konkurenciją ribojančius susitarimus taikymo. Nagrinėjamas ūkio subjektų sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas taip pat nepatenka ir į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo išimtį, kurios reikalavimus ir sąlygas nustato šio įstatymo 6 straipsnis. Pareiga įrodyti, kad susitarimas atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, t. y. individualiai išimčiai keliamas sąlygas, tenka išimtimi besinaudojančiai susitarimo šaliai. UAB „Mantinga“ tyrimo metu tokių įrodymų nepateikė, todėl Konkurencijos taryba konstatavo, kad nėra aplinkybių, kurios pašalintų UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ susitarimo dėl UAB „Mantinga“ produktų minimalių ir epizodiškai fiksuotų perpardavimo kainų prieštaravimą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytam draudimui nustatyti (fiksuoti) prekių kainas.

Nutarime konstatuota, kad šio ilgai trukusio draudžiamo susitarimo konkurencijos ribojimas vertintinas kaip turintis įtaką visai įmonių veiklai, dėl ko gali turėti poveikį prekybai tarp valstybių narių.

Nutarime padaryta išvada, kad Konkurencijos įstatyme numatytas patraukimo atsakomybėn terminas nėra suėjęs šio UAB „Mantinga“ bei UAB „Maxima LT“ pažeidimo dėl minimalių (ir epizodais fiksuotų) perpardavimo kainų nustatymo atžvilgiu.

Nutarime konstatuota, kad už nustatytą pažeidimą bazinis baudos dydis apskaičiuojamas remiantis tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusiomis pajamomis, t. y.: UAB „Mantinga“ atveju – visų jos gaminių pardavimų mažmenine prekyba Lietuvoje užsiimantiems ūkio subjektams (neapimant HoReCa sektoriaus įmonių) pajamos, gautos 2012 m., įskaitant pajamas iš privačios etiketės produktų pardavimų UAB „Maxima LT“; UAB „Maxima LT“ atveju – UAB „Mantinga“ gaminių mažmeninės prekybos pajamos, gautos 2012 m., įskaitant pajamas iš privačios etiketės produktų pardavimų. Nutarime nurodyta, kad, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, nėra pagrindo bazinį baudos dydį skaičiuoti nuo UAB „Mantinga“ pajamų, gautų iš pardavimų UAB „Maxima LT“, taip pat nėra pagrindo UAB „Maxima LT“ tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių pajamų vertinti kitaip nei kad visos UAB „Mantinga“ gaminių mažmeninės prekybos pajamos, įskaitant pajamas iš privačios etiketės produktų pardavimų. Nutarime padaryta išvada, jog yra pagrįsta baudos dydį už pažeidimo pavojingumą nustatyti 15 proc. nuo pardavimų vertės, nustatytos Nutarime. Nutarime nurodyta, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 64 patvirtinto Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 punktą, UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ pažeidimo trukmė baudos nustatymo tikslais yra 10 metų, todėl dydis už pažeidimo pavojingumą dauginamas 10 kartų. Nutarime nustatyta, jog, vadovaujantis tuo, kad UAB „Maxima LT“ pardavimų pajamos iš veiklos, nesusijusios su pažeidimu, sudaro daugiau kaip 95 proc. bendrųjų UAB „Maxima LT“ pajamų, siekiant atgrasymo ir vadovaujantis teisingumo, objektyvumo ir proporcingumo principais, UAB „Maxima LT“ apskaičiuotas bazinis baudos dydis didinamas 20 procentų. Nutarime nurodyta, jog nenustatyta atsakomybę lengvinančių ar atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgus į tai, kad UAB „Mantinga“ nustatytas baudos dydis viršija 10 proc. bendrųjų metinių pajamų 2013 m., UAB „Mantinga“ apskaičiuotas baudos dydis mažinamas tiek, kad neviršytų Konkurencijos įstatyme nurodytas maksimalios galimos baudos, t. y. mažinamas iki 10 proc. bendrųjų metinių pajamų, gautų 2013 metais, dydžio.

 

II.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies:

a) 1 punkto dalį, kuria UAB „Maxima LT“ pripažinta pažeidusi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį;

b) 2.2 punktą, kuriuo UAB „Maxima LT“ paskirta 16 871 872 Eur (58 255 200 Lt) bauda už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą;

2) nustačius, kad UAB „Maxima LT“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį arba tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir nepanaikinus Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.2 punktų nurodyta apimtimi – pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir sumažinti pareiškėjui paskirtą baudą.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ nurodė, kad išvados apie nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. nepertraukiamai besitęsusį pažeidimą padarytos nesiremiant nė vienu įrodymu apie UAB „Maxima LT“ antikonkurencinius veiksmus nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. liepos 23 d. ir nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ akcentavo, jog tarp UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ sudarytos tiekimo sutartys savaime nepažeidė konkurencijos teisės normų ir nepatvirtina, kad pažeidimas tęsėsi po 2004 m. kovo 31 dienos. 2003 m. balandžio 1 d. sudarytos tiekimo sutarties (toliau – ir 2003 m. sutartis) II dalies 16 punkte įtvirtintas susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo UAB „Maxima LT“ parduotuvėse nutrūko 2004 m. kovo 31 dieną. 2004, 2005 ir 2010 m. sutartys nepatvirtina, kad pažeidimas tęsėsi po 2004 m. kovo 31 d., šiose sutartyse įtvirtinta bazinės kainos kategorija nebuvo siejama su privalomomis perpardavimo kainomis („lentynos“ kainomis), o šių kategorijų sutapatinimas yra įrodymais nepagrįsta Konkurencijos tarybos prielaida.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ nurodė, kad UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ darbuotojų elektroninis susirašinėjimas nepagrindžia egzistavus susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo, bet patvirtina rekomenduojamų kainų taikymo praktiką. Susirašinėjimas apima mažiau nei 4 metus ir neapima esminės tirto laikotarpio dalies – nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. liepos 23 d. ir nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2013 m. kovo 1 dienos. Susitarimo tęsimo 2006, 2008 ir 2010 metais įrodymui Konkurencijos taryba naudoja vos po du susirašinėjimo epizodus kiekvienais metais. Tęstinis ir visas UAB „Mantinga“ prekes apėmęs susitarimas įrodinėjamas keliais pavieniais ir jokios sistemos nesudarančiais elektroninio susirašinėjimo epizodais.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ teigė, kad Nutarime kaip vieninteliu įrodymu, pagrindžiančiu UAB „Maxima LT“ dalyvavimą pažeidime po 2010 m. birželio 1 d., remiamasi 2012–2013 m. kainų analize, nors pažeidimas konstatuojamas dėl visų 2003–2013 metais UAB „Mantinga“ pareiškėjui UAB „Maxima LT“ tiektų produktų. Kainų analizė apsiribojo tik devyniais UAB „Mantinga“ produktais ir tik keturiolikos mėnesių laikotarpyje, o tai neatspindi UAB „Maxima LT“ rinkodaros dėl visų UAB „Mantinga“ produktų. Kainų analizei buvo panaudoti iš dalies neteisingi duomenys apie UAB „Mantinga“ bazines kainas ir nepilni duomenys apie UAB „Maxima LT“ „lentynos“ kainas, neatsižvelgta į aplinkybę, kad 2009–2013 m. UAB „Maxima LT“ parduotuvėse žemiau bazinės kainos parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis skirtingais metais svyravo nuo 48 iki 81 proc., o bendra žemiau bazinių kainų parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis buvo net 63 procentai. Konkurencijos taryba nevertino jokio alternatyvaus bazinių kainų ir „lentynos“ kainų sutapimo pateisinimo, nors pati pripažįsta, kad tirtu laikotarpiu galimai egzistavo ekonominės rinkos prielaidos formuotis vienodoms mažmeninėms kainoms Lietuvoje.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ akcentavo, kad tarp UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ vykęs bendradarbiavimas privalėjo būti vertinamas taikant poveikio analizę, t. y. net jeigu pripažįstant buvus draudžiamą susitarimą, jis turėjo būti vertinamas kaip susitarimas, ribojantis konkurenciją pagal pasekmes, o ne pagal tikslą. Konkurencijos taryba nesilaikė UAB „Maxima LT“ nekaltumo prezumpcijos, nesivadovavo įrodinėjimo standartu ir pažeidė vienodo vertinimo principą: neleistinai perkėlė įrodinėjimo naštą UAB „Maxima LT“, taikė neteisingą (žemesnį) įrodinėjimo standartą, neatsižvelgė į jokias dėl UAB „Maxima LT“ kylančias pagrįstas abejones, nenagrinėjo jokių alternatyvių versijų, galinčių įtikinamai paaiškinti tirtą UAB „Maxima LT“ elgesį, administracinės procedūros metu buvo taikoma bei Nutarime pritaikyta kaltumo prezumpcija – savo išvadas Konkurencijos taryba grindė hipotetiniais teiginiais, prielaidomis, savo pačios sukurtomis prezumpcijomis ir vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais. Įrodymai buvo vertinami nenuosekliai, savo prigimtimi bei turiniu analogiški įrodymai buvo vertinami skirtingai, buvo pažeisti vienodo vertinimo principo reikalavimai.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ teigė, kad Nutarime formuluojami kaltinimai neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio reikalavimų, jame nepaaiškinama ir nepagrindžiama, ar kaltinimas dėl UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ bandymo (siekio) užtikrinti, kad kituose Lietuvos mažmeninės prekybos tinkluose UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“ kainos būtų ne žemesnės. nei UAB „Mantinga“ kainoraštyje nurodytos bazinės (didmeninės) kainos su PVM, vertintinas kaip atskiras, savarankiškas pažeidimas, ar kaip vertikalaus pažeidimo (UAB „Mantinga“ produktų mažmeninių kainų fiksavimas UAB „Maxima LT“ parduotuvėse) sudėtinis elementas. Nutarime nepaaiškinama ir nepagrindžiama, kaip pažeidimas arba pažeidimo elementas (bandymas ar siekis užtikrinti vienodą kainų lygį visoje rinkoje) atsispindi atsakomybės nustatymo ir paskirtos piniginės baudos individualizavimo procese.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ akcentavo, kad Konkurencijos taryba tinkamai nenustatė UAB „Maxima LT“ kaltės. Nebuvo atsižvelgta ne tik į situacijos specifiką ir individualumą, bet net nebuvo analizuota, ar dėl pažeidimų įmanoma nustatyti UAB „Maxima LT“ kaltę. Nebuvo išnagrinėti ir pateikti įrodymai dėl to, ar UAB „Maxima LT“ suprato, kaip jos santykiai su UAB „Mantinga“ galėjo sąlygoti konkurencijos teisės pažeidimus, ar kad UAB „Maxima LT“ turėjo kokią nors galimybę kontroliuoti dėl savo pačios santykių su UAB „Mantinga“ kilusį ar galėjusį atsirasti poveikį. Nebuvo išanalizuoti esminiai kaltei nustatyti reikšmingi faktai.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ tvirtino, kad Nutarimas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų – nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), jame pateikti tikrovės neatitinkantys, klaidingi teiginiai, todėl juo pažeidžiami viešojo administravimo subjektams taikomi objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir įstatymų viršenybės principų reikalavimai. Nutarime remiamasi tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių UAB „Maxima LT“ neturėjo galimybės duoti paaiškinimų: pasitelkiami nauji vertinimai dėl kaltinimų susijusių su UAB „Maxima LT“ veiksmais bei pažeidimo pobūdžiu ir apimtimi, remiamasi naujais įrodymais ir (arba) tyrimo išvadose minėtais įrodymas, tačiau visai kitame kontekste, pateikiami visiškai nauji ekonominiai argumentai, t. y. Konkurencijos taryba remiasi nauja ekonomine analize, įskaitant metodologijos paaiškinimus, kurios nebuvo tyrimo išvadose. Todėl Nutarimas neatitinka Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ teigė, kad Konkurencijos taryba apribojo UAB „Maxima LT“ teisę būti išklausytai, atsisakydama suteikti pakankamai laiko savo paaiškinimams dėl tyrimo išvadų pateikti: nebuvo sudarytos sąlygos susipažinti su visa Konkurencijos tarybos turima ir UAB „Maxima LT“ atsakomybės nustatymui reikšminga medžiaga, dėl ko nebuvo galima tinkamai identifikuoti UAB „Maxima LT“ išteisinančių įrodymų bei patikrinti tyrimo išvadose pateikiamų argumentų ir išvadų teisingumo. Nebuvo tinkamai suformuota tyrimo bylos medžiaga, UAB „Maxima LT“ nežinojo (ir šiuo metu nežino) su tyrimu susijusios bylos medžiagos tokia apimtimi, kokia ją žino tyrimą atlikę pareigūnai. Visos administracinės procedūros metu nebuvo sudarytos sąlygos ir prielaidos tinkamam lygiateisiškumo principo įgyvendinimui – Konkurencijos tarybos atlikti veiksmai neatitinka reikalavimo, pagal kurį ūkio subjektai ir jų atstovai turi teisę spręsti dėl konkretaus dokumento svarbos gynybai, Konkurencijos taryba pati sprendė, kurie dokumentai yra svarbūs UAB „Maxima LT“ gynybai, o kurie nėra reikšmingi. Taigi, UAB „Maxima LT“ nebuvo tinkamai išklausyta Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 5 dalies prasme, vykdytos procedūros neatitiko Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų esminių procesinių garantijų. Tuo pačiu nurodo, kad pareiškėjui UAB „Maxima LT“ buvo nustatytas Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimų neatitinkantis terminas paaiškinimams dėl tyrimo išvadų pateikti, buvo ignoruojami UAB „Maxima LT“ prašymai dėl naujo termino nustatymo. Konkurencijos taryba siekė, kad UAB „Maxima LT“ pateiktų savo paaiškinimus prieš tai, kai jai buvo leista susipažinti su medžiaga, kuri būtina tinkamai pasirengti gynybai, nors visa reikalinga medžiaga taip ir nebuvo atskleista. Bylos nagrinėjimo posėdis negalėjo būti skelbiamas tol, kol UAB „Maxima LT“ nebūtų sudarytos galimybės tinkamai realizuoti savo teisės į gynybą, parengiant išsamius ir visapusiškus paaiškinimus dėl tyrimo išvadų ir sudarant galimybę susipažinti su visa UAB „Maxima LT“ atsakomybei reikšminga tyrimo medžiaga.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ nurodė, kad Konkurencijos taryba neatliko privalomos draudžiamo susitarimo poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai analizės ir neįrodė esminių SESV 101 straipsnio taikymo sąlygų: kad su pakankamu tikimybės laipsniu, remiantis objektyvių teisinių ar faktinių aplinkybių visuma, yra įmanoma numatyti, jog susitarimas galėjo daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrai; kad susitarimas galėjo sukliudyti vieningos rinkos tarp valstybių narių tikslams pasiekti; kad susitarimo poveikis buvo ne hipotetinis, bet reikšmingas, apčiuopiamas, kad egzistavo ir egzistuoja objektyvios, įrodymais pagrįstos aplinkybės, leidžiančios taikyti SESV 101 straipsnio 1 dalį lokalaus, grynai nacionalinio pobūdžio susitarimui.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ pažymėjo, kad Nutarime nėra tinkamai įvertintos pareiškėjui UAB „Maxima LT“ paskirtos baudos apskaičiavimui ir paskyrimui reikšmingos aplinkybės: pardavimų vertė, pažeidimo trukmė, pareiškėjui UAB „Maxima LT“ pareikštų kaltinimų unikalumas ir naujumas bei tai, kad pažeidimas buvo padarytas (jei buvo padarytas) netyčia; pažeidimas nesukėlė jokių neigiamų padarinių vartotojams ar rinkai, jo mastas nebuvo nustatytas. Pareiškėjo manymu, turėjo būti atsižvelgta į keturių metų tyrimo trukmę ir uždelstą Konkurencijos tarybos pareigą veikti. Dėl šių priežasčių teigė, kad Nutarimo dalis dėl baudų nėra pakankamai nuosekli ir išsamiai argumentuota, baudos dydis nėra pakankamai pagrįstas, neatitinka protingumo bei proporcingumo kriterijų.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Maxima LT“ skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjų susitarimas konstatuotas įvertinus įmonių tiekimo sutarčių nuostatas, įmonių darbuotojų elektroninį susirašinėjimą, UAB „Mantinga“ produktų bazinę kainodarą ir UAB „Mantinga“ gaminių „lentynos“ kainų stebėseną bei UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų taikymą UAB „Maxima LT“ prekybos tinklo lentynose. Visi šie įrodymai atskleidė bendrą ūkio subjektų planą, kad UAB „Mantinga“ produktų mažmeninės „lentynos“ kainos būtų ne mažesnės nei UAB „Mantinga“ bazinės kainos. Tuo pačiu nustatyta, kad UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ bandė užtikrinti, jog UAB „Mantinga“ produktų bazinės kainos būtų atskaitos taškas ir kitų mažmeninės prekybos įmonių UAB „Mantinga“ produktų mažmeninėms pardavimo („lentynos“) kainoms.

Atsakovas pažymėjo, kad vertikalus UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ minimalių perpardavimo kainų susitarimas buvo įtvirtintas 2003 m. sutarties II dalies 16 punkte, kuriame buvo numatytas minimalių perpardavimo kainų susitarimas, pagal kurį UAB „Maxima LT“ įsipareigojo neparduoti UAB „Mantinga“ prekių mažesne kaina, nei numatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Nors 2004 m. kovo 31 d. pasibaigus 2003 m. sutarties galiojimui kitose UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ teikimo sutartyse tiesiogiai nebuvo įtvirtintas minimalių perpardavimo kainų susitarimas, jų nuostatos dėl bazinės kainodaros (ir tiekimo kainų apskaičiavimo būdo), taip pat įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų vienodumo jų pateikimo įmonei UAB „Maxima LT“ bei UAB „Maxima LT“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų, sudarė UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ susitarimo mechanizmo dalį, kas patvirtina susitarimo buvimą. Aplinkybę, kad UAB „Mantinga“ tikslas buvo ne vien derinti UAB „Mantinga“ gaminių tiekimo sąlygas, tačiau taip pat ir įtvirtinti UAB „Mantinga“ bazines kainas, kaip minimalias „lentynos“ kainas, patvirtina UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ darbuotojų elektroninis susirašinėjimas. UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų komunikavimu įmonei UAB „Maxima LT“ buvo siekiama ir „lentynos“ kainų pasikeitimo, t. y. informavimas apie bazinių kainų pasikeitimą reikšdavo „lentynos“ kainų pasikeitimą. UAB „Mantinga“ bazinių kainų laikymosi buvo tikimasi ir iš kitų mažmeninės prekybos įmonių, t. y. bazinės kainos suprantamos kaip minimalios perpardavimo kainos, kurias turėtų taikyti ir kitos mažmeninės prekybos įmonės.

Atsakovas akcentavo, kad elektroninis susirašinėjimas nebuvo vienodai dažnas ir intensyvus ir sudarė mažą dalį visame darbuotojų elektroniniame susirašinėjime, tačiau susirašinėjimas įvertintas kaip pagrindžiantis susitarimą dėl perpardavimo kainų, nes draudžiamo susitarimo įrodymai paprastai yra pavieniai, sukuriami slapta, todėl draudžiami susitarimai nustatomi analizuojant visumą įvairių dokumentų ir veiksmų. Nagrinėjamu atveju, susitarimo vykdymo mechanizmui reikėjo minimalios komunikacijos (vadovaujantis įmonių tiekimo sutartimis UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų pakeitimai buvo pateikiami UAB „Maxima LT“), todėl susirašinėjimas vyko daugiausia dėl kilusių klausimų, pavyzdžiui, kainų lentynoje pakeitimo datos, bazinių kainų nesilaikymo kituose mažmeninės prekybos tinkluose ir pan. Tai, kad po elektroninio susirašinėjimo galimai buvo taikytos ne jame nurodytos bazinės ir / ar „lentynos“ kainos, nesudaro pagrindo teigti, jog UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ neišreiškė valios sudaryti susitarimą dėl minimalių ir epizodais fiksuotų perpardavimo kainų. Atsakovas pažymėjo, kad susitarimo dėl perpardavimo kainų sąlygas bei UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ faktinį elgesį rinkoje pagal susitarimo dėl perpardavimo kainų sąlygas patvirtina ir atsakovo atliktos 2012–2013 metais UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle taikytų „lentynos“ kainų analizės rezultatai. Tai, kad atsakovas analizavo ne visų UAB „Mantinga“ produktų bazines ir „lentynos“ kainas UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle, ir ne visos „lentynos“ kainos buvo ne mažesnės nei bazinės kainos, nereiškia, jog duomenys yra nepakankami ir neleidžia daryti pagrįstų išvadų dėl įmonių elgesio rinkoje pagal nustatyto susitarimo sąlygas.

Atsakovas nesutiko su UAB „Maxima LT“ argumentu, kad buvo netinkamai įvertintos jos atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės ar kad jai negalėjo būti paskirta bauda. Nutarime Konkurencijos taryba pagrindė ir paaiškino, kokiais įrodymais vadovaudamasi pripažino nustatytą pažeidimą trukus nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 dienos. Atsižvelgiant į tai, Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino, kad senaties terminas patraukti atsakomybėn už padarytą konkurencijos taisyklių pažeidimą nėra suėjęs.

Atsakovas paaiškino, jog įvertinus, kad UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ susitarimas yra pavojingas ir ribojantis konkurenciją pagal savo tikslą, nebuvo nustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, o Konkurencijos taryba nepateikė jokio naujoviško perpardavimo kainų palaikymo susitarimo vertinimo, UAB „Maxima LT“ buvo paskirta teisėta ir pagrįsta bauda.

Nepagrįstais atsakovas laikė ir UAB „Maxima LT“ teiginius dėl teisės į gynybą pažeidimo. Atsakovas nurodė, kad Konkurencijos taryba pateikė UAB „Maxima LT“ visą tyrimo medžiagą (išskyrus kitų ūkio subjektų komercines paslaptis sudarančią informaciją), kuria remiantis buvo atlikta įtariamo pažeidimo analizė, suteikė galimybę susipažinti su kita jos prašyta susipažinti medžiaga, nustatė pakankamą ir ilgesnį nei paprastai terminą paaiškinimams dėl tyrimo išvadų pateikti, išklausė UAB „Maxima LT“ atstovų paaiškinimus žodžiu Konkurencijos tarybos posėdyje. Nutarimą Konkurencijos taryba priėmė įvertinusi UAB „Maxima LT“ pateiktus paaiškinimus. UAB „Maxima LT“ teiginius, kad tam tikros medžiagos pateikimas susipažinti vėliau, nei ji pageidavo, neleido jai pasirinkti gynybinės pozicijos, atsakovas laikė abstrakčiais, nes, susipažinusi su minėta informacija, UAB „Maxima LT“ nei Konkurencijos tarybos posėdžio metu, nei skunde teismui nenurodė, kaip konkrečiai vėlesnis informacijos pateikimas pažeidė jos teises ir kaip jos gynybinė pozicija galėjo pasikeisti ar pasikeitė, dėl ko Konkurencijos tarybos veiksmai galėtų būti laikomi netinkamais.

III.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti įpareigojant Konkurencijos tarybą pateikti visą tyrimo medžiagą, kurią rengdama pranešimą bei priimdama Nutarimą analizavo ir kuria rėmėsi Konkurencijos taryba, įskaitant visų dokumentų, kurie laikytini konfidencialiais, tinkamai parengtus išrašus, aprašus ir informacijos įslaptinimo motyvus, o nesant pagrindo tam tikrą informaciją laikyti konfidencialia, pateikti šią informaciją visa apimtimi; taip pat pateikti tinkamai parengtus tyrimo bylos (įskaitant nutrauktą tyrimą) tomų, kurie laikytini konfidencialiais visa apimtimi, apyrašus bei informacijos įslaptinimo motyvus;

2) panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktų dalis dėl pareiškėjo UAB „Mantinga“;

3) nepanaikinus Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktų dalių dėl pareiškėjo UAB „Mantinga“, pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir sumažinti UAB „Mantinga“ paskirtą baudą.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ skunde nurodė, kad Nutarime pateikti įrodymai nepagrindžia, jog susitarimas egzistavo nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d., ir neleidžia teigti, jog UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ turėjo tikslą sudaryti ir buvo sudariusios susitarimą dėl minimalių (epizodais – fiksuotų) „lentynos“ kainų nustatymo nei UAB „Maxima LT“ parduotuvėse, nei visoje mažmeninės prekybos rinkoje. UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ 2004, 2005 ir 2010 m. tiekimo sutartys nepagrįstai įvertintos kaip įrodymai, kad 2003 m. sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo, buvo tęsiamas, nes pati Konkurencijos taryba Nutarime pripažino, jog nė viena tiekimo sutartis, išskyrus 2003 m. sutartį, tiesiogiai neįtvirtinto susitarimo ir neturėjo tikslo riboti konkurenciją bei savaime negalėjo pažeisti konkurencijos teisės normų. Konkurencijos taryba susitarimą po 2003 m. sutarties galiojimo pasibaigimo grindžia tik 2004–2010 m. tiekimo sutarčių ir elektroninio susirašinėjimo visuma. Pareiškėjo manymu, 2004–2010 m. tiekimo sutartys neįtvirtino jokių nuostatų, kurios galėtų būti aiškinamos kaip susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ paaiškino, kad 2004 m. sutarties II dalies 15 punkto nuostata, kurios pagrindu UAB „Maxima LT“ turėjo teisę reikalauti jai užtikrinti geresnes tiekimo sąlygas tam, kad ji rinkoje prekiautų konkurencingomis kainomis kaip ir kitos mažmeninės prekybos įmonės; tiekimo sutarčių nuostatos, kurios numatė, kad UAB „Mantinga“ bazinės kainos yra vienodos visiems UAB „Mantinga“ pirkėjams, taip pat tas faktas, kad 2004 ir 2005 m. sutarčių prieduose Nr. 1 buvo pateiktos bazinės kainos, kurių, nebuvo nurodyta 2010 m. tiekimo sutarties priede Nr. 1, negali būti aiškinamos kaip susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo ar kaip prielaidos tokiam susitarimui įgyvendinti.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ teigė, kad Konkurencijos taryba 2006–2010 metų elektroninį susirašinėjimą nepagrįstai vertina kaip įrodymą, kartu su 2004–2010 metų tiekimo sutartimis patvirtinantį susitarimo buvimą. Konkurencijos taryba neteisingai aiškina elektroninio susirašinėjimo turinį ir nepagrįstai jį grindžia klaidingomis prielaidomis bei prezumpcijomis. Didžioji dalis elektroninio susirašinėjimo yra dėl tiekimo sąlygų UAB „Mantinga“ pirkėjams gerinimo (bazinių kainų ar didesnių nuolaidų), elektroniniame susirašinėjime buvo teikiamos tik UAB „Mantinga“ rekomendacijos dėl „lentynos“ kainų dydžio, kurios nei UAB „Maxima LT“, nei kitiems UAB „Mantinga“ pirkėjams nebuvo privalomos, mažmeninės prekybos įmonės savarankiškai nustatydavo „lentynos“ kainas savo parduotuvėse, UAB „Mantinga“ nesiekė ir negalėjo daryti įtakos jų mažmeninei kainodarai. Tokį elektroninio susirašinėjimo turinį patvirtina ir UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima LT“ „lentynos“ kainų sutapties analizė 2009–2010 m., 2009–2013 m., iš kurios matyti, jog didžiąja dalimi UAB „Maxima LT“ „lentynos“ kainos buvo mažesnės nei UAB „Mantinga“ bazinės kainos. Toks elektroninio susirašinėjimo turinio aiškinimas ir byloje esantys įrodymai taip pat neleidžia teigti, jog UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ turėjo tikslą nustatyti „minimalias“ „lentynos“ kainas ir riboti konkurenciją. Elektroninis susirašinėjimas (43 laiškai) yra fragmentiškas, atsitiktinis, sudaro tik apie 0,03 proc. viso Konkurencijos tarybos patikrinimų UAB „Mantinga“ patalpose metu paimto elektroninių laiškų kiekio, be to, net 10 elektroninio susirašinėjimo pavyzdžių yra susiję ne su UAB „Maxima LT“, bet su kitais prekybos tinklais, kurių atžvilgiu jokio draudžiamo susitarimo nenustatyta ir procedūra Nutarimu yra nutraukta. Be to, byloje tarp 43 Konkurencijos tarybos naudojamų elektroninio susirašinėjimo pavyzdžių yra bent 12 elektroninio susirašinėjimo pavyzdžių, kurie parodo, kad UAB „Mantinga“ savo pirkėjams komunikuodavo rekomendacines, o ne minimalias ar fiksuotas „lentynos“ kainas, ir bent 8 elektroninio susirašinėjimo pavydžiai, kurie rodo, kad UAB „Mantinga“ negalėjo daryti įtakos ir nedarė įtakos UAB „Maxima LT“ ir kitų mažmeninės prekybos įmonių mažmeninei kainodarai bei kad pastarųjų sprendimai dėl jų „lentynos“ kainų buvo priimami savarankiškai. Elektroninio susirašinėjimas yra labai skirtingo intensyvumo ir apima tik laikotarpį nuo 2006 m. birželio 16 d. iki 2010 m. gegužės 26 dienos. Kai kuriais susitarimo metais elektroninis susirašinėjimas iš esmės visiškai nereikšmingas tiek kiekio, tiek turinio prasme.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos atlikta kainų sutapties analizė nėra išsami, nėra pagrįsta aiškiais kriterijais, ši analizė yra labai ribota ir tendencinga, todėl Konkurencijos tarybos atliktos kainų analizės pagrindu negalima daryti išvadų apie buvusį susitarimą dėl UAB „Mantinga“ bazinių kainų taikymo UAB „Maxima LT“ mažmeninėje kainodaroje (lentynose). UAB „Maxima LT“ mažmeninė kainodara 2009–2013 metais buvo labai įvairi, jos analizė paneigia kitų įrodymų (tiekimo sutarčių bei elektroninio susirašinėjimo) aiškinimą Nutarime bei patvirtina UAB „Mantinga“ poziciją apie tokio susitarimo nebuvimą.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ nurodė, kad kainų sutapties analizės rezultatai taip pat leidžia teigti, jog Konkurencijos tarybos inkriminuojamas susitarimas negalėjo turėti ir neturėjo jokio poveikio UAB „Maxima LT“ mažmeninei kainodarai, taigi – ir poveikio konkurencijai. UAB „Mantinga“ didmeninė kainodara, kuri buvo grindžiama bazinėmis kainomis, nuo kurių vėliau buvo daromos nuolaidos konkrečiam pirkėjui, bei bazinių kainų (kainoraščio kainų) vienodumas teikiant pasiūlymus visiems pirkėjams, yra visiškai normali ir nedraudžiama verslo praktika, kuri, kaip rodo, nutrauktos bylos medžiagoje esantys įrodymai, būdinga ne tik UAB „Mantinga“, bet ir kitiems duonos gaminių gamintojams ir tiekėjams.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ paaiškino, kad jo kainodara, priešingai nei teigiama Nutarime, nebuvo sukurta ir naudojama susitarimo įgyvendinimui ir neturėjo tikslo riboti kainų konkurencijos mažmeninės prekybos rinkoje bei nesudarė sąlygų tokios konkurencijos ribojimui. UAB „Mantinga“ kainodara turėjo gan aiškius teisėtus ir ekonomiškai pagrįstus tikslus, kurie susiję su UAB „Mantinga“ kaip duonos gaminių gamintojo ir tiekėjo veiklos tikslais ir kitais ypatumais. UAB „Mantinga“ vykdomos „lentynos“ kainų stebėsenos tikslai ir forma, taip pat kaip ir 2004–2010 m. tiekimo sutarčių nuostatos bei UAB „Mantinga“ kainodara, nepatvirtina susitarimo buvimo, įskaitant tikslą kontroliuoti „lentynos“ kainas UAB „Maxima LT“ (ir juo labiau – kitų prekybos tinklų) parduotuvėse, kaip teigiama Nutarime. Visų pirma, tiek UAB „Mantinga“ konkurentų, tiek pačios UAB „Mantinga“ gaminių „lentynos“ kainų stebėsena yra būtina ir neatskiriama UAB „Mantinga“ gamybinės ir didmeninės veiklos dalis ir įrankis, be kurio UAB „Mantinga“ negalėtų planuoti nei savo gamybos, nei pardavimų, nei formuoti ekonomiškai pagrįstos ir rinkos sąlygas atitinkančios bei pagrįstos kainodaros, planuoti gaminių pardavimo skatinimo akcijų, taip pat stebėti, ar UAB „Mantinga“ pirkėjams teikiama nauda nuolaidų pavidalu yra perduodama galutiniams vartotojams.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ teigė, kad Konkurencijos tarybos inkriminuotam pažeidimui taikytinas senaties terminas. 2004 m. balandžio 1 d. galiojusios redakcijos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies nuostatoje buvo numatytas 3 metų senaties terminas, kuriam suėjus buvo negalimas sankcijų (įskaitant baudų) taikymas ūkio subjektams. Šį senaties terminą skaičiuojant nuo 2004 m. balandžio 1 d., senaties terminas suėjo dar 2007 m. balandžio 1 d., taigi iki Konkurencijos tarybos tyrimo pradžios 2010 m. rugsėjo 21 d., todėl Nutarime nurodytos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnyje (šiuo metu – 36 str.) nustatytos sankcijos UAB „Mantinga“ negalėjo būti taikomos, bauda UAB „Mantinga“ paskirta neteisėtai.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ akcentavo, kad net ir tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad susitarimas buvo tęsiamas ir po 2004 m. balandžio 1 d., nėra pagrindo teigti, jog susitarimas buvo tęsiamas po 2010 m. gegužės 26 d. iki 2013 m. kovo 1 d., nes pažeidimas įrodinėjamas tik vienu įrodymu – 2012–2013 m. kainų sutapties analizės rezultatais, kurie yra nepatikimi, neobjektyvūs, nepagrįsti kitais byloje esančiais įrodymais, todėl neįrodo buvus susitarimą.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ nurodė, kad pagal 2010 m. gegužės 27 d. galiojusią Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies nuostatos redakciją, kurioje taip pat buvo nustatytas 3 metų senaties terminas, kuriam suėjus buvo negalimas sankcijų (įskaitant baudų) taikymas ūkio subjektams, senaties terminas suėjo 2013 m. gegužės 27 d. – daugiau nei prieš pusantrų metų iki Nutarimo priėmimo. Todėl ir šiuo atveju UAB „Mantinga“ negali būti taikomos Konkurencijos įstatymo 40 straipsnyje (šiuo metu – 36 str.) numatytos sankcijos, todėl bauda UAB „Mantinga“ paskirta neteisėtai.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ nurodė, kad tyrimas buvo vykdomas per ilgai, pagrindiniai įrodymai buvo surinkti UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ patalpose 2010 metais. Nėra įrodymų, kad pažeidimas tęsėsi 2011 m., pažeidimo tęstinumas 2012–2013 m. grindžiamas tik UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima LT“ „lentynos“ kainų sutapimu, 2013 m. lapkričio 26 d. atlikto patikrinimo UAB „Mantinga“ patalpose metu nebuvo paimti jokie įrodymai, kurie darytų lemiamą įtaką pažeidimo vertinimui. Prie to, kad tyrimas truko net keturis metus, prisidėjo pati Konkurencijos taryba, kuri nepritaikė laikinųjų apsaugos priemonių, leido pažeidimui tęstis net iki 2013 m. kovo 1 dienos.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ nesutiko su tuo, kad UAB „Mantinga“ iš prekybos su visomis mažmeninės prekybos įmonėmis gautos pajamos būtų pripažįstamos netiesiogiai su pažeidimu susijusiomis pajamomis, nes nebuvo nustatytas kitų ūkio subjektų (prekybos tinklų) horizontalus susitarimas dėl UAB „Mantinga“ prekių. Konkurencijos taryba visiškai neanalizavo bei neįrodė jokios įtakos „smulkiesiems mažmenininkams“, nebuvo nustatyta pažeidimo įtaka kitų mažmeninės prekybos įmonių kainoms, be to, UAB „Mantinga“ nesiekė užtikrinti, kad bazinėmis kainomis vadovautųsi ir kitos mažmeninės prekybos įmonės. Nustačius, kad buvo daroma įtaka kitiems prekybos tinklams, reikia įvertinti ir tai, kad ji galėjo pasireikšti tik tuo atveju, jeigu UAB „Mantinga“ produkcija buvo prekiaujama daugiau negu viename prekybos tinkle, įskaitant UAB „Maxima LT“. Todėl su pažeidimu tiesiogiai ir netiesiogiai susijusiomis pajamomis turėtų būti vertinamos UAB „Mantinga“ pajamos, gautos iš prekybos produktais, kuriais prekiavo daugiau negu vienas prekybos tinklas (įskaitant UAB „Maxima LT“).

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ teigė, kad Konkurencijos taryba pažeidė vienodo požiūrio principą, su pažeidimu susijusiomis UAB „Mantinga“ pajamomis laikydama visas iš mažmeninės prekybos gautas pajamas, kai UAB „Maxima LT“ atveju tokiomis pajamomis yra laikomos tik iš prekybos UAB „Mantinga“ produktais gautos pajamos.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ aiškino, kad pažeidimo pavojingumas turėtų būti vertinamas ne daugiau kaip 1 proc. dėl per ilgos tyrimo trukmės, neįprasto susitarimo dėl rekomenduojamų kainų vertinimo, teisinio tikrumo principo pažeidimo, procesinių UAB „Mantinga“ teisių tyrimo metu pažeidimų.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ teigė, kad tyrimo metu buvo pažeistos jo teisės į tinkamą gynybą, nes atsakovas laiku nesuteikė visos tyrimo bylos medžiagos, likus visiškai nedaug laiko iki pranešimo pateikimo, Konkurencijos taryba du kartus išskyrė beveik keturis metus vykdytą tyrimą, Konkurencijos taryba netinkamai įgyvendino jai pavestą funkciją įvertinti ūkio subjektų pateiktus argumentus dėl komercinių paslapčių apsaugos ir skirtingiems ūkio subjektams taikė dvigubus įrodinėjimo standartus bei UAB „Mantinga“ nesuteikė pakankamo termino bei realios galimybės duoti paaiškinimų raštu bei žodžiu posėdžio metu, Nutarime buvo pateikti argumentai, dėl kurių UAB „Mantinga“ nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti, Konkurencijos tarybos pozicija nagrinėjamoje byloje buvo nepagrįstai formali, akivaizdžiai demonstruojanti nenorą bendradarbiauti su UAB „Mantinga“.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo UAB „Mantinga“ skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas be argumentų, nurodytų atsiliepime į pareiškėjo UAB „Maxima LT“ skundą, papildomai pažymėjo, jog UAB „Mantinga“ neginčija, kad ji ir UAB „Maxima LT“ 2003 m. sutarties II dalies 16 punkte numatė minimalių perpardavimo kainų susitarimą, pagal kurį UAB „Maxima LT“ įsipareigojo neparduoti UAB „Mantinga“ prekių mažesne kaina, nei numatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Tačiau nepaisant to, jog sutartyse nebuvo numatyta savaime pažeidimo sudėtį sudarančių nuostatų, įtvirtintos nuostatos dėl bazinės kainodaros (ir tiekimo kainų apskaičiavimo būdo), taip pat įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų vienodumo jų pateikimo UAB „Maxima LT“ bei UAB „Maxima LT“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų, sudarė UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ susitarimo mechanizmo dalį.

Atsakovas teigė, kad 2012–2013 m. UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle taikytų „lentynos“ kainų analizės rezultatai leido daryti išvadą, jog UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ faktinis elgesys rinkoje patvirtino susitarimą dėl perpardavimo kainų. Tai, kad Konkurencijos taryba analizavo ne visų UAB „Mantinga“ produktų bazines ir „lentynos“ kainas UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle, ir ne visos „lentynos“ kainos buvo ne mažesnės nei bazinės kainos, nereiškia, jog duomenys yra nepakankami ir neleidžia daryti pagrįstų išvadų dėl įmonių elgesio rinkoje pagal nustatyto susitarimo sąlygas. UAB „Mantinga“ nurodžiusi, kad Konkurencijos tarybos 2012–2013 m. atlikta analizė buvo nepilna ir nereprezentatyvi, savo teiginius dėl jos nepatikimumo grindžia kito laikotarpio, t. y. 2009–2010 m., duomenų analize, nors Konkurencijos taryba Nutarime pateikė argumentus dėl to laikotarpio duomenų nepritaikomumo tokiai analizei.

Atsakovas pažymėjo, kad nors UAB „Mantinga“ pateikė paaiškinimus, jos nuomone pagrindžiančius UAB „Mantinga“ kainodaros ir vykdytos savo produktų „lentynos“ kainų stebėsenos teisėtumą, įvertinusi šias veiklas, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į kitas nustatytas aplinkybes, Konkurencijos taryba padarė išvadą, jog jomis prisidedama prie susitarimo dėl perpardavimo kainų veiksmingumo. Tai, kad analogišką kainodarą galėjo naudoti ir kiti maisto produktų gamintojai, nepaneigia, jog tyrimo metu nustatytos aplinkybės, rodo, kad UAB „Mantinga“ bazinių kainų kainodara sudarė sąlygas daryti įtaką UAB „Maxima LT“ mažmeninėms kainoms ir padidinti perpardavimo kainų palaikymo susitarimo veiksmingumą. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“ kainų stebėsena vyko lyginant bazines ir „lentynos“ kainas, taip pat padaryta pagrįsta išvada, jog UAB „Mantinga“ kainų stebėseną vykdė, siekdama stebėti susitarimo su UAB „Maxima LT“ dėl perpardavimo kainų laikymąsi ir veiksmingumą.

Atsakovas nesutiko su UAB „Mantinga“ argumentais, kad UAB „Mantinga“ negali būti taikomos Konkurencijos įstatyme numatytos sankcijos, nes jau suėjęs senaties terminas patraukti įmonę atsakomybėn. Nesutiko su pareiškėjo nuomone, jog tyrimas galėjo ar turėjo būti baigtas anksčiau, ar pažeidimas baigėsi 2004 m. balandžio 1 d. arba 2010 m. gegužės 26 d., nes Nutarime Konkurencijos taryba pagrindė ir paaiškino, kokiais įrodymais vadovaudamasi pripažino nustatytą pažeidimą trukus nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 dienos. Atsakovo manymu, Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino, kad senaties terminas patraukti atsakomybėn UAB „Mantinga“ už padarytą konkurencijos taisyklių pažeidimą nėra suėjęs.

Atsakovas teigė, kad Konkurencijos taryba pagrįstai netaikė galios netekusių 2004 m. Baudų skaičiavimo taisyklių, paskirdama baudą vadovavosi Apraše nurodytais kriterijais, nes pagrindė, jog pažeidimas truko bent 2013 m. kovo 1 dienos.

Atsakovas nurodė, kad, atsižvelgus į tai, jog UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ susitarimas yra pavojingas ir ribojantis konkurenciją pagal savo tikslą, nebuvo nustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, o Konkurencijos taryba nepateikė jokio naujoviško perpardavimo kainų palaikymo susitarimo vertinimo bei nesudarė UAB „Mantinga“ teisėtų lūkesčių dėl jos veiksmų nustatant „lentynos“ kainas teisėtumo, UAB „Mantinga“ buvo paskirta teisėta ir pagrįsta bauda.

Atsakovas pažymėjo, jog tai, kad Konkurencijos taryba atitinkamas aplinkybes vertino kitaip nei pareiškėjas, nereiškia, jog paskirta bauda yra nepagrįsta ar netinkamai apskaičiuota.

Atsakovas nepagrįstais laikė UAB „Mantinga“ teiginius dėl teisės į gynybą pažeidimo. Konkurencijos taryba pateikė pareiškėjui visą jai privalomą pateikti tyrimo medžiagą (išskyrus kitų ūkio subjektų komercines paslaptis sudarančią informaciją), suteikė galimybę susipažinti su nutraukto tyrimo medžiaga, nustatė pakankamą ir ilgesnį nei paprastai terminą paaiškinimams dėl tyrimo išvadų pateikti, priėmė ir įvertino pateiktus paaiškinimus, išklausė UAB „Mantinga“ paaiškinimus žodžiu Konkurencijos tarybos posėdyje. Pareiškėjo teiginius, kad vėlesnis nutraukto tyrimo medžiagos pateikimas susipažinti neleido jam pasirinkti gynybinės pozicijos, laikė abstrakčiais, nes susipažinusi su minėta informacija, UAB „Mantinga“ nei Konkurencijos tarybos posėdžio metu, nei skunde teismui nenurodė, kaip konkrečiai informacijos vėlesnis pateikimas pažeidė jos teises ir kaip jos gynybinė pozicija galėjo pasikeisti ar pasikeitė. Be to, tai, kad kitų ūkio subjektų atžvilgiu Konkurencijos taryba tyrimą nutraukė ir, pareiškėjo nuomone, analogiškų veiksmų nepripažino pažeidžiančiais konkurencijos teisės normas, nereiškia, jog Konkurencijos tarybos išvados UAB „Mantinga“ atžvilgiu yra nepagrįstos.

IV.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino iš dalies: pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Mantinga“ skyrė 3 984 107 Eur piniginę baudą; pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Maxima LT“ skyrė 15 184 685 Eur piniginę baudą; likusias pareiškėjų skundų dalis atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Nutarimo, kuriame pareiškėjų veiksmuose buvo konstatuotas susitarimas, pažeidžiantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio bei SESV 101 straipsnio reikalavimus, ir už šiuos neteisėtus veiksmus pareiškėjams paskirtos baudos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad ginčą reglamentuoja Konkurencijos įstatymas, SESV. Šių teisės aktų tikslas yra saugoti, kad konkurencija nebūtų iškraipoma. Vis dėlto, neiškraipyta konkurencija nėra savaiminis tikslas, bet sąlyga, siekiant sukurti laisvą ir lanksčią vidaus rinką, tokia konkurencija, kaip viena iš priemonių, skirta visuomenės ekonominei gerovei skatinti. Visi susitarimai tarp ūkio subjektų, ūkio subjektų asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas bendroje rinkoje, yra draudžiami ir nesuderinami su bendra rinka, jie negalioja nuo jų sudarymo momento.

Teismas pažymėjo, kad Konkurencijos taryba konstatavo, jog buvo sudarytas konkurenciją ribojantis vertikalaus pobūdžio susitarimas pagal tikslą dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo, kuris buvo nepertraukiamas nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 dienos. Teismas akcentavo, jog, nors draudžiamo susitarimo buvimo įrodymai atskirais laikotarpiais skiriasi savo kokybe, kiekybe bei pobūdžiu, Nutarime vertinta surinktų įrodymų visuma, jų tarpusavio ryšys ir sistemiškumas. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo sudėčiai nustatyti reikia šių dviejų elementų egzistavimo: 1) susitarimo tarp ūkio subjektų sudarymo fakto; 2) susitarimo objekto – tiesioginio arba netiesioginio prekės (paslaugos) kainos nustatymo (fiksavimo).

Dėl draudžiamo susitarimo tarp ūkio subjektų

Teismas nustatė, kad atsakovas draudžiamą susitarimą tarp pareiškėjų konstatavo iš tiekimo sutarčių nuostatų, pareiškėjų kainodaros, pareiškėjo UAB „Mantinga“ susirašinėjimo su mažmeninės prekybos įmonėmis elektroniniais laiškais, UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima LT“ „lentynos“ kainų informacija.

Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ 2003 m. sutarties II dalies 16 punktu pirkėjas (UAB „VP Market“) įsipareigojo neparduoti pardavėjo (UAB „Mantinga“) tiekiamų prekių mažesne kaina, nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje, jei šalių nesutarta kitaip. Pagal 2003 sutarties II dalies 1 punktą sutarties priede Nr. 1 nurodytos kainos yra prekių didmeninės bazinės kainos (t. y. kainos, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos įmonėms) ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (t. y. didmeninės bazinės kainos atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą). Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad šiose 2003 m. sutarties nuostatose tiesiogiai buvo įtvirtintas pareiškėjų susitarimas dėl perpardavimo kainų, kai bazinė kaina buvo laikoma minimalia UAB „Mantinga“ produktų perpardavimo kaina.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų 2004 m. balandžio 1 d. sudarytos tiekimo sutarties nuostatose neliko UAB „Maxima LT“ įsipareigojimo neparduoti UAB „Mantinga“ tiekiamų prekių mažesne kaina, nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Šios sutarties II dalies 1 punkte nustatyta, kad 1 priede prie sutarties nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos (t. y. kainos, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos įmonėms) ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (t. y. didmeninės bazinės kainos atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą). Priede Nr. 1 nurodytos kainos galioja iki pirmo jų pakeitimo šalių susitarimu sutarties II dalies 3 punkte nustatyta tvarka. Tuo pačiu pareiškėjai sutarties II dalies 15 punkte susitarė, kad tuo atveju, kai kita mažmeninės prekybos įmonė prekiauja prekėmis iš esmės mažesne kaina, negu pirkėjas, pardavėjas įsipareigojo sumažinti šių prekių kainą taip, kad pirkėjas be nuostolių sau turėtų galimybę savo parduotuvėse prekiauti prekėmis konkurencinėmis kainomis. Teismas sutiko su Konkurencijos tarybos nurodytų nuostatų vertinimu – kaip paskatas UAB „Mantinga“ vengti produktų mažmeninių kainų konkurencijos, nes iš šio susitarimo matyti, kad UAB „Mantinga“ įsipareigojo kompensuoti UAB „Maxima LT“ patirtus finansinius netekimus, susijusius su mažmeninės prekybos rinkoje vykusių kainų konkurencija, kas galėjo būti UAB „Mantinga“ siekiu daryti įtaką kitų ūkio subjektų taikomoms mažmeninės prekybos kainoms tuo atveju, jei UAB „Mantinga“ nenorėtų mažinti produktų tiekimo kainų UAB „Maxima LT“ ir tokiu būdu vengti gaminamos produkcijos mažmeninių kainų konkurencijos.

Iš pareiškėjų sudarytų tiekimo sutarčių tekstų teismas nustatė, kad vėlesnėse tiekimo sutartyse (2004, 2005 ir 2010 m.), kurios buvo sudarytos po 2003 metų sutarties, nebuvo įtvirtintos 2003 m. sutarties nuostatos, pagal kurias pirkėjas būtų įsipareigojęs neparduoti pardavėjo tiekiamų prekių mažesne kaina, nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Tačiau iš 2004, 2005 ir 2010 m. sutarčių nuostatų analizės teismas padarė išvadą, kad jose buvo įtvirtinti draudžiamo susitarimo įgyvendinimui užtikrinti reikalingi pagrindai: sutarta, kad tiekiamų prekių kainos, nurodytos Priede Nr. 1 prie sutarties, šiame priede nurodomos kainos, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos įmonėms ir kainos, kuriomis prekės parduodamos UAB „Maxima LT“ – atskaičius jai taikomą nuolaidą, t. y. įtvirtintos bazinės kainos (2004 m., 2005 m. su 2007 m. spalio 31 d. pakeitimais, 2010 m. birželio 1 d. sutarčių II dalies 1 punktas).

Teismas nesutiko su pareiškėjo UAB „Mantinga“ teiginiu, kad 2010 m. tiekimo sutarties II dalies 1 punkto nuostata yra iš esmės nauja, nes šia nuostata nepasikeitė iki tol galiojusi kainų nustatymo tvarka – kainos liko nustatytos priede Nr. 1, kuriame nurodomos UAB „Mantinga“ vienašališkai nustatomos ir keičiamos prekių didmeninės kainos, už kurias UAB „Mantinga“ didmeninėje prekyboje siūlo pirkti prekes bet kuriai besikreipiančiai įmonei, ir kainos, kuriomis prekės parduodamos UAB „Maxima LT“, pritaikius jai atitinkamą nuolaida. Taigi išliko reikalavimas užtikrinti, kad bazinis kainininkas ir jame nurodytos kainos būtų kainos, kuriomis UAB „Mantinga“ siūlo pirkti savo produktus visoms Lietuvos prekybos įmonėms.

Teismas pažymėjo, jog, priešingai, nei nurodo pareiškėjai savo skunduose, atsakovo surinkti kiti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad, atsisakius 2003 m. sutarties II dalies 16 punkto nuostatos, šalių valia susitarimas dėl minimalių kainų nustatymo nebuvo nutrauktas. Iš pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo teismas padarė išvadą, kad vartojamų bazinių kainų sąvoka yra mažmeninių („lentynos“) kainų atitikmuo, o pareiškėjai ir toliau derino UAB „Mantinga“ bazines kainas ir UAB „Maxima LT“ vartotojams taikomas galutines („lentynos“) kainas bei siekė, kad UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“ kainos būtų ne žemesnės, nei bazinės kainos. Teismas nurodė, jog tai matyti iš nuo 2006 m. birželio 16 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. Nutarime nurodyto pareiškėjų darbuotojų susirašinėjimo, kuriame pareiškėjų darbuotojai derino kainų pakėlimo, jų išlaikymo aplinkybes, kainų keitimo terminus, akcijų kainas ir jų laikotarpius (Nutarimo 80, 228, 232 pastraipos), pvz., 2007 m. liepos 5 d. elektroniniame laiške UAB „Maxima LT“ darbuotoja rašo, kad dėl priede esančių kainų, ji buvo supratusi, jog UAB „Mantinga“ darbuotojos siūlytos padaryti „lentynos“ kainomis ir bus UAB „Mantinga“ bazinės kainos, nes priešingu atveju nėra garantijų, kad jas tokias išlaikys konkurentai. 2007 m. liepos 12 d. laiške su UAB „Mantinga“ produktų bazinėmis kainomis lentele darbuotoja rašo, kad ji pažymėjo gaminius ir siūlo kelti „lentynos“ kainą, tuo pačiu nurodydama turinti UAB „Maxima LT“ laišką, kuriame UAB „Maxima LT“ sutinka kelti „lentynos“ kainas; UAB „Mantinga“ darbuotoja 2007 m. liepos 12 d. laiške UAB „Maxima LT“ atstovei rašo apie susitikimą, kurio metu buvo sutarta, kad UAB „Mantinga“ bazines kainas pirmiausia turi suderinti su UAB „Maxima LT“, tačiau pastarajai neatsakius, kainų nekėlė. Tuo pačiu nurodė, kad „bet kuriuo atveju šiais metais dar bus keliamos kainos, tada ir susitarsime“. UAB „Maxima LT“ darbuotoja 2007 m. liepos 16 d. laiške, skirtame UAB „Mantinga“, rašė, jog „kadangi įvyko nesusišnekėjimas dėl bazinių kainų, todėl priedą prie sutarties pasirašom su jūsų atsiųstom bazinėm kainom. Tačiau jūs įsipareigojate tas pakeltas kainas išlaikyti ir kitur, jeigu jos nukris, mes taip pat privalėsim nusikainuoti iki bazinių kainų ir tada vėl sėsim visi prie derybų stalo“. 2008 m. sausio 30–31 d. elektroninio susirašinėjimo laiškuose tarp pareiškėjų darbuotojų UAB „Maxima LT“ darbuotoja klausia UAB „Mantinga“ atstovės, kodėl kitur mažesnė produkto kaina, o pastarajai atsakius, kad bazinė kaina yra visiems pirkėjams vienoda ir UAB „Mantinga“ pagal galiojančius Lietuvos įstatymus negalinti nustatyti „lentynos“ kainų, UAB „Maxima LT“ darbuotoja replikuoja: „bet kiti tinklai pardavinėja žemiau bazine kaina“. UAB „Mantinga“ darbuotoja 2009 m. lapkričio 2 d. atsako į UAB „Maxima LT“ darbuotojos laišką dėl kainų pasikeitimo, siūlant keisti kainas, kurios turi pasikeisti visur vienu metu, nurodo, kad visur vienu metu negalinti garantuoti jog visi pirkėjai prekiaus bazinėmis kainomis, nes dauguma pirkėjų nesilaiko rekomenduojamų kainų ir nėra galimybės jų priversti prekiauti viena ar kita kaina. Iš tolesnio 2009 m. lapkričio 3 d. susirašinėjimo šia tema matyti, kad UAB „Mantinga“ atstovė patvirtino UAB „Maxima LT“ darbuotojos pasiūlymą keisti produkto kainas sąskaitoje ir lentynoje. Mažmeninės prekybos („lentynos“) kainų derinimas matyti ir iš 2009 m. lapkričio 10–11 d. pareiškėjų darbuotojų elektroninių laiškų.

Teismas sprendė, kad iš pareiškėjų susirašinėjimo matyti, jog UAB „Mantinga“ stebėjo produktų kainas UAB „Maxima LT“ lentynose ir tuo atveju, kai jos būdavo mažesnės, pranešdavo UAB „Maxima LT“: pareiškėjų 2009 m. lapkričio 4–5 d., 10–11 d. susirašinėjimas, 2010 m. gegužės 26 d. susirašinėjimas, kur UAB „Mantinga“ atstovė, pamačiusi žemesnę „lentynos“ kainą, klausia UAB „Maxima LT“ atstovės, ar tikrai ši kaina buvo visada, ar tai „nevykusi klaida“. Aplinkybę, kad UAB „Mantinga“ siekė palaikyti ne žemesnes nei bazines kainas mažmeninės prekybos tinkluose, patvirtinta ir 2011 m. gruodžio 7 d. elektroninis susirašinėjimas, kuriame UAB „Mantinga“ atstovas nori atkreipti dėmesį į UAB „Mantinga“ tiekiamų prekių „lentynos“ (pardavimo) kainas, „kurios pas privačius klientus negali būti žemesnės, nei tinklų (Maxima, IKI, RIMI, Norfa) <...> pagal bazinį kainininką“. Atsižvelgęs į tai teismas konstatavo, jog iš susirašinėjimo matyti pareiškėjų siekis, kad mažmeninės prekybos rinkoje „lentynos“ kainos būtų ne žemesnės, nei bazinės kainos.

Teismas nurodė, kad Konkurencijos taryba iš nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. įsigaliojusio UAB „Mantinga“ kainoraščio, atsitiktine tvarka atrinktų šešių UAB „Mantinga“ produktų „lentynos“, nustatė, kad penkių produktų kainos UAB „Maxima LT“ parduotuvių lentynose pasikeitė kartu su naujomis bazinėmis kainomis su PVM ir visiškai sutapo arba buvo didesnės, tik vieno produkto „lentynos“ kaina buvo mažesnė.

Teismas pažymėjo, kad, siekdamas pagrįsti tarp pareiškėjų buvusį draudžiamą susitarimą, atsakovas atliko 2012–2013 metų UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų su PVM ir atitinkamų produktų „lentynos“ kainų UAB „Maxima LT“ prekybos tinko parduotuvėse analizę, kurios metu buvo lyginamos atrinktų devynių UAB „Mantinga“ produktų, kuriais prekiauja bent du prekybos tinklai, įskaitant UAB „Maxima LT“, reguliarios pardavimo („lentynos“) kainos analizuojamos laikotarpio kiekvieno mėnesio pirmą dieną su UAB „Mantinga“ baziniuose kainininkuose nurodytomis bazinėmis kainomis su PVM. Iš kainų analizės rezultatų, kaip teigiama ir Nutarime (87–88 pastraipos), matyti, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. visų atrinktų produktų, išskyrus sumuštinio „Maxi submarinas“ su jautiena, UAB „Maxima LT“ nustatytos reguliarios „lentynos“ kainos visiškai sutapo su UAB „Mantinga“ bazinėmis kainomis su PVM. Pažymėtina tai, kad atrinkti produktai sudarė reikšmingą UAB „Mantinga“ pardavimų prekybos tinklams dalį: 15 proc. UAB „Maxima LT“ visų tokių produktų asortimento ir 30 proc. visų UAB „Mantinga“ produktų, kuriais prekiauja bent du prekybos tinklai, įskaitant UAB „Maxima LT“, pardavimų (Nutarimo 85 pastraipa).

Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl susitarimo rekomendacinio pobūdžio, t. y. dėl rekomenduojamų kainų. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose – kad net ir rekomendacinio pobūdžio kainų nustatymas pagal savo pobūdį gali būti objektyviai laikomas susitarimu dėl kainų fiksavimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu, kuriuo inter alia yra draudžiamas ir netiesioginis kainų nustatymas (2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-54/2014, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-294/2011, 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011).

Teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl pavienių jokios sistemos nesudarančių elektroninio susirašinėjimo epizodų, dėl įrodinėjimo UAB „Maxima LT“ dalyvaujant draudžiamame susitarime UAB „Mantinga“ elektroniniu susirašinėjimu su kitomis prekybos įmonėmis, nes Teisingumo Teismo praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (1970 m. liepos 15 d. sprendimas ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją (byla 41/69, Rink., p. 00661)). Teismas pažymėjo, kad net iš pirmo žvilgsnio vienašalis aktas, nepriklausomai nuo jo formos, gali būti laikomas susitarimu konkurencijos teisės prasme, jei jis išreiškia bendrą bent dviejų šalių valią (Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 13 d. sprendimas Europos Komisija prieš Volkswagen (C-74/04 P, Rink., p. I-06585)). Šalių valia gali būti išreikšta tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai (numanomai, neišreiškiant žodžiais, „nebyliai“) (Teisingumo Teismo 1983 m. spalio 25 d. sprendimas AEG-Telefunken prieš Europos Komisiją (byla Nr. 107/82, Rink., p. 03151)). Teismas darė išvadą, kad tais atvejais, kai nustatomas bendros šalių valios elgtis tam tikru būdu pa(si)reiškimas (suderinimas), šalių susitarimas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies prasme paprastai turėtų būti kvalifikuojamas kaip sutartis.

Teismas pažymėjo, kad nors vėlesnėse (po 2003 metų sutarties) pareiškėjų sudarytose tiekimo sutartyse (2004, 2005 ir 2010 m.) nebuvo įtvirtintos 2003 m. sutarties nuostatos, pagal kurią pirkėjas būtų įsipareigojęs neparduoti pardavėjo tiekiamų prekių mažesne kaina, nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje, iš šalių bendravimo vykdant 2004, 2005 ir 2010 m. tiekimo sutartis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų bendradarbiavimas derinant minimalias ar fiksuotas kainas vyko ir po 2003 m. sutarties, taigi pareiškėjų valia derinti kainas išliko nepakitusi net ir neįtraukus į vėlesnes tiekimo sutartis 2003 m. sutarties II dalies 16 punkto nuostatos.

Teismas konstatavo, kad Konkurencijos taryba, kvalifikuodama pareiškėjų sudarytas tiekimo sutartis kaip draudžiamus susitarimus dėl minimalių kainų nustatymo, rėmėsi ne tik žodiniais sutarčių tekstais, bet ir kitais įrodymais – faktiniu bendrovių elgesiu, elektroniniu darbuotojų susirašinėjimu, darbuotojų paaiškinimais, kainų analize ir tinkamai konstatavo išreikštą pareiškėjų valią siekti, kad UAB „Mantinga“ produktų bazinės kainos būtų atskaitos taškas ir kitų mažmeninės prekybos įmonių UAB „Mantinga“ produktų mažmeninėms pardavimo („lentynos“) kainoms. Teismas pažymėjo, kad toks aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, kad susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų išraiškos būdui ir formai (2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-2577/2011).

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra svarbi ūkio subjektų bendros valios elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu išraiškos forma, nes šalių valia išplaukia tiek iš tiekimo sutarčių sąlygų, tiek iš šalių elgesio, pvz., suderintų veiksmų. Pareiškėjai – prekių didmeninis tiekėjas UAB „Mantinga“ ir mažmeninis pardavėjas UAB „Maxima LT“ (vertikalusis susitarimas) derino minimalias mažmeninės prekybos kainas, nepaisant to, kad nebuvo tiesiogiai tai daryti įpareigojančių 2004, 2005 ir 2010 m. tiekimo sutarčių nuostatų. Ekonominis rezultatas, kurio siekta pareiškėjų susitarimu, yra toks, kad vartotojai už prekes nagrinėjamuoju atveju sumokėjo kainą, kurią lėmė ne sąžininga konkurencinės kova, o dirbtinai sukurtos aplinkybės (susitarimas).

Teismas sprendė, kad iš byloje nustatytų aplinkybių yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjų susitarimas dėl minimalių pardavimo kainų nustatymo laikytinas susitarimu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, taigi ir ribojančiu konkurenciją pagal tikslą (Konkurencijos įstatymo 5 str. 2 d.).

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sutiko su Nutarimo argumentais, iš kurių konstatuotas konkurenciją draudžiantis susitarimas – tiek pats susitarimo sudarymo faktas, tiek minimalių pardavimo kainų nustatymas ribojant konkurenciją Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 15 dalies prasme. Teismas pritarė ir Konkurencijos tarybos išvadai, kad 2003 m. rašytinės sutarties pagrindu susiklostęs susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų tapo įprastinio šalių bendradarbiavimo forma.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų susitarimo kvalifikavimo kaip vertikalaus, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisakė.

Teismas sprendė, kad susitarimo egzistavimo fakto nepaneigia ir pareiškėjų argumentai, kuriais siekiama sukelti abejones dėl susitarimo buvimo, teigiant, jog pareiškėjų praktikoje nebuvo sistemingo ir nenutrūkstamo elektroninio susirašinėjimo, jis neapėmė laikotarpių nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. liepos 23 d. ir nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2013 m. kovo 1 d., taip pat mažo kiekio susirašinėjimo 2006, 2008 ir 2010 m. susitarimo veiksmams pagrįsti, nepagrįsto susirašinėjimo tarp vieno iš pareiškėjų UAB „Mantinga“ ir kitų prekybos tinklų vertinimo pareiškėjų draudžiamam susitarimui patvirtinti, kad neatsižvelgta į aplinkybę, jog 2009–2013 m. UAB „Maxima LT“ parduotuvėse 48–81 proc. produktų kainos svyravo žemiau bazinės kainos ir pan.

Teismas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 15 dalyje susitarimo apibrėžime įtvirtinta draudžiamo susitarimo forma ne tik raštu, tačiau ir žodžiu. Be to, šiuo aspektu svarbu tai, jog draudžiamo susitarimo sudarymo fakto konstatavimas nesietinas su tokio susitarimo įgyvendinimu. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje.

Teismas akcentavo, kad kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą. Todėl net jeigu susitarimo dalyviai turėjo kitokius, jų manymu, teisėtus tikslus, susitarimo tikslas šiuo atveju vertinamas ne civilinės teisės, kitos teisės srities ar normų sistemos (pvz., moralinių, etinių ir kt.), o konkurencijos teisės kontekste ir pagal konkurencijos teisės normų nustatytą tokio susitarimo reikšmę ir prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-54/2014, 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-294/2011).

Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo UAB „Maxima LT“ skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kitų mažmeninės prekybos tinklų sutarčių nuostatomis, nes padarė išvadą, kad tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pasisakydamas dėl UAB „Maxima LT“ pateiktos „Oxera“ atliktos mažmeninių kainų analizės, kurioje pasisakyta, kad atsakovas padarė neteisingą išvadą dėl 2010 ir 2012–2013 metų iš esmės sutapusių mažmeninių kainų analizės, teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad ši analizė nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių dėl draudžiamo susitarimo buvimo ir prieštarauja atsakovo surinktų įrodymų bei nustatytų draudžiamo susitarimo aplinkybių visumai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas išvadą dėl draudžiamo susitarimo padarė ne vien tik iš pareiškėjų kainodaros ar kainų stebėjimo, bet išanalizavęs visus kitus įrodymus, todėl teismas šios analizės nevertino kaip paneigiančios draudžiamo susitarimo buvimą.

Teismas pažymėjo, jog tam, kad konkretus susitarimas galėtų būti vertinamas SESV 101 straipsnio prasme, būtina nustatyti, ar tiriamų ūkio subjektų veiksmai galėjo daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių. Teismas sutiko su Nutarime nustatytomis aplinkybėmis, kurių neginčija ir pareiškėjai, kad UAB „Maxima LT“ yra vienas didžiausių parduotuvių tinklų Lietuvoje (2013 m. šį tinklą sudarė 225 parduotuvės), pardavimų lyderė – pardavimai sudaro virš 40 proc., taigi turi galimybę parduoti didžiausius produktų kiekius, lyginant su kitomis prekybos bendrovėmis, ir yra ypatingai svarbus prekių pardavimo kanalas daugeliui gamintojų, įskaitant ir UAB „Mantinga“, ir svarbi kasdienių vartojimo prekių įsigijimo vieta daugeliui vartotojų (Nutarimo 35 pastraipa). UAB „Mantinga“, nors turi konkurentų gaminamos produkcijos srityje, tačiau gamina produktus, kurie išsiskiria iš kitų gamintojų ne tik asortimento, naudojamų technologijų prasme, bet ir tuo, kad gamina iš Vakarų Europos kilusius gaminius (Nutarimo 19 pastraipa). Be to, UAB „Mantinga“ gaminių pardavimai UAB „Maxima LT“ 2009–2011 metais sudarė reikšmingą dalį (18–33 proc.) visų UAB „Mantinga“ parduotų gaminių. Teismas nurodė, kad atsižvelgiama į pareiškėjų vykdomos veiklos mastą, į tai, kad pareiškėjų veikla vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, konkurenciją ribojantys susitarimai, kurie apima visą valstybės narės teritoriją, dažniausiai laikomi ribojančiais prekybą tarp valstybių narių, kadangi tai gali sustiprinti pasidalijimą rinkomis nacionaliniu pagrindu (1972 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Nr. C-8/72, Vereeniging van Cementhandelaren prieš Komisiją, 29 p.). Europos Komisijos pranešimo dėl Paaiškinimų dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“ 78 punkte taip pat nurodyta, kad dėl susitarimų, apimančių visą vienos valstybės narės teritoriją, yra sustiprinamas pasidalijimas rinkomis nacionaliniu pagrindu, kadangi tokie susitarimai sudaro kliūtis ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti Sutartis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012). Atsižvelgęs į tai ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai įvertino susitarimo nustatyti minimalias mažmeninės prekybos kainas galimybę daryti poveikį prekybai ne mažiau kaip tarp dviejų valstybių narių, todėl pagrįstai konstatavo SEVS 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Dėl pažeidimo trukmės

Atsižvelgęs į visas nurodytas aplinkybes, teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad pažeidimo pradžia yra 2003 m. balandžio 1 d. – data, kada buvo sudaryta 2003 m. sutartis, kaip siekis turint tikslą reguliuoti mažmeninės prekybos kainas, o pabaiga – 2013 m. kovo 1 d. – data, kai atsakovui stebint UAB „Maxima LT“ kainas lentynose ir lyginant jas su UAB „Mantinga“ baziniu kainoraščiu, paskutinį mėnesį konstatuotas pasirinktų produktų kainų UAB „Maxima LT“ parduotuvėse visiškas sutapimas su bazinėmis pareiškėjo UAB „Mantinga“ nustatytomis kainomis.

Atsižvelgęs į bylos aplinkybes (ilgas bendradarbiavimo laikotarpis, atskiros tiekimo sutartys, pareiškėjų bendravimo jas vykdant pobūdis ir kt.), teismas sprendė, kad nėra teisinių pagrindų šioje byloje nustatytus pareiškėjų veiksmus sudarant atskiras sutartis vertinti kaip atskirus susitarimus dėl kainų. Teismas pažymėjo, kad visais šiais susitarimais buvo siekiama vieno ekonominio tikslo – apriboti konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Teismas akcentavo, jog Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad vieno pažeidimo sąvoka apima būtent tokią situaciją, kai kelios įmonės dalyvavo pažeidime, kurį sudarė tęstinis elgesys siekiant vieno ekonominio tikslo, kuriuo iškreipiama konkurencija, taip pat atskiri pažeidimai, kuriuos tarpusavyje sieja tas pats tikslas (visų elementų tikslas bendras) ir tie patys subjektai (tos pačios įmonės, žinančios, kad dalyvauja siekdamos bendro tikslo) (2010 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje Nr. T-446/05, Amann & Söhne GmbH & Co. KG ir Cousin Filterie SAS prieš Europos Komisiją). Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su Konkurencijos tarybos išvada, kad pareiškėjų veiksmai sudarė vientisą tęstinį pažeidimą dėl kainų.

Teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad beveik keturių metų laikotarpis iš dešimties metų nėra pagrįstas jokiais patikimais įrodymais. Teismas nurodė, kad nuo 2010 m. birželio 1 d. įsigaliojo pareiškėjų sutartis dėl 2005 m. gegužės 1 d. tiekimo sutarties pakeitimo ir ji galiojo iki 2014 m. sausio 1 dienos. Atsakovui 2010 m. rugsėjo 21 d. pradėjus tyrimą, pareiškėjo UAB „Mantinga“ patalpose patikrinimas buvo atliktas 2010 m. rugsėjo 27 dieną. Taigi, žinodamas apie pradėtą tyrimą, pareiškėjas UAB „Mantinga“ galėjo elgtis atsargiau ir kainas derinti kitais būdais, bet ne elektroniniu paštu. Šią aplinkybę patvirtina 2013 m. lapkričio 12 d. UAB „Rivona“ darbuotojo laiškas UAB „Mantinga“ darbuotojai, kuriame nurodoma, kad „visi pokalbiai dėl galutinių kainų negali būti aptarinėjami nei telefonu, nei el. paštu dėl Konkurencijos tarybos“. Teismas darė išvadą, kad labai tikėtina, jog, pradėjus tyrimą, buvo imtasi atsargumo priemonių, tačiau, kaip matyti iš UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų ir tų pačių produktų „lentynos“ kainų UAB „Maxima LT“ parduotuvėse 2012–2013 metų analizės, bazinių kainų taikymo klausimas nebuvo išnykęs.

Nors pareiškėjas UAB „Mantinga“ pateikė savo atrinktų devynių produktų kainų analizę 2009–2013 metais, teigdamas, kad šių produktų atrankos kriterijai yra analogiški Konkurencijos tarybos atrankos kriterijams, teismas su šiais argumentais nesutiko. Teismas nurodė, kad iš Nutarimo 85 pastraipos matyti, jog atsakovo atrinktų devynių produktų pardavimai sudarė 20,99 proc. visų UAB „Mantinga“ pardavimų 2012 m., pareiškėjo UAB „Mantinga“ atrinkti produktai sudarė apie 14 proc. jo pardavimų. Be to, atsakovo analizei atrinkti produktai įvertinti ir pagal kitus kriterijus: UAB „Mantinga“ pardavimų procentą, kai jais prekiauja bent du prekybos tinklai, įskaitant ir UAB „Maxima LT“ (30,30 proc.), pagal produktų dalį, kuriais prekiauja bent 4 prekybos tinklai, įvertinta tai, kad atrinkti produktai sudaro reikšmingą UAB „Mantinga“ pardavimų prekybos tinklams dalį, ko nėra įvertinęs savo atliktoje analizėje pareiškėjas UAB „Mantinga“. Dėl šių priežasčių pareiškėjo pasirinktos analizės kriterijai negali būti laikomi analogiškais atsakovo pasirinktiems kriterijams, todėl teismas neturėjo pagrindo pareiškėjo kainų analizės laikyti tinkama. Teismas darė išvadą, kad, nors nuo 2010 m. gegužės 26 d. iki 2013 m. kovo 1 d. nebuvo pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo, susitarimo buvimą patvirtina tuo metu galiojusi 2010 m. tiekimo sutartis, pareiškėjo UAB „Mantinga“ susirašinėjimas su kitų prekybos tinklų atstovais ir atsakovo atlikta 2012–2013 metų kainų analizė, kas atitinka Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 15 dalyje įtvirtintą draudžiamo susitarimo formą ne tik raštu, tačiau ir žodžiu.

Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Teisingumo Teismas ne kartą yra išaiškinę, jog pažeidimo trukmė yra esminis SESV 101 straipsnyje numatyto pažeidimo elementas, kurį įrodyti yra Komisijos pareiga. Nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija turėtų remtis bent įrodymais dėl faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, kurie leistų pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi tarp dviejų konkrečių datų (Teisingumo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Nr. T-279/02 Degussa AG prieš Europos Bendrijų Komisiją, 114 p.; 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Nr. T-120/04 Peroxidos Organicos, Sa prieš Europos Bendrijų Komisiją, 51 p.; 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimas byloje Nr. T-58/01 Solvay SA prie Europos Komisiją, 294 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-801/2013).

Teismas sprendė, kad tiek galiojanti tiekimo sutartis, tiek elektroninis pareiškėjų susirašinėjimas, tiek aplinkybė, kad UAB „Mantinga“ vykdė „lentynos“ kainų prekybos tinkluose stebėseną, tiek UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų ir tų pačių produktų „lentynos“ kainų UAB „Maxima LT“ parduotuvėse 2012–2013 metais analizė yra artimi vienas kito laiko atžvilgiu įrodymai, kurie pagrindžia egzistavus susitarimą net ir tais laikotarpiais, kuriais pareiškėjai nurodo atskirų įrodymų trūkumą, ir patvirtina aplinkybę, kad pažeidimas tęsėsi nuo 2003 m. balandžio 1 d. (SESV 101 str. 1 d. atžvilgiu – nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjunga datos, t. y. 2004 m. gegužės 1 d.) iki 2013 m. kovo 1 d. ir buvo nutrauktas tada, kai nuo 2013 m. kovo 19 d. įsigaliojus naujam UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų kainininkui, UAB „Maxima LT“ parduotuvėse kainos pagal jas nebuvo pakeistos (Nutarimo 82 pastraipa). Teismas sprendė, jog kainų analizę atsakovas atliko kiekvieno mėnesio pirmą dieną, todėl pažeidimo nutrūkimo data pagrįstai konstatuota 2013 m. kovo 1 d.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo UAB „Mantinga“ atstovo argumentus, kad atsakovas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių ir leido pažeidimui tęstis iki 2013 m. kovo 1 d., nes pažeidimo padarymo faktas buvo konstatuotas ne anksčiau nei Konkurencijos tarybos Draudžiamų susitarimų tyrimo skyriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. pranešime Nr. 5S-14/2014. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams Konkurencijos tarybos 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1S-172 ir 2011 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 1S-35 buvo pranešta apie pradėtą tyrimą, suformuluoti įtarimai dėl galimo pažeidimo, todėl pareiškėjai galėjo numatyti atliekamo tyrimo pobūdį.

Teismas vadovavosi Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 3 dalimi ir nurodė, jog sutikus su atsakovo argumentais, kad visi pareiškėjų veiksmai sudarė vientisą tęstinį pažeidimą, kuris nutrūko 2013 m. kovo 1 d., akivaizdu, jog atsakovui 2014 m. gruodžio 4 d. priėmus Nutarimą, senaties terminas nebuvo praleistas.

Dėl paskirtų baudų

Teismas nustatė, kad Konkurencijos taryba, skirdama piniginę baudą už draudžiamą susitarimą UAB „Maxima LT“, teisėtai įgyvendino diskrecijos teisę, nes baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti įtraukė visas 2012 m. UAB „Mantinga“ produktų mažmeninio pardavimo pajamas, t. y. UAB „Mantinga“ produktų pardavimo pajamas pagal bazinį kainoraštį, bet ir pajamas iš UAB „Mantinga“ gaminių, kuriuos išimtinai pardavinėjo tik UAB „Maxima LT“, pripažindama šias pajamas netiesioginėmis pajamomis. Apskaičiuodamas bazinį baudos dydį pareiškėjui UAB „Mantinga“, atsakovas pagrįstai tiesioginėmis ir netiesioginėmis pajamomis laikė 2012 m. gautas pajamas iš visų pareiškėjo gaminių pardavimų Lietuvoje užsiimantiems ūkio subjektams, įskaitant ir pajamas, gautas iš privačios etiketės produktų pardavimų UAB „Maxima LT“.

Teismas nurodė, kad, nustatydama baudos dydį už pažeidimo pavojingumą (15 proc. pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų 2012 m.), Konkurencijos taryba atsižvelgė į tai, jog buvo sudarytas vertikalus susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų palaikymo, pažeidžiantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 d ir SESV 101 straipsnio reikalavimus, įvertino aplinkybę, kad tokio pobūdžio susitarimai laikomi vienais sunkiausių vertikaliųjų apribojimų, nes draudžiami vien pagal jų tikslą riboti konkurenciją. Tuo pačiu Konkurencijos taryba, nustatydama baudos dydį, įvertino ne tik draudžiamo susitarimo pavojingumą, bet ir jo poveikį konkurencijai, t. y. tinkamai nustatė, kad pareiškėjui UAB „Mantinga“ sudarius draudžiamą susitarimą su didžiausia mažmeninės prekybos įmone Lietuvoje, susitarimo poveikis galėjo lemti konkurencijos ribojimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, atsakovas įvertino ir tyrimo metu nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjai bandė riboti konkurenciją visame pareiškėjo UAB „Mantinga“ produktų mažmeninės prekybos lygmenyje. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko, kad bauda už pažeidimo pavojingumą galėjo sudaryti 15 proc. nagrinėjamų ūkio subjektų 2012 m. pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų, kas laikytina protingu ir proporcingu baudos dydžiu.

Vadovaudamasis Aprašo 12 punktu, atsakovas pažeidimo trukmę baudos tikslais konstatavo esant 10 metų, todėl Nutarimo 451 pastraipoje nustatytą baudos dydį, t. y. 15 proc. pareiškėjų 2012 m. pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų, padaugino 10 kartų. Teismas su šiuo dydžiu nesutiko. Atsakovas, Nutarimo 453 pastraipoje nustatydamas pažeidimo trukmę, nurodė, kad pareiškėjų susitarimo pradžia laikytina 2003 m. balandžio 1 d., o SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo pradžia – 2004 m. gegužės 1 d., t. y. Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena, tačiau, skirdamas baudą pagal Aprašo 12 punktą, šios aplinkybės neįvertino. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė esant pagrindą baudos dydį pagal pažeidimo trukmę mažinti vadovaujantis Aprašo 12 punkte nustatytomis taisyklėmis, kai trumpesnis nei 6 mėnesių laikotarpis laikomas puse metų; ilgesnis už 6 mėnesius, bet trumpesnis už metus laikotarpis laikomas metais, t. y. vieneriais metais. Todėl 15 proc. pareiškėjų 2012 m. pajamų iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų nustatytas baudos dydis galėjo būti dauginamas ne 10 kartų, bet 9 kartais.

Aprašo 14 punkte nustatyta, kad, siekiant užtikrinti baudų atgrasomąjį poveikį, baudos bazinis dydis didinamas, kai ūkio subjekto pajamos iš nesusijusių su pažeidimu prekių pardavimo sudaro daugiau kaip 95 proc. bendrųjų ūkio subjekto pajamų. Atsakovui nustačius, kad UAB „Maxima LT“ pardavimų pajamos iš veiklos, nesusijusios su pažeidimu, sudaro daugiau kaip 95 proc. bendrųjų UAB „Maxima LT“ pajamų, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai, siekdamas atgrasymo ir vadovaudamasis teisingumo, objektyvumo ir proporcingumo principais, Nutarimo 455 pastraipoje UAB „Maxima LT“ apskaičiuotą bazinį baudos dydį padidino 20 procentais. Tuo pačiu sutiktina su atsakovo argumentu, kad nėra pagrindo konstatuoti esant lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, kurios apibrėžtos Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2–3 dalyse, bei požymių, iš kurių galima būtų nustatyti ūkio subjektą, skatinusį daryti pažeidimą, todėl Aprašo 17 ir 18 punktų nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytos pagrįstai.

Pareiškėjo UAB „Mantinga“ pateiktas bendrųjų pajamų vertinimas, t. y. kad UAB „Mantinga“ bendrosios pajamos turėtų būti vertinamos atimant pajamas iš pardavimų UAB „Mantinga“ dukterinei įmonei, nes šios pajamos nėra pardavimai išorės ūkio subjektams ir jas priskirti yra netikslu, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 daliai, kurioje maksimalus baudos dydis siejamas su bendrosiomis metinėmis pajamomis, o ne vien pardavimo pajamomis. Todėl teismas sprendžia, kad atsakovas pagrįstai maksimalų baudos dydį siejo su pareiškėjo UAB „Mantinga“ bendrosiomis pajamomis 2013 m., nes ir pats pareiškėjas pardavimo dukterinei įmonei pajamas įtraukė į savo finansinės atskaitomybės dokumentus.

Pareiškėjo UAB „Mantinga“ argumentą, pagal kurį pareiškėjas mano esant pagrindą taikyti iki 2012 m. sausio 27 d. galiojusias 2004 m. baudų skaičiavimo taisykles dėl per ilgai trukusio tyrimo, teismas atmeta, nes šis argumentas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 822 patvirtintų Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos nuostatų 2 punktui, pagal kurį Konkurencijos taryba vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Konkurencijos įstatymu, kitais įstatymais ir Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, šiais nuostatais ir kitais teisės aktais. Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 1591 patvirtintos Baudos, skiriamos už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo taisyklės skiriant baudas negaliojo, atsakovas pagrįstai baudų dydžiui nustatyti taikė Aprašo nuostatas.

Teismas atmetė pareiškėjo UAB „Mantinga“ argumentus dėl jo sunkios finansinės padėties esant pareigai sumokėti skirtą baudą ir palūkanas, nes pagal Konkurencijos įstatymo bei Aprašo nuostatas skiriant baudas į šias aplinkybes neatsižvelgiama. Konkurencijos įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė atsakomybę lengvinančia padėtimi laikyti labai sunkią ūkio subjekto finansinę padėtį, tačiau nurodė, kad tokių duomenų skiriant baudą nebuvo.

Teismas, įvertinęs Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą bei nustatęs, kad, skirdamas pareiškėjams baudas, atsakovas neatsižvelgė į aplinkybę, jog SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo pradžia yra 2004 m. gegužės 1 d., t. y. Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena, sprendė esant pagrindą pareiškėjams skirtas baudas sumažinti vienu dešimtadaliu atsižvelgus į konstatuotą devynių, bet ne dešimties metų pažeidimo trukmę. Toks baudų mažinimas, teismo vertinimu, nagrinėjamuoju atveju atitiks protingumo ir proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus, o tuo pačiu išlaikys atgrasomąjį poveikį, nes pareiškėjai praras nemažą dalį pajamų, kurias uždirbo iš su draudžiamu susitarimu susijusios veiklos.

Teismas konstatavo, kad nebuvo pažeisti Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nustatyti tyrimo pratęsimo terminai. Pažymėjo, kad ir patys pareiškėjai prašė pratęsti įpareigojimų įvykdymo terminus dėl didelio reikalaujamos informacijos kiekio, kuriuos atsakovas tenkindavo. Iš tyrimo metu atsakovo atliktų veiksmų kiekio, surinktos medžiagos apimties teismas turėjo pagrindą konstatuoti tyrimą buvus pakankamai sudėtingą, todėl jo trukmės nepripažino pernelyg ilga.

Teismas nurodė, jog negali nesutikti su pareiškėjų argumentais dėl didelės medžiagos, kuri buvo pateikta pareiškėjams 2014 m. rugsėjo 17 d., apimties. Tačiau iš konkurencijos byloje esančių duomenų nustatė, kad didžiąją tyrimo dalį pareiškėjai naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, patys teikė medžiagą ir paaiškinimus, atsakovas tyrimo metu pareiškėjams jų prašymu teikė tyrimo medžiagą, prašomų dokumentų kopijas. Konkurencijos tarybos 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarime Nr. 1S-172 bei jį papildančiame 2011 m. vasario 17 d. nutarime Nr. 1S-35 buvo suformuluoti įtarimai dėl galimo pažeidimo. Atsižvelgęs į tai, teismas preziumavo, kad didžioji dalis tyrimo medžiagos pareiškėjams buvo žinoma. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjai teikė prašymus pratęsti paaiškinimų pateikimo terminą, kuris buvo nustatytas iki 2014 m. spalio 17 d., atsakovas prašymus tenkino iš dalies, pratęsė pareiškėjui UAB „Mantinga“ terminą nuomonei pateikti iki 2014 m. spalio 23 dienos. Pareiškėjai savo nuomonę dėl tyrimo išvadų turėjo galimybę išsakyti ir Konkurencijos tarybos bylų nagrinėjimo posėdžio, kuris vyko 2014 m. lapkričio 7 d., metu, taip pat iki šio posėdžio turėjo teisę teikti ir papildomus rašytinius paaiškinimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistos pareiškėjų teisės į tinkamą gynybą.

V.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:

1) panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies:

a) 1 punkto dalį, kuria UAB „Maxima LT“ pripažinta pažeidusi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį;

b) 2.2 punktą, kuriuo UAB „Maxima LT“ paskirta 16 871 872 Eur (58 255 200 Lt) bauda už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą;

2) nustačius, kad UAB „Maxima LT“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį arba tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir nepanaikinus Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.2 punktų nurodyta apimtimi – pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir sumažinti pareiškėjui UAB „Maxima LT“ paskirtą baudą.

Pareiškėjo UAB „Maxima LT“ apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Teismas nenagrinėjo daugumos pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų bei juos pagrindžiančios bylos medžiagos, neanalizavo atitinkamą poziciją ginčijančių pareiškėjo argumentų.

2. Nutarime pateikiama bei teismo patvirtinama „žalos teorija“ identifikuoja dvejopo pobūdžio vertikaliuosius ribojimus. Nors nagrinėjami vertikalūs ribojimai skiriasi savo pobūdžiu ir vertinimu, Konkurencijos taryba tam tikrame savo argumentacijos etape ima juos traktuoti kaip vieną susitarimą dėl perpardavimo kainų fiksavimo ir dirbtinai išvengia pareigos vertinti vieno iš inkriminuojamų ribojimų poveikį konkurencijai ir su vienu inkriminuojamu ribojimu susijusius įrodymus priskiria ir kitam inkriminuojamam ribojimui. Nutarimo argumentacija suponuoja, jog inkriminuojamas pažeidimas yra siejamas su: a) tariamu UAB „Maxima LT“ bei UAB „Mantinga“ susitarimu dėl UAB „Mantinga“ produkcijos mažmeninių kainų lygio UAB „Maxima LT“ parduotuvėse, kildinamu iš 2003 m. sutarties bei b) siekiu įtakoti minimalų UAB „Mantinga“ produkcijos kainų lygį visame mažmeninės prekybos lygmenyje. Pastarasis siekis yra kildinamas iš 2004 m. sutarties nuostatos, suteikiančios UAB „Maxima LT“ teisę reikalauti geresnės tiekimo kainos, kai konkurentai UAB „Mantinga“ produktus parduoda iš esmės mažesne kaina. Nors šie du inkriminuojamo susitarimo aspektai yra kildinami iš dviejų, skirtingais laikotarpiais sudarytų sutarčių, Konkurencijos taryba analizuoja juos kaip vieną vertikalų ribojimą. Pastaroji aplinkybė yra svarbi, nes susitarimai dėl perpardavimo kainų fiksavimo paprastai yra kvalifikuojami kaip turintys tikslą riboti konkurenciją, kas suponuoja poreikio vertinti tokio susitarimo poveikį konkurencijai nebuvimą. Tuo tarpu įvairaus pobūdžio susitarimai dėl geriausios didmeninės kainos paprastai yra traktuojami kaip „poveikio“ susitarimai, t. y. pats tokio susitarimo sudarymo faktas nesuponuoja konkurencijos taisyklių pažeidimo, atitinkamo susitarimo teisėtumas priklauso nuo poveikio vertinimo. Konkurencijos tarybos bei teismo išvados dėl „antrojo“ inkriminuojamo pažeidimo aspekto – tariamo siekio užtikrinti, kad UAB „Mantinga“ produktų bazinės kainos būtų atskaitos taškas ir kitoms mažmeninės prekybos įmonėms, prekiaujančioms UAB „Mantinga“ produktais – yra ne tik neįrodytos, bet ir neaiškios bei prieštaringos. Pripažindama, kad vertikalūs kainų fiksavimo susitarimai tarp UAB „Mantinga“ ir kitų mažmeninės prekybos įmonių nebuvo nustatyti, Konkurencijos taryba teigia, kad siekis primesti UAB „Mantinga“ produktų bazines kainas kitoms mažmeninės prekybos įmonėms buvo dešimt metų (sprendžiant iš Konkurencijos tarybos išvadų – bergždžiai) įgyvendinamo „plano“ dalis.

3. Nors Konkurencijos taryba įrodinėja ne atskirų epizodų, bet vientiso, nuoseklaus ir ilgalaikio (nuo 2003 iki 2013 m.) antikonkurencinio „plano“ egzistavimą, jos padarytos išvados yra grindžiamos nenuosekliais bei epizodiškais įrodymais, kurių vertinimas nemaža dalimi priklauso nuo jų turinio interpretavimo, t. y. jie nėra akivaizdūs, todėl dalis inkriminuojamo pažeidimo termino nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Net jei Konkurencijos tarybos išvados apie tariamo susitarimo ar „plano“ egzistavimą nuo 2003 m. ir būtų pagrįstos, byloje esantys įrodymai nepagrindžia tokio susitarimo egzistavimo po 2010 m., todėl net ir nustačius pažeidimą, Konkurencijos taryba privalėjo taikyti patraukimo atsakomybėn senatį.

4. UAB „Maxima LT“ pateikiami kaltinimai už 2003–2010 m. laikotarpį yra grindžiami 2003 m. sutartimi, kuri galiojo tik vienerius metus, ir elektroninio pašto komunikacija, kurios pirmoji žinutė yra 2006 m. birželio mėn. o paskutinioji su UAB „Maxima LT“ susijusi žinutė yra 2010 m. gegužės mėn. Nė viena iš 2006–2010 m. laikotarpio žinučių nieko nepasako apie tai, kaip šalių santykiai klostėsi 2003–2006 metais. Konkurencijos tarybos pozicija suponuoja, jog „pradiniame“ pažeidimo etape, kada formavosi antikonkurencinis planas, UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ arba nematė poreikio bendrauti, arba tą bendravimą dėl kažkokių priežasčių itin kruopščiai slėpė, o po 2006 m., t. y. trečiaisiais inkriminuojamo pažeidimo metais, šalys kažkodėl prarado budrumą. Be to, staiga kilo poreikis raštu derinti „plano“ įgyvendinimą, nors iki tol kelis metus toks poreikis nebuvo iškilęs. Bylos medžiagos kontekste toks situacijos interpretavimas negali būti traktuojamas kaip pašalinantis bet kokias abejones, nes jis, viena vertus, nėra pagristas įrodymais ir, kita vertus, nėra įtikinamas.

5. Nors Nutarimo išvadose Konkurencijos taryba apibendrintai kalba apie susitarimą dėl minimalaus kainų lygio palaikymo, tačiau Konkurencijos taryba pripažįsta, jog tokia apibendrinanti išvada apie „plano“ pobūdį turi nemažai išimčių. Konkurencijos taryba taip ir nepateikia įtikinamo paaiškinimo, kaip toks sudėtingas „planas“ galėjo būti įgyvendinamas be jokios bent kiek kompromituojančios komunikacijos.

6. Nutarime nurodoma 2006–2010 m. laikotarpio elektroninio pašto korespondencija nėra pakankama tam, kad įrodytų antikonkurencinio susitarimo ar „plano“ egzistavimą bei jo tęstinumą. Konkurencijos taryba UAB „Maxima LT“ inkriminuoja perpardavimo kainų fiksavimą net neanalizuodama faktinių kainų, kurias taikė pareiškėjas. Atsižvelgus į tai, kad elektroninės komunikacijos žinutės, kuriomis remiasi Konkurencijos taryba, yra epizodiškos ir turinio bei konteksto prasme yra mažų mažiausiai nevienareikšmės, UAB „Maxima LT“ inkriminuojamas pažeidimas negalėjo būti įrodinėjamas nevertinant pačių kainų.

7. Nors UAB „Maxima LT“ ir Konkurencijos tarybos pozicija dėl elektroninės komunikacijos turinio ir pobūdžio skiriasi iš esmės, faktas yra tai, jog šių įrodymų yra itin mažai (ypač turint omenyje jais grindžiamą pakankamai ilgą septynerių metų laikotarpį). Be to, šie įrodymai, vertinant juos kaip visumą, yra arba prieštaringi, arba nesuponuojantys galutinės išvados dėl jų turinio bei paliekantys tai interpretavimui, arba nevienareikšmiai, arba teisiškai nereikšmingi, nėra nė vienos korespondencijos žinutės, kuri indikuotų, jog toks susirašinėjimas vyksta sistemingo „plano“ ar anksčiau pasiekto susitarimo kontekste. Todėl objektyviai neįmanoma įvertinti, ką reiškia atitinkama komunikacija, neįvertinus to, kas po šios komunikacijos vyko su joje aptariamų produktų kainomis. Tuo labiau, kad nė vienas iš šių įrodymų nieko nepasako apie bendrą UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ santykių kontekstą, iš kurio būtų galima spręsti apie tęstinio susitarimo ar „plano“ egzistavimą.

8. „Oxera Consulting“ išanalizavo konkrečių UAB „Mantinga“ prekių, kurios buvo 2009–2010 m. tarp įmonių vykusio susirašinėjimo objektu, kainas. Bendra kainų analizė parodė, jog ne mažiau nei 75 proc. UAB „Mantinga“ produktų, kuriais prekiaujama bent keliuose mažmeninės prekybos tinkluose, buvo parduota žemesnėmis mažmeninėmis kainomis nei UAB „Mantinga“ bazinės kainos. Tuo tarpu kiek tai susiję su konkrečiomis elektroninio pašto žinutėmis, „Oxera Consulting“ analizė parodė, jog daugeliu atveju pardavimo kaina ir bazinė kaina taip pat nesutapdavo. Kai kuriais atvejais UAB „Maxima LT“ ir toliau pardavinėdavo prekes žemesnėmis nei bazinės kainomis, nors atitinkamoje korespondencijoje būdavo diskutuojama būtent dėl pardavimų ne žemesnėmis nei bazinės kainos. Ši analizė yra vienintelis konkretus įrodymas, susiejantis elektroninio pašto korespondenciją su situacija lentynose. Ji paneigia Konkurencijos tarybos vystomą teoriją apie bendro, visa apimančio „plano“ susieti „lentynos“ kainas ir bazines kainas egzistavimą. Realus UAB „Maxima LT“ elgesys rodo, kad tarp šalių buvę kontaktai yra rekomendacinio pobūdžio.

9. Konkurencijos tarybos 2012–2013 m. kainų analizė kaip įrodymas yra niekinė. Konkurencijos tarybos atliktas kainų palyginimas yra nekorektiškas, nes analizės tikslais nebuvo naudojami duomenys apie realias mažmenines kainas – Konkurencijos taryba analizavo tik vadinamąsias „reguliarias“ „lentynos“ kainas, į kurias, kaip pripažįsta pati Konkurencijos taryba, nėra įtrauktos akcijos ir nuolaidos. Tai reiškia, jog Konkurencijos tarybos kainų palyginimas neapėmė visų faktinių vartotojų mokėtų „lentynos“ kainų. Tai yra esminis trūkumas, nes reikšminga UAB „Maxima LT“ tinkle parduodamų UAB „Mantinga“ produktų dalis yra parduodama kitokiomis nei bazinės (paprastai mažesnėmis) kainomis. Dėl to Konkurencijos tarybos kainų analizė išimtinai dėl neteisingo analizės objekto negali pagrįsti UAB „Maxima LT“ inkriminuojamų kaltinimų – neįmanoma įvertinti UAB „Mantinga“ bazinių kainų įtakos UAB „Maxima LT“ „lentynos“ kainoms nevertinant realių kainų, t. y. kainų, už kurias buvo parduodama UAB „Mantinga“ produkcija.

10. Konkurencijos tarybos analizė yra nereprezentatyvi. Konkurencijos taryba pasirinko tik vienerių metų laikotarpį ir tai nėra pakankama padaryti išvadai apie ilgą laiką trukusį pažeidimą, o atliekant tokią pačią analize, tik už ilgesnį periodą, gaunami iš esmės skirtingi rezultatai. Konkurencijos tarybos analizė apėmė tik devynis produktus, sudarančius santykinai nedidelę dalį (apie 21 proc.) UAB „Mantinga“ pardavimų bei 1 / 10 to UAB „Mantinga“ asortimento, kuriuo prekiauja UAB „Maxima LT“. Dalis analizės duomenų kelia abejonių savo patikimumu. Konkurencijos taryba analizės tikslais naudojo patikrinimo UAB „Mantinga“ patalpose metu paimtus duomenis, nepatikrinusi jų teisingumo.

11. Kainų analizės pagrindu daromas išvadas paneigia kiti Konkurencijos tarybos surinkti duomenys. Konkurencijos taryba nepaaiškina, kodėl kainų analizės tikslais ji atrinko vieną iš daugelio UAB „Mantinga“ patalpose rastų kainų stebėsenos dokumentų. Patikrinimo metu buvo paimta daugiau analogiškų kainų stebėsenos dokumentų, kuriuose esantys duomenys parodo didesnius tų pačių „reguliarių“ ir bazinių kainų neatitikimus. Todėl įrodymai, neva pagrindžiantys inkriminuojamą pažeidimą bei jo laikotarpį, neatitinka tokio pobūdžio įrodymams taikomo standarto.

12. Konkurencijos tarybos žalos teorija taip ir nepaaiškina, kaip prielaida apie susitarimą susieti mažmenines perpardavimo kainas su UAB „Mantinga“ bazinėmis kainomis derinasi su aplinkybe, jog 2009–2013 m. UAB „Maxima LT“ parduotuvėse žemiau bazinės kainos parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis skirtingais metais svyravo nuo 48 iki 81 proc., o bendra žemiau bazinių kainų parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis buvo net 63 proc. Aiškumo nesuteikia ir Konkurencijos tarybos paaiškinimas, jog, įrodinėdama perpardavimo kainų fiksavimą, Konkurencijos taryba turėjo omenyje susitarimą tik dėl „reguliarių“ „lentynos“ kainų. Jeigu toks didelis neatitikimas tarp UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir faktinio mažmeninių kainų lygio yra paaiškinamas vien tuo, jog UAB „Mantinga“ tiektos prekės dažnai būdavo parduodamos ne „reguliariomis“ kainomis, tokiu atveju kyla kitas klausimas – kokia prasmė yra tartis dėl „reguliarių“ kainų fiksavimo UAB „Mantinga“ taikomų bazinių kainų lygmenyje, kai reikšminga dalis UAB „Mantinga“ tiektų prekių bet kokiu atveju UAB „Maxima LT“ tinkle parduodamos kitomis nei bazinės kainos? Nepriklausomai nuo to, kuo būtų aiškinama aplinkybė, jog bendra žemiau bazinių kainų parduotų UAB „Mantinga“ produktų dalis 2009–2013 m. laikotarpiu sudarė net 63 proc., tokio lygio nesutapimas savaime parodo įrodinėjamos „žalos teorijos“ nenuoseklumą. Akivaizdu, jog mažmeninių kainų lygio fiksavimas negali duoti norimo efekto tuo atveju, jeigu fiksuojamas tik santykinai nedidelės dalies parduodamų prekių lygis, ypač, kai kalbama apie neva dešimt metų įgyvendinamą „planą“. Tokiame kontekste kyla ir bendresnio pobūdžio klausimas – kokia prasmė UAB „Maxima LT“ siekti „primesti“ neva su „reguliariomis“ sutampančias UAB „Mantinga“ bazines kainas kitoms mažmeninės prekybos įmonėms, kai reali konkurencija vyksta ir kitame, „faktinių“ kainų lygmenyje? Nutarimas į šiuos klausimus neatsako. Todėl Konkurencijos tarybos pateiktas paaiškinimas apie tai, kaip „veikia“ UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ inkriminuojamas antikonkurencinis susitarimas („planas“) yra nesuderinamas su tomis paskatomis, kuriomis, anot Konkurencijos tarybos, turėtų vadovautis šie ūkio subjektai.

13. Aplinkybes, kurios išryškina Konkurencijos tarybos įrodinėjamos žalos teorijos nenuoseklumą, patvirtina UAB „Maxima LT“ pasitelktų ekonominių konsultantų „Oxera Consulting“ išvados. „Oxera Consulting“ analizė parodė, jog, priešingai, nei teigia Konkurencijos taryba, dauguma prekių buvo parduodamos žemesne nei bazinė kaina, kas atspindi rekomenduojamą kontaktų dėl kainų pobūdį. „Oxera Consulting“ savo išvadose atkreipė dėmesį ir į tai, jog vertikalūs santykiai tuo ir skiriasi nuo horizontalių, jog pirkėjui ir pardavėjui nėra draudžiama kalbėti apie kainas, tuo labiau, kad abi šalys turi bendrą interesą – parduoti kuo daugiau.

14. Pažeista UAB „Maxima LT“ teisė į gynybą ir teisingą teismą neleidžiant susipažinti su visa gynybai reikšminga tyrimo bylos medžiaga. Konkurencijos taryba turėjo pareigą patikrinti, ar prašoma apsaugoti informacija atitinka komercinės paslapties sąlygas, tačiau tokio vertinimo neatliko, todėl be teisinio pagrindo buvo apribota UAB „Maxima LT“ teisė susipažinti su bylos medžiaga. Net ir nustačius, kad tam tikra informacija sudaro trečiųjų asmenų komercinę paslaptį, UAB „Maxima LT“ turėjo būti pateikti informatyvūs tokių dokumentų išrašai be komercinių paslapčių, iš kurių UAB „Maxima LT“ būtų galėjusi suvokti įslaptintos informacijos pobūdį ir apimtį. Teisme UAB „Maxima LT“ leista susipažinti tik su 14 bylos tomų iš 70 tomų, pateiktų teismui.

15. Konkurencijos taryba pažeidė UAB „Maxima LT“ teisę į gynybą ir teisingą teismą Nutarime remdamasi išvadomis, dėl kurių UAB „Maxima LT“ nebuvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus. Nors Konkurencijos taryba, priimdama nutarimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo, neprivalo perrašyti pranešimo apie atliktą tyrimą ir jai nėra draudžiama pakeisti šiame jos administracijos parengtame pranešime pateiktų išvadų dėl faktinių ir teisinių aplinkybių kvalifikavimo, tačiau, atlikdama šiuos veiksmus, Konkurencijos taryba turi nenuginčijamą pareigą remtis pranešime apie atliktą tyrimą nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis bei konkrečiais juos patvirtinančiais įrodymais, dėl kurių pažeidimu kaltinamoms šalims privalo būti suteikta galimybė pasisakyti. Šios pareigos Konkurencijos taryba nesilaikė, todėl priimant Nutarimą buvo pažeista Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 3 dalis.

16. Pažeista UAB „Maxima LT“ teisė į gynybą ir teisingą teismą Nutarime suformuluojant neaiškius, nekonkrečius ir prieštaringus kaltinimus. Nutarimu Konkurencijos taryba pritaikė konkrečias baudžiamojo pobūdžio sankcijas UAB „Maxima LT“ už tariamą siekį sudaryti susitarimus su kitais mažmeninės prekybos tinklais per tiekėją – UAB „Mantinga“, nors jokių tai pagrindžiančių įrodymų nebuvo surinkta.

17. Atsisakydamas priimti 2014 m. gruodžio 22 d. pateiktą pradinį UAB „Maxima LT“ skundą, remiantis tokiais motyvais, kaip skundo apimtis, turinio, išnašų, struktūrinių dalių egzistavimas, teismas pažeidė UAB „Maxima LT“ teisę į gynybą ir teisingą teismą, nes dėl tokių teismo veiksmų UAB „Maxima LT“ privalėjo trumpinti pateiktą skundą, performuluoti bei atsisakyti dalies argumentų, taip apribojant UAB „Maxima LT“ teisę išsamiai pasisakyti dėl visų jai pateiktų kaltinimų.

18. UAB „Maxima LT“ atžvilgiu vykdytos administracinės procedūros metu taip pat buvo pažeistos esminės procesinės įrodinėjimo taisyklės. Konkretūs šių taisyklių pažeidimai pasireiškė: a) tariamo konkurencijos teisės pažeidimo egzistavimą grindžiant prielaidomis, o ne objektyvių įrodymų visetu; b) Konkurencijos tarybai ir pirmosios instancijos teismui pažeidžiant vienodo įrodymų vertinimo principą; c) Nutarime pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančius teiginius. Nuosekli Nutarimo analizė leidžia pagrįstai konstatuoti, kad jame pateikiama nemažai neobjektyvių, tikrovės neatitinkančių teiginių, todėl priimtas Nutarimas negali būti laikomas atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

19. Neįrodytas poveikio prekybai tarp valstybių narių egzistavimas, todėl šioje byloje negalėjo būti konstatuojamas SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas: a) SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymas šioje byloje neatitinka šios teisės normos tikslų ir taikymo sąlygų; b) nėra faktinių pagrindų šios teisės normos taikymui, nes nenustatytas net teorinis susitarimo poveikis importui ar eksportui; c) nepagrįstai remiamasi Europos Komisijos gairių dėl SESV 101–102 straipsniuose vartojamos sąvokos „poveikis prekybai“ 78 punktu, nes jis taikomas tik vertinant horizontalius, bet ne vertikalius susitarimus; d) minėtos gairės nesudaro pagrindo preziumuoti, kad vertikalus susitarimas, apimantis vienos valstybės teritoriją, visais be išimties atvejais (įskaitant ir šį) daro poveikį prekybai tarp šalių narių. Toks poveikis turi būti įrodytas, o įrodinėjimo pareiga tenka Konkurencijos tarybai; e) Konkurencijos taryba netyrė realaus susitarimo poveikio prekybai tarp šalių narių, o taip pat nevertino susitarimo poveikio reikšmingumo, nors SESV 101 straipsnio 1 dalis taikoma tik tuo atveju, jei susitarimas reikšmingai paveikia prekybą tarp šalių narių.

20. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad buvo neteisingai nustatyta pažeidimo trukmė. Nėra jokių įtikinančių įrodymų, kad pažeidimas tęsėsi ir po 2010 m. gegužės 26 d., todėl įtariamo pažeidimo atžvilgiu taikytinas 3 metų senaties terminas, kuris jau yra suėjęs, ir UAB „Maxima LT“ negali būti traukiama atsakomybėn, jai negali būti pritaikytos ekonominės sankcijos.

21. Tinkamai neįvertintos aplinkybės, susijusios su UAB „Maxima LT“ skirtos baudos dydžio apskaičiavimu: a) neteisingai nustatytas pardavimų vertės dydis, į jį įtraukiant, pvz., pajamas iš privačios etiketės produktų; b) neteisingai apskaičiuota pažeidimo trukmė ir atitinkamai taikytas neteisingas koeficientas; c) nebuvo įvertintas pateikiamų kaltinimų pobūdis, naujumas ir kaltės forma, kurie suponuoja tik simbolinį atsakomybės taikymą; d) nebuvo įvertinta tai, kad pažeidimas nesukėlė jokių neigiamų padarinių, priešingai, atliktas nepriklausomas ekonominis vertinimas parodė, jog UAB „Maxima LT“ veikė konkurencingomis kainomis ir vartotojai faktiškai mokėjo kainas, kurios daugeliu atveju buvo mažesnės nei bazinės kainos; e) neteisingai įvertintas ir nepagrįstai apskaičiuotas baudos už pažeidimo pavojingumą dydis, į vertinimo procesą įtraukiant prielaidas ir neįrodytus kaltinimus, taip pat neįvertinant besikeičiančio požiūrio į vertikaliuosius perpardavimo kainų susitarimus bei aplinkybes, jog susitarimas nedarė jokio poveikio prekybai tarp valstybių narių; f) per ilga tyrimo trukmė ir Konkurencijos tarybos delsimas veikti, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, sudaro savarankišką pagrindą mažinti paskirtą baudą.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ taip pat prašo išreikalauti iš Konkurencijos tarybos šiuos dokumentus: tarp UAB „Palink“ ir UAB „Plungės duona“ 2010 m. sausio 1 d. sudarytą didmeninio prekių pirkimo-pardavimo sutartį ir tarp UAB „Palink“ ir UAB „Kauno grūdai“ 2009 m. sausio 2 d. sudarytą didmeninio prekių pirkimo-pardavimo sutartį. Prašymą išreikalauti įrodymus pareiškėjas grindžia tuo, kad šiuos įrodymus prašė išreikalauti pirmosios instancijos teismo, tačiau teismas nepagrįstai tai padaryti atsisakė. Pareiškėjas pažymi, kad prašomi išreikalauti įrodymai galėtų įrodyti, jog Konkurencijos taryba skirtingai vertino tarp skirtingų subjektų sudarytų sutarčių analogiškas nuostatas.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ apeliacinį skundą prašo nagrinėti viešame žodiniame teismo posėdyje. Pareiškėjas nurodo, kad dalis šalių teiktų įrodymų ir argumentų liko pirmosios instancijos teismo neįvertinti ir neištirti, todėl būtina juos ištirti ir įvertinti; žodinis bylos nagrinėjimas būtinas dėl bylos sudėtingumo, joje nagrinėjamų klausimų naujumo ir bylos precedentinės reikšmės; žodinio proceso būtinybę suponuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, siekiant užtikrinti asmens teisę į gynybą; byloje prašoma išreikalauti papildomus rašytinius įrodymus, kurių visapusiškas ir objektyvus ištyrimas bei įvertinimas suponuoja žodinio bylos nagrinėjimo būtinybę. Taip pat pareiškėjas prašo žodiniame teismo posėdyje apklausti „Oxera Consulting“ atstoves, parengusias ekonominę analizę.

VI.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir pareiškėjo UAB „Mantinga“ apeliacinį skundą patenkinti visa apimtimi: panaikinti Nutarimo dalį dėl UAB „Mantinga“ (rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktus), o nepanaikinus Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2.1 punktų dalių dėl UAB „Mantinga“ – pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir sumažinti UAB „Mantinga“ paskirtą baudą iki 159 000 Eur.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai pripažino pakankamais Konkurencijos tarybos pateiktų fragmentiškų, neišsamių ir prieštaringų įrodymų pagrįsti UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ sudarytą draudžiamą kainų fiksavimo susitarimą. Konkurencijos taryba pripažino tai, kad įrodymus vertino ir interpretavo subjektyviai. Tuo tarpu pareiškėjai teismui pateikė objektyvius įrodymus, kurie iš esmės paneigė Konkurencijos tarybos padarytas prielaidas.

2. Išanalizavus Konkurencijos tarybos naudojamus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek ir jų visumą, yra akivaizdu, kad visu analizuotu laikotarpiu (po 2004 m. balandžio 1 d.) nebuvo UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ valios sutapimo dėl UAB „Mantinga“ prekių mažmeninių kainų nustatymo UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle (išreikšto bet kokia forma). Pareiškėjai neginčijo, kad 2003 m. sutartis įtvirtino konkurencijos teisės prasme draudžiamą susitarimą, tačiau po to, kai ši sutartis nustojo galioti, t. y. nuo 2004 m. balandžio 1 d., nebuvo jokio pagrindo laikyti, jog šalys toliau derino savo valią dėl elgesio, kuris turėtų būti vertinamas kritiškai konkurencijos teisės prasme.

3. Konkurencijos taryba 2003 m. sutartį nepagrįstai naudojo vertindama visus vėlesnius įrodymus, kurie atsirado gerokai vėliau nei baigė galioti 2003 m. sutartis, o tokie įrodymai objektyviai negalėjo pagrįsti vieno tęstinio pažeidimo egzistavimo. Teismas nepagrįstai sutiko su tokiu tariamo dešimt metų trukusio draudžiamo kainų fiksavimo susitarimo įrodymų interpretavimo metodu. Pareiškėjas UAB „Mantinga“ atkreipia dėmesį į tai, kad jis pats Konkurencijos tarybai pateikė aptariamą 2003 m. sutartį. Pareiškėjo nuomone, ši aplinkybė įrodo, kad nurodytai sutarčiai pasibaigus, iš esmės pasikeitė šalių bendradarbiavimo praktika.

4. Konkurencijos taryba yra pripažinusi, jog jokios kitos mažmeninės prekybos įmonės nedalyvavo draudžiamuose susitarimuose su UAB „Mantinga“, o teismas nevertino pareiškėjų argumentų, susijusių su kitais mažmeninės prekybos tinklais, kita vertus, teismas konstatavo, kad 2004 m. sutarties nuostata parodo UAB „Mantinga“ „paskatas vengti produktų mažmeninių kainų konkurencijos“. Pareiškėjas pažymi, jog net ir tokia teismo išvada nepagrindžia to, kad 2004 m. sutartimi taip pat buvo įtvirtintas ar tęsiamas UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ draudžiamas susitarimas. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepasisakė dėl to, kaip ši sutartis ar konkreti jos nuostata, t. y. UAB „Mantinga“ įsipareigojimas UAB „Maxima LT“ suteikti papildomą tiekimo kainų nuolaidą, įrodo būtent tarp UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ 2003 m. sudaryto draudžiamo susitarimo dėl minimalių kainų nustatymo tąsą ir po 2003 m. tiekimo sutarties galiojimo pabaigos.

5. Aplinkybė, jog UAB „Mantinga“ naudojo visiems pirkėjams vieningą produktų kainoraštį, negali objektyviai būti laikoma draudžiamo susitarimo tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ dėl mažmeninių kainų nustatymo įrodymu. Konkurencijos taryba nelaikė, jog UAB „Mantinga“ naudota bazinių kainų kategorija, t. y. aplinkybė, jog UAB „Mantinga“ tirtu laikotarpiu naudojo bazinius savo prekių kainininkus, kurie buvo taikomi visiems potencialiems UAB „Mantinga“ prekių pirkėjams, pažeidė konkurencijos teisės reikalavimus bei kad bazinės kainos, kurios buvo taikomos ne tik UAB „Maxima LT“ tinklui, bet ir kitiems Konkurencijos tarybos tirtiems mažmeninės prekybos tinklams, kaip nors būtų įrodžiusios draudžiamų susitarimų su šiais tinklais egzistavimą.

6. Teismas nevertino labai reikšmingos aplinkybės, jog 2004 ir 2005 m. sutartyse buvo įtvirtinta taip vadinama „palankiausiai vertinamo kliento nuostata“. Ši nuostata įtvirtino mažmeninės prekybos tinklo siekį įsigyti UAB „Mantinga“ prekes geriausiomis sąlygomis. 2007 m. pradžioje Konkurencijos taryba turėjo informaciją apie tai, kad didžiųjų prekybos tinklų sutartyse su tiekėjais yra numatyta tokia nuostata, o Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad tokios nuostatos nelaikytinos vertikaliu konkurencijos apribojimu ir juo labiau perpardavimo kainų palaikymo susitarimu, ką šioje byloje bandoma įrodyti. Atsižvelgus į tai, teismas nepagrįstai laikė, jog iš esmės savo turiniu bei tikslu kitokia nuostata dėl geriausių tiekimo sąlygų suteikimo turėtų būti prilyginama susitarimui dėl minimalių mažmeninių kainų nustatymo.

7. Teismas nepagrįstai ignoravo byloje esančius objektyvius įrodymus, paaiškinančius elektroninio susirašinėjimo turinį, pavyzdžiui, lingvisto išvadą, taip pat faktinius duomenis apie Konkurencijos tarybos naudojamo elektroninio susirašinėjimo metu buvusius bazinių kainų ir „lentynos“ kainų skirtumus, kurie iš esmės paneigė nepagrįstas teismo išdėstytas prielaidas dėl bazinių kainų ir mažmeninių kainų kategorijų tapatumo. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad, įsigaliojus 2010 m. sutarčiai, nebuvo nė vieno atvejo, kada UAB „Mantinga“ darbuotojai UAB „Maxima LT“ darbuotojams kokiu nors būdu komunikuotų bazines kainas. Teismo sprendime nurodytų elektroninių laiškų turinys niekaip nepagrindė draudžiamo susitarimo tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ palaikymo.

8. Teismas atsižvelgė ir į 2011 m. gruodžio 7 d. UAB „Mantinga“ vidinį elektroninį laišką. Pareiškėjas pažymi, kad toks elektroninis laiškas nepagrįstai naudojamas kaip tariamo draudžiamo susitarimo tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ įrodymas, nes tai nėra UAB „Mantinga“ elektroninis susirašinėjimas su UAB „Maxima LT“, o jo turinys niekaip nesusijęs nei su UAB „Maxima LT“, nei su kitais mažmeninės prekybos tinklais, bet susijęs su vadinamaisiais Horeca klientais, kurie net nebuvo Konkurencijos tarybos tyrimo objektu ir su kuriais šioje byloje nagrinėjamas tariamas susitarimas nėra susijęs. Iš elektroninio susirašinėjimo turinio matyti, kad UAB „Mantinga“ darbuotojas kitiems UAB „Mantinga“ darbuotojams duoda instrukcijas, reikalingas vykstant į parduotuves ir atliekant UAB „Mantinga“ prekių kainų monitoringą. UAB „Mantinga“ darbuotojas atkreipia kitų darbuotojų – vadybininkų, kurie atlieka kainų monitoringą įvairiuose prekybos taškuose dėmesį, kad šie atidžiau pastebėtų galimas kainų, nustatytų smulkiųjų mažmenininkų pardavimo taškuose, klaidas ir kad informuotų juos apie klaidas tam, kad šie parduodami UAB „Mantinga“ prekes nepatirtų nuostolių.

9. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nevertino, ar nagrinėjamu atveju buvo naudojama rekomenduojamų kainų praktika, ar ne, o tik pasisakė, kad kainų rekomendacijos gali būti vertinamos kaip pažeidžiančios konkurencijos teisės reikalavimus. Tokia teismo pozicija yra nesuderinama su Lietuvos ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės teorija ir praktika, nes visuotinai yra pripažįstama, kad nekonkuruojančių ūkio subjektų kainų rekomendacijos yra leidžiamos konkurencijos teisės.

10. Atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl rekomendacinių kainų praktikos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes visos nutartys, kuriomis vadovavosi teismas, buvo priimtos horizontalių draudžiamų susitarimų bylose, todėl jos nepagrindžia teismo pozicijos dėl rekomenduojamų kainų praktikos neteisėtumo.

11. Teismas privalėjo tinkamai įvertinti šalių pateiktus argumentus ir išanalizuoti, ar UAB „Mantinga“ nespaudė ar neskatino UAB „Maxima LT“ tinklo laikytis jos teikiamų rekomendacijų, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas paaiškina, kad pateikdavo mažmeninių kainų rekomendacijas tik išimtiniais atvejais, esant poreikiui, todėl elektroniniai laiškai neįrodo egzistavus rekomendacijų teikimo sistemos ar praktikos, o tik atskirus, individualius atvejus.

12. Teismas neanalizavo faktinės bazinių kainų ir mažmeninių kainų sutapties Konkurencijos tarybos naudojamų elektroninių laiškų atvejais, nors tai buvo viena reikšmingiausių aplinkybių, galėjusių patvirtinti arba paneigti Konkurencijos tarybos prielaidas dėl draudžiamo minimalių kainų nustatyto susitarimo palaikymo tuo laikotarpiu, kuriuo Konkurencijos taryba remiasi vien tik elektroniniu susirašinėjimu. UAB „Mantinga“ skunde pateikė išsamią informaciją apie tai, kaip elektroninio susirašinėjimo atveju skyrėsi UAB „Mantinga“ bazinės kainos ir UAB „Maxima LT“ nustatytos mažmeninės kainos.

13. Pareiškėjas sutinka su teismo sprendime išdėstyta konkurencijos teisės teorija dėl draudžiamo susitarimo sampratos, tačiau negali sutikti su teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju Konkurencijos tarybos naudojamas elektroninis susirašinėjimas įrodė tai, jog tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ buvo suderinta valia atlikti draudžiamą veiksmą ir nustatyti minimalias ar kartais fiksuotas UAB „Mantinga“ produktų mažmenines kainas UAB „Maxima LT“ tinkle.

14. Konkurencijos tarybos atlikta 2012–2013 metų kainų sutapties analizė neišsami ir nepakankama tam, kad būtų galima konstatuoti draudžiamo susitarimo egzistavimą atsakovo analizuotu laikotarpiu. Atsakovo pasirinkta UAB „Mantinga“ gaminių atrankos metodika buvo netinkama, o analizei pasirinkti produktai ir jų kainų analizė nereprezentatyvūs.

15. Atlikusi abejotino patikimumo produktų kainų palyginimo analizę Konkurencijos taryba nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą UAB „Mantinga“. Siekdama patikrinti Konkurencijos tarybos padarytos ekonominės analizės patikimumą, UAB „Mantinga“ privalėjo savo resursais per labai trumpą laiką išanalizuoti labai didelės apimties informaciją bei atlikti papildomą analizę. Tuo tarpu Konkurencijos taryba, kuri turėjo pareigą įrodyti pažeidimo egzistavimą ir turėjo galimybę pati atlikti objektyvią ir išsamią analizę, nes turėjo visus reikiamus duomenis (arba galėjo juos gauti papildomai iš ūkio subjektų), to nepadarė.

16. Teismas nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad iš UAB „Mantinga“ atliktos 2009–2010 m. kainų sutapčių analizės yra akivaizdu, jog UAB „Maxima LT“ savarankiškai priimdavo savo mažmeninės kainodaros sprendimus, kas iš esmės ir visa apimtimi paneigė Konkurencijos tarybos išvadas apie tariamo susitarimo egzistavimą 2009–2010 metais.

17. Tiek 2009–2010 m. kainų sutapties analizė, tiek Konkurencijos tarybos bei UAB „Mantinga“ atliktų devynių produktų kainų sutapties analizė patvirtina, kad Konkurencijos tarybos produktų atranka analizei remiantis „apyvartos reikšmingumo“ principu nebuvo tinkama, nes reikšmingą apyvartos dalį sudarantys produktų kainų lyginamosios analizės rezultatai buvo absoliučiai priešingi, o 2009–2010 m. UAB „Mantinga“ produktų kainų analizė rodo, jog kainų sutapimų ir nesutapimų gali pasitaikyti bet kokiam UAB „Mantinga“ produktui, nepriklausomai nuo jo generuojamos apyvartos.

18. Teismas nepagrįstai pripažino, kad tariamu draudžiamu susitarimu buvo pažeistas ne tik Konkurencijos įstatymas, bet ir SESV reikalavimai. Šiuo atveju tinkamai nebuvo nustatyta, kad pareiškėjų veiksmai galėjo daryti reikšmingą poveikį prekybai tarp valstybių narių, todėl teismas nepagrįstai patvirtino buvus SEVS 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Susitarimas, apimantis net ir visą valstybę narę, gali nedaryti poveikio ar reikšmingo poveikio prekybai tarp valstybių narių. Šią išvadą patvirtina Teisingumo Teismo praktika (sujungtos bylos C-215/96 – C-216/96 Carlo Bagnasco and Others v Banca Popolare di Novara soc. coop. arl. (BNP) and Cassa di Risparmio di Genova e Imperia SpA (Carige)). Be to, tariamo susitarimo poveikis konkurencijai neapėmė visos Lietuvos Respublikos teritorijos, nes tariamas susitarimas buvo sudarytas tik tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“, o ne tarp visų mažmeninės prekybos įmonių (prekybos tinklų, kitų mažmenine prekyba užsiimančių ūkio subjektų), todėl neapėmė visos atitinkamos rinkos. Nepagrįstai buvo remtasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1301/2012, nes skiriasi bylų ratio decidendi.

19. Konkurencijos taryba neįrodė tariamo susitarimo buvimo po 2003 m. tiekimo sutarties galiojimo pasibaigimo, t. y. po 2004 m. balandžio 1 d., o 2004 m. balandžio 1 d. galiojusio Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis numatė 3 metų senaties terminą, kuriam suėjus, sankcijų taikymas ūkio subjektams nebuvo galimas. Šį senaties terminą skaičiuojant nuo 2004 m. balandžio 1 d., senaties terminas suėjo dar 2007 m. balandžio 1 d., taigi daugiau nei prieš trejus metus iki to laiko, kada Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą, todėl jokios Konkurencijos įstatymo 40 straipsnyje (šiuo metu – 36 str.) numatytos sankcijos už 2004 m. pasibaigusį pažeidimą UAB „Mantinga“ negalėjo būti taikomos.

20. Net jeigu pirmosios instancijos teismas dėl kokių nors priežasčių būtų laikęs, kad tariamas UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ draudžiamas susitarimas buvo tęsiamas ir po 2004 m. balandžio 1 d., nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, jog tariamas susitarimas buvo tęsiamas po paskutinio Konkurencijos tarybos naudojamo UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ elektroninio susirašinėjimo, t. y. 2010 m. gegužės 26 d. 2010 m. gegužės 27 d. galiojusio Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalies redakcija taip pat numatė 3 metų senaties terminą, kuriam suėjus sankcijų taikymas ūkio subjektams nebuvo galimas. Todėl senaties terminas bet kokiu atveju suėjo dar iki Nutarimo pridėmimo dienos.

21. Konkurencijos taryba tyrimo metu supratusi, kad dėl užsitęsusio tyrimo gali sueiti ar jau net suėjo Konkurencijos įstatymo numatytas senaties terminas, todėl atsakovas nebeturės galimybės UAB „Mantinga“ paskirti baudos, ėmėsi papildomų priemonių tam, kad „nutolintų“ senaties termino taikymą ir 2013 m. lapkričio 26 d. (praėjus daugiau nei trims metams nuo tyrimo pradžios ir pirmojo patikrinimo) atliko antrą patikrinimą UAB „Mantinga“ patalpose.

22. Teismas neteisingai aiškino „bendrųjų pajamų“ sąvoką, todėl neteisingai apskaičiavo maksimalų baudos dydį. Teisingai aiškinant ir taikant Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtiną teisės normą, skaičiuojant maksimalų baudos dydį atsižvelgiama tik į ūkio subjekto bendrąsias pardavimo pajamas, kurios atsispindi ūkio subjekto pelno (nuostolio) ataskaitos pirmoje eilutėje „I. Pardavimo pajamos“, ir neatsižvelgiama į kitas pelno (nuostolio) ataskaitos eilutes, t. y. šeštą „VI. Kita veikla“ ar septintą „VII. Finansinė ir investicinė veikla“ eilutes. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šiuo klausimu (2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-294/2011).

23. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai labai sunkios UAB „Mantinga“ finansinės padėties, esant pareigai sumokėti paskirtą baudą ir palūkanas, nevertino kaip lengvinančios aplinkybės, dėl kurios paskirta bauda turėtų būti mažinama. Ūkio subjekto finansinė padėtis kaip lengvinanti aplinkybė (Konkurencijos įstatymo 37 str. 2 d.) negali būti aiškinama taip siaurai, kaip ją aiškino pirmosios instancijos teismas, ir skiriant baudą Taryba privalėjo atsižvelgti į ūkio subjekto finansinę padėtį, esant pareigai sumokėti skirtą baudą ir palūkanas. Priešingas aiškinimas pažeistų baudos skyrimo tikslus, bendruosius teisės principus ir sudarytų galimybes paskirti aiškiai neproporcingas sankcijas, kaip tai buvo padaryta nagrinėjamu atveju, sukeliančias ypač neigiamus socialinius ir ekonominius padarinius, taip pat konkurencijai atitinkamoje rinkoje. Toks Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką šiuo klausimu (administracinė byla Nr. A502-2256/2011).

24. Paskirtos baudos neadekvatumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad bendra per visą veiklos laikotarpį (1995–2014 m.) UAB „Mantinga“ gauto pelno suma yra mažesnė nei ginčijamu Nutarimu jai paskirta bauda. UAB „Mantinga“ ir jos dukterinėje įmonėje dirba daugiau nei 1 200 darbuotojų, ir tai yra didžiausias darbdavys iš verslo įmonių Marijampolės mieste. Nutrūkus UAB „Mantinga“ veiklai visi šie darbuotojai netektų darbo vietų ir tai sukeltų labai neigiamus socialinius padarinius šiame regione. Be to, nutrūkus UAB „Mantinga“ veiklai, ženkliai sumažėtų konkurencija rinkoje, kurioje veikia UAB „Mantinga“, t. y. duonos ir kitų duonos gaminių, paruoštų vartojimui (atvėsintų) maisto gaminių ir šaldytų maisto gaminių rinkoje.

25. Teisingai aiškinant ir taikant Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad ūkio subjekto atsakomybę lengvinančia aplinkybe inter alia laikoma labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis, remiantis Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Aprašo 17 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad baudos skyrimo metu (2014 m. gruodžio 4 d.) UAB „Mantinga“ finansinė padėtis, esant pareigai mokėti paskirtą baudą, buvo labai sunki, Konkurencijos tarybos apskaičiuotas UAB „Mantinga“ bazinis baudos dydis turėjo būti sumažintas 50 proc. ir visais atvejais skirta ne didesnė nei 159 000 Eur bauda.

26. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti tyrimo trukmę pernelyg ilga ir tuo pagrindu sumažinti UAB „Mantinga“ paskirtą baudą. Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pripažinęs, jog tyrimas Konkurencijos taryboje, trukęs 3 metus, buvo per ilgos trukmės, dėl ko pažeidimą padariusiems ūkio subjektams sumažino paskirtą baudą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju tyrimas truko net keturis metus (nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn.), nors pagrindiniai duomenys ir įrodymai apie tariamą pažeidimą buvo surinkti dar tyrimo pradžioje 2010 metais.

27. Teismas iš esmės neanalizavo ir nevertino Konkurencijos tarybos nutarimų pratęsti tyrimą motyvų pagrįstumo. Konkurencijos taryba, pratęsdama tyrimą remdamasi analogiškais motyvais, piktnaudžiavo savo įgaliojimais bei peržengė diskrecijos ribas. Tai patvirtina faktas, jog didžiausia įrodymų dalis buvo surinkta 2010 m. įvykusių pirmųjų patikrinimų UAB „Mantinga“ bei UAB „Maxima LT“ patalpose metu. Be to, Konkurencijos taryba tyrimo terminą pratęsė net tris kartus po 2013 m. lapkričio 26 d. atlikto pakartotinio patikrinimo, kurio metu buvo surinkti didelės reikšmės neturintys duomenys. Dėl to net jeigu tyrimo nebuvo įmanoma užbaigti iki 2012 m., jis galėjo būti pabaigtas vėliausiai 2013 metais.

33. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė pažeidimo trukmę, todėl, vadovaujantis Aprašo 12 punktu, pagal Aprašo 9–11 punktų nuostatas apskaičiuota suma turėtų būti dauginama ne iš 9 ar 10, o iš tinkamai nustatytos pažeidimo trukmės, t. y. 1 arba 7,5.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad nesant pagrindo taikyti ir pripažinti SESV 101 straipsnio pažeidimo, yra pagrindas persvarstyti paskirtų baudų dydžius juos sumažinant (administracinė byla Nr. A502-34/2009).

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka uždarame posėdyje. Pareiškėjas nurodo, kad bylos medžiaga, įskaitant šalių procesinius dokumentus, kuriuose raštu išdėstyta jų pozicija nagrinėjamais klausimais, yra labai didelės apimties, o bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka būtų operatyviau ir efektyviau atskleista teismui ginčo esmė. Pirmosios instancijos teismas dalies UAB „Mantinga“ skunde nurodytų aplinkybių ir argumentų apskritai netyrė ir nevertino, todėl būtina teismo nevertintas aplinkybes bei įrodymus ištirti ir įvertinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, o tai padaryti būtų lengviau, jei dėl šių aplinkybių ir argumentų būtų sudaryta galimybė šalims duoti paaiškinimus ne tik raštu, bet žodžiu, taip pat užduoti bei atsakyti į užduotus klausimus. Pareiškėjas nurodo, kad byla sudėtinga teisės taikymo ir aiškinimo aspektu, joje keliami teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, kurie bus reikšmingi ateityje nagrinėjant daugelį kitų konkurencijos teisės bylų. Bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka būtų užtikrinta galimybė operatyviai atsakyti į visus bylos nagrinėjimo metu teismui kylančius klausimus tiek dėl faktinių bylos aplinkybių, tiek dėl šalių poziciją pagrindžiančių teisinių argumentų.

Pareiškėjas UAB „Mantinga“ taip pat prašo prijungti prie bylos UAB „Deloitte verslo konsultacijos“ 2016 m. balandžio 8 d. išvadų paaiškinimo ataskaitą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

VII.

Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepimu į apeliacinius skundus su apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiomis aplinkybėmis:

1. Pareiškėjų argumentai paremti atsietu nuo kitų aplinkybių sutarčių nuostatų aiškinimu (netgi jų taikymu), elektroninio susirašinėjimo ar kitų dokumentų ir faktinių aplinkybių alternatyviais paaiškinimais negali būti vertinami kaip paneigiantys Konkurencijos tarybos išvadas.

2. Nors po 2003 m. sutarties galiojimo pasibaigimo kitos pareiškėjų tiekimo sutartys tiesiogiai neįtvirtino minimalių perpardavimo kainų susitarimo, jų nuostatos dėl bazinės kainodaros (ir tiekimo kainų apskaičiavimo būdo), taip pat įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų vienodumo bei UAB „Maxima LT“ ir kitoms prekybos įmonėms bei nuostatos dėl UAB „Maxima LT“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų, sudarė UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ susitarimo mechanizmo dalį ir patvirtino susitarimo buvimą.

3. Konkretus elektroninių laiškų skaičius nėra pagrindinis kriterijus vertinti jų turinį. Konkurencijos taryba jau Nutarime patvirtino, kad susirašinėjimas nebuvo vienodo dažnumo ir intensyvumo konkrečiais nagrinėjamais metais, tačiau nustatyti atvejai neabejotinai atskleidė susitarimo sistemą, šalių motyvaciją.

4. Konkurencijos tarybos vertinimo nepaneigė ir pareiškėjų pateikti alternatyvūs elektroninio susirašinėjimo paaiškinimai. Nors Konkurencijos taryba Nutarime nepasisakė dėl kiekvieno elektroninio susirašinėjimo epizodo, įvertino paaiškinimus ir pasisakė dėl visų esminių argumentų ir paaiškinimų, kurie iš esmės sudarė teiginius, jog įmonės įvairiomis formomis teikė viena kitai rekomenduojamas kainas. Konkurencijos taryba neturi pareigos pasisakyti dėl visų be išimties procedūros dalyvių teikiamų argumentų ar duomenų. Be to, tai kad po elektroninio susirašinėjimo galimai buvo taikytos ne jame nurodytos bazinės ir (ar) „lentynos“ kainos, nesudaro pagrindo teigti, jog UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ neišreiškė valios sudaryti susitarimą dėl minimalių ir epizodais fiksuotų perpardavimo kainų.

5. Pareiškėjų paaiškinimai, kad nustatyti „lentynos“ kainų derinimo atvejai reiškia rekomenduojamų kainų praktiką, paremti iš esmės tik keliais atsitiktiniais atvejais, kai elektroniniuose laiškuose pavartoti žodžiai „siūlau“ ar „rekomenduoju“. Šie atsitiktiniai atvejai, kokie nustatyti šioje byloje, nelaikytini susitarimu dėl rekomenduojamų kainų, o, kaip nustatė Konkurencijos taryba – susitarimu dėl minimalių perpardavimo kainų. Kaip matyti iš pareiškėjų darbuotojų bendravimo, jie nevartoja rekomenduojamų „lentynos“ kainų kaip apibrėžtos ir konkrečios įmonės praktikos, t. y. UAB „Mantinga“ atstovai tyrimo metu paaiškino, kad rekomendacijų dėl „lentynos“ kainų neteikė, o per Konkurencijos tarybos posėdį taip pat negalėjo patvirtini, ar įmonėje egzistuoja rekomenduojamų kainų teikimo praktika.

6. 2012–2013 m. UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle taikytų „lentynos“ kainų analizės rezultatai taip pat patvirtino UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ faktinį elgesį rinkoje pagal susitarimo dėl perpardavimo kainų sąlygas. Minimaliu perpardavimo kainų analizės metodologija ir jos rezultatų vertinimo kriterijai parinkti atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes, t. y. naudotos bazinės kainoraščių kainos ir „lentynos“ kainos (reguliarios kainos neapima akcijų ar nukainavimų dėl galiojimo termino „lentynos“ kainų, nes jos nėra nulemtos UAB „Mantinga“ kainoraščio bazinių kainų ar gali būti atskirai suderintos).

7. Pareiškėjų nurodomos aplinkybės, į kurias, jų nuomone, Konkurencijos taryba turėjo atžvelgti, yra neapgrįstos, Konkurencijos taryba tinkamai įvertino baudos nustatymui reikalingus aspektus, įskaitant ir su pažeidimu tiesiogiai ir netiesiogiai susijusias pardavimu pajamas, pažeidimo pavojingumą (Nutarimo 10 dalis).

8. Konkurencijos tarybos nustatytos ir įvertinos aplinkybės taip pat buvo pakankamos poveikio tarp valstybių narių galimybei konstatuoti. Pareiškėjų nuomonė, kad Konkurencijos taryba turėjo atlikti kažkokią išsamesnę analizę ir įvertinti būtent jų nurodomus kriterijus, yra nepagrįsta. SESV 101 straipsnis nereikalauja Konkurencijos tarybos įrodyti, kad susitarimas darys ar daro realų poveikį valstybių nariu tarpusavio prekybai, užtenka, jog atsirastų galimybė pastebimai pakeisti valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą. Susitarimai, apsiribojantys vienos valstybės narės teritoriją, gali būti laikomi galintys paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, o nagrinėjamas susitarimas apėmė mažiausiai visą Lietuvos teritoriją. Atsižvelgta ir į produktų pobūdį, t. y. į tai, kad jie yra kasdienio vartojimo, taip pat šaldytų UAB „Mantinga“ produktų didmeninės pardavimo rinkos platesnės nei Lietuva, UAB „Mantinga“ didelę prekių dalį išveža į užsienį, palaiko sutartinius santykius su UAB „Maxima LT“ įmonių grupe kitose valstybėse. Be to, susitarimą sudarė mažmeninės prekybos rinkos lyderė, kurios sudarytas susitarimas galėjo turėti įtakos ir kitiems rinkoje veikiantiems subjektams, įskaitant ir naujus rinkos dalyvius iš užsienio. Kad toks poveikis yra galimas, matyti ir iš susitarimo teisinio bei ekonominio konteksto (pareiškėjų veiksmai bandant paveikti kitas mažmeninės prekybos įmones laikytis bazinių kainų ir tai, kad bazinių kainų taikymo praktika mažmeninėms prekybos įmonėms bent iš dalies buvo žinoma).

9. UAB „Maxima LT“ teiginiai dėl teisės į gynybą pažeidimo, dėl ko, jos teigimu, Nutarimas turėtų būti panaikintas, yra nepagrįsti. Konkurencijos taryba pateikė visą tyrimo medžiagą (išskyrus kitų ūkio subjektų komercines paslaptis sudarančią informaciją), kuria remiantis buvo atlikta pažeidimo analizė, suteikė galimybę susipažinti su kita jos prašyta susipažinti medžiaga. Konkurencijos taryba ir jos įgalioti pareigūnai tinkamai įvertino prašymus dėl komercinių paslapčių ir tinkamai parengė tyrimo bylą, kurią suteikė susipažinti. Pareiškėjas pateikia tik abstrakčius teiginius dėl to, jog tam tikros medžiagos nepateikimas susipažinti neleido jam pasirinkti gynybinės pozicijos. Susipažinusi su papildomai prašyta medžiaga, UAB „Maxima LT“ nenurodė, kaip konkrečiai informacijos nepateikimas pažeidė jos teises ir kaip jos gynybinė pozicija galėjo pasikeisti ar pasikeitė, dėl ko Konkurencijos tarybos veiksmai galėtų būti laikomi netinkamais.

13. Atsakovas prašo teismo savo nuožiūra spręsti pareiškėjų prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Taip pat prašo atmesti pareiškėjo UAB „Maxima LT“ prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo, nes prašomi išreikalauti įrodymai nėra susiję su nagrinėjama byla.

Pareiškėjai UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ atsiliepimuose į vienas kito apeliacinius skundus nurodo, kad su jais sutinka.

VIII.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ papildomuose paaiškinimuose be argumentų, papildančių apeliacinio skundo motyvus, nurodo, kad aktualia aplinkybe laikytinas Teisingumo Teismo 2016 m. sausio 21 d. prejudicinis sprendimas byloje UAB Eturas ir kt. (byla C 74/14), kuriame pasisakyta apie nekaltumo prezumpcijos taikymą bei negalimumą remtis prezumpcijomis inkriminuojant SESV 101 straipsnio pažeidimą. Šios bylos kontekste tai yra itin svarbu, nes Konkurencijos taryba įrodinėja vieną ilgalaikį – tęstinį (t. y., neepizodinį) bei visaapimantį (t. y. apimantį visus UAB „Mantinga“ produktus, kuriais atitinkamu laikotarpiu prekiavo UAB „Maxima LT“) planą / susitarimą, remdamasi itin epizodiniais, fragmentiškais ir nevienareikšmiais įrodymais, o devynių UAB „Mantinga“ produktų atžvilgiu atliktos kainų analizės išvadas taiko visiems (t. y. ~ 90) UAB „Maxima LT“ asortimente buvusiems UAB „Mantinga“ produktams.

Pareiškėjas, įvertinęs atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą poziciją, daro išvadą, jog dabartinėje ginčo stadijoje yra pakankamai akivaizdu, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami konstatuoti, jog UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ neva 10 metų nepertraukiamai įgyvendino Konkurencijos tarybos nurodomą vieną, tęstinį ir visaapimantį antikonkurencinį „planą“.

Įvertinęs atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją, pareiškėjas UAB „Maxima LT“ teigia, kad arba Konkurencijos taryba nėra apsisprendusi dėl kai kurių įrodinėjamo pažeidimo aspektų ir todėl net ir dabartinėje ginčo stadijoje vadovaujasi atitinkamais atžvilgiais neaiškiais kaltinimais, arba kad Konkurencijos taryba šios bylos eigoje ėmė neteisėtai plėsti UAB „Maxima LT“ tariamai padaryto pažeidimo esmę / apimtį (kad tariamas pažeidimas apėmė visus UAB „Mantinga“ produktus, t. y. tiek tuos produktus, kurių atžvilgiu bylos medžiagoje yra vienokių ar kitokių įrodymų, tiek ir tuos produktus, su kuriais susijusių įrodymų byloje apskritai nėra).

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ akcentuoja, kad Konkurencijos taryba pripažįsta, jog ji neanalizavo ir nevertino geriausios tiekimo kainos nuostatos ir iš jos kildinamo „bandymo“ daryti įtaką kitiems prekybos tinklams poveikio, ir, vietoje to, geriausios tiekimo kainos sąlygą / „bandymą“ daryti įtaką kitiems prekybos tinklams „priskyrė“ tariamam UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ susitarimui dėl minimalių perpardavimo kainų palaikymo UAB „Maxima LT“ parduotuvėse.

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ pažymi, kad net ir šioje ginčo stadijoje Konkurencijos taryba taip ir nesugebėjo inkriminuojamo pažeidimo pagrįsti nuoseklia ir įtikinama žalos teorija, o tai tik patvirtina UAB „Maxima LT“ poziciją, jog bylos medžiagoje esanti UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“ komunikacija, vykusi po to, kai šalys vienareikšmiškai ir besąlygiškai atsiribojo nuo buvusio pažeidimo, 2004 m kovo 31 d. panaikindamos 2003 m. tiekimo sutartį, buvo tik epizodinė ir bet kokiu atveju būtent neįpareigojančio (rekomendacinio), o ne antikonkurencinio pobūdžio, t. y., perpardavimo kainas, tiek „reguliarias“, tiek „nereguliarias“, UAB „Maxima LT“ nustatydavo savo nuožiūra.

Atsakydamas į pareiškėjo UAB „Maxima LT“ paaiškinimus, be argumentų, papildančių atsiliepimo į apeliacinius skundus motyvus, atsakovas Konkurencijos taryba nurodo, kad pareiškėjo nurodomame Teisingumo Teismo sprendime vertintos faktinės aplinkybės ir dėl jų pateikti išaiškinimai yra skirtingi nei šioje byloje. Teisingumo Teismo byloje buvo nagrinėta specifinė situacija, kuri skiriasi nuo nagrinėjamo susitarimo mechanizmo, todėl šis Teisingumo Teismo sprendimas netaikytinas ir nepatvirtina UAB „Maxima LT“ argumentų.

Atsakovas pažymi, kad atsiliepime jo pateikti argumentai nėra identiški nurodytiems Nutarime, nes jie parengti atsižvelgus į apeliaciniuose skunduose išdėstytą poziciją, tačiau jais nėra keičiami Nutarime pateikti argumentai bei faktinių aplinkybių vertinimas.

Konkurencijos taryba prašo netenkinti UAB „Mantinga“ prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo, nes juose pateikta informacija neturi įtakos sprendžiant dėl UAB „Mantinga“ skirtos baudos dydžio pagrįstumo teisės aktuose keliamų kriterijų ir tikslų prasme. Taip pat atsakovas prašo atmesti UAB „Maxima LT“ prašymą išreikalauti papildomus įrodymus, nes, Konkurencijos tarybos teigimu, kitų ūkio subjektų atžvilgiu surinkti epizodiški įrodymai, net jei savo pobūdžiu būtų panašūs, nepaneigtų šioje byloje surinktų įrodymų patikimumo ar pakankamumo, išvadų pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IX.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Konkurencijos tarybos 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 2S-14/2014 „Dėl ūkio subjektų, užsiimančių maisto gaminių gamybos ir pardavimo veikla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktų teisėtumo ir pagrįstumo. Konkurencijos taryba Nutarimo 1 punktu pripažino, kad UAB „Maxima LT“ ir UAB „Mantinga“, sudarydamos susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį, o 2 punktu už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Mantinga“ paskyrė (4 426 784 Eur (15 284 800 Lt) piniginę baudą, o UAB „Maxima LT“ – 16 871 872 Eur (58 255 200 Lt) piniginę baudą.

Pareiškėjai skundais prašė panaikinti skundžiamas Nutarimo 1 ir 2 punktų atitinkamas dalis jų atžvilgiu, o tuo atveju, jei būtų nuspręsta jų nepanaikinti, prašė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 ir 2.2 punktus pakeisti sumažinant jiems paskirtas pinigines baudas.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino iš dalies, pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Mantinga“ skyrė 3 984 107 Eur (13 756 320 Lt) piniginę baudą; pakeitė Nutarimo rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Maxima LT“ skyrė 15 184 685 Eur (52 429 680 Lt) piniginę baudą. Likusias pareiškėjų skundų dalis teismas atmetė.

Pareiškėjai apeliaciniais skundais prašo panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus, o tuo atveju, jei būtų nuspręsta jų nepanaikinti, prašo pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 1, 2 punktus atitinkamai kiekvieno pareiškėjo atžvilgiu aktualiose dalyse: pareiškėjas UAB „Maxima“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti sumažinant paskirtas baudas, o pareiškėjas UAB „Mantinga“ prašo pakeisti Nutarimo rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir sumažinti UAB „Mantinga“ paskirtą baudą iki 159 000 Eur.

Atsakovas su pareiškėjų apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka pareiškėjas UAB „Maxima LT“ grindė tuo, kad dalis šalių teiktų įrodymų ir argumentų liko neįvertinti ir neištirti pirmosios instancijos teisme, be to, byla yra sudėtinga, posėdyje būtų tikslinga apklausti „Oxera Consulting“ atstoves, parengusias ekonominę analizę. Prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka pareiškėjas UAB „Mantinga“ grindžia tuo, kad bylos medžiaga yra labai didelės apimties, pirmosios instancijos teismas dalies pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių bei argumentų netyrė ir nevertino, byla svarbi praktikos formavimui, yra sudėtinga teisės taikymo ir aiškinimo aspektu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Vien bylos apimtis, joje sprendžiamų klausimų sudėtingumas ar reikšmingumas administracinių teismų praktikos formavimui nesudaro pakankamo pagrindo ją nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjų prašymai atmestini ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Dėl teisinio reguliavimo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl konkurencijos teisės pažeidimo, kylančio iš draudimo sudaryti konkurenciją ribojančius ar galinčius riboti susitarimus (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, SESV 101 straipsnio 1 dalis).

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas fiksuotas nuo 2003 m. iki 2013 m., pabrėžtina, jog aktualių Konkurencijos įstatymo redakcijų nuostatos iš esmės buvo tokios pat per visą tyrimui aktualų laikotarpį. Iš esmės analogiškas draudimas įtvirtintas ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkte: kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs (pvz., 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-294/2011), jog, atskleidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką bei įpareigojimas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimai). Viena iš teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui, yra tai, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi remiantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis galima teigti, jog sąžiningos konkurencijos laisvė – konstitucinė vertybė, kadangi, Konstitucinio Teismo teigimu, sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).

Konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai įgyvendinami žemesnės galios teisės aktuose. Konkurencijos įstatymas tiesiogiai neišskiria horizontaliųjų ir vertikaliųjų susitarimų rūšių ir jų apibrėžimų neįtvirtina. Vertikalaus susitarimo apibrėžimą numato Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos, patvirtintų Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1, 2 punktas, 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms 2 straipsnio 1 dalis bei pastarąjį reglamentą pakeitusio 2010 m. balandžio 22 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims 4 straipsnio a) punktas. Pagal šių teisės aktų nuostatas vertikaliaisiais susitarimais laikomi susitarimai ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas, vykdydamas susitarimo sąlygas, veikia skirtingame prekės gamybos ar platinimo grandinės lygmenyje, ir kurie yra susiję su sąlygomis, suteikiančiomis galimybę šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas.

Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis ir SESV 101 straipsnis draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas skiria susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją pagal tikslą (,,siekiama riboti“) ir susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal pasekmes (,,riboja ar gali riboti“). Konkurencijos teisės pažeidimų išskyrimą į susitarimus, turinčius antikonkurencinį tikslą, ir susitarimus pagal poveikį konkurencijai pripažįsta ir Teisingumo Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo T-Mobile Netherlands BV ir kt. prieš Raad van bestuur van de Nederlandse Mededingingsautoriteit, C-8/08 28–29 p.; 2009 m. spalio 6 d. sprendimo GlaxoSmithKline Services Unlimited, C-501/06 P, C-513/06 P, C-515/06 P, C-519/06 P 55 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-290/2012). Jei nustatoma, kad susitarimo tikslas – riboti konkurenciją, tokio susitarimo neigiamų padarinių įrodyti nebereikia (pvz., Teisingumo Teismo 1966 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. Consten and Grundig prieš Europos Komisiją, 56/64).

Dėl konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymo

Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad buvo padarytas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas, pareiškėjams sudarius susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo. Atsakovas Nutarime konstatavo, kad pareiškėjai sudarė susitarimą dėl minimalių (tam tikrais atvejais fiksuotų) kainų nustatymo laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 dienos.

Pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1/2003, visuose nacionaliniuose procesuose dėl SESV 101 straipsnio taikymo pareiga įrodyti SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą tenka šaliai ar institucijai, pareiškusiai, kad būta tokio pažeidimo. Tokia pati pareiga Konkurencijos tarybai tenka ir siekiant įrodyti Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimą. Konkurencijos taryba turi pateikti pakankamai tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015, Teisingumo Teismo 1984 m. kovo 28 d. sprendimo CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 20 p.; 1993 m. kovo 31 d. sprendimo Ahlström Osakeytiö ir kt. prieš Komisiją, 127 p.; Pirmosios instancijos teismo 1999 m. sausio 21 d. sprendimo Riviera Auto Service ir kt. prieš Komisiją, 47 p., Teisingumo Teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimo UAB „Eturas“ ir kiti prieš Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, 29 p.).

Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 15 dalyje įtvirtinta, kad susitarimas – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys arba ūkio subjektų suderinti veiksmai, įskaitant bet kurio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) arba šio junginio atstovų priimtą sprendimą. To paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas.

Pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies a punktą, kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos.

Suderintų veiksmų sąvoka SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme apima tam tikrą veiksmų koordinavimo tarp įmonių formą, kuri, nors nėra pasiekusi stadijos, kai visiškai sudaromas susitarimas, žinomai pakeičia konkurencijos rizikas praktiniu bendradarbiavimu tarp jų (pvz., Teisingumo Teismo 1975 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Nr. 40-48, 50, 54-56, 111, 113, 114/73 Suiker Unie UA prieš Europos Komisiją, 26 p., 1993 m. kovo 31 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. 89, 104, 114, 116, 117, 125-129/85 Ahlström Osakeyhtiö ir kiti prieš Europos Komisiją, 63 p.).

Derinimo ir bendradarbiavimo kriterijai, kurie būtini siekiant nustatyti, ar veiksmai yra suderinti, ir kuriais tikrai nereikalaujama, kad būtų parengtas realus planas, turi būti suprantami atsižvelgiant į konkurencijos sampratą, kylančią iš SESV nuostatų, pagal kurią ekonominis vienetas privalo nepriklausomai nuspręsti dėl strategijos, kurią jis ketina įgyvendinti bendroje rinkoje (pvz., Teisingumo Teismo 1975 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Nr. 40-48, 50, 54-56, 111, 113, 114/73 Suiker Unie UA ir kiti prieš Europos Komisiją, 173 p.; 1981 m. liepos 14 d. sprendimo byloje Nr. 172/80 Züchner prieš Bayerische Vereinsbank AG 13 p.; 1993 m. kovo 31 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. 89, 104, 114, 116, 117, 125-129/85 Ahlström Osakeyhtiö ir kiti prieš Europos Komisiją 63 p., 1998 m. gegužės 28 d. sprendimo byloje Nr. 7/95 Deere prieš Europos Komisiją 86 p.).

Suderinti veiksmai patenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies reguliavimą net tais atvejais, kai nekyla antikonkurencinis poveikis rinkai. Iš šios nuostatos teksto išplaukia tai, kad, kaip ir įmonių susitarimų, įmonių asociacijų sprendimų atveju, suderinti veiksmai yra draudžiami, neatsižvelgiant į jokį poveikį, kai jų tikslas yra antikonkurencinis. Be to, nors pati suderintų veiksmų sąvoka suponuoja dalyvaujančių įmonių veiksmus rinkoje, tai nebūtinai reiškia, kad šis elgesys privalo sukelti specifinį poveikį, kuriuo būtų ribojama, kliudoma ar iškraipoma konkurencija (pvz., Teisingumo Teismo 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 49/92 Europos Komisija prieš Anic Partecipazioni 122–124 p., 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 199/92 Hüls AG prieš Europos Komisiją 123–125 p.).

Teisingumo Teismo praktikoje susitarimais konkurencijos teisės prasme taip pat pripažįstami ne tik formalūs, rašytiniai susitarimai (rašytinės sutarties sudarymas), bet ir žodiniai susitarimai ar net teisiškai neįpareigojantys dokumentai (pvz., 1970 m. liepos 15 d. sprendimas ACF Chemiefarma NV prieš Europos Komisiją Nr. 41/69).

Atsakovas draudžiamą susitarimą tarp pareiškėjų konstatavo, remdamasis tiekimo sutarčių nuostatomis, pareiškėjų kainodaros, pareiškėjo UAB „Mantinga“ susirašinėjimo su mažmeninės prekybos įmonėmis elektroniniais laiškais, UAB „Mantinga“ bazinių kainų ir UAB „Maxima LT“ „lentynos“ kainų informacija.

Pareiškėjų susitarimas dėl minimalių perpardavimo kainų buvo įtvirtintas 2003 m. balandžio 1 d. tiekimo sutarties Nr. 3000353 II dalies 16 punkte, pagal kurį UAB „Maxima LT“ įsipareigojo neparduoti UAB „Mantinga“ prekių mažesne kaina nei numatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Apeliantai neginčija atsakovo išvados, kad 2003 m. tiekimo sutarties nuostatose tiesiogiai buvo įtvirtintas jų susitarimas dėl perpardavimo kainų, kai bazinė kaina buvo laikoma minimali UAB „Mantinga“ produktų perpardavimo kaina, tačiau tvirtina, kad šiai sutarčiai po metų pasibaigus toks susitarimas nustojo galioti.

Kaip matyti iš 2004 m. balandžio 1 d. tarp pareiškėjų sudarytos tiekimo sutarties Nr. 4000732, joje nebeliko pareiškėjo UAB „Maxima LT“ įsipareigojimo neparduoti UAB „Mantinga“ tiekiamų prekių mažesne kaina nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Tačiau šios sutarties II dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad 1 priede prie sutarties nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos (kainų, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos įmonėms) ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (didmeninės bazinės kainos atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą). 2004 m. sutarties II dalies 15 punkte pareiškėjai susitarė, kad tuo atveju, kai kita mažmeninės prekybos įmonė prekiauja prekėmis iš esmės mažesne kaina negu pirkėjas, pardavėjas įsipareigojo sumažinti šių prekių kainą taip, kad pirkėjas be nuostolių sau turėtų galimybę savo parduotuvėse prekiauti prekėmis konkurencinėmis kainomis.

2005 m. balandžio 1 d. tarp pareiškėjų sudarytos tiekimo sutarties Nr. 5000974 II dalies 1 punkte nustatyta tapati kaip ir 2003 m. bei 2004 m. tiekimo sutarčių nuostata dėl prekių didmeninės bazinės kainos ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui, nurodymo. Pareiškėjai 2007 m. spalio 31 d. susitarimu Nr. PID-20071110-1555 dėl 2005 m. balandžio 1 d. tiekimo sutarties Nr. 5000974 pakeitimo, pakeitė minėtos sutarties II dalies 1 punktą, nustatydamos, kad priede Nr. 1 nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos (t. y. kainos, kuriomis pardavėjas siūlo pirkti prekes visoms Lietuvos prekybos įmonėms) ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (t. y. didmeninės bazinės kainos atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą).

Pareiškėjai 2010 m. birželio 1 d. sudarė naują tiekimo sutartį, galiojusią iki 2014 m. sausio 1 dienos. Šios sutarties II dalies 1 punktu pareiškėjai susitarė, kad priede Nr. 1 nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos, t. y. pardavėjo vienašališkai nustatomos kainos, už kurias pardavėjas didmeninėje prekyboje siūlo pirkti prekes bet kuriai besikreipiančiai įmonei (jeigu pardavėjas atitinkamų prekių pardavimo kainodarą formuoja nustatydamas kainoraščio kainas) ir kainos, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui (t. y. didmeninės bazinės kainos, atskaičius pirkėjui taikomą nuolaidą). 2010 m. sutartis tiesiogiai numatė, kad Priede Nr. 1 yra nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos, už kurias UAB „Mantinga“ didmeninėje prekyboje siūlo pirkti prekes bet kuriai besikreipiančiai prekybos įmonei (jeigu pardavėjas atitinkamų prekių pardavimo kainodarą formuoja nustatydamas kainoraščio kainas).

Konkurencijos taryba pripažįsta, kad po 2003 m. sutarties galiojimo pasibaigimo kitos pareiškėjų tiekimo sutartys tiesiogiai neįtvirtino minimalių perpardavimo kainų susitarimo, tačiau jų nuostatos dėl bazinės kainodaros (ir tiekimo kainų apskaičiavimo būdo), taip pat įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų vienodumo bei UAB „Maxima LT“ ir kitoms prekybos įmonėms, nuostatos dėl UAB „Maxima LT“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų sudarė UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ susitarimo mechanizmo dalį ir patvirtino susitarimo buvimą.

Kaip minėta, 2004 m., 2005 m., 2010 m. tarp pareiškėjų sudarytose tiekimo sutartyse nebeliko 2003 m. tiekimo sutartyje tiesiogiai įtvirtintos nuostatos, pagal kurią pirkėjas būtų įsipareigojęs neparduoti pardavėjo tiekiamų prekių mažesne kaina nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje. Taigi vėlesnės nei 2003 m. sutartis pareiškėjų tiekimo sutartys nebenumatė tiesiogiai Konkurencijos įstatymą pažeidžiančių nuostatų. Kita vertus, šių vėlesnių nei 2003 m. tiekimo sutarčių II dalių 1 punktuose įtvirtintos nuostatos pagrįstai teismo vertintos kaip draudžiamo susitarimo įrodymai, prisidedantys prie draudžiamo susitarimo įgyvendinimui užtikrinti reikalingų pagrindų įrodymo, kadangi jose buvo susitarta dėl bazinės kainodaros, tiekimo kainų apskaičiavimo būdo, įtvirtintas reikalavimas dėl bazinių kainų vienodumo, jų pateikimo UAB „Maxima LT“ bei UAB „Maxima LT“ nuostolių kompensavimo mechanizmo kitiems rinkos dalyviams nukrypus nuo minimalių „lentynos“ kainų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios nuostatos laikytinos esminėmis siekiant užtikrinti susitarimo dėl perpardavimo kainų veiksmingumą.

2004 m. sutarties II dalies 15 punkto nuostata pagrįstai teismo vertinta kaip paskata UAB „Mantinga“ vengti produktų mažmeninių kainų konkurencijos, kadangi UAB „Mantinga“ 2004 m. sutartimi įsipareigojo kompensuoti UAB „Maxima LT“ patirtus finansinius netekimus, susijusius su mažmeninės prekybos rinkoje vykusių kainų konkurencija. Tai pagrįstai vertinta kaip UAB „Mantinga“ galimas siekis daryti įtaką kitų ūkio subjektų taikomoms mažmeninės prekybos kainoms tuo atveju, jei UAB „Mantinga“ nenorėtų mažinti produktų tiekimo kainų UAB „Maxima LT“ ir tokiu būdu vengti gaminamos produkcijos mažmeninių kainų konkurencijos.

Vėlesnėse nei 2003 m. sutartis tarp pareiškėjų sudarytose tiekimo sutartyse paliktos nuostatos, kad pateiktas bazinis kainininkas ir jame nurodytos kainos būtų kainos, kuriomis UAB „Mantinga“ siūlo pirkti savo produktus visoms Lietuvos prekybos įmonėms, rodo, kad pareiškėjų veiksmai atsisakant 2003 m. tiekimo sutartyje tiesiogiai įtvirtintos nuostatos, pagal kurią pirkėjas būtų įsipareigojęs neparduoti pardavėjo tiekiamų prekių mažesne kaina nei nustatyta bazinių didmeninių kainų kainoraštyje, nepatvirtina aiškaus pareiškėjų atsiribojimo nuo draudžiamo susitarimo, bet, priešingai, rodo, kad susitarimas dėl perpardavimo kainų nustatymo nebuvo nutrauktas ir pareiškėjai neatsisakė minimalių perpardavimo kainų derinimo ir nustatymo 2004 m. kovo 31 d. pasibaigus 2003 m. balandžio 1 d. tiekimo sutarčiai. 2003 m. tiekimo sutarties, įtvirtinusios draudžiamą susitarimą, pasibaigimas bei minėto susitarimo išorinis lingvistinis pertvarkymas savaime nepatvirtina, kad draudžiamas susitarimas baigėsi, nes, kaip minėta, draudžiamo susitarimo laikymasis nebūtinai turi būti paremtas tiesioginiu jo įtvirtinimu sutartyje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, 2010 m. tiekimo sutarties II dalies 1 punkto nuostata pagal pareiškėjų bendrą tikslą iš esmės atitinka ankstesnėse tiekimo sutartyse įtvirtintą reikalavimą, jog UAB „Mantinga“ bazinės kainos būtų vienodos visiems jos pirkėjams – prekybos įmonėms. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2010 m. tiekimo sutartyje įtvirtinta, jog šios sutarties priede Nr. 1 yra nurodytos prekių didmeninės bazinės kainos. Be to, 2010 m. tiekimo sutartyje išliko nuostata taikyti visoms prekybos įmonėms vienodas bazines kainas, nustatant, kad bazinės kainos turėjo būti tokios, už kurias UAB „Mantinga“ didmeninėje prekyboje siūlo pirkti prekes bet kuriai besikreipiančiai prekybos įmonei.

Tokia sistema, kai UAB „Mantinga“ turėjo prisiimti riziką dėl kitų mažmeninės prekybos įmonių taikomų „lentynos“ kainų, kad jos nebūtų mažesnės už UAB „Maxima LT“ kainas, sudarė paskatas UAB „Mantinga“ vengti produktų mažmeninių kainų konkurencijos ir sudarė sąlygas palaikyti pareiškėjų sudarytą susitarimą dėl perpardavimo kainų.

Šias išvadas patvirtina ir byloje esantis pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas nuo 2006 m. birželio 16 d. iki 2010 m. gegužės 28 d., iš kurio matyti, kad pareiškėjai derino UAB „Mantinga“ bazines kainas ir UAB „Maxima LT“ vartotojams taikomas galutines kainas, siekdami, kad pastarosios nebūtų mažesnės nei bazinės kainos. 2011 m. gruodžio 7 d. elektroninis susirašinėjimas taip pat rodo UAB „Mantinga“ siekį palaikyti ne žemesnes nei bazines kainas mažmeninės prekybos tinkluose.

Apeliantas UAB „Maxima LT“ atkreipia dėmesį, kad Konkurencijos taryba nepateikė įtikinamo paaiškinimo, kaip susitarimo dėl minimalaus kainų lygio palaikymo planas galėjo būti įgyvendinamas be jokios komunikacijos. Apelianto UAB „Mantinga“ teigimu, Konkurencijos tarybos naudojamas elektroninis susirašinėjimas neįrodė, kad tarp pareiškėjų buvo suderinta valia atlikti draudžiamą veiksmą ir nustatyti minimalias ar kartais fiksuotas UAB „Mantinga“ produktų mažmenines kainas UAB „Maxima LT“ tinkle. Apeliantas UAB „Mantinga“ pažymi, kad teismas nepagrįstai nevertino įrodymų, paaiškinančių elektroninio susirašinėjimo turinį, taip pat faktinių duomenų apie Konkurencijos tarybos naudojamo elektroninio susirašinėjimo metu buvusius bazinių kainų ir „lentynos“ kainų skirtumus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantis 2014 m. gruodžio 16 d. lingvistiniam tyrimui pateikto elektroninio susirašinėjimo tekstų aiškinimas (t. I, b. l. 175-191) nepaneigia Konkurencijos tarybos vertinimo dėl pažeidimo. Net jei vien tik lingvistinis elektroninio susirašinėjimo aiškinimas negalėjo konstatuoti pareiškėjų draudžiamo susitarimo aspektų teigiamai atsakant į tyrimo užsakovo suformuluotus klausimus, pažymėtina, kad pareiškėjų pažeidimas buvo konstatuotas įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo pateiktas lingvistinis elektroninio susirašinėjimo tekstų aiškinimas nėra vien tik kategoriškai neigiamai atsakantis į klausimus, o kai kurie atsakymai patvirtina tam tikras su draudžiamo susitarimo egzistavimu susijusias aplinkybes. Pvz., 2009 m. rugpjūčio 11 d. susirašinėjimas lingvistiniu požiūriu laikytas kaip patvirtinantis, jog susirašinėjimo dalyviai (pareiškėjai) diskutuoja apie tai, kaip dėl PVM pasikeitimo turėtų pasikeisti bazinės kainos ir „lentynos“ kainos (t. I, b. l. 185); 2009 m. lapkričio 2-3 d. susirašinėjimas tarp pareiškėjų lingvistiniu požiūriu vertintas kaip patvirtinantis, jog UAB „Mantinga“ darbuotoja, norėdama įvertinti / apskaičiuoti gruodžio mėnesį planuojamas daryti tešlų akcijas, siūlo UAB „Maxima LT“ darbuotojai nuo tam tikros lapkričio mėnesio dienos pakeisti tešlų bazines kainas ir kainas sąskaitoje, o UAB „Maxima LT“ darbuotoja sutinka su šiuo pasiūlymu (t. I, b. l. 188). 2010 m. sausio 25 d. vykęs pareiškėjų susirašinėjimas, vertinant jį lingvistiniu požiūriu, aiškintas kaip patvirtinantis, kad UAB „Mantinga“ darbuotoja siūlo UAB „Maxima LT“ darbuotojai pakeisti prancūziškų bandelių bazines kainas ir kainas sąskaitoje, o pastaroji iš esmės sutinka su minėtų kainų pakeitimu (t. I, b. l. 190).

Pažymėtina, kad tai, jog pareiškėjai tarpusavio elektroniniame susirašinėjime nenaudojo įpareigojančių išsireiškimų, savaime nepaneigia jų siekio vengti mažmeninių kainų konkurencijos. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas turėjo tikslą, be kita ko, įtvirtinti UAB „Mantinga“ bazines kainas kaip minimalias „lentynos“ kainas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nepaisant to, ar kiekviename pareiškėjų susirašinėjime atskleistas draudžiamo susitarimo mechanizmas, pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo visuma patvirtina, jog įmonės susirašinėjo ir siekdamos suderinti minimalių „lentynos“ kainų dydį, nustatymo datą, t. y. veikė pagal draudžiamą susitarimą. Elektroninis susirašinėjimas atskleidžia, kad pareiškėjų veiksmai, net ir nesant vėlesnėse nei 2003 m. tiekimo sutartyse tiesioginės nuostatos dėl draudžiamos susitarimo, atskleidžia jų atliekamus veiksmus siekiant įtakoti kitų mažmeninės prekybos įmonių kainas. Pareiškėjai nepateikė duomenų, paneigiančių elektroninio susirašinėjimo turinį, rodantį, kad buvo derinamas ir aptariamas susitarimas dėl bazinių kainų taikymo mažmeninėje rinkoje.

Tai, kad susitarimo buvo siekiama laikytis, patvirtina ir Konkurencijos tarybos atlikti atsitiktiniai UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų ir atitinkamų produktų kainų, kuriomis prekės parduodamos pirkėjui, lyginamoji analizė. Konkurencijos tarybos 2012-2013 m. analizei atsakovas UAB „Maxima LT“ „lentynos“ kainų duomenis ir UAB „Mantinga“ kainų stebėjimo duomenis gavo iš pareiškėjų, todėl neturėjo pagrindo abejoti jų tikrumu ir imtis papildomų priemonių jų autentiškumui nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo 2012-2013 m. analizę sudarė ne tik devynių UAB „Mantinga“ produktų kainų analizė, bet ir dviejų kainų stebėsenos dokumentų, kuriuose yra UAB „Mantinga“ atliktos „lentynos“ kainų ir bazinių kainų su PVM stebėsenos analizės duomenys. Tai, kad atsakovas analizavo ne visų UAB „Mantinga“ produktų bazines ir „lentynos“ kainas UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle ir ne visos „lentynos“ kainos buvo ne mažesnės nei bazinės kainos, vertinant šią analizę byloje esančių įrodymų visumoje, nesudaro pagrindo abejoti pareiškėjų elgesiu rinkoje pagal susitarimo sąlygas. Pažymėtina, kad Konkurencijos tarybos atlikta 2012-2013 m. kainų analizė vertinta kitų nustatytų aplinkybių kontekste. Atsižvelgusi į šia analize siektą tikslą – įvertinti, ar skyrėsi UAB „Maxima LT“ taikytos „lentynos“ kainos nuo UAB „Mantinga“ bazinių kainų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo pasirinkti duomenys analizei buvo pakankami.

Apeliantas UAB „Maxima LT“ atkreipia dėmesį į „Oxera Consulting“ atliktą analizę, parodžiusią, jog kai kuriais atvejais UAB „Maxima LT“ ir toliau pardavinėdavo prekes žemesnėmis nei bazinės kainomis, nors atitinkamoje korespondencijoje būdavo diskutuojama būtent dėl pardavimų ne žemesnėmis nei bazinės kainos. Tai, pareiškėjo teigimu, rodo, kad tarp šalių buvę kontaktai yra rekomendacinio pobūdžio. Apeliantas UAB „Mantinga“ taip pat pažymi, kad teismas neanalizavo faktinės bazinių kainų ir mažmeninių kainų sutapties Konkurencijos tarybos naudojamų elektroninių laiškų atvejais, ir nurodo, kaip elektroninio susirašinėjimo atveju skyrėsi UAB „Mantinga“ bazinės kainos ir UAB „Maxima LT“ nustatytos mažmeninės kainos.

Byloje nustatyta, kad „Oxera Consulting“ analizei buvo būtina naudoti tuos UAB „Mantinga“ produktus, kuriais prekiavo bent du mažmeninės prekybos tinklai, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas Konkurencijos tarybos 2012-2013 m. analizę neigia kito laikotarpio duomenų analize, be to, taiko skirtingus vertinimo kriterijus. „Oxera Consulting“ analizė atlikta dėl septynių 2009-2010 m. elektroninių laiškų ir faktinės mažmeninės kainos. Pareiškėjai nepateikė kitų laikotarpių, pvz., iki 2009 m. ar 2011-2013 m. analogiškų atsakovo atliktai analizių.

Tai, kad po elektroninio susirašinėjimo galimai buvo taikytos ne jame nurodytos bazinės ir (ar) „lentynos“ kainos, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjai neišreiškė valios sudaryti susitarimą dėl minimalių ir epizodais fiksuotų perpardavimo kainų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2003 m. tiekimo sutarties pagrindu atsiradęs susitarimas tarp pareiškėjų dėl minimalių perpardavimo kainų tapo įprastinio šalių bendradarbiavimo forma. Teisėjų kolegijos vertinimu, galimi pareiškėjų nukrypimai nuo bendro plano laikytis sutartų perpardavimo kainų nepaneigia, kad toks susitarimas buvo sudarytas.

Kaip matyti iš pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo, tokiais neatitikimo atvejais buvo aiškinamasi dėl „lentynos“ kainų nustatymo klausimų. Atkreiptinas dėmesys ir į UAB „Mantinga“ atliekamą „lentynos“ kainų stebėjimą atliekant lyginimą su bazinėmis kainomis, o nustačius neatitikimus – UAB „Mantinga“ kreipimąsi į UAB „Maxima LT“ dėl netinkamų „lentynos“ kainų (pvz., Konkurencijos tarybos Nutarimo 258 pastraipa). UAB „Mantinga“ darbuotojų tarpusavio elektroninis susirašinėjimas (pvz., 2010 m. gegužės 26 d. elektroninis susirašinėjimas) taip pat patvirtina, kad šios įmonės atliekamas „lentynos“ kainų stebėjimas rodo draudžiamą susitarimą tarp pareiškėjų.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjų pažeidimas riboja konkurenciją pagal tikslą, todėl vertinant tokio susitarimo egzistavimą nėra reikšminga, ar jis buvo įgyvendintas. Nukrypimai nuo susitarimo laikytis sutartų perpardavimo kainų, nepaneigia tokio susitarimo egzistavimo ir konkurencijos ribojimo. Tai, kad aplinkybė, jog Konkurencijos taryba pripažino, jog UAB „Mantinga“ ir kitų mažmeninės prekybos įmonių atžvilgiu nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti pažeidimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pareiškėjų atžvilgiu konstatuoto pažeidimo padarymo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad „Oxera Consulting“ analizės duomenys nepaneigė atsakovo išvadų dėl draudžiamo susitarimo. Pabrėžtina, kad tokio pobūdžio susitarimai yra draudžiami vien dėl savo tikslo, nepaisant to, ar tokio susitarimo realiai buvo laikomasi ir ar toks susitarimas faktiškai ribojo konkurenciją. Nors pareiškėjų faktinis elgesys įrodinėjant draudžiamą susitarimą, ribojantį konkurenciją pagal savo tikslą, yra svarbus, tačiau toks susitarimas konstatuojamas remiantis surinktų įrodymų visuma ir faktinis pareiškėjų elgesys rinkoje tėra vienas iš įrodymų. Tai, kad tam tikrais atvejais faktiškai buvo taikomos kitokios kainos nei susitarta, nepaneigia draudžiamo susitarimo tarp pareiškėjų egzistavimo fakto ir jų bendro siekio jo laikytis.

Apelianto UAB „Mantinga“ teigimu, 2004 m. ir 2005 m. sutartyse buvo įtvirtinta „palankiausiai vertinamo kliento nuostata“, įtvirtinusi mažmeninės prekybos tinklo siekį įsigyti UAB „Mantinga“ prekes geriausiomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškina, kad 2007 m. pradžioje Konkurencijos taryba turėjo informaciją apie tai, kad didžiųjų prekybos tinklų sutartyse su tiekėjais yra numatyta tokia nuostata, o Konkurencijos taryba darė išvadą, kad tokios nuostatos nelaikytinos vertikaliu konkurencijos apribojimu. Apeliantas UAB „Mantinga“ nurodo, kad visuotinai yra pripažįstama, jog nekonkuruojančių ūkio subjektų kainų rekomendacijos yra leidžiamos konkurencijos teisės, todėl teismas nepagrįstai nevertino, ar nagrinėjamu atveju buvo naudojama rekomenduojamų kainų praktika.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas paneigia neįpareigojantį perpardavimo kainų pobūdį, kadangi bendrovės derino klausimus dėl perpardavimo kainų dydžio, nustatymo datos. Be to, pareiškėjai bendravo ir žodžiu (tai patvirtina, pvz., 2007 m. kovo 14 d. elektroninis susirašinėjimas). Tiekimo sutartyse nebuvo nuostatos užtikrinti palankiausią (mažiausią) kainą pirkėjui. Tai, kad, kaip nurodė UAB „Mantinga“, ši bendrovė netaiko rekomenduojamų kainų politikos, taip pat patvirtina, jog pareiškėjų veiksmai nereiškė rekomenduojamų perpardavimo kainų susitarimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad net ir rekomendacinio pobūdžio kainų nustatymas pagal savo pobūdį gali būti objektyviai laikomas susitarimu dėl kainų fiksavimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto požiūriu. Kaip minėta, Konkurencijos įstatyme nėra tiesiogiai išskirtos horizontaliųjų ir vertikaliųjų susitarimų rūšys. Pareiškėjas tinkamai neargumentavo, kodėl vertikalaus susitarimo atveju neturėtų būti atsižvelgiama į teismų praktiką dėl kainų rekomendacinio pobūdžio pakankamumo konstatuojant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą horizontaliųjų susitarimų atvejais.

Apeliantas UAB „Mantinga“ atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino, ar bendrovė nespaudė ir neskatino UAB „Maxima LT“ tinklo laikytis jo teikiamų rekomendacijų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju draudžiamo susitarimo sudarymo fakto konstatavimas nėra sietinas su tokio susitarimo įgyvendinimu. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis draudžia tiek susitarimus, kurie turi realų, tiek susitarimus, kurie turi potencialų poveikį konkurencijai. Taigi, nustačius, jog pareiškėjų susitarimas turėjo bent potencialų poveikį konkurencijai, yra pagrindas pripažinti, jog jie pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Konkurencijos taryba, nustačiusi, jog ūkio subjektai sudarė susitarimą dėl kainų fiksavimo, neprivalo įrodyti, jog šiuo susitarimu buvo siekta neteisėtų tikslų, arba kad dėl šio susitarimo galėjo ar kilo neigiamos pasekmės konkurencijai. Pažymėtina, kad kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs ūkio subjektų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės. Konkurentų susitarimas dėl kainų nustatymo (fiksavimo) pats savaime preziumuoja siekio riboti konkurenciją egzistavimą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esančių įrodymų visuma (tiekimo sutarčių nuostatos, elektroninis susirašinėjimas, UAB „Mantinga“ produktų bazinė kainodara, UAB „Mantinga“ gaminių „lentynos“ kainų stebėsena, UAB „Mantinga“ produktų bazinių kainų taikymas UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle) yra pakankama atskleisti bendrą pareiškėjų planą, siekiant, kad UAB „Mantinga“ gaminių mažmeninės „lentynos“ kainos būtų ne mažesnės nei UAB „Mantinga“ bazinės kainos, kas sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti pareiškėjų draudžiamą susitarimą dėl perpardavimo kainų. Pareiškėjų apeliaciniuose skunduose pateiktas kitoks tiekimo sutarčių nuostatų, elektroninio susirašinėjimo ir kitų įrodymų aiškinimas nepaneigia atsakovo išvadų dėl pažeidimo konstatavimo teisingumo.

Toks pareiškėjų elgesys atitinkamoje rinkoje laikytinas jų suderintais veiksmais, todėl konstatuotina, kad derindami savo veiksmus pareiškėjai sudarė susitarimą taip, kaip susitarimas suprantamas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ir derino savo veiksmus taip, kaip jie suprantami SESV 101 straipsnio prasme.

Dėl pažeidimo trukmės ir senaties taikymo

Konkurencijos taryba Nutarime konstatavo, kad buvo sudarytas konkurenciją ribojantis vertikalaus pobūdžio susitarimas pagal tikslą dėl minimalių perpardavimo kainų nustatymo, kuris buvo nepertraukiamai laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 dienos. Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba pažeidimo pradžia laikė 2003 m. balandžio 1 d. (2003 m. tiekimo sutarties sudarymas), o pabaiga – 2013 m. kovo 1 d., kai Konkurencijos tarybai stebint UAB „Maxima LT“ kainas lentynose ir lyginant jas su UAB „Mantinga“ baziniu kainoraščiu, paskutinį mėnesį konstatuotas pasirinktų produktų kainų UAB „Maxima LT“ parduotuvėse visiškas sutapimas su bazinėmis pareiškėjo UAB „Mantinga“ nustatytomis kainomis.

Apeliantas UAB „Mantinga“ neginčija, kad 2003 m. sutartis įtvirtino konkurencijos teisės prasme draudžiamą susitarimą, tačiau, jo manymu, nuo 2004 m. balandžio 1 d., kai šis susitarimas nustojo galioti, nebuvo jokio pagrindo laikyti, kad šalys toliau derino savo valią dėl elgesio, kuris turėtų būti vertinamas kritiškai konkurencijos teisės prasme. Pareiškėjo teigimu, Konkurencijos taryba 2003 m. sutartį nepagrįstai naudojo vertindama visus vėlesnius įrodymus, atsiradusius gerokai vėliau nei baigė galioti 2003 m. sutartis, o teismas nepasisakė kaip 2004 m. sutartis įrodo tarp UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ 2003 m. sudaryto draudžiamo susitarimo dėl minimalių kainų nustatymo tąsą ir po 2003 m. sutarties galiojimo pabaigos. Apeliantas UAB „Mantinga“ nurodo, kad Konkurencijos taryba neįrodė tariamo susitarimo buvimo po 2003 m. tiekimo sutarties galiojimo pasibaigimo, t. y. po 2004 m. balandžio 1 d., todėl senaties terminas suėjo dar 2007 m. balandžio 1 dieną. Taip pat UAB „Mantinga“ pažymi, kad nebuvo visiškai jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad tariamas susitarimas buvo tęsiamas po paskutinio Konkurencijos tarybos naudojamo UAB „Mantinga“ ir UAB „Maxima LT“ elektroninio susirašinėjimo, t. y. 2010 m. gegužės 26 d., todėl senaties terminas bet kokiu atveju suėjo dar iki Nutarimo priėmimo dienos, t. y. 2013 m. gegužės 27 dienos.

Apeliantas UAB „Maxima LT“ nurodo, kad net jei Konkurencijos tarybos išvados apie tariamo susitarimo ar „plano“ egzistavimą jau nuo 2003 metų ir būtų pagrįstos, byloje esantys įrodymai nepagrindžia tokio susitarimo egzistavimo po 2010 m. gegužės 26 d., todėl įtariamo pažeidimo atžvilgiu taikytinas 3 metų senaties terminas. Apeliantas UAB „Maxima LT“ taip pat nurodo, kad jam pateikiami kaltinimai už 2003-2010 m. laikotarpį grindžiami tik 2003 m. sutartimi, kuri galiojo tik vienerius metus, ir elektroninio pašto komunikacija, kurios pirmoji žinutė buvo 2006 m. birželio mėnesį, o paskutinioji 2010 m. gegužės mėnesį, ir nei viena 2006-2010 m. laikotarpio žinučių nieko nepasako apie tai, kaip šalių santykiai klostėsi 2003-2006 metais.

Apeliantas UAB „Maxima LT“ taip pat nurodo, kad inkriminuojamo pažeidimo, siejamo su tariamu UAB „Maxima LT“ bei UAB „Mantinga“ susitarimu dėl UAB „Mantinga“ produkcijos mažmeninių kainų lygio UAB „Maxima LT“ parduotuvėse, kildinamu iš 2003 metų sutarties, bei siekiu įtakoti minimalų UAB „Mantinga“ produkcijos kainų lygį visame mažmeninės prekybos lygmenyje, kildinamu iš 2004 m. sutarties, aspektai yra siejami su dvejomis, skirtingais laikotarpiais sudarytomis sutartimis, tačiau Konkurencijos taryba nepagrįstai analizuoja juos kaip vieną vertikalų ribojimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas vidiniu teismo įsitikinimu, kokios aplinkybės byloje yra įrodytos ir nustatytos, o kokios ne.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad susitarimas konkurencijos teisės prasme suprantamas labai plačiai, nekeliant esminių reikalavimų jo išraiškos būdui ar formai. Kvalifikuojant susitarimą pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pakanka nustatyti eksplicitinį arba implicitinį šalių valios (norų, ketinimų) sutapimą (suderinimą) veikti rinkoje atitinkamu būdu, o subjektyvūs pareiškėjų siekiai, dalyvaujant susitarime, paprastai neturi jokios reikšmės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-2577/2011; 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Teisingumo Teismo praktikoje yra nustatyti kriterijai, reikšmingi vertinant, ar padarytas vienas pažeidimas, t. y. tikslų, kurių siekiama nagrinėjamais veiksmais, tapatumas (pvz., Pirmosios instancijos teismo 2002 m. kovo 20 d. sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją, T?21/99, Rink. p. II?1681, 67 p.; Teisingumo Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Technische Unie prieš Komisiją, C?113/04 P, Rink. p. I?8831, 170 ir 171 p.; Pirmosios instancijos teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T?43/02, Rink. p. II?3435, 312 p.), susijusių prekių ir paslaugų tapatumas (pvz., Pirmosios instancijos teismo 2005 m. birželio 15 d. sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T?71/03, T?74/03, T?87/03 ir T?91/03, 118, 119 ir 124 p.; Pirmosios instancijos teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 312 p.), dalyvavusių atliekant veiksmus įmonių tapatumas (pvz., Pirmosios instancijos teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 312 p.) ir įgyvendinimo priemonių tapatumas (pvz., Pirmosios instancijos teismo 2002 m. kovo 20 d. sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją 68 p.). Kiti svarbūs kriterijai, į kuriuos galima atsižvelgti atliekant šį vertinimą, yra įmonių vardu veikusių fizinių asmenų tapatumas ir nagrinėjamų veiksmų geografinės taikymo srities tapatumas (pvz., Bendrojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. T-147/09 ir Nr. T-148/09, Trelleborg Industrie SAS ir Trelleborg AB prieš Europos Komisiją, p. 60).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad tiekimo sutartys buvo sudarytos skirtingais laikotarpiais, savaime nereiškia dviejų atskirų pažeidimų. Pareiškėjų draudžiamas susitarimas dėl perpardavimo kainų, įtvirtintas 2003 m. tiekimo sutartyje, apribojo kainų konkurenciją šalims nustatant perpardavimo kainas. Šiuo susitarimu buvo siekiama užtikrinti minimalų kainų lygį visame mažmeninės prekybos lygmenyje. Kaip matyti iš 2004 m. tiekimo sutarties II dalies 15 punkto nuostatos, ja buvo sudarytos paskatos UAB „Mantinga“ vengti produktų mažmeninių kainų konkurencijos. Bylos įrodymų visuma patvirtina, kad tokia vėlesnių tiekimo sutarčių nuostata siekiama tapačių paskatų ir veiksmų vengiant UAB „Mantinga“ produktų mažmeninių kainų konkurencijos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiekimo sutarčių nuostatos, elektroninis susirašinėjimas, kainų sutapties vertinimas pateko į susitarimo dėl perpardavimo kainų apimtį, pareiškėjų faktinis elgesys rodo jų veikimą pagal draudžiamos susitarimo sąlygas bei tai, kad konkurenciją ribojančio susitarimo galiojimo metu (nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d.) pareiškėjus vienijo bendras antikonkurencinis tikslas. Vėlesniu, po 2003 m. tiekimo sutarties pasibaigimo laikotarpiu nustatyti pareiškėjų veiksmai atitiko 2003 m. balandžio 1 d. tiekimo sutartyje įtvirtintą susitarimą palaikyti minimalias perpardavimo kainas, kas patvirtina, kad toks susitarimas egzistavo visu šiuo laikotarpiu. Apeliantas nepagrįstai skaido šiuos įrodymus, nes, kaip minėta, jų intensyvumo ir formos skirtumas atskirais periodais nepaneigia, jog draudžiamas susitarimas tęsėsi nepertraukiamai visu ginčijamu laikotarpiu.

Kaip minėta, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam draudžiamam susitarimui konstatuoti dėl pažeidimo specifikos įrodinėjimo pobūdis yra pakankamai platus, todėl tai lemia ir tokios krypties įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgus į elektroninio susirašinėjimo turinį, pažeidimo konstatavimo nepaneigia tai, jog pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas nebuvo intensyvus. Tai, kad skirtingais laikotarpiais surinktų įrodymų rūšinis, kokybinis ir kiekybinis pobūdis skyrėsi, įvertinus jų visumą, eiliškumą, tarpusavio ryšį, nepaneigia konstatuoto pažeidimo. Pažymėtina, kad tai, jog nebuvo pateikta įrodymų dėl konkrečių laikotarpių, netrukdo pripažinti, jog pažeidimas truko šiuos laikotarpius apimantį ilgesnį laiką, jei tokia išvada pagrindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis (pvz., Bendrojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. T-147/09 ir Nr. T-148/09, Trelleborg Industrie SAS ir Trelleborg AB prieš Europos Komisiją, p. 59). Tai, kad elektroninis susirašinėjimas tarp pareiškėjų vyko dėl atskirų produktų ir atskirų laikotarpių, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip atskirų susitarimų, tačiau patvirtina, kad jais buvo siekiamo vieno tikslo – susitarti dėl bazinių ir tam tikrais atvejais fiksuotų kainų taikymo mažmeninėje rinkoje. Kadangi visais skirtingų laikotarpių susitarimais buvo siekiama to paties ekonominio tikslo – apriboti konkurenciją atitinkamoje rinkoje, pareiškėjų veiksmai sudarant atskiras tiekimo sutartis pagrįstai nebuvo vertinti kaip atskiri susitarimai dėl perpardavimo kainų, bet laikyti vienu tęstiniu pažeidimu.

Atsižvelgus į konstatuoto pažeidimo pobūdį, tai, kad draudžiami susitarimai paprastai yra slapti, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba surinko pakankamai įrodymų, kurie pagal jų turinį, atsiradimo aplinkybes, naudojimą pareiškėjų veikloje, sudarė pagrindą pažeidimo konstatavimui. Atkreiptinas dėmesys į su pažeidimu susijusių UAB „Mantinga“ prekių, elektroniniu paštu bendravusių pareiškėjų darbuotojų tapatumą, kas taip pat patvirtina vientiso pažeidimo padarymą.

Kaip matyti, atsakovas pareiškėjų pažeidimo egzistavimą ir 2004 m. balandžio 1 d. – 2013 m. kovo 1 d. laikotarpiu grindė ne vien tik 2003 m. tiekimo sutartimi, tačiau vertino ir kitus įrodymus bei nustatė, kad pareiškėjų veiksmai, vykę pagal pareiškėjų tiekimo sutartyse numatytą sistemą, atitiko 2003 m. tiekimo sutarties tikslą palaikyti minimalias perpardavimo kainas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytos faktinės aplinkybės draudžiamo susitarimo sudarymo pradžioje ir vėlesniu laikotarpiu po 2003 m. sutarties pasibaigimo rodo, kad pareiškėjų elgesys siekiant nustatyti minimalų mažmeninių kainų lygį išliko tapatus, ir patvirtina konstatuoto pažeidimo, prasidėjusio 2003 m. balandžio 1 d., tąsą. Pavyzdžiui, 2009 m. rugsėjo 18-25 d. pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas rodo, kad UAB „Maxima LT“ darbuotoja, atsakydama į UAB „Mantinga“ darbuotojos išdėstytą poziciją dėl negalėjimo daryti įtakos „lentynos“ kainoms, pažymėjo, jog „Jūs galit įtakoti, kaip tai darydavot anksčiau“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2010 m. birželio 1 d. įsigaliojo pareiškėjų sutartis dėl 2005 m. gegužės 1 d. tiekimo sutarties pakeitimo. Ši sutartis galiojo iki 2014 m. sausio 1 d. ir įtvirtino nuostatą, užtikrinančią draudžiamo susitarimo įgyvendinimą (2010 m. birželio 1 d. sutarties II d. 1 p.) (pažymėtina, kad pareiškėjų 2014 m. sausio 1 d. tiekimo sutartyje jau nebėra vartojama bazinių kainų sąvoka). Byloje nustatyta, kad Konkurencijos taryba 2010 m. rugsėjo 27 d. UAB „Mantinga“ patalpose atliko patikrinimą. Konkurencijos tarybos 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1S-172 ir 2011 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 1S-35 pareiškėjams buvo pranešta apie pradėtą tyrimą, suformuluoti įtarimai dėl galimo pažeidimo. Vertinant įrodymų dėl pažeidimo tąsos po 2010 m. pakankamumą, atsižvelgtina į minėto patikrinimo bei pranešimų apie pradėtą tyrimą faktų poveikį pareiškėjų bendravimo būdui (elektroninio susirašinėjimo nutraukimas). Tokį poveikį patvirtina ir byloje esantis UAB „Rivona“ darbuotojo 2013 m. lapkričio 12 d. laiškas UAB „Mantinga“ darbuotojui, kuriame pažymėta, kad visi pokalbiai dėl galutinių kainų negali būti aptarinėjami nei telefonu, nei el. paštu dėl Konkurencijos tarybos. Kita vertus, Konkurencijos tarybos 2012-2013 m. analizė patvirtina, kad susitarimas dėl bazinių kainų taikymo egzistavo nepaisant nutraukto pareiškėjų elektroninio susirašinėjimo dėl kainų.

Atkreiptinas dėmesys į 2011 m. gruodžio 7 d. UAB „Mantinga“ elektroninį susirašinėjimą, kuris, nors vyko tik tarp UAB „Mantinga“ darbuotojų, tačiau jame tiesiogiai pažymima apie pardavimo kainas UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle. Tai, kad 2011 m. gruodžio 7 d. UAB „Mantinga“ susirašinėjimas vyko tik tarp UAB „Mantinga“ darbuotojų, įvertinus tai, kad šiame susirašinėjime buvo aiškiai pasisakoma apie mažmenines UAB „Mantinga“ produktų pardavimo kainas UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle, nepaneigia, kad toks įrodymas negali būti analizuojamas nustatant draudžiamo susitarimo egzistavimą 2011 metais. Toks susirašinėjimas vertintinas kaip vienu iš įrodymų, kad UAB „Mantinga“ baziniame kainoraštyje nurodytos bazinės kainos buvo laikomos minimaliomis perpardavimo kainomis, be kita ko, ir UAB „Maxima LT“. Tokios aplinkybės pagrįstai laikytos prisidedančios prie išvados dėl draudžiamo susitarimo tarp pareiškėjų egzistavimo ir 2011 metų laikotarpiu. Pareiškėjai nepagrindė, kodėl 2011 m. gruodžio 7 d. elektroninis laiškas tarp UAB „Mantinga“ darbuotojų, kuriame minima UAB „Maxima LT“ kainodara, nurodoma, jog bazinės kainos yra minimalios pardavimo kainos UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle, negali būti laikomas pareiškėjų draudžiamo susitarimo vienu iš įrodymu.

Pažymėtina, kad po 2003 m. tiekimo sutarties pasibaigimo nustatyti pareiškėjų veiksmai, kurie atitiko 2003 m. tiekimo sutartyje įtvirtintą draudžiamą susitarimą ir kurie vyko pagal vėlesnėse tiekimo sutartyse numatytą sistemą, leidžia konstatuoti, jog susitarimas palaikyti minimalias perpardavimo kainas tęsėsi nepertraukiamai ir pareiškėjų ginčijamais laikotarpiais, kuriais pažeidimą įrodantys pareiškėjų veiksmai nebuvo intensyvūs.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas konstatuotas surinktų įrodymų visumos kontekste, o ne vertinant kiekvieną įrodymą atskirai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esantys įrodymai yra pakankami pripažinti, jog pareiškėjų draudžiamas susitarimas egzistavo nuo 2003 m. balandžio mėnesio iki 2013 m. kovo mėnesio. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad senaties terminas patraukti atsakomybėn už padarytą konkurencijos taisyklių pažeidimą nagrinėjamu atveju nėra suėjęs. Pareiškėjų tiekimo sutartys, elektroninis susirašinėjimas, atsakovo 2012-2013 m. kainų analizė, UAB „Mantinga“ vykdytas „lentynos“ kainų stebėjimas patvirtina, jog draudžiamas susitarimas truko iki 2013 m. kovo 1 d., todėl atmestini apeliantų argumentai dėl patraukimo atsakomybėn termino suėjimo. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo Nutarime nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymus, kuriais rėmėsi Konkurencijos taryba, nustatydama pažeidimo pabaigą, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pažeidimas baigėsi anksčiau, pritaria, kad iš surinktų įrodymų visumos galima daryti išvadą, jog pažeidimas baigėsi 2013 m. kovo mėnesį, t. y. pareiškėjų draudžiamas susitarimas truko nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2013 m. kovo mėnesio.

Dėl SESV 101 straipsnio taikymo

Pareiškėjų teigimu, Konkurencijos taryba nepagrįstai nustatė, jog šiuo atveju yra pažeista ir SESV 101 straipsnio 1 dalis. Konkurencijos taryba Nutarime nurodė, kad, jei į susitarimą įtraukta perpardavimo kainų palaikymo sąlyga, daroma prielaida, jog toks susitarimas riboja konkurenciją ir todėl jis patenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, susitarimai dėl kainų laikomi pagal tikslą ribojančiais konkurenciją ir tokiais atvejais nereikia įrodinėti poveikio rinkai.

Teisėjų kolegija sutinka su Nutarime nurodytais argumentais dėl SESV nuostatų taikymo. Pažymėtina, kad pagal 2003 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 5 straipsnį valstybių narių konkurencijos institucijos turi teisę atskirose bylose taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius.

SESV 101 straipsnis nereikalauja įrodyti, kad susitarimas darys ar daro realų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, tačiau užtenka, jog atsirastų galimybė pastebimai pakeisti valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą. Europos Komisijos pranešime „Paaiškinimai dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“ 77 punkte numatyta, kad kai susitarimai yra vykdomi vienos valstybės narės teritorijoje, pakanka, jog atsirastų galimybė pastebimai pakeisti valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą.

2000 m. Vertikaliųjų apribojimų gairių 47 punkte, 2010 m. Vertikaliųjų apribojimų gairių 48 punkte nurodoma, jog perpardavimo kainų susitarimas yra sunkus vertikalusis apribojimas ir jei į susitarimą įtraukta perpardavimo kainų palaikymo sąlyga, daroma prielaida, kad tas susitarimas riboja konkurenciją ir todėl jis patenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Vadovaujantis 2004 m. balandžio 27 d. Europos Komisijos pranešimu C 101 dėl paaiškinimų dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“ 86 punktu, vertikalūs susitarimai, apimantys visą vieną valstybę narę, gali ypač paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą, kai tokie susitarimai kitų šalių įmonėms apsunkina patekimą į nagrinėjamą nacionalinę rinką, vykdant eksportą ar įsisteigiant (rinkos uždarymo poveikis); kai dėl vertikaliųjų susitarimų atsiranda toks išstūmimo iš rinkos poveikis, jie pagilina rinkų pasiskirstymą nacionaliniu pagrindu, taip kliudydami ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti Sutartis (pvz., Teisingumo Teismo 1972 m. spalio 17 d. sprendimo Vereeniging van Cementhandelaren prieš Komisiją, 8-72 29 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012).

2002 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta Sutarties 81 straipsnio 1 dalyje, jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių tokia prasme, kaip apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taiko ir Sutarties 81 straipsnio nuostatas. Komisijos pranešime dėl paaiškinimų dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos „poveikis prekybai“ nurodyta, kad, taikant poveikio prekybai tarp valstybių narių kriterijų, svarbu atsižvelgti į tris kriterijus: „prekybos tarp valstybių narių“ sąvoką, „gali paveikti“ sąvoką, „pastebimumo“ sąvoką.

Minėtuose paaiškinimuose, kalbant apie sąvoką „gali paveikti“, nustatyta, kad turi būti įmanoma numatyti, su pakankamu tikimybės laipsniu, remiantis objektyviomis teisės aplinkybėmis ar faktais, kad susitarimas ar veiksmai gali daryti tiesioginę ar netiesioginę, faktinę ar galimą įtaką valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrai (pvz., Teisingumo Teismo 1966 m. birželio 30 d. sprendimas byloje Nr. 56–65 Société Technique Miniere (L.T.M.) prieš Maschinenbau Ulm GmbH (M.B.U.) 23 p.). Sąvoka „gali paveikti“ reiškia, kad nebūtina nustatyti, jog susitarimas ar veiksmai iš tikrųjų turi ar turėjo poveikį prekybai tarp valstybių narių. Pakanka to, kad susitarimas ar veiksmai „gali“ turėti tokį poveikį. Poveikio prekybai vertinimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kurie, imant individualiai, nebūtinai yra lemiantys. Svarbūs veiksniai yra, pavyzdžiui, susitarimo ar veiksmų pobūdis, atitinkamų prekių pobūdis ir ūkio subjektų padėtis bei reikšmingumas. Kalbant apie „pastebimumo“ sąvoką, minėtuose paaiškinimuose dėl poveikio prekybai pažymėta, kad tais atvejais, kai pagal savo pobūdį susitarimas ar veiksmas gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, riba pastebimumui nustatyti yra mažesnė, nei tuomet, kai susitarimas ar veiksmas pagal savo pobūdį negali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos. Mažoms ir vidutinėms įmonėms gali būti taikoma Bendrijos teisė, ypač tais atvejais, kai jų veikla yra tarpvalstybinė.

Vertikaliųjų apribojimų gairėse (2010/C 130/01) nustatomi vertikaliųjų susitarimų vertinimo pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį principai. Perpardavimo kainų palaikymas – tai yra susitarimai ar suderinti veiksmai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai siekiama nustatyti fiksuotas ar minimalias perpardavimo kainas arba fiksuotą ar minimalų kainų, kurių turi laikytis pirkėjas, lygį, laikomas pagrindiniu apribojimu. Jei į susitarimą įtraukta perpardavimo kainų palaikymo sąlyga, daroma prielaida, kad tas susitarimas riboja konkurenciją ir todėl jis patenka į 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (223 p.).

Vertikaliųjų apribojimų gairių 100 punkte įtvirtinta, kad neigiamas poveikis rinkai, kurį gali sukelti vertikalieji apribojimai ir kuriam siekiama užkirsti kelią remiantis ES konkurencijos teise – tai antikonkurencinis rinkos apribojimas kitiems tiekėjams arba pirkėjams, didinant patekimo į rinką ar plėtimosi kliūtis. Pagal Vertikaliųjų apribojimų gairių 111 punktą, svarbiausi vertinimo, ar vertikalusis susitarimas pastebimai riboja konkurenciją, veiksniai yra, pavyzdžiui susitarimo pobūdis, rinkos struktūra (šalių bei konkurentų padėtis rinkoje), įsipareigojimų trukmė, patekimo į rinką kliūtys. Tam tikrų veiksnių svarba gali skirtis ir nė viena iš išvardintų teisinių ar faktinių aplinkybių neturi lemiamos įtakos vertinant tam tikro susitarimo poveikį konkurencijai, tačiau jų visuma gali parodyti, kad nagrinėjamais ūkio subjektų susitarimais konkurencija rinkoje buvo ar galėjo būti ribojama.

Gairių 224 punkte išvardinta, kad, taikant perpardavimo kainų palaikymo sąlygą, konkurencija gali būti ribojama daugeliu būdų. Pirma, perpardavimo kainų palaikymas gali palengvinti slaptus tiekėjų susitarimus, nes padidinamas kainų skaidrumas rinkoje, dėl to tampa lengviau nustatyti, ar tiekėjas mažindamas savo kainą nukrypsta nuo slapta susitartos pusiausvyros. Perpardavimo kainų palaikymas taip pat kelia pavojų tiekėjo paskatai sumažinti jo kainą platintojams, nes fiksuota perpardavimo kaina neleis jam pasinaudoti didesniais pardavimo kiekiais. Antra, pašalinus kainų konkurenciją tarp tam tikrų prekių su tuo pačiu prekių ženklu, perpardavimo kainų palaikymas taip pat gali palengvinti slaptus pirkėjų susitarimus, t. y. platinimo lygiu. Stiprūs ar gerai organizuoti platintojai gali turėti galimybių versti vieną ar kelis tiekėjus ar įtikinti juos nustatyti fiksuotą konkurencinį lygį viršijančią perpardavimo kainą ir taip padėti jiems pasiekti ar stabilizuoti slaptai susitartą pusiausvyrą. Trečia, dėl perpardavimo kainų palaikymo apskritai gali sumažėti gamintojų ir (arba) mažmenininkų konkurencija. Ketvirta, tiesioginis perpardavimo kainų palaikymo poveikis bus tas, kad visi ar tam tikri platintojai negalės sumažinti savo to konkretaus prekių ženklo pardavimo kainų. Penkta, dėl perpardavimo kainų palaikymo gali būti sumažintas spaudimas gamintojo pelnui, visų pirma, kai gamintojas turi įsipareigojimų problemą, t. y. kai jis suinteresuotas sumažinti kainą, kurią nustato tolesniems platintojams. Tokiomis aplinkybėmis gamintojas gali būti labiau linkęs sutikti su perpardavimo kainų palaikymu, kad jam būtų lengviau įsipareigoti nemažinti kainų tolesniems platintojams ir kad būtų sumažintas poveikis jo pelnui. Šešta, perpardavimo kainų palaikymą gali įgyvendinti rinkos galią turintis gamintojas, kad galėtų riboti mažesnius konkurentus. Dėl perpardavimo kainų palaikymo sudaromų didesnio pelno galimybių platintojai gali būti suinteresuoti konsultuojant klientus pirmenybę teikti tam tikriems prekių ženklams, o ne jų konkurentų prekių ženklams, net tuo atveju, kai tai nėra naudinga klientui, arba apskritai neparduoti konkurentų prekių ženklų. Galiausiai, dėl perpardavimo kainų palaikymo gali mažėti dinamiškumas ir sumažėti naujovių platinimo lygiu.

Europos Komisijos ir Teisingumo Teismo praktika atskleidžia, kad požiūris į perpardavimo kainų palaikymo priemones yra neigiamas ir tokio pobūdžio susitarimai yra vertinami itin griežtai. Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad nuostatos, nustatančios kainas, kurios turi būti taikomos susitarimuose su trečiosiomis šalimis, pačios savaime sudaro konkurencijos ribojimą SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme (pvz., 1985 m. liepos 3 d. sprendimas byloje 243/83, SA Binon and Cie v. SA Agence et Messageries de la Presse (1985), ECR 2015, 44 paragrafas). Susitarimo sąlygos, nustatančios minimalias platintojų perpardavimo kainas, bus laikomos turinčiomis tikslą riboti konkurenciją (pvz., Teisingumo Teismo 1977 m. spalio 25 d. sprendimas byloje 26/76, Metro-SB-Grossmärkte GmbH v. Commission (Metro I) (1977), ECR 1875; Teisingumo Teismo 1986 m. sausio 20 d. sprendimas byloje 161/84, Pronuptia de Paris GmbH v. Pronuptia de Paris Irmgard Schillgallis (1986), ECR 353). Tokie vertikalieji apribojimai laikomi „sunkiaisiais“ (angl. hardcore), kuriems netaikoma 2010 m. balandžio 22 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims nustatyta bendroji išimtis.

Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad konkurenciją ribojantys susitarimai, kurie apima visą valstybės narės teritoriją, laikomi ribojančiais prekybą tarp valstybių narių, kadangi tai gali sustiprinti pasidalijimą rinkomis nacionaliniu pagrindu (pvz., 1972 m. spalio 17 d. sprendimas byloje Nr. 8-72 Vereeniging van Cementhandelaren prieš Komisiją, 29 p.). Europos Komisijos pranešimo dėl Paaiškinimų dėl Sutarties 81 ir 82 straipsniuose naudojamos sąvokos ,,poveikis prekybai“ 78 punkte taip pat nurodyta, kad dėl susitarimų, apimančių visą vienos valstybės narės teritoriją, yra sustiprinamas pasidalijimas rinkomis nacionaliniu pagrindu, kadangi tokie susitarimai sudaro kliūtis ekonominiam skverbimuisi, kurį turi užtikrinti Sutartis (analogiškai pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011 yra pažymėjęs, kad vertikalūs susitarimai dėl kainų objektyviai sąlygoja dirbtinius, ne natūralius rinkos mechanizmus, dėl ko ne tik trukdoma rinkos dalyviams nevaržomai nustatyti savarankišką kainų politiką, tarpusavyje konkuruoti, bet ir objektyviai apribojama galutinių vartotojų ar kitų trečiųjų asmenų galimybė įsigyti prekių palankiausiomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjų sudarytas susitarimas dėl perpardavimo kainų palaikymo laikytinas ribojančiu konkurenciją pagal savo tikslą, nėra svarbu nustatyti jo realų įgyvendinimą ir pasekmes, jo poveikio analizė nebuvo reikalinga. Atliekant tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje bei SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, tinkamas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio nuostatų taikymas nėra išimtinai sietinas su būtinybe nustatyti, kad draudžiamu susitarimu konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo apribota, t. y. draudžiamo susitarimo pasekmes: tiek pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio, tiek pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies nuostatas visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016).

Kaip minėta, SESV 101 straipsniu draudžiamas tiek realus, tiek potencialus antikonkurencinis poveikis (pvz., Teisingumo Teismo 1998 m. gegužės 28 d. sprendimas John Deere prieš Komisiją, C-75/95). Tai patvirtina ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje esanti nuostata, kad ,,visi susitarimai, <...> kurie <...> gali riboti konkurenciją, yra draudžiami <...>“ (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-34/2009). Tiek nustačius realų, tiek potencialų (tikėtiną) konkurencijos ribojimą, taikoma ta pati Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis bei SESV 101 straipsnio 1 dalis, todėl konkurencijos ribojimo pobūdis pažeidimo kvalifikavimui įtakos neturi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovas vertino, ar pareiškėjų susitarimas gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (pvz., Nutarimo 7 dalis). Konkurencijos taryba tinkamai nustatė, kad UAB „Maxima LT“ yra rinkos lyderė, kurią seka kitos mažmeninės prekybos įmonės, norėdamos nustatyti konkurencingas „lentynos“ kainas savo prekybos vietose. Rinkos lyderio sudarytas perpardavimo kainų palaikymo susitarimas gali turėti įtakos ir kitiems rinkoje veikiantiems subjektams, įskaitant ir naujus rinkos dalyvius iš užsienio. Taip pat byloje nustatyta, kad UAB „Mantinga“ užsienio prekybai naudoja kitokį bazinį kainoraštį. Pažymėtina ir tai, kad UAB „Mantinga“ apie 50 proc. visų savo produktų eksportuoja. UAB „Maxima LT“ priklauso Maxima įmonių grupei, sudarytai iš mažmeninės prekybos įmonių Latvijoje, Estijoje, Bulgarijoje ir Lenkijoje. Taip pat buvo tinkamai vertintas susitarimo produktų pobūdis (kasdienio vartojimo produktai (maisto gaminiai). UAB „Mantinga“ duonos, duonos gaminiai, šaldyti gaminiai (didmeninės pardavimo rinkos) parduodami į užsienį. Pabrėžtina, kad susitarimą sudarė mažmeninės prekybos rinkos lyderė, kurios sudarytas susitarimas galėjo turėti įtakos ir kitiems rinkoje veikiantiems subjektams. Pareiškėjų susitarimas galėjo panaikinti jų netikrumą rinkoje ir paskatas konkuruoti kainomis, apriboti UAB „Mantinga“ produktų kainų konkurenciją mažmeninės prekybos rinkoje, lemti aukštesnes mažmenines UAB „Mantinga“ produktų kainas vartotojams. Šios aplinkybės rodo pareiškėjų draudžiamo susitarimo ir jo dalyvių galimą įtaką kitiems ūkio subjektams. Šiuo atveju nustačius galimą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, nebuvo būtina įrodinėti, kad susitarimas darys ar daro tokį poveikį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti SESV 101 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad suderinti veiksmai tarp pareiškėjų šiuo atveju kvalifikuotini kaip galintys daryti poveikį prekybai tarp valstybių narių. Atmestini pareiškėjų argumentai, jog Konkurencijos taryba privalėjo tirti susitarimo poveikio prekybai tarp šalių narių egzistavimą ir reikšmingumą, taip pat vertinti susitarimo poveikio reikšmingumą, kadangi, remiantis Teisingumo Teismo praktika, pakanka nustatyti, jog susitarimas gali tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos struktūrą, kas, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes (susitarimas apima atitinkamą Lietuvos rinką, į susitarimą įtraukta perpardavimo kainų palaikymo sąlyga, UAB „Mantinga“ produktų kasdienio vartojimo pobūdis, UAB „Mantinga“ dalies produktų didmeninės pardavimo rinkos išeina už Lietuvos ribų, didelė prekių dalis išvežama į užsienį, UAB „Mantinga“ palaiko sutartinius santykius su UAB „Maxima LT“ įmonių grupe kitose valstybėse) Tarybos Nutarime yra tinkamai pagrįsta.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus surinktų įrodymų visumą, pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai sudarė minimalių (ir epizodais fiksuotų) kainų nustatymo susitarimą, pažeidžiantį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. Nustatyta pažeidimo sudėtis atitinka Konkurencijos įstatymo, Komisijos reglamento Nr. 2790/1999, Komisijos reglamento Nr. 330/2010, 2000 m. ir 2010 m. Vertikaliųjų apribojimų gairių, taip pat teismų praktikos draudžiamą vertikalų apribojimą dėl kainų.

Dėl procesinio pobūdžio pažeidimų

Pareiškėjas UAB „Maxima LT“ pažymi, kad jam nepagrįstai buvo apribota teisė susipažinti su bylos medžiaga. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti pateikti informatyvūs dokumentų išrašai be komercinių paslapčių, iš kurių būtų galima suvokti įslaptintos informacijos pobūdį ir apimtį. Be to, apeliantas UAB „Maxima LT“ nurodo, kad Konkurencijos taryba, Nutarime remdamasi išvadomis, dėl kurių UAB „Maxima LT“ nebuvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus, pažeidė pareiškėjo teisę į gynybą ir teisingą teismą. Šios teisės pažeidimu pareiškėjas laiko ir tai, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pradinį 2014 m. gruodžio 22 d. skundą. Apeliantas UAB „Maxima LT“ teisės į gynybą ir teisingą teismą pažeidimu laiko taip pat ir tai, jog Konkurencijos taryba Nutarime suformulavo neaiškius, nekonkrečius ir prieštaringus kaltinimus, Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes tariamas konkurencijos teisės pažeidimas grindžiamas prielaidomis, pažeistas vienodas įrodymų vertinimo principas, Nutarime pateikiami objektyvios tikrovės neatitinkantys teiginiai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šie argumentai jau buvo pateikti skunduose pirmosios instancijos teismui ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo šiuos argumentus bei padarė pagrįstą išvadą, kad Konkurencijos tarybos tyrimo atlikimo ir Nutarimo paskelbimo metu nebuvo padaryta tokių esminių procedūrinių pažeidimų, kurie būtų galėję lemti nepagrįsto nutarimo priėmimą.

Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad laikoma, jog procedūros dalyviai ir kiti suinteresuoti asmenys buvo išklausyti, kai yra duomenų, kad jiems buvo tinkamai pranešta apie Konkurencijos tarybos posėdžio vietą ir laiką, buvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus, susipažinti su tyrimo išvadomis ir procedūros dalyviams suteikta galimybė susipažinti su tyrimo medžiaga. Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 1-3 dalyse įtvirtinta, kad baigus tyrimą, procedūros dalyviams raštu pateikiamos tyrimo išvados, tyrimo bylos medžiaga, išskyrus dokumentus, kuriuose yra valstybės ar tarnybos paslapčių arba kito ūkio subjekto komercinių paslapčių, pasiūloma per Konkurencijos tarybos nustatytą protingą terminą raštu pateikti savo paaiškinimus dėl jų ir prieš Konkurencijos tarybai priimant nutarimą procedūros dalyviai turi teisę duoti paaiškinimus ir būti išklausyti per Konkurencijos tarybos posėdį. Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Konkurencijos tarybos nutarime remiamasi tik tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių ūkio subjektas, įtariamas pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus.

Principas, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą, yra bendrasis Bendrijos teisės principas. Įrodymų vertinimas Bendrijos konkurencijos teisės bylose pasižymi tuo, kad nagrinėjamuose dokumentuose yra verslo paslapčių ar kitos informacijos, kuri negali būti atskleista arba gali būti atskleista su apribojimais. Tokiomis specifinėmis Komisijos tyrimo dėl antikonkurencinės praktikos aplinkybėmis principas, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą, negali būti aiškinamas taip, kad dokumentiniai įrodymai turi būti automatiškai atmetami, jei tam tikra informacija turi likti konfidenciali. Šis konfidencialumas gali būti susijęs su dokumentų autoriaus ir asmenų, perdavusių Komisijai šiuos dokumentus, tapatybe (pvz., Teisingumo Teismo 2007 m. sausio 25 d. byla C?411/04 P Salzgitter Mannesmann GmbH, buvusi Mannesmannröhren-Werke GmbH, prieš Europos Bendrijų Komisiją).

Teisėjų kolegija pažymi, kad medžiagos pripažinimas komercine ūkio subjekto paslaptimi yra Konkurencijos įstatyme ir Konkurencijos tarybos darbo reglamente, patvirtintame Konkurencijos tarybos 2004 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1S-139, įtvirtinta procedūra. Konkurencijos tarybos administracijos pareiga apsaugoti ūkio subjektų komercines paslaptis, be kita ko, turėtų būti siejama su Konkurencijos tarybos darbo reglamente įtvirtinta tokios apsaugos įgyvendinimo tvarka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba įgyvendino visas teisės aktais numatytas pareigas, siekdama apsaugoti ūkio subjektų komercines paslaptis. Konkurencijos taryba neturėjo pagrindo konfidencialia pripažinti informaciją tik išanalizavusi visų ūkio subjektų prašymus, tokį medžiagos pripažinimą Konkurencijos taryba pagrįstai darė, gavusi kiekvieno iš ūkio subjektų prašymus, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 21 straipsniu. Atitinkamai pagrįstai konfidencialia laikytina dalis tyrimo medžiagos, kurią tokia pripažinti pirmosios instancijos teismo prašė atsakovas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu ūkio subjektams medžiagos pripažinimas konfidencialia trukdo gintis teises, jie turi nurodyti ir motyvuotai pagrįsti, kodėl ir kokie konkretūs konfidencialiais pripažinti duomenys jiems trukdo ginti savo teises. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, konfidencialia pripažinta medžiaga nedaro esminės įtakos teisiniam ūkio subjektų veiksmų vertinimui ir atsakomybės nustatymui. Iš Konkurencijos tarybos Nutarimo be konfidencialių duomenų motyvų galima aiškiai suprasti esminius Konkurencijos tarybos argumentus. Taip pat dėl konfidencialumo vertintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas UAB „Maxima LT“ nenurodo, kokiais jam nepateiktais, tačiau Nutarime nurodytais įrodymais atsakovas rėmėsi, konstatuodamas pažeidimą. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad Nutarimo išvados būtų prieitos remiantis kokia nors informacija, dėl kurios pareiškėjai nebūtų galėję pasisakyti. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog teisės aktai neįpareigoja Konkurencijos tarybos savo pozicijos ir išvadų dėl padaryto pažeidimo, nurodytų pranešime apie atliktą tyrimą, visa apimtimi ir pažodžiui perkelti į galutinį sprendimą dėl įstatymų pažeidimo. Svarbu tai, kad suinteresuotam ūkio subjektui būtų suteikta galimybė iki priimant galutinį sprendimą, pasisakyti dėl esminių kaltinimo elementų ir kaltinimui reikšmingų įrodymų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai pranešime apie atliktą tyrimą nebūtų galėję suprasti apie praneštus įtarimus jų atžvilgiu dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimo pareiškėjams sudarius konkurenciją ribojantį susitarimą. Pareiškėjams buvo žinoma tiek apie Nutarime naudotus įrodymus, tiek apie jų atžvilgiu suformuluotus kaltinimus dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio pažeidimo pareiškėjams sudarius minimalių (ir epizodais fiksuotų) perpardavimo kainų susitarimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas ir pranešime dėl tyrimo ir Nutarime aiškiai nurodė, kuo pareiškėjai yra kaltinami, kokiomis aplinkybėmis yra grindžiamas pažeidimas. Atkreiptinas dėmesys, kad išvados pareiškėjams sudarius draudžiamą susitarimą priimtos remiantis dokumentais, susijusiais su pareiškėjų tarpusavio santykiais.

Taip pat pareiškėjai nepateikė duomenų, jog atsakovas būtų pažeidęs Konkurencijos įstatyme numatytas pareiškėjų išklausymo procedūras. Byloje nustatyta, kad pareiškėjams buvo pateikta tyrimo medžiaga be kitų ūkio subjektų komercines paslaptis sudarančios informacijos, jie buvo supažindinti su atsakovo tyrimo išvadomis ir bylos medžiaga, informuoti apie galimybę pateikti nuomonę dėl tyrimo išvadų, jiems buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus dėl tyrimo išvadų, įvertinti jų pateikti paaiškinimai, paaiškinimai žodžiu išklausyti Konkurencijos tarybos posėdyje. Kaip matyti iš Nutarimo (240 pastraipa), atsakovas vertino pareiškėjų paaiškinimus, todėl nesutiktina su apeliantų teiginiais dėl nekaltumo prezumpcijos nesilaikymo.

Konkurencijos taryba suteikė galimybę pareiškėjams susipažinti su tyrimo medžiaga, o informacija, sudaranti kitų ūkio subjektų komercinę paslaptį, pagrįstai, siekiant užtikrinti ūkio subjektų komercinių paslapčių apsaugą, nebuvo atskleista. Pareiškėjams Konkurencijos taryba pateikė tyrimo bylos medžiagos tomų, sudarančių kitų ūkio subjektų komercines paslaptis, apyrašus, komercinę paslaptį sudarančių dokumentų išrašus bei aprašymus. Konkurencijos taryba 2014 m. spalio 7 d. taip pat pateikė informaciją, kuria nėra remiamasi pranešime apie atliktą tyrimą. 2014 m. lapkričio 7 d. Konkurencijos tarybos bylos nagrinėjimo metu atsakovas išklausė UAB „Maxima LT“ atstovų paaiškinimus. UAB „Maxima LT“ turėjo visą jos atžvilgiu atlikto tyrimo medžiagą. Nors tyrimo bylos tomų apyrašai UAB „Maxima LT“ buvo pateikti vėliau, t. y. 2014 m. rugsėjo 30 d. bei 2014 m. spalio 7 d., pareiškėjas turėjo pakankamai duomenų, atskleidžiančių tyrimo bylos medžiagos tomų ir konkretaus tomo apimtis. Atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Maxima LT“ atsakovas raštuose siūlė kreiptis esant neaiškumams dėl tyrimo bylos medžiagos struktūros (pvz., Konkurencijos tarybos 2014 m. spalio 7 d. raštas).

Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatyme nėra įtvirtintas reikalavimas Konkurencijos tarybai visais atvejais įpareigoti ūkio subjektus pateikti konfidencialių dokumentų išrašus be konfidencialios informacijos ir vertinti šių išrašų tinkamumą. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog ūkio subjektai turi nurodyti ir motyvuotai pagrįsti, kodėl ir kokie konkretūs konfidencialiais pripažinti duomenys jiems trukdo ginti savo teises (pvz., 2014 m., balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-253/2014, 2016 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-968-525/2016). Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, konfidencialia pripažinta medžiaga nedaro esminės įtakos teisiniam bylos šalių veiksmų vertinimui ir atsakomybės nustatymui, todėl minėti pareiškėjų argumentai negali būti pripažinti pagrįstais ir pakankamais, siekiant panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Pareiškėjai taip pat nepagrindė, kad jų teisė į gynybą buvo pažeista dėl to, jog nebuvo nurodytos informacijos laikymo konfidencialia priežastys.

Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įpareigoja atsakovą saugoti atliekant tyrimą sužinotas ūkio subjektų paslaptis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kartu su pranešimu apie atliktą tyrimą pareiškėjams buvo suteikta visa medžiaga, kurią pareiškėjai turėjo teisę gauti, remiantis Konkurencijos įstatymo 29 straipsnio 1, 2 dalimis, Nutarime nėra remiamasi duomenimis, su kuriais pareiškėjai nebūtų turėję galimybės susipažinti. Tai, kad buvo atliekamas kitas tyrimas dėl kitų ūkio subjektų, nesudaro pagrindo teigti, jog jis galėjo būti susijęs su pareiškėjų atžvilgiu atliktu tyrimu. Pareiškėjai nenurodė, kaip atsakovo tyrimo kitų ūkio subjektų atžvilgiu duomenų visiškas neatskleidimas galėjo pažeisti jų teisę į gynybą.

Pareiškėjo UAB „Maxima LT“ teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti iš Konkurencijos tarybos tarp UAB „Palink“ ir UAB „Plungės duona“ 2010 m. sausio 1 d. sudarytą didmeninio prekių pirkimo – pardavimo sutartį, taip pat tarp UAB „Palink ir UAB „Kauno grūdai“ 2009 m. sausio 2 d. sudarytą didmeninio prekių pirkimo – pardavimo sutartį, kadangi tokie įrodymai galėtų įrodyti, jog Konkurencijos taryba skirtingai vertino tarp skirtingų subjektų sudarytų sutarčių analogiškas nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neteigia, jog jo nurodomų įmonių atvejais susiklostė analogiška įrodymų visuma kaip ir nagrinėjamoje byloje buvo Konkurencijos tarybos vertinta skirtingai, todėl prašymas dėl minėtų įrodymų išreikalavimo nagrinėjamoje byloje pagrįstai nebuvo tenkintas.

Pažymėtina, kad Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 1 dalis įgalina Konkurencijos tarybą, siekiant tyrimo operatyvumo ir ekonomiškumo, priimti nutarimą tyrimą papildyti, išskirti į atskirus tyrimus ar sujungti atskirus tyrimus į vieną. Tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas išskyrė tyrimą į atskirus tyrimus, nesudaro pagrindo konstatuoti procedūrinių ar kitokių atsakovo pažeidimų, taip pat pareiškėjai nepagrindė, jog toks procedūrinis atsakovo sprendimas išskirti tyrimus galėjo įtakoti pareiškėjų materialines teises ir pareigas bei pakeistų Nutarime konstatuoti pareiškėjų pažeidimą.

Dėl pareiškėjams paskirtų baudų pagrįstumo

Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą; pažeidimo trukmę; ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai; ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę (Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą dėl perpardavimo kainų palaikymo, remiantis Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas spręsti dėl sankcijų pareiškėjams taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad, skirdamas baudas, atsakovas neatsižvelgė į aplinkybę, jog SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo pradžia yra 2004 m. gegužės 1 d., sumažino pareiškėjams paskirtas baudas vienu dešimtadaliu, t. y. UAB „Mantinga“ – iki 3 984 107 Eur, o UAB „Maxima LT“ – iki 15 184 685 Eur.

Pareiškėjai apeliaciniuose skunduose teigia, kad jiems buvo skirtos nepagrįstai didelės baudos, ir prašo jas panaikinti arba sumažinti.

Atsakovo manymu, Konkurencijos taryba tinkamai įvertino baudos nustatymui reikalingus aspektus.

Konkurencijos taryba yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojantis, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo, ir turintis teisę už konkurencijos teisės pažeidimus įstatymo numatytais atvejais ūkio subjektams skirti baudas (Konkurencijos įstatymo 18 straipsnis, 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir nevykdo atitinkamos srities politikos, o tik sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (pvz., 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Visa tai lemia, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudas, turi plačią diskreciją (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015). Analogiškos pozicijos laikosi ir Teisingumo Teismas (pvz., 2005 m. birželio 28 d. sprendimo Dansk Rørindustri prieš Europos Komisiją, C-189/02 P 172 punktas).

Kita vertus, tai nereiškia, kad Konkurencijos taryba šioje srityje gali veikti nevaržomai. Ją saisto ir bendrieji teisės principai (pvz., proporcingumo, vienodo vertinimo), ir specialiosios konkurencijos teisės ar bendrosios viešojo administravimo normos (pvz., baudos dydis iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų, Konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d., Viešojo administravimo įstatymo 8 str.). Atskirai pažymėtina ir tai, kad teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, turi įgaliojimus patikrinti, ar Konkurencijos taryba laikėsi šių teisės reikalavimų.

Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimus taikoma tiek esant tyčiai, tiek neatsargumui, tačiau kaltės forma nėra reikšminga atsakomybės taikymui ir baudos dydžio nustatymui (pvz., 1996 m. kovo 25 d. sprendimas SPO prieš Komisiją, C-137/95 P). Šiuo atveju tai, kad atsakovas neišskyrė pareiškėjų kaltės formos, nagrinėjamu atveju nustačius, jog abu pareiškėjai aktyviai dalyvavo draudžiamame susitarime, neturi reikšmės baudos dydžio skaičiavimui.

UAB „Maxima LT“, apeliaciniame skunde tvirtindama, kad atsakovui nenagrinėjus kaltės klausimo, negalėjo būti taikoma atsakomybė, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-253/2014. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo nurodytos nutarties, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. P858-104/2014, kurioje buvo sprendžiamas administracinės bylos Nr. A502-253/2014 atnaujinimo klausimas, matyti, jog nagrinėta byla buvo specifinė. Be to, bylų faktinės aplinkybės skiriasi dėl nustatyto pažeidimo pobūdžio, nes apelianto nurodytoje byloje nustatytas draudžiamas susitarimas pagal pasekmes, o nagrinėjamu atveju pareiškėjų konkurenciją ribojantis susitarimas buvo vertinamas pagal tikslą.

Apelianto nurodomoje administracinėje byloje pabrėžta, kad atsakomybės taikymas be kaltės nebūtų pagrįstas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nustatė pareiškėjų aktyvius veiksmus, susijusius su draudžiamo susitarimo sudarymu. Pareiškėjų elektroninis susirašinėjimas taip pat atskleidžia, kad jiems buvo žinoma apie tokių veiksmų draudžiamą pobūdį. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjai nežinojo ar negalėjo žinoti, jog jų veiksmai yra antikonkurencinio pobūdžio, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai neturėjo galimybės kontroliuoti jų sudaryto draudžiamo susitarimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto argumentai dėl kaltės nesudaro pagrindo netaikyti atsakomybės už pažeidimo padarymą.

Pažymėtina, jog pareiškėjai, siekdami įrodyti jiems skirtų baudų ar jų dydžių nepagrįstumą, turi pateikti duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Konkurencijos taryba, skirdama baudą ir nustatydama jos dydį, netinkamai pasinaudojo savo diskrecija (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).

Baudos dydis nagrinėjamu atveju nustatomas vadovaujantis Aprašu, kurio 4 punkte nustatyta, jog už draudžiamą susitarimą ar piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ūkio subjektui skiriamas baudos dydis apskaičiuojamas dviem etapais: pirmiausia, vadovaujantis Aprašo III ir IV skyriais, apskaičiuojamas bazinis baudos dydis. Bazinis baudos dydis apskaičiuojamas remiantis ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis ir pažeidimo trukme. Vėliau, vadovaujantis Aprašo V skyriumi, bazinis baudos dydis tikslinamas – didinamas arba mažinamas. Pardavimų vertė paprastai nustatoma pagal paskutinių vienerių ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą ūkinių metų pardavimų pajamas, gautas iš tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų (Aprašo 5 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjų draudžiamas susitarimas buvo sudarytas dėl UAB „Mantinga“ produktų perpardavimo kainų UAB „Maxima LT“ prekybos tinkle. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas pagrįstai, skaičiuodamas baudą UAB „Mantinga“, pardavimų vertę nustatė remdamasis UAB „Mantinga“ pajamomis, gautomis už duonos ir kitų duonos gaminių, šaldytų gaminių (atvėsintų) produktų pardavimą mažmenine prekyba Lietuvoje užsiimantiems ūkio subjektams per paskutinius vienerius dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus (2012 m.), o, skaičiuodamas baudą UAB „Maxima LT“, pardavimų vertę nustatė remdamasis UAB „Maxima LT“ pajamomis, gautomis už UAB „Mantinga“ duonos ir kitų duonos gaminių, šaldytų gaminių ir paruoštų vartojimui (atvėsintų) gaminių pardavimą per paskutinius vienerius dalyvavimo darant pažeidimą ūkinius metus (2012 m.). Pareiškėjai teismui nepateikė įtikinamų įrodymų, rodančių kitokias su pažeidimu susijusias pajamas, nei buvo pateikta Konkurencijos tarybai tyrimo metu, todėl teisėjų kolegija remiasi šiais byloje esančiais duomenimis.

Apelianto UAB „Maxima LT“ teigimu, taip pat nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su skirtos baudos dydžio apskaičiavimu, kadangi nebuvo teisingai nustatytas pardavimų vertės dydis į jį įtraukiant, pvz., pajamas iš privačios etiketės produktų.

Pasisakydama dėl bazinio baudos dydžio nustatymo, teisėjų kolegija pažymi, kad, bazinis baudos dydis apskaičiuojamas remiantis ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis (Aprašo 4.1 p.). Todėl atsakovas pagrįstai įvertino pareiškėjų ne tik tiesiogiai su pažeidimu susijusias pajamas, bet ir netiesiogiai su pažeidimu susijusias pajamas. Atsižvelgus į pareiškėjų pažeidimo pobūdį, tai, kad pagal UAB „Maxima LT“ užsakymą pagaminti produktai priklauso tai pačiai produktų kategorijai kaip ir UAB „Mantinga“ prekės ženklo produktai, į kurių „lentynos“ kainas UAB „Maxima LT“ galėjo atsižvelgti, nustatydama privačios etiketės gaminių pardavimo kainas, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo bazinio baudos dydžio skaičiavimo būdu neišskiriant ir įtraukiant į pardavimų vertės dalį ir netiesiogiai su pažeidimu susijusias pajamas – pajamas, gautas iš privačios etiketės produktų pardavimo. Kadangi tam tikrais atvejais draudžiamas susitarimas nustatytas dėl fiksuotų, o ne tik bazinių perpardavimo kainų, atsakovas pagrįstai į pardavimų vertę įtraukė visas UAB „Maxima LT“ pajamas, gautas iš UAB „Mantinga“ produktų pardavimų. Atsižvelgusi į pareiškėjų pažeidimo pobūdį, teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas pagrįstai UAB „Mantinga“ pajamas iš pardavimų kitiems mažmenine prekyba Lietuvoje užsiimantiems ūkio subjektams laikė netiesiogiai su pažeidimu susijusiomis pajamomis ir įtraukė tokias pajamas skaičiuojant skirtinų baudų bazinius dydžius.

Apelianto UAB „Mantinga“ manymu, aiškinant bendrųjų pajamų sąvoką, turėtų būti remiamasi Konkurencijos tarybos 2000 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 45 patvirtintos Pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos (toliau – ir Koncentracijų tvarka) 11 punktu, nustatančiu, kad bendrųjų pajamų sąvoka suprantama kaip pinigų suma, gauta pardavus prekes (suteikus paslaugas). Pardavimai, kaip ūkio subjekto veiklą atspindintis rodiklis, yra esminis bendrųjų pajamų skaičiavimo kriterijus. Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų finansinėse ataskaitose sumos, gautos iš pardavimo, atsispindi eilutėje „Pardavimai ir paslaugos“ (Pelno (nuostolio) ataskaita). Personalinių įmonių ir ūkio bendrijų atitinkami duomenys atsispindi Pajamų deklaracijos eilutėje „Bendrosios pajamos (įplaukos)“.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apelianto nurodomoje Koncentracijų tvarkoje taip pat pažymėta, jog koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos turi atspindėti įprastinę ūkinę veiklą. Apskaičiuojant ūkio subjekto bendrąsias pajamas, įtraukiamos ir kitos veiklos pajamos, kurios yra nurodomos ūkio subjekto finansinėse ataskaitose kaip „Kita veikla“ ar „Finansinė ir investicinė veikla“ (Pelno (nuostolio) ataskaita) (12 p.). Atsižvelgusi į šias nuostatas, teisėjų kolegija vertina, kad atsakovas, skaičiuodamas UAB „Mantinga“ bendrąsias pajamas, pagrįstai į jas įtraukė UAB „Mantinga“ finansinės atskaitomybės dokumentuose įtrauktas pajamas, gautas iš pardavimų dukterinei įmonei.

Įvertinus tai, kad byloje nustatyta, jog atsakovas teisingai konstatavo draudžiamo susitarimo trukmę, teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus dėl pažeidimo trukmės kintamojo pakeitimo apskaičiuojant baudos dydį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjų veiksmai draudžiami pagal jų tikslą riboti konkurenciją. Kaip minėta, susitarimai dėl minimalių ar fiksuotų perpardavimo kainų nustatymo yra vieni pavojingiausių vertikalių susitarimų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjų padarytas pažeidimas pažeidė ne tik Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, bet ir SESV 101 straipsnį. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su atsakovo nustatytu 15 proc. dydžio už pavojingumą nustatymu ir neturi pagrindo jo mažinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog draudžiamo susitarimo tikslas buvo riboti konkurenciją, nėra būtina papildomai vertinti susitarimo poveikį konkurencijai.

Konkurencijos įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Konkurencijos taryba tyrimą turi baigti ne vėliau kaip per penkis mėnesius nuo nutarimo pradėti tyrimą priėmimo dienos, tačiau motyvuotu nutarimu šį terminą gali pratęsti ne ilgiau nei trims mėnesiams.

Nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba tyrimą vykdė nuo 2010 m. (Tarybos nutarimas pradėti tyrimą priimtas 2010 m. rugsėjo 21 d.), tačiau tyrimo išvados su konkrečiais įtarimais dėl nustatyto konkurencijos teisės pažeidimo buvo pateiktos tik 2014 m. rugsėjo 18 dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas apie turimus įtarimus dėl pažeidimo darymo pareiškėjus informavo per nepagrįstai ilgesnį negu būtina tyrimui laikotarpį. Atsakovo nutarimuose, kuriais pradėtas tyrimas, nebuvo suformuluoti įtarimai dėl konkretaus pažeidimo, o tyrimo metu atsakovo pareiškėjams pateiktos užklausos nėra pakankamos konstatuoti, jog jiems buvo pranešta apie atsakovo įtarimus dėl konkretaus pažeidimo. Nors formaliai Konkurencijos taryba nepažeidė Konkurencijos įstatyme įtvirtintų tyrimo terminų, kita vertus, net ir įvertinus tyrimo apimtį bei sudėtingumą, tyrimo termino papildomas pratęsimas keturiolika kartų (tame skaičiuje tris kartus po Konkurencijos tarybos 2013 m. lapkričio 26 d. atlikto pakartotinio patikrinimo), teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiko protingo tyrimo termino principo. Tokia aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi tiesioginio poveikio atsakovo tyrimo teisėtumui, tačiau atsakovo viršytas protingas tyrimo terminas sudaro pagrindą teisėjų kolegijai sumažinti abiem pareiškėjams Konkurencijos tarybos paskirtą ir pirmosios instancijos teismo sumažintą baudą dar vienu dešimtadaliu.

Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Vadovaujantis Aprašo 4 punktu, nustačius bazinį baudų dydį, jis, vadovaujantis Aprašo V skyriumi, yra tikslinamas, atsižvelgiant į individualias aplinkybes (atsakomybę lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių buvimą, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai). Taigi, vadovaujantis baudų už konkurencijos teisės pažeidimus nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais, individualizuojant baudą, be kita ko, būtina vertinti, ar ūkio subjektų veiksmuose yra lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažinta ir labai sunki ūkio subjekto finansinė padėtis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad labai sunki finansinė padėtis lengvinančia aplinkybe pripažįstama gali būti tik išimtiniais atvejais, remiantis objektyviais įrodymais, kad baudos skyrimas sukels nepataisomą pavojų įmonei (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1301/2012).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB „Mantinga“ argumentus dėl jo sunkios finansinės padėties esant pareigai sumokėti skirtą baudą ir palūkanas atmetė, argumentavęs tuo, kad atsakovui skiriant baudą tokių duomenų nebuvo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančius rašytinius ir kitokius įrodymus, pažymi, kad pareiškėjo UAB „Mantinga“ atstovo pasisakymai dėl įmonės sunkios finansinės padėties pirmosios instancijos teismo 2015 m. balandžio 28 d. posėdyje, UAB „Deloitte verslo konsultacijos“ 2015 m. balandžio 21 d. ataskaitos bei 2016 m. balandžio 8 d. išvadų paaiškinimo ataskaitos duomenys patvirtina, kad be reikšmingo įmonės veiklos sutrikdymo rizikos UAB „Mantinga“ nėra pajėgi sumokėti paskirtos baudos ir palūkanų visa apimtimi. Iš UAB „Deloitte verslo konsultacijos“ 2015 m. balandžio 21 d. ataskaitos matyti, kad atliktos UAB „Mantinga“ finansinė analizė, bendrovės pagrindinės veiklos pinigų srautų analizė, perteklinio turto identifikavimo, papildomo skolinimosi galimybių ir pajėgumų, nuosavo kapitalo pritraukimo analizė parodė, jog paskirtosios baudos sumokėjimo atveju pareiškėjo UAB „Mantinga“ finansinė padėtis būtų labai sunki. Iš aptariamos ataskaitos matyti, kad UAB „Mantinga“, be įmonės veiklos reikšmingo sutrikdymo ar konkurencingumo sumažėjimo, būtų pajėgi sumokėti 159 000 Eur, panaudodama perteklinį savo turtą, ir galimai nuo 448 000 Eur iki 1 438 000 Eur, panaudodama skolintą kapitalą, tuo atveju, jei būtų gautas bankų sutikimas skolinti tokią sumą. UAB „Mantinga“ finansinės padėties sunkumą esant pareigai sumokėti atsakovo paskirtą baudą rodo ir tai, kad per visus bendrovės veiklos metus (UAB „Mantinga“ įregistruota 1995 m.) iki atsakovo Nutarimo priėmimo UAB „Mantinga“ gauto pelno suma yra mažesnė nei atsakovo paskirta bauda. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad UAB „Mantinga“ yra socialiai atsakinga įmonė, didžiausias darbdavys iš verslo įmonių Marijampolės mieste, joje dirba daugiau nei 1 000 darbuotojų. Dėl atsakovo paskirtos baudos sumokėjimo esant aukšto laipsnio rizikai nutraukti UAB „Mantinga“ veiklą, kiltų neigiami socialiniai padariniai, taip pat sumažėtų konkurencija atitinkamoje rinkoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, susijusius su UAB „Mantinga“ finansine būkle, daro išvadą, kad net ir pirmosios instancijos teismui sumažinus atsakovo paskirtą baudą, UAB „Mantinga“, įvertinus šio pareiškėjo finansinę būklę, neigiamų socialinių padarinių riziką, baudos sumokėjimas būtų nepakeliama ekonominė našta įmonei, galinti lemti jos pasitraukimą iš rinkos, todėl pareiškėjui UAB „Mantinga“ atsakovo paskirta ir pirmosios instancijos teismo sumažinta bei dėl atsakovo ilgo tyrimo sumažinta bauda mažintina dar keturiasdešimt procentų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad konkurencijos teisėje ir teismų praktikoje pripažįstama, jog skiriamos baudos dydis yra tiesiogiai susijęs su atgrasymu, t. y. skiriamos baudos turi turėti atgrasomąjį poveikį, todėl itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio tikslo nepasiektų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2016/2012, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-634/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra kitų pagrindų dar labiau mažinti pareiškėjams paskirtas baudas, o įvertinus pažeidimo pobūdį bei baudų apskaičiavimui reikšmingas aplinkybes, tokios baudos laikytinos atitinkančiomis proporcingumo ir protingumo principus, be kita ko, užtikrinančios ir atgrasomąjį poveikį.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjams ginčijamu Nutarimu skirtos ir pirmosios instancijos teismo sumažintos baudos yra keistinos taip: pareiškėjui UAB „Maxima LT“ ginčijamu Nutarimu skirta ir pirmosios instancijos teismo sumažinta bauda mažintina iki 13 666 216 Eur; pareiškėjui UAB „Mantinga“ ginčijamu Nutarimu skirta ir pirmosios teismo sumažinta bauda mažintina iki 2 151 417 Eur.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas UAB „Mantinga“ pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė konkrečių duomenų apie patirtas išlaidas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pagal ABTĮ 45 straipsnio nuostatas tokį prašymą kartu su jį pagrindžiančiais dokumentais galima pateikti per 14 dienų nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Maxima LT“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Mantinga“ apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinės dalies antrą ir trečią sakinį išdėstyti taip:

„Pakeisti Konkurencijos tarybos 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 2S-14/2014 rezoliucinės dalies 2.1 punktą ir už nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Mantinga“ skirti 2 151 417 Eur (dviejų milijonų šimto penkiasdešimt vieno tūkstančio keturių šimtų septyniolikos eurų) piniginę baudą.

Pakeisti Konkurencijos tarybos 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimo Nr. 2S-14/2014 rezoliucinės dalies 2.2 punktą ir už nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą UAB „Maxima LT“ skirti 13 666 216 Eur (trylikos milijonų šešių šimtų šešiasdešimt šešių tūkstančių dviejų šimtų šešiolikos eurų) piniginę baudą“.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius