Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Elenai Navickaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ACME“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ACME“ skundą atsakovui Konkurencijos tarybai dėl nutarimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė sumažinti jam Konkurencijos tarybos 2006 m. gegužės 11 d. nutarimu Nr.2S-7 už klaidinančios reklamos naudojimą paskirtą 15000 Lt baudą.

Pareiškėjas nurodė, kad jam bauda buvo skirta nesilaikant Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalies nuostatų. Atsakovas priimdamas skundžiamą nutarimą neatsižvelgė į pareiškėjo pagalbą ir bendradarbiavimą tyrimo metu, neįvertino faktų, jog reklama buvo skleista nedideliu mastu ir neilgai, didelės įtakos vartotojų elgsenai neturėjo.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad jis skirdamas pareiškėjui baudą vadovavosi Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalimi ir skundžiamame nutarime nuosekliai pagrindė skiriamos baudos dydį. Atsakovas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo reklama pagal savo pobūdį buvo klaidinanti reklama, kuri galėjo suklaidinti ir suklaidino reklamos vartotojus bei galėjo paveikti ir paveikė jų ekonominį elgesį. Be to, buvo atsižvelgta į ilgą klaidinančios reklamos skleidimo trukmę ir didelį reklamos skleidimo mastą (reklama buvo skelbiama mažiausiai 9 mėnesius per televiziją, radiją, prekybos tinkluose). Pareiškėjas tyrimo metu nepateikė įrodymų, kad prekių likučiai su klaidinančiais užrašais buvo pašalinti iš prekybos. Atsakovas nurodė, kad paskirta 15000 Lt bauda atitinka padarytą pažeidimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad atlikto tyrimo metu atsakovas nustatė, jog pareiškėjas reklamuodamas DVD filmo kopiją nuo 2005 m. rugpjūčio 29 d. ant parduodamų DVD pakuočių naudojo tokį reklaminį teiginį: „šiame DVD rasite: kvietimą į filmą „Sparnuotasis desantas“, interviu su įgarsinusiais aktoriais, galimybę laimėti plakatą su aktorių autografais“. Šis DVD taip pat buvo reklamuojamas TV 3 televizijos kanalu nuo 2005 m. rugsėjo 17 d. iki 2005 m. rugsėjo 25 d., o radijo stoties „Radiocentras“ eteryje - nuo 2005 m. rugsėjo 10 d. iki 2005 m. rugsėjo 25 d.. Nuo 2005 m. lapkričio 30 d. ant dalies DVD pakuočių reklaminiai užrašai buvo pakeisti ir juose jau nebuvo nurodoma, kad galima rasti kvietimą į filmą „Sparnuotasis desantas“, tačiau prekybos vietose dalis DVD su klaidinančiu reklaminiu užrašu (apie kvietimą į filmą „Sparnuotasis desantas“) buvo palikta. Teismas nurodė, kad atsakovas pagrįstai pripažino, jog reklama buvo skleista dideliu mastu ir ilgai. Lietuvos vartotojams buvo planuota parduoti apie 4000 filmo kopijų, kurios nuo 2005 m. rugpjūčio 29 d. buvo parduodamos faktiškai visuose didžiuosiuose prekybos centruose. Atlikto tyrimo metu taip pat nustatyta, jog pažeidimas tęsėsi nuo 2005 m. rugpjūčio mėnesio pabaigos iki 2006 m. birželio mėnesio, t. y. apie 10 mėnesių. Be to, pažeidimas buvo toliau daromas ir pradėjus tyrimą, jo atlikimo metu ir kurį laiką po atsakovo nutarimo priėmimo. Pareiškėjo atstovas teigė, kad paskutinės DVD kopijos su klaidinančia reklama buvo pašalintos iš prekybos birželio mėnesį, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų pateikti negalėjo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog skundas dėl klaidinančios reklamos buvo tik vienas, o jis skundą padavusio žmogaus atsiprašė ir su juo susitaikė. Tačiau ši aplinkybė negali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes minėtus DVD buvo įsigiję ir kiti asmenys. Teismas nurodė, kad filmas „Sparnuotasis desantas“ Lietuvos kino teatruose buvo demonstruojamas nuo 1 iki 5 savaičių. Pareiškėjui turėjo būti akivaizdu, jog per tokį trumpą laiką nepavyks parduoti visų DVD kopijų, o vėliau juos įsigiję vartotojai nebegalės pasinaudoti kvietimais į kino filmą „Sparnuotasis desantas“. Teismas nurodė, kad pareiškėjo veikoje atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, todėl jam pagrįstai skirtas sankcijoje nustatytos baudos vidurkis.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą paskiriant jam švelnesnę nuobaudą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, jog nuo 2005 m. lapkričio 30 d. ant dalies DVD pakuočių reklaminiai užrašai buvo pakeisti ir juose nebuvo nurodoma, kad galima rasti kvietimą į filmą „Sparnuotasis desantas“, tačiau prekybos vietose dalis DVD su klaidinančiu reklamos užrašu buvo palikta, yra nepagrįstas įrodymais. Taip pat nepagrįsti įrodymais ir teismo teiginiai, jog pažeidimas tęsėsi apie 10 mėnesių bei jog pažeidimas buvo tęsiamas ir pradėjus tyrimą, jo atlikimo metu ir kurį laiką po atsakovo nutarimo priėmimo. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į  pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas geranoriškai talkino tiriant klaidinančios reklamos atvejį ir jau tyrimo metu pradėjo šalinti prekes su klaidinančia reklama iš prekybos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad jis skirdamas pareiškėjui baudą vadovavosi Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalimi ir skundžiamame nutarime nuosekliai pagrindė skiriamos baudos dydį. Pareiškėjas nei tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą tam tikrus jo veiksmus laikyti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė apeliacinio skundo netenkinti, pakartodama argumentus, išdėstytus atsiliepime į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skleista informacija, kuria buvo reklamuojama DVD su filmu „Zebriukas Dryžius“, yra klaidinanti reklama (Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliaciniame skunde ši išvada neginčijama, todėl kolegija plačiau dėl jos pagrįstumo nepasisako.

Naudoti klaidinančią reklamą draudžiama (Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Atsakomybė už klaidinančios reklamos naudojimą numatyta Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje: už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų.

Pareiškėjui ginčijamu atsakovo nutarimu paskirta 15000 Lt bauda. Baudos dydžio parinkimo taisyklės nustatytos Reklamos įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje. Joje nustatyta, kad  baudų dydis priklauso nuo reklamos naudojimo reikalavimų pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Pagal to paties straipsnio 11 ir 12 dalis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad reklaminės veiklos subjektas, padaręs pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą, o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis- kad reklaminės veiklos subjektas kliudė vykdyti tyrimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas įpareigojimo jį nutraukti, jei reklamos vartotojams ar kitiems asmenims buvo padaryta žala arba pažeidimas padarytas pakartotinai per metus nuo šiame Įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimo. Atsakovas atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė. Pareiškėjo manymu, yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o būtent, kad jis geranoriškai talkino institucijai, tyrusiai klaidinančios reklamos atvejį, dar tyrimo metu pradėjo šalinti filmo kopijas iš prekybos tinklų. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, nenurodo, kuo pasireiškė pagalba pažeidimą tyrusiai institucijai. Vien šios institucijos nurodymų vykdymas ir prašomos informacijos pateikimas negali būti pripažintas padėjimu reklamos kontrolės institucijoms tyrimo metu.

Kolegijos nuomone, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pažeidimo pobūdį (filmas „Zebriukas Dryžius“ skirtas vaikams, kurie yra ypatingai patiklūs ir pažeidžiami; reklama ne tik galėjo suklaidinti, bet ir suklaidino vartotojus) bei mastą ir trukmę (reklama buvo skleidžiama visoje Lietuvos teritorijoje, tiek per masines informacijos priemones, tiek ir įvairius prekybos tinklus; klaidinanti reklama buvo pradėta platinti nuo 2005 m. rugpjūčio pabaigos, o kaip patvirtina paties pareiškėjo pateiktas UAB „Audis“ 2006 m. birželio 15 d. raštas Nr.13/2006 DVD filmo „Zebriukas Dryžius“ kopijų su klaidinančia reklama paėmimas iš prekybos vietų buvo baigtas tik 2006 m. birželio 9 d., kas reiškia, kad pažeidimas tęsėsi ilgai- apie 10 mėnesių).

Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija adekvati padarytam pažeidimui ir jos parinkimo taisyklės pažeistos nebuvo. Todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a:  

apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Birutė Janavičiūtė

Arūnas Sutkevičius