Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Telia Lietuva, akcinė bendrovė (buvusi akcinė bendrovė TEO LT), akcinė bendrovė „Omnitel“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Omnitel), akcinė bendrovė Lietuvos radijo ir televizijos centras) dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bitė Lietuva“ ir Lietuvos kabelinės televizijos asociacija (toliau – ir Asociacija) kreipėsi į teismą su skundais, prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. lapkričio 13 d. nutarimą Nr. 1S-122/2015 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1S-122/2015) ir įpareigoti Tarybą atlikti tyrimą dėl galimo Tarybos 2003 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1S-140 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1S-140) pažeidimo.

Pareiškėjas UAB „Bitė Lietuva“ skunde paaiškino, jog Nutarimu Nr. 1S-140 nustatydama įpareigojimus Taryba siekė, kad akcinė bendrovė (toliau – ir AB) TEO LT (pagal juridinių asmenų registrą dabar Telia Lietuva, akcinė bendrovė) ir UAB „Omnitel“ (pagal juridinių asmenų registrą dabar AB „Omnitel“), nors ir būdamos susijusiais ūkio subjektais, išliktų savarankiškais juridiniais asmenimis, išlaikytų atskirą finansinių srautų ir patiriamų sąnaudų apskaitą bei atskirus valdymo organus, kad būtų sudarytos prielaidos Tarybai įvertinti AB TEO LT ir UAB „Omnitel“ sujungimo poveikį konkurencijai. Taryba Nutarime Nr. 1S-122/2015 neteisingai aiškina Nutarimu Nr. 1S-140 nustatyto įpareigojimo turinį, nes šiuo nutarimu siekiama kontroliuoti AB TEO LT ir UAB „Omnitel“ sujungimo sandorį, nesvarbu, kad toks sandoris nėra koncentracija Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) prasme. Šiuo nutarimu buvo nustatytos privalomos sąlygos ir įpareigojimai, būtini norint išvengti dominuojančios padėties sukūrimo. Priešingai nei teigia Taryba, sandoris pakeistų AB TEO LT ir UAB „Omnitel“ tarpusavio santykį vykdant ūkinę veiklą, kadangi iki šio sandorio UAB „Omnitel“ ir AB TEO LT nors ir priklausė tai pačiai įmonių grupei, veikė kaip du savarankiški juridiniai asmenys, turintys individualius valdymo organus, individualią finansinę apskaitą, individualią kainodarą ir pan., o šias bendroves sujungus, jos taptų bendrai valdomos ir dėl to galėtų būtų sustiprinta kiekvienos iš šių įmonių dominuojanti padėtis, būtų sudarytos papildomos paskatos piktnaudžiauti šia padėtimi nustatant nesąžiningą kainodarą, vykdant kryžminį subsidijavimą ir pan. Nutarimu Nr. 1S-122/2015 Taryba ne tik formaliai atsisakė vykdyti Nutarimą Nr. 1S-140, tačiau be jokios rinkos ir ekonominės analizės įteisino sandorį, dėl kurio reikšmingai sustiprinama dominuojanti padėtis tam tikrose elektroninių ryšių paslaugų rinkose. Įteisinus AB TEO LT ir UAB „Omnitel“, kurios teikia susijusias paslaugas, sujungimą, būtų įteisinamas ir AB TEO LT bei UAB „Omnitel“ patiriamų sąnaudų ir jų apskaitos bendrumas, būtų prarasta arba reikšmingai sumažinta Tarybos galimybė ateityje įvertinti šių bendrovių atskirai patiriamas sąnaudas ir jų veiksmų atitiktį konkurencijos teisės taisyklėms. Taryba, priimdama Nutarimą Nr. 1S-122/2015, pažeidė Nutarimu Nr. 1S-140 rinkos dalyviams, taip pat ir pareiškėjui sukurtą teisėtą lūkestį, kad AB TEO LT ir UAB „Omnitel“ sujungimas bus galimas tik po to, kai bus išlaikyta įstatyme nustatyta pranešimo apie sandorį procedūra ir įvertintas galimas poveikis dominuoti.

Pareiškėjas Asociacija skunde paaiškino, kad Nutarimas Nr. 1S-140, kuriuo Taryba nustatė, kad UAB „Omnitel“ negali būti reorganizuojama prijungimo ar sujungimo būdu su AB „Lietuvos telekomas“ (dabar – TEO LT, AB) ar kuriuo nors kitu „TeliaSonera“, AB, tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamu ūkio subjektu apie tai iš anksto KĮ nustatyta tvarka ir terminais nepranešus Tarybai ir tokiam koncentracijos veiksmui negavus Tarybos leidimo, nėra panaikintas. Faktas, kad AB TEO LT įsigijo 100 proc. UAB „Omnitel“ akcijų, savaime nesuponuoja pastarosios įmonės prijungimo fakto, tačiau faktinės aplinkybės (po šio sandorio abiem bendrovėms vadovaus bendra vadovų komanda, planuojama visiškai integruoti šių bendrovių komandas, teikti susietus paslaugų paketus) leidžia manyti, kad po sandorio įgyvendinimo bendrovės verslo ir paslaugų teikimo prasme faktiškai taps vienu ūkio subjektu. Taryba 2003 metais įžvelgė riziką, kad leidžiama koncentracija gali neigiamai paveikti atitinkamas telekomunikacijų paslaugų rinkas ir vykdomas sandoris ateityje gali sukelti konkurencijos problemų, todėl Nutarimu Nr. 1S-140 siekė jas suvaldyti. Nutarimo Nr. 1S-140 rezoliucinės dalies 1 punkte nustatytame įpareigojime koncentracijos sąvoka yra pavartota specifine KĮ 3 straipsnio 4 dalies 1 punkto prasme (kaip ūkio subjektų susijungimas), nesiejant šio įpareigojimo su aktualios redakcijos Tarybos 2000 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 45 patvirtintos Pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos 30 punkte įtvirtinta taisykle.

Pareiškėjo vertinimu, Nutarimu Nr. 1S-140 Taryba siekė apriboti UAB „Omnitel“ sujungimo su AB TEO LT galimybes ir taip, neuždrausdama paties sandorio, tačiau nustatydama atitinkamus įpareigojimus, nustatė saugiklius, galinčius padėti suvaldyti galimą konkurencijos problemų atsiradimą. Nutarime Nr. 1S-122/2015 Taryba nepagrįstai nurodo, kad iki „TeliaSonera“, AB, ir AB TEO LT sandorio dėl UAB „Omnitel“ 100 proc. akcijų pirkimo–pardavimo šie ūkio subjektai buvo susiję ir atitinkami jų veiksmai ūkinės veiklos srityje galėjo būti derinami, nes iki šiol šie subjektai aktyviai konkuravo. Dėl UAB „Omnitel“ ir AB TEO LT konsolidacijos bus neigiamai paveikta konkurencija net keliose rinkose, kuriose bendrovės atskirai ar kartu užima reikšmingas rinkos dalis, suteikiančias galimybę UAB „Omnitel“ ir AB TEO LT ilguoju laikotarpiu rinkoje elgtis neatsižvelgiant į savo konkurentus, tiekėjus bei klientus.

Atsakovas Taryba atsiliepime į skundus prašė juos atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Nutarimo Nr. 1S-140 bei juo patvirtintų įpareigojimų teisėtumas ir pagrįstumas nebegali būti ginčijami. Taryba, gavusi pareiškėjų skundus, turėjo pareigą įvertinti, ar yra pagrindas įtarti, kad minėtu nutarimu patvirtinti įpareigojimai nėra vykdomi. Nutarimo Nr. 1S-140 rezoliucinės dalies 1 punkto įpareigojimas suformuluotas nedetalizuojant, kad koncentracijos sąvoka šio įpareigojimo kontekste turėtų būti suprantama kaip nors kitaip, nei yra suprantama pagal KĮ.

Taryba nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad Taryba turėjo vertinti bet kokį AB TEO LT ir UAB „Omnitel“ reorganizavimą neatsižvelgdama į tai, ar toks sandoris bus laikomas koncentracija. Taryba pagal koncentracijos priežiūros srityje jai suteiktą kompetenciją turi teisę nagrinėti tik tokius ūkio subjektų sandorius ar veiksmus, kurie laikytini koncentracija, KĮ nustatyta pranešimo ir leidimo gavimo tvarka taip pat susieta tik su koncentracijomis, todėl akivaizdu, kad tokia įpareigojimo formuluotė ir KĮ nuostatos negali būti interpretuojamos taip plačiai, kaip siekia pareiškėjai. „TeliaSonera“, AB, ir AB TEO LT sandoris dėl UAB „Omnitel“ akcijų pirkimo–pardavimo nėra koncentracija, nes UAB „Omnitel“ kontrolės pobūdis nesikeičia ir toks akcijų pardavimas savaime nenulemia glaudesnio ir aktyvesnio šių ūkio subjektų tarpusavio bendradarbiavimo, kadangi „TeliaSonera“, AB, tiek iki sandorio, tiek po jo išlaikytų vienvaldę kontrolę bei galimybę daryti lemiamą įtaką tiek AB TEO LT, tiek UAB „Omnitel“.

Taryba laikėsi pozicijos, kad pareiškėjų argumentai, jog Taryba turėjo pareigą įvertinti sandorio teisėtumą Nutarimo Nr. 1S-140 rezoliucinės dalies 1 punkto, taip pat sandorio poveikio rinkai kontekste, yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB Lietuvos radijo ir televizijos centras atsiliepime į skundus prašė tenkinti pareiškėjų skundus.

Tretieji suinteresuoti asmenys AB TEO LT ir UAB „Omnitel“ su pareiškėjų skundais nesutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino – panaikino Nutarimą Nr. 1S-122/2015 ir įpareigojo Tarybą pagal Asociacijos 2015 m. spalio 14 d. pareiškimą Nr. 34 ir UAB „Bitė Lietuva“ 2015 m. spalio 20 d. pareiškimą Nr. 1400-334 pradėti tyrimą dėl galimo Nutarimo Nr. 1S-140 rezoliucijos 1 punkte įtvirtinto įpareigojimo pažeidimo.

Teismas nustatė, kad Nutarimu Nr. 1S-122/2015 Taryba atsisakė pradėti tyrimą dėl Nutarimo Nr. 1S-140 rezoliucinės dalies 1 punktu patvirtinto įpareigojimo nevykdymo, vadovaudamasi KĮ 24 straipsnio 4 dalies 7 punktu (kai nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą). Atsakovas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog „TeliaSonera“, AB, ir AB TEO LT sandoris dėl UAB „Omnitel“ akcijų pirkimo–pardavimo yra koncentracija, todėl, pasak jo, nėra pagrindo teigti, kad vadovaudamasi Nutarimo Nr. 1S-140 rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytu įpareigojimu „TeliaSonera“, AB, apie tokį sandorį turi pranešti Tarybai ir gauti jos leidimą.

Nutarimo Nr. 1S-140 rezoliucinės dalies 1 punkte įtvirtinto įpareigojimo turinį įvertinęs kitų šiame nutarime nustatytų ir konstatuotų faktinių aplinkybių ir byloje nagrinėjamo ginčo kontekste, teismas pripažino, kad Nutarimo Nr. 1S-140 rezoliucinės dalies 1 punkte įtvirtintu įpareigojimu Taryba siekė, kad be išankstinio jos sutikimo ir leidimo nebūtų didinamas atitinkamos telekomunikacijų rinkos, kurioje, be kita ko, veikia ūkio subjekto „TeliaSonera“, AB, kontroliuojamos UAB „Omnitel“ ir AB „Lietuvos telekomas“ (vėliau – AB TEO LT), „koncentracijos laipsnis“, kurio didėjimą, kaip matyti iš Nutarimo Nr. 1S-140 turinio, Taryba įvertino kaip galintį būti reikšmingu dominuojančiai padėčiai telekomunikacijų rinkoje sukurti ir (arba) sustiprinti. Ginčo įpareigojimo tikslas – sudaryti galimybę Tarybai atskirai įvertinti, ar Nutarimo Nr. 1S-140 rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytu būdu didinant telekomunikacijų rinkos „koncentracijos laipsnį“ nebus sukurta ir (arba) sustiprinta reikšminga dominuojanti padėtis telekomunikacijų rinkoje. Teismas nurodė, kad tiek iš Nutarimo Nr. 1S-140 priėmimo metu galiojusios redakcijos KĮ 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tiek iš šiuo metu galiojančiame KĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad tokio pobūdžio Tarybos nutarimais nustatyti įpareigojimai privalomi tiek dalyvaujantiems ūkio subjektams, tiek kontroliuojantiems asmenims, t. y. jie saisto ir Tarybą.

Teismo įsitikinimu, galiojant Nutarimo Nr. 1S-140 rezoliucinės dalies 1 punkte įtvirtintam įpareigojimui ir esant jame nurodytoms aplinkybėms (t. y. didinant „TeliaSonera“, AB, kontroliuojamų įmonių AB TEO LT ir UAB „Omnitel“ koncentracijos laipsnį telekomunikacijų rinkoje) Taryba negalėjo atleisti atitinkamų ūkio subjektų nuo šio įpareigojimo vykdymo prieš tai šio įpareigojimo nustatyta tvarka nepanaikinusi. Tai padariusi Taryba, pažeisdama KĮ ir Nutarimą Nr. 1S-140, iš esmės nesilaikė ją pačią saistančio įpareigojimo, kuriuo buvo siekiama kontroliuojant telekomunikacijų rinkos koncentracijos didinimą išvengti dominuojančios padėties telekomunikacijų rinkoje sukūrimo ar sustiprinimo. Teismo vertinimu, galbūt taip buvo pažeistas kitų suinteresuotų telekomunikacijos rinkos dalyvių, įskaitant ir pareiškėjus bei AB Lietuvos radijo ir televizijos centrą, teisėtas lūkestis, kad Nutarimas Nr. 1S-140 ir jame nustatyti įpareigojimai, kuriais siekiama kontroliuoti „TeliaSonera“, AB, kontroliuojamų įmonių AB TEO LT ir UAB „Omnitel“ koncentracijos laipsnį telekomunikacijų rinkoje, bus vykdomas ir pasikeitus Tarybos sudėčiai, o spręsdama dėl išankstinio sutikimo Nutarimo Nr. 1S-140 rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytiems ūkio subjektams atlikti šiame punkte nurodytą „koncentracijos veiksmą“, KĮ nustatyta tvarka įvertins, ar tokiu veiksmu didinant koncentraciją telekomunikacijų rinkoje bus išvengta dominuojančios padėties telekomunikacijų rinkoje sukūrimo ar sustiprinimo.

Teismas pabrėžė, kad Asociacijos 2015 m. spalio 14 d. ir UAB „Bitė Lietuva“ 2015 m. spalio 20 d. pareiškimai atitinka tokio pobūdžio pareiškimams keliamus aktualios redakcijos KĮ 24 straipsnio 1–3 dalyse ir Tarybos 2002 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 129 patvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos darbo reglamento 24–25 punktuose nustatytus reikalavimus, Asociacija ir UAB „Bitė Lietuva“ yra tinkami pareiškėjai (KĮ 23 str. 1 d. 1 ir 3 p.). Pareiškėjų pareiškimuose nurodytos aplinkybės atitinka KĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto pažeidimo, kurį KĮ nustatyta tvarka privalo tirti Taryba, požymius, t. y. koncentracijos vykdymą pažeidžiant nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ar įpareigojimus.

III.

Atsakovas Taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi tos pačios pozicijos, kurią buvo išdėstęs atsiliepime į skundus, bei akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai vertino faktines aplinkybes bei konstatavo nepagrįstas išvadas.

Tretieji suinteresuoti asmenys AB TEO LT ir UAB „Omnitel“ atsiliepimuose į apeliacinį skundą palaiko atsakovo apeliacinį skundą.

Pareiškėjas Asociacija ir trečiasis suinteresuotas asmuo AB Lietuvos radijo ir televizijos centras atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauti pareiškėjo UAB „Bitė Lietuva“ 2017 m. kovo 1 d. ir pareiškėjo Asociacijos 2017 m. vasario 6 d. pareiškimai dėl atsisakymų nuo skundų, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjai atsisako savo skundų teismui ir prašo bylą nutraukti. Pareiškėjai nurodė, kad nėra suinteresuoti tolesniu bylinėjimusi ir skundo atsisakymo teisines pasekmes žino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Nutarimo Nr. 1S-122/2015, kuriuo Taryba atsisakė pradėti tyrimą pagal Asociacijos 2015 m. spalio 14 d. pareiškimą Nr. 34 ir UAB „Bitė Lietuva“ 2015 m. spalio 20 d. pareiškimą Nr. 1400-334 dėl įtariamo Nutarimo Nr. 1S-140 pažeidimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7–8 straipsnius pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, t. y. pagal iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, tačiau byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti jau po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas, todėl toliau nutartyje bus vadovaujamasi nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančia ABTĮ redakcija. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju aktualus bylos nutraukimo pagrindas (kai pareiškėjas atsisako skundo) buvo analogiškai reglamentuojamas tiek iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusioje ABTĮ redakcijoje (101 str. 3 p.), tiek ir nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančiame ABTĮ (103 str. 4 p.).

Skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymas yra viena iš administracinį procesą inicijuojančio asmens procesinių teisių, kurios įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, t. y. administracinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis pareiškėjo iniciatyva. Pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo (prašymo, pareiškimo) yra įtvirtinta ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Šioje normoje taip pat įtvirtinta, kad teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. ABTĮ 103 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), išskyrus šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje numatytus atvejus. Pagal ABTĮ 55 straipsnio 2 dalį teismas gali nepriimti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų (prokurorų, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų, kurie kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai) paduoto pareiškimo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja įstatymui ar viešajam interesui arba pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus. 

Aptartos ABTĮ normos skirtos administracinei bylai nagrinėti pirmosios instancijos teisme, tačiau pagal ABTĮ 137 straipsnį šios taisyklės yra taikomos ir apeliaciniame procese. Taigi apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą, gali nutraukti bylą pagal ABTĮ 103 straipsnio 4 punktą. Jei toks procesinis veiksmas atliekamas administracinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁷⁵⁶-2993/2011; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A⁶⁶²-657/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pateikė pareiškimus dėl skundų atsisakymų, prašo priimti atsisakymus nuo skundų ir bylą nutraukti. Pažymėtina, kad šiuos pareiškimus pasirašė pareiškėjų įgalioti asmenys (advokatai), pareiškimuose nurodyta, kad pareiškėjams žinomos skundo atsisakymo pasekmės, o tai reiškia, kad yra žinomos bylos nutraukimo pasekmės, nurodytos ABTĮ 104 straipsnio 3 dalyje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjų pateikti pareiškimai dėl skundų atsisakymų atitinka ABTĮ reikalavimus, pareiškėjams yra žinomos administracinės bylos nutraukimo pasekmės, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjų atsisakymai nuo skundų ir administracinės bylos nutraukimas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kieno nors teises ar įstatymų saugomus interesus, t. y. nėra kliūčių, dėl kurių pareiškėjų atsisakymai nuo skundų negalėtų būti priimti, pareiškėjų atsisakymus nuo skundų priima, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinę bylą pagal pareiškėjų skundą nutraukia.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 103 straipsnio 4 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“ atsisakymą nuo skundų priimti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Bitė Lietuva“ skundus atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Telia Lietuva, akcinė bendrovė (buvusi akcinė bendrovė TEO LT), akcinė bendrovė „Omnitel“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Omnitel), akcinė bendrovė Lietuvos radijo ir televizijos centras) dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė